israel_jerusalem1

Prieš leisdamasis į kelionę svetur nuolat atsimenu dvi knygose perskaitytas citatas. „Siena atveria jums savo širdį“ – tai žodžiai, iškalti ant vienų vartų, vedančių į Sienos miestą. Antrą citatą pasiskolinau iš fotografo Jano Bulhako: „Snobams tikrasis Vilnius lieka uždaras ir bežadis. Argi verta atsiskleisti medžiojantiems suvenyrus barbarams ir nieko nenutuokiantiems apie tikrąsias vertybes? Miestas atsiveria ne kiekvienam, nes tyliu balsu byloja apie paprastus ir didingus dalykus. Nešūkalioja kaip turgaus prekijas, nesigiria savo vertybėmis – jis tik nori, kad palankiai nusiteikę keliauninkai viską sužinotų patys.“
Šios dvi citatos man yra tarsi priesakai keliautojui. Pirmoji byloja apie tai, jog svečioje šalyje, svečiame mieste būtina ne tik praplaukti paviršiumi, bet ir stengtis pažvelgti į tą vietą taip, kad ji atvertų tau savo širdį. Tik tada gali pajusti tikrąją tos vietos atmosferą, tik tuomet tave supančios bažnyčios, rūmai ir kiti pastatai prabyla atskleisdami paslaptingiausias savo istorijas ir kadaise su jais susijusių žmonių likimus. Tačiau, kaip perspėja antroji citata, jei nori, kad vieta iš tikrųjų atvertų tau savo širdį, turi siekti atsikratyti savo snobiškumo, turi stengtis netapti tik fotoaparatu spragsinčiu ar suvenyrus medžiojančiu barbaru.
Kartojau šiuos du keliautojo priesakus lėktuve, skraidinančiame mus iš Vienos į Pavasario kalnelį. Būtent taip skambėtų į lietuvių kalbą išverstas Tel Avivo miesto pavadinimas. Stebėdamas netoliese kelių sėdynių atstumu įsitaisiusius ir košerinį patiekalą skanaujančius chasidus, prisiminiau ir dar vieną istoriją, šįkart skaitytą Saulo Bellow knygoje „Į Jeruzalę ir atgal“. Knygoje autorius pasakoja būtent lėktuve nutikusią istoriją, kai stiuardesei patiekus viščiuką greta autoriaus sėdintis chasidas ėmė įtikinėti jį atsisakyti sumanymo valgyti nekošerinį maistą. S.Bellow jis siūlė savo košerinių sumuštinių, o galiausiai dar pareiškė esąs pasirengęs visą likusį gyvenimą mokėti jam po 25 dolerius per savaitę.
Galiausiai lėktuvui nusileidus Tel Avive, pasitinka maloni pavasariška šiluma. Į Izraelį geriausia keliauti būtent žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį. Viena vertus, tai puiki galimybė pabėgti iš lietuviškos žvarbos, kita vertus, pačiame Izraelyje dar nėra taip karšta, kad negalėtum skirtis su vandens buteliuku ir tarsi išganymo turėtum ieškoti pavėsio. Tokiu metu jau gali mėgautis žydinčiais medžiais ir gėlėmis, gali drąsiai maudytis Negyvojoje jūroje ar braidyti Jordano vandenyse. Be to, vis dar gali sulaukti gaivinančio lietaus, kurio taip ima trūkti jau nuo ankstyvos gegužės. Trumpai tariant, kelionei svarbu pasirinkti tokį laiką, kad oras būtų jūsų sąjungininkas, o ne priešininkas.

Daugiaveidis Izraelis

Su kuo gi mums šiandien asocijuojasi Izraelis? Kokios pirmos asociacijos kyla išgirdus šios šalies vardą? Taip, nemaža dalis visų pirma pagalvoja apie piligrimystę į Šventąją žemę. Kiti iš karto ima kalbėti apie Artimųjų Rytų konfliktą ir Palestinos problemą. Galiausiai treti (tiesa, tokių nėra daug) kalba apie Izraelio ekonominį stebuklą. Ir iš tiesų – kaip gali nestebinti laimėjimai šalies, kuri turi mažiau nei 8 mln. gyventojų ir kuri dėl priešiškų šalių apsupties yra priversta didžiąją dalį savo biudžeto išleisti gynybos reikmėms?
Dano Senioro ir Saulo Zingerio knygoje „Idėjų šalis: Izraelio ekonomikos stebuklas“ kaip tik ir bandoma atsakyti į klausimą, kodėl būtent Izraelyje įkuriama daugiau aukštųjų technologijų bendrovių nei tokiose šalyse, kaip Japonija ar Didžioji Britanija.
Izraeliui pažinti tikrai neužtenka nei savaitės, nei mėnesio, nei, drąsiai galiu teigti, metų. Tad būtina rinktis ir dėliotis prioritetus. Piligrimai, norintys žengti Biblijoje aprašytų įvykių pėdsakais, pirmenybę neabejotinai teiks Jeruzalei, Nazaretui, Betliejui, Taboro kalnui, kelionėms palei Jordano upę ar Galilėjos ežerą, tai yra toms vietoms, kurias dažnai esame įpratę vadinti Šventąja žeme.
Ir pats buvau pratęs vartoti šį pavadinimą, kol iš kunigo jėzuito išgirdau patarimą, kad verčiau vertėtų sakyti “Šventojo žemė”. Juk žemė, anot jo, pati savaime nėra nei šventa, nei nešventa. Tačiau ši žemė yra išskirtinė būtent dėl to, kad ja vaikščiojo tas, kurio mokymu visame pasaulyje dabar seka šimtai milijonų žmonių. Savaime suprantama, kad daugumos tikinčiųjų akys krypsta į Jeruzalę, kurioje ypač verta aplankyti Kristaus kapo baziliką.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po kiek daugiau nei savaitę trukusio ir apie 200 gyvybių nusinešusio karinio konflikto Izraelis ir Gazą kontroliuojanti organizacija “Hamas” paskelbė paliaubas. Dar vienas ir, žinoma, laikinas, nes šis konfliktas – tik nedidelė sunkiai išsprendžiamo Vakarų ir arabų pasaulių konflikto dalis.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, aiškindamas, kad puikiai supranta žydų nepasitenkinimą dėl sprendimo nutraukti karinius veiksmus, “guodė” juos žadėdamas, kad “Hamas” dar paminės Izraelį.
Juk apklausa, kurią atliko Izraelio antrasis naujienų kanalas, parodė, jog paliauboms su Gazos ruožu nepritaria 70 proc. Izraelio gyventojų, neabejojančių, kad jokio taikaus šio ilgamečio konflikto sprendimo nėra ir negali būti.
Egipte tuo metu viešėjęs “Hamas” lyderis Khaledas Meshaalas paliaubas pavadino Gazos pergale – taip jis irgi savotiškai guodė palestiniečius, tik dėl kitos priežasties: šie jau seniai netiki, kad Izraelis kada nors nustos juos atakuoti raketomis.
„Dauguma ekspertų sutaria, kad iš tiesų situacija liks nepasikeitusi”, – butaforinę taiką apibendrina Didžiosios Britanijos laikraščio “The Telegraph” analitikas Rafas Sanchezas.

Koziriai – Izraelio rankose

Kad konfliktas pasibaigtų, regis, reikia tiek nedaug: palestiniečiams užtektų nebeatakuoti Izraelio. Izraeliui tereikėtų atidaryti Gazos sieną ir leisti laisvai judėti žmonėms bei prekėms.
Ir vienas, ir kitas žingsnis itin pagerintų civilių gyvenimą abipus sienos bei priartintų prie utopijos, kad palestiniečių ir Izraelio konfliktas yra išsprendžiamas.
Tačiau Izraelis jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra pakartojęs, esą blokada yra neišvengiama priemonė užtikrinti saugumui – ne tik Izraelio, bet ir Gazos ruožo. Atseit netgi tuo atveju, jei “Hamas” sustabdytų savo kovotojų veiksmus prieš Izraelį, tai dar nereikštų, kad ši organizacija nenorėtų kontroliuoti kitų mažesnių ginkluotų kovotojų grupuočių Gazos ruože.
“Hamas” savo ruožtu nesiryžtų visiškai nutraukti karinio pasipriešinimo, nes organizacijos lyderiai ir taip sulaukia kaltinimų, kad nepakankamai efektyviai priešinasi Izraeliui: kol jiems rūpės politinė valdžia Gazoje, tol jie šaudys raketas į Izraelio pusę ir reikalaus Jeruzalės kontrolės.
Be to, pasak JAV analitiko Davido E.Sangerio, nors “Hamas” žino, kad žala, kurią savo atakomis organizacija daro Izraeliui, neturi jokios strateginės vertės, tačiau tikisi, jog raketos Izraelyje bent jau nuolat kelia paniką ir siunčia pasauliui žinią, kad Gazos ignoruoti negalima.
Vis dėlto pagrindiniai šio konflikto koziriai yra Izraelio rankose. Ir ne tik dėl to, kad šis turi priešraketinį skydą, o palestiniečiai – ne. Svarbiausia tai, kad Izraelį daugelį metų remia Vakarų šalys, ypač JAV.
“Prezidentaujant George’ui W.Bushui ir Barackui Obamai nuolat buvo remiama Gazos blokada ir apsimetama, kad Izraelio ir Palestinos konfliktas gali būti išsprendžiamas taip, tarsi “Hamas” nė neegzistuotų, o Gaza niekam nerūpėtų”, – teigia George’o Washingtono universiteto profesorius Nathanas J.Brownas.
Jis atkreipia dėmesį, kad vienintelė nežymi permaina – tai vos mažiau provakarietiška Egipto pozicija. Ši šalis, kaip ir anksčiau, tarpininkauja Izraelio ir palestiniečių derybose. Skirtumas tas, kad anksčiau šaliai, kurios gyventojai simpatizuoja palestiniečiams, vadovavo aiškiai provakarietiškų nuostatų Hosni Mubarakas. Dabar vadžias į savo rankas yra perėmęs su Musulmonų brolija susijęs prezidentas Muhammadas Morsi.
Tačiau net ir su juo palestiniečiai nesieja daug vilčių, nes dabartiniam Egipto prezidentui Vakarai reikalingi ne ką mažiau nei jo pirmtakui: jis vis dar jaučiasi nepaprastai dėkingas ir Tarptautiniam valiutos fondui, padėjusiam stabilizuoti po Arabų pavasario visiškai pakrikusią Egipto ekonomiką, ir Baltiesiems rūmams, suteikusiems jam tarptautinį valdžios pripažinimą.
“Akivaizdu, jog visos šios aplinkybės reiškia, kad konfliktas nei šiemet, nei kitąmet nebus išspręstas. Belieka tikėtis, jog B.Obamai pradėjus eiti prezidento pareigas antrą kadenciją į Izraelio ir Palestinos konfliktą bus žvelgiama rimčiau, neapsimetinėjant, kad tai tik „taikos procesas”, reikalaujantis taikių ir ilgų pokalbių prie stalo”, – sako N.J.Brownas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šiais laikais madinga kalbėti apie tai, kad turime gyventi taupiai, kad mūsų veikla turi būti kuo draugiškesnė aplinkai, kad turime surasti harmoningą dialogą – net tik tarp savęs ir gamtos, bet ir tarp savo poreikių ir galimybių.

Mūsų poreikiai, o ir modernybės siūlomos galimybės yra žymiai didesni, nei kada nors iki šiol. Šiandien vis daugiau mūsų gali patirti ar įsigyti tai, kas dar prieš kelis dešimtmečius atrodė nepasiekiama – vis daugiau keliaujame, vartojame, naudojamės vis įvairesniais patogumais, vis naujesnėmis technologijomis. Tačiau galimybėms įgyvendinti reikia išteklių. Ne vien finansinių, kad galėtum įsigyti norimą produktą ar paslaugą, bet vis daugiau energijos išteklių ir technologijų – tam, kad būtų įmanoma pagaminti tai, ko žmonėms reikia ir ko norisi. Atrasti harmoniją tarp augančio vartojimo ir jo poveikio aplinkai yra sudėtinga privačiame gyvenime, o ką jau kalbėti apie valstybę ar valstybių grupę.

Tausus išteklių naudojimas gali būti suderinamas su ekonomikos augimu

Specialistai prognozuoja, kad 2050 m. mūsų planetoje gyvens apie 9 mlrd. žmonių, iki 2050 m. maisto turi būti pagaminama 70 proc. daugiau, o jau dabar 60 proc. pasaulio ekosistemų būklė yra suprastėjusi arba šios ekosistemos naudojamos netvariai. Atsižvelgdama į klimato kaitos iššūkius, senkančius resursus bei būtinybę atgaivinti ir išlaikyti ekonomikos dinamizmą, Europos Sąjunga nutarė kurti žalesnę, aplinką tausojančią, tausiai resursus vartojančią bei konkurencingą ekonomiką, ir strategijoje ES 2020 nustatė labai konkrečius, įpareigojančius tikslus 2020 metams klimato ir energijos, užimtumo, mokslo ir švietimo srityse. Vis didesnę ES kasdieninės politinės ir teisėkūros darbotvarkės dalį sudaro tvaraus išteklių naudojimo, CO2 emisijų mažinimo, atsinaujinančios energijos, aplinkos taršos mažinimo ir kiti panašūs klausimai. Štai ką tik Europos Parlamente svarstėme Europos efektyvaus išteklių vartojimo planą, kaip būsimo Europos ekonominio augimo plano dalį.

Dėl daugelio bendrųjų siekiamybių ES viduje jau esame sutarę, bet vis dar trūksta realių veiksmų, esminių permainų, gebėjimo naujai pažvelgti į vartojimo ir gamybos įpročius. Vistik ES imasi ir globalinės lyderystės klimato kaitos klausimais. Akivaizdu, kad tai sudėtingas vaidmuo, nes visų pasaulio valstybių susitarimas prisiimti tolygią klimato pokyčių švelninimo naštą ir žengti tvaraus vystymosi keliu kol kas atrodo sunkiai pasiekiamas.

Ar įmanoma suderinti ekonomikos vystymąsi su tausiu ir tvariu resursų naudojimu? Skeptiški balsai visuomet buvo girdimi, o ekonominės krizės akivaizdoje jie dar labiau sustiprėjo – negalime galvoti apie gamtą, kuomet susiduriame su grėsme subankrutuoti. Kita stovykla – ir tokių Europos Sąjungoje vis tik daugiau – tiki, kad ekonomikos atsigavimas nebus įmanomas be inovacijų daugelyje sričių. Tačiau kol kas inovacijų poreikis, o gal net būtinybė, nėra plačiai įsisąmoninta. Matyt, kol nesusiduriame su problema akis į akį, imtis konkrečių veiksmų stinga ryžto.

Inovacijos gali būti vienas iš atsakymų, kaip patenkinti augančius vartojimo poreikius tiesiog tausiau ir efektyviau panaudojant turimus resursus. Mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymas praktikoje leistų tą padaryti pačiose įvairiausiose – socialinėje, sveikatos, vandens valdymo, žemės ūkio, energijos gamybos – srityse.

Inovacijos išlaisvina iš natūralių apribojimų

Pasigirstant skeptiškiems balsams, kad ne viskas yra įmanoma, norisi ieškoti gerųjų pavyzdžių, kam jau dabar pavyksta suderinti poreikį su galimybėmis, mažiausiais resursais pasiekti geriausio rezultato.

Vienas tokių pavyzdžių yra Izraelis. Daugelis esame girdėję apie šios šalies pasiekimus inovacijų srityje, tačiau galbūt mažiau žinome apie Izraelio mokslininkų ir verslininkų pasiekimus diegiant inovacijas žemės ūkio bei vandentvarkos sektoriuose.

Iš pirmo žvilgsnio, Izraelio gamtinės sąlygos atrodo labai nedėkingos tradiciniam žemės ūkiui vystyti. Didžioji dalis žemės – dykumos. Natūralūs vandens resursai labai riboti ir netolygiai pasiskirstę. 80 proc. vandens resursų koncentruojasi šalies Šiaurėje, 20 proc. – pietinėje dalyje. Patys izraeliečiai juokais skundžiasi, kad Mozė išrinko ne pačią geriausią vietą.

Tačiau sumanumo ir atkaklumo dėka ta dykuma žaliuoja ir dar maitina. Kaip jiems tai pavyksta? Lietus nelepina tiek, kiek mūsų – lyja žiemos mėnesiais ir nebūtinai gausiai. Bet ir tai jau yra didelė laimė, nes lietaus vanduo yra surenkamas, kaupiamas ir panaudojamas. Be to, galingais vamzdynais vanduo keliauja iš šiuo aukso vertės ištekliu turtingesnės Šiaurės į Pietus.

Gerai išvystyta nuotekų tvarkymo sistema leidžia perdirbti 80 proc. viso nuotekų vandens, tame tarpe net 100 proc. Tel Avivo miesto ir apylinkių nuotekų. Kol kas tai pasaulinis rekordas. Apdorotas cheminiu ir biologiniu būdu, nuotekų vanduo lėtai sunkiamas per smėlio filtrus. Vanduo išvalomas iki tokio lygio, kad tinka ne tik žemės ūkiui, kur sudaro 50 proc. viso irigacijai naudojamo vandens, bet ir buitiniam vartojimui. Palyginimui kitos pasaulio pirmūnės – Ispanija teperdirba 15 proc., Australija – 9 proc. nuotekų vandens.

Tik du kaimai Izraelyje nėra prijungti prie centralizuotos nuotekų sistemos. Tuo tarpu ES šalys narės dar tik siekia, kad iki 2014 m. pabaigos ne mažiau kaip 95 procentai kiekvienos savivaldybės gyventojų būtų aprūpinami viešojo vandens tiekėjo tiekiamu vandeniu ir teikiamomis nuotekų tvarkymo paslaugomis.

Kita technologija – jūros vandens nudruskinimas, kitaip vadinamas – vandens gėlinimas. Pirmoji geriamojo vandens gaminimo iš jūros vandens stotis pradėjo veikti 1997 m., tačiau technologijos ištakos – nedidelė mokslininkų komanda susibūrusi Ben Guriono Universitete septintajame dešimtmetyje.

Atsižvelgdama į per pastaruosius keliolika metų vyravusias sausras, Izraelio vyriausybė ėmėsi ambicingų planų ne tik vandens antrinio panaudojimo srityje, bet ir jūros vandens nudruskinimo technologijos vystyme. Palei Viduržemio jūrą ketinama pastatyti dar bent kelias nudruskinimo gamyklas ir iki 2015 m. pasiekti, kad beveik visas geriamojo vandens poreikis miestuose būtų patenkintas gėlinant jūros vandenį. Akivaizdus telkiamų pastangų rezultatas – ši šalis yra pasaulinė lyderė vandens gėlinimo ir regeneravimo technologijų srityje, kuriomis dalinasi su kitomis pasaulio šalimis, sukūrė novatorišką vandens išteklių valdymo sistemą, nesvarbu, ar tai bus paviršinis, požeminis ar jūros vanduo, ar nuotekos.

Dažnėjančios sausros, didėjanti vandens tarša, senkantys vandens telkiniai kelia nerimą. Todėl teiginys, kad vanduo yra svarbesnis nei gamtiniai energijos ištekliai turi realų pagrindą. Ne veltui Izraelis turi Energetikos ir vandens išteklių ministeriją.

Žinoma, didžioji dalis Europos nesusiduria su vandens stygiaus problema, todėl galima sakyti – kam tokie neaktualūs pavyzdžiai. Tačiau Izraelio atvejis rodo ne vien tik efektyvaus išteklių vartojimo bei apsirūpinimo vandeniu problemos sprendimo, bet ir racionalaus lėšų panaudojimo bei taupymo pavyzdį.

Išmanioji žemdirbystė

Taupus vandens naudojimas yra ypač svarbus žemės ūkio sektoriui. Izraelis stipriai pažengęs taip vadinamų išmaniųjų vamzdžių srityje. Specialios konstrukcijos drėkinimo sistemos leidžia ne tik perpus sumažinti sunaudojimo vandens kiekį, bet dar ir iki 50 proc. padidinti derlių.

Ši sistema pagrįsta labai paprastu principu. Ją būtų galima palyginti su žmonių maitinimusi – dažniausiai valgome tiek, kiek reikia patenkinti organizmo poreikį. Ir maitinamės ne visu kūnu įgriuvę į košės puodą, o dėdamiesi maistą į burną. Taigi, vietoj to, kad skandinti augalą, laistant vandeniu ir jį, ir žemę aplinkui, verčiau maitinti jį per jo burną – šaknis. Požeminių vamzdžių struktūra, atsižvelgiant į augalų užsodinimo tankį, leidžia tiksliai paskirstyti vandenį ir maistines medžiagas individualiai kiekvienam augalui. Ir tik tiek, kiek jam reikia. Kadangi žemė aplink augalą nedrėkinama, veši tik tas augalas, kuris mums reikalingas – piktžolėms užaugti maisto ir drėgmės tiesiog nepakanka.

Vistik Izraelio žemės ūkio sektoriaus iššūkiai neapsiriboja vien tik tausiu vandens vartojimu. Tenka kovoti su kenkėjais, kurti sausrai atsparių augalų veisles, užauginti kokybišką ir paklausų produktą. Galvojama ir apie ateities kartas – sukurtas sėklų genofondas, didelis archyvas-herbariumas, kuriame laikomos nykstančios augalų rūšys.

Dar viena technologija, kuri leidžia žymiai sumažinti arba beveik visiškai atsisakyti pesticidų naudojimo – biologinė kenkėjų kontrolė. Izraelio mokslininkai specializuotuose ūkiuose augina specialius vabzdžius ir erkutes, kurie yra biologiškai natūralūs konkrečių kenkėjų naikintojai. Atrodytų – mokslinės fantastikos epizodas, bet iš tiesų – realybė. Tačiau bent kelios tokių vabzdžių rūšys jau tiekiamos ir į pasaulinę rinką.

Kitame Izraelio ūkyje auginamos specialios kamanės, skirtos augalų apdulkinimui. Dėka jų, pavyzdžiui, pomidorų derlius išauga 25 procentais. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulyje sparčiai mažėja bičių skaičius, tikėtina, kad specialios, patobulintos šių vabzdžių rūšys bus auginamos panašiuose ūkiuose ir turės didelę paklausą.

Šių ir kitų inovacijų dėka, nepaisant nepalankių gamtinių sąlygų, Izraelis sugebėjo ne tik patenkinti vidaus vartojimo poreikį, bet ir tapti stambiu pasaulinės maisto rinkos žaidėju, žemės ūkio produkcijos eksportuotoju. Kaip sakė Izraelio Prezidentas Shimonas Peresas, Izraelis turi du ežerus – vieną mirštantį, kitą – negyvą, bet sugeba žemės ūkio produkciją eksportuoti į tokias šalis kaip Rusija, kur yra tūkstančiai ežerų.

Toks ūkininkavimas tikrai vertas išmaniosios XXI a. žemdirbystės vardo. Jei drėkinimo sistemą galima užprogramuoti išmaniojo telefono pagalba, o vietoj pesticidų – pasitelkti atitinkamą vabaliukų rūšį, belieka mėgautis procesu ir rezultatais.

Tikslų įgyvendinimas įmanomas tik glaudžiai bendradarbiaujant viešajam ir privačiam sektoriams

Žinoma, tam, kad pasiekti aukštą inovacijų lygį, reikia nemažų lėšų ir nuolatinio tobulėjimo diegiant mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Europos Sąjungos strategija ES2020 įtvirtino ES pasiryžimą kurti žaliąją ekonomiką, o vienas esminių jos augimo elementų – investicijos į naujas technologijas ir mokslinius tyrimus. 2020-aisiai metais joms skiriamų lėšų ES vidurkis turės siekti 3 proc. nuo ES BVP. Jau dabar žinoma, kad vien pagal Konkurencingumo ir inovacijų programą bei naująją Horizontas 2020 programą 2014-2020 m. laikotarpiu moksliniams tyrimams ir inovacijoms iš ES biudžeto bus skirta beveik 30 mlrd. eurų. Kiekviena šalis narė turės galimybę į šį sektorių nukreipti ir ES struktūrinių fondų lėšas.

Lietuva investicijų į inovacijas srityje daro pažangą – 2000 m. inovacijoms teko vos 0,59 proc. BVP, o 2009 m. kiek daugiau – 0,84 proc. Tačiau Lietuvos investicijų intensyvumas – vis dar vienas mažiausių tarp ES šalių. Lietuvos užsibrėžtą tikslą iki 2020 m. pasiekti 1,9 proc. nuo BVP moksliniams tyrimams ir inovacijų plėtrai, Europos Komisija vertina kaip labai ambicingą.

Tuo tarpu Izraelis pagal investicijų į mokslo tyrimus ir inovacijas – vienas lyderių pasaulyje. 2009 m. investicijos į šį sektorių sudarė 4,27 proc. nuo BVP, svarbiausia, kad šis skaičius išlieka stabilus jau eilę metų.

Pagrindinė Izraelio stiprybė – aktyvus mokslo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas tyrimų ir jų diegimo srityje. Didesnioji dalis investicijų ateina ne iš valstybės biudžeto, bet būtent iš privataus sektoriaus.

Privačios iniciatyvos kultūra Izraelyje yra gana gaji. Abipusiai naudingas valstybės ir verslo bendradarbiavimas pastebimas pačiose įvairiausiose srityse, pavyzdžiui, infrastruktūros vystyme: gatvės, viešieji pastatai, jau minėta nudruskinimo gamykla, įvairūs kiti viešąją naudą teikiantys objektai yra pažymėti iškabomis, kuriose suminėti asmenys, fondai ar įstaigos, kurių paramos dėka jie buvo pastatyti.

Lietuvoje parama inovacijoms ir moksliniams tyrimams tapo valstybinės politikos prioritetu palyginti neseniai, sulig dabartine Vyriausybe. Pradėti realūs darbai, tad reikia manyti, kad per pastaruosius metus pasiekta dar didesnė pažanga. O Lietuvos siekis iki 2020 pasiekti mokslo tyrimams skiriamą 1,9 proc. nuo BVP išties ambicingas ir sveikintinas. Kita vertus, reikia gerai pasverti, į ką nukreipti šias investicijas. Statyti mokslo slėnių infrastruktūrą nepakanka, būtina sudaryti tinkamas sąlygas ir ugdyti Lietuvos mokslininkų ir verslininkų bendradarbiavimo kultūrą. Ir Izraelio pavyzdys rodo, kad ne infrastruktūroje yra stiprybė, bet žmonėse, jų iniciatyvume ir atvirame, drąsiame mąstyme. Valstybės pareiga tokiems žmonėms suteikti saugias, stabilias ir skaidrias sąlygas.

Būtina skatinti tarptautinį keitimąsi gerąja patirtimi

Taigi, panašu, kad mokytis yra iš ko. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjęs dvišalis Izraelio ir Lietuvos bendradarbiavimas turizmo, žemės ūkio, kultūros, ūkio ir energetikos srityse leidžia tikėtis naudingo apsikeitimo gerąja patirtimi įvairiuose sektoriuose. Gilesnis susipažinimas su novatoriškomis technologijomis ir inovacijų skatinimo politika, leistų ne tik ieškoti bendrų sąlyčio taškų tarp mūsų ir Izraelio inovacijų kūrėjų, bet ir patiems permąstyti strategines veiklos kryptis ir galimybes. Tuo pačiu svarbu, kad nuosekliai išnaudotumėme visas ES mokslinių programų teikiamas galimybes. Būtų naudinga ES lygiu į inovacijų skatinimo programas įtraukti ir pažangiąsias trečiąsias šalis, tokias kaip Izraelis. Todėl džiaugiuosi, kad šiomis dienomis Europos Parlamento Aplinkos komitetas, svarstant vandens teisės aktų įgyvendinimo peržiūrą, palaikė mano pataisas, raginančias Europos Komisiją pasisemti gerosios patirties iš trečiųjų šalių kaip efektyviau panaudoti surinktą lietaus vandenį ir kaip technologiškai apdirbti nuotekų vandenį, kad jis būtų tinkamas pakartotiniam vartojimui.

Mano asmeninis įspūdis – Izraelio sėkmė inovacijų srityje pagrįsta ne tik būtinybe ieškoti optimaliausių ir išradingiausių būdų, kaip tausiau naudoti labai ribotus gamtinius resursus. Žinoma, izraeliečius pati gamta verčia imtis konkrečių veiksmų, veikiau nei planuoti tikslus tolimesnei ateičiai. Tačiau, man atrodo, inovacijos neprigytų praktikoje taip greitai be nepaprastai individualizuoto izraeliečių požiūrio – kad kiekvienas individas yra vertybė, kurią reikia puoselėti. Šis požiūris taikomas visais atvejais, ne tik kiekvieno piliečio, bet net ir augalo ar gyvulio gerovės atžvilgiu. Galbūt čia ir slypi sėkmės filosofijos esmė – kad kiekvienas vienetas yra neįkainojama vertybė visovei; kai brangus kiekvienas, tai ir kiekvieno grąža bendram labui yra neįkainojamai didelė.

Artėjančioje Vilniaus knygų mugėje planuoja pasirodyti populiarus Izraeilio rašytojas Etgaras Keretas. O prieš mugę Lietuvos knygynuose pasirodys šio autoriaus apsakymų knygą “Ilgintis Kisindžerio”. “Veide” pristatome keletą ištraukų iš šio kūrinio.

Lašai

Mano mergina sako, kad Amerikoje kažkas išrado vaistą nuo vienišumo jausmo. Ji tai vakar išgirdo per „Cahalio Bangų” (populiari radijo stotis) laidą „Šešiasdešimt sekundžių“ ir jau rašo laišką sesei, kad nupirktų jai kokią dėžę ir atsiųstų paštu. Per „Šešiasdešimt sekundžių“ sakė, kad Rytinėje pakrantėje jais prekiauja visi parduotuvių tinklai, o Niujorke jie jau tapo tikru hitu. Būna dviejų pavidalų: lašai ir purškiami. Mano mergina prašė lašų – ji nenori būti vieniša, bet tai ne priežastis kenkti ozono sluoksniui.
Vaistų įsilašini į ausį ir po dvidešimties sekundžių nebesijauti vienišas. Ten smegenyse įvyksta kažkoks cheminis procesas, per radiją aiškino, bet mano draugė nesuprato. Jos nepavadinsi Marija Kiuri, tiesą sakant, ji kiek kvailoka. Visą laiką tik sėdi ir galvoja, kaip aš ją apgausiu, paliksiu ir panašiai. Bet aš ją myliu, beprotiškai myliu. Dabar, sako ji, parėjusi iš pašto, ji jau gali su manimi nebegyventi. Nes tuojau atvyks lašai, ir jai jau nebebus baisu likti vienai.
Palikti mane? Sakau aš. Dėl lašų? Kodėl? Aš juk ją myliu, beprotiškai myliu. Eik, jei nori, sakau jai, bet žinok, kad jokie susmirdę ausų lašai tavęs nemylės taip, kaip aš. Tik štai ausų lašai jos niekuomet ir neapgaus. Šitaip ji atsako ir išeina. Tarsi aš ją būčiau apgavęs.
Dabar ji išsinuomojo palėpę Florentine ir per dienas laukia paštininko. Man paštas nerūpi, visiškai nejaudina, be to, neturiu draugų užsienyje, kurie man kažin ką siuntinėtų. Jei turėčiau, seniai būčiau pas juos išvažiavęs. Eičiau su jais išgerti ir pasakočiau apie savo nelaimes. Dažnai juos apkabinčiau, nesidrovėčiau prie jų verkti ir panašiai. Galėtume šitaip leisti metus, nugyventi visą gyvenimą. Natūralu ir tikra, ir nereikia jokių lašų.

Bateliai

Holokausto atminimo dieną su mokytoja Sara nuvažiavome penkiasdešimt septintuoju autobusu į Volynės žydų muziejų, ir aš pasijutau labai svarbus. Dauguma vaikų klasėje buvo kilę iš Irako, išskyrus mane, mano pusbrolį ir dar tokį Drukmaną, ir tik mano vieno senelis žuvo per holokaustą. Volynės muziejus buvo gražus ir puošnus, visas pastatytas iš prabangaus juodo marmuro. Ten buvo daugybė liūdnų nespalvotų nuotraukų bei užrašų apie žmones, šalis ir žuvusiuosius. Mes poromis ėjome tarp nuotraukų, mokytoja sakė jų neliesti. Bet aš paliečiau tokią kartoninę, kurioje liesas išblyškęs vyras verkė laikydamas sumuštinį. Ašaros riedėjo jo skruostais, palikdamos linijas lyg ant asfalto, o Orit Salem, su kuria ėjau poroje, pažadėjo pasiskųsti mokytojai, kad liečiau. Aš atšoviau, kad dėl manęs ji gali sakyti kam nori, kad ir direktorei, man nerūpi. Tai mano senelis, ir aš galiu liesti ką panorėjęs.
Po nuotraukų mus nuvedė į didelę salę ir paleido filmą apie mažus vaikus, kuriuos sugrūdo į vagoną ir uždusino dujomis. Vėliau ant scenos užlipo kažkoks laibas senukas ir papasakojo, kad naciai buvo nuožmūs žudikai ir kaip jis jiems keršijo, net vieną kareivį pasmaugė savomis rankomis. Šalia manęs sėdintis Džerbis pasakė, kad senis meluoja, iš jo išvaizdos matyti, kad jis negalėtų parguldyti jokio kareivio. Tačiau aš pažvelgiau senukui į akis ir juo patikėjau. Jo akyse buvo tiek įniršio, kad, palyginti su tuo, visi sporto salėse besipumpuojančių nevykėlių purkštavimai atrodė menki ir bereikšmiai.
Pabaigoje, papasakojęs apie tai, ką veikė per karą, senukas paaiškino, jog tai, ką girdėjome, svarbu ne tik dėl praeities, bet ir dėl dabarties įvykių. Kad vokiečiai tebeegzistuoja ir tebeturi valstybę. Kad jis niekada jiems neatleis ir tikisi, jog ir mes taip pat, ir kad šiukštu nevažiuotume lankyti jų šalies. Štai jis prieš penkiasdešimt metų važiavo su tėvais į Vokietiją, viskas atrodė žaviai, o baigėsi pragaru. „Žmonės nelinkę ilgai prisiminti, – kalbėjo jis. – Ypač blogų dalykų. Jie mieliau pamiršta. Bet jūs nepamirškite. Kaskart pamatę vokietį prisiminkite, ką jums pasakojau. Ir pamatę bet kokį daiktą iš Vokietijos – televizorių, kurių daugumą gamina Vokietijoje, ar ką nors kita, – visuomet atminkite, kad po elegantiška komercine pakuote slepiasi detalės ir dalys, pagamintos iš nužudytų žydų kaulų, odos bei mėsos.“
Išeidamas Džerbis dar sykį pakartojo, kad jei šitas senukas kažką pasmaugė, tai jis – balerina, o aš pamaniau, kokia laimė, kad pas mus namie Izraelio gamybos šaldytuvas, nes kam reikia tų problemų.
Po poros savaičių mano tėvai sugrįžo iš užsienio ir parvežė man sportbačius. Mano vyresnysis brolis pasakė mamai, kad aš jų noriu, ir ji man išrinko geriausius. Įteikdama dovaną mama šypsojosi, būdama tikra, kad aš nenumanau, kas tai. Bet aš iškart supratau iš „Adidas“ logotipo ant maišelio. Ištraukiau iš maišelio batų dėžę ir padėkojau. Tai buvo stačiakampio formos dėžė, panaši į karstą. Joje gulėjo du balti bateliai su trimis žydromis juostelėmis ir užrašu „Adidas“ šone. Nereikėjo nė dėžės atidaryti, kad tą suprasčiau.
– Nagi, apsiauk, – pasakė mama, išėmusi iš jų popieriaus gniūžtes. – Pažiūrėsim, ar tinka.
Ji tebesišypsojo, visai nesuprasdama, kas vyksta.
– Žinai, kad jie vokiški? – pasakiau jai, stipriai apkabindamas.
– Aišku, žinau, – nusišypsojo mama. – „Adidas“ – geriausia markė pasaulyje.
– Ir senelis buvo iš Vokietijos, – pamėginau užsiminti.
– Senelis buvo iš Lenkijos, – patikslino mama. Ji akimirkai nusiminė, bet tuoj pagyvėjo, užmovė man batą ir pradėjo rišti. Aš tylėjau. Jau supratau, kad niekas nepadės. Mama nieko nenutuokė. Ji niekada nesilankė Volynės žydų muziejuje. Jai niekas nepaaiškino. Tie bateliai jai tebuvo bateliai, o Vokietija – Lenkija. Tad leidau jai mane apauti ir nieko nesakiau. Nevertėjo jai pasakoti ir dar labiau liūdinti.
Dar sykį padėkojęs mamai ir pabučiavęs ją į skruostą, pasakiau, kad einu žaisti.
– Tik atsargiai! – nusijuokė tėtė nuo savo fotelio salone. – Nenugalabyk batų per dieną.
Aš dar kartą pažvelgiau į blyškios odos batus man ant kojų. Žiūrėjau į juos ir prisiminiau visa tai, ką liepė atsiminti senukas, pasmaugęs vokietį. Aš vėl paliečiau juosteles ir atsiminiau savo senelį kartoninėje nuotraukoje.
– Ar bateliai patogūs? – paklausė mama.
– Žinoma, patogūs, – atsakė už mane brolis. – Čia ne šiaip kokie pigūs kedai, būtent tokius avi pats Kraifas (Hendrik Johannes Cruijff – garsus olandų futbolininkas).
Aš iš lėto nuėjau prie durų, pirštų galiukais, stengdamasis kuo mažiau spausti batelius. Šitaip atsargiai nutipenau iki žaidimų aikštelės. Ten vaikai iš Borochovo mokyklos buvo pasidaliję į tris komandas: Olandijos, Argentinos ir Brazilijos. Olandijai kaip tik trūko žaidėjo, todėl jie sutiko mane priimti, nors paprastai nė už ką neįsileidžia vaikų iš kitų mokyklų.
Žaidimo pradžioje aš dar prisiminiau nespardyti kamuolio batų nosele, kad seneliui neskaudėtų, bet po kurio laiko užmiršau, – senukas iš Volynės muziejaus sakė, kad žmonės pamiršta, – ir net įmušiau lemiamą įvartį iš oro. Tik po žaidimo vėl prisiminiau batus ir į juos pažvelgiau. Staiga jie tapo tokie beprotiškai patogūs ir atrodė labiau spyruoklingi nei tada dėžėje.
– Tai bent įvartis, ką? – priminiau seneliui pakeliui namo. – Vartininkas net nesusigaudė, iš kur jam kliuvo.
Senelis nieko nesakė, bet pėdomis jaučiau, kad ir jis patenkintas.

Iš hebrajų kalbos vertė Olga Lempertaitė

Apie autorių ir knygą

Fokusininkas bando iš cilindro ištraukti triušį, bet išima tik jo galvą; vaikinas pirmą sykį parsiveda namo merginą, bet pamato, kad geriausias draugas „pažymėjo“ jo duris; jaunuolis baigia burtininkų mokyklą, tačiau greitai sužino, kad gali toli gražu ne viską; du studentai susiremia su šaligatviu ir laimi; abipusę neapykantą jaučiančios vaikino motina ir mergina reikalauja viena kitos širdies…
Šių istorijų autorius Etgaras Keretas (gim. 1967 m.) – garsus Izraelio rašytojas, kuriantis apsakymus, grafinius romanus ir filmų scenarijus. „Ilgintis Kisindžerio“ – antroji pripažinimą jam pelniusi knyga, kurią sudaro 49 trumpi, taiklūs ir neretai siurrealistiniai apsakymai.
Salmanas Rushdie E.Keretą įvertino tokiais žodžiais: „Puikus rašytojas… nepanašus į jokį kitą man žinomą autorių. Būsimos kartos balsas.“

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius Vyriausybėje priėmė Izraelio pramonės, prekybos ir darbo ministrą Shalomą Simhoną. Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta dvišalių ekonominių santykių perspektyvai aptarti, kalbėta apie Holokausto aukų atminimo metų renginius Lietuvoje, Vyriausybės pastangas susigrąžinti ir saugoti litvakų paveldą, aptarta situacija Artimuosiuose Rytuose.

Abu pašnekovai pažymėjo, kad jų susitikimas vyksta atmintiną – Lietuvos žydų genocido dieną. Svečias padėkojo Premjerui už Lietuvos pastangas saugojant žydų tautos atminimą, atstatant istorinį teisingumą. Pasak Izraelio ministro S. Simhono, jam didelį įspūdį paliko ir šiltas jo priėmimas Lietuvoje, ir tai, kad jis akivaizdžiai įsitikino, jog Lietuvai yra svarbi žydų tautos tragedija. Premjeras A. Kubilius patvirtino, kad Lietuva tikrai daug dėmesio skiria žydų tautos tragedijai ir laiko ją visos Lietuvos tragedija. Vyriausybės vadovas priminė, kad šie metai yra paskelbti Holokausto aukų atminimo metais, ir visi pradėti darbai – tiek žydų atminimo išsaugojimo, tiek litvakų paveldo grąžinimo į Lietuvą, kiti projektai – bus tęsiami ir ateityje.

Kalbėdami apie stiprėjantį ekonominį Lietuvos ir Izraelio bendradarbiavimą, abu pašnekovai pasidžiaugė, kad verčiamas naujas bendradarbiavimo puslapis, kad abi šalys unikaliai papildo viena kitą, o turimas potencialas abiejose pusėse gali duoti dar geresnių rezultatų. Premjeras ir ministras daug vilčių deda į naująją Lietuvos ir Izraelio ūkio ministrų darbo grupę, kuri nagrinės abiejų šalių verslo ir mokslo bendradarbiavimo plėtrą. Pašnekovai konstatavo, kad šiuo metu vyksta labai konkretus bendradarbiavimas, paremtas konkrečiais planais, bei pasidžiaugė, kad 50 proc. išaugusios prekybos apimtys turi tendenciją dar didėti.

Susitikimo metu buvo pasikeista nuomonėmis dėl situacijos Artimuosiuose Rytuose.

"Veido" archyvas

Izraelio kaimynystėje minios diktatoriais atsikračiusių ir laisvės dvelksmą pajutusių arabų reikalauja nušluoti Izraelį nuo Žemės paviršiaus.

“Izraeliui tokios arabų nuotaikos nėra naujiena – ši šalis visuomet buvo pasirengusi arabų agresijai, todėl jai paūmėjus Izraeliui nereikia iš naujo pergalvoti savo strategijos”, – įsitikinęs politologas Egdūnas Račius. Tiesa, jis pripažįsta, kad situacija aplink Izraelį vis dėlto sparčiai keičiasi, o priešiški šūksniai garsėja.

Viena vertus, kardinaliai pasikeitė nuotaikos Egipte – šalyje, kurią buvo įprasta vadinti draugiška Izraelio atžvilgiu.

Tiesa, politologai atkreipia dėmesį, kad Egiptas, su kuriuo Izraelis per pastaruosius 60 metų kariavo keturis kartus, buvo ne tiek draugiškas, kiek nebuvo priešiškas: dabar jau nuverstą šalies diktatorių Hosni Mubaraką švelniau Izraelio atžvilgiu nuteikdavo tik JAV meilikavimas ir “papirkinėjimas”. Izraeliui savo ruožtu buvo parankus stabilumas Egipte ir nuosekli šalies užsienio politika Izraelio ir Palestinos konflikto atžvilgiu, siekiant ilgalaikės taikos regione.

Tačiau apie tikrą šių šalių draugystę kalbos negali būti. Prisiminkime kad ir neseną Egipto kultūros ministro pareiškimą, esą jei bent vienoje Egipto bibliotekoje aptiks nors vieną Izraelyje išleistą knygą, pats asmeniškai ją sudegins: tokie aukšto rango politiko žodžiai tikrai neliudija apie draugišką Egipto poziciją.

Tad dabar iš esmės Egipte keičiasi tik valdžia, bet ne principinės nuostatos, kurios tiesiog deklaruojamos atviriau nei H.Mubarako laikais.

Pavyzdžiui, tūkstančiai egiptiečių dabar kone kasdien renkasi į gatves reikalaudami, kad naujieji šalies vadovai – kariškiai – labiau nei H.Mubarakas remtų palestiniečius, nes buvęs šalies prezidentas ir JAV sąjungininkas H.Mubarakas esą per švelniai reagavo į Izraelio veiksmus. Tad minios šios šalies gyventojų arabų skanduoja Izraeliui priešiškus šūkius, reikalaudamos nutraukti Gazos ruožo blokadą ir pripažinti Palestinos suverenitetą.

Valdžia irgi laikosi panašios pozicijos ir nebeslepia antipatijų Izraeliui. Kai kurie analitikai netgi kalba apie tai, esą po rudenį vyksiančių rinkimų valdžioje pasilikus kariškiams kiltų Egipto karo su Izraeliu tikimybė.

Priminsime, kad dar šį pavasarį “WikiLeaks” paviešinti JAV diplomatų dokumentai liudijo, jog Egipto kariuomenėje vyrauja antisemitinės nuostatos, o Izraelis suvokiamas kaip pagrindinis priešas. Dabar šie kariškiai tapo pagrindine Egipto jėga ir tiek, kiek nuo jų priklausys, Izraeliui draugiškumas nebus rodomas. O priklausys, matyt, nemažai.

“Kariškiai bet kuriuo atveju bus jei ne ant scenos, tai už jos, ir net jei rudenį bus išrinkta jau kita vyriausybė, ji vis tiek koordinuos savo veiksmus su kariškiais”, – neabejoja E.Račius.

Pasikeitė jėgų balansas

Tačiau svarbu ne tik tiesioginiai Izraelio ir Egipto santykiai, bet ir tai, kad pokyčiai Egipte gali atšaldyti Izraelio santykius su kitomis arabų valstybėmis. Mat Egiptas buvo savotiškas tarpininkas, taikdarys – šalis, kuri siekė stabilumo visame regione. Dabar, analitikų nuomone, dėl pokyčių Egipte gali atsinaujinti Egipto ir Libijos konfliktas, kuris buvo įšaldytas, o pastaruoju metu, atrodo, šalių santykiai stipriai šilo, ypač ekonomikos srityje.

Dar viena Izraelio ramybės drumstėja – priešingai, ne iš buvusių “draugų”, o kaip tik iš aršiausių priešų stovyklos. Tai – Sirija. Tarp jos ir Izraelio nuolat verda aistros dėl Golano aukštumų, kurios iki 1967 m. vykusio Šešių dienų karo priklausė Sirijai, bet po karo atiteko Izraeliui.

Dabar ginkluoti susirėmimai pasienyje dar labiau suintensyvėjo, mat protestų apimtos šalies gyventojai nuolat bando prasiveržti pro laikiną Sirijos ir Izraelio sieną, o Izraelio pajėgos šiuos “nelegalus” be gailesčio nukauna, tuo, beje, užtraukdamos Izraeliui ne tik Sirijos ir kitų arabų šalių pyktį, bet ir Vakarų šalių nemalonę.

Tarkime, Vakarų šalys sukritikavo žudynes birželio 5 dieną, kai iki tūkstančio protestuotojų bandė prasiveržti per Izraelio sieną Golano aukštumose, kad paminėtų pirmosios arabų šalių 1967-aisiais Izraeliui pralaimėto karo dienos metines. Iš anksto tokiam įvykių scenarijui pasirengę Izraelio armijos daliniai atsakė kulkomis.

Tiesa, Sirija pati nė nebandė sulaikyti savo piliečių, ir kaip manoma,  sąmoningai leido jiems eiti tiesiai į mirtį, kad sukompromituotų Izraelį. Mat Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimas pastaraisiais mėnesiais nesirinkdamas priemonių kovoja su politinių permainų siekiančiais savo šalies piliečiais ir per šį laikotarpį jau pražudė keletą tūkstančių žmonių. Todėl Sirijai naudinga bent dalį tarptautinės bendruomenės rūstybės perkelti Izraeliui.

Be to, Sirija Izraeliui kenkia ir kitais būdais – netiesiogiai. Pavyzdžiui, Izraelis nuolat skelbia, kad, tarkime, Sirija raketomis apginkluoja dažnai Izraelį atakuojantį judėjimą “Hezbollah”.

Tačiau analitikai sako, kad tiesioginė konfrontacija tarp Sirijos ir Izraelio vis dėlto nekils: Sirija puikiai suvokia, kad Izraelio pranašumas neabejotinas. O kad Sirija suburs daugiau prieš Izraelį nusistačiusių arabų valstybių, irgi mažai tikėtina.

Palestiniečių suverenitetas – utopija?

Vakarų šalims vis dėlto labiausiai rūpi, kaip rutuliosis įvykiai palestiniečių teritorijose. Mat pagrindinis derybininkas tarp Izraelio ir palestiniečių – Egiptas – šio vaidmens atsisako, taikos derybos tarp Izraelio ir palestiniečių yra sustabdytos dėl pernai Izraelio vykdytos palestiniečių teritorijų apgyvendinimo politikos, o palestiniečiai, regis, yra nusiteikę naudotis besikeičiančia situacija, derybas paprasčiausiai apeiti ir vienašališkai paskelbti apie savo suverenitetą.

Kai kurių analitikų nuomone, palestiniečiai netgi sąmoningai siekia, kad derybos su Izraeliu nebeatsinaujintų: palestiniečių patirtis rodo, kad kompromisas vis tiek neįmanomas. Juk palestiniečiai nori suformuoti valstybę pagal 1967-ųjų sienas, kai Izraelis dar nebuvo okupavęs Vakarų kranto, Gazos ruožo ir Rytų Jeruzalės. Izraelis su tokiomis sienomis nesutinka ir nori, kad Jeruzalė būtų nepadalyta šalies sostinė.

Taigi Palestinos lyderiai imasi naujos taktikos, – ji matoma jau kelis mėnesius.

Gegužės pradžioje įvyko pompastiškas priešiškų organizacijų “Hamas” Gazos ruože ir “Fatah” Vakarų Krante susitaikymas. O juk tai du nesutaikomi priešai – provakarietiško prezidento Mahmoudo Abbaso vadovaujama “Fatah”, įtvirtinusi pozicijas Vakarų krante, ir teroristine laikoma “Hamas”, kuri 2007-aisiais užėmė valdžią Gazos ruože. Tad analitikai neabejoja, kad tai – tik simbolinis susitaikymas, siekiant pademonstruoti tariamą vienybę formuojant naują vieningą “pereinamojo laiko” vyriausybę, o su ja priešakyje jau rugsėjį mėginant paskelbti suverenitetą.

E.Račiaus teigimu, tai vis dėlto nelabai realu, nes palestiniečiai apie vienašališkai skelbiamą suverenitetą prabyla jau ne pirmą kartą, be to, šis paskelbimas neturi jokios prasmės. Viena vertus, arabų valstybės, priklausančios Arabų lygai, Palestiną jau seniai yra pripažinusios, tad santykiuose su jomis tai nieko nekeistų. Kita vertus, Vakarų šalys tokio vienašališkai, o ne derybų būdu paskelbto suvereniteto atvirai nedrįstų palaikyti.

Pavyzdžiui, Europos Parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas, išgirdęs, kad palestiniečiai rugsėjį ketina paskelbti suverenitetą ir prašyti jį įteisinti Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, iš karto paragino tiek palestiniečius, tiek Izraelio premjerą Benjameną Netanyahu atnaujinti derybas, kurios esą labai svarbios didėjant branduolinei grėsmei iš Irano.

“Mes galime justi visame regione pučiantį laisvės vėją. Tai yra metas pradėti rimtas derybas ir pasiekti susitarimą. Mes remiame susitarimą formuoti naują palestiniečių vyriausybę, kuri išsižadėtų smurto, pripažintų Izraelio teisę egzistuoti ir gerbia visus ankstesnius susitarimus”, – pridūrė J.Buzekas.

Apie Vakarų nuotaikas, kurios iš esmės vis tiek yra palankesnės Izraeliui, net jei formaliai santykiai su šia šalimi yra kiek atvėsę, galima spręsti ir iš Italijos ministro pirmininko Silvio Berlusconi pareiškimo, jog jis esąs kategoriškai prieš, kad Jungtinės Tautos pripažintų Palestinos valstybę.

Suvereniteto nepalaikytų ir politikai už Atlanto. JAV prezidentas Barackas Obama praėjusią savaitę paragino palestiniečius vienašališkai nesiekti valstybinio pripažinimo. “Būtų klaida išsireikalauti valstybinio pripažinimo padedant Jungtinėms Tautoms, kartu nesusitarus su Izraeliu dėl skaudžių kompromisų ir nepasiekus tikros taikos”, – skelbia JAV prezidentas.

Beje, įdomu tai, kad B.Obama palestiniečius palaiko dėl kito dalyko – jų derybinės pozicijos atkurti sienas pagal 1967 m. teritorijos ribas, ir Izraelį tai gerokai siutina.

"Veido" archyvas

Lietuvos ambasada Izraelyje balandžio 27 dieną sukvietė Izraelio krepšinio bendruomenę į šiais metais Lietuvoje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato „Eurobasket 2011“ pristatymą Izraelio olimpiniame komitete.

Pasirengimą pirmenybėms Izraelio žurnalistams ir kitiems besidomintiems krepšiniu pristatė „Eurobasket 2011“ ambasadorius Arvydas Sabonis. Jo kvietimą atvykti į čempionatą Lietuvoje tiesiogiai transliavo Izraelio televizijos sporto kanalas.

„Po 72 metų lietuviai turi galimybę žaisti Europos pirmenybėse savo namuose. Tai nepaprastai svarbu mums. Tačiau taip pat svarbu, kad mūsų svečiai būtų patenkinti varžybomis ir jų organizavimo lygiu. Atvykite ir patys įsitikinkite, kaip mes sugebame švęsti krepšinio šventes“, – sakė A. Sabonis.

Renginio svečiams, tarp kurių buvo Izraelio olimpinio komiteto prezidentas Zvi Varšaviakas, Izraelio krepšinio federacijos vadovas Šai Šani ir šalies nacionalinės rinktinės kapitonas Talis Buršteinas, „EuroBasket 2011“ organizacinio komiteto vykdantysis direktorius Mindaugas Špokas pristatė ne tik atliktus darbus, bet ir čempionato metu veiksiančias technologines naujoves.

Izraelis buvo šeštoji šalis, kurioje lankėsi A. Sabonis ir „EuroBasket 2011“ organizatoriai. Prieš tai bendradarbiaujant su Lietuvos užsienio reikalų ministerija pirmenybės buvo pristatytos Slovėnijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir Ispanijoje.

„Eurobasket 2011“ vyks rugpjūčio 31-rugsėjo 18 dienomis šešiuose Lietuvos miestuose: Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose (kur žais ir Izraelio komanda), Vilniuje ir Kaune. Pirmąsyk Europos krepšinio istorijoje jame dalyvaus 24 stipriausios Senojo žemyno rinktinės.

Šią „EuroBasket 2011“ ambasadoriaus kelionę į Tel Avivą padėjo surengti Lietuvos užsienio reikalų ministerija, tarptautiniai Vilniaus ir Kauno oro uostai.

Egiptas ketina ginti Gazos Ruože gyvenančius palestiniečius, interviu Kuveito laikraščiui “Al-Watan” pareiškė vienas įtakingiausių Egipto politikų Mohamedas ElBaradei (Mohamedas Baradėjus), kuris gali tapti kitu šalies prezidentu.

“Jeigu Izraelis vėl užpuls Gazos Ruožą, mes paskelbsime karą sionistiniam režimui, – pareiškė M.ElBaradei. – Jeigu Izraelis užpuls Gazos Ruožą ateityje aš, kaip būsimasis Egipto prezidentas, atidarysiu sieną Rafache ir imsiuosi įvairių priemonių, kad būtų galima pasinaudoti arabų susitarimu dėl bendros gynybos”.

Buvęs Tarptautinės atominės energetikos agentūros (TATENA) generalinis sekretorius M.ElBaradei anksčiau pareiškė ketinantis iškelti savo kandidatūrą prezidento rinkimuose, kurie vyks Egipte vėliau šiais metais.

Izraelis sekmadienį pareikalavo, kad Jungtinės Tautos (JT) išmestų į istorijos šiukšlyną ataskaitą, kurioje kritiškai vertinamas kruvinas 2008-2009 metų puolimas Gazos Ruože, nes jos autorius pareiškė, jog suklydo sakydamas, kad tos izraeliečių operacijos taikinys buvo civiliai gyventojai.

“Atėjo laikas išmesti tą pranešimą į istorijos šiukšlyną”, – pareiškė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus). Jo žodžius cituoja laikraštis “The Jerusalem Post”.

Buvęs teisėjas iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) Richardas Goldstone’as (Ričardas Goldstonas) tuo laiku Izraelyje buvo labai smarkiai kritikuojamas dėl tos ataskaitos, kurioje potencialiais karo nusikaltimais to 22 dienas trukusio konflikto metu kaltinami ir Izraelis, ir Gazos Ruožą valdantis “Hamas”.

Tačiau šį šeštadienį R.Goldstone’as netikėtai pasakė, jog vėliau jo gauta informacija rodo, kad Izraelis tyčia nesitaikė į civilius gyventojus, nors tai buvo vienas svarbiausių kaltinimų minimoje ataskaitoje.

Pasak R.Goldstone’o, jo vertinimas taip pat pasikeitė – dėl to, kad Izraelis nuodugniai ištyrė jo komisijos susirūpinimą kėlusius klausimus, o “Hamas” to nepadarė.

“Jeigu būčiau žinojęs tai, ką žinau dabar, Goldstone’o ataskaita būtų buvęs kitoks dokumentas”, – rašė jis komentare laikraščiui “The Washington Post”.

Pranešime buvo pateikta kaltinimų galimais karo nusikaltimais abiem konflikto šalims – Izraeliui ir radikaliam palestiniečių judėjimui “Hamas”. Pasak R.Goldstone’o, tolesnio tyrimo, kurį atliko JT ekspertai, rezultatai keičia poziciją dėl Izraelio.

Ekspertai priėjo prie išvados, jog Izraelis dėjo daug pastangų, kad būtų ištirti 400 numanomų pareiginių nusikaltimų, padarytų vykstant kovos veiksmams. Tuo tarpu “Hamas” iš viso netyrė aplinkybių, kuriomis Palestinos kovotojai apšaudė raketomis Izraelio teritoriją.

Pasak R.Goldstone’o, nėra jokių abejonių, kad palestiniečių kovotojai sąmoningai apšaudė taikius gyventojus. Drauge buvęs teisėjas pripažįsta, kad Izraelio armijos smūgiai į civilinius taikinius Gazos Ruože nebuvo iš anksto apgalvoti.

Kaip pavyzdį R.Goldstone’as pateikė 29 palestiniečių, kurie žuvo per artilerijos smūgį, atvejį. Tas apšaudymas buvo neteisingos duomenų, gautų iš žvalgybos lėktuvo, interpretacijos išdava. Izraelio karininkas, įsakęs smogti smūgį, yra tardomas.

Minimoje ataskaitoje padarytos išvados nustatė toną kritikai Izraelio atžvilgiu, kurią tarptautinė bendrija reiškė dėl izraeliečių karinės operacijos “Išlydytas švinas” prieš “Hamas” valdomą Gazos Ruožą. To konflikto metu žuvo daugiau kaip 1,4 tūkst. žmonių, didžioji dauguma – palestiniečiai.

Izraelio pareigūnai sakė, kad Jungtinėms Tautoms dabar reikia ištaisyti klaidą.

“Tai itin svarbus pokytis ir šiuo metu mes intensyviname savo pajėgas, kad ši ataskaita būtų anuliuota”, – sekmadienį armijos radijui sakė gynybos ministras Ehudas Barakas.

Savo ruožtu B.Netanyahu pabrėžė, kad Izraelio armija nesmogė iš anksto apgalvotų smūgių taikiems gyventojams, tuo tarpu “Hamas” apšaudė taikius gyventojus ir po to nemėgino tirti šių faktų.

Nenustatyti užpuolikai šeštadienį Egipte netoli sienos su Gazos Ruožu susprogdino Izraelio ir Jordanijos link einantį dujotiekį, šalyje nesiliaujant protestams prieš prezidento Hosni Mubarako (Hosnio Mubarako) režimą, vienas pareigūnas pranešė naujienų agentūrai AFP.

Iš pradžių pareigūnas sakė, jog taip pat buvo atakuotas dujų terminalas. Jis nurodė, kad užpuolikai susprogdino dujų vamzdyną Lihfeno mieste, esančiame Sinajaus pusiasalio Šeich Zuvajedo regione netoli Gazos Ruožo. Tačiau esama pranešimų, jog sprogmenys buvo padėti dujotiekio kontrolės statinio viduje arba šalia jo.

Armija ėmėsi priemonių, kad gaisras neišplistų, pridūrė pareigūnas.

Į įvykio vietą pasiųsti gelbėtojai gesina ugnį, vietos pareigūnas Gaberas al Araby (Gaberas Arabis) sakė Egipto televizijai.

“Iki šiol nežinome detalių, kaip tai nutiko”, – pridūrė jis.

Izraelio visuomeninis radijas citavo vieną Egipto pareigūną, kuris sakė, kad išpuolis buvo įvykdytas paryčiais, tačiau sprogstamasis užtaisas nebuvo didelis ir padarė tik nedidelę žalą.

Gaisras truko tris valandas ir buvo suvaldytas, tačiau nutrūko dujų tiekimas Izraeliui ir Jordanijai, sakė pareigūnas.

Izraelio radijas taip pat nurodė, jog į Aškeloną Izraelyje einanti vamzdyno atšaka nenukentėjo, bet dujų tiekimas ja nutrauktas saugumo sumetimais.

Susprogdinta nuo El Arišo į Akabą iki Amano Jordanijoje einanti jo atšaka.

Egipto televizijai vienas pareigūnų sakė, kad “padėtis yra labai pavojinga, sprogimai tęsiasi tai šen tai ten” palei vamzdyną, nutiestą per šiaurinę Sinajaus dalį. “Tai didelė teroristų operacija”, – pridūrė jis.

Vis dar neaišku, ar ši šeštadienį įvykdyta ataka kaip nors susijusi su žmonių gyvybių nusinešusiais protestais prieš H.Mubaraką, kurie nesiliauja jau 12 dienų iš eilės.

Pasak saugumo pareigūnų, viena ginkluota beduinų grupuotė pernai birželį grasino atakuoti šį dujotiekį, todėl Egipto vyriausybė sustiprino vamzdyno ir terminalo apsaugą.

Policijos santykiai su šiame regione gyvenančiais buvusiais klajokliais dažnai būna įtempti, o beduinai skundžiasi, kad yra nuolat persekiojami ir diskriminuojami.

Aktyvistai kaltina policiją naudojantis neva dujotiekiui iškilusiu pavojumi, kad galėtų dar labiau sugriežtinti veiksmus prieš bendruomenę.

Žmogaus teisių organizacijos kritikavo Egipto politiką beduinų atžvilgiu. Policija ėmėsi griežtų priemonių prieš šią etninę grupę po virtinės sprogdinimų Sinajaus kurortuose 2004-2006 metais, per kuriuos žuvo dešimtys egiptiečių ir užsienio turistų.

Egiptas tiekia apie 40 proc. Izraelyje suvartojamų gamtinių dujų, o pernai gruodį keturios Izraelio bendrovės pasirašė 20 metų galiosiančius kontraktus dėl dujų importo iš Egipto, kurių bendra vertė – iki 10 mlrd. JAV dolerių.

Pastarasis išpuolis įvyko po to, kai Izraelis išreiškė nuogąstavimus, jog dujų tiekimas iš Egipto gali sutrikti dėl šioje šalyje vykstančio sukilimo prieš vyriausybę.

“Mes vėl suvokiame, kad Artimieji Rytai nėra stabilus regionas. Privalome veikti, kad užtikrintume savo energetikos saugumą, nesikliaudami kitais”, – antradienį pareiškė Izraelio nacionalinės infrastruktūros ministras Uzi Landau (Uzis Landau).

Izraelis susirūpinęs, kad naujoji Kairo vyriausybė gali nesilaikyti taikos sutarties, kurią abi šalys pasirašė prieš tris dešimtmečius, taip pat nebetiekti gyvybiškai svarbių energetikos išteklių.

Izraelio teismas pripažino buvusį šalies prezidentą Moshe Katsavą (Mošę Kacavą) kaltu dėl dviejų išžaginimų.

Ketvirtadienį paskelbta teismo nutartis reiškia, kad M.Katsavui gresia mažiausiai ketveri metai laisvės atėmimo.

Skaitydamas nutartį, teismo pirmininkas George’as Kara (Džordžas Kara) sakė, kad M.Katsavas “vykdė juodinimo kampaniją prieš ieškoves”.

Teisėjas taip pat sakė prezidentui, kad jo sprendimas anuliuoti susitarimą su generaliniu prokuroru, kuris buvo pasiektas prieš pradedant nagrinėti šią bylą, “buvo didžiulė klaida”.

“Tikime ieškove (kaltinančia M.Katsavą išžaginimu), nes jos parodymus pagrindžia įrodymų elementai, ir ji sakė tiesą”, – pabrėžė teisėjas.

G.Karai skaitant nutartį sausakimšoje teismo salėje, M.Katsavas klausėsi stovėdamas ir atrodė pastebimai sutrikęs, murmėdamas “Ne, ne”.

Teismo nutartis vainikavo puspenktų metų trukusią sagą, kuri buvo smarkiai įaudrinusi Izraelio visuomenę, nes buvusiam šalies vadovui buvo inkriminuojami itin sunkūs nusikaltimai, o tokie kaltinimai dar niekada nebuvo pareikšti jokiam kitam žydų valstybės pareigūnui.

65 metų M.Katsavui taip pat kaltinamas įvykdęs šešis mažesnius seksualinius nusikaltimus, siejamus su dviem kitomis buvusiomis darbuotojomis. Nutartis dėl šių kaltinimų turėtų būti paskelbta vėliau ketvirtadienį.

Buvęs prezidentas taip pat kaltinamas seksualiniu priekabiavimu, nepadoriais veiksmais, liudininkų bauginimu ir trukdymu vykdyti teisingumą.

Bausmė jam bus paskirta vėliau per teismo posėdį, kurio data kol kas nenustatyta.

Izraelio prezidento posto iš esmės tėra reprezentacinis, tačiau M.Katsavo byla smarkiai sukiršino šalį – pareigūnas, kuriam derėjo būti Izraelio žmonių moraliniu pavyzdžiu, buvo vaizduojamas kaip valdžia piktnaudžiavęs pasalūniškas viršininkas.

M.Katsavas atsistatydino 2007 metais, o jį pakeitė Shimonas Peresas (Šimonas Peresas).

Pagal Izraelio įstatymus už išžaginimą gresia iki 16 metų laisvės atėmimo bausmė.

Izraelio archeologai paskelbė aptikę fosilijų, kurios tikriausiai yra ankstyviausios iki šiol žinomos šiuolaikinių žmonių liekanos.

Tel Avivo universiteto mokslininkų grupė, kasinėjusi vieną urvą Izraelio centriniame regione, pirmadienį pranešė radusi apie 400 tūkst. metų senumo dantų. Tuo tarpu anksčiau rastos ankstyviausiomis laikytos Homo sapiens liekanos yra apie 200 tūkst. metų senumo.

Archeologas Avi Gopheras (Avis Goferas) pirmadienį sakė, kad naujųjų radinių amžių dar reikia patvirtinti papildomais tyrimais, tačiau jeigu pirminė prielaida pasitvirtintų, “tai pakeistų visą evoliucijos paveikslą”.

Daugelis mokslininkų mano, kad Homo sapiens išsivystė Afrikoje, o vėliau migravo į kitus žemynus.

Kembridžo universiteto archeologijos ekspertas seras Paulas Mellarsas (Polas Melarsas) sakė, kad jo kolegų iš Izraelio radinys yra svarbus, tačiau kol kas per anksti teigti, kad šios fosilijos yra šiuolaikinių žmonių.

Mokslininkas mano, kad jos veikiau yra ankstyvesnėje epochoje gyvenusių Homos sapiens giminaičių – neandertaliečių – liekanos.