Taip demokratiškai išrinktą prezidentą Kazį Grinių pavadino Antanas Smetona, kuris su kariškių pagalba 1926 m. gruodį organizavo perversmą ir pašalino K.Grinių iš valdžios.
XIX a. pabaigoje svarbiausias mūsų tautinio judėjimo židinys buvo Sūduva, nes čia, Varšuvos generalgubernijos ribose, tam buvo palankesnės sąlygos: šiek tiek švelnesnė caro valdžios priespauda, Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose vyko lietuvių kalbos pamokos, netoliese buvo Prūsija, iš kurios plaukė nelegali lietuviška spauda – o ji tada reiškė labai daug. Pagaliau čia ūkininkai buvo labiau pasiturintys, pažangesni, daugiau savo vaikų leido į mokslus. Todėl iš čia kilo didelė dalis žymių mūsų tautinio judėjimo veikėjų ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, pradedant Jonu Basanavičium ar Vincu Kudirka ir baigiant Kaziu Griniumi.
V.Kudirkos idealų tęsėjas
K.Grinius gimė prieš 145 metus, 1866 m. gruodžio 17 d., Salemos Būdos kaime dabartiniame Marijampolės rajone, vidutinių ūkininkų šeimoje, – tėvas turėjo 17 ha žemės. Jau pradžios mokykloje Kazys pakliuvo į lenkų įtaką – juk čia lietuviškai prakalbusius vaikus bausdavo. Marijampolės gimnazijoje, kurioje K.Grinius mokėsi 1879–1888 m., buvo dėstoma rusų kalba, bet mokiniai tarpusavy kalbėjosi lenkiškai. „Lenkija buvo kokiame tai šviesiame aureole pas mus“, – rašė jis vėliau.
Laimė, ta orientacija vis dėlto pasikeitė, daugiausia Petro Kriaučiūno, lietuvių kalbos mokytojo, pastangomis, nes jis ne tik mokė gramatikos, bet „kartu vedė karštą propagandą: nepasiduot, laikytis, nenutautėt, spiestis krūvon, visur rodytis lietuviais“. Taip P.Kriaučiūnas parengė, išugdė Lietuvai didelį būrį tautiškai susipratusių jaunuolių, iš jų net apie 80 tapo žymiais tautinio judėjimo ir nepriklausomos Lietuvos žmonėmis – tai J.Basanavičius, V.Kudirka, Jonas Jablonskis, Stasys Matulaitis, Pranas Vaičaitis, Andrius Bulota, Justinas Staugaitis ir kiti. „Ūmai mes iš lenkiškos orientacijos atvirtome į lietuvišką“, – prisiminė K.Grinius.
1887–1893 m. studijuodamas mediciną Maskvos universitete jis dar labiau įsitraukė į lietuvišką veiklą: lankė lietuvių studentų draugijos susirinkimus, platino draudžiamą spaudą, tapo laikraščio „Varpas“ rėmėju ir bendradarbiu, V.Kudirkos bendraminčiu, aktyviu jo suburto varpininkų sąjūdžio nariu. Ypač daug jame nuveikė nuo 1894 m. dirbdamas gydytoju Sūduvoje: Marijampolėje, Naumiestyje, Pilviškiuose. Jis redagavo V.Kudirkos įkurtą „Ūkininką“, laikraštį kaimo žmonėms, daug rašė ir „Varpui“.
Neginčijamas varpininkų lyderis buvo V.Kudirka, bet jis, kaip žinome, anksti mirė. Jo įpėdiniu, ideologu ir lyderiu iš pradžių tapo Povilas Višinskis. Daugiausia jo rūpesčiu 1902 m. varpininkai įkūrė Lietuvių demokratų partiją, kurios programą kartu su P.Višinskiu rengė K.Grinius ir J.Vileišis. Deja, 1906 m. ir pirmasis mūsų nepriklausomybės šauklys P.Višinskis mirė nuo džiovos. Tada didžiausiu varpininkų, demokratų autoritetu tapo K.Grinius.
Ypač didelis jo nuopelnas buvo pasiūlymai, kaip spręsti žemės klausimą, kuris buvo labai aktualus to meto Lietuvoje. Mat didelę dalį žemės plotų (Vilniaus gubernijoje arti pusės) valdė dvarininkai, nesugebėję efektyviai jos panaudoti, o tūkstančiai valstiečių kentė žemės trūkumą. Savo pasiūlymus šiuo klausimu K.Grinius 1905 m. išdėstė „Varpe“, straipsnyje „Teisingas žemės valdymas Lietuvoje“, kurio pagrindinė idėja – „žemė turi prigulėti tam, kas ją dirba ir iki jis ją dirba“. Šiuo principu vadovaujantis 1922 m. Lietuvoje prasidėjo žemės reforma, neatpažįstamai pakeitusi mūsų kaimą.
Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas
Artėjant karui K.Grinius, pasirodo, visai teisingai numatė, kad susigrūmus vokiečiams su rusais gali atsirasti sąlygos Lietuvos nepriklausomybei, šias mintis jis paskelbė „Varpe“ dar 1914 m. pavasarį. 1914 m. rudenį karui prasidėjus jis su šeima pasitraukė į Rusiją, gyveno ir dirbo gydytoju Nalčike, Kislovodske. Per Rusijos pilietinio karo suirutę K.Grinius labai skaudžiai nukentėjo: 1918 m. spalį plėšikaujantys raudonarmiečiai nužudė jo žmoną Joaną, aktyvią visuomenininkę, puikią pagalbininkę visuose reikaluose, ir mirtinai sužeidė dukrą Gražiną, o jaunesnysis sūnus Jurgis mirė pakeliui į Lietuvą. K.Griniui grįžti namo buvo labai sunku, tą pavyko padaryti tik 1919 m. lapkritį aplinkiniais keliais – per Turkiją, Prancūziją, Vokietiją.
Iš pradžių K.Griniui daugiausia teko rūpintis P.Višinskio įkurtos partijos, kuri dabar vadinosi Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, stiprinimu, nes karo metais ji gerokai pakriko, o artėjo Steigiamojo Seimo rinkimai. Tą padaryti pasisekė, ir ši partija, į 1920 m. balandžio 15 d. vykusius rinkimus ėjusi kartu su Lietuvos valstiečių sąjunga, gavo 29 mandatus, užimdama antrą vietą po krikščionių demokratų su 59 mandatais. Nors kiek pavėlavęs į valstybės kūrimo procesą, K.Grinius taip pat tapo Seimo nariu ir buvo jame viena ryškiausių asmenybių. Pasak Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, tarp Seimo narių nebuvo „tokių, kurie savo aukomis tėvynės labui prilygtų daktarui Griniui“.
Todėl nenuostabu, kad 1920 m. birželio 19 d. jis buvo paskirtas ministru pirmininku, šias pareigas ėjo iki 1922 m. vasario, per tuos nepilnus dvejus metus buvo įgyvendinti arba parengti patys svarbiausi sprendimai kuriant nepriklausomą valstybę: sutartys su Rusija ir Latvija – dėl valstybės sienos, Valstybės konstitucija, Žemės reformos įstatymas ir kt. Taip pat tuomet pavyko apginti mūsų nepriklausomybę nuo lenkų agresijos, Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungą ir kt. Tas buvo įmanoma iš dalies todėl, kad K.Griniaus Vyriausybė buvo koalicinė, rėmėsi didžiule dauguma Seime, krikdemų ir liaudininkų balsais.
1921 m. pabaigoje jų bendradarbiavimas pablogėjo: esą dėl nesiskaitymo su jų nuomone liaudininkai perėjo į opoziciją, tad K.Griniui teko atsistatydinti iš ministrų pirmininkų. Bet iš politikos jis nepasitraukė: aktyviai reiškėsi Seimų rinkimų kampanijose, buvo I ir II Seimo narys, juose ne kartą protestavo prieš valdžios savivalę, bandymus nutildyti opoziciją, spaudą. Parengė bendrą susijungusių Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungų politinę programą. Tai buvo natūralus sprendimas: juk abi organizacijos rėmėsi kaimo žmonėmis, atstovavo jų interesams. Nemaža laiko ir jėgų skyrė visuomeninei veiklai: įkūrė „Pieno lašo“, Kovos su tuberkulioze draugijas.
K.Griniaus biografijoje ypač reikšmingi ir sunkūs buvo 1926-ieji. Gegužės 10 d. vyko eiliniai Seimo rinkimai, po labai audringos kampanijos paaiškėjo, jog krikščionių demokratų pozicijos visuomenėje susilpnėjo, bet ne tiek daug, kad jų varžovai liaudininkai su socialdemokratais Seime galėtų tvirtai jaustis. Mat ir jie negavo daugumos, tik 37 vietas iš 85-ių. Todėl į koaliciją bandė kviesti krikdemus, bet šie, įvertindami, kad joje dominuoti negalės, atsisakė. Tada liaudininkai į talką pasikvietė tautinių mažumų (lenkų, žydų, vokiečių) atstovus. Tokia koalicija, anot paties K.Griniaus, išėjo menka ir marga, o jos valdžia silpna.
Už tai liaudininkų lyderis gavo aukščiausią postą valstybėje – birželio 3 d. jį išrinko Lietuvos Respublikos prezidentu. Naujoji valdžia panaikino karo padėtį šalyje, Konstitucijoje numatytų teisių ir laisvių apribojimus, paskelbė amnestiją politiniams kaliniams ir didelę valstybės lėšų taupymo programą. Pats prezidentas susimažino algą nuo 6000 iki 4000 Lt, į tarnybą vaikščiojo pėsčias, lazdele pasiramsčiuodamas…
Deja, gražių K.Griniaus valdžios norų ir darbų pasekmės buvo prastos. Laisvių išplėtimu tuoj pasinaudojo komunistai: Maskvoje sėdintis Vincas Kapsukas pareikalavo iš LKP(b) vadovo Karolio Požėlos imti valdžią į savo rankas… Tiesa, šis nesutiko, bet gausios komunistų demonstracijos gerokai išgąsdino žmones. Ir ne tik jie aštrino politinę padėtį valstybėje: nenorėdami susitaikyti su pralaimėjimu, turėdami gerą atramą visuomenėje, krikdemai irgi kurstė žmones prieš valdžią.
Dešimtmečiai šalia politikos
Savo ruožtu ir kairiųjų valdžia palengvino sąmokslininkų veiksmus. Nors apie rengiamą perversmą ji gavo daug pranešimų iš policijos, kariuomenės, atskirų piliečių, net iš TSRS ambasadoriaus Aleksandrovskio, tačiau jokių veiksmų nesiėmė.
Gruodžio 17-osios naktį į Prezidentūros miegamąjį įsiveržė keli aviacijos karininkai, šiurkščiai pažadino prezidentą ir liepė jam paleisti Seimą. Tai įvyko K.Griniaus 60 metų sukaktuvių šventės išvakarėse. Nesunku suprasti, kaip jam tai buvo skaudu. Tačiau likimas, istorija politikus paprastai negailestingai baudžia už realybės neįvertinimą, už nenorą ar nesugebėjimą tinkamai reaguoti į jos signalus. Taigi į Prezidentūrą vėl įsikraustė A.Smetona – ir ilgam, iki pat 1940 m. vasaros.
Tiesa, tada skaudžiai apsigavo ir krikščionys demokratai, nes jų bendrininkai tautininkai netrukus atsisakė sąjungos su jais, valdė Lietuvą vieni, be rinkimų, be Seimo. Pasak K.Griniaus, išėję obuoliauti su labai nepatikimu partneriu, krikdemai, kaip toje liaudies patarlėje, prarado ir obuolius, ir krepšį… Tautininkai siūlė eksprezidentui persikelti į JAV, bet jis grįžo į ankstesnes pareigas Kauno miesto savivaldybėje – dirbo Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju.
Lygia greta K.Grinius stengėsi dalyvauti visuomenės gyvenime, bet tam dėl cenzūros ir visagalės policijos galimybės buvo labai ribotos. Taigi 1926 m. gruodžio perversmas K.Griniui liko niekada negijusia žaizda. O mirė jis pasitraukęs į JAV, Čikagoje, 1950 m. birželio 4 d.
Jonas Rudokas