Engimas, žlugdymas, žiaurus stresas, atimantis norą gyventi. Tokia pragaro patirtimi kadaise dalijosi sovietų armijos rekrūtai, šiandien – Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje (LMTA) aktoriaus profesijos siekiantys studentai. Vienas niuansas: išsivaduoti iš armijos galėjai tik per kraują, o aktorystės studijų durys – visada atviros išeiti. Laisvo žmogaus pasirinkimas – tempti per sunkią naštą ar spjauti ir eiti ieškoti savo vietos kitur.
Jūratė KILIULIENĖ
Jau dvi savaitės LMTA rūmuose tyli mūzos. Po to, kai iš gyvenimo pasitraukė aktorystę studijavęs ketvirtakursis, pasipylė akademiją anksčiau baigusių aktorių graudžios išpažintys, dabartinių studentų motinų atviri laiškai. Akademiją užliejo sunkių kaltinimų banga. Dėstytojų muštras, repeticijos per naktis – tai tik švelniausi iš jų.
Lyg vienos bėdos būtų maža, ryškėja dar viena. Aktoriais norintys būti dabartiniai studentai nežino, kas yra reiklumas sau, atsakomybė, jiems reikia greito rezultato, kuris būtų pasiekiamas be pastangų. Akademija nespėjo prisitaikyti prie naujos, šiltnamio sąlygomis augusios išlepusių žmonių kartos.
Baisiausi metai gyvenime
„Aš esu tokia laiminga ir dėkinga sau bei savo artimiesiems, kad ištvėriau, kad man tėvai padėjo tai ištverti. Kad tėtis mane antrą valandą nakties po „paskaitų“ pasiimdavo ir veždavo namo, nes viešasis transportas jau nebevažiuodavo, kad močiutė su liūdesiu veide mane vėl keldavo šeštą valandą, nes reikėdavo važiuoti į akademiją“, – sujaudinta savižudybę pasirinkusio studento istorijos, savąja patirtimi studijuojant LMTA pasidalijo aktorė, televizijos laidų vedėja Beata Tiškevič.
Akademijoje įgijusi aktorinio meistriškumo bakalauro diplomą, ji tęsė magistrantūros studijas, bet po pirmų metų jas metė ir dėkoja likimui, kad tam ryžosi. Jauna moteris teigia, kad po šių studijų ji dvejus metus lankėsi pas psichoterapeutą, nes kankino panikos priepuoliai, slėgė depresija, migrena, nemiga, menka savivertė.
„Kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros gatvę, mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba. Bet ar taip turėtų būti? Kai studentas išbėga iš repeticijos ir bėga tiesiai į šalia esančią upę ir visi vėliau tiesiog tai nutyli – ar taip turi būti? Kai 90 proc. kurso žmonių lankosi pas specialistus su rimtomis psichologinėmis problemomis – ar taip turi būti?“ – klausia Beata, teigdama, kad ji pati niekada gyvenime nebuvo taip stipriai žeminama, gniuždoma kaip studijų metais.
Apie žiaurumą, akademijoje patirtas emocines traumas ir nuoskaudas po B.Tiškevič išpažinties prakalbo ir daugiau jos kolegų. Savo dėstytojus jie kaltino dar ir nekompetencija, aplaidžiu požiūriu į darbą, sovietinės metodikos taikymu.
Taigi prestižine menininkų kalve vadinama akademija išgirdo apie save tai, ko tiesiai į akis niekas nėra rėžęs. LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanė Elona Bajorinienė pripažįsta, kad nė viena formali apklausa, kokios atliekamos nuolat, nebuvo sukėlusi tokių atvirų diskusijų. Dabar situaciją čia bando suvaldyti psichologų komanda.
Ruošiamas ir drastiškas žingsnis – stojantieji į aktoriaus specialybę turės pateikti medicininę pažymą, įrodančią ir fizinį, ir psichologinį pasirengimą. Galbūt teisiškai tai pasirodys neįmanoma, tada į stojamųjų egzaminų komisiją bus įtrauktas psichoterapeutas, kad padėtų atpažinti rizikos grupės žmones.
Kenčia nervų sistema
„Ir dabar turime studentų, kurie serga net ne depresija, bet šizofrenija. Vienas du studentai kurse visada būna, gražiai šnekant, ypatingai jautrūs. Ir jie veikia visą grupę, kurioje mokosi“, – atskleidžia E.Bajorinienė.
Dekanė tik patvirtino tai, apie ką pratrūko kalbėti kolegos savižudybės paveikti aktoriai. Nuo akademijos repeticijų salės iki Vasaros gatvės, t.y. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, – trumpas kelias, ir ne tik tiesiogine prasme. Esą nuolatinis stresas, įtampa, didžiulis nuovargis ten ieškoti pagalbos priverčia didžiąją dalį besimokančiųjų. Bent jau tokias kalbas skleidžia jie patys.
Vaidybos ir režisūros katedros dėstytoja, B.Tiškevič kurso vadovė Silva Krivickienė nelaiko šios situacijos išskirtine. Beje, būtent jai teko daugiausia ir anoniminių, ir atvirų kritikos strėlių. Ar stipriai jos sužeidė ir ar pikti žodžiai pelnyti, moteris neišsiduoda. Tik prasitaria, kad savo telefone tebesaugo šiltų žinučių, beveik meilės prisipažinimų, rašytų to paties dabar ją į šuns dienas išdėjusio asmens. Jos tai net nestebina, nes, kaip pati sako, aktoriams būdinga emocijų kaita.
„Esu dirbusi Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, skaičiau teatro paskaitas. Jau tada, prieš gerus tris dešimtmečius, ten buvo vadinamasis menininkų skyrius. Jame gulėdavo literatai, dailininkai, muzikai. Menininkų nervų sistema ypač jautri“, – apibendrina S.Krivickienė.
Kita vertus, scenoje nuolat matomam žmogui būtina tvirta psichinė sankloda. Paprastai jais ir tampa ekstravertiškos asmenybės, nebijančios atsilapoti, – būtent to iš jų tikimasi. Kiekvienas ragavęs aktoriaus duonos žino, kad suvaldyti savo psichiką, kūną, balsą, elgtis su savimi kaip su instrumentu – mokslas.
Studentai yra mokomi pasirengti vaidmeniui, kartais tam reikia ir visos dienos, jei vaidmuo pagrindinis. Ne mažiau sudėtingą emocinę būseną aktorius patiria po spektaklio, kai visą naktį negali užmigti, nes emociškai tebegyvena tomis valandomis, kai buvo „paskolinęs“ savo kūną ir psichiką. Aktoriai juokauja, kad turėtų būti laidojami kitapus kapinių tvoros, nes jie skolina savo kūną ir dvasią kitiems pavidalams – užsiima raganavimu.
„Nuo pat pirmo kurso vyksta psichofizinis trenažas, mokoma dirbti stebint ketvirtai sienai – žiūrovams. Nėra nė vieno aktoriaus, kuris nebūtų jautrus jų skleidžiamai energijai, kuris nereaguotų į kritiką. Yra meditacijų, įvairių pratimų nervų sistemai apsaugoti, bet jautrus organizmas visada toks ir liks, kad ir kiek jį saugotum. Kitas dalykas, jeigu aktorius bus apsaugotas nuo visko, koks bus jo jautrumas vaidmeniui? Žmogus turi žinoti, kad tokią profesiją renkasi“, – tikina S.Krivickienė.
Tokie patys kaip mes visi
Jautri siela – dar ne liga, o kūrybingi, meniški žmonės nėra nei labiau pažeidžiami, nei silpnesnės psichikos. Tai mitas, kurį dažnai jie patys ir palaiko.
„Kūrybiškumas – labai geras būdas tvarkytis su vidine energija, o racionalumas ne visada yra geros psichinės sveikatos požymis. Optimali ir subalansuota asmenybė yra jausminga, kūrybinga, gali būti spontaniška, bet išlaiko gerai realybėje orientuotą mąstymą. Aiškiai suvokia situaciją, geba suvokti savo ir aplinkos ribas. Menininkas, sukūręs kūrinį, sugeba nusiraminti, grįžti į žemišką, buitinį gyvenimą, pagalvoti, ką čia paruošus vakarienės šeimai, ar panašiai“, – teigia gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Jolanta Bičkienė.
Žemiškų sričių atstovai menininko, aktoriaus profesiją dažnai įsivaizduoja kaip kažką išskirtinio, pakylėto, bet vaidyba, J.Bičkienės teigimu, tėra darbas, kaip ir bet kuris kitas – su aiškiais reikalavimais ir struktūra. Ribų nejaučiantis žmogus sunkiai atlaikys emocines perkrovas, jam gresia perdegimas, pervargimas, nesvarbu, ar jis repetuos ir vaidins, ar sėdės prie buhalterinių lentelių.
„Nėra tokios tendencijos, kad psichiatrijos ligoninėje dažniau gydytųsi aktorinio meistriškumo studentai. Gydosi visų profesijų žmonės. Pasitaiko besikreipiančių studentų, bet per pastaruosius penkerius metus pamenu tik vieną kitą“, – dar vieną mitą griauna Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre dirbanti gydytoja.
Kaip pakelti nežmonišką krūvį?
Vienas iš akademijai metamų kaltinimų – nežmoniški darbo krūviai. Būsimieji aktoriai skundžiasi nepakeliantys jų nei fiziškai, nei psichologiškai, neva pasirengimai suryja savaitgalius ir švenčių dienas, nelieka laiko net miegui.
Iš tiesų net ir vėlų vakarą LMTA rūmuose, kuriuose įsikūrę aktoriai, plieskia šviesos, pro storus mūrus veržiasi repeticijų garsai. Viskas nutyla 23 valandą, tada pastatas užrakinamas ir pereina saugos tarnybos žinion. Artėjant sesijai užduočių nespėjantys parengti studentai bando su dekanatu susitarti dėl galimybės dirbti per naktį ar bent keliomis valandomis ilgiau, bet jų noras nėkart nebuvo patenkintas. Vadovybės pozicija tokia: nustatytų valandų pasirengimui pakanka, jei jos išnaudojamos produktyviai.
Skaičiuojant formaliai, studentams tenkantis krūvis į persidirbimą nepanašus. „Paimkime vaidybos ir režisūros programą: kurse yra 16 kontaktinių, t.y. darbo su dėstytoju, valandų per savaitę. Padalykime jas iš penkių darbo dienų ir išeis labai nedaug. Ketvirtaisiais bakalauro studijų metais kontaktinių valandų lieka vos septynios. Visas likęs laikas skirtas savarankiškam darbui“, – vardija fakulteto dekanė E.Bajorinienė.
Ar besirengiančiųjų tapti aktoriais krūvis išmatuojamas studijų programoje numatytomis valandomis? LMTA savo kursą dabar turintis režisierius Gintaras Varnas teigia, jog menų specialybę pasirinkę studentai turi suvokti, kad jiems praktikuoti teks nuolat, nes rezultato čia siekiama ne sėdint prie vadovėlių.
„Muzikantai turi groti smuiku nuo ryto iki vakaro, o aktoriai – dirbti su savo kūnu. Tam yra pagalbiniai užsiėmimai – balso lavinimo, dainavimo, scenos judesio, ritmikos. O kuriant vaidmenį reikia daug repetuoti, kelių auditorinių valandų per dieną tam nepakanka. Nereikia išradinėti dviračio – jei nori būti geru aktoriumi, turi sunkiai dirbti“, – tvirtina G.Varnas.
Pirmoji feisbuko karta
Verkšlenimas dėl darbui paaukotų naktų ir savaitgalių G.Varno neįtikina. Režisieriaus manymu, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, pavadindama šiuolaikinius jaunus žmones feisbuko karta be fantazijos, pataikė į dešimtuką. Jis pats dar priduria: tai tingi karta.
„Jie nepersidirba mokykloje, nes švietimo sistema iš jų per daug nereikalauja, o ir apskritai visuomenė suka į malonumų kelią. Bet šiose studijose to nėra, jos susijusios su darbu. Suprantu, kad tai prieštarauja jų malonumų kultui, bet jei per sunku – prašom, rinkitės kitą specialybę. Niekas varu čia nevarė – jie patys atėjo tapti aktoriais“, – sako režisierius.
Jis įsitikinęs, kad bent viena šalies mokykla turėtų išlaikyti profesionalių aktorių rengimo tradiciją, grindžiamą darbu. Nes kitose, priešingai nei LMTA, specialybės dalykui jau skiriama vos po kelias valandas per savaitę. Gal to pakanka vaidmeniui televizijos seriale, bet tikrai ne teatro scenoje.
„Jie kalba apie kančias, bet sunkus darbas nėra kančia. Savo studentų nežeminu ir neprievartauju būti kažkuo kitu, nei jie yra. Reikalauju tik kasdienio darbo ir rezultato. Ar tai reiškia, kad aš juos kažkokiu ypatingu būdu kankinu?“ – klausia G.Varnas.
Vis dėlto režisierius pabrėžia, kad apibendrintai kalbėti apie akademijos stilių neišeina. Kiekvienas kursas yra kitoks: Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Aido Giniočio ar jo paties temperamentas, meninės aspiracijos skiriasi, taip pat – ir darbo su studentais metodai.
„Mūsų akademijoje kursą renkantys vadovai yra individualybės, praktikuojantys menininkai. Lietuvos teatrinė mokykla paremta Antikos laikus siekiančia tradicija, meistro ir mokinio ryšiu, kurso vadovo, kaip menininko, turinčio tam tikrą specifiką ir požiūrį, autoritetu. Tai vienas iš modelių, kitų šalių mokyklose tokio glaudaus ryšio su kūrėjais nėra, dirba dėstytojai, neturintys teatrinės patirties, – grynieji pedagogai“, – primena E.Bajorinienė.
Feisbuko kartos atstovai, verždamiesi studijuoti aktorystę, labai dažnai atsineša su akademijos realybe nieko bendro neturinčių lūkesčių. Pasak G.Varno, dauguma jų svajoja vaidinti serialuose, būti šou vedėjais, žvaigžde televizijoje, tarp jų – tik vienas kitas, užsidegęs teatru. „Bet mūsų užduotis yra ruošti teatro aktorių, o ne kokį nors plačios specializacijos muilo operų veikėją. Tai šios kartos tam tikro pigumo klausimas“, – negaili kritikos jaunajai tetaralų kartai G.Varnas.
Į teatrą-studiją „Theaomai“ susibūrusį kursą prieš dvejus metus išleidusi S.Krivickienė lygina savo ir dabartines aktorių kartas. Jos laikais studentai per parą parengdavo dvi individualias ir vieną kolektyvinę užduotį – atrodė savaime suprantama repetuoti iki vidurnakčio. Dabartiniai studentai rytdienai gautos užduoties neatlieka, ir ne todėl, kad tingėtų ar nenorėtų, – jiems tiesiog taip neišeina.
„Trūksta atsakomybės, valios. Jiems sunku dar ir todėl, kad iš mokyklos atsineštos kultūros ir literatūros žinios yra labai menkos. Ir staiga reikia daryti milžinišką šuolį – labai daug skaityti, susipažinti su visa kultūrine aplinka. Žinoma, atėjus į akademiją be jokio bagažo būna sunku“, – nesistebi pedagogė.
Aktoriais, režisieriais svajojantys tapti jaunuoliai nesilanko teatre, jiems nieko nesako nei Rūtos Staliliūnaitės, nei Regimanto Adomaičio pavardė. O kai formuojant teatro režisierių kursą režisierius Eimuntas Nekrošius paklausia, kokią knygą stojantysis dabar skaito, ne tik jis, bet ir visa komisija pasijunta nepatogiai. Kaip atsakyti į klausimą, ką dabar skaitai, jei nieko niekada apskritai neskaitei?
Neišsipildę lūkesčiai kelia konfliktus
Neišsipildę lūkesčiai sukelia konfliktą. Nėra buvę laidos, kad studijas baigtų visi, kurie įstojo. „Dėl profesinio netinkamumo“ – ši frazė, kuria vizuojamas įsakymas pašalinti iš akademijos, lyg Damoklo kardas kabo per visus studijų metus.
„Su mano nuomone daug kas gali nesutikti, bet akademijoje aš galiu sau leisti dirbti tik su talentingais žmonėmis. Galbūt tai žiauru, bet renkantis meninę specialybę – dailę, muziką, teatrą – privaloma dimensija yra talentas. Jei žmogus talentingas ir nors truputį darbštus, jis tikrai baigs bakalauro, o gal ir magistro studijas. Nesu girdėjęs, kad iš akademijos būtų išmestas talentas, to niekada nėra buvę“, – paprastai aiškina padėtį G.Varnas.
Jo pirmasis kursas, kurį išleido prieš šešerius metus, gerokai sumažėjo, iš 21 studento liko devyni. Dabartiniame mokosi aštuoni trečiakursiai, įstojusiųjų buvo dvigubai daugiau. Vieni iš buvusiųjų patys suprato pasirinkę ne tą kelią, kitiems teko padėti susivokti.
„Nėra dora išlaikyti per klaidą čia atsidūrusį žmogų iki pat galo, pirmiausia dėl jo paties. Kuo anksčiau su juo bus atsisveikinta, tuo jis turės daugiau šansų rasti savo vietą kitur. Aš manau, kad geriau mažiau aktorių, bet gerų. Kitiems kurso vadovams gaila išmesti žmogų, sako, kad jiems skauda širdį. Man skaudėtų širdį po dešimties metų, jei mano buvęs studentas kankintųsi negaudamas vaidmenų ir neturėtų iš ko gyventi“, – aiškina režisierius.
Vilniuje vienos problemos, Londone – kitos
Kol kas sunku pasakyti, kokia išliks akademija, išsikvėpus jos užkulisius atidengusiam triukšmui. Bet tie, kurie scenos dalykus studijavo ir Vilniuje, ir kitų šalių aukštosiose mokyklose, esminių skirtumų tarp jų nemato.
Jaunosios kartos aktorius ir režisierius Linas Jurkštas mokytis aktorinio meistriškumo įstojo į Kingstono universiteto Teatro ir menų fakultetą Londone, bet po pirmųjų metų suprato, kad baigus studijas Didžiojoje Britanijoje teks likti ten ir dirbti. Tad jis grįžo į Lietuvą ir pernai įgijo teatro režisūros bakalauro diplomą LMTA.
„Vieni dalykai man labiau patiko studijuojant Londone, o kiti – Vilniuje. Tarkim, ten studentas turi didesnę laisvę rinktis disciplinas, bet kai turi didelę laisvę, sunku susivokti, ko tau reikia iš tiesų. Londone apie 60 proc. dalykų – teoriniai, o čia labai daug dėmesio skiriama praktiniams užsiėmimams. Viena vertus, gerai – praktiką iš karto gali pritaikyti, bet gaila, kad teorija nuvertinama, manoma, jog aktoriui nereikia lavinti proto“, – skirtingose mokyklose įgytą patirtį lygina Linas.
Dabar su projektu „Bad Rabbits“ susijęs kūrėjas LMTA praleistus metus prisimena kaip tikrai intensyvų laikotarpį. Repeticijos kartais trukdavo ir paromis. Bet vadinamąsias perkrovas patys studentai sau susikurdavo, tarp paskaitų kiekvieną laisvą valandą skirdami repeticijoms. Dėstytojai net skatindavo daugiau ilsėtis, nepersitempti.
„Ambicingas žmogus, gavęs užduotį, draskysis iš paskutiniųjų, kad tik būtų pats geriausias. Į meno studijas tokių ateina daug. Nesvarbu, kur – Anglijoje ar Lietuvoje, su tokiais žmonėmis dirbti sunku, jie jautrūs, egocentriški, tiesiog tiksinčios bombos – niekada nežinai, ko iš jų laukti“, – studijų metais tvyrojusią atmosferą apibūdina L.Jurkštas.
Su savo kurso vadovu A.Giniočiu jis rado bendrą kalbą, bet slėgė kiti dalykai – pirmiausia studijoms visiškai nepritaikytos, labai apleistos akademijos patalpos. Netenkino ir dėstytojų, tik užbėgdavusių į LMTA tarp kitų darbų, požiūris į darbą. Londone sutartį su universitetu pasirašęs dėstytojas privalo nutraukti bet kokią kitą veiklą, todėl skirtumas, kiek pedagogas atiduoda savęs ten ir čia, – milžiniškas.
„Kai mokiausi Londono muzikos ir dramos meno akademijoje, nuolat buvome skatinami rodyti iniciatyvą ir save motyvuoti. Studentų nuomonė buvo vertinama, mus ragino atsirinkti, kas mums svarbu ir tinkama iš daugybės siūlomų disciplinų. Nebuvo griežto metodo ar aukštesnės už kitas tiesos“, – aiškina žinomas britų teatro aktorius Jackas Tarltonas. Jis atliko vaidmenį ir šįmet „Oskarui“ nominuotame filme „Vaizduotės žaidimas“ (rež. Mortenas Tyldumas).
J.Tarltonas dabar pats dėsto studentams, tikina jaučiantis didelę atsakomybę dėl jų ateities – stengiasi įkvėpti jiems pasitikėjimo savo jėgomis. Labai svarbu ir aiškus dėstymas, taip pat konstruktyvi kritika. „Tik nemanau, kad žlugdymas padėtų kam nors mokytis. Tiesą sakant, atvirkščiai“, – neabejoja britas.
Loading ...