Prieš 150 metų gimė Jonas Jablonskis, žymiausias mūsų kalbininkas, aktyvus tautinio judėjimo veikėjas.

Net ir kęsdami caro valdžios persekiojimus, net ir skursdami, šimtai iš kaimo kilusių inteligentų atidavė visas jėgas kovai dėl savo tautos teisių. Vienas tokių – zanavykas Jonas Jablonskis. Beje, jo indėlis, nuopelnai tautos istorijoje ypatingi, nes jis visai teisėtai vadinamas lietuvių rašomosios kalbos tėvu. O kalba tada buvo vienas kovos dėl laisvės tikslų, taip pat ir jos ginklas: gražia, taisyklinga gimtąja kalba parašytos knygos, laikraščiai padėjo mums tapti modernia tauta ir sukurti savo valstybę.
Tačiau J.Jablonskio biografijoje, kaip ir ne vieno kito tautinio judėjimo veikėjo, būta gana daug kritiškų momentų.

Kelio pasirinkimas
J.Jablonskis gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėlių kaime, dabartiniame Šakių rajone, gausioje vidutinio valstiečio šeimoje: jo tėvas buvo vedęs du kartus, augino septynis vaikus. Todėl savo jėgomis sūnaus išleisti į mokslus, aišku, negalėjo. Laimei, į pagalbą atėjo būsimojo kalbininko dėdė – Keturvalakių klebonas Juozas Šipaila. Ir jis, ir tėvai, žinoma, labai norėjo matyti Joną kunigu, todėl labai nusivylė, kai taip neatsitiko.
1872–1881 m. J.Jablonskis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, lankė joje lietuvių kalbos pamokas, nes tai suteikdavo teisę gauti neblogą stipendiją studijuojant Maskvos universitete, – tokia buvo caro valdžios gudrybė siekiant pajungti savo įtakai būsimus mūsų inteligentus. Lietuviška veikla J.Jablonskis tada dar visai nesidomėjo, kaip pats vėliau rašė: “Paskutinėse klasėse buvau jau tikras lenkas, kaip ir visi kiti mano draugai lietuviai… Kad mokame lenkiškai ir taip tarp savęs kalbamės, tėvai ir globėjai tik pasidžiaugdavo. Juk lenkų – tai ponų kalba…”
Posūkis į lietuvybę įvyko tik studijuojant klasikinę filosofiją Maskvos universitete. Tam buvo keletas priežasčių. Visų pirma tą paskatino du žymūs rusų profesoriai Filipas Fortunatovas ir Fiodoras Koršas, gerai mokėję lietuvių kalbą ir jos pavyzdžius dažnai taikydavę savo paskaitose. Kita priežastis – dalyvavimas Maskvos lietuvių studentų draugijos veikloje, ypač labai aktyvaus jos nario, būsimo žymaus aušrininko Jono Šliūpo įtaka. Pagaliau padėjo ir 1883 m. išėjusi “Aušra” – ji ne vieną tautietį nukreipė į lietuviškąjį kelią.
Dėl visų šių aplinkybių J.Jablonskis ne tik pats tvirtai apsisprendė dirbti Lietuvos, jos žmonių labui, bet prisidėjo ir prie Vinco Kudirkos, dar lenkuojančio savo mokslo draugo iš Marijampolės gimnazijos, persiorientavimo, parašęs jam piktoką laišką: “Lyg ir netekai savo prigimtinės kalbos, tai esti kalbos tėvo ir motinos, katruodu Tave be baimės lietuviškai liūliavo…”
Taip apsisprendęs, J.Jablonskis jau Maskvoje pradėjo aktyviai veikti: rašė korespondencijas “Aušrai”, straipsnius rusų laikraščiams, reikalaudamas grąžinti lietuvišką spaudą. O svarbiausia, nors jo specialybė buvo lotynų ir graikų kalbos, ruošėsi savo būsimam darbui lituanistikos srityje: kaupė reikalingą literatūrą, domėjosi rašybos, sintaksės klausimais, per atostogas Suvalkijoje rinko įdomius žodžius.

Mokytis iš žmonių kalbos
1885 m. pavasarį J.Jablonskis baigė universitetą ir galėjo rinktis gerai mokamo valdininko ar mokslininko karjerą Rusijoje – juk išsilavinusių žmonių tada labai trūko. Tačiau jis norėjo dirbti Lietuvoje, o tai mūsų tautiečiams buvo oficialiai uždrausta. Todėl jam daugelį metų teko verstis visokiais atsitiktiniais darbais, dažnai kraustytis iš vieno miesto į kitą, sunkiai suduriant galą su galu, nes turėjo nemažą šeimą. O kamavo ne tik skurdas, bet ir caro valdžia, persekiojusi kalbininką už lietuvišką veiklą. Tiesa, priversti jį pasitraukti iš pasirinkto kelio nepajėgė.
Net dažnai gyvendamas tolokai nuo Lietuvos – Taline, Breste, Voroneže, jis dirbo tai, kam pasiryžo jaunystėje: tyrinėjo lietuvių kalbą, ją normino, tobulino. Tai buvo labai sunkus darbas: nors mūsų kalba sena ir graži, daugelį šimtmečių ja daugiausia domėjosi tik kitų tautų mokslininkai – kaip pasmerkta išnykti kalba, įdomia vien kalbotyros mokslui. Juk mūsų valstybės, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės, oficialiame gyvenime, mokslo pasaulyje ji nebuvo vartojama, pirmieji mūsų rašytojai – Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, Simonas Stanevičius, Antanas Strazdas raštuose naudojosi savo tarmėmis, nes visuotinai pripažintos, visai Lietuvai tinkamos mūsų rašomosios kalbos nebuvo iki pat XIX amžiaus pabaigos. Tik tada tokios kalbos pagrindu J.Jablonskis pasirinko vakarų aukštaičių pietiečių (zanavykų) tarmę – labiausiai dėl to, kad ji buvo mažiau už kitas užteršta svetimybėmis, bet galėjo turėti įtakos ir toks faktas, kad tuo metu Sūduvoje atsirado galingas lietuvybės židinys.
Mūsų rašomosios kalbos kūrimas truko ne vieną dešimtmetį, jame dalyvavo šimtai žmonių – kalbininkų, rašytojų, įvairių sričių specialistų, bet J.Jablonskio vaidmuo šiame procese ypatingas: jam mes turime būti dėkingi ne vien už tą vykusį kalbos pagrindo parinkimą. Jis nustatė ir gaires, kaip kalba turi būti kuriama, tobulinama, kaip reikia formuoti jos taisykles ir dėsnius. 1901 m. Tilžėje išleistoje P.Kriaušaičio slapyvardžiu pasirašytoje “Lietuviškos kalbos gramatikoje” J.Jablonskis rašė: “Kalbos įstatymus ir ypatybes mokslas išveda iš žmonių kalbos.” Tačiau ” žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslui, reikia būti atsargiam… Šiukšles reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti”.
Šiuos rašomosios, literatūrinės kalbos principus J.Jablonskis ne tik deklaravo, bet ir plačiai taikė savo darbe: taisyklingos kalbos vartojimo klausimais iš pradžių rašė “Varpe”, vėliau ir kituose leidiniuose, gujo iš raštų kalbos svetimybes – slavizmus, germanizmus, barbarizmus, netaisyklingas kalbos konstrukcijas. Tą ypač vertino V.Kudirka.
Vis dėlto daug kam tie jo kalbos taisymai nepatiko – ir rašytojams, kalbininkams (Adomui Jakštui-Dambrauskui, Kazimierui Būgai), ir, svarbiausia, – įtakingiems žmonėms. Pavyzdžiui, 1905 m. pradėjęs dirbti pirmojo legalaus lietuviško laikraščio redakcijoje J.Jablonskis tada plačiai taikomus žodžius “utarnikas”, “pėtnyčia”, “prekė” bandė pakeisti dabar visų vartojamais “antradienis”, “penktadienis”, “kaina”. Tačiau tam pasipriešino laikraščio leidėjas Petras Vileišis, su juo kilo nesutarimų ir dėl idėjinės, pernelyg nuosaikios leidinio krypties, todėl kalbininkui ir jo bendraminčiams – Povilui Višinskiui, Jurgiui Šlapeliui teko ieškotis kito darbo…
J.Jablonskis iš lietuvių kalbos pašalino nemaža iki tol daugelio vartotų žodžių, ne tik jau minėtus, bet ir “smertį”, “mūką”, “viečnastį”, “vieką” bei kitus. Tačiau kuriant, tobulinant rašomąją kalbą teko ne tik ją valyti, bet ir papildyti daugybe naujų žodžių, terminų – vien šnekamosios kalbos žodyno, aišku, nepakako. Tie naujadarai turėjo atitikti mūsų kalbos žodžių darybos taisykles. Tuo pagrindu J.Jablonskis pripažino jau iki jo atsiradusius žodžius “laikraštis”, “veidrodis”, “prekyba”, “kokybė” ir pats sukūrė daug naujų: “pažanga”, “pojūtis”, “apžvalga”, “ateitis”, “ligoninė”, “rašytojas” (o ne “rašėjas”) ir dar šimtus kitų.
Pagaliau neturime pamiršti ir šio kalbininko nuopelnų mūsų grožinės literatūros raidai, nes jis pabrėžė: “Be kalbos nėra literatūros, literatas turi mokėti tą kalbą, kuria jis savo krašto visuomenei rašo.” Tačiau tik nedaugelis to meto mūsų rašytojų tuo galėjo pasigirti, todėl grožinės literatūros tekstų kalbą J.Jablonskiui tekdavo labai rimtai taisyti ar net “išversti” iš šnekamosios tarmiškos kalbos į literatūrinę – taip, beje, atsitiko su daugeliu Žemaitės kūrinių.

Turime rašyti kaip Jablonskis
1918 m. J.Jablonskis iš Voronežo, kur karo metu įkurtoje lietuviškoje gimnazijoje dėstė lotynų ir lietuvių kalbas, grįžo į Lietuvą – jau į nepriklausomą valstybę. Kurį laiką pagyvenęs Vilniuje, 1919 m. vasarą jis galutinai įsikūrė Kaune. Tik tada galėjo visiškai atsidėti kalbininko darbui, juo labiau kad buvo visų pripažintas autoritetas, daugelis sakydavo: “Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!” Tačiau atsirado nauja kliūtis – kojų reumatas prikaustė jį prie invalido vežimėlio.
Nepaisant to, J.Jablonskis buvo pakviestas profesoriauti vos įsikūrusiame Kauno universitete ir kurį laiką tas pareigas sėkmingai ėjo: studentai laiptais nešte užnešdavo savo profesorių į auditoriją arba klausydavosi paskaitų jo bute: ten susikimšus jų tilpdavo iki penkiasdešimties.
Nors liga progresavo ir pamažu atėmė galimybę ne tik vaikščioti, bet ir rašyti, J.Jablonskis ir toliau intensyviai dirbo: rašė (diktavo) straipsnius, redagavo knygas, sekė spaudos leidinių kalbą, taisydamas dažnai joje pasirodančias klaidas. O svarbiausia – parengė ir išleido keletą originalių darbų: “Lietuvių kalbos gramatiką”, skirtą mokykloms (1922 m.), “Linksnius ir prielinksnius” (1928 m.) bei kitus. Rūpinosi naujų kalbininkų rengimu – tai jo iniciatyva mokytis į Vokietiją buvo pasiųsti Pranas Skardžius ir Antanas Salys, aktyviai dalyvavo Humanitarinių mokslų fakulteto ir Kauno visuomenės gyvenime.
Ilgai grūmęsis su gausiomis ligomis, didysis mūsų kalbininkas mirė 1930 m. vasario 23 d. Ši diena sukrėtė visą Lietuvą, tokių laidotuvių Kaunas dar nebuvo regėjęs…
Beje, J.Jablonskio pamokos bei pavyzdys galėtų padėti mums ir šiais laikais, juk dėl globalizacijos lietuvių kalbai kyla daug naujų pavojų.