Stebint smurto proveržį ir žudynes Ukrainoje darosi aišku, kad šalies prezidento politinė karjera pasmerkta žlugti.

Visą praėjusią savaitę Viktoras Janukovyčius elgėsi desperatiškai, darė daugybę klaidų ir pats įstūmė save į aklavietę.
Ir jau nebesvarbu, kad praėjusį penktadienį jis padarė daug nuolaidų: sutiko ir su pirmalaikiais prezidento rinkimais, ir su prezidento galių sumažinimu, ir su tuo, jog Ukrainos politinė sistema turi tapti parlamentinė, ir net prisiekė susilaikyti nuo prievartos prieš protestuotojus. Daugiau nei šimtas žuvusiųjų – pernelyg didelė auka, kad V.Janukovyčiui užtektų tik tokio atsitraukimo.
Akivaizdu, jog V.Janukovyčius išnaudojo visus sėkmės resursus, – nebėra jokių šansų, kad ji nusišypsos darsyk, kaip tai nutiko po Julijos Tymošenko ir Viktoro Juščenkos koalicijos subyrėjimo.
Kodėl V.Janukovyčiaus krytis yra neišvengiamas? Iš esmės tai galėjo nulemti lankstumo ir aiškios trajektorijos stokojanti ilgametė V.Janukovyčiaus politinė strategija, nesugebėjusi nuraminti korupcija nepatenkintos stiprėjančios Ukrainos visuomenės ir palankiai Europos integracijos atžvilgiu nusiteikusių oligarchų.

Oligarchinės sistemos atspindys

Vakaruose V.Janukovyčiaus reputacija apgailėtina, o drąsesni ukrainiečiai jį tiesiai šviesiai vadina banditu. Iš tiesų prezidento karjera pažymėta neformalių ir šešėlinių sąsajų su oligarchais žyme. Nenuostabu, tačiau kriminalinis elementas tapo sėkmingo Ukrainos verslininko, o vėliau ir įtakingiausio politiko karjeros bei jo politinės strategijos atspirties tašku.
Patyrinėkime šio veikėjo biografiją. Pradėti, regis, reikėtų nuo 1967-ųjų, kai V.Janukovyčiui sukako septyniolika. Tada jis buvo pirmą kartą teisiamas už plėšimą. V.Janukovyčiui buvo skirta trejų metų kalėjimo bausmė, bet už grotų jis išbuvo 19 mėnesių ir išėjo į laisvę sulaukęs amnestijos. Vis dėlto laisve džiaugėsi neilgai ir 1970 m. vėl buvo teisiamas už žmogaus sužalojimą per girtų asmenų muštynes. Pats V.Janukovyčius tikino, kad bandė apginti merginą nuo prisigėrusių priekabiautojų. Šįkart jaunuoliui buvo skirta dvejų metų kalėjimo bausmė, jis ją atliko iki galo.
1972-aisiais būsimasis Ukrainos prezidentas vedė Liudmilą Nastenko, turėjusią giminystės ryšių su vietinio teismo vyriausiuoju teisėju, ir jau kitais metais kaltinimai V.Janukovyčiui dingo iš įrašų, o 1978 m. Donecko srities teismo prezidiumas panaikino abu nuosprendžius, nes esą juose nebuvo nusikaltimo sudėties.
1976 m., būdamas 26-erių, V.Janukovyčius tapo transporto įmonės skyriaus Donecko regione direktoriumi. Pasak analitikų, tai vėlgi galima paaiškinti neformaliais jo ryšiais su įtakingais to meto regiono politiniais veikėjas. Taip buvo padėti V.Janukovyčiaus elgesio ir vertybių pamatai. Vėliau ir šio veikėjo politinė strategija dažniausiai rėmėsi oligarchija.
Palaikydamas glaudžius santykius su korumpuotos politinės sistemos atstovais, V.Janukovyčius sėkmingai kopė karjeros laiptais įvairiose valstybinėse Donecko regiono įmonėse. Taktika nepasikeitė ir po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo. Štai oligarchinės suirutės Donbase metu V.Janukovyčius užmezgė ryšį su Rinatu Achmetovu, vėliau svariai prisidėjusiu prie jo prezidentinės kampanijos.
Tiesa, be trūkumų, V.Janukovyčius turėjo ir nemažai gerų bruožų: jis išsilavinęs (baigęs dvi aukštąsias), lankstus, laikytas kompromisų meistru, besistengiančiu patenkinti skirtingų interesų grupių poreikius. Kai kas jį girdavo ir už žmoniškumą, ramumą.
Įvertinus visas aplinkybes neatrodo keista, kad jau 1997-aisiais tuometis prezidentas Leonidas Kučma paskyrė V.Janukovyčių Donecko regiono gubernatoriumi. Strateginės politikos instituto direktoriaus Andrejaus Mišyno teigimu, tokį prezidento sprendimą lėmė aktyvi buvusių komunistų, staiga perėjusių į verslo sektorių, valia. Verslo atstovams imponavo V.Janukovyčiaus gebėjimas nekonfliktuoti ir ieškoti kompromiso tarp verslo ir politikos pasaulio atstovų.

Kilimas į viršų
Nuo tol V.Janukovyčius ėmė suktis Ukrainos politinėje viršūnėje: jis du kartus buvo premjeru (beje, esant dviem visiškai skirtingiems prezidentams – L.Kučmai ir V.Juščenkai), bet greitai jo žvilgsnis nukrypo į prezidento postą. Jis dukart balotiravosi per Ukrainos prezidento rinkimus – 2004 ir 2010 m. Pirmąkart antrajame rinkimų ture nugalėjo V.Juščenką, tačiau po kaltinimų masinėmis rinkimų rezultatų klastotėmis ir po 2004 m. Oranžinės revoliucijos buvo priverstas dalyvauti trečiajame rinkimų ture, kurį pralaimėjo.
2005 m. rugsėjį tarp „Mūsų Ukrainos“ ir Regionų partijos buvo sutarta dėl J.Tymošenko atstatydinimo iš ministro pirmininko posto. Po šio susitarimo baigėsi kivirčai tarp Oranžinės revoliucijos priešininkų – V.Juščenkos ir V.Janukovyčiaus. 2006 m. pavasarį vykusiuose Ukrainos parlamento rinkimuose daugiausiai balsų surinko V.Janukovyčiaus vadovaujama Regionų partija. Netrukus buvo sudaryta vadinamoji antikrizinė koalicija, o V.Janukovyčius tapo ministru pirmininku.
2007 m., kai V.Juščenka nusprendė paleisti Radą, kilo dar viena politinė krizė. Šį prezidento sprendimą palaikė „Mūsų Ukraina“, J.Tymošenko blokas bei kitos provakarietiškos partijos. Rinkimus į parlamentą laimėjo provakarietiškoji koalicija, premjere buvo paskirta J.Tymošenko, o V.Janukovyčius tapo opozicijos lyderiu ir turėjo laiko pasirengti prezidento rinkimams.
Taigi 2010 m. pirmajame prezidento rinkimų ture jis surinko 35,32 proc. balsų ir užėmė pirmą vietą tarp 18 kandidatų. Antrajame rinkimų ture surinkęs 48,95 proc. balsų ir aplenkęs J.Tymošenko, V.Janukovyčius tapo prezidentu.
Kaip jau minėta, per prezidento rinkimų kampaniją V.Janukovyčių rėmė turtingiausias Ukrainos verslininkas R.Achmetovas, kuris vadovauja Donecko oligarchų klanui. Pasak Paryžiaus laikraščio “Le Figaro”, Doneckas yra egzotiškas laukinio kapitalizmo, sovietinio mentaliteto ir mafijos grupuočių kokteilis. Vienas pagrindinių sovietų karinių ir pramoninių centrų žlugus SSRS tapo Ukrainos oligarchų lopšiu.
Beje, V.Janukovyčių per visas jo prezidentines kampanijas rėmė ir toks Viktoras Medvečiukas, laikomas Vladimiro Putino statytiniu ir net patarėju. Taip jis tikėjosi Ukrainoje sukurti Rusijai palankią marionetinę vyriausybę. Tačiau, regis, nuvertino faktą, kad V.Janukovyčius yra labai ambicingas ir turi savų kėslų.
Tik užėmęs prezidento postą V.Janukovyčius iš karto ėmėsi veiksmų, siekdamas konsoliduoti savo įtaką. Ją įtvirtinti turėjo V.Janukovyčiaus „šeimos“ sistema, besiremianti prezidento patikėtinių paskyrimu į svarbiausius valstybės postus ir įmones. Prezidento sūnus Oleksandras (buvęs dantistas) ėmėsi verslo ir greitai tapo antru pagal turtingumą žmogumi Ukrainoje. Kitas sūnus Viktoras, garsėjantis savo nekompetencija, yra Ukrainos parlamento narys.
Esama ir kitų žaibiško turtų ar karjeros proveržio pavyzdžių. Štai Sergejus Arbuzovas per mažiau nei penkerius metus nuo vietinio banko skyriaus direktoriaus pakilo iki premjero posto. Apžvalgininkai teigia, jog vien S.Arbuzovo, kaip patarėjo, atsiradimas vyriausybėje reiškė, kad tuometinio premjero Mykolos Azarovo dienos suskaičiuotos. Pasak žurnalisto Sergejaus Leščenkos, visi savo sistemos valstybėje kūrimo manevrai ir ryšiai su oligarchinėmis struktūromis turėjo užtikrinti V.Janukovyčiaus pergalę 2015 m. prezidento rinkimuose. Kartu tai būtų galutinai reiškę V.Janukovyčiui palankios oligarchinės valdymo sistemos Ukrainoje įsitvirtinimą.
Iš tiesų V.Janukovyčiaus veiksmai visuomet buvo grindžiami nuolatinio manevravimo strategija tarp interesų grupių, toli gražu ne visada veikiančių teisėtais būdais. Jis manė, kad tai jam padės pasiekti asmeninių tikslų. Tokia strategija pasiteisino iki pastarojo pusmečio įvykių, kai kilus ryžtingo sprendimo būtinybei dažnai buvo tiesiog lūkuriuojama. Tendencijos rodo, kad tokio tipo manevravimas tinkamas ramybės laikotarpiu, tačiau atėjus kritiniam momentui sustabarėjusi strategija nebeveikia.
Pasak rusų politologo Stanislavo Belkovskio, tai parodo visos V.Janukovyčiaus politinės karjeros metu matoma baimės logika: buvo stengiamasi išlaikyti savo „tvirtovę“, bijant imtis ryžtingesnių veiksmų. Kaip pavyzdį S.Belkovskis pateikia V.Janukovyčiaus nepasirodymą 2004 m. prezidento inauguracijos ceremonijoje po susidūrimo su pirmąja revoliucijos protestų banga. Politologo teigimu, jo pasirodymas ceremonijoje galėjo pakeisti įvykių tėkmę, tačiau vengiantis ryžtingo sprendimo V.Janukovyčius buvo nublokštas nuo politikos viršūnės. Tik vėliau palankiai susiklosčiusios aplinkybės padėjo jam grįžti į politikos elitą.
Vis dėlto net į jį ir sugrįžus dėl politinės strategijos nelankstumo paties V.Janukovyčiaus veiksmai užprogramavo jo politinės karjeros griūtį.

Ukraina – prie dar vienos revoliucijos slenksčio: šimtai tūkstančių žmonių protestuoja reikalaudami valdžios pasitraukimo ir suartėjimo su Europa, tačiau realaus plano, kaip išspręsti gausybę problemų ir išvengti Oranžinės revoliucijos klaidų, kol kas nėra.

Ar iš paprastos šeimos kilęs asmuo, kurio oficiali alga didžiąją gyvenimo dalį neviršijo 2 tūkst. JAV dolerių per mėnesį, gali sau leisti gyventi daugiau kaip 90 mln. dolerių įvertintuose rūmuose, kuriuose vien prabangūs laiptai atsiėjo šešiaženklę sumą? Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius įrodė, kad gali. Be to, neseniai jis gavo 2 mln. dolerių iš leidyklos esą už memuarų publikavimą, tačiau knyga iki šiol dar neišvydusi dienos šviesos, o ir ankstesnis prezidento bandymas rašyti baigėsi fiasko – kaltinimais plagiatu bei knygos pašalinimu iš lentynų.
Tai – tik visose Ukrainos gyvenimo srityse suvešėjusios korupcijos ledkalnio viršūnė. Prie to pridėjus ekonominių sunkumų sukeltą skurdą, oligarchų visagalystę ir niūrias ateities perspektyvas, nesunku suprasti, kodėl tūkstančiai žmonių, nepaisydami šalčio ir agresyvių teisėsaugininkų veiksmų, praėjusią savaitę išėjo į gatves, į vadinamąjį Euromaidaną, reikalaudami permainų. Šimtus tūkstančių piliečių suvienijo faktas, kad prezidentas atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, taip užkirsdamas kelią pozityvioms permainoms.
Nors pakvipo nauja provakarietiška revoliucija, kuri turėtų ištaisyti Oranžinės revoliucijos paliktas spragas, gausybė Ukrainą kamuojančių politinių sunkumų, socialinis susiskaldymas ir suinteresuotų valstybių spaudimas šios šalies perspektyvas verčia miglotomis.

Protestai nerimsta

Kai V.Janukovyčius Vilniuje vykusiame ES viršūnių susitikime atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį, Ukrainos opozicijos lyderiai sukvietė žmones protestuoti. Į kvietimą atsiliepė minios: teigiama, kad jau pirmosiomis dienomis gatvėse buvo apie milijoną žmonių, kuriuos netrukus iš centrinių aikščių ir gatvių jėga ėmė vyti pareigūnai. Pasaulį apskriejo nuotraukos, kuriose matyti, kaip civiliai talžomi „bananais“ ir spardomi, tačiau tai ukrainiečių ne tik neatgrasė, bet suveikė kaip papildomas impulsas.
„Iš pradžių esmė buvo Asociacijos sutartis, bet dabar kalbame apie daug daugiau. V.Janukovyčius ir premjeras Mykola Azarovas tapo visų šalies problemų simboliais, ypač – skurdo ir korupcijos“, – „Veidui“ sakė aktyvus protestų Kijeve dalyvis, Centrinės Europos instituto ekspertas Maxas Kyiakas. – Todėl dabar žmonės protestuoja ne tik dėl Europos, bet ir dėl pokyčių: sisteminių, o ne tik kelių veidų.“
Tiesa, protestuojantiems nėra lengva išvengti provokacijų: jie priversti išlikti budrūs ir savo gretose, mat dalis piliečių naudojasi situacija chuliganiškiems veiksmams pateisinti. Ypatingo dėmesio sulaukė prezidentūros link važiavęs ir policijos barikadas pralaužti turėjęs traktorius. Netrukus buvo užimta Kijevo merija, tapusi protestuotojų namais, bei užblokuotos kitos valdžios institucijos. Daugiau apčiuopiamų rezultatų Euromaidanas kol kas nepasiekė, mat vyriausybė atsilaikė per balsavimą parlamente ir neatsistatydino, todėl prabilta apie greitai išseksiančias protestuotojų baterijas.
„Vis dėlto aš nemanau, kad protestai rimsta, nes žmonės kasdien keičiasi: vieni grįžta namo pailsėti, kiti atvyksta, yra pozityvi dinamika, – teigia M.Kyiakas. – Jaučiame didžiulį Europos šalių palaikymą. Pavyzdžiui, Miuncheno oro uoste ukrainiečiams leidžiama naudotis tuo pačiu perėjimu kaip ir ES piliečiams, vakar Euromaidane dalyvavo Vokietijos užsienio reikalų ministras. Tokie veiksmai stiprina protestuotojų tikėjimą, kad galima suartėti su Europa.“

Politinė krizė sukelia ekonomines problemas

Trečią savaitę šalyje besitęsiantys politiniai neramumai kelia vis didesnį nerimą užsienio investuotojams. Ekonomistas Charlesas Robertsonas iš „Renaissance Capital“ Londone teigia, kad Vakaruose įsikūrusios finansų rinkos rodo nervingumą dėl neaiškios Ukrainos finansinio stabilumo ateities: „Prieš tris dienas 100 mln. JAV dolerių Ukraina būtų pasiskolinusi su 9,5 proc. palūkanomis, o šiandien – jau su 10,5 proc.”, – teigia jis.
Kaip pabrėžia „Financial Times“, šalies ekonomikos padėtis daug sudėtingesnė, palyginti net su 2004-aisiais, kai vyko Oranžinė revoliucija, o Ukrainos ekonomika išgyveno ryškų pakilimą. Brangstantis skolinimasis Vakarų finansų rinkose gali tik pagilinti Ukrainos ekonomines problemas, mat vien skoloms aptarnauti kitąmet reikės aštuonių milijardų dolerių, o užsivėrusios durys skolintis Vakaruose tik dar labiau stumia Ukrainą į Rusijos glėbį, kuri už jai palankius politinius sprendimus visada pasirengusi suteikti finansinę paramą.
Tiesa, „Radio Free Europe“ apžvalgininkas Charlesas Recknagelis tvirtina, kad V.Janukovyčiaus susipriešinimas su Vakarais suteikia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui daug palankesnę derybinę poziciją.
„Standard Bank“ ekspertas Timas Ashas pabrėžia, kad V.Janukovyčius pateko į ypač sudėtingą situaciją, nes dėl visuomenės bei opozicijos spaudimo jis negali, o galbūt ir ne visai nori įgyvendinti V.Putino keliamų sąlygų. „Rusija finansavo Ukrainą 20 metų tikėdamasi, kad gaus priėjimą prie strateginių objektų, pavyzdžiui, vamzdynų kontrolės. Tačiau Ukraina to padaryti neleido, todėl dabar V.Putinas pasiryžęs duoti pinigų tik Ukrainai įsipareigojant stoti į Muitų sąjungą“, – teigia ekspertas.
Apie sunkią Ukrainos ekonominę padėtį praėjusią savaitę prabilo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis: “Manau, kad padėtis tokia: Ukraina nevykdo reformų, jos ekonomika neefektyvi ir korumpuota, todėl šalies vyriausybė atsidūrė ties bankroto riba ir jai reikia kitų šalių pagalbos.”

UKRAINE-CHERNOBYL/

Rusijos ir Ukrainos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Viktoras Janukovyčius dalyvavo būsimo paminklo Černobylio avarijos likviduotojams pirmojo akmens padėjimo ceremonijoje.

Pats monumentas turi būti pastatytas iki gruodžio 14 dienos, kai Ukrainoje minima Avarijos Černobylio AE likviduotojų atminimo diena. Kaip tik tą dieną 1986 metais SSRS vyriausybė paskelbė, kad avarija visiškai likviduota.

D.Medvedevas ir V.Janukovyčius per simbolinę ceremoniją atidengė būsimojo monumento pamatų akmenį. Jis yra miesto Černobylio parke, pasodintame didžiausios atominės technogeninės katastrofos 25-osioms metinėms.

Prie įėjimo į parką yra Trečiojo angelo skulptūrinė kompozicija pagal siužetą iš Apokalipsės. Prezidentai ją apžiūrėjo. Iš kitos atminimo akmens pusės yra memorialinis centras, esantis buvusio kino teatro pastate.

D.Medvedevas ir V.Janukovyčius taip pat apžiūrėjo interaktyviąją ekspoziciją “Metėlės žvaigždė”, skirtą avarijos Černobylio atominėje elektrinėje likviduotojams, kuri taip pat įeina į memorialinį centrą.