Perl Harboras? JAV karinė jūrų bazė Havajuose, į vakarus nuo Honolulu, iš kurio kilęs kadenciją baigiantis JAV prezidentas Barackas Obama.

Rima JANUŽYTĖ

Nuo 1941 m. gruodžio 7 d., t.y. per pastaruosius 75 metus, Havajuose oficialiai nebuvo apsilankęs nė vienas Japonijos premjeras.

Shinzo Abe bus pirmasis: Japonijos premjeras gruodžio 26 d. apsilankys Perl Harbore ir padės B.Obamai atsitraukti nuo Kalėdų stalo. Tiesa, Sh.Abe iš anksto perspėja: jokių atsiprašymų nesitikėkite, draugai amerikiečiai, nes mainai yra manai – šią vasarą B.Obama apsilankė Hirošimoje ir taip pat tik užjautė pirmą atominę bombą istorijoje savo gyvybe patikrinusius japonus, bet atsiprašyti „pamiršo“.

Ar Perl Harborą apskritai galima dėti ant tų pačių svarstyklių kaip Hirošimą ir Nagasakį? Vargu. Tačiau patys japonai ir amerikiečiai viską pateikė ir suorganizavo taip, kad tarp Perl Harboro ir Japonijos salų atsirastų neryškus lygybės ženklas.

Ir tam yra savų priežasčių. Pavyzdžiui, Kinija. Bet apie ją vėliau.

Nors matematikai čia gal ir ne vieta, šiek tiek skaičių bendram kontekstui priminsime. Kad būtų aiškiau, o gal dar mažiau aišku, kas pirmesnis, kas labiau „prisidirbo“ ir kam labiau reikia ar nereikia atsiprašyti – japonams ar amerikiečiams.

Perl Harboro ataka buvo surengta 1941-aisiais. Hirošima ir Nagasakis nuo „atomo“ kartu su gyventojais išsilydė 1945-aisiais.

Perl Harboras atvėrė karo pradžią Ramiajame vandenyne. Hirošimos ir Nagasakio tragedija užbaigė Antrąjį pasaulinį karą.

Perl Harboro atakos priešistorė – ne mažiau tragiška nei Hirošimos ir Nagasakio likimas. Japonija jau nuo 1931 m. vykdė agresiją prieš Kiniją. Itin žiaurią: žudė ir kankino civilius, su karo belaisviais atlikdavo įvairius eksperimentus.

Japonijos apetitas augo ir ji nusitaikė į platesnį Azijos regioną. O kad grobti ir žudyti nesutrukdytų amerikiečiai, jiems nutarta suduoti staigų galingą smūgį ir išvesti JAV karinį laivyną iš rikiuotės.

Šios smūgio suvestinė: per Japonijos aviacijos ir povandeninių laivų ataką prieš JAV Ramiojo vandenyno laivyną buvo nuskandinti keturi linijiniai ir vienas minavimo laivas, du eskadriniai minininkai, sunaikinti 188 lėktuvai, o žuvusiųjų, skaičiuojama, buvo 2403.

Reikėtų patikslinti: vien tą dieną.

Skaičiuojant konkrečiomis dienomis, Japonija nuo amerikiečių nukentėjo nepalyginti labiau: iš viso nuo atominių bombų, kurių viena Japonijos salas sudrebino 1945-ųjų rugpjūčio 6 d., o kita – rugpjūčio 9 d., žuvo mažiausiai 200 tūkst. Japonijos gyventojų. Kaip sakė bombas skraidinę lakūnai, tai buvo baisiausia, ką gali pamatyti žmogus.

Tačiau kuri pusė kaltesnė dėl aukų, kurių pareikalavo 1941–1945 m. karas? Kuri pusė apskritai buvo „blogieji“, o kuri – „gerieji“? Gal pasirinkta žiauri taktika užkirto kelią dar didesniam žiaurumui, o gal jį tik skatino?

Viešėdamas Japonijoje B.Obama atrodė susigraudinęs dėl japonus ištikusios tragedijos. JAV lyderis Hirošimoje padėjo gėlių, pasakė iškilmingą kalbą ir paragino uždrausti branduolinius ginklus, tačiau už atominį Hirošimos, o vėliau Nagasakio bombardavimą neatsiprašė.

Japonijos premjeras Sh.Abe, šiaip jau garsėjantis nacionalizmu ir Japonijos nusikaltimų prieš karą ir per jį menkinimu, Perl Harboro uoste Havajuose pagerbs žuvusiuosius, bet atsiprašyti irgi nežada.

Gal to ir pakanka? Gal tai užkirs karą naujam karui Ramiajame vandenyne? O gal jį vėl paskatins, kad ir netiesiogiai?

Šiaip ar taip, JAV ir Japonijos santykiai, atsižvelgiant į praeities įvykius, rutuliojasi gana neprastai. Vien tai, kad naujai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš visų pasaulio lyderių pirmajam susitikimui pasirinko Japonijos premjerą (tik su juo susitiks ne Havajuose, o Niujorke), rodo norą pamiršti praeities tamsumas.

Kaip sako Japonijos ministrų kabineto vyriausiasis sekretorius Yoshihide Suga, Sh.Abe‘s vizitas bus galimybė pademonstruoti ateities kartoms Japonijos ryžtą nebekartoti karo siaubo ir kančių bei galimybė pabrėžti Japonijos ir Jungtinių Valstijų susitaikymą.

Šis susitaikymas paremtas ne vien tyrais jausmais, bet ir aiškiais pragmatiniais interesais. Tiksliau – didėjančiu Kinijos keliamu pavojumi, kuris Japoniją pernai paskatino pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų permąstyti savo gynybos politiką, o pacifistinius šūkius pakeisti JAV ir Japonijos gynybos sutartimi, kurioje numatyta, kad atnaujintos Japonijos pajėgos su performuluota konstitucija galės būti naudojamos visame pasaulyje, kur tik reikės padėti savo sąjungininkei JAV.

B.Obama pernai lygiai taip pat patikino, kad gins visą Japoniją, t.y. ir plačiai eskaluojamas saleles Pietų Kinijos jūroje. Savo ruožtu JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry patvirtino, kad JAV įsipareigojimai Japonijos saugumui – plieniniai.

Ta malonia gaida kodėl per Kalėdas neapsilankius Perl Harbore?

K. Masilionis nuotr.

Nuo mažens į apkūnumą linkęs Rytis pašaipų dėl išvaizdos sulaukdavo jau darželyje. Vėliau suprato, kad darželis visomis prasmėmis tebuvo vaikų žaidimai. Su rimtesniais susidūrė vos peržengęs mokyklos slenkstį. „Ei, storas, pabėgiok – tau juk į naudą“, – ir šiandien neužmiršta pašaipių bendraklasių žodinių kirčių ir lyg kamuolio mėtomos atimtos jo kuprinės bumbsėjimo dabar jau ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyras.

Inga NECELIENĖ

Anuomet buvusio apkūnumo – nė ženklo, bet vaikystėje patirtos patyčios, kurias dažniausiai nutraukdavo skambutis arba pro šalį einantis mokytojas, be pėdsakų nepraėjo.

„Kai žiūrėdavau kovinius filmus ir matydavau, kaip vienas vyras plikomis rankomis dešimtis skriaudikų sutvarko, įsivaizduodavau, kad tasai nenugalimas kovotojas esu aš. Ir atsigulęs miegoti mintyse dar ilgai į šonus taškydavau visus tuos, per kuriuos vienu metu ne tik į lauką išeiti vengdavau, bet apskritai buvau ėmęs šalintis žmonių“, – pasakoja Rytis.

Tarp kino meno ir tikrovės

Lapkričio 1-ąją Tokijuje absoliučios svorio kategorijos pasaulio kiokušin karatė bronzą iškovojęs Lukas Kubilius yra vienos stipriausių šalyje kiokušin karatė mokyklų instruktorius. Tarp šios Palangoje įsikūrusios „Shodan“ mokyklos auklėtinių būtų galima rasti ir tokių vaikų kaip Rytis, kurie į treniruotes ateina prisižiūrėję kovinių filmų ar pajutę poreikį išmokti apsiginti.

„Esame atviri visiems, šiai sporto šakai nereikia išskirtinių fizinių duomenų. Kviečiame ir mažesnius, ir stambesnius, ir tuos, kurie mažiau savimi pasitiki“, – patikina neseniai savo trofėjų kolekciją pasaulio čempionato bronza papildęs kiokušin karatė mokytojas.

Jis pats į karatė atėjo jau paauglys, bet sportuoja nuo šešerių – ilgai lankęs futbolą, iš pradžių jį iškeitė į kovinę savigyną. Norėjo tokio sporto, kad viskas tik nuo paties priklausytų. „Futbolas – komandinė sporto šaka, gali būti labai geras žaidėjas, bet komanda vis tiek gali pralaimėti. Jeigu pralaimi kiokušin karatė kovą, daryti išvadas labai lengva. Dėl to lengva ir tobulėti. Todėl nuėjau, išbandžiau, patiko ir likau“, – apie savo kelią į pasaulio viršūnę pasakoja L.Kubilius.

O kaip tie koviniai filmai, kurie skriaudžiamam vaikui bent akimirką leidžia pasijusti nugalėtoju? Ar Bruce‘o Lee, Jackie Chano ir kitų aktorių kovotojų filmuose rodomi triukai toli nuo tikrovės?

„Yra visokių filmų, vieni labiau atitinka tikrovę, kiti mažiau. Dažnai juose yra tiesos, bet kinas labiau menas, todėl reikia žiūrėti į konkrečią kovinę situaciją ir ją vertinti. Kai kas paprasta ir aišku – taip, kaip įmanoma realiai kovoti su priešininku, o kai kas – jau iš fantastikos srities. Jeigu žmogus skraido, laksto stogais arba šokinėja nuo medžio ant medžio – suprantama, kad tikrovės čia nė lašo“, – paaiškina pasaulio čempionato medalininkas.

Nepriklausomybės priešaušriu kino teatrai vienu metu buvo įjunkę rodyti indų filmus, į kuriuos dažniau traukdavo jausmingos žiūrovės, o vyrai ir jaunuoliai būriuodavosi prie naujoviško pavadinimo įstaigos – videotekos durų, už kurių per paprastą televizorių dažną vakarą būdavo rodomi koviniai veiksmo filmai. Štai ten būdavo galima prisižiūrėti tikros muštynių mozaikos – nuo snukiadaužio iki įvairių Rytų dvikovos stilių bei technikų kautynių elementų, nuo akivaizdžiai fantastinių iki visiškai tikroviškų.

„Į šių filmų bumą nepataikiau, nes buvau per mažas, – šypteli kiokušin karatė meistras. – Bet žiūriu viską, kas suteikia pozityvių emocijų. Koviniams filmams taikau tuos pačius kriterijus.“

Išmoksta apsiginti

Kiokušin karatė iš visų šios Rytų dvikovos stilių vadinama didžiausio kontakto, bet iki jaunių amžiaus, tai yra iki 16 metų, treniruojamasi ir varžomasi su viso kūno apsaugomis – rankų, kojų, galvos, korpuso. Dėl to traumų beveik nebūna, nebent ant rankos ar kojos išdygsta kokia mėlynė. Ir tik perėjus į suaugusiųjų grupę kovojama be apsaugų, nes jei nori dalyvauti tokio lygio varžybose, turi būti pasiekęs tinkamą sportinį meistriškumą ir mokėti nuo smūgių apsiginti.

„Pas mus traumų tikimybė nedidelė, todėl kiokušin karatė drąsiai rekomenduoju visiems tėvams, ypač tiems, kurie mano, kad ši sporto šaka netinka mergaitėms. Būtent jos pas mus sudaro 30–40 proc. mokyklos sportininkų. Ir merginos, ir vaikinai atėję išmoksta apsiginti, sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, išeina ir sporto, ir gyvenimo mokyklą“, – pranašumus vardija daugiau nei dešimtmetį kiokušin karatė mokytoju dirbantis L.Kubilius.

Dažniausiai „Shodan“ mokyklą vaikai renkasi dėl gerų rekomendacijų. Arba vieni kitus atsiveda: vieni draugai kitus, o vaikai – tėvus.

Viena L.Kubiliaus grupių – suaugusiųjų sveikatingumo. „Iš pradžių tėvai veda vaikus, o paskui patys sugalvoja sportuoti. Esame kaip šeima, bendruomenė, kartu augame, tobulėjame, puoselėjame sveikatingumą ir, aišku, siekiame rezultatų“, – sako karatė mokytojas.

Ko mokoma? „Mes nemokome muštis ar susidoroti, – pabrėžia pašnekovas. – Mokome kilus būtinybei apsiginti – treniruotes lankantys vaikai tą sugeba, nes kiokušin karatė naudojama tokia technika, kuri kitam gali padaryti realios žalos.“

Kovotojas neslepia, kad jaunystėje kelis sykius yra tekę ant tatamio išmoktus elementus panaudoti ir gatvėje, bet tikrai nė sykio nebuvo tokių kivirčų pradininkas.

Sportiškas žmogus, mokęsis Rytų dvikovos meno, nebūtinai karatė, kovotojo įsitikinimu, turi kur kas didesnę tikimybę apsiginti pats ar apginti artimuosius nei nesportavęs žmogus. Ar fiziškai įmanoma vienam apsiginti nuo dešimties ar dar daugiau agresyvių skriaudikų, čempionas nesiima spręsti. „Tuo negyvenu, turiu kitų vertybių“, – paklaustas, kodėl į įvairių stilių kovotojus vis dar žvelgiama kaip į potencialius peštukus, nedaugžodžiauja kiokušin karatė mokytojas.

Pakilti ir judėti pirmyn

Suklupus atsistoti, nugalėti save, pasimokyti iš nesėkmės ir jokiu būdu nepasiduoti – to L.Kubilius moko ir savo mokinius. „Šios savybės gyvenime labai svarbios. Juk netrūksta tokių situacijų, kai nepasiseka, atsitinka nelaimė, bet tu privalai atrasti jėgų ir toliau siekti užsibrėžto tikslo. Mes esame stiprūs tada, kai nepasiduodame: ir po didžiausios nesėkmės atsikeliame ir judame į priekį“, – į filosofinę šio sporto pusę pereina kovotojas.

L.Kubiliaus karjera nėra grįsta vien pergalėmis, jam irgi ne sykį teko keltis po nesėkmės. „Europos, pasaulio čempionatuose esu iškovojęs medalių, bet taip pat likęs tik trisdešimt kažkelintas. Dabar irgi likau trečias, ne pirmas, taigi yra iš ko pasimokyti“, – sako sportininkas.

Karatė – tai ne tik sporto šaka, bet ir gyvenimo būdas. Vaikams kiokušin karatė mokyklose skiepijamos vertybės – susikaupimas, drausmė, pagarba vienas kitam ir vyresniam – tiesiogiai susijusios su gyvenimu. Vaikai išmoksta ne tik kovos veiksmų, bet pirmiausia tinkamai elgtis, klausytis, išgirsti – tų savybių, kurios ne mažiau svarbios gyvenime nei treniruotėse.

Dėl to čia dirba ne treneriai, o mokytojai. „Tai žmogus, kuris tave moko ne tik sporto, bet ir gyvenimo tiesų bei savo pavyzdžiu rodo, kaip reikėtų gyventi. Ir vaikai stengiasi į savo mokytojus lygiuotis“, – paaiškina L.Kubilius, kurį treniruoja Vladimiras Silvaška.

Ar tai reiškia, kad karatė mokytojai turi būti pavyzdiniai? L.Kubiliaus įsitikinimu, karatė mokytojai visų pirma turi būti geri žmonės, o pavyzdys turi būti vidinis jausmas: jeigu jauti ramybę dėl to, kad eini teisingu keliu, esi pavyzdys kitiems. „Turiu nemažai mokinių, sutariu su jaunimu. Kiek žinau, vaikai lyg ir mėgsta“, – paklaustas apie savo mokinius kukliai priduria kiokušin karatė meistras.

Už orą būtinesnė kovotojo dvasia

Rytų šalys, pasauliui davusios ne vieną kontaktinio sporto šaką, stiprios ir kaip kovotojų tautos. Karatė, kumitė, katana, samurajų kodekso bušido nesilaikę šnipai nindzės – tai tik keli iš daugelio japonų genuose užkoduotų specifinių visam pasauliui žinomų žodžių.

Tai, kad Japonija ne veltui yra karatė tėvynė, dar kartą įsitikino ją aplankęs L.Kubilius. Pasak kiokušin karatė meistro, japonai yra kitokie, pasižymintys vidine stiprybe – kris, grius, bet nenustos tikėję ir nepasiduos. Tai ypač gerai atsiskleidžia, kai jėgos lygios: jei kovotojų meistriškumas aukštas, pergalę dažnai lemia psichologiniai dalykai. Laimi tas, kuris nepasiduoda.

Būtent šių savybių itin prireikia kas ketverius metus Japonijoje vykstančiuose pasaulio absoliučios svorio kategorijos čempionatuose, dar vadinamuose karatė olimpiada. Į juos pagal nustatytus kriterijus susirenka tik patys stipriausi ir kovoja ne įprastai, suskirstyti pagal savo svorio kategorijas, o į pradines poras sugrupuoti burtais, neatsižvelgiant į svorį, nurodomą šalia sportininko pavardės.

Pasaulio čempionatas be svorio kategorijų visais atžvilgiais sunkesnės varžybos nei įprasti kiokušin karatė turnyrai. Pavyzdžiui, nugalėtojui (čia kovojama tik dėl dviejų pagrindinių titulų – vyrų ir moterų absoliučių pasaulio čempionų vardų) per dvi dienas vykstančias varžybas tenka įveikti septynis kovotojus. Pertraukos tarp kovų irgi verčia atidžiau suklusti – nuo 45 minučių iki valandos. Per tiek laiko jėgų atgauti neįmanoma.

Šiemet pusfinalyje jį nugalėjusį japoną Yuji Shimamoto, kuris vėliau tapo absoliučiu pasaulio čempionu, L.Kubilius yra įveikęs Lietuvoje. „Taigi kovotojų pajėgumas nuo varžybų konteksto priklauso“, – paaiškina kiokušin karatė  meistras, prisipažindamas, kad sunkiausiomis akimirkomis atsipalaiduoti padeda muzika ir bendravimas.

Po pralaimėtos kovos praėjus vos 45 minutėms lietuvis lipo ant tatamio grumtis dėl bronzos. Beje, prieš ketverius metus jis taip pat kovojo dėl bronzos, bet tąkart liko ketvirtas. Tada koją pakišo kelio trauma – tą žinodamas lietuvio varžovas sąmoningai taikė į skaudamą vietą, ir po 15 sekundžių bronzinis mačas buvo nutrauktas.

Šįkart L.Kubilius stojęs prieš 30 kg lengvesnį japoną Shotą Maedą aktyviais veiksmais kovos pabaigoje palaužė varžovą. „Absoliučios kategorijos čempionatuose daug lemia taktika ir technika, – aiškina sportininkas. – Pavyzdžiui, mažesnis ir lengvesnis varžovas dažniausiai būna fiziškai aktyvesnis, nuvargina sunkesnį kovotoją ir neretai laimi. Todėl ne visada daugiau svorio reiškia pergalę.“

Lietuvis įprastuose karatė turnyruose kovoja su iki 105 kg sveriančiais varžovais. Štai dėl ko šiemet iš Tokijo parsivežta bronza Lukui daug saldesnė nei Europos čempionatų auksas ar įprastų pasaulio pirmenybių sidabras, pelnytas prieš dvejus metus. Iki pastarojo Lietuvos atstovo karatė olimpiadoje pelnyto medalio iš tolimosios Japonijos medalius yra pavykę parsivežti dar dviem lietuviams: 2007 m. sidabrą iškovojo Donatas Imbras, 2011 m. sidabrą laimėjo Margarita Čiuplytė.

Virš lietuvių – tik japonai

Po 2013 m. pasaulio čempionate iškovoto sidabro medalio L.Kubilius nusprendė pailsėti ir atsigauti. Be sporto, dar yra šeima, todėl kovotojas norėjo sulėtinti tempą, daugiau dėmesio skirti artimiesiems. Ir ši pertrauka išėjo į naudą. „Sportuoju jau daug metų, todėl geriau save pažįstu, jaučiu kūną, žinau, ko reikia, kada reikia, ir dėliojuosi“, – sako 32 metų sportininkas, kiokušin karatė besitreniruojantis nuo keturiolikos.

Į šiųmetį absoliučios kategorijos čempionatą, surengtą jau vienuoliktą kartą, vyko gausiausia Lietuvos kiokušin karatė sportininkų delegacija – 17 sportininkų. L.Kubiliaus įsitikinimu, jauna, bet stipri Lietuvos komanda neliko nepastebėta: „Man atrodo, buvome geri savo šalies ambasadoriai.“

Japonai irgi stebisi, kaip tokia nedidelė šalis, kurioje gyvena vos trys milijonai žmonių – panašiai tiek, kiek viename didesniame Tokijo mikrorajone, sugeba užauginti tokių sportininkų, kurie patenka tarp trijų stipriausių.

Kad ne tik žodžiais esame stiprūs, patvirtina Pasaulio kiokušin karatė federacijos šalių reitingas, kuriame Lietuva užima antrą ir trečią vietą: vyrai – antri po japonų, moterys – trečios, o priekyje – tik japonės ir vengrės.

Rado daug sekėjų

Svarstydamas, kodėl Lietuvoje kiokušin karatė rado daug sekėjų ir yra viena populiariausių tarp kovinių sporto šakų, L.Kubilius pamini nuo seno labai stiprią mūsų šalies šios pakraipos karatė mokyklą ir gerus trenerius.

„Apskritai esame sportiška tauta, o kiokušin karatė mokykla turi tradiciją, istoriją, todėl ir kovotojai ne pirmi metai duoda vaisių – parveža medalių. Kas lėmė, kad esame viena gausiausiai praktikuojamų sporto šakų Lietuvoje? Geri vadovai, daug karatė klubų, mokyklų, daug perspektyvių vaikų ir jaunimo“, – vardija pašnekovas.

Ar karatė mokytojams svarbiausia rezultatai? „Man smagiausia matyti, kaip vaikas auga, stiprėja, tobulėja. Laimėti varžybas svarbiau vaikui, o man daug smagiau matyti, kokią pažangą jis daro, – tai suteikia daugiausia džiaugsmo“, – prisipažįsta kiokušin karatė mokytojas.

Ką kiokušin karatė mokykloje reiškia vaiko tobulėjimas? „Ateina susigūžęs, nepasitikintis savimi, mažai bendraujantis vaikas į treniruotę, o po kiek laiko matai, kad jis ėmė drąsiau reikštis, tapo aktyvus. Iš pradžių padarydavo vieną prisitraukimą, o pasitreniravęs – po 20–30, pagerino ne tik fizines, bet ir psichologines savybes. Iš pradžių bijodavo vykti į varžybas, o po kiek laiko jau pats veržiasi ant tatamio. Nuo pat mažų dienų ugdyti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprią asmenybę – sunkus, bet prasmingas trenerių ir tėvų darbas“, – apibendrina L.Kubilius.

Jeigu tokiam žmogui dar pavyksta pasiekti ir sportinių rezultatų – tiesiog puiku. Bet sporto rezultatas nėra galutinis tikslas. To kasdien kantriai savo mokinius moko ne tik Europos ir pasaulio čempionatų medalininkas L.Kubilius, bet ir kažkada visų stumdytas Rytis.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiandien Seime paskutinis lemiamas balsavimas dėl naujos AE statybos. Seimas balsuos dėl pataisų, kurios įtvirtins galimybę pasirašyti koncesijos sutartį su „Hitachi“ dėl investicijų į naujos AE statybą. Keletas kritiškų dalykų, vyksta debatai spaudoje, viešumoje. Premjere, apie juos trumpai. Visuomenėje kyla tam tikros diskusijos dėl konkretaus Koncesijos sutarties punkto, pagal kurį cituoju: „šalys sutaria ir Lietuvos Respublika užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti Lietuvos Respublikai pateiktos informacijos apie projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės“. Dainius Radzevičius, Žurnalistų sąjungos pirmininkas, sako, kad tai – nematytas precedentas. Kaip Jūs tai pakomentuotumėte?

Aš tikrai nesiimu komentuoti, tą daryti turėtų teisininkai. Noriu priminti, kad čia dirbo geriausi tiek mūsų, tiek anglų teisės specialistai. Taip pat norėčiau pastebėti, kad dar nė apie vieną projektą tiek daug informacijos nėra pateikta, kiek apie šį projektą. Į tai dėmesį atkreipia net ir tokie nepriklausomi ekspertai kaip, pavyzdžiui, „Swedbanko“ analitikas Nerijus Mačiulis, kuris nesenai skelbtame savo tekste pabrėžia, kad kuo jau kuo, bet skųstis informacijos stoka yra visiškai nesąžininga. Galbūt yra daugiau problemų suvokti visą pateiktą informaciją. Tam, kad suprastum tokių projektų įgyvendinimą bei tokiam projektui parengtus dokumentus, verslo planą, reikia ir papildomų žinių, ir papildomo išsilavinimo.

Premjere, ar informacijos prieinamumas nebus pernelyg ribojamas? Yra net ir tokių epitetų kaip „valstybė valstybėje“?

Kai pasiklausau pačių įvairiausių epitetų apie šį projektą, tai kartais atrodo, jog būtų gerai, kad tie, kurie kritikuoja projektą, susipažintų bent jau su ta informacija, kuri yra pateikta. Kai girdžiu, kad, pavyzdžiui, tariamai „Hitachi“ technologijos yra pasenusios ar nesaugios, mane iš tikrųjų stulbina tas paprastas dalykas, kad žmonės, atrodo, net neperskaito, kad „Hitachi“ yra vienintelė kompanija, pastačiusi keturis 3+ kategorijos reaktorius. Tai yra vienintelė kompanija pasaulyje, kuri tokios kategorijos reaktorius stato. Noriu priminti, kad kategorijų aukštumas reiškia reaktorių saugumą. Šituos dalykus reikia matyti. Iš tos informacijos, kuri jau yra pateikta, galima daryti tikrai objektyvias ir labai racionalias išvadas. Pergyvenimai, kad teikiama per mažai informacijos, man atrodo visiškai nepagrįsti.

Bet informacijos ribojimas…

Dar sykį noriu pakartoti, kad informacija nėra ribojama ir jos yra tikrai labai daug. Kaip ir bet kokiuose komerciniuose susitarimuose, dalis informacijos, be abejo, yra konfidenciali. Ji yra pateikta Seimo nariams specialiame kabinete. Seimo nariai, norintys susipažinti ir turintys tam leidimą, gali labai nuodugniai susipažinti su visa informacija.

Premjere, kaip Jūs vertinate socialdemokratų balsavimą? Ar jis nedaro šio projekto rizikingo tęstinumo prasme? Socialdemokratai jo kol kas neremia. Jie yra pakankamai stipriose pozicijose ir po rinkimų gali formuoti Vyriausybę. Kaip vertinti šitą balsavimą?

Man sunku suprasti socialdemokratų, kurie patys stovėjo prie naujos atominės elektrinės pradinių idėjų lopšio dar 2005-2006 metais, logiką. Velionis Algirdas Brazauskas buvo tas Premjeras, kuris su kaimynais latviais ir estais pasirašė pirmuosius bendrus susitarimus ir pareiškimus. G.Kirkilo Vyriausybė rengė Atominės elektrinės įstatymą, numatantį, kad Lietuva turi statyti naują atominę elektrinę, kurį tuometinė Seimo dauguma priėmė. Šiandieninė laikysena man neatrodo labai racionali.

Kokia Jūsų versija, kodėl socialdemokratai taip elgiasi?

Sunku pasakyti, galbūt stoka atsakingos lyderystės partijoje, stoka gebėjimo matyti ilgalaikius tikslus, o ne vien tik šiandieninę rinkiminę situaciją. Tenka pastebėti, kad opozicijoje esanti Darbo partija yra žymiai racionalesnė. „Tvarkos ir teisingumo“ vienas iš ekonominės politikos lyderių Julius Veselka yra vienas iš didžiausių šio projekto rėmėjų ir entuziastų.

Paminėjote Darbo partiją. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris šiandien savo rašinyje klausia, ar vasaros atostogos Darbo partijos byloje yra kaip nors susijusios su parama atominės elektrinės įstatymui.

Aš tikrai negaliu atsakyti, kodėl teisėjai skelbia dviejų mėnesių atostogas, dviejų mėnesių pertrauką. Čia reikėtų klausti teismų.

Ar Jums tai atrodo normalu?

Aš nespėjau pasidomėti, ar pagal įstatymą teisėjai tikrai turi dviejų mėnesių atostogas. Šioje byloje ir analogiškai taip vadinamoje garsiojoje pedofilijos byloje vasarą yra paskelbta dviejų mėnesių pertrauka.

Kaip naujos atominės elektrinės projektas apsaugotas nuo tokių dalykų, kurie šią savaitę išlindo apie buvusią IAE vadovybę, pono Ševaldino komandą, t.y. žinios iš JAV Teisingumo departamento dėl galimo kyšininkavimo. Kiek ir kaip šitas projektas nuo tokių rizikų yra apsaugotas?

Tenka pastebėti, kad išaiškėję faktai apie buvusios IAE vadovybės galimus kyšininkavimo atvejus tikrai yra apgailėtini. Noriu pastebėti, kad 2009 – 2010 metais keitėme IAE vadovybę, norėdami įveikti neskaidrumą, galimus nusikaltimus.

Jūs žinojote tuos faktus jau anksčiau?

Galbūt nežinojome konkrečių faktų, bet matėme tam tikrą darbo ir veiklos stilių, kurį siekėme pakeisti. Tai ir padarėme. Dabar turime paveldėję nemažai problemų, ne tiktai šią paaiškėjusią kyšininkavimo istoriją, bet ir 2005 metais Ševaldino pasirašytas sutartis su „Nukem“ kompanija, kurios mums taip pat kelia didelį susirūpinimą, nes iš tiesų nėra apginti Lietuvos valstybės interesai, todėl vėluoja labai svarbių projektų įgyvendinimas. Norėčiau pastebėti, kad naujasis VAE projektas, mano įsitikinimu, bus skaidrus, kadangi šį projektą realizuos ne vien tik Lietuva, ne kokios nors vienos kompanijos lietuviška vadovybė. Projektą realizuos visi akcininkai kartu, įskaitant japonus bei potencialius regiono partnerius latvius, estus ar netgi ir lenkus, todėl elgtis kažkaip neskaidriai galimybių tikrai nebus.

Šiandien „Respublikai“ ponas Ševaldinas pripažįsta, neslepia ir sako, kad iš amerikiečių 55 metų jubiliejaus proga gavo brangų laikrodį. Atrodo, kad žmogus nieko blogo nemato tokiose dovanėlėse. Kaip Jums tokios reakcijos?

Dovanas reikia deklaruoti pagal galiojantį įstatymą. Kiek suprantu, bent jau iš aprašymų spaudoje, ne tik dovanos yra nustatytos kaip galimas korupcinis ar kyšininkavimo atvejis. Pinigų sumos, kurios yra minimos amerikiečių teisininkų išvadose, yra pakankamai ženklios. Aš nekalbu apie konkrečius asmenis, konkrečius įmonės vadovus, bet manau, kad ir mūsų teisėsaugininkai turės įvertinti tai, ką nustatė amerikiečių teisininkai. Galima tik stebėtis ir apgailestauti, kad tokie dalykai paaiškėja ne mūsų teisėsaugai, o tik tuomet, kai tai ištiria amerikiečių teisininkai.

Premjere, dėl kritiškos Europos Parlamento pozicijos kol kas dar nėra pranešimo, bet jo rengėjas rumunas Marianas Marinesku pakankamai kritiškai atsiliepia apie mūsų uždarymo efektyvumą ir sako, kad Lietuva panaudojo milijardą eurų, bet elektrinę galimą įjungti nors dabar. Ar sutinkate su šita kritika? Jūs minėjote, kad neefektyvumo yra ir pasirašytose sutartyse, ir išleidžiant pinigus.

Neturiu pagrindo abejoti, ar tie pinigai išleisti teisingai ir teisėtai. Noriu priminti, kad ES yra įsipareigojusi finansuoti Ignalinos AE uždarymą ir pati prižiūri tų pinigų panaudojimą. Pinigai panaudoti ne tiktai pačioje IAE, jos uždarymo ir ardymo darbuose, bet panaudoti ir Elektrėnuose statant ir naują elektrinės bloką, kuris šį rudenį bus oficialiai atidarytas. Mes taip pat nesame patenkinti vėluojančiais darbais, jau minėjau generalinį rangovą – kompaniją „Nukem“, kurios darbų tempai mūsų netenkina ir, deja, problemos yra užkoduotos sutartyse, kurios buvo pasirašytos nelabai atsargiai ir atsakingai.

Ką darysite, jei ES dviem trečdaliais nupjaus finansavimą?

Noriu priminti, kad IAE uždarymas yra bendras ES ir Lietuvos įsipareigojimas ir jeigu nebus tinkamai finansuojamas, tai tokiu atveju teks peržiūrėti ir visą uždarymo programą. Mes negalime nefinansuodami uždarymo, atlikti tų darbų, kuriuos yra būtina atlikti. Šiuo metu yra statomos specialios saugyklos, jų statybos darbai vėluoja, bet mes tikimės, kad galų gale tos saugyklų statybos bus užbaigtos. Ar toliau bus tinkamai finansuojami pačių reaktorių ardymo darbai, priklausys nuo sutarimo tarp visų ES valstybių. Mes negalime patys vieni įgyvendinti to, ką yra įsipareigojusi padaryti visa ES.

Bet ES sako, kad ji nėra numačiusi ar 20, ar 50, ar 100 proc. finansuoti uždarymą.

Sutartyje yra labai aiškiai parašyta, ta vieta galbūt netyčia nėra cituojama, bet ji taip pat yra labai svarbi – Lietuvai vienai finansuoti visus uždarymo darbus yra nepakeliama našta šalies ekonomikai. Tai štai ir vertinkim visą sutartį, visas aiškias nuostatas ir taps visiškai akivaizdu, kad sutarties nuostatos turi būti įgyvendintos. Jeigu kas nors galvoja, kad jos gali būti neįgyvendintos, tai Lietuva turi visas galimybes ginti savo teises, numatytas sutartyje.

Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas A. Černiauskas vakar pareiškė, jog Vyriausybė nuo rugpjūčio 1-osios pakeldama minimalią algą iki 850 litų, pažeidė Darbo kodeksą, kuris numato, kad toks sprendimas gali būti priimtas su Trišalės tarybos siūlymu. A. Butkevičius sako, kad Jūsų Vyriausybė sužlugdė Trišalės tarybos veiklą. Kaip Jūs vertinate šitas paaštrėjusias įtampas su profesinėmis sąjungomis?

Jei klausytume pono Černiausko, atrodytų, kad būtų geriau iš viso nedidinti minimalios algos. Susidaro vaizdas, kad profesinės sąjungos būtų patenkintos jei ji nebūtų didinama ir tada būtų galima toliau daug ir garsiai kritikuoti Vyriausybę. Aš noriu pastebėti, kad artėjant Seimo rinkimams su kai kurių profsąjungų lyderiais mums sunku rasti racionalų sutarimą. To priežastimi, galbūt, yra ir tas paprastas faktas, kad ponas Černiauskas yra socialdemokratų rinkimų sąrašo 25-oje vietoje.

Manot, kad profsąjungos žaidžia rinkiminius žaidimus?

Aš konkrečiai kalbu apie poną Černiauską, kuris yra vienas iš žinomų profesinių sąjungų lyderių. Kai su juo šiuo metu tenka diskutuoti, tai kyla natūralus klausimas, su kuo mes čia diskutuojam – ar su profesinių sąjungų lyderiu, ar su socialdemokratų? Su socialdemokratais mes dažnai diskutuojame politiškai ir suprantame, kodėl jie priešinasi viskam, ką mes siūlome. Jie pasirinkę tokią rinkiminę taktiką. Neturėtų tapti tradicija, kad ir profesinės sąjungos, artėjant rinkimams, tampa vienos iš partijų priedėliu.

Laisvosios rinkos institutas sako, kad ekonomikai gali būti pražūtingas MMA indeksavimas – metodikos keitimas, dėl kurio turėtų apsispręsti Seimas. Kaip jūs vertintumėt idėjas indeksuoti MMA kartu su infliacija?

Indeksavimą, galbūt, galima būtų svarstyt ieškant kažkokių racionalių sprendimų, bet tame įstatymo projekte aš matau vieną labai rizikingą nuostatą, kad diskusijas dėl minimalios algos iš Vyriausybės ir Trišalės tarybos planuojama perkelti į Seimą ir jame priiminėti sprendimus, Be abejo, Vyriausybei su profsąjungomis, socialiniais parneriais ne visada pavyksta rasti sutarimą, ypač artėjant rinkimams, kai profesinių sąjungų atstovas nutaria dalyvauti opozicinės Socialdemokratų partijos rinkimų sąraše. Bet rinkimai vyksta kas ketveri metai, o jiems nevykstant – susitarimai Trišalėje taryboje yra pasiekiami. Vertinu tai, kad 2009-2010 metais mes gerai sutardavome matydami bendrus iššūkius, ekonomikos krizės įveikimo problemas, pasirašėme Nacionalinį susitarimą. Jeigu visi sprendimai persikels į Seimą, dialogas tarp Vyriausybės ir socialinių partnerių gali tapti visiškai nereikšmingas.

Žmonėms kyla klausimas iš tų bendrų diskusijų dėl minimalios algos. Sakoma, kad ekonomika neleidžia kelti jos daugiau nei 50 litų. Latvijoje situacija panaši, bet jų ekonomika leidžia MMA mokėti beveik 1 tūkstantį, kaip tai paaiškintumėt, Premjere?

Galime paimti atskiras šalis, tarkime, Liuksemburgą ir pamatysime, kad ten dar didesnė. Tačiau žvelkime į paprastą ekonominę logiką. Minimali alga paskutinį karta buvo keliama 2008 metais. Kai Lietuvą, kaip ir visą pasaulį, ištiko gili ekonominė krizė, vidutiniai atlyginimai ir Lietuvoje, ir Baltijos šalyse 2009-2010 metais krito pakankamai ženkliai. Tik dabar jie pradeda grįžti prie to lygio, kuris buvo 2008 metais. Minimalią alga didiname tikrai nemažai – 7-8 proc. Noriu pastebėti, kad šiais metais vidutinė alga tiek privačiame sektoriuje, tiek valstybės tarnyboje didės ženkliai mažiau.

Ačiū už pokalbį.

Versalio rūmų gynimo grupė ir tuos rūmus pastatydinusio žmogaus, Liudviko XIV, palikuonis siekia uždrausti eksponuoti juose japonų popmeno kūrėjo Takashi Murakami (Takašio Murakamio) darbus.

“Kalbama apie debatų ir nepritarimo, kuriuos išprovokavo Murakami darbų eksponavimas, išvertimą į teisinę kalbą”, – apie rugsėjo 14 dieną atidarytą parodą sakė organizacijos “Versailles Defence Coordination” prezidentas Arnaud Upinsky (Arno Upinski).

Itin populiarūs 48 metų japonų menininko darbai primena mangos komiksus, juose vaizduojami dažnai gigantiški veikėjai. Šie labai spalvingi darbai kuriami pasitelkiant metalą, stiklo pluoštą, akrilo dažus. Ir visa tai dabar eksponuojama Versalio rūmų rokoko prabangos fone.

Ieškinį dėl šios parodo kelia kunigaikštis Sixteas-Henri de Bourbon-Parmeas (Sikstas Anri de Burbonas-Parmas), gindamas “pagarbą rūmams ir protėviams”, o “žmonės”, kuriems atstovauja septyni lankytojai, kelia bylą gindami “teisę į prieigą prie paveldo”.

“Eksponuodami (savo darbus) Versalyje, menininkai turi naudos iš pridėtinės vertės. Esame nusiteikę ne prieš meno modernumą, o prieš mąstymo būdą, kuris keičia natūralias savybes ir neduoda nieko gera prancūzų kultūrai”, – sakė princas.

2008 metais jo sūnėnas, kunigaikštis Charlesis-Emmanuelis de Bourbonas-Parme’as (Šarlis Emanuelis de Burbonas-Parmas), bandė uždrausti parodą su ryškiomis ir keistomis JAV menininko Jeffo Koonso (Džefo Kunso) skulptūromis. Tuomet jis teigė, kad ta paroda daro gėdą jo šeimos praeičiai, bet teismai jo pretenzijas atmetė.

Prancūzijos karalių Liudviką XVI iš Versalio rūmų 1789 metais išvarė revoliucionieriai, o po ketverių metų jam buvo nukirsta galva. Jo protėvis Liudvikas XIV šiuos rūmus pastatydino 17-ajame amžiuje.

Lankytojai 2008 metais plūdo į J.Koonso parodą. Labai populiari buvo ir tos pačios serijos paroda 2009 metais, kurioje buvo eksponuojami prancūzų popmenininko Xavier Veilhano (Ksavjė Velhano) darbai, tarp jų – futurististiniai purpuriniai arkliai, nuoga moteris ir 4 m aukščio Jurijaus Gagarino skulptūra.

T.Murakami paroda, kuri truks iki gruodžio 12 dienos, yra pirmoji didelė jo darbų retrospektyva Prancūzijoje.