Kodėl japonai vieninteliai pasaulyje savižudybę pavertė institucionalizuota ir valstybės sankcionuota bausme? Kita vertus, kodėl galimybė persirėžti pilvą buvo laikoma viena didžiausių privilegijų? Šįmet „Veido“ nr. 15 rašyta apie seppuku, arba hara-kiri, – ritualinę savižudybę, kurios metu žmogus persipjauna pilvą trumpu kardu, o jo sekundantas kaishaku, dažniausiai geras draugas ar giminaitis, nukerta galvą, taip užbaigdamas savižudžio kančias. Šis paprotys glaudžiai susijęs su bushido (bušido) – samurajų garbės kodeksu.

Vytenis UTARAS

Bušido ir sepuku

Bušido pažodžiui reiškia „kario kelią“. Šios moralinės sistemos principai kažkada persmelkė visos japonų tautos mentalitetą. Bušido apraiškų galime matyti netgi naujausiais laikais. Bušido vertybių sistemos „tėvu“ laikomas Yamamoto Tsunetomo, kuris – savotiškas paradoksas – nenusižudė, kai mirė jo daimis (feodalinis valdovas; Europoje feodalo ponas vadinamas siuzerenu, jo valdinys – vasalu). Paprotys nusižudyti – atlikti sepuku – mirus ponui vadinamas junši. Samurajai seka paskui savo daimį į anapilį.

Valdant Tokugavų klanui (1600–1868) junši išpopuliarėjo. Per bene tris šimtus metų vyravusią vidinę taiką nekilo nė vieno rimtesnio karinio konflikto. Su išore irgi nekariauta, nes režimas siekė izoliuotis nuo pasaulio. Nebuvo mūšių, kuriuose samurajus galėjo įrodyti savo atsidavimą, tad liko tik drastiškas junši veiksmas.

Labai populiari Japonijoje istorija apie keturiasdešimt septynis roninus (taip vadinami samurajai, neturintys šeimininko) – bene geriausias junši pavyzdys. Šie samurajai, netekę daimio, kuris buvo nubaustas pasidaryti sepuku, nužudė savo pono priešą, dėl kurio bausmė buvo skirta, paskui patys šventykloje persipjovė pilvus. Šia tema yra parašyta grožinių kūrinių, sukurta filmų. Keturiasdešimt septynių roninų ištikimybė išreiškia esminius bušido principus.

Tokugavoms tokie dalykai visai nepatiko, nes daugybė žmonių savo noru pasitraukdavo iš gyvenimo. Galiausiai tokia praktika buvo uždrausta. Nusižudžiusio samurajaus šeima netekdavo visų titulų, žemių ir t.t. Bet kai kurių ypač ištikimų karių neveikdavo nei grasinimai, nei sankcijos giminaičiams.

Bušido pagrindėjas Y.Tsunetomo tokios išeities nepasirinko, nes tam visų pirma nepritarė jo miręs daimis. Priėmęs vienuolio įžadus ir pasivadinęs Jōchō, jis užrašė savo draugo samurajaus Tsuramoto Tashiro mintis apie samurajų kastą – taip atsirado pamatinė bušido knyga „Hagakurė“.

Šis veikalas, nors ir ne vienintelis toks, nusako esminius bušido principus. Samurajus tėra įrankis, kuris tarnauja vieninteliam tikslui – visiškai pasiaukoti savo daimiui ir jo tikslams. Nelikus daimio, samurajaus gyvenimas netenka prasmės – būtent todėl paplito junši.

Šis paprotys persmelktas neokonfucionizmo. Ta filosofija, pabrėžianti hierarchijos bei socialumo svarbą žmogaus gyvenime, Tokugavų laikais buvo pritaikyta valdant šalį. Kiekvieno pareiga yra visiškai paklusti vyresniam amžiumi ar padėtimi. Viena iš „Hagakurėje“ papasakotų istorijų tai puikiai iliustruoja. Užsidegus daimio rūmams, šis labai krimtosi dėl to, kad pražus mėgstamas rankraštis, tad jo ištikimas tarnas nieko nelaukęs šoko į liepsnas. Jį rado tik užgesus gaisrui. Tarnas žuvo, tačiau rankraštį išgelbėjo – buvo įsikišęs jį į perpjautą pilvą.

Ne vien neokonfucionizmas turėjo įtakos „Hagakurei“ ir bušido. Savo įspaudą paliko ir budizmas, kuris Japonijoje pasirodė VI a. ir po truputį ten įsitvirtino. Labiausiai kariniam etiketui ir garbės kodeksui buvo priimtina zen (dzenu) vadinama budizmo atmaina, akcentavusi savikontrolę, asketiškumą, saviugdą. Pasitelkdamas dzeno praktiką samurajus susitaikydavo su tuo, kad jo gyvenimas yra laikinas, kad karys gali bet kada žūti, atsitikus kad ir labai nereikšmingam incidentui. Pagal „Hagakurę“, tikras karys visada pasirengęs atiduoti savo gyvybę kovoje dėl garbės.

Vienas keisčiausių ir savaip absurdiškų dalykų yra tai, kad bušido koncepciją kūrė žmonės, kurie beveik arba visiškai nebuvo matę karo. Bet jiems tai netrukdė kurti labai vienpusiško, radikalaus kario elgesio principų.

1899 m. Nitobe Inazō išleido knygą knygą anglų kalba „Bushido: The Soul of Japan“ („Bušido: Japonijos siela“), kurioje dar kartą buvo susistemintos ir vakariečiams suprantamiau išdėstytos bušido idėjos. Net ir po vadinamosios Meidži restauracijos 1868 m., žlugus bakufu (karinė Tokugavų vyriausybė) ir pradėjus nykti samurajų kastai, šios idėjos išliko svarbios ir toliau gyvavo tuometinėje Japonijoje. Paties pavadinimo žodžiai „Japonijos siela“ gerai apibūdina knygoje dėstomų dalykų reikšmę – tai buvo gyva ne vien samurajų, bet ir paprastų japonų širdyse. Vis labiau į nacionalizmą linkstanti šalies valdžia stengėsi masiškai įtvirtinti šiuos principus, ir jai tai puikiai pasisekė.

Hara-kiri intstitucionalizacija

Iki XVI a. amžiaus samurajai nesivargindavo su ceremonijomis – dažniausiai, suvokdami savo neišvengiamą galą, tiesiog bet kokioje vietoje persipjaudavo pilvą ir taip baigdavo gyvenimą. Tačiau Tokugavų valdymo metais viskas po truputį ėmė keistis. Žinoma, ir anksčiau pasitaikydavo atvejų, kai savo daimių, stambių žemvaldžių, galėjusių sutelkti dideles karines pajėgas, paliepti samurajai nusižudydavo. Bet nuo XVII a. amžiaus hara-kiri (charakiris) tapo visuotinai priimta bausme, kartu ir privilegija, nes šlovingai paleisti sau žarnas galėjo tik karių luomo atstovai.

Yra liudijimų, kad pirmieji nurodymai, kaip atlikti sepuku ritualą, buvo parašyti maždaug 1520 m. Deja, iki šių dienų jie neišliko. Detaliausiais ir patikimiausiais šaltiniais laikomi „Sepuku sekundanto veiksmai“ („Seppuku kaishaku no shidai“) bei „Pagrindiniai sepuku principai“ („Seppuku mokuroku“), abu parašyti XVIII a. pradžioje. Šiuose veikaluose gan tiksliai aprašyta visa ritualo eiga. 1633 m. sukurtas „Sepuku atlikimo būdas sekundantui“ („Seppuku kaishaku den“) turi daugiausiai patirtimi grįstų patarimų.

Yamaokos Shunmei, kuris buvo labiau mokslininkas nei samurajus, darbas „Mintys apie pilvo persipjovimą“ („Hara-kiri ko“), parašytas 1772 m., yra pirmas veikalas, tyrinėjantis savižudybės tradiciją. XIX amžiuje atsiranda daugiau veikalų: „Liudijimai apie savižudybę kardu“ („Jijin-roku“, 1840 m.), Usami Tomoharu parašytos „Sepuku taisyklės“ („Seppuku-kuketsu“, apie 1840 m.) ir nežinomo autoriaus „Sekundanto metodas“ („Kaishaku no shikiho“, apie 1830 m.).

Visi minėti šaltiniai vaizdžiai aprašo ritualą bei jo aplinkybes, bet labiausiai išskirti reikėtų minėtus „Pagrindinius sepuku principus“, nes šis veikalas buvo pats populiariausias ir lengviausiai pasiekiamas to meto skaitytojams. Remdamasis šiais šaltiniais japonologas Davidas Rankinas trumpai aprašė sepuku ritualo aplinkybes ir eigą.

Bausmės paskelbimas pasmerktajam. Pranešimas, kad teks mirti, nėra labai malonus, tad ši žinia turėjo būti pranešta šaltai ir be jokių emocijų. Svarbu kalbėti taip, kad samurajui būtų įkvepiama drąsos. Iškart po to konfiskuojamas kario kardas, o bausmė paprastai įvykdoma kitos dienos rytą. Nuo akimirkos, kai perskaitomas nuosprendis, prasikaltėlis juridiškai jau laikomas mirusiu.

Vietos pasirinkimas. Atsižvelgiant į tai, koks samurajaus rangas ir padėtis visuomenėje, ceremonijos vieta galėjo smarkiai skirtis: kalėjimas, šventykla, namai, kuriuose laikomas pasmerktasis. Senesni, labiau gerbiami samurajai charakirį dažniausiai atlikdavo rūmų sode – savo, jei buvo pakankamai turtingi. Daimiai ar jų tiesioginiai pavaldiniai gyvenimą galėjo baigti ir rūmų salėje. Tačiau pageidavimai ir norai būdavo patenkinami ne visada. 1646 m. Kurita Aemonas, kuris iš keršto nužudė kitą samurajų, pageidavo pilvą persipjauti Dairyuji šventykloje, bet jam to padaryti nebuvo leista, nes jis nepateikė jokių rimtesnių savo poelgio paaiškinimų. Būdavo atsižvelgiama į tai, ką ir kodėl samurajus padarė: priklausomai nuo aplinkybių, mirtis galėjo būti didinga ir graži, pavyzdžiui, su smilkalais, išpuoselėtame sode padedant sekundantui kaishaku (kaišaku). Kitas taip pat XVII a. atvejis: Sugimoto Kajuro, žaisdamas stalo žaidimą go, susipyko su savo varžovu (abu buvo tik paaugliai) ir galiausiai jį užmušė. Šis jaunuolis buvo žemo rango samurajaus sūnus ir pasiprašė jų valdovo leisti numirti jo rūmuose. Jaunuolio prašymas buvo patenkintas, nes priešininkas žuvo lygioje ir teisingoje kovoje, taigi nebuvo jokio kriminalinio poelgio atspalvio. Valdovui, kurio namuose viskas turėjo įvykti, nepatiko, kad jo namuose kas nors persipjaus pilvą. Bet galų gale jis leido jaunuoliui pasidaryti galą sode pastatytoje palapinėje.

Sepuku ritualo vietos paruošimas. Viskas priklausė nuo pasmerktojo rango ir svarbos. Paprastam samurajui nebuvo labai ko ir ruošti: jei viskas vyko lauke, prieš pilvo pjovimą būdavo iškasama duobė galvai. Labiau nusipelnę kariai (dažniausiai tuo, kad buvo iš kilmingos ir turtingos giminės) mirdavo daug puošniau ir iškilmingiau. Paprastai būdavo patiesiami trys tatamiai (kilimai), vieta šiek tiek pritemdoma, rūkomi smilkalai – kad nesijaustų iš perrėžto pilvo sklindančio dvoko. Dažnai naudoti ir raudoni kilimėliai, kad paslėptų kraują. Sode pastatoma palapinė su įėjimais šiaurės bei pietų pusėse, prie tatamių uždegamos žvakės. Kibiras su vandeniu, kardas, krepšys galvai ir kiti dalykai paslepiami už baltos širmos. Dalyvauja iš anksto pranešę apie dalyvavimą liudininkai. Jiems pasiūloma arbatos ir saldumynų, tačiau mandagu jų atsisakyti (juk ir mes prie pat karsto neužkandžiaujame). Šeimos nariai į ceremoniją neįleidžiami, tačiau pasmerktasis jiems galėjo palikti priešmirtinius laiškus.

Kardas. Pats samurajus naudodavo ne ilgesnį nei 9 sun ilgio (maždaug 25 cm) kardą – wakizashi. Ištraukti iš makščių ašmenys prie rankenos apvyniojami baltu audeklu, kad būtų patogiau suimti ir pasmerktasis nesusipjaustytų rankų, – žaizdotais pirštais pjauti nelengva. Sekundantas paprastai naudodavo ilgąjį kardą, valdomą abiem rankomis.

Apranga ir išvaizda. Kiekvienas save gerbiantis samurajus visuomet turėjo savo namuose turėti drabužius, skirtus būtent sepuku ritualui. Jei karys yra aukšto rango, jis dėvi ypatingą drabužį kami-shimo („samurajaus drabužis“, arba „drabužis, skirtas ceremonijai“). Spalva paprastai būdavo šviesiai mėlyna, nors jokių apribojimų netaikyta. Tik labai reikšmingi ir kilmingi samurajai rengdavosi baltai. Prieš ceremoniją būdavo nuskutama dalis galvos (likę plaukai surišami į kuodą – taip yra už ko laikyti nukirstą galvą demonstruojant publikai). Tai labai primena budistų galvos skutimąsi – šiuo gestu jie parodo, kad atsiriboja nuo pasauliečių. Mirti pasirengęs žmogus taip pat atsiriboja nuo gyvųjų pasaulio. Būdavo būtina nusiprausti. Švelniai paraudoninti žandai irgi pagirtinas dalykas – net ir miręs samurajus turi atrodyti kupinas žydinčių jėgų.

Sekundanto vaidmuo. Dažniausiai sekundantu tapdavo pasmerktojo draugas ar bendražygis. Tai buvo ir didelė garbė, nes tokiu gestu parodomas pasitikėjimas, ir neeilinė atsakomybė – kaišaku turėjo ne tik nukirsti galvą nutraukdamas kančias, bet ir pasirūpinti visa ceremonija, jos eiga. Todėl kai kurie samurajai kratėsi tokios „garbės“ – naudos mažai, o dėl kokios nors nesėkmės gali tekti kentėti gėdą visą likusį gyvenimą. Sekundantas turėdavo bent vieną pagalbininką, kuris padėdavo viską suruošti ir rūpinosi, kad ritualas vyktų be jokių trukdžių. Žinoma, visa tai buvo prieinama tik turtingiesiems aukštos kilmės samurajams, o paprastam žemo rango samurajui galvą nuritindavo tiesiog kalėjimo prižiūrėtojas.

Pilvo pjovimo eiga. Veiksmas vyksta visiškoje tyloje. Samurajus atsisėda kojas pakišęs po savo kūnu. Seiza poza primena klūpėjimą, tik sėdmenys nuleidžiami ant sulenktų kojų, o rankos padedamos ant šlaunų. Atlaisvinęs drabužį pasmerktasis iki pusės išsirengia. Kaire ranka paima priešais jį maždaug metro atstumu padėtą kardą… Svarbiausias momentas – jis tris kartus duria sau į pilvą, laikydamas ašmenis kaire ranka šiek tiek žemiau šonkaulių, kairėje pilvo pusėje. Skausmas būna itin stiprus. Bet to dažniausiai būna negana, todėl suėmus kardą abiem rankomis padaromas pjūvis per visą pilvą iš kairės į dešinę. Tai dar skausmingiau. Žinoma, skausmas yra labai asmeniškas ir subjektyvus dalykas – kai kurie kariai padarydavo ne vieną, o kelis pjūvius neišleidę nė garso, kol būdavo nukirsdinti, o kiti pradėdavo vaitoti vos įpjovę odą. Tokugavų valdymo pabaigoje daugelis pasmerktųjų netgi nepjaudavo pilvo, o naudodavo ritualines vėduokles: vos ši paliesdavo pilvą, kaišaku kirsdavo kardu.

Pilvo pjovimosi būdai. Pats dažniausias būdas atlikti sepuku buvo tiesiog persipjauti pilvą iš kairės į dešinę vienu pjūviu (vadinamasis ichimonji, nuo skaičiaus „vienas“ – ichi), tačiau kai kurie samurajai buvo itin atsidavę šiam reikalui, tad sugalvojo ir kitų, skausmingesnių būdų. Pirmasis ir gan populiarus būdas buvo vadinamasis jumonji – žaizda panaši į kryžių, o japonams – į skaičių „dešimt“ (hieroglifas 十). Kiti, irgi su skaičiais sietini būdai: hachimonji – du statmeni pjūviai, kurių forma kaip skaičiaus „aštuoni“ hieroglifo (八), bei sanmonji – trys horizontalūs pjūviai, atrodantys kaip trejeto hieroglifas (三). Visus šiuos būdus nustelbia kage-bara, vadinamasis paslėptas pjūvis. Samurajus persipjaudavo pilvą namuose, susitvarstydavo, kad viduriai beeinant neiškristų laukan, po to, atvykęs pas savo priešus, dramatiškai nusiplėšdavo tvarstį ir tėkšdavo savo žarnas jiems į veidus. Kyla klausimas, ar šis būdas buvo kada nors panaudotas, nes patikimų įrašų neliko.

Galvos nukirsdinimas ir demonstravimas. Svarbiausia sekundanto užduotis – meistriškai nukirsti galvą vienu kirčiu. Jei netyčia nepasisektų, buvo sugalvotos situaciją palengvinančios išeitys. Pavyzdžiui, jei samurajaus galva atkakliai laikosi, ją galima nupjauti kardu lyg pjūklu arba pasinaudojus kitų pagalba bandyti atskirti trumpesniu kardu – vienas laiko galvą už plaukų kuodo, o kaišaku pjauna. Kai galva jau nukirsta, ji paimama už kuodo ir parodoma visiems liudininkams. Jei kuodo nėra, galima įsmeigti kardą į kairę ausį – taip galvą lengviau išlaikyti.

Tokugavų valdymo laikotarpiu sepuku paprotys buvo privilegijuota bausmė valdančiajai karių klasei, tačiau didelė charakirių dalis nebuvo susijusi su valdžios paskirta bausme. Kariai žudėsi mirus jų valdytojui. Kita priežastis – paprasčiausia savižudybė, noras palikti šį pasaulį dėl depresijos, mylimųjų netekties, materialinių sunkumų ar kitų negandų. 1685 m. jaunas kardininkas Hashi Seishinas baigė gyvenimą sepuku būdu Kogonji šventykloje. Jis paliko atsisveikinimo raštelį, kuriame atsiprašė už sukeltus nepatogumus ir aiškino taip pasielgęs dėl to, kad neturėjo jokių giminių, draugų bei nematė prasmės tęsti gyvenimą.

1600–1868 m. paplito vadinamosios dvigubos kaltės principas. Tai reiškia, kad jei esi užpultas kito samurajaus ir su juo įsiveli į kovą, abu nuteisiami mirti. Visiškai nesvarbu, kad priešininkas nebuvo provokuojamas, įžeidinėjamas, konfliktui nebuvo jokios dingsties. Samurajai neprieštaraudavo tokiam nuosprendžiui – garbė jiems buvo svarbesnė už gyvenimą.

Generolo Nogi Maresuke atvejis

1868 m. Japonijoje įvyko perversmas, kurio metu suiro daugiau nei du su puse šimto metų išsilaikiusi Tokugavų klano karinė vyriausybė. Imperatorius tapo viso politinio gyvenimo centru, jam suteikta daug politinių galių. Sostinė iš Kioto perkelta į Tokiją.

Kartu buvo panaikinta ir Tokugavų laikais vyravusi kastų sistema. Nuo 1871 m. samurajai prarado savo dominuojantį vaidmenį Japonijos visuomenėje. 1873 m. sepuku bausmė panaikinta, 1876 m. uždrausta nešiotis kardus. Toks sprendimas sulaukė didžiulio karių nepritarimo, per Japoniją nusirito sepuku banga. Kardas buvo samurajaus sielos dalis, galios ir statuso simbolis, tad daugelis karių jautėsi pažeminti jo netekę ir, nematydami prasmės gyventi be garbės, pasirinko mirtį.

Žinoma, negalima sakyti, kad japonai užmiršo savo praeitį, bet iš esmės tokiems dalykams kaip junši ar kaišaku naujojoje Japonijoje nebuvo vietos. Britų mokslininkas Basilas Hallas Chamberlainas, gyvenęs Japonijoje Meidži valdymo metais, sakė, kad samurajai yra „feodalizmo palikimas, kuris dabar užmigo nirvanos būsenos“.

Vienas labiausiai to meto visuomenę sukrėtusių įvykių buvo imperinės kariuomenės vado, 1849 m. gimusio generolo Nogi Maresuke charakiris, įvykdytas 1912 m. rugsėjo 12 d. Visu imperatoriaus Meidži valdymo laikotarpiu 1868–1912 m. šalis žengė greitos, kartais netgi drastiškos modernizacijos keliu. Japonijos lyderiai atsižvelgė į to meto Azijos rytų regione vyravusias aplinkybes, pavyzdžiui, du Opiumo karus, kuriuos Kinija gėdingai pralaimėjo britams. Japonija suvokė, kad norint atsilaikyti prieš Vakarų jėgą būtina keistis. Per labai trumpą laikotarpį šalis nuo feodalizmo perėjo prie santvarkos, kurią bandyta grįsti vakarietiškais principais.

N.Maresuke buvo iš senos ir kilmingos giminės – jo protėvių linija kilo iš X amžiuje gyvenusio imperatoriaus Uda (867–931). Jaunystėje būsimasis generolas labiau linko prie literato karjeros, tačiau jo tėvas manė kitaip. Galiausiai po kelerių bohemiškų metų 1870-aisiais jaunuolis pradėjo tarnybą kariuomenėje, kur sėkmingai kilo karjeros laiptais.

1877 m. įsižiebus Satsumos sukilimui Nogi susidūrė su Saigō Takamori (1828–1877) vadovaujamomis sukilėlių pajėgomis. Mūšio metu kritus vėliavnešiui Nogi dalinys neteko vėliavos. Generolas negalėjo sau to atleisti, todėl parašė laišką vyresnybei, kuriame prašėsi nubaudžiamas. Jo vadai, apsvarstę įvykių eigą, pripažino, kad nebuvo nusikalsta.

Satsumos sukilimas buvo didžiulis išbandymas vyrui, augusiam konservatyvioje samurajų šeimoje, nes daugelis giminių ir draugų palaikė sukilėlius, o Nogi brolis netgi stojo jų pusėn ir galiausiai žuvo Nogi pajėgoms sutriuškinus sukilėlių būrį.

1894–1895 m. karas su Kinija padarė N.Maresuke tautos didvyriu. Jis per vieną dieną užėmė strategiškai labai svarbų Port Arturo uostą, garsėjusį kaip neįveikiama tvirtovė.

1904 m., prasidėjus Japonijos karui su Rusija, Nogi vėl buvo duota užduotis užimti Port Arturo miestą, šįkart valdomą rusų. Nors galiausiai 1905 m. uostas ir buvo užimtas, kampanija buvo katastrofiškai nesėkminga ir generolas iš herojaus tapo paniekos objektu. Karys jautėsi atsakingas už nuostolius. Audiencijos pas imperatorių metu jis atsiklaupęs ant kelių maldavo leisti pasidaryti sepuku. Valdovas atsakęs, kad dabar ne metas mirti, bet jei Nogi negali kitaip, tepadaro tai po imperatoriaus mirties.

Šis karys nusižudė imperatoriaus Meidži laidotuvių dieną – jis buvo rastas persipjovęs pilvą ir dar persidūręs gerklę geriausiu, labiausiai brangintu kardu. Šalia gulėjo mirtinai susibadžiusi jo sutuoktinė. Kaip tikra samurajaus žmona, ji verčiau pasirinko mirti kartu su vyru, negu likti be jo.

Toli gražu ne visos žmonos buvo pasirengusios mirti dėl savo vyrų – šie dažnai jas nužudydavo prieš savo sepuku, kad pamiršusios pareigą nepabėgtų pas giminaičius ir toliau sau gyventų.

Nogi pasirinkimas visiems paliudijo, kad neįmanoma lengvai sunaikinti amžius tvėrusios pasaulėžiūros, filosofijos bei tradicijų.

Vienas žymiausių japonų rašytojų Sōseki Natsume (1867–1916, tikrasis vardas Natsume Kinnosuke) savo bene garsiausioje knygoje „Kokoro“ (verčiama kaip „širdis“ – jausmų, sielos ir emocijų simbolis, o ne kūno organas) svarstė apie N.Maresuke pasirinkimą: „[…] pastebėjau, kad mintyse automatiškai suskaičiavau metus, kuriuos generolas nugyveno visad galvodamas apie mirtį. Kaip žinote, Satsumos sukilimas įvyko 1877-aisiais. Jis turėjo nugyventi trisdešimt penkerius metus, laukdamas tinkamo laiko mirti. Ir aš paklausiau savęs, kada jis kentėjo didesnę agoniją – per tuos trisdešimt penkerius metus ar tuo metu, kai kardas perdūrė jo vidurius?“

Japonija – viena iš pasaulio lyderių švietimo srityje. Absoliuti dauguma šalies gyventojų yra raštingi, įgyja privalomąjį pagrindinį išsilavinimą. Net 60 proc. japonų stoja į universitetus ar kolegijas ir gali pasigirti bent jau bakalauro mokslinį laipsnį atitinkančiu diplomu. Magistrantų ir doktorantų procentas Japonijoje bene didžiausias visame pasaulyje.

Vytenis UTARAS

Raštas Japonijoje iki VI amžiaus po Kristaus iš esmės neegzistavo, o vieni artimiausių kaimynų, kinai, japonus laikė visiškais barbarais – aprašė juos kaip nemažai girtaujančius, šiurkščius žmones juodai dažytais dantimis, valdomus karalienės šamanės.

Gal šiuose pasakojimuose yra šiek tiek tiesos (japonus tikrai valdė imperatorė ir jie tikrai dažė dantis juodai), bet rimtai jais tikėti neverta. Senovėje japonai daug ką perėmė iš Kinijos, kuri tuo metu buvo bene labiausiai technologiškai ir kultūriškai išsivysčiusi civilizacija (nors Tekančios Saulės šalies gyventojai šiuos faktus kategoriškai neigia arba pripažįsta labai nenoriai).

Raštas į Japoniją atkeliavo kartu su budizmu VI mūsų eros amžiuje iš Kinijos. Kartu su religija pasirodė ir įvairiausių religinių tekstų, kuriuos reikėjo mokėti skaityti. Kadangi diduomenė paskelbė šį mokymą pagrindine šalies religija, visa aristokratija išmoko kinų kalbą ir rašė pasitelkdama jų ženklų sistemą – „kandži“ hieroglifus. Vėliau pradėta rašyti japoniškai naudojant kinų hieroglifus, bet tai buvo labai nepatogu, todėl atsirado japonų raštas – dvigarsės abėcėlės hiragana ir katakana, kurios pradėtos integruoti į bendrą trijų abėcėlių sistemą.

Jau VIII amžiuje buvo parašytos seniausios istorinės ir mitologinės kronikos „Kojiki“ (apie 712 m.), „Nihon Shoki“ (apie 720 m.) bei pirmoji poezijos antologija „Man‘yōshū“ (apie 759 m.). Šiek tiek vėliau, XI amžiuje, rašytoja Murasaki Šikibu parašė pirmąjį romaną – „Genji Monogatari“, kuriame pasakojo princo Gendži gyvenimo istoriją.

Budistų šventyklos tapo pagrindiniais mokymo centrais, kuriuose buvo mokoma rašto, religinės filosofijos. Aukščiausias pozicijas intelektiniame gyvenime budistai prarado tik XII amžiuje, nors ir vėliau buvo ypač gerbiami, o išsilavinusių vienuolių patarimų klausydavo ir šiogūnai (karo vaidai, faktiškai valdę Japoniją iki pat XIX amžiaus pabaigos).

Nuo 1600 m. šalyje įsivyravus taikai, išsimokslinimas tapo daug svarbesnis nei karo menų išmanymas. Beveik pusė visos Japonijos vyrų ir apie 20 proc. moterų mokėjo geriau ar prasčiau skaityti, o žmonės, priklausantys aristokratijai, mėgavosi rafinuota kultūra, literatūra, religijos, filosofinės minties bei estetikos studijomis.

Modernusis Japonijos švietimas, ar bent jau panašus į egzistuojantį šiandien, gimė 1873 m., kai Švietimo ministerija, raginama imperatoriaus Meidži, išleido specialų įsaką, pagal kurį buvo sukurta privalomojo visuotinio pradinio švietimo sistema.

Antroji XIX amžiaus pusė šaliai buvo sudėtinga. Po įvykusio Satsumos sukilimo valdžia iš karių sugrįžo į imperatoriaus rankas. Greitai po sukilimo Japonija pasuko modernizacijos ir vesternizacijos keliu, nes manė, kad tik pasivijusi (o tada ir pralenkusi) Vakarų valstybes turi galimybę išlikti. Tuo metu galingiausios kolonijinės jėgos jau rodė susidomėjimą Tekančios Saulės šalimi, tad veikti teko greitai.

Jau 1886 m. švietimo sistema buvo visiškai parengta ir reglamentuota, su patvirtintomis mokymo priemonėmis, jų turiniu ir centrinės valdžios nurodymus vykdančiais švietimo sektoriaus darbuotojais. Daugelį metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos mokykla buvo ta vieta, kur jauni japonai ne tik mokėsi svarbiausių disciplinų, bet jiems buvo diegiamos ir imperialistinės bei nacionalistinės šalies karinio elito vertybės (tuo Japonija visiškai nesiskyrė ir nuo kitų panašiu keliu pasukusių Europos valstybių – Italijos, Vokietijos ar Sovietų Sąjungos).

Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, šalį iki 1953 m., kai valdžia vėl atiteko japonams, valdė amerikiečiai. Jų iniciatyva švietimo sistema 1947 m. buvo pertvarkyta ir įgavo vadinamąjį 6-3-3-4 pavidalą. Tai reiškia, kad šešerius metus mokomasi pradinėje mokykloje, tuomet eina treji metai žemesnėje vidurinėje ir treji aukštesnėje vidurinėje mokyklose, po to galima ketveriems metams stoti į aukštąjį 
 išsilavinimą teikiančią mokymo įstaigą (nors tai nėra privaloma). Iš esmė sistema išliko beveik nepakitusi iki pat šių laikų.

Nuo darželio iki universiteto

Japonijoje mokymasis prasideda nuo mažų dienų. Vos vienų metų sulaukę vaikai priimami į darželius, kurie skirstomi į įprastus, tai yra viešuosius, ir prestižinius. Norėdami savo vaiką leisti į gerą darželį tėvai privalo ne tik turėti stiprias finansines pozicijas, bet ir pereiti kažką panašaus į kontrolinį patikrinimą – pateikti informaciją apie save, o jų vaikas, kad ir koks dar mažas būtų, egzaminuojamas norint įvertinti jo gebėjimų lygį. Taigi spaudimas dėl mokymosi pasiekimų japonų vaikus dažnai užgula vos spėjusius išmokti vaikščioti ir kalbėti.

Tačiau tuo iššūkiai tik prasideda. Laukia stojamieji egzaminai į pradinę mokyklą, kuri yra pirmasis privalomo išsilavinimo lygis. Ją vaikai lanko nuo 6–7 iki 11–12 metų amžiaus. Žinoma, reikia pabrėžti, kad stojamuosius egzaminus tenka laikyti tik tiems vaikams, kurių tėvai, kaip minėta, turi dideles pajamas ir išgali juos leisti į elitines mokslo įstaigas, – kitų gyvenimas būna šiek tiek lengvesnis.

Pradinė mokykla vaikams suteikia esmines žinias, jų pagrindą. Daug dėmesio skiriama mokymuisi žaidžiant – bandoma kurti jaukią, malonią atmosferą, tačiau labai didelis dėmesys skiriamas disciplinai. Vaikai turi griežtai laikytis nurodymų, juos vykdyti, nes manoma, kad tai padeda tinkamai formuoti besivystančią asmenybę ir padės išvengti nepageidaujamo ar asocialaus elgesio ateityje. Kiekviena klasė turi vieną mokytoją, kuris (ar kuri) dėsto visus dalykus, asmeniškai pažįsta visus vaikus (jų klasėje būna 35–40).

Ketvirtoje klasėje mokymosi turinys vis sunkėja, o per paskutinius dvejus metus muzikos ir fizinio rengimo pamokose klasės auklėtoją pakeičia profesionalūs šių sričių mokytojai – taip vaikai pratinami prie vidurinio lavinimo sistemos.

Pradinėse klasėse daug dėmesio skiriama ir užklasinei veiklai, kuri yra privaloma. Vaikai pagal pomėgius gali pasirinkti būrelį, o jame ne tik gilinasi į tai, kas juos domina, bet ir mokosi bendrauti su bendraamžiais.

Nors egzaminai pereinant į trejus metus trunkantį etapą, kurio baigimas (sulaukus 15 metų) suteikia pagrindinį išsilavinimą, neprivalomi, tačiau, kaip minėta, juos tenka laikyti norint patekti į geresnes mokyklas. Tad jau penktos šeštos klasės mokiniai vakarais lanko parengiamąsias mokyklas, o vasaros atostogų metu jose rengiami ir papildomi žinių gilinimo kursai.

Po trejų metų laukia pasirinkimas: pereiti į aukštesnį lygį ir mokytis siekiant vidurinio išsilavinimo ar rinktis profesinio rengimo mokyklą. Bet kuriuo atveju laikomi japonų ir anglų kalbų, matematikos ir mokslo (fiziką, biologiją ir chemiją apimantis dalykas) egzaminai. Net 95 proc. japonų renkasi mokytis toliau ir tik nedidelė dalis tobulinasi profesinėse mokymo įstaigose.

Paskutiniai treji mokyklos metai laikomi sunkiausiais japonų gyvenime. Apie laisvalaikį tais metais iš esmės reikia pamiršti, nes tenka mokytis tiesiog beprotiškai daug siekiant tobulų rezultatų. Jų reikia norint įstoti į prestižinį universitetą, kuris praktiškai garantuos gerai apmokamą darbo vietą bei materialiai aprūpintą gyvenimą. Dėl tokio didelio spaudimo ir nuolatinio nervinio išsekimo japonų paaugliai dažnai kenčia nuo rimtų psichologinių sutrikimų.

Norint įstoti į prestižinį universitetą ir vėl reikia laikyti egzaminus. Deja, įstoti pavyksta ne visiems, tad nemažai studentų laukia kitų metų stojamųjų ir per turimus laisvus metus toliau mokosi. Tokius studentus be universitetų vadina roninais – taip anksčiau buvo sakoma apie samurajus be šeimininkų.

Pagaliau įstojus į universitetą prasideda laisvesnis ir ne toks griežtas, ne taip suvaržytas gyvenimas. Žinoma, niekas nesako, kad Japonijos aukštosiose lengva, tačiau nemažai studentų į studijas žiūri gan aplaidžiai, nes jiems reikia tik diplomo. Todėl tai būna jei ne smagiausi, tai bent mažiausiai atsakomybe suvaržyti jų gyvenimo metai.

Formuojasi ir tam tikri neigiami aukštojo mokslo precedentai. Jį renkasi ir baigia bent 60 proc. vidurinių mokyklų absolventų. Kai kurie studentai į prestižinius universitetus pakliūva dėl to, kad jų tėvai geba dosniai sumokėti įstaigai, o kiti, nors ir įstoję savo jėgomis, net neketina nuoširdžiai gilintis į pasirinktą specialybę. Šie žmonės dažniausiai neišnaudoja jiems suteikto mokslinio potencialo, tačiau užkerta kelia kitiems. Taip daug didelį potencialą turinčių protų „nuteka“ į žemesnio lygio mokymo įstaigas, kur jų intelektiniai poreikiai ne visada būna patenkinti.

Žinoma, ši problema, nors ir rimta, dar nepasiekė epideminio lygmens. Tikriausiai niekada ir nepasieks – prestižinių universitetų nėra daug.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2017-m

„Hikikomori“ – japoniška sąvoka, skirta apibūdinti žmonėms, kurie savo noru visiškai atsisako socialinio gyvenimo ir niekada ar beveik niekada neišeina iš namų, o kartais ir iš kambario. Juos galime laikyti moderniųjų laikų atsiskyrėliais. Nors tokių atvejų fiksuojama ir kitose Rytų Azijos valstybėse, tačiau tik Japonijoje savanoriškas atsiskyrimas nuo visuomenės tapo rimta socialine problema.
Vytenis UTARAS
Sąvoka „hikikomori“ tiesiogiai verčiant iš japonų kalbos skambėtų kaip „atsitraukęs vidun“, šis žodis yra kartu ir daiktavardis, ir būdvardis. Juo apibūdinami žmonės, dažniausiai vyrai (80 proc. visų atvejų), kurie, paveikti įvairiausių priežasčių, nusisuka nuo visuomenės ir nepalaiko praktiškai jokių socialinių ryšių, nuo išorinio pasaulio atsiribodami savo buto sienomis.

Nors galima pamanyti, kad tokių individų pasitaiko vos vienas kitas, tikroji padėtis šiek tiek kitokia. Skaičiuojama, kad Tekančios Saulės šalyje yra bent milijonas hikikomorių – taigi atsiskyrėlio gyvenimą pasirinko maždaug vienas procentas visos Japonijos populiacijos. Ilgiausiai nuo išorinio gyvenimo atsiriboję žmonės taip gyvena jau apie 20 metų.

Japonijos sveikatos, darbo ir gerovės ministerija oficialiai pripažįsta šią problemą: hikikomoriu galime laikyti žmogų, kuris atsiskyrė nuo visuomenės likdamas namie daugiau nei šešis mėnesius. Specialistai šiek tiek sukonkretino ir pridėjo kelis papildomus kriterijus:

individas beveik visą laiką praleidžia namie (vidutiniškai 20–24 valandas per parą);

vengia situacijų, kuriose reikalingi bent menkiausi socialiniai įgūdžiai, bendravimas;

normaliai socialiai nefunkcionuoja visuomenėje – neina į mokyklą, universitetą, darbą;

neserga rimtomis psichikos ligomis, tokiomis kaip depresija, paranoja, šizofrenija.

Labai svarbu suprasti, kad hikikomoriais žmonės tampa nesusirgę ar priversti – jie tiesiog patys pasirenka tokį saviizoliacijos būdą. Verta pabrėžti ir tai, kad hikikomoriais niekada netampa nepasiturintys žmonės, nes jie tiesiog negali sau leisti prabangos visą gyvenimą būti išlaikomi tėvų.

Konfucijus, Japonijos kultūros
subtilybės ir hikikomoriai

Norėdami suvokti esmines hikikomorių socialinio fenomeno priežastis turime suprasti Konfucijaus mokymą. Senovės Kinijoje gyvenęs mąstytojas teigė, jog tam, kad valstybė ir bendruomenė klestėtų, reikia atsisakyti individualumo. Kiekvienas žmogus naudingas tik tiek, kiek prisideda prie bendro gėrio. Be to, jis diegė „sūniško nuolankumo“ principą, kuris iš esmės reiškia absoliutų paklusimą asmeniui, esančiam nors laipteliu aukščiau socialinėje ar organizacinėje hierarchijoje: sūnus klauso savo tėvo, tėvas karys paklūsta generolui, šis imperatoriui.

Japoniją Konfucijaus mintys stipriai pakeitė XVII amžiuje, kai tuometė karinė šiogunų Tokugavų valdžia pritaikė jas šalies valdymui. Net ir praėjus šimtmečiams šios idėjos niekur nedingo, o tapo visuomenės gyvenimą diktuojančiomis tradicijomis ir principais.

Japonai nuo pat mažumės ruošiami tarsi varžyboms – jau eidami į parengiamąsias klases turi laikyti egzaminus, jei nori patekti į geriausią mokyklėlę. Vėliau tas pats kartojasi ir stojant į pradinę, vidurinę mokyklą bei universitetą. Po to atsakomybė tik didėja – tenka ieškotis darbo labai aršioje rinkoje. Daugelis hikikomorių atsiskyrėlio gyvenimą pradeda neatlaikę visų su jais siejamų vilčių ir manydami, kad toks gyvenimas neturi jokių perspektyvų. Japonijoje nesėkmė suvokiama kaip žmogaus negabumo ar tinginystės vaisius ir individas jaučiasi už tai atsakingas.

Negana to, Japonijoje socialiniai santykiai yra nepaprastai sudėtingi bei ritualizuoti. Geras to pavyzdys yra japonų kalba: formalioji ir neformaliosios formos turi po kelis gramatinės kalbodaros variantus, o kiekvienas jų taikomas tam tikro rango ar socialiniais ryšiais saistomam žmogui – netinkamai parinkti žodžiai gali žmogų įžeisti.

Niekas nepaneigs, kad santykiai šeimoje turi didelį vaidmenį formuojant bręstančią asmenybę. Deja, tėvai nelabai bendrauja su savo vaikais, tad šiems nėra kaip įgyti reikiamų socialinių įgūdžių mokantis iš gyvų pavyzdžių. Vyrai nuolatos dirba viršvalandžius, o po jų yra priversti (nori ar nenori) eiti pabendrauti su bendradarbiais. Neretai šitaip būna kasdien. Motinos dažniausiai užsiėmusios namų ruoša ir labiau rūpinasi, ar vaikai paruošė namų darbus. Na, o patys vaikai iš mokyklos netraukia tiesiai namo, nes eina į lavinamuosius būrelius, pas korepetitorius ar į specialias mokyklas, rengiančias egzaminams. Laiko bendravimui beveik nelieka.

Dar viena rimta bėda – patyčios. Japonai nėra išskirtiniai ir jiems taip pat sunkiai sekasi tvarkytis su šia problema. Vaikai vieni iš kitų šaiposi dėl keisčiausių dalykų: blogų pažymių, gerų pažymių, prastos socialinės padėties, aukštos socialinės padėties, išvaizdos, balso tembro. Sąrašą galėtume tęsti be galo. Vienas vyras, buvęs hikikomoris, pasakojo, kad jam teko patirti patyčias, nes buvo gabus beisbolui ir žaidimą perprato daug greičiau nei klasės draugai. Prasidėjo nuolatinis žeminimas, tyčiojimasis, ir nors jis kreipėsi pagalbos į mokytojus bei savo tėvus, jie, vyro teigimu, jam visiškai nepadėjo.

Ne visi japonai atlaiko tokį stresą keliančių kasdienių situacijų kokteilį. Jautresnės sielos žmonėms vienintelis užtikrintas būdas pabėgti nuo šių įvairių priežasčių keliamo streso rodosi galimybė pasislėpti saugioje, asmeniškoje vietoje – namie.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2017-m

Prabangus miniatiūrinis butas Honkonge

Japonijoje populiarūs nakvynės namai – „stalčiai“. Honkonge – kelių kvadratinių metrų butai, kuriuose telpa tik lova. Londone galima nusipirkti labai brangų butą, kuris yra pačiame centre, bet dušas jame atstoja drabužinę, virtuvė – miegamąjį, o bendras plotas nesiekia šešių kvadratinių metrų.

Rima JANUŽYTĖ

Šis Londono butas pardavinėjamas už solidžią 313 tūkst. svarų sterlingų sumelę, o jo savininkas Ray Barkeris giriasi, kad mažyčiame bute tilpo viskas, ko jam reikėjo, ir net likdavo vietos „pasivaikščioti“. Na, maždaug trys metrai siauru „takučiu“ nuo lovos iki durų.

Palyginus su panašaus dydžio butais, jis iš tiesų gali būti pavadintas apartamentais: R.Barkerio butas patenka į mažiausių pasaulyje butų dešimtuką, kurio tris aukščiausias pozicijas užima kalėjimo celes primenantys butai Honkonge.

Butas-narvas

Juose drėgna, tamsu, o vietoj čiužinių ant lovos pakloti bambukiniai kilimėliai. Juose iš socialinės paramos gyvena XXI a. vergai: Honkonge apstu vienišų neturtingų vyrų, kurie po keliolika valandų per parą už skatikus dirba didelėse gamyklose, o į „namus“ grįžta tik pamiegoti. Jie niekada nesukurs šeimos, o jų visas gyvenimas skaičiuojamas nuo vienos dienos iki kitos.

„Tokių žmonių Honkonge daugybė. Jų atlyginimas leidžia vos vos išgyventi. Jų būstas – tik keli kvadratiniai metrai, jokių patogumų“, – rašo mažiausių pasaulio butų sąrašo sudarytojai portale www.therichest.com.

Honkonge butų, kurių plotas neviršija 10 kvadratinių metrų, yra keli šimtai tūkstančių. Didžioji jų dalis skirta vargingiausiems miesto gyventojams. Tačiau atsiranda vis daugiau mažų butų, kuriuos įsigyja arba nuomojasi pakankamai uždirbantys Honkongo gyventojai.

Butas-narvas2

Viena vertus, Honkongas apskritai yra vienas brangiausių pasaulio miestų, nekilnojamojo turto kaina čia maždaug 19 kartų viršija vidutines metines vienos šeimos pajamas. Jei pas mus nekilnojamojo turto kainos būtų tokios kaip Honkonge, vidutinė vilniečių šeima, kurioje du žmonės per mėnesį kartu uždirba apie 1500 eurų, už vidutinišką butą kur nors Fabijoniškėse turėtų mokėti apie 300 tūkst. eurų. Sutikite – brangoka.

Tad Honkonge klesti būsto nuoma. O nuomotojai pasitelkia išradingumą, mažindami butų plotą ir augindami jų nuomos kainą. Taip pamažu Honkonge atsiranda atskira mažų „prabangių“ butų, vadinamų narvais, rinka.

Narvuose, kurie neretai suformuojami padalijus ir taip nedidelį butą į kelis, iš tiesų galima rasti prabangos elementų. Verslininkas iš Kinijos Sandy Wongas – vienas tokių butų savininkų. Honkonge jam priklauso šeši daugiabučiai, kuriuose įrengti 108 „prabangūs“ narvai.

Butas-narvas Honkonge

Mažiausio namo plotas – vos 37 kvadratiniai me­trai, bet jame S.Wongas sutalpino net šešis bu­tus. Ir reklamuoja juos nevengdamas žodžio „praban­gus“. „Tai prabangiai įrengtos kapsulės. Tarsi kos­miniame laive. Be lovos, kiekviename bute yra televizorius, oro kondicionierius, dūmų detektorius, veidrodis, violetinis LED apšvietimas, kuriantis futuristinį įspūdį. Čia yra ir šiek tiek asmeninės erdvės“, – butus ir jų apstatymą giria S.Wongas.

Jis sako šiuos butus nuomoti pradėjęs prieš pus­metį ir jau galįs nupa

sakoti, kas yra tipinis to­kio būsto nuomininkas. Tai viengungis, kurio amžius nuo 20 iki 40 metų. „Yra vairuotojas, KFC darbuotojas, statybininkas“, – pasakoja S.Wongas.

Tačiau ši „prabanga“ nėra pigi. Prabangios kapsulės nuoma atsieina nuo 361 iki 580 JAV dolerių per mėnesį – pusantro du kartus brangiau, palyginti su „paprasta“ kapsule.

Pirmauja Japonija

Viešbutis Japonijoje

Itin mažų erdvių, skirtų gyventi, dar daugiau nei Honkonge galima rasti didžiuosiuose Japo­ni­jos miestuose, ypač Tokijuje bei Kiote.

Vos kelių kvadratinių metrų gyvenamąjį plotą japonai įsigudrino naudoti ne tik patys, bet ir siūlyti turistams.

Anksčiau tokių viešbučių reputacija būdavo ga­na abejotina: kambarius-lovas rinkdavosi arba ­naktinio didmiesčių gyvenimo paragauti atvykę sve­čiai, arba itin neturtingi keliautojai. Tačiau ir ši tendencija pamažu keičiasi.

Antai jau keletas viešbučių tinklų siūlo prabanga dvelkiančius miniatiūrinius kambarius-kajutes arba kambarius-stalčius. Vienuose „kambariai“ iš­si­traukia iš sienos, o į juose esančią lovą užlipama kopėtėlėmis. Kiti, didesni, primena traukinio ku­pė. Tiesa, verslo klasės. Viešbučių tinklas „First Ca­bin Tsukiji“ siūlo mikroskopinę prabangą gyvenantiems kambarėliuose, kuriuose galima rasti net technikos stebuklų. Antai „Panasonic“ kambaryje įrengta garsą ir apšvietimą sinchronizuojanti sistema, o žadintuvas svečią žadina „natūraliais“ te­kančios saulės spinduliais.

E.Meilūnas

Spalio mėnesį minime Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-metį. Tai gera proga ne tik įvertinti, kas pasiekta per šį laikotarpį, bet ir giliau pažvelgti į dviejų geografiškai tolimų valstybių bendrystę bei ateities galimybes.

Egidijus MEILŪNAS, Lietuvos ambasadorius Japonijoje

Jau daugiau kaip prieš šimtmetį Japonija lietuviams atrodė sektinas valstybės kūrimo pavyzdys. Būsimasis Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys dar 1906 m. Dėdės slapyvardžiu išleido tris knygas apie Japoniją, kuriose išsamiai pristatė savo tautiečiams tolimą šalį kaip pavyzdį, kokią Lietuvą galima kurti. S.Kairys neabejotinai nutiesė pirmuosius žmogiškus tiltus tarp dviejų šalių.

1922 m. gruodžio 20 d. Japonijai pripažinus Lietuvą atsirado galimybių pradėti tiesioginį bendradarbiavimą. Dviejų tautų bendrystės simboliu tapo legendinis japonų diplomatas Chiune Sugihara, 1939–1940 m. dirbęs Kaune ir išgelbėjęs daugiau kaip 6 tūkst. žydų pabėgėlių, išduodamas jiems Japonijos tranzitines vizas. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jo žygdarbį įvertino kaip neįkainojamo humanizmo pavyzdį, sujungiantį praeitį su dabartimi.

Nauju atnaujintų santykių ir bendrystės simboliu tapo nedidelis Kudži miestas Japonijos Ivatės prefektūroje, dar 1989 m. oficialiai užmezgęs ryšius su Klaipėda. Tuometis miesto meras Yoshiaki Kuji 1991 m. sausį parašė protesto laišką Michailui Gorbačiovui, reikalaudamas sustabdyti ginkluotą agresiją prieš nepriklausomą Lietuvą.

Lietuviai, besilankantys Japonijoje, ar japonai, atvykstantys į mūsų šalį, neretai sako pajutę abipusį dviejų tautų artumą. Manau, kad tai galima paaiškinti pagarba toms pačioms žmogiškosioms vertybėms, suartinančioms tautas labiau nei geografinė kaimynystė. Tikriausiai todėl Lietuvoje labai populiari tradicinė ir moderni japonų kultūra, kuriami japoniški sodai, dviejuose universitetuose dėstoma japonų kalba. Tikriausiai todėl įvairiuose Japonijos miestuose buriasi Lietuvos draugų grupės, Tokijo užsienio studijų universitete dėstoma lietuvių kalba, daugėja atvykstančių į Lietuvą japonų, o Tokijuje, Hirošimoje, Kiote ir kituose miestuose veikia parduotuvės, kuriose parduodami tik lietuviški gaminiai.

Šiandien džiaugiamės ne tik geru bendradarbiavimu įvairiose srityse, bet ir šiltais ryšiais tarp žmonių, kultūros, jaunimo bei sporto mainais. Pagarbą bendroms vertybėms ir pasiryžimą jas ginti simbolizuoja ir istorinis Japonijos savigynos jūrų pajėgų mokomosios eskadros laivų vizitas Klaipėdoje šių metų rugpjūtį.

Darbas Japonijoje, mokslo ir technologijų šalyje, kuri pagal ekonomikos dydį yra trečia pasaulyje, leidžia įvertinti ekonominės ir mokslo diplomatijos galimybes, svarbą bei naudą. Šiais laikais eksporto skatinimas, investicijų pritraukimas, kontaktai su mokslo ir technologijų pasauliu tampa viena svarbiausių ambasadorių, diplomatų kasdienės veiklos sričių. Japonijoje, kur itin vertinama kokybė ir produktų originalumas, ženklas „Pagaminta Lietuvoje“ jau yra pripažįstamas kaip kokybės ženklas. Tai pasakytina ne tik apie lietuviškus lazerius, bet ir apie tekstilės, ypač lino, gaminius, maisto ir žemės ūkio produktus, gėrimus. Sėkmingai kelią į Japonijos rinką skinasi ir Lietuvos biotechnologijos sektoriaus produkcija.

Ekonominės diplomatijos efektyvumą liudija ir kasmet daugiau kaip 40 proc. didėjantis turistų iš Japonijos skaičius, pernai pasiekęs 21 tūkst. (daugiau negu iš visų kitų Azijos šalių kartu paėmus). Visa tai – ir mūsų šalies įvertinimas. Norėčiau atkreipti Lietuvos verslininkų dėmesį, kad dabar, išaugus Lietuvos žinomumui Japonijoje, labai palankus metas megzti naujus verslo ryšius, pristatyti naujus produktus ir dar aktyviau kviesti japonų turistus į Lietuvą.

„Mokslo diplomatija“ – dar santykinai nauja sąvoka, bet neabejotinai reikšminga, kai kalbama ir apie glaudesnį tarptautinį bendradarbiavimą, ir apie bendrą diplomatų bei mokslininkų darbą įveikiant bendrus šiuolaikiniame pasaulyje kylančius iššūkius. Per pastaruosius metus, dirbdami kartu su Lietuvos ir Japonijos mokslo institucijomis, pasiekėme visiškai naują bendradarbiavimo lygį. Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Japonija tapo viena svarbiausių Lietuvos partnerių mokslo srityje, ypač tai pasakytina apie gyvybės mokslus. Tai neabejotinas Lietuvos pasiekimų pripažinimas, o kartu ir mokslo diplomatijos veiksmingumo liudijimas.

Rugsėjį, prieš vykdamas į trečiąjį Lietuvos ir Japonijos gyvybės mokslų simpoziumą Vilniuje, žymus onkologijos specialistas, Tokijo universiteto profesorius Kenzaburo Tani apsilankė mūsų ambasadoje. Kalbantis apie Lietuvos ir Japonijos santykių istoriją netikėtai paaiškėjo, kad buvęs užsienio reikalų ministras Yasuya Uchida, Japonijos vardu 1922 m. pasirašęs Lietuvos pripažinimo dokumentą, yra profesoriaus giminaitis. Šyptelėjome su profesoriumi – kaip netikėtai susipina praeitis ir ateitis: XX amžiaus pradžios diplomatinis dokumentas tapo tiltu į ateitį, padėjo pagrindą ir moksliniam bendradarbiavimui tarp Lietuvos ir Japonijos XXI amžiuje.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Minint Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-ąsias metines, Japonijoje praėjusią savaitę lankėsi Lietuvos Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės vadovaujama delegacija, kurioje buvo energetikos ministras Rokas Masiulis, opozicijos lyderis An­drius Kubilius, socialdemokratė Irena Šiaulienė, „darbietė“ Dangutė Mikutienė.

Vizito metu Seimo pirmininkė susitiko su Japonijos premjeru Shindzo Abe, su kuriuo aptarė kasmet stiprėjantį abiejų šalių ekonominį bendradarbiavimą bei energetinio saugumo klausimus. Vizito metu Japonijos premjerui Sh.Abe’i buvo perduotas ir Lietuvos Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus kvietimas apsilankyti Lietuvoje.

Ekonomikos ir prekybos klausimai buvo svarbiausi ir susitikime su Japonijos užsienio reikalų valstybės ministru Yoji Muto. Jo metu pasidalyta įžvalgomis apie vykstančias Europos Sąjungos derybas su Japonija dėl laisvosios prekybos sutarties. Pasak parlamento vadovės, Lietuva tikisi, kad šiais metais pavyks baigti derybas, o sutartis suteiktų dar didesnį impulsą ekonominių santykių plėtrai, ypač atveriant rinką lietuviškų pieno ir mėsos produktų eksportui į Japoniją.

Be to, Seimo pirmininkė Japonijos mokslo, vyriausybinių institucijų ir verslo atstovus pakvietė dalyvauti jau trečią kartą organizuojamoje „Life Sciences Baltics“ tarptautinėje konferencijoje, kuri vyks 2016 m. rugsėjo 14–16 d. Vilniuje.

O susitikime su Japonijos verslo federacijos KEIDANREN vadovais L.Graužinienė pristatė Lietuvos potencialą turizmo, prekybos, investicijų ir inovacijų srityse. „Lietuvos ir Japonijos ekonominiai ryšiai stabilūs ir nuolat intensyvėja: didėja abipusė prekyba ir turistų srautai. Šalia bendradarbiavimo branduolinės energetikos srityje atsiveria ir naujos galimybės pritaikyti Japonijos patirtį bei technologijas plėtojant Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų terminalą, Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ir atsinaujinančius energijos šaltinius“, – sakė L.Graužinienė.

Tiesa, apie tai, ar su Japonijos politikais ir verslininkais kalbėtasi apie Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą bei „Hitachi“ investicijas, Lietuvos delegacijos nariai neužsimena. Tačiau konservatorius A.Kubilius savo socialinio tinklo paskyroje vizito metu prasitarė, kad patys japonai tiek parlamento vadovų, tiek Vyriausybės narių, tiek premjero Sh.Abe’s lūpomis tiesiogiai ir netiesiogiai įvardijo, kad mūsų delegacijos vizitą jie laiką ženklu, jog Lietuvos politikai palaiko VAE projektą ir galimas „Hitachi“ investicijas: „Gerai, kad kartu su mumis buvo ir ministras R.Masiulis, išdėstęs tolesnio bendradarbiavimo perspektyvas tiek branduolinės energetikos, tiek kitokios energetikos srityse. Taip pat ir plėtojant Kruonio HAE.“

Shinzo Abe / "Scanpix" nuotr.

Jungtinės Tautos (JT) skelbia, kad XX a. pasaulio populiacijos senėjimas – beprecedentis žmonijos istorijoje, o XXI a. neigiami šio reiškinio aspektai bus dar skausmingesni. Tai tampa jau ne atskirų valstybių, o viso pasaulio problema. Pagal naujausias JT projekcijas 2050-aisiais apie 2 mlrd. pasaulio gyventojų bus vyresni nei 60 metų.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Nors milžiniška medicinos pažanga gerokai prailgino ne tik mūsų gyvenimo trukmę, bet ir darbingumo laikotarpį, pasaulyje vis mažėja vyresnių nei 65 metų žmonių, liekančių darbo rinkoje. JT duomenys rodo, kad per pastaruosius penkis dešimtmečius šis rodiklis krito daugiau kaip 40 proc.: 1950 m. dar dirbdavo 1 iš 3 senjorų, o 2000 m. – tik 1 iš 5. Ši tendencija ryškiausia Europos valstybėse.

Vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis didėjantį būrį senjorų, kuriems valstybės ne tik privalės mokėti pensijas, bet ir pasirūpinti specialiais jų poreikiais.

Nesunku suvokti, kur link tai veda: vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis didėjantį būrį senjorų, kuriems valstybės ne tik privalės mokėti pensijas, bet ir pasirūpinti specialiais jų poreikiais. Ne tik sveikatos priežiūros sektoriai, bet ir valstybių biudžetai apskritai patirs vis didesnį spaudimą.

Žinoma, daugelyje šalių svarstoma, kaip kuo labiau padidinti našumą, galvojama vėlinti pensinį amžių ir siekiama prisitraukti daugiau kompetentingos darbo jėgos, tačiau tiek efektyvumo, tiek pensinio amžiaus didinimas turi ribas, o prisivilioti užtektinai norimos kvalifikacijos darbo jėgos gali tik turtingos valstybės, kartu paaštrindamos demografines problemas kitose šalyse. Pavyzdžio toli ieškoti nereikia. Lietuva – viena iš tokių šalių. Kasmet prarandame apie 20 tūkst. darbingiausio amžiaus žmonių (nors tai jau ne taip blogai, nes anksčiau kiekvienais metais prarasdavome apie 70 tūkstančių).

Pozityviai nuteikia nebent Azijos besivystančios rinkos, kurių svarba nuo 2004 m. iki 2014 m. pasaulinei ekonomikai iš tiesų gerokai išaugo.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, pagal 2011 m. gyventojų su­rašymo statistiką žmones Lietuvoje galima su­skirstyti į tris grupes: pirmieji uždirba sau ir ki­tiems, antrieji yra išlaikomi šeimos, t.y. vaikai, ne­dirbantys sutuoktiniai, seneliai, tretieji – išlaikomi mokesčių mokėtojų. Gyventojų surašymo metu šių grupių proporcijos buvo 4:3:3. Vadinasi, jau dabar keturiems tenka uždirbti tiek, kad pragyventų visi 10. Tiesa, pasak jo, tikroji situacija dar blogesnė, nes iš pirmųjų dar tenka atimti dirbančius viešajame sektoriuje, ku­riems atlyginimai mo­kami iš mo­kesčių mo­kėtojų pinigų.

Taigi, nepaisant pažangos, sėdime ant tiksinčios bombos.

Panašioje situacijoje atsidūrusių šalių pasaulyje netrūksta. Aišku, yra daug „jaunų“ valstybių, tačiau tai dažnai skurdžiai besiverčiančios besivystančio pasaulio valstybės, pačios neapsieinančios be tarptautinės donorų paramos. Čia pozityviai nuteikia nebent Azijos besivystančios rinkos, kurių svarba nuo 2004 m. iki 2014 m. pasaulinei ekonomikai iš tiesų gerokai išaugo. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ekspertai skaičiuoja, kad pagal perkamosios galios paritetą jų dalis pasauliniame BVP padidėjo nuo 19 iki 29 proc. (beje, tarp jų vis dar įtraukiama Kinija), o išsivysčiusių šalių sumažėjo nuo 54 iki 43 procentų.

Azijos plėtros banko poziciją reiškiantis tinklaraštis „Asia Pathways“ antrina, kad ateinančią pusę amžiaus didesnę pasaulinio ekonomikos augimo dalį generuos ne G7 šalys ir prie to labai prisidės stiprėjanti moterų pozicija darbo rinkoje, o kartu ir Azijos visuomenėje. Tokios prognozės turi pagrindo: moterys buvo svarbios Azijai veržiantis į priekį. Pavyzdžiui, dažnoje šio regiono šalyje jos užima net 60–80 proc. darbo vietų į eksportą nukreiptuose sektoriuose.

„Abenomics is womenomics“

Kalbant apie senėjančios visuomenės keliamas grėsmes, tarp dažniausių pavyzdžių minima Japonija. Būtent tai kaišioja pagalius į ratus vienai didžiausių pasaulio ekonomikų ir jau gerokai paklibino jos pozicijas tarp stipriausių globalių žaidėjų. 2014 m. Pasaulio bankas (PB) paskelbė, kad pagal perkamosios galios paritetą Indija išstūmė Japoniją ir tapo trečiąja pagal dydį ekonomika pasaulyje.

Japonijoje darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų santykis nepalankiausias pasaulyje. 2009 m. pastarųjų buvo apie 23 proc., tačiau prognozuojama, kad 2030 m. kas trečias Tekančios saulės šalies gyventojas bus vyresnis nei 65 metų, kas penktas – vyresnis nei 75 metų. Tolimesnė jos ateitis dar niūresnė: 2060 m. populiacija sumažės 30 proc., o vyresnių šalies gyventojų dalis jau sieks apie 40 procentų („Goldman Sachs“ informacija).

Dabartinis Japonijos tikslas – iki 2020 m. gerokai padidinti moterų dalį darbo rinkoje ir sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus.

Prastėjanti Japonijos padėtis paskatino politikus imtis struktūrinių pokyčių. Jau kelerius metus įgyvendinamos reformos, skambiai vadinamos abenomika (pagal dabartinį Japonijos ministrą pirmininką Shinzo Abe). Apskritai abenomika yra gana sėkminga, nors ir ne tiek, kiek buvo tikėtasi. Vienas esminių jos siekių – išnaudoti moterų potencialą tiek jas labiau įtraukiant į vangėjančią darbo rinką, tiek sukuriant joms adekvatesnes sąlygas kopti iki aukščiausių karjeros laiptelių. Juolab kad dažnai moterų išsilavinimo pasiekimai būna geresni, tačiau jos vis vien pralaimi konkuruodamos dėl geresnių karjeros galimybių ir, ne paslaptis, neretai anksti savanoriškai pasitraukia iš darbo rinkos.

„Abenomika yra moterų ekonomika“ (angl. Abenomics is womenomics), – pagaulų šūkį mėgsta kartoti Japonijos premjeras. Pasak jo, dabartinis Japonijos tikslas – iki 2020 m. gerokai padidinti moterų dalį darbo rinkoje ir sumažinti vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus.

Kol kas Japonijoje bendras dirbančių darbingo amžiaus asmenų procentas nesiekia nė 60 procentų (JAV dirba 65 proc.). Japonių dalyvavimas darbo rinkoje net 25 proc. mažesnis nei vyrų.

Investicinio banko „Goldman Sachs“ paskelbtoje analizėje tvirtinama, kad, sumažinus kliūtis moterims darbo rinkoje, Japonijos BVP galėtų paaugti net 13 proc. (beje, projekcijos euro zonai – taip pat per 10 proc.). „Goldman Sachs“ atstovė Kathy Matsui yra pažymėjusi, kad, jei moterų dalyvavimas darbo rinkoje Japonijoje pasiektų JAV lygį, tai kasmet atneštų po 0,3 proc. BVP augimą bent du artėjančius dešimtmečius.

Lygios teisės – didesnis BVP

Moterų ekonomikos idėjos vis aktualesnės ne tik Japonijoje. Aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje nemažai prisidėjo prie gerokai per keletą pastarųjų dešimtmečių išaugusio pasaulinio BVP. Remiantis TVF informacija, per pastaruosius tris dešimtmečius daugiau nei pusė milijardo moterų įsiliejo į pasaulio darbo rinką ir šiuo metu sudaro per 40 proc. visų pasaulio dirbančiųjų.

Apie 70 proc. pasaulio skurstančiųjų – moterys: nors jos dirba daugiau kaip 70 proc. darbo valandų, globaliai uždirba tik 10 proc. pajamų.

Deja, kiti skaičiai nedžiugina. Apie 70 proc. pasaulio skurstančiųjų – moterys: nors jos dirba daugiau kaip 70 proc. darbo valandų, globaliai uždirba tik 10 proc. pajamų. Prie to labai prisideda sunkumai įgyti tinkamą išsilavinimą, menkesnės galimybės dirbti, dalyvauti viešajame gyvenime, naudotis finansinėmis galimybėmis. Dar šiandien pasaulyje yra apie 78 mln. mergaičių (iš bene 120 mln. visų mokyklinio amžiaus vaikų), negalinčių eiti į mokyklą. Kaip pažymi Pasaulio banko analitikai, vieni papildomi vidurinio mokslo metai mergaitėms gali padidinti jų ateities atlyginimą 10–20 procentų.

Seniai pastebėta, kad yra glaudi koreliacija tarp moterų teisių užtikrinimo ir BVP vienam gyventojui dydžio. Be to, išaugusios moterų pajamos daro finansiškai savarankiškesnes ne tik jas (ir didina bendrą vidaus vartojimą, o tai savo ruožtu gyvina ekonomiką), bet ir prisideda prie žmogiškojo kapitalo vystymo. Pavyzdžiui, jos daugiau investuoja į vaikų gerovę, ir tai daro teigiamą ekonominį poveikį ilgalaikėje perspektyvoje. Dideliais laimėjimais gali pasigirti kad ir Ruanda, kuri per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo gerokai sumažinti lyčių nelygybę, o kartu ir skurdą. Nuo 2001 iki 2012 m. realusis BVP augimas buvo apie 8 proc., o skurdas per dešimtmetį nuo 59 proc. nukrito iki 45 procentų.

Finansinė atskirtis tarp lyčių pinigine išraiška siekia 285 mlrd. dolerių.

Deja, kol kas tik trečdalis pasaulio smulkaus ir vidutinio verslo įmonių yra moterų rankose. Daugiau nei 70 proc. besivystančiose šalyse moterų įkurtų smulkių ir vidutinių įmonių neturi tokio pat ar apskritai jokio priėjimo prie finansinių paslaugų („Goldman Sachs“, 2014 m.). Paprastai tariant, moterims sunkiau (pavyzdžiui, bus reikalingas vyro tarpininkavimas) arba išvis neįmanoma gauti paskolų verslui plėsti ar modernizuoti. Pasaulio banko Tarptautinė finansų korporacija skaičiuoja, kad ši finansinė atskirtis tarp lyčių pinigine išraiška siekia 285 mlrd. dolerių. O JT Maisto ir žemės ūkio organizacija skaičiuoja, kad, jei moterys besivystančiose šalyse turėtų tokį pat priėjimą prie išteklių kaip ir vyrai, jų valdomų ūkių dydis galėtų išaugti 20–30 proc., ir tai žemės ūkio produkcijos gamybą padidintų 2,5–4 proc. ir galėtų alkstančiųjų pasaulio žmonių skaičių sumažinti 12–17 proc., kitaip tariant, papildomai išmaitinti iki 150 mln. žmonių.

Didesniame moterų įtraukime slypi didžiulis neišnaudotas potencialas. Nors kultūrinės normos ir papročiai išlieka didele kliūtimi pokyčiams, požiūris keičiasi. Vis geriau suvokiama, kad tai – ekonominė būtinybė. Kokių permainų tai gali atnešti, galime matyti iš antros pagal dydį pasaulio ekonomikos Kinijos Liaudies Respublikos, kuri, praėjusio amžiaus viduryje pradėjusi vykdyti grandiozinę industrializaciją, į šiuos procesus įtraukė ir moteris. Sociologė Aiguo Lu akcentuoja, kad to sparta buvo beprecedentė ir labai prisidėjo prie moterų emancipacijos. Darbas greta vyrų užimant vis atsakingesnes pareigas, atliekant svarbesnes užduotis palyginti greitai tapo norma (ypač urbanizuotose vietovėse). Kadangi tada niekas neturėjo privačios nuosavybės, buvo tikimasi, kad visi viską užsidirbs savo darbu, ir lyčių diskriminacija buvo gujama. Tiesa, Aiguo Lu pripažįsta, kad gaunamomis pajamomis moterys nemažai atsiliko nuo vyrų.

Dabar Kinijoje moterys sudaro 49 proc. gyventojų ir 46 proc. jos darbo jėgos. Vadinasi, dirbančių moterų ir vyrų santykis bei jų patekimas net į aukščiausius vadybos sluoksnius palankesnis nei daugumoje Vakarų šalių. Kaip kadaise mėgo pabrėžti Kinijos revoliucijos lyderis ir naujosios komunistinės šalies faktinis vadovas iki mirties Mao Dzedungas, „moterys laiko pusę dangaus“. Tiesa, daug „stiklinių sienų“ išlikę ir čia.

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 15 d.

Šių dienų žmonės visame pasaulyje kraustosi iš proto dėl greitai paruošiamų makaronų. Tradiciniai restoranai, kuriuose gaminami patiekalai iš šių makaronų, įsikūrę visuose svarbiausiuose pasaulio taškuose, o laisvų vietų pavalgyti juose praktiškai nebūna. Žmonėms taip patiko šis greitas, vos per 5 minutes paruošiamas maistas, kad jie greitai paruošiamus makaronus pavertė „ramen burgeriais“, omarų suktinukais ir net burrito. Šiame straipsnyje pateikiami 8 įdomiausi faktai apie šį patiekalą, kurie privers aiktelėti.

1. 1. Prekybos tinkluose atsiradę pirmieji greitai paruošiami makaronai buvo laikomi prabangos preke

Greitai paruošiamus makaronus 1958 m. išrado taivaniečių-japonų verslininkas Momofuku Ando, kuris buvo Japonijos maisto bendrovės „Nissin Foods“ įkūrėjas. Jo išradimas tapo revoliucija kulinarijos pasaulyje ir tais pačiais metais pakrikštytas „Chicken Ramen“ vardu pradėtas pardavinėti. Pirmieji greitai paruošiami makaronai buvo sausi, supakuoti į plastikinius puodelius. Kai šis produktas atkeliavo į Japonijos prekybos centrų lentynas, jis buvo laikomas prabangos preke, kai tuo tarpu švieži šaldyti makaronai kainavo šeštadaliu pigiau nei „Chicken Ramen“.

1. 2. Kai kurie žmonės greitai paruošiamus makaronus valgo nevirtus

Davidas Changas, ne viena „Michelin“ žvaigžde apdovanotų Momofuku Ando restoranų imperijos įkūrėjas, žymus korėjiečių-amerikiečių virtuvės šefas vienam kulinarijos žurnalui teigė, kad gardžiausias jo mokyklos laikų užkandis buvo nevirti makaronai, pabarstyti prieskoniais. „Pirmą kartą šio patiekalo paragavau kai man buvo aštuoneri. Grįžau iš mokyklos ir užuot valgęs karštą maistą, suvalgiau nevirtų greitai paruošiamų makaronų. Man iki šiol tai vienas gardžiausių užkandžių“, – sakė  Davidas Changas.

1. 3. Vienas pakelis = du teniso kortai

Kaip manote, kokio ilgio yra supresuoti greitai paruošiami makaronai pakeliuose? Tyrėjai tai jau išmatavo ir konstatavo, kad viename pakelyje esančių makaronų ilgis – 51 metras. Kad geriau įsivaizduotumėte – tai atitinka dviejų teniso kortų ilgį.

1. 4. Kinijoje suvalgoma daugiausiai greitai paruošiamų makaronų nei bet kurioje kitoje šalyje

Kinijoje šio produkto paklausa – milžiniška. Remiantis Pasaulinės greitai paruošiamų makaronų asociacijos duomenimis, lyginant 2013 m. su 2012 m. greitai paruošiamų makaronų suvartojimas pasaulyje išaugo 4 proc. ir dabar siekia apie 106 milijardus vienetų per metus. Kinai jų suvartoja daugiau nei 46 milijardus vienetų per metus, t.y. virš 40 proc. viso pasaulio kiekio.

1. 5. Kosminiai makaronai

Prieš mirtį greitai paruošiamų makaronų išradėjas Momofuku Ando daugiausiai laiko skyrė kosminių makaronų sukūrimui, kurie turėjo būti naudojami skrydžių į kosmosą metu. Po griežtų NASA kokybės ir įrangos saugos patikrinimų kosminius greitai paruošiamus makaronus 2005 m. skrisdamas erdvėlaiviu „Space Shuttle Discovery“ pirmasis išbandė japonų astronautas Soichi Noguchi. Kosminiai greitai paruošiami makaronai buvo sukurti remiantis per daugelį metų išplėtota technologija, kada taikomos specialios sistemos, neleidžiančios makaronams ar sriubai išsilakstyti esant nulinei gravitacijai.

1. 6. Japonijos mieste Osaka atidarytas muziejus, kuriame eksponuojami greitai paruošiami makaronai puodeliuose

Šis muziejus vadinamas „CupNoodles“ ir yra skirtas įamžinti šio unikalaus produkto istoriją ir patį Momofuku Ando. Muziejuje ne tik pasakojama šio produkto atsiradimo istorija, bet įrengta makaronų gamybos linija, kur kiekvienas lankytojas gali pats pasigaminti savo mėgstamo skonio greitai paruošiamų makaronų. Muziejaus svetainėje rašoma, kad kiekvienas lankytojas gali susikurti puodelio dizainą, išsirinkti ingredientus ir pasigaminti produktą. Šiuo metu muziejuje užregistruota 5460 skonio derinių. Toks užsiėmimas lankytojams atsieina apie 12 Lt.

1. 7. Japonai greitai paruošiamus makaronus laiko pagrindiniu savo 20 a. išradimu

Kaip sakė Fuji tyrimų instituto tyrėjai, šie makaronai, jau seniai tapę prekiniu ženklu „Pagaminta Japonijoje“, dabar yra ne tik nacionalinis maistas, bet pasaulio maistas. Japonai, įvertinę per paskutiniuosius dešimtmečius savo šalyje padarytus technologinius perversmus, šį produktą paskelbė savo geriausiu išradimu 20 amžiuje.

1. 8. Lietuvoje veikia vienintelė Baltijos šalių regione greitai paruošiamų makaronų gamykla

Joje gaminama net 12 skirtingų rūšių makaronų ir 71 skirtingo skonio sultinių receptūros, iš viso apie 3,5 milijono produkto vienetų per mėnesį. Nors dauguma šioje gamykloje gaminamų makaronų skirti užsienio šalių vartotojams, tačiau gaminama ir tradicinių lietuviškų skonių linija „Dorea“, kuri yra natūrali, pagaminta be konservantų. Lietuvių gamintojų greitai paruošiamų makaronų linija „City Taste“, sukurta, kad perteiktų skonio asociaciją su miestu, praėjusių metų tarptautinėje maisto pramonės ir gėrimų parodoje „SIAL 2014“ pelnė „SIAL Innovation Selection 2014“ įvertinimą.

Planuojančiam keliauti į svečią, ypač tolimą ir egzotišką šalį keliautojui verta ne tik pasidomėti tenykščiais papročiais, įstatymas ar religiniais draudimais, bet ir nuvykus jų laikytis, kad ir kokie absurdiški jie atrodytų. Mat kartais užtenka vieno gesto, žvilgsnio ar poelgio, ir tenka mokėti baudą ar klausytis teisėjo aiškinimo, kodėl jums skirta būtent tiek rykščių.

Vykstantieji atostogauti į svečias šalis paprastai nori patirti nuotykių, tačiau nenori nemalonumų. Žinoma, jei turistas nekels kojos iš komfortiško, vakariečiams skirto viešbučio teritorijos, tikėtina, kad jokie nesusipratimai jo nesuerzins, bet tokio poilsio nori tik vienetai. Didesnė dalis turistų pageidauja artimiau pažinti lankomą kraštą, pabendrauti su žmonėmis, patirti kuo daugiau įspūdžių. Tačiau toji patirtis gali būti ne vien teigiama, jei į kelionę vyksite nepasirengę. O kartais galite pajusti ir kultūrinį šoką.

Ką reikia žinoti keliaujančioms moterims
Azija – regionas, į kurį dažnas keliautojas veržiasi ieškodamas egzotikos, šilumos ir mažesnių prekių bei paslaugų kainų. „Tačiau labiausiai visus traukia nuo Vakarų pasaulio iš esmės besiskirianti kultūra, kitoks pasaulio suvokimas bei istorinis palikimas. Aš pati domiuosi Rytų kultūromis, vedų filosofija ir šiek tiek Budos mokymu, tad natūralu, kad pasirinkau Azijos kryptį. Man patiko profesoriaus Audriaus Beinoriaus mintis, kad kuo mums neįprastesnį kraštą aplankome, tuo tarsi iš didesnio atstumo galime stebėti ir analizuoti save. Tai šimtu procentų pasitvirtino – kelionė į Azija man buvo tarsi kelionė į save“, – pasakoja keliautoja Indrė Kuliešiūtė, pusmetį skyrusi kelionei po Azijos šalis.
Indrė su bendrakeleiviu fotografu Giedriumi Dagiu pasirinko maršrutą, kuris pamažu leido priprasti prie Azijos keistenybių. Kelionę jie pradėjo nuo Balio, garsėjančio tūkstančiais šventyklų ir patogiu, beveik europietišku poilsiu, vėliau patraukė gilyn į Aziją. Aplankė bene tankiausiai apgyvendintą pasaulio vietą – vulkaninę Javos salą, garsėjančią nuolat veikiančiais ugnikalniais, pasižvalgė po arbata kvepiančią, laukine gamta ir auksiniais paplūdimiais viliojančią Šri Lanką ir galiausiai po tokios adaptacijos patraukė į Indiją, kurioje praleido apie tris mėnesius.
Šiuo metu Indija pasaulio spaudoje ypač dažnai linksniuojama dėl smurto prieš moteris, grupinių prievartavimų ir sadistinių nužudymų. Ar saugiai mergina jautėsi keliaudama anaiptol ne turistiniais maršrutais? „Viena vertus, Indijoje, kaip ir visoje Azijoje, jautiesi saugiai, nes joje nėra jokių vagysčių ar plėšimų. Bet dėl seksualinių problemų tikrai nesijauti saugi. Aš tikrai nenorėčiau atsidurti Indijoje viena ar dviese su kita mergina, nes teko matyti nemažai kibių vyrų žvilgsnių, ir viešos masturbacijos tiesiog gatvėje“, – nemalonius įspūdžius prisimena Indrė ir priduria, kad patarimai ir raginimai rengtis bei elgtis kukliai, nevaikštinėti po atokius Indijos miestų rajonus, ypač sutemus, turi pagrindo.
Indrei pritaria ir Giedrius. Pasak jo, indų sąmonėje susiformavęs stereotipas, kad europietės yra laisvo elgesio, o jei atvykėlė vaikšto dar ir apsinuoginusi pečius, tai tokia moteris, jų akimis, tampa tarsi filmų, skirtų suaugusiems, žvaigžde, vaikščiojančia tarp jų. „Dėl religijos ir socialinių ypatumų šioje šalyje vyrui nėra jokių šansų turėti priešvedybinių seksualinių santykių, todėl galima tik spėti, kaip toli juos nuneša fantazija. Be to, net ir sukūrus šeimą problemos niekur nedingsta – dažnai vyrai iš skurdžių provincijos regionų vyksta uždarbiauti į miestus, palikę moteris kaimuose“, – apie priekabiavimo prie moterų priežastis kalba Giedrius ir priduria, kad dėl to Indija nėra tinkama keliauti vienoms moterims.
Keliautojai pastebi, kad kitose Azijos šalyse moterims keliauti lengviau, tačiau, pavyzdžiui, Indonezijoje yra musulmonų salelių su savomis taisyklėmis, kurių privalu laikytis. Ten įprasta, kad moterį globoja tėvas ar sutuoktinis, o viena keliaujanti dailiosios lyties atstovė laikoma laisvo elgesio mergina. Todėl porai, užklydusiai į tokią griežtų taisyklių ir pažiūrų vietovę, geriau prisistatyti kaip šeimai.
Tai, beje, galioja ir kitose musulmonų šalyse – juk dažna keliautoja žino, kad vienai panorus prasiblaškyti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) ar Katare kelionė baigsis tiesiog oro uoste, mat reikia tėvo ar vyro leidimo. Na, o galų gale patekus prie išsvajotų Dubajaus ar Dohos šiuolaikinių architektūros stebuklų atsipalaiduoti vėlgi negalima: aprangos reikalavimai privalomi tiek vyrams, tiek moterims, negalima viešai glamonėtis, bučiuotis ir pan. Laisviau apsirengusi moteris tikrai sulauks dėmesio, įkyraus ir nepageidaujamo, dažnai nepagarbaus. Verta paminėti, kad ypač tokiu dėmesiu skundžiasi turistės, atostogavusios Egipte.
„Keliaujant po musulmonų kraštus labai svarbu tinkamai apsirengti: būtinai ilgos rankovės, būtinai kelius dengiantis sijonas ar kelnės. Jei vietiniai vaišina, derėtų neatsisakyti paragauti. Tačiau jei įsivėlėte į konfliktinę situaciją, mano nuomone, geriausia nusileisti ir taktiškai atsitraukti, nes jų temperamentas labai karštas. Be to, pagarba ir mandagumas išgelbės iš bet kokios situacijos“, – trumpas elgesio taisykles vardija Edita Žilinskaitė, keletą metų dirbusi musulmonų šalyje.
Kita vertus, keliautojoms vertėtų pagalvoti apie elgesį ne tik Indijoje ar musulmonų kraštuose. Net Europos šalyse, ypač pietinėse, tokiose kaip Italija, Ispanija ar Portugalija, vietinių elgesys su tautietėmis ir atvykėlėmis dažnai skiriasi. Tarkim, šių eilučių autorei pietinėje Italijos dalyje – Kalabrijoje ne kartą teko stebėti, kaip italas tautiečio kelis kartus atsiklausia, ar šis leistų prisėsti prie savo sesers. Ir tik gavęs aiškų brolio leidimą vyriškis prisėda šalia moters, su kuria elgiasi pabrėžtinai kultūringai ir mandagiai, o štai merginos, atvykusios iš Skandinavijos ar Čekijos, savo atžvilgiu sulaukia dviprasmiškų, net seksistinių juokelių ir prisilietimų.
Paklaustas, kodėl taip akivaizdžiai skiriasi elgesys, vienas italas atsakė paprastai: vyrai privalo globoti savo moteris, o atvykėlės privalo elgtis santūriai.

Perlipti per savo įsitikinimus
„Indija yra egzotiška šalis, kurioje sudėtinga keliauti ne tik moterims, – ir vyrams nėra labai lengva. Mano nuomone, išsiruošęs į šią šalį turi perlipti per vidinius savo įsitikinimų niuansus vien tam, kad pasijustum geriau ir komfortiškiau. Indija – šalis, kurioje gyvena jūra žmonių, tad sunku išlaikyti savo asmeninę erdvę, tave visada supa ir netgi liečia žmonės. Indijoje bet kas gali prieiti ir imti tave čiupinėti net nebendraudami su tavimi ir nesikreipdami į tave, tik tarpusavyje aptarinėdami ir rodydami vienas kitam, kokia gera tavo drabužių medžiaga. Ir tu negali jų kaltinti, turi perlipti per save, juk kai Lietuvoje prie mūsų prieina vaikai ir ima timpčioti už drabužių, mes džiaugiamės jų nuoširdumu… Jei vaikais džiaugiesi, tai kodėl indais negali džiaugtis“, – lygina Giedrius.
Pasak mūsų pašnekovės Ritos, panašaus susidomėjimo svetimšaliai sulaukia ir Kinijoje, ypač aukšti blondinai vyrai ir moterys, – jie dažniausiai fotografuojami be jokio atsiklausimo. „Ypač įkyru būna traukiniuose, kai pusė vagono supuola fotografuoti atvykėlių. O mane, ilgakasę šviesiaplaukę, kinės ta proga dar ir už plaukų patąso“, – sako moteris.
Beje, turistai, nors patys yra fotografuojami, tąsomi už drabužių ir pešiojami už plaukų, liesti kitus žmones derėtų atsargiai, ypač vaikus. Kad ir koks žavus mažylis ateitų paspoksoti, vertėtų prisiminti, kad budizmą išpažįstančiose šalyse galvą glostyti griežtai draudžiama, nes būsite palaikyti sielos vagimis. Tas pats ir su fotografavimu: Europoje draudžiama fotografuoti vaikus be tėvų sutikimo, tai to nederėtų daryti ir kituose kraštuose. Geriausiu atveju iš jūsų paprašys sumokėti už nuotrauką, Irane turėsite reikalų su dorovės policija, JAE būsite areštuoti, o Afrikoje – apkaltinti ketinimu pagrobti vaiko sielą ar patį vaiką.

Vakar, antradienį, įvyko pirmas japonų kultūros festivalio „nowJapan‘13“ renginys – atidarymo koncertas su japonų atlikėjais Hideki Sakomizu ir Yuki Deai. Koncertas neapsiėjo be sproginėjančių dekoracijų, į jį susirinko pilnutėlė Šv. Kotrynos bažnyčios salė gerbėjų. Ir visa tai – tik pradžia kone visą savaitę vyksiančio „nowJapan‘13“ festivalio.

„Prisipažinsiu, nesitikėjome, kad Lietuvai iki šiol visiškai nepažįstami Japonijos muzikantai sulauks šitokio susidomėjimo. Koncertas buvo toks energingas ir toks stiprus, kad publika vos nusėdėjo ant kėdžių ir kiekvieną atlikėjų dainą lydėjo audringomis ovacijomis. Koncerto pradžioje sprogusios pripučiamos dekoracijos tikrai nebuvo planuoti specialieji efektai, bet kuo puikiausiai iliustravo patį vakarą – „išprotėjusį“ japonišką muzikinį sprogimą“, – įspūdžiais dalijosi festivalio organizatorius Sergej Grigorjev.
Anot festivalio organizatoriaus, Japonijos muzikos ir kultūros mylėtojų „nowJapan‘13“ festivalio metu dar laukia du visiškai skirtingų muzikos stilių japonų atlikėjų pasirodymai.
Ketvirtadienį (rugsėjo 12 d.), 22 val. menų fabrike „Loftas“ šokdins japonų atlikėjai, aukščiausio kalibro „beatmaker‘iai“, Yosi Horikawa ir Izumi Yamamoto. Yosi Horikawa yra „Red Bull Music Academy“ absolventas ir šiuo metu turuoja po Europą, pristatydamas kątik išleistą, bet jau šūsnies muzikos kritikų ir melomanų liaupsių sulaukusį, albumą „Vapor“. Japoniškai elektronikai paantrins ir lietuviškosios urban/hip hop scenos senbuvio Vitalijaus Vaiper („Despotin Fam“) ritmai.
Šeštadienį (rugsėjo 14 d.), 20 val. Kongresų rūmuose įvyks japonų grupės „Hide-Hide“ koncertas. Tradiciniais japoniškais instrumentais muzikantai atlieka japonų liaudies muziką, originaliai interpretuoja garsiausius klasikinės muzikos kūrinius. Repertuare galima išgirsti melodijų iš tokių legendinių filmų kaip „Likimo ironija, arba po pirties“ bei „Septyniolika pavasario akimirkų“. Taip pat, klausytojai galės atrasti visiškai kitokį P. Čaikovskio, I. Stravinskio, S. Rachmaninovo, Vivaldžio, G.F. Hendelio, ar R. Šumano skambesį. Papildomas, nemokamas „Hide-Hide“ dueto koncertas įvyks rugsėjo 15 d., 19 val. VDU koncertų salėje (S. Daukanto g. 28), Kaune.
Festivalis „nowJapan‘13“ siūlo ne tik japoniškos muzikos, bet ir plačiau pažinti tradicinę ir šiuolaikinę Japonijos kultūrą. Ketvirtadienį (rugsėjo 12 d.), 20 val. Japonijos gerbėjai laukiami menų fabrike „Loftas“. Čia nemokamo „Pecha Kucha“ paskaitų ciklo metu naujai atrasti Japoniją padės meno pasaulio atstovai, keliautojai ir muzikantai.
Šeštadienį, rugsėjo 14 d., nuo 11 val. Kongresų rūmuose vyks aktyviausia festivalio dalis, pavadinta „Savaitgalis Tokijuje“. Čia lankytojų laukia įvairiausios paskaitos, filmai, dirbtuvės, pasirodymai. Renginio lankytojai galės susipažinti su japoniškais baubais „Yokai“, unikalia meditacijos ir kvėpavimo technika Misogi, Japonijos estetika, menais ir hieroglifais, pamatyti unikalų japoniškos komedijos „Rakugo“ pasirodymą, trumpametražių animacinių filmų seriją.
Lankytojai taip pat bus kviečiami savo pačių rankomis išmėginti rytų gėlių meno komponavimo Ikebana techniką, mokytis japonų kalbos, dalyvauti origami lankstymo, japoniškų vėduoklių dirbtuvėse. Kongresų rūmų salėse veiks unikali japoniškas mitologines būtybes vaizduojanti šarnyrinių lėlių paroda, jaunųjų menininkų „Meno alėja“.

„Tiems, kas norės pasijusti tikro Tokijo gyventojo kailyje, pasiūlysime apsipirkti japoniškose parduotuvėlėse, dalyvauti japoniškose loterijose, žaisti tradicinius ir šiuolaikinius japoniškus stalo ir kompiuterinius žaidimus“, – festivalio programą pristatė organizatorius.
Rugsėjo 15 d., sekmadienis, – paskutinė festivalio „nowJapan“ diena. Visą dieną, nuo 11 val. Kongresų rūmuose vyks persirengėlių pasirodymai „Cosplay“ ir spalvinga vakaro eisena Vilniaus senamiesčiu. Originaliais kostiumais apsirengę dalyviai stengsis kuo tiksliau įkūnyti pasirinktą garsių kompiuterinių žaidimų, japoniškos animacijos anime ar japoniškų komiksų manga personažą.
Bilietus į festivalį galima įsigyti visose „Bilietų pasaulis“ kasose arba internetu www.bilietupasaulis.lt

Japonijoje rinkimus vėl laimėjo partija, kuri su mažomis pertraukomis valdo nuo 1955-ųjų. Tačiau pastaruoju metu ši šalis susiduria su rimtomis problemomis, todėl dideli pokyčiai joje – neišvengiami.

„Japonija grįžo“, – vasarį vizito į JAV metu pareiškė premjeras Shinzo Abe. Tačiau galutinai tai įvyko tik praėjusią savaitę, kai jo vadovaujama Liberaldemokratų partija (LDP) laimėjo rinkimus į aukštesniuosius rūmus bei po trejų metų pertraukos vėl užsitikrino daugumą abiejuose parlamento rūmuose. Tai reiškia, kad šalį vėl valdo partija, kuri yra valdžioje nuo pat 1955-ųjų. Ar tai žada spartesnį šalies atsigavimą po siaubingų 2011-ųjų katastrofų, o, galbūt, priešingai, permainų bus siekiama išvengti kaip įmanoma ilgiau?
Priminsime, kad Japonija susiduria su daugybe sunkumų, o situacija šalyje ypač paaštrėjo, kai prieš dvejus metus milžiniški drebėjimai bei cunamis visiškai sujaukė Japonijos gyvenimą. Svarbu tai, kad premjeras S.Abe į rinkimus ėjo turėdamas tikslą radikaliai pertvarkyti ekonomiką, pakeisti dar 1947 m. JAV Japonijai suformuotą konstituciją ir padidinti Japonijos kariuomenės įgaliojimus.

Senstanti Japonija
Tačiau nepaliestas liko didžiausią nerimą Japonijai keliantis demografinis klausimas, nes jokia kita šalis nesensta taip greitai, kaip Tekančiosios saulės šalis. „Foreign Affairs“ analitikų teigimu, nuo 1985-ųjų iki dabar vyresnių nei 65-ių metų gyventojų skaičius Japonijoje išaugo nuo 10 iki 25 proc. Dar daugiau, 2060-aisias šis skaičius gali išaugti net iki 40 proc. Nors Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad Japonija kartu su Šveicarija ir San Marinu užima pirmąją vietą pagal prognozuojamą gyvenimo trukmę (83 metai), tačiau gyventojų skaičiaus prognozės jai nėra palankios: teigiama, kad 2060 m. Japonijos populiacija gali sumažėti nuo 128 iki 100 mln. gyventojų.
Šie pokyčiai jau dabar jaučiami visur, ypač viešuosiuose valstybės finansuose. Dažnai nutylima, kad 200 proc. viršijančią valstybės skolą vis spartesniu tempu didina pensijų bei sveikatos apsaugos sistema. Skaičiuojama, jog vyresnių nei 65 m. piliečių priežiūrai dabar išleidžiama net tris kartus daugiau nei prieš du dešimtmečius ir ši suma nenumaldomai auga.
Viena iš priežasčių, kodėl tokia demografinė situacija iki šiol nesprendžiama, yra būtent LDP, partijos, kurios elektoratas yra vyresnieji gyventojai, dominavimas šalies politiniame gyvenime. Prie to prisideda ir rinkimų sistema, kurioje daugiau reprezentuojamos kaimo vietovės.
„Foreign Affairs“ ekspertė Alexandra Harney pastebi, kad Japonijoje vyresnio amžiaus rinkėjai linkę aktyviau balsuoti. Į pastaruosius rinkimus atėjo vos 53 proc. piliečių ir tai mažiausias skaičius per 20 metų. Todėl Sofijos universiteto profesoriaus Koichi Nakano nuomone, iš tiesų tik 1 iš 6 šalies gyventojų balsavo už LDP partiją – taip vyresni rinkėjai tampa reprezentuojami daugiau, nei kiti šalies gyventojai.

Nepakeliamas darbo krūvis
Didelė vyresniųjų rinkėjų svarba reiškia ir tai, jog ši grupė sugeba į pirmą politinės darbotvarkės vietą iškelti jiems aktualius klausimus, o balsavimo teisę Japonijoje turi piliečiai tik sulaukę 20 metų (tai – didžiausias cenzas Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse). Todėl Japonijos jaunimas jaučiausi nepakankamai atstovaujamas: apklausos rodo, kad jaunimas nemato politikų, kurie atstovautų jų interesus. Tuo tarpu prancūzų kalbą Japonijoje studijuojantis Osakos miesto gyventojas teigia, kad į politiką patekti eiliniam jaunuoliui yra praktiškai neįmanoma – jais tampa jau politinėje sistemoje veikiančių veikėjų atžalos.
Todėl didelė finansinė atsakomybė suformavo Vakariečių akimis įprastą japono kaip darboholiko, darbe praleidžiančio 12 ir daugiau valandų, įvaizdį. Iš tiesų Japonijos statistikos departamento duomenys rodo, kad kai kuriose srityse per mėnesį vidutiniškai darbe praleidžiama net 300 val. Tačiau BBC žurnalisto Tokijuje Roland Buerko reportažas atskleidė faktą, jog vis daugiau jaunuolių persikelia gyventi į kaimo teritorijas dėl nepakeliamo ritmo miesto gyvenime. „Niekada nežinau, kada prarasiu darbą, o rytais kamščių metu žmonės elgiasi tiesiog nežmoniškai“, – teigia į kaimo vietovę gyventi persikėlusi Megumi Sakaguchi.

Japonijos bendrovės garsėja gebėjimu nepalūžti net pasaulinių ekonomikos krizių laikotarpiu, o jų gaminių įvaizdis iki šiol asocijuojasi su nepriekaištinga kokybe. Kaip joms pavyksta laimėti konkurencinę kovą?

Lietuvoje atliktos gyventojų apklausos liudija, kad už japoniškas technologijas lietuviai pasiryžę mokėti brangiau nei už, tarkime, pagamintas Pietų Korėjoje, Malaizijoje ar Kinijoje. Papasakoti apie tokį Japonijos bendrovių išskirtinumą viso pasaulio rinkose “Veidui” sutiko vienas iš 25 įtakingiausių ir brangiausiai atlyginamų pasaulio verslo konsultantų, šiuo metu Amerikoje gyvenantis Japonijos profesorius Kazas Uchida.

VEIDAS: Kaip manote, kodėl Japonijos bendrovės, nepaisant Japoniją periodiškai sukrečiančių ekonominių sunkumų, sugeba išlaikyti pasaulinį vartotojų pripažinimą? Juk gerų inžinierių ar IT specialistų netrūksta ir kitose šalyse, bet Japonija vis tiek siejama su išskirtinės kokybės produkcija.
K.U.: Jūs tikriausiai žinote apie Japonijos ekonomikos burbulo sprogimą 1990-aisiais. Iki tol šalis tris dešimtmečius mėgavosi sparčiu ekonomikos augimu, kurio metu Japonijos įmonėms nebuvo ko per daug nerimauti. Po krizės, kai ekonomikos augimas labai sulėtėjo, Japonijos įmonės ėmė ieškoti išeičių. Dalis jų persikėlė svetur, kitos restruktūrizavosi, sumažino veiklos sąnaudas.
Dabar Japonija vėl gyvena palyginti sudėtingomis ekonomikos sąlygomis, tad Japonijos bendrovėms vėl atėjo metas keistis – persiorientuoti iš seno veiklos modelio į naują.
VEIDAS: Kaip jūs suprantate naująjį bendrovių veiklos modelį?
K.U.: Praeityje Japonijos ekonomiką palaikė eksportas, pavyzdžiui, tekstilės, laivų statybos, automobilių, elektronikos produktų ir kt. Bet dabar šiuos senuosius eksporto produktus nesunkiai pagamina bet kuri kita valstybė – Pietų Korėja, Kinija, Taivanas. Taigi būti tiesiog gamintojais, kaip senais laikais, nebepakanka. Reikia didesnę pridėtinę vertę kuriančių prekių, paslaugų, serviso. Tarptautinėje rinkoje išgyvena tos Japonijos įmonės, kurioms tai pavyksta.
VEIDAS: Gal pateiktumėte bent keletą persiorientuoti sugebėjusių bendrovių pavyzdžių?
K.U.: Turbūt esate girdėję prekės vardą “Hello Kitty” – tai labai įdomus Japonijos bendrovės veiklos modelis. “Kitty”, įvairius populiarius produktus su linksmu katytės snukučiu, gamina įmonė, pavadinta “Sanrio”. Tačiau pačioje Japonijoje šios įmonės veikla nėra pelninga, nes visą produkciją ji gamina pati, o gamybos sąnaudos mūsų šalyje – didelės. Užtat “Sanrio” suteikė licencijas kitoms už Japonijos ribų esančioms įmonėms naudoti prekės “Hello Kitty” ženklą gaminant įvairiausią produkciją, pradedant žaislais, kompiuteriniais žaidimais, drabužiais, aksesuarais, baigiant prabangos prekėmis. “Sanrio” bendrovei šios licencijos duoda didžiulį pelną – jos metų apyvarta siekia apie 250 mln. JAV dolerių, o pelningumas viršija 50 proc.
Tai – vienas naujo verslo modelio pavyzdžių. Bet jų galima rasti ir automobilių pramonėje. Žinau, kad japoniški automobiliai Baltijos šalyse yra vertinami. Vis dar nemažai jų parduodama ir JAV. Tačiau Korėjos gaminami “Kia” ar “Hyunday” automobiliai JAV sparčiai vejasi japoniškus ir užima vis didesnę rinkos dalį. Taip yra todėl, kad korėjietiškų automobilių kokybė iš esmės nėra prasta. Na, galbūt Japonijos gamintojai pasakytų, kad ta kokybė, palyginti su japoniškais automobiliais, yra visiškai niekam tikusi, bet žvelgiant iš pirkėjo pozicijos skirtumas nėra toks jau neišmatuojamas. Užtat kaina – visai kas kita: korėjietiški automobiliai daug pigesni nei japoniški. Taigi, įvertinę kainos ir kokybės santykį, amerikiečiai neretai nusprendžia įsigyti “Hyunday”, o ne “Toyota” automobilį.
Visai kas kita – “Premium” klasės automobiliai. Tarkime, “Lexus” yra vienas tokių prabangos automobilių prekės ženklų, priklausančių bendrovei “Toyota”. Tarp šios kategorijos automobilių jis neabejotinai yra numeris vienas, nes neabejotinai lenkia “Mercedes”, BMW ar “Porche”.
Taigi, jei šalia įprastos produkcijos pavyksta sukurti prekės ženklą, turintį labai gerą įvaizdį, Japonijos bendrovė ir toliau pirmauja. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šiuo metu nebepakanka kurti tiesiog kokybiškos ir nebrangios produkcijos – reikia kažko, kas sukurtų išskirtinumą.
VEIDAS: Ar tokios pat sėkmingo verslo naujomis sąlygomis taisyklės, jūsų nuomone, turėtų galioti ir kitose šalyse, taip pat Lietuvoje?
K.U.: Kol kas tai labiausiai tinka Japonijos bendrovėms. Pavyzdžiui, Kinijoje, kur mažos gamybos sąnaudos, nesunku pagaminti nebrangių, aukštosiomis technologijomis pagrįstų produktų. Japonijai, kurioje gamybos sąnaudos labai didelės, negalima leisti sau gaminti mažų sąnaudų produkcijos.
Europoje, kaip ir Japonijoje, irgi yra nemažai įmonių, kurios orientuojasi į prekių ženklų, tokių kaip “Prada” ar “Ferrari”, kūrimą ir plėtojimą. Tačiau ar tokie patys principai galėtų lemti sėkmę Lietuvos įmonėms, nedrįsčiau prognozuoti. Prieš trejus metus lankiausi Estijoje ir susidariau įspūdį, kad šios šalies pranašumai – orientacija į informacines technologijas, puiki specialistų anglų kalba ir gera šalies geografinė padėtis. Manau, kad ir Lietuvos įmonės turėtų išnaudoti šias aplinkybes ir plėtoti verslą, kuriam svarbu geografinė pozicija tarp Vakarų ir Rytų.
VEIDAS: Esate vienas iš 25 įtakingiausių pasaulio verslo konsultantų, taip pat – vienas iš dešimties pačių brangiausių. Kokie jūsų įkainiai? Ar jus “įpirktų” Lietuvos bendrovės ir ką už sumokėtus pinigus gautų?
K.U.: Nedirbu vienas pats, mes esame penkių–septynių žmonių komanda. Su įmone bendraujame maždaug tris mėnesius – per tiek laiko įvyksta daugybė susitikimų, susipažįstame su visais įmonėje vykstančiais procesais ir, svarbiausia, išsiaiškiname vadovų tikslus bei lūkesčius, kol galiausiai pateikiame jiems savo rekomendacijas, kaip toliau plėtoti verslą. JAV įmonei visa tai kainuoja apie milijoną dolerių. Jei man pačiam ir mano kolegoms tektų vykti į Lietuvą, kaina, ko gero, būtų dar didesnė.