Japonų rašybos sistema laikoma viena sudėtingiausių pasaulyje: ši tauta naudoja logografinius hieroglifus, dvi garsines abėcėles (hiraganą ir katakaną), arabiškus skaitmenis bei lotynišką abėcėlę – ir visa tai lengvai galite rasti viename, atrodo, paprastučiame laikraščio tekste.

Vytenis UTARAS

Rašto istorija Tekančios Saulės šalyje prasideda maždaug penktame amžiuje po Kristaus – nėra jokių istorinių šaltinių, rodančių, kad senovės japonai prieš tai rašė ar bent jau bandė tai daryti. Daugiausiai apie to meto Japoniją sužinome iš keliaujančių kinų raštų, jie aprašė šią tuo metu tolimą ir beveik visiškai nuo išorinio pasaulio izoliuotą šalį. Tie patys kinai ir atnešė japonams savo rašto sistemą kartu su religija – budizmu.

Tuo metu Kinija buvo viena pažangiausių (jei ne pati pažangiausia) civilizacijų visame pasaulyje ir jau daug amžių jos valdantysis elitas bei biurokratai mėgavosi rafinuota estetika ir literatūra: kiekvienas save gerbiantis asmuo puikiai išmanė poeziją. Tačiau japonus visų pirma pasiekė religiniai budistų traktatai, o juos reikėjo kažkaip perskaityti. Atvykėliai vienuoliai išmokė japonus savo rašto – hieroglifų. Neilgai trukus visas elitas jau mokėjo kinų raštą ir juo buvo rašomi įvairiausi pranešimai, nutarimai, įsakymai, analai.

Japonai labai dažnai „pasiskolina“ iš kitų įvairių dalykų ir juos pakeičia taip, kad atitiktų jų tautos kultūrinius bei estetinius poreikius. Taip atsitiko ir su raštu – hieroglifai buvo pritaikyti japonų kalbai, tačiau šis eksperimentas nebuvo iki galo sėkmingas. Užrašytus tekstus buvo labai sudėtinga perskaityti, o perprasti tarties subtilybes – dar sunkiau. Kinų hieroglifų sistema japonų kalbai buvo per griozdiška ir trukdė tinkamai reikšti mintis. Dažnai turinys būdavo suprantamas tik pagal naudojamų simbolių prasmę, o ne juos perskaičius fonetiškai, kaip dabar įprastai daroma daugumoje rašto sistemų visame pasaulyje.

Problema buvo išspręsta sukūrus kana abėcėles – hiraganą ir katakaną. Kiekviena jų turi 46 bazinius daugiausia dvigarsius simbolius bei dar 25 išvestinius simbolius. Jos buvo sukurtos aštuntame mūsų eros amžiuje ir yra naudojamos iki šiol. Kana rašybos simbolius jų atsiradimo aušroje daugiausia naudojo moterys ir kurį laiką šis raštas buvo laikomas moterišku. Štai pirmąjį japonų romaną „Genji monogatari“ („Sakmė apie princą Gendžį“) vienuoliktame amžiuje sukūrusi Murasaki Šikibu jam užrašyti naudojo hiraganos sistemą.

Galiausiai, siekiant geriausiai perteikti japonų kalbos grakštumą, rašant pradėtos naudoti visos sistemos. Geras to pavyzdys yra veiksmažodis „matyti“, kuris japoniškai rašomas štai taip: 見る (tariama miru). Simbolis 見 (mi) yra hieroglifas ir turi dar kelis kitus skaitymus – priklauso nuo to, kokiame žodyje jis bus. O štai simbolis る (ru) yra hiraganos abėcėlės dalis, prijungiama prie pagrindinio hieroglifo. Tokiu skirtingų rašto sistemų jungimo principu japonai naudojasi iki šių dienų ir bent jau kol kas tikrai neketina jo keisti.

Japonijos literatūros ištakos

Jokia rašytinė tradicija Japonijoje iki šešto amžiaus po Kristaus neegzistavo. Kaip jau minėta, visa rašto, rašymo ir literatūros istorija prasidėjo nuo budizmo mokymo. Natūralu, kad tekstai buvo grynai religiniai (jei tik budizmą galima įvardyti kaip religiją Vakaruose suprantamu apibrėžimu). Į Kiniją budistai atkeliavo iš savo gimtosios Indijos (kurioje, ironiška, budizmas neišsilaikė ir ilgainiui sunyko, pozicijas visuomenės gyvenime perėmus hinduizmui), tad pirmieji tekstai buvo stipriai paveikti tiek Kinijos, tiek Indijos kultūrų.

Pirmoji mitologinė-istorinė senosios Japonijos kronika „Kojiki“ (tiesiogiai verčiama kaip „Senovės įvykių užrašai“) buvo parašyta dar apie 712 metus. Tai didelės apimties istorijų rinkinys, kuriame pasakojama šalies atsiradimo istorija, aprašomos dievybės, žmonės, valdovai. Žymus japonų tyrinėtojas Motoori Norinaga šį senovinį veikalą vertė net 35 metus. Darbas buvo tikrai sudėtingas – senoji kalba, jos gramatika stipriai skyrėsi nuo tuo metu naudotos, o pats tekstas užrašytas naudojant kinų hieroglifus, tačiau visai ne jų prasminiu principu – hieroglifai naudoti tik garsams išreikšti.

Panašiu metu, apie 720 metus, pasaulį išvydo ir „Nihon Shoki“ (dar vadinamas „Nihongi“, kas abiem atvejais reikštų „Japonijos kronikos“). Šis veikalas buvo parašytas kiniškai ir apėmė beveik tokią pačią informaciją kaip „Kojiki“, tačiau laikomas istoriškai tikslesniu šaltiniu, nes jame rašoma ir apie imperatorių valdymo metus, pradedant nuo mitinio valdovo Džimu.

Dar vėliau, aštuntame amžiuje, apie 759 metus, išleidžiama poezijos antologija „Man‘yōshū“ (verčiama kaip „Dešimties tūkstančių žiedlapių kolekcija“). Šis poezijos rinkinys taip pat parašytas naudojant tokią pačią sistemą kaip ir „Kojiki“, kai kiniški hieroglifai naudojami tik tam, kad išreikštų garsus.

Moderni Japonijos rašto sistema

Šiuo metu naudojamą rašto sistemą tikrai galime vadinti sudėtinga, nes ji derina kelias iš esmės skirtingu principu sukurtas sistemas ir, negana to, sujungia jas į bendrą darinį.

Kanji hieroglifai

Japonai naudoja vadinamuosius kanji hieroglifus, kurių dauguma yra kiniški, nors nemaža dalis buvo sukurti ir pačių japonų. Kai kurie kalbos entuziastai kūrė vis naujus simbolius. Šiuo metu suskaičiuojama apie 50 tūkst. skirtingų hieroglifų. Žinoma, eilinis japonas visų jų tikrai nepamena ir tai toli gražu nebūtų reikalinga. Pagal 2010 m. valstybės patvirtintą švietimo sistemos įsaką mokykloje japonui teks išmokti „tik“ 2136 kanji simbolius.

Svarbu suprasti ir tai, kad hieroglifai nėra skaitomi vienu būdu, kaip mums įprasta. Skirtingame kontekste jie gali skambėti visai skirtingai. Vienas hieroglifas gali turėti kad ir septynis skaitymus, dauguma kurių naudojami labai retai, tad visko atsiminti praktiškai neįmanoma. O ką jau kalbėti, jei reikėtų mokėti visus 50 tūkst. egzistuojančių simbolių.

Žinoma, ir patys japonai supranta, kad tikėtis įsiminti tiek daug informacijos naivu, nes tam prireiktų daugybės metų, tad dažniausiai laikraštyje, knygoje ar žurnale prie rečiau naudojamo hieroglifo ar sudėtingesnio jais užrašomo žodžio (viename žodyje gali būti panaudoti kad ir keturi simboliai; teiginys, kad vienas hieroglifas gali reikšti visą sakinį, yra iš piršto laužtas) pateikiamas ir fonetinis jos skaitymas, užrašytas hiraganos abėcėle.

Hiragana

Kaip jau minėta, ši abėcėlė sudaryta iš 71 vieno skirtingo simbolio, kurių dauguma skaitomi kaip dvigarsiai. Tik balsiai ir priebalsis „n“ turi atskirą simbolį. Pavyzdžiui, nei „k“, nei „m“ savo atskiro simbolio neturi.

Hiraganos panaudojimas – labai platus. Visų pirma ji naudojama kaip priesaga prie hieroglifo, taip nurodydama, koks tai žodis: daiktavardis, būdvardis, veiksmažodis ir t.t. Taip pat hiragana rašomos priesagos nurodo ir laikus – sistema labai panaši į naudojamą lietuvių kalboje (tik mes neturime jokių hieroglifų). Be to, visi prielinksniai taip pat rašomi naudojant hiraganą. Visi japoniški žodžiai gali būti užrašyti vien tik hiragana – taip padarę nepažeisite jokių gramatikos taisyklių, tiesiog tai būtų labai neįprasta, nes taip rašo tie, kurie tik pradėjo mokytis japonų kalbos.

Hiragana suteikia rašymo sistemai lankstumo ir leidžia paprastai ir aiškiai užrašyti bei išreikšti tai, kas naudojant hieroglifus būtų neįmanoma, mat kanji buvo pasiskolinti iš kinų kalbos, o jos logika tikrai skiriasi nuo japonų.

Įdomu, kad japonai savo kalboje neturi raidės „l“, todėl jiems tenka mokytis ją tarti ir jie dažnai ją keičia garsu, daug panašesniu į „r“. Anksčiau lietuviai taip pat yra susidūrę su panašia problema, nes garsas „f“ mūsų kalboje neegzistavo, todėl dar galima išgirsti senų žmonių, vietoj „f“ tariančių „p“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-23-2017-m