Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) veikla nedažnai sulaukia plačiosios visuomenės dėmesio. Tačiau neseniai paskelbtas sprendimas dėl “Google” paieškos sistemos ribojimo, siekiant apsaugoti žmonių privatumą, nuskambėjo visame pasaulyje.
Apie šią bei kitas bylas, kurios formuoja ES teisę, bei paties ESTT veiklą ir jo santykį su Lietuva – “Veido” interviu su ESTT teisėju prof. dr. Egidijumi Jarašiūnu.

VEIDAS: Neseniai nuskambėjo “Google Spain” byla. Buvote ją nagrinėjusioje didžiojoje kolegijoje. Ką reiškia šis teismo sprendimas? Ar turės jis įtakos mūsų piliečiams, kurie nenori, kad sena ir nebeaktuali informacija, susijusi su jų privačiu gyvenimu, būtų randama “Google” paieškos sistemoje?
E.J.: Šioje byloje Teisingumo teismui teko aiškinti ES teisės nuostatas dėl asmenų pagrindinių laisvių ir teisių, ypač teisės į privatų gyvenimą, apsaugos tvarkant asmens duomenis.
Beje, apie vadinamąją teisę būti pamirštam internete diskutuojama jau keleri metai. Į Teisingumo teismą kreipėsi Ispanijos nacionalinis teismas, kuris nagrinėjo “Google Spain” ir “Google Inc.” skundą dėl Ispanijos duomenų apsaugos agentūros įpareigojimo imtis priemonių, kad piliečio Gonzalezo duomenys būtų pašalinti iš interneto paieškos rodyklės (mat internautui įvedus jo asmenvardžio paiešką į “Google” paieškos variklį kaip rezultatas buvo pateikiamos nuorodos į 1998 m. laikraščio puslapius, kuriuose skelbiama apie jo areštuoto nekilnojamojo turto pardavimą aukcione, vykdytą išieškant nesumokėtą skolą). Gonzalezas prašė minėtos agentūros įpareigoti “Google” pašalinti ar paslėpti tuos duomenis, nes, jo teigimu, visą šią skolą jis sumokėjo prieš daugelį metų ir nėra poreikio tai minėti toliau.
Jei kalbame apie Teisingumo teismo sprendimą, be paieškos variklio valdytojo ir jo atsakomybės sampratų atskleidimo, visuomenei aktualiausias konstatavimas, kad tam tikrais atvejais paieškos variklio eksploatuotojas privalo iš rezultatų sąrašo, rodomo atlikus paiešką pagal asmenvardį, pašalinti nuorodas į trečiųjų subjektų tinklalapius, kuriuose yra su asmeniu susijusios informacijos. Teisingumo teismas pabrėžė, kad tokia pareiga gali kilti ir tada, kai šis asmenvardis ar informacija nėra prieš tai ištrinti arba tuo pat metu ištrinami iš šių tinklalapių, ir net tuomet, jei atitinkami duomenys paskelbti ten teisėtai.
Kadangi nuorodų pašalinimas iš paieškos sistemos, priklausomai nuo informacijos, gali daryti įtaką teisėtam internautų interesui turėti tokią prieigą, būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp šio intereso ir asmens, apie kurį yra informacija, pagrindinių teisių, pirmiausia teisės į privatų gyvenimą. Tai klasikinis dviejų vertybių pasvėrimo instrumento panaudojimas.
Teisingumo teismas pabrėžė, kad sprendžiant tokios pusiausvyros klausimą reikia įvertinti keletą aplinkybių: 1) kokio pobūdžio duomenys yra informacija, 2) kuo ji ypatinga asmens privačiam gyvenimui, 3) koks yra visuomenės interesas gauti tokią informaciją, 4) kokia yra šio asmens padėtis dalyvaujant viešajame gyvenime. Būtent toks vertybių pasvėrimas ir lems, ar konkrečiu atveju asmuo pagrįstai siekia būti “užmirštas”.
Konstatavus, kad tokių nuorodų įtraukimas į paieškos rezultatų sąrašą neatitinka ES teisės, atitinkama šio sąrašo informacija ir nuorodos pašalinamos.
Dėl informacijos pašalinimo iš paieškos sistemos asmuo gali kreiptis tiesiogiai į paieškos variklio valdytoją, kuris turi įvertinti tokį prašymą iš esmės. Jam nepatenkinus tokio prašymo, asmuo atsisakymą gali skųsti asmens duomenų apsaugos priežiūros institucijai ar teismui. Taigi visada yra teisminės apsaugos garantija. Šia galimybe gali pasinaudoti suinteresuoti asmenys visoje ES, taigi ir Lietuvoje.
Noriu pabrėžti, kad Teisingumo teismas suformulavo patį principą. Šio principo konkrečių komponentų aiškinimo ir taikymo linijos išryškės teisminėje praktikoje. Gali būti ir taip, kad koks nors nacionalinis teismas kreipsis į Teisingumo teismą dėl konkrečioje byloje nagrinėjamo vieno ar kito aspekto sampratos paaiškinimo. Tuo stebėtis nereikėtų, regint naujas informacinės erdvės plėtros technines galimybes.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 212014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2014-m

Per pastaruosius 22 metus Lietuvos valstybę lydėjo daug virsmų, o jos teisinė sistema išgyveno nemažai pakilimų, bet dar daugiau nuopuolių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo prof. Egidijaus Jarašiūno paprašėme įvertinti Lietuvos demokratijos, teisinės valstybės progresą per 22 nepriklausomos valstybės metus, taip pat pakomentuoti didžiausias mūsų teisines problemas.

E.J.: 22 metai – ne tiek daug. Kas padaryta? Turime valstybę, demokratijos sistema, kad ir ką kalbėtume, funkcionuoja, įtvirtintas žmogaus teisių apsaugos mechanizmas. Prieš 22 metus to nebuvo. Tai labai daug. Kita vertus, viskas labai gležna, neužbaigta. Kol kas visuomenėje demokratijos veiksmų prasmė, teisės reikalavimai suvokiami labai paviršutiniškai. Regime sumaištį ir vertybių sistemoje. Daug mūsų gyvenimo bruožų rodo, kad tebesame pereinamojo laikotarpio visuomenė. Tokiai visuomenei būdingi vertybiniai neaiškumai, nepagrįsti lūkesčiai, nusivylimai, tikrų ir laikinų dalykų sumaišymas. Susidūrus su kitokiais, nei buvo anksčiau, iššūkiais, sutrinkama ar jaučiama vidinio saugumo stoka…
Na, o didžiausia teisinė problema – žemas teisinės sąmonės lygis. Gaila, bet teisinės vertybės kol kas netapo lietuviško mentaliteto sudėtine dalimi. Tradiciškai Lietuvoje per menkai pasitikima teise. Žinoma, kai kalbame apie visuomenę, per du dešimtmečius mentaliteto pokyčių šuoliai nelabai ir galimi. Žmonės taip greitai nesikeičia, net ir norėdami. Neužtenka įstatymais įtvirtinti žmogaus teisių prioritetą – daug sunkiau jį paversti valstybės ir visuomenės gyvenimo kasdiene praktika. Pagarba kito teisėms, tolerantiškumas – vis dar tik siekiamybė.
VEIDAS: Lietuvoje netyla ginčai dėl “Garliavos bylos” sprendimo vykdymo. Kaip vertinate siūlymus nevykdyti teismo sprendimo? Ar tokios realijos nerodo nemažos dalies visuomenės, kai kurių politikų ar visuomenės veikėjų teisinio nihilizmo?
E.J.: Aišku viena: nėra Lietuvoje žmonių, kuriems būtų neprivalomi teismų sprendimai. O jeigu manoma, kad teismo sprendimas neteisingas, jį ginčyti galima tik teisinėmis priemonėmis ir tik teisės nustatyta tvarka. Tai paprastos modernių laikų civilizuotos visuomenės gyvenimo tiesos. Galima kalbėti, kas norima, bet alternatyva teisei yra neteisė, savivalė. Kitokių alternatyvų nėra.
O teisinio nilihizmo priežastys susijusios su Lietuvos visuomenės raida. Per XX a. mažai teisės išmokome, be to, nebuvo kada ir kaip. Du tarpukario dešimtmečiai vakarietiškos teisinės kultūros, deja, neišugdė. Tuo labiau kad po 1926 m. teisinei valstybei nelabai ir buvo vietos. Sovietinis laikotarpis – dvejopų standartų laikai, faktinis teisės formos prieš turinį įtvirtinimas. Nereikia stebėtis, kad ir toliau dažnai į teisę žvelgiama kaip į kažką svetima, primesta.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje taip menkai pasitikima teismais?
E.J.: Priežasčių daug: tai ir bendro požiūrio į teisę ir teisines institucijas išraiška (teismas visuomenės sąmonėje pirmiausia matomas kaip visuomenei svetima, kažką baudžianti institucija), pati teismų darbo specifika (visada atsiras nepatenkintų ginčų sprendimo arbitru) ir teismų klaidos (net jei jos ištaisomos aukštesnės instancijos), pagaliau ir ne visi teisėjai savo elgesiu atitinka teisėjo standartus… Bet ar vien reitingais turime vertinti teismų darbą?
Teisminė valdžia pas mus suprantama kaip „tyli“ valdžia, kuri dirba savo darbą ir nesileidžia į aiškinimus. Tačiau teisingumas vykdomas žmonėms, ir pats teisingiausias sprendimas, jei bus suvokiamas kaip neteisingas, savo tikslo nepasieks. Čia yra pasitikėjimo teismais prasmė. Teisėjas ne tik turi gerai dirbti, juo dar turi būti ir tikima, nes teisingumo rezultatus jaučia žmonės. Bylos nagrinėjimas visados daugiau nei teisinis kryžiažodis.
Nieko nedarant viskas liks kaip buvę. O aš norėčiau, kad teismas visuomenės sąmonėje neliktų vien kaip baudimo institucija. Teismo darbo esmė kita – apginti žmogų, jo teises. Ir teisenos taisyklėse tai turi būti matoma, ir teismų sprendimuose pirmiausia tai turi būti akcentuojama. Pirmiausia – kas ginama, o tik po to – visa kita.
Yra valstybių, kuriose teismai tradiciškai vertinami gerai. Neatsitiktinai sakau „tradiciškai“. Toks pasitikėjimas pelnytas ne vienos teisininkų kartos darbu. Tokiame kontekste dirbti paprasčiau. Tačiau bet kokiu atveju teisėjai, kad ir kaip juos vertintų, turi sąžiningai dirbti savo darbą. Tai pamatų pamatas.
VEIDAS: Kaip vertinate ketinimą įvesti tarėjų institutą teismuose?
E.J.: Kaip vieną iš pastangų didinti pasitikėjimą teismais – taigi pozityviai. Tačiau savaime tai sėkmės negarantuoja, tai pernelyg supaprastintas požiūris. Esminis dalykas – tinkamas tarėjų dalyvavimo modelis. Antraip teismų samprata visuomenės samonėje mažai pakis, daugiau pasitikėjimo neatsiras. Daug klausimų (kokiuose teismuose, kokiose bylose jie dalyvaus, kokias funkcijas atliks, kokie būtini teisės pakeitimai, kokie materialiniai ištekliai reikalingi ir t.t.) verti rimtos diskusijos.
VEIDAS: Gal galėtumėte paprognozuoti, kokia bus tolesnė teisinės sąmonės raida Lietuvoje?
E.J.: Šalies raidoje visados galimos alternatyvos. Sėkmingos raidos atveju – per porą generacijų galima susiformuoti tvirtus teisinius pamatus. Teisinė civilizacija Lietuvoje tikrai galima, tokia perspektyva pamatuota ir visai tikėtina. Turime pasimokyti iš praeities, kitaip dabarties nepakeisime.
Teisinės sąmonės formavimui didžiulę įtaką daro europinis kontekstas. Lietuvos narystė ES – ne vien dalyvavimas bendrosios rinkos projekte. Tai geriausia teisinio pavyzdžio mokykla. Šis Europos susivienijimas nuo pat pradžių veikia pagal teisės taisykles. Sąžiningas teisės ir įsipareigojimų laikymasis – tokie Europos Sąjungos prioritetai. Pabrėžiama, kad Europos Sąjunga pirmiausia yra teisinė bendrija. Turime perimti gyvenimo pagal teisę patirtį. Tai dar viena mūsų dalyvavimo šioje Europos integracijos bendrijoje prasmė.

Įkirta
Daug mūsų gyvenimo bruožų rodo, kad tebesame pereinamojo laikotarpio visuomenė.