Zarasiškis Ignas Tiškevičius prieš ketvertą metų gimtajame mieste atidarė nedidelę, bet puikią vietelę. Zaraso ežero pakrantėje esanti lauko kavinė būtent tokiu pavadinimu – “Puiki vietelė” − šiltuoju metų laiku paprastai ne tik puiki, bet ir pilna. O štai prieš porą metų Zarasuose duris atvėrė „Komisariatas“ – itin subtiliu humoro jausmu pasižymintis Ignas būtent taip nusprendė pavadinti ištisus metus veikiantį barą, virš kurio po truputį įrengiamas ir viešbutukas.
Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, euroblogas.lt
Tinklaraštis Euroblogas.lt Igno Tiškevičiaus klausia, kaip sekasi dirbti, užsidirbti ir kurti pastaruoju metu itin gražėjančiame Lietuvos pasienio kurorte.
Šiuo metu Ignas darbuojasi vienas. „Komisariatas“ duris atveria tik savaitgaliais ir pirmadieniais, o virš jo esančių kambarių nuomos paklausa šaltuoju metų laiku nedidelė. Tačiau vos po poros mėnesių situacija iš esmės pasikeis: be minėto baro Zaraso ežero pakrantėje jau penktajam sezonui atsidarys „Puiki vietelė“, prie jos veikiantis laisvalaikio įrangos (valčių, baidarių, dviračių, burinių laivelių, vandens dviračių) nuomos punktas, o kambarius-butukus nuomosis daugybė miesto svečių. Praėjusiais metais visu tuo be Igno rūpinosi dar septyni sezoniniai darbuotojai. Šiemet verslininkas planuoja jų įdarbinti tiek pat ir gerų darbuotojų pasiūla nedideliame miestelyje nesiskundžia:
Vasarą darbo sočiai, valandų susidaro daug ir pagal Zarasų atlyginimus jie tikrai gauna ne minimumą.
„Dauguma jaunų zarasiškių vasarą nori būti Zarasuose ir prieš ar tarp studijų padirbėti. Ar gali užsidirbti? Gali. Vasarą darbo sočiai, valandų susidaro daug ir pagal Zarasų atlyginimus jie tikrai gauna ne minimumą. Vasarą pakrantėje labai daug turistų, latvių, vyresnio amžiaus keliautojų, ne tik jaunimas. Atvažiuoja daugybė jaunų šeimų. Lyginant su Daugpiliu ar Ryga, jiems kainos čia nėra didelės, tad padavėjai susirenka ir nemažai arbatpinigių.“
Pasak Igno, kiekviena vasara būna vis geresnė už praėjusią, didėja turistų srautas, prie didesnių pajamų prisideda ir kone kas savaitgalį Zaraso ežero Didžiojoje saloje vykstantys muzikiniai ar sporto renginiai.
Ne tik kaimynai latviai, bet ir lietuviai mielai vyksta į Zarasus apžiūrėti apžvalgos rato, pasivaikščioti sutvarkyta Zaraso ežero pakrante, pasimaudyti atnaujintame atviro plaukimo baseine Zarasaičio ežere. Vandens sporto mėgėjai nekantriai laukia šios vasaros, kuomet pradės veikti vandenlenčių parkas.
Ignas pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad būtent dėl gautos paramos galutinai ir nusprendė gyventi Zarasuose.
Zarasai labiausiai gražėja dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos. Ignas pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad būtent dėl gautos paramos galutinai ir nusprendė gyventi Zarasuose. Sutvarkytoje pakrantėje buvo pastatytas nedidelis konteinerinis pastatas. Zarasų rajono savivaldybės taryba skelbė konkursą jo nuomai ūkinei ar komercinei veiklai vykdyti.
„Nežinau, kodėl, bet tada niekas daugiau juo nebuvo susidomėjęs. Paraišką dalyvauti nunešiau vienas, vienas ir laimėjau. Pastatą išsinuomojau dešimčiai metų. O po to jau nebebuvo kur dėtis, teko pradėti“, − šypsosi Ignas.
Išsinuomojęs patalpas sezoninei kavinei, jis išsyk ėmė ieškoti vietos ir nuolat veikiančiam barui bei viešbučiui. Vos radęs, nutarė pirkti, paėmė paskolą ir įsigijo 400 kv. m patalpas buvusio karinio komisariato rūsyje ir pirmame aukšte (iš čia ir baro pavadinimas).
Paklaustas, kokių tuo metu padarė klaidų ir ką galėtų patarti panašų verslą ketinantiems pradėti, jis prisipažįsta, kad vienu metu užsigriebė per daug:
Pasinaudojau galimybe parengti paraišką ir gauti finansavimą palūkanų kompensavimui, tad paskola neatrodo taip jau baisiai.
„Kalbant apie baro pastatą, tikrai paskubėjau. Aišku, akys buvo didelės, noro daug, tačiau visko vienu metu nepadarysi. Galbūt, ne visai tiksliai apskaičiavau pinigų srautus. Pakrantės kavinei užsidarius jų stipriai sumažėja, o paskolą reikia mokėti kas mėnesį. Tiesa, pasinaudojau galimybe parengti paraišką ir gauti finansavimą palūkanų kompensavimui, tad paskola neatrodo taip jau baisiai“.
Beje, Ignas sumaniai pasinaudojo ne tik tokia ES jauniems verslininkams teikiama parama. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) prieš porą metų jam skyrė 20 tūkst. litų darbuotojų darbo užmokesčio kompensavimui, tereikėjo tam pateikti paraišką.
Kalbantis su verslininku gali pasirodyti, kad paramos ir galimybių smulkiajam verslui Lietuvoje tikrai netrūksta. Žvelgiant į pasakiško grožio „Puikios vietelės“ feisbuko paskyros nuotraukas atrodo, kad darbas nuosavoje kavinėje – vienas malonumas. Ignas šypsosi, nesiskundžia ir neprieštarauja, Zarasuose mato vis labiau atsiveriančias verslo perspektyvas. Tačiau paklaustas, ar nesigaili viską pradėjęs, nusijuokia: „Kartais…“
Ignas atsidūsta ir sako, kad trukdymų atsiranda, regis, iš visur.
Pasirodo, paprastos lauko kavinės, baro ir viešbučio veikloje nemažai trukdžių. Ignas atsidūsta ir sako, kad trukdymų atsiranda, regis, iš visur. Daugiausia triukšmo kyla dėl „Puikios vietelės“ – iki tol daugybę metų ežero pakrantėje gyvenę ir ja privačiai besidžiaugę gyventojai pokyčiais Zarasuose džiaugiasi ne visada. Juos erzina nuolatinis žmonių judėjimas, iš kavinės sklindanti muzika.
Jaunimo linksmybėmis nesidžiaugia ir „Komisariato“ kaimynai. Nebuvo lengva įgyti licenciją prekiauti alkoholiu, mat tame pačiame pastate įsikūrusi religinė bendruomenė „Tikėjimo žodis“ bei Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Teko inicijuoti savivaldybės tarybos sprendimo pakeitimą, kuriuo apibrėžtas religinių ir sukarintų bendruomenių buveinių ir alkoholiu prekiaujančių įstaigų atstumas ne tarp jas skiriančių pastatų, o nuo durų iki durų…
Ignas supranta kaimynų piktinimąsi triukšmu ir alkoholio vartojimu, tačiau stebisi policijos noru viską tik kuo griežčiau apriboti: „Trys bobutės parašo skundą. Aš suprantu, jie privalo kažkaip reaguoti, bet, tarkim, pasiūlo darbo laiką apriboti iki 23 val. Tai kam tada barui iš viso dirbti? Mažuose miesteliuose sudėtinga, ypač, kai tokia sritis. Neva, alkoholis – didžiausias blogis. Tai aišku, kad blogis. Bei jeigu žmonės gers kitur, tai ar čia variantas? Čia geria saugiai, aš mokesčius moku, darbuotojus išlaikau.“
Beje, mažo miestelio baro kasdienybė – įvairūs repo, hip hopo, dainuojamosios poezijos koncertai, protmūšiai. Ignas tik atsidūsta, kad koncertuoti pakvietus kokį nors tarp paauglių populiarų muzikantą ar grupę, tenka stebėti ir rūpintis, kad susirinkę nepilnamečiai nevartotų alkoholio, stipriųjų gėrimų jiems nepirktų vyresni jų draugai. Ignas kantriai rūpinasi ir į barą ateinančiųjų stiliumi – ant durų esantis lipdukas informuoja, kad treningus verčiau palikti namie.
Vasaros tempas yra milžiniškas, ištisai be miego, atostogų, išeiginių.
Paklaustas, ar mano esąs jau patyręs rimtas verslininkas ir kaip įsivaizduoja save po dešimties metų, Ignas teigia stiprus pasijausiąs tik baigęs mokėti paskolą bankui, taigi, dar po keleto metų. O po dešimtmečio norėtų, kad „viskas būtų paleista, sutvarkyta ir galėčiau skirti laiko pomėgiams (šiuo metu Ignas įrenginėja dar tris viešbučio kambarius-butukus, − aut. past.). Dabar žiemą dar gerai, veiklos truputėlį mažiau, o vasarą nėra nė vienos laisvos dienos. Vasaros tempas yra milžiniškas, ištisai be miego, atostogų, išeiginių. Stengiuosi prieš ir po sezono kur nors išvažiuoti, pailsėti truputuką, visiškai atsiriboti. Nes vasarą, kai draugai savaitgaliais švenčia gimtadienius, aš visada dirbu“, − atvirai pasakoja Ignas.
Loading ...