Z.Bitinas

Būdamas septintokas Zigmas Bitinas nuėjo į cirką. Norėjo ten pamatyti vienratį, bet nusivylė, nes tokio pasirodymo nebuvo. Pradėjo domėtis, pamatė, kad galima jį nusipirkti, tad nusipirko ir važinėja. Visai panašiai ir su mokslais: ėmė domėtis informatika, pabandė ir pavyko. Vilniaus licėjaus abiturientas ir kitiems pataria eksperimentuoti, kad suprastum, kokia sritis patinka.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pačiam Zigmui patinka argumentuoti, konkretūs ir logiški mokslai – fizika, informatika, o ypač matematika, kuri jam puikiai sekasi nuo pat pradinės mokyklos. Tarptautiniame matematikos konkurse „Kengūra“ jis dalyvauja nuo trečios klasės ir per daug metų tik kartą nepateko į geriausiųjų penkiasdešimtuką.

Rugpjūtį iš Austrijoje vykusios Vidurio Europos matematikos olimpiados Zigmas parsivežė pagyrimo raštą, kurį gavo už individualų pasirodymą. „Žinoma, norėjosi laimėti daugiau, bet po olimpiados bijojau ir to pagyrimo rašto negauti, tad labai džiaugiausi išgirdęs savo vardą, – prisimena abiturientas. – Labai gerai, kad mano pavardė pagal abėcėlę skaitoma viena pirmųjų, – sužinojau greitai ir nereikėjo jaudintis, nes 10 minučių laukimo gali atrodyti kaip amžinybė.“

Šioje tarptautinėje olimpiadoje Zigmas dalyvavo jau antrą kartą, pernai jis varžėsi ir kitame tarptautiniame konkurse – komandinėje Baltijos kelio matematikos olimpiadoje. O nacionalinėse matematikos olimpiadose dalyvauja nuo 9 klasės ir yra laimėjęs bronzos bei du sidabro medalius.

„Labiausiai įsiminė kartas, kai būdamas dešimtokas patekau į dvi tarptautines – Vidurio Europos ir Baltijos kelio matematikos olimpiadas, nes niekas iš manęs to nesitikėjo, manė, kad yra gerokai stipresnių ir aš liksiu už brūkšnio. Aš pats maniau, kad vilties yra. Žinoma, nebuvau tuo tikras, bet kai nėra didelio spaudimo, matyt, ir pasiseka“, – pasakoja Zigmas, prie savo laimėjimų pridurdamas ir tai, kad aštuntoje klasėje televizijos viktorinoje „Tūkstantmečio vaikai“ laimėjo trečią vietą.

Pasitikėjimą, kad gerai pasirodys olimpiadose, Zigmui reikėjo užsitarnauti. Nors matematika visada sekėsi ir patiko, vaikinas pripažįsta, kad mokytis jos giliau pradėjo tik būdamas devintokas. Kai įstojo į vieną geriausių Lietuvoje mokyklų, jis sako supratęs, kad jau nebėra pats stipriausias matematikas.

„Kai nėra konkurencijos, tobulėti didelio reikalo nebūna, o kai ji atsiranda, tada natūraliai reikia pakovoti, nes pasidaro sunkiau siekti tų pačių rezultatų, – įspūdžius patekus tarp stiprių bendramokslių prisimena Zigmas. – Gerai atsimenu, kad devintoje klasėje turėjau užsitarnauti mokytojos pasitikėjimą, kad sugebėsiu gerai pasirodyti nacionalinėje matematikos olimpiadoje. Pavyko, surinkau nemažai taškų Respublikiniame prof. J.Matulionio jaunųjų matematikų konkurse, miesto olimpiadoje pelniau antrą vietą.“

Neturi mokymosi grafiko

Zigmui patinka matematika, fizika ir informatika, nes šiuos mokslus jis laiko konkrečiausiais. Fizika jaunuolį žavi tuo, kad aiškina apie pasaulį, jo suvokimą, o matematikoje ir informatikoje plačiai galima pritaikyti logiką. „Visiškai pasaulio paaiškinti nesugeba niekas, o fizika yra progresuojantis mokslas, kuriame nuolat kyla naujų idėjų. Vienos iš jų paneigiamos, kitos – patvirtinamos“, – svarsto abiturientas.

Šie trys dalykai Zigmui nuoširdžiai patinka, todėl prie jų prisiliečia ne tik pamokose ar ruošdamasis olimpiadoms, bet ir savarankiškai: nuo literatūros apie matematikos teoremas ir programavimo projektų iki „YouTube“ vaizdo pasakojimų apie fizikos reiškinius.

„Man mokytis patinka, jei patinka dalykas. Todėl neturiu mokslų grafiko. Gali būti, kad visą savaitę nieko nesimokysiu, gali būti, kad kasdien mokysiuosi po penkias valandas. Mokausi laisvai, savęs neversdamas, bet pasitaiko, kad jei ruošiuosi olimpiadai ir noriu išspręsti kokius nors uždavinius, galiu pasėdėti ir kelias valandas, jei skaitau įdomią knygą – irgi“, – apie savo mokymosi metodus pasakoja Vilniaus licėjaus auklėtinis.

Likusiu laisvu laiku, kuris nesusijęs su mokslais, Zigmas žaidžia krepšinį, stalo futbolą, stalo tenisą ir, žinoma, važinėja vienračiu.

Nesužinosi, kas patinka, jei neišbandysi

Pradėjęs mokytis Vilniaus licėjuje Zigmas nuodugniau kibo mokytis matematikos, kurią ir taip išmanė: dirbo savarankiškai, lankė būrelį, kuriame su mokytoja sprendė uždavinius ir aiškinosi jų sprendimo metodus.

„Todėl visi rimtesni pasiekimai ir atsirado devintoje klasėje, kai rimčiau susidomėjau. Licėjuje pradėjau domėtis ir informatika, nes iki tol nelabai ką mokėjau ir išmaniau. Dabar man sekasi ir matematika, ir informatika, tik olimpiadose to neparodau“, – juokiasi Zigmas, kuris taip pat yra dalyvavęs fizikos bei informatikos olimpiadose.

Abiturientas įsitikinęs, kad jei nori atrasti artimus mokslus ar sritį, vadinasi, turi tai išbandyti. Taip Zigmui nutiko su fizika ir informatika. Iki mokslų Vilniaus licėjuje jis informatika šiek tiek domėjosi, bet nelabai ją mokėjo. O štai fizika jam sekėsi lyg ir neblogai, bet Zigmas nemanė, kad ją gerai moka. Jis išbandė abu dalykus: vasarą savarankiškai mokėsi programuoti, įstojo į papildomo ugdymo mokyklą „Fizikos olimpas“.

„Programuoti pačiam sekėsi prastai, bet atėjau mokytis į licėjų turėdamas šiokį tokį pagrindą, todėl per pamokas kai kuriuos dalykus suprasdavau lengviau ir greičiau už bendraklasius, – apie savarankišką informatikos mokymosi pradžią pasakoja Zigmas. – Taip pat devintoje klasėje dingo ir fizikos baimė: kai buvau aštuntokas, mane kvietė į fizikos olimpiadą, bet labai bijojau, o galiausiai susirgau ir nenuėjau.“

Po eksperimento stengiantis išbandyti fiziką ir informatiką Zigmas išsirinko savo dalykų – informatikos ir matematikos derinį. Dabar fizika jis domisi savo malonumui, bet iš pagrindinių, olimpiadinių dalykų rinkinio ji atkrito. Vaikinas suprato, kad informatika ir matematika jam patinka kur kas labiau nei daug laiko užimanti fizika, todėl fizikos „kiekį“ gyvenime teko sumažinti.

Panašiai rinktis Zigmas patartų ir kitiems mokiniams, kurie blaškosi tarp kelių pasirinkimų: „Sakyčiau, kad reikia nebijoti eksperimentuoti ir pasirinkti, kas patinka. Juk nebūtina prisirišti prie kažko, galima išbandyti daug dalykų, kai kuriuos – rimčiau, tada žiūrėti, ar pavyksta, ar patinka, ir nuspręsti.“

Zigmas prisipažįsta nesąs tvirtai apsisprendęs dėl ateities: planuoja studijuoti ką nors, kas būtų susiję su informatika ir matematika, o toliau – kur gyvenimas nuves.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asmeninio archyvo nuotr.

Tik įpusėjęs mokslus Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijoje, vienuoliktokas Justas Janickas jau turi bent keliolika pergalių olimpiadose ir konkursuose. Per dvejus metus jis šešis kartus iškovojo prizines vietas respublikinėse olimpiadose, ne tuščiomis grįžo ir iš tarptautinių žinių varžybų. Labiau už Justo pergalių skaičių gali stebinti tik jo prisipažinimas, kad mokytis prisiverčia itin retai.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Man patinka dalyvauti olimpiadose, nes keliauju į kitą miestą ar net šalį. Nors mokausi mažai, noras kažkur nuvykti mane skatina pasistengti. Pavyzdžiui, kitąmet pasaulio matematikos olimpiada vyks Brazilijoje, todėl, manau, šiais mokslo metais susiimsiu“, – juokauja Justas.

Naujus mokslo metus vienuoliktokas pradėjo pagyrimo raštu tarptautinėje olimpiadoje – beveik Rugsėjo 1-osios išvakarėse parsivežė jį iš Vidurio Europos matematikos olimpia­dos, vykusios Austrijoje, Fekla­bru­ke, už pasirodymą individualio­sio­se varžybose. Gegužę Europos Są­jungos gamtos mokslų komandinėje olimpiadoje iškovojo sidabro medalį, o štai matematikos konkurse „Ken­gū­ra“ nuo antros klasės Justas dalyvauja kasmet ir kasmet patenka į geriausiųjų penketuką.

Iš gausybės skirtingų dalykų žinių konkursų jam pačiam labiausiai įsiminė pirmosios pergalės, kai visai nesitikėdamas gerų rezultatų gimnazijos pirmaklasis pirmoje savo chemijos olimpiadoje iškovojo pirmą vietą, o pirmąkart dalyvaudamas tarptautiniame Europos matematikos taurės konkurse pelnė antrą vietą.

„Pirmoji vieta chemijos respublikinėje olimpiadoje mane labai pradžiugino, nes buvau tik pradėjęs mokytis chemijos, nedaug ko tikėjausi ir staiga sužinojau, kad man pasisekė visai neblogai, – prisimena Justas. – Kitas rimtas pripažinimas, ne tik Lietuvos mastu, man buvo sėkmė Europos matematikos taurės konkurse. Vėliau, dešimtoje klasėje, ne mažiau džiaugiausi, kai taip pat netikėtai pakliuvau į Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados komandą.“

Galbūt dėl to, kad rengdamasis olimpiadoms nepersistengia, jis susidūrė ir su daugiau netikėtų, bet ma­lonių staigmenų. Pavyzdžiui, kai dalyvavo atrankoje į mokinių komandą, vyksiančią į Vidurio Europos matematikos olimpiadą, jis net nesulaukė rezultatų paskelbimo, nes nemanė, kad puikiai išsprendė atrankinius uždavinius. „Pamenu, tada buvau pavargęs, tad net nedalyvavau skelbiant įvertinimus. Važiuodamas namo sulaukiau sveikinimo skambučio, kad patekau į komandą. Žinoma, nustebau, nes tikrai nededu daug pastangų, kad pasiekčiau gerų rezultatų“, – tikina gimnazistas.

Dalyko, kuris žavi labiausiai, olimpiadoje nedalyvauja

Matematikos, gamtos mokslų ir informatikos – dalykų, kurie sekasi geriausiai, Justas ėmėsi ne iškarto ir ne vienu metu: matematikos įsikibo dar būdamas pradinukas, kai antroje klasėje mokytoja jam pasiūlė papildomų įdomių užduočių, atėjęs mokytis į KTU gimnaziją, vėlgi mokytojos sudomintas, ėmėsi chemijos, o kai buvo aštuntokas, draugės mama, informatikos mokytoja, pamokė programuoti, tad Justas gavo informatikos pagrindus. Na, o prie viso to pridėjus loginį mąstymą pakanka, kad gerai pasirodytum olimpiadose.

„Galima sakyti, esu tiksliukas, nes man patinka skaičiavimai. Net žaisdamas kompiuterinius žaidimus apskaičiuoju tikimybę laimėti“, – apie polinkį prie matematikos pasakoja gimnazistas.

Galima sakyti, esu tiksliukas, nes man patinka skaičiavimai. Net žaisdamas kompiuterinius žaidimus apskaičiuoju tikimybę laimėti“

Justas įsitikinęs, kad jo domėjimąsi trimis dalykais ir gerus jų olimpiadų rezultatus lėmė mokytojai: kai dar mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, patiko anglų kalbos, geografijos mokytojos, todėl patiko ir jų mokomieji dalykai, o pradėjęs mokytis KTU gimnazijoje atrado kitus – chemiją, fiziką ir net dar labiau nei iki tol ėmė patikti matematika.

Vis dėlto dalykas, kuris Justą žavi labiausiai, pasirodo, yra visai ne matematika, informacinės technologijos ar chemija, o biologija. „Aš gyvenu prie miško, todėl man patinka augalai ir gyvūnai, kartais mėgstu stebėti paukščius, – pasakoja jis. – Mano aistra greičiausiai yra zoologija ir botanika, o chemijoje, matematikoje yra skaičiavimo, kuris man geriausiai sekasi.“

Pasirodo, kaip tik dėl tiksliosios chemijos pusės – matematikos Justas ir dalyvauja chemijos, o ne jai artimos biologijos olimpiadoje, kur turėtų įdėti daugiau darbo. „Biologijos mokytis reikia labai daug, tarkime, kalti pavadinimus, o man, kaip jau sakiau, prisiversti mokytis sudėtinga“, – paaiškina Justas, su matematika ir gamtos mokslais planuojantis sieti ir studijas.

Po pamokų nesimoko, o ilsisi

Knygos Justo netraukia, jam sunku prisiversti mokytis, specialiai olimpiadoms jis mokosi itin retai, tačiau žino labai daug, bendraklasių yra vadinamas moksliuku ir konkursuose raško prizines vietas. Kaip tai pavyksta?

KTU gimnazijos vienuoliktokas sako išsiverčiantis su žiniomis, kurių gauna per pamokas: stengiasi atsiminti tai, ką išgirsta iš mokytojų, ir dažniausiai sprendžia kitokias užduotis nei visa klasė. Taigi po pamokų jis antrąkart nebesimoko, o ilsisi: laisvalaikį leidžia su šeima ar bendraklasiais, žaidžia kompiuterinius žaidimus, stalo futbolą.

„Per pamokas klausau, ką pasakoja mokytojai, neužsirašinėju tos informacijos, bet bandau kuo daugiau jos įsidėmėti ir atsimenu tai, kas svarbiausia ir įdomiausia“, – savo metodus atskleidžia Justas.

Per pamokas klausau, ką pasakoja mokytojai, neužsirašinėju tos informacijos, bet bandau kuo daugiau jos įsidėmėti ir atsimenu tai, kas svarbiausia ir įdomiausia

Jaunuolio motyvacijos bent kiek pasimokyti šaltinis – kelionės po olimpiadas, kurios vyksta vis kituose miestuose. Panašus stimulas – vykti į užsiė­mimus paskatino stoti ir į Nacionalinę moksleivių akademiją (NMA), kurioje jis dabar priklauso chemijos sekcijai, anksčiau priklausė matematikos. „Labiausiai man patinka NMA sesijos, nes ten sutinku labai daug įdomių, skirtingų žmonių, visi jose esame artimi sielomis, visi moksliukai. O ir užduotis spręsti smagu, kai žinai, kad netrukus važiuosi į sesiją“, – sako Justas.

Neskirdamas daug laiko mokslams, jis negaili jo kruopštumo reikalaujantiems darbams: prieš kelerius metus lankstydavo origamį, dėliodavo dėliones ir net siuvinėjo kryželiu. „Kai siuvinėji ar lankstai, matyti rezultatas, o kai mokaisi – nežinai, kiek išmokti pavyks, kada tai panaudosi. Galbūt man svarbu pamatyti rezultatą“, – apibendrina olimpiadų prizininkas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA