Neretai jauni žmonės suvokiami kaip maištaujanti, nerūpestinga, nežinanti, ko nori, gyventojų dalis. Jie neapsisprendę dėl savo ateities planų, pasimetę tarp daugybės galimybių, itin nepastovūs, pasyvūs kultūriniame, pilietiniame gyvenime. Tiek verslo atstovai su menku pasitikėjimu priima jaunus žmones į atsakingas pareigas, tiek plati visuomenė atsargiai žvelgia į jaunimą ir tarytum nesuvokia, kuo svarbi jaunuolių integracija ir realizavimo galimybės juos supančioje aplinkoje.

Rasa JAKUTYTĖ

Kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria jaunas žmogus, yra gana sunku, nes „jauno žmogaus“ sąvoka apima bene sudėtingiausią žmogaus gyvenimo tarpsnį – 14–29 metų amžių (pagal Valstybinę jaunimo politikos koncepciją). Be visa to, vaikai ir jaunimas laikomi labiausiai pažeidžiama visuomenės dalimi. Jaunuolis išgyvena paauglystę, susiduria su savęs tapatumo paieškomis, o baigęs 12 klasę gauna „dovanų“ visą atsakomybę už save. Štai turi apsispręsti, ką studijuoti, o norėdamas pasiimti Vakaruose populiarus laisvus metus (angl. „gap year“) jaučia spaudimą iš tėvų stoti į aukštąją mokyklą.

Kasdieniai iššūkiai nepalieka ir baigus studijas. Ne veltui pedagogai bei psichologai 19–25 metų amžių vadina vėlyvąja paauglyste. Dažnas absolventas svarsto, ar rinktis magistrantūros studijas, kaip rasti širdžiai artimą darbą, užsidirbti daugiau pinigų, įsigyti būstą, automobilį, sukurti šeimą, rasti laiko savo pomėgiams bei poilsiui ir kaip kokybiškai atsipalaiduoti.

Jaunimo reikalų departamento ir kitų Vyriausybei pavaldžių institucijų atlikti tyrimai atskleidžia, kad dalis jaunuolių, ypač paauglių, laisvalaikį leidžia itin pasyviai. Jie mažai dalyvauja popamokinėje veikloje, daug laiko skiria naudojimuisi išmaniosiomis technologijomis, užuot ieškoję kitos įdomios ir prasmingos veiklos.

Kita jaunimo dalis bando iš savęs „išspausti“ kiek galima daugiau: dirbti viršvalandžius, kad būtų pastebėti ir gautų didesnį atlyginimą; studijuoti dalyką, kuris nepatinka, kad turėtų aukštąjį išsilavinimą ir nenuviltų artimųjų; lankyti daugybę būrelių, nes į juos užrašė tėvai. O kada gi pasakyti „ne“ ir sustoti?

Lietuvoje jaunimo politika tiesiogiai rūpinasi Jaunimo reikalų departamentas. Jis taip pat yra išskyręs sudėtingas jaunimo sritis, kurias panaršę internete galime rasti kiekvienas, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme. Čia kalbant apie jaunimo politiką yra numatyta sukurti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei ir jo integravimuisi į visuomenės gyvenimą. Probleminiai aspektai, kuriuos išskiria šis dokumentas, yra nukreipti į jaunuolio pilietiškumo, neformalaus ugdymo, darbo, švietimo, laisvalaikio, priklausomybių prevencijos ir kitas sritis. Prie to įgyvendinimo itin aktyviai prisideda nevyriausybinės jaunimo organizacijas.

Būtent jos atlieka labai svarbų vaidmenį jaunimo gyvenime. Jaunimo organizacijos siūlo įvairių iniciatyvų, skatinančių blaivų ir prasmingą laisvalaikį. Tai blaivūs vakarėliai „Varom“, asociacijos „Mentor Lietuva“, programos „Gyvai“ įgyvendinamos veiklos, „Sniego gniūžtės“ programa, apie kurią toliau ir kalbėsime.

Ridena „Sniego gniūžtes“ ištisus metus

„Sniego gniūžtė“ – tai jaunimo programa, kuri daugiausiai dėmesio skiria psichoaktyviųjų medžiagų prevencijai, ugdo jaunuolių sąmoningumą ir gebėjimą patiems priimti teisingus sprendimus. Programos metu ugdomi jaunuolių bendravimo, komandinio darbo įgūdžiai, įsiklausymas į save, supažindinama su prasmingo laisvalaikio alternatyvomis ir linksmybėmis be svaigalų.

Ši programa kaip „Operation Snowball“ (liet. „Operacija „Sniego gniūžtė“), prasidėjusi JAV Ilinojaus valstijoje, į Lietuvą atkeliavo 1994 m. O po kelerių metų susikūrusi Lietuvos krikščioniškojo jaunimo blaivybės sąjunga „Žingsnis“ (toliau – LKJBS „Žingsnis“) iki šiol vienija ir rūpinasi organizacijos padaliniais, įgyvendinančiais „Sniego gniūžtės“ programą.

Šiandien „Sniego gniūžtės“ programos veiklas Lietuvoje organizuoja daugiau nei 20 LKJBS „Žingsnis“ padalinių, kurie aktyviai bendradarbiauja tarpusavyje, dalijasi turima patirtimi bei renginių idėjomis. Jaunuoliams, susidomėjusiems „Sniego gniūžtės“ projektu, siūlomos įvairios stovyklos, protmūšiai, išvykos bei kitokio pobūdžio veiklos, tačiau žinomiausios yra stovyklos.

„Sniego gniūžtės“ programa skirstoma į keletą atskirų veiklų, skirtų paaugliams, studentams ir vyresnei kartai. Programų idėja – prevencija – yra ta pati, tačiau skiriasi metodika dirbant su kitomis amžiaus grupėmis. Lietuvoje plačiausiai žinomas projektas „Sniego gniūžtė“, skirtas paaugliams. Kitos galimybės: „Snaigiukė“ (1–4 kl.), „Snaigė“ (5–8 kl.), „Tiltas“ (studentams ir jaunuoliams iki 29 metų) bei dažniau teoriniu lygmeniu veikiančios vadinamosios „Sniego pūgos“ ir „Sniego kepurės“ stovyklos.

Kiekviena veikla, kuri įgyvendinama stovyklos metu, siekiama tam tikrų tikslų, ji paremta praktiniais pavyzdžiais ir metodika. Bene svarbiausi programos tikslai: supažindinti jaunimą su kvaišalų žala organizmui bei vartojimo pasekmėmis; ugdyti jaunuolio psichologinį atsparumą neigiamam aplinkos poveikiui; išmokyti pažinti save ir skatinti pasitikėjimą savimi; išmokti priimti aplinkinius tokius, kokie jie yra; ugdyti toleranciją ir gebėjimą bendradarbiauti su vyresniais asmenimis.

Jaunuolių pasirinkimai – kitų rankose?

Pasak LKJBS „Žingsnis“ valdybos narės Deinoros Rudėnaitės, viena didžiausių jaunimo problemų yra neapsisprendimas, ką rinktis baigus mokyklą, ką studijuoti. Tuomet būna daugiausiai streso. Dažnai studijuojantys jaunuoliai supranta, kad pasirinkta kryptis jiems nepatinka, tačiau bijo nutraukti studijas, kažką keisti ir vėl patirti nežinomybę tarp begalės pasirinkimų.

D.Rudėnaitė tikina pažįstanti nemažai jaunuolių, kurie sako, kad jei jau jau pradėjo studijuoti, tai ir studijuos. „O gal žmogui netinka jo pasirinktas studijų dalykas? Man atrodo, vyrauja klaidinga visuomenės nuostata, kad jei jau studijuoji, tai nemesk, nes išklysi iš kelio. Dėl aplinkinių, o ypač artimųjų požiūrio žmonės bijo eiti savo keliu. Nuolatos besiblaškantys, nesuprasti ir neturintys kam išsikalbėti jaunuoliai nuklysta, pradeda laiką leisti draugijose, vartojančiose alkoholį, tabaką. Galbūt tai jiems padeda užsimiršti, o galbūt jauni žmonės nesugeba atsispirti kitų daromai įtakai“, – svarsto D.Rudėnaitė.

Šiuo metu abiturientė Deinora prieš trejus metus pradėjo savanoriauti LKJBS „Žingsnis“. Mergina teigia, kad „savanorystė „Žingsnyje“ bei kitose nevyriausybinėse organizacijose tikrai padeda apsispręsti ir atsirinkti tai, kas svarbu: „Tai vieta, kur galima pasirinkti iš daugelio sričių, ką tu nori daryti, prie ko prisidėti, ir taip save išbandyti. Apskritai darydamas kažką naujo jau turi iš ko rinktis, gali pamatyti, kas tau tinka, o kas ne. Buvimas su kitais žmonėmis ir kalbėjimasis tau rūpimomis temomis padeda išgryninti tai, kas tau patinka ir kodėl patinka. Manau, kad naujos patirtys leidžia suprasti, ar gali dirbti su žmonėmis, ar tau labiau patinka dirbti vienam. Pažįstu daug savanoriaujančių žmonių, kurie atėję su viena svajone po tam tikro laiko išėjo su kita, nes atrado ir išbandė tai, kas jiems tikrai tinka.“ 

Tęsdama mintį apie savanorystę Deinora pateikia asmeninį pavyzdį, kokios naudos jai davė aktyvus dalyvavimas LKJBS „Žingsnis“ veiklose. „Kai atėjau į pirmą „Sniego gniūžtės“ stovyklą, patyriau didelį lūžį. Tai buvo devintos klasės gale. Pirmas dalykas, ką atradau, tai daug nuoširdžių žmonių. Man buvo labai keista, kad vienoje vietoje gali būti tiek daug tokių žmonių. Iš pradžių į visus žiūrėjau nedrąsiai, bet vėliau man „Sniego gniūžtės“ programa suteikė pasitikėjimo savimi. Prisimenu, grįžau po stovyklos, ir visi dalykai, dėl kurių manęs žmonės nemėgo ir dėl kurių aš tiesiog bijojau, nebekėlė baimės. Lyg dėžutė, kurioje buvau, tapo permatoma ir man neberūpėjo, ką mano kiti. Tą akimirką buvo toks jausmas, kad sustiprėjau, pradėjau eiti savo keliu ir nesižvalgyti, kur eina kiti.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

Jaunų bedarbių per šiuos metus sumažėjo trečdaliu. Taikliai taikant aktyvias priemones auga ne tik jaunimo, bet ir bendras užimtumo lygis.

Rugsėjo 1 d. darbo biržose buvo registruota 30,4 tūkst. jaunų bedarbių iki 29 metų amžiaus (pernai atitinkamu laikotarpiu šis skaičius siekė 41,9 tūkst.). Per aštuonis šių metų mėnesius įdarbinta 44,2 tūkst., o į aktyvios užimtumo politikos priemones nusiųsta 14,4 tūkst. jaunų bedarbių.

Lietuva viena pirmųjų Europos Sąjungoje, nelaukdama galutinių dokumentų, pradėjo įgyvendinti Europos Komisijos jaunimo garantijų iniciatyvą. Ja siekiama visiems jaunuoliams iki 29 metų amžiaus per keturių mėnesių laikotarpį nuo darbo netekimo arba formaliojo mokymosi užbaigimo suteikti galimybę gauti gerą pasiūlymą dirbti ar toliau mokytis, įskaitant pameistrystės formą, atlikti praktiką arba stažuotę.

Prie šios iniciatyvos įgyvendinimo svariai prisideda trys Lietuvos darbo biržos įgyvendinami projektai. Vienas jų – „Pasitikėk savimi“ – skirtas niekur nedirbantiems, nesimokantiems, jokioje veikloje nedalyvaujantiems ir socialinių įgūdžių stokojantiems 16–25 metų jaunuoliams, ugdo jų kompetencijas ir padeda pasirengti darbo rinkai. Per aštuonis šių metų mėnesius projekto veiklose dalyvavo beveik 1,7 tūkst. jaunuolių. Kitas – „Pagalba įsidarbinant“ – apima įdarbinimą subsidijuojant bei darbo įgūdžių įgijimo rėmimą. Pasinaudojant šio projekto teikiamomis galimybėmis sausio–rugpjūčio mėnesiais projekto veiklose dalyvavo beveik 1,6 tūkst. jaunuolių. Projekte „Išlik darbo rinkoje“ įgyvendinamos įdarbinimo subsidijuojant, darbo įgūdžių įgijimo rėmimo bei darbo rotacijos priemonės. Per aštuonis šių metų mėnesius projekto veiklose dalyvavo daugiau nei 4,4 tūkst. jaunuolių.

Be to, siekiant ir toliau didinti jaunimo užimtumą nuolat plečiamas jaunimo darbo centrų tinklas. Šiuo metu Lietuvoje veikia 23 jaunimo darbo centrai, pagalbą teikiantys darbo ieškantiems ir profesinę karjerą planuojantiems jaunuoliams bei bendradarbiaujantys su darbdaviais, siekiančiais įdarbinti jaunus asmenis. Dar penki iki metų pabaigos duris atvers Druskininkuose, Jurbarke, Plungėje, Šilalėje ir Jonavoje. Numatoma, kad ateityje jaunimo darbo centrai veiks kiekvienoje šalies savivaldybėje.

Nemenka paspirtimi gerinant jaunimo užimtumo padėtį tapo ir prieš dvejus metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuota priemonė „Parama pirmajam darbui“, kai įmonei, nusprendusiai įdarbinti patirties neturinčius jaunus žmones, kompensuojama dalis jaunuolio darbo užmokesčio. Tokiu būdu daugiau kaip dviejuose tūkstančiuose šalies įmonių įdarbinta beveik 11 tūkst. jaunuolių.

Užimtumo padėtis šalyje gerėja

Gerėja ir bendra užimtumo padėtis šalyje. Tarp 15–64 amžiaus gyventojų pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos statistikos departamentas užfiksavo 64,2 proc. užimtumą – beveik dviem procentiniais punktais didesnį nei 2013-aisiais. Lietuvos darbo biržos duomenys šią tendenciją patvirtina. Šių metų rugsėjo 1 d. bedarbių skaičius sudarė 8,9 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų – tai 1,5 proc. punkto mažiau nei pernai analogišku laikotarpiu ir 2,2 proc. punkto mažiau nei užpernai.

• Jaunimo garantijos yra Europos Komisijos iniciatyva, jai 2014–2020 m. laikotarpiu Europos Sąjungos šalyse numatyta skirti iki 6 mlrd. eurų. Mūsų šalyje iš Europos Sąjungos jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšų 2014–2020 m. skirta 109 mln. lt, ne mažesnė suma 2014–2020 m. bus skirta ir iš Europos socialinio fondo lėšų.

• Tikimės, kad per metus pavyks įdarbinti ir į veiklas įtraukti apie 80 tūkst. jaunuolių iki 29 metų amžiaus.

• 14 ministerijų, verslo, darbdavių, darbuotojų bei jaunimo organizacijų dirbs išvien priartinant švietimo sistemą prie darbo rinkos poreikių ir skatinant jaunuolių integraciją į ją.

Vaikams ir jaunimui – pagalba turiningai leisti laisvalaikį

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kasmet skiria lėšų vaikų dienos centrams, kad vaikai iš nepasiturinčių šeimų skirtinguose regionuose turėtų kur saugiai leisti laisvalaikį. Dienos centruose vaikai gali užsiimti saviraiška, kūrybine, sporto veikla, gauti maitinimą, yra mokomi higienos įgūdžių, savarankiškos veiklos. Kadangi vaiko gyvenimas daugiausia priklauso nuo šeimos, dažnai teikiama pagalba ir joms.

Vaikų dienos centrus kuria savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės. 2014-aisiais ministerija finansuoja 220 vaikų dienos centrų visose Lietuvos savivaldybėse. Jų veiklai finansuoti skirta beveik 8,2 mln. Lt.

Į vaikų dienos centrus vaikai gali eiti iki 18 metų, tačiau suprantama, kad vyresniems atsiranda kitų interesų, jie nori savarankiškai ugdyti savo sugebėjimus, įgūdžius. Taip pat kyla nerandančių vietos savirealizacijai jaunuolių problema. Tam pradėti steigti atvirieji jaunimo centrai ar atvirosios erdvės. Šiose erdvėse jaunuoliai gali save realizuoti, čia laukiami visi, kurie nepritampa kitose įstaigose ar tų įstaigų organizuojamos veiklos jiems nėra patrauklios. Čia jie gali kurti filmus, savo projektus, meistrauti, muzikuoti, sportuoti ar paprasčiausiai bendrauti su bendraminčiais.

Veiklos centruose ir erdvėse yra nemokamos, taip suteikiant galimybę įsitraukti visiems to norintiems.

Šiuo metu įvairiose Lietuvos savivaldybėse veikia 22 atvirieji jaunimo centrai ir 111 atvirųjų jaunimo erdvių, kur gali lankytis visi jaunuoliai, nepaisant šeimoje gaunamų pajamų. Tikimasi, kad per artimiausius porą metų visose savivaldybėse veiks atvirosios erdvės ar centrai ir jaunuoliai turės daugiau galimybių rinktis veiklas, jas inicijuoti, savanoriauti.

Prioritetas – Lietuvos gyventojų socialinė gerovė

Kiekvienas Lietuvos gyventojas, kad ir kur jis gyventų – Vilniuje, Tauragėje ar Pakruojo rajone, turi gauti savalaikes ir kokybiškas socialinės rūpybos, įdarbinimo ar kitokios socialinės paramos paslaugas.

Algimanta Pabedinskienė

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė

Esu įsitikinusi, kad to pasiekti galime tik per tikslines investicijas į regionus ir socialinių paslaugų plėtrą juose.

Įgyvendiname ne vieną bandomąjį projektą, kuriuo įvairias paslaugas artiname prie regiono gyventojų, lengvindami jiems šeimyninius rūpesčius: daugiau nei trečdalyje savivaldybių jau vyksta integralios pagalbos namuose projektas; kiekvienoje savivaldybėje veikia vaikų dienos centrai, daugelyje yra jaunimo centrai ir erdvės, kurių veiklas finansuoja ministerija. Iki spalio 1 d. sutarsime su savivaldybėmis, kuriose bus įgyvendinta globos struktūrinė ir paslaugų teikimo pertvarka. Seimui svarstyti pateikėme socialinio būsto nuomos ar išsipirkimo galimybių įtvirtinimą.

Įsiklausome į skaudžiausias regionų gyventojų problemas ir jas sprendžiame.

Ypatingą dėmesį skiriame užimtumo didinimui. Regionai aktyviai naudojasi vietinio užimtumo, viešųjų darbų, ilgalaikių bedarbių įdarbinimo rėmimo programomis. Per šių metų sausio–rugpjūčio mėnesius įdarbinta 120 tūkst. asmenų.

Esame bene pirmieji Europos Sąjungoje, nelaukdami galutinių biurokratinių procedūrų pradėję naujas jaunimo užimtumo didinimo priemones: steigiame jaunimo darbo centrus, kuriuose jauni žmonės sulaukia ne tik patarimų dėl įsidarbinimo, bet ir psichologų konsultacijų, kaip neprarasti motyvacijos ir ieškoti savo gyvenimo kelio. Taip pat subsidijuojame jauno žmogaus darbo vietą, finansuojame jo verslo kūrimą, suteikdami beprocentį kreditą, ir t.t.

Drąsiai galiu teigti, kad pusantrų metų ministro poste praėjo ne veltui – pirmieji projektai, lėšos regionus jau pasiekė, ir jų tik daugės. Atėjo laikas bet kurios savivaldybės gyventojui užtikrinti patikimą, prieinamą ir kokybišką socialinę apsaugą.

ERPF SF kuriame_LT_ateiti_CMYK-01 Manto

Sparnuota spėjusi tapti Lietuvos krašto apsaugos ministro Juozo Oleko frazė „galite miegoti ramiai“ jaunųjų Lietuvos piliečių, atrodo, neįtikino. Savanoriškai prisidėti prie karšto apsaugos skuba vis daugiau pilietiško šalies jaunimo.

Prieš 25-erius metus trijų Baltijos šalių piliečiai gyva rankų grandine pranešė pasauliui: mes esame laisvi. Tačiau laisvė pasirodė esanti trapesnė, nei galėjo atrodyti prieš ketvirtį amžiaus: vos už tūkstančio kilometrų vykstantis karas kelia grėsmę visai Europai.

Jauni ir pilietiški

Okupacinė praeitis tolsta, tačiau šalies jaunimas krašto apsaugai neabejingas. Daugiau jaunuolių savanoriškai dalyvauja baziniuose kariniuose mokymuose, jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose, skirtuose aukštųjų mokyklų studentams, renkasi Krašto apsaugos savanorių pajėgas, stoja į Šaulių sąjungą. „Pilietinė gynyba labai aktuali esant dabartinei saugumo situacijai. Prie patriotinės dvasios kėlimo jaunimas prisideda ne vien karinėse struktūrose“, – sako Krašto apsaugos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus atstovas Vainius Eiva.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) valdybos narė Elena Sinkevičiūtė teigia, kad pradėti veiklą organizacijose jaunuolius skatina įvairūs motyvai: noras būti bendraminčių būryje, būti naudingiems visuomenei. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba LiJOT ne pirmi metai vykdo iniciatyvą „Man ne dzin“, skatinančią jaunus žmones dalyvauti rinkimuose, domėtis vykstančiais politiniais procesais šalyje ir Europos Sąjungoje. „Siekiame, kad visi jauni Lietuvos gyventojai atsakingai, aktyviai dalyvautų valstybės valdyme, galėtų ir mokėtų pasirinkti tas politines jėgas, kurios jiems atrodo priimtiniausios. Mes taip pat organizuojame „Misiją Sibiras“. Tai tapo vienu geriausiai žinomų pilietiškumą skatinančių projektų“, – pasakoja LiJOT valdybos narė.

Pasak jos, pilietiškumas gali būti ugdomas mažais gerais darbais visuomenei ar artimiesiems, užsiimant šviečiamąja veikla, aiškinant apie pilietinio dalyvavimo galimybes. „Jaunimo organizacijos pilietiškumą ugdo ne tik didelėmis kartą per metus vykstančiomis akcijomis“, – teigia E.Sinkevičiūtė.

Karo grėsmės pažadinti

Krašto apsaugos ministerijos atstovo V.Eivos teigimu, įvykiai Ukrainoje paspartino domėjimąsi krašto gynyba: „Susidomėjimas buvo pastebimas dar prieš Rytų Ukrainos įvykius. Šie įvykiai taip pat prisidėjo prie jaunuolių, siekiančių pradinės karo tarnybos, skaičiaus didėjimo.“

Ministerijos atstovo teigimu, į mokymus atvyksta išties motyvuotas jaunimas, siekiantis išmėginti savo jėgas, įgyti naujos patirties ir pasirengti krašto gynybai. Per penkias dienas jaunuoliai gali apsispręsti, ar nori toliau dalyvauti mokymuose. Vidutiniškai iš visų pradėjusiųjų mokymus 85 proc. juos baigia.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 322014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2014-m

Kasmet rugpjūčio 12 dieną minima Tarptautinė jaunimo diena. Tai – proga atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į jaunus žmones ir pabrėžti jų vaidmenį globalioje visuomenėje, o taip pat priminti pasauliui apie jaunų žmonių patiriamas problemas.

Visame pasaulyje šią dieną organizuojami įvairūs renginiai, akcijos, skatinant visuomenę suvokti jaunimo poreikius, patiriamus iššūkius, o politikus – įtraukti jaunus žmones į jaunimo politikos formavimą.

Šių metų Tarptautinės jaunimo dienos tema yra „Jaunimas ir psichikos sveikata“, o devizas – „Psichikos sveikata svarbu“. UNESCO Generalinė direktorė Irina Bokova primena, kad „Jaunų moterų ir vyrų psichikos sveikata svarbi visos visuomenės sveikatai“.

Pasirinkus Jaunimo dienos minėjimui tokią jautrią temą kaip psichikos sveikata yra gera proga suvokti, jog jaunystė yra dramatiškų pokyčių laikotarpis, o perėjimas iš vaikystės į suaugusių žmonių pasaulį – sudėtingas procesas, kuris gali būti lydimas psichikos sveikatos problemų.

VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ pabrėžia, kad Lietuvai pirmaujant pagal paauglių savižudybių ir moksleivių patiriamų patyčių skaičių, labai svarbu yra aukščiausiu politiniu lygiu spręsti jaunimo psichikos sveikatos priežiūros klausimus, kovoti su psichikos sutrikimus dažnai lydinčia stigma ir diskriminacija.

Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai, pasidabinę mantijomis, gavę diplomus apdovanoti gėlėmis ir sveikinimais, svarsto, kur toliau vingiuos jų karjeros kelias. Dalis jį pradeda Lietuvos darbo biržoje (LDB).

Liepos 1 d. darbo biržoje jau buvo užsiregistravę maždaug 600 universitetų ir kolegijų absolventų, ieškančių darbo. Tikėtina, kad liepos 31 d. bedarbių „su aukštuoju“ bus gerokai daugiau.
Šių metų pirmąjį pusmetį LDB užsiregistravo 3,5 tūkst. aukštųjų mokyklų absolventų, 62 proc. iš jų baigė universitetus. Tiesa, situacija šiek tiek pagerėjo: 2013 m. per tą patį laikotarpį jų buvo 700 daugiau.
Skeptikams, kurie iki užkimimo ginčijasi, kad absolventai į LDB ateina ne dėl darbo, o tik dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD), reikia pasakyti, kad absolventams PSD galioja iki pat rugpjūčio 31 d. Vadinasi, jei ketini tęsti mokslus ar vykti uždarbiauti svetur, gali ramiai sėdėti rankas sudėjęs, nes bedarbiu taptum tik nuo rugsėjo.
„Vidutiniškai per mėnesį užsiregistruoja apie tūkstantį absolventų, o būtent liepą šis skaičius gali šoktelėti iki 7–8 tūkst.“, – skaičiuoja LDB Darbo išteklių skyriaus vyriausiasis specialistas Valdas Maksvytis. Jis paaiškina, kad šie duomenys toli gražu ne galutiniai. Skirtingus LDB užsiregistravusiųjų skaičius lemia sezonas, diplomų įteikimo laikas. Gali būti ir taip, kad ne visi absolventai, norintys užsiregistruoti LDB, jau gali tai padaryti, nes kai kurios aukštosios vėluoja pateikti duomenis studentų registrui.
Specialistas priduria, kad registracija LDB vos baigus universitetą nėra joks nuosprendis. V.Maksvyčio žodžiais, LDB tampa patarėju ir tarpininku karjeros pradžioje. Todėl jaunuolis gauna visą įmanomą pagalbą: potencialų darbdavį galima aprūpinti net subsidija už įdarbinimą, apmokymą, o pačiam jaunuoliui ar jaunuolei galima pasiūlyti ir psichologo konsultacijas. Pasak V.Maksvyčio, 600 studentų liepą LDB atsirado todėl, kad pavėlavo kažką padaryti studijų metais: pamiršo būti aktyvūs, dairytis pirmosios darbo vietos, neįgijo praktinės patirties.

Vyresnioji karta gena jaunus žmones į tikrą ar psichologinę emigraciją, nes šie nenori gyventi praeities nuoskaudose įstrigusioje, uždaroje visuomenėje.

Jauni emigrantai visai be jų pirmtakams būdingos romantinės nostalgijos prisipažįsta, kad jiems lietuviškas pasas – tik dokumentas. Tad kodėl dėl jo tiek laužoma iečių, užuot ieškojus su jaunais išeiviais kur kas svarbesnių jiems ir Lietuvai saitų formų?

Jauna šalčininkietė sako, kad Lenkija jai – užsienio valstybė, o Lietuva – jos šalis. Tad kodėl šis regionas tampa vis labiau izoliuotas nuo Lietuvos?

Rusaitė pasakoja, kaip vyresnės kartos dėstytojas vertė ją dvidešimt kartų kartoti lietuvišką žodį, kol ištars taisyklingai. Bet iš jaunesnių dėstytojų ir studentų jokių patyčių dėl tautybės ji nepatyrė.

Jauni žmonės nenori gyventi vyresniosios kartos primestoje, praeities stereotipuose įstrigusioje, uždaroje visuomenėje. Vienus tai gena svetur. Kiti gyvena šioje šalyje jausdamiesi prastesni, o tai – tyliai tiksinti nepasitenkinimo ir nelojalumo valstybei bomba.

Tokios išvados peršasi po Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) koordinuojamo kartu su Lietuvos socialinių tyrimų centru ir Lietuvos istorijos institutu vykdomo socialinės antropologijos ir sociologijos mokslininkų naujo tyrimų projekto .

„Bandėme išsiaiškinti, kaip jaunimas, veikiamas globalizacijos, vedamas šiuolaikinių, sienas peržengiančių kosmopolitinių interesų, saistosi su Lietuva kaip valstybe, kiek jiems svarbus jų nacionalinis identitetas“, – pasakoja tyrimo vadovas VDU Socialinės antropologijos centro vadovas prof. dr. Vytis Čiubrinskas.

Tyrinėti 1980–1995 m. gimę lietuvių emigrantai Londone ir Čikagoje, „paribiniai“ lietuviai Punske ir lenkai Šalčininkuose, rusai Visagine ir Klaipėdoje. Tad pagal jaunosios kartos nuostatas galima prognozuoti, ar artimiausiais dešimtmečiais Lietuva gali turėti vilčių, kad prie jos ateities kuo nors prisidės vis didėjanti emigracijos Lietuva, kad jai bus lojalios tautinės mažumos Lietuvoje.

Kai nebeturėdami nė trijų milijonų menkstame sparčiausiais ES tempais, svarbus ir brangus turėtų būti kiekvienas iš tų apie 1,3 mln. lietuvių kilmės ir iš Lietuvos kilusių žmonių, gyvenančių svetur, o juo labiau čia, Lietuvoje, gyvenantys per 0,4 mln. vietos tautinių mažumų. Bet, panašu, procesai atvirkštiniai. Kodėl, atsakymų galima rasti ir minėtame tyrime.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m

Kuriamos grandiozinės programos ir projektai, o realiame gyvenime jaunam verslui koją pakišti gali tiesiog nesukalbami kaimynai.

28-erių programavimo specialistas Dominykas Bumblauskas yra vienas tų, kurie patikėjo, kad pasinaudojus valstybės parama galima įgyvendinti savo svajonę – dirbti mėgstamą darbą. Kartu su trimis draugais, tarp kurių buvo profesionalus barmenas, virtuvės šefas ir rinkodaros specialistas, Vilniaus centre sumanė atidaryti laundžo barą, kuriame skambėtų madinga elektrosvingo muzika, rinktųsi jaunimas ir miesto svečiai.
Sutarę dėl jauniems verslininkams teikiamų INVEGOS garantijų paskolai iki 87,5 tūkst. Lt, vyrai parengė verslo planą, sunkiai, bet vis dėlto gavo kredito unijos pažadą finansuoti verslo pradžią, tačiau verslo taip ir nepradėjo dėl labai proziškos priežasties – prieš barą sukilo kaimyninių namų gyventojai.
Pasak D.Bumblausko, šis pusę metų trukęs procesas, kainavęs nemažai nervų, laiko ir pinigų, parodė, kad gražiai skambančios valstybės iniciatyvos skatinti jaunimą imtis nuosavo verslo gyvenime gali atsimušti į paprasčiausią biurokratizmą, savanaudiškumą ir interesus.
“Kai su 600 puslapių verslo planu atėjome į INVEGĄ, jie buvo sužavėti. Sakė: “Fantastika, vyrai, pirmyn!” Įkūrėme mažąją bendriją, buvome parengę du verslo plano variantus – optimistinį ir pesimistinį, bet tokios liūdnos pabaigos tikrai nebuvome numatę”, – pasakoja vaikinas.
Pirmiausia reikalai ėmė strigti kredito unijoje, kuriai netiko jų turima preliminari sutartis su patalpų nuomotoju. Tik tuomet, kai jaunuoliai kreipėsi į Lietuvos kredito unijų asociaciją ir buvo duotas nurodymas iš viršaus, kredito unija sutiko juos kredituoti. Bet didžiausia staigmena laukė Vilniaus savivaldybėje, į kurią jie kreipėsi dėl licencijos prekiauti alkoholiu. Tada ir sužinojo, kad name, kuriame norėtų atidaryti barą, gyvena savivaldybės valdininkų ir net tariamų konkurentų (toje pačioje gatvėje esančio baro) giminės ir apskritai savivaldybė užversta gyventojų skundais dėl anksčiau tose patalpose veikusio baro.
“Gyventojams bandėme aiškinti, jog ketiname atidaryti stilingą barą, ne eilinę “girdyklą”, o prekyba alkoholiu reikalinga, kad galėtume išsilaikyti, siūlėme įvairius barterinius mainus, bet viskas veltui. Sunku suprasti, kodėl miesto centre, kur didžiausi žmonių srautai ir turėtų virti gyvenimas, šurmuliuoti barai, kavinės, toleruojamas toks kategoriškas gyventojų nusistatymas. Šaipydamiesi jie mums siūlė biblioteką atidaryti ar pieno barą. Bet tą patį galima ir jiems pasakyti: norite ramybės – kraustykitės iš centro”, – rėžia vaikinas.
Jis sako, kad gavo nepigią pamoką (kainavo parengti verslo planą, buvo sukurtas ir valgiaraštis, skrajutės), tačiau rankų nenuleidžia ir dirbti darbo, kuris būtų ne prie širdies, nesirengia.
“Gerai žinau, koks darbas man patinka, o šita pamoka – tai tikrai ne pabaiga. Valstybės parama jaunimo verslumui skatinti yra iš tiesų puikus dalykas. Tik jei norime, kad jaunimas neišvažiuotų iš Lietuvos, kurtų čia savo verslą, steigtų darbo vietas, institucijos ir visuomenė turi keisti požiūrį ir labiau pasitikėti jaunais žmonėmis”, – mano Dominykas.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Vis daugiau europiečių, o ir lietuvių, turėdami galimybę rinktis, mieliau renkasi laisvą laiką, bet ne galimybę dar daugiau užsidirbti.

„Mūsų visuomenėje daug dirbantis žmogus niekada nebuvo pašiepiamas, gal todėl ir aš dirbti mėgstu. Esu darboholikas, tačiau negaliu pasakyti, kad dėl to kenčiu: juo daugiau dirbu, tuo didesnę prasmę jaučiu, daugiau kelių atsiveria. Kiek sunkiau su darbo virusu pravėrus namų duris – juk dėmesio tikisi ir kūdikis, ir antra pusė. Žinau, būtina išlaikyti balansą tarp šeimos ir darbų, bet kol kas man tai sunkoka suderinti“, – pripažįsta daugiau nei 85 pasaulio šalis aplankęs keliautojas, knygų autorius ir įmonės „Magelano kelionės“ turizmo vadovas Dainius Kinderis.
Daugiau nei prieš metus savo įmonę įkūręs pašnekovas sako pastebintis nemažai skirtumų tarp darbo sau ir kitiems. 33-ejų metų verslininkas sutinka, kad žmonės, įkūrę verslus, tampa savo darbų įkaitais. „Jei apleisi darbą ir dirbsi jį ne daugiau kaip aštuonias valandas per dieną, nieko nebus. Norint po penkerių šešerių metų pajusti rezultatą, šiandien tenka dirbti daug ir sunkiai. Šiuo metu ir pats tai išgyvenu: esu lyg laiko įkaitas, tačiau mane motyvuoja tai, ką veikiu“, – tikina Dainius.
Jis sutinka, kad efektyvesnis darbų paskirstymas kolegoms gerokai palengvintų jo buitį, tačiau prisipažįsta iki šiol tebemanantis, kad pats viską padarys geriau. „Reikia man dar pasimokyti ir darbų skirstymo“, – šypteli D.Kinderis.
Levandų ūkio šeimininkė ir verslininkė Jūratė Lankauskaitė-Kregždienė, kaip ir dauguma kitų „Veido“ kalbintų pašnekovų, taip pat sutinka, kad bėgant nuo fiksuotų darbo valandų ir imantis nuosavo verslo dažnai pataikoma nuo vilko ant meškos. Penktus metus apie pusšešto tūkstančio levandų krūmelių auginanti ir iš jų įvairius produktus gaminanti pašnekovė dažnai balansuoja tarp fizinio ir emocinio išsekimo ribos.
„Kartkartėmis apima jausmas, kad mano gyvenimas bėga pro šalį, o aš draskausi kaip kokia beprotė: mano idėjos, mano investicijos, o kur dar per žiemą iššalę sodinukai… Taip jau nutinka, kai pomėgis virsta darbu“, – konstatuoja levandų augintoja.
Nuolatiniu trūkumu laisvų valandų, kurias būtų galima skirti vaikams ir vyrui, save kaltinanti pašnekovė neslepia, kartais jai tiesiog būtina atitrūkti nuo aplinkos, kurioje kuria ir gyvena. Tuomet geriausiai padeda savaitgalio kelionės.
Priežasčių, kodėl žmonės save nualina dirbdami viršvalandžius, daug. Vieni jų siekia pripažinimo, kiti dėl paties proceso sugeba įsitraukti taip, kad pameta bet kokį saiką, o daliai trūksta organizuotumo ar motyvacijos.
Pasak psichologės psichoterapeutės Aušros Šapranauskienės, šiuo atveju geriausiai gelbsti nuoširdus atsakymas sau pačiam, kas gi padėtų man geriau susigaudyti nuolatiniame skubėjime ir ieškoti efektyvių sprendimų.
„Manau, dauguma kuo puikiausiai supranta, kad nuolatinės ilgo darbo valandos gali išsekinti organizmą, o tada prasideda ir įvairios sveikatos problemos: nuovargis, nemiga, depresija. Nuo pervargimo krinta darbo efektyvumas, motyvacija dirbti, taigi dingsta ir laimės jausmas. Pradėję jausti, kad įdedamos pastangos ir uždirbami pinigai nebeteikia norimo pasitenkinimo, vėl grįžtame prie klausimo, kas šiuo gyvenimo tarpsniu svarbiau: pinigai, kuriuos uždirbame, ar laikas, kurio vis negana sau, savo šeimai, savo pomėgiams“, – dažną mintyse užklumpantį klausimą garsiai įvardija psichologė.
Tačiau nuo pamąstymų, kaip organizuoti savo asmeninį ir profesinį gyvenimą, lengviau netampa, todėl būtina stengtis įvertinti, kas jums labiausiai kenkia, jei kalbama apie darbo ir laisvo laiko takoskyrą.

Koją kiša įtarumas

„Jei leidžiame savo laiką valdyti atsitiktinėms aplinkybėms ar, dar blogiau, grobstyti laiko vagims, tiesiog leidžiame savo gyvenimui tekėti pro šalį“, – įsitikinusi knygos „Kaip atleisti savo šefą“ autorė Ilzė Butkutė.
Kurį laiką pati valdyti laiką ir atpažinti jo vagis besimokiusi pašnekovė vadina tai viena brangiausių dovanų sau. Klausite, koks efektyvumas? „Per savaitę sugebėjau baigti darbus, kurių prieš tai neįstengiau įveikti kelis mėnesius“, – argumentuoja tekstų kūrėja, supratusi, kad daugiausia jos laiko ištirpdavo atsakinėjant į žmonių laiškus socialiniame tinkle „Facebook“.
Tačiau ir ji sutinka, kad absoliučiai visiems tinkamo recepto, kaip planuoti savo gyvenimą ir nuo to nenukentėti, nėra: „Vienas gerai jaučiasi ardamas kaip jautis ir vienumoje po šešiolikos valandų darbo neurotiškai siurbčiodamas brangiausią viskį, kitas gal apskritai viską metęs gyvena apkasuose miške, minta žolėmis, kalbasi su dvasiomis – ir abu jie savaip laimingi. Tikiu, kad būtų sveika eiti vidurio keliu tarp šių dviejų kraštutinumų.“
O štai finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius Žilvinas Jančoras nuolat skubančioje Lietuvos visuomenėje sako pastebintis paradoksalų reiškinį: niekam nereikia darbu neperkrautų žmonių.
„Lietuvos darbo rinkoje situacija tokia, kad gerų specialistų nuolat trūksta, tačiau radus tinkamą kandidatą ir sužinojus, kad jis neperkrautas darbu, tarsi išsigąstama, imama įtarinėti, ar šiais laikais tikrai gali taip būti. Ar tas žmogus pakankamai geras?“ – sako Ž.Jančoras, kuriam planuoti savo laiką šiandien sekasi.
Tačiau paklaustas, kaip tvarkėsi prieš 20 metų, prabyla apie visai kitą gyvenimo kokybę: „Dirbdavau po 12 valandų per parą, krisdavau miegoti, o ryte – vėl į darbą. Tik tokiu būdu pasiekiama kažkokio meistriškumo, profesionalumo. Reikia bent dešimtmečio, kad taptum kokios nors srities specialistu“, – neabejoja Žilvinas.
Vis dėlto dalis pasaulio jau kuris laikas vadovausi kitokiomis nuostatomis. Tarkime, dabartinis Švedijos ir Norvegijos jaunimas nebenori užsiimti verslu, siekti karjeros aukštumų, nes pragyvenimo lygis ir socialinės garantijos jų šalyje ir taip pakankamai geros.
Naujausia vokiečių studija atskleidžia, kad keturi iš dešimties darbuotojų, turėdami galimybę, mieliau rinktųsi laisvą laiką, o ne pinigus. Iš tūkstančio apklaustųjų kas trečias vadovas taip pat neliktų abejingas tokiai galimybei.
Karjeros konsultantai sako, kad šie požymiai leidžia spręsti apie Vakarų visuomenėje bręstančią vertybių ir mentaliteto kaitą. Nors jei grįšime prie Lietuvos ir kitų žemesnio ekonominio išsivystymo lygio valstybių, teks pripažinti, kad jų gyventojams vis dar svarbu prasimušti, sukurti verslus, kitaip tariant, užtikrinti savo vietą po saule nesibaigiančio darbo sąskaita.
Tiesa, prošvaisčių esama jau ir mūsų padangėje. Dažniausiai skaičiuoti darbo valandas ima tie, kurie anksčiau yra persidirbę, dėl to turėję rimtų sveikatos problemų ar patyrę kitų sukrėtimų.
Nemažai prie sklandaus profesinio gyvenimo planavimo šiandien prisideda ir karjeros konsultantai, finansinio savarankiškumo mokytojai, psichologai. Būtent jie mūsų visuomenę moko, kaip planuoti savo laiką pasitelkiant meistriškumą, turimą patirtį ir kitas reikiamas savybes. „Šiandienos profesionalui svarbu ne šiaip sau dirbti, bet kokybiškai ir greitai pasiekti kuo geresnių rezultatų per kuo trumpesnį laiką“, – apibendrina Ž.Jančoras.

Ko galima tikėtis iš jaunosios kartos, kuri savų ambicijų ir norų įgyvendinimą vertina labiau nei naudą, kurios galiausiai pajėgs suteikti visuomenei?

Jie daug keliauja ir yra išsilavinę. Jie siekia kuo daugiau įvairesnės patirties, žinių, naujų įgūdžių ir mėgsta naujus žmones. Jie neprisiriša prie vieno darbo, vienos šalies, vienos krypties. Šeima jiems ne prioritetas – „gal po trisdešimties metų, o gal dar vėliau“. Jie nemažai investuoja į save ir jaučia, kad tai jų teisė, nes tai juk jų gyvenimas, kurį teturi vieną. O štai dažnas vyresnis žmogus kraipo galvą ir abejoja, ar tokios klajonės duos ką nors vertingo, ir vadina juos egoistais, gyvenančiais tik savo malonumui.
Tokie yra didelė dalis jaunų žmonių Lietuvoje. Vis dėlto ar tai taip blogai, o gal tokie žmonės kaip tik ir taps, kad ir vėliau, tais pokyčius lemiančiais žmonėmis, kurių mums taip trūksta?
Pasauliui tapus dideliu globaliu kaimu ir atsiradus daugiau galimybių bei informacijos, ši karta tarsi atsidūrė tarp dviejų girnapusių: ji puoselėja didesnes ambicijas ir yra pasirengusi kur kas labiau rizikuoti, bet kartu yra kur kas labiau sutrikusi ir ilgiau ieško savo vietos po saule. Toks blaškymasis ir siekimas pirmiausia įgyvendinti savo norus vyresnėms kartoms kelia nerimą, kad daug jaunų žmonių taip ir nugyvens beklajodami, ir kažin ar visos didelės investicijos į savo patirtį bei žinias galiausiai kristalizuosis į kažką naudinga.

Betiksliai ieškojimai anksčiau ar vėliau tampa tikslingi?

29-erių metų Marija Kavaliauskaitė, geriau žinoma kaip Maria Cavali, šiuo metu dirba fotografe Nyderlanduose. Porą pastarųjų metų ji šiek tiek sulėtino tempą, bet iki tol mergina tikrai neužsisėdėdavo vienoje vietoje ar prie vieno dalyko. Studijuodama ir politologiją (veikiau dėl tėvų bei senelių, o ne dėl savęs), ir fotografiją, tuo pačiu metu ji daug keliavo ir dirbo užsienyje.
Pasaulis netruko tapti gana mažas: M.Kavaliauskaitė dirbo „AirBaltic“ stiuardese, vasaromis keliaudavo į užsienį dirbti „studentiškų darbų“ (pavyzdžiui, aukle Prancūzijoje ar drabužių pardavėja Anglijoje), o galiausiai po studijų darbai ją nuvedė į Nyderlandus, Monaką bei Jungtinius Arabų Emyratus. Štai ten būdama ji ir suprato, kad daro visai ne tai, ką norėtų, taigi metė darbą, nusprendė padaryti pertrauką ir apgalvoti, ką veikti toliau. Puiki dingstis tam buvo JAV Nevados dykumoje vykstantis „Burning man“ festivalis, prie kurio organizavimo ji prisidėjo. Po šio renginio mergina tvirtai apsisprendė gyventi Amsterdame ir rimtai siekti fotografės karjeros.
„Pagaliau jaučiuosi tikrai laiminga. Linkiu kiekvienam žmogui daryti tai, ką jis mėgsta. Nors dirbti tenka tikrai labai daug (iš tikrųjų niekas čia tavęs nelaukia, turi būti dukart geresnis už olandus, kad galėtum dirbti tą patį darbą kaip ir jie), bet tai teikia malonumo“, – džiaugiasi savo sritį atradusi ir joje įsitvirtinanti M.Kavaliauskaitė.
Jos manymu, kai atsirado daugiau galimybių ir sumažėjo atstumai, natūralu, kad žmonėms tapo sunkiau atsirinkti, ko jie iš tikrųjų nori, tačiau tai nėra blogai. Dažniausiai tai vis tiek į ką nors pavirsta.
„Kai atrandi save, pradedi klajoti tikslingai. Seniau mano keliavimas buvo labiau blaškymasis, kažko ieškojimas, be to, kadangi nebuvau nieko susikūrusi, nebuvo sunku ir palikti. Negalima nepaminėti ir to, kad būdama jaunesnė laikiausi valiūkiško požiūrio, jog viskas įmanoma, tad net neturėdama pinigų keliaudavau toli ir visada tikėdavau, kad susirasiu darbą, kad viskas kaip nors savaime susidėlios gerai. Tiesa, ir dabar mano kelionių noras vis dar nenumalšintas (kas nors pasiūlytų imtis projekto Honkonge – tikrai sutikčiau), tik dabar noriu ne šiaip sau keliauti, bet sieti keliones su savo veikla“, – aiškina M.Kavaliauskaitė.
Mergina sutinka, kad ją galima pavadinti egoiste, tačiau, pasak jos, tik pati būdama laiminga ji gali šalia esančius žmones padaryti laimingus ir sukurti kažką tikrai vertinga.

Namai ten, kur atveda tikslai

Raimondas Balužis taip pat niekada nebuvo linkęs apsiriboti vien Lietuvos siūlomomis galimybėmis. Įstojęs studijuoti filosofijos Vilniaus universitete, čia jis praleido tik tris savaites, nes netrukus sužinojo, kad jį priėmė ir Vienos universitetas Austrijoje. Kadangi po metų studijų pradėjo labiau pasitikėti savo vokiečių kalbos žiniomis ir pamatė, kad studijoms reikia skirti kur kas mažiau laiko, R.Balužis nutarė pradėti ir meno istorijos studijas.
Baigęs filosofijos magistrantūrą Austrijoje, pernai jis grįžo į Lietuvą ir Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu įsidarbino Užsienio reikalų ministerijoje ryšio pareigūnu (jo užduotis buvo pirmininkavimo renginių koordinavimas su Austrijos delegacijomis ir ambasada). Pasak Raimondo, darbo laikinumas jam buvo vienas pranašumų, nes Lietuvoje jis vis vien neketino ilgai užsibūti. Artimiausi jo planai – filosofijos doktorantūros studijos vokiškai kalbančioje šalyje.
Raimondas džiaugiasi, kad po Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pasibaigus darbui ir likus šiek tiek laiko iki stojimo jis galės išmokti tam tikrų reikalingų dalykų ir galės parašyti porą straipsnių, kurie padidins jo šansus stojant. „Galima sakyti, tai buvo atostogos. Jei šiemet, kaip planuoju, gausiu doktoranto – profesoriaus asistento vietą, tai tikriausiai daugiau nebeteks dirbti kitokio darbo, nei akademinio, tad ligšiolinė patirtis buvo įdomus nuotykis“, – dėsto R.Balužis.
Nei miestas, nei šalis jam niekada nebuvo itin svarbūs, nes pagrindinis jauno vyro prioritetas visada buvo kuo geresnis jo akademinių gebėjimų ugdymas, ir pagal tai jis rinkosi ir universitetus, ir gyvenamąsias vietas, atsisakydamas tokių dalykų, kaip nuosavo būsto planai ar proga gauti didesnį atlyginimą. „Mano požiūris toks, kad turiu daryti tai, ką geriausiai sugebu“, – savo motyvaciją taip tvarkyti gyvenimą paaiškina R.Balužis.
Daugybę valstybių (neretai autostopu) išmaišiusi, daug savanoriavusi, o šiuo metu Malmėje (Švedijoje) gyvenanti ir į lyčių studijas pasinėrusi Vilija Židovainytė taip pat nėra prisirišusi prie vienos vietos ir nežino, kur galiausiai apsistos, – pastaraisiais metais ji jau išmoko nebekreipti didelio dėmesio į visuomenės su ja siejamus lūkesčius.
„Lietuvoje jaučiau pareigą būti tokia, kokią mane nori matyti visuomenė. Iš tikrųjų, kai buvau jaunesnė, sėkmingai gyvenau pagal visas tas nerašytas taisykles: buvau gera mokinė mokykloje, vėliau labai gera studentė universitete, kitaip tariant, tikrai pavyzdingas, visų giriamas vaikas. Tėvai iš manęs labai daug tikėjosi, vylėsi, kad tapsiu „dideliu žmogumi“, – juk tokia protinga mergaitė. Vis dėlto man po truputį kaupėsi pasipriešinimas ir galiausiai pasakiau „ne“ – turiu tik vieną gyvenimą ir nenoriu gyventi pagal modelį mokykla–universitetas–darbas–vedybos–vaikai–skyrybos“, – atvirai dėsto mergina.
Taigi baigusi politologiją ji atliko praktiką Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau prisidėjo prie vieno projekto. “Po to man pasiūlė darbą, ir štai tada iškilo pasirinkimo dilema. Tada galėjau išpildyti visas savo tėvų svajones, padaryti tai, ko žmonės iš manęs tikisi, bet vis dėlto galiausiai supratau, kad tai ne man: negaliu imti ir „nusėsti“ kažkokios ministerijos kabinete su darbiniu kostiumėliu ir rūšiuoti popierius ar atsakinėti į elektroninius laiškus. Aš turiu pasinaudoti proga ir daryti tai, ką aš noriu“, – prisimena V.Židovainytė.
Atsisakiusi darbo ji pusmečiui iškeliavo į Angliją ir ten apsisprendė, kad nori keliauti savanore į Armėniją, kur Raudonajame Kryžiuje dirbo su seneliais pabėgėliais iš Azerbaidžano, taip pat šiek tiek savanoriavo Gruzijoje po jos karo su Rusija. Toliau buvo ilga keletą mėnesių trukusi kelionė autostopu į Lietuvą, o iš čia keliai vedė į Belgiją, vėliau Prancūziją, galiausiai nubloškė į Švediją.
„Išmokau, kad svarbiausias žmogus mano gyvenime esu aš ir svarbiausia, ką turiu užtikrinti savo gyvenime, – kad jausčiausi laiminga ir galėčiau save realizuoti. Tik į save įsiklausantis žmogus gali kažką pakeisti“, – įsitikinusi V.Židovainytė.

Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos specialistų ir verslininkų nukreipia savo žvilgsnius į posovietines respublikas ir ryžtasi projektams Kazachstane, Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane, Azerbaidžane ar kitose buvusiose “sesėse”.

Šiandien šimtai Lietuvos specialistų, ypač medikų, architektų, inžinierių, mokslininkų, pusę metų dirba Lietuvoje, o kitą pusmetį – Kazachstane, Azerbaidžane, Uzbekistane ar kitose Vidurinės Azijos valstybėje.
Ypač abipusė simpatija jaučiama bendraujant su Kazachstanu: mūsų specialistams patinka tai, kad ši naftos turtinga šalis daug investuoja į mokslą bei įvairias inovacijas ir atvykusiems specialistams moka didelius atlyginimus, o Kazachstanui imponuoja mūsų profesionalų žinios, patirtis, rusų kalbos mokėjimas ir Rytų bei Vakarų sistemos supratimas.

Domėjimasis Lietuvos sukaupta patirtimi vis didėja
Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas, Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas patvirtina, kad į Lietuvą vis dažniau dairomasi dėl noro perimti mūsų turimą kompetenciją ir žinias.
„Ne paslaptis, kad kai kuriose posovietinėse respublikose pastaruoju metu į įvairias sritis, ypač į mediciną, metami dideli pinigai. Statomos naujos klinikos ir ligoninės, joms nupirkta labai aukšto lygio pažangios medicininės aparatūros, geriems specialistams siūlomi dideli atlyginimai, – dėsto P.Baršauskas. – Vis dėlto paaiškėjo, kad jie patys negali tų technologijų įsisavinti ir tinkamai naudoti. Tam jiems trūksta aukšto lygio inžinerinės kompetencijos specialistų, tad pradėta ieškoti išeičių.“
Pasak rektoriaus, iš pradžių siekiant parengti reikalingos kompetencijos specialistų į universitetus, ypač į Kazachstano Nazarbajevo universitetą, buvo kviečiami patys geriausi pasaulio ekspertai, kuriems buvo mokami dideli, Vakarų lygio atlyginimai. Vėliau suvokta, kad nereikia dairytis labai toli, – tai, ko reikia, galima rasti ir kur kas arčiau. Būtent tada Nazarbajevo universiteto atstovai kreipėsi į KTU pagalbos rengiant reikiamos kompetencijos specialistus. Taigi šiuo metu kaip tik tariamasi, kad KTU apmokytų dvi atskiras kazachų studentų grupes biomedicininės inžinerijos bei medicinos fizikos srityse.
„Dabar derinamos detalės, o dėl pinigų pasakė labai paprastai – sakykite savo kainą, ir mes sumokėsime, – pasakoja P.Baršauskas, neabejodamas, kad panašių programų ateityje daugės. – Tai yra tam tikra rinka, kuri siunčia signalus, ir mes į tai reaguosime.“
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) dar aktyviau bendradarbiauja, dalydamasis gerąja patirtimi su šia šalimi. Jis jau daugiau nei šešerius metus bendradarbiauja su Kazachstano universitetais, mokslo institutais, sveikatos priežiūros ir verslo institucijomis. Beje, tai daug naudos duoda ne tik Kazachstanui, bet ir mūsų valstybei, mūsų mokslo institucijoms bei mūsų specialistams.

Lietuvos medikai posovietinėje erdvėje gali tapti pionieriais
Ne vienas gerbiamas Lietuvos medikas savo karjerą jau susiejo su Vidurinės Azijos valstybėmis. Čia galima paminėti nusipelniusį Lietuvos kardiochirurgą Rimantą Benetį, kuriam Kazachstano nacionaliniame medicinos mokslų centre buvo patikėta įkurti Širdies centrą ir kuris dirba tarp abiejų valstybių, ar žymų neonatologą (naujagimių gydytoją) Arūną Liubšį, daug metų dirbusį su įvairiomis gydytojų apmokymo programomis Uzbekistane, Kirgizijoje, Tadžikistane, Turkmėnistane ir Azerbaidžane, bei daugelį kitų medikų.
Būtent vaiko ir motinos priežiūra – viena tų sričių, kurių specialistai buvusiose sovietinėse respublikose yra paklausiausi. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė prof. Rūta Jolanta Nadišauskienė patvirtina, kad Lietuvos gydytojams tikrai daug tenka dirbti įvairiose Vidurinės Azijos valstybėse – ypač Kazachstane, Tadžikistane, taip pat Azerbaidžane.
„Tam tikra pagarba mūsų specialistams išlikusi dar nuo tų laikų, kai buvome vienoje sveikatos priežiūros sistemoje. Jau tada moterų, nėščiųjų, gimdyvių, naujagimių mirtingumo, naujagimių sveikatos bei kiti rodikliai pas mus buvo daug geresni negu daugelyje kitų sovietinių respublikų. Tai tų kraštų žmonėms žinoma, tad turėdami išteklių jie dairosi ir kviečiasi Lietuvos medikus. O mūsų medikai stengiasi padėti, be to, jie dar turi ir galimybę užsidirbti“, – aiškina R.J.Nadišauskienė.
Lietuvos medikai turi didelį pranašumą ne tik dėl to, kad moka rusų kalbą ir gali tiesiogiai bendrauti be vertėjų, bet ir todėl, kad puikiai supranta, kaip veikia tenykščių valstybių sveikatos priežiūros sistema, ir žino, kokių problemų ten kyla. Negana to, žino ir kaip jas spręsti.
Galiausiai esama ir politinių priežasčių, lemiančių aktyvesnį bendradarbiavimą medicinos srityje: jau kitais metais susitiks Jungtinių tautų šalių narių atstovai ir aptars pasiektą pažangą įgyvendinant tūkstantmečio vystymosi tikslus – vaikų mirtingumo mažinimas ir motinų sveikatos gerinimas yra vieni iš jų. O tai vis dar opi problema dažnoje posovietinėje respublikoje, tad ieškoma būdų, kaip ją spręsti.
Tiesą sakant, Vidurinės Azijos šalyse lietuviai medikai turi galimybę patenkinti darbines ambicijas ar net tapti tam tikrų sričių pionieriais. Natūralu, kad jiems patinka ne tik patiems dirbti, bet ir kitus mokyti, nes be to nepavyksta išsiversti. „Iš pradžių buvo taip, kad mes atvažiuojame, ir moterų bei naujagimių mirtingumas gerokai sumažėja, tačiau išvažiuojame, ir vėl tas pats. Tai nepadeda pasiekti reikalingo rezultato“, – pavyzdį pateikia R.J.Nadišauskienė.

Jaunimo nedarbo tema – viena labiausiai aptarinėjamų tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje. Tačiau ją aptarinėjant prasprūsta vis daugiau klaidingų mitų, spekuliacijų ir manipuliacijų. “Veidas” pakalbino daug dirbančių jaunuolių, kurie tvirtina, kad susirasti darbą Lietuvoje nėra labai sudėtinga, – tereikia šiek tiek sumažinti savo reikalavimus ir degti noru dirbti.

Nekilnojamojo turto agentas, projektų vadovas, programuotojas, klientų vadybininkė ir radijo stoties reporterė, kino, garso ir scenos įrenginių specialistas, pokerio lošėjas, taip pat ir nuosavą verslą plėtojantis jaunuolis… Tai darbai, kuriuos dirba mūsų kalbinti jaunuoliai, studentai.
„Iš tiesų vertinimai, kad jauniems žmonėms mūsų šalyje trūksta darbo, tėra migloti mitai, kuriais bandoma pateisinti savo nesugebėjimą įsidarbinti, – pabrėžia studentas bei programuotojas Egidijus Ramonas. – Tiesiog reikia suvokti, kad darbdavys pats neprašys studento atvykti į darbo pokalbį, jei šis nerodys noro. Manau, dauguma žmonių tai pamiršta ir per greitai pasiduoda bei nusivilia.“
Egidijui pritaria personalo atrankos ir paieškos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius, tvirtinantis, jog būtina suvokti, kad darbo paieška taip pat yra darbas. Be kita ko – sunkus ir reikalaujantis daug pastangų. „Visai natūralu, kad pirmą kartą darbo ieškančiam studentui ne itin sekasi. Tuomet jaunuoliai labai greitai nuleidžia rankas ir dėl savo nesėkmių kaltina darbo rinką, baisius darbdavius, galiausiai visą Lietuvą, kurioje neva neįmanoma gyventi. Tai nėra teisinga.“
Baimė suklysti, neatitikti didelių darbdavio reikalavimų ir, žinoma, išankstinis nusistatymas, kad rasti darbą esą nepaprastai sunku, dažnai užkerta kelią sėkmingoms paieškoms. Juk savimi ir savo gebėjimais nepasitikintis žmogus niekaip neprivers juo pasitikėti ir darbdavio.
„Jaunuoliui, neturinčiam, patirties, poros mėnesių paieška yra visiškai normalus laiko tarpas. Stengiantis, domintis darbo rinka ir pačiam keičiantis, darbą tikrai pavyks rasti. Ypač šiuo metu, tai yra lapkritį ir gruodį, nes šie mėnesiai darbo rinkoje tikrai aktyvūs“, – tvirtina K.Blaževičius.
Jo žodžius patvirtina ir Lietuvos darbo biržos (LDB) naujausi statistikos duomenys: ši rudenį darbo paklausa tikrai didėjo ir tebedidėja. Tarkime, rugsėjį darbdaviai įregistravo 30,5 tūkst. laisvų darbo vietų – 8,4 proc. daugiau negu rugpjūtį, o teritorinės darbo biržos į darbo rinką sugrąžino beveik 31 tūkst. darbo ieškančių žmonių. O juk kai yra daugiau laisvų darbo vietų, tai ir jaunimo galimybės įsidarbinti padidėja.

Studentų patirtis: jei esi darbštus ir žinai, ko nori, darbo paieškos tikrai neapkars

Lietuvoje daugėja manančiųjų, kad jaunimas gali tikėtis tik gana prastų darbų, o studentai – apskritai nekvalifikuotų darbų. Tačiau tokie vertinimai vėlgi dažnokai prasilenkia su realybe.
Ne naujiena, kad informacinių technologijų (IT) sritis šiuo metu yra viena perspektyviausių darbo rinkoje, o vidutinis atlygis čia gerokai viršija vidutinį Lietuvos darbo užmokestį. Kadangi IT specialistų trūkumas verčia priimti į darbą ir mažiau patyrusiu asmenis, šioje srityje durys atsiveria ir studentams. Todėl jau pirmaisiais mokslo metais įsidarbinti nutarusiam Vilniaus kolegijos programų sistemų antrakursiui Egidijui Ramonui darbo paieška neprailgo. Nors, kaip pasakoja vaikinas, dauguma darbdavių pirmenybę teikė darbo patirties turintiems ir visą darbo dieną dirbti galintiems asmenims, tai nenumušė studento entuziazmo susirasti darbą.
„Jau pirmo kurso antrąjį pusmetį elektroniniu paštu iš įmonės UAB „Idamas“ gavau atrankinę užduotį, kurią įvykdžiau dar tą patį vakarą. Kitą dieną buvau pakviestas į darbo pokalbį ir sužinojau gerą naujieną – mano užduotis tiksliausiai atitiko įmonės reikalavimus, todėl buvau priimtas į darbą be jokių dvejonių, – pasakoja antrakursis E.Ramonas, šiuo metu einantis PHP programuotojo pareigas. – Dirbu gana įvairų darbą, susijusį su interneto puslapių kūrimu, programavimu. Kuriu naujus internetinius modulius ir modifikacijas, taisau paliktas klaidas bei saugumo spragas.“
Kitas mūsų pašnekovas, viešuosius ryšius Socialinių mokslų kolegijoje studijuojantis trečiakursis Arturas Stukala dirbti pradėjo taip pat vos įstojęs į aukštąją mokyklą. Ieškoti darbo jį paskatino finansiniai sumetimai. Vaikinas džiaugiasi, kad net pirmasis bandymas įsidarbinti buvo sėkmingas: „Žinau, kaip sunku tėvams išlaikyti studentą Vilniuje, ir dar tokį kaip aš… Todėl nusprendžiau išbandyti jėgas: nusiunčiau savo CV į nekilnojamojo turto agentūrą „ReBank“ ir buvau pakviestas į pokalbį. Įsidarbinti, kaip dabar atrodo, buvo labai lengva. Manau, tai lėmė mano bendravimo įgūdžiai ir lankymasis Mindaugo Vidugirio seminaruose, kuriuose to moko.“
Tuomet dar pirmakursiam studentui buvo suteikta darbo vieta Gedimino prospekte, kompiuteris, telefonas, reikiamos žinios, visa teisinė pagalba ir pavydėtinas atlygis.
Dar vienas dirbančio ir perspektyvaus jaunuolio pavyzdys – Mykolo Romerio universitete teisę studijuojantis labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ projektų vadovas Ignas Rusilas, šiuo metu koordinuojantis projektą „Misija Sibiras“. Vaikinas nuo paauglystės dalyvauja įvairioje nevyriausybinių organizacijų veikloje, tad šioje srityje nėra naujokas.
„Jau būdamas penkiolikos metų turėjau savo NVO, kurioje vykdžiau įvairius kultūrinius, edukacinius jaunimo užimtumo projektus. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, jau turėjau sukaupęs šiek tiek patirties, todėl gavau nemažai darbo pasiūlymų. Kai buvau pakviestas prisidėti prie komandos „Jauniems“ ir koordinuoti projektą „Misija Sibiras“, ilgai nedvejojau. Manau, nesuklysiu teigdamas, kad tai ne tik vienas didžiausių, bet ir prasmingiausių jaunimo projektų Lietuvoje“, – mielu darbu džiaugiasi jaunuolis ir priduria, kad čia jo pareigos yra labai įvairiapusiškos: nuo dokumentų pildymo iki projekto idėjų kūrimo ir jų įgyvendinimo.

Šiuolaikinio jaunimo portretas iš esmės skiriasi nuo ankstesnio laikmečio jaunuolių paveikslo.

Gabus, pakankamai išsilavinęs ir lygiomis sąlygomis besivaržantis su anglakalbiais studentais Vakarų Europos universitetuose. Taip būtų galima apibūdinti „išmanųjį“, tiesa, šiandien kur kas dažniau virtualioje nei realioje erdvėje sutinkamą Lietuvos jaunimą.
Akademinė šalies bendruomenė sutartinai tikina, kad tokiais plačiais profesinio pasirinkimo, darbo paieškų ar šeimos kūrimo galimybių horizontais negalėjo pasigirti nė viena ankstesnė lietuvių karta.
Tuo metu sociologai ir psichologai, kalbėdami apie šalies jaunimą, šiuo metu sudarantį 21 proc. visų šalies gyventojų, pabrėžia socialinės aplinkos, kurioje dabartinė karta auga, svarbą. Esą būtent joje pasireiškianti humanistinių idealų stoka, nuolat juntama įtampa ir neužtikrintumas dėl esminių gyvenimo pasirinkimų lemia jaunimo polinkį į nusikalstamą veiklą, didina emigraciją ir nusivylimą daugeliu dalykų.
„Šiuo metu itin mėgstama postringauti, kad Lietuvoje užaugo itin žiauri karta, tačiau drįsčiau priminti, kad pats jaunimas neauga, jis auginamas suaugusiųjų. O jei jaunas žmogus paliekamas formuotis vienui vienas, tegul tokie tėvai į veidrodį pasižiūri“, – kritikos strėlių emigracijoje gyvenantiems gimdytojams negaili psichologė Dalia Kujalienė.
Statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje jaunimo sparčiai mažėja: vien šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 631 tūkst. jaunuolių, kurių amžius siekia nuo 14 iki 29 metų. Tai 145 tūkstančiais mažiau nei prieš dešimtmetį.
Kas lemia Lietuvos ateitimi vadinamos jaunosios kartos protų nutekėjimą? Kaip atrodo šiandieninio jaunimo portretas ir kokios perspektyvos bei galimybės jo laukia netolimoje ateityje?

Emigracijos mastai ir priežastys

Pernai iš Lietuvos emigravo 19,8 tūkst. jaunų (14–29 metų) šalies gyventojų – jie sudarė beveik pusę (48 proc.) visų emigrantų. Dauguma jų, 76 proc., išvyko dirbti, kiti – mokytis, tobulinti kalbų ir pan. Tačiau Lietuvoje iki šiol netrūksta manančiųjų, kad tai – joks praradimas ar problema.
Hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras tikina, kad šiandieninio jaunimo pasaulio pažinimas emigracijoje grindžiamas asmenine patirtimi: „Išvažiuoja, pabando, vis tiek dauguma sugrįžta atgal. Kita vertus, jei žmogus kitapus Atlanto pasijus laimingesnis, neturime teisės iš jo tai atimti.“
Tačiau jaunimo problematikos tyrimų rezultatai atskleidžia kai ką kita. 2012-aisiais iš Lietuvos jaunuolių emigravo kur kas daugiau nei imigravo (t.y. neto tarptautinė migracija buvo stipriai neigiama), o tai sudaro daugiau negu 10 tūkstančių.
Kauno technologijos universiteto Socialinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. habil. dr. Gediminas Merkys labai abejoja, ar emigravęs jaunimas dar kada grįš. Didžioji jo dalis užsienyje susikuria kur kas geresnes gyvenimo sąlygas, nei galėtų tai padaryti Lietuvoje. Kitas aspektas – dalis emigravusiųjų palengva nutautėja.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos sociologinės apklausos duomenimis, išvykti dirbti į užsienį pusmečiui norėtų 44 proc. 18–29 metų jaunimo. Tai akivaizdus įrodymas, kad jaunas žmogus išsiskiria palankiu požiūriu į emigraciją. Nė vienoje kitoje ES šalyje nėra tokios didelės šios amžiaus grupės emigracijos, kaip Lietuvoje.
Vilniaus universiteto antro kurso psichologijos studentė Modesta Brukštaitė pasakodama savo istoriją prisimena, kad nepaisant gerų jos mokymosi rezultatų vidurinėje įstoti į valstybės finansuojamą vietą Vilniaus universitete iš pirmo karto nepavyko. „Žinojau, kad už studijas nemokėsiu, todėl metus laiko nusprendžiau praleisti dirbdama Londone. Šeima mane labai palaikė, o tai suteikė jėgų ir ryžto. Taigi pasitaupiusi pinigų ir patobulinusi anglų kalbos žinias po metų grįžau į Lietuvą. Dabar studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, gyvenu bendrabutyje ir mėgaujuosi bendraminčių kompanija“, – džiaugiasi studentė.
Apie grįžimą į Londoną pašnekovė nemąsto, nes jos nesužavėjo britų požiūris į emigrantus: su jumis gerai, be jūsų – dar geriau. „Visą gyvenimą jaustis tarp jų svetimai ir klausyti tokių kalbų – ne man“, – atvirai dėsto Modesta.
Vis dėlto tokių pavyzdžių gerokai mažiau nei kitokių, kai jauni lietuviai savo gyvenimą nusprendžia sieti nebe su Lietuva. Edukologai jau kuris laikas būgštauja, kad akademinio jaunimo emigracija stiprina demografinę šalies krizę ir kelia grėsmę Lietuvos visuomenės raidai. Pasidomėjus, kas būtent skatina jaunimą rinktis studijas užsienyje, argumentų galima išgirsti ne vieną ir ne du. Tarp populiariausių – sklandančios kalbos apie prastą dėstymo lygį Lietuvos universitetuose, netinkamą dėstytojų kvalifikaciją ir pan.
Prestižiniame Sorbonos universitete kino magistrantūros studijas pasirinkęs lietuvis Karolis Baublys džiaugiasi, kad jam teko proga dalyvauti tarptautiniu lygiu žinomų prancūzų, italų ir vokiečių dėstytojų paskaitose. „Lietuvos universitetai neturi tiek lėšų, kad įdarbintų garsų intelektualą iš užsienio. Be to, studijuojant svetur akiratį praplečia internacionalinė aplinka: mano bendrakursiai buvo italai, lotynų amerikiečiai, kinai ir pan. Studijos svetur padeda pažinti pasaulį ir iš pamatų keičia suvokimą apie žmones bei supančią aplinką“, – sako ne vieną užsienio kalbą Prancūzijoje patobulinęs ir kitokią mokymosi sistemą išmėginęs pašnekovas.
Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Meldžiukas užsimena, kad prie Lietuvos jaunimo emigracijos prisideda ir visuomenėje vyraujantys stereotipai. „Nemaža dalis jaunimo tiki, kad darbą Lietuvoje galima susirasti tik per pažintis. Tenka pripažinti, kad būtent tokie stereotipai dažnai nulemia jauno žmogaus elgseną, įsitvirtinimą visuomenėje ir darbo rinkoje.“ Pašnekovas sako pastebintis ir dar vieną tendenciją – jaunimas Lietuvoje nepasitiki savo žiniomis, o tai apsunkina galimybes prisitaikyti darbo rinkoje.
Pažvelgus į jaunimo problematikos tyrimus matyti, kad tik 45 proc. 14–29 metų žmonių dirba pagal įgytą specialybę, o 27 proc. tvirtina negavę juos tenkinančio darbo, taigi nedirba arba ieško galimybių svetur.