jaunimas999

Praėjusiais metais tik kas trečias lietuvis nuo 15 iki 30 metų amžiaus dalyvavo kokių nors organizacijų ar visuomeninėje veikloje. Estijoje šis rodiklis siekia 43 proc. Aktyviausi jaunuoliai Latvijoje, kur įvairių organizacijų veikloje dalyvauja 47 proc. šios jaunimo grupės atstovų. Beje, tarp Baltijos šalių Latvijos rodiklis yra artimiausias Europos Sąjungos šalių vidurkiui, kuris atitinka 56 proc.

Prioritetinė veikla tarp visų apklaustų 15–30 metų amžiaus lietuvių, latvių ir estų yra su sportine veikla susijusios organizacijos. Jas renkasi 15 proc. mūsų jaunųjų piliečių, ketvirtadalis Latvijos ir Estijos jaunimo. Antras pagal populiarumą užsiėmimas – jaunimo klubas, laisvalaikio klubas, ar kuri nors jaunimo organizacija. Ją nurodė 14 proc. lietuvaičių ir estų bei 23 proc. latvių. Į populiariausių veiklų trejetuką patenka ir vietos organizacijos, kurių tikslas – gerinti vietos bendruomenę. Ją įvardijo 7 proc. mūsų šalies bei Estijos respondentų ir 16 proc. – Latvijos jaunuomenės.

Jaunuosius lietuvius ir estus mažiausiai, atitinkamai 2 proc. ir 1 proc., domina veikla organizacijose, remiančiose žmogaus teises arba pasaulinį vystymąsi. Latvijos jaunimo dėmesio labiausiai stokoja politinės organizacijos ir partijos – ši veikla artima vos 4 proc. apklaustųjų. Lietuviams nepatrauklios organizacijos, aktyviai veikiančios klimato kaitos ir (arba) aplinkosaugos srityje – jas nurodė vos 4 proc. atsakiusiųjų. Taip pat mūsų šalies jaunimą menkai domina politinės organizacijos ir partijos. Tačiau reikėtų pastebėti, kad nors pernai politinė veikla įtraukė vos 5 proc. jaunų žmonių, tai – didžiausias rodiklis tarp trijų Baltijos valstybių jaunimo.

Tyrimo „Europos jaunimas: dalyvavimas demokratiniame gyvenime“ metu telefonu buvo apklausti 500 Lietuvos ir 12 927 kitų ES šalių gyventojai nuo 15 iki 30 metų.

TNS LT priklauso tarptautinei tyrimų kompanijai TNS Global, kuri turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. TNS atstovybės yra įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“, o ši – komunikacijos paslaugų grupei WPP.

Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

Antradienį Vilniaus mažajame teatre prasideda penktasis tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“. Savo spektaklius pristatys keturi Muzikos ir teatro akademijos vaidybos kursai, prie jų prisidėjo Klaipėdos jaunimo teatras, Rusijos teatro meno universitetas (GITIS) ir J.Vachtangovo teatro Antroji studija. Iš viso per šešias festivalio dienas bus pristatyti devyni spektakliai, du jaunų grupių koncertai, diskusijos šiuolaikiniam teatrui aktualiomis temomis ir atidaryta Vilniaus dailės akademijos scenografijos studentų darbų paroda.

Didelis jaunimo nedarbas tapo galvos skausmu ir našta daugumai Europos valstybių.

Pusė – Graikijoje, beveik pusė – Ispanijoje, daugiau nei tračdalis – Lietuvoje. Visi šie ES statistikos agentūros „Eurostat“ pateikiami skaičiai kalba apie jaunimo nedarbą. Visose 27 ES valstybėse jaunimo, tai yra asmenų nuo 15 iki 24 metų amžiaus, nedarbo lygis siekia 22,1 proc. Tiesą sakant, šie skaičiai ne šiaip dideli, o jau dramatiški, juolab kad už jų stovi milijonai jaunų žmonių, jų likimai, jų gyvenimai.
Prie Jungtinių Tautų veikianti Tarptautinė darbo organizacija skelbia, kad visame pasaulyje net 75 mln. jaunuolių šiuo metu neturi darbo. Negalima užmiršti ir to, kad dar gana didelė dalis jaunimo lyg ir dirba, bet dirba vieną, dvi ar tris dienas per savaitę, ar kelias valandas per dieną, taigi prie bedarbių jie nepriskiriami, tačiau ir dirbančiais juos galima vadinti tik santykinai.
„Tiesą sakant, aš nematau rimtesnės ilgalaikės problemos, kaip jaunimo nedarbas“, – teigia buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas.
Tad kaip spręsti šią problemą turint omenyje, kad nacionalinės vyriausybės susiduria su ekonominiu sunkmečiu ir ne tik negali didinti viešųjų išlaidų, tačiau jas privalo netgi apkarpyti? Štai minėtoje Ispanijoje vyriausybė vien per praėjusius metus planavo sutaupyti 62 mlrd. eurų. Šiemet planuojama sutaupyti dar 40 mlrd. eurų.
Darbo neturintis jaunimas tampa didele našta savo valstybėms. Tyrimų agentūra „Eurofound“, analizuojanti darbo ir gerovės valstybės klausimus, skelbia, kad vien 2011 m. darbo neturintys jauni žmonės ES valstybėms narėms iš viso kainavo 153 mlrd. eurų. Ši suma susidarė tiek apskaičiavus prarastą produktyvumą, kurį būtų galima sukurti įdarbinus jaunimą, tiek įtraukus ir bedarbiams išmokėtas socialines išmokas.
Didžiojoje Britanijoje Londono ekonomikos mokyklos ir Škotijos karališkojo banko atliktas tyrimas rodo, kad 744 tūkst. jaunų bedarbių šiai valstybei kas savaitę kainuoja po 155 mln. svarų.

Nedarbas žaloja jaunimą
Be to, svarbu įvertinti ne tik prarastą produktyvumą, tačiau ir tai, kad ilgalaikis nedarbas traumuoja jaunus žmones, ilgainiui paverčia juos valstybės išlaikytiniais. Sociologai dažnai kalba apie tai, kad egzistuoja ryšys tarp augančio jaunimo nedarbo ir didėjančio nusikalstamumo. JAV ir Didžiosios Britanijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, jaunystėje patirtas nedarbas turi ilgalaikių padarinių. Savaitraštyje „The Economist“ skelbti tyrimo rezultatai rodo, kad kuo ilgesnis nedarbo laikas, tuo sunkesnės būna pasekmės.
Imkime kaip pavyzdį du vaikinus, kurių toks pat išsilavinimas, gebėjimai, gyvenamoji vieta, intelekto koeficientas ir tėvų išsilavinimas. Jei vienas iš jų, iki sulaukdamas 23-ejų, praleis vienus metus būdamas be darbo, tai po dešimties metų, kaip rodo statistika, jis veikiausiai uždirbs 23 proc. mažesnę algą nei jo kolega, nepatyręs, ką reiškia nedarbas. Merginų gretose ši praraja kiek mažesnė – 16 proc. Nors ilgainiui šis skirtumas tarp pajamų ir mažėja, tačiau išlieka. Sulaukus 42 metų šis skirtumas vyrų gretose siekia 15 proc., o moterų – 12 proc.
Be to, nedarbas siejamas su nepasitenkinimu, kurio negali paaiškinti tik pajamų trūkumas. Ilgalaikis nedarbas siejamas netgi su trumpesne gyvenimo trukme, didesne širdies smūgio vyresniame amžiuje tikimybe, didėjančiu savižudybių skaičiumi. Be to, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV Pensilvanijos valstijoje atliktas darbininkų tyrimas parodė, kad nedarbas turi didesnę įtaką jaunų, o ne vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo trukmei.
Galiausiai neverta ignoruoti ir to, kad nedarbo kamuojamas jaunimas yra itin priklausomas nuo tėvų. Štai 2008 m. 48 proc. ES piliečių nuo 18 iki 34 metų amžiaus, kaip skelbia „The Economist“, gyveno bent su vienu iš tėvų. Tokiems „tėvelių lizde“ pernelyg užsisėdėjusiems jaunuoliams susirasti darbą sunkiau nei tiems, kurie ryžosi išsikelti iš savo tėvų namų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Vieno recepto nėra

Tad kokių esama išeičių? Būtent prie šio klausimo išsamesnės analizės būtina pereiti ne tik aptarus pliką jaunimo nedarbo statistiką, bet ir panagrinėjus platesnes socialines bei psichologines šio reiškinio pasekmes. Galima kalbėti apie tai, kad geriausia apsauga nuo nedarbo yra geras išsilavinimas. „Public Service Europe“ skelbiama statistika rodo, kad Prancūzijoje 80 proc. universitetus baigusių asmenų turi darbą. O štai piliečių, baigusių tik vidurinę mokyklą, gretose darbą turi tik 55 proc. asmenų.
Tiesa, būtina kalbėti ne tik apie patį išsilavinimo faktą, bet ir apie to išsilavinimo kokybę. Štai Ispanijoje universiteto diplomą turinčio jaunimo procentas panašus kaip ir Nyderlanduose, tačiau ispanams susirasti darbą sekasi daug sunkiau. Čia veikiausiai galima kalbėti apie tai, kad jaunimo gautas išsilavinimas neatitinka darbdavių reikalavimų.
Įdarbinimo paslaugas teikianti bendrovė „Manpower“ paskelbė, kad daugiau nei trečdalis darbdavių visame pasaulyje patiria sunkumų užpildydami laisvas darbo vietas. Trūksta ne tik inžinierių, medikų, bet ir biuro administratorių. Bendrovės „McKinsey“ devyniose valstybėse atlikta apklausa parodė, kad tik 43 proc. darbdavių teigia galintys rasti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų į laisvas darbo vietas. Skelbiama, kad vidutinio dydžio įmonėse, įdarbinančiose nuo 50 iki 500 darbuotojų, vidutiniškai yra po 13 laisvų darbo vietų, o didelėse bendrovėse laisvų darbo vietų vidurkis siekia 27.
Tad darbo kaip ir yra, tačiau nėra tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Problema, pasak ekspertų, kyla dėl to, kad švietimo įstaigos ir darbdaviai veikia tarsi paralelinėse visatose – jaunuoliai mokomi įgūdžių, kurie darbo rinkoje yra visiškai beverčiai. Taigi išsilavinimas gali tapti ne tik pranašumu, bet ir trukdžiu.
Be to, daugėja valstybių, kuriose pastebima paprasčiausia aukštojo mokslo diplomų infliacija, tad darbdaviai pirmenybę teikia ne formaliam diplomui, o turimiems įgūdžiams. Šiuo požiūriu labai svarbus profesinis ugdymas. Nustatyta, kad šalyse, pasižyminčiose gerai sutvarkytu profesiniu ugdymu, jaunimo nedarbas yra mažesnis. Čia galima kalbėti tiek apie Vokietiją, tiek apie Austriją ar Nyderlandus.
Didžiausias šiose šalyse gerai sutvarkyto profesinio ugdymo pranašumas tas, kad mokymas yra derinamas su realia praktika, tad jaunimas įgyja darbo rinkoje tikrai paklausių įgūdžių. Tokia sistema jaunimui smarkiai palengvina perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką. Be to, naudos gauna ir darbdavys, kuris pats prisideda prie jam pačiam reikiamo darbuotojo apmokymo.
Tiesa, bandymų kopijuoti vokišką profesinio ugdymo sistemą pasaulyje netrūko, tačiau ne visi jie buvo sėkmingi. Didžiausia problema, kaip pasirodė, yra pakankamos praktikos užtikrinimas. Kad įgytų įgūdžių, jaunuolis praktikuodamasis įmonėje turi praleisti ne vieną valandą per savaitę, o kelias dienas po kelias valandas. „The Economist“ pabrėžia, kad prastas profesinis ugdymas, suteikiantis rinkoje nereikalingų įgūdžių, ne tik nepagerina jaunuolio galimybių įsidarbinti, bet netgi jas sumažina.
Dar viena galimybė, kurią pasitelkdamos valstybės bando kovoti su jaunimo nedarbu, yra vadinamoji aktyvi darbo rinkos politika. Pirmeivės čia Skandinavijos šalys, kurios šios politikos griebėsi dar devintajame dešimtmetyje. Šios politikos esmė paprasta: konkrečiam jaunuoliui įdarbinimo tarnyba sukuria individualų integracijos į darbo rinką planą. Šio plano tikslas – nukreipti jauną žmogų arba į švietimo įstaigą, kurioje jam būtų suteiktas perkvalifikavimas, arba į praktiką, reikalingą darbo įgūdžiams įgyti, arba į nuolatinį darbą. Palyginti žemas jaunimo nedarbo lygis Skandinavijos šalyse rodo, kad programa veikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau trejus metus tarp bedarbių sparčiausiai gausėja teisininkų, ekonomistų, socialinių darbuotojų, vadybininkų gretos, tačiau šių specialybių studijos ir toliau išlieka vienos populiariausių.

Lietuvos darbo biržos duomenimis, pastaruosius trejus metus daugiausiai tarp užsiregistravusių bedarbių buvo administratoriaus, verslo paslaugų ir pardavimo vadybininko, buhalterio, apskaitininko, teisininko, ekonomisto, socialinio darbuotojo specialybę įgijusių žmonių.
Personalo atrankos specialistų vertinimu, šių specialybių atstovų perteklius darbo rinkoje išliks ir artimiausius trejus–penkerius metus, o įsidarbinti bus lengviausia IT, aviacinės elektronikos specialistams, inžinieriams, mechanikams, geodezininkams, biochemikams, techninius mokslus baigusiems vadybininkams. Nepaisant to, į tiksliųjų mokslų specialybes universitetams vis sunkiau prisivilioti studentų. Štai šiemet Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) dėstomas technines specialybes panoro studijuoti net 30 proc. mažiau jaunuolių nei ankstesniais metais. Beje, mažėja ir moksleivių, besirenkančių tiksliųjų mokslų valstybinius egzaminus. Šiais metais valstybinį matematikos egzaminą laikė tik kas penktas abiturientas – kelis kartus mažiau nei 2009 m.
Nors dėl to, kad šiandien baigusieji teisę, ekonomiką ar vadybą sunkiai gali susirasti darbo pagal specialybę, dažnai kaltinami universitetai, kepantys darbo rinkai nereikalingus specialistus, tačiau atsakomybę turėtų prisiimti ir mokykla. Mat dažnas abiturientas net neįsivaizduoja, kokių žinių gaus studijuodamas, pavyzdžiui, rinkodarą, nežino ir kokia situacija yra darbo rinkoje. Specialybę jaunuoliai neretai renkasi ne pagal asmenines savybes, o tiesiog stoja ten, kur lengviau mokytis ir tik tam, kad turėtų aukštojo mokslo diplomą.

Pedagogai skatina rinktis humanitarinį profilį

VGTU studijų prorektoriaus prof. Romualdo Kliuko žiniomis, kai kurie mokyklų pedagogai sąmoningai skatina moksleivius rinktis humanitarinį profilį, pabrėždami, kad studijos bus kur kas lengvesnės, nei įstojus į techninius mokslus, be to, nepatekus į valstybės finansuojamas vietas už studijas reikės gerokai mažiau mokėti. „Kai kurie kalbų, istorijos mokytojai, ypač dirbantys rajonuose, rinktis humanitarinę pakraipą vaikus ragina iš savanaudiškų paskatų, mat mažėjant mokinių taip stengiasi išsaugoti bent minimalų darbo krūvį, o apie prastas perspektyvas baigus socialinius ar humanitarinius mokslus nutyli“, – kritikuoja R.Kliukas.
VGTU studijų prorektoriaus nuomone, Švietimo ir mokslo ministerija neblogai organizuoja profesinio orientavimo centrų darbą, tačiau yra nesąžiningų pedagogų, kurie nepaaiškina tikrosios padėties darbo rinkoje. „Tarkim, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje didesnė dalis abiturientų laikė valstybinį chemijos egzaminą, nes mokytojai jaunimą nukreipė tinkama linkme“, – mano R.Kliukas.
Vis dėlto ir patys jaunuoliai, norėdami dar kelerius metus po mokyklos baigimo lengvai, be rūpesčių pagyventi, renkasi lengvesnes socialinių ar humanitarinių mokslų studijas, o ne technines specialybes, kurias studijuojant, pasak R.Kliuko, reikia įtemptai kasdien po keturias valandas dirbti universitete ir dar dvi – po paskaitų.
„Jaunoji karta nori pasiekti rezultatų be didesnių pastangų, todėl renkasi lengvesnį kelią. Jaunimas pamiršta, kad tarp poreikių ir jų patenkinimo dar yra ir pastanga. Dėl šios priežasties dažnas geriau visai nedirba, nes mano, kad neverta stengtis dėl tūkstančio litų mėnesinio atlygio“, – pastebi Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis.
Jis išskiria dar vieną priežastį, kodėl abiturientai veržiasi į specialybes, kurias baigę papildo bedarbių gretas: „Jaunimą stipriai veikia stereotipai. Matydami žiniasklaidoje sėkmės lydimus, daug uždirbančius advokatus, teisininkus, ekonomikos analitikus, verslininkus, mano, kad ir jiems neįdedant daug pastangų, pasirinkus nesunkiai įkandamus mokslus, pavyks padaryti karjerą.“

Paklausiausi bus vadybininkai, baigę techninius mokslus

R.Kliukas pabrėžia, kad padėtį darbo rinkoje iškreipia ir aukštosios mokyklos, visos rengdamos vadybininkus ar teisininkus. „Lietuvai tikrai nereikia trijų tūkstančių teisininkų ar tiek plataus profilio vadybininkų, kiek šiuo metu jų rengiama. Tačiau tokioms studijoms organizuoti nereikia daug lėšų, net profesoriai nereikalingi, todėl ir atsiranda rinkoje šių specialistų perteklius“, – aiškina R.Kliukas.
Beje, įgijus humanitarinių mokslų specialybę mūsų aukštosiose mokyklose, darbo sunku rasti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Pasak VGTU studijų prorektoriaus, pavyzdžiui, inžinieriai pas mus rengiami pagal tas pačias programas kaip ir Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos studentai. Tad baigę mokslus lengvai gali įsidarbinti visoje Europoje, tačiau, R.Kliuko nuomone, vargu ar teisininkas, gavęs Lietuvos aukštosios mokyklos diplomą, bus laukiamas užsienyje. „Be to, daugelis inžinierių, IT specialistų jau paskutiniais studijų metais pradeda dirbti pagal specialybę ir uždirba po kelis tūkstančius litų. O tokias specialybes, kaip vadyba, naudinga rinktis tik magistrantūroje. Techninių mokslų specialistų, turinčių vadybos žinių, dabar ypač trūksta“, – teigia pašnekovas.
Personalo paieškos ir atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius prognozuoja, kad ir artimiausiais metais būtent šių specialistų paklausa bus labai didelė. Mat vien tik vadybininko išsilavinimą turintys žmonės moka parduoti produktus, bet menkai išmano, pavyzdžiui, įrenginių specifiką. „Auksiniai bus ir IT specialistai, gebantys ne tik programuoti, bet ir kurti naujus projektus, parduoti produktus“, – neabejoja K.Blaževičius.
Įmonės „CV-Online Lt“ rinkodaros vadovė Rita Karavaitienė priduria, kad ateinančius dvejus metus visi IT specialistai darbdavių bus graibstomi, nes šioje srityje Lietuva pritraukia nemažai investicijų, kuriami vis nauji užsienio investuotojų centrai. R.Karavaitienė tvirtina, kad reikės ir mechanikų, telekomunikacijos specialistų, įvairaus profilio meistrų pramonės įmonėse.

Profesinis orientavimas – nuo pradinių klasių

Taigi kaip paskatinti jaunuolius rinktis inžinerinius bei kitus techninius mokslus?
„Daugelis vienuoliktokų ir net dvyliktokų menkai įsivaizduoja, koks vienų ar kitų specialistų poreikis, todėl pasirenka bet kokias studijas, paskui neaišku ką studijuoja, o ir baigę nežino, kokį darbą norėtų dirbti. Tad ir darbdaviui negali aiškiai išskirti savo motyvų, kodėl jis, o ne kiti keli šimtai baigusiųjų tą pačią specialybę, bus naudingiausias įmonei“, – aiškina K.Blaževičius.
„CV-Online Lt“ rinkodaros vadovė pabrėžia, kad paskutinėse klasėse moksleivių profesinis orientavimas jau pavėluotas. R.Karavaitienės vertinimu, tą reikia daryti vos pradėjus vaikams lankyti mokyklą. Ji sako, kad būtų galima pasinaudoti JAV švietimo sistemos pavyzdžiui, kai į pamokas jau pradinėse klasėse ateina vaikų tėvai ir pasakoja apie savo darbą. Taip mokiniai iš pirmų lūpų išgirsta apie vienokios ar kitokios veiklos specifiką ir gali susidaryti tikrą vaizdą apie konkrečią specialybę. „Suvokimas apie vieną ar kitą specialybę formuotųsi ir organizuojant ekskursijas į gamyklas, kuriose praktikai supažindintų su naujausiomis technologijomis, įrenginiais“, – būdus, kaip padėti jaunimui susivokti renkantis profesiją, vardija R.Karavaitienė.
K.Blaževičius mano, kad padėtų ir renginiai mokyklose, per kuriuos verslo, pramonės atstovai, remdamiesi asmenine patirtimi, papasakotų apie savo veiklos sritį.
Žinoma, tėvai taip pat turėtų labiau domėtis padėtimi darbo rinkoje ir remdamiesi tokiomis nuogirdomis, kad teisininkai daug uždirba ar jų visuomet reikės, neskatinti klaidingo požiūrio apie vaiko ateities perspektyvas. „Iš tiesų susiformavusioms nuostatoms pakeisti reikia laiko. Padėtis pasikeis, kai šeimoje ir mokykloje pradėsim formuoti pagarbą pastangoms ir pirmiausia bus vertinamos jos, o ne pasiekimai, tobuli rezultatai“, – apibendrina B.Gruževskis.

Bedarbių, užsiregistravusių Lietuvos darbo biržoje pagal profesijas (visų bedarbių proc.)

Specialistai    Kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbininkai
2012 m. I pusmetis
Administratorius 2,9    Darbininkas 20,2
Verslo paslaugų vadybininkas 2,5    Pagalbinis darbininkas 11,2
Pardavimo vadybininkas 1,6    Pardavėjas 7,9
Buhalteris 1,1    Valytojas 5,7
Apskaitininkas 1    Apdailininkas 4,3
Socialinis darbuotojas 0,6    Nekvalifikuotas statybos darbininkas 3,6
Teisininkas 0,5    Sargas 2,7
Ekonomistas 0,5    Pardavėjas-konsultantas 2,5
Darbų vadovas 0,4    Automobilio vairuotojas 2,4
Projektų vadovas 0,4    Traktorininkas 2,3
Socialinis pedagogas 0,3    Stalius 2

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Specialistai, kurie ateinančius keletą metų lengvai įsidarbins
Įvairių sričių IT specialistai
Biotechnologijos specialistai
Biochemikai
Įvairių sričių inžinieriai
Atsinaujinančių elektros šaltinių specialistai
Vadybininkai, baigę techninius mokslus
Medikai
Šaltinis: darbo rinkos ekspertų prognozės

Įdarbindami jaunus žmones darbdaviai mažesnius mokesčius „Sodrai“ mokės nebe šių jaunuolių ateities sąskaita, o padedami Europos Sąjungos lėšų. Siekiant kovoti su jaunimo nedarbu, socialinio draudimo įmokų lengvata jaunuoliams nuo rugpjūčio 1 dienos bus pratęsta, tačiau sąlygos jauniems darbuotojams bus palankesnės.

Taip „Veidui“ tvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas.
„Dar 2010 m. buvo priimti įstatymo pakeitimai, kurie suteikė galimybę darbdaviams mokėti gerokai mažesnes socialinio draudimo įmokas. Vien per 2011 metus darbdaviai pasinaudodami šia lengvata sutaupė per 50 mln. Lt, o tokia lengvata pasinaudojo per 60 tūkst. jaunų žmonių“, – teigia D.Jankauskas.
“Sodros” duomenimis, nuo lengvatos taikymo pradžios 2010 m. rugpjūtį ja pasinaudojo 101,1 tūkst. žmonių. Dėl šios lengvatos darbdaviai sutaupė 72,8 mln. Lt., o apdraustieji – 9,4 mln. Lt.
Tačiau kritikuotina tai, kad ši lengvata pirmąkart įsidarbinusiems taikoma pačių jaunuolių ateities sąskaita – nemokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, tad nesikaupia ir pensija. Pritaikius lengvatą darbdaviai moka ne 40 proc. (įskaitant apdraustojo dalį – 9 proc.), o 13,68 proc. valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Pasak ministro, nuo rugpjūčio 1 d. lengvata jaunimui bus taikoma nebe būsimos pensijos sąskaita, o pasinaudojant Europos socialinio fondo lėšomis.
Lietuva patenka tarp šalių, kuriose jaunimo nedarbo lygis aukščiausias ES. Vis dėlto nedarbas iš lėto mažėja. Darbo biržos duomenimis, 2012 m. liepos 1 d. buvo įregistruota 25,6 tūkst. jaunų bedarbių iki 25 metų amžiaus, tai yra 3,4 tūkst. mažiau nei prieš metus.

Europos Komisija su milžinišku jaunimo nedarbu Europos Sąjungoje žada kovoti skatindama mobilumą. Ar Lietuvai, iš kurios jau dabar išvyksta tūkstančiai jaunuolių, ši strategija tinkama?

Europos Sąjungoje šiuo metu darbo neturi net 5,5 mln. jaunuolių nuo 15 iki 24 metų, tačiau Europos užimtumo tarnybų „Eures“ duomenų bazėje įregistruota per milijoną laisvų darbo vietų. Kodėl?
Viena priežastis – išryškėjęs neatitikimas tarp darbo rinkos poreikių ir švietimo sistemos suteikiamų įgūdžių. Tačiau Europos Komisijos Užimtumo tarnybų ir mobilumo padalinio vadovė Wallis Goelen įžvelgia ir dar vieną priežastį – nepakankamą europiečių mobilumą. Šį teiginį paremia ir užsienio ekonomistai, tvirtinantys, kad dėl didesnio mobilumo tarp valstijų Amerikoje jaunimo nedarbas yra mažesnis (16 proc). O daugumoje ES šalių (19-oje iš 27) jaunimo nedarbo lygis viršija 20 proc.

Skatins mobilumą tarp šalių

Siekiant paskatinti jaunimo mobilumą tarp ES šalių, balandžio pabaigoje Danijoje, Orhuso mieste, vykusioje Europos darbo mugėje Europos Komisija pristatė naują projektą – „Pirmasis „Eures“ darbas“. Šio projekto tikslas –  „Erasmus“ studentų mainų programos principus perkelti į darbo rinką. Pirmojo darbo savo šalyje negalintis susirasti jaunuolis galės pretenduoti į jo kvalifikaciją atitinkančią laisvą darbo vietą kitoje šalyje ir ten laikinai padirbėti pagal savo specialybę. Jaunuolio įsikūrimo išlaidoms padengti ir įmonei naujo darbuotojo įdarbinimo išlaidoms apmokėti bus skiriama po tūkstantį eurų siekianti subsidija.
Planuojama, kad šia programa šiemet ir kitąmet galės pasinaudoti apie 5 tūkst. jaunuolių. Nors, palyginti su 5,5 mln. bedarbių, tai lašas jūroje, W.Goelen tvirtina, jog kol kas ši programa eksperimentinė. Jei iniciatyva pasirodys tinkama šiandieninei darbo rinkai, programą „Pirmasis „Eures“ darbas“ ketinama išplėsti visose šalyse.
Pretenduoti dalyvauti šioje programoje gali visi europiečiai, taip pat ir lietuviai, tačiau kol kas 2 tūkst. laisvų darbo vietų siūloma tik keturiose šalyse: Vokietijoje, Danijoje, Ispanijoje ir Italijoje. Pagrindinė sąlyga, kad darbas būtų mokamas, o jo trukmė – ilgesnė nei šeši mėnesiai. „Naudodamiesi šia programa nenorime suteikti bet kokio darbo – norime suteikti kvalifikuotą darbą“, – pabrėžia W.Goelen, pridurdama, kad pagrindinis iššūkis, kuris trukdo europiečių geografiniam mobilumui ES, – prasti užsienio kalbų įgūdžiai.
Mobilumui ir verslumui ES skatinti skirta ir dar viena programa, kuria taip pat gali pasinaudoti lietuviai: „Erasmus“ jauniesiems verslininkams“. Pasak šios programos koordinatorės EK Michaelos Hauf, siekiama, kad verslą pradėti norintis jaunuolis nuvyktų pas patyrusį verslininką kitoje šalyje ir pasimokytų verslo subtilybių. Šios programos trukmė – nuo mėnesio iki šešių, o stipendija, pavyzdžiui, Vokietijoje, per mėnesį siekia 870 eurų. „Tikimės, kad tai padės sukurti naujų verslų, paskatins naujų darbo vietų kūrimą, taip pat sumažins pirmojo verslo žlugimo tikimybę, nes daug naujų verslų žlunga“, – tvirtina M.Hauf. Ši programa pradėta 2009 m. ir nuo to laiko jau įvyko tūkstantis mainų.
Mobilumą ES viduje Europos Komisija ketina didinti stiprindama ir jau seniai veikiančias mainų programas: 2012–2013 m. 280 tūkst. studentų galės išvykti į kitas šalis pagal „Leonardo da Vinci“ ir „Erasmus“ programas.
Stiprios ekonomikos šalims, tokioms kaip Vokietija, kuriose nedarbo lygis mažas, o laisvų darbo vietų daugiausiai, europiečių mobilumo skatinimas ypač naudingas, nes leidžia ir leis prisivilioti gabiausių darbuotojų iš visos ES. Tačiau Lietuvoje, iš kurios emigracija ir taip viena didžiausių visoje ES, ir į ją panašiose šalyse tokios orientacijos nauda kelia abejonių. Juk kvalifikuotą darbą susiradę gabiausi šalies žmonės gali ir nebegrįžti. Bet EK pozicija šiuo klausimu vienareikšmiška: darbas geriau negu jokio darbo.
Beje, futuristas Davidas Passigas „Veidui“ yra teigęs, kad Lietuvai, norint pasiekti proveržį ir siekiant užsitikrinti svarią vietą Europoje, vertėtų kiekvieną jaunuolį kuriam laikui išsiųsti į užsienį – iš ten jis parsiveš tiek idėjų, tiek galbūt ir verslumo dvasią.

Skatinti verslumą sekasi sunkiai

Vis dėlto personalo paieškos, atrankos ir konsultacijų bendrovės „Alliance for recruitment“ plėtros direktorius Andrius Francas juokauja, kad mums papildomų mokymų mobilumo srityje nereikia, nes mūsų bei lenkų darbo jėga ir taip mobiliausia Europoje. Problema, kad darbo jėgos mums patiems trūksta jau šiandien, tad Lietuvai labiau reikėtų stengtis įdarbinti jaunuolius šalies viduje.
Šiuo metu Lietuva pagal jaunimo nedarbą ES atsiduria ketvirtoje vietoje. Darbo Lietuvoje nesusiranda apie 31 proc. jaunuolių, ir šis skaičius mažėja labai jau lėtai. Vyriausybė žada, kad Lietuvos jaunimui netrukus atsivers daugiau galimybių įsidarbinti, nes kovai su jo nedarbu papildomai ketinama skirti ES struktūrinių fondų lėšų.
Nors jaunimo nedarbas Lietuvoje akis bado jau kelerius metus, keista, kad šia problema susirūpinta tik prezidentei Daliai Grybauskaitei šių metų pradžioje grįžus iš tarptautinės konferencijos, kurioje Lietuva buvo linksniuojama tarp prasčiausiai atrodančių visoje ES. EK atstovai taip pat paragino Lietuvą sudaryti veiksmų planą, kaip bus kovojama su jaunimo nedarbu.
Vyriausybės sudarytos darbo grupės jaunimo nedarbo problemoms spręsti pagrindinis siūlymas – skatinti verslumą. Šiam tikslui per artimiausius dvejus metus ketinama skirti didžiąją dalį iš numatomo 98 mln. Lt biudžeto. Tiesa, šiuo metu egzistuojanti galimybė verslo pradžiai gauti finansavimą iš Verslumo skatinimo fondo didelio dėmesio nesulaukė. Projektas baigsis šių metų pabaigoje, tačiau per pusantrų metų neišdalyta nė pusė numatytų lėšų. Gegužę bendra paskolų portfelio suma siekė 13,46 mln. Lt, o fonde dar liko 29,8 mln. Lt. Projekto „Verslumo skatinimas“ koordinatorius Tomas Valauskas informavo, kad mokymuose ir individualiose konsultacijose dalyvavo 3376 asmenys, o paskolas verslui pradėti paėmė 222: tai sudaro vos 6,5 proc. visų išklausiusių kursus jaunuolių.
A.Francas mano, kad norint pamatyti ženklesnį jaunimo nedarbo mažėjimą reikia taikyti ne vieną priemonę, o visą jų kompleksą: būtina ne tik skatinti verslumą, bet ir sukurti lankstesnę praktikos sistemą, pavyzdžiui, leisti jaunuoliams praktiką atlikti bet kuriuo laiku ištisus metus, sudaryti galimybes įgyti praktikos patirties net baigus studijas, būtinas ir nukreipimas studijų pasirinkimo srityje.
“Būtina stebėti, kas rengiama, kur rengiama ir kur žmonės galiausiai nueina. Iš informacinių technologijų bendrovių girdėti daug signalų, kad jos pasiruošusios “absorbuoti” daug absolventų, bet jų nėra. Tarkime, teisininkų mums daugiau nebereikia – reikia daugiau inžinierių, technologų ir IT specialistų. Kitaip tariant, trūksta griežtesnės Vyriausybės rankos ir paaiškinimų, kokie prioritetai, nes Vyriausybės atstovai kasdien kalbasi su verslu, žino problemas ir ko stinga. O noras būti visiems geram rezultatų neduoda”, – kritikuoja A.Francas.
Tikėkimės, kad mūsų Vyriausybė atsižvelgs į EK ir specialistų siūlymą remti praktiką. Mat ši itin svarbi todėl, kad daugiau kaip pusė darbo biržoje registruotų jaunuolių neturi darbo patirties. O šalyse, kuriose praktikos sistema stipri, jaunimo nedarbas šiandien pats mažiausias. Pasak W.Goelen, Vokietijoje jaunimo nedarbas nesiekia 10 proc., nes vokiečiai turi labai gerą švietimo sistemą, kai mokymasis mokykloje derinamas su praktika įmonėse. Vokietijoje taip pat geros sąsajos tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos, o dėl gyventojų senėjimo vyriausybė stengiasi įdarbinti kiekvieną žmogų. Žinoma, Vokietijos ekonomika labai stipri ir nepatyrė tokių sukrėtimų kaip kitose šalyse.
Priminsime, kad šiuo metu jaunimas iki 30 metų sudaro penktadalį ES visuomenės, todėl jų indėlis į ekonomiką ir visuomenę – esminis. ES visuomenė sensta, tad jei šalys narės norės išlaikyti stabilų augimą ir konkurencingą ekonomiką, šių 5,5 mln. jaunų žmonių integravimas į ES darbo rinką yra ir bus vienas svarbiausių tikslų.
„Europai reikia darbų kūrimo strategijos, kad nedarbo lygis mažėtų. ES turi didelį nepanaudotą potencialą skatinti darbo vietų kūrimą. Per ateinančius metus žalioji ekonomika, sveikatos ir naujųjų technologijų sektoriai sukurs daugiau nei 20 mln. darbo vietų. Šalys narės turi čiupti šias galimybes, mobilizuoti egzistuojančius išteklius ir stimuliuoti savo darbo rinką glaudžiai bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais“, – apibendrina Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso.

Jurgita Laurinėnaitė
Specialiai “Veidui” iš Danijos

Lentelė

Jaunimo nedarbas 2012 m. (proc.)

Ispanija    49,6
Graikija    46,6
Portugalija    35,1
Lietuva    31,1
Slovakija    30,7
Italija    30,1
Latvija    29,9
Airija    29,3
Vokietija    8,2
Olandija    9,4
Austrija    8,3

Šaltinis: Eurostatas

Lietuvos jaunimo nedarbo rodikliai jau ketvirtus metus yra tarp blogiausių Europoje, tačiau kad problema būtų pripažinta ir pradėta spręsti, prireikė Europos Sąjungos įsikišimo.

Per sausio pabaigoje vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso buvo konkretus: jaunimo nedarbą reikia mažinti ir tam turi būti imtasi aiškių priemonių. Veiksmai reikalingi aštuoniose valstybėse narėse, kuriose 15–24 metų asmenų nedarbo lygis gerokai viršija Sąjungos vidurkį – 22,4 proc. Lietuvoje šis rodiklis siekia 34 proc. Lietuva pateko į aštuntuką kartu su Ispanija, Graikija, Slovakija, Italija, Portugalija, Latvija ir Airija.
Pirmininko prašymu šiose valstybėse turi būti suburtos veiklos grupės programoms, skatinančioms jaunimo nedarbo mažėjimą, parengti. Programų finansavimas užtikrinamas specialiai šiam tikslui perskirstytomis ES struktūrinių fondų lėšomis.
J.M.Barroso paraginimo užteko, kad lig tol Lietuvoje tik fragmentiškai spręstas jaunimo nedarbo klausimas taptų prioritetinis. Grįžusi iš ES viršūnių susitikimo prezidentė Dalia Grybauskaitė pažėrė kritikos socialinės apsaugos ir darbo ministrui Donatui Jankauskui ir viešai pareiškė, kad lig šiol Vyriausybė nedarbo problemos nevertino kaip rimtos. Ministras pažadėjo, kad jaunimo užimtumo programa bus parengta.
Kaip ir prašyta, šiuo metu programą kuria specialiai tam suburta darbo grupė. Jos išvados premjerą turi pasiekti iki kovo 15 d. Vėliau programa bus siunčiama Europos Komisijai. Ši neapsiribojo pirmininko paraginimu – vasario viduryje Lietuvoje viešėjo ir į mūsų jaunimo nedarbo problemas gilinosi specialiai tam deleguoti EK atstovai.
Iš lokalios ir beveik nepastebėtos problemos jaunimo nedarbas Lietuvoje per kelias savaites tapo tarptautinio masto klausimu. Tačiau jei dar 2009 m. jaunų bedarbių dalis Lietuvoje drastiškai šoktelėjo nuo 11 iki beveik 30 proc., o per trejus metus darbo neteko maždaug 49 tūkst. jaunuolių, kyla klausimas, ar susigriebta ne per vėlai.

Kritinė riba dar nepasiekta?

„Jaunimo nedarbas, kaip visoje Europoje opi problema, buvo įvardytas dar 2008–2009 m. Mes jau tada kėlėme klausimą, kaip tai spręsti, turėjome pasiūlymų paketą, kurį buvome perdavę Jaunimo reikalų departamentui ir Vyriausybei. Tačiau, kaip matome, į problemą sureaguota tik dabar, jai gerokai įsisenėjus“, – apgailestauja Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentė Loreta Senkutė.
Ji yra viena iš veiklos grupės, turinčios parengti pasiūlymus dėl jaunimo nedarbo mažinimo, narių. Šios grupės vadovas Ministro Pirmininko tarnybos Politikos analizės ir reformų departamento direktorius Ramūnas Stanionis kol kas negali atskleisti, kokių konkrečiai pasiūlymų bus pateikta, tačiau patikina, kad orientuojamasi į kompleksinius sprendimus.
„Jaunimą galima suskirstyti į tris grupes: tai moksleiviai, studentai ir kvalifikacijos neturintys nebesimokantieji. Kiekvienai grupei padėti reikia skirtingų priemonių. Manome, kad moksleivius su darbo rinka reikia supažindinti kuo anksčiau, jiems reikalingos praktikos, savanorystė. Baigusiems mokyklą reikia padėti realizuoti įgytas žinias, verslumą. Kvalifikacijos neturintiems reikia padėti ją įgyti. Visus šiuos tikslus konkretizuosime ir ieškosime finansavimo“, – su darbo grupės idėjomis supažindina R.Stanionis.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas į problemos sprendimą darbo grupėms padedant žiūri skeptiškai. „Revoliucinių pasiūlymų nebus. Bus padaryta tiek, kad J.M.Barroso daugiau negrūmotų pirštu, bet ne daugiau“, – prognozuoja jis, manydamas, kad jaunimo nedarbo, kaip ir apskritai nedarbo, problema Lietuvoje užprogramuota pačioje valdžios piramidės viršūnėje – ministerijose.
„Užimtumo reikalus Lietuvoje tvarko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri turėtų spręsti socialinius, o ne ekonominius klausimus. Manau, kad darbo rinkos formavimas turėtų būti perduotas Ūkio ministerijai, nes ji turi daugiausiai įtakos verslo aplinkai. Nors abi institucijos yra valstybinio aparato dalys, jų mentalitetas skiriasi. Kiekvienas turi užsiimti tuo darbu, kuriam turi įgūdžių ir kompetencijos. Tai fundamentalūs dalykai, nuo kurių viskas prasideda ir persiduoda į žemesnes grandis. Jų neišsprendę nežengsime toliau“, – neabejoja D.Arlauskas.
Jo manymu, būtent todėl Lietuvoje neegzistuoja jaunimo įdarbinimo politika. Ją formuoti turinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija orientuojasi į kitas sritis – darbo saugos, motinystės pašalpų, pensijų, bet ne įdarbinimo.
Kita vertus, D.Arlauskas atkreipia dėmesį ir į Lietuvos jaunimo pasyvumą: „Jaunimo nedarbas didelis, tačiau niekas nerengia demonstracijų, nekelia rimtos politinės grėsmės. Manau, kad kritinė riba dar nėra pasiekta.“
LiJOT prezidentė turi savų argumentų: „Protestų matėme ne vieną – į gatves išėjo mokytojai, gydytojai, ūkininkai, tačiau pageidaujamų rezultatų nebuvo pasiekta. Dėl to mes renkamės kitą variantą – sėsti prie derybų stalo.“

Pasaulyje – 75 milijonai jaunų bedarbių

Nors tarp 27 ES šalių pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra ketvirta, toliau esančios valstybės taip pat nelabai turi kuo pasigirti. Nuo 2008 m. visoje ES jaunimo nedarbas išaugo nuo 15 iki 22 proc. Pernai rudenį Jungtinėje Karalystėje užfiksuota milijonas jaunų bedarbių – daugiausiai per 15 metų. Švedijoje nuolat didėja atotrūkis tarp darbo neturinčių 15–24 ir 25–54 metų asmenų – pirmųjų dalis jau keturis kartus didesnė.
Už ES ribų padėtis ne ką geresnė: JAV nedarbo lygis siekia 23 proc., kai kuriose arabų šalyse jis pakilęs net iki 90 proc. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje iš 200 mln. bedarbių 75 mln. yra 16–24 metų asmenys.
Vis dėlto prieš darant išvadas apie realų jaunimo nedarbo lygį reikėtų gerai pagalvoti. Lietuvos jaunimo nedarbo lygis (34,7 proc.) nereiškia, kad kas trečias iš beveik 470 tūkst. 15–24 metų šalies gyventojų neturi darbo. Didelė dalis (apie 70 proc.) jo ir neieško, nes dar mokosi ar studijuoja. Pats nedarbo lygis yra bedarbių ir darbo jėgos santykį išreiškiantis rodiklis. Statistikos departamento duomenimis, pernai darbo jėgai buvo priskirta maždaug trečdalis visų 15–24 metų jaunuolių.
Kita vertus, skaičiuoti vien tuos jaunuolius, kurie užsiregistravę darbo biržoje (vasarį jų buvo apie 32 tūkst.), taip pat būtų netikslu, nes ne visi ieškantieji darbo eina į darbo biržą. Dviprasmiškumo teikia ir skirtingos jaunimo amžiaus ribos: galima aptikti tyrimų, kuriuose jaunimas apibrėžiamas ir kaip 15–24, ir kaip 16–29 metų asmenys.
Kad ir kaip skaičiuosi, visuotinai pripažinta, kad jaunimo nedarbas yra pasiekęs pavojingą lygmenį ir nėra linkęs mažėti. Sociologai ir psichologai pamažu tiria ilgalaikes problemos pasekmes tiek individams, tiek visuomenei. Pavyzdžiui, dalis Jungtinės Karalystės mokslininkų pernai vykusias masines riaušes Londone ir išaugusį bendrą nusikalstamumą linkę sieti būtent su jaunimo nedarbu. Tyrėjų manymu, nedirbantys jaunuoliai turi daugiau laiko ir motyvų nusikalsti, be to, jie mažiau kuo rizikuoja.
Dar įdomesnes išvadas priėjo JAV mokslininkai. Jie tyrimais įrodė, kad jei į darbo rinką įžengęs jaunas vyras bent metus praleis be darbo, po dešimties metų jo atlyginimas bus ketvirtadaliu mažesnis nei tokio paties išsilavinimo, socialinės padėties ir intelekto konkurento, kuriam neteko pabūti jaunu bedarbiu.

Problemos sprendimo pavyzdys – Vokietija

Neaišku tik viena: kaip jaunimą įdarbinti. Tačiau pavyzdį galima bandyti imti iš tų, kuriems problemos pavyko išvengti. Neabejotina lyderė šiuo klausimu – mažiausią jaunimo nedarbo lygį (7,8 proc.) ES turinti Vokietija. Jos paslaptis – ypač glaudus ryšys tarp darbdavių ir moksleivių. Ketvirtadalis Vokietijos įmonių dar vidurinių mokyklų moksleiviams siūlo praktikas, kuriomis pasinaudoja beveik du trečdaliai mokinių. Darbdaviai glaudžiai bendradarbiauja ir su profesinėmis mokyklomis, gausiai priima praktikantus, kuriems mokamas atlyginimas. Dalis atlyginimo padengiama valstybės lėšomis. Dažnai ši praktika virsta viso etato darbu. Vokietijoje apskritai labai išplėtota profesinio rengimo sistema, ko nepasakysi apie Lietuvą.
Panaši sistema kaip Vokietijoje sėkmingai veikia ir Olandijoje, ir Airijoje – kartu su Vokietija jos yra vienintelės ES valstybės, kuriose jaunimo nedarbo lygis nesiekia 10 proc. Nors JAV panašaus modelio pritaikyti nepavyko, vis daugiau šalių praktikas mato kaip išsigelbėjimą. Sprendžiant iš darbo grupės jaunimo nedarbui mažinti užuominų, Lietuva nebus išimtis.

Jaunimo (15–24 m.) nedarbo lygio kaita Lietuvoje
Metai    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
2007    6,9
2008    10,8
2009    29,6
2010    37,1
2011    31,7
2012    34,4
Šaltinis: Statistikos departamentas, “Eurostat”

Jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis ES šalyse
Valstybė    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
Ispanija    49,9
Graikija    48,1
Lietuva    34,4
Latvija    29,9
Lenkija    27,5
Estija    25,1
ES vidurkis    22,4
Suomija    20,1
Danija    14,6
Austrija    8,9
Vokietija    7,8
Šaltinis: “Eurostat”, 2012 m. sausis

Jauno bedarbio portretas Lietuvoje
Iš viso darbo biržoje įregistruota 32 tūkst. 16–24 metų žmonių.
Didesnė jų dalis, 57 proc., yra vaikinai.
39 proc. merginų ir 32 proc. vaikinų yra ilgalaikiai bedarbiai – darbo biržoje jie laukia daugiau nei pusę metų.
54 proc. yra nekvalifikuoti, tiek pat neturi jokios darbo patirties.
57 proc. turi bent vidurinį išsilavinimą.
15 proc. turi aukštąjį išsilavinimą.
Tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių bedarbių daugiausiai verslo vadybos, teisės ir ekonomikos absolventų.
Tarp profesiją įgijusių bedarbių daugiausiai statybininkų, automobilių remontininkų ir virėjų.
Rinkdamiesi darbą kvalifikuoti bedarbiai pirmiausia kreipia dėmesį į kvalifikacijos atitikimą, karjeros ir tobulėjimo galimybes, tik po to į darbo užmokestį.

Šaltinis: Lietuvos darbo birža, 2012 vasario 1 d.

Nepriklausomybės aušroje girdėjome, kad Lietuva suklestės, kai valdžią paims jaunieji politikai. Va tie metai praėjo ir vėl laukiame rinkimų. Su viltimi dairausi — kur tie naujieji jaunieji politikai.

Vieną grupę regiu aiškiai. Tai tie jaunuoliai, kurie per šventes pavaikšto centrinėmis gatvėmis ir nuoširdžiai skanduoja, kad jie tai tikri lietuviai. Tokia tarsi proginė politika, tarsi kažkoks pseudolietuviškas flesh mob’as – susiburia kūnai į vietą, pajuda, parėkauja ir dingsta iki kitos šventės. Niekaip nesuprantu, kas juos vienija, išskyrus šūkį „Lietuva – lietuviams“.
O koks to šūkio turinys? Ar tai jaunimas, kuris nerimauja, kad jų darbo vietas užima pigūs imigrantai iš kitų šalių? Bet kad vidutiniškai Lietuva per metus sulaukia vos poros tūkstančių imigrantų. Gal jie nesutinka, kad lietuviškas vertybes (norėčiau žinoti kokias) keičia tragiški (kodėl, beje?) Vakarų papročiai. Gal jiems nepatinka netradicinės gyvenimo ir buvimo formos, na, homoseksualūs žmonės, kokie gotai ar panašiai? Gal… Bet kodėl tada jie mano, kad jų buvimo formos yra geresnės nei kitokių ir kitų.
Dar ne viešai, o kažkur partijų gelmėse aptinku vadinamuosius jaunuosius socialdemokratus, jaunuosius konservatorius, jaunuosius liberalus ir dar, matyt, jaunuosius „uspaskichus“ (taip viešojoje erdvėje matoma vadinamoji Leiboristų partija, kuri net parlamentinė partija, nes atėjo pasitelkus koaliciją „Darbo partija plius jaunimas“).
Jeigu atsidarysite visažinį „Google“, tai sužinosite, kad Leiboristų partija susikūrė 2008 m. birželio 15 d., artėjant Seimo rinkimams. Partijai viešai atstovauja Vytautas Gapšys, vienu metu vadovavęs ir parlamento opozicijai. Žmogus labai prasiskolinęs, kaip rodo jo deklaracijos. Galime įtarti, kad jam nesvetima didelė jaunimo bėda – itin sunkiai pasiekiamas būstas. Tiesa, kiek domėjausi, jokių didesnių iniciatyvų šiuo klausimu nerodo. Siūlė įvesti klasės draugų šventę, lengvatinį PVM būtiniausioms maisto prekėms. Šiemet pateikė politiškai korektišką ir sukrečiamai nuobodų Vasario 16-osios sveikinimą, kuriame mini, kad tai diena, „kuomet visi kartu galime didžiuotis net ir sudėtingiausiais istorijos laikotarpiais išsaugotu troškimu gyventi laisvoje Lietuvoje, puoselėti savo protėvių tradicijas. Nuosekliai ir sutelktai dirbdami kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie Lietuvos gerovės…“ ir t.t., ir t.t. Čia bene esminė pranešimo detalė yra atogrąža į protėvius: trisdešimties metų žmogus išminties lyg ir semiasi kažkur anapus, bet suformuluoti, kaip mato tos Vasario 16-osios ateitį, nedrįsta. Arba nenori. Arba nesugeba.
Jaunųjų konservatorių lyga pagarsėjo aktyvia kova su „Gazpromu“, kuri pateikiama kaip kova dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės. Tiesa, šiek tiek nuvilia tai, kad, kaip galima suprasti iš tekstų, nė vienas viešai apie tai kalbantis jaunuolis neturi jokių rimtesnių klausimo žinių ir realių problemų suvokimo. Vis dėlto tų jaunų žmonių polinkis moralizuoti – itin gajus. Štai prieš kelias dienas Jaunųjų konservatorių lygos valdyba surašo pareiškimą dėl vasario pradžioje vykusio partinio forumo „Moralė ir politika“. Valdybos nariai „praneša“, kad juos „stebina“, jog į forumą, skirtą aptarti, ar įmanoma suderinti moralę ir politiką, buvo pakviestas Mindaugas Kubilius, „liūdnai pagarsėjęs įžeidžiančiais pareiškimais Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus atžvilgiu“, jie smerkia Naglio Puteikio šmeižtą, nukreiptą prieš krašto apsaugos ministrę ir kitus TS-LKD politikus, etc.
Kaip pažįstama, kaip banalu ir kaip tuščia minties ir turinio. Moralizuoti vietoje rimtų diskusijų apie tų pačių konservatorių sugalvotą Lietuvą 2030 m. daug paprasčiau nei apie Lietuvą 2012 m., kurioje tie jaunuoliai ir gyvena. Jaunimas atrodo kaip gyvenimo parblokštas senimas: problemos jau pagromuliuotos vyresniųjų (bijoma išsišokti?), palaikoma ta pusė, kurios rankose galia ir būsimos vietos rinkimų sąraše, o naujų netikėtų idėjų – nulis.
Pasisukame į jaunuosius socialdemokratus. Na, šitie šoka, dainuoja, jodinėja. Labiausiai įsiminė viena Vilniaus savivaldybės kandidatė, kuri, paklausta, ką mąsto, pasakė, kad negali dalytis mintimis, nes kalbėsianti, „kai reikės“. Apima gan pagrįstas jausmas, kad šioje partijoje jaunimo sąrašas sudaromas sulig tėvelių kišenės apimtimi ir/ar jų įtaka. Tad matėme Šiaulių berniuką, Algirdą Paleckį, arklių žinovę, kurios uošvis lyg ir patį Brazauską pažįsta… Kur moderniosios kairės iššūkiai? Kodėl dabar Lietuvoje jaunimas priverstas emigruoti? Ar deramai subalansuoti kartų dvasiniai ir materialūs interesai? „Apie ką čia jūs, ponia?“ – paklaus toks proginis „socialdemokratas“ su verslo liudijimu…
Dar Lietuvoje yra liberalus jaunimas. Čia tie, kurie kažkodėl jaučiasi laisvi, jei nuolat gromuliuoja austrų mokyklos klasikų kalbas, pasakytas ano šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje. Minties viršūnė – diskusija tema „Kodėl Hayekas diskutavo su Keynesu“.
Kai prieš ketvirtį amžiaus man buvo kokie 26–27-eri, tema buvo labai įdomi. Nes pasirodė lietuviškas Friedricho Hayeko vertimas, kūrėsi tada dar pirmoji „bibliotekinė“, o ne agresyviai godi pinigų liberalų partija. Dabar tas knaisiojimasis jau tikrai primena nuotakos paieškas kapinėse. Intelektualine prasme klasikai – ir Ludwigas von Misesas, ir F.Hayekas, ir Johnas Keynesas – dabar jau seniai gyvena kaip modernių teorijų klausimai, kurie ir skamba kitaip, ir atsakomi kitais žodžiais. Na, nebevažinėjame mes arkliais ir neberašome anų žmonių taip mėgtų laiškų. Tiesiog siunčiame elektronines žinutes.
Laisvė dabar sparti ir kitokia. Ji turi kitą pavidalą ir naujų iššūkių. Jai nebereikia kautis su sovietų gulagais, bet ar nereikia rinkos kapitalizmui ir jo laisvei kautis su valstybiniu itin efektyviu Kinijos kapitalizmu? TVF sako, kad Kinijos BVP perkamosios galios paritetu jau po ketverių metų pranoks JAV. Ir ar tai nereiškia, kad kovodami dėl rinkos laisvės turėsime Lietuvoje atidaryti (o gal jau atidarome) vergų fabrikus? Ir kur tada bus laisvė?

Lietuvos liberalus jaunimas išreiškia apgailestavimą dėl š.m. sausio 27 dieną pasirašyto tarptautinio kovos su piratavimu internete susitarimo „Anti-Counterfeiting Trade Agreement“ (ACTA) ir kviečia Lietuvos piliečius aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšti poziciją prieš ACTA – jau š.m. vasario 11 dieną, 12 valandą Lietuvos liberalus jaunimas (LLJ) kartu su Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO) organizuos „Protestą prieš ACTA“.

https://www.facebook.com/events/229745113780889/

ACTA – skubotas ir potencialiai asmenų teisę į privatumą bei interneto laisvę ribojantis susitarimas

Didelį nepasitenkinimą ir protestus visame pasaulyje sukėlusios sutarties pasirašymas, rodos, buvo vykdomas „uždarų durų“ politika – prieš pasirašant sutartį Lietuvoje beveik nebuvo viešų debatų, svarstymų.

Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos teigimu, pačios sutarties dviprasmiškumas gali lengvai atverti kelią neproporcingiems veiksmams, siekiant užtikrinti intelektinės nuosavybės apsaugą, kurie galimai pažeis teisę į asmens privatumą bei interneto laisvę. Sutartyje numatytų priemonių vykdymas gali turėti ypač negiamų pasekmių asmens privatumui internete, verčiant interneto tiekėjus atskleisti informaciją apie įtariamuosius.

Ar intelektinė nuosavybė – tokia pati nuosavybės forma, kaip ir kitos?

Lietuvos liberalaus jaunimo Valdyba pastebi, kad iš esmės ACTA koncepcija nėra nauja, ji – tik išplečiama, bet svarbu, kad visuomenė pradeda šnekėti, kas yra nuosavybė, o kas – ne.

„Didelė ACTA kritikų argumentacijos silpnybė ta, kad viešai diskutuojama apie ACTA numatytų priemonių proporcingumą, kitus su sutarties pasirašymu susijusius aspektus, tačiau pamirštamas debatas dėl pačios intelektinės nuosavybės principo. Pats terminas „intelektinė nuosavybė“ gali suklaidinti, sudarant įspūdį, jog tai – tokia pati nuosavybės forma, kaip ir nekilnojamasis turtas, ar kita, apčiuopiama nuosavybės forma. Tai dešiniųjų pažiūrų žmones iškart atbaido – kaip galima derėtis dėl sankcijų vagystei? Žvelgiant iš liberalios, laisvarinkiškos pusės, intelektinė nuosavybė nuo kitų apčiuopiamos nuosavybės formų skiriasi, todėl ir jos apsauga valstybėje, jei ir egzistuoja, turi būti kitokia.“ – sakė Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkė Eglė Markevičiūtė.

Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos teigimu, būtent galimybė naudotis žmogaus proto kūriniais be didesnių apribojimų vedė pasaulį į technologinį progresą, o vertinant intelektinės nuosavybės apsaugą šiandien, reiktų pažvelgti ir per istorinę prizmę. „Dažnas šių dienų išradimas, kūrinys galėjo atsirasti dėka laisvos idėjų sklaidos vakar. Idėjos nėra tas pats, kas yra žemės sklypas, ar pastatas – jo negalima aptverti, apsaugoti, o kažką išsiaiškinus pirmam, tikėtis, kad konkrečios srities monopolis – jau visam laikui tavo rankose. Mums suprantamas kūrėjų, autorių, išradėjų noras patiems galėti raškyti savo kūrybos, darbo vaisius, tačiau griežtai atmetame požiūrį, jog geriausia tai daryti – per valstybę, prievartiniais metodais.“ – teigė Eglė Markevičiūtė.

LLJ pabrėžia, kad kiekvienas turi teisę į atlygį už savo darbą, tačiau įvertinant XXI amžiaus aplinkybes, reikia ieškoti naujų būdų, kaip geriausiai pasipelnyti iš savo kūrybos ar išradimų. Viena tokių formų – vadinamoji verslo paslaptis.

Kas toliau?

LLJ Valdybos teigimu, svarbu, kad atskiri, skirtingų pažiūrų asmenys, priklausantys skirtingoms organizacijoms, pasinaudotų galimybe atkreipti Europos Parlamento narių, Lietuvos Respublikos Seimo narių dėmesį. Didelė paspirtis garsinti klausimą būtų kiekvieno individuali iniciatyva, siekiant šviesti aplink esančius apie konkretaus klausimo grėsmę, neigiamus aspektus.

Lietuvos liberalus jaunimas ragina Lietuvos gyventojus, neabejingus interneto laisvės ir asmens teisės į privatumą apsaugojimui, prisijungti prie vasario 11 d., 12:00 val. Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos (VLJO)

- https://www.facebook.com/events/229745113780889/, o vasario 9 d. – Kauno liberalaus jaunimo (KLJ) 14:00 val. –

https://www.facebook.com/events/214256288671299/ organizuojamų protesto akcijų prieš ACTA.

Jaunimo nedarbas Lietuvoje viršija 33 proc. Tačiau su šia problema susiduriame ne mes vieni. Nuo JAV iki Kinijos įsidarbinti nepavyksta ne tik neišsilavinusiems ar nemotyvuotiems jaunuoliams, bet ir baigusiems Harvardą. Nuosaikesni ekspertai šiandieninį pasaulio jaunimą vadina laukiančiąja karta, radikalesni – prarastąja.

Stenkis mokykloje, kruopščiai ruoškis abitūros egzaminams, įstok į norimą specialybę, gauk aukštojo mokslo diplomą ir sėkminga karjera bus garantuota. Tačiau tai yra tik teorija, realybėje šiandien viskas rutuliojasi kiek kitaip. Visame pasaulyje augant nedarbui, jaunimo nedarbas išaugo dvigubai. Pridėjus masinio aukštojo mokslo faktorių, gauname milijonus jaunų žmonių, kurie viską darė „pagal planą“, tačiau po studijų, užuot pradėję karjerą, ne savo noru įsitraukia į bedarbių gvardijas ar į trumpalaikių, su įgyta specialybe nieko bendra neturinčių darbų liūną. Dalis tiesiog grįžo pas tėvus, pikti ir nemotyvuoti antrajam debiutui.
Ypač daug tokių jaunuolių JAV, kur šiuo metu jaunimo nedarbas yra didžiausias nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Rugsėjo pabaigoje paskelbti surašymo duomenys šokiravo: darbą turi tik 55 proc. 16–29 metų jaunuolių. Harvardo profesorius, ekonomistas Richardas Freemanas dėl susidariusios padėties kaltina recesiją ir pabrėžia: „Tie žmonės liks „randuoti“ ir bus vadinami prarastąja karta. Viskas būtų kitaip, jei būtume išvengę ekonomikos tragedijos.“
Žinoma, čia pat ir kontrargumentas: didelė dalis nedirbančių jaunų amerikiečių neturi jokio išsilavinimo. Tačiau tai yra ne ekonomikos, o per šimtmečius susiformavusios didžiulės šalies socialinės diferenciacijos problema. Kalbėdamas apie „randuotus“ jaunuolius, profesorius turėjo omenyje ne getuose gyvenančius amerikiečius, o pagal anksčiau aprašytą planą veikusius absolventus, kurių svajonės pakibę ore.

Pasaulinė problema

Vieno iš JAV universitetų tyrimo duomenimis, 14 proc. 2006–2010 m. šalies universitetus baigusių jaunuolių vis dar ieško viso etato darbo. Tai gali pasirodyti ne tiek ir daug: 86 proc. kokį nors darbą juk yra radę. Tačiau tyrėjai kalba toliau: tik maždaug ketvirtadalis respondentų savo pirmąjį darbą (kuris dažnai yra ir vienintelis) apibūdina kaip „karjeros“. Likusieji verda kavą baruose ar sėdi prekybos centrų kasose. O tam aukštojo išsilavinimo juk nereikia.
„The New York Times“ absolventus, kurių karjera klostosi ne pagal planą, pavadino „Limbo“ karta („Limbo“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia nežinojimo, netikrumo, laukimo būseną). Tiesa, nebūtinai visi jie yra nelaimingi. To tikrai negalime pasakyti, tarkime, apie Amy Klein, Harvardo universiteto absolventę su anglų literatūros studijų diplomu: po nesėkmingų bandymų įsidarbinti pagal specialybę, mergina ryžosi avantiūrai ir tapo pankroko grupės nare. Koncertuodama ji išmaišė valstijas ir mano esanti tikrai laiminga. Tai atspindi dar vieną „Limbo“ kartos bruožą: šie jaunuoliai, nors ir baigę universitetus, dažnai tiesiog nenori dirbti įprastų darbų. Perspektyva dieną nuo 8 iki 5 val. sėdėti biure jų nevilioja, mat jie nori darbo, kuris ir generuotų pajamas, ir leistų save realizuoti. O susitraukusi ir jaunus žmones sunkiai prisileidžianti darbo rinka tokių pozicijų gali pasiūlyti tik vienetams.
Panašūs procesai vyksta ir kitose pasaulio šalyse. Remiantis Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, tik pietų ir rytų Azijos regionuose jaunimo nedarbo procentas yra vienaženklis. Visur kitur skaičiai yra didesni ir kasmet augantys. Štai Kinijoje išsilavinusių ir darbo nerandančių jaunų žmonių padaugėjo penkis kartus, Eurozonoje nedarbas nuo 15 proc. 2008-aisiais pakilo iki 20 proc. šiemet. Blogiausia padėtis yra Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – ten nedarbo lygis siekia 24 proc.
Nepamirškime, kad šie skaičiai parodo tik dalį problemos. Likusieji, įsidarbinę jaunuoliai, gauna šiokias tokias pajamas, kurios leidžia patenkinti svarbiausius poreikius, tačiau niekas neišmatuoja, kiek jaunų žmonių darbe realizuoja savo karjeros svajones. Barmenas su aukštuoju išsilavinimu taip pat yra „Limbo“ kartos atstovas, nors į bedarbių sąrašą ir nepatenka.

Motyvuoti, bet nedirbsiantys už lietuvišką minimumą

Lietuvoje jaunimo nedarbo tendencijos ypač ryškios. ES ribose didesnė dalis nedirbančių jaunų žmonių yra tik ant bankroto ribos esančioje Graikijoje ir krizę išgyvenančioje Ispanijoje. Kasmet daugėja ir diplomuotų jaunų bedarbių. Darbo biržos duomenimis, rugpjūtį Lietuvoje buvo užregistruota 34,2 tūkst. 16–24 m. asmenų, iš jų daugiau nei trečdalis buvo absolventai, t.y. turintys aukštąjį ar profesinį išsilavinimą. Kalbant tik apie jaunus bedarbius, turinčius aukštąjį išsilavinimą, daugiausiai jų turėjo verslo vadybos, teisės ir ekonomikos studijų diplomus. O juk tai specialybės, kurios studijų pradžioje atrodo perspektyvios, prestižinės ir garantuojančios darbo vietą.
Darbo ir socialinių tyrimo instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis pastebi, kad Lietuvos jaunimas yra ne tik išsilavinęs, bet ir motyvuotas dirbti. Tačiau, anot profesoriaus, tas išsilavinęs ir jaunas žmogus dažniausiai darbo Lietuvoje neranda, arba randa už minimalų atlyginimą – 667 Lt (į rankas) per mėnesį. „Ši suma itin maža. Lietuvoje minimalus atlyginimas yra 20 proc. mažesnis už minimalų gyvenimo lygį“, – stebisi profesorius. Dėl to Lietuvos jaunuolių motyvacija realizuojama užsienio valstybėse, kur jie atlieka tokius darbus (neretai taip pat už minimumą), kurie vietiniams net ir didelio nedarbo sąlygomis yra nepriimtini. „Taip mes prarandame tai, kas šalyje brangiausia: išsilavinusį, motyvuotą pilietį. Pagrindinį biudžeto formuotoją ir pagrindinį valstybės gerovės kūrėją“, – pabrėžia B.Gruževskis.
Šiemet anglų kalbos filologijos studijas universitete baigusi Ieva Kairytė kol kas lieka Lietuvoje, ir kaip sako pati, užsiima „šiokia tokia kultūrine saviveikla“. Ji, kaip ir daugelis kitų šalies absolventų, neranda darbo pagal specialybę. Kita vertus, jau ir nebeieško. „Baigiau anglų filologiją, bet šią kalbą daug kas ir taip moka. Vertėjų daug nereikia. Iš asmeninės patirties galiu pasakyti tą patį, ką ir dauguma: nors ir esi specialistas, niekas negarantuoja, kad būsi reikalingas“, – kalba mergina. Svarbiausi žodžiai čia yra „ką ir dauguma“. Baigęs studijas akademinis jaunimas įsitikina, kad „mokyklos-studijų-karjeros“ modelis nebeveikia ir Lietuvoje.
Tiesa, personalo atrankos kompanijos „Search Group“ projektų vadovė Ingrida Vitkienė situacijos nedramatizuoja ir diplomuotiems jaunuoliams siūlo savęs nepervertinti. „Universitetai įskiepija mintį, kad baigę studijas jaunuoliai iškart yra vertingi darbuotojai. Taip, jie yra entuziastingi ir turintys žinių, tačiau neturi patirties. Po krizės kompanijos pradėjo orientuotis į patyrusius darbuotojus, jos negali sau leisti investuoti į jauną žmogų, kuris rezultatus atneš po metų“, – komentuoja I.Vitkienė.
Saugų ėjimą – mažiau entuziastingą, bet daugiau patirties turintį darbuotoją – renkasi dauguma kompanijų ne tik Lietuvoje. Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jaunimo nedarbas pasaulyje auga. Tokia kompanijų strategija leidžia sėkmingiau išsilaikyti metus ar dvejus, tačiau žvelgiant į ilgesnę perspektyvą vyresnioji karta pjauna šaką, ant kurios pati sėdi. Anksčiau ar vėliau visų dabartinių darbdavių laukia pensija, kurią jiems turės uždirbti ne kas kitas, o tie patys jaunuoliai. Tie, kurių karjerą šiuo metu jie yra suspendavę. Žinant, kad Europoje 15–29 metų žmonės tesudaro apie 20 proc. (ir jų dalis nuolat mažėja) ir kas penktas jų yra bedarbis, kyla klausimas, ar bus, kas tas pensijas uždirbs.

Arabų revoliucijas sukėlė jaunimas

Beje, jaunimo nedarbo, kaip ir apskritai nedarbo, problema yra tiesiogiai susijusi su bendra ekonomikos būkle. Atsigaunant ekonomikai atsiranda ir daugiau darbo vietų. Tačiau matant nežinomybę dėl pasaulio ekonomikos ateities, tokia „kada nors įvyksiančio atsigavimo“ perspektyva absolventus menkai guodžia. Jie nori veikti tinkamoj vietoj ir laiku, nes vėliau gali būti per vėlu: net jei per ateinančius keletą metų ekonomika išties atsigaus ir jaunimo nedarbas pradės mažėti, dabartinė absolventų karta tą laiką jau bus praradusi. Darbdaviai nebenorės studijų žinias primiršusio kadaise perspektyvaus jaunuolio, jie rinksis šviežius absolventus.
O kas, jei ekonomika stagnuos ir pasaulinis jaunimo nedarbas augs toliau? Tada dabar dar laukiančiąją kartą drąsiai bus galima laikyti prarastąja. Ir tai bus žmonės, išties neturintys ko prarasti. Į ką tai gali išsivystyti neseniai matėme arabų kraštuose – regione, kuriame, kaip minėta, jaunimo nedarbas yra didžiausias pasaulyje. Negana to, arabų visuomenėse jaunimas sudaro beveik pusę gyventojų. Ryšys tarp didelio jaunimo nedarbo ir revoliucijų šiuose kraštuose yra tikrai akivaizdus.

Jaunimo (iki 25 metų) nedarbo lygis ES šalyse:
Valstybė    Jaunimo nedarbo lygis (proc.)
Ispanija    46,2
Graikija    38,5
Lietuva    33,1
Latvija    29,7
Estija    21,8
ES šalių vidurkis    20,7
Danija    13,7
Vokietija    9,5
Olandija    7,5
Šaltinis: Eurostat, 2011 m. liepa

Darbo ieškančių išsilavinusių jaunuolių Lietuvoje kasmet daugėja
Metai    Absolventų dalis (proc.)*
2009    24,7
2010    32,6
2011    36,8
* Aukštąjį ar profesinį išsilavinimą turinčių 16–24 m. jaunuolių dalis tarp per sausio–liepos mėn. laikotarpį registruotų jaunų bedarbių
Šaltinis: Lietuvos darbo birža

Rugsėjo 29 d. 18 val. Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje vyks Vilniaus kultūros centro dailės studijos „Paletė“ 40-ies metų retrospektyvinės parodos atidarymas. Jo metu bus pristatoma nuo 1971-ųjų metų aktyviai kuriančių tautodailės mylėtojų – įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijų studijos narių kūryba. Ja siekiama reprezentuoti ilgametes etninės kultūros tradicijas, turtingus liaudies meno klodus ir etnokultūrinėje vaizduojamojoje dailėje glūdinčius intelektualinius turtus.

Dailės studijos „Paletė“ jubiliejinės ekspozicijos lankytojai išvys buvusių bei dabartinių kolektyvo narių kūrinius, kuriuose įvairiapusiškai atsiskleis „Paletės“ veikla: edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujančių pradedančiųjų meno mėgėjų bei studijos senbūvių – aktyvių užsienio bei Lietuvos tautodailės parodų dalyvių darbai, nutapyti prieš ir po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Parodoje bus eksponuojami daugkartinių tautodailininkų tapybos parodų („Aukso vainiko“, Adomo Varno ir Monikos Bičiūnienės vardo konkursų) laureatų: N. Dirvianskytės, V. Guršnienės, V. Juodagalvytės, D. Raudonikienės, V. Šikšnio, S. Žebraitienės bei kitų autorių kūriniai. Tarp jų bus pristatoma ir tarptautinių ekspozicijų dalyvio, pripažinto gėlių tapytojo G. A. Vasionio kūryba.

Pasak dailės studijos „Paletė“ įkūrėjo R. Bičiūno, buvo labai sunku visą kolektyvo kūrybinę veiklą sutalpinti į vieną parodą. Per 40 metų „Paletėje“ išaugo ne vienas talentas, savitai įprasminantis liaudies meno grožį savo kūriniuose. Nepaisant garbingų laimėjimų, su kuriais siejamas kolektyvo kūrybinis kelias, visi buvusių ir esamų studijos narių darbai yra brangūs, nes juose įamžinta dailės studijos „Paletė“ istorija.

Parodos organizatoriaus Vilniaus kultūros centro direktoriaus P. Jurgučio nuomone, dailės studija „Paletė“ – puiki kūrybinės veiklos platforma, kurioje puoselėjama individuali meno mėgėjų savirealizacija, vertinamos ilgametės tautodailės tradicijos ir skatinamas dalinimąsis gerąja patirtimi. Tikimąsi, kad garbinga sukaktis taps stipriu pagrindu tolimesniam kolektyvo švietėjiškos veiklos organizavimui ir naujoms kūrybinių įkvėpimo šaltinių paieškoms.

Dailės studijos „Paletė“ retrospektyvinę parodą remia Kultūros rėmimo fondas.

Ekspozicija veiks iki spalio 15 d. 16 val. Parodos lankymas nemokamas.

BFL

Nors ir būdami pačiame žydėjime, dauguma 20-mečių ir 30-mečių galimai išgyvena „ketvirčio amžiaus krizę“, kuri gali pasireikšti įvairiomis baimėmis ir abejonėmis. Susidūrę su per didelėmis pasirinkimo galimybėmis, jauni žmonės gali daug anksčiau patirti vidutinio amžiaus krizei būdingų simptomų, teigia tyrėjai.