BFL

Lietuvos užsienio reikalų ministerija paskelbė užsienyje gyvenančių lietuvių jaunuolių rašinių konkurso „Mano Lietuva“ laimėtojus.

Konkurso, kuriame dalyvavo užsienio lietuvių vaikai ir jaunimas nuo 6 iki 21 metų, tikslas – skatinti užsienio lietuvių jaunimo kūrybinę saviraišką, stiprinti tautinę ir pilietinę savimonę, ryšius su Tėvyne, puoselėti lietuvybės dvasią.

Ministerijai buvo pateikti 56 įvairaus žanro darbai, sukurti 62 autorių iš 9 valstybių – Austrijos, Airijos, Baltarusijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Kanados, Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos.

Konkurso laureatai bus apdovanoti URM atminimo dovanomis.

Laimėtojai ir jų darbai skelbiami Užsienio reikalų ministerijos interneto svetainėje.

Palyginti su ankstesniais savivaldos rinkimais, jaunuolių iki 25-erių metų į miestų ir rajonų tarybas šiemet išrinkta dvigubai daugiau, rašo “Lietuvos žinios”.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, iš daugiau kaip 1,3 tūkst. kandidatavusių jaunuolių iki 25 metų sėkmė nusišypsojo 22-iems. Jaunimą vietos valdžioje daugiausia “globoja” Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Darbo partija (DP) bei Liberalų ir centro sąjunga (LiCS).

Po šių rinkimų jauniausia krašto savivaldos politike šiemet tapo 20 metų kėdainiškė studentė Ieva Kačinskaitė. Mergina į Vilniaus miesto tarybą pateko pagal DP sąrašą. Vilniaus universitete tarptautinius santykius ir politinius mokslus studijuojanti antrakursė tikino, jog tapti politike apsisprendė dar besimokydama mokykloje.

“Visada žinojau, kad studijuosiu tik politikos mokslus ir su jais siesiu savo ateitį. Tačiau supratau, jog akademinė politologo profesija manęs visai netraukia, todėl pasirinkau kur kas įdomesnį politikės darbą”, – sakė I.Kačinskaitė.

Be studijų universitete, mergina vadovauja vienai didžiausių jaunimo organizacijų “Darbas”. Vilniaus tarybos narės mandatas I.Kačinskaitei – tik pirmas žingsnis į plačiuosius politinius vandenis. Ji neslėpė labiausiai svajojanti apie Seimą, tad kitas jos siekis – dalyvauti parlamento rinkimuose.

Daugiausia mandatų per šiuos savivaldos rinkimus laimėję socialdemokratai gali pasigirti ir gausiausiu jaunuolių būriu naujosiose tarybose. Jauniausi LSDP atstovai vietos valdžioje – į Šakių rajono tarybą išrinktas 22 metų Martinas Eimutis ir Marijampolės savivaldybės taryboje posėdžiausiantis 23-ejų Povilas Isoda.

Į Druskininkų savivaldybės tarybą išrinktas Karolis Kaklys rinkimų dieną šventė ne tik pergalę. Vaikinui tądien suėjo 22 metai. Jis – jauniausias LiCS atstovas savivaldoje.

Politologas Lauras Bielinis jaunimo veržimąsi į valdžią ir apskritai ėjimą į politiką vertina atsargiai.

“Jaunuoliai nesusimąsto, kokia didelė atsakomybė jų laukia. Neretai, pakliuvę į valdžią, jie tik po kurio laiko supranta, kad yra ne ten, kur tikėjosi atsidurti”, – pažymėjo politologas.

Anot jo, jaunų žmonių ėjimas į politiką turi vykti palaipsniui, o nauja politikų karta užauga tik ilgus metus dalyvaujant partijų veikloje.

“Patirties, valios ar išminties nebuvimas jaunuolius valdžioje gali per anksti “sudeginti”. Padaroma tokių klaidų, kurių subrendę žmonės nedaro”, – tikino L.Bielinis.

Politologas mato tendenciją, kad mūsų krašte vis dažniau jauni žmonės ateina į valdžią, bet jis atkreipė dėmesį, jog toli gražu ne visiems čia vieta būti.

Tarptautinių jaunimo debatų konkurso finale Berlyne argumentus apie “Google street view” naudą bei žalą dėstė visų trijų Baltijos šalių bei Rusijos atstovai.

Į finalą patekęs Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos abiturientas Airidas Janušauskas apgailestavo, kad gyvenime išties reikalingi debatų įgūdžiai Lietuvos mokyklose nėra vertinami, nors jie, regis, ne veltui vadinami karališkąja retorikos disciplina. Finalininkas iš Lietuvos džiaugėsi konkurso suteikta proga įgyti argumentavimo patirties ir prisipažino dabar visai kitaip, daug kritiškiau bei analitiškiau, žvelgiantis į Lietuvos politines realijas.

Beje, į pusfinalį pateko ir antrasis Lietuvos atstovas Evaldas Rupkus iš Vilniaus Užupio gimnazijos. Į konkursą įsitraukęs dėl noro tobulinti vokiečių kalbos žinias, jis sakosi savyje atradęs potencialo tapti rimtu politiku. O prieš porą metų tarptautiniame šio konkurso finale Lietuvai atstovavusi Milda Vitkutė jau studijuoja politikos mokslus Miunchene.

Visi jaunuoliai pripažįsta, kad ne vien mokyklose trūksta dalykiško problemos svarstymo kultūros, kai gilinamasi į klausimo esmę, atsižvelgiama į įvairius aspektus, kai įsiklausoma ir į kitos pusės argumentus, o ne vien keliamas balsas apeliuojant į emocijas ar tiesiog “okupuojamas mikrofonas”.

Atkreiptinas dėmesys, kad šiųmečio Tarptautinių jaunimo debatų konkurso finalo vieta buvo išties simboliška – pro Menų akademijos salės langą buvo matyti Brandenburgo vartai ir Reichstago, kuriame dirba Vokietijos Federacijos parlamentas, kupolas.

Mokės ne tik kalbėti, bet ir klausytis

Šį konkursą rengia Goethe’s institutas, įvairiose pasaulio šalyse veikianti Vokietijos kultūros institucija, kurios misija – skatinti vokiečių kalbos mokymąsi bei kultūrinį bendradarbiavimą. Šįmet septyniose šalyse vykusiuose nacionaliniuose konkursuose dalyvavo apie du tūkstančius moksleivių iš daugiau nei šimto mokyklų, nacionalinių konkursų globėjai yra buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis bei mūsų šalies europarlamentaras Leonidas Donskis.

Šiųmetinių tarptautinių jaunimo debatų rėmėja yra ir Vokietijos užsienio reikalų ministerija, vykdanti programą “Vokiečių kalba – idėjų kalba”, per kurią mezgami bei puoselėjami būsimų vadovų ryšiai su Vokietija.

Debatų ir jų vertinimo metodiką rengė didžiausias privatus Vokietijos fondas “Hertie”. Rengėjus bei jų talkininkus sieja įsitikinimas, kad demokratijai reikia žmonių, sugebančių kelti kritinius klausimus, drįstančių kalbėti viešai ir nebijančių garsiai sakyti savo nuomonę, mokančių ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Juk toli gražu ne visi sparnuoti posakiai, kad ir Vinstono Churchillio citata, jog įsiklausęs į kitos pusės argumentus jau pralaimėjo, yra tiesa.

Istoriją kurs asmenybės

Lietuvoje mokytojų entuziastų pastangomis į jaunimo debatus įsitraukė 13 mokyklų. Mokiniams patrauklios nevadovėlinės, aktualios ir įdomios debatų temos, pradedant vaizdo kameromis mokyklų koridoriuose, baigiant organų donoryste ar Europos didmiesčių vaizdais “Google street view”.

Norint įtikinamai argumentuoti, reikia rimtai pasirengti – juk iki pat koncentruotų, tik 24 minutes trunkančių debatų pradžios dalyviai nežino, kuriuos – “už” ar “prieš” argumentus jie dėstys. Tai irgi padeda įveikti kategoriškumą bei išankstines nuostatas, pamatyti tą pačią temą skirtingais požiūriais. Štai šių metų finalininkas A.Janušauskas, ketinantis studijuoti režisūrą, įtikinamai dėstė “Google street view” privalumus, o paskui prisipažino pats esąs gana konservatyvus, nesivaikąs madų bei naujovių, netgi “Facebooke” neturįs savo profilio.

Suprantama, kad rengimasis konkursui reikalauja papildomo darbo, laiko bei daug entuziazmo tiek iš dalyvių, tiek iš juos rengiančių mokytojų. Akivaizdu ir tai, kad motyvuotiems jaunuoliams tokios pratybos suteikia ne tik gerus užsienio kalbos pagrindus rimtos studijoms – dažniausiai užsienyje, bet ir pagrįsto pasitikėjimo savimi. Pasak mūsų konkursantus lydėjusios vokiečių kalbos mokytojos Danutės Šiurkutės, debatai leidžia skleistis mokinio asmenybei, tačiau jai ugdyti ir skatinti irgi neužtenka vien metodinių nurodymų ar instrukcijų. Štai kodėl gero mokytojo reikia ir gabiam mokiniui.

Nepriklausomybės gynėjai, kurie 1991-aisiais metais parlamente davė savanorio priesaiką ir sausio-rugpjūčio mėnesiais saugojo Aukščiausiąją Tarybą, Seime šeštadienį diskutavo apie 2011 metų Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų programos renginius ir jų organizavimą.

Pasak vieno iš susitikimo organizatorių, Aukščiausiosios Tarybos gynimo štabui vadovavusio Jono Gečo, dabartiniai moksleiviai vis mažiau supranta Nepriklausomybės pradžios įvykių reikšmę ir svarbą, todėl būtina jiems daugiau apie tai pasakoti.

“(Susirinkome – BNS) pasitarti kaip mes dalyvausime, koks bus mūsų tikslas, ar mes norime tik paminėti, ar norime pasiųsti žinią moksleiviams, studentams, visuomenei apie pilietiškumą ir patriotiškumą. (…) Nusprendėme, kad labai svarbu eiti į mokyklas, pateikti kiek galima daugiau informacijos apie tuos metus”, – BNS po susitikimo sakė atsargos pulkininkas J.Švedas.

“Praktiškai visi savo miestuose yra kviečiami į mokyklas ir ten eina. Aš pats šiais metais nemažai ekskursijų turėjau Seime. Susiduriame su tokia problema, kad 7-8 klasių moksleiviai (…) dažniausiai iš viso nežino, kas yra Kovo 11-oji, jau nekalbant apie Sausio 13-ąją. (…) Tą darbą reikia daryti”, – dėstė buvęs kariškis.

Jo teigimu, susitikime taip pat buvo aptarta kaip sausio 12 dieną Seime bus organizuojama konferencija apie Lietuvos Aukščiausios Tarybos gynybą 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais.

“Bus kalbama ir apie kitų objektų visoje Lietuvoje – Televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto, Ministrų tarybos – apsaugą ir gynybą. Kalbama apie tai, kas buvo gynėjai, kas juos atvedė į gynėjų gretas, kokie tuo metu jiems buvo keliami uždaviniai. Bus apie 20 pasisakymų”, – sakė J.Švedas.

Pasak susitikime dalyvavusio pirmojo 1990 metais užsiregistravusio savanorio Giedriaus Papinigio, renginiu taip pat siekiama vėl suburti Nepriklausomybės gynėjus į vieną ratą ir “atgaivinti atmintį”.

“Šios dienos susirinkimas yra prasmingas ateityje surandant valstybės gynimo pradininkus, kurių pastangomis ir buvo pasiekta Sausio 13-osios pergalė. (…) Buvo daug telefonų skambučių, į kuriuos atsiliepdavo moterys, savanorių jau neberasdavo. Laikas negailestingai ištrina ir galbūt šitas atminties gaivinimas po 20 metų padės susitelkti”, – Seime žurnalistams sakė G.Papinigis.

“Tai yra gyvoji atmintis, žmonės, kurie buvo valstybės gynybos pradininkai nėra įvertinti”, – kalbėjo jis.

Seimo nutarimu 2011 metai paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais.

"Veido" archyvas

Tęsiame projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristatome talentingus jaunuolius. Šiame “Veido” numeryje supažindiname su šešiolikmete pianiste Agne Radzevičiūte, kurios pasirodymą per “Mezzo” kanalą galėjo stebėti net 37 šalių žiūrovai.

Paryžiuje prestižiniame “Champs Elysees” viešbutyje išskirtinei publikai kartu su penkiais kitais talentingiausiais jaunaisiais Europos atlikėjais koncertavo ir vilnietė Agnė Radzevičiūtė. Iškilmingas vakaro koncertas buvo transliuojamas tiesiogiai per “Mezzo” kanalą geriausiu eterio laiku. Tai pirmas kartas, kai Lietuvos fortepijoninės muzikos atlikėjos pasirodymą tiesiogiai galėjo stebėti didžiausio Europoje klasikinei muzikai skirto TV kanalo žiūrovai.

“Tai buvo jau seniai, prieš trejus metus. To aš tikrai nesureikšminu, – moja ranka Agnė ir priduria: – Manau, muzika ir konkursai nesuderinami”.

Pasak talentingos pianistės, konkursai itin reikalingi tik žmonėms, kurie siekia tarptautinio pripažinimo ir nori siekti karjeros užsienyje. Tai atveria kelius, bet pati konkurso idėja, kad kažkas vienas laimi, o kiti pralaimi, nėra gera, nes neįrodo, jog laimėtojas geriausias ar talentingiausias, ypač jeigu tai jaunas žmogus. “Be to, laimėjimas įpareigoja surengti daug koncertų, ir tai jaunam muzikantui tampa meškos paslauga, nes jis praranda galimybę natūraliai augti”, – mano Agnė.

Konkursai konkursais, bet mūsų pašnekovė Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokė A.Radzevičiūtė šiuo metu laikoma itin perspektyvia pianiste.

“Tai be galo talentinga asmenybė. Ji gimusi groti fortepijonu, – sako profesorė Veronika Vitaitė ir priduria, kad merginą gamta apdovanojo puikiais pirštais, ji yra virtuoziška, artistiška, labai plastiška, turi puikią atmintį ir yra be galo reikli sau.

Aistra – klasikos kūriniai

Agnės širdis linksta prie klasikos kūrinių. Rožinė jos vaikystės svajonė – sugroti Trečiąjį F.Chopino koncertą, nes jis turi liūdesio, kuris užgauna kiekvieną žmogų, ir būtinai Lenkijoje – kompozitoriaus tėvynėje. Tačiau yra ir kitų kūrinių – L.van Beethoveno, F.Liszto, R.Schumanno, kuriuos pianistė priima kaip iššūkį. O štai šiuolaikinių kompozitorių muziką ji atideda ateičiai – į ją gilinsis, kai baigs mokyklą. Dabar sunku viską aprėpti.

Šią vasarą talentingoji muzikė buvo išsikėlusi tikslą įveikti 31-ąją L.van Beethoveno sonatą. “Ji man daug kraujo kainavo”, – išduoda pianistė. Techninė kūrinio atlikimo pusė nebuvo itin sunki, bet emociniu požiūriu ši sonata itin sodėtinga. Juk L.van Beethovenas šią sonatą parašė jau apkurtęs, kovodamas su galvoje siautėjančiais balsais, išgyvendamas žiaurią kančią.

“Šis kūrinys turi tokią liepsną!” – sušunka Agnė ir priduria, kad menui reikia ir tvirto charakterio, ir išmanymo, ir vaizduotės. Na, o technika reikalinga tam, kad galėtum išreikšti emocijas, įstengtum interpretuoti.

A.Radzevičiūtė įsitikinusi, kad tikras menininkas turi išmanyti ir istoriją, ir meno raidą: kaip jis galės perteikti kūrinių nuotaiką, jei nežinos, kuo kompozitorius gyveno, kaip mąstė. Negana to, mergina mano, kad muzikantui reikia gerai gaudytis ir matematikos vingrybėse, nes ji skatina racionalumą, kurio labai reikia muzikui. Racionalumą Agnė suvokia kaip valią – jeigu nori tobulėti, jos reikia be galo daug. Kurgi nereikės, jei kasdien prie instrumento tenka praleisti po kelias valandas. Deja, Agnė atsidūsta, kad įvykdyti planą pavyksta tik vasarą, kai nereikia mokytis bendrojo lavinimo dalykų.

Mokytojai suteikė laisvę

Pirmoji Agnės mokytoja buvo jos mama mokytoja ekspertė Nijolė Radzevičienė, dėstanti fortepijoną Balio Dvariono muzikos mokyklos auklėtiniams. “Manau, mama mano gabumus muzikai įžvelgė labai anksti. O man tai atrodė natūralu. Neatsimenu, kad kada būčiau tvirtai apsisprendusi – va, tapsiu pianiste. Negalvojau ir apie tai, kad reikės ilgai ir sunkiai dirbti. Man visuomet buvo malonu groti”, – pasakoja mergina ir pajuokauja, kad dabar skambina geriau už mamą.

Taigi nuo pirmos klasės Agnė įstojo į M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Devynerius metus muzikos keliu ją vedė mokytoja Violeta Lipniagovienė. Vėliau – prof. V.Vitaitė. “Esu labai laiminga, nes visuomet patekdavau pas geriausius mokytojus. Jie nesprausdavo manęs į rėmus, suteikdavo laisvės”, – tikina būsimoji fortepijono muzikos žvaigždė.

Natūralu, kad visas Agnės gyvenimas susijęs su muzika ir menu. Na, dar truputį su kalbomis – ji moka angliškai ir jau metus atkakliai kremta prancūzų kalbą. Dar domina literatūra ir teatras. Agnės gyslomis teka menininkų kraujas – senelis buvo garsus aktorius Alfonsas Radzevičius, mama, kaip jau minėjome, pianistė, o teta – smuikininkė. Kur kitur pasuksi? O dabar jos gyvenime toks laikas, kad reikia imti kuo daugiau. Vėliau paaiškės, kas svarbiau. Todėl ir jos mėgstamiausi autoriai lyg du priešingi poliai – Oscaras Wildas su “Doriano Grėjaus portretu” ir Thomas Mannas su “Užburtu kalnu”.

Gilų įspūdį Agnei paliko ir Rimo Tumino “Maskaradas”. Deja, dabar tokių spektaklių scenoje nepamatysi. “Žmonės pavargę ir nebegali pajusti jautrių dalykų, todėl aktoriai turi rėkti, kad prižadintų salėje miegantį žiūrovą, – atsidūsta mergina ir pasakoja, kaip sunku priversti žmones klausytis. – Muzika gimsta tada, kai atsiranda klausytojas – jeigu salėje yra bent vienas, kuris klauso, gali groti tik jam. Norėčiau, kad mano klausytojai mąstytų, – pasinertų į muziką, atsipalaiduotų, sugertų ją, bet jokiu būdu nevegetuotų”.

Paklausta, ką ketina veikti toliau – juk prieš akis dvylikta klasė, laikas, kai turi apsispręsti, kur link sukti, mūsų pašnekovė dar kartą atsidūsta: “Nežinau, ko noriu – iškeliauti ar pasilikti Lietuvoje. Tikiu, kad gyvenimas natūraliai susiklostys ir atrasiu savo vietą”.

Daug galimybių siūlo Amerika, bet ten mokslai mokami. Agnė nesikrato ir studijų Lietuvoje. Juoba jos dabartinė pedagogė prof. V.Vitaitė dėsto ir Muzikos akademijoje. “Stengiuosi iš profesorės paimti tiek, kiek galiu. Ji ne tik amatą išmano, bet yra puiki menininkė, asmenybė, – džiūgauja jaunoji pianistė ir priduria, kad visi V.Vitaitės mokiniai groja skirtingai, nes mokytoja nepalieka savo atspaudo. – Man atrodo, kad groju, kaip jaučiu, o ji pasirūpina, jog tai būtų profesionalu”.

Agnei patinka būti scenoje, o ar patinka, kai klausytojai ploja? Ne. “Labiau vertinu minutes, kai jie klauso, o ne tuomet, kai atsistoju prieš juos”, – taria ji. Bet atsistoti reikės, nes artimiausias koncertas – spalio pradžioje Filharmonijos didžiojoje salėje.

Agnės Radzevičiūtės laimėjimai

Pianistė, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dvyliktos klasės moksleivė A.Radzevičiūtė yra Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo “Pagalba Lietuvos vaikams” (nuo 2006 m.) bei Michelio Sogny fondo “SOS Talents” stipendininkė.

Pirmoji jos mokytoja – V.Lipniagovienė, nuo 2007 m. rugsėjo Agnė mokosi pas profesorę V.Vitaitę.

• 2001 m. tapo pirmojo tarptautinio pianistų konkurso-festivalio “Muzika be sienų” (Druskininkai) antrosios premijos laureate.

• 2003 m. respublikiniame J.S.Bacho jaunųjų pianistų konkurse Vilniuje iškovojo antrą vietą.

• 2004 m. I tarptautiniame vokiečių ir austrų muzikos jaunųjų pianistų konkurse “Klavier Music” pelnė trečią vietą, o XIII respublikiniame B.Dvariono pianistų konkurse Vilniuje tapo laureate.

• 2005 m. tarptautiniame konkurse “Muzika be sienų” iškovota pirmoji vieta. Laureatės vardas pelnytas ir respublikiniame J.S.Bacho jaunųjų pianistų konkurse Vilniuje.

• 2006 m. pianistė pripažinta XIV B.Dvariono respublikinio pianistų ir stygininkų konkurso pirmos vietos laimėtoja. Pirmąsias vietas pelnė ir XIV tarptautiniame F.Chopino jaunųjų pianistų konkurse Šafarnėje (Lenkija), VI tarptautiniame konkurse “Muzika be sienų” Druskininkuose bei V tarptautiniame fortepijoninių duetų konkurse Kaune.

• 2007 m. tapo Karalienės Mortos premijos laureate, finaliniame fondo “SOS Talents” remiamų vaikų koncerte laimėjo publikos simpatijų prizą, o gruodžio 13 d. jos pasirodymą prestižiniame “Champs Elysees” viešbutyje transliavo tarptautinis “Mezzo” televizijos kanalas.

• 2008 m. birželį pelnė pirmą vietą Suomijoje vykusiame tarptautiniame konkurse “XXI amžiaus muzika”, vasarą sėkmingai dalyvavo ir prof. Mūzos Rubackytės meistriškumo pamokose-festivalyje “Piano Pic”. Spalį dalyvavo II tarptautiniame Mažeikių meno festivalyje – grojo su Kauno simfoniniu orkestru.

• 2010 m. kovą koncertavo Ženevoje, Jungtinių Tautų rūmuose, surengtame koncerte, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui paminėti.

Dar metų pradžioje mūsų savaitraštis skelbė, kad šiemet dalies universitetų, kolegijų ir profesinio lavinimo mokyklų laukia bankrotas. Mat šiemet vidurines mokyklas ir gimnazijas baigė trimis tūkstančiais jaunuolių mažiau nei pernai. Maža to, tūkstančiai abiturientų pasirinko studijas ne Lietuvoje, o užsienyje.

Bet tai, kas įvyko šiemet, yra tik didžiosios vaikų gimstamumo dramos pradžia. Mat jau 2012 m. į universitetų, kolegijų ir profesinių technikos mokyklų pirmus kursus ateis kone 14 tūkst. studentų mažiau, nei įstojo pernai. O jei dar pridėsime, kad kasmet vis daugiau lietuvių jaunuolių išvyks studijuoti į kitų šalių aukštąsias mokyklas ir niekados nebesugrįš į gimtinę, pamatysime, kad ne tik mūsų aukštojo mokslo, bet ir visos valstybės laukia tikra katastrofa. Juk jau dabar vienas dirbantysis išlaiko daugiau nei po vieną pensininką, neįgalų žmogų ir vaiką, o po dešimties metų ant vieno dirbančiojo kupros sėdės daugiau nei po pusantro išlaikytinio.

Andriaus Kubiliaus vadovaujama Tėvynės sąjunga dar prieš keletą metų buvo paskelbusi ambicingą šūkį “2 V”, tai yra kad kiekvienoje lietuvių šeimoje augtų ne mažiau kaip po du vaikus. O jau šeimoms, kuriose augs ne du, o trys V, buvo prižadėtos pieno upės kisieliaus krantais. Deja, priešrinkiminiai politikų pažadai “į nieką pavirto”. Šiandieninė valdančioji koalicija daro viską, kad gimstamumas mažėtų ir, būkime atviri, netgi galimas mirtingumas ir jaunų žmonių emigracija didėtų. Štai konkretūs faktai: motinystės išmokos mažėja ir ateityje dar labiau mažės. Nebeliko ir vadinamųjų vaiko pinigų, kuriuos gaudavo vaikai iki aštuonerių metų.

Apie tai, kokiomis sąlygomis į pasaulį ateina mūsų vaikai, baisu net kalbėti. Buvęs sveikatos ministras Algis Čaplikas praėjusią savaitę “Veide” pasidžiaugė, girdi, per metus pavyko uždaryti dešimtis neefektyviai veikusių akušerijos- ginekologijos skyrių. Uždarytų skyrių gimdyves esą aptarnaus vadinamosios rajoninės, ragioninės ir respublikinės ligoninės. Bet pažvelkime, kokiomis sąlygomis moterys gimdo vadinamosiose respublikinėse ligoninėse.

Štai Universitetinėse Antakalnio ligoninės Moterų klinikose sąlygos tokios kaip Balio Sruogos “Dievų miške”, kai kaimyno koją pajunti savo burnoj… Palatos didžiulės, tvankios, apsilaupiusiomis sienomis, skylėtu linoleumu, susidėvėjusiais čiužiniais ir lopyta užlopyta patalyne. Žinoma, politikų žmonos ir marčios šito nemato – jos po gimdymo stebuklingai gauna vadinamąsias komercines palatas, o paprastoms gimdyvėms jų neužtenka.

Naujasis sveikatos ministras Raimondas Šukys žengė dar toliau. Birželį įsigaliojo sveikatos ministro įsakymas, neva turintis pagerinti vaikų sveikatos priežiūrą, bet iš tikrųjų vesiantis didesnio kūdikių mirtingumo ir vaikų sergamumo link. Mat poliklinikų administracijoms nuo šiol leista pačioms parengti tvarką, kaip sekti vaikų sveikatą. O jos ir rengia – kol kas viskas daroma taip, kad padėtis blogėtų.

Tikrąjį valdžios požiūrį į vaikus puikiai atskleidžia ir naujasis Švietimo įstatymas. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius buvo pateikęs Seimui Vyriausybės aprobuotą Švietimo įstatymo projektą, kuriuo pasiūlė, kad vadovėliais būtų aprūpinti tik socialiai remtinų šeimų vaikai, o visi kiti patys juos įsigytų. Laimei, šįkart, aišku, ne be politinės naudos siekio, įsikišo kairieji, ir ši nuostata buvo išbraukta, nors neaišku, ar vėl neatsiras. Jei taip nutiktų, tai, tarkime, pirmoko tėvams vaiko išlaikymas pabrangtų maždaug apie 250 Lt.

Čia paminėsime tik tai, kad, tarkime, Estijoje, kuri gyvena be šūkio “2 V”, vaikams einant į mokyklą reikia nupirkti tik kuprinę, o vadovėlių ir sąsiuvinių duoda mokykla.

Taigi sveiki sulaukę Rugsėjo 1-osios.

Zeeland mieste (Nyderlandai) liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje vykusiame tarptautiniame debatų čempionų turnyre Lietuvos komanda užėmė pirmąją vietą. Lietuvai atstovavo Kauno jėzuitų gimnazijos abiturientai Lukas Geležauskas ir Julija Ravaitytė bei KTU gimnazijos abiturientė Dovilė Venskutonytė. Komandai vadovavo Vytautas Miniasianas. Mūsų debatininkų pergalė įspūdinga dar ir tuo, kad nugalėta Jungtinės Karalystės komanda. Lietuviams turnyre teko susitikti su Rumunijos, Nyderlandų, Izraelio, Čekijos ir finale su Jungtinės Karalystės komandomis. Pagrindinė debatų tema buvo apie tai, kad šalys turėtų uždrausti vaikų darbo prekių importą, o finaliniame susitikime lietuviams teko oponuoti teiginiui, kad tam tikrais atvejais paaugliai turėtų būti teisiami kaip suaugusieji.

Šiemet turnyre dalyvavo 50 komandų iš 42 šalių.

Tęsiame projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristatome talentingiausius šalies jaunuolius. Šiame “Veido” numeryje supažindiname su daugybės olimpiadų laimėtoju būsimuoju informatiku Mantu Pajarsku.

Nors vilniečiui Mantui Pajarskui vos penkiolika, Nacionalinėje moksleivių akademijoje, kur savaitgaliais žinių gilinti susirenka gabiausi Lietuvos vaikai, informatiką jis kremta lygia greta su dvyliktokais. Tiesa, pats Mantas kukliai pripažįsta, kad iki dvyliktokų jam dar toli. Mat perkopusiems į dešimtą klasę keliami specialūs reikalavimai, jiems rengiamos ypatingos programos. Tačiau Mantui jau teko išbandyti ir pasaulinių olimpiadų užduotis, mat jų akademijos dėstytojai savo mokiniams pasiūlo nuolat. “Tie uždaviniai labai sunkūs. Per kelias valandas, kaip reikalaujama olimpiadoje, jų neišspręsčiau. Man dar reikia tiek daugiau žinių, tiek patirties”, – mano jaunuolis.

“Informatikoje nėra griežtai suskirstyta, ką reikia išmokti vienoje klasėje, o ką – kitoje. Ją galima studijuoti pagal savo jėgas. O Mantas yra protingas ir pajėgus mokytis. Jis gali spręsti netgi tokias užduotis, kurių neįveikia eiliniai dvyliktokai”, – sako vaikino mokytojas Nacionalinėje moksleivių akademijoje Vytis Banaitis.

Beje, į Nacionalinę moksleivių akademiją Mantas kaip tik ir atėjo ieškodamas tubulėti skatinančių mokytojų. Taip pat šiemet, Vilniaus “Ąžuolyno” pagrindinėje mokykloje baigęs aštuonias klases, ieškodamas išskirtinių mokytojų, stojo ne kur kitur, o į Vilniaus licėjų. “Tikiuosi sutikti gerą mokytoją, įsisiūlyti pas jį mokytis, iš jo semtis išminties, gauti daugiau įdomesnių uždavinių”, – tikina pašnekovas.

Iki šiol Mantas per gyvenimą ir mokslus yrėsi kone pats vienas. Kadangi mokykloje pagal programą tokių informatikos uždavinių, kokie sprendžiami olimpiadose, nemokoma, pirmajai savo gyvenime 6–8 klasių mokinių olimpiadai vaikinas pasiruošė pats ir iškovojo antrą vietą. Ten jį pastebėjo Nacionalinės moksleivių akademijos pedagogai ir pakvietė žinias gilinti kartu su kitais gabiais vaikais.

Vėliau dvejus metus paeiliui šalies informatikos olimpiadose Mantas tapo absoliučiu čempionu – jo parašytos programos surinkdavo daugiausiai balų. Koks prizas? Kol kas – tik laurai ir patirtis, nes į Baltijos šalių ir pasaulines olimpiadas siunčiami tik gerokai vyresni – jau devynias klases baigę jaunuoliai.

Kita vertus, Mantas sulaukė kvietimo į vasaros stovyklą, kuri rengiama besiruošiantiems dalyvauti pasaulinėje informatikos olimpiadoje. Tai, kad jis turi šansų patekti į pasaulinę olimpiadą, patvirtina ir jo mokytojas V.Banaitis. “Labai nustebčiau, jeigu Mantas kitąmet nepatektų į pasaulinę olimpiadą”, – sako jis ir priduria, kad nacionalinių olimpiadų maratonas prasidės jau šį rudenį, o gegužę tikriausiai jau žinosime būsimuosius pretendentus į aptariamą olimpiadą iš Baltijos šalių.

Pradėjo nuo kompiuterinių žaidimų

Informatiką Mantas atrado taip pat pats. Tačiau pradėjo kaip ir visi vaikai – nuo kompiuterinių žaidimų. Sulaukus dvylikos paauglio dėmesį patraukė interneto puslapiai. “Buvo labai smalsu sužinoti, kaip jie kuriami ir kaip veikia”, – prisimena Mantas. Tada tėvai jam nupirko pirmąją informatikos knygą. “Iš pradžių joje nieko nesupratau”, – prisimena vaikinas.

Tai, kad tėvai suvokė vaiko aistrą, nė kiek nestebina, juk Manto tėtis baigė fizikos studijas, o mama – informatiką. Tiesa, gyvenimas patvarkė savaip ir nė vienas iš tėvų pagal specialybę nedirba. “Tiesa, po to, kai mama studijavo informatiką, labai daug kas pasikeitė. Man atrodo, kad jai dabar netgi neaišku, kuo aš čia užsiimu”, – juokiasi Mantas.

Vėliau ir “Ąžuolyno” mokyklos informatikos mokytojas, pastebėjęs auklėtinio gabumus, per pamokas jam skirdavo sudėtingesnių užduočių. Ir tai tęsėsi, kol Mantas pateko į Nacionalinę moksleivių akademiją. Nors į ją vykti tenka tik kas antrą šeštadienį, tačiau jaunuoliai gauna gana nemažai užduočių, kurias turi įveikti namie. Vaikinas tvirtina, kad prie jų prisėsti tenka kasdien. O kai pradeda ruoštis olimpiadoms, tada paplušėti tenka iš peties.

Vis dėlto Mantas tikina turintis gana daug laisvo laiko. Gal tuomet sportuoja? “Ne, sportuoju retai. Laisvalaikiu mėgstu nieko neveikti”, – ištaria netikėtai. O tas jo “nieko neveikti”, pasirodo, reiškia knygų skaitymą. Ir dažniausiai – mokslo populiarinimo literatūrą.

Dabar Mantas tyrinėja “Visata riešuto kevale”. Jos autorius Stephenas Howkingas yra garsus fizikas, o jo knyga buvo pripažinta viena geriausių visų laikų mokslo populiarinimo knygų ir 2002 m. apdovanota “Aventis” premija. Nors joje populiariai pasakojama apie visatos kilmę, bendras jos savybes ir tolesnę raidą, galimybę numatyti ateitį ir grįžti į praeitį, bandymus sukurti Visko Teoriją, Mantas tikina, kad poros skyrių jam užtenka kelioms dienoms: juk reikia ne mechaniškai perskaityti tekstą, bet ir suvokti jo esmę.

“Vis dėlto tai juk – fizika! Galbūt ji tau imponuoja labiau nei informatika?” – provokuojame vaikiną. O jis mielai pritaria: tai irgi labai įdomu. Patinka Mantui ir matematika – juk ji labai artimai siejasi su informatika. Beje, jaunuolis yra laimėjęs ne vieną matematikos olimpiadą.

V.Banatis pripažįsta, kad daug gabių informatikų domisi ir matematika, ir fizika, ir kitais tiksliaisiais mokslais, tačiau, jo manymu, Mantas galėtų tapti geru informatiku.

Pasirodo, Mantas turi ir silpnybių. Nors aštuntą klasę baigė labai gerai, humanitariniai mokslai jam ne prie širdies. Ypač lietuvių kalbos gramatika. “Ten tiek daug taisyklių, kurias reikia išmokti. Neįdomu, o kai neįdomu, tai ir nesinori mokytis”, – sako vaikinas. Žinoma, Mantas vis dėlto mokosi, deja, tik tiek, kiek būtina pagal mokyklos programą.

Užtat literatūrą mėgsta ir mielai ją skaito. Ir ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Tiesa, dar moka vokiečių kalbą, tik ne taip gerai kaip anglų. “Lietuvoje mažoka vokiečių, su kuriais būtų galima pasikalbėti”, – juokauja vaikinas.

Studijuoti – Anglijoje, gyventi – Lietuvoje

Kaip paaiškėjo, Mantas norėtų studijuoti Anglijoje – Kembridže arba Oksforde, nes ten aukštas paruošimo lygis. Kokią informatikos sritį rinktųsi, dar nenusprendė. Jam įdomus ir žaidimų programavimas, neprošal ir akademinė informatika, o tai – sudėtingų problemų sprendimas. Pavyzdžiui, daugeliui logistikos specialistų aktuali problema rasti trumpiausius kelius, kuriais galima pristatyti prekes. Jeigu yra iki dešimties prekių pristatymo punktų, optimaliausias judėjimo trajektorijas apskaičiuoti nesunku, tačiau jeigu punktų yra kelios dešimtys ar net tūkstančiai, kompiuteriai nepajėgia tokios informacijos apdoroti ir suskaičiuoti. Tai klasikinė problema, kuri yra tarsi iššūkis kiekvienam pasaulio programuotojui. Tačiau Mantas savo svajose regi ir kitokį karjeros posūkį: “Norėčiau atstovauti kokiai nors didelei kompanijai, kurioje būčiau vertinamas ir aš pats, ir mano darbas. Gal pasisektų sukurti kokią nors didelę sistemą, na, kaip estai sukūrė “Skype”.

Tačiau gyventi Mantas vis dėlto norėtų Lietuvoje. “Programuotojo darbas labai geras, nes nesi pririštas prie darbo vietos – gali gyventi Lietuvoje, o dirbti Amerikoje”, – pastebi vaikinas. O kol kas jis su penkeriais metais vyresne seserimi, kuri Rygoje studijuoja ekonomiką, dienas leidžia Palangoje – smagu ilgai nesimačius pasikalbėti. Tik nemanykite, kad dabar Mantas vien mėgaujasi jūra ir saule. Jo galvoje knibžda vasaros planai: visų pirma reikia įveikti S.Howkingo knygą, vėliau – išbandyti, kaip veikia kompiuterinė “Linux” programa, dar pastudijuoti olimpiadinių uždavinių ir apsispręsti, į kurią informatikos sritį jam labiau gilintis.

Seimas priėmė Užimtumo rėmimo įstatymo pataisas, kurios skatins darbdavius įdarbinti jaunimą, o bedarbiams padės lengviau pradėti individualią veiklą. Už šio įstatymo pataisas balsavo 87 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikiusių nebuvo.

Priimtomis pataisomis nutarta darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų sąrašą papildyti darbingo amžiaus jaunimu (iki 29 metų) bei pirmą kartą pradedančiaisiais darbo veiklą pagal įgytą kvalifikaciją. Šiems asmenims nepavykus įsidarbinti savarankiškai, jie galės būti nukreipti į aktyvią darbo rinkos politikos priemonę – įdarbinimą subsidijuojant. Nuo 3 iki 5 mėnesių nutarta pratęsti darbo įgūdžių įgijimo rėmimo trukmę, o pirmą kartą pradedantiems darbo veiklą pagal įgytą kvalifikaciją – iki 12 mėnesių.

Šio įstatymo pataisomis taip pat nutarta nuo liepos 1 d. bedarbiams, norintiems užsiimti individualia veikla pagal verslo liudijimą, mokėti subsidiją verslo liudijimo įsigijimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokų, privalomų asmenims, besiverčiantiems individualia veikla pagal verslo liudijimą, išlaidoms padengti.

Subsidija bus mokama, kai verslo liudijimas bus išduodamas ne trumpesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, o jeigu jis tęsiamas –ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Subsidijos dydis už kiekvieną veiklos pagal verslo liudijimą mėnesį sieks 0,25 Vyriausybės nustatyto minimalaus mėnesinės algos dydžio (200 Lt).

Įstatymo pataisomis taip pat nutarta išplėsti bedarbio sąvoką, nustatant, kad bedarbiai yra ne tik nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, kurie nesimoko pagal dieninę ar nuolatinę mokymo formą, bet taip pat ir individualių įmonių, kurioms Juridinių asmenų registre yra suteiktas likviduojamos įmonės statusas, savininkai, kurie įstatymų nustatyta tvarka įsiregistravo teritorinėje darbo biržoje kaip darbo ieškantys asmenys ir yra pasirengę dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.

Užimtumo rėmimo politiką nuo šiol pavesta įgyvendinti tik vienai institucijai – Lietuvos darbo biržai.

Tęsiame projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristatome talentingus vaikus bei jaunuolius. Šį kartą siūlome pažintį su Emiliu Bružu, kuris kartu su Baltijos šalių chemijos olimpiados aukso medaliu iškovojo ir kelialapį į 42-ąją tarptautinę chemijos olimpiadą Japonijoje.

"Veido' archyvas

E.Bružas tikina, kad chemijos iškalti neįmanoma, reikia mąstyti

Užduotys apie etanolį naudojančius galvaninius elementus, chromo akvakompleksų susidarymą ir patvarumą, “itai itai” ligą sukėlusį metalą ir jo junginius, sidabro jodido elektrochemines bei struktūrines savybes. Visus šiuos chemijos subtilumus, kuriuos paprastai studijuoja universitetų studentai, perkanda ir mūsų pašnekovas vienuoliktokas Emilis Bružas.

“Tie, kurie pakliūva į tarptautines olimpiadas, žino daug daugiau už bendraamžius. Jų gebėjimai tokie, kad nė negalima įsivaizduoti, ką jie gali”, – sako olimpiadininkų globėjas ir mokytojas, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prodekanas dr. Rimantas Raudonis. Vienas tokių gabių vaikų kaip tik ir yra Klaipėdos “Ąžuolyno” gimnazijos auklėtinis E.Bružas.

Mokosi savarankiškai

Emilis olimpiadų laurus skina jau nuo devintos klasės, tad intensyvus darbas galiausiai buvo apvainikuotas ypatinga sėkme – kelialapiu į tarptautinę chemijos olimpiadą, kuri šiemet vyks Japonijos sostinėje Tokijuje. Olimpiada prasidės liepos 19 d. ir tęsis dvi dienas. Pirmąją jaunuolių laukia teorinės užduotys, antrąją – laboratoriniai darbai. O visas vizitas tęsis devynias dienas. Šeimininkai žada smagią kultūrinę programą ir ekskursijų po šalį. Kartu su Emiliu iš Lietuvos vyks dar trys kiti chemikai – Vidmantas Bieliūnas, Dominykas Sedleckas ir Vladimiras Oleinikovas.

Likus keliems mėnesiams iki olimpiados būsimiems dalyviams išsiunčiamos parengiamosios užduotys. Pagal jas galima spręsti, kokie uždaviniai greičiausiai lauks. Šios užuominos leidžia mokiniams konkursui ruoštis kryptingai. Beje, lietuviai olimpiadininkai tai darys kartu, nes nuo birželio vidurio pretendentai bus pakviesti į VU Chemijos fakulteto stovyklą, kur spręs uždavinius ir praktikuosis laboratorijose.

“Tarp to, ką mokiniai mokosi mokykloje ir ką reikia žinoti olimpiadose, nėra nieko bendra, – tikina dr. R.Raudonis. – Net universitetų studentų, nors jie ir studijuoja tas pačias temas, žinios kitokios. Olimpiadininkas turi labai staigiai pagauti idėją ir greitai išspręsti problemą”.

Prodekanas, kuris yra ir tarptautinių olimpiadų užduočių rengimo komisijos narys, pasakoja, kad paprastai užduotys rengiamos kelias dienas, o dalyviai ima ir perkremta jas per penkias valandas. “Būna, kad sugalvojame užduotį ir manome, kad su šita tikrai niekas nesusidoros. Žiūrėk, atsiranda koks, kuris perkremta tarsi riešutą”, – juokiasi chemikas.

Pats Emilis irgi pripažįsta, kad tarp to, ką moko per pamokas ir ką moka jis, – milžiniška praraja, ir tokio lygio nepasieksi, jei savarankiškai nesimokysi.

“Ąžuolyno” gimnazijoje dirba labai gera mokytoja Rima Grabauskienė. Ji daugelį metų ruošia olimpiadininkus ir besidomintiems chemija veda būrelį. Ir aš ėmiau jį lankyti”, – pradžią prisimena Emilis. Be to, vaikinas lankė ir neakivaizdinę “Pažinimo” mokyklą, į kurią susirenka norintieji išmokti chemijos, dažniausiai būsimieji medikai. Jie gauna programas, iš kurių mokosi namie, ir kelis kartus per metus susirenka į sesijas. Šioje mokykloje dirba VU Chemijos fakulteto studentai.

Kad Emilis padarė milžinišką pažangą, matyti ir iš to, jog mokytoja R.Grabauskienė, jam baigus dešimtą klasę, pasiūlė tobulėti savarankiškai. “Mokausi iš knygų. Aišku, ne kasdien”, – lyg atsiprašinėdamas aiškina vaikinas. Kaip renkasi vadovėlius? Pasirodo, mokinys, kuris laimi aukso medalį Lietuvos olimpiadoje, gauna knygų sąrašą, iš kurio gali išsirinkti vieną. “O aš turiu jau tris”, – pasigiria ir priduria, kad tai universiteto bakalauro studijoms tinkančios knygos, kurių kol kas Emiliui užtenka.

Tiesa, nors mokykloje Emilis chemiją pasirinko mokytis A lygiu, mokytoja nuo pamokų jį atleido. “Jeigu chemija – pirma pamoka, miegu, bet kai būna vidury dienos, užeinu”, – tikina Emilis. O ką veikia užėjęs? Parašo praleistus kontrolinius, nes, pasirodo, per mokyklinius egzaminus olimpiadininkai dažnai susimauna, nes arba per daug žino, arba neatkreipia dėmesio į keliamus reikalavimus. Tuo tarpu vertintojai į visus darbus žiūri formaliai.

Kalti nemoka ir nenori

“Kai buvau penktokas, stebėdavau, kaip vyresni mokiniai chemijos kabinete kažką daro. Buvo taip smalsu! Užtat kai aštuntoje klasėje atėjau į pirmą chemijos pamoką, jau žinojau, kad būsiu chemikas”, – sako Emilis. Iš kur toks susidomėjimas šiuo gamtos mokslu, vaikinas paaiškinti negali, rodos, ir genų nepaveldėjęs: tėtis Sankt Peterburge baigė laivų inžinerijos studijas, o mama menininkė – odininkė.

Tik nepamanykite, kad Emiliui vien chemija rūpi. Jokiu būdu. Šiemet jis turėjo rimtai apsispręsti – vykti į pasaulinę chemijos olimpiadą ar į tokią pat, tik biologijos. Mat ir šio mokslo olimpiadoje sugebėjo nušluostyti nosį konkurentams ir iškovoti kelialapį į Pietų Korėją. “Teko pasirinkti, nes vos viena olimpiada baigiasi – prasideda kita. Nutarėme, kad krūvis būtų per didelis”, – pasakoja Emilis, labiau linkstąs prie chemijos.

“Tai asmenybės, kurioms visur gerai sekasi. Tokį žmogų kur padėsi – ten ir pritaps”, – priduria dr. R.Raudonis.
Tačiau Emilis kol kas ypatingų simpatijų kuriai nors chemijos rūšiai nejaučiąs – ir neorganinė, ir organinė chemija jam sekasi vienodai gerai. Kaip pats sako, tai pridaro papildomų rūpesčių, nes negali apsispręsti dėl studijų, vadinasi, ir dėl ateities. Be to, nenorėtų ir biologijos užmesti.

Dabar vaikinas linksta prie Kembridžo universiteto, nes ten Gamtos mokslų fakultete galima kone pačiam susidaryti studijų planą ir vienu metu studijuoti, pavyzdžiui, chemiją ir ląstelių biologiją. Žinoma, taip būna iš pradžių. Vėliau kasmet specializacija tampa vis siauresnė, kol galiausiai studijas galima pabaigti neuromokslais, farmakologija ar biochemija. Tačiau Emilis žino tik viena – mediku būti jis nenori.

“Aplinkiniai ragina – perspektyvus darbas, geras atlyginimas. Jiems nesvarbu, kad reikia daug metų kalti, – priešinasi pašnekovas. – Kalti nemėgstu ir nemoku”. Ir priduria, kad chemijos knygos, kurias studijuoja laisvalaikiu, lavina mąstymą, – chemijos užduočių iškalti negalima, nes gauni problemą, su kuria niekada nesi susidūręs, ir turi rasti sprendimo būdą. Na, kad ir vaisto sintezė, pavyzdžiui, modafinilo, gydančio ne tik narkolepsiją, bet ir turinčio antidepresinių bei atmintį gerinančių savybių. Pateikiama šio vaisto sintezės schema, o užduotis – parašyti kiekvienos stadijos produktus. “Jeigu mąstai ir žinai chemijos principus, sugalvosi, kaip padaryti”, – tikina būsimasis chemikas.

O kaip kiti mokslai? “Nėra taip tragiškai, kaip būtų galima pagalvoti”, – tikina Emilis. Neblogai sekasi ir anglų kalba, o būdamas mažesnis netgi svajojo apie vertėjo karjerą. Užtat istorijos atsikratė tuoj pat, kai tik buvo įmanoma tai padaryti. “Istorija – tai siaubas. Viską turi išmokti atmintinai”, – net nusipurto vaikinas, bet pripažįsta, kad tikriausiai meilės neįskiepijo mokytoja. Fizika Emilio irgi nevilioja, įdomi tik tiek, kiek susijusi su chemija. Iš matematikos visuomet turėjo labai gerą pažymį, bet šiemet dėl olimpiadų teko praleisti labai daug pamokų, taigi rezultatai suprastėjo.

Moksliukai nėra baisūs

“Tik nemanykite blogai – moksliukai nėra baisūs, jie įdomūs. Žinoma, kalbu ne apie dešimtukininkus, o apie olimpiadininkus”, – skubina patikslinti Emilis. Kuo jie skiriasi? Pasirodo, moksliukas kala ir nežino, kur tas žinias panaudos, o olimpiadininkas mokosi, nes jam tai malonu ir įdomu.

Nors jaunuolis pripažįsta, kad laisvo laiko lieka vis mažiau, tačiau “nemokslinių” pomėgių neatsisako. Žaidžia tenisą (tiek lauko, tiek stalo), turi įspūdingą fonoteką. Emilį vilioja geras rokas ir alternatyvioji muzika. Vaikinas labai apgailestauja, kad šiemet dėl chemijos stovyklų nepavyks nulėkti į Lenkiją, į “Heineken” festivalį: “Ten gros tokią muziką, kokia man labai patinka”.

Dar priduria, kad grįžęs iš Japonijos tiesiai iš lėktuvo lėks ne namo, o į Varėną, kur griaudės “Tamsta” muzikos festivalis. Ką apie tai pasakys tėvai? “Mano tėvai labai geri ir niekad nėra uždraudę man važiuoti, kur noriu”, – atšauna būsimasis abiturientas.

Šiuo metu kas trečias jaunas žmogus Lietuvoje neturi darbo. Specialistai prognozuoja, kad ir ateityje sunkiausiai seksis susirasti darbo būtent jaunuoliams, neturintiems jokios darbo patirties.

Šią savaitę studijas Baltupių profesinio rengimo centre baigiantis dvidešimtmetis Andrius T. jau liepą trauks į Švediją. Ten ketina dirbti ir toliau studijuoti fotografiją. “Lietuvoje nesitikiu susirasti darbo. Be to, už studijas Vilniaus dailės akademijoje per metus turėčiau mokėti apie 10 tūkst. Lt”, – gyvenimo patirtimi dalijasi jaunuolis.

Vilnietis sako, kad draugų, su kuriais užaugo, nebeliko. Vienas jų, Žilvinas, baigęs mokyklą Lietuvoje net nebandė studijuoti, nes norėjo tapti psichologu. Čia, anot jo, labai menkas parengimo lygis. Taigi jis įstojo į Anglijos universitetą. Kiti pašnekovo draugai gyvena Olandijoje ir Belgijoje. “Ir aš pats nematau jokių galimybių čia pasilikti. Net jei ir gaučiau darbo, už atlyginimą išgyventi negalėčiau”, – įsitikinęs Andrius.

Prieš metus vadybos studijas baigusi Sandra Staučytė vis dar tebemano, kad ir mūsų šalyje galima įsitvirtinti ir oriai gyventi, tad darbo atkakliai ieško Lietuvoje. Merginos tvirtinimu, darbdaviai nori, kad jiems dirbtų žmogus, kuris moka devynis amatus. “O aš neturiu patirties”, – liūdnai atsidūsta Sandra. Jos nedžiugina ir siūlomas atlyginimas, bet mergina vis dar tikisi rasti darbo pagal profesiją. Ir tinkamai mokamo.

Statistika karti

Praėjusią savaitę atskriejo džiugi žinia: nedarbo lygis stabilizavosi – pirmą kartą registruotų bedarbių nuo 327,7 tūkst. sumažėjo iki 326,1 tūkst. “Nedarbo sumažėjimas šalyje fiksuotas pirmą kartą nuo 2008-ųjų spalio”, – paaiškina Lietuvos darbo biržos direktorius Mindaugas Balašaitis.

Gera naujiena ir ta, kad per savaitę įsidarbino 4306 biržoje registruoti žmonės, o darbdaviai pasiūlė 2620 laisvų vietų.

Tačiau tarp šių skaičių slepiasi karti tiesa: šiuo metu darbo neturi kas trečias jaunas žmogus, ir jiems šviesesnio gyvenimo nematyti, nes jaunimo nedarbas ir toliau didėja. Gegužės 1-ąją biržoje buvo įregistruota net 46,4 tūkst. bedarbių iki 25-erių metų. “Eurostato” duomenimis, pagal jaunimo nedarbą Lietuvą lenkia tik Ispanija – ten darbo neturi 39 proc. jaunimo.

Netruks ateiti liepa ir į darbo biržą plūstelės šiųmečiai aukštųjų mokyklų absolventai. Pernai per du vasaros mėnesius darbo biržoje buvo įregistruota net 9,6 tūkst. absolventų. Jie sudarė ketvirtadalį visų jaunų užsiregistravusių bedarbių.

Didžiausias jaunimo nedarbas dabar Vilniaus rajone, Panevėžyje, Alytuje ir Druskininkuose, mažiausias – Neringoje.

Kas turi galimybių įsidarbinti

Tai, kad jaunimo nedarbas – universali bėda, rodo ir kitų šalių statistika. Štai ES jaunimo nedarbas siekia 19 proc., nors bendras – tik 9,1 proc. Lietuvoje tendencijos panašios. Darbo biržos specialistai tikina, kad įgijus profesiją darbą rasti lengviau. Deja, didesnė dalis jaunų bedarbių (56 proc.) neturi jokios kvalifikacijos.

Pasak asociacijos “Investors Forum” direktorės Rūtos Skyrienės, natūralu, kad recesija visų pirma paliečia jaunus žmones, nes jie nori tobulėti, tęsia studijas, todėl ne visas jėgas gali skirti darbui. Jie planuoja kurti šeimas, jiems reikia namų, kreditų.

R.Skyrienė prisimena ir vieną itin lietuvišką simptomą: jaunimas mažiau pakantus nelegaliam darbui, o tai ypač svarbu verslui, kuris kraustosi į šešėlį. Lojalumo darbdaviui stoka – irgi jaunimo bruožas. Kita vertus, jauni ir atleidžiami pirmieji – juk jų stažas nedidelis, vadinasi, ir išeitinės išmokos mažos.

Vis dėlto darbo rinkos prognozė rodo, kad mažos privačios įmonės jau šiemet turėtų pradėti steigti naujų darbo vietų. Tik yra vienas “bet”: į tas vietas bus priimami patirties turintys žmonės.

Tokią prognozę patvirtina ir darbdavių teiginiai. Štai bendrovė “Kauno tiltai” dabar ieško inžinieriaus mechaniko. Ir nors šios įmonės personalo vadovė Rasa Mikalauskienė tikina, kad darbuotojo amžius jiems nesvarbus, vis dėlto norėtų, kad ateitų dirbti žmogus, jau turintis patirties.

Ne žalio darbuotojo laukia ir švedų kapitalo įmonė “Pelly Baltic”, kuri šiuo metu ieško inžinieriaus konstruktoriaus. Įmonė jau gavo gana daug gyvenimo aprašymų, bet tik šeši septyni svarstytini. Pasak direktoriaus Virginijaus Juknos, laimės tas, kuris labiausiai norės tobulėti, gebės dirbti ir mokės anglų kalbą. O lemiamą pliusą uždės įgyta patirtis. “Aš pats dirbau nuo trečio kurso, taigi gavęs diplomą jau turėjau ir patirties”, – tikina direktorius.

Taigi tam tikras išvadas jaunuoliai galėtų pasidaryti, t.y. darbo ieškotis jie turėtų pradėti dar studijuodami. Kaip tik taip pasielgė kita mūsų pašnekovė Dagnė Juzėnaitė. Ši mergina yra trečio kurso Lietuvos veterinarijos akademijos studentė, bet jau nuo liepos triūs veterinarijos klinikoje. Darbdavius sužavėjo merginos biografija. “Veterinarijos klinikose dirbu nuo 16 metų ir galiu profesionaliai padėti gydytojui. Savininkas, priimdamas mane, sakė, kad nenori veterinarų su diplomu, kurie nemoka šuniui vaistų suleisti”, – pasakojo Dagnė.

"Veido" archyvas

Nors D.Juzėnaitė mokosi tik trečiame kurse, darbo patirtį jau turi nemažą

Svarbiausia, kad jaunimas neprarastų motyvacijos dirbti

Nagrinėdamas jaunimo nedarbo tendencijas, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius dr. Boguslavas Gruževskis primena, kad nedarbas studijas ką tik baigusiam žmogui nėra toks grėsmingas kaip tam, kuris turi ilgesnį stažą. Juk jaunuoliui nedarbas dar nėra tapęs psichologine būtinybe. Be to, jaunimas neturi ekonominės priklausomybės ir didesnių finansinių įsipareigojimų.

Tačiau R.Skyrienė įsitikinusi, kad dabartinės tendencijos labai pragaištingos: “Juk jauno žmogaus psichika paveikiama, per pusmetį jis praranda motyvaciją dirbti. Jei nieko nedarysime, prarasime dalį visuomenės – vieni emigruos, kiti ims nusikalsti, treti įpras būti bedarbiais”.

Tad šiuo metu svarbiausia, kad valdančiosios koalicijos žodžiai, jog nedarbo (ypač jaunimo) mažinimas taps svarbiausiu prioritetu, virstų bent šiek tiek matomais veiksmais. O galimybių, kaip sumažinti nedarbą, yra tūkstančiai, kai kurių jų galėtume pasimokyti iš kitų valstybių.

"Veido' archyvas

K.Vilčinskas tikina, jog jam olimpiadose padeda įgyti tvirti matematikos pagrindai

“Veidas” tęsia projektą “Elitas, kuriuo galime didžiuotis” ir pristato talentingus vaikus ir jaunuolius. Šįkart siūlome pažintį su Vilniaus tiksliųjų mokslų licėjaus dešimtoku Kęstučiu Vilčinsku, kuris Baltijos šalių informatikos olimpiadoje iškovojo bronzos medalį ir ruošiasi susirungti su stipriausiais pasaulio jaunaisiais informatikais.

Jeigu Kęstutis Vilčinskas netaps programuotoju, taps chemiku. Jei ir chemija nustos traukusi širdį, galvoje krebžda planas B: o gal pastudijuoti filosofiją? Beje, ši mintis į galvą atėjo, kai Kęstutis pralaimėjo Lietuvos televizijos projekto “Lietuvos tūkstantmečio vaikai” finale. O koją dešimtokui pakišo istorinis klausimas, koks filosofas gyveno statinėje. Nuo to laiko Diogenas įkyriai įsitaisė vaikino galvoje ir neduoda ramybės.

Tiksliųjų mokslų licėjuje Kęstutis mokosi jau trečius metus. Kaip ir kiti bendraklasiai, į licėjų jis įstojo baigęs aštuonias klases, kai pirmąkart teko rinktis, kur pasukti. Gabiam tiksliuosius mokslus nesunkiai kremtančiam vaikinui ši mokykla buvo kaip tik.

Tiesa, mūsų pašnekovas į licėjų atėjo jau turėdamas šiokią tokią patirtį. Matematikos mokytoja, tuomet jį mokiusi Simono Daukanto mokykloje, pasiūlė papildyti šeštadieninės informatikų mokyklos klausytojų gretas. Šią mokyklą įkūrė Matematikos ir informatikos instituto darbuotojai kartu su kolegomis iš Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto.

“Šioje mokykloje pamokėlės vyksta kas antrą šeštadienį. Iš pradžių mokiausi programavimo pagrindų, po to algoritmų, vėliau ir olimpiados prasidėjo”, – tarsi apie kasdienius dalykus pasakoja Kęstutis. Pirmoji olimpiada laimėta Lietuvoje, vėliau iškovotas bronzos medalis Baltijos šalių informatikos olimpiadoje ir gautas kelialapis į pasaulinę informatikos olimpiadą, kuri vyks šį rugpjūtį Kanadoje.

Ten jis vyks su trimis kolegomis. Visi už jį vyresni, vienas vienuoliktokas, kiti du – dvyliktokai. Beje, formaliai žiūrint, į Baltijos šalių olimpiadą jis nė neturėjo patekti, nes tuomet buvo devintokas, o ten moksleiviai priimami dalyvauti tik nuo dešimtos klasės. Visi varžosi tarpusavyje, jiems duodami vienodi uždaviniai, nes olimpiadoms vien mokyklos programos nebeužtenka – reikia kur kas gilesnių žinių.

Olimpiada – tarsi didelis sielos niežulys

Į klausimą, kodėl domisi informatika, Kęstutis atsako paprastai: “Man sekasi tikslieji mokslai. Mokytoja pasiūlė lankyti papildomas pamokas. Lankiau, mokiausi, pradėjo dar labiau sektis, o kai pradėjo sektis, ir į olimpiadas pasiuntė. Beje, gerai man sekasi ne tik informatika, bet ir fizika, chemija, taip pat matematika”.

O štai istorija – kietas riešutas. Kęstutis dūsauja net krimsdamas ją B lygiu. Užtat mokydamasis lietuvių kalbos ir literatūros vaikinas atranda įdomių dalykų. “Man patinka interpretuoti kūrinius – sukurti savo sistemą ir ją vykdyti. Visai kaip tiksliuosiuose moksluose. Patinka galvoti, ką autorius norėjo pasakyti”, – aiškina pomėgį K.Vilčinskas.

Svarbu paminėti, kad licėjuje sudaromos vadinamosios mėgstamiausio dalyko grupės, kuriose moksleiviai pasirinktą dalyką studijuoja išsamiau. Taigi Kęstutis užsirašė į lietuvių kalbos ir literatūros grupę, jo žodžiais, “kad būtų truputį įdomiau”. Paklausite, ką skaito? Žinoma, Remarką.

Lietuvių kalbos ir literatūros būrelis – ne vienintelis, kurį Kęstutis lanko licėjuje. Čia vėl tenka prisiminti tiksliuosius mokslus. Taigi, kaip jau minėta, informatiką mūsų pašnekovas studijuoja pas profesionalus, o licėjuje papildomai kremta matematiką. Ir ne pas ką kita, o pas Beną Budvytį, kurio mokiniai gerai žinomi ne tik Lietuvoje. “Loginio mąstymo reikia ir informatikai, ir matematikai. Vienas kitam padeda”, – paaiškina jaunuolis.

Bet grįžkime prie informatikos. “Jeigu nori būti programuotojas, privalai mokėti algoritmus, kitaip tariant, kompiuterių kalbą. Kai suvoki, kaip viską reikia parašyti nuosekliai, tada gali rinktis sritis – ar interneto tinklalapių kūrimą, ar modeliavimą, ar funkcinį programavimą, ar žaidimų programavimą”, – dėlioja mintis dešimtokas.

Tačiau rimtai apie tai Kęstutis dar nemąsto ir planų, ką norėtų pakeisti programavimo srityje, nebraižo. Ir bronzos medalis jam neatrodo itin reikšmingas. Paklaustas, ar informatika jam nėra tik žaidimas, tikina, kad vis dėlto ne, bet tinkamo žodžio apėmusiam jausmui įvardyti neranda – ne laisvalaikis ir ne hobis, bet ir ne pats svarbiausias užsiėmimas: “Pradėjau ir šitos veiklos tikrai nemesiu, nes sekasi. Būtų neprotinga mesti”.

Ne mažiau Kęstučiui svarbus ir malonus jausmas, kurį jis patiria patekdamas į olimpiadas. Vis naujos šalys, kelionės, naujos patirtys, nauji draugai, pažįstami. Bet svarbiausia pati olimpiada – tai tarsi didelis sielos niežulys, kurį reikia įveikti, taigi laimėti.

Šeštadieninės informatikų mokyklos mokytojas Vytis Banaitis sako, kad Kęstutis turi ypatingų gebėjimų: yra smalsus, atkaklus, turi kryptį, moka mokytis ir turi gamtos duotą polinkį į matematiką ir informatiką. Tačiau vienas geriausių jo bruožų yra tas, kad ramiai ir pozityviai žiūri į kylančias problemas. Jas apmąsto, o tada lengvai įveikia.

Sunkiausia apsispręsti, kuo tapti

Dabar atrodo, kad Kęstučiui viskas einasi lengvai. Mūsų pašnekovas iš dalies ir pats pritaria šiai minčiai, bet tuoj pat primena, kad būdamas mažesnis turėdavo ilgiau pasėdėti prie knygų. Tiesiog dabar vaisių duoda kadaise gauti geri matematikos pagrindai. V.Banaičio vertinimu, tai leidžia Kęstučiui lengvai įsisavinti informatikos algoritmus.

Tai ar nori Kęstutis tapti programuotoju? “Programavimas gal ir neblogai, bet kai pagalvoju apie darbo perspektyvas, suprantu, kad nenoriu visam gyvenimui prisirišti prie kompiuterio, – svarsto vaikinas. – Galbūt mintys nukryps į farmaciją?”

Beje, Kęstučio tėtis, būdamas mokinys, irgi laimėjo ne vieną chemijos olimpiadą, tarp jų ir buvusios SSRS. Ir dabar jo darbas susijęs su chemija. Mama irgi buvo chemikė. Taigi obuolys nuo obels netoli rieda. Bet pats Kęstutis įsitikinęs: jei esi olimpiadininkas, tai dar nereiškia, kad gausi labai gerą darbą. Darbdaviams tokie laimėjimai nelabai rūpi. Faktas tik tas, kad olimpiados prideda daug balų stojant į prestižinius universitetus.

Kęstutis norėtų studijuoti Lietuvoje, nes čia stiprūs ir matematikai, ir informatikai. Be to, ir vyresnysis jo brolis šiemet baigia pirmą finansų ekonomikos kursą Vilniaus universitete. “Gimiau ir užaugau Vilniuje, čia man kiekvienas kampas pažįstamas, būtų gaila palikti Lietuvą. Manau, užsienyje sunkiai pritapčiau, – dėsto ir tuoj pat priduria: – Tačiau tarp licėjaus abiturientų madinga stoti į Kembridžą. Gal ir aš pabandysiu?”

Dešimta klasė baigiasi egzaminais. Vilniaus licėjaus moksleiviai turi alternatyvą: gali laikyti bendrojo lavinimo egzaminą, kuris susideda iš dviejų dalių – lietuvių kalbos ir matematikos, arba licėjaus mokytojų parengtus egzaminus. Kęstutis, žinoma, rinksis licėjaus egzaminus, nes bendrojo lavinimo labai jau lengvi – būtų gėda prieš mokytojus. Po to ateis vasara.

Kokių planų Kęstutis turi ateinantiems trims mėnesiams? “Poilsiausiu – važiuosime prie ežerų, į Nidą savaitei dviem. Labai noriu pasidžiaugti šiltu oru. Vasarą nelabai traukia sėdėti prie kompiuterio”, – sako vaikinas, bet paskui pripažįsta, kad prieš pasaulinę olimpiadą vis dėlto teks truputį paplušėti. Juk laimi tie informatikai, kurie turi daugiau patirties, t.y. kurie daugiau uždavinių išsprendė ir turi stipresnį loginį mąstymą. Ruoštis Kęstučiui padės šeštadieninės mokyklos dėstytojai.

“O kas, jei laimėsi?” – klausiame. “Jei laimėsiu, gausiu dar vieną medalį, bus dar vienas pliusas biografijoje. Galbūt ilgainiui šie pliusai ims duoti dividendų”, – užbaigia K.Vilčinskas.