BFL
Jaunoji karta. Lietuva pasmerkė ateinančiąją populiaciją gyventi vidutiniokų valstybėje, išlaikyti beveik pusę nedirbsiančių šalies gyventojų – pensininkų ar vaikų, mokėti pirmtakų skolas.
Vasara prasideda parodomąja meile vaikams: birželio 1-ąją minint Tarptautinę vaikų gynimo dieną būna daug balionų, vaikiškų dainų, skambių žodžių. Tačiau ar tikrai juos giname? Ir nuo ko?
Tarptautinės moterų federacijos įteisintos ir nuo 1950 m. minimos šios dienos idėja – priminti visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises, be ko neįmanoma sveika visuomenė. Beje, Vaikų dieną nemažai šalių mini ne birželio 1-ąją, o lapkričio 20-ąją, kai 1954 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją, skatindama didinti vaikų gerovę. Kas įeina į šią sąvoką, UNICEF, pasaulinė pagalbai vaikams skirta humanitarinė organizacija, remdamasi minėta konvencija, sugrupavo į penkis pagrindinius vaiko gyvenimo aspektus: materialinę gerovę, sveikatą ir saugumą, elgesio rizikas, būstą ir aplinką.
Į vaikų gynimo kategoriją, ko gero, būtų privalu įtraukti dar vieną dimensiją: iš tikrųjų ginti vaikus ir jų teises turėtų reikšti ir tai, kad nepasmerkiame jų mokėti didžiulės kainos už mūsų kartos sukurtas problemas ir prisidirbtas skolas. Deja, šios dienos tendencijos rodo, kad nuo tokios ateities jaunosios kartos ir neginame. Demografinės problemos, švietimo kokybės lygmuo, valstybės finansinės drausmės stygius dabartiniams vaikams, atrodo, rengia prastoką palikimą.
Pats pirmučiausias klausimas – ar lietuviai nemyli vaikų, kad tiek nedaug jų turi? Galima džiaugtis, kad gimstamumas šiek tiek padidėjęs, bet, kaip aiškina Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė, net padidėjęs gimstamumas tėra toks, kad tebelemia depopuliaciją. Šalia to, intensyviausi ES skaičiuojant tūkstančiui gyventojų emigracijos srautai, didžiausias vyrų mirtingumas suformavo dabartinę amžiaus struktūrą – mažą vaikų, paauglių, jaunimo dalį. „Ateina negausios kartos, kurios duos negausias ir ateinančias kartas. Gyventojų skaičiaus mažėjimas užprogramuotas amžiaus struktūroje, jis ir toliau mažės, ir sparčiai“, – konstatuoja V.Stankūnienė.
Nepaisant to, kad išgarsėjome didžiausiomis pasaulyje motinystės pašalpomis ir daugeliui išsivysčiusių šalių šeimų nesuvokiamai ilgomis vaiko auginimo atostogomis, tai neleido pasiekti deklaruoto tikslo, nors valstybės piniginei ir kainavo daug. Taip, gimė šiek tiek daugiau vaikų: iki dosniųjų išmokų 2007 m. gimė per 30 tūkst. vaikų, o 2008 m. – per 31,5 tūkst., 2009 m. – beveik 32,2 tūkst., tiesa, vėliau naujagimių vėl sumažėjo iki 30 tūkst. Pernai – vėl šuoliukas: gimė beveik 31,3 tūkst. mažylių.
Deja, šalies gyventojų sandaroje to nebuvo matyti. Vaikų dalis mūsų visuomenėje kasmet nuosekliai mažėja: 2005 m. jie sudarė 21,6 proc. Lietuvos gyventojų, 2008 m. – jau tik vos daugiau nei penktadalį, gimimų bumo 2009-aisiais – 19,6 proc., ir toliau jų, nors gal ir mažesniais nei anksčiau tempais, senka. Remiantis Eurostato prognozėmis, 2020 m. vaikų dalis gali sudaryti vos apie 15,4 proc.
„Kad šeimos turėtų tiek vaikų, kiek jos nori turėti, einame ne ta linkme. Kitų šalių patirtis rodo, kad gimstamumą didina gera vaikų ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus įstaigų sistema. Kai ji gerai veikia, šeima gali auginti tiek vaikų, kiek nori, nes gali derinti šeimą, darbą, pajamas. O pas mus nutarta – duokime paramą ir ilginkime atostogas. Bet ilginamos atostogos duoda tik neigiamą rezultatą“, – konstatuoja demografė V.Stankūnienė.
Maža to, kad jaunos moterys po dvejų metų atostogų vaikui auginti susiduria su problemomis norėdamos visavertiškai grįžti į darbo rinką, jos dar ir neturi kur palikti vaiko, nes miestuose darželis – didesnis deficitas nei mandarinai sovietmečiu. Neįtikėtina, kad skatinant šeimas turėti daugiau vaikų niekam nešovė į galvą pasirūpinti vaikų darželių tinklo plėtra.
Apskritai ar ne keista, kad dažnoje Vakarų Europos šalyje vaikučiai lopšelius-darželius pradeda lankyti sulaukę vos kelių mėnesių, mokyklėles – nuo ketverių penkerių metų. O pas mus raginimai paankstinti mokyklinį amžių palydimi aimanų – neatimkime iš vaikų vaikystės. Mokytis pradedame vėlai, mokslo metų trukmė Lietuvoje – tarp trumpiausių ES. Pagaliau vieni ikimokyklinio ugdymo metai nuo rugsėjo taps privalomi. O paskutinėmis savo darbo švietimo ir mokslo ministro poste valandomis dabar jau eksministras Dainius Pavalkis pasirašė sprendimą dėl mokslo metų pailginimo, sukeldamas didžiulį pasipiktinimą.
Žinoma, jei mokymasis bus tik imituojamas, kaip dažnai paskutinėmis mokslo metų savaitėmis ir būna, tai efekto neduos. Tačiau kodėl tikrai nehumaniškai didelį krūvį, kurį mokykloje, ypač baigiamosiose klasėse, patiria paaugliai, nepadalijus ilgesniems mokslo metams. Juolab deklaruojama, kad mokykloje vis daugiau laiko bus skiriama kritiniam mąstymui ir kūrybingumui lavinti, o tam reikia daugiau laiko, nei tik išklausyti mokytojo monologą. „Veido“ šnekinti moksleiviai tikina, kad dabar mokytojui laiko teužtenka mokymo programai išdėstyti.
Dar vienas argumentas už ilgesnius mokslo metus – o ką mūsų vaikai veikia mokslo metams pasibaigus? Tėvų atostogos trumpos, stovyklos vaikams – ne kiekvienam įkandama prabangos prekė, senelius kurortuose ar kaime turi retas. Pridurkime, knygų namie lentynos vis trumpėja, o televizorių ekranai didėja. Tai gal tikrai verta ginti vaikus ir nuo per didelio krūvio, jį padalijant per ilgesnius mokslo metus, ir nuo dykinėjimo be naudos per ilgas vasaros atostogas. Mokyklinio amžiaus paankstinimas net prisidėtų ir prie šeimų finansinės gerovės: juk Lietuvos Konstitucija garantuoja nemokamą mokslą, o privačiame darželyje tenka pakloti ir per 300 eurų už vieną mėnesį.
Žinoma, nėra aksiomos, kad labai anksti ėmę lankyti mokyklą vaikai ją baigs įgiję daug daugiau žinių ir gebėjimų. Suomijos – efektyviausios švietimo sistemos Europoje – pavyzdys tai lyg ir paneigia, nes ir čia į mokyklą vaikai eina nuo septynerių. Tačiau turime pripažinti, kad mums iki suomių švietimo rezultatų dar toli, tad turime dėti daugiau pastangų vytis geriausiuosius.
O vytis būtina, jei nenorime pasmerkti savo vaikų dar sunkesnei, nei jau esame užprogramavę, ateičiai. Maža šalis, ir dar neturinti didelių gamtos išteklių, konkurencines varžytuves dėl finansinių investicijų ir žmogiškųjų išteklių gali atlaikyti tik dėl didelių gebėjimų. Deja, jau daug metų lietuviška mokykla ugdo daugiausia vidutiniokus.
Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos IEA generalinės asamblėjos narė dr. Rita Dukynaitė atkreipia dėmesį, kad pagal gebėjimų lygį mūsų moksleiviai PISA ir kituose tarptautiniuose tyrimuose geriausiu atveju tėra vidutinių gebėjimų. Pavyzdžiui, PISA tyrime moksleivių žinios ir gebėjimai vertinami šešiais lygiais. Siekiama, kad žemiau antrojo nebūtų daugiau nei 15 proc., nes tai jau tokie gebėjimai, kurie ateityje leistų dirbti tik menkiau kvalifikuotą darbą. Žinoma, siekiamybė – kad kuo daugiau būtų aukščiausių penkto ir šešto gebėjimų lygio moksleivių.
Tačiau pasilyginkime kad ir su kaimynais estais, su kuriais regione dažniausiai ir konkuruojame dėl investicijų. Matematikoje žemiau antro lygio lietuviukų – 26, estukų – 10,6 proc., o aukščiausių penkto ir šešto lygio mūsų – 8, estų 14,6 proc. Vertinant skaitymą proporcijos panašios: žemiau antro lygio mūsiškių – 21,2, estų – 9,2 proc., o dviejų aukščiausių lygių mūsų – 3,3, estų – 8,4 proc. Gamtos moksluose prastos žinios ir gebėjimai 16,1 proc. lietuvių ir 5 proc. estų, o puikūs – 5,1 proc. lietuvių ir 12,8 proc. estų. Proporcijos labai akivaizdžios: žemiausio lygio gebėjimų vaikų dalis Lietuvoje maždaug pustrečio karto didesnė nei Estijoje, o aukščiausių gebėjimų – panašiai tiek mažesnė. „Mūsų kohorta – vidutiniokai ir žemiau“, – apgailestauja R.Dukynaitė.
Prie to pridūrus, kad nemažai geriausių moksleivių išvyksta studijuoti svetur ir į Lietuvą nebegrįžta, akivaizdu, jog ir po keliolikos metų Lietuvos politikoje ir versle vyraus vidutiniokai, nes greičiau išimtis nei taisyklė, kad vidutiniokas moksleivis staiga taptų genialiu studentu, o vėliau – ir tokiu specialistu.
Maža to, lietuviška mokykla, ko gero, kelia sau per menkus uždavinius parengti šios dienos jaunąją kartą ateities iššūkiams. Prieš keletą metų pakoreguotos mokymo programos daugiau svorio suteikė Lietuvos istorijos ar literatūros tematikai, taip siekiant ugdyti patriotiškumą. Kas galėtų neigti, kad tai svarbu, tačiau pasididžiavimą tėvyne lengviau ugdyti ne senovės, o nūdienos pavyzdžiais. Todėl pažangios valstybės, tobulindamos savo švietimo sistemas, koncentruojasi į pasaulines tendencijas ir ateities iššūkius, rengdamos jaunąją kartą tam, kas bus svarbu ateityje.
Tyrimą apie vaikų kūrybiškumo ugdymą atlikusios bendrovės „Visionary Analytics“ ekspertas Simonas Gaušas primena, kad Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ kūrybiškumas ir kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai, kurie turi būti ugdomi nuo mažens ir visą gyvenimą. Todėl bendrojo lavinimo sistemą būtina orientuoti į kūrybiškumo, pilietiškumo, lyderystės ugdymą. Pagrindiniai Lietuvos strateginiai dokumentai, pavyzdžiui, 2014–2020 m. Nacionalinė pažangos programa, tai numato. Tačiau minėtų tarptautinių moksleivių gebėjimų tyrimų, kuriuose tikrinami ir gebėjimai kūrybiškai taikyti žinias, rezultatai nerodo, kad darytume pažangą. O pažangos stygius užprogramuoja ir ateities problemas.
Štai per Europos Komisijos apklausą Lietuvos darbdaviai buvo vieni kritiškiausių vertindami aukštųjų mokyklų absolventų bendruosius gebėjimus. Šiuolaikiniams darbdaviams reikia inovatyvių, komunikabilių, mokančių dirbti komandoje, kūrybiškai mąstančių darbuotojų. Tarptautiniuose tyrimuose akcentuojama, kad šalių sėkmė daugiausia priklausys nuo kūrybingų asmenybių koncentracijos visuomenėje. Kaip pabrėžiama „Visionary Analytics“ tyrime, kad tokių asmenų būtų kuo daugiau, pažangios šalys pereina nuo tradicinės prie naujosios švietimo sampratos.
Štai keli skiriamieji jų bruožai: dabar svarbiausia siekiamybė – ne žinios, o supratimas ir suvokimas, mokykla tampa ne mokymo, o mokymosi vieta, jos hierarchinę struktūrą, kai centre – mokytojas, keičia horizontali, kai centre – besimokantis asmuo. Standartizuotas mokymasis ir vertinimas užleidžia vietą personalizuotam mokymuisi ir savianalizei. Mokymąsi, grįstą konkrečiais metodais ir medžiaga, keičia mokymasis iš daugybės šaltinių ir įvairiomis formomis, dominuoja neformalus ir visą gyvenimą truksiantis mokymasis su žaidybiniais elementais.
Mokymosi turinys tampa vis labiau tarpdalykinis, integruotas ir vis labiau transformuojasi nuo faktinės informacijos pateikimo prie turinio, grįsto problemomis, kurioms spręsti reikės pasitelkti visas turimas kompetencijas. Vis didesnę svarbą įgis vadinamosios XXI a. kompetencijos: gebėjimas dirbti su itin dideliais informacijos kiekiais, itin sudėtingų problemų sprendimas, gebėjimas tirti ir užduoti tinkamus klausimus siekiant atlikti užduotis, kurios anksčiau nebuvo atliekamos.
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) ekspertai pabrėžia, kad turėtų keistis (kitose šalyse tai jau senokai vyksta) mokymosi procesas: nuo labiau teorinio, faktinių žinių perdavimu grįsto mokymo pereinama prie labiau patyriminio mokymosi, daugiau dėmesio skiriant interaktyviam žinių taikymui, mokomasi tiriant, žaidžiant, susiejant žinias su realiu gyvenimu, bandant spręsti konkrečias problemas. Mokymosi procesas, pasitelkiant technologijas, vis dažniau vyksta už klasės ribų.
Deja, Lietuvoje tokių pavyzdžių dar nedaug. Kaip rodo įvairūs tyrimai, nemažai Lietuvos mokytojų ne tik nesuvokia kūrybiškumo ugdymo svarbos, bet kai kurie jų net nemėgsta kūrybingų vaikų, nes šie neva ardo mokymosi tvarką, reikalauja daugiau dėmesio.
O „suaugusi“ Lietuva pagal su kūrybiškumu susijusius rodiklius ES užima kuklias pozicijas: pasauliniame kūrybiškumo indekse mes lenkiame septynias iš 28-ių ES šalių, inovacijų indekse – penkias. Banalu net pridurti, kad nuo estų atsiliekame. Beje, nuo latvių – taip pat. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo („Eurofound“) tyrimo duomenimis, Lietuvoje kūrybingų darbuotojų dalis yra viena mažiausių ES.
Nieko gero negalime tikėtis, jei į konkurencingą pasaulinę rinką, kurioje ir dabar neblizgame kūrybiškumu bei inovatyvumu, ateis nauja lietuvių populiacija, kuri taip pat bus tik vidutinių gebėjimų, atsiliekanti nuo regiono kaimynų.
Įsisenėjusios ir tinkamai nesprendžiamos demografinės ir švietimo problemos, ko gero, padarys daugiausiai žalos ateinančiai kartai. Nors, palyginti su kai kuriais kitais vaiko gerovę nusakančiais rodikliais, švietimo srityje dar nesame visiški autsaideriai. UNICEF, vaiko gerovę pamatavusi 29-iose prie turtingųjų kategorijos priskirtose šalyse (tarp jų pateko ne tik Baltijos šalys, bet ir Rumunija, Lenkija, Slovakija etc.), Lietuvai skyrė 27 poziciją, aukščiau tik už latvius ir rumunus, estai – 23-ti. Bet reikia pripažinti, kad šalių kompanija tikrai solidi, pavyzdžiui, tik viena pozicija mus aplenkė JAV.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad tarp gausybės duomenų Lietuva beveik visur atsiduria tarp blogiausių trijų keturių šalių. Iš penkių vertintų sričių – materialinės gerovės, sveikatos ir saugumo, elgesio rizikų, būsto ir aplinkos aukščiausiai kitų šalių kontekste esame pakilę švietimo srityje, tačiau ir čia mums dar toli iki didžiausios vaikams gerovės šalių Nyderlandų, Norvegijos, Islandijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos. Užtat pagal vaikų žalingus įpročius – rūkymą, alkoholio vartojimą, smurtą, patyčias, taip pat mankštinimąsi, sveiką maitinimąsi atsidūrėme paskutinėje vietoje. Esame gerokai nuo pažangių šalių atsiplėšę pagal nepilnamečių alkoholio vartojimo mastus. Negali stebėtis: pagal alkoholio suvartojimo kiekius gyventojui tarp „pirmūnų“ – ir Lietuvos suaugusieji.
Vienintelėje Lietuvoje daugiau kaip pusė vaikų prisipažino patyrę patyčių. Stipresni atlaiko, silpnesni – ne. 2013 m. nusižudė 23 Lietuvos vaikai. Ne vieni metai taikomos valstybės finansuojamos patyčių prevencijos mokykloje priemonės vis dar neduoda pakankamų rezultatų. Beje, ir Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvoje gyvena vieni nelaimingiausių jaunų žmonių pasaulyje. Per apklausas mūsų vaikai teigia, kad nenoriai eina į mokyklą, jos nemėgsta, joje ne visada gali jaustis saugūs.
UNICEF apklausti vaikai taip pat patvirtino statistinius duomenis: dauguma olandų, pirmaujančių UNICEF tyrime, vaikų pasakė esantys patenkinti savo gyvenimu, o lietuviai, kaip ir pagal objektyvius parametrus, treti nuo galo.
Dar didelė Lietuvos vaikų dalis gyvena ties skurdo riba. Eurostato duomenimis, Lietuva pagal vaikų, patiriančių skurdo ir socialinės atskirties riziką, dalį yra devynioliktoje vietoje tarp 28 ES narių. Skurdas, deja, tarsi paveldimas, perduodamas iš kartos į kartą kartu su alkoholizmu, asocialiu gyvenimo būdu.
Kad ir kaip smerkiame norvegus, neva atiminėjančius iš lietuvių vaikus, pirmiausia turime pripažinti, kad pagal pasaulyje pripažintus vaiko gerovės parametrus norvegai – tarp pirmaujančiųjų, o mes – autsaideriai, tiesa, tarp išsivysčiusių šalių, bet juk į kitokias ir nesilygiuojame. Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga 20,7 tūkst., vaikų globos įstaigose – 10,6 tūkst., tėvų globos kasmet netenka per 2 tūkst. vaikų, ir tik išimtiniu atveju – netekę tėvų, o dažniausiai – dėl jų asocialaus elgesio. Sunku būtų ką įtikinti, kad esame geriausi vaikų teisių gynėjai.
Lietuvoje dabar gyvena apie 532 tūkst. vaikų. 2005 m. jų buvo per 726 tūkst., taiyra apie 193 tūkst. daugiau. Vadinasi, vaikų – mūsų ateities šviesumo garanto – kasmet sumažėja po beveik 20 tūkst. Beje, Lietuvoje vaikų būtų kur kas daugiau, jei ne emigracija. Per pastarąjį dešimtmetį emigravo apie 103 tūkst. Lietuvos vaikų, kasmet vidutiniškai po 5–6 tūkst. (pernai 5,7 tūkst.). Gera žinia ta, kad ankstesniais metais sugrįžtančiųjų būdavo apie tūkstantį, o pastaruosius porą metų grįžo rekordiškai daug – maždaug dvigubai nei ankstesniais metais.
Vis dėlto reikėtų tikėtis geriausio, o rengtis ir rengti mūsų vaikus ir prastesniam scenarijui. Senstančioje ir nepakankamai atsinaujinančioje visuomenėje ant dirbančiųjų (o darbingo amžiaus žmonės 2020–2030 m. jau gali tesudaryti 55–60 proc. gyventojų) kris dar didesnė socialinių išmokų našta, kurią valstybė įsipareigojusi mokėti pensininkams ir vaikams. Ateinančiajai kartai dar teks sumokėti ir dabartinės valdančiųjų kartos skolos likučius, nes ir dabar daugiausiai skolinamės praeities skoloms grąžinti. Maža to, švietimo sistema menkai tepadeda ateities kartai rengtis ateities iššūkiams – būti kūrybingiems, inovatyviems, prisiimti lyderystės atsakomybę. Regis, nekokį ateities scenarijų užprogramavome savo vaikams, kurių gynėjais sakomės esantys.
Atrodytų, vilties gali teikti nebent tai, kad staiga Lietuvoje ištrykš naftos fontanai ir praturtėsime kaip norvegai. Bet, prisimenant skalūnų dujų atvejį, matyt, ir tai nepadėtų, nes Žygaičių sindromu serga didelė dalis Lietuvos visuomenės.
Tad labiausiai vaikus reikia ginti nuo dabartinės kartos stereotipų, nuo bevaisės ir netoliaregiškos politikos. Belieka tikėtis, kad į Lietuvą grįžtančiųjų, ypač jaunų žmonių, srautas didės, kad jaunoji karta gimdys daugiau vaikų nei dabartinė, kad bus sveikesni ir ilgaamžiškesni, galų gale – kad jaunosios kartos dėka tapsime atviresni ir kitų šalių žmonėms. Tačiau ir šiandien reikia ne švęsti Vaikų gynimo dieną, o realiai juos ginti.
Aušra Lėka
Loading ...