Praėjusį antradienį Chan Šeichūne Sirijos šiaurės vakaruose įvykdyta ataka cheminiu ginklu, nuo kurio žuvo 86 žmonės, tarp jų – daugybė vaikų.

Nors Basharas al Assadas ir jo rėmėjai neigia surengę šią cheminę ataką, manoma, kad atsakomybė tenka būtent Sirijos režimui.

Šis išpuolis naktį iš ketvirtadienio į penktadienį sulaukė prieštaringai vertinamo Pentagono atsako – JAV laivai į Sirijos vyriausybės kontroliuojamą Homso provincijoje esantį karinį Al Šairato aerodromą, iš kurio antradienį pakilo lėktuvai su cheminiu ginklu, smogė 59 „Tomahawk“ tipo raketomis. Iš jų tik viena nepataikė į taikinį.

Nors taikiniai sunaikinti, tačiau Sirijos valstybinės naujienų agentūros SANA duomenimis, JAV raketų smūgis nusinešė ir devynių civilių, iš jų keturių vaikų, gyvybes. Savo ruožtu Sirijos valstybinė televizija JAV surengtą puolimą pavadino agresijos aktu, o Sirijos vadovybė smūgį pavadino kvailu ir neatsakingu. Sirijos diktatoriaus vyriausybė paskelbė, kad po JAV oro smūgio imsis dar griežtesnių veiksmų prieš opoziciją, nes amerikiečių ataka esą tik sustiprino jos ryžtą.

Kremlius į JAV oro antskrydį sureagavo panašiai: išpuolį įvardijo kaip „Islamo valstybės“ ir kitų teroristinių grupuočių interesus atitinkantį veiksmą. Vladimiro Putino atstovas spaudai JAV smūgį Sirijos režimo taikiniams pavadino agresijos prieš suverenią valstybę aktu ir tarptautinės teisės pažeidimu. Rusija taip pat paskelbė šaukianti skubų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pasitarimą, mat JAV ataka esą prilygsta prieš 14 metų be Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos leidimo Vakarų surengtam Irako puolimui.

Be to, Rusija laikinai sustabdė susitarimą su JAV dėl susidūrimų vengimo Sirijos oro erdvėje.

Priminsime, kad pagal memorandumą, pasirašytą po to, kai 2015 m. rugsėjo mėnesį Rusija Sirijoje inicijavo oro pajėgų kampaniją, Rusija ir JAV įsipareigojo keistis informacija apie vykdomus skrydžius, taip siekdamos išvengti incidentų Sirijos oro erdvėje, kurią kirsdavo nemažai orlaivių.

Pačiose Jungtinėse Valstijose prezidento Donaldo Trumpo sprendimas (beje, nesuderintas su JAV Kongresu) surengti ataką sulaukė įvairių vertinimų. Dauguma JAV atstovų rūmų narių palaiko šį žingsnį, o kai kurie tai laiko ilgai lauktu proveržiu, kurio esą reikėjo dar 2013-aisiais.

Tačiau kai kurie įstatymų leidėjai pabrėžia, kad D.Trumpui vis dėlto būtina konsultuotis su Kongresu, formuojant tinkamą JAV karinę strategiją Sirijos atžvilgiu, ir žada siekti, jog būtų iš naujo ir griežčiau apibrėžtas reikalavimas, numatantis, kad JAV kariniams veiksmams turi būti gautas Kongreso pritarimas.

„Mes visi smerkiame žiaurumus Sirijoje, bet Jungtinės Valstijos nebuvo užpultos. D.Trumpui reikalingas Kongreso leidimas kariniams veiksmams, kaip reikalauja Konstitucija. Intervencija Sirijoje niekaip nepadarys mūsų saugesnių“, – teigia Senato respublikonas Randas Paulas.

Rima JANUŽYTĖ

Donaldas Trumpas gestikuliuoja, mikliai surašo visas į galvą šovusias mintis savo tviterio paskyroje. Kai abejoja, pasikaso pakaušį. Kai nuobodžiauja, rankioja nuo kostiumo pūkus. Jo rankos visada užimtos, ir šiuo požiūriu galima sakyti, kad D.Trumpas tikrai nesėdi jų sudėjęs.

Nuo tos dienos, kai Donaldas Trumpas pradėjo eiti JAV prezidento pareigas, jis jau spėjo pasirašyti 12 svarbių įsakų. Tarp jų – dėl 1900 mylių sienos su Meksika, draudimo į JAV atvykti Irano, Sirijos, Irako, Sudano, Libijos, Jemeno ir Somalio piliečiams. Jis jau pagarsėjo ir įspūdingais rankų paspaudimais kitų šalių lyderiams, ir atsisakymu tai padaryti.

Elektroninėje erdvėje knibžda kritikų ir gerbėjų, bet nei vieni, nei kiti D.Trumpui negali prikišti neveiklumo. Užtat galima daug ir karštai ginčytis, ar D.Trumpas uoliai vykdo rinkėjams duotus pažadus, ar kaip tik aktyviai juos laužo. Štai čia nuomonės gerokai išsiskiria.

„Pamenate, kaip D.Trumpas žadėjo neimti atlygio, jei taptų prezidentu? Tai štai – jis gavo jau dvi algas. O ar prisimenate, kaip žadėjo nevykti atostogų ir savaitgaliais nežaisti golfo? Iš septynių pastarųjų savaitgalių penketą jis praleido kaip tik golfo aikštyne, o šis malonumas mokesčių mokėtojams kainavo jau 11,1 tūkst. dolerių“, – rašo vienas akylas JAV internautas, besdamas kaip pirštu į akį, bet paminėdamas tik tai, kas, vaizdžiai sakant, tėra uogytės.

Toliau – rimčiau, ir jau ne tik apie laisvalaikį. D.Trumpas buvo žadėjęs atsisakyti savo verslų. Persigalvojo. Žadėjo pateikti pelno deklaracijas. Persigalvojo.

Dar yra sakęs, kad įveiks ISIS per 30 dienų, tačiau iki šiol neturi aiškaus plano, kaip tai padaryti. Ko gero, niekas nepamiršo, kaip 
 D.Trumpas žadėjo priversti Meksiką susimokėti už sieną su JAV? Visai neseniai jis paprašė Kongreso tam skirti 25 mlrd. dolerių iš JAV biudžeto. Dar jis buvo žadėjęs, kad „Keystone Pipeline XL“ vamzdynas (vertinamas itin prieštaringai, bet apie tai – kiek vėliau) bus statomas iš amerikietiško plieno? Prieš savaitę į JAV buvo pristatytas šioms statyboms skirtas plienas iš Rusijos.

Beje, apie Rusiją. Prieš rinkimus D.Trumpas aiškino, kad nė vienas jo komandos narys neturėjo jokių ryšių su šia šalimi. Septyni iš jų jau prisipažino kalbėję ar susitikę su pareigūnais iš Rusijos.

D.Trumpas buvo žadėjęs „nusausinti Vašingtono pelkę“, turėdamas omenyje esą korumpuotą isteblišmentą. Dabar jo paties kabinetas gali būti pavadintas tikra pelke, kurioje vietos rado įvairaus plauko lobistai, naftos ir Volstrito vilkai. Antai valstybės iždo sekretoriumi paskirtas buvęs investicinio banko „Goldman Sachs“ vadovas Stevenas Mnuchinas, o valstybės sekretoriumi – buvęs naftos bendrovės „Exxon Mobile“ vadovas Rexas Tillersonas.

Žinoma, kai kurie D.Trumpo aplinkos žmonės – itin patyrę ir kompetentingi. Tarkime, naujasis gynybos sekretorius Jamesas Mattisas, apie kurį „Veidas“ jau rašė ankstesniuose numeriuose. Tačiau kai kurie neturi jokios vadovavimo patirties ir net nelabai nutuokia apie sritį, kurioje darbuosis. Antai švietimo ministre tapusi Betsy de Vos jau sulaukė pašaipų, mat užsimojo patobulinti valstybines mokyklas, tačiau pati niekada nėra lankiusi valstybinės mokyklos.

Švietimas – ir kitais atžvilgiais opi tema. D.Trumpo pasiūlytame biudžeto projekte siūloma panaikinti paramą vasaros programoms bei programoms po mokyklos baigimo. Be to, bus mažinamas finansavimas išsilavinimo siekiantiems senjorams bei socialiai remtinam jaunimui. Užtat D.Trumpas siūlo padidinti finansavimą privačioms mokykloms – valstybinių sąskaita.

Abortų draudimo link?

Kai kurie D.Trumpo užmojai, nors sulaukė dar nedidelio tarptautinio atgarsio, kelia nerimą JAV gyventojams. Vienas tokių – įsakas Nr. HR354. Juo organizacijai „Planned Parenthood“ (liet. planuota tėvystė) vieniems metams nutraukiamas valstybės finansavimas. Jis bus atnaujintas tik tuo atveju, jei ši organizacija įrodys, kad iš jos lėšų nefinansuojami abortai. Tiesa, yra viena išimtis: nebent nėštumas nutraukiamas išprievartavimo, apsigimimo ar grėsmės sveikatai atvejais.

Be to, valstybė lėšų abortams neskiria ir pagal jokias kitas programas – tai uždrausta kitu įstatymu.

Ir tai dar ne viskas. D.Trumpas pasirašė įsaką Nr. HR147, kurio pavadinimas – Prenatalinio nediskriminavimo aktas. Šiuo aktu draudžiama atlikti abortą lyties ir rasės pagrindu, kitaip sakant, jei ispanakalbė amerikietė norėtų pasidaryti abortą, ji gali sulaukti kaltinimų, kad diskriminuoja savo dar negimusį vaisių dėl jo rasės. Šiuo aktu nėštumo nutraukimo veiksmas dėl išimtyse nenurodytų priežasčių užtraukia baudžiamąją atsakomybę ir baudą arba įkalinimą iki penkerių metų.

Pamirš vargus dėl klimato kaitos

„Kova su klimato kaita – pinigų švaistymas. Jūsų pinigų“, – sako Baltųjų rūmų iždo direktorius Mickas Mulvaney, leisdamas suprasti, kur link suka JAV administracija, ir paaiškindamas, kad šaliai pavyks sutaupyti krūvas pinigų apkarpius aplinkos apsaugos agentūros EPA finansavimą, o netrukus ją visai uždarius.

Beje, D.Trumpas tikisi, kad iki uždarymo EPA, kuri yra pagrindinė aplinkos apsaugos institucija Amerikoje, dar spės panaikinti Švarių vandenų įstatymą ir draudimą žudyti kai kurių rūšių gyvūnus dėl sporto.

Tačiau ir tai – tik smulkmenėlės. Daug svarbiau – D.Trumpo užmojai visu pajėgumu užkurti anglimis varomas gamyklas ir paversti JAV šalimi gamintoja bei eksportuotoja, o ne importuotoja, kaip iki šiol.

D.Trumpas paskubomis patvirtino jau minėto „Keystone Pipeline XL“ vamzdyno statybos atnaujinimą, nors šį projektą 2015 m. atšaukė buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. 1897 km ilgio vamzdynas, sujungsiantis Albertą Kanadoje su Stilio miestu Nebraskos valstijoje, kelia itin daug diskusijų, mat aplinkosaugininkai baiminasi dėl galimos žalos gamtai.

Ne mažiau klausimų kelia ir kitas D.Trumpo žingsnis – sprendimas tęsti Šiaurės Dakotoje pernai sustabdyto prieštaringai vertinamo skalūnų naftotiekio „Dakota Access“ statybos projekto įgyvendinimą.

Eksportuotojų ir importuotojų konfliktai

Nors D.Trumpas įsitikinęs, kad „užkūrus fabrikus“ jam pavyks sukurti daugybę naujų darbo vietų, prezidento sprendimai kuria nemažą įtampą tarp eksportu ir importu besiverčiančių įmonių, didina konfrontaciją tarp smulkių įmonių ir stambių korporacijų.

Pavyzdžiui, vienas iš D.Trumpo pasirašytų įsakų skirtas profsąjungoms silpninti. Juo tiek profsąjungoms, tiek darbdaviams draudžiama reikalauti iš darbuotojų jungtis į profesines sąjungas. Didžiosios korporacijos dėl to trina rankas, tačiau kai kurių kritikų nuomone, toks potvarkis turės įtakos atlyginimų mažėjimui ir nedarbo didėjimui visoje šalyje.

Imigrantų deportavimas ir draudimai į šalį atvykti kai kurių šalių piliečiams, kurių dauguma JAV turėjo laikino darbo leidimus, kai kuriems verslininkams irgi atrodo pragaištingas sprendimas, nors yra ir tokių, kuriems jis naudingas.

D.Trumpo sprendimas laikinai uždrausti pabėgėliams ir musulmonams atvykti į šalį sukėlė nerimo ir Silicio slėnio bendrovėms, kurios baiminasi prarasti prieigą prie „pasaulinio talentų rezervuaro“. „Apple“ negalėtų egzistuoti be imigracijos, ką jau kalbėti apie kompanijos klestėjimą ir inovacijų kūrimą, kaip tai daroma dabar“, – teigia šios bendrovės vadovas Timas Cookas, primindamas, kad ir pats kompanijos įkūrėjas Steve‘as Jobsas buvo sirų imigrantų vaikas.

„Netflix“ vadovas Reedas Hastingsas pirmąją D.Trumpo prezidentavimo savaitę pavadino labai liūdna ir feisbuke parašė: „D.Trumpo veiksmai daro žalą „Netflix“ darbuotojams visame pasaulyje ir yra tokie neamerikietiški, kad mums visiems skaudu. Atėjo laikas suvienyti mūsų jėgas ir apsaugoti amerikietiškas laisvės bei galimybių vertybes.“

Savo ruožtu „Google“ vadovas Sundaras Pichai savo darbuotojams skirtame pranešime pabrėžė, kad valdžios priemonės turės tiesioginės įtakos beveik 200 bendrovės darbuotojų. „Mes nerimaujame dėl šio įsako bei kitų pasiūlymų įvesti apribojimus „Google“ darbuotojams ir jų šeimoms. Tai gali sukliudyti mums atsivilioti į JAV didelių talentų“, – sako S.Pichai.

Indų kilmės „Microsoft“ vadovas Satya Nadella irgi įžvelgia grėsmę šalyje veikiančioms įmonėms ir pabrėžia, kad imigraciniai apribojimai sutrukdė „Microsoft“ užpildyti tyrimų ir plėtros pozicijų.

Tačiau ne visos stambiosios korporacijos nepatenkintos D.Trumpo sukeltais naujais vėjais. Daugiau nei 25 stambios JAV bendrovės, įskaitant tokias pirmaujančias eksporto bendroves, kaip „General Electric, „Boeing“, „Oracle“, „Dow Chemical“, „Pfizer“ ir „Eli Lilly“, sudarė koaliciją „Pagaminta Amerikoje“ („American Made Coalition“), kuri yra pasirengusi paremti naujojo šalies prezidento ir Respublikonų partijos mokesčių reformą. Šių korporacijų vadovai mano, kad respublikonų Atstovų rūmuose pasiūlyti mokesčių pakeitimai padės amerikiečių darbo vietoms ir Amerikoje pagamintoms prekėms.

Pasiūlytas įstatymo projektas atima iš bendrovių galimybę išskaityti importuojamų prekių ir paslaugų vertę iš mokesčių bazės, tačiau siūlo iš apmokestinamųjų pajamų išbraukti iš eksporto gautą apyvartą. Šiuo metu, kaip rašo „The Washington Examiner“, JAV bendrovės moka pelno mokestį nepriklausomai nuo to, kur pelnas buvo gautas. Bendrą pelno mokesčio tarifą jos siūlo sumažinti nuo 35 iki 20 proc. bei įvesti 20 proc. mokestį importui.

Tuo tarpu importuojančios bendrovės, įskaitant mažmenininkes „Wal-Mart“, „Target“, „Best Buy“, naftos perdirbimo įmones ir JAV veikiančius užsienio automobilių gamintojus („Toyota“), siūlomus pakeitimus griežtai sukritikavo. Šios bendrovės diena anksčiau, vasario 1-ąją, pranešė sukūrusios savo lobistinę grupę. Pavyzdžiui, „Best Buy“ kongresmenams išplatino vieno nepriklausomo analitiko parengtus duomenis, kurie rodo, kad įvedus 20 proc. importo mokestį bendrovės metinis milijardo dolerių pelnas virstų 2 mlrd. dolerių nuostoliu.

George‘o Orwello kūrinyje „1984“ vaizduojamos trys galybės: Okeanija, Eurazija ir Rytų Azija. Jos nuolatos kariauja tarpusavyje. Kurios nors dvi sudaro koaliciją prieš trečią, tačiau koalicijos nuolat keičiasi.

Pasaulyje, kuriame Amerika vis mažiau dominuoja, G.Orwelo trijulę atitinka JAV, Kinija ir Rusija. Pastaroji, palyginti su pirmosiomis dviem, yra ekonominė nykštukė, tačiau galinga kariniu požiūriu. Zbigniewas Brzezinskis mano, kad tvarka pasaulyje gali būti palaikoma pasiekus pusiausvyrą tarp šių valstybių, bet Kinija ir Rusija turėtų būti „pastatytos į vietą“. Amerika galėtų pasinaudoti Rusijos ir Kinijos prieštaravimais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Ramybės drumstėjos

Robertas Kaganas žurnale „Foreign Affairs“ (š.m. vasaris) vadina Kiniją ir Rusiją revizionistinėmis, nes jos sukilo prieš JAV palaikomą tarptautinę tvarką.

Dešimtmečiais stipri pozicija pasaulyje, kurią užėmė JAV ir jų sąjungininkai, nesulaukė rimtų iššūkių. Kol JAV buvo laikomos patikimomis sąjungininkėmis, Kinijos ir Rusijos lyderiai bijojo, kad agresyvūs žingsniai smogs bumerangu ir išklibins jų režimus – gal net negrįžtamai. Todėl kai kurie istorikai ir politologai teigė, kad vienpoliam pasauliui, kuriame dominuoja JAV, būdingas prigimtinis stabilumas. Kai nepatenkintos regioninės galybės, Kinija ir Rusija, bandydavo išjudinti status quo, sunerimę jų kaimynai kreipdavosi į tolimą Ameriką, kad ši sulaikytų grėsmingas ambicijas. Ir tai darė poveikį. Kai JAV įsikišdavo, Rusija ir Kinija dažniausiai pasitraukdavo – jeigu iš viso pajudėdavo dėl JAV prevencinių veiksmų.

Dėl šių kliūčių abi valstybės, siekiančios ardyti pasaulio tvarką, pagal galimybes stengdavosi silpninti JAV įtaką iš vidaus, arba bent jau vylėsi tai padaryti. Tam bandyta atskirti JAV nuo sąjungininkų skleidžiant abejones dėl JAV pasiryžimo juos ginti – taip norėta, kad galimi JAV partneriai, sąjungininkai atsisakytų palaikyti esamą pasaulio tvarką ir siektų susitarimų su tais, kurie tvarką griauna.

Todėl šiuolaikinė sistema priklauso ne vien nuo Amerikos galios, bet ir nuo demokratinio pasaulio vienybės ir darnos. JAV turėjo atlikti vien šios tvarkos esminio garanto vaidmenį, ypač strateginiu ir kariniu atžvilgiu, tačiau šios tvarkos ekonominė ir politinė šerdis, demokratinės Europos ir Azijos šalys, taip pat turėjo išlikti santykinai sveikos ir pasitikinčios savimi.

Pastaraisiais metais išklibintos abi atramos – tiek JAV, tiek visas kitas demokratinis pasaulis. Demokratinė tvarka skilinėjo ir silpnėjo savo šerdyje. Sunkios ekonominės sąlygos, nacionalizmo ir netgi gentiškumo atgimimas, silpna ir nepasitikinti politinė valdžia, nejautrios politinės partijos, naujoji komunikacijos era, kuri, užuot silpninusi nacionalizmą, kartu su juo sukėlė nepasitikėjimą ne vien demokratija, tačiau visu liberaliu Apšvietos projektu. Šis projektas individo teisių ir vieningos žmonijos principus iškėlė virš etninių, rasinių, religinių, nacionalinių ir gentinių principų. Buvo bandoma skatinti didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, kuri peržengė sienas. Siekta sukurti skirtumus gludinančias, švelninančias, bendradarbiavimą skatinančias tarptautines institucijas. Visa tai praeityje – pastarąjį dešimtmetį stiprėjo nacionalizmas ir gentiškumas, nepasitikėjimas svetimaisiais, taip pat vyriausybėmis, visa kapitalistine sistema bei demokratija. Taigi įvyko kažkas priešinga anksčiau skelbtai „istorijos pabaigai“. Mes matome sugrįžtančią istoriją – ji reiškiasi tamsiąja savo puse: geidžiama stipraus lyderio, kuris vadovautų sumaišties laikais.

Amerikos pasitraukimas

Kadenciją baigusio JAV prezidento Baracko Obamos požiūris į Amerikos pasaulinį vaidmenį buvo dviprasmiškas, tačiau jo esminė strategija iš esmės reiškė pasitraukimą. Savo veiksmais ir pareiškimais jis kritikavo ankstesnę Amerikos strategiją ir skatino visuomenės nuotaikas, pritariančias mažiau aktyviam JAV vaidmeniui ir siauriau apibrėžtam Amerikos interesui. B.Obamos administracija reagavo į George‘o W.Busho administracijos klaidas Irake ir Afganistane ne atkurdama JAV galią ir įtaką, tačiau ją mažindama. Nors B.Obama žadėjo iš naujo subalansuoti JAV užsienio politiką Azijoje ir Ramiajame vandenyne, praktiškai tai reiškė globalių įsipareigojimų mažinimą ir susitaikymą su galybėmis, kurios maištavo prieš JAV. Susitaikymą sąjungininkų sąskaita.

Per daug ankstyvas Amerikos bandymas „perkrauti“ santykius su Rusija smogė pirmą smūgį JAV kaip patikimo sąjungininko reputacijai. Kadangi „perkrova“ prasidėjo netrukus po Rusijos intervencijos į Gruziją, tai atrodė kaip atlygis Maskvai už agresiją. „Perkrova“ vyko JAV sąjungininkų Centrinėje Europoje sąskaita: karinio bendradarbiavimo su Lenkija ir Čekijos Respublika programos buvo apkarpytos, kad būtų nuramintas Kremlius. O Rusijos politika Vakarų atžvilgiu, nekalbant apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį su savais žmonėmis, darėsi vis agresyvesnė. Užuot paskatinusi Rusiją geriau elgtis, „perkrova“ padrąsino V.Putiną spausti dar labiau.

Pasak R.Kagano, tarp liberalios demokratijos šalių paplitęs mitas, kad revizionistinės valstybės gali būti nuramintos darant joms nuolaidų. Pagal tokią logiką, Amerikos pasitraukimas turėtų sumažinti įtampą ir varžybas. Deja, praktika rodo, kad yra priešingai. Kuo saugiau jaučiasi revizionistinė valstybė, tuo daugiau ambicijų ji turi. Tokia valstybė siekia pakeisti sistemą savo naudai, nes atrodo, kad pasipriešinimas jos veikimui silpnėja. Rusija ir Kinija per pastaruosius du šimtmečius nebuvo labiau apsaugotos nuo išorės antpuolio nei dabar. Tačiau abi nepatenkintos ir darosi vis agresyvesnės siekdamos pranašumų, nes Jungtinės Valstijos daugiau nebesipriešina, kaip tai darė anksčiau.

Pastaruoju metu Rusija panaudojo ginklą, kurio kinai neturi arba nusprendė jo nenaudoti. Tai galimybė tiesiogiai kištis į Vakarų rinkimus, tiek siekiant paveikti jų rezultatus, tiek siekiant diskredituoti demokratiją. Rusija remia dešiniąsias populistines Europos partijas, pavyzdžiui, Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, remia Rusijai tinkamus kandidatus ir smukdo jų oponentus, skleidžia pramanytas žinias, kad paveiktų rinkėjus, kaip tai buvo per Italijos referendumą, įsilaužia į politinių organizacijų ir privačių asmenų kompiuterius. 2016-aisiais Rusija panaudojo šį ginklą, kad paveiktų JAV prezidento rinkimus.

Skaldyk ir atgrasink

Z.Brzezinskis pernai Osle skaitytame pranešime atkreipė dėmesį į Rusijos ir Kinijos prieštaravimus. Pasak jo, ilgalaikė Kinijos įtakos stiprinimo programa gali apimti Pekino planą laipsniškai infiltruoti didžiulius Sibiro plotus. Per Rusijos ir Kinijos sieną nuolatos plūsta darbo jėga iš Kinijos, ir nesimato rimtų Rusijos vyriausybės pastangų vystyti tas teritorijas – atgaivinti senas gyvenvietes ir statyti naujas.

Rusijos Amūro srityje gyvena 830 tūkst. žmonių. O visame Rusijos Tolimųjų Rytų regione yra 6 mln. gyventojų. Kitoje Amūro pusėje esančioje Kinijos provincijoje gyvena 40 mln. žmonių. Toks kontrastas gali išprovokuoti geopolitinę įtampą tarp Kinijos ir Rusijos. Tuščių Sibiro plotų užkariavimas gali tapti ilgalaikiu Kinijos tikslu.

Kinija skverbiasi į Centrinę Aziją, kad paklotų kelius tiesioginiam prekybiniam susisiekimui su Europa. Tai atvedė prie Rusijos ekonominės įtakos susilpnėjimo. Kinijos programa „Viena juosta – vienas kelias“ kelia Maskvai nerimą, todėl ji linkusi stabdyti Kinijos skverbimąsi Europos link, tačiau mažai ką gali padaryti.

Jungtinėms Valstijoms būtina aiškiai patvirtinti pasirengimą ginti Vakarų ir Centrinę Europą. Jos turi būti pasirengusios reaguoti karinėmis priemonėmis, nors pasaulio bendrija abejoja, kad Amerika, jeigu prireiks, imsis ryžtingų veiksmų. Todėl reaguoti reikėtų netgi tam, kad būtų išsklaidytos panašios abejonės. Svarbu, kad JAV nedviprasmiškai praneštų Kremliui, jog Amerika Europoje neliks pasyvi stebėtoja.

JAV nesirengia imtis rimtų politinių ar karinių veiksmų, kad izoliuotų Rusiją, tačiau Kremlius turi suprasti, kad jeigu bus pasikėsinta į Latvijos ar Estijos nepriklausomybę, Rusijos uostai Baltijos ir Juodojoje jūroje bus blokuoti. Gyvybiškai svarbių Sankt Peterburgo ir Novorosijsko uostų blokada sutrikdys maždaug du trečdalius Rusijos jūrų prekybos.

Ryžtinga JAV reakcija ne vien smarkiai apribos Rusijos tarptautinės prekybos galimybę, bet ir duos pakankamai laiko, kad amerikiečiai ir jų sąjungininkai Europoje įvestų į Centrinę ir Rytų Europą kuo daugiau kariuomenės. Jei Kinija liktų neutrali, Rusijai tektų rinktis tarp pražūtingos kapituliacijos ir kariuomenės atitraukimo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m

JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmai purto Ameriką ir pasaulį. Jau spėjęs sukelti nerimo savo užsienio sąjungininkams, visų pirma Europai, D.Trumpas sulaukė JAV verslo gigantų pasipriešinimo ir įsivėlė į teisinį konstitucinį konfliktą.

Arūnas BRAZAUSKAS

D.Trumpo įsakas dėl draudimo atvykti į JAV kai kurių šalių piliečiams ir pabėgėlių programos sustabdymo sukėlė pilietinę bei teisinę audrą, kurią prezidentas vargiai nuslopins savo įprasta priemone – tviterio įrašais. O teismai kol kas sprendžia D.Trumpo nenaudai.

Vasario 9 d. 9-osios apygardos (tokių JAV yra 13) apeliacinio teismo San Fransiske trijų teisėjų kolegija vienbalsiai atmetė Teisingumo departamento ieškinį, kuriuo siekta grąžinti D.Trumpo įsaką Nr. 13769, draudžiantį 90 dienų įvažiuoti į JAV septynių musulmoniškų šalių piliečiams. Sausio 27-ąją pasirašyto įsako veikimą vasario 3 d. iš dalies sustabdė Vašingtono valstijos federalinis teisėjas Jamesas Robartas – kol nesibaigs Vaišingtono ir Minesotos valstijų byla prieš D.Trumpą. Ieškinį Baltiesiems rūmams sausio 30 d. pateikė Vašingtono valstijos generalinė prokurorė ir parėmė valstijos gubernatorius, kitą dieną prie ieškinio prisidėjo Minesotos valstija. Ieškinio esmė – minėtas įsakas prieštarauja JAV konstitucijai ir keletui įstatymų.

D.Trumpas tviteryje parašė apie J.Robarto sprendimą: „Šio vadinamojo teisėjo nuomonė, kuri iš esmės išveja teisėsaugą iš mūsų šalies, yra juokinga ir bus atmesta!“

Po to, kai prezidentas parašė apie „vadinamąjį teisėją“ (angl. „so-called judge“), JAV žiniasklaidoje pasirodė antraštės apie „vadinamąjį prezidentą“.

D.Trumpas toliau kovojo tviteriu: jeigu JAV padaugės teroro aktų, reikia kaltinti teismus, nes jie trukdo įgyvendinti prezidento įsaką. Jis leptelėjo, kad žiniasklaida nutyli apie teroristinius išpuolius. Baltieji rūmai netgi paskelbė išpuolių, dėl kurių tylėjo žiniasklaida, sąrašą. Pagrindinės JAV žiniasklaidos priemonės viena po kitos atsikirto, kad dauguma to sąrašo įvykių buvo nušviesti, – taigi Baltieji rūmai ir vėl apsijuokė.

Į prezidento išpuolį prieš teismus reagavo D.Trumpo kandidatas į laisvą Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą Neilas Gorsuchas. Kalbėdamasis su senatoriumi demokratu Richardu Blumenthaliu, pasak pastarojo, N.Gorsuchas pareiškė, kad ataka prieš teismų sistemą yra demoralizuojanti. Pats N.Gorsuchas savo pareiškimo neįgarsino, tačiau R.Blumenthalio liudijimas laikytinas oficialiu, nes senatorius pranešė apie kandidato į teisėjus susitikimą su įstatymų leidėjais.

Baltųjų rūmų spaudos atstovui Seanui Spiceriui teko išsisukinėti ir aiškinti, kad nors N.Gorsuchas kalbėjo apie demoralizuojantį poveikį, tačiau tai nesusiję su D.Trumpo tviterio įrašais.

Sukilo verslas

Prieš prezidento įsaką stojo didžiausios Amerikos aukštųjų technologijų bendrovės, suinteresuotos įdarbinti užsienio specialistus. Vasario 6-ąją 127 bendrovės jau buvo pasirašiusios pareiškimą, kuriuo remia teisėjo sprendimą sustabdyti įsako galiojimą. Tai vadinamasis „teismo draugų“ (lot. „amicus curiae“) pareiškimas, kurio teikėjai nėra proceso šalys, tačiau remia vieną iš šalių ir yra pasirengę duoti parodymus. Tarp pareiškėjų – „Amazon“, „Apple“, „Adobe Systems“, „Google“, HP, „eBay“, „Facebook“, „Intel“, „LinkedIn“, „Microsoft“, „Mozilla“, „Patreon“, „PayPal“, „Pinterest“, „Shutterstock“, „Tesla“, „Twitter“, „Uber Technologies“.

Prieš D.Trumpo įsaką griežtai pasisakė „Ford Motor Company“ vadovybė. Automobilių bendrovė įsikūrusi Dirborno mieste Mičigano valstijoje. Arti 40 proc. iš 100 tūkst. „Ford“ sostinės gyventojų yra arabų kilmės, nemažai jų dirba „Ford“ gamyklose. Dar sausio pradžioje „Ford“ vadovybė pozityviai įvertino D.Trumpo išrinkimą – esą tai gali būti naudinga JAV automobilių pramonei. Tuo metu visi automobilininkai buvo sunerimę dėl D.Trumpo tviterio įrašų, kuriais jis peikė arba gyrė kompanijas – priklausomai nuo to, kur surenkami automobiliai JAV rinkai: pačiose JAV ar Meksikoje, ar automobiliams naudojamos meksikietiškos dalys. Dėl tų tviterio įrašų biržoje smuko „Toyota“ ir „General Motors“ akcijos. „Ford“ finansų direktorius Bobas Shanksas pareiškė, kad komunikavimas tviteriu yra inovatyvus, nes apeinama žiniasklaida ir galima tiesiogiai bendrauti su D.Trumpą palaikiusiais rinkėjais.

JAV verslo gigantai užima įvairias pozicijas skirtingų D.Trumpo veiksmų atžvilgiu. Antai „Intel“ parėmė įvažiavimą draudžiančio prezidento įsako sustabdymą, tačiau po poros dienų „Intel“ vadovas Baltuosiuose rūmuose iškilmingai paskelbė apie ketinimą investuoti 7 mlrd. dolerių į naują gamyklą Arizonoje. Elono Musko „Tesla“ ir „SpaceX“ – tarp „teismo draugų“, pasisakančių prieš D.Trumpo įsaką. O pats E.Muskas pasiliko D.Trumpo verslo patarėjų taryboje, nors „Uber Technologies“ vadovas Travis Kalanickas iš tarybos pasitraukė būtent dėl to įsako.

Vasario 7 d. Larry Summersas, buvęs prezidento Baracko Obamos ekonomikos patarėjas ir iždo sekretorius prezidento Billo Clintono laikais, pareiškė CNBC televizijai, kad D.Trumpo ketinimai nutraukti kelias galiojančias laisvosios prekybos sutartis yra „kontrproduktyvūs“ ir „pavojingi“. Jo požiūriu, jeigu JAV atsitvers siena, tą patį padarys ir kitos šalys, ir tai bus katastrofiška JAV ilgalaikių saugumo interesų atžvilgiu. Pasak L.Summerso, Meksika gali atsitverti labiau nei JAV. Kita vertus, dėl D.Trumpo kalbų, pažadų ir tviterio įrašų Meksikos pesas nuvertėjo 15 proc. – vadinasi, gundymas gaminti Meksikoje, dėl ko D.Trumpas peikė JAV bendroves, ypač automobilininkus, tapo svaresnis irgi 15 proc., nes tiek atpigo meksikietiškos prekės.

Pernai per pokalbį su finansininku Davidu Smicku, internetinio leidinio „The International Economy“ redaktoriumi, L.Summersas apibūdino JAV finansų būklę. D.Smickas domėjosi, kodėl po 2008-ųjų finansų krizės į JAV plūstančio kapitalo srautas padidėjo dukart. Jis konstatavo, kad ne vien Rusijos oligarchai ir turtingi kinai investuoja JAV, bet ir nemažai vokiečių  perka įmones Amerikoje, nors krizė turėjo diskredituoti JAV rinkų reguliavimo tvarką. Iš kur ta meilė JAV? – klausė D.Smickas.

Pasak L.Summerso, Amerika – vis dar rami užuovėja investuotojams. Tai šalis su išplėtota pramone, kur kiekybiškai auga darbo jėga ir dinamiškai vystosi technologijos.

L.Summerso požiūris į alternatyvias doleriui valiutas: šiandien euras – daug problemiškesnė konstrukcija nei prieš 10 metų. Jis pacitavo kitą ekonomistą, kuris teigė, kad krizė tvenkiasi daug ilgiau, negu visi mano, ir įvyksta daug greičiau, negu buvo galima tikėtis. Daugelis buvo labai sunerimę dėl euro įvedimo 1999 m., nors pirmieji euro gyvavimo dešimtmečiai buvo be debesėlio tuo atžvilgiu, kad problemos neiškilo greitai, o kai iškilo, pasirodė daug rimtesnės, nei anksčiau prognozuota. L.Summerso išvada: doleris vis dar patrauklus investuotojams ir neturi konkurentų.

Bankai paskambino varpeliu

Iš pradžių rinkos teigiamai reagavo į D.Trumpą. Sausio 25-ąją, praėjus kelioms dienoms po D.Trumpo inauguracijos, Niujorko biržos „Dow-Jones“ (DJ) indeksas pirmąkart pasiekė istorines aukštumas – 20 000 žymenį. Apskritai nuo D.Trumpo išrinkimo iki inauguracijos sausio 20 d. DJ indeksas išaugo arti 10 proc., o kitas ne mažiau ženklus „Standard & Poors“ (SP) – apie 7 proc. Akcijų kursai kilo, nes investuotojai tikėjo D.Trumpo pažadais reformuoti mokesčių sistemą, sumažinti verslo suvaržymus ir investuoti į stambius infrastruktūros projektus.

Tačiau pirmosiomis savo kadencijos savaitėmis D.Trumpas ėmėsi prieštaringų veiksmų, kuriems verslas nepritaria. Tai prekybos sutarčių anuliavimas ir imigracijos ribojimas.

Vasario 6 d. trys iš keturių didžiausių JAV bankų paskelbė prognozes, kurios nušviečia rizikas, susijusias su D.Trumpo prezidentavimu. Bankai perspėjo investuotojus, kad šie būtų atsargūs.

„Goldman Sachs“ pareiškime teigiama, kad D.Trumpo programa yra rizikinga, nes mokesčių mažinimas ir infrastruktūros projektai gali stimuliuoti ekonomikos augimą, tačiau to teigiamą poveikį gali nusverti prekybos ir imigracijos suvaržymai. Pasak „Goldman Sachs“ ekonomistų, pirmąjį metų mėnesį rizikų balansas yra mažiau pozityvus nei anksčiau. Banko požiūriu, JAV Kongreso respublikonai nelabai sutaria, kaip išardyti ankstesnio prezidento B.Obamos socialinės rūpybos sistemą, vadinamąją „Obamacare“, todė ir sprendimų dėl mokesčių reformos ir infrastruktūros finansavimo negali greitai atsirasti.

Bankas „Wells Fargo“ sunerimęs dėl politinės sumaišties ir protestų, vykusių pirmosiomis D.Trumpo prezidentavimo savaitėmis. Pasak banko analitikų, prieštaringa politika ir geopolitiniai įvykiai gali sulėtinti pasaulio ir JAV ekonomikos atsigavimą. Todėl „Wells Fargo“ rekomenduoja investuotojams rinktis konservatyvią investavimo strategiją.

„Bank of America“ pareiškime svarstoma, kad santykinai žemas nedarbo lygis JAV apsunkins ekonomikos augimą, kokio norėtų D.Trumpas. Bankas perspėja, kad prezidento planai didinti išlaidas infrastruktūrai gali paprasčiausiai atvesti prie atlyginimų infliacijos ir stipresnio dolerio, o tai apsunkintų JAV produkcijos konkurenciją užsienio rinkose.

Minėtame interviu L.Summersas ramiai ir taikiai svarstė apie dolerio ir euro santykius. Jis nelabai jaudinosi dėl vadinamojo kiekybinio palengvinimo (angl. santrumpa QE – „quantitative easing“), kaip dabar korektiškai vadinamas „pinigų spausdinimas“, t.y. jų kiekio didinimas. Nors Europos centrinis bankas (ECB) aktyviai vykdė QE, keldamas įtarimų, kad tuo siekia devalvuoti eurą, L.Summersas pripažino, jog QE tikslas – be viso kito, didinti verslui prieinamų kreditų kiekį. Bet pabėgėlių krizė Europoje ir neaiški politinė perspektyva dėl stiprėjančių populistinių partijų didino grėsmę, kad kapitalas iš ES ims bėgti į Ameriką. Tačiau, kaip rodo vasario pradžioje paskelbtos trijų JAV bankų prognozės, D.Trumpo veikla tapo veiksniu, dėl kurio Amerika gali tapti mažiau patraukli investicijoms.

L.Summersas atkreipė dėmesį, jog globaliame ūkyje siekiama susitarti, kad ekonominės galybės – JAV, ES, Japonija nesinaudotų valiutų kursais, norėdamos įgyti ryškių konkurencinių pranašumų. Kitaip tariant, valiutų karai, kai valiutos devalvuojamos, nėra toleruotini.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m

Pirmosios Donaldo Trumpo savaitės Baltuosiuose rūmuose nepraėjo veltui: per šį trumpą laiką jis jau spėjo „pažaboti imigraciją“, sužlugdyti viltis Europai pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su JAV, paralyžiuoti santykius su Meksika, sukelti sumaišties Kinijoje ir padrąsinti Vladimirą Putiną. Spėliojama, kad būtent telefoninis V.Putino pokalbis su D.Trumpu gali būti atsinaujinusio konflikto Rytų Ukrainoje priežastis. Arba pasekmė.

Rima JANUŽYTĖ

Nors 45 minučių trukmės pokalbis telefonu tarp Rusijos ir JAV prezidentų buvo tik vienas iš kelių, kurie tą dieną laukė Donaldo Trumpo, regis, šiam pašnekesiui jis iš tiesų labai ruošėsi ir jo labai… laukė.

Tą dieną jis dar kalbėjosi su Vokietijos kanclere, taip pat Japonijos, Australijos, Prancūzijos lyderiais.

Šiame pokalbių sąraše V.Putinas buvo tik trečias, tačiau, analitikų nuomone, būtent šis pokalbis buvo pats reikšmingiausias ir rimčiausias geopolitiniu požiūriu. Ne todėl, kad kalbėdamasis su Australijos premjeru Malcolmu Turnbullu D.Trumpas nuolat šmaikštavo ir demonstravo atsipalaidavimą bei pasitikėjimą savimi, o šalia tebuvo tik pora žmonių – patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelas Flynnas bei jo atstovas spaudai Seanas Spiceris. Ir ne todėl, kad kalbėdamasis su Angela Merkel D.Trumpas, priešingai, atrodė nesusikaupęs ir žarstėsi tik formaliomis frazėmis.

Pašnekesys su Rusijos prezidentu ne tik sutelkė visą D.Trumpo komandą – be M.Flynno ir S.Spicerio, šalia ausis ištempęs stovėjo viceprezidentas Mike’as Pence’as, Baltųjų rūmų štabo vadovas Reince’as Priebusas, taip pat postą nacionalinio saugumo taryboje D.Trumpo sprendimu gavęs strategas Steve’as Bannonas.

Pokalbiui su V.Putinu JAV prezidentas kruopščiai pasiruošė: teigiama, kad pokalbio metu jis atrodė susikaupęs, priešais turėjo pasidėjęs iš anksto parengtą medžiagą, o jo stalas buvo nuklotas įvairiais dokumentais.

Apie ką juodu kalbėjosi, žinome tik iš gana lakoniškų pranešimų spaudai, kuriuos išplatino Baltieji rūmai ir Kremlius.

Baltieji rūmai visuomenę informavo gana šykščiai: apie pokalbį, kuris pavadintas „Pasveikinimo skambučiu“, atskleista tik tiek, kad jis buvo pozityvus ir kad simbolizuoja santykių tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos gerinimo pradžią. „Ir prezidentas Trumpas, ir prezidentas Putinas tikisi, kad po šiandieninio pokalbio abi pusės galės greitai imtis svarstyti terorizmo ir kitus svarbius klausimus, rūpimus abiem pusėms“, – sakoma Baltųjų rūmų pranešime.

Rusams atskleista šiek tiek daugiau detalių. Kaip teigė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, „ankstesniais metais trūko abipusės pagarbos, o tai iš dalies ir buvo mūsų pablogėjusių santykių priežastis“.

Jam antrino ir Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas, pareiškęs, kad tai buvęs geras pokalbis politiniu ir ekonominiu požiūriu. „Parodytas gebėjimas bendrauti be moralizavimų. Jie abu sutarė tęsti bendradarbiavimą ekspertų lygiu. Abiejų šalių ekspertai turės patikslinti, kaip mūsų bendri interesai gali virsti bendrais mechanizmais sprendžiant problemas“, – aiškino S.Lavrovas.

Tiesa, Kremliaus atstovų tvirtinimu, nors D.Trumpas ir V.Putinas išreiškė norą palaikyti reguliarų ryšį ir susitikti, tačiau realių planų tai padaryti artimiausiu metu kol kas nėra. Kremliaus pareiškime pabrėžiama, kad abiejų šalių vadovai sutarė plėtoti abipusius santykius ir kurti veiksmų prieš „Islamo valstybę“ strategiją. Be to, pasak Kremliaus atstovo D.Peskovo, „pozityvaus“ pokalbio metu kalbėta ir apie Irano branduolinės programos sutartį, įtampą Korėjos pusiasalyje, prekybinius santykius, konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos, o svarbiausia – konfliktą Ukrainoje.

Sutarimas „bendradarbiauti“ pastaruoju klausimu iš karto sukėlė ant kojų Ukrainos vyriausybės narius. Jie išreiškė būgštavimus, kad atšilę JAV ir Rusijos santykiai gali pakenkti strateginei Kijevo pozicijai ir sumažinti JAV paramą Ukrainai.

Regis, jų nerimas ne šiaip išsipildė, o išsipildė su kaupu.

Avdijivkos pragaras

Sutapimas ar ne, tačiau iš karto po V.Putino ir D.Trumpo pokalbio Rytų Ukrainoje atsinaujino kruvinas konfliktas.

Rusijos remiami sukilėliai pradėjo Avdijivkos miesto prieigų atakas ir artilerijos apšaudymą. Šis miestas yra į šiaurę nuo separatistų užimto Donecko, o atakų teritorija išplito į pietus link Mariupolio – svarbiausio vyriausybei pavaldaus miesto Azovo jūros pakrantėje.

Ukrainos pareigūnai ir Rusijos palaikomi separatistai sako, kad per praėjusį sekmadienį prasidėjusius susirėmimus žuvo iš viso 35 žmonės. Tokio didelio kraujo liejimo nebuvo nuo konflikto kulminacijos 2015 m.

Gyventojų situacija čia jau vadinama humanitarine katastrofa ir lyginama su padėtimi 2014 m. Žmonės čia jau daugiau nei savaitę gyvena be vandens ir šilumos, o jų gyvybei gresia realus pavojus.

Naujoji Vašingtono ambasadorė prie Jungtinių Tautų (JT) Nikki Haley pasmerkė Rusijos agresyvius veiksmus Ukrainoje, tačiau neišsklaidė abejonių, kad dėl atsinaujinusio konflikto iš dalies kaltas D.Trumpo ir V.Putino susitarimas „gerinti santykius“.

Kai kurie analitikai aiškina, esą telefoninio pokalbio metu D.Trumpas V.Putinui atrišo rankas ir leido veikti netiesiogiai pažadėdamas nesikišti ir neremti Ukrainos. Tokios nuomonės, be kitų, laikosi „Stratfor“ analitikai.

Kitų nuomone, V.Putinas taip tikrina ribas – aiškinasi, kiek naujasis JAV vadovas jam leis ir kur yra jo ribos. „Nuo pat sekmadienio nesiliaujanti į Ukrainos kariuomenės pozicijas nukreipta raketų „Grad“ ir sunkiosios artilerijos kruša kur kas labiau panėšėja į naujajam JAV prezidentui surengtą testą, kuriuo bandomas išsiaiškinti jo atsparumas Maskvos savivalei“, – rašo „The Washington Post“.

Kaip socialiniame tinkle „Facebook“ rašo Vilniaus universiteto politologas Vytis Jurkonis, versijų yra daug, o viena jų – kad iš telefoninio pokalbio V.Putinas galbūt galėjęs pajusti D.Trumpo abejingumą Ukrainos temai ir būtent todėl ėmęsis veiksmų.

Mat per šį pokalbį Rusijos ir JAV prezidentai daug dėmesio Ukrainai neskyrė. Pasak oficialių šaltinių, D.Trumpas tepavadino Ukrainos situaciją probleminiu klausimu.

Dar viena versija – kad V.Putinas siekė sužlugdyti Ukrainos prezidento Petro Porošenkos susitikimą su Vokietijos kanclere A.Merkel, svarbiausia jo šalininke Vakarų Europoje.

Kad ir ką kalbėtų ambasadorė N.Haley, Ukraina kol kas yra palikta viena, o parama jai išreiškiama tik žodžiais. Daugiausia tik žodžiais Ukraina kol kas atremia ir Rusijos agresiją.

Pavyzdžiui, Ukrainos ambasadorius Volodymyras Jelčenka apkaltino Rusiją, kad ši trukdo atkurti elektros tiekimą į Avdijivką ir taip dirbtinai sukelia humanitarinę krizę.

„Tai yra dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Kremlius siekia sukelti humanitarinę krizę Avdijivkoje, kaip Rusijos armija padarė Alepe“, – sakė ambasadorius, turėdamas galvoje Sirijos režimo pajėgų su Rusijos karine pagalba užimtą miestą.

Rusijos ambasadorius JT Vitalijus Čiurkinas savo ruožtu apkaltino Kijevą, esą šis kursto konfliktą norėdamas patraukti tarptautinį dėmesį ir sulaukti naujosios JAV administracijos paramos. „Kijevas mėgina pasinaudoti susirėmimais, kuriuos jie patys pradėjo, kaip pretekstu pasitraukti iš Minsko susitarimų, – aiškino jis. – Matyt, taip Kijevas siekia, kad jų pačių išprovokuota krizė toliau liktų tarptautinėje darbotvarkėje, ir kartu stengiasi savo neprotinga konfrontacine politika įtraukti į tai naujai išrinktus valstybių vadovus.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo nuo Pentagono – pirmiausia pasirūpino būtent šios institucijos vadovo skyrimu. Bet dar iškalbingesnis faktas – gynybos sekretoriumi taps Pasiutusiu Šunimi vadinamas atsargos generolas Jamesas Mattisas (66 m.)
Rima JANUŽYTĖ

„Būk mandagus ir profesionalus, bet turėk planą nužudyti bet kurį sutiktąjį, – savo jūrų pėstininkus yra mokęs Jamesas Mattisas. – Yra žmonių, manančių, kad norėdamas kažką nušauti turi to žmogaus nekęsti. Nemanau. Tai tik biznis.“

Šios kelios J.Mattiso frazės tik iš dalies atskleidžia, koks žmogus vadovaus Pentagonui Donaldo Trumpo Amerikoje.

JAV kovos veiksmams Irake ir Afganistane vadovavęs atsargos generolas – išsilavinęs, malonus ir mandagus. J.Mattisas ne kartą yra sakęs, kad protą kovos lauke reikia panaudoti pirmiausia, ir tik jei tai nepadeda, reikia imtis artilerijos.

Vašingtone įsikūrusio strateginių studijų centro „Center for a New American Security“ prezidentas Richardas Fontaine‘as J.Mattisą vadina tikru gynybos intelektualu, o buvęs kongresmenas Mike’as Rogersas tikina, kad J.Mattisas kasdien perskaito po knygą, jo asmeninėje bibliotekoje – per dešimt tūkstančių knygų. „Ir čia tik tos, kurias jis pasilieka“, – sako M.Rogersas.

J.Mattisas ne kartą pabrėžė ir garbingumą. „Nėra geresnio draugo ir blogesnio priešo nei JAV jūrų pėstininkai“ arba „Jeigu tam, kad nužudytum priešą, reikia nužudyti nekaltą žmogų, nešauk. Nesiimk nemoralaus veiksmo ir neprisikurk daugiau naujų priešų, nei jų pašalini“, – tai tik kelios iš garsiausių ir labiausiai cituojamų J.Mattiso frazių.

Beje, jo itin dažnai cituojami pasisakymai socialiniuose tinkluose žymimi vadinamuoju haštagu (raktažodžiu) #Mattisisms, o jų visuma padeda susikurti platesnį šio žmogaus paveikslą.

D.Trumpas sako, kad apsispręsti dėl J.Mattiso kandidatūros jam irgi padėjo būtent frazė. Pernai lapkričio viduryje susitikęs su J.Mattisu, išrinktasis prezidentas atsargos generolo pasiteiravo jo nuomonės apie kankinimus tardant. Šis atsakė: „Duokite man pakelį cigarečių bei porą bokalų alaus, ir su šiomis priemonėmis aš pasieksiu kur kas daugiau negu kankinimais.“ D.Trumpas po šio pokalbio buvo toks sužavėtas, kad apie J.Mattiso kandidatūrą visuomenei paskelbė anksčiau negu savo viešųjų ryšių komandai, paskui nežinojusiai, kaip komentuoti su niekuo nesuderintą D.Trumpo pareiškimą.

Patinka viršūnėms

Tam, kad J.Mattisas galėtų užimti Pentagono vadovo postą, respublikonų kontroliuojamas JAV Senatas patvirtino specialų teisės aktą, kuris numato išlygą, leisiančią J.Mattisui apeiti įstatymą, draudžiantį buvusiems kariškiams septynerius metus po jų aktyviosios tarnybos pabaigos užimti gynybos sekretoriaus postą (J.Mattisas į atsargą išėjo 2013 m.)

Diskusijų Senate šiuo klausimų nekilo: už šį teisės aktą balsavo 81 senatorius, prieš pasisakė 17. Keliomis valandomis anksčiau jį triuškinama balsų dauguma patvirtino Senato Ginkluotųjų pajėgų komitetas.

J.Mattisas – itin mėgstamas ir Kongreso rūmuose, ir tarp kariškių. Į jį su viltimi žvelgia respublikonai, kurie nepalaikė D.Trumpo kandidatūros, – jiems atrodo, kad J.Mattisas gynybos srityje suvaldytų situaciją, kurią D.Trumpas siekia paversti nevaldoma. Lygiai taip pat jį palaiko ir D.Trumpo rėmėjai.

„J.Mattisas jaučia didžiulę pagarbą vyrams ir moterims, rizikavusiems gyvybe dėl savo šalies ir mums talkinusių sąjungininkų. Jis bus nuostabus gynybos sekretorius“, – sako „Niekada už Trumpą“ šūkio autorė, buvusi Johno McCaino patarėja gynybos klausimais Kori Schake.

Be to, nors tai neįprasta praktika, už J.Mattisą atvirai agitavo ir pats J.McCainas – likus kelioms dienoms iki paskelbiant, kas gali tapti naujuoju Pentagono vadovu, jis išplatino pranešimą, kuriame J.Mattisas vadinamas įspūdingu ir išskirtiniu lyderiu.

Net demokratų stovykloje generolas J.Mattisas daugeliui yra autoritetas. „Gynybos sekretorius vadovauja didžiausiai korporacijai planetoje. Jis atstovauja trims milijonams uniformuotų karių ir vyriausybėje dirbančių gynybos specialistų. Taigi svarbiausia, kad vadovas gebėtų juos įkvėpti. Ir manau, kad visi sutinka, jog šiuo atžvilgiu generolas J.Mattisas yra nepakeičiamas“, – sako dabartinio gynybos sekretoriaus Ashtono Carterio pavaduotojas Robertas O.Workas.

Nors J.Mattisas buvo griežtas Baracko Obamos (ypač jo gynybos strategijos) oponentas, pats B.Obama anksčiau vis tiek skyrė šiam generolui pareigas JAV ginkluotųjų pajėgų vadovybėje. Tiesa, vėliau dėl to, matyt, pasigailėjo, nes J.Mattisas visiškai nepritarė B.Obamos strategijai nei Irano, nei Sirijos, nei Ukrainos klausimais.

Beje, J.Mattiso pažiūros – viena priežasčių, kodėl kai kuriems analitikams jo pasirinkimas vadovauti Pentagonui kelia abejonių. Visų pirma – dėl galimos didėjančios kariškių įtakos postui, skirtam civilinei ginkluotųjų pajėgų 
 kontrolei užtikrinti. Nerimaujama dėl to, kad neseniai į atsargą išėjęs kariškis spręsdamas tarptautines problemas galėtų labiau kliautis kariniais sprendimais, o ne diplomatinėmis priemonėmis, mat šioje srityje jis turi labai mažai patirties.

Kadangi J.Mattisas bus antras į atsargą išėjęs generolas, paskirtas gynybos sekretoriumi, jis lyginamas su George‘u C.Marshallu, atsargos generolu, Pentagone dirbusiu 1950–1951 m., Korėjos karo metu. Tačiau šis palyginimas – ne J.Mattiso naudai, mat G.C.Marshallas pasižymėjo kaip itin gabus diplomatas, anksčiau suvaidinęs svarbų vaidmenį kuriant glaudesnius ryšius su Vakarų Europa po Antrojo pasaulinio karo.

Tiesa, J.Mattiso kritikų yra mažiau nei rėmėjų, ir ne tik JAV, bet ir šalyse sąjungininkėse. Džiaugsmą dėl J.Mattiso kandidatūros jau išreiškė Jungtinės Karalystės, Norvegijos bei Singapūro gynybos ministrai. Visi trys pareiškė tikį, kad J.Mattisui pavyks rasti aukso vidurį tarp B.Obamos ir D.Trumpo Pentagono, kuriame be tokio „tvarkdario“, regis, tvyrotų tik chaosas.

Be to, šie ministrai kiekvienas pagyrė po vieną J.Mattiso savybę, kuri reikšminga jų šaliai. Norvegijos gynybos ministrė Ine Marie Eriksen S?reide džiaugiasi, kad J.Mattisas yra didelis NATO šalininkas – priešingai, nei apie save leidžia spręsti D.Trumpas.

Singapūro gynybos ministras Ngas Engas Henas patenkintas J.Mattiso pasiryžimu užtikrinti stabilumą Ramiojo vandenyno regione.

O štai britas Michaelas Fallonas pabrėžia J.Mattiso gebėjimą derinti patirtį kovos lauke su gebėjimu pamatyti „didelį paveikslą“, taip pat – ryžtą įveikti „Islamo valstybę“ bei supratimą, kad JAV ir jų sąjungininkių ateitis – vadinamoji trečiosios atsvaros strategija („Third offset strategy“).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-3-2017-m

"Scanpix" nuotr.

JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trumpas pa­siūlė įtakingą prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais postą prieštaringai vertinamam savo rinkimų kampanijos patarėjui atsargos generolui Michaelui Flynnui.

Baltųjų rūmų administracijos vadovu bus paskirtas Respublikonų nacionalinio komiteto pirmininkas Reince’as Priebusas. Vyriausiuoju strategu taps Stephenas Ban­nonas, sulaukęs kaltinimų rasizmu. Generalinio prokuroro postas pasiūlytas Alabamos senatoriui Jeffui Sessionsui, kuris pagarsėjęs griežtomis atiimigracinėmis nuostatomis. Radikalių konservatoriškų pažiūrų Kongreso nariui Mike‘ui Pompeo žadamas Centrinės žvalgybos valdybos vadovo postas. D.Trumpas pažindinasi ir su tarptautinėmis aktualijomis. Jis susitiko su Japonijos premjeru Shinzo Abe.

D. Trumpas, H. Clinton

Skaitytojas nesunkiai atspės, kad straipsnio pavadinimas sudėliotas verčiant angliškų žodžių darinį „checks and balances“. Kuris variantas tinkamesnis, priklauso ne vien nuo poetinės klausos, bet ir nuo politinių aplinkybių. „Patikros ir atsvaros“ skamba išmaniai, „stabdžiai ir svarsčiai“ labiau tinka krizei nusakyti. Gal ne tiek svarbu, kaip skamba apibrėžimas. Demokratinių valstybių tvarumas priklauso nuo to, kaip veikia savavaldžiavimą ribojantys mechanizmai.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kas rašo, tas ir trina

Rinkimų kampanijos metu Donaldas Trumpas prišnekėjo dalykų, kokių vengdavo iki šiol rinkimus laimėję JAV prezidentai. Apie išrinktojo prezidento diapazoną galima spręsti pagal tai, ką jis pats paskui paneigė.

Kovo pradžioje jis pagyrė kankinimų naudą (konkrečiai – kankinimų vandeniu), kaip kovos su teroru priemonę įvardijo teroristų šeimų narių žudymą. Tai sukėlė žiaurią iškilių politikų, žvalgybos pareigūnų, kariškių kritiką, įskaitant pareiškimus, kad D.Trumpas netinkamas prezidento pareigoms. Ir jis per parą paneigė arba kitaip išdėstė minėtus skandalingus pažadus. D.Trumpas ėmė aiškinti, kad Jungtinės Valstijos yra teisinė valstybė, šalis susaistyta sutartimis, ir jis, tapęs prezidentu, neduos įsakymų, kurie pažeidžia įstatymus. Iš jo patikinimų galima spręsti, kaip toli jis buvo nusivažiavęs.

Mūsų žiniasklaida paskubėjo pranešti, kad skandalingiausi pažadai dingo iš jo rinkimų kampanijos tinklalapio. Išties lapkričio 10 d. išnyko nuoroda į siūlymą uždrausti į JAV imigruoti musulmonams. Dingo potencialių kandidatų į Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą sąrašas, taip pat kai kurie ekonominiai, kariniai D.Trumpo siūlymai.

Saudo Arabijos karališkos šeimos narys princas Alwaleedas bin Talalas viešai pasidžiaugė dėl to, kad iš vis dar veikiančio rinkimų kampanijos tinklalapio ir D.Trumpo tviterio paskyros išnyko musulmonus įžeidžiantys dalykai. Tačiau praėjus kelioms valandoms nuoroda į siūlymą neįsileisti musulmonų buvo atkurta. Išliko ir kovą darytas D.Trumpo tviterio įrašas apie sienų uždarymą šio tikėjimo žmonėms. Amerikos arabų antidiskriminacinio komiteto vadovui Samerui Khalafui, kuris kaip ir sauditų princas spėjo pasidžiaugti, teko keisti toną ir pareikšti, kad iš D.Trumpo tikimasi kitokio elgesio.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Tekstų dingimai ir atsiradimai buvo paaiškinti techninėmis problemomis. Jas išsprendus galima ir toliau skaityti vieną garsiausių D.Trumpo siūlymų – tarp JAV ir Meksikos pastatyti sieną, už kurią sumokėtų pati Meksika.

Agentūros „Reuters“ teigimu, tai ne pirmas kartas, kai D.Trumpo pareiškimai dingsta, paskui vėl atsiranda. Rugsėjį tekstas apie respublikonų kandidato būsimą sveikatos apsaugos politiką buvo pakeistas kitu. Agentūrai pasiteiravus apie pakeitimo priežastis, be didelių aiškinimų buvo grąžintas senas tekstas.

Suvaržytas prezidentas

JAV respublikonų partijos šulai Kongrese ramino ir ramina, kad jie būsią D.Trumpo atsvaros. Senatorius Johnas McCainas priminė, kad JAV konstitucinė sąranga apsaugo nuo neribotos valdžios: „Mes turime Kongresą. Mes turime Aukščiausiąjį teismą.“

Paminėtos institucijos tiesiogiai neužsiima interneto turiniu, ir D.Trumpas su savo rinkimų pažadų tekstais gali elgtis kaip nori.

Išrinktasis prezidentas žadėjo palaidoti B.Obamos sveikatos apsaugos reformą, vadinamą „Obamacare“, atsisakyti B.Obamos pasirašytų susitarimų dėl anglies dvideginio išmetimo ribojimo, iš naujo derėtis dėl Didžiojo vandenyno zonos laisvosios prekybos sutarties, panaikinti B.Obamos įsaką dėl milijonų nelegalių imigrantų amnestijos. Vienas D.Trumpo prioritetų – atsisakyti susitarimo su Iranu dėl sankcijų atšaukimo mainais už tos šalies branduolinių programų ribojimą.

Didžiumos šių programinių siekių D.Trumpas negali įgyvendinti be Atstovų rūmų ir Senato, kuriuose, beje, esant išrinktam respublikonui prezidentui dominuoja irgi respublikonai. Tas pat pasakytina apie mokesčius JAV kompanijoms, kurios iškėlė gamybą į užsienį, gamtosauginių anglies kasybos apribojimų atšaukimą, mokyklų zonų, kuriose draudžiama turėti ginklų, panaikinimą.

D.Trumpas turi įgaliojimus iš naujo derėtis dėl Šiaurės Amerikos laisvosios zonos, žymimos santrumpa NAFTA, netgi vienpusiškai nutraukti JAV dalyvavimą šioje zonoje. Politikų ir ekonomistų nuomonė šiuo klausimu vieninga – tai būtų katastrofa.

Gali būti, kad D.Trumpas laikysis iki šiol buvusios tradicijos ir jau pirmosiomis prezidentystės valandomis panaikins kai kuriuos B.Obamos įsakus, pavyzdžiui, saugantį kai kuriuos nelegalius imigrantus nuo deportacijos. Antai B.Obama prezidentystę pradėjo nuo to, kad vieną pirmųjų parašų padėjo po įsaku, naikinančiu ankstesnio prezidento George‘o W.Busho draudimą finansuoti kamieninių ląstelių tyrimus.

D.Trumpas gali padaryti ir tokį dalyką – paskirti specialų tyrėją savo pralaimėjusios oponentės Hillary Clinton veiklai tirti.

Specialūs tyrimai Clintonų šeimai ne naujiena. 1994 m. tuometiniam prezidentui Billui Clintonui reikalaujant buvo paskirtas tyrėjas, kuris ėmėsi Clintonų investicijų į bankrutavusį „Whitewater“ nekilnojamojo turto projektą. Tyrėjui Kennethui Starrui nelabai sekėsi ką nors atkasti, tačiau 1998-aisiais kipšas išlindo iš visai netikėto kampo: Pentagono tarnautoja Linda Tripp perdavė K.Starrui pokalbių su savo drauge Monica Lewinsky įrašus.

Detalė: L.Tripp išdirbo Pentagone per visą neramų laikotarpį, kai žiniasklaida lūžo nuo detalių apie M.Lewinsky ir B.Clintono santykius. Prezidentas atsidūrė ties apkaltos riba, o L.Tripp toliau dirbo Pentagone. Ji buvo atleista 2001-ųjų sausio 19-ąją – paskutinę B.Clintono administracijos darbo dieną.

Patikrins ir „svainius“

Lietuvos politikų svajonė, kad oponentus, o ypač partnerius, „tikrintų saugumas“, savaip įgyvendinta JAV. Skirtumas tas, kad, išsakę panašius pageidavimus, Lietuvos politikai pritaško daugtaškių, o Amerikoje tokie dalykai įgauna viešą teisinę formą. Kitaip tariant, „saugumo patikros“ JAV keliauja į teismą, o Lietuvoje – į stalčių (ne todėl, kad reikalas užgesinamas, o dėl to, kad pagal stalčiaus medžiagą lengviau priimti neviešus sprendimus).

Šį spalį viena staigmena vėl išlindo iš H.Clinton pašto dėžės. Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovas Jamesas Comey spalio 28-osios popietę informavo Kongresą, kad atnaujintas tyrimas dėl Demokratų partijos kandidatės į prezidentus H.Clinton korespondencijos, kai ši, būdama JAV valstybės sekretore, tarnybiniam susirašinėjimui naudojo asmeninį serverį, stovintį Clintonų namo rūsyje. FTB rado naujų laiškų, kurie nebuvo įvertinti anksčiau, todėl tyrimą pratęsė.

Dar liepą FTB pareiškė, kad neketina traukti H.Clinton atsakomybėn, nors jos elgesys buvo įvardytas kaip itin aplaidus. Atrodo, baigtas reikalas vėl buvo prikeltas, likus 10 dienų iki rinkimų.

Dar po poros dienų, spalio 30-ąją, paaiškėjo, kad JAV teisėsaugos viršūnėlės labai jau vangiai trypčiojo apie Clintonų šeimos labdaros fondą ir neskubėjo tirti jo veiklos. Visos tos žinios mušė per H.Clinton reitingus.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. D.Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“. Jam pasirodė, kad spalio staigmena padovanos jam pergalę rinkimuose. Beje, apklausos, kurios buvo baigtos dieną prieš paskelbiant apie tyrimo atnaujinimą, parodė, jog H.Clinton atotrūkis nuo D.Trumpo mąžta: dvi savaitės prieš tai pirmavusi 12 proc. H.Clinton tąkart galėjo džiaugtis vos 4 proc. persvara.

Kai FTB liepos mėn. nepareiškė įtarimų H.Clinton, D.Trumpas teigė, kad rinkimai ydingi, surežisuoti (angl. žodžio „rigged“ pirminė reikšmė apibūdina gerai įrengtą laivą, kitaip tariant, pagal išankstinį planą suręstą daiktą). Esą H.Clinton išsisuko nuo bylos, nors padarė baudžiamąjį nusikaltimą, – vadinasi, visa JAV politinė santvarka, įskaitant rinkimus, ydinga.

Kaltinimai sistemai nėra būdingi JAV politinei tradicijai, todėl imta nuogąstauti, kad pralaimėjimo atveju D.Trumpas kvies savo šalininkus maištauti.

FTB direktorius pavaldus generaliniam prokurorui (t.y. teisingumo ministrui), jį 10 metų terminui skiria JAV prezidentas Senatui pritarus. J.Comey paskirtas 2013 m. Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo. Galima sakyti, kad J.Comey nekaltas, o kalta aplinka. Jis nutarė informuoti Kongresą, kad paskui nebūtų kaltinamas, jog kažką nuslėpė. Respublikonų kandidatas visą laiką lenkė prie to, kad FTB ir Teisingumo departamentas neturėjo H.Clinton leisti dalyvauti rinkimuose, todėl rinkimai ydingi.

Iškart po laiško kongresui J.Comey buvo iškviestas „ant kilimėlio“. Jam buvo išsakyta Teisingumo departamento nuomonė, kad sprendimas informuoti Kongresą apie atnaujintą tyrimą neatitinka ilgalaikės FTB praktikos. J.Comey buvo pasakyta, kad FTB nedera komentuoti vykstančių tyrimų ir imtis veiksmų, kurie galėtų paveikti rinkimus.

Netrukus J.Comey sulaukė kaltinimų iš Senato mažumos lyderio demokrato Harry Reido, kuris pareiškė, kad FTB vadovas veikiausiai pažeidė įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams savo veikla palaikyti kurią nors partiją. Juolab kad laiškai, apie kuriuos pranešta likus 10 dienų iki rinkimų, kaip išaiškėjo, buvo atrasti gerokai anksčiau.

Spalio 30 d., sekmadienį, „The Wall Street Journal“ atkasė, kad Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, mat kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta suteikiant politinių ir kitokių privilegijų.

Vasario mėn. būta Teisingumo departamento ir FTB atstovų susitikimo. Pastariesiems nepavyko įtikinti aukščiau stovinčios žinybos, kad būtina pradėti oficialų Clintonų fondo tyrimą. Negana to, FTB pareigūnams susidarė įspūdis, kad ir kai kurie jų įstaigos vadovai nenoriai knisasi po Clintonų popierius.

H.Clinton tarnybinio susirašinėjimo bylą kuravo FTB direktoriaus pavaduotojas Andrew McCabe‘as. Jis rodęs ketinimų kontroliuoti ir komunikaciją tarp Teisingumo departamento ir FTB dėl Clintonų fondo reikalų. Atrodo, kad A.McCabe‘as negalėjo būti šimtu procentų nešališkas, nes kelios dienos prieš FTB paskelbiant apie tyrimo dėl H.Clinton susirašinėjimo atnaujinimą paaiškėjo, jog FTB vicedirektoriaus žmona, siekusi būti išrinkta į Virdžinijos Senatą, gavo arti pusės milijono dolerių iš tos valstijos gubernatoriaus Terry McAuliffe‘o politinio fondo, o gubernatorius – senas H.Clinton sąjungininkas ir buvęs Clintonų fondo valdybos narys.

Paskutinę spalio dieną H.Clinton štabas paleido dar vieną akmenį į FTB. Buvo paklausta, kodėl kilus įtarimų, kad kai kurie D.Trumpo rinkimų štabo nariai turi ryšių su Rusija ir ši bando kištis į rinkimų eigą, J.Comey pataręs Baltiesiems rūmams nedaryti šiuo klausimų jokių pareiškimų.

Kilus pagundai lyginti JAV su Lietuva tuo atžvilgiu, kad abi valstybės yra „svainių respublikos“, reikia nepamiršti, jog informacija apie „svainiškumą“ JAV linkusi kilti į viešumą ir tapti itin svariais politiniais argumentais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Evaldas Labanauskas

„Rusijoje žmonės net vienas kitą sveikino su Donaldo Trumpo pergale“, – tokie džiaugs­mingi žodžiai nuskambėjo ne kur kitur, o oficialiu Kremliaus propagandistu laikomo Dmi­trijaus Kiseliovo praėjusio sekmadienio laidoje „Ves­ti nedeli“ („Savaitės naujienos“).

Evaldas LABANAUSKAS

Po D.Trumpo santykinai netikėtos pergalės vieni skuba raminti, kad jo skandalingi pareiškimai apie NATO, jo simpatijos Rusijai tebuvo rinkimų kampanija, kuri baigėsi ir dabar vėl viskas bus kaip buvę. Štai mūsų premjeras Algirdas Butkevičius esą sulaukė skambučio iš „D.Trumpui artimo žmogaus“, kuris pasakė, kad „tikrai Lietuva tegul nesijaudina“. Tiesa, 2014 m. kovą A.Butkevičius taip pat teigė gavęs informacijos, kad Rusija išveda savo karius iš Krymo…

Rimtesni atrodo JAV ambasadorės Anne Hall, kurios išskirtinį interviu „Veidas“ spausdino praėjusiame numeryje, patikinimai, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų. Tiesa, interviu buvo duotas dar niekam nežinant JAV prezidento rinkimų rezultatų, o jie nustebino ir pačią ambasadorę.

Yra ir kita D.Trumpo pergalės vertintojų pusė – tai tie, kurie įsitikinę, kad D.Trumpo ir Vladimiro Putino meilė neišvengiama. Tai esą iliustruoja ne tik D.Trumpo proputiniškos kalbos rinkimų kampanijos metu bei atsakomosios Rusijos simpatijos jam, bet ir jo komanda, kurios nariai, tikėtina, užims svarbius postus galingiausios pasaulyje valstybės aparate.

Tarkime, galimas gynybos sekretorius leitenantas generolas Mike’as Flynnas per vieną priėmimą sėdėjo šalia V.Putino ir yra vadinamas vos ne etatiniu Rusijos propagandos ruporo „Russia Today“ komentatoriumi. Be to, kariškis neslepia, kad jo pagrindinis tikslas – radikalaus islamo sutriuškinimas, o šioje kovoje sveikintinas bendradarbiavimas su Rusija.

Kiti D.Trumpo komandos nariai taip pat turėjo ar iki šiol turi verslo santykių su Rusija, kurioje tokie santykiai tikrai nevyksta be Kremliaus žinios.

Kita vertus, Kremlius nėra naivus ir negali tikėtis, kad tik dėl D.Trumpo naujoji JAV administracija puls į glėbį V.Putinui. Nepaisant gan didelių JAV prezidento galių, Vašingtone egzistuoja per daug kitų svertų, kurie, tikėtina, gali būti panaudoti D.Trumpo „savivalei“ apriboti (tiesa, D.Trumpo atžvilgiu net statistiškai apskaičiuotos tikimybės nelabai veikia). Tuo labiau, kad ne visus potencialius naujos JAV administracijos narius galima pavadinti putinofilais.

Vis dėlto ta pati D.Kiseliovo laida, kurioje buvo rodomas džiaugsmingas dėmesys D.Trumpo pergalei, o jo konkurentė Hillary Clinton paniekinamai vadinama „blondine“, rodo, kad Kremliuje praėjusio trečiadienio rytą tikrai buvo geriamas šampanas.

Mat pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Pirmoji „Draugo T“ užduotis – tai sumaištis, susiskaldymas JAV, ir, kaip rodo rinkimų kampanija bei rezultatai, gera pradžia – pusė darbo. Neabejotina, kad su prezidentu D.Trumpu Amerika turės skirti daugiau energijos bei išteklių sau, saviems vidiniams skirtumams spręsti ir dėl to sumažės dėmesys likusiam pasauliui.

Antroji „Draugo T“ užduotis – suteikti pagreičio „populizmo mašinai“, apie kurią šiame „Veido“ numeryje kalba filosofas Gintautas Mažeikis. „Brexit“ lyderiai – Jungtinėje Karalystėje, Viktoras Orbanas – Vengrijoje, „Teisė ir teisingumas“ – Lenkijoje: taip, D.Trumpas – ne pirmas, bet jis įpūs dar didesnę jėgą šiai „populiaraus fašizmo“ bangai. Ar kitais metais jai sugebės atsilaikyti Vokietija, Prancūzija?

Tarpukaryje per Europą irgi nusirito autoritarinio fašizmo mada, o kuo ji baigėsi – visi puikiai žinome: kruviniausiu karu žmonijos istorijoje ir naujos pasaulio tvarkos sukūrimu. Todėl didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Didžiausia Kremliaus viltis, siejama su „Draugo T“ pergale, – dabartinės tarptautinės sistemos suardymas, sunaikinimas „Pax Americana“, kuri paremta liberaliomis, demokratinėmis idėjomis ir pagarbos žmogaus teisėms principu.

Neatsitiktinai minėtoje laidoje D.Kiseliovas neslėpdamas džiaugsmo pareiškė, kad atliko JAV prezidento rinkimų debatų analizę, iš kurios paaiškėjo, jog D.Trumpo leksikone nėra tokių sąvokų, kaip „demokratija“ ir „žmogaus teisės“, nes šių terminų naujasis JAV prezidentas nė karto nepavartojo visų trijų debatų metu.

„Pasitikėjimo avansą D.Trumpas dabar turi labai didelį“, – Rusijos poziciją išdėstė D.Kiseliovas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Hall, BFL nuotr.

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai išliks glaudūs nepaisant JAV rinkimų kampanijos metu išsakytų prieštaringų pareiškimų bei laukiančių pokyčių Baltuosiuose rūmuose. Šie santykiai apims tolesnį tiek ekonominį, tiek karinį bendradarbiavimą.

Evaldas LABANAUSKAS

Tai „Veidui“ duodama pirmąjį interviu Lie­tuvoje pabrėžė naujoji JAV ambasadorė Anne Hall, tik prieš mėnesį vėl sugrįžusi į mūsų šalį, kurioje jau rezidavo 2010–2013 m. Tarp prioritetų, kuriuos išsikėlė naujoji JAV ambasadorė Lietuvoje, – santykių tarp Lietuvos ir JAV aukštųjų technologijų sektoriaus puoselėjimas, bendradarbiavimo gynybos srityje stiprinimas, kova su Rusijos propaganda bei pilietinės visuomenės ugdymas.

– Kokie pirmieji įspūdžiai grįžus į Lietuvą? Kaip pasikeitė mūsų šalis, jūsų akimis, per pastaruosius metus?

– Taip, praėjo treji metai. Išvykau iš Lietuvos 2013-ųjų liepą ir grįžau tik prieš mėnesį. Taigi įs­pūdžių daug, labai daug.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išgirdau dar prieš atvykdama į Lietuvą, – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Antrąjį savaitgalį po ma­no atvykimo čia lankėsi JAV Kongreso delegacija ir jie visi domėjosi įspūdingais Lietuvos pasiekimais energetikos sektoriuje. Taigi nuvykome susipažinti su SGD terminalu. Tai tikrai įspūdingos pažangos, kurią Lietuva padarė per pastaruosius trejus metus, simbolis. Kai aš išvykau iš Lie­tuvos, tai tebuvo idėja. Amerikiečių Kongreso na­rys iš Teksaso, pamatęs SGD terminalą, irgi neslėpė su­sižavėjimo, kad šalis per tokį trumpą laiką gali tiek pasiekti.

Be to, dar „Nord-Balt“ elektros jungtis, konkurencingos dujų rinkos, kuri sumažino dujų kainas, sukūrimas… Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Energetika ir toliau išliks svarbi, ir aš tikiuosi tęsti bendradarbiavimą su Lietuva šioje srityje.

Būtina paminėti ir Lietuvos įsipareigojimus sau­gumo srityje. Turiu omeny padidintą gynybos fi­nansavimą ir įsipareigojimą pasiekti 2 proc. BVP iki 2018 m. Tai labai svarbu.

Taip pat grįžusi atkreipiau dėmesį į aukštųjų technologijų spurtą Lietuvoje. Netrukus ruošiuosi aplankyti Kauno technologijos universiteto „San­­takos“ slėnį, kuris garsėja kaip IT inkubatorius, verslo ir mokslo bendradarbiavimo erdvė. Tai tarsi jūsų Silicio slėnis. Tą patį galiu pasakyti ir apie Vilnių. Teko girdėti apie ne vie­ną lietuvišką aukštųjų technologijų įmonę, veikiančią JAV rinkoje, žaidimų ir programinės įrangos sektoriuje. Pavyzdžiui, esu kilusi iš užkietėjusių žvejų šeimos ir žinau, kad lietuviai sukūrė technologiją, padedančią žvejams aptikti laimikį. Tai nuostabu!

Pastebėjau, kad kai kalbama apie aukštąsias technologijas, JAV verslas daugiau žino ir labiau domisi Lietuva nei prieš trejus metus.

– O kaip dėl politinės situacijos pokyčių? Turint mintyje ne tik Lietuvą, bet ir visą regioną?

– Iš tiesų, tai didžiausios permainos, kartu ir di­džiausi iššūkiai. Rusijos agresija Ukrainoje 2014 m., nelegali Krymo aneksija labai smarkiai pakeitė politinę situaciją. Taip pat įžūlus Ru­sijos elgesys Baltijos jūros regione, neatsakingi veiksmai Baltijos ir Šiaurės šalių oro erdvėje bei teritoriniuose vandenyse, neseniai Ka­liningrade dislokuotos „Iskander“ raketinės sistemos – visa tai labai smarkiai destabilizuoja Europos saugumo situaciją ir veikia politinį klimatą čia.

Kaip žinome, Varšuvos viršūnių susitikime NATO ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuspręsta Len­kijoje ir Baltijos šalyse dislokuoti po daugianacionalinį batalioną ir tuo parodyti, kad NATO narės yra vieningos, nusiteikusios ir turinčios pajėgumų atsakyti  į bet kokią agresiją šiame re­gione.

Šiame kontekste negalime pamiršti Rusijos propagandos. Neabejotinai tai dar vienas rimtas iššūkis, su kuriuo mes visi susiduriame.

– Ar jūs ir kartu atvykusi jūsų šeima jaučiatės saugūs Lietuvoje?

– Visiškai.

– O kaip Amerikos verslas žiūri į Lietuvą? Ar Lietuva atrodo saugi investicijoms? Kaip Lietuvos patrauklumui atsiliepė, tarkim, „Chevron“ pasitraukimas? Koks JAV verslo požiūris į investicinį klimatą Lietuvoje?

– Dėl to net nekyla klausimų – investicinis klimatas Lietuvoje yra labai geras. Aš norėčiau ma­­tyti čia kuo daugiau amerikietiškų kompanijų, kaip ir daugiau lietuviškų įmonių, plėtojančių verslą Amerikoje. Lietuva turi puikų įvaizdį, šalis vertinama kaip stabili ir atvira vieta verslui plėtoti.

Jau minėjau, kad esu girdėjusi ne vieną pozityvų atsiliepimą apie Lietuvą iš JAV verslininkų. Manau, kad dabar Lietuva sulaukia daug didesnio verslo susidomėjimo nei prieš trejus metus. Tuomet labiausiai buvo domimasi energetikos sektoriumi, dabar susidomėjimas aprėpia kur kas daugiau sričių.

Dar kartą paminėsiu startuolių kultūrą, kuri čia įsitvirtina ir sulaukia daugiau dėmesio. Tiesą sakant, tai viena sričių, kurioms skirsiu ypatingą dėmesį. Manau, kad reikia padėti užmegzti glaudesnius ryšius ne tik su Silicio slėniu, bet ir su ki­tais JAV aukštųjų technologijų centrais, tarkim, Os­­tine (Teksaso valstija), Kembridže (Masaču­se­t­so valstija), kurie garsūs savo pasiekimais biotech­­­nologijų bei kitose srityse. Matau didelį po­tencialą būtent šiame sektoriuje.

Be to, Lietuva garsėja mokslinių tyrimų ir plėtros srityje. Iš ankstesnės kadencijos atsimenu, kad net NASA buvo sužavėta Kauno technologijos universiteto mokslininkų kuriamais nanopalydovais. Taigi vienas mano tikslų – stiprinti tokį bendradarbiavimą.

– Kokie kiti yra jūsų šios kadencijos pagrindiniai uždaviniai?

– Asmeniškai išsikėliau tikslą patobulinti savo lietuvių kalbos įgūdžius. Man labai patinka lietuvių kalba ir aš jau žiūriu žinias, stebėjau rinkimų nak­tį lietuviškai. Bet aš siekiu laisvai kalbėti lietuviškai, nes manau, kad tai yra pagarbos ženklas ša­liai, kurioje aš dirbu.

Jei kalbame apie strategines kryptis, nėra svarbesnio prioriteto nei saugumo klausimai ir bendradarbiavimas gynybos srityje (turint galvoje anks­­čiau minėtus iššūkius). Taip pat ekonominių ryšių stiprinimas. Na ir, žinoma, žmogiškųjų ryšių tarp lietuvių ir amerikiečių puoselėjimas.

Vienas kertinių akmenų JAV ir Lietuvos santykiuo­se – dešimtmečius besitęsianti draugystė. To­dėl svarbu tai perduoti jaunajai kartai. Mes aktyviai bendraujame su Lietuvos moksleiviais, aplankėme daug mokyklų, tarp kurių – ir rusų bei lenkų švietimo įstaigos. Taip pat esame subūrę didelę JAV alumnų bendruomenę, vykdome kelias studijų mainų programas, pavyzdžiui, FLEX, ASSIST, „Fulbright“.

Be to, negalima pamiršti pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai yra dalis mūsų užsienio politikos, kurią pradėjo buvusi vals­tybės sekretorė Hillary Clinton. Dirbame su įvairiomis visuomeninėmis grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, studentais. Taip mes siekiame stiprinti demokratiją, o visuomenė yra stipresnė, kai stiprios visos jos grandys.

– Ar, jūsų nuomone, stipri pilietinė visuomenė Lietuvoje?

– Visos šio regiono šalys tik prieš ketvirtį amžiaus atgavo nepriklausomybę ir pilietinės visuomenės stiprinimo procesas vis dar tęsiasi. Manau, kad daug ko jos gali išmokti iš mūsų ir mes galime joms padėti. Čia egzistuoja palankios sąlygos, bet kartais trūksta finansinio palaikymo, įgūdžių.

Mes aktyviai dirbame su įvairiomis pilietinės visuomenės grupėmis. Pavyzdžiui, stengėmės pa­dėti moterų teises gi­nančioms organizacijoms, ypač kovojančiomis prieš smurtą artimojoje aplinkoje. šioje srityje rengėme praktinius mo­kymus policijos ir ki­tiems teisėsaugos pareigūnams.

– Jei jau kalbame apie ankstesnę jūsų kadenciją Lietuvoje, ar atsiliepė „WikiLeaks“ paviešintas diplomatinis susirašinėjimas jūsų santykiui su lietuviais ir, tarkim, Lietuvos Prezidentūra?

– Mūsų santykiai su Lietuva visada buvo ir yra labai stiprūs. Nemanau, kad tai turėjo kokios nors įtakos tam. Daugiau neturiu ko pakomentuoti. Mes smer­­­kiame tokius informacijos nutekinimus ir nie­­­­kada jų nekomentuojame.

– Minėjote, kad saugumo klausimas yra vienas jūsų šios kadencijos prioritetų. Kokius iššūkius matote šioje srityje?

– Manau, kad Varšuvoje Aljansas žengė aiškius žingsnius, kurie turėtų atgrasyti nuo bet kokios ag­resijos šiame regione. Kaip minėjau, bus dislokuo­tos multinacionalinės pajėgos: JAV kariai – Le­n­­ki­joje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Lat­­vi­joje, britai – Estijoje. Tai ženklus pasiekimas.

Vis dėlto manyčiau, kad šiuo metu iššūkis, ties kuriuo turėtume susikoncentruoti, yra Rusijos skleidžiama dezinformacija ir propaganda, ku­rios tikslas – pakirsti demokratijos pamatus ir su­priešinti transatlantinį aljansą su Europos Sąjunga. Todėl mes glaudžiai dirbame su visais NATO partneriais, tarp jų ir Lietuva, kad užkirstume kelią propagandai, – imamės įvairių veiksmų, įvairialypio požiūrio. Tarp šių priemonių – žurnalistikos, pilietinės visuomenės stiprinimas, taip pat bandome ieškoti sprendimų socialinės ir ekonominės in­tegracijos klausimais. Žinau, kad ir Lietuvos Vy­­­­riausybė daro daug šia linkme, ir mes savo ruož­­tu prisidėsime prie to visomis savo išgalėmis.

– Ar Lietuva gali tikėtis dar didesnės JAV karinės pagalbos?

– Žinoma, ir toliau matysime JAV karinius pajėgumus čia: toliau vyks įvairios pratybos, mokymai. Tad, be jokios abejonės, amerikiečiai ir ateityje nepaliks Lietuvos vienos.

(…) Mūsų politika tęstinė. Istorija jau parodė, kad nepaisant to, jog kiekviena nauja Bal­­tųjų rūmų administracija gali nusistatyti savus užsienio politikos prioritetus, praktikoje mūsų už­sienio politika išlieka tęstinė.

Žinau, jog Lietuvoje radosi nuogąstavimų dėl tam tikrų komentarų, nuskambėjusių mūsų rinkimų kampanijos metu, tačiau vien tai, kad per pa­starąjį mėnesį Lietuvoje lankėsi net penkios Kongreso delegacijos (to per ankstesnę mano ka­denciją nebuvo), rodo didžiulį rūpinimąsi ir norą išgirsti Lietuvos požiūrį į įvykius Rusijoje. Per visus šiuos vizitus vienareikšmiškai pabrėžta, kad Kongrese egzistuoja bendras abiejų partijų, tiek Demokratų, tiek Respublikonų, sutarimas dėl NATO ir Amerikos įsipareigojimo 5-ajam NATO sutarties straipsniui.

Be to, dauguma Lietuvoje apsilankiusių Kon­greso delegacijų narių – respublikonai, ir jie visi pabrėžė, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų.

– Jeigu tęstume JAV prezidento rinkimų temą, kaip šie rinkimai pakeitė ar pakeis pačios Amerikos visuomenę?

– Aš manau, kad tiek Europa, tiek JAV buvo labai smarkiai paveiktos 2008–2009 m. ekonomikos sunk­mečio. Jungtinėse Valstijose yra dalis žmonių, kurių atlyginimai ir pragyvenimo lygis negerėjo ženkliai jau keletą dešimtmečių. Šie rinkimai man parodė, kad turime kreipti didesnį dėmesį į visų mūsų piliečių gerovę. Nemanau, kad žmonės  reikštų tokį didelį nepasitenkinimą, jei jie jaustųsi ekonomiškai saugūs tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ateities. Manau, kad tai pagrindinės problemos ir iššūkiai, kuriuos išryškino šie JAV rinkimai.

(…) Ti­kiuosi, jog tai privers mus visus suprasti, kad naudos iš ekonomikos augimo turėtų tekti kiekvienam. Man tai parodė, koks svarbus Amerikoje ekonominis faktorius, tačiau manau, kad panašiai yra visur.

– Įžvelgiate tam tikrų panašumų tarp JAV prezidento rinkimų ir Lietuvoje ką tik vykusių Seimo rinkimų?

– Kaip diplomatė, aš nekomentuoju šalies, kurioje reziduoju, vidaus politikos.

– Kokių iššūkių užsienio politikos srityje, kaip didelę patirtį turinti diplomatė, įžvelgtumėte naujajai JAV prezidento administracijai?

– Leiskite paminėti vieną sritį, apie kurią per šį pokalbį dar nekalbėjome. Išvykusi iš Lietuvos Vašingtone vienus metus dirbau Valstybės departamento skyriuje, atsakingame už Cen­trinę Europą, t.y 10 to re­giono šalių, vėliau dirbau Van­­denynų ir tarptautinių aplinkosaugos ir moks­lo reikalų biure.

Vadovaujant prezidentui Barackui Obamai ir valstybės sekretoriui Johnui Kerry padaryta di­džiulė pažanga sprendžiant šiuos klausimus, vis dėlto šiose srityse turėsime dirbti ir toliau. Aš kalbu apie jūrų ir vandenynų apsaugą (tiesa, valstybės sekretorius J.Kerry ją vadina vandenyno – vienaskaitos linksniu, nes išties tai vienas vandenynas). Reikia pripažinti didelį J.Kerry darbą su­vienijant šalis, nevyriausybinius veikėjus, sprendžiant užterštumo plastiku problemą ir saugant vandenyną nuo kitokio neigiamo poveikio, kuris daro įtaką klimato kaitai.

Taip pat reikia paminėti kovą su laukinių gyvūnų kontrabanda. Šioje srityje irgi nuveikta daug – sudaryti susitarimai su Kinija ir kitomis šalimis. Nuveikta ir daugiau darbų aplinkosaugos srityje.

Tad aplinkosauga išliks vienas iš klausimų ir naujajai Baltųjų rūmų administracijai.

Santykiai su Rusija – kitas klausimas, kurį bet kokiu atveju turės spręsti naujojo prezidento ko­manda. Šiuo metu mūsų santykiai su Rusija yra įtempti, bet mes ieškome galimybių bendradarbiauti abiem pusėms svarbiose srityse, tokiose kaip regioniniai iššūkiai: Šiaurės Korėja, Sirija ir Iranas; masinio naikinimo ginklo platinimo prevencija.

Vis dėlto išlieka didelių nesutarimų, pavyzdžiui, Ukrainos klausimas. Mes vienareikšmiškai pareiškėme, kad sankcijos Rusijai nebus atšauktos, kol Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, ir kol kas nematome progreso. Taip pat mes nepripažįstame nelegalaus Rusijos bandymo aneksuoti Krymą. Didelį rūpestį mums kelia besitęsianti intervencija į Donbasą. Nors ir tęsiame dialogą dėl veiksmų Sirijoje, tačiau turime labai skirtingą požiūrį į įvykius Alepe ir Basharo al Assado režimą.

Neabejotina, naujoji administracija turės ir to­liau ieškoti sprendimų dėl santykių su Rusija.

– Kokį vaidmenį galėtų suvaidinti Lietuva, kai kalbama apie JAV ir Rusijos santykius?

– Lietuva buvo ir yra labai nuosekli bei konstruktyvi Ukrainos rėmėja, ir tai labai vertinama Jung­tinėse Valstijose. Manau, kad Lietuva tikrai yra viena geriausių Ukrainos draugų. Man, kaip amerikietei, labai malonu būti šalyje, kuri vertina laisvę. Ir jūs pasirengę dirbti sunkiai, kad padėtumėte kitoms šalims siekti laisvės ir kurti demokratiją. Aš tai labai gerbiu ir manau, kad visi, kuriems teko dirbti Lietuvoje, jaučia tą patį.

Kartu Lietuva artimai bendradarbiauja ir su kitomis šalimis – Gruzija, Moldova. Padeda įtvirtinti demokratiją, išlaikyti provakarietišką kryptį. Manau, jog JAV ir Lietuva tiki tomis pačiomis vertybėmis, kad kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti savo kelią, savo ateitį. Tai labai svarbus Lie­tuvos indėlis.

Taip pat Lietuva puikiai priėmė ir aprūpino NATO bei JAV pajėgas. Lietuvos ir JAV kariškiai bendradarbiauja nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios. Lietuvių specialiųjų pajėgų kariai buvo su mumis sudėtingiausiose vietovėse Afganistane, Lietuva taip pat vadovavo Goro provincijos atstatymo ko­mandai.

Taigi glaudūs mūsų santykiai turi ilgą istoriją, o ir dabar Lietuva prisideda prie kovos su „Islamo valstybe“ koalicijos, siunčia savo karius į Iraką, Ma­lį. Lietuva rodo puikų lyderystės pavyzdį.

Ambasadorė Anne Hall

2016 m. liepos 14 d. JAV Senatas oficialiai patvirtino Anne Hall kandidatūrą tapti JAV ambasadore Lietuvoje. Prieš tai A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotojo vandenynų ir tarptautinei aplinkos ir mokslo politikai pirmąja pavaduotoja.

Ambasadorė A.Hall yra karjeros diplomatė, JAV aukščiausio rango diplomatų tarnybos narė, turinti ministro patarėjo rangą bei nemažai darbo su Europos šalimis patirties. 2013–2014 m. ji vadovavo Vidurio Europos reikalų padaliniui prie Europos ir Eurazijos reikalų biuro. Eidama šias pareigas buvo atsakinga už ryšius su tokiomis šalimis, kaip Austrija, Bulgarija, Čekija, Lenkija, Lichtenšteinas, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Šveicarija ir Vengrija.

2010–2013 m. A.Hall dirbo JAV ambasadorės pavaduotoja ir kurį laiką ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas JAV ambasadoje Vilniuje. Prieš tai, 2006–2009 m., vadovavo JAV generaliniam konsulatui Krokuvoje.

2003–2005 m. A.Hall dirbo vyr. pareigūne Pietų Europos reikalų padalinyje, kur buvo atsakinga už ryšius su Kipru. Eidama šias pareigas turėjo galimybę dalyvauti Jungtinių Tautų derybose dėl Kipro suvienijimo. 2001–2003 m., Baltijos šalims rengiantis stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, A.Hall dirbo Šiaurės ir Baltijos šalių padalinyje, kur buvo atsakinga už santykius su Danija ir Norvegija.

1994–1995 m. A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus specialiąja asistente; prieš tai, 1993–1994 m., darbavosi vykdomojo sekretoriato skyriuje, buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojo konsuliniams reikalams specialioji asistentė. Be to, tarnavo Kinijoje, Brazilijoje ir Kolumbijoje.

Už išskirtinius nuopelnus A.Hall įteikta keletas apdovanojimų. 2009 m. ji tapo pirmąja JAV generaline konsule, kuriai buvo įteiktas Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Riterio kryžius. Ji kalba lietuvių, lenkų, mandarinų kinų, ispanų ir portugalų kalbomis

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dr. Davidas Schultzas

Jei pasiseks, JAV prezidento rinkimų rezultatai bus žinomi ankstyvą lapkričio 9-osios dienos rytą. Jei bus aiškus rinkimų nugalėtojas ir nekils jokių diskusijų dėl rinkimų rezultatų. Visgi žvelgiant į apklausų rezultatus, rodančius mažėjantį atotrūkį tarp kandidatų, skaičiuojant neapsisprendusias valstijas, visai tikėtinas ir ginčytinas rinkimų rezultatas.

Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas

Susiklosčius tokiai situacijai, sunku pasakyti, ar JAV Kongresas arba Aukščiausiasis teismas galėtų išspręsti šią problemą. Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as.

Lapkričio aštuntosios rinkimų rezultatai gali netapti lemiamais dėl kelių priežasčių. Gali skirtis rinkikų kolegijos narių ir piliečių balsų santykis. Gali atsitikti ir taip, kad nei vienas kandidatas nesurinks daugumos, rinkikų kolegijoje balsams pasiskirsčius vienodai – 269 prieš 269.

Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as

Neatmetami ir rinkimų tvarkos pažeidimo atvejai, ginčai dėl balsų skaičiavimo Floridoje, Ohajuje ar kitoje neapsisprendusioje valstijoje. Nelojalus rinkikų kolegijos narys gali savo balsų tiesiog neskirti vienam ar kitam kandidatui. JAV, kur vieno ar kito kandidato palaikymas yra apylygis, o aistras kelia net ir paprasčiausi pasisakymai apie galimus rinkimų pažeidimus ar tiesiog klimato atšilimo klausimai, apylygiai rinkimų rezultatai gali reikšti neišvengiamą įsitraukimą į ilgus porinkiminius ginčus dėl galutinių rezultatų. Taip gali atsitikti nepaisant to, kuris kandidatas – D. Trumpas ar H. Clinton, pralaimėtų konkrečioje valstijoje. Ant kortos pastatyta labai daug, todėl tikėtina, kad rezultatus ginčytų abu.

Prieš šešiolika metų apylygiai rinkimų rezultatai Floridoje lėmė A. Gore‘o pasiryžimą ginčyti rezultatus ir siekti balsų perskaičiavimo. Šį ginčą turėjo išspręsti JAV Aukščiausiasis Teismas. Vis dėlto  jis neleido perskaičiuoti balsų nusprendęs, kad rinkimus šioje valstijoje visgi laimėjo G.W. Bushas. Iki šiol šis sprendimas kelia daug diskusijų, ypač tarp Demokratų atstovų. Jie teigia, kad Aukščiausiasis Teismas buvo palankus vienai partijai, todėl jų pergalė buvo nugvelbta. A. Gore‘as tuomet surinko daugiau piliečių balsų, bet galiausiai pralaimėjo rinkikų kolegijoje. Tačiau šiemet, kai Aukščiausiame Teisme teisėjų postai tarp respublikonų ir demokratų teisėjų pasiskirstę vienodai (po keturis) išspręsti tokį rinkiminį ginčą būtų neįmanoma.

Pasvarstykime, kas atsitiktų, jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų. Tokiu atveju rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas, kuris taip bus renkamas šį lapkritį.

Jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų, rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas

Vis dėlto Kongresas yra labai susiskaldęs, todėl net ir po naujo Kongreso rinkimų būtų labai neaišku, ar jis būtų pajėgus išspręsti tokį ginčą.

Netgi jei rinkimų rezultatai nekels abejonių, jau dabar matyti, jog būsimajam prezidentui bus sunku valdyti šalį. Nei vienas kandidatas neturės stipraus mandato, nei vienas kandidatas nevykdė kampanijos, nukreiptos į esminių problemų sprendimą. Kongresas taip pat bus labai susiskaldęs. H. Clinton pergalė reikštų esamo status quo išlaikymą, t. y. tolimesnį buvimą aklavietėje. D. Trumpo pergalė pranašautų dar didesnį šalies susiskaldymą, pradedant tarptautinių santykių, įskaitant su tradiciniais sąjungininkais Europoje ir NATO, pablogėjimą. D. Trumpo pergalė atneštų didesnę nežinią – tai, kas iš esmės prieštarauja JAV prezidento rinkimų tradicijai, kuri visada demonstravo vienokį ar kitokį politikos tęstinumą kečiantis prezidento administracijoms.

Taigi šie rinkimai lems didesnį šalies susiskaldymą nei susivienijimą. Apklausos rodo, jog amerikiečiai šiuos rinkimus vertina kaip pačius blogiausius ir purviniausius rinkimus per pastaruosius dešimtmečius. Tokių nemėgstamų abiejų kandidatų JAV nebuvo jau 40 metų. Šie rinkimai nepadės išspręsti daugelio ginčytinų politinės darbotvarkės klausimų ir tikrai netaps geru demokratinės valstybės valdymo pavyzdžiu.

D.Hamiltonas, V.Nevieros nuotr.

Jei Jungtinių Valstijų prezidentu taps Donaldas Trumpas, milžiniškų permainų, kurios abejotina, ar patiks Europai bei visam pasauliui, išskyrus galbūt Rusiją ir Kiniją, tikrai nebus išvengta, nors jo veiksmai ir bus labai suvaržyti. Hillary Clinton užtikrins tęstinumą, bet ir daug griežtesnį požiūrį į tarptautinės tvarkos laužytojus. Taip interviu „Veidui“ viešėdamas Lietuvoje teigė JAV politologas prof. Danielis Hamiltonas.

Rima JANUŽYTĖ

– Bene svarbiausia prieš JAV prezidento rinkimus yra kandidatų debatai televizijoje. Koks šiemet jūsų įspūdis apie šias kandidatų dvikovas?

– Televiziniai debatai paprasčiausiai kuria įspūdį. Jie neleidžia įsigilinti į detales. H.Clinton buvo „prezidentiška“ ir tinkamai atsakė į D.Trumpo kaltinimus, esą tokia nėra. Iš esmės ji šauniai atsakė į visus jo mestus kaltinimus. Žinoma, kai kuriais atvejais jis kalbėjo tai, su kuo jo šalininkai sutiktų. Pavyzdžiui, kritika dėl elektroninių laiškų ir panašiai. Tačiau tai iš esmės reikšmingai nepakeitė apklausų rezultatų, nors iš karto po debatų daugelis apklaustųjų sakė, kad ji pasirodė geriau.

– Ar JAV rinkėjai iš esmės „jautrūs“ debatams?

– Ne, nepasakyčiau. Debatai skirti neapsisprendusiems. Nors visi šiuos debatus labai sureikšmina, daugeliui rinkėjų tai tėra rinkimų kampanijos dalis, o ne būdas pasirinkti, už ką balsuoti. Galbūt debatai svarbesni tik tiems, kurie šiaip nesidomi politika ir nori susidaryti įspūdį apie partijų kandidatus.

Debatai reikšmingai paveikti rinkėjų nuomonę gali tik tuo atveju, jei jų metu paaiškėja kažkas tikrai pribloškiamo ar sensacingo. Šiuo atveju taip tikrai nebuvo. Šie debatai nepadėjo iš anksto aiškiai suprasti, kas bus rinkimų nugalėtojas.

– Ką prognozuojate jūs?

– Labai tiksliai pasakyti sunku. Beje, prezidento posto laimėtojas ne mažiau svarbus už Kongreso sudėtį – juk rinkimų dieną mes renkame ne tik prezidentą, bet ir visus Atstovų rūmus (vieni iš dvejų Kongreso rūmų, laikomi žemaisiais rūmais – R.J.) bei trečdalį JAV Senato.

Kol kas visiškai neaišku, koks bus šis Kongresas. Galimas dalykas, kad H.Clinton pergalės atveju Senatas „atsigręš“ į demokratus. Tai būtų visai kas kita, nei yra dabar, kai prezidentas – demokratas, o Senatas – resublikoniškas.

Jei laimėjus H.Clinton Senate ir vėl dominuotų respublikonai, vėl turėtume nesusikalbančią valdžią.

– Ko po JAV rinkimų tikėtis Europai, Baltijos šalims?

– Galiu tik nujausti, kas būtų kiekvieno kandidato laimėjimo atveju ir remtis tuo, ką kandidatai yra sakę viešai. Pavyzdžiui, NATO klausimu H.Clinton labai aiškiai pasakė: jūs esate mūsų sąjungininkai. Per debatus ji paminėjo 5-ąjį straipsnį, apie sąjungininkų gynybą kalbėjo labai tiesiai ir aiškiai. Sakyčiau, kalbėjo net ne susirinkusiai auditorijai, o būtent sąjungininkams.

Jos, kaip prezidentės, tipažas, mano nuomone, būtų „vyriškesnis“ už Baracko Obamos, jei galima taip sakyti. Ypač kai kalbama apie NATO ir Aljanso vaidmenį čia, Baltijos šalyse.

Taip pat ji ragintų sąjungininkus Vakarų Europoje plėsti savo pajėgas, kad jos galėtų būti dislokuojamos Baltijos regione. Tai labai svarbus uždavinys, nes Europos pajėgos šiuo metu nėra pajėgios to daryti.

H.Clinton taip pat skirtų didelį dėmesį taktikai prieš hibridinius karus, informacines atakas ir panašius veiksmus, kuriuos stebime iš Rusijos pusės. Ji labiau palaikytų ir Ukrainą. Galbūt įskaitant ir šios šalies ginklavimą. Šiuo klausimu H.Clinton greičiausiai sulauktų Kongreso paramos, nes šis bent šiuo metu labai pritaria Ukrainos ginklavimui.

Jei kalbėtume apie sankcijas Rusijai, ji jas norėtų ne tik palikti, bet galbūt ir dar sugriežtinti.

– O jeigu laimės D.Trumpas?

– NATO klausimu jis jau ne kartą pasisakė: visuomet atkreipdavo dėmesį, kad sąjungininkės nesilaiko įsipareigojimų dėl gynybos biudžeto ir keldavo klausimą, ar tokiu atveju JAV turėtų automatiškai joms padėti. Vis dėlto D.Trumpas palaiko NATO. Jam tik nepriimtina, kad NATO neįsitraukia į kovą su terorizmu. Tai pagrindinė jo kritika. Beje, H.Clinton dar per pirmuosius televizinius debatus jam priminė, kad 5-asis straipsnis buvo aktyvuotas kaip tik po Rugsėjo 11-osios. Be to, minėtos ir NATO misijos Afganistane, o juk kai kurios NATO šalys ten vis dar tebėra.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Apibendrinant – H.Clinton spaustų sąjungininkes pasiekti 2 proc. BVP gynybai, o D.Trumpas norėtų, kad sąjungininkai apmokėtų viską. Klausantis jo susidaro įspūdis, kad JAV pajėgos Europoje yra paslauga europiečiams, o šie turi apmokėti sąskaitą už šią paslaugą.

– Kaip klostysis JAV santykiai su Rusija laimėjus vienam ar kitam kandidatui?

– H.Clinton būtų griežtesnė nei B.Obama. Manau, ji siektų priversti Rusiją skaitytis su tarptautine teise, pavyzdžiui, kad niekas neokupuoja kaimynų. Tačiau tuo pat metu ji ieškotų sričių, kuriose su Rusija įmanoma bendradarbiauti. Šios sritys nesusijusios su saugumu, o veikiau su kitomis aktualijomis – klimato kaita, Šiaurės Korėja ar panašiai. Be to, ji mėgintų rasti priėjimą prie Rusijos visuomenės, o ne vien prie valdančiojo elito, nors tai ir būtų labai nelengva užduotis.

D.Trumpas įsivaizduoja, kad su Rusija galima palaikyti tokius santykius, kurie nekeltų problemų. Juk yra pasakęs: „Argi nebūtų puiku, jei palaikytume puikius santykius su Rusija?“ Manau, su jo ambicijomis ir užmojais visai tikėtina, kad po rinkimų jis nuvyktų į Rusiją ir pasiūlytų trauktis vienas kitam iš kelio ir netrukdyti vienas kitam. Ir tai ne tik apie sankcijas, kurias jis, tikėtina, norėtų panaikinti.

– Čia nekokios žinios Ukrainai, ar ne?

– Tikrai taip. Valstybių, kurios nėra tokios galingos kaip JAV ar Rusija ir kurios atsiduria kažkur tarp šių dviejų galybių (jos dar vadinamos „antraeilėmis“ galybėmis), laukia sunkūs laikai. Ir ne vien dėl galimo štai tokio Rusijos ir JAV susitarimo, bet apskritai dėl „sandorinės“, transakcinės diplomatijos, už kurią pasisako D.Trumpas.

Jei kalbėsime apie Europą, labiausiai nerimauti turėtų ES ir NATO nepriklausančios žemyno šalys, esančios Rytų Europoje, Vakarų Balkanuose. Tačiau vėlgi gerai, kad mūsų prezidentą riboja sistema, t.y. Kongresas. Prezidentas negali imti ir pasakyti, kad mes darome tą ir aną, tam pirmiausia turi pritarti Kongresas. Pavyzdžiui, sankcijų klausimu. Sankcijos, beje, labai populiarios tarp amerikiečių, tad nenoriu tikėti, kad D.Trumpas kovotų ne tik su visais amerikiečiais, bet ir su sankcijoms pritariančiais savo partiečiais respublikonais.

– Kaip jūs apskritai vertinate Respublikonų partijos ateitį? Regis, partija gana susiskaldžiusi.

– Tai per švelniai pasakyta! Joje vyksta tikras pilietinis karas. Daug „klasikinių“ respublikonų jau pareiškė, kad nedirbs su D.Trumpu, nes jis yra pamišėlis. Manau, kad jam tapus prezidentu nesutarimai partijos viduje niekur nedingtų.

– Jei D.Trumpas taptų JAV prezidentu ir vis dėlto sulauktų Kongreso bei partiečių pritarimo, kaip manote, ar pati Rusija priimtų JAV kvietimą „draugauti“? O jei taip, ar nepanaudotų šių patogių netrukdymo santykių kokiems nors blogiems tikslams?

– Sunku pasakyti. JAV dešimtmečiais atmesdavo net menkiausias prezidentų – tiek demokratų, tiek respublikonų – užuominas apie įtakos mažinimą. JAV visuomet labai atidžiai stebi valstybių elgesį ir pritaria tik demokratijos principais paremtiems pokyčiams. Visos šalys, net ir pati Rusija, turi laikytis šių principų. Beje, net Vladimiras Putinas raštiškai sutiko šių principų laikytis. Tik, deja, tokį įsipareigojimą sulaužė.

Taigi, kad naujas JAV prezidentas paneigtų dešimtmečius galiojusią JAV politiką ir jų įtakos sferą, beveik neįtikėtina. Tai būtų tikras lūžis. Ir su tuo tikrai kovotų Kongresas, net jei jame daugumą sudarytų respublikonai.

Taigi, nepaisant D.Trumpo įsivaizdavimų, jo veiksmai bus labai suvaržyti.

– Dar vienas svarbus klausimas – prekybiniai Europos ir JAV santykiai. Kaip planus susitarti dėl laisvosios prekybos zonos gali paveikti rinkimų rezultatas?

– Abu kandidatai šiuo klausimu labai atsargūs, nes niekas nežino, kas bus pačioje Europoje. Gal teks tartis dėl atskiros sutarties su Jungtine Karalyste. Neaišku, kuo baigsis rinkimai Vokietijoje ir Prancūzijoje kitų metų rudenį. Net atskirų Europos valstybių vyriausybės šiuo klausimu nėra vieningos.

Jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta.

Bet kuriuo atveju manau, kad jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta. O juk ji svarbi ne tik prekybiniu požiūriu – ji svarbi siekiant aukštesnių kokybės standartų, kurie svarbūs tiek JAV, tiek Europai. Tai svarbu siekiant mums ir jums išlikti taisyklių kūrėjais, o ne taisyklių priėmėjais, kai kalbame apie pasaulinę rinką. Kitaip sakant, ši sutartis gali ir turi pakelti kartelę visam pasauliui.

– Kaip abu kandidatai vertina Kiniją ir kaip klostysis JAV santykiai su šia valstybe?

– H.Clinton siekia integruoti Kiniją į pasaulio ekonomiką bei kitas struktūras ir yra pasirengusi atsižvelgti į Kinijos privalumus. Tačiau ne mažiau svarbu siekti pokyčių silpnosiose srityse: dėl interesų Pietų Kinijos jūroje, Kinijos santykių su kaimynėmis, žmogaus teisių šioje šalyje. H.Clinton stiprioji pusė – gebėjimas kurti partnerystes, aljansus, kitaip sakant, tam tikrą pasaulio architektūrą.

D.Trumpas ir šiuo atveju į viską žiūri paprastai: kiek susimoki, tiek gauni. Ir, beje, jam kur kas priimtiniau ne aljansai, o dvišaliai santykiai su kiekviena šalimi atskirai. Architektūra jam nė motais. Kaip ir visi „antraeiliai“ reikalai, tokie kaip žmogaus teisės Kinijoje. Jam rūpi tik ekonominiai santykiai. Kaip ir Rusijos atžvilgiu, galima tikėtis, kad Kinijai jis pasiūlytų netrukdymo vienas kitam politiką. Taip pat jis jau dabar kalba su Japonija ir Pietų Korėja. Tai skamba maždaug taip: „Taip, jūs mūsų partneriai, bet jūs mokate nepakankamai. Todėl sudarysime naują sandorį.“

Manau, tapęs prezidentu jis siektų perrašyti susitarimus su daugybe valstybių. Per debatus jis jau užsiminė apie Saudo Arabiją, sakydamas, kad, girdi, mes giname Saudo Arabiją, o ji nieko už tai nemoka – negerai.

Tokia yra D.Trumpo kalbėjimo maniera.

– Kaip toks dvišalių, o ne daugiašalių santykių modelis gali paveikti JAV įtaką arba įvaizdį pasaulyje?

– H.Clinton kiekviena proga kalba ne tik su JAV rinkėjais, bet su viso pasaulio žmonėmis ir jiems kaskart pakartoja, kad JAV visuomet laikosi žodžio. Ji kuria koalicijas, kuriose pagrindinis vaidmuo tektų JAV, bet kitos šalys irgi būtų svarbios.

D.Trumpo retorika kuria visiškai kitokią atmosferą. Net nesvarbu, ką jis daro, – pakanka to, kaip jis kalba: JAV partneriai nėra pratę prie tokio tono.

Tai būtų šokas ir reikėtų laiko priprasti prie naujų žaidimo taisyklių. Prisiminkime, kaip buvo, kai į prezidento postą atėjo George‘as W.Bushas. Per akimirką viskas pasidarė visiškai kitaip, nei buvo vadovaujant Billui Clintonui. Condoleeza Rice ir daugybės šalių ambasadoriai sukviečiami susipažinimo pietų, o G.W.Bushas skelia: žinote ką? Kioto protokolo nebėra.

Panašiai ir D.Trumpas. Jis nesitaria, jis deklaruoja, ir tai daugelį gali šokiruoti. Ypač Europoje, kur galioja visiškai kitokia diplomatijos kultūra.

– Ar matote daugiau D.Trumpo panašumų su G.W.Bushu arba su kuriuo nors kitu ankstesniu JAV prezidentu?

– Kiekvienas kandidatas yra labai unikalus. Antai H.Clinton yra tikra politikos žinovė. Ji žino, kaip viskas veikia. Ji gilinasi į konkrečius klausimus iki smulkmenų. Ji viskam pasirengia detalius planus. Tokia ji būtų ir tapusi prezidente: pasinertų į detales.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas. Jei jam pateiksi kelis pasirinkimus, jis iš karto apsispręs, kuris jam labiau patinka. H.Clinton, priešingai, viską išnagrinės po kaulelį ir tik tada priims racionalų sprendimą.

D.Trumpo viceprezidentui teks labai daug darbo – jam reikės galvoti, kaip įgyvendinti D.Trumpo pažadą „Make America Great Again“. Nes D.Trumpas būtent taip jam suformuluos užduotį ir nueis.

Toks buvo Ronaldas Reaganas. Jam niekada nerūpėjo detalės. Tuo metu viceprezidentas buvo George‘as Bushas, kuris, laimė, buvo politikos žmogus ir kuriam rūpėjo detalės.

G.W.Bushas irgi rėmėsi nuojautomis, įspūdžiais, instinktais. Jis tikrai negaišdavo laiko smulkmenoms, nes tai buvo viceprezidento Dicko Chaney darbas.

Tokių politikų yra, taip pat ir Europoje. Tačiau ar JAV dabar reikia būtent tokio prezidento? Tegul šis klausimas lieka atviras.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA