AFP

Trečiadienį vyks JAV prezidento Barako Obamos (Barack Obama) susitikimas su Jungtinės Karalystės premjeru Deividu Kameronu (David Cameron), kuriame bus diskutuojama apie įvykius Afganistane ir Libijoje, praneša BBC.

JAV prezidento paskutinė vizito diena Didžiojoje Britanijoje bus skirta politikos klausimams. NATO operacijos Libijoje, kylanti įtampa Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje bus pagrindinės temos, kurias palies B. Obama susitikime su D. Kameronu. B. Obama taip pat dalyvaus spaudos konferencijoje, kurioje sakys kalbą apie JAV užsienio politiką, po to vyks į parlamentą.

Antradienį B. Obama sakė kalbą Bakingamo rūmuose, kuriuose JAV prezidentą ir jo žmoną priėmė karalienė Elžbieta II (Elizabeth II). B. Obama gyrė Jungtinėms Valstijoms parodytą Jungtinės Karalystės solidarumą.

JAV prezidentas su žmona taip pat susitiko su Kembridžo hercogu ir hercogiene. Po vestuvių princui Viljamui (William) ir jo išrinktajai Keitei Midlton (Kate Middleton) buvo suteikti Kembridžo hercogo ir hercogienės titulai.

Ketvirtadienį B. Obama su D. Kameronu vyks į Didžiojo aštuoneto (G8) šalių atstovų susitikimą, kuris vyks Prancūzijoje. G8 šalių grupei priklauso Prancūzija, Vokietija, JAV, Kanada, Italija, Didžioji Britanija, Japonija ir Rusija.

"Veido" archyvas

Atsisakiusi vykti į Prahą susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama, prezidentė Dalia Grybauskaitė galėjo ne tiek rodyti nepagarbą Amerikai, kiek demonstruoti asmeninį lojalumą Europos Sąjungai.

Akivaizdžiai neigiama Briuselio ir kitų Europos Sąjungos senbuvių politikų reakcija į JAV prezidento B.Obamos susitikimą Prahoje su vienuolikos Vidurio ir Rytų Europos šalių lyderiais nedviprasmiškai parodė, kaip jautriai “senoji Europa” reaguoja į amerikiečių politiką savo atžvilgiu.

JAV vėl suskirstė europiečius į savus ir svetimus

Europiečius galima suprasti – dar prieš metus, pavargę nuo George’o W.Busho vienašalės ir gana agresyvios politikos, daugelis jų dėjo itin daug vilčių į būsimąjį JAV vadovą, kuriuo neabejotinai turėjo tapti demokratas. Europiečių lūkesčius bene geriausiai perteikė įtakingasis Vokietijos “Der Spiegel”, ant leidinio viršelio nupiešęs kaubojų su iš pykčio perkreipti G.W.Busho veidu ir dviprasme klausiama antrašte: “Ar Amerika vėl taps demokratinė?” Amerika tapo, tik didelio džiaugsmo Europai tai nesuteikė.

Naujasis JAV prezidentas B.Obama tiesiog ignoruoja vieno lyderio neturinčius europiečius, daug mieliau bendraudamas su Kinija, Rusija, islamo valstybėmis. B.Obama ignoravo klimato kaitos konferenciją Kopenhagoje, vienašališkai peržiūrėjo priešraketinės gynybos planus Čekijoje ir Lenkijoje, atšaukė ES ir JAV viršūnių susitikimą Madride.

O amerikiečių pasirinkimas naujausią JAV ir Rusijos strateginės puolamosios ginkluotės apribojimo sutartį pasirašyti neformalia Vidurio ir Rytų Europos sostine laikomoje Prahoje, kartu surengiant ten naujųjų ES ir NATO narių aukščiausio lygio susitikimą su B.Obama, tapo tikru akibrokštu Briuseliui.

Prieš septynerius metus tiek europiečiai, tiek tuo metu opozicijoje buvę JAV demokratai griežtai kritikavo tuomečio JAV gynybos sekretoriaus Donaldo Rumsfeldo sprendimą padalyti Europą į “senąją”, neremiančią JAV karo Irake, ir “naująją”, parėmusią savo ilgametę sąjungininkę.

Prabėgo metai, pasikeitė ir JAV administracija, ir Europos Sąjungos lyderiai, tad atrodė, kad dalybos į ES “blogiečius” ir “geriečius” negrįžtamai nugarmo praeitin. Iki praėjusio ketvirtadienio. Aišku, kad viršūnių susitikimu Prahoje B.Obama norėjo ištaisyti savo pernykščią klaidą su PRG ir santykių su Rusija “perkrovimu”, privertusią 22 garsius Vidurio ir Rytų Europos politikus parašyti laišką ir paklausti: ar JAV vis dar yra patikima sąjungininkė NATO? Nors laiškas stipriai suerzino amerikiečius savo viešumu, išvados vis tik buvo padarytos. Bet būdas, kaip tai buvo padaryta, dar labiau atšaldė Vašingtono santykius su Briuseliu.

Tiesa sakant, tikrai neaišku, kodėl naujosios JAV ir Rusijos strateginės sutarties nebuvo galima aptarti, pavyzdžiui, per NATO viršūnių susitikimą. Juk būtent JAV branduolinis ginklas buvo ir yra pagrindinis NATO atgrasinimo instrumentas. Bet atsitiko, kaip atsitiko.

Kodėl nevažiavo D.Grybauskaitė

Dabar daug aiškiau, kodėl D.Grybauskaitė nevažiavo į Prahą, vietoje savęs pasiųsdama premjerą Andrių Kubilių.
Gera Briuselio koridorių žinovė, išsaugojusi ten daugybę neformalių ryšių, D.Grybauskaitė puikiai suprato, kokią neigiamą ES galingųjų reakciją sukels šis “naujosios ES” viršūnių susitikimas Prahoje. Ir kad nacionalinio lygmens politikas, norintis ateityje daryti rimtą karjerą ES politinėse institucijose, verčiau neturėtų jame dalyvauti. Tad D.Grybauskaitė nutarė praėjusį ketvirtadienį verčiau praleisti Vilniuje, bendraudama su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu (kuris, jau nebe pirmą kartą nepakviestas į rimtą tarptautinį renginį, susiorganizuoja sau kokį renginuką) apie grynai abiejų šalių vyriausybių kompetencijai priklausančius klausimus, nei kompromituotis prancūzų, vokiečių ar britų akyse.

Prahoje buvę Lietuvos diplomatai “Veidą” tikino, kad prezidentės atsisakyme susitikti su B.Obama nereikia ieškoti kokių nors gilių užkulisinių intrigų ar noro parodyti savo asmeninį lojalumą Briuseliui.

Vis dėlto sunku patikėti, kad tokio lygio Lietuvos akibrokštas JAV lyderiui, pateiktas ką tik buvusios vienos Europos Komisijos komisarių, padarytas dėl paprasčiausių asmeninių užgaidų. Lietuva prezidentės asmenyje akivaizdžiai gręžiasi į Briuselį, transatlantinius santykius patikėdama Vyriausybės atstovams.

Lietuvos ir JAV ryšiai slopsta

Paradoksas: nors JAV visą laiką laikytos (ir tebelaikomos) artimiausiomis ir patikimiausiomis Lietuvos sąjungininkėmis, kokių nors apčiuopiamesnių praktinių ryšių tarp Vilniaus ir Vašingtono nebuvo ir nėra.

Vienintelė esmingesnė JAV kapitalo investicija Lietuvoje – “Williams International” kvietimas pirkti “Mažeikių naftos” akcijas baigėsi didžiuliu politiniu skandalu ir vargu ar iš tiesų prisidėjo prie amerikiečių sprendimo pakviesti Lietuvą į NATO. Nors Vilnius savo politinį apsisprendimą parduoti “Mažeikių naftos” akcijas amerikiečiams grindė būtent siekiama naryste NATO. Galime tik pasidžiaugti, kad planuotų amerikiečių investicijų į naujo dujinio kogeneracinio energobloko statybas Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose taip ir neatsirado. Mat tų planų turėjo ne kas kitas, o su didžiuliu triukšmu netrukus bankrutavusi “Enron”. Du energetiniai skandalai paeiliui neabejotinai būtų galutinai pakirtę lietuvių pasitikėjimą JAV verslu.

Pasibaigęs šaltasis karas ataušino ir JAV “didžiosios politikos” dėmesį tiek Baltijos šalims, tiek Lietuvai konkrečiai. Baltijos šalys kadaise Vašingtoną domino kaip vienas įtampos taškų plėtojant santykius su Sovietų Sąjunga ir Rusija. Nusprendę, kad su nusilpusiu Kremliumi konfrontuoti nebėra prasmės, amerikiečiai prarado domėjimąsi ir Baltijos regionu. Pirmenybė atiteko Balkanams, vėliau – Kaukazui, Irakui, Afganistanui.

Tikra atgaiva Lietuvos diplomatams ir politikams tapo G.W.Busho administracijos apsisprendimas nešti demokratiją į buvusias sovietines respublikas, pirmiausia – į Ukrainą ir Baltarusiją. Šalia labai nevienareikšmiškų ir tamsių finansinių dalykų, galimas dalykas, kai kam suteikusių galimybę pasipelnyti, čia įžvelgta ir galimybė vėl tapti amerikiečiams naudingais, o tai reiškia – ir įdomiais partneriais. “Slaptieji CŽV kalėjimai” Lietuvoje irgi atsirado kaip noro bet kokiais būdais įtvirtinti ryšius su JAV padarinys, o kas gali saistyti geriau nei bendros paslaptys ir bendra kova, tegul ir su terorizmu.

Vienoje gretoje su “demokratijos plėtra į Rytus” ir “kova su terorizmu” stovi ir Lietuvos kariuomenės dalyvavimas operacijose buvusioje Jugoslavijoje, Irake, Afganistane. Po to, kai B.Obamos administracija atmetė G.W.Busho demokratinį mesianizmą, “slapti CŽV kalėjimai” pavirto tik VSD mokymo centru, o mūsų kariai iš Irako buvo išvesti, Lietuvą su JAV iš esmės sieja tik bendra kova su talibais Afganistane. Todėl nereikia stebėtis, kad tarp pirmojo ešelono Lietuvos politikų dažniausias svečias Vašingtone yra ne prezidentė ar premjeras, o krašto apsaugos ministrė.

Kai JAV paskelbė didinančios NATO karių Afganistane skaičių dar 30 tūkst., Vokietija į tai niekaip nesureagavo. Po kelių dienų JAV dar kartą pabrėžtinai pareiškė, kad į Afganistaną būtina siųsti daugiau karių, ir ne tik iš JAV, bet ir iš Europos. Vokietija – ir vėl nė žodžio. Neištvėręs JAV prezidentas Barackas Obama asmeniškai paskambino Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Neva pasikalbėti apie šį bei tą.

Pirmąsias keliolika pokalbio minučių apie Afganistaną jis nė neužsiminė. Bet A.Merkel nujautė, kad prieš padėdamas ragelį B.Obama vis tiek šį klausimą palies.

Įsidrąsinusi apie Afganistaną ji prabilo pirma. “Tiek daug skaičių buvo paminėta pastarosiomis savaitėmis. Iš vienų girdėjau, kad Vokietija į Afganistaną esą pasiųs 2,5 tūkst. karių, kiti sako, kad 2 tūkst. Ar tai tas skaičius, kurio jūs ir tikitės iš Vokietijos?” – diplomatiškai pasiteiravo Vokietijos kanclerė.

“Taip, ir aš girdėjau tokius skaičius, bet tikrai ne iš savo administracijos. Jei kas klaustų manęs, atsakyčiau, kad Vokietija galėtų kur kas labiau prisidėti prie šios misijos”, – dar diplomatiškiau atsakė JAV vadovas.

Į tai A.Merkel sureagavo jau be jokių užuolankų: kažin ar būtų įmanoma pasiųsti dar daugiau karių, nes dėl to reikėtų ilgai tartis su kitais politikais. “Juk ir jūs pirmiausia viską derinate su Kongresu, ar ne?” – A.Merkel nepaliko B.Obamai vietos jokiai replikai, o ekspertai suskubo konstatuoti, kad JAV ir Vokietijos pozicijos Afganistano klausimu vis labiau skiriasi.

Šis pokalbis – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip JAV ir Europa pastaruoju metu ginčijasi, šnairuodamos viena į kitą, ir neberanda bendros kalbos. O jei ir kalbasi, tai su cinizmo gaidele ar net atvirais priekaištais ir įžeidinėjimais.

Štai dar viena tokio atšalimo iliustracija. Europa tiesiog pamėlo iš pykčio sužinojusi naujas JAV sugalvotas lėktuvų keleivių tikrinimo taisykles, kurios suteikia JAV teisę reikalauti biometrinių pasų iš atvykstančių europiečių ir tikrinti juos duomenų bazėse. Na, o kulminaciją įtampa pasiekė vasario viduryje, kai ES atmetė JAV prašymą kovos su terorizmu tikslams leisti tikrinti įtariamų asmenų bankines operacijas.

“Tai žingsnis atgal vykdant bendrą ES ir JAV kovą su terorizmu”, – pareiškė JAV misijos Briuselyje atstovai. “Tai žlugdo bendrą veiksmų programą, pagal kurią jau išaiškinta per 1500 svarbių faktų. Tai žlugdo JAV ir Europos bendradarbiavimą apskritai”, – aiškino pasipiktinę amerikiečiai.

Europiečiai neliko skolingi. Europos Parlamente prieš JAV norus tikrinti minėtas įtartinų europiečių bankines operacijas pasisakė 378 parlamentarai, o už – tik 196. Lyg to būtų maža, Martinas Schulzas, Europos Parlamento socialdemokratų frakcijos lyderis, tėškė: “Štai mūsų atsakas už jūsų, amerikiečių, autokratinį elgesį”.

Dar daugiau žibalo į ugnį įpylė Prancūzija, prieš porą savaičių nusprendusi parduoti mažiausiai vieną savo karinį povandeninį laivą Rusijai.

“Tai pirmas atvejis, kai NATO valstybė vienašališkai nusprendžia prekiauti karine technika su Rusija, nepasitarusi su kitomis Aljanso narėmis”, – piktinosi JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas, pabrėždamas, kad Europos partnerės peržengė sveiku protu suvokiamas ribas.

Kišasi į svetimus reikalus

Jau abiejų pusių ekspertai pastebi, kad JAV santykiai su Europa ir atskiromis Senojo žemyno šalimis pastaruoju metu iš tiesų darosi labai įtempti ar bent šalti.

Analitikai mano, kad dėl to kaltos JAV manipuliacijos, elgesys iš išskaičiavimo ir rūpinimasis vien tik savo interesais, visiškai ignoruojant kitų valstybių poreikius: tarkime, kai kalbama apie Iraką ir Afganistaną, tuomet JAV apeliuoja į saugumą, kovą su terorizmu ir vis ragina Europos šalis atsiųsti į šiuos karštus taškus dar daugiau karių bei skirti dar daugiau milijonų, o kai kalba pakrypsta apie ekonominį, finansinį ir prekybinį bendradarbiavimą, tuomet JAV Europai atsuka nugarą ir prapliumpa saldžiomis giesmėmis Kinijai. “Europa jaučiasi išduota ir nesaugi – JAV daug labiau rūpi prekybiniai ir ekonominiai santykiai su Kinija nei su Senuoju žemynu, ir europiečiams tai kelia didelį nerimą”, – pabrėžia Vokietijos analitikas Michaelis Knigge.

Na, o JAV tarptautinių santykių ekspertas Josefas Bramlas šią išvadą dar papildo. Jis įsitikinęs, kad JAV gręžiasi nuo Europos norėdamos įtikti “euroskeptiškai” Kinijai, mat šios šalies vadovai yra ne kartą pareiškę, jog Europą laiko greičiau konkuruojančia rinka, o ne partnere.

Erzina europiečius ir tai, kad JAV vis dažniau visai be pagrindo kišasi į Europos vidaus reikalus: tarkime, ragina kuo greičiau priimti į ES Turkiją, Prancūzijai JAV negaili kritikos dėl jos socialinės politikos, o iš Skandinavijos JAV šaiposi dėl esą pernelyg didelio šių šalių susirūpinimo aplinkosauga.