E.Schmittas, asm. archyvo nuotr.

Vilniuje pirmą kartą vykusioje Pasaulinėje specialiųjų operacijų pajėgų konferencijoje („Global SOF Symposium“) viešėjo apie du šimtus gynybos ekspertų iš dvidešimties šalių. Tarp jų – ilgametis „The New York Times“ žurnalistas, rašytojas, dviejų Pulitzerio premijų laureatas Ericas Schmittas, savo įžvalgomis apie gynybą, saugumą, tiriamąją žurnalistiką sutikęs pasidalyti su „Veido“ skaitytojais.

Rima JANUŽYTĖ

– Šiandien ėmėte interviu iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Ką „The New York Times“ skaitytojai iš šio pokalbio sužinos apie Lietuvą?

– Taip, man jis padarė įspūdį per sveikinimo kalbą! Iš da­lies čia esu todėl, kad rengiu straipsnį apie tai, kaip Bal­­tijos šalys reaguoja į Rusijos vykdomą hibridinį ka­­rą, kokių veiksmų būtų imtasi tikro karo akivaizdoje.

Čia juntamas didelis nerimas dėl situacijos Rytų Ukrainos, Krymo okupacijos. Norėjau pasikalbėti su Lietuvos karinių pajėgų atstovais, civiliais ir išsiaiškinti, kaip jaučiasi žmonės, kokių veiksmų imasi politikai ir kariai.

Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip būtų atgrasoma bet kokia Rusijos agresija.

Kadangi R.Šimašius – politikas, tai norėjau sužinoti, ką jis darytų, kaip mobilizuotų Vilniaus gyvento­jus.

– Labai smalsu, ką sužinojote.

– Kalbėdamasis su kariškiais supratau, kad svarbiausia – konvencinis atgrasymas. Kitaip sakant, NATO ba­­­­­­talionas, konkrečiai – vokiečių kariai. Tai viena. Ru­­­­sijai tarsi sakoma, kad štai pirmiausia jums reikėtų praeiti pro mus, paskui pasimatyti su Lietuvos pa­jė­gomis, prieš jums vėl atsikandant bent kąsnelį mū­sų šalies.

Jei D.Trumpas taptų prezidentu ir Rusijai pasiūlytų susitar­ti, kaip žada JAV rinkėjams, V.Putinas jį suvalgytų gyvą.

Šiandien klausydamasis pulkininko pranešimo apie savanorius, kuriuos mes vadiname nacionaline gvar­dija, supratau, kad Lietuvoje labai daug patriotizmo. Daug sąmoningumo. Nerimo. Gal ir baimės dėl Rusijos.

Pamačiau aiškų skirtumą, kaip viską vertina amerikiečiai, ir kaip – lietuviai. Amerikoje Sovietų Są­jun­ga, kuri buvo bloga, yra praeitis. Dabar yra Rusija, su ku­ria galima dirbti. Čia, Lietuvoje, viskas kitaip: Lie­tuva visada įtariai žiūrėjo į Rusiją, konkrečiai – į Vla­dimirą Putiną. Galima sakyti, kad budrumas Ru­sijos atžvilgiu čia yra kasdienybė.

Žinoma, praleidau tik porą dienų ir nespėjau pa­sikalbėti su daugybe žmonių, tačiau iš to, ką sužinojau, susidariau būtent tokią nuomonę.

– Užsiminėte apie JAV požiūrį į šiandieninę Rusiją. Tai valstybės ar gyventojų nuomonė? Kaip manote, ką apie Rusiją mano jūsų skaitytojai?

– Viskas labai paprasta: yra dvi nuomonių stovyklos. Vienoje – manantieji, kad Rusija įsilaužė į JAV politi­nių partijų korespondencijos sistemas ir kad net pa­mėgino paveikti prezidento rinkimų kampanijos ei­gą ir rezultatus. Daug žmonių, kurie prieš metus ar dve­jus būtų pasakę, kad tai visiškai nerealu, dabar pra­deda suvokti: o taip, realu. Rusija gali taip elgtis. Ma­nau, kad amerikiečiai pamažu pradeda pasivyti lie­tuvius suvokimu, kas yra Rusija.

– Kitoje pusėje – tikintieji Donaldo Trumpo žodžiais, esą Rusija gali būti ne priešas, o partneris?

– Manau, kad daugybė amerikiečių, net iš paties D.Trumpo partijos, su tuo nesutinka. Daug kas yra labai susirūpinę dėl to, kas vyksta, nes akivaizdu, kad Ru­sijos įtaka pasireiškė net atskirose valstijose. Ru­­sijos jėgos sugebėjo ten patekti ir sukelti dvejonių dėl rinkimų rezultatų. Žinoma, gal nerimas, kad Rusija re­guliuoja JAV rinkimų eigą, šiek tiek perdėtas, ta­čiau kai ateina D.Trumpas ir pradeda aiškinti, kad, girdi, net neaišku, ar tai buvo programišių įsilaužimas… Aš su juo visiškai nesutinku.

Abi partijos sutaria, kad tai, kas įvyko, buvo įsilaužimas.

– Ar jums, kaip žurnalistui, yra tekę susidurti su ko­kiais nors Rusijos mėginimais daryti įtaką jums pa­čiam?

– Pačioje mano karjeros pradžioje – taip. Dirbau Va­šingtone. Tai buvo 1998-ieji. Vienoje konferencijoje prie manęs priėjo Rusijos diplomatas. Išsiaiškino, kad esu jaunas reporteris, kad dirbu „The New York Times“, ir tada staiga tapo labai draugiškas. Pakvietė mane kavos. Aš pamaniau – ką gi, puiku, neturiu daug rusiškų šaltinių, nežinai, kada ko gali prireikti.

Tačiau manau, kad jis su manimi norėjo eiti kavos ne todėl, kad pajuto man draugiškumą, o būtent todėl, jog dirbau „The New York Times“. Bet kavos mes taip ir neišgėrėme – persikėliau į Niujorką ir ryšys su šiuo diplomatu nutrūko. Tai buvo, ko gero, artimiausias ryšys su bet kokiu rusu. Beje, ir Rusijoje nesu buvęs. Baltijos šalys – arčiausiai Rusijos, kur man yra tekę būti.

– O kiek įtakos savo darbe juntate iš JAV politikų? Ar esate susidūrę su valdžios mėginimais sutrukdyti jums atlikti kokį nors tyrimą ir parašyti kokį nors straipsnį?

– Laisvoje, demokratinėje visuomenėje įtaką politikai visuomet mėgina daryti. Labai dažnai oficialūs asmenys paneigia tai, ką ketini publikuoti. Kadangi rašau nacionalinio saugumo, žvalgybos klausimais, tai labai jautrios informacijai sritys.

Prieštaravimus ar paneigimus iš valdžios pusės kiek­­vienu atveju vertiname labai rimtai, bandome su­­prasti, ar vyriausybė turi priežasčių siekti, kad mes kažko neviešintume ar nukeltume publikaciją vėlesniam laikui. Reikia įvertinti, ar straipsnis nesukels grės­­­mės JAV ir jos gyventojams, taip pat – mūsų są­jun­gininkams. Galbūt bus suteikta per daug informa­cijos priešui apie mūsų pajėgumus. Visa tai mes įvertiname, tariamės su redakcine kolegija, ar straips­­­nyje yra kažkas, ką visuomenei būtina sužinoti. Kartais pakanka labai subtilių korekcijų, kurios nekeičia esmės, tačiau apsaugo priešą nuo tam tikros informacijos, kuria jis vėliau galėtų pasinaudoti.

Tokios diskusijos vyksta nuolat. Tačiau niekada nesu sulaukęs iš valdžios pareiškimo, kad kažko publikuoti negalima. To nėra buvę nuo pat mano darbo žiniasklaidoje pradžios ir tikiuosi, kad taip niekada nenutiks.

– „The New York Times“ dirbate ilgiau, negu leidžiamas savaitraštis „Veidas“, kaip tik švenčiantis 24 metų gimtadienį. Turėjote progą iš vidaus stebėti labai ilgą „The New York Times“ evoliuciją. Kokie jūsų pastebėjimai dėl spausdintinės žiniasklaidos pokyčių ir kokia ateitis jos laukia visame pasaulyje?

– Ačiū, kad primenate, koks esu senas. O jei rimtai, pasakysiu taip: viena vertus, žurnalistikai dabar – auk­so amžius, nes mes turime tiek daug įrankių, tiek priemonių. Dabartinis mano darbas ir galimybės nepalyginami su tuo, kaip buvo, kai prieš 34 metus pradėjau savo reporterio karjerą. Internetas, komunikacija per socialinius tinklus, galimybė keliauti po visą pasaulį… Visa tai didelis privalumas. Galimybė į pasakojimą įterpti garso ir vaizdo medžiagą, pasitelkti įvairiausius įrenginius leidžia istoriją pateikti kur kas įtikinamiau.

Didžiausia problema susijusi su pačiu verslo mo­de­liu. Daugybė žiniasklaidos kompanijų atsisako spau­dos leidinių, nes sparčiai mažėja reklamos apim­tys, spaudos žurnalistai pereina į kitas visuomenės informavimo priemones, nes laikraščiai tampa per maži ir nebeišsilaiko. Tačiau mes ieškome finansinio modelio, kuris mums leistų išlikti ir tęsti kokybiškos žurnalistikos tradiciją. Norime išlaikyti kokybės standartus. Deja, „The New York Times“ – vienas iš vos kelių likusių spausdintinių laikraščių. „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“ ir dar keli laikraščiai vis dar randa finansinių galimybių egzistuoti ir užsiimti kasdiene tiriamąja žurnalistika. Bet visi jie ieško naujų formų.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas – daugiausiai išlaidų ten sudaro saugumas. Dar 7 mln. dolerių kainuoja reporterių darbas informuojant apie prezidento rinkimų kampaniją skirtingose valstijose.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas.

Taigi, tai iššūkių laikas. Labai džiaugiuosi, kad man tai ne verslas, nes žmonės, kuriems laikraščiai yra verslas, dabar turi labai atidžiai svarstyti įvairias ilgalaikes perspektyvas.

– Paminėjote biurą Irake. Kaip manote, kas yra efektyviau: vykti į karštuosius taškus ir viską pamatyti savo akimis, ar likti redakcijoje, bet iš toliau pamatyti platesnį kontekstą?

– Man pasisekė, kad darau ir viena, ir kita. Būdamas Vašingtone stengiuosi kuo geriau suprasti politiką, po­litinius sprendimus, visas aplinkybes. Tačiau nėra ge­resnio būdo viską geriau suprasti, nei nuvykti į Af­ga­nistaną. Ar, tarkime, ši konferencija, kurioje ga­li­ma gyvai pasikalbėti su įvairiausiais žmonėmis ir su­sidaryti aiškų vaizdą, kas vyksta.

Ypač tie žurnalistai, kurių sritis yra tarptautiniai santykiai ir saugumas, privalo derinti abu šiuos dalykus. Jei darysi tik vieną, vis tiek galėsi parašyti gerą istoriją, bet ji nebus tokia išsami.

– Viena iš jūsų dažnų temų – kova su terorizmu. Kaip manote, koks vaidmuo tenka žiniasklaidai, kai kalbama apie teroristinių išpuolių prevenciją?

– Mūsų misija – viso pasaulio skaitytojams paaiškinti, kas yra teroristinės grupės, kas jas motyvuoja, kokios jų galimybės. Po Rugsėjo 11-osios labai daug JAV pa­­reigūnų laikėsi taktikos slėpti informaciją, mes žinojome labai nedaug, o tai gali baigtis grėsmės išpūtimu. Kai žinai daugiau, viskas nebeatrodo taip baisu ir pradedi ieškoti būdų, kaip su ta grėsme kovoti.

Taigi žiniasklaidos misija – kelti klausimą, ar politikų būdai kovoti su grėsmėmis yra teisingi. Štai da­bar JAV vyksta karštos diskusijos dėl veiksmų Si­ri­jo­je. Daug amerikiečių kelia klausimą, ar JAV iš viso tu­ri kištis, o jeigu taip, gal kažkokiomis kitomis formomis? Ar tikrai Baracko Obamos administracija turėtų kariniais veiksmais atakuoti Sirijos armiją? Juk tai gali grėsti net kariniu susirėmimu su Rusija.

Taigi žiniasklaida turi kuo detaliau informuoti, kas ten vyksta, kaip veikia ISIS ir jos tinklai Eu­ro­po­je, kodėl mes Sirijoje darome tai, ką darome. Visa tai lei­džia priimti teisingus sprendimus politikams, o vi­suo­menei – tuos sprendimus vertinti: kritikuoti ne­sėk­mes, paploti sėkmės atveju.

– Jei kalbame apie sėkmę, kaip manote, ko Europa turėtų pasimokyti iš JAV kovoje su terorizmu?

– Europa dabar mokosi iš savo pavyzdžių. Išpuoliai Briuselyje gali daug ko pamokyti ne tik Europą, bet ir Ameriką. Problema ta, kad Europa ir Amerika te­ro­rizmo klausimu per mažai kalbasi tarpusavyje. Yra per daug kliūčių, per mažai pastangų kartu imtis veiksmų. Tas pats ir tarp atskirų Europos valstybių.

Europos terorizmo istorija gerokai ilgesnė nei JAV – prisiminkime išpuolius Ispanijoje, Didžiojoje Bri­­tanijoje, Italijoje, Vokietijoje. Tačiau tik penkių Europos valstybių žvalgyba tarpusavyje dalijasi informacija. Išpuoliai Europoje atskleidė būtent dalijimosi informacija spragas.

– Šiame kontekste vėl prisiminkime Rusiją. Ar kovoje su pasauliniu terorizmu Rusija kada nors galėtų tapti sąjungininke, ar jos niekas nepriims į partnerių gretas?

– Galiu tai įsivaizduoti. Rusijos ir JAV vyriausybių bendradarbiavimo terorizmo klausimu praeityje jau būta. Buvo gerų ir blogų pavyzdžių. Bostono išpuolis atskleidė, kad Rusija mums nepasakė visko, ką galėjo pasakyti ir kas galbūt būtų padėję šiam išpuoliui užkirsti kelią.

Jei kalbame apie Siriją, amerikiečiai ir rusai tarpu­savyje nesusikalba net dėl to, kas yra teroristai. JAV nori susitelkti ties ISIS, o Rusija sako – ne ne, tai kur kas daugiau nei vien ISIS, tai kur kas platesnė grupė. Tai trukdo bendradarbiauti.

Šiuo metu aplinkybės Rusijai ir JAV bendradarbiau­ti bet kuriuo klausimu yra labai sudėtingos, bet gal­būt kova su ISIS – viena tų sričių, dėl kurių abi pu­sės gali susitarti.

– Konferencija, kurioje dalyvavote, pirmą kartą vyksta ne JAV. Kodėl jai pasirinkta Lietuva? Ar tai JAV žinutė mums, kad galėtume jaustis saugūs, ar žinutė Rusijai? Jei taip, kokia ji?

– Manau, viskas paprasčiau. Tiesiog ši organizacija – „Global SOF Organisation“ – nutarė išsiveržti iš JAV ribų ir parodyti, kad jos mastas yra tarptautinis.

Kita vertus, Lietuvos noras priimti šią konferenciją yra žinutė JAV, jog per pastaruosius 15 metų JAV specialiųjų operacijų pajėgos buvo taip susikoncentravusios į kovą su terorizmu, kad galbūt dėmesio ne­teko kai kurios kitos grėsmės. Ši konferencija yra priminimas, kad specialiosios pajėgos gali būti panaudotos ne tik kovoje su teroristais, bet ir įvairių formų kovoje su kitomis valstybėmis, jei to prireiktų.

Specialiųjų operacijų pajėgų gebėjimai – unikalūs ir gali labai pasitarnauti informacinio, hibridinio ka­ro atveju. Pradedama suprasti, kad tokios pajėgos ga­li praversti Baltijos šalyse.

– Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai skamba dvejonė, ar NATO tikrai mums padėtų karinės agresijos atveju. Juk net gyventojų apklausos įvairiose NATO priklausančiose valstybėse rodo, kad daug kas rinktųsi į konfliktą nesikišti, nepaisant 5-ojo straipsnio. Kokios amerikiečių – jūsų skaitytojų – nuotaikos?

– NATO įvaizdis vis dar geras, nors ir ne toks, koks buvo Šaltojo karo laikotarpiu. Daug kam dar visai neseniai gal atrodė, kad NATO buvo reikalinga tol, kol egzistavo Sovietų Sąjunga, o dabar, kai jos nebėra, NATO turi užsiimti kitais reikalais, pavyzdžiui, misija Afganistane.

Pastaruoju metu daug kas šį požiūrį pradeda keisti ir vėl prisimena Rusiją. Amerikiečiai suvokė, kad Ru­­sija vėl kelia grėsmę. Žinoma, ne tokią kaip Šaltojo karo laikotarpiu – toli gražu. Tačiau atsirado po­reikis iš naujo užtikrinti Baltijos šalis, kad JAV bus čia, jeigu prireiks. Beje, net tarp paprastų amerikiečių vis dažniau vietoj „užtikrinimo“ pasigirsta žodis „atgrasymas“.

Tai nereiškia, kad Rusija yra priešas, koks buvo Sovietų Sąjunga Šaltojo karo laikais. Dabar kiti laikai, kitos aplinkybės. Tačiau vis daugiau amerikiečių suvokia, kad Rusija nėra ir draugė. Taigi, sakyčiau, šiuo metu vyksta nuomonės pokytis.

– Kol vyko ši konferencija, Vilniuje prasidėjo kitas renginys – Laisvos Rusijos forumas. Į jį susirinko daug garsių Rusijos opozicijos atstovų, žurnalistų, visuomenės veikėjų. Visi jie svarsto, kaip Rusijoje sukurti demokratiją, ir dalis jų, regis, tiki, kad tai tikrai įmanoma. Kokia jūsų nuomonė? Ar įsivaizduojate Rusiją vakarietišką, demokratinę? Tokią, su kuria išties galima draugauti?

– Manau, kol Rusijai vadovaus V.Putinas, tai labai sunkiai įmanoma. Juk jis konsoliduoja vis daugiau ga­­lios ir ne kartą parodė norą atkurti buvusią imperi­ją su tokia pat struktūra. Jo aplinkoje – buvusios So­vie­tų Sąjungos „aparatčikai“, KGB žmonės. Ra­šan­tys apie saugumą žurnalistai amerikiečiai Rusiją su­vo­kia kaip KGB valstybę. Juk  V.Putinui oponuojantys žmonės susiduria su tiesiogine grėsme. Jie net nužudomi. Taigi artimiausiu metu vilčių nedaug.

Kita vertus, Rusijos gyventojai jau spėjo paragauti vakarietiškos ekonomikos skonio, pajuto, kuo ji ski­riasi nuo komunistinės ekonomikos. Pačioje Ru­si­joje randasi vis daugiau žmonių, tikinčių, kad vieną die­­ną Rusija ims keistis. Tačiau tai neįvyks per trumpą laiką. V.Putinas daro viską, kad ir toliau liktų valdžio­je.

JAV įstatymų leidėjai, ta pati Hillary Clinton, su­v­o­­kia, kad apie Rusiją reikia galvoti kaip apie V.Pu­ti­­no Rusiją. Jei H.Clinton būtų išrinkta ir net perrinkta antrai kadencijai, manau, Rusijai tuo laiku vis dar tebevadovautų V.Putinas.

Neaišku, kaip į Rusiją žiūrėtų D.Trumpas, jei tap­tų prezidentu. Ar jam pavyktų pakeisti santykius? Esu nusiteikęs skeptiškai. Manau, kad jei jis V.Pu­ti­nui pa­sakytų tai, ką aiškina JAV rinkėjams, – „susitar­ki­me“, V.Putinas jį suvalgytų gyvą. Na, bet pažiūrėsime.

Aišku viena: Amerikoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, niekas nenori konflikto. Tačiau apie susitarimus su Rusija, kol kas, manau, anksti kalbėti.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Rusija

Erikas Niilesas Krossas, Estijos Parlamento narys, ankstesnis Estijos žvalgybos vadovas

Žinia, kad Rusijos žvalgybos tarnybos įsilaužė į Hillary Clinton prezidentinės kampanijos kompiuterinę sistemą, atrodo kaip bandymas susilpninti jos poziciją prieš Donaldą Trumpą, bet gali atrodyti ir kaip konspirologinis pramanas.

Tačiau tiesa vis labiau neramina. Rusijos veiksmai nepriskirtini prie konspirologijos dalykų. Jie yra atvirai deklaruojamos doktrinos – sovietinio stiliaus politinės kovos – atgaivinimo elementai: jų žvalgybos tarnybos stengėsi didinti savo priešininkų nesutarimus, siekė silpninti Vakarų frontą, visur, kur tik buvo įmanoma, sėdamos prieštaravimus tarp jo narių ir gilindamos nuomonių skirtumus.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Įsilaužimo taikinys nebuvo vien Clinton. Taip pat Maskva nėra suinteresuota vien remti Trumpą (nors ir tikisi jį būsiant naudingą idiotą). Rusai yra nusitaikę į kur kas daugiau – į demokratinės Amerikos visuomenės nuostatas ir Vakarų liberalių vertybių visumą.

Rusija efektyviai išnaudoja mūsų demokratiją ir mūsų taisyklių sistemą prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterių virusas. Jie per mūsų žiniasklaidos priemones skleidžia melą, nepagrįstus kaltinimus, sufabrikuotus faktus, nelegaliai užfiksuotus privačius pokalbius – vadinamąją kompromituojančią medžiagą, o paskui leidžia mums draskytis vienam su kitu, be to, dar varžydamiesi dėl reitingų ir pelnų.

Įsilaužimas į Clinton kompiuterių sistemą (ir ankstesnis Nacionalinio demokratų komiteto elektroninių laiškų nutekėjimas) nėra unikalus reiškinys. Tai yra paskiausia ir labiausiai matoma operacija (iš ilgos ardomųjų operacijų virtinės) prieš demokratines vyriausybes ir JAV sąjungininkus, įskaitant ir siekiančius NATO narystės bei ankstesnius Rusijos satelitus.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Įrašyti JAV diplomatų pokalbiai apie Ukrainą buvo paviešinti labai neramiu laiku. Panašiai nutekinti įrašai Lenkijoje prisidėjo prie provakarietiškos vyriausybės pakeitimo, sudarydami galimybę iškilti labiau nacionalistinėms jėgoms, mažiau linkusioms padėti vadovauti Europos Sąjungai sunkiu jos gyvavimo laikotarpiu.

Taip pat keletą gerai parinktų ir tinkamu laiku paskleistų nutekinimų pateikė Edwardas Snowdenas, šiuo metu gyvenantis Maskvoje ir neseniai Rusijos valdžios pripažintas kaip bendradarbiaujantis su šios šalies žvalgybos tarnybomis. Taip pat „Wikileaks“ buvo atvirai susieta su Rusijos saugumo tarnybomis pirmiausia kaip su kompiuterinių įsilaužėlių pagalba gautų dokumentų sąvartynas.

Nuo 2012 metų nutekinti įrašai, o kartais – ir sufabrikuotos medžiagos – prisidėjo prie provakarietiškų vyriausybių griuvimo Gruzijoje ir Moldovoje, priversdami Vašingtoną ir Briuselį pripažinti įvykusius oligarchinius perversmus siekiant sustabdyti tolimesnį Rusijos skverbimąsi.

Šias labai efektyvias pastangas kurti politinį nestabilumą – tik mažą dalį iš daugybės pavyzdžių – sieja dvi bendros gijos. Pirma, jos yra nukreiptos prieš Vakarų valstybes ir jų lyderius, jomis siekiama sukelti prieštaravimus tarp jų. Antra, Vakarai gana vangiai imasi ginti aukas ir nustatyti kaltininkus. Už viso šito – dažnai net atvirai – kyšo vadinamoji Rusijos ranka.

* * *

2000 m. tapęs prezidentu, netrukus Vladimiras Putinas pasirašė savo pirmą nurodymą saugumo tarnyboms, kuriame nė trupučio neabejotinais žodžiais pabrėžiama revanšistinė pasaulėžiūra, Jungtinių Valstijų „pasaulinę hegemoniją“ deklaruojanti kaip grėsmę Rusijos saugumui. Vakarai ir toliau tikėjo (nors kartais sunkiai), kad Rusija yra partnerė. Tačiau Kremliaus požiūriu JAV liko jų „glavnyj protivnik“ – pagrindinis priešas.

Vakarai pavėlavo įžvelgti, kad karaliaujant Putinui Rusijoje įvyko KGB perversmas. Saugumo tarnybos dabar veikia nesivaržydamos. Jos yra valstybė. Šiuolaikiniame Rusijos hibridiniame kare Rusijos kariuomenė, diplomatai, žvalgybos tarnybos, valstybinė žiniasklaida, valstybinės įmonės, net jos sporto federacijos yra vienos valstybinės mašinos dalys. Ir visa ta valstybės mašina vykdo ardomąsias operacijas prieš Vakarus.

Rusija naudoja scenarijus, parengtus KGB Andropovo institute bei kitose žvalgybos tarnybose, taip pat metodų rinkinį, vadinamą „aktyviomis priemonėmis“, pabėgėlio iš KGB Olego Kalugino aprašomą taip: „…ne žvalgybinės, bet ardomosios veiklos instrukcija: aktyvios priemonės siekiant susilpninti Vakarus, įkalti pleištą tarp įvairių Vakarų visuomenių ar jų aljansų, ypač NATO, pasėti nesantaiką tarp sąjungininkų, Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos visuomenių akyse suniekinti Jungtines Valstijas ir taip rengti pagrindą tam atvejui, jeigu iš tikrųjų kiltų karas. Padaryti Ameriką labiau pažeidžiamą sukeliant žmonių pyktį ir nepasitikėjimą ja.“

Vakarams nepavyko identifikuoti grėsmės ar pasiūlyti, kaip jai pasipriešinti, nes, ir vėl, jie yra kolektyviai susisaistę sulaikymo mąstymu. Devinto dešimtmečio pradžioje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas užbaigė ilgą sulaikymo laikotarpį, pasakęs, kad SSRS atžvilgiu jis siekia paprasto politinio tikslo: „Mes laimime, o jie pralaimi.“ Jis įkvėpė viziją, kuri pagaliau suardė SSRS, išlaisvino Europą ir suteikė Rusijai galimybę gyventi pliuralistinės, atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, kai žmonės patys gali kurti savo ateitį. Jie nepasinaudojo ta galimybe.

Laikas sąžiningai įvertinti kovos lauką, nustatyti priešą ir parengti konkretų kovos planą. Kito pasirinkimo nėra. Putinas nesustos: kai tik matys bent menkiausią galimybę, jis kišis į JAV politiką. Pirmas žingsnis kuriant priešnuodį yra susipažinimas su nuodu. Kad pažadintų mus iš svajonių, kad mes išvengtume sistemos, teikiančios mums komfortišką gyvenimą, griūties, mums reikalingas naujas Reaganas, naujas Churchillis, naujas Trumanas.

Daug mūsų, europiečių, ypač iš šiaurinio NATO sparno, mato šį karą ir nori kovoti už tai, ką Amerika pagelbėjo sukurti Europoje. Mes laukiame, kad su mumis būtų stiprus Amerikos lyderis. Būsimasis Amerikos prezidentas privalo turėti aiškią laisvų nacijų aljanso viziją savo kovoje su Putino skleidžiamomis priešingomis liberalizmui vertybėmis.

Po dviejų Rusijos karų su pretendentėmis į Vakarų stovyklą Vakarai imasi pirmų atsargių žingsnių siekdami sulaikyti Rusijos agresiją. Tačiau sulaikymo nepakanka. Dabar mes matome kodėl: Putino karas staiga smogė į Amerikos demokratijos centrą.

Jungtinės Valstijos mėgaujasi prabanga būti labai toli nuo fronto. Tačiau informacinis karas nėra ribojamas geografijos – taigi, Amerika, sveikiname pradėjus dalyvauti kare.

Šis straipsnis lietuvių kalba pirmą kartą publikuotas svetainėje Geopolitika.lt

Išversta iš POLITICO

Geopolitika.lt

Donaldas Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Pirmaujančio kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo pasisakymai apie atgyvenusią NATO, JAV nusišalinimą nuo pasaulio reikalų, sudrebino tarptautinę bendruomenę. Vis daugiau ženklų, kad D.Trumpo užsienio politika gali sujaukti visą pasaulio tvarką.

Tarp visų kitų to prielaidų – ir D.Trumpo požiūris į Rusiją. O šis gali būti sąlygotas ir jo patarėjo užsienio politikos klausimais – Carterio Page’o, kuris neslepia savo artimų ryšių su verslu Rusijoje, rašo “Bloomberg”.

44-erių investicinis bankininkas C.Page’as turtus susikrovė iš verslo sandėrių su Rusijos dujų monopolistu “Gazprom” ir atvirai sako, kad jo verslas kenčia dėl JAV sankcijų Maskvai po agresijos Ukrainoje. Kai D.Trumpas pranešė, kad C.Page’as tapo jo patarėju užsienio politikos klausimais, verslininkas tikina sulaukęs aibės elektroninių laiškų iš Rusijos.

Nekelia abejonių, kad jis pasisako už gilesnį bendradarbiavimą su Rusija.

“Tiek daug žmonių, kuriuos aš pažįstų ir su kuriais dirbau, yra labai smarkiai paveikti sankcijų politikos, – kalbėjo jis “Bloomberg”. – Labai daug džiaugsmo dėl galimybių pagerinti situaciją.”

Pats D.Trumpas tikina, kad jis nekviečia į komandą tradicinių žmonių iš Vašingtono. Pasak skandalingojo milijardierio, jo komandos nariai turi “tikro pasaulio” patirtį.

“Egzistuoja neigiamas nusistatymas, kad jie visi (rusai – red. past.) yra vagys ir blogi vyrukai”, – aiškino C.Page’as.

Jis teigia, kad jo patirtis padedant Rusijos kompanijoms ir prastumiant sandėrius tokiose vietose, kaip Turkmėnija, D.Trumpui suteiks praktišką požiūrį, skirtingai nei jis gautų iš žmonių “žvelgiančių iš toli,  komfortiškai įsikūrusių ekspertų centruose Vašingtone”.

Tiesa, kol kas C.Page’as atsisako aptarti savo užsienio politiką, nes esą tai dar  tik apmatai. Tačiau nekelia abejonių, kad jis pasisako už gilesnį bendradarbiavimą su Rusija.

Pasak C.Page’o, jis susidomėjo Rusija, kai per televiziją pamatė derybas dėl ginklų kontrolės ir šalia prezidento Ronaldo Reagano pastebėjo patarėją su karinio jūrų laivyno uniforma. Po kelių metų jis įstojo į karinio jūrų laivyno akademiją. Vėliau dirbo su ginklų kontrolės klausimu Pentagone. Jis taip pat apsigynė mokslų daktaro laipsnį.

Aš negaliu įsivaizduoti Carterio kaip užsienio politikos patarėjo. Aš tikrai esu nustebęs.

2000 m. C.Page’as patraukė į investicinę bankininkystę ir gavo darbą “Merrill Lynch’s” banke Londone. Jis padarė įspūdį savo pažintimi su Ukrainos milijardieriu Viktoru Pinčukų ir jam 2004 m. buvo patikėta atidaryti biurą Maskvoje. Čia jis užmezgė santykius su “Gazporm” vadovais. C.Page’as teigia, kad patarinėjo “Gazprom” tokiuose klausimuose, kaip “Sachalin nafta” akcijų pirkimo sandėris ir dujų telkinio Ochotsko jūroje eksploatavimas.  Pasak C.Page’o, kai 2007 m. kraustėsi į Niujorką, į jo atsisveikinimo vakarėlį viename Maskvos restoranų netoli Kremliaus susirinko daug Rusijos valdžios pareigūnų.

Buvę C.Page’o vadovai įvairiai vertina jo pasiekimus. Tuo metu “Merrill Lynch’s” Rusijoje vadovas Bernie Sucheris teigia, kad C.Page’as “subtiliai laviravo tarp politikos ir energetikos”. Tačiau kitas “Merrill Lynch’s” vadovų Sergejus Aleksašenka (dabar aršus Kremliaus kritikas) apibūdino C.Page’ą kaip jaunesnįjį bankininką nelabai suprantantį Rusijos.

“Aš negaliu įsivaizduoti Carterio kaip užsienio politikos patarėjo. Aš tikrai esu nustebęs”, – apibendrino S.Aleksašenka.

Grįžęs į Niujorką C.Page’as pasitraukė iš “Merrill Lynch’s” ir įkūrė savo kompaniją “Global Energy Capital LLC”. 2008 m. bandė įkurti investicinį fondą Turkmėnijoje, bet pasaulinė krizė sumaišė kortas. Nuo to laiko C.Page’as tikina patarinėjęs užsienio investuotojams Rusijoje ir “Gazprom”.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Veido" archyvas

Rusija sekmadienį pareiškė, kad protestuoja dėl JAV kreiserio su balistinių raketų gynybine sistema “ Aegis” atplaukimo į Juodąją jūrą dalyvauti karinėse pratybose su Ukraina “Sea Breeze” ir kad tai yra grėsmė Rusijos nacionaliniam saugumui.

Protestas buvo pareikštas po to, kai Rusijai ir Vakarams šią savaitę nepavyko pasiekti persilaužimo dėl raketinio skydo projekto Europai. Maskva skundėsi, kad jos reikalavimų nesiklausoma.

Užsienio reikalų ministerija pabrėžia supratusi, kad JAV karinio jūrų laivyno kreiserio “Monterey” dislokavimas Europos vandenyse yra JAV plano dėl raketinės gynybos skydo dalis, bet priduria nesuprantanti, kodėl šis karo laivas turi būti taip arti Rusijos sienų.

“Monterey” buvo nusiųstas į Europos vandenis įgyvendinant JAV administracijos “etapinį adaptuotą požiūrį” į pasaulinės priešraketinės gynybos sistemos dalies Europoje kūrimą.

Pirmasis šios programos etapas numato išskleisti Adrijos, Egėjo ir Viduržemio jūrose Amerikos laivų grupes, kurių tikslas – ginti Pietų Europos šalis nuo galimų raketų grėsmių.

Pagal oficialią “Amerikos versiją, jie taip pat, esant reikalui, gali būti nusiųsti į Juodąją jūrą, pavyzdžiui, jeigu paaštrės padėtis regione”, – pažymima Rusijos užsienio politikos žinybos komentare, išplatintame sekmadienį.

“Paliekant nuošalyje nesureguliuotą klausimą dėl galimos Europos priešraketinės gynybos sistemos pagal Rusijos ir NATO vadovų susitikimo Lisabonoje rezultatus, norėtųsi suprasti, kokį “paaštrėjimą” turėjo omenyje Amerikos karinė vadovybė, pastūmėdama iš Viduržemio jūros į rytus pagrindinę Šiaurės Atlanto aljanso kuriamos teritorinės priešraketinės gynybos pagrindinį smogiamąjį vienetą”, – sakoma komentare.

“Jeigu turimas omenyje įprastas “vizitas” į šį itin jautrų regioną, tai kodėl jam buvo pasirinktas laivas būtent su tokia ginkluote? Ir koks vaidmuo buvo skirtas kreiserio “Monterey” raketoms-gaudytuvams karinių mokymų “Sea Breeze-2011 scenarijuje, pagal kurį buvo tobulinama ” kovos su piratavimu operacija pagal NATO reikalavimus?”, – pabrėžia URM.

Neseniai Maskva sakė, jog būtų pasirengusi atšaukti savo nepritarimą NATO planui dislokuoti Europoje raketinės gynybos objektus, jeigu būtų suteiktos teisinės garantijos, kad ši sistema nebus nukreipta prieš Rusiją.

NATO šį pasiūlymą atmetė ir sakė, kad teisines garantijas būtų sunku pateikti raštiškai.

Rusijos užsienio reikalų ministerija nurodė, kad “Monterey” atplaukimas į Juodąją jūra demonstruoja akivaizdų Maskvos susirūpinimo nepaisymą.

“Tai daroma sąmoningai, lyg norint pademonstruoti Rusijai, kad niekas nekreips dėmesio į jos nuomonę”, – sakoma ministerijos pareiškime.

“Rusijos atstovai ne kartą pabrėžė, jog mes nepaliksime be dėmesio prie pat mūsų sienų JAV infrastruktūros strateginių dalių ir vertinsime tokius žingsnius kaip grėsmę mūsų saugumui”, – priminė žinyba.

Todėl URM priversta konstatuoti, jog mūsų susirūpinimai, kaip ir iki šiol, ignoruojami, ir kad prisidengiant kalbomis apie bendradarbiavimą PRG srityje, Europoje kuriama ta pati priešraketinė struktūra, apie kurios pavojingus padarinius ne kartą   mes įspėjome savo partnerius Amerikoje ir NATO. Be to, šitai daroma demonstratyviai, tarsi parodant Rusijai, kad niekas neketina atsižvelgti su mūsų nuomonę”.

Tačiau, Maskvos nuomone, “dėsningas klausimas, kiek galima pasikliauti žodiniais patikinimais, kad ji nenukreipta prieš Rusiją”.

JAV priešraketinės gynybos sistemos laivų “žvalgymasis” Juodosios jūros akvatorijoje dar kartą patvirtina, jog būtina parengti aiškias juridines garantijas, kad Europoje dislokuojamos PRG priemonės nenukreiptos prieš Rusijos branduolinio stabdymo potencialą, nurodo URM.

"Veido" archyvas

Rusijos ir JAV prezidentai Vašingtone atrodė kaip seni bičiuliai

Rusijos ir JAV prezidentai dar sykį spaudžią žalią santykių atkūrimo mygtuką ir aiškina, kad dabar dvišaliai santykiai jau tikrai pagerės, o šaltasis karas liks tik niūriuose prisiminimuose.

Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo apsilankymas Baltuosiuose rūmuose praėjusią savaitę tapo vienu labiausiai aptarinėjamų įvykių geopolitinėje erdvėje. Jo susitikimas su JAV vadovu Baracku Obama buvo toks šiltas ir draugiškas, kad politologai ėmė svarstyti, jog nuo ilgai trunkančių kalbų apie santykių “perkrovimo” mygtuką pagaliau pereinama prie realių darbų.

Ir kalbama čia ne apie bulvarinės žiniasklaidos plačiai nušviestą dviejų prezidentų vakarienę greitojo maisto restorane, kuriame mėsainiais smaguriavo ne tik B.Obama, bet ir sveikuoliškumo principus pamynęs D.Medvedevas.
Šio susitikimo esmė – net ir ne tai, kad Rusijos bei JAV prezidentai pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo važinėjosi vienu limuzinu. Kur kas svarbiau – daugybė susitarimų, kuriems anksčiau pritrūkdavo tai laiko, tai noro, tai palankių aplinkybių.

Ko vertas vien B.Obamos išreikštas pritarimas, kad Rusija kuo greičiau prisijungtų prie Pasaulio prekybos organizacijos. Juk Rusija į šią organizaciją veržiasi jau seniai, tik amerikiečiai vis prilaikydavo vadžias: Rusija iš tiesų neatitikdavo kai kurių stojimui būtinų techninių reikalavimų, į kuriuos JAV niekada nesutiko pažiūrėti pro pirštus.
O Rusija irgi labai nesistengė: nepataikavo, o į bet kokį “ne” atsakydavo tuo pačiu. Pavyzdžiui, prieš pusmetį, išgirdusi dar vieną “palaukite”, kerštaudama nusprendė nebeįsileisti amerikietiškos vištienos.

Visai kas kita – praėjęs savaitgalis, kai D.Medvedevas pareiškė panaikinsiąs tokius importo apribojimus, o B.Obama ištarė stebuklingus žodžius, esą Rusija yra tiesiog sukurta priklausyti PPO.

Ir tai dar ne viskas. Pasirodo, B.Obama ir D.Medvedevas rankas vienas kitam spaudė net devynis kartus: tiek susitarimų buvo priimta per kelias valandas Ovaliniame kabinete trukusias derybas.

Pavyzdžiui, sutarta dėl bendros humanitarinės pagalbos nuo riaušių nukentėjusiai Kirgizijai – sunku prisiminti kitą tokį atvejį, kad šios dvi šalys bendromis jėgomis gelbėtų trečią.

Be to, Rusija bei JAV palankiai įvertino ir galimybę rasti būdų, kaip palengvinti abiejų šalių piliečių judėjimą, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės įstatymus ir normatyvinius aktus. Galbūt tai ir nebus bevizis režimas, tačiau bent jau supaprastintos tvarkos po šio susitikimo anksčiau ar vėliau galima tikėtis.

B.Obama bei D.Medvedevas sukirto rankomis ir dėl sankcijų Iranui – nors maždaug net 82 proc. Rusijos gyventojų nepritaria tokiam savo šalies vadovo sprendimui, vis dėlto po ilgo muistymosi Rusija pagaliau nusprendė pritarti, jog Iraną būtina pamokyti už urano sodrinimą. O juk dar prieš porą metų manyta, kad Rusija niekada neprisidės prie kitų Saugumo Tarybos narių, – ji kaip įmanydama mėgino įtikinti Vakarų šalis, jog naujos sankcijos Iranui neduos rezultatų.

Negana to, galingųjų šalių lyderiai sutarė net dėl Kinijos: nors į detales jie nesileido, tačiau nusprendė, kad tiek Rusija, tiek JAV spaus Kiniją vykdyti griežtesnę monetarinę politiką.

Galiausiai prezidentai rado bendrą kalbą ir kitais klausimais, pradedant strategija Afganistane, baigiant kova su terorizmu, dar kartą patvirtintu branduolinės ginkluotės mažinimu ir net slaptųjų tarnybų bendradarbiavimu.
Trumpai tariant, Rusijos ir JAV vadovai akis į akį kalbėjosi temomis, kurių buvo vengiama daugelį metų, gal net dešimtmečių, o vėliau paaiškino, esą čia nėra nieko keisto, nes nuo šiol santykiai pasikeitė ir ilgainiui tik gerės.

Užmirštos temos

Toks staigus santykių atšilimas aiškinamas įvairiai. Juk dar neseniai JAV ir Rusija tik piktai šnairavo viena į kitą, nešykštėdamos viena kitai nei spaudimo, nei kritikos, nei grasinimų.

Prisiminkime, kiek aistrų sukėlė 2008-aisiais vykęs Gruzijos karas, kai Rusija kaltino JAV Gruzijos apginklavimu, o ši Rusiją laikė neabejotina provokatore ir karo kaltininke. Arba kaip Rusiją siutino JAV planai įrengti priešraketinį skydą Lenkijoje.

Dabar staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis: nesutarimai išsisklaidė, o bendri interesai atrodo daug svarbesni nei menki prieštaravimai. Beje, tarp šių “smulkmenų” – toji pati Gruzija, kuri dar taip neseniai buvo svarbiausias dvišalių ginčų šaltinis, žmogaus teisių padėtis Rusijoje ar JAV planai Europoje įrengti priešraketinį skydą. Vašingtone D.Medvedevas ir B.Obama šias temas, regis, sąmoningai pamiršo, nors ir skirtingais sumetimais.

D.Medvedevui santykius su JAV ir apskritai Vakarais parūpo nušlifuoti pirmiausia dėl finansinių interesų. Iškalbingas faktas: prieš D.Medvedevo ir B.Obamos susitikimą abu vadovus supte apsupo Rusijos ir Vakarų verslo kompanijų vadovai: jie nedviprasmiškai ragino abu lyderius kaip į atgyveną numoti ranka į ideologinius nesutarimus ir susikoncentruoti ties konstruktyviais sprendimais, nukreiptais į ateitį.

Tai ypač aktualu Maskvai, kuriai kaip oras būtinos užsienio investicijos. Rusijos ekonominės plėtros ministerijos duomenimis, vien sovietinei infrastruktūrai atkurti šiuo metu stinga maždaug trilijono JAV dolerių – sumos, kurios nė su žiburiu nerasi Rusijos biudžete. Vadinasi, būtina pritraukti užsienio kapitalo, o to nepadarysi nepataisęs savo įvaizdžio ir neparodęs draugiškumo.

Toks scenarijus puikiai pavyko bendraujant su Prancūzija: po skandalingojo “Mistral” sandorio Prancūzija tapo viena geriausių Rusijos bičiulių, o abiejų šalių kompanijos pastaruoju metu pasirašė mažiausiai 25 stambius kontraktus, vertus 6,1 mlrd. JAV dolerių.

Tokiais kontraktais ne ką mažiau suinteresuoti ir amerikiečiai. Juk Rusija yra aštunta pagal dydį pasaulio ekonomika, tačiau užima vos 25-tą vietą tarp JAV prekybos partnerių.

Negalima užmiršti ir to, kad amerikiečiams ypač rūpi Rusijos ketinimai atidaryti aukštųjų technologijų centrą, tad D.Medvedevas net savo vizitą JAV pradėjo nuo apsilankymo Silicio slėnyje – JAV informacinių technologijų ir inovacijų lopšyje, kurio kopiją jis norėtų netrukus išvysti ir Rusijoje.

Be to, Rusijos prezidentas su didžiuliu noru ir net entuziazmu lankėsi kompanijų “Apple”, “Google”, “Twitter” ir “Cisco” įmonėse, o JAV prezidentas pasinaudojo proga paskelbti, kad Rusija iš JAV pirks 50 “Boeing” lėktuvų, kurių bendra vertė siekia apie 4 mlrd. dolerių, ir kad šis sandoris leis sukurti Amerikoje apie 44 tūkst. naujų darbo vietų.

Didesnis stabilumas

Beje, toks Rusijos ir JAV santykių atšilimas, kuris jau vadinamas šaltojo karo pabaiga ir naujos santykių eros pradžia, naudingas ne tik dvišaliams santykiams. Kaip teigia pats B.Obama, visas pasaulis jaučiasi saugesnis tuomet, kai JAV ir Rusija nesipyksta.

Juo labiau kad lyg ir nebėra blaškymosi vertinant Rusiją. Juk iki šiol ji vadinta tai posovietine bičiule, tai žmogaus teises pažeidinėjančiu ir karus provokuojančiu priešu. Dabar tokio vertinimo atsisakyta: Rusija esą yra tiesiog naudinga ir perspektyvi partnerė, su kuria nėra jokio reikalo pyktis, kurios nereikia mėginti perauklėti ir mokyti – svarbiausia palaikyti stabilius ir konstruktyvius santykius.

Analitikų pastebėjimais, prieš 17 mėnesių, kai B.Obama tapo JAV prezidentu, niekas negalėjo net įsivaizduoti, kad santykiai su Rusija taip kardinaliai pasikeis. “Vien tai, kad susitikimai nuo šiol bus orientuoti nebe į senų problemų gvildenimą, kaip paprastai vyksta šaltojo karo laikotarpiu, o į naujus sprendimus, yra labai gera žinia pasauliui”, – pabrėžia Amerikos progreso centro analitikas Samas Charapas.

Viliamasi, kad JAV bei Rusijai radus bendrą kalbą pagerės ir šių valstybių įvaizdis pasaulio akyse, o tai vėlgi prisidės prie didesnio stabilumo. Juk dabar tiek JAV, tiek Rusiją daugiau nei trečdalis viso pasaulio gyventojų vertina neigiamai.