JAV prezidento Donaldo Trumpo veiksmai purto Ameriką ir pasaulį. Jau spėjęs sukelti nerimo savo užsienio sąjungininkams, visų pirma Europai, D.Trumpas sulaukė JAV verslo gigantų pasipriešinimo ir įsivėlė į teisinį konstitucinį konfliktą.

Arūnas BRAZAUSKAS

D.Trumpo įsakas dėl draudimo atvykti į JAV kai kurių šalių piliečiams ir pabėgėlių programos sustabdymo sukėlė pilietinę bei teisinę audrą, kurią prezidentas vargiai nuslopins savo įprasta priemone – tviterio įrašais. O teismai kol kas sprendžia D.Trumpo nenaudai.

Vasario 9 d. 9-osios apygardos (tokių JAV yra 13) apeliacinio teismo San Fransiske trijų teisėjų kolegija vienbalsiai atmetė Teisingumo departamento ieškinį, kuriuo siekta grąžinti D.Trumpo įsaką Nr. 13769, draudžiantį 90 dienų įvažiuoti į JAV septynių musulmoniškų šalių piliečiams. Sausio 27-ąją pasirašyto įsako veikimą vasario 3 d. iš dalies sustabdė Vašingtono valstijos federalinis teisėjas Jamesas Robartas – kol nesibaigs Vaišingtono ir Minesotos valstijų byla prieš D.Trumpą. Ieškinį Baltiesiems rūmams sausio 30 d. pateikė Vašingtono valstijos generalinė prokurorė ir parėmė valstijos gubernatorius, kitą dieną prie ieškinio prisidėjo Minesotos valstija. Ieškinio esmė – minėtas įsakas prieštarauja JAV konstitucijai ir keletui įstatymų.

D.Trumpas tviteryje parašė apie J.Robarto sprendimą: „Šio vadinamojo teisėjo nuomonė, kuri iš esmės išveja teisėsaugą iš mūsų šalies, yra juokinga ir bus atmesta!“

Po to, kai prezidentas parašė apie „vadinamąjį teisėją“ (angl. „so-called judge“), JAV žiniasklaidoje pasirodė antraštės apie „vadinamąjį prezidentą“.

D.Trumpas toliau kovojo tviteriu: jeigu JAV padaugės teroro aktų, reikia kaltinti teismus, nes jie trukdo įgyvendinti prezidento įsaką. Jis leptelėjo, kad žiniasklaida nutyli apie teroristinius išpuolius. Baltieji rūmai netgi paskelbė išpuolių, dėl kurių tylėjo žiniasklaida, sąrašą. Pagrindinės JAV žiniasklaidos priemonės viena po kitos atsikirto, kad dauguma to sąrašo įvykių buvo nušviesti, – taigi Baltieji rūmai ir vėl apsijuokė.

Į prezidento išpuolį prieš teismus reagavo D.Trumpo kandidatas į laisvą Aukščiausiojo teismo teisėjo vietą Neilas Gorsuchas. Kalbėdamasis su senatoriumi demokratu Richardu Blumenthaliu, pasak pastarojo, N.Gorsuchas pareiškė, kad ataka prieš teismų sistemą yra demoralizuojanti. Pats N.Gorsuchas savo pareiškimo neįgarsino, tačiau R.Blumenthalio liudijimas laikytinas oficialiu, nes senatorius pranešė apie kandidato į teisėjus susitikimą su įstatymų leidėjais.

Baltųjų rūmų spaudos atstovui Seanui Spiceriui teko išsisukinėti ir aiškinti, kad nors N.Gorsuchas kalbėjo apie demoralizuojantį poveikį, tačiau tai nesusiję su D.Trumpo tviterio įrašais.

Sukilo verslas

Prieš prezidento įsaką stojo didžiausios Amerikos aukštųjų technologijų bendrovės, suinteresuotos įdarbinti užsienio specialistus. Vasario 6-ąją 127 bendrovės jau buvo pasirašiusios pareiškimą, kuriuo remia teisėjo sprendimą sustabdyti įsako galiojimą. Tai vadinamasis „teismo draugų“ (lot. „amicus curiae“) pareiškimas, kurio teikėjai nėra proceso šalys, tačiau remia vieną iš šalių ir yra pasirengę duoti parodymus. Tarp pareiškėjų – „Amazon“, „Apple“, „Adobe Systems“, „Google“, HP, „eBay“, „Facebook“, „Intel“, „LinkedIn“, „Microsoft“, „Mozilla“, „Patreon“, „PayPal“, „Pinterest“, „Shutterstock“, „Tesla“, „Twitter“, „Uber Technologies“.

Prieš D.Trumpo įsaką griežtai pasisakė „Ford Motor Company“ vadovybė. Automobilių bendrovė įsikūrusi Dirborno mieste Mičigano valstijoje. Arti 40 proc. iš 100 tūkst. „Ford“ sostinės gyventojų yra arabų kilmės, nemažai jų dirba „Ford“ gamyklose. Dar sausio pradžioje „Ford“ vadovybė pozityviai įvertino D.Trumpo išrinkimą – esą tai gali būti naudinga JAV automobilių pramonei. Tuo metu visi automobilininkai buvo sunerimę dėl D.Trumpo tviterio įrašų, kuriais jis peikė arba gyrė kompanijas – priklausomai nuo to, kur surenkami automobiliai JAV rinkai: pačiose JAV ar Meksikoje, ar automobiliams naudojamos meksikietiškos dalys. Dėl tų tviterio įrašų biržoje smuko „Toyota“ ir „General Motors“ akcijos. „Ford“ finansų direktorius Bobas Shanksas pareiškė, kad komunikavimas tviteriu yra inovatyvus, nes apeinama žiniasklaida ir galima tiesiogiai bendrauti su D.Trumpą palaikiusiais rinkėjais.

JAV verslo gigantai užima įvairias pozicijas skirtingų D.Trumpo veiksmų atžvilgiu. Antai „Intel“ parėmė įvažiavimą draudžiančio prezidento įsako sustabdymą, tačiau po poros dienų „Intel“ vadovas Baltuosiuose rūmuose iškilmingai paskelbė apie ketinimą investuoti 7 mlrd. dolerių į naują gamyklą Arizonoje. Elono Musko „Tesla“ ir „SpaceX“ – tarp „teismo draugų“, pasisakančių prieš D.Trumpo įsaką. O pats E.Muskas pasiliko D.Trumpo verslo patarėjų taryboje, nors „Uber Technologies“ vadovas Travis Kalanickas iš tarybos pasitraukė būtent dėl to įsako.

Vasario 7 d. Larry Summersas, buvęs prezidento Baracko Obamos ekonomikos patarėjas ir iždo sekretorius prezidento Billo Clintono laikais, pareiškė CNBC televizijai, kad D.Trumpo ketinimai nutraukti kelias galiojančias laisvosios prekybos sutartis yra „kontrproduktyvūs“ ir „pavojingi“. Jo požiūriu, jeigu JAV atsitvers siena, tą patį padarys ir kitos šalys, ir tai bus katastrofiška JAV ilgalaikių saugumo interesų atžvilgiu. Pasak L.Summerso, Meksika gali atsitverti labiau nei JAV. Kita vertus, dėl D.Trumpo kalbų, pažadų ir tviterio įrašų Meksikos pesas nuvertėjo 15 proc. – vadinasi, gundymas gaminti Meksikoje, dėl ko D.Trumpas peikė JAV bendroves, ypač automobilininkus, tapo svaresnis irgi 15 proc., nes tiek atpigo meksikietiškos prekės.

Pernai per pokalbį su finansininku Davidu Smicku, internetinio leidinio „The International Economy“ redaktoriumi, L.Summersas apibūdino JAV finansų būklę. D.Smickas domėjosi, kodėl po 2008-ųjų finansų krizės į JAV plūstančio kapitalo srautas padidėjo dukart. Jis konstatavo, kad ne vien Rusijos oligarchai ir turtingi kinai investuoja JAV, bet ir nemažai vokiečių  perka įmones Amerikoje, nors krizė turėjo diskredituoti JAV rinkų reguliavimo tvarką. Iš kur ta meilė JAV? – klausė D.Smickas.

Pasak L.Summerso, Amerika – vis dar rami užuovėja investuotojams. Tai šalis su išplėtota pramone, kur kiekybiškai auga darbo jėga ir dinamiškai vystosi technologijos.

L.Summerso požiūris į alternatyvias doleriui valiutas: šiandien euras – daug problemiškesnė konstrukcija nei prieš 10 metų. Jis pacitavo kitą ekonomistą, kuris teigė, kad krizė tvenkiasi daug ilgiau, negu visi mano, ir įvyksta daug greičiau, negu buvo galima tikėtis. Daugelis buvo labai sunerimę dėl euro įvedimo 1999 m., nors pirmieji euro gyvavimo dešimtmečiai buvo be debesėlio tuo atžvilgiu, kad problemos neiškilo greitai, o kai iškilo, pasirodė daug rimtesnės, nei anksčiau prognozuota. L.Summerso išvada: doleris vis dar patrauklus investuotojams ir neturi konkurentų.

Bankai paskambino varpeliu

Iš pradžių rinkos teigiamai reagavo į D.Trumpą. Sausio 25-ąją, praėjus kelioms dienoms po D.Trumpo inauguracijos, Niujorko biržos „Dow-Jones“ (DJ) indeksas pirmąkart pasiekė istorines aukštumas – 20 000 žymenį. Apskritai nuo D.Trumpo išrinkimo iki inauguracijos sausio 20 d. DJ indeksas išaugo arti 10 proc., o kitas ne mažiau ženklus „Standard & Poors“ (SP) – apie 7 proc. Akcijų kursai kilo, nes investuotojai tikėjo D.Trumpo pažadais reformuoti mokesčių sistemą, sumažinti verslo suvaržymus ir investuoti į stambius infrastruktūros projektus.

Tačiau pirmosiomis savo kadencijos savaitėmis D.Trumpas ėmėsi prieštaringų veiksmų, kuriems verslas nepritaria. Tai prekybos sutarčių anuliavimas ir imigracijos ribojimas.

Vasario 6 d. trys iš keturių didžiausių JAV bankų paskelbė prognozes, kurios nušviečia rizikas, susijusias su D.Trumpo prezidentavimu. Bankai perspėjo investuotojus, kad šie būtų atsargūs.

„Goldman Sachs“ pareiškime teigiama, kad D.Trumpo programa yra rizikinga, nes mokesčių mažinimas ir infrastruktūros projektai gali stimuliuoti ekonomikos augimą, tačiau to teigiamą poveikį gali nusverti prekybos ir imigracijos suvaržymai. Pasak „Goldman Sachs“ ekonomistų, pirmąjį metų mėnesį rizikų balansas yra mažiau pozityvus nei anksčiau. Banko požiūriu, JAV Kongreso respublikonai nelabai sutaria, kaip išardyti ankstesnio prezidento B.Obamos socialinės rūpybos sistemą, vadinamąją „Obamacare“, todė ir sprendimų dėl mokesčių reformos ir infrastruktūros finansavimo negali greitai atsirasti.

Bankas „Wells Fargo“ sunerimęs dėl politinės sumaišties ir protestų, vykusių pirmosiomis D.Trumpo prezidentavimo savaitėmis. Pasak banko analitikų, prieštaringa politika ir geopolitiniai įvykiai gali sulėtinti pasaulio ir JAV ekonomikos atsigavimą. Todėl „Wells Fargo“ rekomenduoja investuotojams rinktis konservatyvią investavimo strategiją.

„Bank of America“ pareiškime svarstoma, kad santykinai žemas nedarbo lygis JAV apsunkins ekonomikos augimą, kokio norėtų D.Trumpas. Bankas perspėja, kad prezidento planai didinti išlaidas infrastruktūrai gali paprasčiausiai atvesti prie atlyginimų infliacijos ir stipresnio dolerio, o tai apsunkintų JAV produkcijos konkurenciją užsienio rinkose.

Minėtame interviu L.Summersas ramiai ir taikiai svarstė apie dolerio ir euro santykius. Jis nelabai jaudinosi dėl vadinamojo kiekybinio palengvinimo (angl. santrumpa QE – „quantitative easing“), kaip dabar korektiškai vadinamas „pinigų spausdinimas“, t.y. jų kiekio didinimas. Nors Europos centrinis bankas (ECB) aktyviai vykdė QE, keldamas įtarimų, kad tuo siekia devalvuoti eurą, L.Summersas pripažino, jog QE tikslas – be viso kito, didinti verslui prieinamų kreditų kiekį. Bet pabėgėlių krizė Europoje ir neaiški politinė perspektyva dėl stiprėjančių populistinių partijų didino grėsmę, kad kapitalas iš ES ims bėgti į Ameriką. Tačiau, kaip rodo vasario pradžioje paskelbtos trijų JAV bankų prognozės, D.Trumpo veikla tapo veiksniu, dėl kurio Amerika gali tapti mažiau patraukli investicijoms.

L.Summersas atkreipė dėmesį, jog globaliame ūkyje siekiama susitarti, kad ekonominės galybės – JAV, ES, Japonija nesinaudotų valiutų kursais, norėdamos įgyti ryškių konkurencinių pranašumų. Kitaip tariant, valiutų karai, kai valiutos devalvuojamos, nėra toleruotini.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2017-m

"Scanpix" nuotr.

Sausio 20 d. inauguruoto JAV prezidento Donaldo Trumpo pirmoji darbo savaitė pagal priskaldytų malkų kiekį galbūt pranoksta kelių vangesnių užsienio vyriausybių darbus kartu sudėjus. D.Trumpas išleido pluoštą įsakų, jo komanda konfrontavo su šalies žiniasklaida, buvo nulipdytas „alternatyvių faktų“ terminas.

Sausio 23 d. prasidėjo prezidento darbo savaitė. Jis išleido įsaką, kuriuo JAV pasitraukia iš Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutarties.

D.Trumpas uždraudė JAV mokesčių mokėtojų pinigais remti tarptautines organizacijas, platinančias informaciją apie abortus. Ta proga jo spaudos sekretorius pareiškė, kad JAV prezidentas atstovauja ir negimusiems amerikiečiams.

Per savaitę naujasis prezidentas pasirašė įsaką dėl dujotiekių tiesimo per indėnų žemes, jei tik bus naudojamas amerikietiškas plienas. Šį projektą anksčiau buvo sustabdęs B.Obama. D.Trumpas spėjo pareikšti, kad kankinimai gali duoti naudos, įsakyti Pentagonui per 30 dienų parengti „Islamo valstybės“ sutriuškinimo planą.

D.Trumpas pasirašė įsaką dėl sienos statybos Meksikos pasienyje, pareiškė, kad projektas bus finansuojamas nustačius importui iš Meksikos 20 proc. muitą. Nenuostabu, kad Meksikos prezidentas atidėjo vizitą į JAV.

Užtat Jungtinės Karalystės (JK) premjerė Theresa May tapo pirmąja vyriausybės vadove, susitikusia su D.Trumpu jam užėmus postą. Juodu pasišnekėjo apie ypatingų JAV ir JK ryšių stiprinimą.

Prezidento administracijai patvirtinus, kad rengiamas įsakas dėl sankcijų Rusijai atšaukimo, sausio 28 d. įvyko D.Trumpo ir Rusijos prezidento telefoninis pokalbis, trukęs 40 min. Detalės neatskleistos. Tą pačią dieną D.Trumpas telefonu kalbėjosi su dviem sąjungininkais iš Europos. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir D.Trumpas sutarė, kad NATO organizacija yra ypač svarbi ir jos nariai turi deramai ją finansuoti. Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as perspėjo JAV partnerį dėl protekcionizmo pavojų. Tą pačią dieną Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų duetas pareiškė, kad dalies sankcijų Rusijai atšaukimo sąlyga – vadinamųjų Minsko susitarimų dėl Ukrainos įgyvendinimas. O Baltųjų rūmų atstovas pareiškė, kad esminė prielaida atšauti Rusijai taikomoms sankcijoms – reikšmingas tos šalies dalyvavimas kovoje su terorizmu.

Tačiau visi pirmosios D.Trumpo savaitės darbai nublanko, palyginti su pasauliniu pasipiktinimu, kuris kilo dėl sausio 27 d. pasirašyto įsako, 90 dienų uždariusio JAV sienas Irako, Sirijos, Sudano, Libijos, Somalio ir Jemeno piliečiams. Greta to 120 dienų uždrausta įvažiuoti pabėgėliams iš Sirijos. Niujorko teismas kaipmat uždraudė deportuoti įsake nurodytus asmenis. Tačiau teismas neišaiškino, kur jiems dėtis, kai jie atsidurs JAV.

Arūnas BRAZAUSKAS
Bikiniu praminto maudymosi kostiumėlio jubiliejus pernai praėjo be didelio triukšmo. Paplūdimio uniformos istorija tokia. Automobilių inžinierius Louisas Réardas iš motinos paveldėjo apatinių drabužių verslą. Moterys, kurios raitojo palankus, kad labiau nudegtų saulėje, pažadino inžinieriaus atjautą, ir jis pasiūlė minimalistinį sprendimą: paplūdimy pakanka keturių medžiagos trikampių, dviejų didesnių, dviejų mažesnių, susiūtų poromis, – būtent toks klasikinis bikinis.

L.Réardo išradimą 1946-ųjų vasarą viename iš Paryžiaus baseinų pristatė striptizo šokėja. Drabužių dizaineriu tapęs automobilininkas vykusiai parinko pavadinimą. Tais metais JAV pradėjo branduolinius bandymus Bikinio atole Didžiajame vandenyne. Tai pasibaigė tik 1958 m., buvo susprogdinti 23 užtaisai.

Bikinio vardas asocijavosi su grėsme, karu, mirtimi. Ir dabar atole radiacijos lygis viršija normą. Tas maudymosi kostiumėlis irgi buvo savaip „sprogstamas“. Striptizo šokėja jį demonstravo todėl, kad neatsirado kitų tam pasiryžusių manekenių. Prancūzas Jacquesas Heimas pora mėnesių prieš L.Réardą sudrebino rinkas minimalistiniu maudomuku „atome“, tačiau nugalėjo bikinio „radiacija“ – su paplūdimiu mes siejame pastarąjį žodį.

Dviejų dalių maudymosi kostiumėlis ir branduolinis ginklas pirmiausia audrina vaizduotę. Bomba dar ir didžiulius žemės plotus padaro netinkamus gyventi.

Galima įžvelgti ir daugiau sąsajų. Ir bikinis, ir atominė bomba yra savaip minimalistinės technologijos. Mažinti tuos keturis trikampius ir didinti niekuo nepridengtą kūno plotą galima tik iki tam tikros ribos, už kurios net ir ploniausiu siūleliu pridengta moteris vis tiek bus laikoma nuoga. Atominio ginklo naudojimas irgi turi sveiko proto ribas. Kovai parengtų branduolinių galvučių, kurias turi, pavyzdžiui, Rusija ir JAV, abi maždaug po 1,8 tūkst., – akivaizdžiai per daug, kad visos būtų panaudotos. Tikėtina, kad iki pirmosios salvės vyktų intensyvios derybos. Jeigu vis dėlto prasidėtų branduolinis karas, viso to arsenalo sprogdinimas reikštų kariaujančių valstybių savižudybę. Kartu susinaikintų ir dabartinė žmonijos civilizacija.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas su bikiniu susijęs bent keliais atžvilgiais. Visų pirma jis merginų grožio konkursų organizatorius, kuris 2013-aisiais būdamas Maskvoje aktyviai komunikavo su konkurso „Mis Visata“ dalyvėmis, pavyzdžiui, pasak mis Vengrijos, pasikvietė ją į numerį.

Kas buvo D.Trumpas iki š.m. sausio 20-osios? Valdžios neturintis žmogus, kuris judino rinkas, varė iš proto sąjungininkus bei priešininkus vien savo kalbomis ir trumpais tviterio įrašais. Panašiai ir bikinis nuo 1946-ųjų vis dar padrebina vaizduotę, nors tai tik dvi medžiagos atraižos.

O kaip politikas D.Trumpas jau padarė pareiškimų, tiesiogiai susijusių su branduoliniais ginklais. Pernai gruodį jis tviteryje parašė, kad JAV turi stiprinti savo branduolinį arsenalą, kol pasaulis neatsipeikės dėl branduolinio ginklo. Kitaip tariant, reikia ginkluotis, kad kiti išsigąstų ir būtų nuolaidesni dėl nusiginklavimo.

Artėjant inauguracijai D.Trumpas atskleidė kortas dėl nuolaidų Rusijai. Jis pareiškė, kad siūlys Vladimirui Putinui gerokai sumažinti kovai parengtų branduolinių galvučių skaičių. Jei Rusija sutiktų, pasak D.Trumpo, tai būtų prielaida palengvinti ar net panaikinti sankcijas, kurios Rusijai įvestos dėl Krymo užgrobimo ir agresijos prieš Ukrainą.

Kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama priminė, kad jis bergždžiai įtikinėjo V.Putiną mažinti branduolinius arsenalus. 2013-aisiais JAV ir Rusijos prezidentai apsikeitė laiškais. Amerika siūliusi įsileisti rusų inspektorius į priešraketinės gynybos objektus. V.Putinas atsakė aptakiai, o 2014-aisiais valstybių santykiai labai pablogėjo dėl Ukrainos.

Vertinant D.Trumpo pasiūlymus V.Putinui nereikėtų pamiršti, kad abu labu tokiu. Rusijos prezidentas gali paskelbti, kad jo šalies pajėgos išvedamos iš Sirijos, ir pradėti ten didinti jų skaičių. D.Trumpas gali deklaruoti ginklavimosi varžybų pradžią ir tuo pat metu siūlyti Rusijai mažinti branduolinius arsenalus. Jo valioje kelti Rusijai reikalavimus, kurie panėšėtų į užduotį sunešioti geležines kurpes. Kitaip nei Rusija, Amerika turi daugiau išteklių, kad keltų neįmanomas sąlygas.

"Scanpix" nuotr.

Sausio 20 d. bus inauguruotas naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Nors ši diena JAV jau daugybę dešimtmečių pažymima pagal nusistovėjusias tokios ceremonijos tradicijas, D.Trumpas ir tradicijos – du nesuderinami dalykai. Taigi nieko stebėtina, kad ir jo inauguracija nebus įprasta, pradedant rimtąja, baigiant „linksmąja“ dalimi.

Tarkime, paprastai tokiame renginyje veržiasi dalyvauti visos didžiausios muzikos žvaigždės. Pavyzdžiui, 2009 m. Baracko Obamos inauguracijos šventėje sėkmė dainuoti nusišypsojo atlikėjai Beyonce. O štai šiemet žvaigždžių nebus – D.Trumpo inauguracijos organizatoriai nerado nė vieno savanorio. Tokios „garbės“ atsisakė Eltonas Johnas, Charlotte Church, Moby ir kiti.

„Taigi, vietoj žvaigždžių apsupties D.Trumpo inauguracija vyks kamerinėje aplinkoje ir labiau primins karūnavimą, nei TV šou. Be to, mums pasisekė, kad pats išrinktasis prezidentas yra pasaulinio lygio žvaigždė“, – sako jo inauguracijos renginio organizatoriai.

Dar viena naujovė – D.Trumpas atsisakė Charleso Brotmano paslaugų. Ch.Brotmanas – 89 metų ceremonmeisteris, be kurio neapsiėjo nė vieno JAV prezidento inauguracija nuo pat 1957 m., kai buvo inauguruotas Dwightas Eisenhoweris.

Vis dėlto permainos ceremonijos metu amerikiečius jaudina kur kas mažiau nei galimos permainos JAV politikoje. Kaip rašo „Politico.com“, prezidento postas nepakeis D.Trumpo, užtat D.Trumpas ketina pakeisti prezidento postą.

Pirmieji neįprasto vadovavimo požymiai jau plačiai aprašinėjami. Antai per pirmąją spaudos konferenciją išrinktasis prezidentas iškoneveikė žurnalistus ir oponentus, aiškiai leido suprasti, kad nepateiks savo mokesčių deklaracijos, neperduos savo turtų ar kompanijos anoniminiam valdymui, nepasmerks Vladimiro Putino, o sieną su Meksika pradės statyti „kaip galima greičiau“.

Dar labiau neįprasta – prezidentu dar netapusio D.Trumpo konfrontacija su JAV žvalgyba. Priminsime, jog likus savaitei iki inauguracijos ir minėtos spaudos konferencijos išvakarėse JAV žvalgybos vadovai informavo D.Trumpą, kad Rusijos tarnybos yra sukaupusios smarkiai jį kompromituojančios asmeninės ir finansinės informacijos.

Atsakydamas socialiniame tinkle „Twitter“ D.Trumpas apkaltino Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) vadą Johną Brennaną sąmoningu kenkimu, sekimu ir slaptos informacijos nutekinimu. „Postą paliekantis CŽA vadovas Johnas Brennanas sukritikavo išrinktąjį prezidentą Trumpą dėl Rusijos grėsmės. Tikrai? Negalėjo veikti dar prasčiau – pažiūrėkite į Siriją, Krymą, Ukrainą ir Rusijos branduolinio arsenalo augimą. Negerai! Ar tai ir yra netikrų naujienų nutekintojas?“ – parašė D.Trumpas.

CŽA atsisakė komentuoti šį D.Trumpo mestą kaltinimą, kaip ir ankstesnį jo pareiškimą, esą JAV žvalgybos darbas primena nacių Vokietijos dezinformacijos skleidimą.

"Scanpix" nuotr.

Kadenciją baigiantis JAV prezidentas Barackas Obama sausio 10-ąją pasakė paskutinę prezidentinę – atsisveikinimo kalbą. Tai proga ne tik jam pačiam, bet ir visam pasauliui įvertinti jo per aštuonerius metus nuveiktus darbus.

Rima JANUŽYTĖ

„Aš laikau tai galimybe padėkoti jums visiems už nuostabų laikotarpį, pažymėti šalies pokyčius į gerąją pusę per pastaruosius aštuonerius metus, taip pat pasidalyti mintimis apie tai, kuria linkme turime žengti ateityje. Nuo 2009 m. susidūrėme su daugybe sunkumų, bet jie mus sustiprino“, – sakė Amerikos prezidentas, tęsdamas prieš 220 metų George’o Washingtono pradėtą atsisveikinimo kalbų tradiciją.

Tokių kalbų turinys per kelis šimtmečius gerokai pakito, kaip ir politinė, ekonominė, socialinė JAV padėtis.

Barackas Obama Ameriką iš savo pirmtako George’o W.Busho „paveldėjo“ toli gražu ne pačios geriausios formos: JAV nesisekė Antrajame Persų įlankos kare ir Afganistane. Šalyje buvo prasidėjusi viena rimčiausių finansinių krizių. Skurdas didėjo, visuomenė piktinosi: 2008 m. vos 13 proc. amerikiečių manė, kad jų šalis juda tinkama linkme.

Tokią savo šalį Čikagos Granto parke su šeima 2008 m. lapkritį vykusių rinkimų naktį pasveikino naujasis – 44-asis Amerikos prezidentas B.Obama. Su kokia ja atsisveikina ir kokią perduoda naujai išrinktam šalies vadovui Donaldui Trumpui?

B.Obamos akimis

Pats B.Obama pasakytų nedvejodamas: jis išgelbėjo Ameriką nuo Didžiosios depresijos, šalį padarė saugesnę, pagerino jos įvaizdį pasaulio akyse. Be to, „užbaigė du karus“ – išvedė karius iš Irako ir pamažu juos sugrąžina iš Afganistano. Dar pridurtų, kad esą pavyko izoliuoti Vladimirą Putiną (kiek šis izoliuotas ir, jeigu taip, kiek tai B.Obamos nuopelnas – diskusijų klausimas).

Sėkme jis pavadintų ir JAV „pasirodymą“ Artimuosiuose Rytuose, kurie dabar esą bent jau nebediktuoja JAV savo sąlygų energijos išteklių klausimu.

Tai – pats optimistiškiausias B.Obamos vertinimas, ir, ko gero, joks istorikas praėjus pusei amžiaus apie šį prezidentą nekalbės su tokiu patosu. Tačiau kai kurie B.Obamos nuopelnai, matyt, vis dėlto bus įrašyti į vadovėlius, net jei tai, kas vieniems yra didžiulis laimėjimas, kitiems gali atrodyti tikra katastrofa.

Kalbant labai bendrai, B.Obamai daugiau ar mažiau pavyko „balansuoti“ – jis sugebėdavo apraminti nepatenkintų mažumų aistras ir sušvelninti daugumos poziciją. Milijonus imigrantų jis „ištraukė iš šešėlio“. Jam rūpėjo socialinis teisingumas ir lygybė – bent jau taip jis visuomet sakė. B.Obama yra ir, tikėtina, ateityje bus vadinamas taikos prezidentu, lygybės prezidentu, niekas iš jo nebeatims ir to, kad jis tapo pirmuoju JAV prezidentu, įvertintu Nobelio taikos premija.

Filosofas prof. Leonidas Donskis praėjusią vasarą apie B.Obamą rašė kaip apie JAV prezidentą, suvaidinusį ne tik simbolinį, bet ir itin reikšmingą politinį vaidmenį JAV vidinės konsolidacijos procesuose. „Jo nepriekaištingas kalbėjimo menas, aistringa ir puiki retorika priminė ir Martino Lutherio Kingo kalbas – manęs niekada neapleido mintis, kad Obamos prezidentavimas buvo istorinė misija kovos už pilietines ir žmogaus teises herojų pradėtų darbų kontekste“, – rašė L.Donskis.

Nuveikti ir nenuveikti darbai

Na, o ką B.Obama pakeitė į gera, vertinant pagal lūkesčius, kurių turėjo už jį balsavę amerikiečiai, ir pagal tai, ką jiems prieš pirmuosius ir antruosius rinkimus buvo žadėjęs pats B.Obama?

Nuo 2008 m. JAV kariai išties buvo pagaliau išvesti iš Irako, sušvelnėjo santykiai su Kuba, buvo nukautas Osama bin Ladenas, pasirašytas branduolinis susitarimas su Iranu. Praėjusiais metais įvyko ir reikšmingas santykių pagerėjimas su Japonija: B.Obama tapo pirmuoju JAV vadovu, apsilankiusiu Hirošimoje, o Japonijos premjeras Shinzo Abe per šias Kalėdas apsilankė Perl Harbore.

Amerikoje irgi įvyko nemažai pokyčių, kai kurie jų – tikrai neginčijamai ryškūs ir svarbūs. Ar geri – nuomonės išsiskiria, tačiau nepaneigiamas faktas, kad 20 mln. iki tol neapdraustų amerikiečių, pradėjus taikyti „Obamacare“ programą, šiandien turi sveikatos draudimą. Ši reforma – vienas pačių svarbiausių B.Obamos nuveiktų darbų.

Nors demokratai neretai kritikuojami, kad dėl B.Obamos reformų išaugo draudimo įmokos, tačiau tam tikri reformos elementai, ypač nuostatos, draudžiančios sveikatos draudimo bendrovėms atsisakyti drausti asmenis dėl jau esamų sveikatos sutrikimų bei leidžiančios tėvams įtraukti savo vaikus į šeimos sveikatos draudimo planus, kol jiems sukaks 26 metai, visuomenės vertinami itin palankiai.

Nepaneigsi ir to, kad nedarbo lygis JAV sumažėjo beveik perpus – nuo 7,8 proc. B.Obamos kadencijos pradžioje (kai jis toliau didėjo) iki 4,9 proc. šiuo metu (ir jis nuolat mažėja).

Įspūdingai sumažėjo ir biudžeto deficitas. B.Obamai atėjus į valdžią jis siekė 1,4 trln. dolerių. Dabar nesiekia 500 mlrd. dolerių (pernai buvo 439 mlrd. dol.) ir yra mažiausias nuo 2007 m.

B.Obama neribotam laikui atidėjo JAV jau gyvenančių arba šalies pilietybę turinčių vaikų tėvų deportaciją. Be to, sustiprino socialinę nelegaliai į šalį su tėvais atvykusių vaikų apsaugą („The Dream Act“).

Aukščiausiojo teismo teisėjomis pirmą kartą istorijoje tapo dvi lotynų kilmės moterys – Elena Kagan ir Sonia Sotomayor.

B.Obama, nors ir susidurdamas su nemažu pasipriešinimu, iškovojo ir teisę tuoktis homoseksualioms poroms. Nors 2011 m. B.Obama vis dar apgailestavo, kad šiuo klausimu jam sunkiai sekasi, jau po poros metų, 2013 m. birželį, Aukščiausiasis teismas priėmė istorinį sprendimą atšaukti įstatymą, draudžiantį taikyti federalines lengvatas homoseksualioms poroms. Tiesa, šis sprendimas dar neužtikrino vienalyčių santuokų įteisinimo visoje šalyje, palikdamas teisę spręsti šį klausimą pačioms valstijoms. Bet 2015 m. vasarą Aukščiausiasis teismas pripažino, kad gėjų santuokos yra teisėtos visose JAV valstijose.

Žaliųjų idėjų triumfas?

Vienas svarbiausių B.Obamos laimėjimų – pernai ratifikuota Paryžiaus klimato sutartis. Šiuo dokumentu Jungtinės Valstijos, kaip ir visos kitos šalys, įsipareigojo kovoti su klimato kaita, o B.Obama tai pavadino „akimirka, kai mes pagaliau nusprendėme išgelbėti savo planetą“.

Beje, žodžius jau lydi darbai: atsinaujinančių šaltinių elektros energijos gamyba JAV patrigubėjo, o vien vėjo gaminamos elektros suvartojimas šalyje padidėjo penkis kartus. Pavyzdžiui, itin vėjuotoje Kanzaso valstijoje iš vėjo gaunama elektros energija užtikrina apie 20 proc. visos čia suvartojamos elektros energijos.

Be to, 2015 m. B.Obama sustabdė „Keystone XL“ naftotiekio projektą, Amerikoje tapusį kovos su klimato kaita simboliu.

Tiesa, oponentai atkreipia dėmesį, kad lygiai taip pat sėkmingai B.Obama gelbėjo merdinčią automobilių pramonę, rėmė itin taršias gamybos šakas. Žodžiu, laviravo, kiek galėjo.

Iš B.Obamos galbūt daugiau tikėjęsi kairieji pasakytų: visi jo nuveikti darbai – ne nuopelnai, o nesėkmės. Ir būtų iš dalies teisūs. Pavyzdžiui, B.Obama taip ir nesugebėjo iki galo išspręsti Afganistano klausimo, o amerikiečių kariai ir dabar ten tebedislokuojami, net jei B.Obama aiškina „užbaigęs“ šį karą.

Be to, jo vadovavimo laikotarpiu buvo deportuota daugiau žmonių nei bet kurio kito prezidento vadovavimo metais per visą JAV istoriją.

Socialinė nelygybė ir pajamų žirklės JAV dar labiau padidėjo, o korporacijų pajamos pasiekė naujų rekordų. 

Kaip rašo kairesnės pakraipos JAV apžvalgininkai, B.Obama nubrėžė raudoną liniją Sirijoje, o paskui pats ją peržengė. Ką jau kalbėti apie JAV poziciją Jemene, Somalyje ar Hondūre, kuriame leido įvykti valdžios perversmui ir kurio gyventojai šiandien gyvena dramatiškomis sąlygomis.

Galiausiai yra dalykų, kurių B.Obama apskritai nepadarė, nors buvo žadėjęs. Pavyzdžiui, jam vadovaujant Amerikoje sausi iš vandens išlipo ekonomikos kolapsą sukėlę asmenys, o jiems išaiškinti ir nubausti įsteigta speciali agentūra, kaip vėliau paaiškėjo, tik imitavo darbą. B.Obama neuždarė ir Gvantanamo kalėjimo, nors nuo pat pirmosios kadencijos pradžios aiškino, kad tai esąs jo pagrindinis uždavinys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2017-m

H.Clinton, D.Trumpas

Melania Trump, priversta komentuoti spalio 7-ąją paviešintą skandalingą garso įrašą, pasakė, kad jos vyrą Donaldą Trumpą nepagarbiai kalbėti apie moteris išprovokavo TV laidos „Access Hollywood“ vedėjas Billy Bushas. „Buvau nustebinta, nes tai ne tas žmogus, kurį pažįstu“, – pasakė kandidato į JAV prezidentus sutuoktinė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nesileidžiant į bergždžius svarstymus, kad D.Trumpas galėjo neatpažįstamai pasikeisti nuo 2005-ųjų, kai atvirai pasisakė apie moteris (gal jis tapo dorybės įsikūnijimu?), verta atkreipti dėmesį į anglų kalbos idiomą „to egg on“, kurią pavartojo Melania, aiškindama, kad jos vyrą išprovokavo. Pažodžiui tai reiškia „apvaisinti“, „pridėti kiaušinėlių“.

Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.

Pasaulio ateities požiūriu, gal ne tiek svarbu, ar D.Trumpas tapo padoresnis moterų atžvilgiu, kiek tai, ar kas nors toliau gali jame „dėti kiaušinėlius“. Norinčiųjų ką nors į jį paleisti – tikrai ne vienas: per 497 rinkimų kampanijos dienas iki spalio 25-osios jis viešai įžeidė 281 žmogų ar organizaciją, vadinasi, kas 42 val. provokuoja bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Kitas klausimas, ar lengvai išjudinamas žmogus, kuris nuolatos įžeidinėja kitus, išties yra lengvai paveikiamas tų, kurie ne vien „deda kiaušinėlius“, bet ir moka pinigus? Ar nevaldomo D.Trumpo kova dėl JAV prezidento posto nėra kokio nors sąmokslo dalis?

Nepavykęs „spalio siurprizas“

Kaip „dedami kiaušinėliai“, atskleidė nesenas pavyzdys, kai D.Trumpas, kritikuodamas H.Clinton, pacitavo klaidingą informaciją, kurią jam pakišo su Rusija susijęs leidinys.

Spalio 7 d. „WikiLeaks“ paviešino tai, ką pavogė esą iš H.Clinton rinkimų štabo vadovo Johno Podestos pašto dėžės. Rusijos valdžiai priklausanti žinių agentūra „Sputnik“, turinti biurą Vašingtone, iš tūkstančių laiškų atrinko vieną – H.Clinton buvusio patarėjo Sidney Blumenthalio laišką, kuriame šis parašė, kad buvo galima išvengti 2012 m. rugsėjo 11-osios antpuolio Bengazyje (Libija), per kurį žuvo JAV pasiuntinys ir dar vienas diplomatas. S.Blumenthalis neva darė išvadą, kad JAV respublikonų teiginiai, jog valstybė sekretorė H.Clinton deramai nepasirūpino Amerikos diplomatų saugumu, yra teisėta rinkimų kampanijos tema. D.Trumpas viešai pacitavo S.Blumenthalio laišką. „Sputnik“ laišką pavadino „spalio siurprizu“ – taip JAV politiniu žargonu vadinamas įvykis, galintis paveikti lapkričio 8 d. vykstančių prezidento rinkimų baigtį.

Visas tas „siurprizas“ iš tiesų buvo „žurnalistinė klaida“. „Sputnik“ redaktorius Billas Moranas tyčia ar netyčia pacitavo S.Blumenthalio laišką, kuriame šis pateikia „Newsweek“ žurnalisto Kurto Eichenwaldo straipsnio ištraukas. Tai K.Eichenwaldas, o ne S.Blumenthalis kritikavo H.Clinton.

K.Eichenwaldas supyko, kad jo tekstas priskirtas kitam žmogui, ir parašė straipsnį „Brangieji Donaldai Trumpai ir Vladimirai Putinai, aš nesu Sidney Blumenthalis“. Žurnalistas teigė, kad klaidingas citavimas yra tyčinis, ir D.Trumpas veikia kartu su Rusijos kontroliuojama žiniasklaida. H.Clinton rėmėjai ėmė teigti, kad „WikiLeaks“ publikuoja sufabrikuotus dokumentus.

Galiausiai B.Moranas pašalino žinią iš „Sputnik“ tinklalapio.

Visa ši istorija dar kartą primena, kad informacijos teisingumas, leidinio patikimumas, žurnalistų reputacija tampa itin svarbiais dalykais politinėje kovoje – ypač kai besirungiančios pusės apšaudo viena kitą informacinėmis „glindomis“ (taip vadinamas vieno iš mažų gyvių kiaušinėlis).

Trumpai ir Clintonai: draugystė šeimomis

Bet buvo laikas, kai H.Clinton ir D.Trumpas nesvaidė vienas kitam jokių bjaurių kaltinimų, nes palaikė itin draugiškus santykius. Tarp aukštuomenės fotografijų, išspausdintų po D.Trumpo ir Melanios sutuoktuvių 2005-aisiais, greta trečiąkart prie altoriaus einančio milijonieriaus ir jo išrinktosios galėjai matyti H.Clinton ir Billą Clintoną. Tapęs kandidatu į prezidentus D.Trumpas aiškino, kad Clintonai neturėjo kitos išeities, kaip ateiti į vestuves, nes jis gausiai aukojo Clintonų labdaros fondui, taip pat rėmė H.Clinton rinkimų į JAV Senatą kampaniją ir kovą dėl jos nominavimo demokratų kandidate į prezidentus 2008-aisiais.

„Man jis patinka. Mėgstu žaisti su juo golfą“, – apie D.Trumpą CNN 2012-ųjų gegužę pasakė B.Clintonas. Kiek anksčiau D.Trumpas „Fox News“ pareiškė, kad B.Clintonas yra šaunus vaikinas.

„The Washington Post“ rašė, kad 2015-ųjų gegužę B.Clintonas paskambino D.Trumpui ir paskatino jį rimtesniam vaidmeniui Respublikonų partijoje.

Tai įvyko praėjus mėnesiui po to, kai H.Clinton pareiškė sieksianti prezidento posto, ir kelios savaitės prieš D.Trumpui padarant tą patį. Tuo metu B.Clintonui nieko nekainavo sakyti, kad D.Trumpas buvęs „neįprastai malonus Hillary ir man“. Nors D.Trumpas apie Clintonų porą dabar kalba kitokiu tonu, kol kas nėra ženklų, kad būtų susipykusios draugaujančios Trumpų ir Clintonų atžalos – Ivanka Trump ir Chelsea Clinton.

Paradoksalu, bet rinkimų kampanijos eiga gali pakurstyti dar vieną sąmokslo teoriją: žinodami, koks yra D.Trumpas, Clintonai ir Demokratų partija skatino nusišnekantį respublikoną siekti prezidento posto, nes toks konkurentas užtikrina, kad laimės H.Clinton.

Iš tiesų panašios kombinacijos nuolatos gimsta įvairių strategų galvose: antai artėjant 2018-ųjų prezidento rinkimams Rusijoje kai kas svarsto, ar V.Putinui nereikėtų sparingo partneriu pasirinkti opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. Rusijoje toks žingsnis gal ir nebūtų per daug rizikingas. V.Putinas užspaustų A.Navalną administraciniais ištekliais ir valstybės kontroliuojama žiniasklaida, galiausiai būtų galima padailinti rinkimų rezultatus.

O JAV panašūs dalykai būtų žaidimas su ugnimi – panašiai kaip buvusio Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono lošimas dėl „Brexit“ baigties. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai manipuliacijos tariamai marionetiniais kandidatais baigdavosi jų įsigalėjimu. Politinės jėgos, kurios pritarė Adolfo Hitlerio skyrimui į Vokietijos kanclerio postą, tikėjosi, kad šis, jų supratimu, prietranka, bus lengvai valdomas veikėjas.

Siūlo galai Kazachstane

Dabartiniai JAV rinkimai – reali kova, kurioje prieš D.Trumpą vienijasi nemenkos verslo magnatų, politikų ir žiniasklaidos pajėgos. „Kiaušinėlių“ atrandama ne vien D.Trumpo veiksmuose, bet galbūt ir banko sąskaitose. Atradimai transliuojami solidžiais kanalais.

Esama skirtumo, kas Lietuvoje publikuoja medžiagą, – „Karštas komentaras“ ar „Verslo žinios“. Tas pat ir civilizuotame pasaulyje. Ne kokios nors konspirologų sektos laikraštėlyje, o dienraštyje „Financial Times“ (FT) spalio 19 d. parašyta, kad buvę Kazachstano aukšti pareigūnai panaudojo vieną svarbiausių D.Trumpo projektų Manhatane nešvariems pinigams išplauti, o galutinę naudą gavo pats kandidatas į JAV prezidentus. Per pasaulį nuvilnijo dar viena su D.Trumpu susijusio skandalo banga – žiniasklaida ėmė spausdinti FT straipsnio „Nešvarūs pinigai: Trumpo ir Kazachstano ryšys“ ištraukas ir komentarus.

Po kelių dienų pasirodė pranešimas, jog Kazachstano prokuratūra įdėmiai nagrinėja pranešimus apie tai, kad buvusio Almatos mero Viktoro Chrapunovo ir jo šeimos narių pagrobti pinigai buvo plaunami pasinaudojant D.Trampo bendrovėmis. O Šveicarijoje gyvenantis V.Chrapunovas į Kazachstano valdžios įtarimus, kad su šeima išplovė milijonus dolerių, atrėžė, esą jis užsidirbo turtus ne vogdamas, o išmaniai plėtodamas verslą. V.Chrapunovas aiškina, jog melagingi kaltinimai jam keliami todėl, kad jis oponuoja autoritariniam Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui.

Pasak FT, per daugelį metų D.Trumpas surinko įdomią rėmėjų ir bendradarbių kolekciją. Kai kurių praeitis – tamsi, jie bičiuliavosi su organizuotais nusikaltėliais, dalyvavo finansinėse apgavystėse. Didžiausią pavojų D.Trumpui kelia tai, kad ja galėta pasinaudoti plaunant nešvarius pinigus – nekilnojamojo turto sektorius tam ypač tinka.

FT spėja, kad viena iš D.Trumpo bendrovių susijusi su tarptautiniu pinigų plovimo tinklu. Dienraščio duomenimis, V.Chrapunovo šeimos nariai nusipirko ištaigingus butus Manhatano dangoraižiuose, kurie iš dalies priklauso D.Trumpui, jie taip pat buvo jo partnerio įmonės dalininkai.

Trys bendrovės, sukurtos 2013 m., už 3,1 mln. dolerių nusipirko kelis butus 46 aukštų name „Trump Soho“. Tų bendrovių galutinė naudos gavėja yra Kalifornijoje gyvenanti V.Chrapunovo duktė Elvyra Kudriašova. Kazachstano valdžios teigimu, būtent ji ir jos brolis Iljasas buvo svarbiausi veikėjai plaunant V.Chrapunovo šeimos pinigus.

Butus V.Chrapunovo šeimos atstovams pardavė „Trump Soho“ valdą plėtojanti „Bayrock/Sapir Organization“, kurios dalininkas yra D.Trumpas. Šio teisininkai dabar teigia, kad būtent „Bayrock/Sapir Organization“ užsiima pirkėjų patikimumo tikrinimu, ir nekyla abejonių, jog buvo paisoma visų įstatymo keliamų reikalavimų.

Putino ir Trumpo pasaulis?

Vargu ar maždaug 3,1 mln. dolerių „glindos“ atradimas su D.Trumpu siejamos bendrovės sąskaitoje paveiks D.Trumpo reputaciją labiau nei, pavyzdžiui, jo rinkimų štabo vadovo Paulo Manaforto atsistatydinimas rugpjūtį.

Politinis konsultantas P.Manafortas (gimęs 1949 m. balandžio 1 d) žinomas tuo, kad dalyvavo respublikonų Geraldo Fordo, Ronaldo Reagano, George‘o Busho, Bobo Dole‘o rinkimų kampanijose. 2016-ųjų rugpjūtį Ukrainos valdžia atskleidė, kad P.Manafortas už konsultacines paslaugas galėjo gauti per 12 mln. dolerių iš nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovautos Regionų partijos. P.Manaforto reputacijos nepagerino tas dalykas, kad vienas jo bendradarbių Ukrainoje galėjo būti Rusijos karinės žvalgybos darbuotojas. Kol JAV teisėsauga vis dar aiškinasi, ar P.Manafortas nepažeidė įstatymų, nes nedeklaravo, kad JAV atstovauja užsienio valstybei, Lietuvos lobistai gali pasimokyti iš pavyzdinio lobizmo reikalų tvarkymo Amerikoje: su P.Manafortu susijusios lobistų kontoros legaliai siekė, kad Kongresas atmestų Ukrainos politikės Julijos Tymošenko įkalinimą smerkiančią rezoliuciją. Lobistas P.Manafortas atstovavo tokiems diktatoriams, kaip Filipinų prezidentas Ferdinandas Marcosas, Zairo (buvo tokia valstybė) valdovas Mobutu Sese Seko, greta jų turėjo reikalų su Angolos sukilėlių organizacijos UNITA vadovu Jonasu Savimbi.

„Jei 2016-aisiais balsuosite už Trumpą ir Pence‘ą, 2017-aisiais įžengsite į Putino ir Trumpo pasaulį“ – tokiu šūkis perspėja tinklalapio www.putintrump.org pagrindinis puslapis. Tai ne toks jau dažnas atvejis, kai išplaukia D.Trumpo užgožto kandidato į viceprezidentus, Indianos gubernatoriaus Mike‘o Pence‘o (g.1959 m.) pavardė.

Minėtame tinklapyje skaitome kaltinimus D.Trumpui, po kuriais pasirašo žymus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas:

• „Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atsižadėti savo retorinio glėbesčiavimosi ir šiltų žodžių Rusijos lyderio Putino atžvilgiu. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atskleisti savo mokesčių sumas ir parodyti, kad nėra finansiškai susijęs su Rusijos oligarchais, kurie, kaip spėjama, investavo šimtus milijonų dolerių į jo verslą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes palaikyti Vakarų sankcijas prieš Rusiją dėl to, kad ji karine jėga užgrobė ir aneksavo Krymą ir kursto karą Rytų Ukrainoje. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes pasmerkti Rusijos daromus paliaubų pažeidimus Sirijoje ir galimus rusų karinius nusikaltimus, kai paremiant Al Assado režimą buvo bombarduojamas Alepo miestas. Jis niekada to nepadarė.“

Tai ne visas kaltinimų paketas, kurį greta G.Kasparovo pasirašė www.putintrump.org redaktorius Billas Buzenbergas. Trumpoje pastarojo dosjė nurodoma, kad jis yra buvęs Viešojo integralumo centro (The Center for Public Integrity – CPI) vadovas. Šios 27-us metus skaičiuojančios organizacijos atšaka – Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas, kuris paskelbė ir ėmė analizuoti vadinamuosius „Panamos dokumentus“.

Iš konspirologinio žiniasklaidos kampo sklinda versijos, kad www.putintrump.org finansuoja milijardierius George‘as Sorosas. Kita vertus, galbūt net svarbesnis dalykas bandant susivokti, kokie vektoriai grumiasi šiuose JAV prezidento rinkimuose yra tai, kad D.Trumpo neremia respublikonų draugai ir demokratų bei G.Soroso priešininkai milijardieriai broliai Kochai.

Belieka džiaugtis nors tuo, kad esame sunkiai nuspėjamo demokratijos veikimo liudininkai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Paskutinis, septintasis metinis JAV prezidento Baracko Obamos kreipimasis į tautą „Apie padėtį Sąjungoje“ nesulaukė ypatingo dėmesio. Priežastis paprasta: kitaip nei ankstesniuose prane­ši­muose, kuriuose įvardijami konkretūs ateinančių metų prezidento planai, šį kartą tai buvo labiau bendras per septynerius metus nuveiktų darbų išvardijimas ir sunkiai apibrėžtos ateities gairės.

Pradėdamas kalbą B.Obama įspėjo, kad kal­bės ne apie kitus metus, penkerius ar de­šimt metų, o apie ateitį. Žinoma, jis už­si­­­minė ir apie tai, ką planuoja nuveikti per li­ku­sius kadencijos mėnesius: be kita ko, planuoja galutinai uždaryti Gvantanamo kalėjimą, t.y. įgy­­vendinti pažadą, kurį davė dar pirmosios rin­ki­mų kampanijos metu. B.Obama taip pat pa­mi­nėjo, kad imsis migracijos reformos, ginklų kon­trolės, nusikalstamumo, minimalaus at­ly­gi­nimo didinimo ir kitų temų. Vis dėlto kalba ne­bu­vo skirta trumpojo laikotarpio planams ap­žvelg­ti.

Tai buvo ateities gairių, atsižvelgiant į septynerių metų darbus, nubrėžimas. Galima su­prasti, jog B.Obama mano, kad jo valdymo lai­kotarpiu (jis beveik visą laiką kalbėjo ne pir­muoju asmeniu „aš padariau“, o „mes pa­da­rėme“) buvo padėtas pamatas, ant kurio tu­rėtų būti statoma JAV ateitis. Kalbėta temomis nuo ekonomikos iki užsienio politikos. Ži­no­ma, didžioji dalis kalbos buvo skirta JAV vi­daus iššūkiams ir pasiekimams.

Konkrečiau, B.Obama įvardijo keturias te­mas. Kalbant apie lygias galimybes naujojoje JAV ekonomikoje atkreiptas dėmesys į to­kias te­mas, kaip ekonomikos augimas, socialinė ap­­­­­­sauga, darbo vietų kūrimas, skurdo ma­ži­n­i­mas, mokslo prieinamumas.

Antrasis B.Obamos iššūkis – kaip panaudo­ti naujas technologijas. Šioje dalyje vyravo klima­to kaitos ir alternatyvių energijos šaltinių pa­­naudojimo temos. Paryžiaus susitarimas dėl kli­mato kaitos tapo puikiu perėjimu prie tre­čio­sios – užsienio politikos temos. Ket­vir­to­ji te­ma – demokratija, pilietiškumas, aktyvus žmo­nių dalyvavimas politikoje ir JAV išskirtinu­mas.

Ko gero, įdomiausia ne amerikiečiui yra tre­čioji tema (nors rekomenduočiau kiekvienam Lietuvos politikui, ir ne tik politikams, per­žiūrėti visos kalbos įrašą). B.Obama ją su­for­­mulavo taip: kaip apsaugoti Ameriką, ne­tampant pasaulio policininku.

Šis pasakymas puikiai iliustruoja visą dviejų kadencijų B.Obamos užsienio politiką, ku­rią kai kas vadina Obamos doktrina. Jos idėja – atsisakyti vienašališkumo tarptautinėje politikoje, mažiau kištis į kitų šalių problemas, t.y. vadovauti iš už nugaros.

Tiesa, daugelis ekspertų, ypač mąstančių de­šiniuoju smegenų pusrutuliu, išgirdę sąvoką „Oba­­mos doktrina“, yra pasiruošę sudraskyti opo­nentą. Pasak jų, nėra jokios Obamos doktrinos, yra tik nevykę idealistiniai bandymai, „ad hoc“ veiksmai ir „gaisrų gesinimas“. Ar­gu­men­tai paprasti: santykių su Rusija „perkro­vimo“ po­­­litika žlugo, jos rezultatas – Kry­mo okupacija, karas Rytų Ukrainoje, o tai tiesioginis iššūkis po šaltojo karo nusistovėjusiai Europos tvarkai.

Skubus amerikiečių pajėgų išvedimas iš Ira­­ko lėmė „Islamo valstybės“ (ISIS, arba „Daesh“) iš­ki­limą. Dabar panašus scenarijus ste­bimas Af­ga­nistane, kur mažėjant amerikiečių pajėgoms pro­­­­porcingai auga Talibano ir ki­tų islamistų įta­ka. Arabų pavasario palaikymas žodžiais, bet sten­giantis kuo mažiau įsitraukti, privedė prie vals­tybių, tokių kaip Li­bija ir Sirija, žlugimo, o Egipte diktatūra tik sustiprėjo.

B.Obamos nesugebėjimas reaguoti į jo paties nubrėžtos raudonos linijos peržengimą Sirijoje tik dar labiau pagilino pilietinį konflik­tą Sirijoje ir leido ten įžengti Rusijai, o JAV sąjungininkams Europoje užmetė ant pečių pa­bėgėlių naštą.

Apibendrinti kaltinimus B.Obamai galima teiginiu, kad iki tol gyvavusiai „Pax America­na“ tvarkai buvo suduotas smūgis. Žlugo B.Oba­­mos idėja, kad šiuolaikiniame pasaulyje galima apsieiti be pasaulio policininko arba su policininku, kurio vienintelis ginklas yra pa­rei­g­ūno pažymėjimas ir chuliganus jis bando ne bausti, o mandagiai perkalbėti.

Bet yra ir optimistinis B.Obamos pasaulis, kurį jis aprašė savo metinėje kalboje. Tai pa­sau­lis, kuriame drauge su kitomis šalimis galima sustabdyti Ebolos virusą, sutarti dėl klimato kaitos stabdymo, kartu veikti prieš ISIS, ben­­­dromis jėgomis taikiai nutraukti Irano branduolinę programą.

Pasak B.Obamos, tuo metu, kai vis mažiau JAV karių yra užsienio valstybėse, vis mažiau ame­­rikiečių grįžta namo karstuose, o ekonomi­ka siekia naujų aukštumų, kitos šalys, to­kios kaip Rusija, švaisto savo išteklius ir kraujuoja no­rė­da­mos išlaikyti periferijas. Be to, B.Oba­ma neigia teiginius apie JAV galios silpnėjimą ir siū­lo paklausti „Al Qaedos“ lyderio Osa­mos bin La­­deno (nukautas amerikiečių 2011 m.), kas bū­na tiems, kurie meta iššūkį Amerikai. Metinėje kalboje jis taip pat pabrėžė, kad Artimieji Rytai išgyvena transformaciją, kuri užtruks ilgai.

Kokie bus šie paskutiniai B.Obamos ka­den­cijos metai?

Tokie pat, paremti „vadovavimu iš už nugaros“. Sunku tikėtis, kad JAV imsis aktyvesnio vaid­­­mens pasaulyje, pasiųs pajėgas, tarkim, į Ira­ką ar Siriją kovoti su ISIS. Didžiąją energijos da­lį B.Obama skirs pradėtiems darbams už­baig­ti (Gvantanamo kalėjimo uždarymas) ir dar la­biau susikoncentruos į Amerikos vidaus reikalus.

Žinoma, visada išlieka „juodųjų gulbių“ – ne­­­­­numatytų įvykių tikimybė. Taip pat išliks grės­­­­­­­mė, kad vienas ar kitas tarptautinės sistemos chuliganas bandys mesti iššūkį pasaulio po­­­licininkui, kuris nenori būti policininku. Tie­sa, ekonomikos realijos turėtų apmalšinti tokių kaip V.Putinas bandymus tampyti liūtą už ūsų.

Kaip klostysis Lietuvos ir JAV santykiai?

B.Obamos pažintis su Lietuva tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes Prezidentė D.Gry­baus­­kaitė šlapiu skuduru tėškė per tuomet puo­se­lėtą santykių su Rusija „perkrovimo“ po­litiką. Bu­vo sakoma, kad D.Grybauskaitė į Bal­tuosius rū­mus pateks nebent kaip turistė. Bet viskas pa­sikeitė, ir dabar santykiai, galima sakyti, puikūs.

Lietuvoje vyksta amerikiečių karių, karinės technikos rotacija, o svarbiausia – B.Obamos administracijos įsitikinimas, kad Rusija, atgrasyta nuo kitų avantiūrų savo kaimynystėje, stu­­­­­mia Lietuvą iš Baltųjų rūmų dėmesio centro. Beje, dėmesio centre Lietuva, kaip ir visa Ry­tų ir Vidurio Europa, pagal B.Obamos darbotvarkę niekada ir neturėjo atsidurti.

P.S. Anksčiau minėjau, kad kiekvienas Lie­tu­­vos politikas, ir ne tik politikai, turėtų peržiūrėti B.Obamos kalbą. Galima nesutikti su B.Oba­mos politika ir pasaulėžiūra, bet nepaste­­­bėti jo ora­toriaus talento neįmanoma. Toks įt­rau­kian­tis, šmaikštus, emocingas, įtikinantis, ge­bantis už­­burti ir prikaustyti visą dėmesį kalbėjimas – la­bai retas atvejis Lietuvos politikoje. n

"Scanpix" nuotr.

“Foreign Policy” pateikiamas profesoriaus straipsnis, kuriame įvardijamas 5-tukas dalykų, kuriuos privalo išmanyti būsimasis JAV prezidentas (ir tikėtina kitų šalių vadovai).

Dalis kandidatų į JAV prezidentus, pvz., Donaldas Trumpas, mano, kad prezidentui užteks apsistatyti savo reikalą išmanančiais profesionalais. Tačiau negali suburti geros žmonių komandos, jei neturi supratimo, ką jie turi daryti. Kita vertus, prezidentui nebūtina įsiminti visų pasaulio lyderių vardus ar suprasti kiekvieną sutartį, kurią JAV ratifikavo.

Vis dėlto prezidentas privalo suvokti kelis paprastus šiuolaikinės užsienio politikos dalykus ir užsienio politikos procesus, kad sugebėtų reaguoti esant nenumatytoms situacijoms, atskirti blogą patarimą nuo gero ir kurti ilgalaikio poveikio strategijas.

Taigi, prezidentas privalo žinoti:

"Scanpix" nuotr.

1… geopolitikos ABC.

Negalima sėkmingai vadovauti užsienio politikai, jei neturite geopolitikos pagrindų. Vykdyti užsienio politiką ir naudotis negirdėtomis idėjomis apie esmines tarptautinės politikos jėgas yra tas pats, kas konstruoti lėktuvą, neatsižvelgiant į gravitaciją. Neklausykite tų, kurie teigia, jog tarptautinė politika tėra blogis prieš gėrį, neišvengiamas civilizacijų susidūrimas ar Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.

Kalbant konkrečiai, prezidentas turi žinoti, ko siekia kitos valstybės ir tai, kad jos retai elgiasi iš altruistinių ir kilnių paskatų. Saugumas – tai pagrindinis daugumos valstybių rūpestis. Net didžiosios valstybės jautrios teritoriniais klausimais ir visada nerimauja, jei kažkas vyksta jų kaiminystėje. Jei JAV ir ES diplomatai tai suvoktų, tuomet jie nebūtų tokie nustebę dėl Rusijos kieto elgesio Ukrainoje, Gruzijoje ir Sirijoje.

Prezidentas, kuris supranta geopolitiką, suvoks tikrąjį Amerikos išskirtinumą. Tai nėra JAV konstitucija, kultūra ar gebanti integruotis visuomenė. Išskirtinumas – tai JAV saugumo laipsnis, kurį suteikė Amerikos geografinė izoliacija. Neturėdama šalia galingų priešų JAV gali sakyti kitoms valstybėms, kaip elgtis, kištis į kitų šalių reikalus ir įsitraukti į įvairius idealistinius “kryžiaus žygius”.

Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Tuo metu kitos šalys susiduria su pavojais, kuriuos JAV gali ignoruoti. Dalis valstybių dėl to tikisi JAV paramos, bet kita dalis – baiminasi, kad JAV lyderiai gali kelti joms grėsmę. Ir net jei prezidentas įsivaizduos, kad elgiasi iš pačių kilniausių paskatų, jis turi suprasti, kad kitos šalys tikrai nemanys taip pat. Nesvarbu kiek kartų JAV pareigūnai sakys Rusijai, kad NATO nėra grėsmė Maskvai, ši netikės. Nesvarbu kiek amerikiečiai tikins, kad JAV buvimas Azijoje nėra nukreiptas prieš Kiniją, Pekinas vis tiek įžvelgs grėsmę.

Prezidentas, kuris to nesuvokia, kaltins kitų šalių lyderius paranoja ar dar kažkuo, vietoj to, kad įžvelgtų neišvengiamai konkurencinę tarptautinės politikos prigimtį. To pasekmės: kuo Amerika labiau įsitrauks į pasaulio reikalus, tuo kitos šalys aktyviau ieškos būdų tam sutrukdyti ar užkirsti kelią. Jos bandys kurti sąjungas, įsigyti masinio naikinimo ginklų ir remti įvairias ekstremistines organizcijas.

Net artimi JAV sąjungininkai gali sunerimti dėl to. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas buvo teisus besipriešindamas JAV invazijai į Iraką, nes baiminosi pasekmių, tokių kaip išpuoliai lapkričio 13 d. Paryžiuje.

Galiausia, geopolitiką suvokiantis prezidentas nenustebs, kad kitos valstybės bando išnaudoti JAV. Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Jei kitas prezidentas nori gauti daugiau naudos iš JAV sąjungininkų, jis turės žaisti kietai ir duoti mažiau, vietoj to, kad mėgautųsi lyderio titulu ir bandytų viską išspręsti pats.

"Scanpix" nuotr.

2… karinės galios poreikį ir limitus.

Net didžiausi pacifistai suvokia, kad karinė galia tebėra svarbiausia šiandienos pasaulyje. Tačiau kartu būtina suvokti, ką karinės pajėgos gali ir kokius pavojus kelia jų panaudojimas.

Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Iš Holivudo filmų galima susidaryti vaizdą, kad JAV kariuomenė turi magiškų galių dėl technologijų ir didvyriškumo. Iš dalies tai tiesa, bet kariuomenė tėra bukas instrumentas, kurio panaudojimo pasekmes sunku nuspėti. Klaidos, netikėtumai ir “karo rūkas” sutrikdo net ir geriausius planus bei sukelia atoveiksmius, kurių niekas negali suplanuoti. Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Dar daugiau, karinė jėga gali sunaikinti, bet ne kurti. Režimo nuvertimas sunaikina ir pagrindinius mechanizmus, kurie palaikė tvarką, bei įvardina nugalėtojus bei pralaimėtojus, kurie nenori susitaikyti su tokiu likimu. Užkariautojai retai supranta visuomenes, kurias jie bando valdyti, o didesnis jėgos panaudojimas sukelia didesnį pasipriešinimą.

3… kad net ir patikimiausi žmonės ne visada sakys teisybę.

Nepaisant politinių pažiūrų, žmonės vykdomojoje valdžioje turėtų veikti kaip viena komanda. Jie visi nori, kad JAV būtų saugesnės ir klestėtų. Tad nenuostabu, kad naujasis prezidentas įsivaizduoja, jog jo pavaldiniai teiks jam tikslią informaciją, nešališką analizę ir nuoširdžius patarimus, kad jis galėtų priimti teisingą sprendimą.

Prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa.

Deja, Vašingtone taip reikalai nevyksta. Vyriausybės pareigūnai, galbūt, ir yra lojalūs JAV, bet jie atstovauja įsigalėjusiai biurokratijai ir turi savų interesų. Nepavykus vienam ar kitam projektui kiekvienas bandys kaltinti kažką kitą. Per vidinius debatus, kiekvienos nuomonės šalininkai pateikia savo analizes, kad Baltieji rūmai priimtų jiems palankų sprendimą. Didžiulė biurokratijos mašina valdo informacijos srautus, kurie pasiekia prezidentą, todėl visada išlieka pavojus, kad šalies vadovas gali būti valdomas iš apačios.

Tad prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa. Puiki mintis prezidentui karts nuo karto susitikti su ne Baltųjų rūmų tarnautojais, pašaliniais, kurie nesutinka su vykdoma politika, vien tam, kad gautų šiek tiek šviežesnių minčių.

4… kad egzistuoja didelis skirtumas tarp “skubu” ir “svarbu”.

Pagrindinis iššūkis JAV yra jų ambicija, kad niekas kitas negali bandyti pakeisti kažko kiekviename pasaulio kampelyje. To išdava: JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

Didžiosios žiniasklaidos kompanijos dar labiau apsunkina reikalą, sprogdindamos vis naujus skandalus, kad tik išlaikytų skaitytojų/žiūrovų/klausytojų dėmesį. Nei vienas prezidentas negali išvengti įvykių spaudimo, bet protingas prezidentas turi surasti būdą, kaip ir toliau laikytis savo dienotvarkės, nepaisant neišvengiamų netikėtumų. Tai visai nereiškia, kad būtina padaryti labai daug, nes administracijai reikia laiko ir gebėjimų atitinkamai reaguoti į netikėtus įvykius.

5… kokia mirtina yra baimės ir puikybės kombinacija.

JAV prezidentas yra didžiulės nacionalinio saugumo biurokratijos viršūnėje. Didelė dalis jo darbo yra įsivaizdavimas visų blogų dalykų, kuriuos kažkas gali įgyvendinti JAV. Kartu prezidentas valdo galingus užsienio politikos instrumentus: nuo diplomatijos iki sankcijų ar grasinimų panaudoti karinę jėgą. Kas nutinka, kai tie du faktoriai susijungia: pavojaus jausmas ir galimybė ima veikti su didžiule jėga? Atsakymas: nieko gero.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”.

Pažiūrėkite į pastaruosius 20 metų ir suprasite, kad didžiausias žaizdas JAV padarė pati sau. Tai, ką “Al Qaeda” padarė Rugsėjo 11-ąją, buvo labai blogai, bet sprendimas nuversti Saddamą Husseiną ir okupuoti Iraką kainavo ženkliai daugiau. O tai nutiko, nes prezidentas buvo įsitikinęs, kad 1) Irakas – didelė, neišvengiama ir auganti grėsmė; 2) S.Husseino nuvertimas bus lengvas su pozityviomis toli sekančiomis pasekmėmis. Prezidentas George’as W.Bushas buvo tuo pat metu ir įbaugintas, ir per daug pasitikintis – mirtina kombinacija.

Labiausia kitam prezidentui reikia skambučio galvoje, kuris suskambėtų, kai jo patarėjai, vietos interesų grupės, užsienio sąjungininkai ar politiniai priešininkai pradės kalbėti apie didelį ir augantį pavojų, o kartu aiškins, kad šis pavojus gali būti pašalintas niekam nuo galvos nenukritus net plaukui.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”, kad apsigintų nuo tų, kurie žada jiems didelį apdovanojimą už mažai ar visai jokių pastangų.

“Ar šie išminties patarimai užtikrins užsienio politikos sėkmę? Sunkiai. Gera naujiena, jei esate amerikietis, yra ta, kad mūsų nacijos likimas šiuo metu nepriklauso nuo ypač efektingos užsienio politikos, nes paprasčiausia Jungtinės Valstijos yra žymiai stipresnės ir saugesnės nei kita kokia didžioji galybė. Ir bežiūrint į sąrašą žmonių, kurie dabar bando tapti prezidentu, ši mintis mane labai ramina”, – baigia savo tekstą Harvardo profesorius S.M.Waltas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Scanpix

Donaldas Trumpas knygoje „Think Like a Champion“ nevynioja žodžių į vatą ir moko girtis, puikuotis, o tikslui pasiekti naudotis visomis įmanomomis priemonėmis – pažintimis, pinigais, spaudimu. Savo tikslu jis vadina siekį valdyti pasaulį, o kad tai įrodytų, nutarė tapti galingiausios pasaulio valstybės vadovu: D.Trumpas stojo į JAV prezidento rinkimų maratoną.

Rima JANUŽYTĖ

Varžytis JAV rinkimuose jau susiruošė ir geras tuzinas kitų respublikonų bei nedidelė saujelė demokratų. Visus kandidatus kaip niekada anksčiau šį kartą vienija pinigai. Neįtikėtina, bet jie patys ir kiti už juos šiose kas ketverius metus vykstančiose politinėse žaidynėse paklos kvapą gniaužiančius 10 mlrd. dolerių. Ir tai tik oficialiai. Ir tik už rinkimų kampaniją.

Kiek kainuoja pergalė?

Demokratė Hillary Rodham Clinton ir respublikonas Jebas Bushas nusiteikę susigrumti lemiamoje dvikovoje. Jei ringe kitąmet atsidurs būtent jie, suma padidės dar bent 30 proc. Manoma, kad ir vienas, ir kitas rinkimų kampanijai išleis po maždaug 2 mlrd. dolerių, arba dvigubai daugiau nei Mittas Romney ir Barackas Obama kartu sudėjus.

Tai bus jau treti „brangiausių istorijoje“ statusą pelnysią rinkimai iš eilės. 2008-ųjų rinkimų kampanijai, „Center for Responsive Politics“ vertinimu, buvo skirta rekordinė 5,3 mlrd. dolerių suma. 2012-aisiais rekordas buvo pagerintas, o kandidatų kova kainavo 7 mlrd. dolerių.

Šį kartą dėl visko „kaltas“ Aukščiausiasis teismas. Vadovaudamasis prielaidomis, kad pinigai nei rinkėjų, nei prezidentinės politikos nepaperka, o šou turi tęstis, jis išaiškino, kad galima drąsiai padidinti kandidatų išlaidų rinkimų kampanijai limitą.

Geroji naujiena nepaprastai džiugina ir dalyvius, ir žiūrovus: kandidatų rėmėjai, amerikiečių vadinami tiesiog donorais, varžosi, kuris sumokės daugiau ir pataikys pastatyti už laimėtoją. Perspektyvesni kandidatai nespėja skaičiuoti naujų nuliukų sąskaitose.

„New York Times“ apžvalgininkas Albertas R.Huntas įsibėgėjančią rinkimų kampaniją vadina skandalinga ir lygina su Votergeitu, atkreipdamas dėmesį, kad net pati H.Clinton rinkimų finansavimo sistemą vadina supuvusia.

Vis dėlto net ši demokratų favoritė, kurios turtą bendrovė „Center for Responsive Politics“ vertina maždaug 15,3 mln. dolerių, savų lėšų rinkimų kovai švaistyti neketina. Neseniai H.Clinton prasitarė, kad ją piktina socialinė nelygybė, kurios ašis – vadovai, per metus uždirbantys 300 kartų daugiau nei pavaldiniai.

Tačiau jos vyras Billas Clintonas, nesibodintis minties apie sutuoktinės įžengimą į Ovalųjį kabinetą, nežada mažinti įkainių už žmonos pasisakymus. „Už Hillary kalbą ir toliau teks mokėti šešiaženkliais skaičiais. Man juk reikia apmokėti mūsų sąskaitas“, – šmaikštauja buvęs prezidentas.

Finansinę pasiutpolkę šoka ir respublikonas Jebas Bushas. Jam ant kulnų lipantys partijos kolegos Scottas Walkeris, Marco Rubio, Tedas Cruzas ir Randas Paulas ant stalo padėjo vos po 50 mln. dolerių, o štai vienu rimtesnių pretendentų į prezidento postą laikomas J.Bushas jau mojuoja dviem milijardais.

Paslauga už paslaugą

Ar Aukščiausiasis teismas teisus, sakydamas, kad pinigai politikos neperka, o taisyklė „paslauga už paslaugą“ šiuo atveju negalioja?

Už visų svarbiausių kandidatų stovi milijardieriai, pasiryžę „savo“ būsimą prezidentą paremti svaiginančiomis sumomis. Dešiniojo sparno multimilijardieriai broliai Charlesas ir Davidas Kochai rinkimų kampanijai žada skirti 900 mln. dolerių. Jie cituoja Aukščiausiąjį teismą, kurio išvadose skelbiama, kad dideli pinigai neprisideda prie korupcijos quid pro quo ir nesuteikia rėmėjams privilegijų pasibaigus rinkimams.

Jie jau „pamiršo“ savo statytinį respublikoną Bobą Inglisą iš Pietų Karolinos, iki 2010 m. Kongrese atstovavusį išimtinai brolių Kochų interesams. Kai šis pinigais aptekęs kongresmenas netikėtai persigalvojo ir pareiškė Kochams nepatogią poziciją, kad klimato kaita yra rimta grėsmė, jo vietą iš karto užėmė Tray Gowdy, gavęs pinigų iš Kochų politinių veiksmų komiteto (vadinamojo PAC).

„Rėmėjai iš politikų dažniausiai tikisi tam tikrų paslaugų arba įtakos, ir dažnai jų rinkimų kampanijas finansuoja netgi „juodais“ pinigais“, – piktinasi A.R.Huntas.

Tiesmukai rinkimų finansavimo tvarką kritikuoja ir D.Trumpas. Ko jis pats eina į politiką ir ko ten sieks, galima tik numanyti, tačiau konkurentus jis pliekia be gailesčio.

Labiausiai kliuvo lyderiams – H.Clinton ir J.Bushui, kurį D.Trumpas tiesiai šviesiai pavadino marionete rėmėjų rankose: „Aš geriau nei kas kitas Amerikoje žinau, kaip veikia sistema. Beveik visi, davę pinigų Hillary ar Jebui, ar bet kam kitam, yra arba mano draugai, arba priešai. Bet tai žmonės, kuriuos aš pažįstu. Ir jie tai daro ne todėl, kad jiems patinka kandidato plaukų spalva. Jie itin sofistikuoti žudikai. Skirdami Jebui penkis, du ar vieną milijoną, jie jį nusiperka kaip lėlę ir žino, kad už šiuos pinigus jis padarys bet ką.“

Žodžių į vatą nevyniojantis vienas turtingiausių visų laikų kandidatų į JAV prezidento postą aiškina, kad pats tokiu būdu „pirkdavo“ politikus ir todėl jo niekas nepriversiąs savo rinkimų kampanijai naudoti aukojamus pinigus. „Už viską sumokėsiu pats, net jei rinkimų kampanijai reikėtų skirti milijardą iš savo kišenės. Man tai nieko nereiškia“, – teigia dėl skandalisto reputacijos su Silvio Berlusconi lyginamas amerikietis nekilnojamojo turto magnatas.

Žiniasklaidos analitikas Joelis Silbermanas atkreipia dėmesį, kad tai pirmas kandidatas, deklaruojantis, jog yra visiškai nepaperkamas ir neatstovaus jokiems kitiems, išskyrus savo asmeninius, interesams: „Tikėti D.Trumpu ar ne, nuspręs rinkėjai. Tačiau jis pasirinko savitą viešųjų ryšių strategiją, kuri gali priversti visuomenę atidžiau pagalvoti apie kitų kandidatų pinigų šaltinius.“

Bet kuris kandidatas, užlipęs ant scenos, siekia pritraukti kuo daugiau rėmėjų lėšų, o D.Trumpas elgiasi visiškai priešingai ir taip patraukia nemažą dalį rinkėjų. „Jis tiesiog atgrasus lobistams. Tačiau D.Trumpas eina kitu keliu“, – konstatuoja analitikas.

Paradoksas, bet iki šiol brangiausiai kainuosiančiuose JAV prezidento rinkimuose, kurie jau vadinami milijardų, o ne politikų žaidimu, laimėti siekia savų interesų neslepiantis milijardierius, kovojantis su lobizmu.

Ritasi į dugną

Atvirai agresyvus tonas ir įžūli retorika vienus sudomina, kitus atgraso. Bene įtakingiausias D.Trumpo kritikas – prezidentas B.Obama. Jam ausis rėžia ne tiek piniginiai klausimai, kiek užgaulūs D.Trumpo pasisakymai. B.Obama mėgina žnybti D.Trumpui, primindamas geras manieras ir aiškindamas, kad šalies rinkėjai nėra nusipelnę tokio šiurkštaus tono.

„Dėmesį šiurkščiai patraukiantys piktinantys išpuoliai tapo pernelyg įprastu dalyku JAV politikoje. Ne tokios vadovybės šiuo metu reikia Amerikai, ir aš nemanau, kad kas nors – demokratai, respublikonai ar nepriklausomieji – tokios ieškotų. Mes kuriame kultūrą, kuri nėra palanki gerai politikai, bet amerikiečiai jos nusipelno“, – sako JAV prezidentas.

Tačiau D.Trumpui prastas tonas kol kas tik į naudą. Nors dėl kai kurių seksistinių išpuolių, kritikos JAV politikams ir karo veteranams ar radikalių pareiškimų apie migrantus (taip pat ir legalius) jis prarado dalies respublikonų paramą, tačiau populiarumu jau lenkia daugelį respublikonų ir turi visai nemenkų šansų daugelyje valstijų.

Vis dėlto nesėkmės atveju, jei pagrindiniu respublikonų kandidatu taps kas nors kitas (greičiausiai J.Bushas), D.Trumpas rinkimuose žada dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas. Taip jis, be abejo, atims dalį respublikonų balsų, tačiau sumažins partijos šansus „susigrąžinti“ Baltuosius rūmus.

Lems ispanų kilmės amerikiečiai?

D.Trumpo koneveikiamų imigrantų balsas šiuo atveju gali būti lemiamas. Skaičiuojama, kad respublikonams pergalę gali lemti ispaniškai kalbantys rinkėjai. „Respublikonų kandidatas 2016 m. rinkimuose gali laimėti tik jei už jį balsuos daugiau nei 40 proc. ispaniškai kalbančių JAV piliečių“, – pabrėžia „Latino Decisions“ analitikai, pridurdami, kad ši sąlyga galiotų net tada, jei respublikonas gautų per 60 proc. baltųjų palaikymą, o to nėra buvę nuo pat 1988 m.

Tai labai aukšta kartelė, nes 2012 m. respublikonas M.Romney gavo vos 23 proc. ispanų kilmės amerikiečių ir 59 proc. baltųjų balsų.

Dar svarbiau, kaip respublikonams seksis svarbiausiose šiuo požiūriu valstijose – Naujojoje Meksikoje, Kolorade, Nevadoje, Floridoje. Tai valstijos, kuriose gyvena daugiausia imigrantų ir kuriose pergalę tradiciškai nusiskina demokratų kandidatas. Nors tarp ispaniškai kalbančiųjų balso teisę turės ne tiek jau daug – 13,1 mln. rinkėjų, tai beveik dviem milijonais daugiau nei per praėjusius rinkimus, tad jų reikšmė gali būti dar labiau išaugusi.

„America’s Voice“ vykdomasis direktorius Frankas Sharry atkreipia dėmesį, kad ispanų kilmės amerikiečių simpatijos yra pats aukščiausias kalnas, kurį respublikonams bus sunkiausia įveikti siekiant atsiimti Baltuosius rūmus iš demokratų.

Šiuo požiūriu „tinkamiausias“ respublikonams būtų buvęs Floridos gubernatorius J.Bushas. Viena vertus, jis turi tiesioginių ryšių su ispanakalbiais, nes jo žmona yra gimusi Meksikoje. Be to, jis labai populiarus Floridoje, tad ten palenkti rinkėjų į savo pusę jam nebūtų sunku. Antra vertus, nors konservatyvesniems respublikonams tai nelabai patinka, J.Bushas susitikimuose su rinkėjais sugeba pasakyti kaip tik tai, ką nori girdėti JAV imigrantai.

Visų pirma J.Bushas ragina sukurti galimybę legalizuoti dalį žmonių, neteisėtai gyvenančių Jungtinėse Valstijose. „Didžioji dalis čia atvykstančių žmonių neturi kitos išeities“, – yra sakęs J.Bushas, o kartą net pareiškė, kad imigrantai, kurie atvyko į Ameriką pažeisdami įstatymus, tai padarė iš meilės šiai šaliai.

Šis respublikonų kandidatas pasisako už plačią imigracijos reformą ir žada, jei taptų prezidentu, siekti, kad 11 mln. imigrantų, neturinčių galiojančių dokumentų, galėtų legaliai gyventi JAV. Panašius tikslus sau buvo išsikėlęs ir B.Obama, tačiau jo pastangos žlugo dėl didžiulio respublikonų spaudimo. Dabar ši partija žaidžia tokia pat korta, ir visai gali būti, kad ten, kur du pešasi, ispanakalbiai laimės nepriklausomai nuo savo politinių pažiūrų.

D.Trumpas pasakytų, kad tuos 13 mln. rinkėjų galima tiesiog nusipirkti. Tačiau daug smagiau juos į savo pusę palenkti nemokamai, o pinigus išleisti daugiau malonumo jam teikiantiems debatams su „bukagalviais konkurentais“ ir „kraujuojančiomis žurnalistėmis“.

Jeigu amerikiečiai už šį šou pasiryžę sumokėti net politikos sąskaita, kodėl gi ne?

JAV elektoratas

Rinkėjai        Proc.             Palaiko respublikonus*      Palaiko demokratus

Baltieji                                72                  59                  39

Ispanakalbiai 10,4               27                  71

Azijiečiai       3                    26                  73

Kiti                2                    38                  58

Afroamerikiečiai                 13                  6                    93

* Per 2012 m. rinkimus

Šaltinis: „Roper Center“

BOX 2:

Kiek kainuoja pergalė

Metai             Rinkimų kampanijos kaina (JAV dol.)     Išrinktas prezidentas

2016 m.         10 mlrd.        ?

2012 m.         7 mlrd.          B.Obama

2008 m.         5,3 mlrd.       B.Obama

2004 m.         693 mln.        G.W.Bushas

1989 m.         59 mln.          G.Bushas

1861 m. 100 tūkst.              A.Lincolnas

Populiariausi kandidatai

Demokratų favoritai           Palaikymas (proc.)

Hillary Clinton                   55

Bernie Sandersas                17

Respublikonų favoritai       Palaikymas (proc.)

Donaldas Trumpas             19

Jebas Bushas 12

Scottas Walkeris                 12

Benas Carsonas                  12

Už kurios partijos kandidatą balsuosite?

Respublikonų                     39 proc.

Demokratų    37

Dar neapsisprendžiau         20

Kita               3

Nebalsuosiu  1

Šaltinis: politico.com

AFP

Septyni respublikonų kandidatai į prezidento postą pradėjo pirmuosius debatus prieš 2012-ųjų rinkimus ir kritikavo dabartinio JAV prezidento Barako Obamos (Barack Obama) ekonomikos politiką, praneša BBC.

Kandidatai siekia, kad Respublikonų partija iškeltų jų kandidatą prezidento rinkimuose. Visi labiausiai kritikavo B. Obamos 2010-ųjų sveikatos apsaugos sistemos pertvarkymą ir žadėjo jį panaikinti. Respublikonai susilaikė nuo kritikos vienas kitam ir daugiausia kritikavo dabartinį prezidentą.

Buvęs Masačūsetso gubernatorius Mitas Romnis (Mitt Romney) pirmauja, ir manoma, kad jis taps respublikonų kandidatu ir rinkimuose kovos su B. Obama.

Per debatus buvo kritikuojamos dabartinio prezidento ekonomikos ir sveikatos apsaugos reformos, o jo politika Afganistane ir Libijoje taip pat sulaukė neigiamų vertinimų.

Debatams pakrypus į socialines problemas, kurios visada rūpi respublikonų rinkėjams, penki iš septynių kandidatų teigė, kad remia JAV Konstitucijos pataisą dėl tos pačios lyties asmenų santuokos. Taip pat kalbėta apie abortus, imigraciją ir bažnyčios vaidmenį valstybės bei prezidento asmeniniame gyvenime.

Vis dar svarstoma, ar rinkimuose dalyvaus buvusi Aliaskos gubernatorė Sara Peilin (Sarah Palin), dažnai pasirodanti žiniasklaidoje ir geriausiai iš visų kandidatų pažįstama visuomenei.

Naujojo Hampšyro valstijoje vyksta išankstiniai rinkimai, tikimasi, kad ten pirminiai rinkimai dėl kandidato vyks 2012 m. vasario mėnesį.