A.Hall, BFL nuotr.

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai išliks glaudūs nepaisant JAV rinkimų kampanijos metu išsakytų prieštaringų pareiškimų bei laukiančių pokyčių Baltuosiuose rūmuose. Šie santykiai apims tolesnį tiek ekonominį, tiek karinį bendradarbiavimą.

Evaldas LABANAUSKAS

Tai „Veidui“ duodama pirmąjį interviu Lie­tuvoje pabrėžė naujoji JAV ambasadorė Anne Hall, tik prieš mėnesį vėl sugrįžusi į mūsų šalį, kurioje jau rezidavo 2010–2013 m. Tarp prioritetų, kuriuos išsikėlė naujoji JAV ambasadorė Lietuvoje, – santykių tarp Lietuvos ir JAV aukštųjų technologijų sektoriaus puoselėjimas, bendradarbiavimo gynybos srityje stiprinimas, kova su Rusijos propaganda bei pilietinės visuomenės ugdymas.

– Kokie pirmieji įspūdžiai grįžus į Lietuvą? Kaip pasikeitė mūsų šalis, jūsų akimis, per pastaruosius metus?

– Taip, praėjo treji metai. Išvykau iš Lietuvos 2013-ųjų liepą ir grįžau tik prieš mėnesį. Taigi įs­pūdžių daug, labai daug.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išgirdau dar prieš atvykdama į Lietuvą, – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Antrąjį savaitgalį po ma­no atvykimo čia lankėsi JAV Kongreso delegacija ir jie visi domėjosi įspūdingais Lietuvos pasiekimais energetikos sektoriuje. Taigi nuvykome susipažinti su SGD terminalu. Tai tikrai įspūdingos pažangos, kurią Lietuva padarė per pastaruosius trejus metus, simbolis. Kai aš išvykau iš Lie­tuvos, tai tebuvo idėja. Amerikiečių Kongreso na­rys iš Teksaso, pamatęs SGD terminalą, irgi neslėpė su­sižavėjimo, kad šalis per tokį trumpą laiką gali tiek pasiekti.

Be to, dar „Nord-Balt“ elektros jungtis, konkurencingos dujų rinkos, kuri sumažino dujų kainas, sukūrimas… Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Energetika ir toliau išliks svarbi, ir aš tikiuosi tęsti bendradarbiavimą su Lietuva šioje srityje.

Būtina paminėti ir Lietuvos įsipareigojimus sau­gumo srityje. Turiu omeny padidintą gynybos fi­nansavimą ir įsipareigojimą pasiekti 2 proc. BVP iki 2018 m. Tai labai svarbu.

Taip pat grįžusi atkreipiau dėmesį į aukštųjų technologijų spurtą Lietuvoje. Netrukus ruošiuosi aplankyti Kauno technologijos universiteto „San­­takos“ slėnį, kuris garsėja kaip IT inkubatorius, verslo ir mokslo bendradarbiavimo erdvė. Tai tarsi jūsų Silicio slėnis. Tą patį galiu pasakyti ir apie Vilnių. Teko girdėti apie ne vie­ną lietuvišką aukštųjų technologijų įmonę, veikiančią JAV rinkoje, žaidimų ir programinės įrangos sektoriuje. Pavyzdžiui, esu kilusi iš užkietėjusių žvejų šeimos ir žinau, kad lietuviai sukūrė technologiją, padedančią žvejams aptikti laimikį. Tai nuostabu!

Pastebėjau, kad kai kalbama apie aukštąsias technologijas, JAV verslas daugiau žino ir labiau domisi Lietuva nei prieš trejus metus.

– O kaip dėl politinės situacijos pokyčių? Turint mintyje ne tik Lietuvą, bet ir visą regioną?

– Iš tiesų, tai didžiausios permainos, kartu ir di­džiausi iššūkiai. Rusijos agresija Ukrainoje 2014 m., nelegali Krymo aneksija labai smarkiai pakeitė politinę situaciją. Taip pat įžūlus Ru­sijos elgesys Baltijos jūros regione, neatsakingi veiksmai Baltijos ir Šiaurės šalių oro erdvėje bei teritoriniuose vandenyse, neseniai Ka­liningrade dislokuotos „Iskander“ raketinės sistemos – visa tai labai smarkiai destabilizuoja Europos saugumo situaciją ir veikia politinį klimatą čia.

Kaip žinome, Varšuvos viršūnių susitikime NATO ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuspręsta Len­kijoje ir Baltijos šalyse dislokuoti po daugianacionalinį batalioną ir tuo parodyti, kad NATO narės yra vieningos, nusiteikusios ir turinčios pajėgumų atsakyti  į bet kokią agresiją šiame re­gione.

Šiame kontekste negalime pamiršti Rusijos propagandos. Neabejotinai tai dar vienas rimtas iššūkis, su kuriuo mes visi susiduriame.

– Ar jūs ir kartu atvykusi jūsų šeima jaučiatės saugūs Lietuvoje?

– Visiškai.

– O kaip Amerikos verslas žiūri į Lietuvą? Ar Lietuva atrodo saugi investicijoms? Kaip Lietuvos patrauklumui atsiliepė, tarkim, „Chevron“ pasitraukimas? Koks JAV verslo požiūris į investicinį klimatą Lietuvoje?

– Dėl to net nekyla klausimų – investicinis klimatas Lietuvoje yra labai geras. Aš norėčiau ma­­tyti čia kuo daugiau amerikietiškų kompanijų, kaip ir daugiau lietuviškų įmonių, plėtojančių verslą Amerikoje. Lietuva turi puikų įvaizdį, šalis vertinama kaip stabili ir atvira vieta verslui plėtoti.

Jau minėjau, kad esu girdėjusi ne vieną pozityvų atsiliepimą apie Lietuvą iš JAV verslininkų. Manau, kad dabar Lietuva sulaukia daug didesnio verslo susidomėjimo nei prieš trejus metus. Tuomet labiausiai buvo domimasi energetikos sektoriumi, dabar susidomėjimas aprėpia kur kas daugiau sričių.

Dar kartą paminėsiu startuolių kultūrą, kuri čia įsitvirtina ir sulaukia daugiau dėmesio. Tiesą sakant, tai viena sričių, kurioms skirsiu ypatingą dėmesį. Manau, kad reikia padėti užmegzti glaudesnius ryšius ne tik su Silicio slėniu, bet ir su ki­tais JAV aukštųjų technologijų centrais, tarkim, Os­­tine (Teksaso valstija), Kembridže (Masaču­se­t­so valstija), kurie garsūs savo pasiekimais biotech­­­nologijų bei kitose srityse. Matau didelį po­tencialą būtent šiame sektoriuje.

Be to, Lietuva garsėja mokslinių tyrimų ir plėtros srityje. Iš ankstesnės kadencijos atsimenu, kad net NASA buvo sužavėta Kauno technologijos universiteto mokslininkų kuriamais nanopalydovais. Taigi vienas mano tikslų – stiprinti tokį bendradarbiavimą.

– Kokie kiti yra jūsų šios kadencijos pagrindiniai uždaviniai?

– Asmeniškai išsikėliau tikslą patobulinti savo lietuvių kalbos įgūdžius. Man labai patinka lietuvių kalba ir aš jau žiūriu žinias, stebėjau rinkimų nak­tį lietuviškai. Bet aš siekiu laisvai kalbėti lietuviškai, nes manau, kad tai yra pagarbos ženklas ša­liai, kurioje aš dirbu.

Jei kalbame apie strategines kryptis, nėra svarbesnio prioriteto nei saugumo klausimai ir bendradarbiavimas gynybos srityje (turint galvoje anks­­čiau minėtus iššūkius). Taip pat ekonominių ryšių stiprinimas. Na ir, žinoma, žmogiškųjų ryšių tarp lietuvių ir amerikiečių puoselėjimas.

Vienas kertinių akmenų JAV ir Lietuvos santykiuo­se – dešimtmečius besitęsianti draugystė. To­dėl svarbu tai perduoti jaunajai kartai. Mes aktyviai bendraujame su Lietuvos moksleiviais, aplankėme daug mokyklų, tarp kurių – ir rusų bei lenkų švietimo įstaigos. Taip pat esame subūrę didelę JAV alumnų bendruomenę, vykdome kelias studijų mainų programas, pavyzdžiui, FLEX, ASSIST, „Fulbright“.

Be to, negalima pamiršti pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai yra dalis mūsų užsienio politikos, kurią pradėjo buvusi vals­tybės sekretorė Hillary Clinton. Dirbame su įvairiomis visuomeninėmis grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, studentais. Taip mes siekiame stiprinti demokratiją, o visuomenė yra stipresnė, kai stiprios visos jos grandys.

– Ar, jūsų nuomone, stipri pilietinė visuomenė Lietuvoje?

– Visos šio regiono šalys tik prieš ketvirtį amžiaus atgavo nepriklausomybę ir pilietinės visuomenės stiprinimo procesas vis dar tęsiasi. Manau, kad daug ko jos gali išmokti iš mūsų ir mes galime joms padėti. Čia egzistuoja palankios sąlygos, bet kartais trūksta finansinio palaikymo, įgūdžių.

Mes aktyviai dirbame su įvairiomis pilietinės visuomenės grupėmis. Pavyzdžiui, stengėmės pa­dėti moterų teises gi­nančioms organizacijoms, ypač kovojančiomis prieš smurtą artimojoje aplinkoje. šioje srityje rengėme praktinius mo­kymus policijos ir ki­tiems teisėsaugos pareigūnams.

– Jei jau kalbame apie ankstesnę jūsų kadenciją Lietuvoje, ar atsiliepė „WikiLeaks“ paviešintas diplomatinis susirašinėjimas jūsų santykiui su lietuviais ir, tarkim, Lietuvos Prezidentūra?

– Mūsų santykiai su Lietuva visada buvo ir yra labai stiprūs. Nemanau, kad tai turėjo kokios nors įtakos tam. Daugiau neturiu ko pakomentuoti. Mes smer­­­kiame tokius informacijos nutekinimus ir nie­­­­kada jų nekomentuojame.

– Minėjote, kad saugumo klausimas yra vienas jūsų šios kadencijos prioritetų. Kokius iššūkius matote šioje srityje?

– Manau, kad Varšuvoje Aljansas žengė aiškius žingsnius, kurie turėtų atgrasyti nuo bet kokios ag­resijos šiame regione. Kaip minėjau, bus dislokuo­tos multinacionalinės pajėgos: JAV kariai – Le­n­­ki­joje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Lat­­vi­joje, britai – Estijoje. Tai ženklus pasiekimas.

Vis dėlto manyčiau, kad šiuo metu iššūkis, ties kuriuo turėtume susikoncentruoti, yra Rusijos skleidžiama dezinformacija ir propaganda, ku­rios tikslas – pakirsti demokratijos pamatus ir su­priešinti transatlantinį aljansą su Europos Sąjunga. Todėl mes glaudžiai dirbame su visais NATO partneriais, tarp jų ir Lietuva, kad užkirstume kelią propagandai, – imamės įvairių veiksmų, įvairialypio požiūrio. Tarp šių priemonių – žurnalistikos, pilietinės visuomenės stiprinimas, taip pat bandome ieškoti sprendimų socialinės ir ekonominės in­tegracijos klausimais. Žinau, kad ir Lietuvos Vy­­­­riausybė daro daug šia linkme, ir mes savo ruož­­tu prisidėsime prie to visomis savo išgalėmis.

– Ar Lietuva gali tikėtis dar didesnės JAV karinės pagalbos?

– Žinoma, ir toliau matysime JAV karinius pajėgumus čia: toliau vyks įvairios pratybos, mokymai. Tad, be jokios abejonės, amerikiečiai ir ateityje nepaliks Lietuvos vienos.

(…) Mūsų politika tęstinė. Istorija jau parodė, kad nepaisant to, jog kiekviena nauja Bal­­tųjų rūmų administracija gali nusistatyti savus užsienio politikos prioritetus, praktikoje mūsų už­sienio politika išlieka tęstinė.

Žinau, jog Lietuvoje radosi nuogąstavimų dėl tam tikrų komentarų, nuskambėjusių mūsų rinkimų kampanijos metu, tačiau vien tai, kad per pa­starąjį mėnesį Lietuvoje lankėsi net penkios Kongreso delegacijos (to per ankstesnę mano ka­denciją nebuvo), rodo didžiulį rūpinimąsi ir norą išgirsti Lietuvos požiūrį į įvykius Rusijoje. Per visus šiuos vizitus vienareikšmiškai pabrėžta, kad Kongrese egzistuoja bendras abiejų partijų, tiek Demokratų, tiek Respublikonų, sutarimas dėl NATO ir Amerikos įsipareigojimo 5-ajam NATO sutarties straipsniui.

Be to, dauguma Lietuvoje apsilankiusių Kon­greso delegacijų narių – respublikonai, ir jie visi pabrėžė, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų.

– Jeigu tęstume JAV prezidento rinkimų temą, kaip šie rinkimai pakeitė ar pakeis pačios Amerikos visuomenę?

– Aš manau, kad tiek Europa, tiek JAV buvo labai smarkiai paveiktos 2008–2009 m. ekonomikos sunk­mečio. Jungtinėse Valstijose yra dalis žmonių, kurių atlyginimai ir pragyvenimo lygis negerėjo ženkliai jau keletą dešimtmečių. Šie rinkimai man parodė, kad turime kreipti didesnį dėmesį į visų mūsų piliečių gerovę. Nemanau, kad žmonės  reikštų tokį didelį nepasitenkinimą, jei jie jaustųsi ekonomiškai saugūs tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ateities. Manau, kad tai pagrindinės problemos ir iššūkiai, kuriuos išryškino šie JAV rinkimai.

(…) Ti­kiuosi, jog tai privers mus visus suprasti, kad naudos iš ekonomikos augimo turėtų tekti kiekvienam. Man tai parodė, koks svarbus Amerikoje ekonominis faktorius, tačiau manau, kad panašiai yra visur.

– Įžvelgiate tam tikrų panašumų tarp JAV prezidento rinkimų ir Lietuvoje ką tik vykusių Seimo rinkimų?

– Kaip diplomatė, aš nekomentuoju šalies, kurioje reziduoju, vidaus politikos.

– Kokių iššūkių užsienio politikos srityje, kaip didelę patirtį turinti diplomatė, įžvelgtumėte naujajai JAV prezidento administracijai?

– Leiskite paminėti vieną sritį, apie kurią per šį pokalbį dar nekalbėjome. Išvykusi iš Lietuvos Vašingtone vienus metus dirbau Valstybės departamento skyriuje, atsakingame už Cen­trinę Europą, t.y 10 to re­giono šalių, vėliau dirbau Van­­denynų ir tarptautinių aplinkosaugos ir moks­lo reikalų biure.

Vadovaujant prezidentui Barackui Obamai ir valstybės sekretoriui Johnui Kerry padaryta di­džiulė pažanga sprendžiant šiuos klausimus, vis dėlto šiose srityse turėsime dirbti ir toliau. Aš kalbu apie jūrų ir vandenynų apsaugą (tiesa, valstybės sekretorius J.Kerry ją vadina vandenyno – vienaskaitos linksniu, nes išties tai vienas vandenynas). Reikia pripažinti didelį J.Kerry darbą su­vienijant šalis, nevyriausybinius veikėjus, sprendžiant užterštumo plastiku problemą ir saugant vandenyną nuo kitokio neigiamo poveikio, kuris daro įtaką klimato kaitai.

Taip pat reikia paminėti kovą su laukinių gyvūnų kontrabanda. Šioje srityje irgi nuveikta daug – sudaryti susitarimai su Kinija ir kitomis šalimis. Nuveikta ir daugiau darbų aplinkosaugos srityje.

Tad aplinkosauga išliks vienas iš klausimų ir naujajai Baltųjų rūmų administracijai.

Santykiai su Rusija – kitas klausimas, kurį bet kokiu atveju turės spręsti naujojo prezidento ko­manda. Šiuo metu mūsų santykiai su Rusija yra įtempti, bet mes ieškome galimybių bendradarbiauti abiem pusėms svarbiose srityse, tokiose kaip regioniniai iššūkiai: Šiaurės Korėja, Sirija ir Iranas; masinio naikinimo ginklo platinimo prevencija.

Vis dėlto išlieka didelių nesutarimų, pavyzdžiui, Ukrainos klausimas. Mes vienareikšmiškai pareiškėme, kad sankcijos Rusijai nebus atšauktos, kol Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, ir kol kas nematome progreso. Taip pat mes nepripažįstame nelegalaus Rusijos bandymo aneksuoti Krymą. Didelį rūpestį mums kelia besitęsianti intervencija į Donbasą. Nors ir tęsiame dialogą dėl veiksmų Sirijoje, tačiau turime labai skirtingą požiūrį į įvykius Alepe ir Basharo al Assado režimą.

Neabejotina, naujoji administracija turės ir to­liau ieškoti sprendimų dėl santykių su Rusija.

– Kokį vaidmenį galėtų suvaidinti Lietuva, kai kalbama apie JAV ir Rusijos santykius?

– Lietuva buvo ir yra labai nuosekli bei konstruktyvi Ukrainos rėmėja, ir tai labai vertinama Jung­tinėse Valstijose. Manau, kad Lietuva tikrai yra viena geriausių Ukrainos draugų. Man, kaip amerikietei, labai malonu būti šalyje, kuri vertina laisvę. Ir jūs pasirengę dirbti sunkiai, kad padėtumėte kitoms šalims siekti laisvės ir kurti demokratiją. Aš tai labai gerbiu ir manau, kad visi, kuriems teko dirbti Lietuvoje, jaučia tą patį.

Kartu Lietuva artimai bendradarbiauja ir su kitomis šalimis – Gruzija, Moldova. Padeda įtvirtinti demokratiją, išlaikyti provakarietišką kryptį. Manau, jog JAV ir Lietuva tiki tomis pačiomis vertybėmis, kad kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti savo kelią, savo ateitį. Tai labai svarbus Lie­tuvos indėlis.

Taip pat Lietuva puikiai priėmė ir aprūpino NATO bei JAV pajėgas. Lietuvos ir JAV kariškiai bendradarbiauja nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios. Lietuvių specialiųjų pajėgų kariai buvo su mumis sudėtingiausiose vietovėse Afganistane, Lietuva taip pat vadovavo Goro provincijos atstatymo ko­mandai.

Taigi glaudūs mūsų santykiai turi ilgą istoriją, o ir dabar Lietuva prisideda prie kovos su „Islamo valstybe“ koalicijos, siunčia savo karius į Iraką, Ma­lį. Lietuva rodo puikų lyderystės pavyzdį.

Ambasadorė Anne Hall

2016 m. liepos 14 d. JAV Senatas oficialiai patvirtino Anne Hall kandidatūrą tapti JAV ambasadore Lietuvoje. Prieš tai A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotojo vandenynų ir tarptautinei aplinkos ir mokslo politikai pirmąja pavaduotoja.

Ambasadorė A.Hall yra karjeros diplomatė, JAV aukščiausio rango diplomatų tarnybos narė, turinti ministro patarėjo rangą bei nemažai darbo su Europos šalimis patirties. 2013–2014 m. ji vadovavo Vidurio Europos reikalų padaliniui prie Europos ir Eurazijos reikalų biuro. Eidama šias pareigas buvo atsakinga už ryšius su tokiomis šalimis, kaip Austrija, Bulgarija, Čekija, Lenkija, Lichtenšteinas, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Šveicarija ir Vengrija.

2010–2013 m. A.Hall dirbo JAV ambasadorės pavaduotoja ir kurį laiką ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas JAV ambasadoje Vilniuje. Prieš tai, 2006–2009 m., vadovavo JAV generaliniam konsulatui Krokuvoje.

2003–2005 m. A.Hall dirbo vyr. pareigūne Pietų Europos reikalų padalinyje, kur buvo atsakinga už ryšius su Kipru. Eidama šias pareigas turėjo galimybę dalyvauti Jungtinių Tautų derybose dėl Kipro suvienijimo. 2001–2003 m., Baltijos šalims rengiantis stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, A.Hall dirbo Šiaurės ir Baltijos šalių padalinyje, kur buvo atsakinga už santykius su Danija ir Norvegija.

1994–1995 m. A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus specialiąja asistente; prieš tai, 1993–1994 m., darbavosi vykdomojo sekretoriato skyriuje, buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojo konsuliniams reikalams specialioji asistentė. Be to, tarnavo Kinijoje, Brazilijoje ir Kolumbijoje.

Už išskirtinius nuopelnus A.Hall įteikta keletas apdovanojimų. 2009 m. ji tapo pirmąja JAV generaline konsule, kuriai buvo įteiktas Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Riterio kryžius. Ji kalba lietuvių, lenkų, mandarinų kinų, ispanų ir portugalų kalbomis

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimai šįmet yra itin reikšmingi Lietuvai ir pasauliui. Kaip JAV ir Lietuvos pilietis, tvirtinu, jog išrinkus Hillary Clinton galime tikėtis, kad Lietuva toliau džiaugsis nepriklausomybe. Išrinkus Donaldą Trumpą pasaulyje pasibaigs Amerikos didybė.

Andrius Kulikauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius

Aš, kaip gimęs Amerikoje, moku ją visaip kritikuoti. 2000 m. aš parą sėdėjau Čikagos kalėjime, nes bandžiau protestuoti prieš akivaizdžius balsavimo tvarkos pažeidimus. Visi 50 Čikagos seniūnų priklauso tai pačiai Demokratų partijai. Jos aparatas kasmet užtikrina, kad 90 proc. gyventojų balsuos už Demokratų partijos kandidatus prezidento rinkimuose. Todėl Barackas Obama užtikrintai laimėjo Ilinojaus valstijos balsus, kaip užtikrintai laimės H.Clinton. Juodu šiai tvarkai neprieštarauja. Aš todėl balsuoju už kitus. Šįmet balsavau už Libertarų partijos kandidatą Gary Johnsoną, kuris, būdamas Naujosios Meksikos gubernatoriumi, pasižymėjo kaip doras žmogus.

Mano draugas Rimas Morkūnas man vis primena: „Andriau, įsivaizduok pasaulį be Amerikos. Jeigu joje būtų tik Rusija, Kinija ir kitos šalys, ar kas mus užtartų? Galime rimtai suabejoti, ar Europa už mus lietų savo bei kitų kraują.“

D.Trumpui laimėjus šie savarankiški, anoniminiai, virtualūs skriaudėjai remsis visažiniu JAV saugumo aparatu. Jam tapus Amerikos Putinu, garbingi priešininkai bus mušami, kalinami, žudomi.

D.Trumpas iš prigimties yra tas skriaudikas, kurio geri vaikai privalo bijoti mokyklos kieme. Jis yra pasakęs ar davęs suprasti, kas įvyks jam laimėjus. Jis pasodins H.Clinton į kalėjimą. Jis atkeršys visiems sveiko proto respublikonams – Mittui Romney, Johnui McCainui, Paului Ryanui ir kitiems, išdrįsusiems pasakyti ar tiesiog nepaneigti, jog D.Trumpas yra niekšas, sukčius, demagogas, savo būdu, nusiteikimu ir pasirengimu visiškai netinkantis aukščiausioms pareigoms. Todėl D.Trumpas įsigalėjęs remsis tais bestuburiais politikais, kurie jau dabar jam duoda kelią. Jau dabar D.Trumpo rėmėjai, kraštutiniai dešinieji, internete žiauriai puldinėja žurnalistus, kaip antai konservatorių Davidą Frenchą, išdrįsusį pasakyti tiesą apie jį ir jo rėmėjus. Akivaizdu, jog D.Trumpui laimėjus šie savarankiški, anoniminiai, virtualūs skriaudėjai remsis visažiniu JAV saugumo aparatu. Jam tapus Amerikos Putinu, garbingi priešininkai bus mušami, kalinami, žudomi.

D.Trumpas ketina sulaikyti ir išvežti milijonus JAV gyventojų, būtent tuos imigrantus, kurie dirba pačius nedėkingiausius darbus. Jis tai darys „vardan teisingumo“, nors tai labiau panašu į etninį valymą. Jį palaikys milijonai piliečių. Ir kas atsitiks su kitais milijonais piliečių, kurie savo kaimynus atjaus ir priglaus? Atsiras valstijos, kaip Kalifornija, kurios prezidento įsakymų ir Kongreso įstatymų nepripažins galiojančiais. Galime tikėtis pilietinio karo.

Juk D.Trumpas nėra eilinis savanaudis, kurį Amerikos demokratija lenkia tarnauti visuomenei. Jis žūtbūt siekia visų dėmesio, tačiau yra atkakliai pasiryžęs savo gyvenime niekad niekam jokio gero darbo nepadaryti. Jis nesilaiko taisyklių, kurios verčia politiką ieškoti kompromiso, kažką nuveikti liaudžiai ir sulaukti jos pritarimo kituose rinkimuose. D.Trumpas nepripažįsta rinkimų, nei konstitucijos, nei santarvės, nei mokslo, nei Dievo, nei dorovės, kaip ir jo gerbiamas Vladimiras Putinas.

Mes Lietuvoje ir pasaulyje galime susirūpinti, kad JAV nenuvažiuotų nuo demokratijos kelio į autokratijos griovį. Šiais nenuspėjamais laikais negalim būti tikri, tačiau „Real Politics“ išvesti apklausų vidurkiai pranašauja, jog nugalėtoją gali lemti Floridos valstijos balsuotojai. O ten yra lietuvių pensininkų, kurie nuo Šaltojo karo ir prezidento Ronaldo Reagano laikų palaiko Respublikonų partiją. Gerbiami Floridos lietuviai, prašau jūsų pasinaudoti savo teise balsuoti. Kad ir kaip balsuotumėte, prašau, nelikite abejingi. Mes nežinome, kokių išbandymų mums siunčia Dievas, visgi, prašau, nebūkime žiopliai.

Prezidentas B.Obama buvo dešiniųjų ištisai ir nepagrįstai puolamas, lyg jis būtų Amerikoje negimęs, musulmonas, socialistas ir antikristas. O pasirodo, kad Amerikos didybė juo nepasibaigė. Prieš šešerius metus H.Clinton buvo už jį žymiai populiaresnė, ir nemažai respublikonų gerbė ją kaip gerai JAV atstovaujančią valstybės sekretorę. Iš tiesų, ji yra daug kovojusi moterų ir vaikų labui, taip pat sulaukusi V.Putino ir kitų tironų nemeilės. Nuostabu, kad JAV partinė politika yra tiek įsišaknijusi, tiek išstūmusi gerą valią ir geranoriškumą, kad H.Clinton ir D.Trumpas laikomi tarsi lygiaverčiais kandidatais.

Bus daug laiko viešai ar pogrindyje nagrinėti, kaip D.Trumpas galėjo iškilti. Jis kaip niekas sugeba sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Jis vis naujai sugalvoja, kaip rinkėjams pasakyti, jog jie nusipelnė gyventi geriau. Prieš 40 metų aš ir kiti Amerikoje gyvenome jos aukso amžiuje, tai yra maždaug kaip dabar gyvename Lietuvoje. Svarbiausia, kad tada jautei, jog galimybės neribotos. Betgi šalis, kurioje gyvena 5 proc. žmonijos, negali amžiais viešpatauti. Amerikoje ekonomika vis sudėtingėja, kasdienė įtampa didėja, ir daugelis gyventojų, ypač neprofesionalų, netenka vilties augant konkurencijai su besivejančiu pasauliu. Nelabai kas gilinasi, kad visa ekonomika pagrįsta burbulininkyste, tai yra matematikui nepateisinama bankininkyste, pagrįsta būtent melu, kad galima ištisai gyventi skolose, nesirūpinti, iš kur atsiras palūkanos. Po kelerių metų tikrai sulauksime naujos, didesnės krizės.  Politika tėra sportas, žiniasklaida tėra pramoga, ir piliečiai tėra žiopliai. D.Trumpas visa tai patvirtina. Kai gyvenimas pagrįstas melu, melagis iškyla tiesa!

Norėtųsi, kad Amerika dar paviešpatautų, kad sulauktume demokratinių judėjimų ne tik arabų šalyse, bet ir Rusijoje, ir ypač Kinijoje. V.Putinas amžiams įstūmė Ukrainą į Vakarų glėbį, kaip ir islamistai teroristai suskaldė musulmonų pasaulį. Tuo tarpu įsivaizduoju, kad Kinijos vadovai laukia, ar išsikvėps Amerikos įtaka pasaulyje. JAV sąjungininkės Azijoje nerimauja, kad Amerikos liaudis nepritaria laisvosios prekybos sutarčiai. Jau Filipinų prezidentas susidėjo su Kinija, ir kitos šalys dairosi, kas bus.

Gaila, kad Jungtinės Karalystės rinkėjai nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos. Kraupu, jei JAV rinkėjai nuspręs nusigręžti nuo šio pasaulio silpnesniųjų. Džiugu, kad mes, Lietuvos rinkėjai, balsuojame ir bręstame.  Juk mums teks, kaip ir didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais, rūpintis savaisiais, išeiviais ir ateiviais, ir visais pasaulio reikalais.

H.Clinton, D.Trumpas

Melania Trump, priversta komentuoti spalio 7-ąją paviešintą skandalingą garso įrašą, pasakė, kad jos vyrą Donaldą Trumpą nepagarbiai kalbėti apie moteris išprovokavo TV laidos „Access Hollywood“ vedėjas Billy Bushas. „Buvau nustebinta, nes tai ne tas žmogus, kurį pažįstu“, – pasakė kandidato į JAV prezidentus sutuoktinė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nesileidžiant į bergždžius svarstymus, kad D.Trumpas galėjo neatpažįstamai pasikeisti nuo 2005-ųjų, kai atvirai pasisakė apie moteris (gal jis tapo dorybės įsikūnijimu?), verta atkreipti dėmesį į anglų kalbos idiomą „to egg on“, kurią pavartojo Melania, aiškindama, kad jos vyrą išprovokavo. Pažodžiui tai reiškia „apvaisinti“, „pridėti kiaušinėlių“.

Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.

Pasaulio ateities požiūriu, gal ne tiek svarbu, ar D.Trumpas tapo padoresnis moterų atžvilgiu, kiek tai, ar kas nors toliau gali jame „dėti kiaušinėlius“. Norinčiųjų ką nors į jį paleisti – tikrai ne vienas: per 497 rinkimų kampanijos dienas iki spalio 25-osios jis viešai įžeidė 281 žmogų ar organizaciją, vadinasi, kas 42 val. provokuoja bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Kitas klausimas, ar lengvai išjudinamas žmogus, kuris nuolatos įžeidinėja kitus, išties yra lengvai paveikiamas tų, kurie ne vien „deda kiaušinėlius“, bet ir moka pinigus? Ar nevaldomo D.Trumpo kova dėl JAV prezidento posto nėra kokio nors sąmokslo dalis?

Nepavykęs „spalio siurprizas“

Kaip „dedami kiaušinėliai“, atskleidė nesenas pavyzdys, kai D.Trumpas, kritikuodamas H.Clinton, pacitavo klaidingą informaciją, kurią jam pakišo su Rusija susijęs leidinys.

Spalio 7 d. „WikiLeaks“ paviešino tai, ką pavogė esą iš H.Clinton rinkimų štabo vadovo Johno Podestos pašto dėžės. Rusijos valdžiai priklausanti žinių agentūra „Sputnik“, turinti biurą Vašingtone, iš tūkstančių laiškų atrinko vieną – H.Clinton buvusio patarėjo Sidney Blumenthalio laišką, kuriame šis parašė, kad buvo galima išvengti 2012 m. rugsėjo 11-osios antpuolio Bengazyje (Libija), per kurį žuvo JAV pasiuntinys ir dar vienas diplomatas. S.Blumenthalis neva darė išvadą, kad JAV respublikonų teiginiai, jog valstybė sekretorė H.Clinton deramai nepasirūpino Amerikos diplomatų saugumu, yra teisėta rinkimų kampanijos tema. D.Trumpas viešai pacitavo S.Blumenthalio laišką. „Sputnik“ laišką pavadino „spalio siurprizu“ – taip JAV politiniu žargonu vadinamas įvykis, galintis paveikti lapkričio 8 d. vykstančių prezidento rinkimų baigtį.

Visas tas „siurprizas“ iš tiesų buvo „žurnalistinė klaida“. „Sputnik“ redaktorius Billas Moranas tyčia ar netyčia pacitavo S.Blumenthalio laišką, kuriame šis pateikia „Newsweek“ žurnalisto Kurto Eichenwaldo straipsnio ištraukas. Tai K.Eichenwaldas, o ne S.Blumenthalis kritikavo H.Clinton.

K.Eichenwaldas supyko, kad jo tekstas priskirtas kitam žmogui, ir parašė straipsnį „Brangieji Donaldai Trumpai ir Vladimirai Putinai, aš nesu Sidney Blumenthalis“. Žurnalistas teigė, kad klaidingas citavimas yra tyčinis, ir D.Trumpas veikia kartu su Rusijos kontroliuojama žiniasklaida. H.Clinton rėmėjai ėmė teigti, kad „WikiLeaks“ publikuoja sufabrikuotus dokumentus.

Galiausiai B.Moranas pašalino žinią iš „Sputnik“ tinklalapio.

Visa ši istorija dar kartą primena, kad informacijos teisingumas, leidinio patikimumas, žurnalistų reputacija tampa itin svarbiais dalykais politinėje kovoje – ypač kai besirungiančios pusės apšaudo viena kitą informacinėmis „glindomis“ (taip vadinamas vieno iš mažų gyvių kiaušinėlis).

Trumpai ir Clintonai: draugystė šeimomis

Bet buvo laikas, kai H.Clinton ir D.Trumpas nesvaidė vienas kitam jokių bjaurių kaltinimų, nes palaikė itin draugiškus santykius. Tarp aukštuomenės fotografijų, išspausdintų po D.Trumpo ir Melanios sutuoktuvių 2005-aisiais, greta trečiąkart prie altoriaus einančio milijonieriaus ir jo išrinktosios galėjai matyti H.Clinton ir Billą Clintoną. Tapęs kandidatu į prezidentus D.Trumpas aiškino, kad Clintonai neturėjo kitos išeities, kaip ateiti į vestuves, nes jis gausiai aukojo Clintonų labdaros fondui, taip pat rėmė H.Clinton rinkimų į JAV Senatą kampaniją ir kovą dėl jos nominavimo demokratų kandidate į prezidentus 2008-aisiais.

„Man jis patinka. Mėgstu žaisti su juo golfą“, – apie D.Trumpą CNN 2012-ųjų gegužę pasakė B.Clintonas. Kiek anksčiau D.Trumpas „Fox News“ pareiškė, kad B.Clintonas yra šaunus vaikinas.

„The Washington Post“ rašė, kad 2015-ųjų gegužę B.Clintonas paskambino D.Trumpui ir paskatino jį rimtesniam vaidmeniui Respublikonų partijoje.

Tai įvyko praėjus mėnesiui po to, kai H.Clinton pareiškė sieksianti prezidento posto, ir kelios savaitės prieš D.Trumpui padarant tą patį. Tuo metu B.Clintonui nieko nekainavo sakyti, kad D.Trumpas buvęs „neįprastai malonus Hillary ir man“. Nors D.Trumpas apie Clintonų porą dabar kalba kitokiu tonu, kol kas nėra ženklų, kad būtų susipykusios draugaujančios Trumpų ir Clintonų atžalos – Ivanka Trump ir Chelsea Clinton.

Paradoksalu, bet rinkimų kampanijos eiga gali pakurstyti dar vieną sąmokslo teoriją: žinodami, koks yra D.Trumpas, Clintonai ir Demokratų partija skatino nusišnekantį respublikoną siekti prezidento posto, nes toks konkurentas užtikrina, kad laimės H.Clinton.

Iš tiesų panašios kombinacijos nuolatos gimsta įvairių strategų galvose: antai artėjant 2018-ųjų prezidento rinkimams Rusijoje kai kas svarsto, ar V.Putinui nereikėtų sparingo partneriu pasirinkti opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. Rusijoje toks žingsnis gal ir nebūtų per daug rizikingas. V.Putinas užspaustų A.Navalną administraciniais ištekliais ir valstybės kontroliuojama žiniasklaida, galiausiai būtų galima padailinti rinkimų rezultatus.

O JAV panašūs dalykai būtų žaidimas su ugnimi – panašiai kaip buvusio Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono lošimas dėl „Brexit“ baigties. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai manipuliacijos tariamai marionetiniais kandidatais baigdavosi jų įsigalėjimu. Politinės jėgos, kurios pritarė Adolfo Hitlerio skyrimui į Vokietijos kanclerio postą, tikėjosi, kad šis, jų supratimu, prietranka, bus lengvai valdomas veikėjas.

Siūlo galai Kazachstane

Dabartiniai JAV rinkimai – reali kova, kurioje prieš D.Trumpą vienijasi nemenkos verslo magnatų, politikų ir žiniasklaidos pajėgos. „Kiaušinėlių“ atrandama ne vien D.Trumpo veiksmuose, bet galbūt ir banko sąskaitose. Atradimai transliuojami solidžiais kanalais.

Esama skirtumo, kas Lietuvoje publikuoja medžiagą, – „Karštas komentaras“ ar „Verslo žinios“. Tas pat ir civilizuotame pasaulyje. Ne kokios nors konspirologų sektos laikraštėlyje, o dienraštyje „Financial Times“ (FT) spalio 19 d. parašyta, kad buvę Kazachstano aukšti pareigūnai panaudojo vieną svarbiausių D.Trumpo projektų Manhatane nešvariems pinigams išplauti, o galutinę naudą gavo pats kandidatas į JAV prezidentus. Per pasaulį nuvilnijo dar viena su D.Trumpu susijusio skandalo banga – žiniasklaida ėmė spausdinti FT straipsnio „Nešvarūs pinigai: Trumpo ir Kazachstano ryšys“ ištraukas ir komentarus.

Po kelių dienų pasirodė pranešimas, jog Kazachstano prokuratūra įdėmiai nagrinėja pranešimus apie tai, kad buvusio Almatos mero Viktoro Chrapunovo ir jo šeimos narių pagrobti pinigai buvo plaunami pasinaudojant D.Trampo bendrovėmis. O Šveicarijoje gyvenantis V.Chrapunovas į Kazachstano valdžios įtarimus, kad su šeima išplovė milijonus dolerių, atrėžė, esą jis užsidirbo turtus ne vogdamas, o išmaniai plėtodamas verslą. V.Chrapunovas aiškina, jog melagingi kaltinimai jam keliami todėl, kad jis oponuoja autoritariniam Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui.

Pasak FT, per daugelį metų D.Trumpas surinko įdomią rėmėjų ir bendradarbių kolekciją. Kai kurių praeitis – tamsi, jie bičiuliavosi su organizuotais nusikaltėliais, dalyvavo finansinėse apgavystėse. Didžiausią pavojų D.Trumpui kelia tai, kad ja galėta pasinaudoti plaunant nešvarius pinigus – nekilnojamojo turto sektorius tam ypač tinka.

FT spėja, kad viena iš D.Trumpo bendrovių susijusi su tarptautiniu pinigų plovimo tinklu. Dienraščio duomenimis, V.Chrapunovo šeimos nariai nusipirko ištaigingus butus Manhatano dangoraižiuose, kurie iš dalies priklauso D.Trumpui, jie taip pat buvo jo partnerio įmonės dalininkai.

Trys bendrovės, sukurtos 2013 m., už 3,1 mln. dolerių nusipirko kelis butus 46 aukštų name „Trump Soho“. Tų bendrovių galutinė naudos gavėja yra Kalifornijoje gyvenanti V.Chrapunovo duktė Elvyra Kudriašova. Kazachstano valdžios teigimu, būtent ji ir jos brolis Iljasas buvo svarbiausi veikėjai plaunant V.Chrapunovo šeimos pinigus.

Butus V.Chrapunovo šeimos atstovams pardavė „Trump Soho“ valdą plėtojanti „Bayrock/Sapir Organization“, kurios dalininkas yra D.Trumpas. Šio teisininkai dabar teigia, kad būtent „Bayrock/Sapir Organization“ užsiima pirkėjų patikimumo tikrinimu, ir nekyla abejonių, jog buvo paisoma visų įstatymo keliamų reikalavimų.

Putino ir Trumpo pasaulis?

Vargu ar maždaug 3,1 mln. dolerių „glindos“ atradimas su D.Trumpu siejamos bendrovės sąskaitoje paveiks D.Trumpo reputaciją labiau nei, pavyzdžiui, jo rinkimų štabo vadovo Paulo Manaforto atsistatydinimas rugpjūtį.

Politinis konsultantas P.Manafortas (gimęs 1949 m. balandžio 1 d) žinomas tuo, kad dalyvavo respublikonų Geraldo Fordo, Ronaldo Reagano, George‘o Busho, Bobo Dole‘o rinkimų kampanijose. 2016-ųjų rugpjūtį Ukrainos valdžia atskleidė, kad P.Manafortas už konsultacines paslaugas galėjo gauti per 12 mln. dolerių iš nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovautos Regionų partijos. P.Manaforto reputacijos nepagerino tas dalykas, kad vienas jo bendradarbių Ukrainoje galėjo būti Rusijos karinės žvalgybos darbuotojas. Kol JAV teisėsauga vis dar aiškinasi, ar P.Manafortas nepažeidė įstatymų, nes nedeklaravo, kad JAV atstovauja užsienio valstybei, Lietuvos lobistai gali pasimokyti iš pavyzdinio lobizmo reikalų tvarkymo Amerikoje: su P.Manafortu susijusios lobistų kontoros legaliai siekė, kad Kongresas atmestų Ukrainos politikės Julijos Tymošenko įkalinimą smerkiančią rezoliuciją. Lobistas P.Manafortas atstovavo tokiems diktatoriams, kaip Filipinų prezidentas Ferdinandas Marcosas, Zairo (buvo tokia valstybė) valdovas Mobutu Sese Seko, greta jų turėjo reikalų su Angolos sukilėlių organizacijos UNITA vadovu Jonasu Savimbi.

„Jei 2016-aisiais balsuosite už Trumpą ir Pence‘ą, 2017-aisiais įžengsite į Putino ir Trumpo pasaulį“ – tokiu šūkis perspėja tinklalapio www.putintrump.org pagrindinis puslapis. Tai ne toks jau dažnas atvejis, kai išplaukia D.Trumpo užgožto kandidato į viceprezidentus, Indianos gubernatoriaus Mike‘o Pence‘o (g.1959 m.) pavardė.

Minėtame tinklapyje skaitome kaltinimus D.Trumpui, po kuriais pasirašo žymus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas:

• „Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atsižadėti savo retorinio glėbesčiavimosi ir šiltų žodžių Rusijos lyderio Putino atžvilgiu. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atskleisti savo mokesčių sumas ir parodyti, kad nėra finansiškai susijęs su Rusijos oligarchais, kurie, kaip spėjama, investavo šimtus milijonų dolerių į jo verslą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes palaikyti Vakarų sankcijas prieš Rusiją dėl to, kad ji karine jėga užgrobė ir aneksavo Krymą ir kursto karą Rytų Ukrainoje. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes pasmerkti Rusijos daromus paliaubų pažeidimus Sirijoje ir galimus rusų karinius nusikaltimus, kai paremiant Al Assado režimą buvo bombarduojamas Alepo miestas. Jis niekada to nepadarė.“

Tai ne visas kaltinimų paketas, kurį greta G.Kasparovo pasirašė www.putintrump.org redaktorius Billas Buzenbergas. Trumpoje pastarojo dosjė nurodoma, kad jis yra buvęs Viešojo integralumo centro (The Center for Public Integrity – CPI) vadovas. Šios 27-us metus skaičiuojančios organizacijos atšaka – Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas, kuris paskelbė ir ėmė analizuoti vadinamuosius „Panamos dokumentus“.

Iš konspirologinio žiniasklaidos kampo sklinda versijos, kad www.putintrump.org finansuoja milijardierius George‘as Sorosas. Kita vertus, galbūt net svarbesnis dalykas bandant susivokti, kokie vektoriai grumiasi šiuose JAV prezidento rinkimuose yra tai, kad D.Trumpo neremia respublikonų draugai ir demokratų bei G.Soroso priešininkai milijardieriai broliai Kochai.

Belieka džiaugtis nors tuo, kad esame sunkiai nuspėjamo demokratijos veikimo liudininkai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton ir D.Trumpas

Hillary Clinton biografas 2024-aisiais rašo memuarus ir prisimena dvi H.Clinton  – 45-osios ir 46-osios JAV prezidentės, kadencijas. Jo pasakojimas prasideda nuo 2017 m. sausio 20-osios ryto, kai H.Clinton po pergalės praėjusių metų lapkritį vykusiuose rinkimuose duoda priesaiką ir įžengia į Baltuosius rūmus kaip jų šeimininkė.

Rima JANUŽYTĖ

1-oji diena

Inauguracija ir visi su tuo susiję malonumai. Pri­siekia H.Clinton ir jos viceprezidentas Timas Kai­ne’as. Po penkių minučių respublikonų vadovaujami Atstovų rūmai pradeda impičmento procedūras. Bernie Sandersas savo rėmėjams aiškina, kad vis dar yra galimybių pakeisti rinkimų rezultatus, o jam – tapti prezidentu.

2-oji diena

Paaiškėja, kad H.Clinton inauguracijos ceremonija Baltiesiems rūmams kainavo 500 tūkst. dolerių. Ji atsisako pateikti išlaidų ataskaitą.

5-oji diena

Prezidentė H.Clinton atskleidžia planus praleisti mergaičių savaitgalį su Vokietijos kanclere An­ge­la Merkel. „Mes to vertos“, – sako JAV preziden­tė.

8-oji diena

Negalėdama pamiršti nesusipratimų dėl nutekėjusios iš elektroninio pašto informacijos, prezidentė imasi priemonių asmeniniam susirašinėjimui apsaugoti ir pakeičia privataus serverio slaptažodį iš 1234 į 12345. Respublikonai pareikalauja atlikti išsamų tyrimą.

11-oji diena

Prezidentė H.Clinton paskelbia pirmąjį istorijoje „Džentelmenų bilį“, pagal kurį vyrams įsigalioja kitokios sveikatos apsaugos sąlygos nei moterims. „Tegu supranta, kaip mes jaučiamės“, – sako prezidentė.

12-oji diena

H.Clinton suteikia Donaldui Trumpui visišką mokesčių amnestiją, užbaigdama prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą, kuriuo jis sutiko kandidatuoti į JAV prezidentus.

17-oji diena

„New York“ žurnale pasirodo straipsnis „Ar ne­buvome per griežti Donaldui Trumpui?“ Ra­šy­toja Toni Morrison pavadina H.Clinton „trečiąja tamsiaode JAV prezidente“.

26-oji diena

Prezidentė vėl užsimena apie anksčiau primirštus planus susitikti su A.Merkel. „Galbūt kitą mė­nesį“, – svajoja H.Merkel.

33-ioji diena

Rusija užpuola JAV. H.Clinton laimi.

42-oji diena

ISIS surengia kasmetinius apdovanojimus Si­rijoje. Visų nuostabai, H.Clinton gauna apdovanojimą kaip svarbiausia veikėja. Šia proga pasako įsimintiną kal­bą. Respublikonai reikalauja specialaus tyrimo.

54-oji diena

Joe Bidenas T.Kaine’ui sako, kad jis „jau tuoj tuoj“ išsikraustys iš prezidentinės rezidencijos. Tai 54 kartą skambantis pažadas.

62-oji diena

Skambina A.Merkel: „Tai kada bus tas mergaičių savaitgalis?“

76-oji diena

Respublikonų stovykloje kyla skandalas „Pro­secutor-gate“ („Kaltintojų skandalas“). Respubli­ko­nų partijoje nelieka nė vieno specialaus tyrėjo, galinčio tirti H.Clinton veiklą.

82-oji diena

Mergaičių savaitgalis atšaukiamas. H.Clinton net nepaskambina A.Merkel apie tai pranešti, nes žino, kad A.Merkel ir taip žino.

83-ioji diena

H.Clinton nustebina Kanadą pastatydama di­džiu­­lę sieną, siekiant apsaugoti šiaurinę JAV sieną. Priverčia Kanadą už tai susimokėti.

93-ioji diena

„Goldman Sachs“ vadovų vaikams surengiama tradicinė velykinių margučių ridenimo šventė.

95-oji diena

Paviešinamos iš palydovo darytos nuotraukos, ku­riose užfiksuota, kaip A.Merkel ir Didžiosios Bri­ta­nijos premjerė Theresa May pusryčiauja ant pievutės. H.Clinton paskelbia gynybos parengtį (DEFCON, Defence readiness condition – red.past.)

100-oji diena

Libija paskelbia siekianti tapti vakarietiška de­mokratija. Respublikonai atsisako pripažinti H.Clin­­­ton vadovavimo šaliai šimtadienį, nes D.Trum­­­­pas pareiškia, kad moterys skaičiuoja dienas tik tada, kai vėluoja menstruacijos. Tad šimtadienis šiuo atveju neturįs jokios prasmės.

101-oji diena

Atliekama analizė siekiant nustatyti tikslus ki­toms šimtui dienų. Rinka rodo didžiulį augimą, BVP augimas – rekordinis. Analitikai patvirtina ma­­­­žėjantį nedarbą ir sparčiai didėjančią moterų per­kamąją galią.

Šis šmaikštus, tačiau visas pagrindines H.Clin­ton ir jos konkurento D.Trumpo silpnybes šaržuojantis Davido Mandelio šimto dienų scenarijus (tie­­­­­sa, gerokai ilgesnis – mes pateikiame sutrumpin­­tą jo versiją) publikuotas „The New York Ti­mes“. Skaitytojai į jį reagavo ir su šypsenomis, ir su aša­romis. Vieniems amerikiečiams atrodo, kad H.Clin­ton pergalė rinkimuose bus didžiausia JAV sėkmė, kitiems – tragedija.

Lygiai taip pat mano ir prognozuojantieji D.Trum­­po pergalę. Yra jos laukiančių, yra bijančių kaip baisiausio košmaro. Vis dėlto „Veidas“ kelia klausimą: o jeigu rimtai? Kas blogiausio gali nutikti JAV, Europai, Baltijos šalims vieno ir kito kandidato pergalės atveju?

H.Clinton: nuolatinė konfrontacija arba su respublikonais, arba su radikalesniais demokratais

Su D.Mandelio prognozėmis, kokios būtų pirmosios H.Clinton dienos Baltuosiuose rūmuose, iš es­mės sutinka daugelis analitikų. Jų nuomone, vyk­tų nepaliaujama kova tarp prezidentės ir respublikoniškojo Kongreso, o noro ieškoti kompromisų nerodytų nei viena, nei kita pusė. Galiausiai dalis amerikiečių imtų gailėtis, kad balsavo už demokratų kandidatę, o ne jos komiškąjį konkurentą.

Ir pati H.Clinton esą puikiai supras, kad visuotinio amerikiečių palaikymo ji neturi, nes dalis rinkėjų už ją balsavo tik rinkdamiesi mažesnę blogybę iš dviejų.

Politikos įvykių apžvalgininkas Frederickas M.Hessas daro vienintelę išimtį: nebent H.Clinton ryžtųsi kompromisams. Bet tada ji turėtų sušvelninti savo vidaus politikos pasiūlymus, o į kabinetą įtraukti tris ar keturis ją parėmusius respublikonus. Taip H.Clinton galbūt pavyktų panaikinti metų metus trunkantį pykčio ir įtarumo kupiną ideologinį susiskaidymą.

Vis dėlto, politologo nuomone, labiau tikėtina, kad H.Clinton politinio susitaikymo keliu nežengs. Daug labiau tikėtina, kad nuo pat pirmos dienos ji aktyviai siektų visko, kam labiausiai priešinasi respublikonai: įvesti nemokamą aukštąjį mokslą daugeliui studentų, didinti mokesčius, toliau diegti prezidento Baracko Obamos iniciatyva priimtą pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą („Obamacare“), didinti federalinės valdžios vaidmenį ikimokyklinio ugdymo sistemoje, o teisėjus skirti pagal progresyvumo kriterijus. Ji pasirinktų radikalesnį kelią ir taip įsiteiktų naujiesiems kairiesiems, kuriems atstovauja senatoriai Elizabeth Warren bei B.Sandersas.

„Jei net ir didelės pergalės atveju H.Clinton sąmoningai apsispręstų įgyvendinti nuosaikesnę vidaus politiką, tai galėtų sukelti įtampą tarp jau ir taip susiskaidžiusių jos politinių rėmėjų“, – teigia F.M.Hessas.

Dar juodesnėmis spalvomis Amerikos likimą H.Clinton pergalės atveju piešia respublikonų rė­mėjai, pavyzdžiui, dabartinis Atstovų rūmų pirmi­ninkas Paulas Ryanas. Jo nuomone, JAV gresia du košmarai – mažesnis ir didesnis. Pirmasis – H.Clin­ton pergalė rinkimuose. Antrasis – jei Kon­gresą „už­grobs“ demokratai.

Jo manymu, tai reikštų dar blogesnę situaciją, nei ta, kai šaliai vadovavo B.Obamai. „Tai tikras mūsų šaliai gresiantis košmaras. Bus tas pats, kas vyko pirmaisiais B.Obamos vadovavimo metais, – visiškai absurdiški sprendimai, kuriuos vėliau teko kažkaip bendromis jėgomis taisyti“, – prognozuoja P.Ryanas.

D.Trumpas: reali grėsmė demokratijai

Vis dėlto kur kas daugiau juodųjų scenarijų prira­šyta galvojant apie galimą D.Trumpo pergalę. Daug kas socialiniuose tinkluose matė rūsčią žinomo režisieriaus ir aktoriaus, tikro niujorkiečio iš Man­­hatano Roberto De Niro kalbą, kurioje jis D.Trum­pą vadina nesirinkdamas žodžių: „Šuo. Idiotas. Bijau, kad mano šalis nepasirinktų visiškai blogos krypties. Krypties, kurią siūlo D.Trumpas.“

Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Žurnalo „The New Yorker“ bendradarbis Ada­mas Gopnikas D.Trumpą vadina liberalios konstitucinės Jungtinių Valstijų santvarkos priešu. „Ame­ri­kos respublikai grėsmę kelia pirmasis šiuolaikinėje is­torijoje atvirai nedemokratiškas vienos iš didžiųjų par­tijų vadovas“, – sako A.Gopnikas.

Daugelis kitų komentatorių D.Trumpą apibūdina kaip „pavojų respublikai“ ar „grėsmę respublikos išlikimui“.

Apžvalgininkas Mike’as Moranas labiausiai bijo to, ko labiausiai tikisi P.Ryanas, – respublikonų diktato ir Kongrese, ir prezidento pozicijoje. Tokiu at­veju D.Trumpas be jokių kliūčių įgyvendintų pačius blogiausius sumanymus, pavyzdžiui, keltų akcizus prekėms, importuojamoms iš mažo darbo užmokesčio šalių, pavyzdžiui, Kinijos ir Meksikos, ir dėl to susipyktų su puse planetos.

Jei laikysis savo rinkimų pažadų, D.Trumpas su daugeliu pasaulio šalių ims bendrauti ultimatumais, užvers Pasaulio prekybos organizaciją skundais, o blogiausiu atveju JAV išstos iš Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (NAFTA).

Užsienio politikos srityje susidurtume su tokiais radikaliais pasiūlymais, kaip JAV sugrįžimas į Iraką, įsipareigojimų NATO atsižadėjimas, sankcijų Ru-sijai panaikinimas.

Maža to, net ir be Kongreso pritarimo jis galėtų pasinaudoti kai kuriomis savo galiomis, ir net neabejotina, kad pirmiausia panaikintų B.Obamos įdiegtą rinkos reguliavimo schemą, atrišdamas rankas finansinių paslaugų, energetikos, kasybos ir kituose verslo sektoriuose, kuriuos B.Obama vargais negalais buvo pažabojęs.

Kartu su Kongresu D.Trumpas pasistengtų prastumti naują taupymo planą, kuris paliestų labai daug viešojo sektoriaus darbuotojų, energetikos ir švietimo sritis, o  įmonėms būtų mažinami mokesčiai. Analitikai skaičiuoja, kad D.Trumpo užmojai JAV deficitą vien per pirmuosius keletą metų gali padidinti nuo 2,5 proc. BVP 2017-aisais iki net 7 proc. 2020-aisiais. Tai neabejotinai padidintų skolinimosi kainą, o visa tai neigiamai paveiktų viso pa­saulio ekonomiką.

„Swedbank“ analitikė Laura Galdikienė įsitikinusi, kad nors D.Trumpas pasisako už finansų rinkų paprastai teigiamai vertinamus mažesnius mokesčius bei menkesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, dėl griežto jo požiūrio į laisvą prekybą, imigraciją bei gynybą jo pergalė gali sukeltų sąmyšį pasaulio finansų rinkose: akcijų kainos gali smukti maždaug de­šim­tadaliu, įkandin pasektų ir pagrindinių JAV prekybos partnerių valiutos.

Kas laukia Baltijos šalių?

Respublikonų kandidatas D.Trumpas dar liepos mė­nesį pareiškė, jog Baltijos šalių priklausymas NATO dar nereiškia, kad JAV automatiškai bėgtų jų ginti Rusijos puolimo atveju. „Rusija yra Europos problema, ne JAV. Be to, valstybės, kurios tikisi JAV pa­laikymo, turi susimokėti tiek, kiek joms priklauso“, – pareiškė D.Trumpas, sukeldamas diskusijų ban­gą ne tik Baltijos šalyse, bet ir Lenkijoje bei Uk­rai­noje, kurios su JAV partneryste sieja itin daug vilčių.

Kaip pabrėžia JAV analitikas Maxas Fisheris, lai­mė, Rusijos užpuolimo scenarijus beveik neįtikėtinas. Tačiau jeigu Rusija sumanytų išbandyti NATO pasiryžimą ginti Baltijos valstybes, situacija taptų labai komplikuota. Jeigu JAV atsiribotų nuo konflikto, Baltijos šalys taptų visiškai pažeidžiamos. O jeigu atsakas būtų griežtas, gresia net branduolinis kon­fliktas. Ką pasirinktų D.Trumpas? M.Fisheris sa­ko, kad atsakymas kone akivaizdus…

Ar galime tikėtis, kad D.Trumpas Baltijos šalis dėl JAV interesų paaukotų Rusijai? Vytauto Di­džio­jo universiteto politologė docentė Inga Unikaitė-Jakuntavičienė viliasi, kad toks scenarijus neįvyks, tačiau D.Trumpo pergalė Baltijos šalims reikštų kur kas daugiau netikrumo.

Galima viltis, kad JAV laimės sveikas protas, kitaip sakant – H.Clinton. Ši prezidentė iš esmės tęstų dabartinę JAV užsienio politiką, o Rusijos atžvilgiu laikytųsi net griežtesnės linijos negu B.Obama. Be to, H.Clinton jau ne kartą pa­tikino, kad NATO laikysis savo įsipareigojimų gin­ti šalis nares.

O jeigu laimės D.Trumpas? Vie­na yra rinkimų pažadai, kita – realybė. Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Belieka laukti JAV rinkimų rezultatų ir tikėtis, kad tai, kas nerealu, negali išsipildyti, o realybė bus ki­tokia nei komiškajame H.Clinton valdymo šimtadie­nio scenarijuje. Kad juokas bus ne pro ašaras, o atei­nantys metai negrasins nei pasaulio ekonomikos nuo­smukiu, nei naujais karais, juolab – branduoliniais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

JAV kandidatai

Jau šių metų lapkritį vyksiančių JAV prezidento rinkimų kampanija į šalies politinį gyvenimą įnešė kaip niekad daug sumaišties.

Justina POŠKEVIČIŪTĖ, geopolitika.lt

Respublikonų partijos lyderiai nežino, ką daryti su Donaldo Trumpo kandidatūra, kurią, rodos, kiekvieną dieną krečia nauji skandalai, o Demokratų partija kaltinama įvairiais jei ir ne nelegaliais, tai negarbingais metodais remianti Hillary Clinton kampaniją. Visos šios kontroversijos vertos analizės, nes daug ką atskleidžia ir apie bendrą JAV demokratijos būklę.

Donaldas Trumpas ir chaosas Respublikonų partijoje

D. Trumpo rinkiminę kampaniją supančių kontroversijų yra tiek daug, kad jų visų aprašyti tiesiog neįmanoma. Bene kasdien į viešumą iškyla naujų skandalų: kandidato seksistinių pasisakymų, įžeidimų įvairiausioms mažumoms, „Trump Foundation“ fondo panaudojimo asmeninėms reikmėms, atsisakymo parodyti savo mokesčių deklaracijas ir kitų. Atrodo, niekas negali stipriai pakenkti D. Trumpo kampanijai. Keista, bet tikriausiai viena tiksliausių metaforų, nusakanti šį reiškinį, yra britų politikos satyriko Johno Oliverio frazė: „Jis yra pasakęs visokiausių beprotiškų dalykų, kurių kiekvienas tarytum mažina kitų poveikį. Tai – vinių lovos principas: jei užlipsi ant vienos vinies, įsidursi, jei atsistosi ant tūkstančio vinių, nė viena jų tavęs nesužeis ir nieko neatsitiks.“

D. Trumpo kandidatūros sėkmė, ši „vinių lova“, netikėta ne vienam Respublikonų partijos lyderiui, šią partiją paliko sumišusią, įpykusią ir nežinančią, ko griebtis. Nemaža grupė JAV Kongreso respublikonų oficialiai pareiškė neremsiantys D. Trumpo ir net pasisakė už jo kampanijos nutraukimą. Net ir šį kandidatą oficialiai remiantys respublikonų lyderiai savo paramą jam tebereiškia nenoriai, kartu stengdamiesi nusitolinti nuo jo politinės personos. Štai JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Paulas Ryanas bei JAV Senato lyderis Mitchas McConnellis oficialiai neatsiėmė savo paramos D. Trumpui, bet savo komentaruose negaili jam kritikos. Atrodo, jog Respublikonų partijos elitas atsidūrė aklavietėje, nes savo kandidato palaikymas yra jų bent jau oficialiai skelbiamų vertybių pamynimas ir galimas kenkimas savo politinei karjerai.

Demokratų partijos kontroversijos

Pirmas didesnis Demokratų nacionalinį komitetą (angl. Democratic National Committee, DNC) sukrėtęs skandalas kilo „Wikileaks“ paviešinus DNC elektroninius laiškus, kuriuose buvo atskleistos šio komiteto pastangos pašalinti iš Demokratų partijos prezidento kandidatų varžybų Bernie Sandersą ir teikti pirmenybę H. Clinton. DNC pirmininkė Deborah Wasserman Schultz dėl šio skandalo buvo priversta atsistatydinti ir tuojau pat pakviesta prisijungti prie H. Clinton rinkiminės kampanijos komandos. Kalbėdamas su nepriklausomos žiniasklaidos „Democracy Now“ žurnalistais, „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange‘as šį incidentą komentavo šitaip: „Tai yra labai įdomus H. Clinton gestas, kuris parodo, jog jei imsies korupcijos, norėdamas jai padėti, tavimi bus pasirūpinta. (…) Nesvarbu, ką tu darai, kaip elgiesi: kol tai bus naudinga H. Clinton, tu būsi apsaugotas.“

„Wikileaks“ šių metų spalį paviešino dar daugiau elektroninių laiškų, kuriuose atskleidžiamas H. Clinton rinkiminės kampanijos darbuotojų ir įtakingų JAV žiniasklaidos kompanijų atstovų bendradarbiavimas, siekiant pavaizduoti H. Clinton kuo geresnėje šviesoje. Išankstinė straipsnių peržiūra ir patvirtinimas bei žiniasklaidos tam tikroms grupėms teikiamos kitokios draugiškos paslaugos nėra retas atvejis politikoje, tačiau galbūt įdomu tai, kad tiriamosios žurnalistikos puslapis „The Intercept“ šį bendradarbiavimą nusako itin detaliai, atskleisdamas netikėtai didelį šios draugystės mastą. Šitokia praktika ne tik kertasi su esmine spaudos funkcija politikoje, bet ir rodo H. Clinton kampanijos požiūrį į tai, kokiais metodais siekti savo tikslo yra leistina.

Nušviestos JAV demokratijos ydos

Šie netikėtumų pilni prezidento rinkimai atskleidė daug ir apie bendrą JAV demokratijos būklę, kuri sulig kiekvienu skandalu atrodo vis prasčiau. Pirma, Demokratų partija – nors ir su ne tokia kontroversiška kandidate priešakyje – yra ne ką mažiau apsaugota nuo skandalų nei jos konkurentai. Tie skandalai kyla visų pirma dėl kvestionuotinos demokratų rinkimų politikos, apimančios vidines aferas ir rėmimąsi stipriu spaudos sektoriaus lobizmu.

Antra, tai, kad rinkėjų paramą D. Trumpui sunku supurtyti, parodė, jog ji kyla iš tam tikrose JAV demografinėse grupėse ilgą laiką besiformavusių nuostatų – ultranacionalizmo, ksenofobijos, mačizmo, – su kuriomis ir jo rinkėjų baze Respublikonų partijos lyderiams reikės tvarkytis net ir dingus paties D. Trumpo fenomenui. Kokią Respublikonų partiją šie lyderiai nori matyti ateityje ir kas joje neturėtų būti toleruojama, yra kaip niekad aktualūs klausimai šiai partijai.

Galiausiai, šie prezidento rinkimai geriau nušvietė JAV žiniasklaidos situaciją ir priminė, koks svarbus yra organizacijos „Wikileaks“ vaidmuo bene kiekviename svarbesniame politiniame procese tiek JAV, tiek už jos ribų. Be „Wikileaks“ bei kitų nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos organizacijų ir patys kandidatai į prezidentus, ir jų partijos atrodytų gerokai kitaip, o daugybė bet kokiai demokratijai svarbių klausimų taip ir liktų neužduoti.

Pačioms JAV dabar visų pirma reikia atsakyti į klausimą, kas valdys šalį. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys, kokių ir kiek jų bus užduodama ateityje.

Šis straipsnis buvo publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Gary Johnsonas

Kandidatai į JAV prezidentus Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas yra laikomi vienais nemėgstamiausių rinkimų istorijoje. Atrodo, kad amerikiečiai, jei galėtų, greičiausiai nerinktų nė vieno iš jų. Vis dėlto dauguma balsuos už demokratų ar respublikonų kandidatą pirmiausia todėl, kad nebūtų išrinktas dar labiau nemėgstamas jo priešininkas. Tačiau yra ir daugiau kandidatų į JAV prezidento postą. Ar šie „nusivylimo rinkimai“ taps proga jiems iškilti?

Gytis KAPSEVIČIUS

„Gallup“ duomenimis, 57 proc. amerikiečių neprieštarautų, jei šalyje atsirastų stipri trečioji politinė jėga. Tai apie 11 proc. daugiau nei per pastaruosius rinkimus. Panašus taip manančiųjų skaičius buvo užfiksuotas ir dešimtmečiu anksčiau. Ypač didelis trečiosios partijos poreikis pastebimas tarp Respublikonų partiją palaikančių rinkėjų. Vis dėlto noras turėti stiprią trečią partiją praktiškai niekaip neatsispindi rinkimų rezultatuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose.

Šiais metais trečiųjų partijų kandidatai turi praktiškai tuos pačius matematinius šansus laimėti rinkimus kaip ir didžiųjų partijų kandidatai – Libertarų partijos atstovą Gary Johnsoną galės rinkti visų 50 valstijų rinkėjai. Tai pirmas kartas per dvidešimt metų, kai trečioji partija sugeba tai pasiekti. Už žaliųjų kandidatę Jill Stein bus galima balsuoti 48 valstijose, ir tai taip pat yra geriausias iki šiol šios partijos pasiekimas.

Tad bent jau ant popieriaus dauguma amerikiečių gali rinktis iš dar dviejų alternatyvių kandidatų.

Su kuo valgomi JAV libertarai ir žalieji

Libertarų partijos kandidato, buvusio Naujosios Meksikos gubernatoriaus G.Johnsono politikos kertiniai principai grįsti laisvąja rinka ir asmens laisve: maži mokesčiai, nedidelis valstybinis reguliavimas, daugelis probleminių sričių paliekamos spręsti rinkai. Tai apima tokias sritis, kaip žemdirbystė, iš dalies sveikatos ir socialinė apsauga, kai kurių sričių tyrimai. Jis nepritaria rimtiems apribojimams įsigyjant ginklą, remia marihuanos legalizavimą, kuris, jo nuomone, galėtų užbaigti valstybei daug resursų kainuojančią kovą su narkotikais. Amerikiečiams taip pat galėtų imponuoti ir jo griežtas požiūris į JAV piliečių sekimą ir jų informacijos saugumą. Taip pat, G.Johnsono nuomone, reikėtų mažinti mokesčių naštą ir valstybinį reguliavimą įmonėms, turtingieji neturėtų mokėti daugiau mokesčių nei kiti, reikėtų atsisakyti minimalios algos, padidinti pensijos amžių.

Jill Stein

Problema, kuri D.Trumpui padėjo įgyti populiarumą, imigracijos politika, G.Johnsonui atrodo visai kitaip. Jo planas – sukurti daugiau galimybių potencialiems nelegaliems emigrantams darbą Valstijose gauti legaliai.

Vienas iš aspektų, kurie libertarams rūpi labai mažai, – ekologija, tiksliau, ji juos domina tiek, kiek ji domina rinką. Tačiau šią politinę sritį padengia jau antrą kartą prezidento rinkimuose dalyvaujančios žaliųjų kandidatės J.Stein politinė kampanija. J.Stein žada užbaigti iškastinio kuro naudojimą, nepritaria atominių elektrinių statybai, ragina kurti darbo vietas investuojant į atsinaujinančių išteklių energetiką, stabdyti naujas iškastinio kuro paieškas ir per artimiausius 15 metų pasiekti, kad energetika būtų 100 proc. atsinaujinanti.

Be drąsių ekologinių pareiškimų, kandidatė dalijasi panašiu požiūriu su G.Johnsonu į JAV piliečių sekimą, bet žada sveikatos apsaugos reformas, griežtai pasisako prieš Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį (TPP), akcentuoja pastaruoju metu vis aktualesnę problemą – policijos smurtą. Neturėtų stebinti ir tai, kad jos požiūris į imigrantus taip pat kur kas palankesnis nei D.Trumpo: ji nepritaria deportacijai ir ragina ieškoti variantų, leisiančių nelegaliems imigrantams lengviau įgyti teisinį statusą ar pilietybę.

Jeigu jie laimėtų, ką tai reikštų Lietuvai?

Pasaulį, Europą ar Lietuvą JAV prezidento rinkimai daugiausia domina dėl tolesnės galingiausios pasaulio valstybės užsienio politikos krypties. H.Clinton ir D.Trumpas rinkimų kampanijos metu dalijosi planais, kaip įveikti „Islamo valstybę“ („Daesh“, arba ISIS), savo požiūriu į konfliktus Artimuosiuose Rytuose, NATO ir kitus aktualius klausimus.

Atrodo, kad net ir itin paprastomis bei populistinėmis įžvalgomis garsėjantis D.Trumpas užsienio politikai skiria kur kas daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, G.Johnsonas. Neseniai televizijos eteryje jis prisipažino nežinąs, kas yra Sirijos krizės epicentre atsidūręs Alepo miestas. Negana to, dalyvaudamas kitoje laidoje jis niekaip negalėjo įvardyti mėgstamiausio užsienio politiko – prispaustas tiesiog pasirinko buvusį Meksikos prezidentą. Ko gero, tai nėra atsitiktinumas – visa kandidato rinkimų politika tikslingai koncentruojasi tik ties JAV vidaus politika.

G.Johnsono užsienio politikos pagrindas – JAV reikėtų nustoti būti „pasaulio policininku“ ir nesikišti į kitų valstybių reikalus, kol jos negraso pačių JAV saugumui. Vienas iš pažadų – sumažinti išlaidas kariuomenės reikmėms, nesivelti į Artimųjų Rytų konfliktus bei palikti Ukrainos ir Rusijos konfliktą spręstis be tiesioginio Amerikos įsikišimo.

Panašaus požiūrio, t.y. mažiau intervencinės politikos, laikosi ir J.Stein. Tam, kad sumažintų kariuomenei skiriamas išlaidas, stipriai kertančias šalies biudžetui, ji turi vieną grandiozinį planą – uždaryti daugiau nei 700 JAV karinių bazių užsienyje.

Miniatiūriniai šansai

Net jei politiniai pažadai atrodo gana patrauklūs, ar tai privers amerikiečius pažvelgti į šiuos kandidatus rimtai ir atiduoti jiems savo balsus? Nepaisant jau minėto rinkimų konteksto, tai gana abejotina.

Pirmiausia šiems kandidatams koją kiša palyginti nedidelis žiniasklaidos dėmesys, nedidelis ištikimų rėmėjų skaičius ir rinkimų kampanijos biudžetų skirtumas. Galų gale rinkimų istorija negailestinga: nors abi partijos dalyvauja toli gražu ne pirmuose rinkimuose (libertarai – nuo 1971 m., žalieji – nuo 2001 m.), didesnės sėkmės pasiekti iki šiol nepavyko. 2000-ųjų prezidento rinkimai buvo vieninteliai, kai trečiajai partijai pavyko reikšmingiau pasireikšti – tuometis žaliųjų kandidatas surinko 2,7 proc. visų balsų. J.Stein apklausos šiuose rinkimuose žada panašų kiekį balsų.

Libertarams išankstinės prognozės žada bene geriausius prezidento rinkimus partijos istorijoje. Nors prognozuojamas natūralus trečiųjų partijų kandidatų populiarumo sumažėjimas artėjant rinkimų dienai, kol kas apklausos G.Johnsonui žada apie 7,1 proc. visų balsų. Sėkmė ne tik padėtų pritraukti daugiau rėmėjų, padidintų partijos žinomumą, bet ir galėtų padėti geriau pasirodyti ateinančiuose rinkimuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose. Pastebima, kad kai kuriose valstijose G.Johnsonas daro daugiau įtakos H.Clinton, o ne D.Trumpo balsų kiekiui, tai yra atima iš demokratų kandidatės balsus. Tai ypač pastebima kalbant apie jaunesnius rinkėjus.

Ar G.Johnsonas gali laimėti ir bent vienoje valstijoje? Kol kas apklausos šios galimybės negali patvirtinti, o pastarąjį kartą valstijoje trečiosios partijos kandidatas laimėjo 1968 m. Kita vertus, G.Johnsonas „namuose“ – Naujosios Meksikos valstijoje visai nedaug atsilieka nuo lyderių.

Šiandienos politinėje aplinkoje, kur apklausos žada pergalę H.Clinton (nors ir nedidele persvara), stiprus trečias kandidatas būtų neabejotinai naudingesnis respublikonams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Janužytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Iki JAV prezidento rinkimų lieka mažiau nei 100 dienų. Per tiek laiko D.Trumpas užsibrėžė tikslą „užkariauti“ Pensilvaniją, kurioje nuo 1988 m. nėra pasisekę dar nė vienam respublikonui.

Donaldo J. Trumpo konkurentės Hil­lary Clinton pusėje – daugiau palankių vals­­tijų ir didesnis rinkiminis biudžetas. Tačiau šis veikėjas sugalvojo strategiją, ku­ri, jei pasiteisins, gali padėti laimėti rinkimus.

Nacionalinėje „scenoje“ D.Trumpo per atei­­nančius tris mėnesius beveik nebeliks – jis susitelks ties keliomis valstijomis, kurias pri­valo palenkti į savo pusę, jei tikisi pergalės visoje šalyje.

Nors D.Trumpui pastarosiomis savaitėmis apklausų rezultatai lyg ir palankūs, jis nie­ko nepeš, jeigu nenurungs H.Clinton trijo­se valstijose – Floridoje, Ohajyje ir Pen­silvanijoje.

Nacionalinėje „scenoje“ D.Trumpo per atei­­nančius tris mėnesius beveik nebeliks – jis susitelks ties keliomis valstijomis, kurias pri­valo palenkti į savo pusę, jei tikisi pergalės visoje šalyje.

Jo rinkiminė savireklama čia jau įsibėgėjo. Sutapk tu man taip: vos D.Trumpui prabilus apie Pensilvanijos užėmimą, įtakingo JAV žurnalo „Foreign Policy“ tinklaraštyje pa­sirodo analitikės, teisės profesorės iš Pen­silvanijos Rosos Brooks straipsnis apie tai, kaip ji staiga pakeitė nuomonę dėl D.Trum­po. „Kaip ir daugeliui, man jis atrodo išsišokėlis. Tačiau staiga supratau, kad būtent jis bus taikos prezidentas, o ne H.Clinton. Juk tai jis nori suartėti su Rusija. Vadinasi, karo pasaulyje gali būti mažiau.“

Jei jums toks minties vingis kelia šypseną, surimtėkite: Rosa Brooks yra dažna viešnia Pentagone ir pataria aukščiausiems karybos ekspertams. Prieš kelerius metus ji čia net vadovavo atskiram departamentui.

R.Brooks nuomonė Pensilvanijos gyventojams neabejotinai imponuoja – ši moteris yra viena įtakingiausių asmenybių ne tik gimtojoje valstijoje, bet ir visose JAV.

Tokia rimta plevėsos tauškaliaus užtarėja – rimtas reikalas. Bet vien jos nepakaks.

Pensilvanijoje (kaip ir Floridoje bei Oha­jyje) ir 2008-aisiais, ir 2012-aisiais laimėjo Barackas Obama. Apskritai, pastaruosius tris dešimtmečius čia niekada nebuvo išrinktas respublikonas. Galima spėti, kad ir R.Brooks simpatizuoja demokratams, nes būtent po B.Obamos pergalės rinkimuose jai atsivėrė Pentagono durys.

Tad ji – unikalus egzempliorius, mat sužavėti demokratą, o ypač demokratę moterį – D.Trumpui beveik misija neįmanoma.

Dėl savo rasistinių ir prieš moteris nu­kreiptų pasisakymų jis jau prarado keletą „svyruojančių“ valstijų, kuriose respublikonų ir demokratų balsai tradiciškai pasiskirsto daugmaž po lygiai.

H.Clinton gali nebesijaudinti dėl palaikymo net valstijose, kadaise balsavusiose už George’ą W.Bushą. Tai Koloradas ir Vir­dži­nija, kur po D.Trumpo išsišokimų H.Clinton pirmauja ypač tvirtai. Virdžinija – apskritai jos tvirčiausias bastionas, nes tai ir gimtoji jos rinkimų partnerio, galimo viceprezidento Timothy Kaine valstija.

H.Clinton galva sopa dėl Šiaurės Ka­ro­linos. Tačiau ten labai daug gyventojų, šiaip jau linkstančių link respublikonų, sudaro dvi grupes: tamsiaodžių ir baltųjų su aukštuoju išsilavinimu. Ir vieniems, ir kitiems labai ne­patinka D.Trumpas. Nors jiems nelabai patinka ir pati H.Clinton, jai tereikia įrodyti, kad yra mažesnė blogybė.

O jei dar ir D.Trumpas, užsimiršęs kitose vals­tijose, nekliudys, jos šansai Šiaurės Ka­rolinoje – labai dideli.

Žinoma, taip lengva jai nebus. D.Trumpo patarėjai ragina „paimti“ Pensilvaniją, Oha­ją ir Floridą bei neatiduoti Šiaurės Ka­ro­linos. Tai esą tiesiausias, o gal ir vienintelis, jo kelias į pergalę.

Na, o rinkėjų viliojimo taktika žada būti dvejopa. Tiems, kam ir šiaip daro įspūdį D.Trum­po pareiškimai apie tvoras Meksikos pasienyje ar rezervatus atvykėliams, tereikės dar dažniau ir garsiau visa tai kartoti. O ką nuo tokių kalbų purto, bus skirtas iš In­dia­nos kilęs D.Trumpo rinkimų kompanionas gubernatorius Mike’as Pence’as. Šiam patikėta į D.Trumpo pusę palenkti baltųjų inteligentiją ir sušvelninti ispanakalbių bendruomenės nuomonę.

Ir nėra reikalo leisti tiek pinigų reklamai televizijoje, kiek suploja H.Clinton. Tiksliau, net nėra galimybių. Pavyzdžiui, birželio pabaigos duomenimis, D.Trumpo rinkiminėje sąskaitoje buvo 20 mln. JAV dolerių, o H.Clinton  – 44 mln. dolerių.

Matematika paprasta. O jos ir reikia.

Tik sumuoti reikia ne pinigus, o rinkėjus. Sudedame Virdžiniją ir Floridą. Pakanka? Ne. O jeigu Florida plius Šiaurės Karolina? Jau geriau, bet nepakankamai. Pridedame Ohają. Beveik. Ir – Pensilvaniją. Yra!

Respublikonų strategas Johnas Braben­deris teigia, kad D.Trumpo pranašumas prieš H.Clinton yra tai, kad šiuose rinkimuose yra mažesnis abejojančių valstijų skaičius, ir tuo reikia naudotis.  „Žinoma, tai, kad no­rint laimėti rinkimus, reikia laimėti Pen­silvanijoje, reiškia, kad lengva ne­bus. Tačiau tai nėra neįmanoma“, – sako J.Bra­benderis.

Kitaip sakant, D.Trum­­­­­pas nemėgins nulaužti visos šluotos, o imsis atskirų virbų ir laužys juos po vieną, kaip senojoje rusų animacijoje.

Tuo pačiu jis lyg ir pripažįsta, kad šansų padidinti palankių valstijų skaičių D.Trum­pas neturi. Vadinasi, tegu dirba ten, kur reikia, ir nesiblaško bei neišlaidauja. Ir dar – tegu nesuka galvos dėl nacionalinių apklausų, kurios siūbuoja tarsi svarstyklės ir tik verčia H.Clinton dar daugiau pinigų skirti na­cio­nalinei kampanijai. Kitaip sakant, D.Trum­­­­­pas nemėgins nulaužti visos šluotos, o imsis atskirų virbų ir laužys juos po vieną, kaip senojoje rusų animacijoje.

Beje, Rusija čia irgi ne paskiausia. Ame­rikiečiams, priešingai nei mums, gyvenantiems Vladimiro Putino pašonėje, idėja susidraugauti su savo priešu skamba visai egzotiškai. Kaip tokiu atveju respublikonai pagrįstų būtinybę JAV toliau ginkluotis ir didinti išlaidas gynybai (kas yra vienas pagrindinių šios šalies ekonomikos variklių), tegu mąsto Kinija ar Artimųjų Rytų šalys.

Na, nebent D.Trumpas imtųsi senos geros savo manieros neigti anksčiau pasakytus žodžius, o laimėjęs prezidento postą pa­reikštų, kad su V.Putinu nenori turėti jokių reikalų. Arba, kad išvis niekada to nesakė.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuor.

Rima JANUŽYTĖ

Abejingų JAV rinkimams nebelieka: dalis respublikoniškojo elektorato ir toliau nekenčia Donaldo Trumpo. Tą patį Hillary Clinton ima jausti ir minios šiaip jau už demokratus balsuojančių rinkėjų. Bet ten, kur du pešasi, turėtų laimėti trečias. Kas?

Pradėkime nuo to, kad Donaldas Trumpas ir JAV prezidento postas nebeatrodo tokie du tarpusavyje nesuderinami dalykai, – apklausose jis ima pirmauti prieš savo varžovę Hillary Clinton. Šios savaitės įvykiai, kuriuos verta paanalizuoti detaliau, pakreipė apklausas D.Trumpo naudai. Jo persvara prieš varžovę yra labai nedidelė ir net patenka į galimos paklaidos ribas: dvikovoje jis laimi 3 proc. (48 prieš 45 proc.), o paklaida – 3,5 proc.

Kai klausiama apie trijulę – D.Trumpą, H.Clinton ir nepriklausomą kandidatą Gary Johnsoną, skirtumas dar išauga, o balsai pasiskirsto atitinkamai 44, 39 ir 9 proc. Ir tai yra labai daug, palyginti su priešrinkiminėmis oponentų populiarumo apklausomis prieš ankstesnius JAV rinkimus. Jose geriau negu D.Trumpui sekėsi tik George’ui W.Bushui, prieš rinkimus dar šiek tiek didesniu skirtumu pirmavusiam savo varžovo demokrato Alo Gore’o atžvilgiu.

Ir visa tai – „ramybės“ laikotarpiu, kuriuo galima pavadinti viską, kas vyko iki šio savaitgalio.

„ClintonLeaks“ su Rusijos kvapeliu

Pirmadienį prasidėjusį Demokratų partijos suvažiavimą apkartino savaitgalį interneto svetainėje „WikiLeaks“ paskelbti beveik 20 tūkst. elektroninių laiškų, parašytų nuo 2015 m. sausio iki 2016 m. gegužės.

Į septynių Demokratų nacionalinio komiteto (DNK) lyderių paskyras pateko ir laiškus kruopš­čiai atrinko kompiuterių įsilaužėliai. Mažiausiai du iš tų laiškų liudija, kad DNK aukšto rango nariai siekė pakirsti kito demokratų kandidato Bernie Sanderso kampaniją, mėgindami sukelti abejonių dėl jo tikėjimo ir kilmės. Po šio įvykio nedelsiant atsistatydino DNK pirmininkė Debbie Wasserman Schultz, o aistras raminti suskubo net pats B.Sandersas.

“Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas

Šis JAV Vermonto senatorius pirmadienį paragino savo šalininkus balsuoti už jo varžovę H.Clinton, kad užkirstų kelią į Baltuosius rūmus patekti demagogui D.Trumpui. „Turime įveikti Donaldą Trumpą. Turime pasirūpinti, kad būtų išrinkta Hillary Clinton ir jos kampanijos partneris Timas Kaine’as. Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas praėjus kelioms valandoms nuo keturias dienas Filadelfijoje vykusio suvažiavimo pradžios.

Tačiau šis B.Sanderso raginimas šalininkų buvo sutiktas ne tik džiaugsmingais šūksniais, bet ir švilpimu, tad senatoriui net teko kreiptis į klausytojus prašant išlaikyti „bent jau mandagumą savo atžvilgiu“,

Palaikyti H.Clinton stojo ir pirmoji šalies ponia Michelle Obama. „Šiuose rinkimuose yra tik vienas žmogus, kuriuo pasitikiu su ta atsakomybe, tik vienas žmogus, kuris, kaip tikiu, yra iš tikrųjų tinkamas būti Jungtinių Valstijų prezidentu, ir tai yra mūsų draugė Hillary Clinton. Šiuose rinkimuose aš esu su ja“, – sakė M.Obama, pridurdama, kad jos vyro pirmoji užsienio reikalų sekretorė yra kompetentinga, plieninė politikė, nedaranti staigių sprendimų ar vertinimų.

„Negali turėti plonos odos ar tendencijos užsipulti. Reikia būti rimtam, pasveriančiam ir gerai informuotam“, – pareiškė pirmoji ponia, kurios žodžiai buvo sutikti plojimais atsistojus.

Tačiau santaikos demokratų stovykloje šie aplodismentai vis tiek nepadidino.

Tarp demokratų rinkėjų kilęs didžiulis susipriešinimas net užgožė nesutarimus respublikonų stovykloje.

Filadelfijoje protestuoti dar sekmadienį susirinko tūkstančiai B Sanderso šalininkų, dar didesnės demonstracijos vyko pirmadienį. Daugelis B.Sanderso rėmėjų reiškia nusivylimą ne tik pačia rinkimų kampanijos eiga, bet ir H.Clinton sprendimu savo kandidatu į viceprezidentus pasirinkti centro kairės senatorių iš Virdžinijos T.Kaine’ą, o ne liberalesnį aktyvistą, pavyzdžiui, senatorę Elizabeth Warren.

D.Trumpas dėl to švenčia. „Demokratai išgyvena visišką krachą. Elektroniniai laiškai sako, kad melaginga sistema yra sveika ir gyva!“ – iš demokratų nemalonumų savo „Twitter“ paskyroje šaiposi D.Trumpas.

Jam labiau pasisekti turbūt nė negalėjo: demokratų stovykloje bręsta didžiulė krizė, ir dar tuo metu, kai partija kaip tik turėjo susitelkti ir susiburti aplink savo kandidatę. O juk po sunkios pirminių rinkimų kovos partija savo suvažiavimui rengėsi atrodydama daug vieningesnė už respublikonus, kurių tarpusavio nesutarimai praėjusią savaitę, kai jie savo kandidatu tvirtino D.Trumpą, atrodė daug rimtesni.

Žinoma, šios krizės buvo galima laukti, o laiškų paviešinimas nebuvo staigmena. Dar birželį dienraštis „The Washington Post“ paskelbė gavęs informacijos, esą kompiuterių įsilaužėliams pavyko įsibrauti į DNK duomenų bazę ir perduoti pavogtus duomenis vyriausybių paslaptis skelbiančiam tinklalapiui „WikiLeaks“.

Rusijos ausys

„The Washington Post“ teigimu, už demokratų susirašinėjimo nutekinimą padėkoti reikia programišiams iš Rusijos.

Tą patį birželio viduryje skelbė ir paies DNK užsakymu tyrimą atlikusi kibernetinio saugumo įmonė „CrowdStrike“. Ji nustatė, kad Demokratų partijos vadovybės kompiuteriuose slapta rausėsi net ne viena, o kelios programišių grupės. Pirmoji, vadinama „Cozy Bear“ arba APT29, yra gerai žinoma dėl ankstesnių įsilaužimų į JAV valstybės institucijų sistemas. Pasak šaltinių, konfidencialius DNK duomenis jai pavyko pasiekti dar praėjusių metų vasarą. Antroji – jau seniai su Rusijos tarnybomis, visų pirma karine žvalgyba GRU, siejama „Fancy Bear“, arba APT28, įsilaužė šių metų balandį.

Paaiškėjo, kad šios dvi programišių grupuotės sekė DNK elektroninio pašto sistemą ir kitus vidinės elektroninės komunikacijos kanalus, vogė vidinio naudojimo dokumentus, įskaitant kampanijos prieš D.Trumpą planus, galimų H.Clinton pažeidimų vertinimą ir finansinių rėmėjų duomenis. Kol kas neaišku, ar programišių grupės koordinavo savo veiksmus, ar žinojo apie viena kitos veiklą.

Daugelyje „Cozy Bear“ ir „Fancy Bear“ grupių pavogtų dokumentų galima aptikti rusiškų pėdsakų. Pavyzdžiui, galima atsekti, kad dokumentai galėjo būti redaguojami rusakalbių. Be to, viename dokumente aptiktas kompiuterio vartotojo slapyvardis – kirilica parašytas „Feliks Edmundovič“ – yra užuomina apie bolševikinės slaptosios policijos įkūrėją Feliksą Dzeržinskį.

Atsakomybę dėl „WikiLeaks“ nutekintų dokumentų kol kas prisiėmė paslaptingas veikėjas, pasivadinęs „Guccifer 2.0“. Komentare leidiniui „Vice.com“ Londono karališkojo koledžo dėstytojas, knygos „Rise of the Machines“ autorius Thomas Ridas atkreipė dėmesį, kad tinklaraštis ir socialinio tinklo „Twitter“ paskyra „Guccifer 2.0“ vardu atsirado būtent tą birželio dieną, kai „CrowdStrike“ rengėsi paskelbti išsamią ataskaitą apie kibernetinius įsilaužimus DNK, kurioje įtarimai krypsta į Rusijos slaptąsias tarnybas.

Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį

Ar tai tiesa, šiuo metu aiškinasi JAV federalinis tyrimų biuras, nors kai kuriems demokratams dėl to abejonių nekyla. Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį.

Ypač šią mintį „reklamuoja“ pati H.Clinton. Jos kampanijos vadybininkas Robby Mookas jau pareiškė, kad ekspertai nurodė, esą Rusijos valstybės veikėjai įsilaužė į DNK elektroninį paštą ir dabar atrinkdami skelbia tuos elektroninius laiškus.

Kitas klausimas, kurį daugelis pamiršta: jei tai tikrai Rusijos ranka, ar tai nebuvo su pačiu D.Trumpu suderinti veiksmai? Šis niekada neslėpė simpatijų Vladimirui Putinui. Be to, kalbama, kad D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose yra ne tik Maskvos svajonė, bet ir projektas. Tad kodėl nepasitelkus rusiškų pajėgumų rinkimų kovoje prieš demokratus? Juolab kad šiuo atveju laimi ir Rusija: jai greičiausiai net saldu stebėti, kaip tarpusavyje riejasi amerikiečiai ir „gauna į kaulus“ H.Clinton.

Tiesa, sąsajas su „WikiLeaks“ paskelbta demokratams labai kenksminga informacija iš karto paneigė ir „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as, pareikšdamas, kad šaltinio net neketina atskleisti, ir Maskva, tokius kaltinimus pavadindama absurdiškais ir maniakiškais.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, atsakydamas į žurnalistų klausimą, kaip Maskvoje vertinami pareiškimai, esą rusų programišiai įsilaužė į JAV demokratų partijos elektroninio pašto serverį, pareiškė: „Kremliuje šis pranešimas niekaip nevertinamas. Mes toliau stebime pastangas maniakiškai išnaudoti Rusijos temą per JAV rinkimų kampaniją. Šios absurdiškos naujienos pačiose JAV iškart buvo paneigtos vieno žinomo kandidato į prezidentus šeimos.“ Jis turėjo omenyje vyriausio D.Trumpo sūnaus Donaldo Trumpo jaunesniojo žinutę.

Na, o Rusijos užsienio reikalų ministras, tuo metu viešėjęs Laoso sostinėje Vientiane vykusiame regioniniame saugumo forume, paklaustas, ar Rusija susijusi su įsilaužimu į demokratų serverius, prieš paduodamas ranką JAV valstybės sekretoriui Johnui Kerry tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė nenorįs vartoti žodžio iš keturių raidžių.

Tačiau progos pasišaipyti iš H.Clinton po „ClintonLeaks“ Maskva, žinoma, vis tiek nepraleido.

Antradienio vakare per Rusijos TV kanalus rodytuose reportažuose, priešingai nei Vakarų televizijų, H.Clinton parodyta kaip žmogus, dėl savo interesų per penkias minutes „parduodantis“ savo ištikimiausius draugus, – omenyje turėta jau minėta atsistatydinusi DNK pirmininkė D.Wasserman Schultz.

Na, o amerikiečiams smegenis plauna D.Trum­pas. Ir tai daro, kaip visada, pasitelkdamas savo liežuvį. Antai mikliai surado sąskambį mergautinei H.Clinton pavardei Rodham – tai „rotten“ („supuvusi“), ir išsišiepęs aiškino, kad kaip tik dėl tokio skambesio jo varžovė šios pavardės ir atsisakiusi.

Ir, D.Trumpo malonumui, šį juokelį pasigavo tauta – ne tik respublikonai, bet ir H.Clinton mažiau simpatizuojantys demokratai.

Oficiali kandidatė

Susipriešinimą Demokratų partijos stovykloje liudija ir oficialaus vardinio delegatų balsavimo dėl partijos kandidato rezultatai, kurie buvo paskelbti antradienį, ir pats jų paskelbimo faktas.

Priminsime, kad 2008 m. H.Clinton tokių balsavimo rezultatų skelbimą sustabdė vos jam įpusėjus, ragindama paskelbti tuometį senatorių Baracką Obamą vienbalsiai. B.Sandersas sakė, kad jam būtų priimtiniau, jog kiekviena valstija paskelbtų savo delegatų balsų pasiskirstymą.

Delegatų iš viso yra 4763, o kad kuris nors pretendentas būtų automatiškai nominuotas Demokratų partijos kandidatu, jį turi palaikyti bent 2382 delegatai. H.Clinton į Filadelfiją atvyko turėdama šiek tiek daugiau nei būtina – 2814, o B.Sandersas – 1893 delegatų palaikymą. Po balsavimo H.Clinton gavo dar vos vos daugiau – 2838, o B.Sandersas – 1843 balsus. Dar 55 delegatai susilaikė. Šie skaičiai apima ir vadinamuosius superdelegatus, kurie suvažiavime galėjo balsuoti savo nuožiūra. Likęs 4051 delegatas buvo įpareigotas balsuoti pagal savo valstijų pirminių rinkimų arba bendruomenių sueigų balsavimo rezultatus.

Juose neatsispindi tik 26 Vermonto delegatų pasiskirstymas (22 už B.Sandersą, 4 už H.Clin­ton), nes B.Sandersas jų balsavimą nutraukė.

H.Clinton tai istorinė pergalė, mat ji tapo pirmąja didelės partijos moterimi kandidate JAV istorijoje. Kai balsai persivertė jos naudai, socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje ji parašė vienintelį žodį – „History“.

Po oficialaus balsų suskaičiavimo H.Clinton Demokratų partijos suvažiavimo delegatams padėkojo už tai, kad šie „padarė didžiausią plyšį“ moterų teises varžančiose stiklinėse lubose. „Jeigu esama mergaičių, kurios pasiliko žiūrėti suvažiavimo transliacijos iki vėlumos, noriu pasakyti, kad galiu tapti pirmąja moterimi prezidente, bet viena iš jūsų bus kita“, – sakė buvusi valstybės sekretorė.

Tačiau šią pergalę ji nuskynė ne taip sklandžiai, kaip būtų norėjusi ar kaip tai pavykdavo ankstesniems partijos kandidatams: jos nepalaikė šiek tiek mažiau nei trečdalis demokratų delegatų, o prieš jos kandidatūrą Filadelfijoje rinkimų metu protestavo minios rinkėjų.

Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai

Be to, tai tik pirmoji didesnė pergalė, o kaip amerikiečiai balsuos per rinkimus, sunku numanyti. Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai.

Analitikas Aaronas Zitneris „The Wall Street Journal“ rašo, kad kaip pirmoji moteris kandidatė H.Clinton lyg ir turėtų sulaukti milžiniško moterų palaikymo. O jei dar atsižvelgtume į tai, kad moterys per rinkimus yra aktyvesnės negu vyrai, jos rankose turėtų būti visi koziriai.

Už pažadus kelti mokesčius turčiams ir didžiosioms korporacijoms ją lyg ir turėtų palaikyti kairiųjų pažiūrų amerikiečiai. Jos pareiškimai, kad rasinė neteisybė turi būti gydoma stipriais vaistais, turėtų patraukti daugybę nebaltųjų rinkėjų. Ir iš tiesų H.Clinton šiose rinkėjų grupėse pirmauja prieš D.Trumpą.

Tačiau jos konkurentas dar labiau pirmauja „savo darže“. D.Trumpą palaiko daugiau vyrų negu H.Clinton – moterų. Už jį žada balsuoti daugiau baltųjų negu už H.Clinton – nebaltųjų.

Pavyzdžiui, tarp aukštąjį išsilavinimą įgijusių baltaodžių demokratė H.Clinton lenkia respublikoną D.Trumpą 5 proc. (44:39). Tačiau D.Trum­pas dar populiaresnis tarp žemesnės klasės baltaodžių. Antai tarp baltaodžių, neturinčių aukštojo išsilavinimo, D.Trumpą remia 62 proc., o H.Clinton – tik 23 proc. respondentų. Be to, tokie amerikiečiai svarbią rinkėjų grupę sudaro keliose vadinamosiose svyruojančiose valstijose („Swing States“), tarkime, Ohajyje.

Tarp moterų pirmauja H.Clinton – ją remia 6 proc. daugiau moterų negu D.Trumpą. Tačiau šį remia 12 proc. daugiau vyrų. H.Clinton palaiko 69 proc. nebaltųjų, užtat D.Trumpą – 80 proc. baltųjų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Liepos 2 d. Demokratų partijos kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton praleido pusketvirtos valando Federalinio tyrimų biuro (FTB) būstinėje. Ji savanoriškai papasakojo apie savo tarnybinio susirašinėjimo aplinkybes. JAV generalinė prokurorė Loretta Lynch trečiadienį pareiškė priėmusi FTB rekomendacijas, kad H.Clinton nebūtų pateikti jokie kaltinimai dėl privataus elektroninio pašto serverio naudojimo tarnybos reikalams.

Nesklandumai dėl elektroninio pašto prasidėjo valstybės sekretorės H.Clinton pirmosiomis darbo dienomis. Ji panoro visą savo elektroninį susirašinėjimą vykdyti naudodamasi asmeniniu „BlackBerry“ telefonu, tačiau jai nebuvo leista įsinešti įrenginio į Valstybės departamento saugiąją zoną, kuri vadinama „Mahogany Row“. Kitais atvejais ji susirašinėjo per „BlackBerry“ ir tam naudojo asmeninį serverį, pastatytą H.Clinton namo Čapakvoje rūsyje. Valstybės sekretorei buvo sukurtas asmeninis pašto adresas clintonemail.com, apie kurį žinojo palyginti nedaug žmonių – daugiausia laiškų gavėjai.

Taip H.Clinton pažeidė savo pačios patvirtintas saugumo taisykles. JAV prezidento Baracko Obamos administracija 2009 m. išleido direktyvą, kad visa tarnybinė korespondencija turi vykti tik naudojant oficialius serverius ir būti saugoma darbo vietose. 2011 m. H.Clinton patvirtino tai savo instrukcija, kuri buvo išsiuntinėta Valstybės departamento darbuotojams.

Kažkada Rusijos šnipai įtaisė pasiklausymo įrangą sienų apdailos detalėje netoli nuo „Mahogany Row“. Vėliau primityvius šnipus pakeitė programišiai, kurie įsilauždavo į Valstybės departamento bei kitų federalinių žinybų serverius.

2013 m. programišius iš Rumunijos Marcelas Lehelis Lazaras, pravarde Gucciferis, išplatino H.Clinton seno bičiulio, patikėtinio ir padėjėjo Sydney’aus Blumenthalio jai rašytas atmintines apie įvykius Libijoje. Tai buvo pavogta ne iš H.Clinton serverio. Gucciferis buvo įsilaužęs į bendrovės „America Online“, JAV prezidento George’o W.Busho sesers Dorothy Bush Koch severius. 2016 m. Rumunija išdavė Gucciferį JAV, kur jis buvo nuteistas. Laukdamas teismo jis teigė, kad yra įsilaužęs ir į H.Clinton serverį, tačiau nepateikė jokių įrodymų.

Š.m. liepos 1 d. programišius, pasivadinęs Guccifer 2.0, paskelbė iš Demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtus duomenis, tarp kurių – rinkimų kampanijos ir finansiniai dokumentai. Programišius, apsiskelbęs vyru iš Rytų Europos, pareiškė nedirbantis Kremliui.

H.Clinton serverio protokolai rodo, kad 2012 m. rugpjūtį ir gruodį programišius iš Serbijos porą kartų skenavo serverį. Neaišku, ar jis žinojo, kad serveris priklauso H.Clinton, nors įsilaužėliui nebuvo paslaptis, kad serveris aptarnauja paštą clintonemail.com. 2014-aisiais H.Clinton serveris buvo atakuojamas iš Vokietijos, Kinijos ir Pietų Korėjos. 2013-ųjų spalio mėn. instaliuotos saugos programos blokavo penkias tokias atakas, tačiau kelis mėnesius H.Clinton tarnybiniai laiškai keliavo per serverį be tokios įrangos.

Serverio įrašai nerodo, kad būta sėkmingų įsilaužimų. Taigi H.Clinton teiginiai, kad ji nesukėlė pavojaus JAV valstybės paslaptims, kol kas lieka nepajudinami.

2014 m. gruodį H.Clinton perdavė Valstybės departamentui 55 tūkst. savo tarnybinio susirašinėjimo dokumentų. Baltieji rūmai pareiškė, kad jeigu buvusi valstybės sekretorė grąžino visus laiškus, pretenzijų jai nėra. Tačiau neaišku, ar išties neliko ko nors negrąžinta. H.Clinton teigia nesiuntusi ir nearchyvavusi slaptos informacijos, nors dalį jos grąžintų laiškų Valstybės departamentas paskui įslaptino.

2012 m. rugsėjo mėn. Bengazio mieste Libijoje islamistai užpuolė JAV atstovybę, nužudė pasiuntinį ir tris darbuotojus. JAV žinybų – CŽV, Pentagono, Valstybės departamento veiksmus, jų koordinaciją šio incidento metu tyrė speciali Kongreso komisija. Komisijos pirmininkas tikina, kad su Bengazio įvykiais susijusi H.Clinton korespondencijoje, kurią ji perdavė Valstybės departamentui ir Kongresui, yra daugybė spragų.

Gegužės pabaigoje Valstybės departamento atstovas negalėjo tiksliai atsakyti į klausimą, ar į H.Clinton serverį kada nors buvo įsilaužta. Jis pripažino, kad H.Cinton pažeidė federalines taisykles, kurių tikslas – apsaugoti slaptą informaciją. Tai prieštaravo H.Clinton teiginiams, kad jos elgsena buvo be priekaištų.

David Schultz

Prieš šešis mėnesius mažai kas prognozavo, kad Donaldas Trumpas taps rimtu Respublikonų kandidatu į prezidento postą. Tačiau laimėjęs Indianoje D.Trumpas tokiu tapo. Kodėl jis laimėjo ir kokios jo perspektyvos pagrindiniuose rinkimuose?

Prof. dr. Davidas Schultzas

Nėra vienos konkrečios priežasties. Taip, jis susidūrė su silpnais oponentais, tačiau jo sėkmę lėmė dar bent dvi svarbios priežastys. Pirmiausia jis buvo vienintelis kandidatas, aiškiai suvokęs galingą žiniasklaidos, pop kultūros ir politikos konvergencijos jėgą – pagrindinius šiuolaikinės Amerikos prezidento rinkimų kampanijos bruožus.

Jis buvo vienintelis kandidatas, aiškiai suvokęs galingą žiniasklaidos, pop kultūros ir politikos konvergencijos jėgą.

Vesdamas savo paties televizijos šou jis įgijo patirties, kaip reikia dirbti su žiniasklaida. Tokių įgūdžių neturėjo nei vienas kitas Respublikonų kandidatas. Visi žinojo, kas yra D.Trumpas, ir tai pridėjo jam papildomų ankstyvų taškų. Antra, D.Trumpas buvo suformulavęs aiškią žinutę, kodėl jis kandidatuoja į
prezidentus, ir didžiausią dėmesį skyrė nestabilios ekonomikos, globalizacijos ir imigracijos grėsmių temoms.

Tokių leidinių kaip „The New York Times“ atliktos apklausos rodo, jog Hillary Clinton dešimčia ar daugiau procentinių punktų lenkia D.Trumpą, todėl pastarajam ši kova gali būti sudėtinga. Tačiau atsiribokime nuo apklausų rezultatų. Kiek kartų tai pačiai H.Clinton buvo prognozuojama
lengva pergalė prieš Bernie Sandersą, tačiau galiausiai prognozės nepasitvirtindavo.

Kaskart, kai apklausos jai prognozuoja pergalę, taip, beje, buvo ir per 2008-ųjų rinkimus, H.Clinton tarsi atsipalaiduoja ir… pralaimi.

Rinkimai Indianoje – naujausias pavyzdys, kai H.Clinton buvo prognozuojama lengva pergalė, tačiau jai nepavyko. Atrodo, kad kaskart, kai apklausos jai prognozuoja pergalę, taip, beje, buvo ir per 2008-ųjų rinkimus, H.Clinton tarsi atsipalaiduoja ir… pralaimi. Nors preliminariuose Demokratų partijos kandidato rinkimuose H.Clinton tam tikra prasme pasirodė kaip stipresnė kandidatė, kartu išryškėjo ir jos silpnybės, kuriomis D.Trumpas tikrai pasinaudos pagrindiniuose rinkimuose.

"Scanpix" nuotr.

Be to, nacionalinių apklausų rezultatai praktiškai nieko nereiškia. Nors prezidento rinkimai vyksta penkiasdešimtyje valstijų, tikroji kova verda taip vadinamosiose neapsisprendusiose („svyruojančiose“) valstijose, tokiose kaip Ohajaus, Floridos, Virdžinijos, kurios atstovauja apie 10 proc. lemiamų elektorato balsų. Šiose valstijose apklausos prognozuoja nuožmią kovą. B.Sandersas atskleidė H.Clinton silpnas pozicijas dėl laisvosios prekybos sutarčių ir globalizacijos, todėl rinkimai ir tokiose tradiciškai demokratams saugiose valstijos, kaip Mičigano ar Pensilvanijos, gali būti netikėti ir tapti rimtu iššūkiu kandidatei.

Daugiau nei pusė valstybės nepalaiko D.Trumpo, bet tą patį galima pasakyti ir apie H.Clinton.

Tiek D.Trumpo, tiek ir H.Clinton, kaip kandidatų į prezidentus didelė visuomenės dalis nepalaiko apskritai. Tai didžiausias kandidatų nepalaikymo mastas per pastaruosius kelis prezidento rinkimus. Tai irgi svarbus veiksnys, galintis apsunkinti H.Clinton pergalę. Taip, daugiau nei pusė valstybės nepalaiko D.Trumpo, bet tą patį galima pasakyti ir apie H.Clinton – regionuose nepalaikančiųjų H.Clinton yra labai daug ir tarp respublikonų, ir tarp nepriklausomų rinkėjų, kurie tikėtina gali prieš ją atsisukti.

Neapsisprendę rinkėjai apskritai turi milžinišką įtaką galutiniams rinkimų rezultatams. H.Clinton yra labai reikalingi B.Sanderso jaunų rinkėjų balsai, tačiau kol kas neatrodo, jog ji galėtų pelnyti šių rinkėjų palankumą, net jeigu B.Sandersas ir išreikštų palaikymą H.Clinton tolimesniame rinkimų etape.

Problemos slypi ir jos neįkvepiančiose politinėse kalbose, ir pačioje kampanijoje, ypač jas palyginus su B.Sanderso ar to paties D.Trumpo. D.Trumpo žinutės paprastai vertinamos dvejopai – gerai arba blogai, ir tai įkvepia jo šalininkus. To negalima pasakyti apie H.Clinton…

H.Clinton neturi tų privalumų, kuriais paprastai pasižymi nepriklausomi kandidatai.

Be to, H.Clinton atstovauja „institucinį“ Vašingtoną, o D.Trumpas – ne. H.Clinton neturi tų privalumų, kuriais paprastai pasižymi nepriklausomi kandidatai. Minesotos rinkėjai jau žino, kaip išsišokėlis, buvęs profesionalus imtynininkas Jesse Ventura tapo valstijos gubernatoriumi. Ir jie tikrai nenustebintų, jei D.Trumpui pasisektų rinkiminėje kovoje nugalėti H. Clinton.

Davidas Schultzas yra Hamline‘o yra universiteto (JAV) profesorius, žinomas JAV rinkimų ekspertas, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir Mykolo Romerio universiteto Teisingumo tyrimų laboratorijos narys.

Donaldas Trumpas su žmona Malania / "Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimų kampanija pasiekė lūžio tašką. Apie tai – trys klausimai politologui, Rytų Europos studijų centro analitikui, Linui Kojalai.

– Ar Tedo Cruzo pasitraukimas iš kovos dėl Respublikonų partijos kandidato JAV prezidento rinkimuose reiškia, kad Donaldas Trumpas tikrai kovos rinkimuose su Hillary Clinton?

– Tai rodo, kad jis jau nebesitiki sukliudyti D.Trumpui siekti pusės delegatų ribos. Kova iš esmės vyko tik dėl to, ar pavyks sukliudyti D.Trumpui turėti daugumą delegatų. Dabar akivaizdu, kad po pralaimėjimo tarsi palankioje T.Cruzui Indianoje tų vilčių nebėra. Likęs kandidatas Johnas Kasichas iš esmės situacijos nepakeis (J.Kasichas irgi pasitraukė iš kovos trečiadienį – red. past.). Respublikonams dabar atėjo vidinio susitaikymo laikas, kai reikia suvokti, kad D.Trumpo sustabdyti nepavyks, nepaisant tų dešimčių milijonų, kurie buvo tam metami. Klausimas – ar partija susivienys prieš rinkimus, kad galėtų tą efektyviai padaryti.

Maždaug 20 proc. Respublikonų partijos narių linkę balsuoti už H.Clinton.

Greičiausiai D.Trumpui nepavyks sutelkti visos partijos. Apklausos nuolat rodo, kad maždaug 20 proc. Respublikonų partijos narių linkę balsuoti už H.Clinton. Tai sunkiai suvokiama dviejų didžiųjų partijų varžybų kontekste. Dar 39 proc. sako, kad bent jau nepalaikys D.Trumpo – galbūt neis į rinkimus.

Linas Kojala / BFL nuotr

– Tam tikrų požymių, kad jo retorika darosi nuosaikesnė, yra. Bet prieš kurį laiką kilo skandalas, kai jis pareiškė, kad T.Cruzo tėvas susijęs su Johno Kennedy žudikais. Tokių skandalingų pranešimų iškyla nuolat. Nuosaikėjimas vyksta bangomis, siejant tai su konkrečiomis valstijomis ir jų elektoratu.

Didžioji D.Trumpo stiprybė būtent ir yra kontroversija, kalbėjimas labai tiesmukai, pasakymas tų dalykų, kurių kiti politikai nedrįsta sakyti, ir kartu gebėjimas pademonstruoti, kad, nepaisant to, ką ir kaip jis kalba, vis tiek nuskina pergalę. Retorika keisis tik tiek, kad dabar D.Trumpo taikinyje bus H.Clinton.

– Kokie bus jo šansai kovoje su H.Clinton per prezidento rinkimus?

– Labai sunku modeliuoti, nes D.Trumpas paneigia visus skaičiavimus ir loginius dėsnius, kurie turėtų galioti šiuose prezidento rinkimuose. Viena vertus, jis yra kandidatas, turintis labai daug silpnybių: jo populiarumas tarp moterų labai mažas, rasistiniai pareiškimai, ispanakalbiai rinkėjai. Šios grupės respublikonų rinkimuose atlieka gerokai mažesnį vaidmenį nei nacionaliniuose rinkimuose. Kita vertus, akivaizdu, kad šie rinkimai gali būti įdomūs tuo, kad juose susigrums dviejų didžiausių partijų atstovai, labai neigiamai vertinami visuomenės. Istoriškai tokio atvejo nėra buvę. Tad abiejų kandidatų stovyklose bus daug silpnų vietų, kurias bus galima bandyti išnaudoti.

Respublikonams kalnas, į kurį jie turi įkopti, yra gerokai didesnis. Tačiau standartinė logika D.Trumpui negalioja.

Tradiciškai yra daug valstijų, kurios laikomos arba mėlynosiomis demokratų, arba raudonosiomis respublikonų valstijomis. To nepakeisi. Šiuo atveju demokratai turi milžinišką pranašumą. Jeigu H.Clinton laimėtų 19-oje valstijų, kuriose laimėjo visi demokratų kandidatai 1992–2012 m., jai iki prezidento posto trūktų labai nedaug. Respublikonams kalnas, į kurį jie turi įkopti, yra gerokai didesnis. Tačiau standartinė logika D.Trumpui negalioja.

Hillary Clinton / "Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimams artėjant prie finalo šių metų lapkritį, Demokratų partija savo galutinį kandidatą renkasi iš dviejų politikų: dabartinio Vermonto valstijos senatoriaus Bernie‘o Sanderso ir buvusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton. Abu demokratų kandidatai neabejotinai skiriasi nuo respublikonų kandidatų vidaus politika: dėmesiu moterų ir mažumų teisėms, aplinkosaugai, socialinei apsaugai ir kitoms sritims. Vis dėlto gilinantis į kandidatų užsienio politiką reikia pažymėti, kad H.Clinton savo politiniais sprendimais svariai padėjo stiprinti JAV militarizmo ir intervencionizmo paradigmą, su kuria labiau asocijuojama Respublikonų partija. Buvusios valstybės sekretorės „vanagišką“ politiką galima iliustruoti keletu pavyzdžių.

Justina Paškevičiūtė, geopolitika.lt

Ne tik Irakas, bet ir Libija

Tikriausiai žiniasklaidoje labiausiai akcentuojami H.Clinton užsienio politikos sprendimai yra 2002 metų balsavimas JAV Senate už Irako invaziją ir vaidmuo buvusio Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio nuvertime, po kurio Libija paniro į visišką chaosą. Nors vėliau tai vadino klaida, H.Clinton pasisakė už karą Irake, ir tai dažnai akcentuojama B.Sanderso šalininkų kaip vienas didesnių jos ir Vermonto senatoriaus užsienio politikos krypčių skirtumų. Įdomu pažymėti, kad per savo politinę karjerą B.Sandersas taip pat yra rėmęs JAV karinę intervenciją ne viename regione, tačiau balsavimas dėl Irako invazijos išlieka bene didžiausia dėme H.Clinton balsavimo istorijoje.

B.Sandersas taip pat yra rėmęs JAV karinę intervenciją ne viename regione, tačiau balsavimas dėl Irako invazijos išlieka bene didžiausia dėme H.Clinton balsavimo istorijoje.

„The New York Times“ internetiniame puslapyje vasario pabaigoje publikavo išsamų reportažą apie H.Clinton vaidmenį įtikinant Baracką Obamą prisidėti prie tuometinio Libijos diktatoriaus M.Gaddafio pajėgų bombardavimo 2011-aisiais.

„Nenorime dar vieno karo“, – reportaže cituojamas H.Clinton memuarų knygoje aprašomas pokalbis su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu prieš JAV prisijungiant prie tarptautinės koalicijos. „Suprantu, kad nenorite dar vieno karo, – atsakė ministras, – bet tai nereiškia, kad jo negausite.“

Tai, ką JAV ir visa tarptautinė oro reidus vykdžiusi koalicija gavo, buvo ne tik karas, bet ir Libijos kaip valstybės žlugimas. Apie pusę milijono namus priverstų palikti Libijos gyventojų, buvusio režimo ginklų pasklidimas po regioną, „Islamo valstybės“ pajėgų įsitvirtinimas šalyje ir aibė kitų problemų Libijos neapleidžia iki šiol, praėjus jau penkeriems metams nuo diktatoriaus nuvertimo.

Ginklų prekyba ir kasetinės bombos

Gerokai išaugusi JAV ginklų prekyba ir tiekimas autoritariniams režimams – dar vienas H.Clinton politinės karjeros kaip valstybės sekretorės palikimas, retai minimas žiniasklaidoje. Internetinio dienraščio „International Business Times“ atliktas tyrimas parodė, jog vien per 2010–2012 metus JAV Valstybės departamentas patvirtino 165 milijardų JAV dolerių vertės komercines ginklų siuntas į 20 šalių, kurių vyriausybės buvo anksčiau paaukojusios H.Clinton ir jos vyro įsteigtai „Clinton Foundation“.

H.Clinton nemato problemų ne tik dėl ginklų tiekimo autoritariniams režimams, bet ir dėl kasetinių bombų naudojimo konfliktuose.

Anot to paties tyrimo, per visą H.Clinton valstybės sekretorės kadenciją ginklų pardavimas visoms šalims pirkėjoms išaugo 80 procentų, o šalims, prisidėjusioms prie „Clinton Foundation“, – net 143 procentais. Kitaip sakant, per H.Clinton sekretoriavimo kadenciją JAV Valstybės departamentas patvirtino daugiau ginklų siuntų autoritariniams režimams nei per antrą G.W.Busho prezidentavimo kadenciją. Saudo Arabija, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai – režimai, kritikuojami dėl paplitusių žmogaus teisių pažeidimų, – H.Clinton patvirtintų ginklų siuntų pirkėjai.

H.Clinton nemato problemų ne tik dėl ginklų tiekimo autoritariniams režimams, bet ir dėl kasetinių bombų naudojimo konfliktuose. Kasetinės bombos – tai ginklų kategorija, kurią sudaro bombos, talpinančios daugybę mažesnių sprogmenų, jos dėl savo kenksmingumo civiliams yra uždraustos (pavyzdžiui, 2008 metais pasirašyta tarptautine Kasetinių bombų draudimo sutartimi) daugybės šalių vyriausybių. JAV nėra vienos šios sutarties signatarių, o dar 2006-aisiais Senate vykęs balsavimas dėl draudimo naudoti kasetines bombas civilių apgyventose teritorijose pasibaigė nieko nepakeitęs.

Šiame balsavime H.Clinton pasisakė prieš kasetinių bombų draudimą. Praėjus dešimčiai metų nuo balsavimo, kasetinės bombos vis dar naudojamos įvairiuose konfliktuose, o naujausi to pavyzdžiai yra JAV ginklų kompanijų Saudo Arabijai parduotos kasetinės bombos, naudojamos prieš civilius Jemene ir, Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, kasetiniai sprogmenys, Rusijos naudojami Sirijoje

Niūrios išvados

Žinoma, kuo ilgesnė individo politinė karjera, tuo lengviau rasti kritikuotinų jo sprendimų. Vis dėlto kritikuoti ne pavienius, o sistemiškus ir su tam tikra paradigma rezonuojančius H.Clinton sprendimus būtina, mat nuo šios kritikos gali priklausyti tai, ar ši paradigma tęsis, ar bus keičiama kito kandidato Baltuosiuose rūmuose.

Galiausiai, kai buvusi valstybės sekretorė prisistato kaip žmogaus teisių gynėja, reikia klausti: žmogaus teisių kokiuose regionuose? Ar H.Clinton yra laikoma žmogaus teisių gynėja Pakistane, kurio gyventojus praktiškai be jokio baudžiamumo bombarduoja JAV nepilotuojami lėktuvai (dar vienas H.Clinton remiamos politikos pavyzdys), ar Gazos Ruože, kurio mokyklų ir ligoninių po H.Clinton remiamo Izraelio atakų iki šiol negalima atstatyti dėl to paties Izraelio vykdomos blokados? Šie klausimai, deja, yra aiškiai retoriniai. Neretorinis klausimas – kas pakeis B. Obamą šių metų lapkritį?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 6 d.