"Scanpix" nuotr.

Pabėgėliai šiuo metu – Europos Sąjungos problema Nr. 1. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus Sirijoje kilo pilietinis karas, apie pusę šios šalies populiacijos paliko gimtuosius namus. Apie penkis milijonus gyventojų siekia prieglobsčio kitose šalyse, bet dar daug jų, ieškodami saugesnių vietovių, pasklido šalies viduje.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Nors šiuose įvykiuose JAV yra svarbi veikėja, pabėgėliai iš Sirijos (ir gera proga pasinaudoję ekonominiai migrantai iš kitų arabiškų kraštų) plūsta į Europos šalis. Suprantama, į JAV pripučiama valtele nenuplauksi, bet vis dėlto ar amerikiečiai nusiplauna rankas ir Europą palieka kapstytis vieną?

ES šalys turi pasidalinti 160 tūkst. pabėgėlių. Kad dėl šios problemos būtų rimčiau tariamasi su JAV, negirdėti. JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry yra pareiškęs, kad masinis pabėgėlių ir kitų migrantų plūdimas į Europą reiškia „beveik egzistencinę grėsmę“: „Mes nesakome – „tai jūsų problema, o ne mūsų“, – pridūrė jis. – Štai kodėl mes dabar įsitraukiame ir vykdome NATO misiją, kad uždarytume pagrindinį jų kelionių maršrutą.“

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių.

Tada J.Kerry turėjo omenyje karinio jūrų laivyno atliekamą priežiūros misiją jūroje prie Turkijos ir Graikijos. Vienas aukščiausių JAV diplomatų Davoso susitikime taip pat yra kalbėjęs apie būtinybę 30 proc. padidinti Jungtinių Tautų (JT) finansinę paramą šiai humanitarinei krizei spręsti. Jis patvirtino JAV įsipareigojimą šiam tikslui, tačiau tradiciškai vengė konkrečiau pasisakyti apie JAV poziciją dėl prieglobsčio suteikimo pabėgėliams.

JAV visuomenė kratosi sirų

Didelės dalies europiečių akimis, JAV yra viena didžiausių dabartinės krizės priežasčių. Tai esąs tiesioginis nepavykusios Vakarų politikos Afganistane, Irake, Sirijoje ir kitose regiono šalyse rezultatas.

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis.

JAV prezidento Baracko Obamos pozicija dėl pabėgėlių, paliekančių pilietinio karo draskomą Siriją, aiški. Jis ne kartą parodė pritariąs dalies jų apgyvendinimui JAV. Vis dėlto ir taip prastokus reikalus apsunkino tai, kad po žiaurių Paryžiaus teroristinių išpuolių pernai lapkritį, kai žuvo apie 130 žmonių, įtari amerikiečių pozicija dėl pabėgėlių iš arabų pasaulio tapo dar atsargesnė (vienas iš teroristų apsimetė pabėgėliu iš Sirijos). Maždaug prieš savaitę islamo džihadistų įvykdyti išpuoliai Belgijos sostinėje Briuselyje, kur nuaidėjo daugiau apie 30 gyvybių nusinešę ir beveik 300 žmonių sužeidę sprogimai Zaventemo oro uoste bei Malbeko metro stotyje, ir Lahorės parke Pakistane, kur žuvo apie 70 ir buvo sužeista 200 žmonių, dar labiau įaudrino emocijas ir padidino nesaugumo jausmą. (Beje, po išpuolių Briuselyje net kaimyninės Lenkijos premjerė Beata Szydlo pareiškė, kad po tokių įvykių „neįmanoma“ priimti pabėgėlių.)

Patys turėdami tautą traumavusios patirties dėl teroristinių išpuolių, amerikiečiai nėra pasiruošę svetimšalių priimti išskėstomis rankomis. Teisybės dėlei, JAV ir be sirų turi bėdų su atvykėliais: nelegali ispanakalbių imigracija iš Meksikos – amžina problema, su kuria niekaip nepavyksta susitvarkyti. Reikia paminėti, kad JAV yra didžiausia prieglobsčio prašytojų priėmėja pasaulyje. Vien pernai joje registruota per 120 tūkst. prieglobsčio suteikimo prašymų.

Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o respublikonai – kad demokratai yra per „minkšti“.

Dėl pabėgėlių nėra vieningos pozicijos tarp JAV politikų; nepadeda ir tai, kad amerikiečiai gyvena rinkimų nuotaikomis. Nemažai emocijų kelianti priešprieša – puiki tema, padedanti susirinkti daugiau populiarumo taškų. Ne tiek svarbūs tampa tikri ar tariami pabėgėliai, kiek rūpinamasi reitingais ir galimybėmis įkąsti politiniams oponentams. Tai taikliai savo laidoje („Fox News Channel“) apibendrina politikos komentatorius Billas O’Reilly: „Demokratų partija nori, kad pasaulis tikėtų, jog respublikonai yra pikti ir nusiteikę prieš imigrantus, o Respublikonų partija nori, kad pasaulis manytų, jog demokratai yra per „minkšti“ dėl terorizmo ir simpatizuoja musulmonams.“

B.O’Reilly saliamoniškai apibendrina šią problemą taip: neverta kelti tokio triukšmo, rūpinantis dėl galimo pabėgėlių iš arabiškų kraštų pavojaus, JAV jau dabar nesaugios: „Jie nepadarys JAV nesaugesnių, nei jos yra – blogi vaikinai jau čia.“

Iš tiesų, apklausos rodo, kad dauguma amerikiečių nemano, kad B.Obamos administracija šiuo klausimu yra pajėgi pasirūpinti jų saugumu.

Nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau.

B.Obamos administracija pernai rudenį žadėjo, kad per 2016 m. JAV papildomai priglaus 10 tūkst. sirų, o per maždaug dvejus metus – iš viso apie 180 tūkstančių (ne tik iš Sirijos). Vis dėlto JAV Atstovų Rūmai pernai rugsėjį nubalsavo stabdyti programą, pagal kurią pabėgėliams iš Sirijos buvo suteikiama galimybė gauti saugų prieglobstį JAV.

Beje, skaičiuojama, kad nuo pabėgėlio perkėlimo į JAV pradžios iki jo atvykimo į Ameriką praeina net 18–24 mėnesiai, o pagal naujai priimtas taisykles tai turėtų trukti dar ilgiau. Tikimasi, kad potencialiems teroristams apsimesti pabėgėliais pasirodys neefektyvi taktika. B.Obama tam nepritaria, bet, rodos, jis kovoja su vėjo malūnais.

Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Už sirų priėmimą į JAV pasisako ir Demokratų partijos kandidatė į prezidentus Hillary Clinton, pabrėždama, kad uždarius duris visiems pabėgėliams iš arabų pasaulio būtų pasiųstas labai prastas signalas visiems musulmonams. Ji kvietė skirti teroristus ir paprastus musulmonus, gyvenančius JAV, ir pasisakė už tai, kad JAV „padėdama įveikti šią humanitarinę krizę darytų daugiau, o ne mažiau“. Demokratų kandidatė aiškina, kad kova su „Islamo valstybe“ ir pabėgėlių iš Sirijos priėmimas – visiškai skirtingi dalykai.

Kitas demokratų kandidatas Bernie Sandersas taip pat pasisako, kad pabėgėliai turėtų būti įsileisti į JAV, ir pritaria B.Obamos siūlytiems 10 tūkst. per 2016 metus.

Skandalingasis Respublikonų partijos kandidatas Donaldas Trumpas irgi ne kartą karštai pasisakė dėl pabėgėlių priėmimo. Jis yra siūlęs stebėti mečetes, sukurti visų Amerikoje gyvenančių musulmonų duomenų bazę, o galiausiai – į JAV teritoriją neįleisti jokių musulmonų (nesvarbu, ar norinčių apsigyventi, ar tiesiog keliauti; jau gyvenantiems JAV tai negaliotų): „Mes negalime jiems leisti atvykti į šią šalį. Taškas. Negalime sau leisti turėti dar vienos problemos, o tai gali būti vienas svarių Trojos arklių.“

Tarp D.Trumpo pasisakymų buvo ir tokių, kur jis sirus paprasčiausiai išvadino prievartautojais ir teroristais. Tiesa, radikalumu pasižymi ne tik respublikonai. Tarp demokratų taip pat nėra vieningo sutarimo. Pavyzdžiui, daugiau nei pusė abiejų stovyklų gubernatorių (visgi respublikonų kur kas daugiau) perėmė reikalus į savo rankas ir pabėgėliams uždarė savo atstovaujamų valstijų sienas (nors tai ir peržengia jų jurisdikciją).

Teksaso valstijos gubernatorius Greggas Abbotas grasino paduoti į teismą tas grupes, kurios nepaisydamos draudimo padės pabėgėliams iš Sirijos. Vis dėlto šie randa kaip įsikurti nesvetingose JAV valstijose nepaisydami prieš nosį užtrenktų durų. Negalima paneigti, kad tai atspindi amerikiečių nuotaikas – prieš pabėgėlius pasisakančių politikų reitingai šokteli aukštyn.

Musulmonai, bėgantys iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

D. Trumpo varžovas Respublikonų partijos gretose Tedas Cruzas taip pat vartoja prieš atvykėlius iš arabų pasaulio nukreiptą retoriką ir, regis, bando įveikti D.Trumpą (ir perimti dalį jo potencialių rinkėjų) jo paties žaidime. Metų pradžioje, po to, kai Kalifornijos ir Teksaso valstijose buvo suimti du sirai, įtariami susiję su „Islamo valstybe“, T.Cruzas paskelbė, kad reikėtų sustabdyti ir peržiūrėti visų iš Sirijos ir kitų „didelės rizikos“ šalių atvykusių pabėgėlių situaciją. Tiesa, krikščionims jis kur kas palankesnis. Esą musulmonai, bėgantys nuo grėsmės gyvybei iš konfliktinių zonų, turėtų apsistoti Artimųjų Rytų šalyse, kur gyventojų daugumą sudaro musulmonai, o krikščionims galėtų būti suteiktas saugus prieglobstis JAV.

Kitas Respublikonų partijos kandidatas, Ohajo gubernatorius Johnas Kasichas taip pat laikosi kietos respublikonų politinės linijos ir bent jau savo valstijoje jokių pabėgėlių griežtai nepageidauja. Žinoma, demokratų stovykla smerkia respublikonų radikalumą. Esą tai ne tik pažeidžia pamatines Amerikos vertybes, bet ir apsunkina kovą su islamistinėmis teroristinėmis organizacijomis. Juk su radikalų grupelėmis kovoti paprasčiau nei su visa religija ir neverta visų musulmonų versti priešais. Kad terorizmas nėra tapatus islamui, yra nuolat kartojama demokratų politikų.

Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą.

Nors dėl pabėgėlių klausimo prieinama iki visokių kuriozų, negalima sakyti, kad eskaluojamos baimės neturi pagrindo. Naivu manyti, kad „Islamo valstybė“ nebando taip į Vakarus nusiųsti savo džihadistų. Dar prieš pusmetį ji gyrėsi, kad su imigrantų srautais į Europą pateko bent 4 tūkst. jų karių, ir jau pasakota apie planus išplėsti islamišką kalifatą ne tik į Europą, bet ir į JAV.

Žinoma, „Islamo valstybė“ dažnai pasitelkia propagandą, bandydama sukelti sąmyšį, didinti įtampą, tačiau abejotina, kad būtų nepasinaudojusi tokia patogia galimybe. Apie tai užsimena ir šalių, kuriose įrengtos pabėgėlių stovyklos, politikai. Pavyzdžiui, Libano švietimo ministras Elias Bou Saabas tvirtino, kad vien čia pabėgėlių stovyklose gali būti apie 20 tūkst. radikalų. „Be vilties; be darbo; be išsilavinimo; vargšai. Visa tai daro verbavimą lengvą“, – vaikų švietimu pabėgėlių stovyklose besirūpinantį ministrą cituoja britų leidinys „Mirror“.

Įdomumo šiai istorijai suteikė ir nelauktas Rusijos prezidento Vladimiro Putino pareiškimas apie ruošimąsi laipsniškai atitraukti Rusijos pajėgas iš Sirijos (tiesa, kaip praneša Rusijos naujienų agentūra TASS, čia turėtų ir toliau veikti Rusijos oro bazė Latakijos provincijoje ir laivyno bazė Tartuso mieste). Ar tai padėtų apmaldyti šią krizę ir atnešti į regioną išsiilgto stabilumo? Galbūt, bet ne iš karto. Racionaliai mąstanti pasaulio dalis yra pratusi per daug rimtai nežiūrėti net į aukščiausių Rusijos politikų pareiškimus, be to, net esant galimybei grįžti namo, daug pabėgėlių mieliau rinktųsi kur kas saugesnę Europą. Antra vertus, negalima pamiršti, kad didelė dalis „pabėgėlių iš Sirijos“ yra ekonominiai migrantai iš kitų valstybių, nusitaikę į sotesnį gyvenimą ES, ir stabili Sirija jiems ne per labiausiai rūpi.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 30 d.

JAV ambasados nuotr.

Evaldas LABANAUSKAS

Visų akys nukrypusios į JAV prezidento rinkimus, tačiau kas ir kodėl ten vyksta, kaip viskas klostysis toliau – net patys amerikiečiai nelabai suvokia. Jangstauno valstijos universiteto politikos profesorius dr. Paulas Sracicius (nuotr.), duodamas interviu „Veidui“, pripažįsta, kad tokių rinkimų jis dar nematė. Jų pabaigą gal ir būtų galima prognozuoti, tačiau rinkimų sudėtingumas palieka labai daug „bet“.

– Pradėkime pokalbį nuo JAV prezidento rinkimų sistemos. Daugeliui neamerikiečių ji atrodo ypač sudėtinga: pirminis balsavimas, partijų susirinkimai, delegatai, superdelegatai, konvencijos. Ar įmanoma paprastai paaiškinti šią sistemą?

– Iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Amerikos sistema buvo panašesnė, tarkim, į Europos partijų sistemas, kai partija ar partijos suvažiavimas spręsdavo, kas bus jos kandidatas į prezidentus. Tiesa, vykdavo pirminiai rinkimai, kuriuos organizuodavo partija, bet tai buvo tik vadinamasis grožio konkursas. Žmonės realiai nerinko partijos kandidato, jie tik parodydavo partijai, kas jiems patinka. Tikrąjį partijos kandidatą paskirdavo partija, ir nebūtinai atsižvelgdama į „grožio konkurso“ rezultatus.

1968 m. Demokratų partijos kandidatu į prezidentus tapo Hubertas H.Humphrey, net nedalyvavęs pirminiuose rinkimuose. Tai labai nuvylė daugelį jaunų demokratų rėmėjų, kurie palaikė pirminiuose rinkimuose nugalėjusį kandidatą. Nusivylimas peraugo į audringus gatvių protestus. Jie jautėsi išduoti partijos.

Todėl Demokratų partija pirmoji pradėjo atverti rinkimų procesą platesnei visuomenei, kad juose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Iš čia ir kilo pirminiai rinkimai, kai balsuojant išrenkami delegatai, kurie įsipareigoja nuvykę į nacionalinę partijos konvenciją balsuoti už tą kandidatą.

Demokratų partija nusprendė rengti nacionalinius rinkimus kandidatui į prezidentus išrinkti. Netrukus šiuo pavyzdžiu pasekė ir Respublikonų partija. Tad partijos pirminiai rinkimai tapo labai svarbūs.

Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

Tai paaiškina ir mūsų partijų susirinkimų („Caucuses“) sistemą, kuri yra tikrai sudėtinga ir net daugelis amerikiečių jos nesupranta. Partijų susirinkimai buvo labai svarbūs iki pirminių partijos rinkimų įtvirtinimo, kai partijos skyriai regionuose atrinkdavo atstovus, kurie atstovautų jiems nacionalinės partijos konvencijos metu. Partijos nariai susirinkdavo, kad atrinktų atstovus, kurie dalyvaus didesniame partijos susirinkime. Dabar tai išsivystė į partijos skyrių kandidatų kovai dėl partijos kandidato į prezidentus vardo atrinkimo mechanizmą, ir tokia sistema tikrai netinkama šiam darbui, nes nėra tinkamo atstovavimo.

Taigi Amerikos rinkimų sistema evoliucionavo, ir partijos vadovybė neteko galių. Ji dabar negali kontroliuoti beveik nieko.

– Matome šio reiškinio šalutinį poveikį – milijardieriaus Donaldo Trumpo iškilimą. Po­pulizmas ar melavimas – nieko naujo Lietuvos politikoje, bet JAV turi tvirtas demokratijos tradicijas…

– D.Trumpas – labai netipiškas kandidatas. Jis neįtikėtinai gerai žinomas. D.Trumpas nuolat šmėžavo Amerikos televizijose daugiau nei 15 metų, o ir iki tol jis buvo įžymybė.

D.Trumpo realybės šou, kai jis rinkdavosi sau darbuotojus, buvo ypač populiarūs. Jis 15 metų vaidino (nes realybės šou žmonės vaidina) vadovą, kuris vadovauja didelei korporacijai, kuris yra galingas, pasitikintis savimi. Jo populiariausias posakis: „Tu atleistas!“ Taip jis susikūrė labai stipraus lyderio įvaizdį.

Būtent to dabar ir ieško jo gerbėjai: stipraus lyderio. Jie mano, kad jis tinkamas būti JAV prezidentu.

Kita priežastis – jausmas, kad mes nebesame viena šalis, kad yra dvi Amerikos. Tai elito šalis. Galingo elito, kuris valdo šalį savo naudai. Kitų žmonių padėtis – kitokia. Jų pajamos nedidėja, jie nerimauja dėl savo darbo vietos, savo saugumo. Ši šalis į elitą žiūri kaip į priešą. Jie trokšta savo lyderio, kuris kovotų su elitu.

Ironiška, kad D.Trumpas, kuris yra labai turtingas ir priklauso elitui, pasirenkamas lyderiu kovai su elitu. Labiausiai jį remia mažesnes pajamas turintys, žemesnio išsilavinimo amerikiečiai. Jie ieško kažko, kas juos išgelbėtų.

D.Trumpas / "Scanpix" nuotr.

– Ar JAV rinkimų istorijoje yra buvę panašių į D.Trumpą?

– Mes turėjome praeityje įvairių personažų. Bet nė vieno tokio kaip D.Trumpas. Šie rinkimai trikdo visus, ypač tokius kaip aš, politikos ekspertus. Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad taip nutiks. Mes dar niekada nematėme tokio kandidato, kuris neturėtų jokios kvalifikacijos prezidento darbui.

Tiesa, buvo Ronaldas Reaganas, kuris irgi buvo įžymybė, filmų žvaigždė, bet jis nebuvo labai didelė kino žvaigždė. Jis taip pat nebuvo tokia įžymybė kaip D.Trumpas. Be to, prieš tapdamas prezidentu R.Reaganas buvo Kali­fornijos gubernatorius, taigi turėjo patirties.

Visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose.

Papildant atsakymą į klausimą apie JAV rinkimų sistemą dar reikia paminėti, kad egzistuoja ir atviri pirminiai rinkimai, kurie reiškia, kad balsuoti už vienos ar kitos partijos kandidatą gali ir priešingos partijos rėmėjas.

Pavyzdžiui, Ohajo valstijoje, kurioje aš gyvenu, vyksta atviri pirminiai rinkimai. Todėl visai nesvarbu, kokiai partijai priklausai, – gali balsuoti tiek demokratų, tiek respublikonų pirminiuose rinkimuose. Partijos negali apriboti, kas dalyvaus pirminiuose rinkimuose.

– Teko matyti jūsų paskaitą „TEDTalks“ formatu, kurioje jūs išaiškinate Ohajo svarbą JAV rinkimuose. Ar galima teigti, kad po kovo 15-osios pirminių rinkimų Ohajyje (interviu imtas kovo 7 d.) išaiškės galutinis tiek demokratų, tiek respublikonų kandidatas į JAV prezidentus?

– Priklauso nuo to, kaip viskas klostysis. Pirminiai rinkimai vyks ne tik Ohajyje, bet ir kitoje įtakingoje valstijoje – Floridoje. Tenka sugrįžti prie sudėtingos rinkimų sistemos. Partijos kuria skirtingas taisykles, partijų skyriai valstijose taip pat kuria skirtingas taisykles, o dar šiame žaidime dalyvauja ir kiekvienos valstijos įstatymų leidėjai.

Respublikonų partijos nacionalinės taisyklės skelbia, kad jei pirminiai rinkimai įvyksta vėliau, tuomet galima įtvirtinti principą „nugalėtojas pasiima viską“ (antroje, trečioje ir t.t. vietoje likusių konkurentų balsus). Taigi kovo 15 dieną tiek Ohajyje, tiek Floridoje galios taisyklė, kad nugalėtojas pasiima viską. Iki to laiko balsai buvo dalijami pagal proporcinę sistemą. Kovo 15-ąją kandidatai galės užsitikrinti labai daug delegatų balsų, kurie lems galutinį sprendimą dėl kandidato partijos konvencijos metu.

Florida ir Ohajas perėjo prie principo „nugalėtojas pasiima viską“ tik šiais metais, kad padėtų savo kandidatams kovoje dėl partijos kandidato į prezidentus. Floridoje tikėtasi, kad buvęs jos gubernatorius Jeffas Bushas taps pagrindiniu kandidatu partijos vidaus rinkimuose ir laimės visų 99 Floridos delegatų balsus. Bet jis jau pasitraukė iš kovos.

Ohajyje gubernatorius respublikonas Johnas Kasichas sugebėjo priversti vietos įstatymų leidėjus priimti įstatymą, kuris nustūmė rinkimus į kovo 15 dieną. Tuomet Ohajo respublikonų partija pakeitė taisykles ir įtvirtino „nugalėtojas pasiima viską“ principą. Tai turėjo padėti J.Kasichui tapti prezidentu, nes manyta, kad jis užsitikrins 66 delegatų partijos konvencijoje balsus.

Taigi visi pakeitė taisykles savo naudai. Tačiau dabar kyla pavojus, kad jei respublikonas Marcas Rubio pralaimės Floridoje D.Trumpui, šis gaus visų 99 delegatų balsus ir dar labiau atsiplėš nuo kitų respublikonų kandidatų. Taip pat dabar gali nutikti ir Ohajyje, kur apklausos rodo, kad D.Trumpas pirmauja. Jei šios prognozės pasitvirtins, D.Trumpas vienu ypu gaus 165 balsus, t.y. 50 proc. daugiau, nei turi dabar. Tuomet galima sakyti, kad viskas bus baigta ir jis taps oficialiu Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidentus.

Jei J.Kasichas laimi Ohajyje, kova tęsiasi, jei M.Rubio laimi Floridoje, kova tęsiasi. Jei jie abu laimi – vienas Ohajyje, kitas Floridoje, kova tęsiasi.

Tačiau ir šis variantas veiks D.Trumpo naudai. Nes jo priešininkai bendrai gal ir būtų galingi, bet jų balsai išsiskaidę ir jie skaldo nuosaikiuosius respublikonų šalininkus. Tai kompleksinis žaidimas. Mes po kovo 15-osios galime sužinoti labai daug arba galime toliau likti nežinioje.

H.Clinton / "Scanpix" nuotr.

– Jei teisingai suprantu, dar per anksti teigti, kuris politikas taps demokratų ir kuris respublikonų kandidatu į JAV prezidentus?

– Kai kalbame apie respublikonus – taip, kai kalbame apie demokratus, galime tiksliai prognozuoti, kad tai bus Hillary Clinton. Nebent kažkas pasikeis dėl elektroninių laiškų skandalo, kuris kilo, kai sužinota, kad ji naudojosi savo asmeniniu elektroniniu paštu atlikdama valstybės sekretorės darbą. Tyrimas dar vyksta, ir jei kažkas rimto iš to išplauks, tai gali pakeisti situaciją.

Tačiau dabar H.Clinton yra neabejotina kovos dėl demokratų kandidato į prezidentus nominacijos nugalėtoja. Ji jau turi gerokai daugiau delegatų balsų nei jos konkurentas Bernie Sandersas.

Be to, dar yra vadinamieji superdelegatai, apie kuriuos užsiminėte anksčiau. Tai PLEO („Party Leaders and Elected Oficials“) arba partijos lyderiai ir išrinkti pareigūnai. PLEO sistema – tai Demokratų partijos vadovybės bandymas susigrąžinti rinkimų kontrolę. PLEO sudaro partijos vadovai, Atstovų rūmų nariai, senatoriai. Jie automatiškai gauna teisę balsuoti partijos konvencijoje dėl kandidato į prezidentus. Jie vadinami superdelegatais, nes gali elgtis, kaip nori – balsuoti už bet kurį kandidatą, priešingai nei paprasti delegatai, kurie yra įpareigoti balsuoti už kandidatą, laimėjusį jų valstijoje per pirminius rinkimus.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas.

Dabar dauguma jų teigia palaikysiantys H.Clinton. Bet tai tėra pažadas padaryti kažką liepą, kai vyks Demokratų partijos suvažiavimas. Iki to laiko gali daug kas pasikeisti. 2008-ųjų rinkimuose daug superdelegatų teigė balsuosiantys už H.Clinton, bet vėliau apsigalvojo ir balsavo už Baracką Obamą. Šis tapo Demokratų partijos kandidatu prezidento rinkimuose tik dėl superdelegatų paramos. B.Obama nelaimėjo daugumos delegatų balsų. H.Clinton irgi to nepasiekė, nes buvo daugiau kandidatų, kurie išsidalijo balsus. Galiausiai viską nulėmė superdelagatai, suteikdami B.Obamai daugumą (50 proc. +1 balsas).

Taigi tam tikra prasme istorija kartojasi. Superdelegatai balsuos už tą, kurį manys esant stipresnį susikauti su respublikonų kandidatu. 2008 m. Demokratų partijos vadovybė pasirinko B.Obamą. Dabar jie mano, kad tai H.Clinton. Todėl labai tikėtina, kad ji gaus demokratų nominaciją.

Jei kalbėsime apie respublikonus, labai tikėtina, kad nominaciją gaus D.Trumpas. Jei ne, tuomet mes stebėsime vadinamąjį brokerių suvažiavimą, kai Respublikonų partijos suvažiavimas prasidės nežinant, kas galėtų tapti partijos kandidatu.

– Kas tuomet?

– Milijono dolerių vertės klausimas. Niekas nežino atsakymo, nes jau ilgai tokio atvejo nebuvo (pastarąjį kartą – 1949 m.) Net neaišku, kokios būtų tokios konvencijos taisyklės.

Kaip minėjau, respublikonai turi nacionalines taisykles, kiekvienos valstijos respublikonai turi savas taisykles, kurios įpareigoja delegatus elgtis vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, vienos valstijos savo delegatus įpareigoja balsuoti už kandidatus, kurie laimėjo jų balsus, tik pirmojo rinkimų raundo metu. Tačiau antrajame raunde jie gali būti laisvi pasirinkti. Kitos valstijos įpareigoja delegatus ir antrajame raunde balsuoti už kandidatus, laimėjusius jų balsus. Dar kitos numato taisykles, kad kandidatai gali atiduoti savo delegatus kitiems kandidatams.

Dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę.

Pavyzdžiui, Naujojo Džersio gubernatorius Chrisas Christie ar J.Bushas sugebėjo užsitikrinti tam tikrą delegatų skaičių ir šie vis dar priklauso jiems, nors jie ir pasitraukė iš rinkimų kovos. Kaip jie elgsis? Kaip jie leis pasielgti savo delegatams? Jei niekas negaus daugumos, galbūt M.Rubio, Tedas Cruzas ir J.Kasichas nukreips delegatus balsuoti, tarkim, už Mittą Romney – neutralų asmenį, kuris atsiras susiklosčius tokiai situacijai. Mes nežinome.

Tokios konvencijos vadinamos brokerių konvencijomis, nes brokeriai – tai tie, kurie sugeba susitarti ir sudaryti sandorius. Bet mes nebeturime brokerių, t.y. tokių lyderių, kurie suderėtų tam tikrą delegatų balsų skaičių. Todėl niekas nėra aišku.

B.Sanders / "Scanpix" nuotr.

– Koks prezidento B.Obamos vaidmuo šiuose rinkimuose? 2014-aisiais Demokratų partija pralaimėjo kadencijos vidurio rinkimus į Kongresą ir viena iš priežasčių buvo nurodyta ta, kad jie atsiribojo nuo B.Obamos ir atsisakė jo palaikymo.

– Yra didelis skirtumas tarp kadencijos vidurio rinkimų ir prezidento rinkimų – tai labai skirtingi rinkėjai. Kadencijos vidurio rinkimuose aktyvumas būna labai mažas. Bet respublikonai linkę eiti prie balsadėžių nepaisant nieko. Demokratai – ne visada. Jie labiau „atsipalaidavę“ rinkėjai. Tai reiškia, kad demokratai visada susiduria su problemomis kadencijos vidurio rinkimuose, nes jų rinkėjai nebalsuoja. Tai vienas iš 2014-ųjų demokratų pralaimėjimo paaiškinimų. Todėl pastaruoju metu respublikonams sekasi kadencijos vidurio, o demokratams – prezidento rinkimuose.

Tačiau šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą. Ypač kai kalbama apie baltuosius, nedideles pajamas turinčius, žemo išsilavinimo rinkėjus, kurie anksčiau rėmė demokratų kandidatus.

Šiemet egzistuoja tikimybė, kad tradiciniai demokratų rinkėjai balsuos už D.Trumpą.

Jei grįžtume prie B.Obamos vaidmens šiuose rinkimuose – iki šiol jis neparėmė nė vieno demokratų kandidato. Galima įtarti, kad jis parems H.Clinton, kuri buvo jo valstybės sekretorė, nors ir konkurentė rinkimuose. Dauguma žmonių mano, kad ji turi daugiau galimybių laimėti prezidento postą nei B.Sandersas. Jis vadina save demokratu socialistu – galbūt tai įprasta Europoje, bet ne Jungtinėse Valstijose.

– Socialistas amerikiečiams skamba kaip komunistas?

– Taip, dauguma amerikiečių neskiria socialistų nuo komunistų, ir praeityje kandidatą tai iškart būtų eliminavę. Jei esi socialistas, vadinasi, nesi amerikietis. Todėl B.Sandersas, jei nebūtų užgožtas D.Trumpo, būtų tapęs tikra sensacija: amerikiečiai remia socialistą!

– Ypač jauni žmonės.

– Jauni žmonės labai džiaugiasi B.Sandersu. Jis jiems yra kandidatas revoliucionierius. Nėra neįprasta, kad jauni žmonės labai džiaugiasi kažkuo, kas nauja ir šviežia. Be to, jis žada nemokamą aukštąjį mokslą. Taigi egzistuoja tiesioginė nauda jaunimui remti B.Sandersą.

Tačiau įdomiausias klausimas: jei B.San­dersas netaps Demokratų partijos kandidatu, ar tie jauni žmonės, jo šalininkai, liks namie lapkričio mėnesį ir neis prie balsadėžių per visuotinius JAV prezidento rinkimus, nes bus nusivylę? Todėl manau, kad Demokratų partija turi būti labai atsargi, nes gali prarasti tuos balsus, o kai kuriuos net gali atiduoti D.Trumpui. Galite tikėti, galite ne, bet manoma, kad dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Vis dėlto manau, kad B.Obama parems H.Clinton. Naujausi B.Obamos reitingai yra geri – per 50 proc. palaiko jo politiką. Taigi jis susigrąžina populiarumą. Viena iš priežasčių – rinkimų kovos, nuo kurių jis atitolęs ir atrodo aukščiau už jas.

Dalis B.Sanderso rinkėjų gali paremti D.Trumpą, nes jiems patinka netradiciniai kandidatai, o jie abu tokie ir yra.

Įdomu, ar jam pavyks mobilizuoti afroamerikiečius, tarkim, H.Clinton naudai, kaip jam pavyko tai padaryti 2008 ir 2012 m. Afroamerikiečiai – vieni lojaliausių demokratų rinkėjų, jie būtini demokratams, norint laimėti rinkimus. Pavyzdžiui, mano Ohajo valstijoje B.Obama 2012-ųjų prezidento rinkimus laimėjo tik dėl afroamerikiečių balsų. Ohajyje afroamerikiečiai sudaro 12 proc., bet jie sudarė 14 proc. balsavusiųjų rinkimuose. Iki tol afroamerikiečių aktyvumas buvo mažesnis nei baltųjų. 2012 m. balsavo daugiau afroamerikiečių nei baltųjų.

Žinoma, B.Obama yra pirmasis afroamerikietis JAV prezidentas, ir šiai bendruomenei buvo labai svarbu jį perrinkti. Kaip bus dabar – sunku pasakyti.

Galima įtarti, kad šį kartą dalis afroamerikiečių parems D.Trumpą. Jis populiaresnis tarp afroamerikiečių nei kiti respublikonų kandidatai, nors respublikonai nėra populiarūs tarp šio rinkėjų segmento. Ir net jei D.Trumpas pasiims tik dalį juodaodžių balsų, demokratams nugalėti bus labai sunku.

– O kaip dėl ispanakalbių? D.Trumpas žadėjo pastatyti sieną su Meksika, metė įvairių kaltinimų ispanakalbiams imigrantams. Ar tai atsiliepia jo populiarumui tarp gausiausiai augančio JAV rinkėjų segmento?

– Tai kelia paniką respublikonų stovykloje. Ispanakalbiai – greičiausiai auganti mažuma JAV, taigi jie labai svarbūs rinkėjai.

Istoriškai jie labiau rėmė demokratų kandidatus, tačiau 2004 m. George’as W.Bushas pasirodė puikiai ir laimėjo ne daugumą, bet maždaug trečdalį ispanakalbių rinkėjų balsų. Jei Respublikonų partija nori išlikti gyvybinga nacionaline partija, ji privalo gauti ispanakalbių balsų. Tai viena iš priežasčių, kodėl respublikonai taip bijo D.Trumpo. Partijos vadovybė mano, kad jis sunaikins partiją, nes ispanakalbiai nebalsuos už juos.

Vis dėlto labai sunku prognozuoti, kaip elgsis ispanakalbiai, nes nedaug jų balsuoja per respublikonų pirminius rinkimus. Taigi neaišku, kaip jie elgsis toliau. Kita vertus, kai kurios apklausos rodo, kad D.Trumpas ne taip jau blogai vertinamas tarp ispanakalbių, kaip galima manyti. Nepaisant to, ką pasakė, jis vis dar mėgaujasi įžymybės statuso ir savo elgesio privalumais, kurie peržengia ribas tarp rasių ir tautybių.

Beje, tai vienas iš D.Trumpo argumentų. Jis tikina, kad gali praplėsti respublikonų rinkėjų ratą. Tiesa, nuo jo nusisuka tradiciniai respublikonai, t.y. aukštesnysis vidurinis sluoksnis, verslininkai, kurie anksčiau galbūt rėmė Res­publikonų partiją, nes ši yra už mažesnius mokesčius.

– Ar galima įsivaizduoti, kas nutiks, jei D.Trumpas taps JAV prezidentu?

(Pašnekovas giliai atsidūsta.)

– Blogiausias ir geriausias scenarijus?

– Geriausiu atveju – jam pavyks sukurti abiejų partijų koaliciją, kuri leis jam įgyvendinti daugiau darbų, nei mes tikimės. Tai sustiprins JAV įvaizdį. Dabar galbūt atrodo, kad JAV vyriausybė nelabai veiksni dėl prezidento ir Kongreso kovų. Taigi galbūt jam pavyktų suvienyti žmones iš abiejų partijų (jis bent jau žada tai padaryti). Tai mus padarys dar stipresniais aljansų partneriais.

Blogiausias scenarijus – patirties neturėjimas ir nediplomatinė jo prigimtis. Tai labai pakenktų mūsų santykiams su sąjungininkais. Jie nebematytų JAV kaip nuspėjamo partnerio ir pradėtų gravituoti mūsų tarptautinių priešininkų – Kinijos, Rusijos link. Manau, kad to bijo labai daug žmonių.

Be to, mes visada į save žiūrėjome kaip į demokratijos modelį. Visada laikėmės idėjos dėl demokratijos plėtros pasaulyje. Tačiau šie pirminiai rinkimai, jų retorika, kandidatų elgesys – visa tai gadina Amerikos demokratijos įvaizdį. Tai viena iš grėsmių. Gali pasirodyti, kad sistema nelabai gerai veikia.

"Scanpix" nuotr.

Šiandien – dar vienas Didysis antradienis JAV prezidento rinkimų kampanijoje. Net 5 valstijos balsuos pirminiuose Demokratų ir Respublikonų partijų rinkimuose. Ar galime tikėtis, kad po šio antradienio paaiškės galutinai kandidatai į JAV prezidentus?

“Priklauso nuo to, kaip viskas klostysis”, – interviu “Veidui” teigė Jangstauno valstijos universiteto (Ohajo valstija, JAV) politikos profesorius dr.Paulas Sracicius.

Pasak eksperto, viską komplikuoja sudėtinga rinkimų sistema, kai partijos kuria skirtingas  taisykles, partijų skyriai valstijose taip pat kuria skirtingas taisykles, o dar šiame žaidime dalyvauja ir kiekvienos valstijos įstatymų leidėjai.

“Nacionalinės Respublikonų partijos taisyklės skelbia, kad jei pirminiai rinkimai įvyksta vėliau, tuomet galima įtvirtinti principą “nugalėtojas pasiima viską” (antroje, trečioje ir t.t. likusių konkurentų balsus). Taigi kovo 15 d. tiek Ohajyje, tiek Floridoje galios taisyklė, kad “nugalėtojas pasiima viską”. Iki to laiko balsai buvo dalinami pagal proporcinę sistemą. Kovo 15 d. kandidatai galės užsitikrinti labai daug delegatų balsų, kurie nulems galutinį sprendimą dėl kandidato partijos konvencijos metu”, – kalbėjo P.Sracicius.

Galima sakyti, kad viskas bus baigta ir D.Trumpas taps oficialiu Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidentus.

Jis pridūrė, jog Florida ir Ohajas tapo „nugalėtojas pasiima viską“ tik šiais metais, kad padėtų savo kandidatams kovoje dėl partijos kandidato į prezidentus nominacijos. Floridoje tikėtasi, kad buvęs Floridos gubernatorius Jeffas Bushas taps pagrindiniu kandidatu partijos vidaus rinkimuose ir laimės visų 99 Floridos delegatų balsus. Bet jis jau pasitraukė iš kovos.

“Ohajyje gubernatorius Johnas Kasichas, kuris kovoja dėl Respublikonų nominacijos, sugebėjo priversti vietos įstatymų leidėjus priimti įstatymą, kuris nustūmė rinkimus į kovo 15 dieną. Tuomet Ohajo respublikonų partija pakeitė taisykles ir įtvirtino „nugalėtojas pasiima viską principą“. Tai turėjo padėti J.Kasichui tapti prezidentu, nes galvota, kad jis užsitikrins 66 delegatų partijos konvencijoje balsus.

Taigi visi pakeitė taisykles savo naudai. Tačiau dabar kyla pavojus, kad jei respublikonas Marcas Rubio praloš Floridoje Donaldui Trumpui, pastarasis gaus visus 99 delegatų balsus ir dar labiau atsiplėš nuo kitų respublikonų kandidatų. Taip pat dabar gali nutikti ir Ohajyje, kur apklausos rodo D.Trumpas pirmauja. Jei šios prognozės pasitvirtins, D.Trumpas vienu ypu gaus 165 balsus, t.y. 50 proc. daugiau nei jis turi dabar. Tuomet galima sakyti, kad viskas bus baigta ir jis taps oficialiu Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidentus”, – prognozavo politologas

Vis dėlto jei J.Kasichas laimi Ohajyje – kova tęsiasi, jei M.Rubio laimi Floridoje – kova tęsiasi. Jei jie abu laimi – vienas Ohajyje, kitas – Floridoje – kova tęsiasi.

“Tačiau ir šis variantas veiks D.Trumpo naudai. Nes jo priešininkai bendrai, gal ir būtų galingi, bet jų balsai išsiskaidę ir jie skaldo nuosaikiuosius respublikonų šalininkus. Tai labai kompleksiškas žaidimas. Mes galime sužinoti labai daug po kovo 15-osios arba galime toliau likti nežinioje”, – teigė P.Sracicius.

dr.Paulas Sracicius

Visą interviu apie JAV prezidento rinkimų sistemos labirintus ir tikėtinai tuos, kurie išeis iš jos nugalėtojais tiek Demokratų, tiek Respublikonų partijose, skaitykite netrukus pasirodysiančiame savaitraščio “Veidas” numeryje.

D.Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Skandalingais pareiškimais pagarsėjęs kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas – nesustabdomas. Tiesa, ketvirtadienį jis buvo smarkiai sudirbtas tiek konkurentų Respublikonų partijoje, tiek “Fox” žurnalistų, kurie vedė debatus, tačiau rėmėjų jam netrūksta.

Pasak “Politico”, D.Trumpo priešininkai jį bando vaizduoti kaip piktų, neišsilavinusių, radikalių dešiniųjų lyderį. Jie neteisūs, rašo “Politico” ir sugriauna 5 mitus apie milijonieriaus gerbėjus:

1-asis: D.Trumpą remia neišsilavinę

Taip, D.Trumpas populiarus tarp aukštojo išsilavinimo turinčių asmenų, bet jį remia ir turintys aukštąjį išsilavinimą amerikiečiai. Šešiose valstijose atliktos apklausos rodo, kad D.Trumpas buvo populiariausias kandidatas į prezidentus tarp turinčių aukštąjį išsilavinimą. Kitose šešiose valstijose – jis buvo antras pasirinkimas tarp asmenų su aukštuoju išsilavinimu. Vis dėlto jo rėmėjų pagrindą sudaro aukštojo išsilavinimo neturintys amerikiečiai.

2-aisis: D.Trumpą palaiko ypač konservatyvūs amerikiečiai

Daug konservatorių mėgsta D.Trumpą, bet ne tik jie. Apklausos rodo, kad jo rėmėjų pažiūros – nuo…iki. Greičiau emocijos, o ne ideologiniai įsitikinimai skatina amerikiečius balsuoti už D.Trumpą pirminiuose rinkimuose. Jį labiausia remia nepatenkinti centrine valdžia.

3-iasis: D.Trumpo rėmėjai nekęstų jo, jei žinotų…

Pastarosiomis savaitėmis priešininkai ypač smarkiai pradėjo pulti D.Trumpą: jis kaltinamas melu, kad rėmė Demokratų partiją ir t.t. Tačiau tai nekeičia jo šalininkų požiūrio.

4-asis: D.Trumpą remia tik vyrai

Kaip ir išsilavinimo atveju, taip ir lyčių statistika rodo, kad nėra, kaip norėtų D.Trumpo oponentai. Taip, daugiau vyrų, nei moterų palaiko D.Trumpą. Vis dėlto daugumoje valstijų ne mažiau nei 30 proc. moterų palaiko jį.

5-asis: D.Trumpo rėmėjai “trolina”

Viena iš priežasčių, kodėl D.Trumpas nebuvo vertinamas, kaip rimtas kandidatas į prezidentus, yra ta, kad analitikai ir sociologai manė, kad parama jam nevirs balsais. T.y. žmonės tikina jį palaikantys, bet išties nebalsuos už jį. Be to, esą jo kampanija – viešųjų ryšių burbulas. Tačiau aiškėja, kad tai buvo klaida. D.Trumpo rėmėjai – labai rimtai nusiteikę.

Visą originalų tekstą rasite čia

D.Trumpas ir H.Clinton / "Scanpix" nuotr.

Dešimtys JAV valstijų “Didįjį antradienį” balsavo dėl partijų kandidatų į prezidentus. Tai tikrai nėra sudėtingų JAV prezidento rinkimų pabaiga ir net ne pusiaukelė, tačiau tam tikros tendencijos jau aiškios:

1. Hillary Clinton arti tikslo

Buvusi valstybės sekretorė ir pirmoji ponia H.Clinton laimėjo 7-iose valstijose ir ženkliai atsiplėšė nuo savo pagrindinio konkurento Bernie Sanderso kovoje dėl Demokratų partijos kandidato į prezidentus nominacijos. Ji užsitikrino 1001 delegato, kurie rinks demokratų partijos kandidatą į prezidentus, balsą. Šiuo metu jai dar trūksta 1382 balsų, kad pasiektų pergalę partijos viduje. Vis dėlto H.Clinton jau nukreipė savo žvilgsnį į kitą etapą – užsipuolė respublikonų pagrindinį kandidatą Donaldą Trumpą.

2. Donaldas Trumpas – nesustabdomas

Respublikonų stovykloje pergalę švenčia skandalingais pareiškimais pagarsėjęs D.Trumpas. Jis irgi laimėjo 7-iose valstijose. Jis taip pat jau pradeda žvelgti į kitą etapą – švelnina savo retoriką ir bando vienyti jo pačio suskaldytus respublikonus. Vis dėlto D.Trumpui dar reikia užsitikirinti 952 kandidatų balsus (turi 285), kad švęstų pergalė ir būtų nominuotas Respublikonų partijos kandidatu į prezidentus.

3. Tedas Cruzas – viltys žlunga

Teksaso senatorius T.Cruzas laimėjo dviejose valstijose ir lieka antrojo vietoje tarp respublikonų kandidatų. Jis vos ne dvigubai atsilieka nuo D.Trumpo (užsitikrinęs 160 delegatų balsų). T.Cruzo šalininkai tikėjosi, kad “Didysis antradienis” taps lūžiu jo rinkimų kampanijoje, bet taip neįvyko.

4. Bernie Sandersas – demokratas NR.2

Socialistinių pažiūrų neslepiantis Vermonto senatorius B.Sandersas laimėjo keturiose valstijose, bet nuo H.Clinton jis atsilieka net tris kartus. Jis užsitikrinęs 371 delegato balsą, o norint laimėti Demokratų partijos nominaciją jam dar reikia surinkti 2012 balsų.

5. Marco Rubio – tik viena gera naujiena

Floridos senatoriui M.Rubio – tik viena gera naujiena. Kandidatas į Respublikonų partijos nominaciją laimėjo pirmojoje valstijoje. Jis šiuo metu turi 87 delegatų balsus, trūksta – 1150.

Kitas JAV prezidento rinkimų kampanijos etapas – kovo 15 d. Tuomet pirminiai rinkimai vyks Floridoje, Ohajuje ir Šiaurės Karolinoje. Iki balandžio pabaigos daugumoje valstijų bus pasibaigę pirminiai rinkimai ir bus aišku, kuris kandidatas atstovaus Demokratų partijai, o kuris Respublikonų. Oficialiai jie bus patvirtinti liepą, o tuomet ir prasidės didžioji kova dėl Baltųjų rūmų. Patys rinkimai į JAV prezidentus įvyks lapkričio 8 d.

D.Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Skandalingajam Donaldui Trumpui didele persvara laimėjus pirminius Respublikonų partijos rinkimus Nevadoje, o prieš tai Naujajame Hampšyre ir Pietų Karolinoje, jo priešininkai partijoje sudeda ginklus, rašo “Politico”.

Nepaisant baimių, kad D.Trumpas kompromituoja partiją ir mažina jos galimybes perimti Baltųjų rūmų kontrolę, respublikonų dosniausi rėmėjai užtvenkė pinigų upes, skirtas kovai su D.Trumpo ambicijomis tapti partijos atstovu į JAV prezidento rinkimuose.

Respublikonų partijos technologai rėmėjams teigė, kad reikės aštuonženklių sumų kampanijai ar kampanijoms prieš išpopuliarėjusį D.Trumpą. Nors dauguma donorų su tuo sutinka, tačiau pinigų nežada skirti.

Pagrindinė priežastis – D.Trumpas laimi, o iki šiol vykdytos jo puolimo kampanijos patyrė fiasko. Donorai bijo, kad gali patys tapti D.Trumpo taikiniai. Neseniai jis socialiniame tinkle “Twitter” užsipuolė vieną iš kampanijos prieš jį rėmėjos šeimą.

Be to, donorai mano, kad daug pinigų kainuojantys išpuoliai prieš D.Trumpą veikia jo naudai, nes šis tvirtina esantis nepriklausomas nuo rėmėjų ir pinigų, skirtingai nei jo oponentai. Dar daugiau, bijoma, kad kampanijos prieš D.Trumpą suteikia pranašumą Demokratų partijai.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

H.Clinton / "Scanpix" nuotr.

Antrasis pirminio balsavimu už kandidatus į JAV prezidento postą etapas Naujajame Hampšyre pažėrė daug netikėtumų.

1. Smūgis favoritei.

B.Sanders / "Scanpix" nuotr.

Didžiausia staigmena – Demokratų partijos stovykloje: socialistinių pažiūrų kandidatas senatorius Bernie Sandersas sutriuškino buvusią valstybės sekretorę Hillary Clinton. Ajovoje atotrūkis tarp jų buvo minimalus, o Naujajame Hampšyre – H.Clinton surinko 21 proc. balsų mažiau nei B.Sandersas. H.Clinton netenka favoritės vardo.

2. D.Trumpo šou tęsiasi.

D.Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Skandalingai pagarsėjęs milijardierius Donaldas Trumpas atsigavo po pralaimėjimo Ajovoje, ir Naujajame Hampšyre laimėjo respublikonų lenktynes. Jis rimtai atsiplėšė nuo varžovų surinkęs daugiau nei 35 proc. balsų.

3. Juodasis arkliukas?

J.Kasich / "Scanpix" nuotr.

Antruoju Naujajame Hampšyre liko Ohajo valstijos gubernatorius Johnas Kasichas. Jis surinko beveik 16 proc. balsų ir atsisakė planų pakuotis lagaminus, t.y. trauktis iš pirminių rinkimų.

4. Verkia respublikonų elito pinigai

T.Cruz / "Scanpix" nuotr.

Ajovoje laimėjęs senatorius Tedas Cruzas Naujajame Hampšyre liko trečias su 11,6 proc. balsų. Jam ant kulnų lipa respublikonų elito atstovas Jebas Bushas su 11,1 proc. balsų. Tiesa, tarp abiejų kandidatų skirtumas toks: T.Cruzas Naujajame Hampšyre išleido 550 tūkst. dolerių reklamai, J.Bushas – 35 mln. dolerių.

"Scanpix" nuotr.

Pirminiai kandidatų, siekiančių prezidento posto, rinkimai Ajovos valstijoje supurtė JAV prezidento rinkimų kampaniją. Pateikiame pagrindinius rezultatus:

1. Skandalingais pareiškimais pagarsėjęs milijonierius Donaldas Trumpas kovoje dėl respublikonų kandidato į JAV prezidentus vardo Ajovoje nusileido senatoriui Tedui Cruzui. Pastarasis surinko 27,7 proc. balsų, o rinkimus šou ir nesantaikos bei baimių kurstymu pavertęs D.Trumpas – 24,3 proc.

2. Trečioje vietoje respublikonų lenktynėse įsitvirtino senatorius Marco Rubio, surinkęs 23,1 proc. balsų. Tikėtina, kad tolesnė kova ir vyks tarp šių trijų kandidatų.

3. Tokie žinomi JAV politikos dinastijų atstovai, kaip Jebas Bushas surinko tik kelis procentus. Iš viso į Respublikonų partijos nominaciją pretenduoja daugiau nei dešmt kandidatų.

4. Demokratų stovykla skilo. Favoriote laikoma buvusi valstybės sekretorė Hillary Clinton surinko tik 0,3 proc. balsų daugiau nei socialistinių pažiūrų Bernie Sandersas, atitinkamai 49,9 proc. ir 49,6 proc.

5. Trečiasis pretendentas į demokratų kandidato į JAV prezidentus nominaciją Martinas O’Malley sulaukė tik 0,6 proc. rinkėjų paramos ir pasitraukė iš kovos dėl JAV prezidento posto.

"Scanpix" nuotr.

2016-ieji JAV – prezidento rinkimų metai, ir jų bumas kartu su prezidentiniais debatais prasidėjo jau 2015-aisiais. Dabartiniam šalies prezidentui Barackui Obamai paliekant postą, pokyčiai tiek šalies vidaus, tiek užsienio politikoje galėtų atrodyti neišvengiami. Respublikonų ir demokratų kandidatams savo išskirtinumą pabrėžti lengviau, kai kalbama apie šalies vidaus politiką. Analizuojant jų pristatomus šalies užsienio politikos planus, rasti skirtumų tarp kandidatų sunkiau. Visgi kokie gi tie skirtumai ir panašumai?

Justina Poškevičiūtė, geopolitika.lt

Partijų kandidatai

Respublikonų partijos kandidatų sąrašas šioje rinkimų stadijoje (angl. „primaries“ – pirminiai rinkimai partijos lyderiams išsiaiškinti) ne vieną gali kiek sugluminti, mat kandidatų yra net 13. Tarp jų – George’o W.Busho brolis, buvęs Floridos gubernatorius Jebas Bushas, verslininkas Donaldas Trumpas, JAV politiko Rono Paulo sūnus, Kentukio valstijos senatorius Randas Paulas, Floridos valstijos senatorius Marco Rubio, Teksaso valstijos senatorius Tedas Cruzas ir neurochirurgas Benas Carsonas. Naujausios rinkėjų apklausos rodo, kad šiuo metu pirmauja D.Trumpas, gavęs apytiksliai 28 procentus visų apklaustų respublikonų balsų.

Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Demokratų partijos kandidatų pozicijas ir reitingus sekti daug lengviau, mat jų yra tik trys. Tai – buvęs Merilando valstijos gubernatorius Martinas O‘Malley, buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir dabartinis Vermonto valstijos senatorius Bernie Sandersas. Anot 2015-ųjų gruodžio reitingų, M.O‘Malley‘į palaiko vidutiniškai tik per 4 proc. demokratų rinkėjų, tad nenuostabu, kad žiniasklaidoje daugiau dėmesio skiriama B.Sandersui ir H.Clinton politikai, tikintis, kad vienas iš jų taps Demokratų partijos kandidatu.

Kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“

Pagrindinė eteryje besisukanti JAV užsienio politikos tema tiek respublikonų, tiek demokratų debatuose yra JAV kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“ (ISIS arba “Daesh”) bei pilietinis karas Sirijoje. Įdomu pažymėti, kad šiuo klausimu abiejų partijų kandidatų pasisakymai skiriasi ne tiek daug, kaip būtų galima tikėtis. Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Beveik visi respublikonų kandidatai (išskyrus T.Cruzą, Carly Fioną ir R.Paulą) pasisako už JAV karių dislokavimą regione, o buvęs Pensilvanijos senatorius Rickas Santorumas nurodo net ir konkretų karių skaičių: net 10 tūkst. Beveik visi respublikonų kandidatai pasisako už visišką durų Sirijos pabėgėliams uždarymą, o T.Cruzas ir J.Bushas teigia priimsiantys tik Sirijos krikščionis. Demokratų gretose visi pasisako už Sirijos pabėgėlių priėmimą.

Absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Kovos su ISIS strategijos kontekste labiausiai išsiskiria du kandidatai. Vienas jų – Respublikonų partijos kandidatas R.Paulas. Jis ne tik pasisako prieš bet kokį JAV pajėgų dislokavimą Sirijoje ir Irake, bet ir kaltina agresyvesnius savo partijos bendražygius padėjus susiformuoti šiai teroristų grupuotei: „ISIS egzistuoja ir stiprėjo dėl „vanagiškos“ mūsų partijos narių politikos, jie tiekė ginklus [Sirijos sukilėliams], kurių dauguma buvo susigrobta „Islamo valstybės“. Tie patys aršesni politikai norėjo bombarduoti Assadą, tai būtų tik palengvinę „Islamo valstybei“ darbą.“

Kitas kandidatas į JAV prezidentus, nurodantis JAV užsienio politiką kaip faktorių, padėjusį susiformuoti „Islamo valstybei“, yra B.Sandersas. Garsiai pasisakęs (ir dabar tą patį tvirtinantis) prieš JAV invaziją į Iraką 2003-iaisiais, B.Sandersas teigia, jog ši invazija ir po jos prasidėjęs regiono destabilizavimas lėmė tokių grupių kaip ISIS susiformavimą. Gal kiek keista tai, kad ir B.Sandersas, ir R.Paulas vis dėlto pasisako už oro antpuolių “Daesh” užgrobtose teritorijose tęsimą. Tad absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Debatų temos ir jų stygius

Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Tikriausiai vienas didžiausių dviejų partijų kandidatų skirtumų kol kas yra jų požiūris į klimato kaitos problemą: demokratų kandidatai klimato kaitą laiko spręstina ir svarbia problema, o respublikonų kandidatų pozicijos svyruoja nuo klimato kaitos neigimo apskritai (B.Carsonas, D.Trumpas, R.Santorumas, Mike Huckabee) iki jos pripažinimo problema ir stabdymo iniciatyvų įvardijimo (Johnas Kasichas, Chrisas Christie). Įdomu tai, kad respublikonų kandidatų debatuose klimato kaita nėra minima pačių CNN debatų vedėjų: jie kandidatų neklausė apie klimato kaitą net po ką tik įvykusios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Paryžiuje. Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Taigi ir respublikonų, ir demokratų debatuose svarbu ne tik tai, apie ką kalbama, bet ir tai, apie ką nekalbama. Klimato kaita kaip didžiulis klaustukas tebekybo virš respublikonų.

Be to, yra daugybė įvairiausių užsienio politikos temų, kurios dar nebuvo minimos ar akcentuotos nė vienos partijos kandidatų. Tai ir pozicija Izraelio atžvilgiu, situacija Libijoje, tarptautinė prekyba, Europos Sąjungos ir JAV susitarimas dėl transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP), JAV santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje ir aibė kitų.

Žinoma, diskutuoti visomis užsienio politikos temomis tiesiog neįmanoma, bet įmanoma jas išplėsti už kovos su „Islamo valstybe“ ir terorizmu ribų.

Kas turi paaiškėti ateityje

Dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti.

Apžvelgiant šią, pirminę, JAV prezidento rinkimų stadiją, peršasi pora išvadų. Pirmoji – dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti. Vidaus politikos temos – abortai, imigracija, socialinė politika ir kitos – skiria šių partijų kandidatus vieną nuo kito gana ryškiai, o štai kovos su „Islamo valstybe“ siūlomoje politikoje nematome nė vieno kandidato, pasisakančio už karinių veiksmų Sirijoje ir Irake stabdymą.

Kaip taikliai pažymi garsus JAV mokslininkas ir politikos veikėjas Noamas Chomsky, D.Trumpo, iš kurio tiesmukiškų, seksistinių ir konkretesniais skaičiavimais nepagrįstų pasisakymų dažnai šaiposi žiniasklaida ir kiti rinkimų kandidatai, politika nesiskiria nuo kitų jo partijos kandidatų taip smarkiai, kaip pastarieji ją kartais pristato.

Kita išvada – aiškesni visų kandidatų skirtumai išryškės ateityje, jiems diskutuojant iki šiol neakcentuotais užsienio politikos klausimais. JAV vaidmuo tarptautinėje ginklų prekyboje, TTIP, JAV santykiai su Saudo Arabija ir šios šalies vaidmuo kovoje su „Islamo valstybe“ ir konflikto Jemene atžvilgiu, JAV nepilotuojamų lėktuvų politika, šalies bendradarbiavimas su Kinija ir virtinė kitų užsienio politikos klausimų gali padėti atsakyti ir į kitą klausimą – kokio platumo užsienio politikos spektras iš tikro reprezentuojamas šalies prezidento rinkimuose?

N.Chomsky ne viename savo interviu yra sakęs, kad politinis spektras JAV politikoje nėra siauras, kaip kartais kritikuojama. Jis platus, tačiau prasideda nuo centro ir tęsiasi iki beveik iš to spektro iškrentančios ekstremalios dešinės. Na, o kaip yra iš tikrųjų, parodys 2016 metai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 22 d.

"Scanpix" nuotr.

Donaldas Trumpas – vienas spalvingiausių kandidatų į JAV prezidentus. Šią savaitę jis išgarsėjo pareikšdamas, kad musulmonams turėtų būti uždrausta atvykti į JAV. Tai tikrai ne vienintelis skandalingas jo pasisakymas. BBC pateikia 10-uką dalykų, už kuriuos pasisakė D.Trumpas.

1. Mečetės Jungtinėse Valstijose turi būti nuolat stebimos. D.Trumpas mano, kad kovodamos su terorizmu specialiosios tarnybos turi sekti visus musulmonus.

2. JAV turi naudoti žiauresnes tardymo priemones kovoje su islamistais. Pasak D.Trumpo, tai būtų tik gėlytės, palyginus su tuo, ką jau dabar daro Islamo valstybės (ISIS arba “Daesh”) teroristai.

3. D.Trumpas subombarduotų “Daesh” iki pagrindų. Anot jo, joks kitas kandidatas neturi gebėjimų imtis griežtų priemonių prieš šiuos teroristus.

4. D.Trumpas nori pastatyti gigantišką sieną tarp Meksikos ir JAV, kad užkirstų nelegaliems imigrantams iš Meksikos ir Sirijos. D.Trumpas mano, kad iš Meksikos į JAV atvyksta tik nusikaltėliai. “Jie su savimi atsiveža narkotikus, nusikalstamumą, jie prievartautojai”, – pareiškė jis. Kartu D.Trumpas įsitikinęs, kad sienos statybas turėtų apmokėti Meksika.

5. JAV turi įgyvendinti masinę deportaciją 11 mln. nelegalių imigrantų. D.Trumpas taip pat mano, kad būtina atšaukti tvarką, kai pilietybė suteikiama gimus JAV, nes nelegalių imigrantų vaikai tokiu būdu tampa Amerikos piliečiais. Beje, pats D.Trumpas yra imigranto palikuonis.

6. Žada rasti bendrą kalbą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. “Mes su juo tikriausia labai gerai sutartume. Ir nemanau, kad turėtume tokių problemų, kokias turime dabar”, – pareiškė jis.

7. Kinijai reikia pareikšti pretenzijas, kad prekyba su šia šalimi vyktų lygiateisiškais pagrindais. D.Trumpas žada, kad jį išrinkus prezidentu, jis Kiniją privers atsisakyti dirbtinai sumažinto juanio kurso bei priimti aukštesnius ekologijos standartus ir progresyvesnį darbo kodeksą.

8. Klimato kaita – tai tiesiog oras. D.Trumpas teigia, kad būtina išsaugoti švarų orą ir vandenį, bet klimato atšilimas tėra apgavystė. Jis mano, kad ekologiniai apribojimai įmonėms daro jas mažiau konkurencingas.

9. Pasaulis būtų geresnis, jei Saddamas Husseinas ir Muammaras Gaddafi būtų gyvi. Pasak D.Trumpo, dabar situacija Irake ir Libijoje yra ženkliai blogesnė, nei valdant šiems diktatoriams.

10. D.Trumpas mano, kad jis pats yra labai geras vyrukas. “Aš iš tiesų geras vyrukas, patikėkite, aš didžiuojuosi tuo. Kartu aš esu aistringas žmogus ir pilnas ryžto padaryti mūsų šalį vėl didžia”, – rašo jis savo knygoje.

"Scanpix" nuotr.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia.

"Scanpix" nuotr.

“Foreign Policy” pateikiamas profesoriaus straipsnis, kuriame įvardijamas 5-tukas dalykų, kuriuos privalo išmanyti būsimasis JAV prezidentas (ir tikėtina kitų šalių vadovai).

Dalis kandidatų į JAV prezidentus, pvz., Donaldas Trumpas, mano, kad prezidentui užteks apsistatyti savo reikalą išmanančiais profesionalais. Tačiau negali suburti geros žmonių komandos, jei neturi supratimo, ką jie turi daryti. Kita vertus, prezidentui nebūtina įsiminti visų pasaulio lyderių vardus ar suprasti kiekvieną sutartį, kurią JAV ratifikavo.

Vis dėlto prezidentas privalo suvokti kelis paprastus šiuolaikinės užsienio politikos dalykus ir užsienio politikos procesus, kad sugebėtų reaguoti esant nenumatytoms situacijoms, atskirti blogą patarimą nuo gero ir kurti ilgalaikio poveikio strategijas.

Taigi, prezidentas privalo žinoti:

"Scanpix" nuotr.

1… geopolitikos ABC.

Negalima sėkmingai vadovauti užsienio politikai, jei neturite geopolitikos pagrindų. Vykdyti užsienio politiką ir naudotis negirdėtomis idėjomis apie esmines tarptautinės politikos jėgas yra tas pats, kas konstruoti lėktuvą, neatsižvelgiant į gravitaciją. Neklausykite tų, kurie teigia, jog tarptautinė politika tėra blogis prieš gėrį, neišvengiamas civilizacijų susidūrimas ar Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.

Kalbant konkrečiai, prezidentas turi žinoti, ko siekia kitos valstybės ir tai, kad jos retai elgiasi iš altruistinių ir kilnių paskatų. Saugumas – tai pagrindinis daugumos valstybių rūpestis. Net didžiosios valstybės jautrios teritoriniais klausimais ir visada nerimauja, jei kažkas vyksta jų kaiminystėje. Jei JAV ir ES diplomatai tai suvoktų, tuomet jie nebūtų tokie nustebę dėl Rusijos kieto elgesio Ukrainoje, Gruzijoje ir Sirijoje.

Prezidentas, kuris supranta geopolitiką, suvoks tikrąjį Amerikos išskirtinumą. Tai nėra JAV konstitucija, kultūra ar gebanti integruotis visuomenė. Išskirtinumas – tai JAV saugumo laipsnis, kurį suteikė Amerikos geografinė izoliacija. Neturėdama šalia galingų priešų JAV gali sakyti kitoms valstybėms, kaip elgtis, kištis į kitų šalių reikalus ir įsitraukti į įvairius idealistinius “kryžiaus žygius”.

Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Tuo metu kitos šalys susiduria su pavojais, kuriuos JAV gali ignoruoti. Dalis valstybių dėl to tikisi JAV paramos, bet kita dalis – baiminasi, kad JAV lyderiai gali kelti joms grėsmę. Ir net jei prezidentas įsivaizduos, kad elgiasi iš pačių kilniausių paskatų, jis turi suprasti, kad kitos šalys tikrai nemanys taip pat. Nesvarbu kiek kartų JAV pareigūnai sakys Rusijai, kad NATO nėra grėsmė Maskvai, ši netikės. Nesvarbu kiek amerikiečiai tikins, kad JAV buvimas Azijoje nėra nukreiptas prieš Kiniją, Pekinas vis tiek įžvelgs grėsmę.

Prezidentas, kuris to nesuvokia, kaltins kitų šalių lyderius paranoja ar dar kažkuo, vietoj to, kad įžvelgtų neišvengiamai konkurencinę tarptautinės politikos prigimtį. To pasekmės: kuo Amerika labiau įsitrauks į pasaulio reikalus, tuo kitos šalys aktyviau ieškos būdų tam sutrukdyti ar užkirsti kelią. Jos bandys kurti sąjungas, įsigyti masinio naikinimo ginklų ir remti įvairias ekstremistines organizcijas.

Net artimi JAV sąjungininkai gali sunerimti dėl to. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas buvo teisus besipriešindamas JAV invazijai į Iraką, nes baiminosi pasekmių, tokių kaip išpuoliai lapkričio 13 d. Paryžiuje.

Galiausia, geopolitiką suvokiantis prezidentas nenustebs, kad kitos valstybės bando išnaudoti JAV. Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Jei kitas prezidentas nori gauti daugiau naudos iš JAV sąjungininkų, jis turės žaisti kietai ir duoti mažiau, vietoj to, kad mėgautųsi lyderio titulu ir bandytų viską išspręsti pats.

"Scanpix" nuotr.

2… karinės galios poreikį ir limitus.

Net didžiausi pacifistai suvokia, kad karinė galia tebėra svarbiausia šiandienos pasaulyje. Tačiau kartu būtina suvokti, ką karinės pajėgos gali ir kokius pavojus kelia jų panaudojimas.

Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Iš Holivudo filmų galima susidaryti vaizdą, kad JAV kariuomenė turi magiškų galių dėl technologijų ir didvyriškumo. Iš dalies tai tiesa, bet kariuomenė tėra bukas instrumentas, kurio panaudojimo pasekmes sunku nuspėti. Klaidos, netikėtumai ir “karo rūkas” sutrikdo net ir geriausius planus bei sukelia atoveiksmius, kurių niekas negali suplanuoti. Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Dar daugiau, karinė jėga gali sunaikinti, bet ne kurti. Režimo nuvertimas sunaikina ir pagrindinius mechanizmus, kurie palaikė tvarką, bei įvardina nugalėtojus bei pralaimėtojus, kurie nenori susitaikyti su tokiu likimu. Užkariautojai retai supranta visuomenes, kurias jie bando valdyti, o didesnis jėgos panaudojimas sukelia didesnį pasipriešinimą.

3… kad net ir patikimiausi žmonės ne visada sakys teisybę.

Nepaisant politinių pažiūrų, žmonės vykdomojoje valdžioje turėtų veikti kaip viena komanda. Jie visi nori, kad JAV būtų saugesnės ir klestėtų. Tad nenuostabu, kad naujasis prezidentas įsivaizduoja, jog jo pavaldiniai teiks jam tikslią informaciją, nešališką analizę ir nuoširdžius patarimus, kad jis galėtų priimti teisingą sprendimą.

Prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa.

Deja, Vašingtone taip reikalai nevyksta. Vyriausybės pareigūnai, galbūt, ir yra lojalūs JAV, bet jie atstovauja įsigalėjusiai biurokratijai ir turi savų interesų. Nepavykus vienam ar kitam projektui kiekvienas bandys kaltinti kažką kitą. Per vidinius debatus, kiekvienos nuomonės šalininkai pateikia savo analizes, kad Baltieji rūmai priimtų jiems palankų sprendimą. Didžiulė biurokratijos mašina valdo informacijos srautus, kurie pasiekia prezidentą, todėl visada išlieka pavojus, kad šalies vadovas gali būti valdomas iš apačios.

Tad prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa. Puiki mintis prezidentui karts nuo karto susitikti su ne Baltųjų rūmų tarnautojais, pašaliniais, kurie nesutinka su vykdoma politika, vien tam, kad gautų šiek tiek šviežesnių minčių.

4… kad egzistuoja didelis skirtumas tarp “skubu” ir “svarbu”.

Pagrindinis iššūkis JAV yra jų ambicija, kad niekas kitas negali bandyti pakeisti kažko kiekviename pasaulio kampelyje. To išdava: JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

Didžiosios žiniasklaidos kompanijos dar labiau apsunkina reikalą, sprogdindamos vis naujus skandalus, kad tik išlaikytų skaitytojų/žiūrovų/klausytojų dėmesį. Nei vienas prezidentas negali išvengti įvykių spaudimo, bet protingas prezidentas turi surasti būdą, kaip ir toliau laikytis savo dienotvarkės, nepaisant neišvengiamų netikėtumų. Tai visai nereiškia, kad būtina padaryti labai daug, nes administracijai reikia laiko ir gebėjimų atitinkamai reaguoti į netikėtus įvykius.

5… kokia mirtina yra baimės ir puikybės kombinacija.

JAV prezidentas yra didžiulės nacionalinio saugumo biurokratijos viršūnėje. Didelė dalis jo darbo yra įsivaizdavimas visų blogų dalykų, kuriuos kažkas gali įgyvendinti JAV. Kartu prezidentas valdo galingus užsienio politikos instrumentus: nuo diplomatijos iki sankcijų ar grasinimų panaudoti karinę jėgą. Kas nutinka, kai tie du faktoriai susijungia: pavojaus jausmas ir galimybė ima veikti su didžiule jėga? Atsakymas: nieko gero.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”.

Pažiūrėkite į pastaruosius 20 metų ir suprasite, kad didžiausias žaizdas JAV padarė pati sau. Tai, ką “Al Qaeda” padarė Rugsėjo 11-ąją, buvo labai blogai, bet sprendimas nuversti Saddamą Husseiną ir okupuoti Iraką kainavo ženkliai daugiau. O tai nutiko, nes prezidentas buvo įsitikinęs, kad 1) Irakas – didelė, neišvengiama ir auganti grėsmė; 2) S.Husseino nuvertimas bus lengvas su pozityviomis toli sekančiomis pasekmėmis. Prezidentas George’as W.Bushas buvo tuo pat metu ir įbaugintas, ir per daug pasitikintis – mirtina kombinacija.

Labiausia kitam prezidentui reikia skambučio galvoje, kuris suskambėtų, kai jo patarėjai, vietos interesų grupės, užsienio sąjungininkai ar politiniai priešininkai pradės kalbėti apie didelį ir augantį pavojų, o kartu aiškins, kad šis pavojus gali būti pašalintas niekam nuo galvos nenukritus net plaukui.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”, kad apsigintų nuo tų, kurie žada jiems didelį apdovanojimą už mažai ar visai jokių pastangų.

“Ar šie išminties patarimai užtikrins užsienio politikos sėkmę? Sunkiai. Gera naujiena, jei esate amerikietis, yra ta, kad mūsų nacijos likimas šiuo metu nepriklauso nuo ypač efektingos užsienio politikos, nes paprasčiausia Jungtinės Valstijos yra žymiai stipresnės ir saugesnės nei kita kokia didžioji galybė. Ir bežiūrint į sąrašą žmonių, kurie dabar bando tapti prezidentu, ši mintis mane labai ramina”, – baigia savo tekstą Harvardo profesorius S.M.Waltas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia