D.Trumpas

Rinkimai JAV baigėsi prieš dvi savaites, tačiau tam tikri politiniai žaidimai vyksta iki šiol. Praėjusią savaitę Žaliųjų partijos kandidatė Jill Stein inicijavo balsų  perskaičiavimą Viskonsino valstijoje. Planuojama, kad perskaičiavimas bus pradėtas ketvirtadienį. Viskonsine Donaldas Trumpas nugalėjo Hillary Clinton 25 tūkst. balsų skirtumu – demokratai šioje valstijoje pralaimėjo pirmą kartą nuo 1984 m.

Gytis KAPSEVIČIUS

Tiesa, net ir tokiu atveju, jei pergalė 10 rinkikų balsų turinčiame Viskonsine būtų skirta H.Clinton, įtakos rinkimų rezultatams tai neturėtų. J.Stein taip pat siekia balsų perskaičiavimo Mičigano ir Pensilvanijos valstijose. Pagal įstatymus, visi ginčai, susiję su einamaisiais prezidento rinkimais, turi būti išspręsti per 35 dienas nuo jų pabaigos – iki gruodžio 13 d.

Taip pat šią savaitę išrinktasis prezidentas D.Trumpas savo tviterio paskyroje kontroversiškai pareiškė, kad tai jis surinko daugiau rinkėjų balsų, nors, pagal oficialų skaičiavimą, 2 mln. daugiau rinkėjų balsavo už H.Clinton (D.Trumpas laimėjo pagal rinkikų kolegijos balsus). Priežastis, pasak jo, – milijonai balsavusiųjų nelegaliai, tačiau šis teiginys tolesniais įrodymais nebuvo pagrįstas. Kita žinute D.Trumpas skundėsi „rimtu rinkėjų sukčiavimu“ Virdžinijoje, Naujajame Hampšyre ir Kalifornijoje – valstijose, kuriose laimėjo H.Clinton.

D.Trumpas ir toliau ruošiasi būsimai kadencijai ir renka savo komandą. JAV ambasadore Jungtinėse Tautose ketinama skirti Pietų Karolinos gubernatorę Nikki Haley, Centrinės žvalgybos valdybos direktoriumi – Atstovų rūmų narį iš Kanzaso Mike’ą Pompeo, švietimo sekretore – politikę ir švietimo aktyvistę Betsy DeVos. Už teisingumą D.Trumpo komandoje bus atsakingas senatorius iš Alabamos Jeffas Sessionsas. Kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais pasirinktas generolas leitenantas Mike’as Flynnas – šios pozicijos Senatas patvirtinti neprivalo.

Nors D.Trumpas per prezidento rinkimų kampaniją pasižymėjo ne tik ksenofobiškais, bet ir prieš moteris bei migrantus nukreiptais pasisakymais, CNN atkreipia dėmesį, kad dvi iš galimų kandidačių į postus yra moterys, o N.Haley, kurios tikrasis vardas yra Nimrata, mergautinė pavardė – Randhawa, yra gimusi JAV indų šeimoje. Be to, kol kas vienas realiausių pretendentų užimti būsto ir urbanistinės plėtros sekretoriaus poziciją yra juodaodis neurochirurgas Benas Carsonas.

Pastebėta, kad laimėjus rinkimus keičiasi ne tik būsimojo prezidento požiūris į demografines grupes. Nuo rinkimų pasikeitė ir D.Trumpo požiūris į kai kuriuos kertinius kampanijos metu išdėstytus principus: anksčiau vadinęs klimato atšilimą Kinijos sukurtu mitu, jis pripažino, kad egzistuoja tam tikra sąsaja tarp klimato atšilimo ir žmonių veiklos; per rinkimus žadėjęs pergalės atveju „įkišti H.Clinton į kalėjimą“, dabar laikosi kur kas nuosaikesnės nuomonės, o žadėtą sieną tarp Meksikos ir JAV galvoja vietomis pakeisti tvora.

A.Hall, BFL nuotr.

Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai išliks glaudūs nepaisant JAV rinkimų kampanijos metu išsakytų prieštaringų pareiškimų bei laukiančių pokyčių Baltuosiuose rūmuose. Šie santykiai apims tolesnį tiek ekonominį, tiek karinį bendradarbiavimą.

Evaldas LABANAUSKAS

Tai „Veidui“ duodama pirmąjį interviu Lie­tuvoje pabrėžė naujoji JAV ambasadorė Anne Hall, tik prieš mėnesį vėl sugrįžusi į mūsų šalį, kurioje jau rezidavo 2010–2013 m. Tarp prioritetų, kuriuos išsikėlė naujoji JAV ambasadorė Lietuvoje, – santykių tarp Lietuvos ir JAV aukštųjų technologijų sektoriaus puoselėjimas, bendradarbiavimo gynybos srityje stiprinimas, kova su Rusijos propaganda bei pilietinės visuomenės ugdymas.

– Kokie pirmieji įspūdžiai grįžus į Lietuvą? Kaip pasikeitė mūsų šalis, jūsų akimis, per pastaruosius metus?

– Taip, praėjo treji metai. Išvykau iš Lietuvos 2013-ųjų liepą ir grįžau tik prieš mėnesį. Taigi įs­pūdžių daug, labai daug.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išgirdau dar prieš atvykdama į Lietuvą, – suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas. Antrąjį savaitgalį po ma­no atvykimo čia lankėsi JAV Kongreso delegacija ir jie visi domėjosi įspūdingais Lietuvos pasiekimais energetikos sektoriuje. Taigi nuvykome susipažinti su SGD terminalu. Tai tikrai įspūdingos pažangos, kurią Lietuva padarė per pastaruosius trejus metus, simbolis. Kai aš išvykau iš Lie­tuvos, tai tebuvo idėja. Amerikiečių Kongreso na­rys iš Teksaso, pamatęs SGD terminalą, irgi neslėpė su­sižavėjimo, kad šalis per tokį trumpą laiką gali tiek pasiekti.

Be to, dar „Nord-Balt“ elektros jungtis, konkurencingos dujų rinkos, kuri sumažino dujų kainas, sukūrimas… Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Jungtinėse Valstijose į Lietuvą žiū­rima kaip į pavyzdį kitoms šalims, siekiančioms energetinės nepriklausomybės. Tai milžiniški pasiekimai, kurie iškart krito į akį.

Energetika ir toliau išliks svarbi, ir aš tikiuosi tęsti bendradarbiavimą su Lietuva šioje srityje.

Būtina paminėti ir Lietuvos įsipareigojimus sau­gumo srityje. Turiu omeny padidintą gynybos fi­nansavimą ir įsipareigojimą pasiekti 2 proc. BVP iki 2018 m. Tai labai svarbu.

Taip pat grįžusi atkreipiau dėmesį į aukštųjų technologijų spurtą Lietuvoje. Netrukus ruošiuosi aplankyti Kauno technologijos universiteto „San­­takos“ slėnį, kuris garsėja kaip IT inkubatorius, verslo ir mokslo bendradarbiavimo erdvė. Tai tarsi jūsų Silicio slėnis. Tą patį galiu pasakyti ir apie Vilnių. Teko girdėti apie ne vie­ną lietuvišką aukštųjų technologijų įmonę, veikiančią JAV rinkoje, žaidimų ir programinės įrangos sektoriuje. Pavyzdžiui, esu kilusi iš užkietėjusių žvejų šeimos ir žinau, kad lietuviai sukūrė technologiją, padedančią žvejams aptikti laimikį. Tai nuostabu!

Pastebėjau, kad kai kalbama apie aukštąsias technologijas, JAV verslas daugiau žino ir labiau domisi Lietuva nei prieš trejus metus.

– O kaip dėl politinės situacijos pokyčių? Turint mintyje ne tik Lietuvą, bet ir visą regioną?

– Iš tiesų, tai didžiausios permainos, kartu ir di­džiausi iššūkiai. Rusijos agresija Ukrainoje 2014 m., nelegali Krymo aneksija labai smarkiai pakeitė politinę situaciją. Taip pat įžūlus Ru­sijos elgesys Baltijos jūros regione, neatsakingi veiksmai Baltijos ir Šiaurės šalių oro erdvėje bei teritoriniuose vandenyse, neseniai Ka­liningrade dislokuotos „Iskander“ raketinės sistemos – visa tai labai smarkiai destabilizuoja Europos saugumo situaciją ir veikia politinį klimatą čia.

Kaip žinome, Varšuvos viršūnių susitikime NATO ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Nuspręsta Len­kijoje ir Baltijos šalyse dislokuoti po daugianacionalinį batalioną ir tuo parodyti, kad NATO narės yra vieningos, nusiteikusios ir turinčios pajėgumų atsakyti  į bet kokią agresiją šiame re­gione.

Šiame kontekste negalime pamiršti Rusijos propagandos. Neabejotinai tai dar vienas rimtas iššūkis, su kuriuo mes visi susiduriame.

– Ar jūs ir kartu atvykusi jūsų šeima jaučiatės saugūs Lietuvoje?

– Visiškai.

– O kaip Amerikos verslas žiūri į Lietuvą? Ar Lietuva atrodo saugi investicijoms? Kaip Lietuvos patrauklumui atsiliepė, tarkim, „Chevron“ pasitraukimas? Koks JAV verslo požiūris į investicinį klimatą Lietuvoje?

– Dėl to net nekyla klausimų – investicinis klimatas Lietuvoje yra labai geras. Aš norėčiau ma­­tyti čia kuo daugiau amerikietiškų kompanijų, kaip ir daugiau lietuviškų įmonių, plėtojančių verslą Amerikoje. Lietuva turi puikų įvaizdį, šalis vertinama kaip stabili ir atvira vieta verslui plėtoti.

Jau minėjau, kad esu girdėjusi ne vieną pozityvų atsiliepimą apie Lietuvą iš JAV verslininkų. Manau, kad dabar Lietuva sulaukia daug didesnio verslo susidomėjimo nei prieš trejus metus. Tuomet labiausiai buvo domimasi energetikos sektoriumi, dabar susidomėjimas aprėpia kur kas daugiau sričių.

Dar kartą paminėsiu startuolių kultūrą, kuri čia įsitvirtina ir sulaukia daugiau dėmesio. Tiesą sakant, tai viena sričių, kurioms skirsiu ypatingą dėmesį. Manau, kad reikia padėti užmegzti glaudesnius ryšius ne tik su Silicio slėniu, bet ir su ki­tais JAV aukštųjų technologijų centrais, tarkim, Os­­tine (Teksaso valstija), Kembridže (Masaču­se­t­so valstija), kurie garsūs savo pasiekimais biotech­­­nologijų bei kitose srityse. Matau didelį po­tencialą būtent šiame sektoriuje.

Be to, Lietuva garsėja mokslinių tyrimų ir plėtros srityje. Iš ankstesnės kadencijos atsimenu, kad net NASA buvo sužavėta Kauno technologijos universiteto mokslininkų kuriamais nanopalydovais. Taigi vienas mano tikslų – stiprinti tokį bendradarbiavimą.

– Kokie kiti yra jūsų šios kadencijos pagrindiniai uždaviniai?

– Asmeniškai išsikėliau tikslą patobulinti savo lietuvių kalbos įgūdžius. Man labai patinka lietuvių kalba ir aš jau žiūriu žinias, stebėjau rinkimų nak­tį lietuviškai. Bet aš siekiu laisvai kalbėti lietuviškai, nes manau, kad tai yra pagarbos ženklas ša­liai, kurioje aš dirbu.

Jei kalbame apie strategines kryptis, nėra svarbesnio prioriteto nei saugumo klausimai ir bendradarbiavimas gynybos srityje (turint galvoje anks­­čiau minėtus iššūkius). Taip pat ekonominių ryšių stiprinimas. Na ir, žinoma, žmogiškųjų ryšių tarp lietuvių ir amerikiečių puoselėjimas.

Vienas kertinių akmenų JAV ir Lietuvos santykiuo­se – dešimtmečius besitęsianti draugystė. To­dėl svarbu tai perduoti jaunajai kartai. Mes aktyviai bendraujame su Lietuvos moksleiviais, aplankėme daug mokyklų, tarp kurių – ir rusų bei lenkų švietimo įstaigos. Taip pat esame subūrę didelę JAV alumnų bendruomenę, vykdome kelias studijų mainų programas, pavyzdžiui, FLEX, ASSIST, „Fulbright“.

Be to, negalima pamiršti pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai yra dalis mūsų užsienio politikos, kurią pradėjo buvusi vals­tybės sekretorė Hillary Clinton. Dirbame su įvairiomis visuomeninėmis grupėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, studentais. Taip mes siekiame stiprinti demokratiją, o visuomenė yra stipresnė, kai stiprios visos jos grandys.

– Ar, jūsų nuomone, stipri pilietinė visuomenė Lietuvoje?

– Visos šio regiono šalys tik prieš ketvirtį amžiaus atgavo nepriklausomybę ir pilietinės visuomenės stiprinimo procesas vis dar tęsiasi. Manau, kad daug ko jos gali išmokti iš mūsų ir mes galime joms padėti. Čia egzistuoja palankios sąlygos, bet kartais trūksta finansinio palaikymo, įgūdžių.

Mes aktyviai dirbame su įvairiomis pilietinės visuomenės grupėmis. Pavyzdžiui, stengėmės pa­dėti moterų teises gi­nančioms organizacijoms, ypač kovojančiomis prieš smurtą artimojoje aplinkoje. šioje srityje rengėme praktinius mo­kymus policijos ir ki­tiems teisėsaugos pareigūnams.

– Jei jau kalbame apie ankstesnę jūsų kadenciją Lietuvoje, ar atsiliepė „WikiLeaks“ paviešintas diplomatinis susirašinėjimas jūsų santykiui su lietuviais ir, tarkim, Lietuvos Prezidentūra?

– Mūsų santykiai su Lietuva visada buvo ir yra labai stiprūs. Nemanau, kad tai turėjo kokios nors įtakos tam. Daugiau neturiu ko pakomentuoti. Mes smer­­­kiame tokius informacijos nutekinimus ir nie­­­­kada jų nekomentuojame.

– Minėjote, kad saugumo klausimas yra vienas jūsų šios kadencijos prioritetų. Kokius iššūkius matote šioje srityje?

– Manau, kad Varšuvoje Aljansas žengė aiškius žingsnius, kurie turėtų atgrasyti nuo bet kokios ag­resijos šiame regione. Kaip minėjau, bus dislokuo­tos multinacionalinės pajėgos: JAV kariai – Le­n­­ki­joje, vokiečiai – Lietuvoje, kanadiečiai – Lat­­vi­joje, britai – Estijoje. Tai ženklus pasiekimas.

Vis dėlto manyčiau, kad šiuo metu iššūkis, ties kuriuo turėtume susikoncentruoti, yra Rusijos skleidžiama dezinformacija ir propaganda, ku­rios tikslas – pakirsti demokratijos pamatus ir su­priešinti transatlantinį aljansą su Europos Sąjunga. Todėl mes glaudžiai dirbame su visais NATO partneriais, tarp jų ir Lietuva, kad užkirstume kelią propagandai, – imamės įvairių veiksmų, įvairialypio požiūrio. Tarp šių priemonių – žurnalistikos, pilietinės visuomenės stiprinimas, taip pat bandome ieškoti sprendimų socialinės ir ekonominės in­tegracijos klausimais. Žinau, kad ir Lietuvos Vy­­­­riausybė daro daug šia linkme, ir mes savo ruož­­tu prisidėsime prie to visomis savo išgalėmis.

– Ar Lietuva gali tikėtis dar didesnės JAV karinės pagalbos?

– Žinoma, ir toliau matysime JAV karinius pajėgumus čia: toliau vyks įvairios pratybos, mokymai. Tad, be jokios abejonės, amerikiečiai ir ateityje nepaliks Lietuvos vienos.

(…) Mūsų politika tęstinė. Istorija jau parodė, kad nepaisant to, jog kiekviena nauja Bal­­tųjų rūmų administracija gali nusistatyti savus užsienio politikos prioritetus, praktikoje mūsų už­sienio politika išlieka tęstinė.

Žinau, jog Lietuvoje radosi nuogąstavimų dėl tam tikrų komentarų, nuskambėjusių mūsų rinkimų kampanijos metu, tačiau vien tai, kad per pa­starąjį mėnesį Lietuvoje lankėsi net penkios Kongreso delegacijos (to per ankstesnę mano ka­denciją nebuvo), rodo didžiulį rūpinimąsi ir norą išgirsti Lietuvos požiūrį į įvykius Rusijoje. Per visus šiuos vizitus vienareikšmiškai pabrėžta, kad Kongrese egzistuoja bendras abiejų partijų, tiek Demokratų, tiek Respublikonų, sutarimas dėl NATO ir Amerikos įsipareigojimo 5-ajam NATO sutarties straipsniui.

Be to, dauguma Lietuvoje apsilankiusių Kon­greso delegacijų narių – respublikonai, ir jie visi pabrėžė, kad JAV laikysis savo įsipareigojimų.

– Jeigu tęstume JAV prezidento rinkimų temą, kaip šie rinkimai pakeitė ar pakeis pačios Amerikos visuomenę?

– Aš manau, kad tiek Europa, tiek JAV buvo labai smarkiai paveiktos 2008–2009 m. ekonomikos sunk­mečio. Jungtinėse Valstijose yra dalis žmonių, kurių atlyginimai ir pragyvenimo lygis negerėjo ženkliai jau keletą dešimtmečių. Šie rinkimai man parodė, kad turime kreipti didesnį dėmesį į visų mūsų piliečių gerovę. Nemanau, kad žmonės  reikštų tokį didelį nepasitenkinimą, jei jie jaustųsi ekonomiškai saugūs tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ateities. Manau, kad tai pagrindinės problemos ir iššūkiai, kuriuos išryškino šie JAV rinkimai.

(…) Ti­kiuosi, jog tai privers mus visus suprasti, kad naudos iš ekonomikos augimo turėtų tekti kiekvienam. Man tai parodė, koks svarbus Amerikoje ekonominis faktorius, tačiau manau, kad panašiai yra visur.

– Įžvelgiate tam tikrų panašumų tarp JAV prezidento rinkimų ir Lietuvoje ką tik vykusių Seimo rinkimų?

– Kaip diplomatė, aš nekomentuoju šalies, kurioje reziduoju, vidaus politikos.

– Kokių iššūkių užsienio politikos srityje, kaip didelę patirtį turinti diplomatė, įžvelgtumėte naujajai JAV prezidento administracijai?

– Leiskite paminėti vieną sritį, apie kurią per šį pokalbį dar nekalbėjome. Išvykusi iš Lietuvos Vašingtone vienus metus dirbau Valstybės departamento skyriuje, atsakingame už Cen­trinę Europą, t.y 10 to re­giono šalių, vėliau dirbau Van­­denynų ir tarptautinių aplinkosaugos ir moks­lo reikalų biure.

Vadovaujant prezidentui Barackui Obamai ir valstybės sekretoriui Johnui Kerry padaryta di­džiulė pažanga sprendžiant šiuos klausimus, vis dėlto šiose srityse turėsime dirbti ir toliau. Aš kalbu apie jūrų ir vandenynų apsaugą (tiesa, valstybės sekretorius J.Kerry ją vadina vandenyno – vienaskaitos linksniu, nes išties tai vienas vandenynas). Reikia pripažinti didelį J.Kerry darbą su­vienijant šalis, nevyriausybinius veikėjus, sprendžiant užterštumo plastiku problemą ir saugant vandenyną nuo kitokio neigiamo poveikio, kuris daro įtaką klimato kaitai.

Taip pat reikia paminėti kovą su laukinių gyvūnų kontrabanda. Šioje srityje irgi nuveikta daug – sudaryti susitarimai su Kinija ir kitomis šalimis. Nuveikta ir daugiau darbų aplinkosaugos srityje.

Tad aplinkosauga išliks vienas iš klausimų ir naujajai Baltųjų rūmų administracijai.

Santykiai su Rusija – kitas klausimas, kurį bet kokiu atveju turės spręsti naujojo prezidento ko­manda. Šiuo metu mūsų santykiai su Rusija yra įtempti, bet mes ieškome galimybių bendradarbiauti abiem pusėms svarbiose srityse, tokiose kaip regioniniai iššūkiai: Šiaurės Korėja, Sirija ir Iranas; masinio naikinimo ginklo platinimo prevencija.

Vis dėlto išlieka didelių nesutarimų, pavyzdžiui, Ukrainos klausimas. Mes vienareikšmiškai pareiškėme, kad sankcijos Rusijai nebus atšauktos, kol Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, ir kol kas nematome progreso. Taip pat mes nepripažįstame nelegalaus Rusijos bandymo aneksuoti Krymą. Didelį rūpestį mums kelia besitęsianti intervencija į Donbasą. Nors ir tęsiame dialogą dėl veiksmų Sirijoje, tačiau turime labai skirtingą požiūrį į įvykius Alepe ir Basharo al Assado režimą.

Neabejotina, naujoji administracija turės ir to­liau ieškoti sprendimų dėl santykių su Rusija.

– Kokį vaidmenį galėtų suvaidinti Lietuva, kai kalbama apie JAV ir Rusijos santykius?

– Lietuva buvo ir yra labai nuosekli bei konstruktyvi Ukrainos rėmėja, ir tai labai vertinama Jung­tinėse Valstijose. Manau, kad Lietuva tikrai yra viena geriausių Ukrainos draugų. Man, kaip amerikietei, labai malonu būti šalyje, kuri vertina laisvę. Ir jūs pasirengę dirbti sunkiai, kad padėtumėte kitoms šalims siekti laisvės ir kurti demokratiją. Aš tai labai gerbiu ir manau, kad visi, kuriems teko dirbti Lietuvoje, jaučia tą patį.

Kartu Lietuva artimai bendradarbiauja ir su kitomis šalimis – Gruzija, Moldova. Padeda įtvirtinti demokratiją, išlaikyti provakarietišką kryptį. Manau, jog JAV ir Lietuva tiki tomis pačiomis vertybėmis, kad kiekviena valstybė turi teisę pasirinkti savo kelią, savo ateitį. Tai labai svarbus Lie­tuvos indėlis.

Taip pat Lietuva puikiai priėmė ir aprūpino NATO bei JAV pajėgas. Lietuvos ir JAV kariškiai bendradarbiauja nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios. Lietuvių specialiųjų pajėgų kariai buvo su mumis sudėtingiausiose vietovėse Afganistane, Lietuva taip pat vadovavo Goro provincijos atstatymo ko­mandai.

Taigi glaudūs mūsų santykiai turi ilgą istoriją, o ir dabar Lietuva prisideda prie kovos su „Islamo valstybe“ koalicijos, siunčia savo karius į Iraką, Ma­lį. Lietuva rodo puikų lyderystės pavyzdį.

Ambasadorė Anne Hall

2016 m. liepos 14 d. JAV Senatas oficialiai patvirtino Anne Hall kandidatūrą tapti JAV ambasadore Lietuvoje. Prieš tai A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotojo vandenynų ir tarptautinei aplinkos ir mokslo politikai pirmąja pavaduotoja.

Ambasadorė A.Hall yra karjeros diplomatė, JAV aukščiausio rango diplomatų tarnybos narė, turinti ministro patarėjo rangą bei nemažai darbo su Europos šalimis patirties. 2013–2014 m. ji vadovavo Vidurio Europos reikalų padaliniui prie Europos ir Eurazijos reikalų biuro. Eidama šias pareigas buvo atsakinga už ryšius su tokiomis šalimis, kaip Austrija, Bulgarija, Čekija, Lenkija, Lichtenšteinas, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Šveicarija ir Vengrija.

2010–2013 m. A.Hall dirbo JAV ambasadorės pavaduotoja ir kurį laiką ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas JAV ambasadoje Vilniuje. Prieš tai, 2006–2009 m., vadovavo JAV generaliniam konsulatui Krokuvoje.

2003–2005 m. A.Hall dirbo vyr. pareigūne Pietų Europos reikalų padalinyje, kur buvo atsakinga už ryšius su Kipru. Eidama šias pareigas turėjo galimybę dalyvauti Jungtinių Tautų derybose dėl Kipro suvienijimo. 2001–2003 m., Baltijos šalims rengiantis stojimui į Europos Sąjungą ir NATO, A.Hall dirbo Šiaurės ir Baltijos šalių padalinyje, kur buvo atsakinga už santykius su Danija ir Norvegija.

1994–1995 m. A.Hall dirbo valstybės sekretoriaus specialiąja asistente; prieš tai, 1993–1994 m., darbavosi vykdomojo sekretoriato skyriuje, buvo valstybės sekretoriaus pavaduotojo konsuliniams reikalams specialioji asistentė. Be to, tarnavo Kinijoje, Brazilijoje ir Kolumbijoje.

Už išskirtinius nuopelnus A.Hall įteikta keletas apdovanojimų. 2009 m. ji tapo pirmąja JAV generaline konsule, kuriai buvo įteiktas Ordino už nuopelnus Lenkijos Respublikai Riterio kryžius. Ji kalba lietuvių, lenkų, mandarinų kinų, ispanų ir portugalų kalbomis

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

A.Brazauskas

Barackas Husseinas Obama nuo šiol net ne „šluba antis“, kaip vadinami kadenciją baigiantys JAV prezidentai. Jis praeities puslapis, ir JAV atvertė naują. Būtų neteisinga priekaištauti amerikiečiams, tesudarantiems 4,3 proc. pasaulio gyventojų (325 mln. iš 7,4 milijardo), kad jie išsirinko naują „pasaulio valdovą“. Amerikos liaudis nekalta, kaltos aplinkybės, pavertusios JAV galingiausia pasaulio valstybe.

Arūnas BRAZAUSKAS

Kol apklausų duomenys prieš rinkimų dieną lapkričio 8-ąją šoko pasiutpolkę, JAV karo laivai patruliavo pagal išankstinius planus. Kol vyko kova dėl Amerikos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado posto, kuriame 2017-ųjų sausį pasikeis pamaina, JAV jūrų pėstininkai buvo pasirengę išsilaipinti, kur nurodys dabartinis vadas B.Obama. Internete yra tinklalapių, nuolatos atnaujinančių informaciją apie JAV kovinių grupių judėjimą vandenynuose.

Kadenciją baigiančio prezidento įvaizdis europinėje Marijos žemėje nekoks (kita Marijos žemė yra Amerikoje – tai Merilando valstija). Per mažai B.Obama žvangino ginklais, per minkštai kalbėjo su Rusija, per daug nuolaidžiavo rusams Sirijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – realiai įžūlus, todėl atrodo kietas. B.Obama – oratorius taikdarys, todėl atrodo skystas. Jis nedaro įspūdžio „minkštasuolių generolams“ Marijos žemėje. Kitas reikalas, jeigu JAV prezidento įsakymu būtų paskandintas, tarkime, dūmijantis Rusijos lėktuvnešis, – tada jo reitingai „musyse“ kaipmat šoktelėtų į viršų.

B.Obamos angliška iškalba nepelnys jam Nobelio literatūros premijos kaip Winstonui Churchilliui, juolab kad vieną Nobelio premiją jis jau gavo – taikos. Ji buvo paskirta 2009-ųjų spalį, kai B.Obama dar buvo kojų neapšilęs prezidento poste. Čia galima įžvelgti savotišką Norvegijos parlamento sąmokslą – taikos premiją skiria būtent ši institucija. Sukaustytas Nobelio medalio grandine, net ir vanagas ima panašėti į antį – nebūtinai šlubą. Tačiau B.Obama išties nėra vanagas, tad Nobelio premijos atveju nesuklysime pasakę, kad kirvis atitiko kotą, tiksliau, medalio grandinė kaklą. Premija B.Obamai buvo skirta už jo tvirtą nusistatymą dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir kuriamą naują tarptautinių santykių klimatą – ypač siekiant dialogo su musulmonų pasauliu.

Apžvelgdami pasaulį B.Obamos kadencijos pabaigoje (kaip anais laikais sakydavo, „ataskaitinį laikotarpį“) branduolinės ginkluotės baruose matome atominiais žaisliukais besišvaistančią Šiaurės Korėją ir šantažui pasiryžusią Rusiją, kuri vis dar laikoma lygiaverte JAV priešininke. Komunistinė Korėja, juolab Rusija kausto JAV karinius išteklius. V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

V.Putino taktika – drumsti vandenį, skaldyti Vakarų stovyklą. Užsigviešta netgi kištis į prezidento rinkimų eigą vagiant elektroninius laiškus, padirbinėjant dokumentus ir visaip diskredituojant rinkimų procesą.

Galėtume klausti, ar visi šie dalykai nebūtų išryškėję, jeigu B.Obama būtų kietas, kaip to „musyse“ norėtų kai kurie „feisbuko generolai“. Tai, kad JAV karo laivai nešaudo, naikintuvai nepašauna įžūliai provokuojančių Rusijos lėktuvų, kai kam kelia nuobodulį. Staigaus adrenalino pliūpsnio nesukelia išties reikšmingi dalykai – kad Rusija savo veiksmais visiškai izoliavosi, užsitraukė Vakarų sankcijas, įsivėlė į karą Sirijoje, kuriam galo nematyti. Į žemę smingantis Rusijos strateginis bombonešis būtų daug stipresnis dirgiklis.

Tačiau kol B.Obama palmės šakele vaikė agresijos demonus, mygo santykių su Rusija „perkrovos“ mygtuką, Rusijos – vienintelės galinčios JAV mesti iššūkį valstybės – ekonomika ėmė stagnuoti, ir specialistai sako, kad ilgam. Sankcijos tą procesą sustiprino. Kažin kas yra didesnė strateginė pergalė – veltis į galbūt savižudišką karą su branduoliniu priešininku, ar izoliuoti jį ir ekonomiškai numarinti be didelės žalos sau?

Aišku viena: B.Obamos įpėdinis turės laisvesnes rankas Rusijos atžvilgiu vien dėl to, kad ji smarkiai prisidirbo. Nauja valdžia – nauja užsienio politika. O ir dabartinis JAV karinių pajėgų vyriausiasis vadas iki sausio dar gali spustelėti mygtuką. Būtų gerai, kad ne branduolinį.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Trumpas

D.Trumpą partijos nariai, šeima ir draugai jau sveikina su pergale. H.Clinton stovykloje – ašaros ir liūdesys.

D.Trumpas pergalę jau pelnė svarbiausioje laikomoje Ohajo valstijoje, kuri dažnai vadinama visų JAV atspindžiu. Jam pasisekė ir itin svarbiose Floridos bei Šiaurės Karolinos valstijose. Nors dar anksti skelbti pergalę, tačiau ji jau ranka pasiekiama ir tokiose valstijose kaip Pensilvanija, Mičiganas ar Viskonsinas.

Tuo tarpu H.Clinton laimėjo tik poroje iš svarbiomis rinkimų rezultatui laikomų – Virdžinijos ir Nevados – valstijose . Šiuo metu (9:50 val. Lietuvos laiku) D.Trumpo sąskaitoje 48 proc. balsų, H.Clinton – 47,2 proc.

Dr. Davidas Schultzas

Jei pasiseks, JAV prezidento rinkimų rezultatai bus žinomi ankstyvą lapkričio 9-osios dienos rytą. Jei bus aiškus rinkimų nugalėtojas ir nekils jokių diskusijų dėl rinkimų rezultatų. Visgi žvelgiant į apklausų rezultatus, rodančius mažėjantį atotrūkį tarp kandidatų, skaičiuojant neapsisprendusias valstijas, visai tikėtinas ir ginčytinas rinkimų rezultatas.

Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas

Susiklosčius tokiai situacijai, sunku pasakyti, ar JAV Kongresas arba Aukščiausiasis teismas galėtų išspręsti šią problemą. Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as.

Lapkričio aštuntosios rinkimų rezultatai gali netapti lemiamais dėl kelių priežasčių. Gali skirtis rinkikų kolegijos narių ir piliečių balsų santykis. Gali atsitikti ir taip, kad nei vienas kandidatas nesurinks daugumos, rinkikų kolegijoje balsams pasiskirsčius vienodai – 269 prieš 269.

Visai tikėtina, kad politinis susiskaldymas atvestų šalį į porinkiminę kovą, panašią 2000-aisiais Floridoje, kai šioje valstijoje varžėsi G.W. Bushas ir A. Gore‘as

Neatmetami ir rinkimų tvarkos pažeidimo atvejai, ginčai dėl balsų skaičiavimo Floridoje, Ohajuje ar kitoje neapsisprendusioje valstijoje. Nelojalus rinkikų kolegijos narys gali savo balsų tiesiog neskirti vienam ar kitam kandidatui. JAV, kur vieno ar kito kandidato palaikymas yra apylygis, o aistras kelia net ir paprasčiausi pasisakymai apie galimus rinkimų pažeidimus ar tiesiog klimato atšilimo klausimai, apylygiai rinkimų rezultatai gali reikšti neišvengiamą įsitraukimą į ilgus porinkiminius ginčus dėl galutinių rezultatų. Taip gali atsitikti nepaisant to, kuris kandidatas – D. Trumpas ar H. Clinton, pralaimėtų konkrečioje valstijoje. Ant kortos pastatyta labai daug, todėl tikėtina, kad rezultatus ginčytų abu.

Prieš šešiolika metų apylygiai rinkimų rezultatai Floridoje lėmė A. Gore‘o pasiryžimą ginčyti rezultatus ir siekti balsų perskaičiavimo. Šį ginčą turėjo išspręsti JAV Aukščiausiasis Teismas. Vis dėlto  jis neleido perskaičiuoti balsų nusprendęs, kad rinkimus šioje valstijoje visgi laimėjo G.W. Bushas. Iki šiol šis sprendimas kelia daug diskusijų, ypač tarp Demokratų atstovų. Jie teigia, kad Aukščiausiasis Teismas buvo palankus vienai partijai, todėl jų pergalė buvo nugvelbta. A. Gore‘as tuomet surinko daugiau piliečių balsų, bet galiausiai pralaimėjo rinkikų kolegijoje. Tačiau šiemet, kai Aukščiausiame Teisme teisėjų postai tarp respublikonų ir demokratų teisėjų pasiskirstę vienodai (po keturis) išspręsti tokį rinkiminį ginčą būtų neįmanoma.

Pasvarstykime, kas atsitiktų, jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų. Tokiu atveju rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas, kuris taip bus renkamas šį lapkritį.

Jei nei H. Clinton, nei D. Trumpas negautų daugumos rinkikų balsų, rinkimų laimėtojo klausimą pagal Konstituciją sausio mėnesį turėtų išspręsti naujasis Kongresas

Vis dėlto Kongresas yra labai susiskaldęs, todėl net ir po naujo Kongreso rinkimų būtų labai neaišku, ar jis būtų pajėgus išspręsti tokį ginčą.

Netgi jei rinkimų rezultatai nekels abejonių, jau dabar matyti, jog būsimajam prezidentui bus sunku valdyti šalį. Nei vienas kandidatas neturės stipraus mandato, nei vienas kandidatas nevykdė kampanijos, nukreiptos į esminių problemų sprendimą. Kongresas taip pat bus labai susiskaldęs. H. Clinton pergalė reikštų esamo status quo išlaikymą, t. y. tolimesnį buvimą aklavietėje. D. Trumpo pergalė pranašautų dar didesnį šalies susiskaldymą, pradedant tarptautinių santykių, įskaitant su tradiciniais sąjungininkais Europoje ir NATO, pablogėjimą. D. Trumpo pergalė atneštų didesnę nežinią – tai, kas iš esmės prieštarauja JAV prezidento rinkimų tradicijai, kuri visada demonstravo vienokį ar kitokį politikos tęstinumą kečiantis prezidento administracijoms.

Taigi šie rinkimai lems didesnį šalies susiskaldymą nei susivienijimą. Apklausos rodo, jog amerikiečiai šiuos rinkimus vertina kaip pačius blogiausius ir purviniausius rinkimus per pastaruosius dešimtmečius. Tokių nemėgstamų abiejų kandidatų JAV nebuvo jau 40 metų. Šie rinkimai nepadės išspręsti daugelio ginčytinų politinės darbotvarkės klausimų ir tikrai netaps geru demokratinės valstybės valdymo pavyzdžiu.

H.Clinton, D.Trumpas

Melania Trump, priversta komentuoti spalio 7-ąją paviešintą skandalingą garso įrašą, pasakė, kad jos vyrą Donaldą Trumpą nepagarbiai kalbėti apie moteris išprovokavo TV laidos „Access Hollywood“ vedėjas Billy Bushas. „Buvau nustebinta, nes tai ne tas žmogus, kurį pažįstu“, – pasakė kandidato į JAV prezidentus sutuoktinė.

Arūnas BRAZAUSKAS

Nesileidžiant į bergždžius svarstymus, kad D.Trumpas galėjo neatpažįstamai pasikeisti nuo 2005-ųjų, kai atvirai pasisakė apie moteris (gal jis tapo dorybės įsikūnijimu?), verta atkreipti dėmesį į anglų kalbos idiomą „to egg on“, kurią pavartojo Melania, aiškindama, kad jos vyrą išprovokavo. Pažodžiui tai reiškia „apvaisinti“, „pridėti kiaušinėlių“.

Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.

Pasaulio ateities požiūriu, gal ne tiek svarbu, ar D.Trumpas tapo padoresnis moterų atžvilgiu, kiek tai, ar kas nors toliau gali jame „dėti kiaušinėlius“. Norinčiųjų ką nors į jį paleisti – tikrai ne vienas: per 497 rinkimų kampanijos dienas iki spalio 25-osios jis viešai įžeidė 281 žmogų ar organizaciją, vadinasi, kas 42 val. provokuoja bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Kitas klausimas, ar lengvai išjudinamas žmogus, kuris nuolatos įžeidinėja kitus, išties yra lengvai paveikiamas tų, kurie ne vien „deda kiaušinėlius“, bet ir moka pinigus? Ar nevaldomo D.Trumpo kova dėl JAV prezidento posto nėra kokio nors sąmokslo dalis?

Nepavykęs „spalio siurprizas“

Kaip „dedami kiaušinėliai“, atskleidė nesenas pavyzdys, kai D.Trumpas, kritikuodamas H.Clinton, pacitavo klaidingą informaciją, kurią jam pakišo su Rusija susijęs leidinys.

Spalio 7 d. „WikiLeaks“ paviešino tai, ką pavogė esą iš H.Clinton rinkimų štabo vadovo Johno Podestos pašto dėžės. Rusijos valdžiai priklausanti žinių agentūra „Sputnik“, turinti biurą Vašingtone, iš tūkstančių laiškų atrinko vieną – H.Clinton buvusio patarėjo Sidney Blumenthalio laišką, kuriame šis parašė, kad buvo galima išvengti 2012 m. rugsėjo 11-osios antpuolio Bengazyje (Libija), per kurį žuvo JAV pasiuntinys ir dar vienas diplomatas. S.Blumenthalis neva darė išvadą, kad JAV respublikonų teiginiai, jog valstybė sekretorė H.Clinton deramai nepasirūpino Amerikos diplomatų saugumu, yra teisėta rinkimų kampanijos tema. D.Trumpas viešai pacitavo S.Blumenthalio laišką. „Sputnik“ laišką pavadino „spalio siurprizu“ – taip JAV politiniu žargonu vadinamas įvykis, galintis paveikti lapkričio 8 d. vykstančių prezidento rinkimų baigtį.

Visas tas „siurprizas“ iš tiesų buvo „žurnalistinė klaida“. „Sputnik“ redaktorius Billas Moranas tyčia ar netyčia pacitavo S.Blumenthalio laišką, kuriame šis pateikia „Newsweek“ žurnalisto Kurto Eichenwaldo straipsnio ištraukas. Tai K.Eichenwaldas, o ne S.Blumenthalis kritikavo H.Clinton.

K.Eichenwaldas supyko, kad jo tekstas priskirtas kitam žmogui, ir parašė straipsnį „Brangieji Donaldai Trumpai ir Vladimirai Putinai, aš nesu Sidney Blumenthalis“. Žurnalistas teigė, kad klaidingas citavimas yra tyčinis, ir D.Trumpas veikia kartu su Rusijos kontroliuojama žiniasklaida. H.Clinton rėmėjai ėmė teigti, kad „WikiLeaks“ publikuoja sufabrikuotus dokumentus.

Galiausiai B.Moranas pašalino žinią iš „Sputnik“ tinklalapio.

Visa ši istorija dar kartą primena, kad informacijos teisingumas, leidinio patikimumas, žurnalistų reputacija tampa itin svarbiais dalykais politinėje kovoje – ypač kai besirungiančios pusės apšaudo viena kitą informacinėmis „glindomis“ (taip vadinamas vieno iš mažų gyvių kiaušinėlis).

Trumpai ir Clintonai: draugystė šeimomis

Bet buvo laikas, kai H.Clinton ir D.Trumpas nesvaidė vienas kitam jokių bjaurių kaltinimų, nes palaikė itin draugiškus santykius. Tarp aukštuomenės fotografijų, išspausdintų po D.Trumpo ir Melanios sutuoktuvių 2005-aisiais, greta trečiąkart prie altoriaus einančio milijonieriaus ir jo išrinktosios galėjai matyti H.Clinton ir Billą Clintoną. Tapęs kandidatu į prezidentus D.Trumpas aiškino, kad Clintonai neturėjo kitos išeities, kaip ateiti į vestuves, nes jis gausiai aukojo Clintonų labdaros fondui, taip pat rėmė H.Clinton rinkimų į JAV Senatą kampaniją ir kovą dėl jos nominavimo demokratų kandidate į prezidentus 2008-aisiais.

„Man jis patinka. Mėgstu žaisti su juo golfą“, – apie D.Trumpą CNN 2012-ųjų gegužę pasakė B.Clintonas. Kiek anksčiau D.Trumpas „Fox News“ pareiškė, kad B.Clintonas yra šaunus vaikinas.

„The Washington Post“ rašė, kad 2015-ųjų gegužę B.Clintonas paskambino D.Trumpui ir paskatino jį rimtesniam vaidmeniui Respublikonų partijoje.

Tai įvyko praėjus mėnesiui po to, kai H.Clinton pareiškė sieksianti prezidento posto, ir kelios savaitės prieš D.Trumpui padarant tą patį. Tuo metu B.Clintonui nieko nekainavo sakyti, kad D.Trumpas buvęs „neįprastai malonus Hillary ir man“. Nors D.Trumpas apie Clintonų porą dabar kalba kitokiu tonu, kol kas nėra ženklų, kad būtų susipykusios draugaujančios Trumpų ir Clintonų atžalos – Ivanka Trump ir Chelsea Clinton.

Paradoksalu, bet rinkimų kampanijos eiga gali pakurstyti dar vieną sąmokslo teoriją: žinodami, koks yra D.Trumpas, Clintonai ir Demokratų partija skatino nusišnekantį respublikoną siekti prezidento posto, nes toks konkurentas užtikrina, kad laimės H.Clinton.

Iš tiesų panašios kombinacijos nuolatos gimsta įvairių strategų galvose: antai artėjant 2018-ųjų prezidento rinkimams Rusijoje kai kas svarsto, ar V.Putinui nereikėtų sparingo partneriu pasirinkti opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. Rusijoje toks žingsnis gal ir nebūtų per daug rizikingas. V.Putinas užspaustų A.Navalną administraciniais ištekliais ir valstybės kontroliuojama žiniasklaida, galiausiai būtų galima padailinti rinkimų rezultatus.

O JAV panašūs dalykai būtų žaidimas su ugnimi – panašiai kaip buvusio Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono lošimas dėl „Brexit“ baigties. Istorijoje apstu pavyzdžių, kai manipuliacijos tariamai marionetiniais kandidatais baigdavosi jų įsigalėjimu. Politinės jėgos, kurios pritarė Adolfo Hitlerio skyrimui į Vokietijos kanclerio postą, tikėjosi, kad šis, jų supratimu, prietranka, bus lengvai valdomas veikėjas.

Siūlo galai Kazachstane

Dabartiniai JAV rinkimai – reali kova, kurioje prieš D.Trumpą vienijasi nemenkos verslo magnatų, politikų ir žiniasklaidos pajėgos. „Kiaušinėlių“ atrandama ne vien D.Trumpo veiksmuose, bet galbūt ir banko sąskaitose. Atradimai transliuojami solidžiais kanalais.

Esama skirtumo, kas Lietuvoje publikuoja medžiagą, – „Karštas komentaras“ ar „Verslo žinios“. Tas pat ir civilizuotame pasaulyje. Ne kokios nors konspirologų sektos laikraštėlyje, o dienraštyje „Financial Times“ (FT) spalio 19 d. parašyta, kad buvę Kazachstano aukšti pareigūnai panaudojo vieną svarbiausių D.Trumpo projektų Manhatane nešvariems pinigams išplauti, o galutinę naudą gavo pats kandidatas į JAV prezidentus. Per pasaulį nuvilnijo dar viena su D.Trumpu susijusio skandalo banga – žiniasklaida ėmė spausdinti FT straipsnio „Nešvarūs pinigai: Trumpo ir Kazachstano ryšys“ ištraukas ir komentarus.

Po kelių dienų pasirodė pranešimas, jog Kazachstano prokuratūra įdėmiai nagrinėja pranešimus apie tai, kad buvusio Almatos mero Viktoro Chrapunovo ir jo šeimos narių pagrobti pinigai buvo plaunami pasinaudojant D.Trampo bendrovėmis. O Šveicarijoje gyvenantis V.Chrapunovas į Kazachstano valdžios įtarimus, kad su šeima išplovė milijonus dolerių, atrėžė, esą jis užsidirbo turtus ne vogdamas, o išmaniai plėtodamas verslą. V.Chrapunovas aiškina, jog melagingi kaltinimai jam keliami todėl, kad jis oponuoja autoritariniam Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui.

Pasak FT, per daugelį metų D.Trumpas surinko įdomią rėmėjų ir bendradarbių kolekciją. Kai kurių praeitis – tamsi, jie bičiuliavosi su organizuotais nusikaltėliais, dalyvavo finansinėse apgavystėse. Didžiausią pavojų D.Trumpui kelia tai, kad ja galėta pasinaudoti plaunant nešvarius pinigus – nekilnojamojo turto sektorius tam ypač tinka.

FT spėja, kad viena iš D.Trumpo bendrovių susijusi su tarptautiniu pinigų plovimo tinklu. Dienraščio duomenimis, V.Chrapunovo šeimos nariai nusipirko ištaigingus butus Manhatano dangoraižiuose, kurie iš dalies priklauso D.Trumpui, jie taip pat buvo jo partnerio įmonės dalininkai.

Trys bendrovės, sukurtos 2013 m., už 3,1 mln. dolerių nusipirko kelis butus 46 aukštų name „Trump Soho“. Tų bendrovių galutinė naudos gavėja yra Kalifornijoje gyvenanti V.Chrapunovo duktė Elvyra Kudriašova. Kazachstano valdžios teigimu, būtent ji ir jos brolis Iljasas buvo svarbiausi veikėjai plaunant V.Chrapunovo šeimos pinigus.

Butus V.Chrapunovo šeimos atstovams pardavė „Trump Soho“ valdą plėtojanti „Bayrock/Sapir Organization“, kurios dalininkas yra D.Trumpas. Šio teisininkai dabar teigia, kad būtent „Bayrock/Sapir Organization“ užsiima pirkėjų patikimumo tikrinimu, ir nekyla abejonių, jog buvo paisoma visų įstatymo keliamų reikalavimų.

Putino ir Trumpo pasaulis?

Vargu ar maždaug 3,1 mln. dolerių „glindos“ atradimas su D.Trumpu siejamos bendrovės sąskaitoje paveiks D.Trumpo reputaciją labiau nei, pavyzdžiui, jo rinkimų štabo vadovo Paulo Manaforto atsistatydinimas rugpjūtį.

Politinis konsultantas P.Manafortas (gimęs 1949 m. balandžio 1 d) žinomas tuo, kad dalyvavo respublikonų Geraldo Fordo, Ronaldo Reagano, George‘o Busho, Bobo Dole‘o rinkimų kampanijose. 2016-ųjų rugpjūtį Ukrainos valdžia atskleidė, kad P.Manafortas už konsultacines paslaugas galėjo gauti per 12 mln. dolerių iš nuversto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus vadovautos Regionų partijos. P.Manaforto reputacijos nepagerino tas dalykas, kad vienas jo bendradarbių Ukrainoje galėjo būti Rusijos karinės žvalgybos darbuotojas. Kol JAV teisėsauga vis dar aiškinasi, ar P.Manafortas nepažeidė įstatymų, nes nedeklaravo, kad JAV atstovauja užsienio valstybei, Lietuvos lobistai gali pasimokyti iš pavyzdinio lobizmo reikalų tvarkymo Amerikoje: su P.Manafortu susijusios lobistų kontoros legaliai siekė, kad Kongresas atmestų Ukrainos politikės Julijos Tymošenko įkalinimą smerkiančią rezoliuciją. Lobistas P.Manafortas atstovavo tokiems diktatoriams, kaip Filipinų prezidentas Ferdinandas Marcosas, Zairo (buvo tokia valstybė) valdovas Mobutu Sese Seko, greta jų turėjo reikalų su Angolos sukilėlių organizacijos UNITA vadovu Jonasu Savimbi.

„Jei 2016-aisiais balsuosite už Trumpą ir Pence‘ą, 2017-aisiais įžengsite į Putino ir Trumpo pasaulį“ – tokiu šūkis perspėja tinklalapio www.putintrump.org pagrindinis puslapis. Tai ne toks jau dažnas atvejis, kai išplaukia D.Trumpo užgožto kandidato į viceprezidentus, Indianos gubernatoriaus Mike‘o Pence‘o (g.1959 m.) pavardė.

Minėtame tinklapyje skaitome kaltinimus D.Trumpui, po kuriais pasirašo žymus Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas:

• „Trumpas turėjo visas galimybes kritikuoti precedento neturintį Rusijos kišimąsi siekiant pažeisti Amerikos rinkimų integralumą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atsižadėti savo retorinio glėbesčiavimosi ir šiltų žodžių Rusijos lyderio Putino atžvilgiu. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes atskleisti savo mokesčių sumas ir parodyti, kad nėra finansiškai susijęs su Rusijos oligarchais, kurie, kaip spėjama, investavo šimtus milijonų dolerių į jo verslą. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes palaikyti Vakarų sankcijas prieš Rusiją dėl to, kad ji karine jėga užgrobė ir aneksavo Krymą ir kursto karą Rytų Ukrainoje. Jis niekada to nepadarė.
• Trumpas turėjo visas galimybes pasmerkti Rusijos daromus paliaubų pažeidimus Sirijoje ir galimus rusų karinius nusikaltimus, kai paremiant Al Assado režimą buvo bombarduojamas Alepo miestas. Jis niekada to nepadarė.“

Tai ne visas kaltinimų paketas, kurį greta G.Kasparovo pasirašė www.putintrump.org redaktorius Billas Buzenbergas. Trumpoje pastarojo dosjė nurodoma, kad jis yra buvęs Viešojo integralumo centro (The Center for Public Integrity – CPI) vadovas. Šios 27-us metus skaičiuojančios organizacijos atšaka – Tarptautinis tiriamosios žurnalistikos konsorciumas, kuris paskelbė ir ėmė analizuoti vadinamuosius „Panamos dokumentus“.

Iš konspirologinio žiniasklaidos kampo sklinda versijos, kad www.putintrump.org finansuoja milijardierius George‘as Sorosas. Kita vertus, galbūt net svarbesnis dalykas bandant susivokti, kokie vektoriai grumiasi šiuose JAV prezidento rinkimuose yra tai, kad D.Trumpo neremia respublikonų draugai ir demokratų bei G.Soroso priešininkai milijardieriai broliai Kochai.

Belieka džiaugtis nors tuo, kad esame sunkiai nuspėjamo demokratijos veikimo liudininkai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton

Šįkart siurprizą suruošė Federalinio tyrimų biuro vadovas Jamesas Comey. Spalio 28-osios popietę jis informavo Kongresą, kad atnaujintas tyrimas dėl Demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton susirašinėjimo, kada ši, būdama JAV valstybės sekretore, tarnybiniam susirašinėjimui naudojo asmeninį serverį, stovintį Clintonų namo rūsyje. Dar už poros dienų, spalio 30-ją paaiškėjo, kad JAV teisėsaugos viršūnėlės labai jau vangiai trypčiojo apie labdaringą Clintonų šeimos fondą ir neskubėjo tirti jo veiklos. Visa tos žinios mušė per H.Clinton reitingus.

Arūnas BRAZAUSKAS

Liepos mėnesį Federalinis tyrimų biuras (FTB) atsisakė kelti bylą H.Clinton dėl valstybės paslapčių apsaugos pažeidimų, tačiau jos elgesį su tarnybine korespondencija įvertino kaip itin aplaidų. Ir štai spalio siurprizas: FTB rado naujų laiškų, kurie nebuvo įvertinti anksčiau, todėl tyrimą pratęsė.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. H.Clinton konkurentas rinkimuose respublikonas Donaldas Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“.

H.Clinton štabas pratrūko kaltinimais FTB, kad šis bando paveikti rinkimų rezultatus. H.Clinton konkurentas rinkimuose respublikonas Donaldas Trumpas apie atnaujintą tyrimą pareiškė, kad „tai viską keičia“.

Jam pasirodė, kad spalio siurprizas padovanos jam pergalę rinkimuose. Beje, apklausos, kurios buvo baigtos dieną prieš paskelbiant apie tyrimo atnaujinimą, parodė, jog H.Clinton atotrūkis nuo D.Trumpo mąžta: dvi savaitės prieš tai pirmavusi 12 proc. H.Clinton tąkart galėjo džiaugtis 4 proc. persvara.

J.Comey

Nuo tada, kada FTB liepos mėn. nepareiškė itarimų H.Clinton, D.Trumpas teigė, kad rinkimai ydingi, surežisuoti (angl. rigged – šio žodžio pirminė reikšmė apibūdina gerai įrengtą laivą, kitaip tariant, pagal išankstinį planą suręstą daiktą). Esą H.Clinton išsisuko nuo bylos, nors padarė baudžiamąjį nusikaltimą – vadinasi, visa JAV politinė santvarka, įskaitant rinkimus, ydinga. Kaltinimai sistemai nėra būdingi JAV politinei tradicijai, todėl imta nuogastauti, kad pralaimėjimo atveju D.Trumpas kvies savo šalininkus maištauti.

D.Trumpas – viena iš aplinkybių, dėl kurių galima sakyti, kad J.Comey nekaltas, o kalta aplinka. Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo.

Savo veiksmais FTB direktorius pats įlindo tarp kūjo ir priekalo.

Jis nutarė informuoti Kongresą, kad paskui nebūtų kaltinamas, jog kažką nuslėpė. Respublikonų kandidatas visą laiką lenkė prie to, kad FTB ir Teisingumo departamentas neturėjo H.Clinton leisti dalyvauti rinkimuose, todėl rinkimai ydingi.  Atnaujinus tyrimą D.Trumpo marti Lara Trump leptelėjo, kad uošvis privertęs FTB atskleisti, ką ši įstaiga veikia – esą jis visą laiką teigęs, kad H.Clinton netinkama prezidentės pareigoms, tad tyrėjai negalėjo slėpti, kad pratęsė darbą.

Iškart po laiško kongresui J.Comey buvo iškviestas „ant kilimėlio“. Gal fiziškai ir neturėjo akistatos su Generaliniu prokuroru (t.y. teisingumo ministru), tačiau jam buvo išsakyta Teisingumo departamento nuomonė, kad sprendimas informuoti kongresą apie atnaujintą tyrimą neatitinka ilgalaikės FTB praktikos. J.Comey buvo pasakyta, kad FTB nedera komentuoti vykstančių tyrimų ir daryti veiksmų, kurie galėtų paveikti rinkimus. FTB direktorius direktorius pavaldus Generaliniam prokurorui, jį 10 m. terminui skiria JAV prezidentas Senatui pritarus. J.Comey paskirtas 2013 m.

Netrukus J.Comey sulaukė kaltinimų iš Senato mažumos lyderio demokrato Harry Reido, kuris pareiškė, kad FTB vadovas veikiausiai pažeidė įstatymą, draudžiantį valstybės tarnautojams savo veikla palaikyti kurią nors partiją. Juolab, kad laiškai, apie kuriuos pranešta likus 10 dienų iki rinkimų, kaip išaiškėjo, buvo atrasti 10 dienų anksčiau.

Spalio 30, sekmadienį, „The Wall-Street Journal“ atkasė, jog Teisingumo departamento tyrėjai anksčiau šiais metais atsisakė tirti Clintonų šeimos fondo veiklą, nors FTB spaudė tai daryti, kadangi kilo įtarimų, jog kai kuriems to fondo rėmėjams buvo atsilyginta sudarant jiems politinių ir kitokių veikimo pranašumų.

FTB rinko duomenis apie Clintonų fondą, tačiau iki šiol jokių atvirų kontaktų su jo darbuotojais neturėjo. Vasario mėn. būta susitikimo tarp Teisingumo departamento ir FTB atstovų. Pastariesiems nepavyko įtikinti aukščiau stovinčios žinybos, kad būtina pradėti oficialų Clintonų fondo tyrimą. Dar daugiau – FTB pareigūnams liko įspūdis, kad ir kai kurie jų įstaigos vadovai nenoriai knisasi po Clintonų popierius. H.Clinton tarnybinio susirašinėjimo bylą kuruoja FTB direktoriaus pavaduotojas  Andrew McCabe. Jis rodęs ketinimų kontroliuoti ir komunikaciją dėl Clintonų fondo reikalų tarp Teisingumo departamento ir FTB. Atrodo, kad A. McCabe negalėjo būti 100 proc. nešališkas, nes kelios dienos prieš FTB paskelbiant apie tyrimo dėl H.Clinton susirašinėjimo atnaujinimą paaiškėjo, jog FTB vicedirektoriaus žmona, siekusi būti išrinkta į Virginijos senatą gavo arti pusės milijono dolerių iš tos  valstijos gubernatoriaus  Terry McAuliffe politino fondo, o gubernatorius – senas H.Clinton sąjungininkas ir buvęs Clintonų fondo valdybos narys.

D.Hamiltonas, V.Nevieros nuotr.

Jei Jungtinių Valstijų prezidentu taps Donaldas Trumpas, milžiniškų permainų, kurios abejotina, ar patiks Europai bei visam pasauliui, išskyrus galbūt Rusiją ir Kiniją, tikrai nebus išvengta, nors jo veiksmai ir bus labai suvaržyti. Hillary Clinton užtikrins tęstinumą, bet ir daug griežtesnį požiūrį į tarptautinės tvarkos laužytojus. Taip interviu „Veidui“ viešėdamas Lietuvoje teigė JAV politologas prof. Danielis Hamiltonas.

Rima JANUŽYTĖ

– Bene svarbiausia prieš JAV prezidento rinkimus yra kandidatų debatai televizijoje. Koks šiemet jūsų įspūdis apie šias kandidatų dvikovas?

– Televiziniai debatai paprasčiausiai kuria įspūdį. Jie neleidžia įsigilinti į detales. H.Clinton buvo „prezidentiška“ ir tinkamai atsakė į D.Trumpo kaltinimus, esą tokia nėra. Iš esmės ji šauniai atsakė į visus jo mestus kaltinimus. Žinoma, kai kuriais atvejais jis kalbėjo tai, su kuo jo šalininkai sutiktų. Pavyzdžiui, kritika dėl elektroninių laiškų ir panašiai. Tačiau tai iš esmės reikšmingai nepakeitė apklausų rezultatų, nors iš karto po debatų daugelis apklaustųjų sakė, kad ji pasirodė geriau.

– Ar JAV rinkėjai iš esmės „jautrūs“ debatams?

– Ne, nepasakyčiau. Debatai skirti neapsisprendusiems. Nors visi šiuos debatus labai sureikšmina, daugeliui rinkėjų tai tėra rinkimų kampanijos dalis, o ne būdas pasirinkti, už ką balsuoti. Galbūt debatai svarbesni tik tiems, kurie šiaip nesidomi politika ir nori susidaryti įspūdį apie partijų kandidatus.

Debatai reikšmingai paveikti rinkėjų nuomonę gali tik tuo atveju, jei jų metu paaiškėja kažkas tikrai pribloškiamo ar sensacingo. Šiuo atveju taip tikrai nebuvo. Šie debatai nepadėjo iš anksto aiškiai suprasti, kas bus rinkimų nugalėtojas.

– Ką prognozuojate jūs?

– Labai tiksliai pasakyti sunku. Beje, prezidento posto laimėtojas ne mažiau svarbus už Kongreso sudėtį – juk rinkimų dieną mes renkame ne tik prezidentą, bet ir visus Atstovų rūmus (vieni iš dvejų Kongreso rūmų, laikomi žemaisiais rūmais – R.J.) bei trečdalį JAV Senato.

Kol kas visiškai neaišku, koks bus šis Kongresas. Galimas dalykas, kad H.Clinton pergalės atveju Senatas „atsigręš“ į demokratus. Tai būtų visai kas kita, nei yra dabar, kai prezidentas – demokratas, o Senatas – resublikoniškas.

Jei laimėjus H.Clinton Senate ir vėl dominuotų respublikonai, vėl turėtume nesusikalbančią valdžią.

– Ko po JAV rinkimų tikėtis Europai, Baltijos šalims?

– Galiu tik nujausti, kas būtų kiekvieno kandidato laimėjimo atveju ir remtis tuo, ką kandidatai yra sakę viešai. Pavyzdžiui, NATO klausimu H.Clinton labai aiškiai pasakė: jūs esate mūsų sąjungininkai. Per debatus ji paminėjo 5-ąjį straipsnį, apie sąjungininkų gynybą kalbėjo labai tiesiai ir aiškiai. Sakyčiau, kalbėjo net ne susirinkusiai auditorijai, o būtent sąjungininkams.

Jos, kaip prezidentės, tipažas, mano nuomone, būtų „vyriškesnis“ už Baracko Obamos, jei galima taip sakyti. Ypač kai kalbama apie NATO ir Aljanso vaidmenį čia, Baltijos šalyse.

Taip pat ji ragintų sąjungininkus Vakarų Europoje plėsti savo pajėgas, kad jos galėtų būti dislokuojamos Baltijos regione. Tai labai svarbus uždavinys, nes Europos pajėgos šiuo metu nėra pajėgios to daryti.

H.Clinton taip pat skirtų didelį dėmesį taktikai prieš hibridinius karus, informacines atakas ir panašius veiksmus, kuriuos stebime iš Rusijos pusės. Ji labiau palaikytų ir Ukrainą. Galbūt įskaitant ir šios šalies ginklavimą. Šiuo klausimu H.Clinton greičiausiai sulauktų Kongreso paramos, nes šis bent šiuo metu labai pritaria Ukrainos ginklavimui.

Jei kalbėtume apie sankcijas Rusijai, ji jas norėtų ne tik palikti, bet galbūt ir dar sugriežtinti.

– O jeigu laimės D.Trumpas?

– NATO klausimu jis jau ne kartą pasisakė: visuomet atkreipdavo dėmesį, kad sąjungininkės nesilaiko įsipareigojimų dėl gynybos biudžeto ir keldavo klausimą, ar tokiu atveju JAV turėtų automatiškai joms padėti. Vis dėlto D.Trumpas palaiko NATO. Jam tik nepriimtina, kad NATO neįsitraukia į kovą su terorizmu. Tai pagrindinė jo kritika. Beje, H.Clinton dar per pirmuosius televizinius debatus jam priminė, kad 5-asis straipsnis buvo aktyvuotas kaip tik po Rugsėjo 11-osios. Be to, minėtos ir NATO misijos Afganistane, o juk kai kurios NATO šalys ten vis dar tebėra.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Baltijos šalių atžvilgiu D.Trumpas nusiteikęs labai pragmatiškai. Jo požiūris į Baltijos šalis yra „sandorinis“, transakcinis: jūs mokate, ir galbūt mes jus giname. H.Clinton ne kartą pareiškė tokiam požiūriui nepritarianti.

Apibendrinant – H.Clinton spaustų sąjungininkes pasiekti 2 proc. BVP gynybai, o D.Trumpas norėtų, kad sąjungininkai apmokėtų viską. Klausantis jo susidaro įspūdis, kad JAV pajėgos Europoje yra paslauga europiečiams, o šie turi apmokėti sąskaitą už šią paslaugą.

– Kaip klostysis JAV santykiai su Rusija laimėjus vienam ar kitam kandidatui?

– H.Clinton būtų griežtesnė nei B.Obama. Manau, ji siektų priversti Rusiją skaitytis su tarptautine teise, pavyzdžiui, kad niekas neokupuoja kaimynų. Tačiau tuo pat metu ji ieškotų sričių, kuriose su Rusija įmanoma bendradarbiauti. Šios sritys nesusijusios su saugumu, o veikiau su kitomis aktualijomis – klimato kaita, Šiaurės Korėja ar panašiai. Be to, ji mėgintų rasti priėjimą prie Rusijos visuomenės, o ne vien prie valdančiojo elito, nors tai ir būtų labai nelengva užduotis.

D.Trumpas įsivaizduoja, kad su Rusija galima palaikyti tokius santykius, kurie nekeltų problemų. Juk yra pasakęs: „Argi nebūtų puiku, jei palaikytume puikius santykius su Rusija?“ Manau, su jo ambicijomis ir užmojais visai tikėtina, kad po rinkimų jis nuvyktų į Rusiją ir pasiūlytų trauktis vienas kitam iš kelio ir netrukdyti vienas kitam. Ir tai ne tik apie sankcijas, kurias jis, tikėtina, norėtų panaikinti.

– Čia nekokios žinios Ukrainai, ar ne?

– Tikrai taip. Valstybių, kurios nėra tokios galingos kaip JAV ar Rusija ir kurios atsiduria kažkur tarp šių dviejų galybių (jos dar vadinamos „antraeilėmis“ galybėmis), laukia sunkūs laikai. Ir ne vien dėl galimo štai tokio Rusijos ir JAV susitarimo, bet apskritai dėl „sandorinės“, transakcinės diplomatijos, už kurią pasisako D.Trumpas.

Jei kalbėsime apie Europą, labiausiai nerimauti turėtų ES ir NATO nepriklausančios žemyno šalys, esančios Rytų Europoje, Vakarų Balkanuose. Tačiau vėlgi gerai, kad mūsų prezidentą riboja sistema, t.y. Kongresas. Prezidentas negali imti ir pasakyti, kad mes darome tą ir aną, tam pirmiausia turi pritarti Kongresas. Pavyzdžiui, sankcijų klausimu. Sankcijos, beje, labai populiarios tarp amerikiečių, tad nenoriu tikėti, kad D.Trumpas kovotų ne tik su visais amerikiečiais, bet ir su sankcijoms pritariančiais savo partiečiais respublikonais.

– Kaip jūs apskritai vertinate Respublikonų partijos ateitį? Regis, partija gana susiskaldžiusi.

– Tai per švelniai pasakyta! Joje vyksta tikras pilietinis karas. Daug „klasikinių“ respublikonų jau pareiškė, kad nedirbs su D.Trumpu, nes jis yra pamišėlis. Manau, kad jam tapus prezidentu nesutarimai partijos viduje niekur nedingtų.

– Jei D.Trumpas taptų JAV prezidentu ir vis dėlto sulauktų Kongreso bei partiečių pritarimo, kaip manote, ar pati Rusija priimtų JAV kvietimą „draugauti“? O jei taip, ar nepanaudotų šių patogių netrukdymo santykių kokiems nors blogiems tikslams?

– Sunku pasakyti. JAV dešimtmečiais atmesdavo net menkiausias prezidentų – tiek demokratų, tiek respublikonų – užuominas apie įtakos mažinimą. JAV visuomet labai atidžiai stebi valstybių elgesį ir pritaria tik demokratijos principais paremtiems pokyčiams. Visos šalys, net ir pati Rusija, turi laikytis šių principų. Beje, net Vladimiras Putinas raštiškai sutiko šių principų laikytis. Tik, deja, tokį įsipareigojimą sulaužė.

Taigi, kad naujas JAV prezidentas paneigtų dešimtmečius galiojusią JAV politiką ir jų įtakos sferą, beveik neįtikėtina. Tai būtų tikras lūžis. Ir su tuo tikrai kovotų Kongresas, net jei jame daugumą sudarytų respublikonai.

Taigi, nepaisant D.Trumpo įsivaizdavimų, jo veiksmai bus labai suvaržyti.

– Dar vienas svarbus klausimas – prekybiniai Europos ir JAV santykiai. Kaip planus susitarti dėl laisvosios prekybos zonos gali paveikti rinkimų rezultatas?

– Abu kandidatai šiuo klausimu labai atsargūs, nes niekas nežino, kas bus pačioje Europoje. Gal teks tartis dėl atskiros sutarties su Jungtine Karalyste. Neaišku, kuo baigsis rinkimai Vokietijoje ir Prancūzijoje kitų metų rudenį. Net atskirų Europos valstybių vyriausybės šiuo klausimu nėra vieningos.

Jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta.

Bet kuriuo atveju manau, kad jei laimės H.Clinton, Transatlantinės prekybos ir partnerystės sutartis gali pajudėti iš vietos, o jei laimėtų D.Trumpas, ši sutartis būtų pasmerkta. O juk ji svarbi ne tik prekybiniu požiūriu – ji svarbi siekiant aukštesnių kokybės standartų, kurie svarbūs tiek JAV, tiek Europai. Tai svarbu siekiant mums ir jums išlikti taisyklių kūrėjais, o ne taisyklių priėmėjais, kai kalbame apie pasaulinę rinką. Kitaip sakant, ši sutartis gali ir turi pakelti kartelę visam pasauliui.

– Kaip abu kandidatai vertina Kiniją ir kaip klostysis JAV santykiai su šia valstybe?

– H.Clinton siekia integruoti Kiniją į pasaulio ekonomiką bei kitas struktūras ir yra pasirengusi atsižvelgti į Kinijos privalumus. Tačiau ne mažiau svarbu siekti pokyčių silpnosiose srityse: dėl interesų Pietų Kinijos jūroje, Kinijos santykių su kaimynėmis, žmogaus teisių šioje šalyje. H.Clinton stiprioji pusė – gebėjimas kurti partnerystes, aljansus, kitaip sakant, tam tikrą pasaulio architektūrą.

D.Trumpas ir šiuo atveju į viską žiūri paprastai: kiek susimoki, tiek gauni. Ir, beje, jam kur kas priimtiniau ne aljansai, o dvišaliai santykiai su kiekviena šalimi atskirai. Architektūra jam nė motais. Kaip ir visi „antraeiliai“ reikalai, tokie kaip žmogaus teisės Kinijoje. Jam rūpi tik ekonominiai santykiai. Kaip ir Rusijos atžvilgiu, galima tikėtis, kad Kinijai jis pasiūlytų netrukdymo vienas kitam politiką. Taip pat jis jau dabar kalba su Japonija ir Pietų Korėja. Tai skamba maždaug taip: „Taip, jūs mūsų partneriai, bet jūs mokate nepakankamai. Todėl sudarysime naują sandorį.“

Manau, tapęs prezidentu jis siektų perrašyti susitarimus su daugybe valstybių. Per debatus jis jau užsiminė apie Saudo Arabiją, sakydamas, kad, girdi, mes giname Saudo Arabiją, o ji nieko už tai nemoka – negerai.

Tokia yra D.Trumpo kalbėjimo maniera.

– Kaip toks dvišalių, o ne daugiašalių santykių modelis gali paveikti JAV įtaką arba įvaizdį pasaulyje?

– H.Clinton kiekviena proga kalba ne tik su JAV rinkėjais, bet su viso pasaulio žmonėmis ir jiems kaskart pakartoja, kad JAV visuomet laikosi žodžio. Ji kuria koalicijas, kuriose pagrindinis vaidmuo tektų JAV, bet kitos šalys irgi būtų svarbios.

D.Trumpo retorika kuria visiškai kitokią atmosferą. Net nesvarbu, ką jis daro, – pakanka to, kaip jis kalba: JAV partneriai nėra pratę prie tokio tono.

Tai būtų šokas ir reikėtų laiko priprasti prie naujų žaidimo taisyklių. Prisiminkime, kaip buvo, kai į prezidento postą atėjo George‘as W.Bushas. Per akimirką viskas pasidarė visiškai kitaip, nei buvo vadovaujant Billui Clintonui. Condoleeza Rice ir daugybės šalių ambasadoriai sukviečiami susipažinimo pietų, o G.W.Bushas skelia: žinote ką? Kioto protokolo nebėra.

Panašiai ir D.Trumpas. Jis nesitaria, jis deklaruoja, ir tai daugelį gali šokiruoti. Ypač Europoje, kur galioja visiškai kitokia diplomatijos kultūra.

– Ar matote daugiau D.Trumpo panašumų su G.W.Bushu arba su kuriuo nors kitu ankstesniu JAV prezidentu?

– Kiekvienas kandidatas yra labai unikalus. Antai H.Clinton yra tikra politikos žinovė. Ji žino, kaip viskas veikia. Ji gilinasi į konkrečius klausimus iki smulkmenų. Ji viskam pasirengia detalius planus. Tokia ji būtų ir tapusi prezidente: pasinertų į detales.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas.

D.Trumpo politika paremta asmeniškumais, emocijomis, instinktais. Jam nereikia detalių, jis tik pasako, ką reikia padaryti. O kaip – ne jo reikalas. Jei jam pateiksi kelis pasirinkimus, jis iš karto apsispręs, kuris jam labiau patinka. H.Clinton, priešingai, viską išnagrinės po kaulelį ir tik tada priims racionalų sprendimą.

D.Trumpo viceprezidentui teks labai daug darbo – jam reikės galvoti, kaip įgyvendinti D.Trumpo pažadą „Make America Great Again“. Nes D.Trumpas būtent taip jam suformuluos užduotį ir nueis.

Toks buvo Ronaldas Reaganas. Jam niekada nerūpėjo detalės. Tuo metu viceprezidentas buvo George‘as Bushas, kuris, laimė, buvo politikos žmogus ir kuriam rūpėjo detalės.

G.W.Bushas irgi rėmėsi nuojautomis, įspūdžiais, instinktais. Jis tikrai negaišdavo laiko smulkmenoms, nes tai buvo viceprezidento Dicko Chaney darbas.

Tokių politikų yra, taip pat ir Europoje. Tačiau ar JAV dabar reikia būtent tokio prezidento? Tegul šis klausimas lieka atviras.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

H.Clinton ir D.Trumpas

Hillary Clinton biografas 2024-aisiais rašo memuarus ir prisimena dvi H.Clinton  – 45-osios ir 46-osios JAV prezidentės, kadencijas. Jo pasakojimas prasideda nuo 2017 m. sausio 20-osios ryto, kai H.Clinton po pergalės praėjusių metų lapkritį vykusiuose rinkimuose duoda priesaiką ir įžengia į Baltuosius rūmus kaip jų šeimininkė.

Rima JANUŽYTĖ

1-oji diena

Inauguracija ir visi su tuo susiję malonumai. Pri­siekia H.Clinton ir jos viceprezidentas Timas Kai­ne’as. Po penkių minučių respublikonų vadovaujami Atstovų rūmai pradeda impičmento procedūras. Bernie Sandersas savo rėmėjams aiškina, kad vis dar yra galimybių pakeisti rinkimų rezultatus, o jam – tapti prezidentu.

2-oji diena

Paaiškėja, kad H.Clinton inauguracijos ceremonija Baltiesiems rūmams kainavo 500 tūkst. dolerių. Ji atsisako pateikti išlaidų ataskaitą.

5-oji diena

Prezidentė H.Clinton atskleidžia planus praleisti mergaičių savaitgalį su Vokietijos kanclere An­ge­la Merkel. „Mes to vertos“, – sako JAV preziden­tė.

8-oji diena

Negalėdama pamiršti nesusipratimų dėl nutekėjusios iš elektroninio pašto informacijos, prezidentė imasi priemonių asmeniniam susirašinėjimui apsaugoti ir pakeičia privataus serverio slaptažodį iš 1234 į 12345. Respublikonai pareikalauja atlikti išsamų tyrimą.

11-oji diena

Prezidentė H.Clinton paskelbia pirmąjį istorijoje „Džentelmenų bilį“, pagal kurį vyrams įsigalioja kitokios sveikatos apsaugos sąlygos nei moterims. „Tegu supranta, kaip mes jaučiamės“, – sako prezidentė.

12-oji diena

H.Clinton suteikia Donaldui Trumpui visišką mokesčių amnestiją, užbaigdama prieš dvejus metus pasirašytą susitarimą, kuriuo jis sutiko kandidatuoti į JAV prezidentus.

17-oji diena

„New York“ žurnale pasirodo straipsnis „Ar ne­buvome per griežti Donaldui Trumpui?“ Ra­šy­toja Toni Morrison pavadina H.Clinton „trečiąja tamsiaode JAV prezidente“.

26-oji diena

Prezidentė vėl užsimena apie anksčiau primirštus planus susitikti su A.Merkel. „Galbūt kitą mė­nesį“, – svajoja H.Merkel.

33-ioji diena

Rusija užpuola JAV. H.Clinton laimi.

42-oji diena

ISIS surengia kasmetinius apdovanojimus Si­rijoje. Visų nuostabai, H.Clinton gauna apdovanojimą kaip svarbiausia veikėja. Šia proga pasako įsimintiną kal­bą. Respublikonai reikalauja specialaus tyrimo.

54-oji diena

Joe Bidenas T.Kaine’ui sako, kad jis „jau tuoj tuoj“ išsikraustys iš prezidentinės rezidencijos. Tai 54 kartą skambantis pažadas.

62-oji diena

Skambina A.Merkel: „Tai kada bus tas mergaičių savaitgalis?“

76-oji diena

Respublikonų stovykloje kyla skandalas „Pro­secutor-gate“ („Kaltintojų skandalas“). Respubli­ko­nų partijoje nelieka nė vieno specialaus tyrėjo, galinčio tirti H.Clinton veiklą.

82-oji diena

Mergaičių savaitgalis atšaukiamas. H.Clinton net nepaskambina A.Merkel apie tai pranešti, nes žino, kad A.Merkel ir taip žino.

83-ioji diena

H.Clinton nustebina Kanadą pastatydama di­džiu­­lę sieną, siekiant apsaugoti šiaurinę JAV sieną. Priverčia Kanadą už tai susimokėti.

93-ioji diena

„Goldman Sachs“ vadovų vaikams surengiama tradicinė velykinių margučių ridenimo šventė.

95-oji diena

Paviešinamos iš palydovo darytos nuotraukos, ku­riose užfiksuota, kaip A.Merkel ir Didžiosios Bri­ta­nijos premjerė Theresa May pusryčiauja ant pievutės. H.Clinton paskelbia gynybos parengtį (DEFCON, Defence readiness condition – red.past.)

100-oji diena

Libija paskelbia siekianti tapti vakarietiška de­mokratija. Respublikonai atsisako pripažinti H.Clin­­­ton vadovavimo šaliai šimtadienį, nes D.Trum­­­­pas pareiškia, kad moterys skaičiuoja dienas tik tada, kai vėluoja menstruacijos. Tad šimtadienis šiuo atveju neturįs jokios prasmės.

101-oji diena

Atliekama analizė siekiant nustatyti tikslus ki­toms šimtui dienų. Rinka rodo didžiulį augimą, BVP augimas – rekordinis. Analitikai patvirtina ma­­­­žėjantį nedarbą ir sparčiai didėjančią moterų per­kamąją galią.

Šis šmaikštus, tačiau visas pagrindines H.Clin­ton ir jos konkurento D.Trumpo silpnybes šaržuojantis Davido Mandelio šimto dienų scenarijus (tie­­­­­sa, gerokai ilgesnis – mes pateikiame sutrumpin­­tą jo versiją) publikuotas „The New York Ti­mes“. Skaitytojai į jį reagavo ir su šypsenomis, ir su aša­romis. Vieniems amerikiečiams atrodo, kad H.Clin­ton pergalė rinkimuose bus didžiausia JAV sėkmė, kitiems – tragedija.

Lygiai taip pat mano ir prognozuojantieji D.Trum­­po pergalę. Yra jos laukiančių, yra bijančių kaip baisiausio košmaro. Vis dėlto „Veidas“ kelia klausimą: o jeigu rimtai? Kas blogiausio gali nutikti JAV, Europai, Baltijos šalims vieno ir kito kandidato pergalės atveju?

H.Clinton: nuolatinė konfrontacija arba su respublikonais, arba su radikalesniais demokratais

Su D.Mandelio prognozėmis, kokios būtų pirmosios H.Clinton dienos Baltuosiuose rūmuose, iš es­mės sutinka daugelis analitikų. Jų nuomone, vyk­tų nepaliaujama kova tarp prezidentės ir respublikoniškojo Kongreso, o noro ieškoti kompromisų nerodytų nei viena, nei kita pusė. Galiausiai dalis amerikiečių imtų gailėtis, kad balsavo už demokratų kandidatę, o ne jos komiškąjį konkurentą.

Ir pati H.Clinton esą puikiai supras, kad visuotinio amerikiečių palaikymo ji neturi, nes dalis rinkėjų už ją balsavo tik rinkdamiesi mažesnę blogybę iš dviejų.

Politikos įvykių apžvalgininkas Frederickas M.Hessas daro vienintelę išimtį: nebent H.Clinton ryžtųsi kompromisams. Bet tada ji turėtų sušvelninti savo vidaus politikos pasiūlymus, o į kabinetą įtraukti tris ar keturis ją parėmusius respublikonus. Taip H.Clinton galbūt pavyktų panaikinti metų metus trunkantį pykčio ir įtarumo kupiną ideologinį susiskaidymą.

Vis dėlto, politologo nuomone, labiau tikėtina, kad H.Clinton politinio susitaikymo keliu nežengs. Daug labiau tikėtina, kad nuo pat pirmos dienos ji aktyviai siektų visko, kam labiausiai priešinasi respublikonai: įvesti nemokamą aukštąjį mokslą daugeliui studentų, didinti mokesčius, toliau diegti prezidento Baracko Obamos iniciatyva priimtą pacientų apsaugos ir prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą („Obamacare“), didinti federalinės valdžios vaidmenį ikimokyklinio ugdymo sistemoje, o teisėjus skirti pagal progresyvumo kriterijus. Ji pasirinktų radikalesnį kelią ir taip įsiteiktų naujiesiems kairiesiems, kuriems atstovauja senatoriai Elizabeth Warren bei B.Sandersas.

„Jei net ir didelės pergalės atveju H.Clinton sąmoningai apsispręstų įgyvendinti nuosaikesnę vidaus politiką, tai galėtų sukelti įtampą tarp jau ir taip susiskaidžiusių jos politinių rėmėjų“, – teigia F.M.Hessas.

Dar juodesnėmis spalvomis Amerikos likimą H.Clinton pergalės atveju piešia respublikonų rė­mėjai, pavyzdžiui, dabartinis Atstovų rūmų pirmi­ninkas Paulas Ryanas. Jo nuomone, JAV gresia du košmarai – mažesnis ir didesnis. Pirmasis – H.Clin­ton pergalė rinkimuose. Antrasis – jei Kon­gresą „už­grobs“ demokratai.

Jo manymu, tai reikštų dar blogesnę situaciją, nei ta, kai šaliai vadovavo B.Obamai. „Tai tikras mūsų šaliai gresiantis košmaras. Bus tas pats, kas vyko pirmaisiais B.Obamos vadovavimo metais, – visiškai absurdiški sprendimai, kuriuos vėliau teko kažkaip bendromis jėgomis taisyti“, – prognozuoja P.Ryanas.

D.Trumpas: reali grėsmė demokratijai

Vis dėlto kur kas daugiau juodųjų scenarijų prira­šyta galvojant apie galimą D.Trumpo pergalę. Daug kas socialiniuose tinkluose matė rūsčią žinomo režisieriaus ir aktoriaus, tikro niujorkiečio iš Man­­hatano Roberto De Niro kalbą, kurioje jis D.Trum­pą vadina nesirinkdamas žodžių: „Šuo. Idiotas. Bijau, kad mano šalis nepasirinktų visiškai blogos krypties. Krypties, kurią siūlo D.Trumpas.“

Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Žurnalo „The New Yorker“ bendradarbis Ada­mas Gopnikas D.Trumpą vadina liberalios konstitucinės Jungtinių Valstijų santvarkos priešu. „Ame­ri­kos respublikai grėsmę kelia pirmasis šiuolaikinėje is­torijoje atvirai nedemokratiškas vienos iš didžiųjų par­tijų vadovas“, – sako A.Gopnikas.

Daugelis kitų komentatorių D.Trumpą apibūdina kaip „pavojų respublikai“ ar „grėsmę respublikos išlikimui“.

Apžvalgininkas Mike’as Moranas labiausiai bijo to, ko labiausiai tikisi P.Ryanas, – respublikonų diktato ir Kongrese, ir prezidento pozicijoje. Tokiu at­veju D.Trumpas be jokių kliūčių įgyvendintų pačius blogiausius sumanymus, pavyzdžiui, keltų akcizus prekėms, importuojamoms iš mažo darbo užmokesčio šalių, pavyzdžiui, Kinijos ir Meksikos, ir dėl to susipyktų su puse planetos.

Jei laikysis savo rinkimų pažadų, D.Trumpas su daugeliu pasaulio šalių ims bendrauti ultimatumais, užvers Pasaulio prekybos organizaciją skundais, o blogiausiu atveju JAV išstos iš Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (NAFTA).

Užsienio politikos srityje susidurtume su tokiais radikaliais pasiūlymais, kaip JAV sugrįžimas į Iraką, įsipareigojimų NATO atsižadėjimas, sankcijų Ru-sijai panaikinimas.

Maža to, net ir be Kongreso pritarimo jis galėtų pasinaudoti kai kuriomis savo galiomis, ir net neabejotina, kad pirmiausia panaikintų B.Obamos įdiegtą rinkos reguliavimo schemą, atrišdamas rankas finansinių paslaugų, energetikos, kasybos ir kituose verslo sektoriuose, kuriuos B.Obama vargais negalais buvo pažabojęs.

Kartu su Kongresu D.Trumpas pasistengtų prastumti naują taupymo planą, kuris paliestų labai daug viešojo sektoriaus darbuotojų, energetikos ir švietimo sritis, o  įmonėms būtų mažinami mokesčiai. Analitikai skaičiuoja, kad D.Trumpo užmojai JAV deficitą vien per pirmuosius keletą metų gali padidinti nuo 2,5 proc. BVP 2017-aisais iki net 7 proc. 2020-aisiais. Tai neabejotinai padidintų skolinimosi kainą, o visa tai neigiamai paveiktų viso pa­saulio ekonomiką.

„Swedbank“ analitikė Laura Galdikienė įsitikinusi, kad nors D.Trumpas pasisako už finansų rinkų paprastai teigiamai vertinamus mažesnius mokesčius bei menkesnį valstybės vaidmenį ekonomikoje, dėl griežto jo požiūrio į laisvą prekybą, imigraciją bei gynybą jo pergalė gali sukeltų sąmyšį pasaulio finansų rinkose: akcijų kainos gali smukti maždaug de­šim­tadaliu, įkandin pasektų ir pagrindinių JAV prekybos partnerių valiutos.

Kas laukia Baltijos šalių?

Respublikonų kandidatas D.Trumpas dar liepos mė­nesį pareiškė, jog Baltijos šalių priklausymas NATO dar nereiškia, kad JAV automatiškai bėgtų jų ginti Rusijos puolimo atveju. „Rusija yra Europos problema, ne JAV. Be to, valstybės, kurios tikisi JAV pa­laikymo, turi susimokėti tiek, kiek joms priklauso“, – pareiškė D.Trumpas, sukeldamas diskusijų ban­gą ne tik Baltijos šalyse, bet ir Lenkijoje bei Uk­rai­noje, kurios su JAV partneryste sieja itin daug vilčių.

Kaip pabrėžia JAV analitikas Maxas Fisheris, lai­mė, Rusijos užpuolimo scenarijus beveik neįtikėtinas. Tačiau jeigu Rusija sumanytų išbandyti NATO pasiryžimą ginti Baltijos valstybes, situacija taptų labai komplikuota. Jeigu JAV atsiribotų nuo konflikto, Baltijos šalys taptų visiškai pažeidžiamos. O jeigu atsakas būtų griežtas, gresia net branduolinis kon­fliktas. Ką pasirinktų D.Trumpas? M.Fisheris sa­ko, kad atsakymas kone akivaizdus…

Ar galime tikėtis, kad D.Trumpas Baltijos šalis dėl JAV interesų paaukotų Rusijai? Vytauto Di­džio­jo universiteto politologė docentė Inga Unikaitė-Jakuntavičienė viliasi, kad toks scenarijus neįvyks, tačiau D.Trumpo pergalė Baltijos šalims reikštų kur kas daugiau netikrumo.

Galima viltis, kad JAV laimės sveikas protas, kitaip sakant – H.Clinton. Ši prezidentė iš esmės tęstų dabartinę JAV užsienio politiką, o Rusijos atžvilgiu laikytųsi net griežtesnės linijos negu B.Obama. Be to, H.Clinton jau ne kartą pa­tikino, kad NATO laikysis savo įsipareigojimų gin­ti šalis nares.

O jeigu laimės D.Trumpas? Vie­na yra rinkimų pažadai, kita – realybė. Sunku prognozuoti, kaip iš tikrųjų elgsis D.Trumpas, nes jis apskritai sunkiai prognozuojamas, tačiau kad JAV sudarys sandorį su Rusija – beveik nerealu.

Belieka laukti JAV rinkimų rezultatų ir tikėtis, kad tai, kas nerealu, negali išsipildyti, o realybė bus ki­tokia nei komiškajame H.Clinton valdymo šimtadie­nio scenarijuje. Kad juokas bus ne pro ašaras, o atei­nantys metai negrasins nei pasaulio ekonomikos nuo­smukiu, nei naujais karais, juolab – branduoliniais.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

JAV kandidatai

Jau šių metų lapkritį vyksiančių JAV prezidento rinkimų kampanija į šalies politinį gyvenimą įnešė kaip niekad daug sumaišties.

Justina POŠKEVIČIŪTĖ, geopolitika.lt

Respublikonų partijos lyderiai nežino, ką daryti su Donaldo Trumpo kandidatūra, kurią, rodos, kiekvieną dieną krečia nauji skandalai, o Demokratų partija kaltinama įvairiais jei ir ne nelegaliais, tai negarbingais metodais remianti Hillary Clinton kampaniją. Visos šios kontroversijos vertos analizės, nes daug ką atskleidžia ir apie bendrą JAV demokratijos būklę.

Donaldas Trumpas ir chaosas Respublikonų partijoje

D. Trumpo rinkiminę kampaniją supančių kontroversijų yra tiek daug, kad jų visų aprašyti tiesiog neįmanoma. Bene kasdien į viešumą iškyla naujų skandalų: kandidato seksistinių pasisakymų, įžeidimų įvairiausioms mažumoms, „Trump Foundation“ fondo panaudojimo asmeninėms reikmėms, atsisakymo parodyti savo mokesčių deklaracijas ir kitų. Atrodo, niekas negali stipriai pakenkti D. Trumpo kampanijai. Keista, bet tikriausiai viena tiksliausių metaforų, nusakanti šį reiškinį, yra britų politikos satyriko Johno Oliverio frazė: „Jis yra pasakęs visokiausių beprotiškų dalykų, kurių kiekvienas tarytum mažina kitų poveikį. Tai – vinių lovos principas: jei užlipsi ant vienos vinies, įsidursi, jei atsistosi ant tūkstančio vinių, nė viena jų tavęs nesužeis ir nieko neatsitiks.“

D. Trumpo kandidatūros sėkmė, ši „vinių lova“, netikėta ne vienam Respublikonų partijos lyderiui, šią partiją paliko sumišusią, įpykusią ir nežinančią, ko griebtis. Nemaža grupė JAV Kongreso respublikonų oficialiai pareiškė neremsiantys D. Trumpo ir net pasisakė už jo kampanijos nutraukimą. Net ir šį kandidatą oficialiai remiantys respublikonų lyderiai savo paramą jam tebereiškia nenoriai, kartu stengdamiesi nusitolinti nuo jo politinės personos. Štai JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Paulas Ryanas bei JAV Senato lyderis Mitchas McConnellis oficialiai neatsiėmė savo paramos D. Trumpui, bet savo komentaruose negaili jam kritikos. Atrodo, jog Respublikonų partijos elitas atsidūrė aklavietėje, nes savo kandidato palaikymas yra jų bent jau oficialiai skelbiamų vertybių pamynimas ir galimas kenkimas savo politinei karjerai.

Demokratų partijos kontroversijos

Pirmas didesnis Demokratų nacionalinį komitetą (angl. Democratic National Committee, DNC) sukrėtęs skandalas kilo „Wikileaks“ paviešinus DNC elektroninius laiškus, kuriuose buvo atskleistos šio komiteto pastangos pašalinti iš Demokratų partijos prezidento kandidatų varžybų Bernie Sandersą ir teikti pirmenybę H. Clinton. DNC pirmininkė Deborah Wasserman Schultz dėl šio skandalo buvo priversta atsistatydinti ir tuojau pat pakviesta prisijungti prie H. Clinton rinkiminės kampanijos komandos. Kalbėdamas su nepriklausomos žiniasklaidos „Democracy Now“ žurnalistais, „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange‘as šį incidentą komentavo šitaip: „Tai yra labai įdomus H. Clinton gestas, kuris parodo, jog jei imsies korupcijos, norėdamas jai padėti, tavimi bus pasirūpinta. (…) Nesvarbu, ką tu darai, kaip elgiesi: kol tai bus naudinga H. Clinton, tu būsi apsaugotas.“

„Wikileaks“ šių metų spalį paviešino dar daugiau elektroninių laiškų, kuriuose atskleidžiamas H. Clinton rinkiminės kampanijos darbuotojų ir įtakingų JAV žiniasklaidos kompanijų atstovų bendradarbiavimas, siekiant pavaizduoti H. Clinton kuo geresnėje šviesoje. Išankstinė straipsnių peržiūra ir patvirtinimas bei žiniasklaidos tam tikroms grupėms teikiamos kitokios draugiškos paslaugos nėra retas atvejis politikoje, tačiau galbūt įdomu tai, kad tiriamosios žurnalistikos puslapis „The Intercept“ šį bendradarbiavimą nusako itin detaliai, atskleisdamas netikėtai didelį šios draugystės mastą. Šitokia praktika ne tik kertasi su esmine spaudos funkcija politikoje, bet ir rodo H. Clinton kampanijos požiūrį į tai, kokiais metodais siekti savo tikslo yra leistina.

Nušviestos JAV demokratijos ydos

Šie netikėtumų pilni prezidento rinkimai atskleidė daug ir apie bendrą JAV demokratijos būklę, kuri sulig kiekvienu skandalu atrodo vis prasčiau. Pirma, Demokratų partija – nors ir su ne tokia kontroversiška kandidate priešakyje – yra ne ką mažiau apsaugota nuo skandalų nei jos konkurentai. Tie skandalai kyla visų pirma dėl kvestionuotinos demokratų rinkimų politikos, apimančios vidines aferas ir rėmimąsi stipriu spaudos sektoriaus lobizmu.

Antra, tai, kad rinkėjų paramą D. Trumpui sunku supurtyti, parodė, jog ji kyla iš tam tikrose JAV demografinėse grupėse ilgą laiką besiformavusių nuostatų – ultranacionalizmo, ksenofobijos, mačizmo, – su kuriomis ir jo rinkėjų baze Respublikonų partijos lyderiams reikės tvarkytis net ir dingus paties D. Trumpo fenomenui. Kokią Respublikonų partiją šie lyderiai nori matyti ateityje ir kas joje neturėtų būti toleruojama, yra kaip niekad aktualūs klausimai šiai partijai.

Galiausiai, šie prezidento rinkimai geriau nušvietė JAV žiniasklaidos situaciją ir priminė, koks svarbus yra organizacijos „Wikileaks“ vaidmuo bene kiekviename svarbesniame politiniame procese tiek JAV, tiek už jos ribų. Be „Wikileaks“ bei kitų nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos organizacijų ir patys kandidatai į prezidentus, ir jų partijos atrodytų gerokai kitaip, o daugybė bet kokiai demokratijai svarbių klausimų taip ir liktų neužduoti.

Pačioms JAV dabar visų pirma reikia atsakyti į klausimą, kas valdys šalį. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys, kokių ir kiek jų bus užduodama ateityje.

Šis straipsnis buvo publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

E.Schmittas, asm. archyvo nuotr.

Vilniuje pirmą kartą vykusioje Pasaulinėje specialiųjų operacijų pajėgų konferencijoje („Global SOF Symposium“) viešėjo apie du šimtus gynybos ekspertų iš dvidešimties šalių. Tarp jų – ilgametis „The New York Times“ žurnalistas, rašytojas, dviejų Pulitzerio premijų laureatas Ericas Schmittas, savo įžvalgomis apie gynybą, saugumą, tiriamąją žurnalistiką sutikęs pasidalyti su „Veido“ skaitytojais.

Rima JANUŽYTĖ

– Šiandien ėmėte interviu iš Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Ką „The New York Times“ skaitytojai iš šio pokalbio sužinos apie Lietuvą?

– Taip, man jis padarė įspūdį per sveikinimo kalbą! Iš da­lies čia esu todėl, kad rengiu straipsnį apie tai, kaip Bal­­tijos šalys reaguoja į Rusijos vykdomą hibridinį ka­­rą, kokių veiksmų būtų imtasi tikro karo akivaizdoje.

Čia juntamas didelis nerimas dėl situacijos Rytų Ukrainos, Krymo okupacijos. Norėjau pasikalbėti su Lietuvos karinių pajėgų atstovais, civiliais ir išsiaiškinti, kaip jaučiasi žmonės, kokių veiksmų imasi politikai ir kariai.

Mano tikslas buvo išsiaiškinti, kaip būtų atgrasoma bet kokia Rusijos agresija.

Kadangi R.Šimašius – politikas, tai norėjau sužinoti, ką jis darytų, kaip mobilizuotų Vilniaus gyvento­jus.

– Labai smalsu, ką sužinojote.

– Kalbėdamasis su kariškiais supratau, kad svarbiausia – konvencinis atgrasymas. Kitaip sakant, NATO ba­­­­­­talionas, konkrečiai – vokiečių kariai. Tai viena. Ru­­­­sijai tarsi sakoma, kad štai pirmiausia jums reikėtų praeiti pro mus, paskui pasimatyti su Lietuvos pa­jė­gomis, prieš jums vėl atsikandant bent kąsnelį mū­sų šalies.

Jei D.Trumpas taptų prezidentu ir Rusijai pasiūlytų susitar­ti, kaip žada JAV rinkėjams, V.Putinas jį suvalgytų gyvą.

Šiandien klausydamasis pulkininko pranešimo apie savanorius, kuriuos mes vadiname nacionaline gvar­dija, supratau, kad Lietuvoje labai daug patriotizmo. Daug sąmoningumo. Nerimo. Gal ir baimės dėl Rusijos.

Pamačiau aiškų skirtumą, kaip viską vertina amerikiečiai, ir kaip – lietuviai. Amerikoje Sovietų Są­jun­ga, kuri buvo bloga, yra praeitis. Dabar yra Rusija, su ku­ria galima dirbti. Čia, Lietuvoje, viskas kitaip: Lie­tuva visada įtariai žiūrėjo į Rusiją, konkrečiai – į Vla­dimirą Putiną. Galima sakyti, kad budrumas Ru­sijos atžvilgiu čia yra kasdienybė.

Žinoma, praleidau tik porą dienų ir nespėjau pa­sikalbėti su daugybe žmonių, tačiau iš to, ką sužinojau, susidariau būtent tokią nuomonę.

– Užsiminėte apie JAV požiūrį į šiandieninę Rusiją. Tai valstybės ar gyventojų nuomonė? Kaip manote, ką apie Rusiją mano jūsų skaitytojai?

– Viskas labai paprasta: yra dvi nuomonių stovyklos. Vienoje – manantieji, kad Rusija įsilaužė į JAV politi­nių partijų korespondencijos sistemas ir kad net pa­mėgino paveikti prezidento rinkimų kampanijos ei­gą ir rezultatus. Daug žmonių, kurie prieš metus ar dve­jus būtų pasakę, kad tai visiškai nerealu, dabar pra­deda suvokti: o taip, realu. Rusija gali taip elgtis. Ma­nau, kad amerikiečiai pamažu pradeda pasivyti lie­tuvius suvokimu, kas yra Rusija.

– Kitoje pusėje – tikintieji Donaldo Trumpo žodžiais, esą Rusija gali būti ne priešas, o partneris?

– Manau, kad daugybė amerikiečių, net iš paties D.Trumpo partijos, su tuo nesutinka. Daug kas yra labai susirūpinę dėl to, kas vyksta, nes akivaizdu, kad Ru­sijos įtaka pasireiškė net atskirose valstijose. Ru­­sijos jėgos sugebėjo ten patekti ir sukelti dvejonių dėl rinkimų rezultatų. Žinoma, gal nerimas, kad Rusija re­guliuoja JAV rinkimų eigą, šiek tiek perdėtas, ta­čiau kai ateina D.Trumpas ir pradeda aiškinti, kad, girdi, net neaišku, ar tai buvo programišių įsilaužimas… Aš su juo visiškai nesutinku.

Abi partijos sutaria, kad tai, kas įvyko, buvo įsilaužimas.

– Ar jums, kaip žurnalistui, yra tekę susidurti su ko­kiais nors Rusijos mėginimais daryti įtaką jums pa­čiam?

– Pačioje mano karjeros pradžioje – taip. Dirbau Va­šingtone. Tai buvo 1998-ieji. Vienoje konferencijoje prie manęs priėjo Rusijos diplomatas. Išsiaiškino, kad esu jaunas reporteris, kad dirbu „The New York Times“, ir tada staiga tapo labai draugiškas. Pakvietė mane kavos. Aš pamaniau – ką gi, puiku, neturiu daug rusiškų šaltinių, nežinai, kada ko gali prireikti.

Tačiau manau, kad jis su manimi norėjo eiti kavos ne todėl, kad pajuto man draugiškumą, o būtent todėl, jog dirbau „The New York Times“. Bet kavos mes taip ir neišgėrėme – persikėliau į Niujorką ir ryšys su šiuo diplomatu nutrūko. Tai buvo, ko gero, artimiausias ryšys su bet kokiu rusu. Beje, ir Rusijoje nesu buvęs. Baltijos šalys – arčiausiai Rusijos, kur man yra tekę būti.

– O kiek įtakos savo darbe juntate iš JAV politikų? Ar esate susidūrę su valdžios mėginimais sutrukdyti jums atlikti kokį nors tyrimą ir parašyti kokį nors straipsnį?

– Laisvoje, demokratinėje visuomenėje įtaką politikai visuomet mėgina daryti. Labai dažnai oficialūs asmenys paneigia tai, ką ketini publikuoti. Kadangi rašau nacionalinio saugumo, žvalgybos klausimais, tai labai jautrios informacijai sritys.

Prieštaravimus ar paneigimus iš valdžios pusės kiek­­vienu atveju vertiname labai rimtai, bandome su­­prasti, ar vyriausybė turi priežasčių siekti, kad mes kažko neviešintume ar nukeltume publikaciją vėlesniam laikui. Reikia įvertinti, ar straipsnis nesukels grės­­­mės JAV ir jos gyventojams, taip pat – mūsų są­jun­gininkams. Galbūt bus suteikta per daug informa­cijos priešui apie mūsų pajėgumus. Visa tai mes įvertiname, tariamės su redakcine kolegija, ar straips­­­nyje yra kažkas, ką visuomenei būtina sužinoti. Kartais pakanka labai subtilių korekcijų, kurios nekeičia esmės, tačiau apsaugo priešą nuo tam tikros informacijos, kuria jis vėliau galėtų pasinaudoti.

Tokios diskusijos vyksta nuolat. Tačiau niekada nesu sulaukęs iš valdžios pareiškimo, kad kažko publikuoti negalima. To nėra buvę nuo pat mano darbo žiniasklaidoje pradžios ir tikiuosi, kad taip niekada nenutiks.

– „The New York Times“ dirbate ilgiau, negu leidžiamas savaitraštis „Veidas“, kaip tik švenčiantis 24 metų gimtadienį. Turėjote progą iš vidaus stebėti labai ilgą „The New York Times“ evoliuciją. Kokie jūsų pastebėjimai dėl spausdintinės žiniasklaidos pokyčių ir kokia ateitis jos laukia visame pasaulyje?

– Ačiū, kad primenate, koks esu senas. O jei rimtai, pasakysiu taip: viena vertus, žurnalistikai dabar – auk­so amžius, nes mes turime tiek daug įrankių, tiek priemonių. Dabartinis mano darbas ir galimybės nepalyginami su tuo, kaip buvo, kai prieš 34 metus pradėjau savo reporterio karjerą. Internetas, komunikacija per socialinius tinklus, galimybė keliauti po visą pasaulį… Visa tai didelis privalumas. Galimybė į pasakojimą įterpti garso ir vaizdo medžiagą, pasitelkti įvairiausius įrenginius leidžia istoriją pateikti kur kas įtikinamiau.

Didžiausia problema susijusi su pačiu verslo mo­de­liu. Daugybė žiniasklaidos kompanijų atsisako spau­dos leidinių, nes sparčiai mažėja reklamos apim­tys, spaudos žurnalistai pereina į kitas visuomenės informavimo priemones, nes laikraščiai tampa per maži ir nebeišsilaiko. Tačiau mes ieškome finansinio modelio, kuris mums leistų išlikti ir tęsti kokybiškos žurnalistikos tradiciją. Norime išlaikyti kokybės standartus. Deja, „The New York Times“ – vienas iš vos kelių likusių spausdintinių laikraščių. „The Washington Post“, „The Wall Street Journal“ ir dar keli laikraščiai vis dar randa finansinių galimybių egzistuoti ir užsiimti kasdiene tiriamąja žurnalistika. Bet visi jie ieško naujų formų.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas – daugiausiai išlaidų ten sudaro saugumas. Dar 7 mln. dolerių kainuoja reporterių darbas informuojant apie prezidento rinkimų kampaniją skirtingose valstijose.

Kokybiška žurnalistika kainuoja, ir kainuoja labai daug. Mums apie 2 mln. dolerių kainuoja vien biuro Bagdade išlaikymas.

Taigi, tai iššūkių laikas. Labai džiaugiuosi, kad man tai ne verslas, nes žmonės, kuriems laikraščiai yra verslas, dabar turi labai atidžiai svarstyti įvairias ilgalaikes perspektyvas.

– Paminėjote biurą Irake. Kaip manote, kas yra efektyviau: vykti į karštuosius taškus ir viską pamatyti savo akimis, ar likti redakcijoje, bet iš toliau pamatyti platesnį kontekstą?

– Man pasisekė, kad darau ir viena, ir kita. Būdamas Vašingtone stengiuosi kuo geriau suprasti politiką, po­litinius sprendimus, visas aplinkybes. Tačiau nėra ge­resnio būdo viską geriau suprasti, nei nuvykti į Af­ga­nistaną. Ar, tarkime, ši konferencija, kurioje ga­li­ma gyvai pasikalbėti su įvairiausiais žmonėmis ir su­sidaryti aiškų vaizdą, kas vyksta.

Ypač tie žurnalistai, kurių sritis yra tarptautiniai santykiai ir saugumas, privalo derinti abu šiuos dalykus. Jei darysi tik vieną, vis tiek galėsi parašyti gerą istoriją, bet ji nebus tokia išsami.

– Viena iš jūsų dažnų temų – kova su terorizmu. Kaip manote, koks vaidmuo tenka žiniasklaidai, kai kalbama apie teroristinių išpuolių prevenciją?

– Mūsų misija – viso pasaulio skaitytojams paaiškinti, kas yra teroristinės grupės, kas jas motyvuoja, kokios jų galimybės. Po Rugsėjo 11-osios labai daug JAV pa­­reigūnų laikėsi taktikos slėpti informaciją, mes žinojome labai nedaug, o tai gali baigtis grėsmės išpūtimu. Kai žinai daugiau, viskas nebeatrodo taip baisu ir pradedi ieškoti būdų, kaip su ta grėsme kovoti.

Taigi žiniasklaidos misija – kelti klausimą, ar politikų būdai kovoti su grėsmėmis yra teisingi. Štai da­bar JAV vyksta karštos diskusijos dėl veiksmų Si­ri­jo­je. Daug amerikiečių kelia klausimą, ar JAV iš viso tu­ri kištis, o jeigu taip, gal kažkokiomis kitomis formomis? Ar tikrai Baracko Obamos administracija turėtų kariniais veiksmais atakuoti Sirijos armiją? Juk tai gali grėsti net kariniu susirėmimu su Rusija.

Taigi žiniasklaida turi kuo detaliau informuoti, kas ten vyksta, kaip veikia ISIS ir jos tinklai Eu­ro­po­je, kodėl mes Sirijoje darome tai, ką darome. Visa tai lei­džia priimti teisingus sprendimus politikams, o vi­suo­menei – tuos sprendimus vertinti: kritikuoti ne­sėk­mes, paploti sėkmės atveju.

– Jei kalbame apie sėkmę, kaip manote, ko Europa turėtų pasimokyti iš JAV kovoje su terorizmu?

– Europa dabar mokosi iš savo pavyzdžių. Išpuoliai Briuselyje gali daug ko pamokyti ne tik Europą, bet ir Ameriką. Problema ta, kad Europa ir Amerika te­ro­rizmo klausimu per mažai kalbasi tarpusavyje. Yra per daug kliūčių, per mažai pastangų kartu imtis veiksmų. Tas pats ir tarp atskirų Europos valstybių.

Europos terorizmo istorija gerokai ilgesnė nei JAV – prisiminkime išpuolius Ispanijoje, Didžiojoje Bri­­tanijoje, Italijoje, Vokietijoje. Tačiau tik penkių Europos valstybių žvalgyba tarpusavyje dalijasi informacija. Išpuoliai Europoje atskleidė būtent dalijimosi informacija spragas.

– Šiame kontekste vėl prisiminkime Rusiją. Ar kovoje su pasauliniu terorizmu Rusija kada nors galėtų tapti sąjungininke, ar jos niekas nepriims į partnerių gretas?

– Galiu tai įsivaizduoti. Rusijos ir JAV vyriausybių bendradarbiavimo terorizmo klausimu praeityje jau būta. Buvo gerų ir blogų pavyzdžių. Bostono išpuolis atskleidė, kad Rusija mums nepasakė visko, ką galėjo pasakyti ir kas galbūt būtų padėję šiam išpuoliui užkirsti kelią.

Jei kalbame apie Siriją, amerikiečiai ir rusai tarpu­savyje nesusikalba net dėl to, kas yra teroristai. JAV nori susitelkti ties ISIS, o Rusija sako – ne ne, tai kur kas daugiau nei vien ISIS, tai kur kas platesnė grupė. Tai trukdo bendradarbiauti.

Šiuo metu aplinkybės Rusijai ir JAV bendradarbiau­ti bet kuriuo klausimu yra labai sudėtingos, bet gal­būt kova su ISIS – viena tų sričių, dėl kurių abi pu­sės gali susitarti.

– Konferencija, kurioje dalyvavote, pirmą kartą vyksta ne JAV. Kodėl jai pasirinkta Lietuva? Ar tai JAV žinutė mums, kad galėtume jaustis saugūs, ar žinutė Rusijai? Jei taip, kokia ji?

– Manau, viskas paprasčiau. Tiesiog ši organizacija – „Global SOF Organisation“ – nutarė išsiveržti iš JAV ribų ir parodyti, kad jos mastas yra tarptautinis.

Kita vertus, Lietuvos noras priimti šią konferenciją yra žinutė JAV, jog per pastaruosius 15 metų JAV specialiųjų operacijų pajėgos buvo taip susikoncentravusios į kovą su terorizmu, kad galbūt dėmesio ne­teko kai kurios kitos grėsmės. Ši konferencija yra priminimas, kad specialiosios pajėgos gali būti panaudotos ne tik kovoje su teroristais, bet ir įvairių formų kovoje su kitomis valstybėmis, jei to prireiktų.

Specialiųjų operacijų pajėgų gebėjimai – unikalūs ir gali labai pasitarnauti informacinio, hibridinio ka­ro atveju. Pradedama suprasti, kad tokios pajėgos ga­li praversti Baltijos šalyse.

– Lietuvos viešojoje erdvėje dažnai skamba dvejonė, ar NATO tikrai mums padėtų karinės agresijos atveju. Juk net gyventojų apklausos įvairiose NATO priklausančiose valstybėse rodo, kad daug kas rinktųsi į konfliktą nesikišti, nepaisant 5-ojo straipsnio. Kokios amerikiečių – jūsų skaitytojų – nuotaikos?

– NATO įvaizdis vis dar geras, nors ir ne toks, koks buvo Šaltojo karo laikotarpiu. Daug kam dar visai neseniai gal atrodė, kad NATO buvo reikalinga tol, kol egzistavo Sovietų Sąjunga, o dabar, kai jos nebėra, NATO turi užsiimti kitais reikalais, pavyzdžiui, misija Afganistane.

Pastaruoju metu daug kas šį požiūrį pradeda keisti ir vėl prisimena Rusiją. Amerikiečiai suvokė, kad Ru­­sija vėl kelia grėsmę. Žinoma, ne tokią kaip Šaltojo karo laikotarpiu – toli gražu. Tačiau atsirado po­reikis iš naujo užtikrinti Baltijos šalis, kad JAV bus čia, jeigu prireiks. Beje, net tarp paprastų amerikiečių vis dažniau vietoj „užtikrinimo“ pasigirsta žodis „atgrasymas“.

Tai nereiškia, kad Rusija yra priešas, koks buvo Sovietų Sąjunga Šaltojo karo laikais. Dabar kiti laikai, kitos aplinkybės. Tačiau vis daugiau amerikiečių suvokia, kad Rusija nėra ir draugė. Taigi, sakyčiau, šiuo metu vyksta nuomonės pokytis.

– Kol vyko ši konferencija, Vilniuje prasidėjo kitas renginys – Laisvos Rusijos forumas. Į jį susirinko daug garsių Rusijos opozicijos atstovų, žurnalistų, visuomenės veikėjų. Visi jie svarsto, kaip Rusijoje sukurti demokratiją, ir dalis jų, regis, tiki, kad tai tikrai įmanoma. Kokia jūsų nuomonė? Ar įsivaizduojate Rusiją vakarietišką, demokratinę? Tokią, su kuria išties galima draugauti?

– Manau, kol Rusijai vadovaus V.Putinas, tai labai sunkiai įmanoma. Juk jis konsoliduoja vis daugiau ga­­lios ir ne kartą parodė norą atkurti buvusią imperi­ją su tokia pat struktūra. Jo aplinkoje – buvusios So­vie­tų Sąjungos „aparatčikai“, KGB žmonės. Ra­šan­tys apie saugumą žurnalistai amerikiečiai Rusiją su­vo­kia kaip KGB valstybę. Juk  V.Putinui oponuojantys žmonės susiduria su tiesiogine grėsme. Jie net nužudomi. Taigi artimiausiu metu vilčių nedaug.

Kita vertus, Rusijos gyventojai jau spėjo paragauti vakarietiškos ekonomikos skonio, pajuto, kuo ji ski­riasi nuo komunistinės ekonomikos. Pačioje Ru­si­joje randasi vis daugiau žmonių, tikinčių, kad vieną die­­ną Rusija ims keistis. Tačiau tai neįvyks per trumpą laiką. V.Putinas daro viską, kad ir toliau liktų valdžio­je.

JAV įstatymų leidėjai, ta pati Hillary Clinton, su­v­o­­kia, kad apie Rusiją reikia galvoti kaip apie V.Pu­ti­­no Rusiją. Jei H.Clinton būtų išrinkta ir net perrinkta antrai kadencijai, manau, Rusijai tuo laiku vis dar tebevadovautų V.Putinas.

Neaišku, kaip į Rusiją žiūrėtų D.Trumpas, jei tap­tų prezidentu. Ar jam pavyktų pakeisti santykius? Esu nusiteikęs skeptiškai. Manau, kad jei jis V.Pu­ti­nui pa­sakytų tai, ką aiškina JAV rinkėjams, – „susitar­ki­me“, V.Putinas jį suvalgytų gyvą. Na, bet pažiūrėsime.

Aišku viena: Amerikoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, niekas nenori konflikto. Tačiau apie susitarimus su Rusija, kol kas, manau, anksti kalbėti.

Visą “Veido” numerį rasite ČIA

Gary Johnsonas

Kandidatai į JAV prezidentus Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas yra laikomi vienais nemėgstamiausių rinkimų istorijoje. Atrodo, kad amerikiečiai, jei galėtų, greičiausiai nerinktų nė vieno iš jų. Vis dėlto dauguma balsuos už demokratų ar respublikonų kandidatą pirmiausia todėl, kad nebūtų išrinktas dar labiau nemėgstamas jo priešininkas. Tačiau yra ir daugiau kandidatų į JAV prezidento postą. Ar šie „nusivylimo rinkimai“ taps proga jiems iškilti?

Gytis KAPSEVIČIUS

„Gallup“ duomenimis, 57 proc. amerikiečių neprieštarautų, jei šalyje atsirastų stipri trečioji politinė jėga. Tai apie 11 proc. daugiau nei per pastaruosius rinkimus. Panašus taip manančiųjų skaičius buvo užfiksuotas ir dešimtmečiu anksčiau. Ypač didelis trečiosios partijos poreikis pastebimas tarp Respublikonų partiją palaikančių rinkėjų. Vis dėlto noras turėti stiprią trečią partiją praktiškai niekaip neatsispindi rinkimų rezultatuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose.

Šiais metais trečiųjų partijų kandidatai turi praktiškai tuos pačius matematinius šansus laimėti rinkimus kaip ir didžiųjų partijų kandidatai – Libertarų partijos atstovą Gary Johnsoną galės rinkti visų 50 valstijų rinkėjai. Tai pirmas kartas per dvidešimt metų, kai trečioji partija sugeba tai pasiekti. Už žaliųjų kandidatę Jill Stein bus galima balsuoti 48 valstijose, ir tai taip pat yra geriausias iki šiol šios partijos pasiekimas.

Tad bent jau ant popieriaus dauguma amerikiečių gali rinktis iš dar dviejų alternatyvių kandidatų.

Su kuo valgomi JAV libertarai ir žalieji

Libertarų partijos kandidato, buvusio Naujosios Meksikos gubernatoriaus G.Johnsono politikos kertiniai principai grįsti laisvąja rinka ir asmens laisve: maži mokesčiai, nedidelis valstybinis reguliavimas, daugelis probleminių sričių paliekamos spręsti rinkai. Tai apima tokias sritis, kaip žemdirbystė, iš dalies sveikatos ir socialinė apsauga, kai kurių sričių tyrimai. Jis nepritaria rimtiems apribojimams įsigyjant ginklą, remia marihuanos legalizavimą, kuris, jo nuomone, galėtų užbaigti valstybei daug resursų kainuojančią kovą su narkotikais. Amerikiečiams taip pat galėtų imponuoti ir jo griežtas požiūris į JAV piliečių sekimą ir jų informacijos saugumą. Taip pat, G.Johnsono nuomone, reikėtų mažinti mokesčių naštą ir valstybinį reguliavimą įmonėms, turtingieji neturėtų mokėti daugiau mokesčių nei kiti, reikėtų atsisakyti minimalios algos, padidinti pensijos amžių.

Jill Stein

Problema, kuri D.Trumpui padėjo įgyti populiarumą, imigracijos politika, G.Johnsonui atrodo visai kitaip. Jo planas – sukurti daugiau galimybių potencialiems nelegaliems emigrantams darbą Valstijose gauti legaliai.

Vienas iš aspektų, kurie libertarams rūpi labai mažai, – ekologija, tiksliau, ji juos domina tiek, kiek ji domina rinką. Tačiau šią politinę sritį padengia jau antrą kartą prezidento rinkimuose dalyvaujančios žaliųjų kandidatės J.Stein politinė kampanija. J.Stein žada užbaigti iškastinio kuro naudojimą, nepritaria atominių elektrinių statybai, ragina kurti darbo vietas investuojant į atsinaujinančių išteklių energetiką, stabdyti naujas iškastinio kuro paieškas ir per artimiausius 15 metų pasiekti, kad energetika būtų 100 proc. atsinaujinanti.

Be drąsių ekologinių pareiškimų, kandidatė dalijasi panašiu požiūriu su G.Johnsonu į JAV piliečių sekimą, bet žada sveikatos apsaugos reformas, griežtai pasisako prieš Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį (TPP), akcentuoja pastaruoju metu vis aktualesnę problemą – policijos smurtą. Neturėtų stebinti ir tai, kad jos požiūris į imigrantus taip pat kur kas palankesnis nei D.Trumpo: ji nepritaria deportacijai ir ragina ieškoti variantų, leisiančių nelegaliems imigrantams lengviau įgyti teisinį statusą ar pilietybę.

Jeigu jie laimėtų, ką tai reikštų Lietuvai?

Pasaulį, Europą ar Lietuvą JAV prezidento rinkimai daugiausia domina dėl tolesnės galingiausios pasaulio valstybės užsienio politikos krypties. H.Clinton ir D.Trumpas rinkimų kampanijos metu dalijosi planais, kaip įveikti „Islamo valstybę“ („Daesh“, arba ISIS), savo požiūriu į konfliktus Artimuosiuose Rytuose, NATO ir kitus aktualius klausimus.

Atrodo, kad net ir itin paprastomis bei populistinėmis įžvalgomis garsėjantis D.Trumpas užsienio politikai skiria kur kas daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, G.Johnsonas. Neseniai televizijos eteryje jis prisipažino nežinąs, kas yra Sirijos krizės epicentre atsidūręs Alepo miestas. Negana to, dalyvaudamas kitoje laidoje jis niekaip negalėjo įvardyti mėgstamiausio užsienio politiko – prispaustas tiesiog pasirinko buvusį Meksikos prezidentą. Ko gero, tai nėra atsitiktinumas – visa kandidato rinkimų politika tikslingai koncentruojasi tik ties JAV vidaus politika.

G.Johnsono užsienio politikos pagrindas – JAV reikėtų nustoti būti „pasaulio policininku“ ir nesikišti į kitų valstybių reikalus, kol jos negraso pačių JAV saugumui. Vienas iš pažadų – sumažinti išlaidas kariuomenės reikmėms, nesivelti į Artimųjų Rytų konfliktus bei palikti Ukrainos ir Rusijos konfliktą spręstis be tiesioginio Amerikos įsikišimo.

Panašaus požiūrio, t.y. mažiau intervencinės politikos, laikosi ir J.Stein. Tam, kad sumažintų kariuomenei skiriamas išlaidas, stipriai kertančias šalies biudžetui, ji turi vieną grandiozinį planą – uždaryti daugiau nei 700 JAV karinių bazių užsienyje.

Miniatiūriniai šansai

Net jei politiniai pažadai atrodo gana patrauklūs, ar tai privers amerikiečius pažvelgti į šiuos kandidatus rimtai ir atiduoti jiems savo balsus? Nepaisant jau minėto rinkimų konteksto, tai gana abejotina.

Pirmiausia šiems kandidatams koją kiša palyginti nedidelis žiniasklaidos dėmesys, nedidelis ištikimų rėmėjų skaičius ir rinkimų kampanijos biudžetų skirtumas. Galų gale rinkimų istorija negailestinga: nors abi partijos dalyvauja toli gražu ne pirmuose rinkimuose (libertarai – nuo 1971 m., žalieji – nuo 2001 m.), didesnės sėkmės pasiekti iki šiol nepavyko. 2000-ųjų prezidento rinkimai buvo vieninteliai, kai trečiajai partijai pavyko reikšmingiau pasireikšti – tuometis žaliųjų kandidatas surinko 2,7 proc. visų balsų. J.Stein apklausos šiuose rinkimuose žada panašų kiekį balsų.

Libertarams išankstinės prognozės žada bene geriausius prezidento rinkimus partijos istorijoje. Nors prognozuojamas natūralus trečiųjų partijų kandidatų populiarumo sumažėjimas artėjant rinkimų dienai, kol kas apklausos G.Johnsonui žada apie 7,1 proc. visų balsų. Sėkmė ne tik padėtų pritraukti daugiau rėmėjų, padidintų partijos žinomumą, bet ir galėtų padėti geriau pasirodyti ateinančiuose rinkimuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose. Pastebima, kad kai kuriose valstijose G.Johnsonas daro daugiau įtakos H.Clinton, o ne D.Trumpo balsų kiekiui, tai yra atima iš demokratų kandidatės balsus. Tai ypač pastebima kalbant apie jaunesnius rinkėjus.

Ar G.Johnsonas gali laimėti ir bent vienoje valstijoje? Kol kas apklausos šios galimybės negali patvirtinti, o pastarąjį kartą valstijoje trečiosios partijos kandidatas laimėjo 1968 m. Kita vertus, G.Johnsonas „namuose“ – Naujosios Meksikos valstijoje visai nedaug atsilieka nuo lyderių.

Šiandienos politinėje aplinkoje, kur apklausos žada pergalę H.Clinton (nors ir nedidele persvara), stiprus trečias kandidatas būtų neabejotinai naudingesnis respublikonams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA