Hillary Clinton / "Scanpix" nuotr.

JAV prezidento rinkimams artėjant prie finalo šių metų lapkritį, Demokratų partija savo galutinį kandidatą renkasi iš dviejų politikų: dabartinio Vermonto valstijos senatoriaus Bernie‘o Sanderso ir buvusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton. Abu demokratų kandidatai neabejotinai skiriasi nuo respublikonų kandidatų vidaus politika: dėmesiu moterų ir mažumų teisėms, aplinkosaugai, socialinei apsaugai ir kitoms sritims. Vis dėlto gilinantis į kandidatų užsienio politiką reikia pažymėti, kad H.Clinton savo politiniais sprendimais svariai padėjo stiprinti JAV militarizmo ir intervencionizmo paradigmą, su kuria labiau asocijuojama Respublikonų partija. Buvusios valstybės sekretorės „vanagišką“ politiką galima iliustruoti keletu pavyzdžių.

Justina Paškevičiūtė, geopolitika.lt

Ne tik Irakas, bet ir Libija

Tikriausiai žiniasklaidoje labiausiai akcentuojami H.Clinton užsienio politikos sprendimai yra 2002 metų balsavimas JAV Senate už Irako invaziją ir vaidmuo buvusio Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio nuvertime, po kurio Libija paniro į visišką chaosą. Nors vėliau tai vadino klaida, H.Clinton pasisakė už karą Irake, ir tai dažnai akcentuojama B.Sanderso šalininkų kaip vienas didesnių jos ir Vermonto senatoriaus užsienio politikos krypčių skirtumų. Įdomu pažymėti, kad per savo politinę karjerą B.Sandersas taip pat yra rėmęs JAV karinę intervenciją ne viename regione, tačiau balsavimas dėl Irako invazijos išlieka bene didžiausia dėme H.Clinton balsavimo istorijoje.

B.Sandersas taip pat yra rėmęs JAV karinę intervenciją ne viename regione, tačiau balsavimas dėl Irako invazijos išlieka bene didžiausia dėme H.Clinton balsavimo istorijoje.

„The New York Times“ internetiniame puslapyje vasario pabaigoje publikavo išsamų reportažą apie H.Clinton vaidmenį įtikinant Baracką Obamą prisidėti prie tuometinio Libijos diktatoriaus M.Gaddafio pajėgų bombardavimo 2011-aisiais.

„Nenorime dar vieno karo“, – reportaže cituojamas H.Clinton memuarų knygoje aprašomas pokalbis su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu prieš JAV prisijungiant prie tarptautinės koalicijos. „Suprantu, kad nenorite dar vieno karo, – atsakė ministras, – bet tai nereiškia, kad jo negausite.“

Tai, ką JAV ir visa tarptautinė oro reidus vykdžiusi koalicija gavo, buvo ne tik karas, bet ir Libijos kaip valstybės žlugimas. Apie pusę milijono namus priverstų palikti Libijos gyventojų, buvusio režimo ginklų pasklidimas po regioną, „Islamo valstybės“ pajėgų įsitvirtinimas šalyje ir aibė kitų problemų Libijos neapleidžia iki šiol, praėjus jau penkeriems metams nuo diktatoriaus nuvertimo.

Ginklų prekyba ir kasetinės bombos

Gerokai išaugusi JAV ginklų prekyba ir tiekimas autoritariniams režimams – dar vienas H.Clinton politinės karjeros kaip valstybės sekretorės palikimas, retai minimas žiniasklaidoje. Internetinio dienraščio „International Business Times“ atliktas tyrimas parodė, jog vien per 2010–2012 metus JAV Valstybės departamentas patvirtino 165 milijardų JAV dolerių vertės komercines ginklų siuntas į 20 šalių, kurių vyriausybės buvo anksčiau paaukojusios H.Clinton ir jos vyro įsteigtai „Clinton Foundation“.

H.Clinton nemato problemų ne tik dėl ginklų tiekimo autoritariniams režimams, bet ir dėl kasetinių bombų naudojimo konfliktuose.

Anot to paties tyrimo, per visą H.Clinton valstybės sekretorės kadenciją ginklų pardavimas visoms šalims pirkėjoms išaugo 80 procentų, o šalims, prisidėjusioms prie „Clinton Foundation“, – net 143 procentais. Kitaip sakant, per H.Clinton sekretoriavimo kadenciją JAV Valstybės departamentas patvirtino daugiau ginklų siuntų autoritariniams režimams nei per antrą G.W.Busho prezidentavimo kadenciją. Saudo Arabija, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai – režimai, kritikuojami dėl paplitusių žmogaus teisių pažeidimų, – H.Clinton patvirtintų ginklų siuntų pirkėjai.

H.Clinton nemato problemų ne tik dėl ginklų tiekimo autoritariniams režimams, bet ir dėl kasetinių bombų naudojimo konfliktuose. Kasetinės bombos – tai ginklų kategorija, kurią sudaro bombos, talpinančios daugybę mažesnių sprogmenų, jos dėl savo kenksmingumo civiliams yra uždraustos (pavyzdžiui, 2008 metais pasirašyta tarptautine Kasetinių bombų draudimo sutartimi) daugybės šalių vyriausybių. JAV nėra vienos šios sutarties signatarių, o dar 2006-aisiais Senate vykęs balsavimas dėl draudimo naudoti kasetines bombas civilių apgyventose teritorijose pasibaigė nieko nepakeitęs.

Šiame balsavime H.Clinton pasisakė prieš kasetinių bombų draudimą. Praėjus dešimčiai metų nuo balsavimo, kasetinės bombos vis dar naudojamos įvairiuose konfliktuose, o naujausi to pavyzdžiai yra JAV ginklų kompanijų Saudo Arabijai parduotos kasetinės bombos, naudojamos prieš civilius Jemene ir, Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, kasetiniai sprogmenys, Rusijos naudojami Sirijoje

Niūrios išvados

Žinoma, kuo ilgesnė individo politinė karjera, tuo lengviau rasti kritikuotinų jo sprendimų. Vis dėlto kritikuoti ne pavienius, o sistemiškus ir su tam tikra paradigma rezonuojančius H.Clinton sprendimus būtina, mat nuo šios kritikos gali priklausyti tai, ar ši paradigma tęsis, ar bus keičiama kito kandidato Baltuosiuose rūmuose.

Galiausiai, kai buvusi valstybės sekretorė prisistato kaip žmogaus teisių gynėja, reikia klausti: žmogaus teisių kokiuose regionuose? Ar H.Clinton yra laikoma žmogaus teisių gynėja Pakistane, kurio gyventojus praktiškai be jokio baudžiamumo bombarduoja JAV nepilotuojami lėktuvai (dar vienas H.Clinton remiamos politikos pavyzdys), ar Gazos Ruože, kurio mokyklų ir ligoninių po H.Clinton remiamo Izraelio atakų iki šiol negalima atstatyti dėl to paties Izraelio vykdomos blokados? Šie klausimai, deja, yra aiškiai retoriniai. Neretorinis klausimas – kas pakeis B. Obamą šių metų lapkritį?

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 6 d.

Donaldas Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Pirmaujančio kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo pasisakymai apie atgyvenusią NATO, JAV nusišalinimą nuo pasaulio reikalų, sudrebino tarptautinę bendruomenę. Vis daugiau ženklų, kad D.Trumpo užsienio politika gali sujaukti visą pasaulio tvarką.

Tarp visų kitų to prielaidų – ir D.Trumpo požiūris į Rusiją. O šis gali būti sąlygotas ir jo patarėjo užsienio politikos klausimais – Carterio Page’o, kuris neslepia savo artimų ryšių su verslu Rusijoje, rašo “Bloomberg”.

44-erių investicinis bankininkas C.Page’as turtus susikrovė iš verslo sandėrių su Rusijos dujų monopolistu “Gazprom” ir atvirai sako, kad jo verslas kenčia dėl JAV sankcijų Maskvai po agresijos Ukrainoje. Kai D.Trumpas pranešė, kad C.Page’as tapo jo patarėju užsienio politikos klausimais, verslininkas tikina sulaukęs aibės elektroninių laiškų iš Rusijos.

Nekelia abejonių, kad jis pasisako už gilesnį bendradarbiavimą su Rusija.

“Tiek daug žmonių, kuriuos aš pažįstų ir su kuriais dirbau, yra labai smarkiai paveikti sankcijų politikos, – kalbėjo jis “Bloomberg”. – Labai daug džiaugsmo dėl galimybių pagerinti situaciją.”

Pats D.Trumpas tikina, kad jis nekviečia į komandą tradicinių žmonių iš Vašingtono. Pasak skandalingojo milijardierio, jo komandos nariai turi “tikro pasaulio” patirtį.

“Egzistuoja neigiamas nusistatymas, kad jie visi (rusai – red. past.) yra vagys ir blogi vyrukai”, – aiškino C.Page’as.

Jis teigia, kad jo patirtis padedant Rusijos kompanijoms ir prastumiant sandėrius tokiose vietose, kaip Turkmėnija, D.Trumpui suteiks praktišką požiūrį, skirtingai nei jis gautų iš žmonių “žvelgiančių iš toli,  komfortiškai įsikūrusių ekspertų centruose Vašingtone”.

Tiesa, kol kas C.Page’as atsisako aptarti savo užsienio politiką, nes esą tai dar  tik apmatai. Tačiau nekelia abejonių, kad jis pasisako už gilesnį bendradarbiavimą su Rusija.

Pasak C.Page’o, jis susidomėjo Rusija, kai per televiziją pamatė derybas dėl ginklų kontrolės ir šalia prezidento Ronaldo Reagano pastebėjo patarėją su karinio jūrų laivyno uniforma. Po kelių metų jis įstojo į karinio jūrų laivyno akademiją. Vėliau dirbo su ginklų kontrolės klausimu Pentagone. Jis taip pat apsigynė mokslų daktaro laipsnį.

Aš negaliu įsivaizduoti Carterio kaip užsienio politikos patarėjo. Aš tikrai esu nustebęs.

2000 m. C.Page’as patraukė į investicinę bankininkystę ir gavo darbą “Merrill Lynch’s” banke Londone. Jis padarė įspūdį savo pažintimi su Ukrainos milijardieriu Viktoru Pinčukų ir jam 2004 m. buvo patikėta atidaryti biurą Maskvoje. Čia jis užmezgė santykius su “Gazporm” vadovais. C.Page’as teigia, kad patarinėjo “Gazprom” tokiuose klausimuose, kaip “Sachalin nafta” akcijų pirkimo sandėris ir dujų telkinio Ochotsko jūroje eksploatavimas.  Pasak C.Page’o, kai 2007 m. kraustėsi į Niujorką, į jo atsisveikinimo vakarėlį viename Maskvos restoranų netoli Kremliaus susirinko daug Rusijos valdžios pareigūnų.

Buvę C.Page’o vadovai įvairiai vertina jo pasiekimus. Tuo metu “Merrill Lynch’s” Rusijoje vadovas Bernie Sucheris teigia, kad C.Page’as “subtiliai laviravo tarp politikos ir energetikos”. Tačiau kitas “Merrill Lynch’s” vadovų Sergejus Aleksašenka (dabar aršus Kremliaus kritikas) apibūdino C.Page’ą kaip jaunesnįjį bankininką nelabai suprantantį Rusijos.

“Aš negaliu įsivaizduoti Carterio kaip užsienio politikos patarėjo. Aš tikrai esu nustebęs”, – apibendrino S.Aleksašenka.

Grįžęs į Niujorką C.Page’as pasitraukė iš “Merrill Lynch’s” ir įkūrė savo kompaniją “Global Energy Capital LLC”. 2008 m. bandė įkurti investicinį fondą Turkmėnijoje, bet pasaulinė krizė sumaišė kortas. Nuo to laiko C.Page’as tikina patarinėjęs užsienio investuotojams Rusijoje ir “Gazprom”.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Šiaurės Korėja vėl drumsčia tarptautinius vandenis. Pchenjano pranešimas apie planuojamą palydovo paleidimą sulaukė kaimyninių valstybių pasmerkimo, nes įtariama, kad tai balistinių raketų programos dalis ir tai yra tarptautinių susitarimų pažeidimas.

Tai ne pirmas stalinistinio Kim Jong Uno režimo išsišokimas. Sausio pradžioje Šiaurės Korėja pranešė išbandžiusi vandenilinę bombą. Ekspertai įtaria, kad taip Pchenjanas bando priversti tarptautinę bendriją sėstis su juo prie derybų stalo ir išsireikalauti paramos. Pasak “Foreign Policy” eksperto Michaelo Auslino, JAV turėtų išvengti šių pinklų.

Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus.

Šešiašalės derybos (JAV, Pietų Korėja, Japonija, Kinija, Rusija ir Šiaurės Korėja) dėl Pchenjano branduolinio nusiginklavimo vyko 2003-2007 m., o 2009 m. stalinistinis režimas paliko derybų stalą. Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus, slapčia plėtojant branduolinę programą.

Nuo pat 1993 m. derybos su Šiaurės Korėja rėmėsi prielaida, kad JAV gali priversti Pchenjaną atsisakyti planų sukurti branduolinį ginklą ir balistines raketas. Po visų derybų buvo teigiama apie Šiaurės Korėjos branduolinės grėsmės sustabdymą, tačiau nei vienas susitarimas net nesulėtino Pchenjano progreso ta linkme. Jei ir šį kartą kadenciją baigiančio Baracko Obamos administracija veiks taip pat, kaip ir jo pirmtakai, rezultatas bus toks pat, teigia M.Auslinas.

Būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės.

Vis dėlto, jei B.Obama nuspręs sėstis prie derybų stalo, jis turėtų išvengti klaidų, kurias padarė Billas Clintonas ir George’as W. Bushas jaunesnysis. Negalima suteikti Pchenjanui paramos, o būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės. Pasak M.Auslino, toks požiūris JAV derybininkams suteiks realistinį atspirties tašką ir realias įžvalgas, ką galima pasiekti.

Susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą.

Be tokio požiūrio deryboms gresia būti užvilkintoms. Taip pat svarbu, kad Vašingtonas nustotų tikėti, kad bet koks susitarimas, net ir blogas, yra geriau nei jokio. Iki šiol JAV derybininkai tikėjo, kad bet koks susitarimas suteiks svertus kontroliuoti Šiaurės Korėją. Tuo metu, blogi susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą – Šiaurės Korėja įgijo ginklą prieš galimus karinius veiksmus.

Jei B.Obamos administracija nenori derėtis iš jėgos pozicijų, tuomet geriau tegu visai nesideri, rašo M.Auslinas. Bet kokiu atveju, ji turi ant stalo nuolat laikyti jėgos panaudojimo galimybę, ko nedarė nei B.Clintonas, nei G.W.Bushas.

JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jėga – tai ne tik karinių pajėgų panaudojimas. Naujos sankcijos gali susilpninti Kim Jong Uno režimo finansinę padėtį. Kinija ir Rusija nuolat atmeta sankcijų prieš Šiaurės Korėją JT Saugumo Taryboje galimybę, todėl vienašališki veiksmai būtų efektyvesni. G.W.Busho administracija 2005 m. užšaldė maždaug 25 mln. dolerių asmeninėse Šaiurės Korėjos lyderių užsienio sąskaitose ir taip privertė Kimo tėvą Kim Jong Ilą sugrįžti prie derybų stalo. Tačiau jau po dviejų metų G.W.Bushas panaikino sąskaitų užšaldymą ir Šiaurės Korėjos režimas vėl “pamiršo” savo pažadus. 2009 m. derybos žlugo, nes Pchenjanas išbandė balistinę raketą. JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga.

JAV turi atsisakyti minties, kad suvilios Pchenjaną atsisakyti branduolinių ginklų. Vietoj to Vašingtonas turėtų įgyvendinti tradicinę sulaikymo doktriną. Vašingtonas turėtų aiškiai pasakyti, kad jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga. Be to, jei bus nustatyta, kad branduolinę galvutę ruošiamasi uždėti ant balistinės raketos, JAV turėtų sunaikinti paleidimo vietą. Negali likti vietos dviprasmybėms ir Pchenjano interpretacijoms dėl JAV nusistatymo.

Vienintelis būdas užkirsti kelią Šiaurės Korėjos branduolinei grėsmei – Pchenjano režimo pakeitimas. Kim Jong Uno režimo nušalinimas turėtų būti ilgalaikis JAV ir jų partnerių tikslas. Branduolinio nusiginklavimo nebus, kol Kimas ir jo chunta bus valdžioje ir jokios derybos nesustabdys jų nuo branduolinės programos, kuri leidžia išgyventi jų režimui. Silpninti ir toliau izoliuoti Pchenjaną  - tik tai užtikrins, kad Šiaurės Korėja savo branduolinių pajėgumų nepavers imunitetu nuo tarptautinio spaudimo.

Griežtesnė ir realistiškesnė pozicija – tai ne karo siekis. Atvirkščiai, ji parodo apsisprendimą užkirsti kelią Pchenjano bandymams imtis šatažo ir reikalauti paramos. Spaudimas režimui, kad derybos įvyks tik po to, kai Pchenjanas įgyvendins tarptautinius susitarimus, Šiaurės Aziją apsaugos, o ne priartins prie karo, tvirtina M.Auslinas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Buvusi pagrindinė Rusijos ekspertė Pentagone Evelyn Farkas “Politico” svetainėje pataria būsimam JAV prezidentui, kaip šis turėtų elgtis su autokratišku ir sunkiai nuspėjamu Vladimiro Putino režimu:

Pone Prezidente, kreipiasi E.Farkas, jums tapus šalies vadovu susidursite su V.Putino Rusija, kaip potencialia geostrategine grėsme JAV. Jums prireiks strategijos atremti ir pasipriešinti šiai grėsmei, kuri tik auga. Šiuo metu V.Putinas arti laimėjimo Sirijoje ir įsitvirtinimo Ukrainoje, Gruzijoje ir Moldovoje. Jis naudoją jėgą, kad apsaugotų despotus ir išlaikytų vyriausybes Maskvos norų įkaitėmis.

Grėsmė slypi per V.Putino bandymą įgyvendinti šiuos tikslus, nes jis bando perrašyti tarptautines taisykles ir normas, kurios yra ypač svarbios JAV saugumui.

Kokia konkreti grėsmė kyla iš Rusijos? V.Putino pagrindiniai du tikslai – išlaikyti save valdžioje ir atstatyti Rusiją, kaip didžiąją galybę – tiesiogiai nekelia grėsmės JAV. Grėsmė slypi per V.Putino bandymą įgyvendinti šiuos tikslus, nes jis bando perrašyti tarptautines taisykles ir normas, kurios yra ypač svarbios JAV saugumui. V.Putinas siekia sukurti naują tarptautinę tvarką, kuri despotiškiems lyderiams leistų pažeidinėti žmogaus teises ir įsiveržti, okupuoti ir sunaikinti suverenias valstybes. Taip pat įteisinti žmogžudystes: praėjusią savaitę britų tyrimas, kuriam vadovavo aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Owenas nustatė, kad buvusio Rusijos FST agento Aleksandro Litvinenkos žmogžudystei 2006 m., “tikėtina”, vadovauta Rusijos prezidento.

Jei toliau bus toleruojamas toks elgesys, tuomet tai reikš pabaigą po Antrojo pasaulinio karo ir po Šaltojo karo susiformavusios tvarkos, kuri įtvirtino šalių teritorinį suverenumą ir žmogaus bei mažumų teisių apsaugą.  Be to, mes tikrai negalime leisti Rusijai susilpninti ar sunaikinti NATO – efektingiausią aljansą, ir mūsų solidarumo su Europa – didžiausiu mūsų prekybos partneriu.

Kremlius bus linkęs vėl ir vėl panaudoti karinę jėga siekiant savo užsienio (ir vidaus) politikos tikslų.

Jei Rusija dabar laimės – Ukraina išliks nevaldoma ir jos, kaip ir Gruzijos bei Moldovos, dalys bus okupuotos, o Basharo al-Assado režimas išsilaikys valdžioje – V.Putino Kremlius bus linkęs vėl ir vėl panaudoti karinę jėga siekiant savo užsienio (ir vidaus) politikos tikslų. JAV administracija su sąjungininkais turėtų padaryti daugiau, kad užkirstų kelią tebevykstantiems ar “užšaldytiems” konfliktams.

Tai nereiškia, kad mes neturėtume siekti kompromiso siekdami užbaigti konfliktą ir žmonių kančias (ypač Sirijoje), tačiau mes privalome konstruoti mūsų kompromisus taip, kad užkirstume kelią kitiems bandymams ir galimybėms išbandyti demokratiją bei kėsintis į teritorinį suverenitetą.

Jungtinės Valstijos privalo atsispirti ir pasipriešinti Rusijos veiksmams pasinaudodamos kombinaciją iš atgrasymo, sąjungininkų ir partnerių sustiprinimo ir tiesos apie Kremliaus veiksmus skleidimo. Jūsų administracija privalo siekti įtikinti Rusiją, kad neo-sovietinis avantiūrizmas jos periferijoje neatitiks jos interesų. Rusijai negalima leisti laimėti Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, kur jos kariškiai vadovauja taip vadinamiems “įšaldytiems” konfliktams, tarnaujantiems Rusijai kaip “veto” teisė tų šalių politikoje.  Rusija gali daryti įtaką šioms šalims, bet tai turėtų remtis abipusiais susitarimais, o ne prievarta.

Nepaisant Maskvos tariamos galios pasaulio scenoje, ji kenčia nuo ekonominės krizės.

Dabar yra palankus momentas imtis veiksmų. Nepaisant Maskvos tariamos galios pasaulio scenoje, ji kenčia nuo ekonominės krizės. Tarptautinės sankcijos daro savo – praėjusių metų balandį premjeras Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad sankcijos Rusijai kainuos 26,7 mlrd. dolerių 2014-aisiais ir planavo, kad ši suma sieks 80 mlrd. dolerių iki 2015-ųjų pabaigos.

Tačiau labiausiai Jungtinės Valstijos ir mūsų sąjungininkai turėtų dėkoti kritusioms naftos kainoms. Daugiau nei pusę Rusijos vyriausybės pajamų ateina iš naftos ir dujų. Rusijos vyriausybė 2016-ųjų biudžete numatė 50 dolerių už barelį naftos kainą, bet dabar ji nukrito žemiau 30 dolerių ir gali kristi toliau. Pasaulio bankas prognozuoja, kad Rusijos BVP 2016 m. toliau trauksis 0,7 proc.

Iki šiol Rusijos pareigūnai teigė, kad karinis biudžetas išliks prioritetinis ir išvengs rimtų karpymų. Tačiau jei Rusija tęs savo karinę operacijas Sirijoje, Ukrainoje ir kitur, didėjančios išlaidos gali suteikti argumentų rusų ekonomistams ir kitiems pareigūnams, kurie su nerimu stebi arba yra priešiški Rusijos kariniam avantiūrizmui. Jei dėl infliacijos ir rublio vertės kritimo blogės eilinių rusų ekonominė padėtis, realybė gali priversti Rusiją peržiūrėti savo politiką. Buvęs Rusijos ekonomikos ministras Aleksejus Kudrinas neseniai priminė rusams, kad paramos Krymui ir separatistams Rytų Ukrainoje kaina yra didesnė nei karinės operacijos Sirijoje.

Jungtinės Valstijos privalo būti matomos ir aktyviai įsitraukti į Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybių Rusijos periferijoje reikalus.

Ką turėtume mes daryti? Diplomatiniame fronte Jungtinės Valstijos privalo būti matomos ir aktyviai įsitraukti į Rytų Europos ir Vidurio Azijos valstybių Rusijos periferijoje reikalus. Privalome išlikti aktyvūs NATO ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje bei ES, taip pat dvišaliuose santykiuose su mūsų sąjungininkais Europoje. Mes privalome padėti kovoje su korupcija ir sustiprinti įstatymo viršenybę bei pilietinę visuomenę. Administracija turėtų parodyti, kad Rusija nesilaiko konvencinės ir branduolinės ginkluotės kontrolės susitarimų ir dirbti su tarptautine bendruomene, kad priverstų Rusiją jų laikytis arba pakelti kainą už jų pažeidimus.

Turime dirbti daugiau ir su sąjungininkais už Europos ribų, konkrečiau, su Japonija, Pietų Korėja, Izraeliu, Australija ir kitomis šalimis, kad tarptautinei bendruomenei išryškintume Rusijos neteisėtus ir destruktyvius veiksmus bei politiką. Be to, įtikinti Kiniją palaikyti “status quo”, kovoti su korupcija ir apriboti Rusijos karinį avantiūrizmą. Tiesa, šiuo metu Kinija yra labiau linkusi pasinaudoti ir imti pavyzdį iš Rusijos sėkmės braižant naujas sienas ir užimant naujas teritorijas. O tai yra dar didesnė priežastis mums sukurti tarptautinę koaliciją prieš tokius veiksmus.

Turime parodyti, kad neužmiršime Rusijos nusikaltimų Europoje.

Tai visai nereiškia, kad mes nekalbėsime su Rusija – mes turime palaikyti ryšį, kad sumažintume nesusipratimų riziką ir atrastume bendradarbiavimo galimybes. Mes privalome tęsti pokalbius apie branduolinių ginklų mažinimą ir užtikrinti, kad nei viena pusė neapgalvotai nepanaudotų branduolinės ar konvencinės ginkluotės. Kartu turime parodyti, kad neužmiršime Rusijos nusikaltimų Europoje. Maskva privalo sumokėti diplomatinę kainą.

Ypač kalbant apie Ukrainą, mes turėtume pažymėti ukrainiečių, amerikiečių ir europiečių pasiekimus išlaikant Ukrainą gyvybinga ir padedant jai politiškai, ekonomiškai ir karinėje sferoje progresuoti. Administracija privalo kartu su tarptautine bendruomene priversti Rusiją išvesti savo pajėgas iš Rytų Ukrainos ir Krymo bei atstatyti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tai reiškia Minsko susitarimų, kurie suteikia Rusijos remiamiems separatistams didenę autonomiją mainais į Rusijos pasitraukimą, įgyvendinimą. Tai reiškia Rusijos izoliaciją dėl Krymo; Rusijos patraukimą atsakomybėn už Budapešto memorandumo (kuris užtikrino Ukrainos teritorinį suverenumą mainais į branduolinio ginklo atsisakymą) pažeidimą ir už jos grasinimus Kryme dislokuoti branduolinį ginklą ir taip dar kartą pažeisti memorandumą. Mes taip pat turime aktyviai siekti Rusijos atsakomybės už MH-17 tragediją 2014 m., kuomet rusų separatistai numušė keleivinį lėktuvą, kuriuos skrido  298 žmonės.

Tarptautinės diplomatinės pastangos turi įjungti teigiamas ir neigiamas ekonomines bei karines priemones. Administracija privalo tęsti derybas dėl JAV ir ES laisvos prekybos sutarties. JAV taip pat privalo suteikti didesnę ekonominę, prekybos ir investicijų paramą Ukrainai bei kitoms pažeidžiamoms Rusijos kaimynėms.

Tęsti Baracko Obamos iniciatyvą tiekti ginkluotę ir kitokią paramą pažeidžiamoms Baltijos ir Balkanų šalims bei Lenkijai.

Tuo pat metu administracija privalo sunkiai dirbti, kad JAV ir Europa plačiai taikytų sankcijas Rusijai dėl veiksmų Ukrainoje, o sankcijos, nukreiptos į Rusijos karinę pramonę, išliktų, kol Rusijos pajėgos bus išvestos ir Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos. Gynybos departamentas turėti nutraukti bet kokį bendradarbiavimą su Rusija. Administracija turėtų įkurti naują karinės pagalbos fondą, kuris padėtų sąjungininkams ir partneriams nuo Europos iki Afganistano pereiti nuo Rusijos prie JAV karinės ginkluotės. Galiausia, privaloma dirbti su Vokietija ir kitais Europos sąjungininkais, kad būtų užtikrintas dujų tiekimas į Europai apeinant Rusiją ir suteikiant naudą JAV įmonėms bei alternatyviems tiekėjams.

Karinėje srityje privaloma padaryti daugiau, kad užkirstume kelią Rusijai imtis kitų karinių veiksmų. Tęsti Baracko Obamos iniciatyvą tiekti ginkluotę ir kitokią paramą pažeidžiamoms Baltijos ir Balkanų šalims bei Lenkijai. Kartu padėti atsikratyti sąjungininkams priklausomybės nuo Rusijos ginkluotės. Taip pat pažymėti, kad Maskva pažeidė NATO ir Rusijos susitarimus įsiverždama į Gruziją ir Ukrainą, todėl dabar NATO neturi priežasčių nedislokuoti ženklių pajėgų rytinėse NATO teritorijose ir turėtų apsvarstyti bataliono ar daugiau dislokavimą Lenkijoje.

Galiausia, tolesnis stabilumo įtvirtinimas Balkanuose reikalaus pasipriešinimo Rusijai. Pirmtakas tai įgyvendino, kai NATO priėmė Juodkalniją į aljansą. Rusija bando pakenkti stabilumui buvusiose Jugoslavijos valstybėse ir užkirsti joms kelią į NATO bei ES. JAV ir ES diplomatai kartu privalo sustiprinti Bosnijos valstybę per politines reformas ir sustabdyti serbų separatizmą, kurį kursto Rusija. Kai tik Kosovas turės konstitucijoje įtvirtintas pajėgas, NATO turėtų šalį įtraukti į Partnerystės taikos labui programą.

Taip pat administracija turėtų suteikti pagalbą Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai ginant savo teritorijas. Privalome spausti, kad greičiau būtų įgyvendintas NATO pagalbos Gruzijai paketas. Mūsų partneriai Europoje turi dirbti kartu apmokant teritorinės gynybos gruzinus. Taip pat mes visoms trims valstybėms turime suteikti prieštankinių ginklų, kad šios turėtų galimybę sustabdyti Rusijos pajėgas.

Jei mums pavyks išspręsti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Rusijos įtaka sumažės ir Armėnija atgaus pilną suverenumą.

Visame Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje turėtume siekti įgyvendinti Europos energetikos diversifikacijos planus, puoselėti bendradarbiavimą antiteroristiniais klausimais ir atverti oro bei antžeminį susisiekimą su Afganistanu. Mes privalome šioms šalims suteikti alternatyvą Rusijos partnerystei. Privalome baigti mūsų darbą Afganistane, kad šalis ne tik daugiau niekada netaptų terorizmo prieš Jungtines Valstijas rojumi, bet ir kartu galėtų atsilaikyti prieš išorines jėgas, tarp jų – ir Rusijos. Galiausia, jei mums pavyks išspręsti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Rusijos įtaka sumažės ir Armėnija atgaus pilną suverenumą bei galės plėtoti ekonominius santykius su savo kaimynais.

Nekonvenciniame fronte, reikia sukurti Specialiųjų operacijų vadavietę, kuri dirbtų su NATO ir partneriais, kad sustabdyti V.Putino “mažuosius žalius žmogeliukus”.

Administracija privalo aktyviai veikti, kad sulaikytų Rusijos propagandą.

Sąjungininkų galimybės sulaikyti, užkirsti kelią ir atsakyti į Rusijos kibernetines operacijas privalo būti sustiprintos. Administracija taip pat turi būti pasiruošusi dislokuoti vidutinio nuotolio branduolinę ginkluotę NATO šalyse Europoje, kad būtų užtikrintas branduolinis Rusijos sulaikymas, kaip tai padarytas devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Administracija privalo aktyviai veikti, kad sulaikytų Rusijos propagandą. Reikia įkurti specialią komandą, kuri pasinaudodama žvalgybos duomenimis, dalinsis informacija su visuomene ir sąjungininkais. Mūsų kibernetinė galia turėtų būti panaudota rusų trolių ir Rusijos propagandos kampanijų atskleidimui.

Jie pavyks visą tai įgyvendinti kartu su mūsų sąjungininkais ir partneriais visame pasaulyje, V.Putinui taps aišku, kad jis negali pasiekti savo tikslų – kontroliuoti valstybes Rusijos periferijoje ir perrašyti tarptautines taisykles. Rusija bus priversta peržiūrėti savo požiūrį. Tuomet, galbūt, slopinami ir apgaudinėjami rusų žmonės galės būti nukreipti į ateitį, kuri bus ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai geresnė tiek visiems Rusijos piliečiams, tiek rusams kitose šalyse.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

2016-ieji JAV – prezidento rinkimų metai, ir jų bumas kartu su prezidentiniais debatais prasidėjo jau 2015-aisiais. Dabartiniam šalies prezidentui Barackui Obamai paliekant postą, pokyčiai tiek šalies vidaus, tiek užsienio politikoje galėtų atrodyti neišvengiami. Respublikonų ir demokratų kandidatams savo išskirtinumą pabrėžti lengviau, kai kalbama apie šalies vidaus politiką. Analizuojant jų pristatomus šalies užsienio politikos planus, rasti skirtumų tarp kandidatų sunkiau. Visgi kokie gi tie skirtumai ir panašumai?

Justina Poškevičiūtė, geopolitika.lt

Partijų kandidatai

Respublikonų partijos kandidatų sąrašas šioje rinkimų stadijoje (angl. „primaries“ – pirminiai rinkimai partijos lyderiams išsiaiškinti) ne vieną gali kiek sugluminti, mat kandidatų yra net 13. Tarp jų – George’o W.Busho brolis, buvęs Floridos gubernatorius Jebas Bushas, verslininkas Donaldas Trumpas, JAV politiko Rono Paulo sūnus, Kentukio valstijos senatorius Randas Paulas, Floridos valstijos senatorius Marco Rubio, Teksaso valstijos senatorius Tedas Cruzas ir neurochirurgas Benas Carsonas. Naujausios rinkėjų apklausos rodo, kad šiuo metu pirmauja D.Trumpas, gavęs apytiksliai 28 procentus visų apklaustų respublikonų balsų.

Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Demokratų partijos kandidatų pozicijas ir reitingus sekti daug lengviau, mat jų yra tik trys. Tai – buvęs Merilando valstijos gubernatorius Martinas O‘Malley, buvusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir dabartinis Vermonto valstijos senatorius Bernie Sandersas. Anot 2015-ųjų gruodžio reitingų, M.O‘Malley‘į palaiko vidutiniškai tik per 4 proc. demokratų rinkėjų, tad nenuostabu, kad žiniasklaidoje daugiau dėmesio skiriama B.Sandersui ir H.Clinton politikai, tikintis, kad vienas iš jų taps Demokratų partijos kandidatu.

Kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“

Pagrindinė eteryje besisukanti JAV užsienio politikos tema tiek respublikonų, tiek demokratų debatuose yra JAV kova su terorizmu ir „Islamo valstybe“ (ISIS arba “Daesh”) bei pilietinis karas Sirijoje. Įdomu pažymėti, kad šiuo klausimu abiejų partijų kandidatų pasisakymai skiriasi ne tiek daug, kaip būtų galima tikėtis. Visi kandidatai pasisako už oro reidų regione tęsimą ir dauguma, įskaitant H.Clinton, yra už oro atakų ir jų taikinių sąrašo plėtimą.

Beveik visi respublikonų kandidatai (išskyrus T.Cruzą, Carly Fioną ir R.Paulą) pasisako už JAV karių dislokavimą regione, o buvęs Pensilvanijos senatorius Rickas Santorumas nurodo net ir konkretų karių skaičių: net 10 tūkst. Beveik visi respublikonų kandidatai pasisako už visišką durų Sirijos pabėgėliams uždarymą, o T.Cruzas ir J.Bushas teigia priimsiantys tik Sirijos krikščionis. Demokratų gretose visi pasisako už Sirijos pabėgėlių priėmimą.

Absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Kovos su ISIS strategijos kontekste labiausiai išsiskiria du kandidatai. Vienas jų – Respublikonų partijos kandidatas R.Paulas. Jis ne tik pasisako prieš bet kokį JAV pajėgų dislokavimą Sirijoje ir Irake, bet ir kaltina agresyvesnius savo partijos bendražygius padėjus susiformuoti šiai teroristų grupuotei: „ISIS egzistuoja ir stiprėjo dėl „vanagiškos“ mūsų partijos narių politikos, jie tiekė ginklus [Sirijos sukilėliams], kurių dauguma buvo susigrobta „Islamo valstybės“. Tie patys aršesni politikai norėjo bombarduoti Assadą, tai būtų tik palengvinę „Islamo valstybei“ darbą.“

Kitas kandidatas į JAV prezidentus, nurodantis JAV užsienio politiką kaip faktorių, padėjusį susiformuoti „Islamo valstybei“, yra B.Sandersas. Garsiai pasisakęs (ir dabar tą patį tvirtinantis) prieš JAV invaziją į Iraką 2003-iaisiais, B.Sandersas teigia, jog ši invazija ir po jos prasidėjęs regiono destabilizavimas lėmė tokių grupių kaip ISIS susiformavimą. Gal kiek keista tai, kad ir B.Sandersas, ir R.Paulas vis dėlto pasisako už oro antpuolių “Daesh” užgrobtose teritorijose tęsimą. Tad absoliučiai visi kandidatai į prezidentus akcentuoja karinį šios problemos sprendimą.

Debatų temos ir jų stygius

Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Tikriausiai vienas didžiausių dviejų partijų kandidatų skirtumų kol kas yra jų požiūris į klimato kaitos problemą: demokratų kandidatai klimato kaitą laiko spręstina ir svarbia problema, o respublikonų kandidatų pozicijos svyruoja nuo klimato kaitos neigimo apskritai (B.Carsonas, D.Trumpas, R.Santorumas, Mike Huckabee) iki jos pripažinimo problema ir stabdymo iniciatyvų įvardijimo (Johnas Kasichas, Chrisas Christie). Įdomu tai, kad respublikonų kandidatų debatuose klimato kaita nėra minima pačių CNN debatų vedėjų: jie kandidatų neklausė apie klimato kaitą net po ką tik įvykusios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Paryžiuje. Čia aiškėja pačios žiniasklaidos korporacijų vaidmuo formuojant nuomonę ne tik kasdienėmis žiniomis, bet ir parenkant debatų temų spektrą.

Taigi ir respublikonų, ir demokratų debatuose svarbu ne tik tai, apie ką kalbama, bet ir tai, apie ką nekalbama. Klimato kaita kaip didžiulis klaustukas tebekybo virš respublikonų.

Be to, yra daugybė įvairiausių užsienio politikos temų, kurios dar nebuvo minimos ar akcentuotos nė vienos partijos kandidatų. Tai ir pozicija Izraelio atžvilgiu, situacija Libijoje, tarptautinė prekyba, Europos Sąjungos ir JAV susitarimas dėl transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP), JAV santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje ir aibė kitų.

Žinoma, diskutuoti visomis užsienio politikos temomis tiesiog neįmanoma, bet įmanoma jas išplėsti už kovos su „Islamo valstybe“ ir terorizmu ribų.

Kas turi paaiškėti ateityje

Dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti.

Apžvelgiant šią, pirminę, JAV prezidento rinkimų stadiją, peršasi pora išvadų. Pirmoji – dėl šalies vidaus politikos smarkiai nesutariantys demokratai ir respublikonai kai kuriais užsienio politikos klausimais nesiskiria tiek daug, kaip galima būtų manyti. Vidaus politikos temos – abortai, imigracija, socialinė politika ir kitos – skiria šių partijų kandidatus vieną nuo kito gana ryškiai, o štai kovos su „Islamo valstybe“ siūlomoje politikoje nematome nė vieno kandidato, pasisakančio už karinių veiksmų Sirijoje ir Irake stabdymą.

Kaip taikliai pažymi garsus JAV mokslininkas ir politikos veikėjas Noamas Chomsky, D.Trumpo, iš kurio tiesmukiškų, seksistinių ir konkretesniais skaičiavimais nepagrįstų pasisakymų dažnai šaiposi žiniasklaida ir kiti rinkimų kandidatai, politika nesiskiria nuo kitų jo partijos kandidatų taip smarkiai, kaip pastarieji ją kartais pristato.

Kita išvada – aiškesni visų kandidatų skirtumai išryškės ateityje, jiems diskutuojant iki šiol neakcentuotais užsienio politikos klausimais. JAV vaidmuo tarptautinėje ginklų prekyboje, TTIP, JAV santykiai su Saudo Arabija ir šios šalies vaidmuo kovoje su „Islamo valstybe“ ir konflikto Jemene atžvilgiu, JAV nepilotuojamų lėktuvų politika, šalies bendradarbiavimas su Kinija ir virtinė kitų užsienio politikos klausimų gali padėti atsakyti ir į kitą klausimą – kokio platumo užsienio politikos spektras iš tikro reprezentuojamas šalies prezidento rinkimuose?

N.Chomsky ne viename savo interviu yra sakęs, kad politinis spektras JAV politikoje nėra siauras, kaip kartais kritikuojama. Jis platus, tačiau prasideda nuo centro ir tęsiasi iki beveik iš to spektro iškrentančios ekstremalios dešinės. Na, o kaip yra iš tikrųjų, parodys 2016 metai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 22 d.

V.Nuland ir L.Linkevičius / URM nuotr.

Saugumo ekspertų “Sniego susitikime” dalyvaujanti JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Victoria Nuland davė interviu BNS. Diplomatus dažnai sunku suprasti, nes jie mėgsta kalbėti tarp eilučių, todėl pateikiame 5 “išgrynintus” vienos aukščiausių JAV diplomatijos pareigūnių teiginius:

1. Lietuva neturėtų, ko skųstis.

Atsakydama į klausimą apie būsimą NATO viršūnių susitikimą ir kaip tai dar sustiprins Baltijos valstybių saugumą, V.Nuland pareiškė, kad JAV laikosi ankstesniame NATO viršūnių susitikime Velse duotų pažadų ir išvardino įgyvendintus darbus, tarp jų – rotuojamų 150 amerikiečių karių.

2. Kitos NATO šalys turėtų taip pat aktyviau įsitraukti į Baltijos šalių saugumo užtikrinimą.

Šalių NATO rytiniame pakraštyje taip pat prašome pagalvoti, kuo jos gali prisidėti prie situacijos Pietuose.

“Klausiame, ar gali prisidėti dar vienas sąjungininkas su reguliariomis rotacijomis, ir kaip galime sujungti šias kuopas, kad bendras rezultatas būtų pajėgų batalionas bet kuriuo konkrečiu metu”, – BNS teigė diplomatė.

3. Lietuva ir kitos Baltijos bei Rytų Europos valstybės neturėtų galvoti vien tik apie save.

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja priminė naujosioms NATO valstybėms, kad saugumo iššūkių netrūksta ir kitose pasaulio vietose. “Šalių NATO rytiniame pakraštyje taip pat prašome pagalvoti, kuo jos gali prisidėti prie situacijos Pietuose”, – teigė ji, turėdama omeny tiek įvykius Sirijoje, tiek pabėgėlių krizę.

Diplomatė taip pat paminėjo, kad “svarbu ne tik tai, kad amerikiečiai ateitų ginti Lietuvos, bet ir tai, kuo Lietuva prisideda prie visų mūsų saugumo.”

4. Rusija – sustabdyta.

Pasak V.Nuland, Vašingtonas tiki, kad po Krymo okupacijos sugebėjo atgrasyti Maskvą nuo naujų avantiūrų Rytų Europoje, o dėl Sirijos – tarp Rusijos ir JAV vyksta dialogas diplomatijos vadovų lygmenyje, bet kol kas nieko kažko naujo.

5. Ukrainos likimas – daug klaustukų.

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja, kalbėdama apie padėtį Ukrainoje ir Minsko susitarimus pažymėjo, kad net pirminiai susitarimų punktai, nuo kurių reiktų pradėti taikos procesą, neįgyvendinti, todėl “visi turime dirbti”.

Interviu skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

Paskutinis JAV prezidento Baracko Obamos metinis pranešimas išsiskyrė dviem aspektais: savo sėkmingai įgyvendintų planų paminėjimu ir optimizmu dėl Amerikos ateities. Vis dėlto ne visi tokie optimistiški, kaip B.Obama.

Buvęs JAV viceprezidento Dicko Cheney patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Hannahas teigia, kad B.Obamos vadovavimas buvo nevykęs. Ekspertas straipsnyje “Foreign Policy” argumentuoja:

1. 2009 m. B.Obama pranešė, kad sustiprins JAV pajėgas Afganistane 30 tūkst. žmonių, bet kartu pranešė, jog išves jas per 18 mėnesių, nepriklausomai nuo rezultatų. Nors B.Obama dabar atsisakė pažado išvesti visas JAV pajėgas iki baigsis jo kadencija, Afganistane turėtų likti tik juokingai mažai – 5,5 tūkst. karių. Tuo metu Talibanas kelia didžiausia grėsme nuo 2001 m. “Al Qaeda” taip pat kelia galvą, o ir Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”) plečia įtaką ten.

2. Libija turėjo būti B.Obamos politikos “lyderiauti iš už nugaros” arba  išmaniai naudotis Amerikos kietąja galia pavyzdys. Priskyrus lyderystę prancūzams ir britams, JAV karinės oro pajėgos suvaidino lemiamą vaidmenį nuverčiant Muammaro Gaddafio režimą. B.Obama paskelbė pergalę ir paliko mūšio lauką taip greitai, kaip tik galėjo. Įsigalėjo chaosas. Žlugusioje valstybėje dominuoja džichadistai, planuojantys atakas Europoje.

"Scanpix" nuotr.

3. Irake ir Sirijoje – dar blogiau. Išvesdamas pajėgas iš Irako B.Obama absurdiškai deklaravo, kad “karą baigiame ne galutiniame mūšyje, bet galutiniame žygyje namo.” Pasakykite tai kariams, kurie sugrįžo į Iraką 2014 m., kad užkirstų kelią Bagdado žlugimui ir atkovotų teritorijas, kurios jau buvo laimėtos amerikiečių krauju.

4. Tuomet – nesuvokiamas, net siurealus atsitraukimas nuo “raudonos linijos” Sirijoje, kai Bashiro al Assado režimas panaudojo dujas prieš savo tautiečius ir liko nenubaustas.

"Scanpix" nuotr.

5. Karas su ISIS be antžeminių pajėgų dislokavimo po 18 mėnesių liepsnoja toliau. Priešas išplito per kelias šalis ir kontinentus. Pirmą kartą per keturis dešimtmečius Rusija sugrįžo į Artimuosius Rytus, Europa – ant katastrofos ribos dėl didžiausios pabėgėlių krizės nuo Antrojo pasaulinio karo metų, o teroro išpuolių grėsmė didesnė nei bet kada nuo Rugsėjo 11-osios.

6. B.Obamos valdymo metu JAV kariniai pajėgumai buvo sistematiškai mažinami ir išaugo rizika įgyvendinti misijas ateityje. Kariuomenės pasirengimas degradavo iki istorinių žemumų - tik trečdalis brigadų laikomos pasirengusios mūšiui. Oro pajėgos – ne tik mažesnė, bet ir senesnės nei bet kada.

"Scanpix" nuotr.

7. Pasauliui aižėjant per siūles, JAV lyderystė ir patikimumas atsidūrė mirties spiralėje, o priešininkai daro išvadą, kad atidarytas “Pax Americana” medžioklės sezonas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

"Scanpix" nuotr.

“Foreign Policy” pateikiamas profesoriaus straipsnis, kuriame įvardijamas 5-tukas dalykų, kuriuos privalo išmanyti būsimasis JAV prezidentas (ir tikėtina kitų šalių vadovai).

Dalis kandidatų į JAV prezidentus, pvz., Donaldas Trumpas, mano, kad prezidentui užteks apsistatyti savo reikalą išmanančiais profesionalais. Tačiau negali suburti geros žmonių komandos, jei neturi supratimo, ką jie turi daryti. Kita vertus, prezidentui nebūtina įsiminti visų pasaulio lyderių vardus ar suprasti kiekvieną sutartį, kurią JAV ratifikavo.

Vis dėlto prezidentas privalo suvokti kelis paprastus šiuolaikinės užsienio politikos dalykus ir užsienio politikos procesus, kad sugebėtų reaguoti esant nenumatytoms situacijoms, atskirti blogą patarimą nuo gero ir kurti ilgalaikio poveikio strategijas.

Taigi, prezidentas privalo žinoti:

"Scanpix" nuotr.

1… geopolitikos ABC.

Negalima sėkmingai vadovauti užsienio politikai, jei neturite geopolitikos pagrindų. Vykdyti užsienio politiką ir naudotis negirdėtomis idėjomis apie esmines tarptautinės politikos jėgas yra tas pats, kas konstruoti lėktuvą, neatsižvelgiant į gravitaciją. Neklausykite tų, kurie teigia, jog tarptautinė politika tėra blogis prieš gėrį, neišvengiamas civilizacijų susidūrimas ar Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.

Kalbant konkrečiai, prezidentas turi žinoti, ko siekia kitos valstybės ir tai, kad jos retai elgiasi iš altruistinių ir kilnių paskatų. Saugumas – tai pagrindinis daugumos valstybių rūpestis. Net didžiosios valstybės jautrios teritoriniais klausimais ir visada nerimauja, jei kažkas vyksta jų kaiminystėje. Jei JAV ir ES diplomatai tai suvoktų, tuomet jie nebūtų tokie nustebę dėl Rusijos kieto elgesio Ukrainoje, Gruzijoje ir Sirijoje.

Prezidentas, kuris supranta geopolitiką, suvoks tikrąjį Amerikos išskirtinumą. Tai nėra JAV konstitucija, kultūra ar gebanti integruotis visuomenė. Išskirtinumas – tai JAV saugumo laipsnis, kurį suteikė Amerikos geografinė izoliacija. Neturėdama šalia galingų priešų JAV gali sakyti kitoms valstybėms, kaip elgtis, kištis į kitų šalių reikalus ir įsitraukti į įvairius idealistinius “kryžiaus žygius”.

Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Tuo metu kitos šalys susiduria su pavojais, kuriuos JAV gali ignoruoti. Dalis valstybių dėl to tikisi JAV paramos, bet kita dalis – baiminasi, kad JAV lyderiai gali kelti joms grėsmę. Ir net jei prezidentas įsivaizduos, kad elgiasi iš pačių kilniausių paskatų, jis turi suprasti, kad kitos šalys tikrai nemanys taip pat. Nesvarbu kiek kartų JAV pareigūnai sakys Rusijai, kad NATO nėra grėsmė Maskvai, ši netikės. Nesvarbu kiek amerikiečiai tikins, kad JAV buvimas Azijoje nėra nukreiptas prieš Kiniją, Pekinas vis tiek įžvelgs grėsmę.

Prezidentas, kuris to nesuvokia, kaltins kitų šalių lyderius paranoja ar dar kažkuo, vietoj to, kad įžvelgtų neišvengiamai konkurencinę tarptautinės politikos prigimtį. To pasekmės: kuo Amerika labiau įsitrauks į pasaulio reikalus, tuo kitos šalys aktyviau ieškos būdų tam sutrukdyti ar užkirsti kelią. Jos bandys kurti sąjungas, įsigyti masinio naikinimo ginklų ir remti įvairias ekstremistines organizcijas.

Net artimi JAV sąjungininkai gali sunerimti dėl to. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas Jacques Chiracas buvo teisus besipriešindamas JAV invazijai į Iraką, nes baiminosi pasekmių, tokių kaip išpuoliai lapkričio 13 d. Paryžiuje.

Galiausia, geopolitiką suvokiantis prezidentas nenustebs, kad kitos valstybės bando išnaudoti JAV. Valstybės yra savanaudiškos ir jei JAV yra tiek kvailos, kad prisiima daug papildomos naštos, sąjungininkai nebus kvaili nepasinaudoti tuo.

Jei kitas prezidentas nori gauti daugiau naudos iš JAV sąjungininkų, jis turės žaisti kietai ir duoti mažiau, vietoj to, kad mėgautųsi lyderio titulu ir bandytų viską išspręsti pats.

"Scanpix" nuotr.

2… karinės galios poreikį ir limitus.

Net didžiausi pacifistai suvokia, kad karinė galia tebėra svarbiausia šiandienos pasaulyje. Tačiau kartu būtina suvokti, ką karinės pajėgos gali ir kokius pavojus kelia jų panaudojimas.

Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Iš Holivudo filmų galima susidaryti vaizdą, kad JAV kariuomenė turi magiškų galių dėl technologijų ir didvyriškumo. Iš dalies tai tiesa, bet kariuomenė tėra bukas instrumentas, kurio panaudojimo pasekmes sunku nuspėti. Klaidos, netikėtumai ir “karo rūkas” sutrikdo net ir geriausius planus bei sukelia atoveiksmius, kurių niekas negali suplanuoti. Eiti į karą – tai tarsi atidaryti Pandoros skrynią, paleidžiant visus demonus, kurie ten slepiasi.

Dar daugiau, karinė jėga gali sunaikinti, bet ne kurti. Režimo nuvertimas sunaikina ir pagrindinius mechanizmus, kurie palaikė tvarką, bei įvardina nugalėtojus bei pralaimėtojus, kurie nenori susitaikyti su tokiu likimu. Užkariautojai retai supranta visuomenes, kurias jie bando valdyti, o didesnis jėgos panaudojimas sukelia didesnį pasipriešinimą.

3… kad net ir patikimiausi žmonės ne visada sakys teisybę.

Nepaisant politinių pažiūrų, žmonės vykdomojoje valdžioje turėtų veikti kaip viena komanda. Jie visi nori, kad JAV būtų saugesnės ir klestėtų. Tad nenuostabu, kad naujasis prezidentas įsivaizduoja, jog jo pavaldiniai teiks jam tikslią informaciją, nešališką analizę ir nuoširdžius patarimus, kad jis galėtų priimti teisingą sprendimą.

Prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa.

Deja, Vašingtone taip reikalai nevyksta. Vyriausybės pareigūnai, galbūt, ir yra lojalūs JAV, bet jie atstovauja įsigalėjusiai biurokratijai ir turi savų interesų. Nepavykus vienam ar kitam projektui kiekvienas bandys kaltinti kažką kitą. Per vidinius debatus, kiekvienos nuomonės šalininkai pateikia savo analizes, kad Baltieji rūmai priimtų jiems palankų sprendimą. Didžiulė biurokratijos mašina valdo informacijos srautus, kurie pasiekia prezidentą, todėl visada išlieka pavojus, kad šalies vadovas gali būti valdomas iš apačios.

Tad prezidentas privalo būti skeptiškas viskam, ką jo pavaldiniai sako ir greitai atskleisti, kuri iš jų informacija prasilenkia su tiesa. Puiki mintis prezidentui karts nuo karto susitikti su ne Baltųjų rūmų tarnautojais, pašaliniais, kurie nesutinka su vykdoma politika, vien tam, kad gautų šiek tiek šviežesnių minčių.

4… kad egzistuoja didelis skirtumas tarp “skubu” ir “svarbu”.

Pagrindinis iššūkis JAV yra jų ambicija, kad niekas kitas negali bandyti pakeisti kažko kiekviename pasaulio kampelyje. To išdava: JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

JAV užsienio politikos dienotvarkė yra nuolat perkrauta ir bet kokius prioritetus į šalį nustumia aktualijos.

Didžiosios žiniasklaidos kompanijos dar labiau apsunkina reikalą, sprogdindamos vis naujus skandalus, kad tik išlaikytų skaitytojų/žiūrovų/klausytojų dėmesį. Nei vienas prezidentas negali išvengti įvykių spaudimo, bet protingas prezidentas turi surasti būdą, kaip ir toliau laikytis savo dienotvarkės, nepaisant neišvengiamų netikėtumų. Tai visai nereiškia, kad būtina padaryti labai daug, nes administracijai reikia laiko ir gebėjimų atitinkamai reaguoti į netikėtus įvykius.

5… kokia mirtina yra baimės ir puikybės kombinacija.

JAV prezidentas yra didžiulės nacionalinio saugumo biurokratijos viršūnėje. Didelė dalis jo darbo yra įsivaizdavimas visų blogų dalykų, kuriuos kažkas gali įgyvendinti JAV. Kartu prezidentas valdo galingus užsienio politikos instrumentus: nuo diplomatijos iki sankcijų ar grasinimų panaudoti karinę jėgą. Kas nutinka, kai tie du faktoriai susijungia: pavojaus jausmas ir galimybė ima veikti su didžiule jėga? Atsakymas: nieko gero.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”.

Pažiūrėkite į pastaruosius 20 metų ir suprasite, kad didžiausias žaizdas JAV padarė pati sau. Tai, ką “Al Qaeda” padarė Rugsėjo 11-ąją, buvo labai blogai, bet sprendimas nuversti Saddamą Husseiną ir okupuoti Iraką kainavo ženkliai daugiau. O tai nutiko, nes prezidentas buvo įsitikinęs, kad 1) Irakas – didelė, neišvengiama ir auganti grėsmė; 2) S.Husseino nuvertimas bus lengvas su pozityviomis toli sekančiomis pasekmėmis. Prezidentas George’as W.Bushas buvo tuo pat metu ir įbaugintas, ir per daug pasitikintis – mirtina kombinacija.

Labiausia kitam prezidentui reikia skambučio galvoje, kuris suskambėtų, kai jo patarėjai, vietos interesų grupės, užsienio sąjungininkai ar politiniai priešininkai pradės kalbėti apie didelį ir augantį pavojų, o kartu aiškins, kad šis pavojus gali būti pašalintas niekam nuo galvos nenukritus net plaukui.

Jei problema yra didelė, jos lengvai nepavyks išspręsti, todėl visi prezidentai turėti savyje “nesąmonių detektorių”, kad apsigintų nuo tų, kurie žada jiems didelį apdovanojimą už mažai ar visai jokių pastangų.

“Ar šie išminties patarimai užtikrins užsienio politikos sėkmę? Sunkiai. Gera naujiena, jei esate amerikietis, yra ta, kad mūsų nacijos likimas šiuo metu nepriklauso nuo ypač efektingos užsienio politikos, nes paprasčiausia Jungtinės Valstijos yra žymiai stipresnės ir saugesnės nei kita kokia didžioji galybė. Ir bežiūrint į sąrašą žmonių, kurie dabar bando tapti prezidentu, ši mintis mane labai ramina”, – baigia savo tekstą Harvardo profesorius S.M.Waltas.

Visą originalų straipsnį skaitykite čia