Nuo pat krizės pradžios JAV pasirinko ekonomiškai destruktyvią strategiją, kurios esmė yra mėginti atidėti ekonomines problemas rytojui arba perkelti jas ant užsienio partnerių pečių.

Vos tik ima rimti margaspalvių popierėlių (dažniau vadinamų pinigais) lietus, turėjęs gesinti visas JAV ekonomines problemas, aiškėja, kad popieriaus magija nepadės išspręsti pernelyg realių šalies ūkio bėdų. Vis dėlto JAV centrinis bankas, vadovaudamasis Keinso teorija ir, žinoma, Einšteino beprotystės apibrėžimu, ketina vėl imtis analogiškų kvazifiskalinio kiekybinio skatinimo priemonių, vis tikėdamasis teigiamo rezultato.

Nuo pat krizės pradžios JAV pasirinko ekonomiškai destruktyvią strategiją, kurios esmė – mėginti atidėti ekonomines problemas rytojui arba perkelti jas ant užsienio partnerių pečių. Taip pat niekam ne paslaptis, kad Amerikos “draugelių kapitalizmas” (crony capitalism) krizės akivaizdoje susitelkė pirmiausia stambiojo finansinio kapitalo, o ne ekonominės sistemos ir visuomenės gerovės gelbėjimui.

Yra viena mažytė bėda – nesprendžiamos problemos pasižymi bjauriu dėsningumu ilgainiui didėti. Tai štai Amerika su savo išaugusiomis problemomis yra viena svarbiausių grėsmių tvariam pasaulio ekonomikos atsigavimui. Tiesa, ir kituose pasaulio regionuose yra dešimtys bręstančių labai rimtų problemų, ir kone kiekviena iš jų gali sukelti antrąją, daug didesnę nei prieš porą metų, krizės bangą. Apskritai pasaulio ekonomika yra tarsi eižėjantis užtvankos mūras, kurį bandoma išsaugoti tvirtinant plastilinu, lipniomis juostomis, užkalbėjimais ir dar papildomai pilant vandens aukštupyje.

Bet pamėginkime konkrečiau panagrinėti, kodėl atsinaujinanti krizė Jungtinėse Valstijose ir jų ekonominė politika, tikėtina, bus tas lemtingas užtvankos plyšys. Pats svarbiausias ekonominis reiškinys, nuo kurio reikia pradėti nagrinėti šią pasaulinę krizę, yra kreditas, nes būtent perteklinis skolinimasis sukėlė krizę, o su ja kovoti siekiama, žinoma, toliau skolinantis. Skolinimasis išties nepaprastai galingas finansinis instrumentas, nes leidžia it burtininko lazdelės mostu “spręsti” einamąsias problemas ar “kelti” visuomenės ekonominės gerovės lygį. Taigi skolindamasi JAV vyriausybė pastaraisiais dešimtmečiais sėkmingai didino savo karinę galią ir geopolitinę įtaką, plėtė valdžios sektorių, kūrė brangią socialinės apsaugos ir pensijų sistemą. Nereguliuojamo, pigaus ir nusikalstamai neatsakingo kreditavimo sąlygomis JAV eilinis pilietis įgavo galimybę turėti tokį būstą, kokio antraip niekada nebūtų galėjęs sau leisti.

Maža to, finansų industrija sudarė idealias sąlygas būsto paskolų turėtojams realizuoti užstatyto būsto vertės prieaugį ir už papildomus kreditus dar daugiau vartoti. Dirbtinai išsipūtus vartotojo perkamajai galiai suklestėjo daugybė pramonės šakų, pradedant gyvenamojo būsto statyba, finansiniu tarpininkavimu, baigiant prekyba, restoranų ir pramogų verslu.

Apgaulingi skolinimosi stebuklai

Apskritai skolinimasis išties darė stebuklus, ir pastarieji du dešimtmečiai JAV neretai buvo vadinami didžiosios stabilizacijos laikotarpiu. Nenuostabu, kad JAV ekonominės politikos formuotojai, ypač Alano Greenspano vadovaujamas centrinis bankas, įtikėjo savo antgamtiniais gebėjimais saugiai vairuoti neskęstantįjį Amerikos ekonomikos “Titaniką”.

Remiantis nelogiškai matematizuota, “aukštąja” ekonomikos teorija, įtikėta rinkų gebėjimu tiksliai įvertinti visas rizikas – įsibėgėjo kredito dereguliavimo procesai bei skolinimo sekiuritizacija, t.y. didmeninis skolų vertimas vertybiniais popieriais, daugelį kartų padidinantis bankų skolinimo pajėgumus ir suteikiantis galimybę parduoti skolas mažiau apie rizikas informuotiems investuotojams. Kaip žinome, pašėlusi puota tęsėsi iki 2007 m., t.y. tol, kol buvo realios galimybės Amerikos vartotojui naudoti savo brangstantį būstą kaip bankomatą. Pasikeitus kainų tendencijoms būsto rinkoje, žiauriai sumenko gyventojų galimybės toliau skolintis, ir staiga kilo trilijonų dolerių vertės klausimas: kas už visa tai mokės?

Klausimas, kas už tai mokės, yra visai netikęs, neprograminis. Mat ekonominės politikos formuotojų vadovėliuose atsakymų į tokius klausimus nėra. Pradinė visų ekonominės politikos formuotojų – nuo Lietuvos iki Amerikos – reakcija į krizę buvo grynai refleksinė. Skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius. Tad kol privataus sektoriaus kreditavimas stagnavo, per trejus krizės metus JAV bendroji valdžios skola padidėjo daugiau nei dvigubai, iki 13,7 trln. dolerių (arba 94 proc. BVP).

Iki daugiau nei 10 proc. BVP išpūstas biudžeto defiticitas, didelės tikslinės bankų ir verslo gelbėjimo programos, išplėsta socialinė parama bedarbiams ir skurstantiesiems, beveik iki nulio sumažinos centrinio banko skolinimo normos, daugiau kaip trilijono dolerių vertės kiekybinio skatinimo programa, kurią įgyvendindamas centrinis bankas pirko blogą turtą iš JAV bankų bei vyriausybės obligacijas, – visa tai padėjo pasiekti trapią laikiną stabilizaciją. Tačiau kosminiu greičiu didėjančio valdžios skolinimosi sunokinti žalieji daigai, kaip ir reikėjo tikėtis, vėl vysta. Ne, nieko dramatiško makroekonomikos srityje lyg ir nevyksta: daug ekonomistų, skaitančių ekonomikos atsigavimo ženklus, netgi įžvelgia tą išganingąją V formos raidos perspektyvą.

Atgaivintas finansinis burbulas

Dėl vieno galime būti tikri: kažkieno geras gyvenimas skolon, kaip ir nemokami pietūs, kažkam vis tiek kainuoja. Tik šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje kainuoja anaiptol nebūtinai vien naudos gavėjui. Amerika daugelį metų skolintais pinigais finansavo savo vartojimą, išlaikydama labai aukštus gerovės standartus. Antra vertus, dėl šiltnamio sąlygų, sudarytų prociklinėms ir spekuliatyvinėms veikloms, JAV ekonominių veiklų struktūra išsikreipė, o gamybinis pajėgumas pastaraisiais dešimtmečiais degradavo gamybą perkeliant į kitas šalis. Antai dirbančiųjų gamybos srityje (įskaitant statybos sektorių) sumažėjo nuo 31 proc. visų dirbančiųjų 1970 m. iki 14 proc. šiuo metu.

Ūkiui pasiekus perteklinį įsiskolinimą ir dėl to nukritus visuminei paklausai, daug bumo metais išplėtotų prociklinių veiklų neišvengiamai tapo perteklinės – nuo recesijos pradžios čia užimtų žmonių sumažėjo daugiau kaip septyniais milijonais, nedarbo lygis staiga šoktelėjo iki 10 proc., o realistiškesnis nedarbo lygis, įtraukiantis nusivylusius bedarbius ir dėl ekonominių priežasčių ne visą darbo dieną dirbančiuosius, svyruoja arti ekonominės depresijos sąlygas atitinkančių 17 proc. aukštumų.

Taigi jei makroekonominiu požiūriu kreditas yra priemonė iš oro sukurtais pinigais paskatinti visuminę paklausą ir ūkio plėtrą, tai, kaip matome, neatsakingo jos naudojimo socialinės pasekmės būna skaudžios.
JAV bedarbiai ar sumažintas algas gaunantys darbuotojai yra anaiptol ne vieninteliai, mokantys už praeities ekonominius nesubalansuotumus. Finansų rinkos dalyviai, pirmiausia netvarią amerikietišką svajonę tiesiogiai kreditavę bankai, bet taip pat būstu garantuotų ir kitų išvestinių finansininių instrumentų turėtojai, pensijų fondai, JAV vyriausybės obligacijų turėtojai ir net paprasčiausi investuotojai į akcijų rinką – vieni daugiau, kiti mažiau nukentėtų, jei su JAV nekilnojamojo turto rinka susietas toksiškas finansinis turtas būtų teisingai įvertinas. Aišku, tokiu atveju pasaulinėje finansų rinkoje liktų labai mažai sveikųjų.

To neatsitiko, nes nuo krizės pradžios JAV vyriausybė įgyvendino maždaug 4,5 trln. dolerių fiskalinį stimulą, o JAV centrinis bankas organizavo dar maždaug 1,5 trln. dolerių kvazifiskalinį skatinimą, siekė pakelti finansinio turto vertę, sumažindamas palūkanų normas bei imdamasis įvairių herojiškų rinkos manipuliavimo veiksmų.

JAV vyriausybės ir centrinio banko vykdomas rinkų gelbėjimas išties lėmė dramatišką pasaulio finansų rinkų atsigavimą per pastaruosius pusantrų metų ir de facto atgaivintą finansinį burbulą, o krizę sukėlę ir išgelbėti JAV bankai vėl dalijo darbuotojams rekordines premijas. Bet ar skolininkų ir finansų sistemos gelbėjimas iš oro sukurtais pinigais iš tiesų didina skolininkų gebėjimą grąžinti tikras skolas? Nelabai.
Kiekybinio skatinimo pinigai nusėdo bankuose perteklinių rezervų forma ir nepasiekė namų ūkių ar verslo, nes bankai nenori kredituoti, o vyriausybė prisiskolintais pinigais daugiausia kompensavo smukusias mokestines pajamas bei didino socialines išmokas. Verslo skatinimo ir darbo vietų kūrimo programos buvo iš esmės niekinės. Labiausiai norėta, kad daugiatrilijononis ekonomikos gelbėjimas vėl užkurtų JAV ekonomikos variklį. Variklis neatgijo.

Antra vertus, be galo sunku patikėti, kad tarp vadinamųjų keinsistų būta tokių svajoklių, gal net sakytume – lunatikų, kurie galėjo iš tikrųjų tikėti, kad per metų metus visiškai išbalansuota ekonomika imtų rodyti gyvybingumo ženklus be jokio struktūrinio persitvarkymo, o tiesiog reaguodama į fiskalinį ar monetarinį stimulą. Taigi rezultatas toks, kad už keletą riebių trilijonų dolerių porą metų išlaikyta status quo ir “nusipirktas” netvarus bei tikrojo ūkio pajėgumo neatitinkantis BVP rodiklis.

Kadangi neįgyvendinta jokių rimtų struktūrinių reformų finansų sektoriuje ar realioje ekonomikoje, pinigai yra tarsi įsiurbti į juodąją skylę, šalies įsiskolinimas padidėjęs, šalies finansinių įsipareigojimų nevykdymo rizika – taip pat.

Priešingai nei Europoje, savanoriško diržų veržimosi kelias JAV niekada rimtai nebuvo svarstomas. Atvirkščiai, elgiamasi taip, tarsi rytojaus iš viso nebūtų.

JAV pasirinko kitą kelią – jos toliau kosminiais tempais skolinasi, spausdina pinigus ir taip be skrupulų kasasi po savo valiutos pamatais.

Vis dėlto ekonomikos teorija sako, kad didelių struktūrinių problemų nepavyks išspręsti pasitelkus magiškuosius spausdintuvus. Neatsakingi JAV veiksmai galiausiai sukels rinkose tam tikrą struktūrinį lūžį.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas mano, kad užsienio politikoje didelę reikšmę turi asmeniniai santykiai tarp valstybių vadovų ir pažymi, jog būtent tai žymiu mastu lėmė “perkrovos” su JAV sėkmę.

“Akivaizdu, jog “perkrovos” su JAV sėkmė daug kur susijusi su tuo, kad susiklostė geri santykiai su prezidentu Obama, asmeniniai santykiai”, – sakė D.Medvedevas susitikime su Miuncheno konferencijos saugumo politikos klausimais išvažiuojamojo posėdžio dalyviais.

Drauge jis pabrėžė, jog “tai ne viskas užsienio politikoje”, bet patikslino, kad asmeniniai santykiai daug kur padeda surasti sprendimus įvairiais klausimais.

D.Medvedevas pabrėžė, jog kiekvienas prezidentas vykdo savo užsienio politiką, ir pridūrė, kad Rusijos “prioritetai yra tie patys, kaip ir anksčiau”, bet “kai kurie dalykai užsienio politikoje keičiasi”.

“Tai galima pavadinti modernizavimu. Todėl, aš manau, reikia tiesiog mokėti girdėti vienas kitą ir plėtoti gerus santykius”, – sakė prezidentas.

Valstybės vadovas pridūrė negalįs kalbėti apie sėkmingą ekonomikos modernizavimą šalyje. Jis taip pat pažymėjo, kad tam tikri institutai dirba, “šis procesas pradėtas”.

Jungtinėse Valstijose kelių mirties nuosprendžių vykdymas buvo atidėtas dėl to, kad šalyje trūksta natrio tiopentalio, medžiagos kuri naudojama mirties bausmei įvykdyti, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

Vienintelė medžiagos gamintoja Jungtinėse Valstijose teigia, kad naujos dozės bus pagamintos ne anksčiau kaip 2011 metų pradžioje.

Natrio tiopentalis drauge su pankuroniu ir kalio chloridu naudojamas 34-iose JAV valstijose, kur leista vykdyti mirties bausmę.

Per artimiausius keturis mėnesius devyniose JAV valstijose numatyta įvykdyti 17 mirties nuosprendžių suleidžiant mirtinas dozes.

Natrio tiopentalį gaminanti bendrovė “Hospria” teigia, jog dėl medžiagos stygiaus kalti į jos sudėtį įeinančių pradinių medžiagų tiekėjai.

“Mes darome viską, kas įmanoma, kad kuo greičiau atnaujintume tiekimus savo klientams”, – pareiškė bendrovės “Hospria” vadovas Danas Rosenbergas (Denas Rozenbergas).

Anksčiau bendrovė davė suprasti, jog jai nepatinka sumanymas naudoti jos produktus ne žmonėms gydyti, o juos žudyti.

Oficialūs asmenys Kalifornijoje praneša, kad pirmasis per ketverius metus mirties nuosprendžio įvykdymas šioje valstijoje vyks ketvirtadienio vakarą, kaip ir buvo numatyta anksčiau.

Vienintelės Kalifornijoje esančios natrio tiopentalio dozės galiojimo laikas baigiasi penktadienį.

Kitų mirties nuosprendžių vykdymą teks atidėti, kol bus gauta nauja medžiagos siunta.

Oklahomos valstijoje rugpjūtį teko mirties nuosprendžio vykdymą atidėti, nes natrio tiopentalis jau baigėsi. Dėl tos pačios priežasties buvo atidėta mirties bausmė dviem nusikaltėliams Kentukio valstijoje.

Mažas natrio tiopentalio dozes chirurgai vartoja kaip nuskausminamąją priemonę, darydami Cezario pjūvius.

Šalyse, kur neuždrausta eutanazija, šiam tikslui taip pat vartojamas natrio tiopentalis, konkrečiai – Belgijoje ir Olandijoje jis rekomenduojamas, kad ligonius ištiktų mirtina koma. Medžiaga taip pat naudojama naminiams gyvuliams užmigdyti.

Europos Sąjungos vadovams reikia suvienyti pastangas gynybos srityje, kad galutinai karinėje srityje neatsiliktume nuo JAV ir Kinijos, pareiškė Prancūzijos gynybos ministras Herve Morinas (Hervė Morenas).

Prancūzijos spauda rašo, kad po neformalaus ES gynybos ministrų susitikimo Belgijoje H.Morinas pareiškė, kad jeigu Europos šalys neišmoks kartu dirbti karinėje srityje, po kelių dešimtmečių ES virs “bendru JAV ir Kinijos protektoratu”.

H.Morinas įsitikinęs, kad ES šalims būtina suvienyti pastangas gynybos srityje, “jeigu jos nori savarankiškai veikti tarptautinėje arenoje, o ne vaidinti pagal kitų valstybių jai parašytą scenarijų”.

Prancūzijos ministras mano, kad ES narės turi aiškiai nuspręsti, kokius gynybos klausimus tikslinga spręsti bendrai.

Dienraštis “Le Figaro” pažymi, kad dėl kilusios finansų krizės ES nenori skirti papildomų išlaidų gynybai. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija sumažino savo povandeninių atominių laivų skaičių, o Vokietija karines išlaidas sumažino 8 mlrd. eurų ir atsisako šaukimo į armiją.

Tuo metu, kai Vokietija užsienio politikos srityje vos nepuolė Rusijos glėbį, kitoms Rytų ir Centrinės šalims neliko nieko kito, kaip tik pulti į JAV glėbį. Politologo Kęstučio Girniaus įsitikinimu, JAV prezidento Baracko Obamos administracija daro net daugiau, kad užtikrintų Baltijos šalių saugumą.

„Prezidentės įsitikinimas, kad buvo rengiamas Lietuvai ir Vidurio Europos šalims nepalankus Rusijos ir Amerikos susitarimas, buvo pagrįstas klaidinga informacija“, – pirmadienį sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Kęstutis Girnius.

Taip politikos ekspertas komentavo prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimą, kad susitikti su JAV prezidentu B.Obama Prahoje šį pavasarį ji nevyko, nes manė, kad JAV ir Rusijos susitarimas dėl nusiginklavimo gali pažeisti Baltijos šalių ir Rytų Europos regiono interesus.

K.Girniaus įsitikinimu, „gandai ar įsitikinimai, kad vyks suokalbis, buvo klaidingi“. „Galbūt čia būtų pamoka prezidentei, kad darant tokį sprendimą kaip kelionė į Prahą, negalima pasikliauti vien gandais arba intuicijomis, ir galbūt būtų protingiau sekti protokolo, diplomatijos taisykles“, – sakė K.Girnius.

„Manau, kad prezidentei buvo suteikta klaidinga informacija ir, deja, ji pagal šią klaidingą informaciją ir elgėsi. Stebina tai, kad ji nepripažįsta, kad susitikimas nebuvo toks, kaip ji įsivaizdavo“, – pridūrė politologas.

Eksperto teigimu, vertinant šią situaciją kyla mintis, ar prezidentei nereikėtų praplėsti savo patarėjų gretų. Anot K.Girniaus, JAV ir Rusijos planai mažinti branduolinį arsenalą „tik padaro pasaulį saugesnį ir tikrai nepaveikia Rytų ir Vidurio Europos šalių saugumo“. K.Girnius pabrėžė, kad NATO kaip tik B.Obamai tapus prezidentu ėmėsi kurti Baltijos šalių gynybos planus.
„Praktiškai B.Obama daro daugiau negu daro G.W.Bushas. Prezidentė ir jos komanda neadekvačiai įvertino situaciją“, – sakė K.Girnius.

Apžvalgininko nuomone, Vašingtone „didelio pasitenkinimo nesukels“ ir prezidentės užuomina, kad V.Adamkaus prezidentavimo metais Lietuva buvo tapusi JAV politikos įkaite.

TV3 laida „Savaitė“ prezidentę cituoja:

Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad, jos nuomone, anksčiau mūsų šalis buvo panaši į JAV užsienio politikos įkaite. D.Grybauskaitė teigia, kad JAV išliks svarbi Lietuvos partnerė saugumo srityje ir NATO rėmuose, tačiau Lietuvos politikos daugiau nebediktuos.

Deklaruojate pasikeitusį Lietuvos požiūrį į Baltarusiją, į kaimyninę valstybę, tačiau štai Baltarusijos pareigūnai sulaiko Lietuvos policijos pareigūną su narkotikais. Visa tai labai panašu į provokaciją iš Baltarusijos pusės. Kaip jūs galvojate?

– Na, ar tai provokacija, dar laikas atsakys. Kuri pusė ir kas provokavo, taip pat atsakys laikas. Norėčiau tik paminėti, kad mūsų santykiai su Baltarusija vystosi tikrai dinamiškai gerąja linkme, ypač verslo santykiai. Mūsų verslo subjektai taip vadinami tikrai randa geresnes ir palankesnes sąlygas ten daryti verslą.

O mes turime antrą atvejį, kuomet buvo duotas geras ženklas – tai V. Uschopčiko byloje rimtas postūmis, apklausa. Na, ir dabar mūsų pilietis buvo atiduotas Lietuvai. Ir, aišku, bet kokiu atveju jau yra paskelbtas vidinis tyrimas, kurį atliks pats Policijos departamentas dėl šio įvykio.

Sakykite, jūs pati esate asmeniškai bendravusi su ponu A. Lukašenka? Ar jums jis kelia pasitikėjimą, nes, pavyzdžiui, Lietuvos diplomatai sako, kad Lietuva žaidžia stambų žaidimą tarp Baltarusijos ir Rusijos, neaišku, kuri pusė dar gali nugalėti?

– Na, tarp tų dviejų šalių mes mėginame nežaisti jokio žaidimo, bent jau aš norėčiau turėti objektyviai gerus santykius su visais kaimynais, kiek tai įmanoma, be jokio naivumo suprasdami situaciją ir sudėtingumą, galų gale istorinę patirtį. Bet tiek, kiek tai naudinga abiems pusėms turėti gerus santykius su visais kaimynais.

Apskritai santykiuose su Rusija viskas atrodė gana neblogai, tas vežėjų konfliktas buvo išspręstas, tarsi naujų konfliktų nebuvo, todėl kad jūs tarsi atsitraukėte nuo tos vadinamosios Rytų politikos. Šiek tiek šalčiau Gruzijos atžvilgiu elgiasi Lietuva, Ukraina kaip ir nebe mūsų, Moldova… Bet dabar parodė, kad jūs ir toliau tokios politikos laikykitės, tada gal ir nebus konfliktinės situacijos su Rusija…

– Aš į jokias derybas su jokia valstybe tikrai neisiu ir Lietuvai, kol aš būsiu prezidentė, nediktuos niekas. Pirmiausia tiek vidaus, tiek užsienio politikoje bus Lietuvos interesas. O konstatuoti, kad aš atsitraukiau, ar mūsų užsienio politika atsitraukė nuo Ukrainos ar Gruzijos būtų tikrai lengvabūdiška, nes išlaikome visus svertus ir visas bendradarbiavimo programas su visomis šalimis – Ukraina, Gruzija, Moldavija. O, kaip sakiau, į derybas su niekuo tikrai nesivelsiu ir čia iš viso nėra kaina, kurią Lietuva gali mokėti.

Naujienų agentūra BNS praneša:

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad Jungtinių Valstijų ir Rusijos derybos dėl nusiginklavimo galėjo neatitikti Baltijos šalių regiono interesų.

„Jungtinės Valstijos išlieka mums svarbiausia strategine partnere būtent saugumo srityje ir NATO rėmuose, bet Lietuva nebus nei Jungtinių Valstijų, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja“, – teigė prezidentė.

Pasak D.Grybauskaitės, pasikeitus prioritetams JAV užsienio politikoje, Europa Vašingtonui nebėra tokia svarbi.

„Kalbėčiau daugiau apie tai, kad Jungtinių Valstijų dabartinės administracijos užsienio politikoje atsirado nauji prioritetai ir Europa nėra tiek svarbi, kiek buvo anksčiau, tame tarpe, aišku, ir mūsų valstybės“, – sakė D. Grybauskaitė.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) antradienio vakarą kreipdamasis į tautą iš Ovalinio kabineto oficialiai paskelbė septynerius metus trukusios Amerikos karinės operacijos “Irako laisvė” (Iraqi Freedom) pabaigą.

“Šį vakarą skelbiu, kad Amerikos kovinė misija Irake baigėsi. Operacija “Irako laisvė” baigėsi, o Irako žmonėms dabar tenka pagrindinė atsakomybė už saugumo užtikrinimą jų šalyje”, – sakė B.Obama.

JAV ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas apie Irako ateitį kalbėjo per televiziją iš Ovalinio kabineto Baltuosiuose rūmuose 20 val. vietos (3 val. Lietuvos) laiku, simboliškai pažymėdamas toje šalyje dislokuoto amerikiečių kontingento kovinių veiksmų pabaigą.

Šiuo metu Irake yra likę mažiau nei 50 tūkst. JAV karių, o apie 100 tūkst. jų buvo išvesti. B.Obamos pirmtako George’o W.Busho (Džordžo V.Bušo) įsakymu invazija į Iraką buvo pradėta 2003 metais.

“Uždarėme arba perdavėme irakiečiams šimtus bazių. Išvežėme iš Irako milijonus vienetų (karinės) technikos”, – pabrėžė JAV prezidentas.

Irakas pajėgus užtikrinti savo saugumą, Baltieji rūmai paskelbė ketvirtadienį, Jungtinėms Valstijoms baigiant išvesti paskutinius kovinių pajėgų dalinius iš šios šalies.

Paklaustas, ar Irako vyriausybė bus pajėgi užtikrinti saugumą šalyje, Baltųjų rūmų atstovas Billas Burtonas (Bilas Bertonas) tvirtino, kad Bagdado saugumo pajėgos pakankamos, taip pat pasmerkė “žmones, kurie mėgina sužlugdyti Irake vykstantį demokratijos žygį”.

Trečiadienį su tarptautiniu teroristų tinklu “al Qaeda” siejami kovotojai Irake įvykdė virtinę sprogdinimų, per kuriuos žuvo 53 žmonės, o dar apie 250 buvo sužeisti.

“Prezidentas įsitikinęs, kad pastangos perduoti kovinę misiją Irake saugumą užtikrinančioms Irako pajėgoms buvo sėkmingos ir kad (Irako vyriausybė) pajėgi pasirūpinti savo saugumu”, – JAV prezidento Baracko Obamos (Barako Obamos) atstovas sakė žurnalistams.

Rugpjūčio 31 dieną bus baigtas vienas skaudžiausių ir ilgiausių šių laikų karų: Irake dislokuotas amerikiečių karių kontingentas tą dieną baigs visas kovines užduotis. “Nuo kovinių operacijų, vadovaujamų mūsų karių, link civilinių projektų, vadovaujamų mūsų diplomatų”, – taip JAV prezidentas Barackas Obama apibūdina karinės misijos “Audra dykumoje”, prasidėjusios prieš 20 metų, oficialią pabaigą.

Tuomet, 1990-ųjų rugpjūčio 2-ąją, Irako diktatoriaus Saddamo Husseino pajėgos įsiveržė į Kuveitą, o šis žingsnis paskatino atsakomuosius JAV karinius veiksmus, kurių pabaigos teko laukti du dešimtmečius.

JAV veiksmai iš pradžių buvo vertinami teigiamai. 1990–1991 m. Persijos įlankoje vykęs karas, pavadintas operacija “Audra dykumoje”, sulaukė didelio tarptautinės bendruomenės, netgi arabų šalių pritarimo. Tačiau kai amerikiečiai 2003-iaisiais įsiveržė į Iraką, visame pasaulyje tai sukėlė daug prieštaravimų ir išprovokavo didelį pasipriešinimą, neslūgstantį iki šiol.

Kritikai abejoja, ar Vašingtono pastangos buvo vertos daugybės žmonių aukų ir didelės žalos Jungtinių Valstijų tarptautiniam įvaizdžiui. “Mūsų politikos kaina buvo labai didelė – didesnė nei reikėjo ir, ko gera, didesnė, negu bus gauta naudos, – dabar pripažįsta strateginių tyrimų centro “Brookings Institution” ekspertas Michaelas O’Hanlonas.
Tiesa, norint galima įžvelgti ir teigiamų aspektų. Esą nuvertus S.Husseino režimą JAV Iraką galinčios laikyti savo sąjungininku. Be to, Vašingtonui esą nebereikia rūpintis dėl pavojingo diktatoriaus regione, kuris būtų priešiškai nusistatęs prieš Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkus.

Tačiau amerikiečiai priversti pripažinti karčią tiesą: 20 metų vykdyti kariniai veiksmai, kuriuos lyg ir turėjo pateisinti graži misija transformuoti Artimuosius Rytus į demokratinį regioną, šiuo požiūriu visiškai nepasiteisino. Juo labiau nepasiteisino tikslas šiame regione prievarta įvesti taiką.

Tarptautinių santykių tarybos analitikas Stephenas Biddle’as teigia, kad S.Husseino diktatūros žlugimas atvėrė Pandoros skrynią ir kaip tik nulėmė smarkų įtampos padidėjimą tarp kurdų ir arabų, sunitų ir šiitų.

Blogiausia, kad net Irako karo pabaigoje įtampa tik didėja. Štai liepą Irake per smurto išpuolius žuvo beveik dvigubai daugiau taikių gyventojų nei birželį. “Man įdomu, ar šio pavyzdžio poveikis nebuvo priešingas tam, kokio tikėtasi”, – baigiantis Irako karui dabar retoriškai klausia S.Biddle’as.

Lygiai taip pat nesitikėta, kad S.Husseino nuvertimas suteiks daugiau ryžto Vašingtono priešui Iranui ir kad Teheranas užmegs ryšius su pagrindinėmis Irako šiitų partijomis.

Afganistane – dar vienas fiasko

Ne ką mažiau klausimų kelia ir amerikiečių argumentas, esą Irakui pinigų buvo išleista per daug, o tai išsekino išteklius, skirtus kovai su talibais Afganistane. Mat ir ši JAV misija, kurios pabaigos vis dar nematyti, kelia daug prieštaravimų ir vis dažniau vadinama į aklavietę patekusiu karu.

Juk visai neseniai buvo paskelbti slapti dokumentai, kurie galutinai sukompromitavo JAV tose srityse, kuriose ir taip buvo nemažai abejonių tiek dėl misijos tikslų, tiek dėl priemonių.

Visų pirma mažai kam bekyla abejonių, kad operacija Afganistane tikrai nėra jokia taikos palaikymo misija, net jei šiuos veiksmus būtent taip formaliai vertina JAV sąjungininkės, įskaitant ir Lietuvą.

Juolab kad JAV kaip įmanydamos siekia atitolinti karių išvedimo iš Afganistano terminą (dabar jau abejojama, kad kariai iš Afganistano ims trauktis kitų metų vasarą), lyg desperatiškai mėgindamos suspėti pasiekti kokį nors apčiuopiamą tikslą ir neišeiti iš Afganistano taip pat nuleista galva, kaip ir iš Irako.

JAV federalinis prisiekusiųjų teismas Niujorke pirmadienį pripažino du islamistų kovotojus kaltais rengus sąmokslą susprogdinti Johno F.Kennedy (Džono F.Kenedžio) tarptautinį oro uostą.

Gajanoje gimęs 67 metų Russellas Defreitasas (Raselas Defreitasas), turintis JAV pilietybę, ir 58 metų Abdul Kadiras iš Gajanos rengė sąmokslą susprogdinti pastatus, kuro cisternas ir vamzdynus oro uoste Niujorko Kvinso rajone. Jie buvo areštuoti 2007 metų birželį.

Pasak prokurorų, R.Defreitasas, anksčiau dirbęs oro uoste, suteikė žinių apie jo infrastruktūrą ir išplanavimą, o inžinierius Abdul Kadiras padėjo techniniais klausimais, pavyzdžiui, kaip susprogdinti po žeme esančius kuro vamzdynus.

Vyrams gresia įkalinimas iki gyvos galvos.

JAV Atstovų Rūmų nariai patvirtino pinigines lėšas karinio kontingento Afganistane didinimui, kurių primygtinai prašė prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama).

Per balsavimą 308 kongresmenai pritarė įstatymo projektui, o 114 balsavo “prieš”.

Dokumentas įgaus teisinę galią, kai jį pasirašys B.Obama. Juo remiantis, konflktui Irake ir papildomų 30 tūkst. karių išlaikymui Afganistane bus skirta maždaug 33,5 mlrd. dolerių.

Nusiųsti į Afganistaną daugiau karių B.Obama davė nurodymą 2009 metų pabaigoje.

Tarp JAV įstatymų leidėjų šiuo metu matyti vis daugiau skeptiškų nuotaikų dėl jau devintus metus vykstančio karo.

Tarp 114 kongresmenų, balsavusių “prieš”, 102 yra Demokratų partijos, kuriai priklauso B.Obama, atstovai.

JAV veiksmų Afganistane kritikai sako, kad po pastarojo slaptų duomenų “nutekėjimo” per “Wikileaks”, jie vis labiau įsitikina, kad šio karo kaina pernelyg aukšta.

Tuo tarpu respublikonų ir kai kurių demokratų nuomone, vyriausybė per ilgai delsė finansuoti papildomą karinį kontingentą.

Šiais metais Kongresas jau pritarė 130 mlrd. dolerių skyrimui karinėms operacijoms Irake ir Afganistane. Nuo 2001 metų pabaigos asignacijos šiems karams jau perkopė vieną trilijoną dolerių.

"Veido" archyvas

A.Schwarzneggeriui vaidinti filmuose sekėsi geriau nei vairuoti Kalifornijos valstiją ir jos finansus

Kalifornija – metiniu bendruoju vidaus produktu Rusijai prilygstanti JAV valstija. Nedarbas čia siekia 12,4 proc. ir yra 2,7 proc. didesnis nei bendras JAV vidurkis. Be to, Kalifornijos valstijos valdžia dabar suka galvas, kaip užlopyti 19 mlrd. dolerių biudžeto skylę, nes centrinė valdžia šiai valstijai, tituluojamai labiausiai nukentėjusia nuo krizės, pinigų daugiau nebeduos.

Kaip ir Mičiganui. Nedarbas čia dar didesnis ir siekia 13,6 proc. O valstijos biudžeto deficitas siekia 1,58 mlrd. dolerių.
Nevadoje padėtis lygiai taip pat kritiška. Čia fiksuojamas rekordinis 14 proc. nedarbas, o biudžeto deficitas siekia apie 7 mlrd. dolerių.

Nebesuduria galo su galu

Panašus vaizdas šiuo metu ir daugelyje kitų JAV valstijų – Ilinojuje, Arizonoje, Naujajame Džersyje, Niujorke bei kitur.

Nors bendras JAV BVP tarsi auga tris ketvirčius iš eilės, tai iš tiesų niekaip neatsispindi atskirų valstijų finansiniuose rodikliuose. Pasirodo, šiuo metu net 46 valstijose biudžeto deficitas ir toliau didėja. Vašingtone įsikūrusio Ekonominių tyrimų instituto duomenimis, bendras valstijų biudžeto deficitas siekia jau 112 mlrd. dolerių.

Kaip teigia “Nelson A.Rockefeller” instituto analitikai, pirmą kartą nuo 1962-ųjų atlyginimai ir pajamos iš mokesčių visose JAV mažėja penkis ketvirčius iš eilės.

“Taigi Valstijoms, kaip ir Graikijai ar Ispanijai, teks mažinti išlaidas ir didinti mokesčius”, – aiškina Ekonominių tyrimų centro Vašingtone direktorius Deanas Bakeris.

“Jokios kitos išeities nebėra. Valstijų laukia tai, ką galima pavadinti rimta chirurgine operacija taikant bendrąją nejautrą”, – pritaria respublikonė Meg Whitman ir pabrėžia, kad Graikijoje, priešingai nei JAV, padėtis pradeda gerėti. Pavyzdžiui, per pirmąjį šių metų pusmetį Graikijos biudžeto deficitas sumažėjo perpus ir besiekia 8,1 proc. BVP.

Taupys gyventojų sąskaita

Blogiausia žinia Valstijoms – kad visai baigia išsekti JAV ekonomikai gelbėti skirtos lėšos (787 mlrd. dol.). Vadinasi, pagalbos iš Vašingtono tikėtis nebeverta, ir vienintelė išeitis – drastiškai taupyti.

Kaip planuojama, daugelyje valstijų lėšos bus taupomos socialinių išmokų, švietimo, sveikatos apsaugos sąskaita. Be to, valstijų gubernatoriai svarsto ir galimybes mažinti pensijas, nebestatyti naujų senelių namų, uždaryti dalį vaikų darželių, atleisti iš darbo tūkstančius pedagogų.

Pavyzdžiui, penkiolikai Mičigano valstijoje veikiančių universitetų gresia bankrotas, o valstija neišgali niekuo jiems padėti – kitais metais valstijos biudžetas ir taip bus apkarpytas daugiausiai JAV, apie 20 proc.

Kalifornija maždaug 19 mlrd. dolerių vis dar tikisi pasiskolinti vertybinių popierių biržoje, mat ji yra viena iš dviejų žemiausią skolinimosi reitingą turinčių JAV valstijų, tad iš kitur gauti paskolą nebeturi šansų.

Nors greičiausiai nepavyks ir biržoje, tad kitas žingsnis – atidėti socialinės gerovės programą 1,3 mln. skurstančių šios valstijos šeimų. Negana to, Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris žada visai nebeskirti finansavimo mokykloms, o tai būtų pirmas toks atvejis valstijos istorijoje, kai pradinį išsilavinimą teikiančios įstaigos turės išsilaikyti pačios.

Kad sutaupytų milijonus, gyventojus skriausti pasirengęs ir Mičigano gubernatorius Jimas Gibbonsas. Jis iš švietimo programoms skirtų lėšų šiemet jau nubraukė milijardą – Mičigane panaikintos visos dienos darželių grupės, atleista keli tūkstančiai mokytojų, o kitiems apkarpyti atlyginimai.

Dėl tokių drastiškų žingsnių daugelyje valstijų jau imta kalbėti ne tiek apie ekonominę, kiek ir apie socialinę krizę. Finansų analitikas Menlo Parkas neabejoja, kad tai reiškia, jog padėtis JAV yra ne ką geresnė, o gal ir blogesnė nei Graikijoje: pinigų niekas neskolina, o jų verkiant trūksta.

“Nesuvokiama, kaip tokia pat kaip Graikijos padėtis galėjo ištikti tokias valstijas, kaip Kalifornija? Valstija, kurioje įsikūręs Silicio slėnis ir kurios žemės ūkio apyvarta per metus siekia 27 mlrd. dolerių”, – neatsistebi Los Andžele įsikūrusios bendrovės “Windward Capital Management Co” vadovas Bobas Nicholsas.

"Veido" archyvas

B.Obama keičia strategiją, o prie Rusijos sienos montuojamos “Patriot” raketos

Šių metų JAV karo akademijos Vest Pointe išleistuvių ceremoniją vainikavo JAV prezidento Baracko Obamos paskelbtos gynybos strategijos tezės. Priminsime, kad kiekvienas JAV prezidentas skelbia savą nacionalinę gynybos strategiją. Ten pat, Vest Pointe, šalies saugumo doktriną skelbė ir George’as W.Bushas.

“The Washington Post” analitikai atkreipia dėmesį, kad nuo jos B.Obamos doktrina skiriasi radikaliai. Ankstesnėje buvo pabrėžiami nacionaliniai šalies interesai, leidžiantys valstybei imtis vienašališkų ir prevencinių veiksmų, nukreiptų prieš tas šalis ir tas teroristines organizacijas, iš kurių kyla grėsmė JAV interesams. Tokia strategija, laikantis požiūrio, kad kai kuriais atvejais geriausia gynyba yra geras puolimas, buvo priimta po 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių.

Dabartinis JAV prezidentas pareiškė, kad šalis, siekdama savo saugumo, turėtų remtis tarptautiniu bendradarbiavimu. Tai reiškia, kad G.W.Busho “amerikietiško internacionalizmo” strategija, paskelbta prieš aštuonerius metus, keičiama iš esmės, nors B.Obama nė karto nepaminėjo savo pirmtako pavardės. Kita vertus, jau 2009-aisiais, kai jis laimėjo rinkimus, buvo prognozuojama, kad gynybos strategija keisis.

Ceremonijoje dalyvavę tūkstantis seniausios JAV karo akademijos baigiamojo kurso kariūnų ir aukščiausio rango kariškių išgirdo, kad jų valstybė pasaulio arenoje vienašališkų veiksmų nebesiims, todėl reikia stiprinti esamus aljansus ir ieškoti naujų partnerių. “Mes visi žinome, kad tarptautinė sistema turi ydų, – sakė B.Obama. – Bet atotrūkis nuo pasaulio bendrijos JAV nebuvo vaisingas”. Ateityje Amerika neturėtų viena tvarkytis su naujais iššūkiais, o jos kariai neturėtų vieni prisiimti atsakomybės. “Šio amžiaus našta negali gulti vien ant Amerikos pečių”, – pareiškė B.Obama. Kaip šiuolaikiniai iššūkiai buvo įvardyti branduolinės ginkluotės plitimas, ekstremizmas, konfliktų malšinimas, klimato kaita.

Afganistano mazgas

Dabartinis supervalstybės prezidentas pareiškė, kad JAV geriau sekasi, kai šalis veikia būdama aljanso dalimi, kaip buvo per Antrąjį pasaulinį karą ir šaltojo karo laikais, o dabar naująją tarptautinę padėtį reikia vertinti iš diplomatijos ir bendradarbiavimo pozicijų. Taigi JAV imsis tokios politikos, kuri remsis diplomatiniais įsipareigojimais ir demokratijos vertybėmis, pirmiausia pati stengdamasi rodyti pavyzdį.

Analitikų nuomone, kalbėdamas apie bendradarbiavimą JAV prezidentas netiesiogiai kreipėsi į kai kuriuos sąjungininkus NATO aljanse, pradėjusius svarstyti galimybę pasitraukti iš operacijų Afganistane. Pavyzdžiui, naujojoje Didžiosios Britanijos vyriausybėje trys ministrai neseniai pareiškė, kad šalies kariuomenė iš Afganistano turėtų būti išvesta kuo skubiau.

Priminsime, kad 2009 m. pabaigoje ten pat, Vest Pointo akademijoje, JAV prezidentas buvo paskelbęs naują karinę strategiją Afganistane, turinčią laikytis ant “trijų banginių” – karinių veiksmų prieš talibus, bendradarbiavimo su Jungtinėmis Tautomis bei afganų tauta ir partnerystės su Pakistanu.

Raketos jau Lenkijoje

Kaip vieną bendradarbiavimo, apie kurį kalbėjo B.Obama, pavyzdžių jau galima paminėti praėjusią savaitę, gegužės 25-ąją, į Lenkiją atvykusius kelias dešimtis JAV kareivių su zenitinėmis raketomis “Patriot”. Jos buvo atgabentos geležinkeliu iš amerikiečių bazės prie Kaizerslauterno. Dvejus metus lenkų kariškiai bus mokomi valdyti raketų kompleksą. Per tą laiką čia nuolat bus iki 150 JAV karių. Tiek daug Lenkija jų dar nebuvo mačiusi, jie niekada ir neketino taip ilgai čia užsibūti kartu su savo technika. Anksčiau JAV kariškiai mokė lenkų lakūnus valdyti naikintuvus F-16, kurių Lenkija įsigijo modernizuodama savo karines oro pajėgas.

Raketos dislokuotos Varmijos Mozūrų vaivadijoje prie Morongo miestelio esančioje bazėje – maždaug už 60 km nuo Rusijos Kaliningrado srities. Lenkija tvirtina, kad ši vietovė pasirinkta vien dėl palankios infrastruktūros. Planą dėl raketų dislokavimo Lenkija buvo suderinusi dar su G.W.Busho administracija. Nenuostabu, kad šis planas buvo sukėlęs didelį Rusijos nepasitenkinimą, todėl vėliau B.Obama jį koregavo.

Lenkiją pasiekusios raketos yra mažesnio nuotolio ir, kaip tikimasi, neturėtų taip erzinti Rusijos, kaip G.W.Busho plane numatytos priešraketinės gynybos sistemos. Didžiajai Lenkijos kaimynei, matyt, neliks nieko kita, kaip susitaikyti su įvykusiu faktu.

Tačiau ir pagal patikslintą planą Lenkija turės įkurdinti visą priešraketinės gynybos bazę, bet tai turėtų įvykti 2018 m. ir ji būtų mažesnė, nei numatyta G.W.Busho planuose. O ateityje Lenkija ir pati ketina įsigyti keletą amerikietiškų raketų.