Gary Johnsonas

Kandidatai į JAV prezidentus Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas yra laikomi vienais nemėgstamiausių rinkimų istorijoje. Atrodo, kad amerikiečiai, jei galėtų, greičiausiai nerinktų nė vieno iš jų. Vis dėlto dauguma balsuos už demokratų ar respublikonų kandidatą pirmiausia todėl, kad nebūtų išrinktas dar labiau nemėgstamas jo priešininkas. Tačiau yra ir daugiau kandidatų į JAV prezidento postą. Ar šie „nusivylimo rinkimai“ taps proga jiems iškilti?

Gytis KAPSEVIČIUS

„Gallup“ duomenimis, 57 proc. amerikiečių neprieštarautų, jei šalyje atsirastų stipri trečioji politinė jėga. Tai apie 11 proc. daugiau nei per pastaruosius rinkimus. Panašus taip manančiųjų skaičius buvo užfiksuotas ir dešimtmečiu anksčiau. Ypač didelis trečiosios partijos poreikis pastebimas tarp Respublikonų partiją palaikančių rinkėjų. Vis dėlto noras turėti stiprią trečią partiją praktiškai niekaip neatsispindi rinkimų rezultatuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose.

Šiais metais trečiųjų partijų kandidatai turi praktiškai tuos pačius matematinius šansus laimėti rinkimus kaip ir didžiųjų partijų kandidatai – Libertarų partijos atstovą Gary Johnsoną galės rinkti visų 50 valstijų rinkėjai. Tai pirmas kartas per dvidešimt metų, kai trečioji partija sugeba tai pasiekti. Už žaliųjų kandidatę Jill Stein bus galima balsuoti 48 valstijose, ir tai taip pat yra geriausias iki šiol šios partijos pasiekimas.

Tad bent jau ant popieriaus dauguma amerikiečių gali rinktis iš dar dviejų alternatyvių kandidatų.

Su kuo valgomi JAV libertarai ir žalieji

Libertarų partijos kandidato, buvusio Naujosios Meksikos gubernatoriaus G.Johnsono politikos kertiniai principai grįsti laisvąja rinka ir asmens laisve: maži mokesčiai, nedidelis valstybinis reguliavimas, daugelis probleminių sričių paliekamos spręsti rinkai. Tai apima tokias sritis, kaip žemdirbystė, iš dalies sveikatos ir socialinė apsauga, kai kurių sričių tyrimai. Jis nepritaria rimtiems apribojimams įsigyjant ginklą, remia marihuanos legalizavimą, kuris, jo nuomone, galėtų užbaigti valstybei daug resursų kainuojančią kovą su narkotikais. Amerikiečiams taip pat galėtų imponuoti ir jo griežtas požiūris į JAV piliečių sekimą ir jų informacijos saugumą. Taip pat, G.Johnsono nuomone, reikėtų mažinti mokesčių naštą ir valstybinį reguliavimą įmonėms, turtingieji neturėtų mokėti daugiau mokesčių nei kiti, reikėtų atsisakyti minimalios algos, padidinti pensijos amžių.

Jill Stein

Problema, kuri D.Trumpui padėjo įgyti populiarumą, imigracijos politika, G.Johnsonui atrodo visai kitaip. Jo planas – sukurti daugiau galimybių potencialiems nelegaliems emigrantams darbą Valstijose gauti legaliai.

Vienas iš aspektų, kurie libertarams rūpi labai mažai, – ekologija, tiksliau, ji juos domina tiek, kiek ji domina rinką. Tačiau šią politinę sritį padengia jau antrą kartą prezidento rinkimuose dalyvaujančios žaliųjų kandidatės J.Stein politinė kampanija. J.Stein žada užbaigti iškastinio kuro naudojimą, nepritaria atominių elektrinių statybai, ragina kurti darbo vietas investuojant į atsinaujinančių išteklių energetiką, stabdyti naujas iškastinio kuro paieškas ir per artimiausius 15 metų pasiekti, kad energetika būtų 100 proc. atsinaujinanti.

Be drąsių ekologinių pareiškimų, kandidatė dalijasi panašiu požiūriu su G.Johnsonu į JAV piliečių sekimą, bet žada sveikatos apsaugos reformas, griežtai pasisako prieš Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį (TPP), akcentuoja pastaruoju metu vis aktualesnę problemą – policijos smurtą. Neturėtų stebinti ir tai, kad jos požiūris į imigrantus taip pat kur kas palankesnis nei D.Trumpo: ji nepritaria deportacijai ir ragina ieškoti variantų, leisiančių nelegaliems imigrantams lengviau įgyti teisinį statusą ar pilietybę.

Jeigu jie laimėtų, ką tai reikštų Lietuvai?

Pasaulį, Europą ar Lietuvą JAV prezidento rinkimai daugiausia domina dėl tolesnės galingiausios pasaulio valstybės užsienio politikos krypties. H.Clinton ir D.Trumpas rinkimų kampanijos metu dalijosi planais, kaip įveikti „Islamo valstybę“ („Daesh“, arba ISIS), savo požiūriu į konfliktus Artimuosiuose Rytuose, NATO ir kitus aktualius klausimus.

Atrodo, kad net ir itin paprastomis bei populistinėmis įžvalgomis garsėjantis D.Trumpas užsienio politikai skiria kur kas daugiau dėmesio nei, pavyzdžiui, G.Johnsonas. Neseniai televizijos eteryje jis prisipažino nežinąs, kas yra Sirijos krizės epicentre atsidūręs Alepo miestas. Negana to, dalyvaudamas kitoje laidoje jis niekaip negalėjo įvardyti mėgstamiausio užsienio politiko – prispaustas tiesiog pasirinko buvusį Meksikos prezidentą. Ko gero, tai nėra atsitiktinumas – visa kandidato rinkimų politika tikslingai koncentruojasi tik ties JAV vidaus politika.

G.Johnsono užsienio politikos pagrindas – JAV reikėtų nustoti būti „pasaulio policininku“ ir nesikišti į kitų valstybių reikalus, kol jos negraso pačių JAV saugumui. Vienas iš pažadų – sumažinti išlaidas kariuomenės reikmėms, nesivelti į Artimųjų Rytų konfliktus bei palikti Ukrainos ir Rusijos konfliktą spręstis be tiesioginio Amerikos įsikišimo.

Panašaus požiūrio, t.y. mažiau intervencinės politikos, laikosi ir J.Stein. Tam, kad sumažintų kariuomenei skiriamas išlaidas, stipriai kertančias šalies biudžetui, ji turi vieną grandiozinį planą – uždaryti daugiau nei 700 JAV karinių bazių užsienyje.

Miniatiūriniai šansai

Net jei politiniai pažadai atrodo gana patrauklūs, ar tai privers amerikiečius pažvelgti į šiuos kandidatus rimtai ir atiduoti jiems savo balsus? Nepaisant jau minėto rinkimų konteksto, tai gana abejotina.

Pirmiausia šiems kandidatams koją kiša palyginti nedidelis žiniasklaidos dėmesys, nedidelis ištikimų rėmėjų skaičius ir rinkimų kampanijos biudžetų skirtumas. Galų gale rinkimų istorija negailestinga: nors abi partijos dalyvauja toli gražu ne pirmuose rinkimuose (libertarai – nuo 1971 m., žalieji – nuo 2001 m.), didesnės sėkmės pasiekti iki šiol nepavyko. 2000-ųjų prezidento rinkimai buvo vieninteliai, kai trečiajai partijai pavyko reikšmingiau pasireikšti – tuometis žaliųjų kandidatas surinko 2,7 proc. visų balsų. J.Stein apklausos šiuose rinkimuose žada panašų kiekį balsų.

Libertarams išankstinės prognozės žada bene geriausius prezidento rinkimus partijos istorijoje. Nors prognozuojamas natūralus trečiųjų partijų kandidatų populiarumo sumažėjimas artėjant rinkimų dienai, kol kas apklausos G.Johnsonui žada apie 7,1 proc. visų balsų. Sėkmė ne tik padėtų pritraukti daugiau rėmėjų, padidintų partijos žinomumą, bet ir galėtų padėti geriau pasirodyti ateinančiuose rinkimuose.

Net ir nelaimėjęs nė vienoje valstijoje, G.Johnsonas gali keisti jėgų santykį pagrindinių kandidatų kovoje atskirose valstijose. Pastebima, kad kai kuriose valstijose G.Johnsonas daro daugiau įtakos H.Clinton, o ne D.Trumpo balsų kiekiui, tai yra atima iš demokratų kandidatės balsus. Tai ypač pastebima kalbant apie jaunesnius rinkėjus.

Ar G.Johnsonas gali laimėti ir bent vienoje valstijoje? Kol kas apklausos šios galimybės negali patvirtinti, o pastarąjį kartą valstijoje trečiosios partijos kandidatas laimėjo 1968 m. Kita vertus, G.Johnsonas „namuose“ – Naujosios Meksikos valstijoje visai nedaug atsilieka nuo lyderių.

Šiandienos politinėje aplinkoje, kur apklausos žada pergalę H.Clinton (nors ir nedidele persvara), stiprus trečias kandidatas būtų neabejotinai naudingesnis respublikonams.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

BFL nuotr.

Kalbėti apie Europos Sąjungos (ir plačiau – Europos) krizę yra madinga. Senąjį žemyną yra apnikusios kelios rimtos krizės, kurios gali tapti Europos saulėlydžio priežastimi.

Viktoras DENISENKO

Viena vertus, ES sunkiai sekasi spręsti pabėgėlių krizę, dėl kurios stiprėja paprastų ES gyventojų nepasitenkinimas. Kita vertus, Europa išgyvena ir geopolitinio nestabilumo laikotarpį, aštrinamą agresyvių Rusijos veiksmų prieš Ukrainą ir Maskvos polinkio į konfrontaciją su Vakarais. Svarbu ir tai, jog Europos Sąjunga dar nėra galutinai atsipeikėjusi po globalios ekonominės krizės, apnuoginusios Pietų Europos valstybių problemas. Visų minėtų procesų fone galvą kelia populistinės ir nacionalistinės jėgos, kurios tikisi anksčiau ar vėliau ateiti į valdžią. Taip pat būtina paminėti, kad, panašu, tai ne vien europinė, bet ir platesnė – globali – dabartinio politinio ciklo problema.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje.

Bendros pasaulinės krizės atspindžiu, pavyzdžiui, yra prezidento rinkimai JAV. Respublikonų kandidatas Donaldas Trumpas (dėl kurio iškėlimo nepatenkinti ir dalis šios partijos atstovų) atspindi tą patį kraštutinį populizmą ir nacionalistinio užsisklendimo bei uždarumo – tik, suprantama, su amerikietiška specifika – polinkį, kuris vis labiau stiprėja ir Europoje. D.Trumpas formuoja savo priešrinkiminę retoriką pasitelkdamas bauginančius stereotipus, nevengdamas meluoti, kad sukurtų jam tinkamus (pavyzdžiui, galima prisiminti jo pareiškimą, kad nusikaltimų skaičius JAV nuolat didėja, nors oficialūs statistiniai duomenys liudija priešingą tendenciją.

Ir pačiose JAV, ir kitur pasaulyje tikimasi, kad per šiuos šalies prezidento rinkimus nugalės sveikas protas, t. y. kad vieta Baltuosiuose rūmuose atiteks Hillary Clinton. Būtent ji šioje rinkiminėje kampanijoje simbolizuoja tą sveiką protą. Palyginti su D.Trumpu, H.Clinton atrodo gana nuobodžiai, bet kartu tai yra sveikos, nuspėjamos, turinčios aiškius vertybinius pamatus politikos nuobodumas.

Tačiau neįmanoma numoti ranka ir pareikšti, jog D.Trumpas yra politinė anomalija. Nereikia pamiršti, kad jis laimėjo vidinius Respublikonų partijos rinkimus (primaries), kurie ir atvėrė jam kelią į rinkiminės kovos finalą. Tai rodo, jog D.Trumpo tipo politika turi nemenką palaikymą tiek Respublikonų partijoje, tiek ir JAV visuomenėje. Pažymima, kad būtų neteisinga teigti, jog D. Trumpas yra tik kvailų ar neapsišvietusių rinkėjų kandidatas, nors iš dalies tai atitinka tikrovę. Bet tam tikrą palaikymą D.Trumpas turi ir kituose socialiniuose sluoksniuose. Tenka pripažinti, kad D.Trumpo tipo politika ir retorika šiandien turi paklausą.

Su panašia situacija susiduriame ir šiapus Atlanto. D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

D.Trumpo tipo politikų netrūksta ir Europoje. Tiesa, ilgą laiką jie buvo vadinamosios marginalios politikos atstovai, esantys tikrosios politikos pakraštyje.

Tačiau visos straipsnio pradžioje paminėtos krizės atveria jiems kelią ir suteikia vilties užimti rimtesnę vietą politiniame olimpe. Ir tikrai: apie didėjantį kraštutinių jėgų populiarumą Europos Sąjungoje kalbama ne pirmus metus.

Galima pažiūrėti į statistinius duomenis, rodančius nacionalistinių ar kitaip radikalizuotų politinių jėgų populiarėjimą Vakarų Europoje. BBC pateikiami duomenys atskleidžia, kad nacionalistinių jėgų, pasisakančių už uždarumo politiką, pozicijos stiprėja. Jos išeina iš šešėlio į pagrindinę politinę areną. Didžiausią palaikymą tokios jėgos turi Austrijoje (Laisvės partija gavo rinkimuose 35 proc. balsų), Danijoje (Danų liaudies partija gavo 21 proc. balsų), Suomijoje (partija „Suomiai“ surinko 18 proc. balsų) bei ES nepriklausančioje Šveicarijoje (Šveicarijos liaudies partijos rezultatas – 29 proc. balsų). Prancūzijoje Marinos Le Pen Nacionalinis frontas per paskutinius rinkimus surinko 14 proc. balsų.

Šis virusas veikia ne tik Vakarų Europą, bet ir rytinę Europos Sąjungos dalį. Nesutarimai tarp Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano, atstovaujančio partijai „Fidesz“, ir Briuselio eurobiurokratų nėra jokia naujiena, o nacionalistinė partija „Jobbik“ turi šioje valstybėje 21 proc. rinkėjų palaikymą. Vengrija smarkiai kritikuojama už valdžios autoritarinius polinkius, tai akivaizdžiai kertasi su pamatinėmis ES vertybėmis. Šiuo metu panašių problemų atsiranda ir Lenkijoje, kur praeitais metais valdžioje įsitvirtino partijos „Įstatymas ir teisingumas“ atstovai. Jie jau pademonstravo polinkį į stipresnę visuomenės kontrolę bei griežtesnį valdymo stilių. Naujausia Lenkijos valdančiųjų iniciatyva visiškai uždrausti šalyje abortus pašiurpino daugelį žmonių ir buvo įvertinta kaip pasikėsinimas į moters apsisprendimo laisvę.

Vis dėlto radikaliausių (ir pavojingiausių) pokyčių susivienijusios Europos politiniame horizonte gali įvykti kitąmet. 2017 metais svarbūs rinkimai laukia tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos: kitąmet vokiečiai rinks parlamentą, o prancūzai – šalies vadovą.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Vokietijoje niekas negarantuoja Angelos Merkel ir jos Krikščionių demokratų partijos pergalės. Šiandien kanclerė, be jokių abejonių, yra viena įtakingiausių politikių Europos Sąjungoje.

Būtent ji išlieka savotišku europinio solidarumo garantu, tačiau kartu daug kas Europoje ir apsidžiaugtų, jeigu A. Merkel paliktų dabartinį postą. Vokietija yra kaltinama dominavimu ES ir net savotišku diktatu. Be to, pačioje Vokietijoje pastebimas gana stiprus nepasitenkinimas „europiniu solidarumu“, pirmiausia pasireiškiančiu per tai, kad Berlynas yra gana svetingas pabėgėliams (ir aktyviai ragina kitus parodyti panašų svetingumą). A.Merkel populiarumas blėsta, pastaruoju metu pasitikėjimas ja ir jos politikos populiarumas nuolat mažėja.

Būtina paminėti, kad pabėgėlių tema apskritai suteikia daug laisvės radikaliosioms politinėms jėgoms, kurių retorika grindžiama neapykanta „kitiems“ („svetimiems“). Tos jėgos nepraleidžia progos išnaudoti pabėgėlių klausimo įelektrintą viešąją sferą.

2017 metais rinkimai laukia ir Prancūzijos: šalis rinks prezidentą. Prognozuojama, kad į šį postą gali grįžti Nicolas Sarkozy. Rugpjūčio pabaigoje jis paskelbė, jog nusprendė mesti iššūkį dabartiniam šalies vadovui François Hollande‘ui, kuris sieks būti perrinktas antrai kadencijai.

Kalbant apie N.Sarkozy, būtina prisiminti jo praeitos kadencijos žygdarbius. Tuomet, būdamas Prancūzijos prezidentu, jis prisiėmė taikdario misiją, stabdant 2008 metų rugpjūtį karinį Gruzijos ir Rusijos konfliktą Pietų Osetijos teritorijoje. Daugelis tikriausiai dar atsimena garsųjį Medvedevo–Sarkozy planą, kurio Rusija taip ir neįgyvendino ir kurį iš esmės pažeidė praėjus kelioms savaitėms po pasirašymo, kai pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę. Vakarų pasaulis (ir pati Prancūzija) faktiškai į tai nesureagavo, ir taip, šio straipsnio autoriaus manymu, atvėrė kelią tragiškiems 2014 metų įvykiams (Krymo užgrobimas, separatistinio konflikto Rytų Ukrainoje kurstymas). Maskvai nebuvo nubrėžta „raudonoji linija“, kurios nevalia peržengti. Didelė politinė ir asmeninė atsakomybė dėl to tenka ir N. Sarkozy.

Čia esama ir daugiau pavojų. Pavyzdžiui, N.Sarkozy neslepia tam tikrų simpatijų Vladimirui Putinui. Šių metų vasaros pradžioje jis svečiavosi Sankt Peterburge vykusiame ekonomikos forume ir susitiko su Rusijos vadovu. Savo pasisakymuoseper šį vizitą N. Sarkozy kalbėjo apie sankcijų Rusijai panaikinimą ir kritikavo JAV politiką. Jam grįžus į valdžią tai gali tapti naujos prancūziškos politinės darbotvarkės dalimi. Pirmiausia būtų siekiama grįžti prie „normalių ir konstruktyvių“ santykių su Kremliumi (tikėtina, paaukojant tam tikslui Ukrainą). Ko gero, tai taptų dar vienu skausmingu išbandymu europiniam solidarumui.

Nepamirškime ir to, jog Prancūzijoje stiprėja ir M. Le Pen partija. Ši politinė jėga yra ne tik euroskeptiška, svajojanti apie galimą „Frexitą“ (Prancūzijos pasitraukimą iš ES), bet ir simpatizuojanti dabartiniam Rusijos režimui. Verta priminti, kad ši partija buvo šelpiama Rusijos pinigais ir tikisi gauti dar daugiau tokios paramos.

Atsižvelgiant į visa tai susivienijusiai Europai gresia gana niūri ateitis. Kas belieka tokioje situacijoje?

Reikia tikėtis, jog blogiausios prognozės vis dėlto neišsipildys (ar bent dalis iš jų taip ir liks tik prognozėmis). ES yra sudėtingas organizmas, kuriame, nepaisant visų aprašytų tendencijų, vis dar dominuoja liberaliosios demokratijos vertybės. Radikaliųjų jėgų populiarumas didėja, tačiau jis dar nėra pasiekęs lemiamo taško. Žinoma, tolesnis šių jėgų populiarumas ar nepopuliarumas tiesiogiai priklausys nuo to, kaip Europos Sąjunga sugebės susitvarkyti su aktualiais iššūkiais (pirmiausia – su pabėgėlių krize).

Nemanyčiau, kad Europos Sąjunga yra lengvai paskandinamas laivas, tačiau pastarųjų metų įvykiai jį iš tikrųjų smarkiai apgadino. Sunku tiksliai pasakyti, kiek realūs yra ES šansai „paskęsti“ (t. y. subyrėti). Bet kuriuo, net ir blogiausiu, atveju šis procesas užtruks ne vienus metus. Kitaip sakant, net paties prasčiausio scenarijaus atveju Europos Sąjunga turės laiko išsigelbėti. Be to, nėra abejonių, kad susivienijusios Europos politiniame elite atsiras nemažai žmonių, kurie stengsis padėti ES ir išsaugoti šį unikalų geopolitinį projektą. Tad pesimistiniai ir optimistiniai pamąstymai šiuo atveju yra lygiaverčiai.

Pirmą kartą šis straipsnis publikuotas portale geopolitika.lt

Geopolitika.lt

Burlingtonas, JAV

Naktį iš penktadienio į šeštadienį JAV vėl sukrėtė teroro išpuolis. Maždaug 100 km nuo Sietlo, Vašingtono valstijoje esančio Berlingtono prekybos centre CASCADE MALL nušauti 4 žmonės.

Pasak liudininkų, įtariamasis šaulys atrodo Lotynų Amerikos kilmės, jo motyvai kol kas nežinomi.

Prieš savaitę teroro šmėkla drebino ir Niujorką, Minesotą, Naująjį Džersį. Praėjusį šeštadienį Niujorke nugriadėjus sprogimui nesunkiai sužeista beveik 30 žmonių. Netrukus surasta dar viena bomba, kuri buvo neutralizuota. Šeštadienį Minesotos prekybos centre peiliu ginkluotas vyras, kuris buvo “Islamo valstybės” rėmėjas, subadė aštuonis žmones ir buvo nušautas. Pirmadienį Naujajame Džersyje taip pat buvo neutralizuoti penki sprogstamieji įtaisai.

Scanpix nuotr.

Rusija

Erikas Niilesas Krossas, Estijos Parlamento narys, ankstesnis Estijos žvalgybos vadovas

Žinia, kad Rusijos žvalgybos tarnybos įsilaužė į Hillary Clinton prezidentinės kampanijos kompiuterinę sistemą, atrodo kaip bandymas susilpninti jos poziciją prieš Donaldą Trumpą, bet gali atrodyti ir kaip konspirologinis pramanas.

Tačiau tiesa vis labiau neramina. Rusijos veiksmai nepriskirtini prie konspirologijos dalykų. Jie yra atvirai deklaruojamos doktrinos – sovietinio stiliaus politinės kovos – atgaivinimo elementai: jų žvalgybos tarnybos stengėsi didinti savo priešininkų nesutarimus, siekė silpninti Vakarų frontą, visur, kur tik buvo įmanoma, sėdamos prieštaravimus tarp jo narių ir gilindamos nuomonių skirtumus.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Šaltojo karo politinė kova sugrįžo – ji šiuolaikiškesnės formos, naudoja pavojingesnes, modernesnes priemones, įskaitant išplėtotą valstybinių žiniasklaidos priemonių Vakarų kalbomis imperiją, kompiuterių įsilaužėlius, šnipus, agentus, naudingus idiotus, tėvynainių grupuotes ir interneto trolių ordas.

Įsilaužimo taikinys nebuvo vien Clinton. Taip pat Maskva nėra suinteresuota vien remti Trumpą (nors ir tikisi jį būsiant naudingą idiotą). Rusai yra nusitaikę į kur kas daugiau – į demokratinės Amerikos visuomenės nuostatas ir Vakarų liberalių vertybių visumą.

Rusija efektyviai išnaudoja mūsų demokratiją ir mūsų taisyklių sistemą prieš mus pačius. Šis metodas veikia kaip kompiuterių virusas. Jie per mūsų žiniasklaidos priemones skleidžia melą, nepagrįstus kaltinimus, sufabrikuotus faktus, nelegaliai užfiksuotus privačius pokalbius – vadinamąją kompromituojančią medžiagą, o paskui leidžia mums draskytis vienam su kitu, be to, dar varžydamiesi dėl reitingų ir pelnų.

Įsilaužimas į Clinton kompiuterių sistemą (ir ankstesnis Nacionalinio demokratų komiteto elektroninių laiškų nutekėjimas) nėra unikalus reiškinys. Tai yra paskiausia ir labiausiai matoma operacija (iš ilgos ardomųjų operacijų virtinės) prieš demokratines vyriausybes ir JAV sąjungininkus, įskaitant ir siekiančius NATO narystės bei ankstesnius Rusijos satelitus.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Nutekinti įrašai prisidėjo prie politinės destabilizacijos Vengrijoje, Slovakijoje, Makedonijoje ir Ukrainoje.

Įrašyti JAV diplomatų pokalbiai apie Ukrainą buvo paviešinti labai neramiu laiku. Panašiai nutekinti įrašai Lenkijoje prisidėjo prie provakarietiškos vyriausybės pakeitimo, sudarydami galimybę iškilti labiau nacionalistinėms jėgoms, mažiau linkusioms padėti vadovauti Europos Sąjungai sunkiu jos gyvavimo laikotarpiu.

Taip pat keletą gerai parinktų ir tinkamu laiku paskleistų nutekinimų pateikė Edwardas Snowdenas, šiuo metu gyvenantis Maskvoje ir neseniai Rusijos valdžios pripažintas kaip bendradarbiaujantis su šios šalies žvalgybos tarnybomis. Taip pat „Wikileaks“ buvo atvirai susieta su Rusijos saugumo tarnybomis pirmiausia kaip su kompiuterinių įsilaužėlių pagalba gautų dokumentų sąvartynas.

Nuo 2012 metų nutekinti įrašai, o kartais – ir sufabrikuotos medžiagos – prisidėjo prie provakarietiškų vyriausybių griuvimo Gruzijoje ir Moldovoje, priversdami Vašingtoną ir Briuselį pripažinti įvykusius oligarchinius perversmus siekiant sustabdyti tolimesnį Rusijos skverbimąsi.

Šias labai efektyvias pastangas kurti politinį nestabilumą – tik mažą dalį iš daugybės pavyzdžių – sieja dvi bendros gijos. Pirma, jos yra nukreiptos prieš Vakarų valstybes ir jų lyderius, jomis siekiama sukelti prieštaravimus tarp jų. Antra, Vakarai gana vangiai imasi ginti aukas ir nustatyti kaltininkus. Už viso šito – dažnai net atvirai – kyšo vadinamoji Rusijos ranka.

* * *

2000 m. tapęs prezidentu, netrukus Vladimiras Putinas pasirašė savo pirmą nurodymą saugumo tarnyboms, kuriame nė trupučio neabejotinais žodžiais pabrėžiama revanšistinė pasaulėžiūra, Jungtinių Valstijų „pasaulinę hegemoniją“ deklaruojanti kaip grėsmę Rusijos saugumui. Vakarai ir toliau tikėjo (nors kartais sunkiai), kad Rusija yra partnerė. Tačiau Kremliaus požiūriu JAV liko jų „glavnyj protivnik“ – pagrindinis priešas.

Vakarai pavėlavo įžvelgti, kad karaliaujant Putinui Rusijoje įvyko KGB perversmas. Saugumo tarnybos dabar veikia nesivaržydamos. Jos yra valstybė. Šiuolaikiniame Rusijos hibridiniame kare Rusijos kariuomenė, diplomatai, žvalgybos tarnybos, valstybinė žiniasklaida, valstybinės įmonės, net jos sporto federacijos yra vienos valstybinės mašinos dalys. Ir visa ta valstybės mašina vykdo ardomąsias operacijas prieš Vakarus.

Rusija naudoja scenarijus, parengtus KGB Andropovo institute bei kitose žvalgybos tarnybose, taip pat metodų rinkinį, vadinamą „aktyviomis priemonėmis“, pabėgėlio iš KGB Olego Kalugino aprašomą taip: „…ne žvalgybinės, bet ardomosios veiklos instrukcija: aktyvios priemonės siekiant susilpninti Vakarus, įkalti pleištą tarp įvairių Vakarų visuomenių ar jų aljansų, ypač NATO, pasėti nesantaiką tarp sąjungininkų, Europos, Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos visuomenių akyse suniekinti Jungtines Valstijas ir taip rengti pagrindą tam atvejui, jeigu iš tikrųjų kiltų karas. Padaryti Ameriką labiau pažeidžiamą sukeliant žmonių pyktį ir nepasitikėjimą ja.“

Vakarams nepavyko identifikuoti grėsmės ar pasiūlyti, kaip jai pasipriešinti, nes, ir vėl, jie yra kolektyviai susisaistę sulaikymo mąstymu. Devinto dešimtmečio pradžioje JAV prezidentas Ronaldas Reaganas užbaigė ilgą sulaikymo laikotarpį, pasakęs, kad SSRS atžvilgiu jis siekia paprasto politinio tikslo: „Mes laimime, o jie pralaimi.“ Jis įkvėpė viziją, kuri pagaliau suardė SSRS, išlaisvino Europą ir suteikė Rusijai galimybę gyventi pliuralistinės, atstovaujamosios demokratijos sąlygomis, kai žmonės patys gali kurti savo ateitį. Jie nepasinaudojo ta galimybe.

Laikas sąžiningai įvertinti kovos lauką, nustatyti priešą ir parengti konkretų kovos planą. Kito pasirinkimo nėra. Putinas nesustos: kai tik matys bent menkiausią galimybę, jis kišis į JAV politiką. Pirmas žingsnis kuriant priešnuodį yra susipažinimas su nuodu. Kad pažadintų mus iš svajonių, kad mes išvengtume sistemos, teikiančios mums komfortišką gyvenimą, griūties, mums reikalingas naujas Reaganas, naujas Churchillis, naujas Trumanas.

Daug mūsų, europiečių, ypač iš šiaurinio NATO sparno, mato šį karą ir nori kovoti už tai, ką Amerika pagelbėjo sukurti Europoje. Mes laukiame, kad su mumis būtų stiprus Amerikos lyderis. Būsimasis Amerikos prezidentas privalo turėti aiškią laisvų nacijų aljanso viziją savo kovoje su Putino skleidžiamomis priešingomis liberalizmui vertybėmis.

Po dviejų Rusijos karų su pretendentėmis į Vakarų stovyklą Vakarai imasi pirmų atsargių žingsnių siekdami sulaikyti Rusijos agresiją. Tačiau sulaikymo nepakanka. Dabar mes matome kodėl: Putino karas staiga smogė į Amerikos demokratijos centrą.

Jungtinės Valstijos mėgaujasi prabanga būti labai toli nuo fronto. Tačiau informacinis karas nėra ribojamas geografijos – taigi, Amerika, sveikiname pradėjus dalyvauti kare.

Šis straipsnis lietuvių kalba pirmą kartą publikuotas svetainėje Geopolitika.lt

Išversta iš POLITICO

Geopolitika.lt

Scanpix nuotr.

JAV respublikonų partijos kandidato Donaldo Trumpo rinkimų kampanija primena rusiškus kalnelius – taip amerikiečiai vadina kvapą gniaužiantį atrakcioną su aukštyn žemyn lekiančiais vagonėliais.

Kalneliai „rusiški“ dar ir todėl, kad, iš pradžių tarsi juokais vadintas Vladimiro Putino kandidatu, D.Trumpas ne juokais turi plautis kaltinimus dėl Rusijos įtakos agentų savo aplinkoje. Jo štabo vadas Paulas Manafortas atsistatydino po to, kai Ukrainos žiniasklaida paskelbė duomenis apie jo ryšius su nušalintu Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi. „The Finacial Times“ rugpjūčio 19 d. parašė, kad P.Manaforto padėjėjas Ukrainoje Konstantinas Kilimkinas, turintis karinio vertėjo išsilavinimą, yra dirbęs Rusijos karinėje žvalgyboje, populiariai vadinamoje GRU.

Bet rugpjūčio 17-ąją jau buvo linksniuojama naujojo D.Trumpo rinkimų kampanijos vadovo Steve’o Bannono (63 m.) pavardė. Vienas respublikonų aktyvistas apibūdino jį kaip kovotojų kovotoją, žmogų, kuris, kaip sako kariškiai, siekia pirmas išsilaipinti su desantu – kitaip tariant, tikrą ieties smaigalį. Teigiama, kad S.Bannonas ištikimas ne tiek D.Trumpui, kiek „trumpizmui“ – pažiūroms, kurias galima įžvelgti nerišliame D.Trampo pasisakymų sraute. Pats S.Bannonas mano, kad „trumpizmas“ yra pasaulinis sąjūdis, kuris tęsis nepaisant to, kas bus Baltųjų rūmų šeimininkas. Antai 2015-ųjų rugsėjį, kai „Brexit“, Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES, atrodė beveik neįmanomas, S.Bannonas surengė įtakingų respublikonų susitikimą su Nigelu Farage’u, Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos vadovu.

Pernai 25 įtakingiausių žiniasklaidos veikėjų sąraše, kurį sudarė leidinys „Mediaite“, S.Bannonas buvo įvardytas 19-uoju. Buvęs jūrų laivyno karininkas, verslininkas, žiniasklaidos vadybininkas ir radijo komentatorius, konservatyvios pakraipos filmų prodiuseris (greta kitų prodiusavęs filmą apie prezidentą Ronaldą Reaganą), S.Bannonas yra įsteigęs Vyriausybės atskaitomybės institutą (Government Accountability Institute). Ši įstaiga prisidėjo išleidžiant 2015-ųjų bestselerį, Peterio Schweizerio knygą „Clintonų grynieji“ („Clinton Cash“), kurioje nušviečiama, kaip užsienio subjektai finansavo Clintonų fondą.

Nenuostabu, kad demokratų kandidatės Hillary Clinton štabo atstovas Robby Mookas pareiškė, jog iš naujojo konkurentų kampanijos vadovo tikisi daugiau sąmokslo teorijų, ne­apykantos kurstymo ir „laukinių kaltinimų“.

Tuo metu pats D.Trumpas rinkimų atrakcione lekia pirmyn, tai pakildamas, tai nusišnekėdamas. Vadinamieji rasiniai realistai džiūgauja dėl jo rinkimų klipo, kuriame per sieną besiveržiančių pabėgėlių fone skamba patikinimai, kad D.Trumpo Amerika bus saugi. (Rasiniai realistai teigia, kad civilizacijų skirtumai labai reikšmingi, tačiau nelaiko savęs rasistais.) O D.Trumpą kritikuojantys demokratai šaiposi iš jo teiginių, kad H.Clinton valdžia tik pablogins juodaodžių padėtį, kuri itin subjuro valdant afroamerikiečiui Barackui Obamai. Afroamerikiečiai sudaro penktadalį Demokratų partijos – nenuostabu, kad didžiuma afroamerikiečių JAV Kongrese ir Senate yra demokratai. D.Trumpo kritikų manymu, rėžti, kad visi JAV nebaltieji gyvena skurde, įžeidžiama ir todėl rizikinga.

Visą savaitračio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Dr. Davidas Schultzas

Dr. Davidas SCHULTZAS, Hamline‘o universiteto (JAV) profesorius, Mykolo Romerio universiteto vizituojantis dėstytojas ir MRU LAB Teisingumo tyrimų laboratorijos narys

Norint laimėti JAV prezidento rinkimus, kandidatui reikia surinkti ne kuo daugiau eilinių rinkėjų balsų, bet pelnyti 270 rinkikų kolegijos balsų daugumą. Rinkikų kolegija, renkanti JAV prezidentą, buvo įtvirtinta JAV konstitucijoje. Per sudėtingą ir net patiems amerikiečiams painų rinkimų procesą penkiasdešimt valstijų atskiruose rinkimuose išrenka rinkikų kolegijos narius. Alo Goro pavyzdys per 2000-ųjų JAV prezidento rinkimus rodo, jog daugumą tiesioginių rinkėjų balsų surinkęs kandidatas galiausiai gali pralaimėti negavęs pakankamai rinkikų kolegijos balsų.

Alo Goro pavyzdys per 2000-ųjų JAV prezidento rinkimus rodo, jog daugumą tiesioginių rinkėjų balsų surinkęs kandidatas galiausiai gali pralaimėti negavęs pakankamai rinkikų kolegijos balsų.

Dėl JAV partijų ypatumų iš esmės jau dabar galima numatyti, kaip pasiskirstys rinkikų balsai keturiasdešimtyje valstijų. Tarkim, tokios valstijos kaip Niujorko ar Kalifornijos tradiciškai palaiko demokratus, šiuo atveju – H.Clinton. Teksaso ir Oklahomos – respublikonus, vadinasi, rems D.Trumpą. Tik maždaug dešimt vadinamųjų neapsisprendusių valstijų – Kolorado, Floridos, Ajovos, Nevados, Naujojo Hempšyro, Naujosios Meksikos, Šiaurės Karolinos, Ohajaus, Virdžinijos ir Viskonsino – nulems JAV prezidento rinkimų rezultatus. Svarbiausios iš šių neapsisprendusių valstijų sąrašo yra Floridos ir Ohajo. Būtent jose ir vyks nuožmiausia kova dėl rinkikų balsų.

Tokios valstijos kaip Niujorko ar Kalifornijos tradiciškai palaiko demokratus, šiuo atveju – H.Clinton. Teksaso ir Oklahomos – respublikonus, vadinasi, rems D.Trumpą.

Kas paaiškėjo per pastaruosius keletą mėnesių? Tradiciškai po nacionalinių partijų suvažiavimų apklausos rodo išaugusį kandidatų į JAV prezidentus populiarumą, kadangi padidėja jų matomumas visuomenės informavimo priemonėse. D.Trumpo populiarumas pagal nacionalines apklausas po respublikonų nacionalinio suvažiavimo pakilo maždaug šešiais procentais, ir tuo metu D.Trumpas nežymiai lenkė H.Clinton, įskaitant ir svarbiausias neapsisprendusias Floridos ir Ohajaus valstijas.

Tačiau po demokratų nacionalinio suvažiavimo H.Clinton populiarumas šoktelėjo į viršų septyniais procentais ir ji vėl išsiveržė į priekį ir nacionaliniu mastu, ir pagal neapsisprendusias valstijas. Nors nacionalinių suvažiavimų efektas jau išblėso, H.Clinton toliau gana užtikrintai pirmauja lenkdama D.Trumpą 7-8 procentais, įskaitant ir pagrindines neapsisprendusias valstijas.

Per kelias savaites po respublikonų nacionalinio suvažiavimo D.Trumpas padarė keletą grubių klaidų.

Per kelias savaites po respublikonų nacionalinio suvažiavimo D.Trumpas padarė keletą grubių klaidų.

Jo dažna rasistinė retorika atbaidė afroamerikiečių ir ispanų kilmės rinkėjus. Nenuspėjamas charakteris tarp rinkėjų pasėjo abejonių, ar jam galima patikėti JAV branduolinį ginklą, o jo diplomatinių sugebėjimų pakaks sklandžiam darbui su užsienio valstybių lyderiais. Jo komentarai apie NATO ir požiūrį į V.Putiną kelia nerimą ne tik lietuviams ir kitiems europiečiams, bet ir daugeliui neapsisprendusių amerikiečių.

Apskritai D.Trumpui nepavyksta sklandžiai vykdyti savo rinkimų kampanijos. Dėl nesėkmių ir pablogėjusių apklausų rezultatų jis apkaltino žiniasklaidą. Pakeitęs savo kampanijos komandą jis, rodos, dar agresyviau nusiteikęs pulti ir žiniasklaidą, ir H.Clinton. Galima spėti, jog jis rinksis taip vadinamą baimės retorikos taktiką, nesiskiriančią nuo tos, kurią naudojo Marine Le Pen Prancūzijoje, N.Hoferis Austrijoje ar „Brexit“ šalininkai Didžiojoje Britanijoje. Ar tokia strategija pasitvirtins JAV? Dar pamatysime. Richardas Nixonas, kurio modeliu D.Trumpas akivaizdžiai seka organizuodamas savo kampaniją, sėkmingai apeliavo į įstatymą ir tvarką 1968 metais.

Bet šiandien 2016-ieji, o ne 1968-ieji. Šiandieninėje JAV gyvena daug skirtingų rasių atstovų ir gerokai mažiau baltųjų amerikiečių, kuriems ši retorika gali labiausiai patikti. Antra, D.Trumpui gali tiesiog nepakakti laiko atsitiesti po paskutinių jam nepalankių apklausų rezultatų. Daugelyje valstijų leidžiama balsuoti per išankstinius rinkimus, tad maždaug keturiasdešimt procentų visų rinkėjų savo valią pareikš dar iki lapkričio 8 dienos. Daug rinkėjų gali atiduoti savo balsus anksčiau nei D.Trumpas spės juos palenkti į savo pusę, nes iki rinkimų liko jau mažiau nei devyniasdešimt dienų. Vis dėlto dar suplanuoti treji politiniai debatai tarp H.Clinton ir D.Trumpo. Visuomet išlieka terorizmo grėsmės ar kiti globalūs geopolitiniai įvykiai, galintys nulemti rinkimų dinamikos pokyčius per ateinančias kelias savaites. Tačiau šiuo metu H.Clinton galimybės tikrai labai geros.

Joe Biden BFL nuot.

Rugpjūčio pabaigoje Latvijos sostinėje planuoja apsilankyti kadenciją baigiantis JAV viceprezidentas Joe Bidenas.

Rugpjūčio 23 d. Rygoje turėtų įvykti jo ir visų trijų Baltijos šalių vadovų susitikimas, kuriame dalyvaus Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Nors kol kas susitikimo dienotvarkė nėra patvirtinta, tačiau Latvijos žiniasklaida praneša, kad planuojama aptarti NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtų sprendimų dėl rotacinių batalionų grupių Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokavimo įgyvendinimą. Taip pat bus kalbama apie padėtį Ukrainoje ir Sirijoje. Pasak Latvijos užsienio reikalų ministro Edgaro Rinkevičiaus, J.Bideno vizitas – aiškus signalas investuotojams, kad regionas išlieka saugus. 2014 m. J.Bidenas lankėsi Vilniuje. Tuomet taip pat kalbėta, kad šis vizitas dar kartą parodo, jog JAV nesiruošia nusigręžti nuo Baltijos šalių. Lankydamasis Vilniuje J.Bidenas taip pat patvirtino nekintantį savo šalies įsipareigojimą ginti Baltijos šalių suverenumą ir teritorinį vientisumą.

Donaldas Trumpas / "Scanpix" nuotr.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Nors Hillary Clinton turi visas galimybes tapti pirmąja JAV istorijoje prezidente, ryškiausia ir kontroversiškiausia šios rinkiminės kampanijos žvaigždė, be jokių abejonių, yra Donaldas Trumpas.

Šis ekscentriškas politikas neretai nusišneka, tačiau tai neturi lemiamos įtakos jo įvaizdžiui – galbūt dėl to, kad JAV visuomenė jau anksčiau pasiskirstė į tuos, kurie jo nekenčia, ir tuos, kurie jį dievina. D. Trumpo fone H. Clinton atrodo gana pilkai ir nuobodžiai, vis dėlto dabar ji daugelio žmonių akyse išlieka „paskutine JAV viltimi“.

Karšta kova įsibėgėja

Liepos pabaiga neatnešė siurprizų į JAV priešrinkiminę kovą dėl prezidento posto. Oficialiais kandidatais buvo išrinkti priešrinkiminės kovos favoritai. Liepos 20 dieną suvažiavime Klivlande Respublikonų partija savo kandidatu iškėlė D. Trumpą. Po savaitės Demokratų partija savo kandidate rinkimuose oficialiai patvirtino H. Clinton.

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad

Prognozuojama, jog dabartinė priešrinkiminė kova bus karšta kaip niekad. Tai parodė ir pirminių rinkimų etapas: favoritai puolė vienas kitą. H. Clinton vadina D. Trumpą populistu ir demagogu (ir jai pritaria nemaža dalis JAV gyventojų). Tačiau ir D. Trumpas nesnaudė. Jis kaltina savo oponentę ryšiais su Volstritu, t. y. proteguojant verslo interesus. Respublikonų kandidatas akcentuoja, kad H. Clinton yra „korumpuota korporacijų marionetė“.

Būtina paminėti, jog H. Clinton pozicijas kiek susilpnino rimtas skandalas, susijęs su Federalinio tyrimų biuro (FTB) tyrimu. Skandalas kilo, kai buvo nustatyta, kad eidama valstybės sekretorės pareigas H. Clinton naudojo tarnybiniam susirašinėjimui savo asmeninį elektroninį paštą, o tai yra rimtas pažeidimas. Gindamasi nuo kaltinimų H. Clinton pareiškė, jog nesiuntė iš savo pašto informacijos, kuri yra slapta, tačiau FTB teigia, kad tokio pobūdžio laiškai buvo gaunami ir siunčiami. Nors Federalinis tyrimų biuras nusprendė nesiekti, kad H. Clinton būtų pateikti oficialūs kaltinimai, šis skandalas bet kuriuo atveju akivaizdžiai pakenkė H. Clinton priešrinkiminei kampanijai.

Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui

Demokratų partijos kandidatė šiandien tampa nuosaikios ir subalansuotos JAV politikos simboliu. Ko gero, esminis H. Clinton pranašumas yra tas, jog ji „nėra Trumpas“, arba, kitaip sakant, ji dabar yra vienintelė alternatyva D. Trumpui.

Respublikonų kandidatas plėtoja gana agresyvią priešrinkiminę kampaniją, paremtą populizmu. D. Trumpas sėkmingai manipuliuoja įvairiomis JAV visuomenės fobijomis, o save pateikia kaip gelbėtoją. Tai nesunku pamatyti analizuojant D. Trumpo kalbą, kurią jis pasakė Klivlande Respublikonų partijos suvažiavime.

D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų

Jo esminiai naratyvai, kurie lydi visą priešrinkiminę kampaniją, – JAV yra gilioje krizėje, teroristai ir migrantai kelia grėsmę garsiajam amerikietiškam gyvenimo būdui. D. Trumpas pasisako už tai, kad į JAV būtų draudžiama imigruoti žmonėms iš tų šalių, kur buvo užfiksuota teroro aktų. Verta pažymėti, jog „kova prieš migrantus“ yra vienas svarbiausių D. Trumpo kampanijos punktų – su juo susijusi ir „didžiosios sienos“ statybų pasienyje su Meksika idėja.

Paradoksalu, bet turtuolio D. Trumpo pasisakymų centre dažnai yra „paprastas žmogus“, kurį respublikonų kandidatas siekia „gelbėti“. Tokia retorika, nors ir yra populistinė, leidžia D. Trumpui pelnyti svarbių taškų. Žmonėms patinka aiškus ir patetiškas šio kandidato kampanijos šūkis: „Atkurti Amerikos didybę“ („Make America Great Again“).

Ypatinga D. Trumpo meilė Rusijai

D. Trumpo oponentus tiek JAV, tiek ir visame pasaulyje taip pat stipriai neramina jo ypatinga meilė Rusijai. Tai verta aptarti kiek plačiau.

Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai

Pažymima, jog D. Trumpo meilė Rusijai turi gilias šaknis. Teigiama, kad ekscentriškasis turtuolis bandė dar sovietmečiu plėtoti verslą šioje šalyje. 1987 metais jis planavo viešbučių statybą Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), tačiau šie projektai nebuvo realizuoti. Taip pat yra duomenų, jog 2004 ir 2008 metais D. Trumpui labai padėjo investiciniai fondai, kuriuos valdė neįvardijami rusų oligarchai.

Labiausiai nerimauti verčia tai, jog D. Trumpas atvirai žavisi Vladimiru Putinu, kuris įstūmė Rusiją į naujos autoritarinės diktatūros liūną. Panašu, kad ši meilė gali būti abipusė. Rusija žiūri į D. Trumpą kaip į parankiausią galimą JAV prezidentą. Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių, o visos kitos šalys yra priverstos tai priimti ir tapti globalaus geopolitinio žaidimo įkaitėmis.

Šiame kandidate Kremlius mato galimybę įgyvendinti seną Maskvos svajonę – sukurti naują pasaulio tvarką, kurioje didžiosios valstybės susitaria tarpusavyje dėl įtakos zonų ir žaidimo taisyklių

Yra rimtų įtarimų, jog Rusija stengiasi pagal savo išgales padėti D. Trumpui užimti vietą Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete. Pavyzdžiui, Demokratų partijos suvažiavimo išvakarėse „Wikileaks“ tinklalapis paskelbė 19 tūkst. vidinio Demokratų partijos susirašinėjimo laiškų, kur gana ciniškai aptarinėjami priešrinkiminės kampanijos klausimai. Šių duomenų nutekinimas tapo dar vienu politiniu smūgiu H. Clinton ir jos šalininkams. Panašu, kad prie laiškų pagrobimo ir jų paviešinimo ranką galėjo prikišti Rusijos specialiosios tarnybos. Apie tai, pavyzdžiui, prabilo net pats dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama.

D. Trumpas ir pats savotiškai patvirtino visus nuogąstavimus, kai paragino Rusiją „padėti atrasti dingusius H. Clinton laiškus“ (raginimas susijęs su minėtu skandalu dėl H. Clinton asmeninio pašto naudojimo darbiniam susirašinėjimui). Tad respublikonų kandidato flirtas su Kremliumi iš tikrųjų kelia nerimą.

Ar tikrai katastrofa?

Esminis klausimas būtų toks: ar tikrai D. Trumpo atėjimas į Baltuosius rūmus reikštų katastrofą? Didžiausios baimės, kurios yra susijusios su tokia galimybe, jau yra įvardytos: D. Trumpui tapus Baltųjų rūmų šeimininku JAV politikoje taip pat gali atsirasti jo avantiūriškumo, be to, kiltų pavojus, jog santykiuose su Kremliumi būtų pasirinktas realpolitik modelis (kurį taip mėgsta Maskva) – pragmatinių interesų sumetimais būtų aukojami JAV sąjungininkai. Vis dėlto vertėtų pasakyti, jog geriausiai situaciją dėl galimo D. Trumpo prezidentavimo galima būtų apibūdinti posakiu „baimės akys didelės“.

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę

Pirmiausia, Kremlius labai klysta, jeigu mano, kad galės valdyti D. Trumpą ar rimtai patraukti jį į savo pusę. Šis politikas iš esmės yra nenuspėjamas. Tikėtina, jog D. Trumpą V. Putinas laiko savo tipo politiniu veikėju, tačiau pačiai Rusijai jis gali kelti kur kas daugiau problemų nei nuosaiki ir gana atsargi JAV demokratų politika. Tad tiesiogiai ar netiesiogiai palaikydamas D. Trumpą Kremlius gali atverti Pandoros skrynią.

Kita vertus, nors JAV prezidentas neretai laikomas įtakingiausiu žmogumi pasaulyje, jis irgi susiduria su tam tikrais apribojimais, kuriuos jam diktuoja politinė šalies sistema. Verta paminėti, jog D. Trumpas neturi visuotinio palaikymo net savo partijoje. Per suvažiavimą dalis Respublikonų partijos atstovų atvirai protestavo prieš D. Trumpo kandidatūrą. Tad jam (jeigu jis laimės rinkimus) gali tekti rimtai kovoti su Kongresu net tuo atveju, jei daugumą jame sudarys respublikonai.

Žinoma, ekscentriška D. Trumpo politika potencialiai gali susilpninti ir JAV pozicijas pasaulyje, tačiau tai irgi nebūtų visiška katastrofa, nes daugiau svorio tokiu atveju įgytų Europos Sąjunga ir NATO. JAV yra stiprus Vakarų pasaulio ramstis, bet tikrai ne vienintelis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. rugpiūčio 3  d.

"Scanpix" nuor.

Rima JANUŽYTĖ

Abejingų JAV rinkimams nebelieka: dalis respublikoniškojo elektorato ir toliau nekenčia Donaldo Trumpo. Tą patį Hillary Clinton ima jausti ir minios šiaip jau už demokratus balsuojančių rinkėjų. Bet ten, kur du pešasi, turėtų laimėti trečias. Kas?

Pradėkime nuo to, kad Donaldas Trumpas ir JAV prezidento postas nebeatrodo tokie du tarpusavyje nesuderinami dalykai, – apklausose jis ima pirmauti prieš savo varžovę Hillary Clinton. Šios savaitės įvykiai, kuriuos verta paanalizuoti detaliau, pakreipė apklausas D.Trumpo naudai. Jo persvara prieš varžovę yra labai nedidelė ir net patenka į galimos paklaidos ribas: dvikovoje jis laimi 3 proc. (48 prieš 45 proc.), o paklaida – 3,5 proc.

Kai klausiama apie trijulę – D.Trumpą, H.Clinton ir nepriklausomą kandidatą Gary Johnsoną, skirtumas dar išauga, o balsai pasiskirsto atitinkamai 44, 39 ir 9 proc. Ir tai yra labai daug, palyginti su priešrinkiminėmis oponentų populiarumo apklausomis prieš ankstesnius JAV rinkimus. Jose geriau negu D.Trumpui sekėsi tik George’ui W.Bushui, prieš rinkimus dar šiek tiek didesniu skirtumu pirmavusiam savo varžovo demokrato Alo Gore’o atžvilgiu.

Ir visa tai – „ramybės“ laikotarpiu, kuriuo galima pavadinti viską, kas vyko iki šio savaitgalio.

„ClintonLeaks“ su Rusijos kvapeliu

Pirmadienį prasidėjusį Demokratų partijos suvažiavimą apkartino savaitgalį interneto svetainėje „WikiLeaks“ paskelbti beveik 20 tūkst. elektroninių laiškų, parašytų nuo 2015 m. sausio iki 2016 m. gegužės.

Į septynių Demokratų nacionalinio komiteto (DNK) lyderių paskyras pateko ir laiškus kruopš­čiai atrinko kompiuterių įsilaužėliai. Mažiausiai du iš tų laiškų liudija, kad DNK aukšto rango nariai siekė pakirsti kito demokratų kandidato Bernie Sanderso kampaniją, mėgindami sukelti abejonių dėl jo tikėjimo ir kilmės. Po šio įvykio nedelsiant atsistatydino DNK pirmininkė Debbie Wasserman Schultz, o aistras raminti suskubo net pats B.Sandersas.

“Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas

Šis JAV Vermonto senatorius pirmadienį paragino savo šalininkus balsuoti už jo varžovę H.Clinton, kad užkirstų kelią į Baltuosius rūmus patekti demagogui D.Trumpui. „Turime įveikti Donaldą Trumpą. Turime pasirūpinti, kad būtų išrinkta Hillary Clinton ir jos kampanijos partneris Timas Kaine’as. Trumpas yra baugintojas ir demagogas“, – sakė B.Sandersas praėjus kelioms valandoms nuo keturias dienas Filadelfijoje vykusio suvažiavimo pradžios.

Tačiau šis B.Sanderso raginimas šalininkų buvo sutiktas ne tik džiaugsmingais šūksniais, bet ir švilpimu, tad senatoriui net teko kreiptis į klausytojus prašant išlaikyti „bent jau mandagumą savo atžvilgiu“,

Palaikyti H.Clinton stojo ir pirmoji šalies ponia Michelle Obama. „Šiuose rinkimuose yra tik vienas žmogus, kuriuo pasitikiu su ta atsakomybe, tik vienas žmogus, kuris, kaip tikiu, yra iš tikrųjų tinkamas būti Jungtinių Valstijų prezidentu, ir tai yra mūsų draugė Hillary Clinton. Šiuose rinkimuose aš esu su ja“, – sakė M.Obama, pridurdama, kad jos vyro pirmoji užsienio reikalų sekretorė yra kompetentinga, plieninė politikė, nedaranti staigių sprendimų ar vertinimų.

„Negali turėti plonos odos ar tendencijos užsipulti. Reikia būti rimtam, pasveriančiam ir gerai informuotam“, – pareiškė pirmoji ponia, kurios žodžiai buvo sutikti plojimais atsistojus.

Tačiau santaikos demokratų stovykloje šie aplodismentai vis tiek nepadidino.

Tarp demokratų rinkėjų kilęs didžiulis susipriešinimas net užgožė nesutarimus respublikonų stovykloje.

Filadelfijoje protestuoti dar sekmadienį susirinko tūkstančiai B Sanderso šalininkų, dar didesnės demonstracijos vyko pirmadienį. Daugelis B.Sanderso rėmėjų reiškia nusivylimą ne tik pačia rinkimų kampanijos eiga, bet ir H.Clinton sprendimu savo kandidatu į viceprezidentus pasirinkti centro kairės senatorių iš Virdžinijos T.Kaine’ą, o ne liberalesnį aktyvistą, pavyzdžiui, senatorę Elizabeth Warren.

D.Trumpas dėl to švenčia. „Demokratai išgyvena visišką krachą. Elektroniniai laiškai sako, kad melaginga sistema yra sveika ir gyva!“ – iš demokratų nemalonumų savo „Twitter“ paskyroje šaiposi D.Trumpas.

Jam labiau pasisekti turbūt nė negalėjo: demokratų stovykloje bręsta didžiulė krizė, ir dar tuo metu, kai partija kaip tik turėjo susitelkti ir susiburti aplink savo kandidatę. O juk po sunkios pirminių rinkimų kovos partija savo suvažiavimui rengėsi atrodydama daug vieningesnė už respublikonus, kurių tarpusavio nesutarimai praėjusią savaitę, kai jie savo kandidatu tvirtino D.Trumpą, atrodė daug rimtesni.

Žinoma, šios krizės buvo galima laukti, o laiškų paviešinimas nebuvo staigmena. Dar birželį dienraštis „The Washington Post“ paskelbė gavęs informacijos, esą kompiuterių įsilaužėliams pavyko įsibrauti į DNK duomenų bazę ir perduoti pavogtus duomenis vyriausybių paslaptis skelbiančiam tinklalapiui „WikiLeaks“.

Rusijos ausys

„The Washington Post“ teigimu, už demokratų susirašinėjimo nutekinimą padėkoti reikia programišiams iš Rusijos.

Tą patį birželio viduryje skelbė ir paies DNK užsakymu tyrimą atlikusi kibernetinio saugumo įmonė „CrowdStrike“. Ji nustatė, kad Demokratų partijos vadovybės kompiuteriuose slapta rausėsi net ne viena, o kelios programišių grupės. Pirmoji, vadinama „Cozy Bear“ arba APT29, yra gerai žinoma dėl ankstesnių įsilaužimų į JAV valstybės institucijų sistemas. Pasak šaltinių, konfidencialius DNK duomenis jai pavyko pasiekti dar praėjusių metų vasarą. Antroji – jau seniai su Rusijos tarnybomis, visų pirma karine žvalgyba GRU, siejama „Fancy Bear“, arba APT28, įsilaužė šių metų balandį.

Paaiškėjo, kad šios dvi programišių grupuotės sekė DNK elektroninio pašto sistemą ir kitus vidinės elektroninės komunikacijos kanalus, vogė vidinio naudojimo dokumentus, įskaitant kampanijos prieš D.Trumpą planus, galimų H.Clinton pažeidimų vertinimą ir finansinių rėmėjų duomenis. Kol kas neaišku, ar programišių grupės koordinavo savo veiksmus, ar žinojo apie viena kitos veiklą.

Daugelyje „Cozy Bear“ ir „Fancy Bear“ grupių pavogtų dokumentų galima aptikti rusiškų pėdsakų. Pavyzdžiui, galima atsekti, kad dokumentai galėjo būti redaguojami rusakalbių. Be to, viename dokumente aptiktas kompiuterio vartotojo slapyvardis – kirilica parašytas „Feliks Edmundovič“ – yra užuomina apie bolševikinės slaptosios policijos įkūrėją Feliksą Dzeržinskį.

Atsakomybę dėl „WikiLeaks“ nutekintų dokumentų kol kas prisiėmė paslaptingas veikėjas, pasivadinęs „Guccifer 2.0“. Komentare leidiniui „Vice.com“ Londono karališkojo koledžo dėstytojas, knygos „Rise of the Machines“ autorius Thomas Ridas atkreipė dėmesį, kad tinklaraštis ir socialinio tinklo „Twitter“ paskyra „Guccifer 2.0“ vardu atsirado būtent tą birželio dieną, kai „CrowdStrike“ rengėsi paskelbti išsamią ataskaitą apie kibernetinius įsilaužimus DNK, kurioje įtarimai krypsta į Rusijos slaptąsias tarnybas.

Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį

Ar tai tiesa, šiuo metu aiškinasi JAV federalinis tyrimų biuras, nors kai kuriems demokratams dėl to abejonių nekyla. Jie įsitikinę, kad taip Maskva stengiasi paveikti JAV prezidento rinkimų baigtį.

Ypač šią mintį „reklamuoja“ pati H.Clinton. Jos kampanijos vadybininkas Robby Mookas jau pareiškė, kad ekspertai nurodė, esą Rusijos valstybės veikėjai įsilaužė į DNK elektroninį paštą ir dabar atrinkdami skelbia tuos elektroninius laiškus.

Kitas klausimas, kurį daugelis pamiršta: jei tai tikrai Rusijos ranka, ar tai nebuvo su pačiu D.Trumpu suderinti veiksmai? Šis niekada neslėpė simpatijų Vladimirui Putinui. Be to, kalbama, kad D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose yra ne tik Maskvos svajonė, bet ir projektas. Tad kodėl nepasitelkus rusiškų pajėgumų rinkimų kovoje prieš demokratus? Juolab kad šiuo atveju laimi ir Rusija: jai greičiausiai net saldu stebėti, kaip tarpusavyje riejasi amerikiečiai ir „gauna į kaulus“ H.Clinton.

Tiesa, sąsajas su „WikiLeaks“ paskelbta demokratams labai kenksminga informacija iš karto paneigė ir „WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as, pareikšdamas, kad šaltinio net neketina atskleisti, ir Maskva, tokius kaltinimus pavadindama absurdiškais ir maniakiškais.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, atsakydamas į žurnalistų klausimą, kaip Maskvoje vertinami pareiškimai, esą rusų programišiai įsilaužė į JAV demokratų partijos elektroninio pašto serverį, pareiškė: „Kremliuje šis pranešimas niekaip nevertinamas. Mes toliau stebime pastangas maniakiškai išnaudoti Rusijos temą per JAV rinkimų kampaniją. Šios absurdiškos naujienos pačiose JAV iškart buvo paneigtos vieno žinomo kandidato į prezidentus šeimos.“ Jis turėjo omenyje vyriausio D.Trumpo sūnaus Donaldo Trumpo jaunesniojo žinutę.

Na, o Rusijos užsienio reikalų ministras, tuo metu viešėjęs Laoso sostinėje Vientiane vykusiame regioniniame saugumo forume, paklaustas, ar Rusija susijusi su įsilaužimu į demokratų serverius, prieš paduodamas ranką JAV valstybės sekretoriui Johnui Kerry tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė nenorįs vartoti žodžio iš keturių raidžių.

Tačiau progos pasišaipyti iš H.Clinton po „ClintonLeaks“ Maskva, žinoma, vis tiek nepraleido.

Antradienio vakare per Rusijos TV kanalus rodytuose reportažuose, priešingai nei Vakarų televizijų, H.Clinton parodyta kaip žmogus, dėl savo interesų per penkias minutes „parduodantis“ savo ištikimiausius draugus, – omenyje turėta jau minėta atsistatydinusi DNK pirmininkė D.Wasserman Schultz.

Na, o amerikiečiams smegenis plauna D.Trum­pas. Ir tai daro, kaip visada, pasitelkdamas savo liežuvį. Antai mikliai surado sąskambį mergautinei H.Clinton pavardei Rodham – tai „rotten“ („supuvusi“), ir išsišiepęs aiškino, kad kaip tik dėl tokio skambesio jo varžovė šios pavardės ir atsisakiusi.

Ir, D.Trumpo malonumui, šį juokelį pasigavo tauta – ne tik respublikonai, bet ir H.Clinton mažiau simpatizuojantys demokratai.

Oficiali kandidatė

Susipriešinimą Demokratų partijos stovykloje liudija ir oficialaus vardinio delegatų balsavimo dėl partijos kandidato rezultatai, kurie buvo paskelbti antradienį, ir pats jų paskelbimo faktas.

Priminsime, kad 2008 m. H.Clinton tokių balsavimo rezultatų skelbimą sustabdė vos jam įpusėjus, ragindama paskelbti tuometį senatorių Baracką Obamą vienbalsiai. B.Sandersas sakė, kad jam būtų priimtiniau, jog kiekviena valstija paskelbtų savo delegatų balsų pasiskirstymą.

Delegatų iš viso yra 4763, o kad kuris nors pretendentas būtų automatiškai nominuotas Demokratų partijos kandidatu, jį turi palaikyti bent 2382 delegatai. H.Clinton į Filadelfiją atvyko turėdama šiek tiek daugiau nei būtina – 2814, o B.Sandersas – 1893 delegatų palaikymą. Po balsavimo H.Clinton gavo dar vos vos daugiau – 2838, o B.Sandersas – 1843 balsus. Dar 55 delegatai susilaikė. Šie skaičiai apima ir vadinamuosius superdelegatus, kurie suvažiavime galėjo balsuoti savo nuožiūra. Likęs 4051 delegatas buvo įpareigotas balsuoti pagal savo valstijų pirminių rinkimų arba bendruomenių sueigų balsavimo rezultatus.

Juose neatsispindi tik 26 Vermonto delegatų pasiskirstymas (22 už B.Sandersą, 4 už H.Clin­ton), nes B.Sandersas jų balsavimą nutraukė.

H.Clinton tai istorinė pergalė, mat ji tapo pirmąja didelės partijos moterimi kandidate JAV istorijoje. Kai balsai persivertė jos naudai, socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje ji parašė vienintelį žodį – „History“.

Po oficialaus balsų suskaičiavimo H.Clinton Demokratų partijos suvažiavimo delegatams padėkojo už tai, kad šie „padarė didžiausią plyšį“ moterų teises varžančiose stiklinėse lubose. „Jeigu esama mergaičių, kurios pasiliko žiūrėti suvažiavimo transliacijos iki vėlumos, noriu pasakyti, kad galiu tapti pirmąja moterimi prezidente, bet viena iš jūsų bus kita“, – sakė buvusi valstybės sekretorė.

Tačiau šią pergalę ji nuskynė ne taip sklandžiai, kaip būtų norėjusi ar kaip tai pavykdavo ankstesniems partijos kandidatams: jos nepalaikė šiek tiek mažiau nei trečdalis demokratų delegatų, o prieš jos kandidatūrą Filadelfijoje rinkimų metu protestavo minios rinkėjų.

Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai

Be to, tai tik pirmoji didesnė pergalė, o kaip amerikiečiai balsuos per rinkimus, sunku numanyti. Kol kas H.Clinton niekur nesijaučia iki galo užtikrintai.

Analitikas Aaronas Zitneris „The Wall Street Journal“ rašo, kad kaip pirmoji moteris kandidatė H.Clinton lyg ir turėtų sulaukti milžiniško moterų palaikymo. O jei dar atsižvelgtume į tai, kad moterys per rinkimus yra aktyvesnės negu vyrai, jos rankose turėtų būti visi koziriai.

Už pažadus kelti mokesčius turčiams ir didžiosioms korporacijoms ją lyg ir turėtų palaikyti kairiųjų pažiūrų amerikiečiai. Jos pareiškimai, kad rasinė neteisybė turi būti gydoma stipriais vaistais, turėtų patraukti daugybę nebaltųjų rinkėjų. Ir iš tiesų H.Clinton šiose rinkėjų grupėse pirmauja prieš D.Trumpą.

Tačiau jos konkurentas dar labiau pirmauja „savo darže“. D.Trumpą palaiko daugiau vyrų negu H.Clinton – moterų. Už jį žada balsuoti daugiau baltųjų negu už H.Clinton – nebaltųjų.

Pavyzdžiui, tarp aukštąjį išsilavinimą įgijusių baltaodžių demokratė H.Clinton lenkia respublikoną D.Trumpą 5 proc. (44:39). Tačiau D.Trum­pas dar populiaresnis tarp žemesnės klasės baltaodžių. Antai tarp baltaodžių, neturinčių aukštojo išsilavinimo, D.Trumpą remia 62 proc., o H.Clinton – tik 23 proc. respondentų. Be to, tokie amerikiečiai svarbią rinkėjų grupę sudaro keliose vadinamosiose svyruojančiose valstijose („Swing States“), tarkime, Ohajyje.

Tarp moterų pirmauja H.Clinton – ją remia 6 proc. daugiau moterų negu D.Trumpą. Tačiau šį remia 12 proc. daugiau vyrų. H.Clinton palaiko 69 proc. nebaltųjų, užtat D.Trumpą – 80 proc. baltųjų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

JAV nesiliauja išpuoliai rasiniu pagrindu. Liepos 17 d., sekmadienį, Luizianos valstijos sostinėje Baton Ruže nušauti trys policininkai.

Apie 8 val. 40 min. vietos laiku policija gavo pranešimą, kad prie parduotuvės pastebėtas žmogus su šautuvu. Susišaudymas įvyko policininkams pabandžius prisiartinti prie ginkluoto žmogaus. Jis buvo apsuptas ir galiausiai nušautas. Tai buvo juodaodis Gavinas Longas, šaudęs per savo 29-ąjį gimtadienį.  Liepos pradžioje Baton Ruže per konfliktą su policija buvo nušautas juodaodis 37-erių Altonas Sterlingas. Jo ir Minesotoje nušauto juodaodžio Philando Castile’o mirtys išprovokavo masinius protestus JAV, per kuriuos Dalase, Teksaso valstijoje, nušauti penki policininkai.

Šįmet iki liepos 18 d. JAV nuo policijos kulkų žuvo 639 žmonės, nušauta apie 30 policininkų. Tiktai keturiose JAV valstijose ir sostinėje Vašingtone visiškai uždrausta viešose vietose atvirai nešiotis užtaisytus ginklus.

"Scanpix" nuotr.

Penktadienio, liepos 8-osios, rytą roboto padėta bomba susprogdino viename iš Dalaso požeminių garažų užsibarikadavusį Micahą Xavierą Johnosą (25 m.). Taip pasibaigė keliolika valandų trukę susišaudymai ir gaudynės.

Po sprogimo nutekintose nuotraukose greta M.Johnsono matyti Kalašnikovo automatas, iš kurio nusikaltėlis kliudė 12 policijos pareigūnų, penkis iš jų mirtinai. Sužeisti ir du civiliai.

Susišaudymas prasidėjo ketvirtadienį apie 9 val. vakaro per taikią demonstraciją, kurią organizavo judėjimas „Black Lives Matters“ („Juodaodžių gyvybės svarbios“). Dalase šaulys taikė į policininkus, visą laiką judėjo, tad iš pradžių manyta, kad šaudo keli žmonės.

JAV kariuomenėje Afganistane kažkada tarnavęs M.Johnsonas per derybas su policija teigė, kad jo tikslas – nužudyti kuo daugiau baltaodžių.

Su apsuptu M.Johnsonu keletą valandų derėtasi, paskui pirmąkart JAV policijos istorijoje panaudotas karinis nuotolinio valdymo robotas, skirtas įtartiniems daiktams tikrinti. Policija neatskleidė, ar brangus robotas tik padėjo sprogmenis, ar ir pats buvo sunaikintas.

JAV kariuomenėje Afganistane kažkada tarnavęs M.Johnsonas per derybas su policija teigė, kad jo tikslas – nužudyti kuo daugiau baltaodžių. Per kratą jo namuose rasta daugiau ginklų. Kol kas nėra žinių, kad M.Johnsonas būtų susijęs su kokia nors teroristine organizacija.

Demonstracijos ir neramumai visose Jungtinėse Valstijose kilo dėl dviejų juodaodžių, kuriuos liepos pirmąją savaitę skirtingose vietose nušovė policininkai.

Liepos 5 d. Luizianos valstijos sostinėje Baton Ruže apie 12 val. 35 min. vietos laiku automobilių stovėjimo aikštelėje prie parduotuvės buvo nušautas Altonas Sterlingas (37 m.). Policijos teigimu, buvo gautas pranešimas, kad raudonais marškinėliais vilkintis juodaodis, gatvėje pardavinėjęs kompaktinius diskus, kažkam grasina ginklu. Atvykę policininkai bandė sulaikyti A.Sterlingą, kuris atitiko nurodytus požymius. Šis pasipriešino, policininkai nesėkmingai panaudojo elektrošoką, tačiau galiausiai A.Sterlingą pavyko pargriauti. Jam buvo įsakyta nejudėti. Pareigūnas kelis kartus šovė į gulintįjį, kai šis regimai siekė ginklo. Iš sužeisto A.Sterlingo kišenės policininkas ištraukė pistoletą.

Parduotuvės savininko teigimu, A.Sterlingas įsigijo ginklą po to, kai kažkas jį bandė apiplėšti. Bent dviejų liudininkų nufilmuota medžiaga netrukus atsidūrė internete.

Visuomenę dar labiau įaudrino internete išplatinti juodaodžio Philando Castile’o (32 m.), mokyklos valgyklos darbuotojo, žūties vaizdai. Liepos 6 d. apie 9 val. vakaro policininkas jį nušovė Sent Polo priemiestyje  (Minesotos valstija). Incidento metu P.Castile’o palydovė Diamond Reynolds pradėjo mobiliuoju telefonu transliuoti įvykius internete. Vaizdo įraše matyti kraujuojantis P.Castile’as ir pro automobilio langą į jį nusitaikęs policininkas. Automobilyje dar buvo ketverių metų amžiaus D.Reynolds dukra.

Iš policijos šaltinių dabar žinoma, kad automobilis su trimis keleiviais buvo sustabdytas dėl to, kad P.Castile’as panėšėjo į asmenį, kuris liepos 2 d. grasindamas ginklu apiplėšė degalinę. Policininkų teigimu, P.Castile’as ant kelių buvo pasidėjęs ginklą. Į vyrą buvo šauta, kai jis nepakluso policininko įsakymui nejudinti rankų ir neva siekė pistoleto. Šaudęs policininkas Jeronimo Yanezas yra meksikiečių kilmės.

Liepos 12 d. Baton Ružo policija pranešė atskleidusi sąmokslą, nukreiptą prieš baltaodžius policininkus.

Šie incidentai, be šaudynių Dalase, išprovokavo dar kelis smurtinius išpuolius. Liepos 7 d. Bristolyje, Tenesio valstijoje, juodaodis kariuomenės veteranas Lakeemas Keonas Scottas (37 m.) pro automobilio langą ėmė šaudyti automatiniu šautuvu į pravažiuojančias mašinas. Nušauta moteris, dirbusi laikraščių išnešiotoja, trys žmonės sužeisti – įskaitant policijos pareigūną. Nusikaltėlis buvo policijos apsuptas, per susišaudymą sužeistas ir nuvežtas į ligoninę. Pasak policijos šaltinių, išpuoliui jį paskatino ankstesni įvykiai, kai policininkai Luizianoje ir Minesotoje nušovė du juodaodžius.

Liepos 11 d. juodaodis Tyleris Gebhardas, gyvenantis Leikširo miestelyje Misūrio valstijoje, feisbuke susiginčijo su kaimynu policininku dėl visose JAV vykstančių demonstracijų. Įsibrovęs į kaimyno valdą T.Gebhardas įmetė pro langą betono gabalą, paskui įsiveržė į namą, kur buvo šeimininko nušautas. Pasak žuvusiojo giminių, T.Gebhardas sirgo psichikose liga.

Liepos 12 d. Baton Ružo policija pranešė atskleidusi sąmokslą, nukreiptą prieš baltaodžius policininkus. Buvo suimti trys pilnamečiai, vienas nepilnametis juodaodis, ketvirto dar ieškoma. Visi jie dalyvavo apiplėšiant lombardą, iš kurio pavogti keli pistoletai ir šautuvas.

K. Dobrovolskio nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS, specialiai “Veidui” iš Rygos (Latvija)

„Kodėl JAV turėtų rūpintis Baltijos šalių saugumu? Jei kokia nors šalis turi sunkumų, žinome, kad tik laiko klausimas, kada jų turėsime ir mes. Savo labui turime ginti laisvės pakraščius“, – Rygoje minint 5-ąsias Baltijos ir Amerikos laisvės fondo (BAFF), vykdančio stažuočių į JAV programas, veiklos metines sakė buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.

Pasak jo, didžiausią nerimą šiandien kelia tai, jog NATO nesiima aktyvių veiksmų, kad išspręstų krizes aplink Aljanso narių teritorijas: Ukrainoje, Gruzijoje, Sirijoje, Li­bi­joje, Afganistane ir kitur. Varšuvos NATO viršūnių susitikimo pagrindinis tikslas, ambasadoriaus teigimu, bus dar kartą pabrėžti kolektyvinę gynybą ir taip atbaidyti agresorius.

Pokalbis su K.Volkeriu – apie šiandieninius NATO ir Baltijos valstybių saugumo iššūkius, padėtį Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

– Kai kurie mokslininkai pastebi, kad iki 2002 ir 2004 m. Lietuva turėjo labai aiškų ir svarbų užsienio politikos tikslą – kaip įmanoma greičiau tapti ES ir NATO nare, tačiau vėliau tokios nuoseklios ir ryškios užsienio politikos krypties nebuvo. Kaip Lietuvos užsienio politika šiuo požiūriu atrodo žvelgiant iš Vakarų perspektyvos?

– Tai natūrali demokratinės valstybės prigimtis – noras vystyti savo visuomenę ir nebūtinai turėti didelių, plačių užsienio politikos užmojų. Bet, kaip ES ir NATO narė,  Lietuva, manau, turi aiškių interesų – tai sveika ir stipri NATO, galinti užtikrinti Lietuvos saugumą, taip pat vidinius iššūkius sėkmingai sprendžianti ES, ar tai būtų skolos, pabėgėlių krizė, ar kas kita. Lietuva turi būti aktyvi tokių diskusijų dalyvė. Manau, kad Lietuva tokia ir buvo. Ji aktyviai įsitraukė į NATO ir siekė, kad kitos Aljanso narės rodytų dėmesį jai, jos saugumui ir intensyviai dalyvavo ES politikos diskusijose, siekiant išspręsti sudėtingus vidinius iššūkius.

Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes.

Žinoma, Lietuva – maža šalis, priešingai nei, tarkime, sprendžiamąją galią turinti Vo­kie­tija. Bet manau, kad mažų valstybių balsai taip pat yra svarbūs, ir Lietuva tuo aktyviai nau­dojasi. Negalėčiau įvardyti konkrečios šalies užsienio politikos krypties, bet tai natūralu.

– Kas, jūsų nuomone, išlošė per karą Ukraino­je? Daugelis mano, kad Rusija laimėjo, nes jai pavyko prisijungti Krymą, okupuoti rytines Uk­rainos teritorijas. Bet kita vertus, karas suvienijo visus ukrainiečius ir jie tapo priešiški Rusijai.

– Manau, kad abu teiginiai turi pagrindo, bet didesnį rūpestį man kelia pirmasis argumentas. Rusija iš tiesų įsiveržė į Ukrainą, atėmė ir okupavo dalį teritorijos, šiame kare dalyvavo reguliariosios kariuomenės daliniai, ir tai atvirai buvo pripažinta. Minsko susitarimas sako, kad Ukraina dabar padalyta, ko nebuvo prieš dvejus metus. Tai rimta problema – Rusija laimėjo ir daro įtaką visai Ukrainai, perima jos teritorijas. Ar įvyko konsolidacija ir ukrainietiškos tapatybės atgimimas Vakarų Ukrainoje? Taip, tai įvyko. Rusija neteko žmonių palankumo Vakarų Ukrainoje, bet šiandien yra sugniaužusi jos žemes. Ir aš asmeniškai netikiu, kad Vakarų Europos sankcijos bei neigiama reakcija tęsis ilgai. Manau, tik laiko klausimas, kada tai pasikeis.

– Taigi jūs manote, kad vertinant Vakarų perspektyvą situacija nėra gera?

– Taip, manau, kad ji labai bloga. Pridėsiu dar dau­­giau – esu labai laimingas dėl to, kaip NATO elgiasi, parodydama savo galimybes už­tikrinti kolektyvinę gynybą. Bet faktas, kad ji nepadarė nieko, jog padėtų užpultai Ukrainai apsiginti, nors ši ir nėra Aljanso narė. Manau, kad tai paskatino Rusijoje kelti įvairius klausimus, pavyzdžiui, ką NATO padarys, jei bus užpulta jos narė. Dėl Ukrainos nepadarė nie­ko, nors Ukraina yra valstybė partnerė – veikė Ukrainos ir NATO taryba, Budapešto memorandumas, bet nieko nebuvo padaryta. NATO sako, kad yra įsipareigojusi ginti savo sąjungininkes, bet kaip konkrečiai įsipareigojusi? Ma­nau, toks klausimas kilo Rusijoje, kai NATO nepadėjo Ukrainai.

– Kodėl Rusija sustabdė savo invaziją į Ukrainą? Buvo daug baimių, kad Rusija eis tolyn, užims Kijevą, o galbūt neapsiribos vien Ukraina. Šiandien stebime tam tikrus judesius, susišaudymus, bet jokių rimtų atakų. Girdėti svarstymų, kad gal Rusija laukia, kol baigsis rinkimai JAV, Vokietijoje, ir po to imsis veiksmų. Šiandien visi sutelkę savo dėmesį į Siriją, daugelis mano, esą Rusija ten padeda Vakarams.

– Taip, iš tiesų daugelis žmonių taip mąsto. Tai visiškai nelogiška, tai iliuzija. Aš manau, kad dau­gelis Vakarų Europos politikų nenori konfliktuoti su Rusija, jie tiesiog nori atsitraukti ir palaikyti normalius santykius. Dėl to jie pasiryžę daug kam – gali lengvai priimti Rusijos naratyvą, kad Ukraina nėra tikra valstybė, o tik Sta­­lino iš­galvotas darinys, todėl ji turi priklausyti Rusijai bet kokiu atveju. Jie gali tuo patikėti. Rusija ne­padarė nieko, kad sumažintų pabėgėlių srautą į Europą. Gindama Basharo al Assa­do režimą ir atakuodama objektus, ji tik sustiprino šį procesą. Bet žmonės nori patikėti, kad Rusija daro kažką gero ir padeda. Ir tuomet tai tampa pateisinimu – ignoruokime si­tua­ciją Ukrainoje. Tai kvaila ir net nėra paremta jokiais faktais.

Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime.

Aš nesakyčiau, kad Rusija sustojo Ukrai­no­je. Manau, kad rusai padarė pauzę, kruopščiai įvertino padėtį ir iki šiol beveik kasdien vyksta nedideli susirėmimai. Tikriausiai jie laikinai su­stabdė pagrindinį puolimą, nes ukrainiečiai geriau gynėsi, rusai patirdavo vis didesnių nuostolių, todėl jie norėjo pristabdyti, persigrupuoti ir pažiūrėti, ar gali pakeisti Vakarų viešąją nuomonę. Iki šiol jie pakankamai sėkmingai tai darė. Mano nuomone, Rusija ir dabar nori su­jungti Krymą su Rytų Ukraina geografiškai, ir tai gali būti scenarijus, kurį matysime. Ma­nau, kad Rusija nori pripažinti Rytų Ukrainos ir Pad­­niestrės nepriklausomybę. Tai greičiausiai bus daroma apgalvotai, ieškant reikiamo mo­men­­to, ar tai būtų įvykę rinkimai, ar kas kita. Tačiau bet kokiu atveju Rusija trauks šias svirtis.

– Kaip vertinate dabartinę Ukrainos vidaus padėtį?

– Ji sudėtinga: stokojama tvirtų ekonominių reformų, paplitusi korupcija, didžiąją dalį ekonomikos kontroliuoja oligarchai. Tai apsunkina reformas ir galimybes efektyviai valdyti Ukrainą. Bet tai nėra pasiteisinimas ukrainiečiams ar Vakarams. Kai esi puolamas ir tavo teritorijos užimamos, privalai kovoti su priešu. Tai yra pirmas dalykas. Manau, kad Vakarai išnaudojo Ukrainos politinį neveiksnumą kaip pasiteisinimą nepadėti ukrainiečiams. Ir tai tik dar labiau stiprina tą neveiksnumą, nes spaudimas taip tik didėja ir kiekvienas mėgina išgyventi. Mano nuomone, reikia duoti Ukrainai šiek tiek erdvės bei laiko ir visų pirma susikoncentruoti ties saugumu, o tada jau grįžti prie vidinių struktūrų.

– O kaip įvertintumėte dėmesį Ukrainos saugumui iki šiol?

– Jis siaubingas. Tai, ką mes darome šiandien, yra Ukrainos padalijimo priežiūra. Minsko su­sitarimas įteisina Ukrainos padalijimą. Jis net neleidžia Ukrainos valdymo organams keliauti į rytinę valstybės dalį. Per valstybę nubrėžta ugnies nutraukimo linija, kurią turėtų prižiūrėti ESBO ir užtikrinti, kad jos neperžengtų žmonės, – tai yra Ukrainos padalijimas, o ne pagalba atkuriant teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

– Galima sakyti, kad NATO vaidmuo kovojant su „Islamo valstybe“ (ISIS) iki šiol ganėtinai ribotas. Praeityje NATO įsitraukdavo į tokių konfliktų sprendimą aktyviau. Kaip tai paaiškinti ir ko galima tikėtis artimiausioje ateityje?

– Kad ir kas bus išrinktas naujuoju JAV prezidentu, jis greičiausiai imsis aktyvesnių veiksmų prieš ISIS. Barackas Obama siekė minimalizuoti JAV pėdsakus ten, vis tiek atakuojant ISIS ir mėginant atsiimti iš teroristų teritorijas. Bet tai buvo atliekama minimaliai įsitraukiant. Manau, kad naujasis prezidentas nebandys to didinti. Todėl bus būtina stiprinti bendradarbiavimą su JAV sąjungininkais, visų pirma Tur­kija, taip pat Saudo Arabija ir Jungtiniais Ara­bų Emyratais (JAE) – valstybėmis, kurios gali turėti įtakos Sirijos sunitams. Šiuo metu esame netekę Saudo Arabijos ir JAE pasitikėjimo, jie nėra tikri dėl to, ką ir kam mes darome. Jie labai įtariai vertina mūsų dabartinius santykius su Iranu. Manau, kad įvyks tam tikras mūsų sąjungininkų pergrupavimas.

Šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

Vienintelis tvarus dalykas, kuris gali įvykti Si­rijoje šiandien, yra stabilus pasidalijimas. B.al Assadas su Irano ir galbūt Rusijos užnugariu kontroliuos dalį Sirijos, kur dominuoja šiitai. Bet sunitai daugiau niekada nepasitikės B.al Assadu ir neleis jam kontroliuoti jų gyvenamų teritorijų. Tik ne po tiek kovų ir naikinimo. O ISIS turės būti nugalėta, ir mes turėsime priversti B.al Assado režimą, Iraną ir sunitus dėl to sutarti. Bet šiuo metu jie kovoja tarpusavyje.

– Didelė problema – ir kurdų mažuma bei Turkijos požiūris į ją. Kaip galima tai išspręsti?

– Taip, bet turkai skirtingas kurdų grupes vertina nevienodai. Kurdų regioninė vyriausybė Irake su Turkija sutaria kuo puikiausiai, Tur­ki­ja yra didžiausia investuotoja kurdiškoje Irako dalyje. Irako kurdai neremia Kur­dis­tano darbininkų partijos (KDP) ir terorizmo. Tarp jų užsimezgė tikrai produktyvūs santykiai. KDP vykdo teroristinius išpuolius prieš Turkiją ir sulaukia tam tikros paramos iš Si­rijos kurdų grupių. Manau, jog būtume labai trumparegiški, jei manytume, kad Sirijos kurdai yra tinkamesni partneriai nei Turkija. Su Turkija strategiškai mes turime kur kas daugiau bendro.

Tikiuosi, pavyks rasti būdą, kaip atriboti Si­rijos kurdus nuo terorizmo ir KDP. Šiuo metu Sirijos kurdai remia Turkijos kurdus, o Turkija niekada nesivienys su jai grėsmę keliančia gru­pe, todėl tai atitolina nuo bendro aljanso ko­voje prieš ISIS susikūrimą.

– Lietuvoje nemažai kalbama apie idėją sukurti ES kariuomenę. Mūsų regione toks siūlymas nėra labai populiarus, nes esame įpratę, kad JAV ir NATO rūpinasi mūsų saugumu, o ES – vidinėmis ekonominėmis ar socialinėmis problemomis. Ar, jūsų manymu, tokių pajėgų atsiradimas sustiprintų NATO?

– Visų pirma nemanau, kad dabar tai labai aktuali idėja. ES susiduria su rimtomis vidinėmis problemomis, ir šiuo metu niekas rimtai apie vidinę ES kariuomenę nekalba. Antra, esminis dalykas yra pajėgumai. Jeigu Europos kariuomenė sukurs papildomų pajėgumų, tuomet tikrai galime atrasti būdų dirbti kartu. Jau dabar turime tarptautines brigadas, JAV nuolat bendradarbiauja su Europos karo vadais ir pan. Bet, deja, kai žmonės kalba apie Europos kariuomenę, jie neturi galvoje papildomų pajėgumų. Jie paprastai kalba apie organizacinį perdalijimą, nesukuriant nieko naujo, ir tai yra nieko nepridedantis tuščias eikvojimas.

Galiausiai daugelis idėjų apie Europos kariuomenę buvo susijusios su NATO pakeitimu ir JAV išstūmimu iš Europos. Nemanau, kad tikrai daug žmonių Europoje to nori. Ši idėja tarsi numirė apie 2005-uosius, kai žmonės iš tiesų įsitikino, kad jie nori turėti JAV šalia, nes nenori išleisti daug lėšų saugumui ir nenori Vokietijos vadovavimo. Todėl aš šiuo metu neskirčiau daug laiko dvejonėms dėl Europos kariuomenės kūrimo.

– Pasikeitus geopolitinei padėčiai dažnai kalbama apie Skandinavijos valstybių – Švedijos ir Suomijos galimą prisijungimą prie NATO. Kiek tai yra įtikėtina artimiausiu metu ir kaip tai sustiprintų Baltijos valstybių saugumą?

– Visų pirma, jei šios šalys norės prisijungti prie NATO, Aljansas jas tikrai priims, nes šios valstybės prisidės realiomis pajėgomis iš karto. Jos yra ES narės, jos yra NATO partnerės, taigi prisijungimas įvyktų tikrai nesudėtingai. Jei kal­bame apie Baltijos šalis, tai, žinoma, būtų labai naudinga, nes jos suformuotų geografinį vieningumą ir sinergiją.

Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį.

Šiuo metu Švedija labai rimtai svarsto galimybę prisijungti prie NATO, tačiau iki šiol nėra priėmusi galutinio sprendimo. Švedijos valdžioje esantys socialdemokratai rimtai tiria šį klausimą ir mėgina supažindinti su tokia galimybe visuomenę. Opozicija, kurią sudaro daugiausia dešiniosios partijos, palaiko Švedijos narystę NATO. Taigi Švedija juda šia kryptimi. Bet tai neįvyks šios parlamento kadencijos metu, tai yra Švedija nesieks narystės iki kitų rinkimų. Tačiau tai gali nutikti po rinkimų – jei laimės konservatoriai, kurie palaiko narystę, arba socialdemokratai, kurie prieš tai įtikins savo rinkėjus šiuo klausimu.

Turbūt didžiausias Švedijos narystės stabdys yra Suomija, nes Švedija nenori prisijungti viena. Suomiai prieš kelerius metus aktyviai diskutavo apie narystės galimybę, tačiau šiuo metu tokios kalbos pritilo. Manau, švedai nori būti tikri, jog Suomija yra pasirengusi priimti faktą, kad Švedija taptų NATO nare. Mano manymu, jei švedai nutartų siekti narystės, suomiai iš karto padarytų tą patį. Bet iki tol yra jautrus abiejų šių šalių sutarimas, kuris turi įvykti, ir tik tada matysime kažką išorėje.

Kurtas Volkeris (g. 1962 m.)

JAV užsienio ir nacionalinio saugumo politikos ekspertas, turintis apie 30 metų patirties valdžios, akademiniame ir privačiame sektoriuose. 1986 m. jis, kaip užsienio politikos ekspertas, pradėjo karjerą CŽV, vėliau dirbo senatoriaus Johno McCaino komandoje bei JAV misijoje prie NATO. 2008–2009 m. ėjo nuolatinio JAV ambasadoriaus prie NATO pareigas.

Šiandien K.Volkeris yra Vašingtone įsikūrusio Arizonos valstijos universiteto McCaino tarptautinės lyderystės instituto vykdomasis direktorius, taip pat konsultantas tarptautinio verslo klausimais. Jis dėstė transatlantinius santykius George’o Washingtono universiteto Elioto tarptautinių santykių mokykloje.