"Scanpix" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Daugiausiai aukų nusinešusios šaudynės Jungtinių Amerikos Valstijų istorijoje ir skaudžiausias teroro aktas nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios. Tokia etikete nuo šiol pažymėtas Orlando miestas Floridos valstijoje, kur pistoletu ir automatiniu ginklu apsiginklavęs, vadinamajai Islamo valstybei ištikimybę prisiekęs teroristas Omaras Mateenas įsiveržė į gėjų klubą ir nužudė mažiausiai 50 žmonių. Tragiškas išpuolis dar kartą iškėlė klausimus apie ginklų įsigijimo reguliavimą Amerikoje bei aktyvesnę kovą su teroristais Artimuosiuose Rytuose.

Pastaraisiais metais Vakarų Europa buvo ta vieta, kur pirmiausia nepavykdavo pažaboti islamistų terorizmo, o saugumas JAV buvo laikomas geriau organizuotu ir efektyvesniu. Belgijos ir Prancūzijos saugumo tarnybos buvo aršiai kritikuojamos dėl negebėjimo užkirsti kelio kruviniems ir itin gerai organizuotiems teroristų išpuoliams. Po žudynių Orlande atėjo JAV eilė. Federalinis tyrimų biuras (FTB) du kartus tyrė galimas žudiko O.Mateeno sąsajas su tarptautiniu teroristų tinklu ir abu kartus šis tyrimas buvo nutrauktas.

ISIS pasitelkia propagandą ir socialinius tinklus, per kuriuos tiesiog skatina jai prijaučiančius asmenis imti į rankas ginklus ir stoti į kovą savarankiškai.

Priešingai nei ilgą laiką didžiausią pavojų kėlusi „Al Qaeda“, rengusi centralizuotai ir kruopščiai suplanuotas operacijas, „Islamo valstybė“ (ISIS) pasitelkia propagandą ir socialinius tinklus, per kuriuos tiesiog skatina jai prijaučiančius asmenis imti į rankas ginklus ir stoti į kovą savarankiškai. Dėl to itin pavojingi tampa vieniši teroristai, iš esmės niekaip nesusiję su šia teroristine organizacija. Nuspėti ir užkardyti jų veiksmus yra kur kas sudėtingiau.

Atrodo, kad būtent toks teroristinis išpuolis ir surengtas Orlande. JAV prezidentas Ba­rackas Obama pareiškė, jog kol kas nėra jokių įrodymų, kad „Islamo valstybė“, prisiėmusi atsakomybę už išpuolį Orlande, iš tiesų yra su juo susijusi.

„Kol kas galima pasakyti tiek, kad tai yra neabejotinas namuose išaugusio ekstremizmo pavyzdys, dėl kurio visi buvome susirūpinę ilgą laiką. Vienas didžiausių šiandienos iššūkių mums yra tokio pobūdžio propaganda ir iškreiptas islamas, kurį matome internete. Tai įtraukia silpnus, problemų turinčius asmenis ir motyvuoja juos imtis veiksmų prieš žmones čia ar bet kur kitur pasaulyje“, – po išpuolio sakė JAV prezidentas.

Kol demokratai siekia griežtesnės ginklų kontrolės, respublikonai ragina prezidento administraciją imtis ryžtingesnių veiksmų kovoje su „Islamo valstybe“.

Baigiantis antrajai B.Obamos kadencijai akivaizdu, kad jam nepavyks įgyvendinti užsibrėžto ir dažnai primenamo siekio sugriežtinti ginklų įsigijimo tvarką šalyje – šie siūlymai iki šiol stringa Kongrese. Apie būtinybę tai padaryti ir riziką, kylančią parduodant ginklus praktiškai bet kam, B.Obama dar kartą priminė ir po šios tragedijos.

„Atsakomybė šiandien tenka Kongresui“, – apie išnaudotas prezidento teisėkūros galimybes sakė Baltųjų rūmų spaudos atstovas Joshas Earnestas.

O kol demokratai siekia griežtesnės ginklų kontrolės, respublikonai ragina prezidento administraciją imtis ryžtingesnių veiksmų kovoje su „Islamo valstybe“.

Floridoje ginklą įsigyti gali bet kas

Pagal Floridos valstijos įstatymus O.Ma­teenas abu ginklus galėjo įsigyti legaliai. Tą jis ir padarė, likus kiek daugiau nei savaitei iki kruvinos atakos. Automatinį ginklą jis galėjo išsinešti vos sumokėjęs pinigus, o 9 milimetrų pistoleto greičiausiai reikėjo laukti 72 valandas, nebent jam buvo išduota ginklo nešiojimosi licencija. Šis faktas dar nėra nustatytas.

Nors FTB du kartus tyrė jo veiklą ir sąsajas su tarptautiniais teroristais, net jei šie tyrimai ir nebūtų buvę nutraukti, žudikas šiuos ginklus vis tiek būtų galėjęs įsigyti. Federalinis įstatymas dėl draudimo įsigyti ginklų įtariamiems te­roristams Senate buvo atmestas pernai gruodį.

Kiekvienas asmuo, norintis įsigyti ginklą Floridoje, turi užpildyti anketą apie savo praeities faktus. Būtina atsakyti į klausimą, ar pirkėjas nebuvo teistas už sunkius nusikaltimus. Žmogžudystės, padegimai, užpuolimai ir panašūs nusikaltimai šioje valstijoje draudžia įsigyti ginklą teismo sprendime numatytą laiką. Pir­kėjui nurodžius teistumą, ginklas jam nėra parduodamas. Parduotuvės darbuotojas taip pat atlieka  kriminalinės pirkėjo praeities patikrinimą, paskambindamas Floridos teisėsaugai.

Nereti at­vejai, kai pirkėjas įsigyja ginklų prisistatęs kitu asmeniu.

Ginklas Floridoje nėra parduodamas dėl smurto artimoje aplinkoje – jei prieš pirkėją yra vykdomas tyrimas arba jau priimtas sprendimas asmeniui nesiartinti prie kurio nors jo šeimos nario. Ši tvarka galioja nuo 1996-ųjų. Šaunamasis ginklas taip pat neparduodamas asmenims, kurie nesavanoriškai buvo gydomi psichiatrijos ligoninėje. Nuo 2013-ųjų priimta pataisa, kad ginklo negali įsigyti ir savanoriškai ten besigydę pacientai.

Tačiau jokie patikrinimai nėra numatyti, jei vienas individualus asmuo parduoda ginklą kitam individualiam asmeniui. Be to, nereti at­vejai, kai pirkėjas įsigyja ginklų prisistatęs kitu asmeniu.

Smurtaujantis teisininkas

O.Mateenas gimė 1986-aisiais emigrantų iš Afganistano šeimoje Niujorke, bet dar vaikystėje su šeima persikėlė į Floridą. Vidurinėje mokykloje ir koledže jis dažnai keisdavo darbus – dirbo ir daržovių, ir kompiuterių parduotuvėse. 2006 m.  baigė studijas koledže ir įgijęs baudžiamojo teisingumo technologijų specialybę pradėjo dirbti Floridos pataisos namuose. Šį darbą O.Mateenas taip pat paliko vos po šešių mėnesių ir prisidėjo prie privačios saugos įmonės „G4S“ komandos. Dirbdamas čia jis saugojo golfo klubą bei teismo pastatą.

Su būsimąja žmona Sitora Yusufiy jis susipažino internete. Pasak jos, vyras tuomet atrodė beveik tobulas: užtektinai amerikietiškas jos laisvoms pažiūroms, bet ir užtektinai musulmoniškas, kad patiktų jos tradicinei šeimai. Pora susituokė 2009-aisiais, tačiau jų santuokinė laimė truko neilgai. Kaip pasakojo S.Yu­sufiy, Floridoje ji neturėjo nei draugų, nei šeimos, o jos vyras iš jos reikalavo nuolat būti namie. Kartais jis grįždavo namo įtūžęs ir smurtaudavo.

„Vieną kartą jo laukdama užmigau ant grindų. Viskas, ką prisimenu, buvo tai, kad jis ištraukė mano pagalvę ir trenkiausi galva į grindis, o tuomet jis pradėjo traukti mane už plaukų. Jis ėmė mane smaugti ir vos nenužudė. Man kažkaip pavyko ištrūkti ir jį sustabdyti“, – prisimena buvusi teroristo sutuoktinė.

Santuoka nutrūko po metų, o O.Mateenas skyrybų dokumentuose nurodė, kad ji buvo „negrįžtamai sugadinta“. Antrą kartą jis vedė 2013 m., bet ir ši santuoka vėliau iširo.

S.Yusufiy tvirtinimu, gali būti, kad O.Ma­tee­­nas buvo gėjus, tačiau slėpė savo tikrąją tapatybę iš pykčio ir gėdos. Pareigūnai atskleidė, kad teroristas naudojosi gėjų pasimatymų mobiliąja programėle, pats daugelį kartų lankėsi gėjų klubuose.

Dukart pateko į FTB akiratį

2013 m. O.Mateenas pateko į FTB akiratį, kai vienas iš bendradarbių pranešė apie jo pareiškimus dėl ryšių su tarptautiniais teroristais. FTB pradėjo tyrimą ir apie metus stebėjo O.Mateeną. Po tragedijos FTB direktorius Jamesas Comey sakė, kad agentai naudojo įvai­­rius tyrimo ir sekimo metodus – pasiuntė slaptąjį agentą užmegzti su įtariamuoju ryšio, slapta įrašinėjo jo pokalbius, sekė jo asmeninius finansus ir įplaukas. Saugumiečiai bendradarbiavo ir su Saudo Arabijos žvalgyba, norėdami išsiaiškinti jo kelionių į Meką 2011 ir 2012 m. tikslus. Nieko įtartino tuomet nustatyti nepavyko ir FTB savo tyrimą nutraukė.

Po dviejų mėnesių, 2014 m. liepą, jo pavardė vėl atsirado biuro suvestinėse – buvo nustatytas ryšys tarp jo ir jaunuolio iš Floridos Mo­nero Mohammado Abusalhos, kuris Si­rijoje įvykdė savižudišką teroro išpuolį, su­sprog­dindamas sprogmenų prikimštą sunkvežimį. Paaiškėjo, kad abu vyrai lankėsi toje pačioje mečetėje ir pažinojo vienas kitą. FTB tuomet apklausė O.Mateeną trečią sykį, bet ir tąkart jo ryšiai su teroristu pasirodė nereikšmingi.

Ištikimas tarpusavyje kovojančioms organizacijoms

Birželio 11-osios vakarą Orlando klube „Pulse“ vyko latino muzikos vakaras, jame tuo metu buvo daugiau nei 300 žmonių. O.Ma­teenas su dviem šaunamaisiais ginklais į klubą atvažiavo savo furgonu. Įsiveržęs į patalpas žudikas pradėjo šaudyti į žmones. Iš pradžių kai kurie lankytojai pamanė, kad šūvių garsai yra muzikos bei scenos efektų dalis ir nekreipė į tai dėmesio, tačiau netrukus klube kilo panika, lankytojai desperatiškai mėgino palikti pastatą. Į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams O.Mateenas pradėjo imti įkaitus ir atsitraukė gilyn į klubo patalpas, vėliau užsibarikadavo tualete.

Paskambinęs į policiją jis pareiškė esąs „Islamo valstybės“ kovotojas, įkvėptas „Al-Nusra“ kovotojų bei Bostono maratono sprogdintojų brolių Tamerlano ir Dzokharo Tsar­naevų. Įdomu tai, kad „Al-Nusra“ ir ISIS yra tarpusavyje kovojančios ir viena kitai priešiškos organizacijos.

Įkaitų drama tęsėsi net tris valandas. Maž­daug 5 valandą ryto policija šturmavo klu­bą ir teroristą nukovė. Nuo jo rankos žuvo mažiausiai 49 žmonės, dar daugiau nei 50 buvo sužeista. Didžioji dalis aukų buvo ispanakalbiai, kilę iš Puerto Riko.

Tapo svarbia prezidento rinkimų tema

Kruvinos žudynės netruko tapti rinkiminių JAV batalijų dalimi. Tiek respublikonų kandidatas į prezidento postą Donaldas Trumpas, tiek demokratė Hillary Clinton pasinaudojo šia proga pristatyti politinę programą ir įgelti savo oponentui.

Demokratų kandidatė pristatė trijų dalių planą, kaip įveikti „Islamo valstybę“ ir kitas ra­dikalias džihadistų grupuotes. H.Clinton kalbėjo apie būtinybę efektyviau sekti ir sustabdyti finansines teroristų perlaidas bei socialinių tinklų žinutes. Politikė taip pat pristatė programą, kuri padės tėvams, mokytojams, psichologams ir kitiems pastebėti jaunų žmonių radikalizmą prieš įvykstant skaudiems išpuoliams. Ji liaupsino B.Obamos administracijos pastangas kovoti su ISIS ir pabrėžė, kad Saudo Arabijai, Katarui, Kuveitui ir kitoms valstybėms jau se­niai laikas sustabdyti paramą radikalioms is­la­mo mokykloms ir mečetėms visame pasaulyje.

D.Trumpas išlaikė sau būdingą ugningą retoriką, Amerikos musulmonus pavadindamas „penktąją teroristų šalininkų kolona“, o imigraciją įvardydamas kaip pagrindinę terorizmo pavojaus grėsmę. „Pagrindinė priežastis, kodėl žudikas atsidūrė Amerikoje, yra ta, kad mes leidome jo šeimai čia atvykti“, – pareiškė respublikonų kandidatas.

Sėkmės atveju D.Trumpas žadėjo sustabdyti imigraciją iš visų valstybių, iš kurių yra kilę te­roristai, kada nors atakavę JAV, Europą ar kitas Amerikos sąjungininkes. Tuo pat metu D.Trum­pas šiek tiek netikėtai pamėgino pa­traukti į savo pusę ir netradicinės seksualinės orientacijos rinkėjus, pristatydamas save kaip tikrąjį Amerikos gėjų ir lesbiečių gynėją nuo radikalaus islamo.

Politikos apžvalgininkai pastebėjo, kad tokio pobūdžio krizės ir rinkėjų nepasitenkinimas valdžios negebėjimu įveikti „Islamo valstybės“ ir jos įtakos ne tik Artimuosiuose Rytuo­se, bet ir tėvynėje, kur kas naudingesnės D.Trum­­­pui, kuris apeliuoja į visuomenės baimes, įtarumą ir nusivylimą.

Pergalė jau netoli?

Tikimybė, kad po kruviniausio išpuolio nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios JAV imsis rimtesnių kovos veiksmų prieš „Islamo valstybę“, yra ne­didelė. Iki šiol prezidentas B.Obama sankcionavo oro antskrydžius ir nedidelį skaičių specialiųjų pajėgų, kurios nedalyvauja tiesioginėse kovose ir padeda JAV remiamoms grupuotėms, visų pirma kurdams.

Kongrese šiuo metu nėra konsensuso dėl to, kiek ilgai, kur ir kaip Amerika turėtų kovoti su „Islamo valstybe“. Respublikonai balansuoja ties reikalavimais rimčiau kovoti su teroristais, tačiau kartu ir su nenoru suteikti B.Obamai, o galbūt vėliau ir H.Clinton, laisvesnes rankas. Vis dėlto kruvini teroro aktai Amerikos žemėje tokią poziciją gali koreguoti, ir apie galimybę siųsti daugiau pajėgų, nevadinant to karu, kalbama vis garsiau.

Tačiau kol kas nesutariama ne tik dėl karių skaičiaus, bet ir dėl pinigų. Beveik 58 mlrd. dolerių – tiek pinigų kovai su „Islamo valstybe“ šiandien gali būti paskirta iš kariuomenės biudžeto, bet įstatymų leidėjai vis dar dėl to diskutuoja.

Tiesa, lėtas karas su „Islamo valstybe“ vyksta ir teroristai jį pralaimi. Gegužės pabaigoje JAV paskelbė, kad ISIS prarado 45 proc. savo kontroliuotos teritorijos Irake ir maždaug 30 proc. teritorijos Sirijoje. Pastaruoju metu pastebima, kad kovotojų iš užsienio srautas čia praktiškai nutrūko, o esami perėjo vien tik į gynybines pozicijas.

Tačiau tokia padėtis teroro išpuolių grėsmę didina: iki tol praktiškai neorganizavusi teroro išpuolių ir koncentravusis ties teritorine ekspansija, šiandien „Islamo valstybė“ vis dažniau imasi būtent teroristinės agresijos. Tą parodo ir vis dažnesni savižudžių išpuoliai. Gegužės vi­du­ryje trys bombos Bagdade nusinešė 63 žmonių gyvybes. Neatmestina, kad teroristai desperatiškai mėgins organizuoti atakas ir Europoje ar JAV.

Praėjus kelioms dienoms po teroro akto Or­lande žiniasklaidoje pasirodė informacija apie „Islamo valstybės“ vadeivos Abu Bakro al Bagh­dadi mirtį. Įvairios žiniasklaidos priemonės tei­-gė, kad jis buvo nukautas Rakos arba Mo­sulo mies­te per koalicijos oro smūgį, tačiau šios ži­nios nepriklausomi šaltiniai nepatvirtino, todėl manoma, kad šis pranešimas yra klastotė.

Smurtiniai išpuoliai prieš homoseksualus JAV

Tragiški smurtiniai išpuoliai prieš gėjus, lesbietes ar transseksualus JAV nėra retenybė. Bene skaudžiausias toks išpuolis iki šiol čia įvyko 1973-iaisiais, kai Naujajame Orleane buvo padegtas gėjų baras. Tada per gaisrą žuvo 32 žmonės. 1997-aisiais lesbiečių bare Atlantoje sprogo bomba, kita buvo rasta už durų. Tuomet nukentėjo 5 žmonės. 2000 m. Virdžinijoje, pamatęs bare besiglėbesčiuojančius du vyrus, buvęs jūrų pėstininkas Ronaldas Edwardas Gay‘us atidengė į juos ugnį. Vienas žmogus žuvo, šeši buvo sužeisti. Tačiau pastarasis išpuolis Orlande yra pats skaudžiausiais ir nusinešęs daugiausiai gyvybių istorijoje.

Gėjų, lesbiečių ir transseksualų barai bei klubai yra labai populiarūs, juose dažnai lankosi žmonės, dėl savo pažiūrų vengiantys viešumos. Vienas svarbiausių kovos dėl gėjų teisių epizodų istorijoje įvyko būtent gėjų bare. Manhatano baras „The Stonewall Inn“ praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje išsiskyrė tuo, kad kone vienintelis mieste neatsisakydavo priimti ir aptarnauti gėjų, lesbiečių bei transseksualų. Kai policija 1969-aisiais čia pradėjo vykdyti reidą, gėjų bendruomenė pasipriešino, kilo riaušės. Šis įvykis tapo vienu pirmųjų kovos dėl gėjų teisių simbolių.

27 žmogžudystės per dieną

Galimybė mirti nuo kulkos JAV yra tokia pati, kaip žūti per automobilio avariją (neskaičiuojant eismo įvykių, susijusių su sunkvežimiais, autobusais bei motociklais). FTB duomenimis, 2014-aisiais nuo sužeidimų šaunamuoju ginklu Valstijose iš viso mirė 8124 žmonės. Šis skaičius yra itin didelis, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis Vakarų pasaulio valstybėmis, kuriose tokios žmogžudystės kur kas retesnės.

Vokietijoje tikimybė būti nušautam tolygi tikimybei JAV mirti nuo kokio nors iš viršaus krintančio objekto. Vokietijoje kasmet nužudomi maždaug du žmonės iš milijono. Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje šis rodiklis dar mažesnis – čia kasmet nušaunamas maždaug vienas žmogus iš milijono. JAV tokia pati tikimybė yra mirti nukritus nuo kopėčių arba dirbant žemės ūkio darbus. Japonijoje, kur tokios žmogžudystės dar retesnės (maždaug vienas žmogus iš 10 mln. gyventojų), ši tikimybė atitinka galimybę JAV mirti nutrenktam žaibo.

O štai JAV nušaunamas 31 žmogus iš milijono, arba maždaug 27 kiekvieną dieną. Tačiau vietinės ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesį patraukia tik masinės šaudynės, nusinešančios daug gyvybių iš karto. Ši kraupi JAV statistika nuolat skatina diskusijas apie liberalią ginklų įsigijimo tvarką ir būtinybę ją griežtinti. Galimybę kiekvienam amerikiečiui turėti ginklą numatė dar 1789 m. priimtas Teisių bilis.

Kruviniausios šaudynės JAV istorijoje

2016 m. birželio 12 d. Orlande, Floridoje, ginkluotas užpuolikas įsiveržė į gėjų klubą ir pradėjo šaudyti į ten gausiai susirinkusius lankytojus. Per tris valandas trukusias žudynes ir įkaitų dramą iš viso žuvo mažiausiai 49 žmonės. Užpuoliką Omarą Mateeną, prisiekusį ištikimybę „Islamo valstybei“, nukovė SWAT pareigūnai.

2015 m. gruodžio 12 d. San Bernardine, Kalifornijoje, Syedas Farookas ir jo žmona Tafsheena Malik pradėjo šaudyti per vyro bendradarbių susitikimą, nužudydami 14 žmonių. Teroristai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybei“. Sutuoktinius nukovė policijos pareigūnai.

2012 m. gruodžio 14 d. Niutaune, Konektikute, Adamas Lanza pradinėje mokykloje pradėjo šaudyti į mokinius, nužudydamas 20 vaikų, 6 mokyklos darbuotojus, ir nusišovė pats. Jo motina vėliau taip pat rasta nužudyta savo namuose.

2007 m. balandžio 16 d. Blaksberge, Virdžinijoje, Seung-Hiu Cho nušovė 32 žmones dvejose šaudynėse universiteto miestelio bendrabutyje ir auditorijoje. Po to užpuolikas nusižudė.

1991 m. spalio 16 d. Kiline, Teksase, 23 žmonės buvo nužudyti ir dar 20 sužeista, kai George‘as Hennardas pradėjo šaudyti kavinėje. Užpuolikas nusižudė.

1984 m. liepos 18 d. San Isidre, Kalifornijoje, apsaugos darbuotojas James’as Oliveris Huberty nedarbo metu nušovė 21 žmogų „McDonald‘s“ restorane. Užpuoliką nukovė policijos pareigūnai.

1966 m. rugpjūčio 1 d. Ostine, Teksase, Charlesas Whitmanas nužudė savo žmoną ir motiną, tuomet ėmė šaudyti iš Teksaso universiteto laikrodžio bokšto, nušaudamas 16 žmonių ir sužeisdamas dar 30. Šaulį nukovė policijos pareigūnai.

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Likus aštuonioms dienoms iki JAV prezidento Baracko Obamos vizito į Vietnamą ir žinios apie ginklų embargo panaikinimą šiai šaliai Vietnamo valdžia jau pasirašinėjo sutartis su JAV ginklų gamintojais.

Hanojaus pareigūnus gegužės pradžioje aplankė grupė ginklų gamintojų atstovų, pasirengusių komunistiniam Viet­na­­mui parduoti viską – nuo radarų sistemų ar naktinio matymo technologijų iki karinių lėktuvų.

Aukščiausio rango Vietnamo kariškiai pasirašant sandorius nedalyvavo, nes baiminosi au­dringos visuomenės reakcijos: juk po savaitės laukė sukaktis – 40 metų nuo Vietnamo karo pabaigos.

„Nėra amžinų draugų ar priešų. Yra tik am­žini interesai“, – gerai žinomą  frazę, kurios au­t­o­rystė priskiriama bent keliems politikams, agen­tūrai „Bloomberg“ pakartojo saugumo ana­litikas Alexanderis Vuvingas iš Azijos ir Ra­miojo vandenyno saugumo studijų centro Ha­vajuose. Ir priminė, kad JAV bei kitų Vakarų šalių ginklų gamintojai Vietname šmėžuoja jau kuris laikas.

Vietnamas artimiausiu metu tikrai nebus stambus JAV ginklų pirkėjas, tačiau kas gali paneigti, kad ateityje situacija pasikeis.

Dar praėjusį spalį JAV atšaukė apribojimus Vietnamui pardavinėti „nemirtinas“ gynybos sistemas, o šį balandį JAV ambasada Hanojuje surengė karinės technikos parodą. Produkciją joje pristatė tokios JAV kompanijos, kaip „Boeing Co.“, „Lockheed Martin Corp.“ ir „Honeywell International Inc.“, taip pat Di­džiosios Britanijos „BAE Systems Plc“. Beje, pastaroji naujų rinkų ieško jau metus, nes pernai jos produkcijos pardavimas itin smuko dėl JAV ir sąjungininkių pasitraukimo iš Af­ga­nistano, kuris šiai kompanijai buvo pagrindinis pajamų šaltinis.

Privačios JAV ginklų gamintojos veikia labai aktyviai – ieško naujų pirkėjų bei sudaro naujas sutartis visame pasaulyje ir daro spaudimą savo valdžiai naikinti ginklų embargą. „Šios kom­panijos neabejotinai tikėjosi, kad gegužės pabaigoje B.Obama paskelbs apie 50 metų galiojusio ginklų embargo Vietnamui panaikinimą“, – sako JAV ir Azijos verslo tarybos ats­tovas Vu Tu Thanhas.

Žinoma, Vietnamas artimiausiu metu tikrai nebus stambus JAV ginklų pirkėjas – dabar šalis per metus importuoja ginklų vos už kelis šimtus tūkstančių eurų. Tačiau kas gali paneigti, kad ateityje situacija pasikeis. Juk Kinija reiškia pretenzijas į 80 proc. Pietų Ki­nijos jūros teritorijos, o tam labiausiai priešinasi Viet­­na­mas. Ir, žinoma, JAV. Žiūrint tik iš finansinės per­spektyvos, konfliktas Pietų Ki­nijos jūroje JAV būtų labai naudingas, juo la­biau kad rimsta situacija Artimuosiuose Ry­tuose, kur konfliktas viso regiono gynybos iš­laidas padidino 75 proc. – nuo 99 iki 173 mlrd. JAV dolerių per metus.

JAV yra linkusi sugriežtinti ginklų eksportą, net jei tai reiškia šiokius tokius finansinius nuostolius. Bet prarasti Saudo Arabiją būtų pernelyg skausminga.

JAV iš šio konflikto užsidirbo labai daug. Dau­giausiai – iš ginklų eksporto Saudo Ara­bijai, kuriai JAV yra pagrindinė ginklų tiekėja, nors Jungtinės Tautos ragino JAV sustabdyti prekybą ginklais su šalimi, žudančia Jemeno civilius. Užtat JAV Saudo Arabijos dėka 14 proc. padidino karinių sistemų pardavimą.

„JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir kitos valstybės turėtų nustoti prekiauti ginklais su Saudo Arabija, kol liausis neteisėti antskrydžiai Jemene ir bus atlikti tyrimai dėl žmogaus teisių pažeidimų“, – yra raginę „Human Rights Watch“ atstovai.

„Šiaip jau JAV yra linkusi sugriežtinti ginklų eksportą, net jei tai reiškia šiokius tokius finansinius nuostolius. Bet prarasti Saudo Arabiją būtų pernelyg skausminga. Tad šansų, kad dabar ar kada nors ateityje JAV nustos prekiauti ginklais su šia valstybe, beveik nėra“, – įsitikinęs Švedijos analitikas Pieteris We­zemanas.

Taigi gražūs norai ir dideli pinigai dažnai yra du nesuderinami dalykai. Saudo Arabija daugiausiai ginklų perka iš JAV, bet taip pat ir iš kitų Vakarų šalių – Didžiosios Britanijos, Is­pa­nijos. Joms visoms neramumai Artimųjų Rytų šalyse padėjo padidinti pelną iš ginklų eksporto, o JAV – įtvirtinti savo, kaip di­džiausios pa­saulyje ginklų eksportuotojos, poziciją.

Regioniniai konfliktai – aukso gysla

JAV tiekia trečdalį visų pasaulyje oficialiai nu­perkamų ginklų, o sandorių vertė per metus viršija 20 mlrd. dolerių.

JAV yra pasirašiusi tarpvyriausybines ginklų prekybos sutartis su 133 valstybėmis, o iš viso ginklais prekiauja su 163 valstybėmis, jei priskai­čiuosime į šį sąrašą šiemet patekusius Ira­ną ir Vietnamą. Antroji šiame sąraše – Rusija, to­liau Kinija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija.

Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) duomenimis, šios penkios valstybės drauge tiekia tris ketvirtadalius visų pasaulio ginklų. Taigi Jungtinių Tautų veto teisę tu­rinčios valstybės, save vadinančios pagrindinėmis pasaulio taikos saugotojomis, yra didžiausios ginklų eksportuotojos.

„Kol tęsiasi regioniniai konfliktai, JAV iš­saugo savo ginklų eksportuotojos pozicijas. Per pastaruosius penkerius metus JAV pardavė ginklų mažiausiai 96 valstybėms, o dar daugybė užsakymų tik vykdoma. Pavyzdžiui, šiuo metu devynios valstybės laukia jau užsakytų 611 naikintuvų F-35“, – teigia SIPRI atstovai.

Nepasiekiama svajonė kol kas tebėra ir Indija, didžiausia ginklų pirkėja pasaulyje, kuriai daugiausiai ginklų tiekia Rusija.

Daugiausiai naikintuvų iškeliaus būtent į Sau­do Arabiją, taip pat į Jungtinius Arabų Emy­­ratus bei Turkiją. Tačiau JAV labai norėtų „pasiimti“ ir daugiau klientų. Azijoje jai sudėtinga, mat daugelis valstybių ginklus perka iš Ki­nijos. Tačiau Vietnamas buvo viena iš nedauge­lio valstybių, su Kinija nenorinčių turėti nie­ko bendra. Nepasiekiama svajonė kol kas tebėra ir Indija, didžiausia ginklų pirkėja pasaulyje, kuriai daugiausiai ginklų tiekia Rusija, dar šiek tiek – buvusios kolonistės Didžioji Britanija ir Italija.

Ginklų eksporto varžybose prasčiausiai se­kasi Vokietijai, kuri dar neseniai buvo trečia di­džiausia pasaulio ginklų tiekėja, o dabar ge­riausiu atveju yra penkta. Tai lėmė griežtesnė gink­lų politika, kuri draudžia tiekti ginklus, kurs­tančius regioninius konfliktus. Vien dėl šios priežasties Vokietijos ginklų eksportas per­­nai smuko per pusę.

Panašios politikos laikosi ir Nyderlandai: ši vals­tybė vienintelė atsisakė tiekti ginklus Sau­do Arabijai bei jos sąjungininkams Jemeno kon­flikte ir iš karto prarado pozicijas didžiausių ginklų eksportuotojų lentelėse.

Prancūzija, priešingai, pasinaudojo situacija ir pasirašė naujas sutartis su Saudo Arabijos są­jungininkais Egiptu ir Kataru. Ypač iš ginklų pre­kybos su arabų šalimis pastaruoju metu pra­kuto Didžioji Britanija.

Kaip rašo „The Guardian“, Didžiosios Bri­tanijos ginklų prekyba su šalimis, kuriose pa­žei­d­žiamos žmogaus tesės, pirmą kartą viršijo 3 mlrd. svarų sterlingų per metus. Pagrindinės „blo­gosios“ pirkėjos – Saudo Arabija, Bah­reinas, Burundis ir Maldyvai.

Didžiausias sandoris – pernai gegužę pasirašy­ta 1,7 mlrd. svarų sterlingų sutartis dėl naikin­tuvų Saudo Arabijai. Liepą Didžioji Bri­ta­nija iš jos gavo dar vieną užsakymą – pagaminti sistemų oras-oras už 990 mln. svarų. Rugsėjį Saudo Arabijai prireikė ir britiškų bombų už 62 mln. svarų. Ir visa tai – jau po to, kai pernai kovą prasidėjo Jemeno bombardavimas.

Ir tai dar ne viskas. Visuomenei buvo pranešta, kad Didžioji Britanija pernai atsisakė tiekti šaunamuosius ginklus ir pratybų amuniciją Egiptui. Esą kyla daug abejonių dėl šios šalies politikos krypties. Užtat pasirašė 84 mln. svarų sterlingų sutartį tiekti Egiptui snaiperių įrangą, pistoletus ir kitus šaunamuosius ginklus. „Tai akivaizdus pavyzdys, kai vyriausybė tei­gia viena, o daro kita“, – sako Andrew Smit­has iš organizacijos „Campaign Against Arms Trade“ (CAAT).

Kinija dėl moralės galvos irgi nesuka. Ji iš karto perėmė Vokietijos apleistas rinkas. Be to, Kinijai padeda net 88 proc. padidėjęs ginklų poreikis Pakistane, Bangladeše ir Birmoje.

Ginklų prekyba auga milijardais

Kinija – viena tų valstybių, kurios neskelbia finansinės informacijos apie pelną iš prekybos ginklais. Sumas galima tik numanyti – tuo užsiima įvairios organizacijos, mėginančios apskaičiuoti, kokios tai sumos. Pelno iš ginklų eksporto neskelbia net Didžioji Britanija, pateikdama tik atskirų sandorių dydžius, bet ir tai jau šis tas.

Vis dėlto ekspertai, net neturėdami visos informacijos, skaičiuoja, kad legalios prekybos ginklais apimtys pasaulyje per metus svyruoja apie 100 mlrd. dolerių ir kasmet šiek tiek paauga. Dar didesni skaičiai sukasi šešėlyje, bet čia ekspertai jau bejėgiai.

Sunku suskaičiuoti ir visas ginklus pasaulyje gaminančias gamyklas. Oficialiai jų yra per tūkstantį, o išsibarsčiusios jos maždaug šimte šalių. Didžiąją jų dalį sudaro mažo kalibro ginklų ar jų dalių gamyklos. Tarp jų – ir viena Lietuvoje.

Tačiau mažo kalibro amuniciją gaminančios Giraitės ginkluotės gamyklos situacija gana sudėtinga. 2000 m. Kauno rajone, Vijūkuose, įkurta moderni gamykla, kuriai įrangą tiekė Prancūzijos įmonės, daugiau kaip dešimtmetį dirbo nuostolingai ir tik pastaraisiais metais su­gebėjo kiek atsitiesti. Nuo 2006 m. daugiau nei 90 proc. produkcijos įmonė parduoda NATO ir kitų šalių karinėms pajėgoms, specialiosioms struktūroms ir kitoms institucijoms, tačiau gamyklą gelbėja ne kariškių užsakymai, o sportui ir laisvalaikiui skirtų šovinių gamyba.

Beje, lietuviai gamina ir šaunamuosius ginklus, tiesa, ne originalius. Bendrovę įkūrę lietuviai iš įvairių gamintojų dalių renka amerikietiško pusiau automatinio šautuvo pagrindu su­kurtą ginklą „Vytis“. „Vytis“ yra tiksli amerikie­tiško AR-15 kopija (AR-15 savo ruožtu yra civilinė Amerikos armijos naudojamo šturmo karabino M-16 A kopija). Lietuviškas „Vyčio“ pavadinimas ant šio ginklo puikuojasi todėl, kad jis iš įvairių gamintojų dalių surenkamas būtent Lietuvoje. Jo pirkėjai – šaudymo entuziastai ir Šaulių sąjungos nariai.

BFL

Trys klausimai užsienio reikalų viceministrui Raimundui Karobliui.

– Dalyvavote ES Užsienio reikalų tarybos posėdyje prekybos klausimais, kuriame aptartas transatlantinių ryšių stiprinimas su JAV ir Kanada. Kas tapo pagrindine kliūtimi pa­siekti ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimą?

– Derybose siekiama susitarti ne vien dėl įprasto rinkos atvėrimo, bet ir dėl papildomų taisyklių nustatymo, tam tikrų standartų ir reglamentų suderinamumo. Nesunkiai pavyksta susitarti dėl pramoninių prekių, tačiau mažoka pažangos derybose dėl prekybos finansinėmis, draudimo, jūreivystės paslaugomis. Dar didesnė problema – JAV nepasirengimas atverti viešųjų pirkimų rinkos: pagal dabartinius siūlymus ji būtų prieinama tik federaliniu, bet ne valstijų lygiu. ES siekia teisės dalyvauti konkursuose bent jau tų valstijose vykdomų programų, kurios finansuojamos iš federalinio biudžeto.

Norint susitarti iki prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos, teks gerokai pasispausti.

Ekspertai daro išvadas, kad pagal pasiektas sąlygas iš susitarimo JAV, tikėtina, gautų daugiau naudos nei ES. Vadinasi, įsipareigojimų balanso neturime. O laikas bėga – norint susitarti iki prezidento Baracko Obamos kadencijos pabaigos, teks gerokai pasispausti.

– Kurios derybų sąlygos aktualiausios Lietuvai?

– Ir Lietuva, ir kitos ES šalys siekia panaikinti ribojimus energijos išteklių eksportui iš JAV. Taip pat kalbama apie lengvatas smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurios, beje, iš Lietuvos į JAV eksportuoja daugiausiai. Aktualios ir muitinių procedūrų taisyklės, kurios leistų sutaupyti mūsų eksportuotojams. Nors vidutinis JAV taikomas muito tarifas tesiekia 4 proc., atskirose prekių grupėse jis yra gerokai didesnis: tekstilei, aprangos gaminiams taikomi muitai viršija 20 proc., sūriams ir kitiems pieno gaminiams, taip pat mėsos produktams – 15 proc.

JAV užima trečią vietą lietuviškos kilmės prekių eksporto sąraše, o šio eksporto apimtys trigubai viršija eksporto į Rusiją apimtis.

Muitų tarifų sumažinimas padėtų dar labiau auginti lietuviškų prekių eksportą į JAV, kuris jau ir dabar didėja. JAV užima trečią vietą lietuviškos kilmės prekių eksporto sąraše, o šio eksporto apimtys trigubai viršija eksporto į Rusiją apimtis.

Taip pat apskaičiuota, kad reguliacinių klausimų suderinimas ir dalies besiskiriančių standartų suvienodinimas dvišalėje prekyboje leistų pasiekti ekonominį efektą, tolygų muitų tarifų sumažinimui 20 proc. Šis efektas būtų jaučiamas įvairiose prekių grupėse, pradedant automobiliais ir elektronikos prekėmis, baigiant kosmetika.

– Šią savaitę vyko Lietuvos diplomatų, dirbančių ekonomikos srityje, ir komercijos atašė metinė konferencija. Ar šalies diplomatinis korpusas gali padėti daryti įtaką ES ir JAV susitarimams?

– Šių metų konferencija pasižymi bandymu stiprinti sąsajas tarp šalies diplomatų, dirbančių užsienyje, ir Lietuvos institucijų, dirbančių investicijų pritraukimo srityje. Siekiame, kad ekonominiai šalies interesai būtų dar geriau suvokiami mūsų atstovybėse. Tačiau derybos dėl transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties yra EK prerogatyva, o mes dalyvaujame tik konsultaciniame procese. Todėl įtakos šioms deryboms gali turėti nebent Vilniaus ir atstovybės Briuselyje, o ne dvišalių ambasadų darbuotojai.

Donaldas Trumpas kritikuoja JAV valstybę dėl neveiksnumo. Jis rengiasi keisti šalies užsienio politikos kursą. Klibina transatlantinius įsipareigojimus. NATO jam neatrodo amžina organizacija, kurios negalima paleisti. D.Trumpo komandos nariai ir jį remiantys JAV senatoriai kelia grėsmę valstybei.

Arūnas Brazauskas

Po tokiais rūsčiais teiginiais pasirašo CŽV direktorius. Tai ne slapta CŽV pažyma, o visuomenei skirta ataskaita.

Stop! Ar įsivaizduojate tokią situaciją JAV?

Vien pasakojant apie panašius išgalvotus dalykus (sakytume, kad tai dabarties alternatyvinė istorija) amerikiečiui akys sproginėtų iš nuostabos. Galiausiai jis pasukiotų pirštą prie smilkinio ir pasakytų, kad tokia situacija neįsivaizduojama.

Pagal tokį scenarijų kuriant įtempto siužeto filmą, tai būtų juodoji komedija. Bet ir tokio žanro kūrinyje CŽV vadovo negalima vaizduoti psichiškai sveiku. Vieninteliai įmanomi siužeto vingiai – atsistatydinimas ir psichiatro patikra.

Matyt, aišku, kur aš lenkiu. Lietuva – ne Amerika. Ir žvalgybos pareigūnai čia gali rašinėti panašius pranešimus spaudai be skaudžių pasekmių sau. Tokio visiškai nepavojingo autoriams kūrinio pavyzdys – visuomenei pateiktas „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, kurį parengė Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai. Kaip galimai keliantis grėsmę Lietuvos saugumui dokumente nurodytas Kovo 11-osios akto signatarų Zigmo Vaišvilos ir Rolando Paulausko veikimas. Jie priskiriami prie Rusijos įtakos tinklo, kaip ir keli „nesisteminiai“ žiniasklaidos organai.

Jei Kremlius už tai moka, galima pasidžiaugti atradus dar vieną vadinamąjį „raspilą“, t.y. rusų valdiškų lėšų vagiliavimą.

Anaiptol ne geru žodžiu „Veidas“ savo publikacijose šįmet minėjo ir tuos signatarus, ir „nesisteminę“ žiniasklaidą. Tęsdamas svarstymus šia tema galėčiau pasakyti, kad VSD rūpestį keliantis informacijos srautas yra diagnozė to srauto autoriams. Rašinių ir vaizdų spektras driekiasi nuo prastai suredaguoto plūdimosi iki geriau sudėliotų ideologinių „konservų“. Ir aiškiai išsakytais, ir kažkiek užmaskuotais signalais siekiama kurti palankesnį Rusijos įvaizdį, greta to kurstyti homofobines, euroskeptines nuotaikas, nepamirštant pagąsdinti migrantais.

Visa tai išties atitinka Kremliaus propagandos gaires, tačiau pateikiama labai netalentingai ir kvailai. Laikyčiau tai Rusijos pinigų švaistymu – jeigu rusų pinigai tam išties naudojami.

Kas ką finansuoja, VSD turėtų atsakyti bent jau sau. Manyčiau, kad tai ne mažiau svarbu nei Rusijos įtakos tinklo schemos. Jei Kremlius už tai moka, galima pasidžiaugti atradus dar vieną vadinamąjį „raspilą“, t.y. rusų valdiškų lėšų vagiliavimą.

Bet mūsų žvalgybininkai bando vykdyti valstybės saugos funkciją veikdami kaip ideologinė institucija. Prigriebti priešų negali, tai nors formuoja viešąją nuomonę. Ši atsigręžė prieš pačius žvalgybininkus – taškų jie nesurinko, savo įvaizdį, galima sakyti, pagadino. Tam gana vieningai pritarta Lietuvos viešojoje erdvėje. Gal tai labai gudraus plano dalis – imituoti intelektinę bejėgystę ir taip užmigdyti priešininką.

Kalbant apie nepatenkintus valstybe nereikėtų pamiršti, kad tai ne koks voratinklis, o solidus sluoksnis, kuris į žvalgų ataskaitą nepateko, nes socialinė atskirtis yra kitų žinybų reikalas. Žemiau skurdo rizikos ribos atsidūrė kas penktas Lietuvos gyventojas. Kažin kodėl šie žmonės turėtų būti patenkinti valstybe? Kodėl jie turėtų mylėti ES? Kodėl išskėstomis rankomis jie turėtų sutikti migrantus iš Artimųjų Rytų? Kodėl jie neturėtų balsuoti už populistines Lietuvos partijas?

Negalint įveikti tikrųjų nepasitenkinimo valstybe priežasčių belieka rodyti pirštu į politikos marginalus.

Pasiekimai. Siekiant sėkmės kitoje šalyje svarbiausia yra ne mojuoti mokslo diplomais, bet apsišarvuoti kantrybe, atkaklumu ir bent jau pradžioje – neskaičiuoti darbo valandų.

Karjeros kelias visada sudėtingas – paženklintas nemiegotomis naktimis, ant kulnų nuolat lipančiais terminais, naujais iššūkiais, stresu, konkurencija, nusivylimais, bet kartu ir saldžiais laimėjimais bei pripažinimu. Dar sudėtingesnis šis kelias tampa, jei tenka juo eiti kitoje šalyje. Vis dėlto, nepaisant sunkumų, vis daugiau lietuvių įkopia į karjeros aukštumas tarptautinėse korporacijose užsienyje – juos matome ir tarptautinių bankų viceprezidentų poste, ir žymiausių pasaulio korporacijų specialistų ar vadovų komandoje. Kas svarbiausia siekiant karjeros užsienyje? Trys žinomose kompanijose JAV dirbantys lietuviai su „Veidu“ pasidalijo savo istorijomis.

Prieš 15 metų į JAV emigravęs Rokas Beresniovas šiandien yra Valstybinio Indijos banko viceprezidentas JAV. Didžiausias Indijos bankas prieš dvejus metus pasikvietė lietuvį, kad šis padėtų atidaryti komercinės bankininkystės biurą Vašingtone. 370 mlrd. JAV dolerių dydžio bankas turi padalinių daugiau nei 40 šalių, tačiau į JAV rinką skverbėsi labai iš lėto – per trisdešimt veiklos metų buvo atidaręs tik dešimt padalinių Kalifornijoje.

Ir ką gi pavyko nuveikti lietuviui, tapusiam atsakingam už šio banko plėtrą ir komercinę bankininkystę Rytų pakrantėje? „Šis darbas ir buvo didžiausias iššūkis mano karjeroje: lietuvis, gyvenantis JAV ir dirbantis Indijos bankui. Iššūkis ne tik dėl kultūrinių skirtumų, bet ir dėl tekusios užduoties. Azijoje visi žino Valstybinį Indijos banką – tai 200-uosius metus skaičiuojantis seniausias šio regiono bankas ir didžiausias pasaulyje pagal padalinių skaičių. Didžiausias iššūkis buvo, kaip šį banką pristatyti JAV, kad žmonės suprastų, jog tai toks pat bankas kaip ir visi kiti, į kurį gali ateiti ir daryti tą patį. Kaip man sekėsi? Praėjusį ketvirtį buvome pirmasis bankas Vašingtono regione pagal išduotas paskolas smulkiojo verslo eksportui. O iš viso Vašingtono regione veikia daugiau nei 170 skirtingų bankų“, – lygina R.Beresniovas.

Šį darbą lietuvis vadina įdomiausia savo ligšioline pozicija, nes ji sunkesnė, pateikusi daugiau iššūkių ir reikalaujanti daug dėmesio. „Tačiau kai pats kažką kuri ir žinai, kad nuo tavo kūrybos ir darbo priklauso kompanijos ateitis, tai labai malonus jausmas“, – pabrėžia R.Beresniovas.

Valstybinis Indijos bankas – jau penktasis bankas JAV, kuriame dirba R.Beresniovas. Prieš tai lietuvis dirbo HSBC viceprezidentu, o dar anksčiau darbavosi „Eagle“ banke, „Wells Fargo“ banke ir „Bank of America“. Tikrai įspūdinga darboviečių galerija turint omenyje, kad prieš 15 metų į JAV atvykusio Kauno kolegijos absolvento R.Beresniovo pirmoji darbovietė buvo atrakcionų parkas. Tad kaip vis dėlto jam pavyko atsidurti ten, kur yra dabar?

„Karjeros pradžia anuomet man nepasirodė sunki, bet iš dabartinės perspektyvos žiūrint atgal atrodo, kad buvo sunku. Kai esi jaunas, ambicingas, tų sunkumų nematai, nes neturi kito pasirinkimo, kaip tik siekti sėkmės. Tas užsispyrimas ir nenorėjimas būti komfortiškoje situacijoje man ir padėjo siekti naujų dalykų. Beje, JAV, priešingai nei Azijoje bei Europos šalyse, į diplomus nežiūrima vienpusiškai. Kur kas svarbiau yra mokėjimas bendrauti su žmonėmis bei patirtis. Tam tikra kelerių metų darbo patirtis gali atstoti bakalauro ar magistro išsilavinimą. Manau, kad mokėjimas bendrauti su žmonėmis labiausiai ir prisidėjo prie mano karjeros“, – svarsto R.Beresniovas, JAV studijavęs prekybą.

Nagrinėjant JAV karjerą padariusių lietuvių istorijas ryškėja, kad ne mažiau, nei mokėti bendrauti su žmonėmis, svarbu atkaklumas, kantrybė, didelis atsidavimas darbui ir asmeninės savybės.

R.Beresniovas veiklumu iš bendraamžių išsiskyrė dar mokyklos laikais: savaitgaliais dirbdavo didžėjumi, o dešimtoje klasėje įsigijo vaizdo kamerą ir pradėjo filmuoti vestuves, krikštynas bei kitas šventes. Jis mano, kad verslumo gyslelę bus paveldėjęs iš tėvo, kuris yra garsus karikatūristas.

Asmeninių švenčių filmavimas leido Rokui užsidirbti pinigų pirmajai kelionei į JAV, apie kurią pradėjo svajoti dar dešimtoje klasėje. Nuvykęs pagal „Work and Travel“ programą R.Beresniovas suprato, kad tai ta šalis, kurioje jis norėtų dirbti. Taigi grįžęs į Lietuvą ilgai neužsibuvo ir netrukus vėl išvyko į JAV. Pirmiausia teko mokytis anglų kalbos, studijuoti ir imtis paprasčiausių darbų – atrakcionų parke ar kepykloje.

Tiesa, vaikinas, regis, iš kiekvieno pasitaikiusio pasiūlymo sugebėdavo išspausti viską, kas tik įmanoma: jau po trijų mėnesių tapo kepyklos vadovu, vėliau kilo vis aukščiau, kol galiausiai atrankos specialistai pasiūlė darbą Amerikos banke – nuo to ir prasidėjo R.Beresniovo karjera JAV finansų sektoriuje.

Atkaklumo, drąsos ir kantrybės prireikė ir 2000 m. į JAV atvykusiai lietuvei Ingridai Misevičienei, šiuo metu dirbančiai vienos žinomiausių pasaulyje korporacijų – „Adidas“ būstinėje Portlande. Į „Adidas“ jai pavyko patekti tik po daugiau nei pusės metų pastangų, nors buvo baigusi VU Ekonomikos fakultetą bei įgijusi MBA diplomą JAV. Per vienuolika darbo metų „Adidas“ firmoje ji užkopė penkiais karjeros laipteliais, o jos alga patrigubėjo.

„Užaugusi krepšinio šalyje tinkamesnės firmos nei „Adidas“ negalėjau net ir įsivaizduoti – sporto pasaulio bei europietiškų šaknų derinys buvo išties patrauklus. Tad „Adidas“ ir buvo vienintelė firma, į kurios duris atkakliai beldžiausi baigusi MBA studijas JAV. Nuo pirmo kontakto iki darbo pasiūlymo prabėgo septyni aštuoni mėnesiai. O ir darbo pasiūlymas buvo į labai žemas pareigas – lietuviškas išsilavinimas bei darbo patirtis mažai kam rūpėjo. Didelės vertės nepridėjo nė verslo administravimo magistrantūros diplomas JAV, nes mano darbo patirtis Amerikoje buvo minimali. Vis dėlto priėmiau pasiūlymą nedvejodama ir jau po pusmečio gavau pirmąjį pareigų paaukštinimą“, – karjeros pradžią prisimena lietuvė.

Pastaruosius šešerius metus I.Misevičienė dirba „Adidas“ rinkodaros operacijų vyriausiąja vadybininke. Jos atsakomybė – naujos produkcijos kūrybiniai procesai bei terminai, pradedant rinkos tyrimais, idėjų generavimu, dizaino kūrimu, baigiant pavyzdžių gaminimu, tiekimu bei pardavimu.

Lietuvė atskleidė, kaip po daugiau nei pusmečio pastangų pavyko gauti darbą trokštamoje įmonėje. Pirmą kartą nuėjusi į pokalbį darbo negavo, nes firma tuo metu paskelbė reorganizaciją ir naujų žmonių nusprendė nebepriimti. Vis dėlto lietuvė užmezgė ryšius su įmonės įdarbinimo vadovu: kitą pusmetį ji reguliariai siųsdavo jam elektroninius laiškus, teiraudamasi apie potencialias darbo vietas.

„Amerikoje sekti darbo skelbimus didesnėse firmose gana beprasmiška – dažnai vieta būna užpildoma dar prieš skelbimui išvystant dienos šviesą. Tad geriausias būdas ieškotis darbo yra tiesiogiai kontaktuoti su departamentų vadais ar žemesnio rango vadybininkais, kurie turi savo komandas ir periodiškai ieško darbuotojų“, – kaip įsidarbinti didelėse ir žinomose įmonėse, pataria I.Misevičienė.

Siekiant karjeros didelėse ir žinomose JAV įmonėse kitas ne ką mažiau nei atkaklumas svarbus dalykas – atsidavimas darbui. Bent jau karjeros pradžioje kartais tenka dirbti neskaičiuojant darbo valandų. Pasak I.Misevičienės, „Adidas“ darbuotojams yra išdalyti darbiniai telefonai, kad esant reikalui bet kada ir bet kokiu paros metu firma galėtų su jais susisiekti.

Tą patį atskleidžia ir R.Beresniovas, pripažįstantis, kad ypač Rytų pakrantėje, Niujorke ar Vašingtone, norint padaryti karjerą turi būti pasiekiamas ir pasirengęs sutvarkyti skubius reikalus 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę.

„Rytų pakrantėje galioja tam tikri standartai, pavyzdžiui, į elektroninį laišką turi atsakyti per 30 minučių, į žinutę balso pašte – per valandą ir t.t. Jei šių standartų nesilaikai, tai gali būti kliūtis tavo karjerai. Taip, pagal lietuviškus standartus teko daug aukoti dėl karjeros, tačiau pagal mano ir amerikietiškus standartus – nedaug. Tarkime, šeštadieniais aš žaidžiu polą, o nulipęs nuo arklio visuomet patikrinu telefoną ir atsakau į elektroninius laiškus ar skambučius. Visada esu pasiekiamas. Bet aš tikrai norėjau būti pasinėręs į darbą – man buvo smagiau po darbo ne eiti krepšinio varžybų žiūrėti, o realizuoti save dirbant bendruomenei, todėl laisvalaikiu įsitraukiau į nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą. O tai atsipirko su kaupu kylant karjeros laiptais“, – pasakoja R.Beresniovas, daugelį metų dalyvaujantis įvairiose NVO.

Iš tiesų, R.Beresniovo pavyzdys rodo, kad siekiant karjeros aukštumų JAV naudinga dalyvauti NVO veikloje. Būtent tokį savo žingsnį lietuvis vadina tuo slenksčiu, nuo kurio atsispyrė ir į aukštumas šovė jo karjera. Dirbdamas bendruomeniniame „Eagle“ banke viceprezidentu R.Beresniovas įsitraukė į vieną seniausių ir labiausiai gerbiamų asociacijų Vašingtone – Džordžtauno verslo asociaciją. Iš pradžių tapo jos tarybos nariu, vėliau viceprezidentu, o galiausiai – prezidentu.

„Manau, kad NVO veikloje gali labiau save išsireikšti, nes čia nėra tokių ribų, kaip dirbant korporacijose. Ši veikla man padėjo daug ko išmokti, užmegzti daug naudingų pažinčių, suprasti skirtumą tarp vadovavimo ir lyderystės, taip pat suteikė daugiau pasitikėjimo, kuris padėjo tiesioginiame darbe“, – vardija R.Beresniovas.

Vadovavimą Džordžtauno verslo organizacijai R.Beresniovas perėmė labai sudėtingu metu – per 2008-ųjų krizę, kai narių skaičius buvo smarkiai kritęs ir net buvo imta mąstyti apie šios organizacijos uždarymą. „Mačiau, kaip lengvai galima pakeisti organizaciją, kai į tarybą pritrauki naujų užsidegusių žmonių, kai įvedi naujų dalykų. 2007–2008 m. žmonės manė, kad ši NVO bankrutuos, o aš taip apverčiau organizaciją, kad turėjome daugiau narių negu prieš dešimt metų“, – kaip pavyko transformuoti asociaciją, pamena R.Beresniovas.

Būtent pasiekimai vadovaujant šiai verslo asociacijai vėliau tapo R.Beresniovo vizitine kortele ir atkreipė „galvų medžiotojų“ dėmesį į šį specialistą. Netrukus jis sulaukė darbo pasiūlymo iš „Wells Fargo“ banko, o labai greitai – ir iš HSBC.

„Mano karjerai pasiekimai NVO davė tikrai daug. Konkurencija Vašingtone labai didelė, o tokia patirtimi aš išsiskyriau iš kitų. Per pastaruosius dešimt metų aš pats  nepretendavau nė į vieną darbo poziciją – mane visada susirasdavo „galvų medžiotojai“, – atskleidžia R.Beresniovas.

O ar taip dažnai keisdamas darbą R.Beresniovas spėja įgyvendinti savo tikslus? Lietuvis tvirtina, kad JAV dveji metai viename darbe yra normalu, o jeigu nepavyktų per tą laiką įgyvendinti iškeltų užduočių, naujų darbo pasiūlymų daugiau nebesulauktum.

Iš tiesų, prieš keliolika metų karjeros JAV pradėję siekti lietuviai tvirtina, kad jie, priešingai nei po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje likę jų bendraamžiai, teisės klysti ir mokytis iš savo klaidų neturėjo. Su tokiu požiūriu siekdamas karjeros sako susidūręs ir žinomiausiose JAV finansinėse bendrovėse dirbęs I.Misevičienė vyras Laurynas Misevičius. Šiuo metu jis yra vienas iš Amerikos banko finansinio centro Portlande viceprezidentų bei „Merrill Lynch“ bendrovės investicijų patarėjas. 2010 m. žurnalas „Forbes“ Amerikos banką paskelbė trečia didžiausia kompanija pasaulyje.

„Vienąsyk viršininkas man pasakė, esą čia yra verslas, o ne mokykla: jei nemoki atlikti darbo – eik atgal į koledžą. Kai išmoksi, tada galėsi sugrįžti. Absoliuti tiesa pagal kapitalistinę pasaulėžiūrą, – pasakoja L.Misevičius. – Vis dėlto sakyčiau, kad siekti karjeros Amerikos banke ir „Merrill Lynch“ yra šiek tiek lengviau nei kituose stambiuose Amerikos bankuose, nes mūsų kompanija siekia išlaikyti savo žmones: net jeigu eiti tų pareigų, į kurias tave priėmė, ne itin sekasi, bandoma surasti kitą darbo vietą, jei tik rodai noro ir stengiesi tobulėti. Amerikos banko filosofija – geriau jau pasilaikysime visus norinčiuosius pas mus dirbti, negu išleisime juos pas konkurentus.“

Baigęs ekonomikos ir tarptautinės komercijos bakalauro mokslus Lietuvoje ir pradėjęs bankinę karjerą, 1994 m. L.Misevičius išvyko studijuoti į JAV ir įgijo MBA diplomą. Po mokslų net 11 metų dirbo Jungtinio Šveicarijos banko (UBS) ateities kontraktų finansų analitiku šalia Niujorko, bet po 2008–2009 m. pasaulį sukrėtusios finansų krizės teko keisti darbo profilį – iš investicinės bankininkystės operacijų darbuotojo ilgainiui jis tapo finansiniu patarėju.

Nuo 2011 m. porą metų padirbęs viename stambiausių Amerikoje „Wells Fargo (Advisors)“ bankų, 2013-aisiais perėjo į „Merrill Lynch“ investicinę bendrovę – stambiausią finansų maklerę pasaulyje, kuri nuo 2009-ųjų priklauso Amerikos bankui. Pradėjęs karjerą nuo šios bendrovės investicinės pagalbos skyriaus specialisto pareigų, šiuo metu dirba investicinių sprendimų ekspertu – konsultuoja stambesnius privačius ir institucinius investuotojus. „Iki šios pozicijos „prisikasiau“ per metus laiko, tai jau trečias mano karjeros laiptelis Amerikos banke“, – pasakoja L.Misevičius.

Pasak jo, dabartiniam darbui reikia ne tik aukštojo išsilavinimo investicinės bankininkystės srityje, bet ir ilgametės patirties, išsamių finansų rinkos žinių, gebėjimo įtikinti svarbius klientus sutikti su tavo siūloma rekomendacija bei puikių komunikacijos pagrindų.

Lietuviai tvirtina, kad dirbti žinomose JAV kompanijose – didelė atsakomybė. „Niekam nereikia aiškinti, kas yra tas ‚Adidas“, įrašytas į CV. Antra vertus, tokia kompanija iš savo darbuotųjų reikalauja daug: mes negalime rengtis konkurentų gaminamais drabužiais, turime būti įsitraukę į sporto pasaulį, mūsų darbingumas visada turi būti nepriekaištingas, nes norinčiųjų patekti į tokią firmą yra tūkstančiai, todėl darbdavys lengvai gali bet kuriuo metu pasirinkti geriausius iš geriausių“, – vardija I.Misevičienė.

Vis dėlto didelėse JAV įmonėse darbuotojai gauna ir daug karjeros galimybių bei privilegijų. „Štai praėjusiais metais tokiu pat metu dar dirbau Rytų pakrantėje Amerikos banko – „Merrill Lynch“ paslaugų skyriuje eiliniu investavimo specialistu, o vėliau dėl šeiminių aplinkybių krausčiausi į Šiaurės vakarus. Firma rado galimybių ne tik paaukštinti mane tarnyboje per dvi pakopas, bet ir surasti naują darbo vietą. Juk Amerikos bankas turi atstovybes visose 50 Amerikos valstijų“, – pasakoja L.Misevičius.

Plati darbo pozicijų geografija siūloma ir „Adidas“ bendrovėje: nemažai darbuotojų išvyksta padirbėti į užsienį – nuo Europos iki Azijos ar Pietų Amerikos. Be to, suteikiama ir įvairių su sportu susijusių privilegijų: pagal naujausius standartus įrengtas sporto kompleksas, rengiami susitikimai su sporto žvaigždėmis, dalijami nemokami bilietai į rungtynes, sudaromos galimybės patekti į prestižinius pasaulio maratonus, nemokamai išbandyti bendrovės produkciją ir pan. O išdirbęs dešimt metų darbuotojas gali pirkti „Adidas“ produkciją su nuolaida iki gyvenimo pabaigos, net jeigu čia ir nebedirba.

„Dauguma firmos darbuotojų profesionaliai arba mėgėjiškai sportuoja, todėl įprasta darbo dienomis pietų metu matyti bendradarbius einančius pabėgioti, žaidžiančius futbolą, krepšinį, tenisą, užsiimančius jogos pratimais sporto salėje ar tiesiog sportuojančius su treniruokliais. Nemaža dalis darbuotojų treniruoja įvairių sporto šakų komandas miesto mokyklose“, – pasakoja I.Misevičienė.

Nors lietuvių istorijos atskleidžia, kad siekti karjeros kitoje šalyje – sunki ir daug pastangų reikalaujanti užduotis, „Veido“ pašnekovai sutaria, kad JAV tokiam iššūkiui ypač tinkama šalis. „Jei yra viena šalis, kurioje gali pasiekti tai, ko nori, tai ta šalis yra JAV. Nemanau, kad yra kita šalis, kurioje gali tai padaryti. Nes tai yra pirmoji pasaulyje ekonomika, labai didelė rinka“, – apibendrina R.Beresniovas.

Jam pritaria ir L.Misevičius: „Didelis pliusas, kad čia siekiant karjeros nebūtini jokie pažįstami ar tvirtas užnugaris: jeigu stengiesi ir išmanai, ką darai, padedi kompanijai siekti pelno ir puikiai dirbi, tikrai būsi pastebėtas.“

Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė

Tik trys JAV sausumos kariuomenės brigados tinka hibridiniam karui – toks vertinimas išsakytas CNN komentarų sraute, pasipylusiame po Rusijos oro antpuolių Sirijoje. Kaip tiksliai išmatuoti Amerikos pasirengimą kariniams iššūkiams – konvenciniams, nekonvenciniams, branduoliniams?

Arūnas BRAZAUSKAS

Valstybių karinis potencialas pirmiausia vertinamas pagal išlaidas gynybai. Žinoma, už pinigus galima chaotiškai prisipirkti ginklų – kurti brangių ginklų kolekciją be jokio plano. Taip nutiko Irane dar valdant šachui Mohammadui Reza Pahlavi (nuverstas 1979 m.).

Kas vertina ir kaip?

Ginklavimosi išlaidų vertinimas nėra paprastas. Autoritetingais laikomi Londono tarptautinio strateginių tyrimų instituto (angl. IISS) ir Stokholmo tarptautinio taikos tyrimo instituto (SIPRI) vertinimai. Šių įstaigų pateikiami karinių biudžetų duomenys skiriasi, nors ir nedaug.

Klaidina ne vien neišmanėliai ar žiniasklaida, bet ir politikai. JAV prezidentas Barackas Obama šįmet suglumino žinovus viešai pareikšdamas, kad Iranas skiria gynybai 30 mlrd. JAV dolerių per metus. Ir CŽV, ir IISS, ir SIPRI nurodo gerokai mažesnius skaičius – nuo 14 iki 17 mlrd. dolerių. Žinoma, prezidentas galėjo nusišnekėti dėl politinių priežasčių, o ne dėl neišmanymo.

Iš pateiktų IISS duomenų matome, kad žinovų nurodytos Irano karinės išlaidos daugiau nei keturis kartus mažesnės už jo kaimynės bei didžiausios priešininkės – Saudo Arabijos.

Panaši išlaidų proporcija Iraną sieja su Rusija, kuri dabar taikosi Iranui į sąjungininkes. Rusijos ir Saudo Arabijos kariniai biudžetai 2014 m. buvo apylygiai – atitinkamai 70 mlrd. ir 80,8 mlrd. dolerių. Tik Saudo Arabijos našta buvo santykinai didesnė – šalis skyrė gynybai apie 10,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP);  Rusija – apie 4 proc. BVP.

2015 m. Rusija trūktelėjo į priekį – padidino karines išlaidas iki 81 mlrd. dolerių. Apskritai pagal 2011–2020 m. ginklavimosi programą Rusija ketina išleisti 705 mlrd. dolerių. Karinių finansų ir ginkluotės pasaulis labai dinamiškas – šalių potencialą reikia įvertinti kasmet.

Didžiausias dangaus kūnas

Grafiškai pavaizduotos JAV karinės išlaidos panašios į Saulės sistemos schemą, kurioje milžiniška centrinė žvaigždė užgožia kitus šviesulius. Nepaisant to, Amerikoje nuolat svarstoma, ar tam tikros karinės sritys pakankamai finansuojamos.

Pavyzdžiui, šįmet JAV jūrų pėstininkų vadovybė ėmė rengti planus, kaip panaudoti sąjungininkų laivus pristatant nedideles amerikiečių pajėgas į karštus pasaulio taškus, mat Amerikos karinio laivyno tam nepakanka.

Keli dideli desanto laivai su kovai pasirengusiais jūrų pėstininkais nuolatos budi jūroje – spalio 1-ąją budėjo trys tokių laivų grupės. Bet siekiant sutaupyti išteklių tariamasi su sąjungininkais dėl menkesnių užduočių. Svarstoma apie maždaug kuopos dydžio pajėgų ir kelių sraigtasparnių plukdymą, jeigu, tarkime, prireiktų evakuoti amerikiečius iš kokios nors Afrikos valstybės ar kito pasaulio taško.

JAV tariasi su Ispanijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos laivynų štabais. Kas tai: kooperacija, optimalaus sprendimo paieškos ar nepriteklius? JAV šiuo metu turi 30 desanto laivų, nors atsižvelgiant į galimus karinius poreikius reikėtų dar aštuonių. Dėl riboto biudžeto juos pastatys tik per 13 metų.

Nors kai kas mano, kad JAV karines išlaidas galima pavaizduoti nuolat kylančia kreive, taip nėra. Išlaidos didinamos ar mažinamos pagal poreikius. „The Washington Post“ duomenimis, 2017 m. planuojamas karinis biudžetas, įvertinus infliaciją, bus maždaug 50 mlrd. dolerių didesnės nei 1952 m., kai vyko Korėjos karas.

Akivaizdu, kad prieš 60 metų karinis biudžetas dėl menkesnės ūkio apimties slėgė šalį gerokai labiau. 1952 m. JAV karinės išlaidos prarijo apie 15 proc. BVP, baigiantis Antrajam pasauliniam šalis atiduodavo jo reikmėms iki 37 proc. BVP. Užtat šiuo metu gynybai išleidžiama tik apie 3,5 proc. BVP.

Pasibaigus Korėjos karui Amerikos karinis biudžetas per kelerius metus sumažėjo 41 proc., Vietnamo karo metu išlaidos didėjo, bet jam pasibaigus biudžetas 1968–1974 m. traukėsi 33 proc. Permainos SSSR ir šaltojo karo pabaiga vėl paaugusį biudžetą  1984–1998 m. sumažino 36 proc..

2008 m. atėjusi į valdžią B.Obamos administracija užsibrėžė sumažinti karines išlaidas 31 proc., tačiau planus teko koreguoti, atsižvelgiant į padėtį Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose. 2013 m. JAV išleido gynybai 7,8 proc. mažiau nei 2012 m., tačiau teikiant paraišką 2015-iesiems kariškiai pareikalavo 7,7 proc. prieaugio bazinėms išlaidoms (technikai įsigyti, jai palaikyti, algoms mokėti). Priežastys akivaizdžios – Rusijos agresija Ukrainoje ir islamistų aktyvėjimas.

Analizuojant JAV karines išlaidas verta žinoti, kad mokesčių mokėtojų švietimu besirūpinantys ekspertai duomenų skaičių išplečia.

Antai 2014 m. JAV gynybos departamento bazinės išlaidos sudarė 496 mlrd. dolerių. Su išlaidomis karinėms operacijoms užsienyje biudžetas siekė 586,9 mlrd. dolerių. Pridėjus išlaidas branduolinėms pajėgoms (18,6 mlrd. dolerių), veteranams, taip pat išeitines išmokas (151,3 mlrd. dolerių), palūkanas (76,3 mlrd. dolerių – mat valstybė dengia biudžeto deficitą skolintomis lėšomis), taip pat žvalgybos ir šalies apsaugos nuo teroristų išlaidas, pernykštis karinis biudžetas sudarytų 967,9 mlrd. dolerių.

Šįmet pagal minėtas sritis planuojama išleisti 1009,5 mlrd. dolerių. Šie skaičiai, atskleidžiantys, kiek mokesčių mokėtojui realiai kainuoja jo saugumas, įskaitant ir ginkluotąsias pajėgas, sudėlioti iš oficialių duomenų, tačiau kalbėdami apie išlaidas gynybai pareigūnai ignoruoja dalį dedamųjų.

Iš to trilijono su trupučių dolerių kažkiek skiriama trims brigadoms, kurios pasirengusios dalyvauti hibridinių kovų kariniame bare – kovoti su teroristais ir partizanais miestuose, kur civiliai teroristų naudojami kaip gyvieji skydai. Kiti hibridinių kovų barai ne kariniai – propaganda, kibernetinė erdvė, ekonomika: kariniame biudžete atsispindi tikrai ne viskas.

Taupymas ir degradacija

IISS duomenimis, viso pasaulio karinės išlaidos po trejų metų mažėjimo pernai jau didėjo 1,7 proc. Tačiau Europos šalių (išskyrus Rusiją) gynybos išlaidų kreivės  nuo 2008 m. leidosi žemyn.

2014 m. Europos karinės išlaidos, palyginti su 2010 m., buvo 8 proc. mažesnės. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalys išlaidas didino (NATO nepriklausančios Suomija, Švedija), NATO narės Vokietija, Didžioji Britanija mažino. Pastaroji – iš penketo valstybių, išleidžiančių gynybai ne mažiau kaip 2 proc. BVP (kitos NATO „pirmūnės“ – Estija, Graikija, JAV ir Lenkija).

2013 m. NATO narės išleido gynybai 968 mlrd., 2014 m. – 942 mlrd., 2015 m. – 892 mlrd. dolerių. Apskritai NATO išlaidos yra smukusios žemiau 1,5 proc. BVP.

Vakarų kariniai ekspertai, stebėdami JAV ir jų sąjungininkių gynybos išlaidų absoliutų bei santykinį mažėjimą, guodžiasi, kad Vakarų pranašumas – karinių specialistų, štabų, galiausiai ginkluotųjų pajėgų kovinė parengtis. Būtent tai reikia išsaugoti, jeigu Vakarai nori išlikti strategiškai pranašesni.

„The Heritage Foundation“ šįmet pateiktame JAV karo aviacijos vertinime teigiama: jeigu dalinio lakūnai 60 dienų neskraido, nedalyvauja pratybose, toks dalinys išeina iš rikiuotės. Reikia treniruotis nuo pusmečio iki metų, kad būtų pasiektas ankstesnis parengties lygis.

Jeigu sustoja nuolatiniai lėktuvų priežiūros ir remonto darbai, aptarnaujančio personalo darbo kokybei ir našumui atkurti gali prireikti poros metų.

E. Labanausko nuotr.

Ką su jais daryti? Oficialiai teigiama, kad Jungtinėse Valstijose yra daugiau nei 11 mln. nelegalių imigrantų, tai yra 3,5 proc. visų Svajonių šalies gyventojų, arba beveik keturios Lietuvos.

„Laba diena, jūs esate JAV piliečiai?“ – mandagiai paklausė Nacionalinio saugumo departamento pareigūnas ties mobiliuoju patikros postu viename iš greitkelių Kalifornijos valstijos pietuose. „Ne“, – atsakėme. „Laimingo kelio“, – palinkėjo pareigūnas.

Prieš mus važiuojančio parūdijusio lengvojo sunkvežimio vairuotojui buvo nurodyta sustoti šalimais, detalesnei patikrai. Meksikietiškos išvaizdos vairuotojas ir tokios pat kilmės vyras šalia neramiai žvalgėsi, o mes tęsėme kelionę.

Tokių mobiliųjų ir nuolatinių Nacionalinio saugumo departamento patikros postų gausu netoli Meksikos ir JAV pasienio. Net vykstant iš Arizonos į Kaliforniją tenka pristabdyti automobilį valstijų pasienyje, kad pareigūnai galėtų žvilgtelėti tau į akis. Bet jei esi baltasis, tuomet dažniausiai neišgirsi net prašymo sustoti. Pareigūnas tik parodys, kad gali keliauti toliau. Bet jei atrodai kaip ispanakalbis…

„Jungtinėse Valstijose yra apie 10–11 mln. nelegalių imigrantų, dauguma jų kilę iš Meksikos“, – prasitarė JAV konsulas Meksikos Nogaleso mieste Christopheris Tealas, aiškindamas į amerikietišką Nogalesą atvykusių užsienio studentų grupei Meksikos ir JAV santykių ypatumus.

Nogalesas – miestas, perkirstas vadinamosios Didžiosios Amerikos sienos. Ši kai kur penkių metrų aukštį siekianti metalo ir betono konstrukcija eina nuo Ramiojo vandenyno ir tęsiasi šimtus kilometrų. Vienoje pusėje – Svajonių šalis, kitoje – narkotikų karteliai, korupcija, skurdas, dar pigūs kurortai, viešnamiai ar striptizo barai. Bent taip mano dauguma amerikiečių. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio didelių skirtumų tarp meksikietiško ir amerikietiško Nogaleso sunku įžvelgti.

Tai tikrai nėra geriausia vieta gyventi. Siena perkirstas miestas yra vienas didžiųjų transporto mazgų. Daugiau nei 90 proc. jo gyventojų – ispanakalbiai. Per Nogalesą juda nesustabdomas transporto ir žmonių srautas. Prie pasienio posto galima išvysti ir įsimylėjėlių porelę, burkuojačią per sienos grotas.

Nors vietos šerifas Tony Estrada ir gyrėsi, kad jau ketverius metus neteko tirti nužudymų, tačiau tai tikrai neatrodo pats saugiausias miestas. Beje, šerifas pripažino, kad nuo 1995 m. pavyko aptikti daugiau nei šimtą tunelių, iškastų po siena.

Ar didžioji siena geras būdas užkirsti kelią nelegaliai imigracijai ir kontrabandai?„Kai pradėjo statyti sieną, įsijungė karteliai, o iki tol žmonės patys bandydavo kirsti sieną“, – teigė šerifas.

Siena JAV ir Meksikos pasienyje pradėta statyti 2006 m. Ji neretai lyginama su Berlyno siena ir teigiama, kad viena jos mylia (apie 1,6 km) Amerikos mokesčių mokėtojams atsieina 6,5 mln. dolerių. Plius dar tūkstančiai pasienio patrulių, kamerų, judesio daviklių ir net bepiločiai lėktuvai.

Būdamas ispanakalbis, šerifas T.Estrada neslepia simpatijų imigrantams:

„Dauguma imigrantų darbštūs, sąžiningi žmonės, kurie tik ieško galimybių. Aš mėgstu sakyti, kad jeigu į butelį sudėčiau darbštumą, pasiryžimą, drąsą – viską, ką su savimi atsineša imigrantai, ir pardavinėčiau, būčiau pats turtingiausias žmogus pasaulyje.“

Gal todėl šerifas labai skeptiškai vertina Vašingtono bandymus vis daugiau išteklių skirti sienos kontrolei ir vis labiau persekioti nelegalius imigrantus. Vien prezidento Baracko Obamos kadencijos laikotarpiu buvo deportuota apie 2 mln. nelegalų. „Sistema neveikia, bet supraskite – aš nesu už nelegalią imigraciją, aš esu už tai, kas yra teisinga“, – baigė šerifas savo paskaitą užsienio studentams vienoje iš Nogaleso mokyklų.

„Kuo labiau Vašingtonas griežtina pasienio kontrolę, tuo geriau karteliams“, – per diskusiją Arizonos valstijos universiteto W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje teigė pasienio su Meksika reikaluose besispecializuojantis žurnalistas Alfredo Corchado.

Su tokia pesimistine nuomone tikriausiai nesutiktų JAV nacionalinio saugumo departamento vadovas Jehas Johnsonas. Toje pat W.Cronkite mokykloje paskaitą „Pasienio saugumas XXI amžiuje“ skaitęs nacionalinio saugumo sekretorius pasigyrė, kad nuo 2000-ųjų iki 2014-ųjų sulaikomų nelegalų sumažėjo daugiau nei tris kartus – nuo 1,6 mln. iki 479 tūkst. Pasak J.Johnsono, tai daugiau nei 20 tūkst. jo vadovaujamų agentų ir Didžiosios Amerikos sienos nuopelnas. Iš viso JAV nacionalinio saugumo departamente dirba 250 tūkst. žmonių ir jų išlaikymas kasmet kainuoja 60 mlrd. dolerių.

Vis dėlto nacionalinio saugumo sekretorius pripažino, kad ekonominė krizė buvo dar viena rimta priežastis, kodėl nelegali imigracija sumažėjo.

„Po Rugsėjo 11-osios vyriausybė investavo milijardus dolerių į sienos apsaugą. Linksmiausia, kad 40 proc. neturinčiųjų dokumentų, tokių kaip aš, atvyko su viza, kuri baigėsi, ir jie pasiliko“, – kitoje viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete sakė garsus žurnalistas, Pulitzerio premijos laureatas Jose Antonio Vargasas, kuris pats yra nelegalas, arba kaip jis labiau linkęs sakyti – asmuo be dokumentų.

J.A.Vargasas į JAV atvyko iš Filipinų būdamas dar vaikas ir tik sulaukęs paauglystės, kai nuėjo laikyti vairavimo egzamino, sužinojo, kad seneliai, kurie jį atsivežė, suklastojo dokumentus. Toliau buvo ilgi metai, kaip jis sako, slapstymosi, apgaudinėjimo, dokumentų klastojimo. Tik prieš keletą metų jis išdrįso prisipažinti, viešai aprašydamas visą savo nelegalaus gyvenimo istoriją dienraštyje „The New York Times“. Dabar jis vadovauja judėjimui už tokių pat kaip jis teises.

„Čia, Arizonoje, maždaug 7 proc. visų valstijos dirbančiųjų neturi dokumentų. Tai maždaug 180 tūkst. žmonių. Nuo 2005-ųjų Arizonos valstijoje dokumentų neturintys darbuotojai sumokėjo 375 mln. dolerių mokesčių. Jei visi jie būtų deportuoti, nesvarbu, prievarta ar savanoriškai, ši valstija netektų 50 mlrd. dolerių, darbo vietų sumažėtų 17 proc. Tai yra faktas, ir ne vienintelis, – rėžė J.A.Vargasas. – Faktas, kad tokie kaip aš, neturintys dokumentų, per pastarąjį dešimtmetį į socialinės apsaugos fondą sumokėjome beveik 100 mlrd. dolerių mokesčių.“

Iš viso nelegalių imigrantų, arba žmonių be dokumentų, JAV yra daugiau nei 11 mln. Jie sudaro 5,1 proc. visos JAV darbo jėgos, kai kuriose valstijose šis rodiklis siekia ir 9–10 proc. (Nevada, Kalifornija). „Mes esame šalis, kuri priklausoma nuo pigios darbo jėgos“, – apie savo naująją tėvynę sako J.A.Vargasas.

Tokia padėtis nesikeičia jau daug metų. Tiesa, prezidentas B.Obama dar praėjusių metų pabaigoje pranešė, kad imsis vienašališkų veiksmų ir be Kongreso pritarimo apsaugos milijonus nelegalių imigrantų nuo deportacijos. Pagal šį planą deportacijos išvengs daugiau nei penkerius metus JAV gyvenantys asmenys, turintys nepilnamečių vaikų, kurie yra JAV piliečiai ar turi žaliąją kortą. Taip pat dokumentų neturintys asmenys, kurie būdami vaikai atvyko į JAV nelegaliai ir iki šiol čia gyvena. Iš viso tai turėtų palengvinti padėtį pusei skaičiuojamų nelegalių imigrantų Jungtinėse Valstijose, tai yra penkiems šešiems milijonams žmonių.

„Mes sutelksime savo išteklius kovai su tikromis grėsmėmis mūsų saugumui. Tai nusikaltėliai, o ne šeimos. Tai kriminaliniai elementai, o ne vaikai. Tai gaujų nariai, o ne mamos, kurios sunkiai dirba, kad išmaitintų savo vaikus“, – sakė pristatydamas savo planą B.Obama.

Tai būtų didžiausias nelegalių imigrantų „įteisinimas“ nuo 1986 m., kai Kongresas suteikė žaliąsias kortas 2,7 mln. nelegalų. Tačiau dabar šis planas įstrigo teisme, nes 26 valstijos teigia, kad vienašališki B.Obamos veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Be to, įsibėgėja 2016-ųjų prezidento rinkimų kampanija, ir emigracija, kaip prognozuojama, bus viena aktualiausių temų. Mat ispanakalbiai sudaro daugiau nei 17 proc. JAV gyventojų, o tai didelė jėga per rinkimus. Pavyzdžiui, 70 proc. ispanakalbių balsavo už B.Obamą.

Galimas respublikonų kandidatas, Bushų klano atstovas Jebas Bushas pareiškė, kad, nepaisant teismo sprendimo, jis stabdys B.Obamos projektą, jei taps prezidentu. Jo požiūris atitinka daugelio respublikonų nuostatą, kad tokia visuotinė nelegalių migrantų amnestija yra pavyzdys ir kitiems atvykėliams nelegaliai kirsti sieną, klastoti dokumentus ir nesilaikyti JAV įstatymų. Kartu tai esą smūgis tiems, kurie sąžiningai laikosi taisyklių ir nesiima neteisėtų priemonių, norėdami gyventi JAV.

Kitoje pusėje atsidūrė galima demokratų kandidatė į prezidentus Hillary Clinton. Ji pareiškė, kad jei būtų prezidentė, imtųsi dar radikalesnių priemonių nelegalių imigrantų padėčiai gerinti.

„Associated Press“ ir GfK neseniai atliktos apklausos rodo, kad dauguma tiek Demokratų, tiek Respublikonų partijos šalininkų palaiko B.Obamos veiksmus ir mano, kad jie buvo neišvengiami. Apklausos duomenimis, 53 proc. respondentų remia galimybę nelegaliems imigrantams leisti siekti pilietybės. 59 proc. palaiko poziciją, kad asmenys, nelegaliai į JAV atvykę būdami vaikai, galėtų likti čia legaliai. 57 proc. apklausos dalyvių mano, kad tėvai, kurių vaikai turi JAV pilietybę, gali turėti galimybę teisėtai gyventi JAV. 49 proc. teigia, kad remtų kandidatą į prezidentus, kuris palaikys B.Obamos imigracijos politiką. Vis dėlto 47 proc. respondentų teigia, kad palaikytų tą, kuris žadėtų ją peržiūrėti.

„Net daugelis respublikonų teigia, kad balsuotų už kandidatą, kuris nori išlaikyti B.Obamos politiką“, – sakoma tyrimo išvadose.

Evaldas Labanauskas, JAV

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

2014 m. rugpjūtis. Du norvegų mokslininkai į sudėtingą ekspediciją Arktyje pasiima gausybę įrangos: prietaisą vandenyno gyliui matuoti, instrumentą vandens srovėms apskaičiuoti ir specialią valtį ant oro pagalvės, leidžiančią plaukti vandeniu ar judėti grublėtu ledo paviršiumi. Ši valtis pavadinta „Sabvabaa“, o inuitų kalba tai reiškia „greitai sklendžia paviršiumi“.

Mokslininkai išlaipinami ant stambios ledo lyties, kuri kelis ateinančius mėnesius plūduriuos atšilusiuose vandenyse ir savo nuožiūra plukdys tuomet 72 metų Yngve Kristofferseną ir jo gerokai jaunesnį kolegą Auduną Tholfseną po Arkties platybes, nunešdama juos ten, kur nesugeba priartėti net ledlaužiai.

Mokslininkų tikslas – per ledą pragręžti angas iki vandens, nufilmuoti vandenyno dugną ir paimti milijonų metų senumo nuosėdų pavyzdžių.

Po kelias savaites trunkančios kelionės ant ledo luito jie pagaliau priplaukia Arkties „sausumą“ – ledyną, kuriame, be vienišos baltosios lapės, nesutiksi nė gyvos dvasios. Temperatūra čia kartais nukrinta iki –45 laipsnių, be to, nuolat siaučia galingos audros. Štai kodėl vieną vėlyvą 2014 m. spalio vakarą mokslininkai negali patikėti savo akimis: tolumoje, už kelių kilometrų nuo savo bazės, jie išvysta žmones.

Bet kol pastveria savo prožektorius, netikėti svečiai jau šoka į povandeninį laivą ir dingsta iš akių. Akivaizdu: jie nenorėjo būti pastebėti. Paskui norvegų mokslininkai iš nuotraukų, kurias spės padaryti, išsiaiškins, kad atvykėliai keliavo rusų povandeniniu laivu „Orenburg“. Tokie naudojami povandeninės žvalgybos misijoms, tad norvegai beveik neabejodami gali tvirtinti, kad Arktyje užklupo rusų šnipus.

„Orenburg“ veikiausiai atvyko tyrinėti Lomonosovo kalnagūbrio – daugeliui menkai girdėto povandeninio kalnų masyvo. Po šiuo maždaug 1800 km ilgio kalnagūbriu slūgso maždaug ketvirtadalis planetos iškastinio kuro atsargų. Neseniai buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Vien šiame telkinyje esančios naftos atsargos prilygsta Saudo Arabijos naftos atsargoms. JAV geologinių tyrinėjimų ataskaitose minima, kad iš viso Arktis saugo maždaug 13 proc. pasaulio naftos ir 30 proc. dujų atsargų. Dar pridėkime auksą, deimantus bei geležies rūdą ir gausime turtą, kurio vertė gali siekti apie 17,2 trln. JAV dolerių. O tai prilygsta visai JAV ekonomikai.

Tik kad visi turtai glūdi po stora ledo kepure, be to, šiais ištekliais kol kas niekas net ir labai norėdamas bei turėdamas technines galimybes negali pasinaudoti – kliuvinys yra dar 1982 m. priimta Jungtinių Tautų Jūrų konvencija, kurią pasirašiusios šalys sutinka, jog pasaulinio vandenyno turtai priklauso visoms pasaulio valstybėms. O kadangi Arktis laikoma vandenynu, ši konvencija galioja ir čia.

Tačiau eilėje prie Arkties turtų rikiuojasi ne viena interesantė: Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija, JAV, Kanada, Rusija, siekiančios naujo JT išaiškinimo dėl Arkties. Kol kas Arktis suskirstyta atskirais sektoriais, tačiau tai jų šeimininkėms nesuteikia teisės išgauti kokias nors naudingąsias iškasenas. Nepaisant to, visos šios šalys mėgina įrodyti, kad turi teisę į Arkties gėrybes, nes jų žemyninė dalis ribojasi su Arkties vandenynu, o jų pakrančių miesteliuose gyvena „Arkties gyventojai“.

Iš tiesų, Arkties srityje gyvena daugiau nei 4 mln. žmonių. Gyventojų yra tiek mažuose miesteliuose, tiek didesniuose miestuose, tokiuose kaip Barou Aliaskoje, Trumsas Norvegijoje, Murmanskas ir Salechardas Rusijoje.

Į Arkties turtus nepretenduoja tik Norvegija – ji atsisakė bet kokių pretenzijų ir Arktyje pageidauja atlikti vien mokslinius tyrimus. O štai visos kitos yra aršiausios konkurentės ir aktyviausiai reiškia savo teises į Lomonosovo kalnagūbrio slepiamus gamtos išteklius.

2014 m. norvegų mokslininkų Arktyje pastebėti rusai tuokart kaip tik vykdė didelę ir slaptą žvalgybos misiją, kurios rezultatai paskelbti tik neseniai.

Rusai tikisi, kad jau netrukus pavyks užsitikrinti teisę gvieštis Arkties turtų, o tam kiekvienais metais vis palankesnės bus ir gamtos sąlygos.

Ledo kepurė tirpsta

Arkties regionas yra šiaurinio poliaus srityje, todėl jam būdingas natūralus ledo tirpimo ciklas. Beveik pusė ledo vasarą ištirpsta, o žiemą tas pats vanduo vėl sušąla į ledą. Žiemą arktinio ledo plotas praktiškai prilygsta Rusijos plotui. Tačiau tyrimai rodo, kad po keleto dešimtmečių vasarą gali ištirpti visas Arkties vandenyno ledas.

Būtent Arktyje labiausiai juntamas pasaulinio atšilimo poveikis, o ledas čia tirpsta sparčiau nei kur nors kitur Žemėje. Vašingtono poliarinių studijų centro mokslininkai tikina, kad tarp 1975 ir 2012 metų ištirpo 65 proc. ledo, dengiančio Lomonosovo kalnagūbrį. Kembridžo universiteto profesorius Peteris Wadhamsas aiškina, kad tai reiškia tik viena: Arkties ledas atsidūrė mirties spiralėje.

Valstybėms, besiribojančioms su Arkties vandenynu – Rusijai, JAV, Kanadai ir Danijai (per jos valdomą Grenlandiją), tai žada ir naujų galimybių, ir visiškai naujų iššūkių.

Viena vertus, pro plonesnę ledo kepurę pasiekti Arkties iškasenas būtų gerokai lengviau. Tačiau nežinia dėl ledo storio ateityje valstybėms trukdo planuoti investicijas į reikalingą techniką.

Tas pats ir dėl kelių į Arktį tiesimo. Antai Kanada jau 2017–2018 m. žiemą ketina baigti unikalų kelių inžinerijos projektą – pirmąjį Šiaurės Amerikoje asfaltuotą kelią, vedantį iki pat Arkties vandenyno. 137 kilometrų greitkelis, kurio galutinė kaina sieks apie 270 mln. eurų, sujungs Inuviko miestą su Arkties vandenyno pakrantėje esančiu Tuktojaktuku, turinčiu mažiau nei tūkstantį gyventojų.

Tuktojaktukas, nors ir mažas, yra nepaprastai svarbus strateginiu požiūriu. Čia, apžiūrėdama Kanados šiaurės teritorijas, yra viešėjusi net karalienė Elizabeth II, o garsioji roko grupė „Metallica“ 1995 m. surengė koncertą, pavadintą „Poliariniu paplūdimio vakarėliu“. Na, o kelią nuo Tuktojaktuko iki Čikagos amerikiečiai jau lygina su legendiniu JAV maršrutu „Route 66“, besidriekiančiu nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno.

Tačiau kol jis bus baigtas, teks dar nemažai paplušėti. „Didžiausias iššūkis yra šylantis klimatas, kuris keičiasi tiesiog drastiškai. Nes tam, kad ledo keliai ant vandens telkinių atlaikytų 40 tonų sveriančias transporto priemones, oro temperatūra turi siekti bent –20, o dar geriau –30 laipsnių. Ledo kelius turime tinkamai parengti, kad asfaltui tiesti reikalinga skalda būtų atvežta kuo anksčiau“, – aiškina Tuktojaktuko meras Mervenas Grubenas.

Be to, kelias tiesiamas ant amžinojo įšalo. Nors skaldos sluoksnio storis smarkiai pranoksta tą, kuris naudojamas tiesiant greitkelius ne tokiose atšiauriose klimato zonose, o visa tai papildomai tvirtinama užpoliariniams keliams sukurta apsaugine danga, net ir tai ateityje gali neapsaugoti nuo problemų. Dėl klimato atšilimo jau artimiausioje ateityje amžinas įšalas gali pasirodyti ne toks jau ir ilgaamžis.

„Jei apatinis sluoksnis dėl klimato atšilimo pažliugtų, kelio danga imtų linkti ir virstų amerikietiškais kalneliais“, – teigia projektą prižiūrintis inžinierius Kevinas McLeodas.

Beje, tai nebus pirmas kiaurus metus veiksiantis asfaltuotas kelias į Arktį. Mat daugiau nei 1200 km M8 greitkelį, jungiantį Maskvą ir Severodvinską, dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nutiesė sovietai. Bet jis baigiasi ties vidine Baltąja jūra, kuri tik šiauriau įsilieja į Arkties vandenyną. Todėl greitkelį į Tuktojaktuką pagrįstai galima vadinti pirmuoju pasaulyje asfaltuotu keliu iki pat Arkties vandenyno.

Net jei kanadiečiai ir rusai susiginčytų dėl tokio statuso, akivaizdu, kad dar labiau juos kiršina teisė į Arkties turtus. Rusija čia demonstruoja agresyviausią poziciją. Ji taip pat suaktyvino savo karinę veiklą Tolimojoje Šiaurėje, karinėse bazėse Naujojo Sibiro salose, Čiukčijoje. Be to, Rusijos gynybos ministerija neseniai paviešino reklaminį filmuką, kuriame matyti, kaip Rusijos šiaurės laivyno Arkties motorizuotųjų šaulių brigados karininkai ir kareiviai pirmą kartą važiuoja šunų laikų ir šiaurės elnių kinkiniais. Šie mokymai vyko Murmansko srityje, Lovozero gyvenvietėje, o kariškiai čia vykdė taktines užduotis.

Analitikų vertinimu, tokie manevrai yra akivaizdus praeities patirties kartojimas. Antai per Rusijos ir Suomijos bei SSRS ir Vokietijos karą elnių ir šunų kinkiniai buvo plačiai naudojami kariniuose veiksmuose.

Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka neabejoja, kad Arktyje Rusijos vykdytos karinės pratybos ir desantininkų išmetimas yra mėginimas demonstruoti ir galią, ir tam tikrą poziciją.

Tačiau tai nelieka be atsako. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus Arktyje. Į šį procesą įsitraukė ir NATO.

Vis dėlto rungtynes kol kas laimi Rusija. Ir ne tik dėl to, kad čia jau turi apie 40 ledlaužių (o JAV – tik du).

Sueco konkurentas

Grandioziniai Rusijos planai Arktyje negali nepatraukti dėmesio. Pernai Arktyje buvo įsteigta nauja Arkties jungtinė strateginė vadavietė, per trejus metus čia bus dislokuota per 7 tūkst. karių ir priešlėktuvinė gynyba. Iš viso Rusija atšiauriausiuose rajonuose žada steigti ar atnaujinti dešimt bazių.

Pernai liepos pabaigoje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Kaliningrado srityje paskelbė naująją jūrų doktriną, kuri pabrėžia karinio laivyno plėtrą Arktyje.

Dar 1932 m. pradėtas naudoti Šiaurės jūrų kelias, kuris gali tapti alternatyva Egipte esančiam Sueco kanalui, yra vienas stipriausių Rusijos pareiškimų Arktyje. Tai trumpiausias susisiekimo kelias tarp Vakarų Europos, Rusijos, Tolimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos uostų.

Praėjusių metų kovą Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ paskelbė, kad, pagal optimistines prognozes, 2020 m. metinė Šiaurės jūrų kelio kanalo apkrova pasieks 65 mln. tonų. Rusijos valdžia šį skaičių iki 2030 m. nori padidinti iki 80 mln. tonų.

Sueco kanalu per metus pergabenama maždaug milijardas tonų, arba dešimtadalis visų pasaulio krovinių. Už naudojimąsi Sueco kanalu Egiptas susirenka 5,3 mlrd. dolerių.

Kita vertus, ambicijos yra viena, o galimybės – visai kas kita. Antai neseniai atliktos apklausos duomenimis, šiauriniuose Rusijos regionuose savo veikla užsiimantys verslininkai labiausiai baiminasi, kad Maskvos planas plėtoti Šiaurės jūrų kelią gali būti neįgyvendintas dėl nepakankamo finansavimo lėtėjant šalies ūkio augimui ir dėl įsišaknijusios korupcijos.

Rusijos valstybinės komisijos, atsakingos už Arkties vystymą, vadovas Sergejus Šiškariovas neseniai pareiškė, jog būtent dėl to reikia užtikrinti, kad ši transporto arterija funkcionuotų ištisus metus, ir pridūrė, esą itin svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas verslui plėtoti šiame atšiauriame regione.

Šiaurės jūrų keliu pastaruoju metu labiau domisi Kinija, Japonija ir Pietų Korėja. Štai Kinija jau šiandien yra antra pagal aktyvumą šiuo kanalu besinaudojanti šalis.

Tačiau Kinija yra ne tik klientė, bet ir didelė konkurentė. Išteklių ir žaliavų ištroškusi ekonomika jau 10 metų visais įmanomais būdais siekia įsitvirtinti Arktyje, ir jos atstovas konferencijoje Aliaskoje pareikalavo, kad šiuos siekius Arkties šalys gerbtų.„Ne Arkties valstybės taip pat turi pagrįstų teisių tvarkyti Arkties klausimus, ir jas reikia gerbti bei palaikyti“, – tvirtino Kinijos specialusis atstovas Arkties klausimais Tang Guoqiangas.

Antra pagal karines išlaidas pasaulio galybė Kinija priminė apie save ir per istorinį JAV prezidento Baracko Obamos vizitą Aliaskoje: penki Kinijos karo laivai pirmą kartą priartėjo prie Aleutų salų netoli Aliaskos.

Šnipinėjimo kryžkelė

Interesų Arktyje turi daug kas. Tik prieš gaudamos Arkties turtų visos tokių pageidavimų turinčios valstybės Jungtinėms Tautoms turės įrodyti, kad turi teisę į Arkties lobius. O JT sprendimas gali užtrukti metų metus, galbūt net ištisus dešimtmečius. Tad kol kas šios valstybės į Arktį tyliai siunčia savo karius, šnipus ir mokslininkus. Toks tylus armijų rikiavimas beveik nepastebimas, nes visų dėmesys krypsta į Artimuosius Rytus ir kitus regionus.

Arktyje galima darbuotis be didelio aplinkinių susidomėjimo. Štai kodėl vien per pastaruosius keletą metų Arktyje pridygo statinių, pasiklausymo bazių, priviso palydovų, dronų, šnipų lėktuvų.

Danija ir Kanada skelbia užfiksavusios jau ne vieną šnipinėjimo atvejį jų Arkties valdose. Kanados specialiųjų tarnybų vertinimu, šnipinėjimo mastas Arktyje netgi viršija šaltojo karo laikus. NATO jau keletą metų virš Arkties kasmet užfiksuoja maždaug triskart daugiau Rusijos žvalgybinių orlaivių nei ankstesniais metais. JAV savo ruožtu maždaug kas pusvalandį virš Arkties paleidžia po palydovą ir kuria naujos kartos jutiklius, gebančius stebėti viską virš ir po vandeniu bei ledu.

Jamesas Bamfordas iš „Foreign Policy“ Arktį lygina su Viena, šaltojo karo laikais tapusia šnipinėjimo kryžkele: „Vienoje saugiai kūrėsi Rytų ir Vakarų šnipai, kurie paskui akylai vienas kitą stebėjo gurkšnodami kavą Vienos kavinėse. Dabar kažkas panašaus vyksta Arktyje. Tik ten šnipinėja technika, o ne agentai.“

Pasak senos inuitų patarlės, tik lūžus ledui sužinosi, kas yra tavo draugas, o kas – priešas.

BFL

3 klausimai politologui prof. dr. Egdūnui Račiui

– Kaip interpretuoti tai, kad, vos panaikinus sankcijas, JAV Iranui, tiksliau, kai kurioms šios šalies įmonėms ir verslininkams, vėl uždėjo apynasrį? Kuris čia žaidžia nesąžiningą žaidimą – Iranas ar JAV?

– Panaikintos sankcijos buvo siejamos išimtinai su Irano branduoline programa – sėkmingas Irano įsipareigojimų, pasirašius daugiašalį susitarimą 2015 m., įgyvendinimas vedė į sankcijų panaikinimą. Tačiau dvišalėje JAV ir Irano santykių plotmėje nesutarimų tarp šių dviejų valstybių esama ir kitose srityse. Todėl JAV taiko tikslines sankcijas, siejamas su konkrečiomis Irano veiklomis, veiksmais. Šiuo atveju tai Irano balistinių raketų programa, kurios plėtrai JAV nepritaria.

– Ar naujosios sankcijos, palyginti su ankstesnėmis, yra tik simbolinės, o gal tai rimtai sukliudys Iranui atsitiesti finansiškai?

– Panaikintų sankcijų paketas visai solidus, bet jų panaikinimas Iranui nepagelbės greitu laiku atsitiesti, ypač dėl smukusios naftos kainos. Tačiau žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą sankcijų panaikinimas bus išties naudingas Irano ekonomikos augimui bei gyventojų gerovei. O naujosios sankcijos yra tikslinės, kai kuriuose sektoriuose jos varžys tiek ekonominę veiklą, tiek technologinę pažangą, bet jos nebėra tokios gniuždančios.

– Kaip naujoji Irano situacija ir šios šalies ketinimai didinti naftos gavybą paveiks Vidurinių Rytų regiono geopolitinę padėtį? Kokie tikėtini Saudo Arabijos ir kitų sunitiškų valstybių veiksmai?

– Iranui pradėjus į pasaulinę rinką tiekti daugiau naftos, jos kainos toliau kris, taip smukdydamos regiono šalių naftos eksportuotojų ekonomikos vystymąsi. Tai paveiks ir patį Iraną, ir Iraką, ir Arabijos pusiasalio šalis. Tačiau turtingose pusiasalio šalyse jau kuris laikas buvo vykdomi atidėjimai iš pelno prekiaujant nafta, todėl itin ženklaus ar spartaus padėties pablogėjimo laukti nereikėtų. Saudo Arabijos ir ją palai­kančių arabų valstybių pozicija Irano atžvilgiu jau tris dešimtmečius yra nepalanki, tad tokia ir liks. Manyti, kad jos imsis kokių nors konkrečių veiksmų ekonomikos ar karybos srityse, neverta.

Paskutinis, septintasis metinis JAV prezidento Baracko Obamos kreipimasis į tautą „Apie padėtį Sąjungoje“ nesulaukė ypatingo dėmesio. Priežastis paprasta: kitaip nei ankstesniuose prane­ši­muose, kuriuose įvardijami konkretūs ateinančių metų prezidento planai, šį kartą tai buvo labiau bendras per septynerius metus nuveiktų darbų išvardijimas ir sunkiai apibrėžtos ateities gairės.

Pradėdamas kalbą B.Obama įspėjo, kad kal­bės ne apie kitus metus, penkerius ar de­šimt metų, o apie ateitį. Žinoma, jis už­si­­­minė ir apie tai, ką planuoja nuveikti per li­ku­sius kadencijos mėnesius: be kita ko, planuoja galutinai uždaryti Gvantanamo kalėjimą, t.y. įgy­­vendinti pažadą, kurį davė dar pirmosios rin­ki­mų kampanijos metu. B.Obama taip pat pa­mi­nėjo, kad imsis migracijos reformos, ginklų kon­trolės, nusikalstamumo, minimalaus at­ly­gi­nimo didinimo ir kitų temų. Vis dėlto kalba ne­bu­vo skirta trumpojo laikotarpio planams ap­žvelg­ti.

Tai buvo ateities gairių, atsižvelgiant į septynerių metų darbus, nubrėžimas. Galima su­prasti, jog B.Obama mano, kad jo valdymo lai­kotarpiu (jis beveik visą laiką kalbėjo ne pir­muoju asmeniu „aš padariau“, o „mes pa­da­rėme“) buvo padėtas pamatas, ant kurio tu­rėtų būti statoma JAV ateitis. Kalbėta temomis nuo ekonomikos iki užsienio politikos. Ži­no­ma, didžioji dalis kalbos buvo skirta JAV vi­daus iššūkiams ir pasiekimams.

Konkrečiau, B.Obama įvardijo keturias te­mas. Kalbant apie lygias galimybes naujojoje JAV ekonomikoje atkreiptas dėmesys į to­kias te­mas, kaip ekonomikos augimas, socialinė ap­­­­­­sauga, darbo vietų kūrimas, skurdo ma­ži­n­i­mas, mokslo prieinamumas.

Antrasis B.Obamos iššūkis – kaip panaudo­ti naujas technologijas. Šioje dalyje vyravo klima­to kaitos ir alternatyvių energijos šaltinių pa­­naudojimo temos. Paryžiaus susitarimas dėl kli­mato kaitos tapo puikiu perėjimu prie tre­čio­sios – užsienio politikos temos. Ket­vir­to­ji te­ma – demokratija, pilietiškumas, aktyvus žmo­nių dalyvavimas politikoje ir JAV išskirtinu­mas.

Ko gero, įdomiausia ne amerikiečiui yra tre­čioji tema (nors rekomenduočiau kiekvienam Lietuvos politikui, ir ne tik politikams, per­žiūrėti visos kalbos įrašą). B.Obama ją su­for­­mulavo taip: kaip apsaugoti Ameriką, ne­tampant pasaulio policininku.

Šis pasakymas puikiai iliustruoja visą dviejų kadencijų B.Obamos užsienio politiką, ku­rią kai kas vadina Obamos doktrina. Jos idėja – atsisakyti vienašališkumo tarptautinėje politikoje, mažiau kištis į kitų šalių problemas, t.y. vadovauti iš už nugaros.

Tiesa, daugelis ekspertų, ypač mąstančių de­šiniuoju smegenų pusrutuliu, išgirdę sąvoką „Oba­­mos doktrina“, yra pasiruošę sudraskyti opo­nentą. Pasak jų, nėra jokios Obamos doktrinos, yra tik nevykę idealistiniai bandymai, „ad hoc“ veiksmai ir „gaisrų gesinimas“. Ar­gu­men­tai paprasti: santykių su Rusija „perkro­vimo“ po­­­litika žlugo, jos rezultatas – Kry­mo okupacija, karas Rytų Ukrainoje, o tai tiesioginis iššūkis po šaltojo karo nusistovėjusiai Europos tvarkai.

Skubus amerikiečių pajėgų išvedimas iš Ira­­ko lėmė „Islamo valstybės“ (ISIS, arba „Daesh“) iš­ki­limą. Dabar panašus scenarijus ste­bimas Af­ga­nistane, kur mažėjant amerikiečių pajėgoms pro­­­­porcingai auga Talibano ir ki­tų islamistų įta­ka. Arabų pavasario palaikymas žodžiais, bet sten­giantis kuo mažiau įsitraukti, privedė prie vals­tybių, tokių kaip Li­bija ir Sirija, žlugimo, o Egipte diktatūra tik sustiprėjo.

B.Obamos nesugebėjimas reaguoti į jo paties nubrėžtos raudonos linijos peržengimą Sirijoje tik dar labiau pagilino pilietinį konflik­tą Sirijoje ir leido ten įžengti Rusijai, o JAV sąjungininkams Europoje užmetė ant pečių pa­bėgėlių naštą.

Apibendrinti kaltinimus B.Obamai galima teiginiu, kad iki tol gyvavusiai „Pax America­na“ tvarkai buvo suduotas smūgis. Žlugo B.Oba­­mos idėja, kad šiuolaikiniame pasaulyje galima apsieiti be pasaulio policininko arba su policininku, kurio vienintelis ginklas yra pa­rei­g­ūno pažymėjimas ir chuliganus jis bando ne bausti, o mandagiai perkalbėti.

Bet yra ir optimistinis B.Obamos pasaulis, kurį jis aprašė savo metinėje kalboje. Tai pa­sau­lis, kuriame drauge su kitomis šalimis galima sustabdyti Ebolos virusą, sutarti dėl klimato kaitos stabdymo, kartu veikti prieš ISIS, ben­­­dromis jėgomis taikiai nutraukti Irano branduolinę programą.

Pasak B.Obamos, tuo metu, kai vis mažiau JAV karių yra užsienio valstybėse, vis mažiau ame­­rikiečių grįžta namo karstuose, o ekonomi­ka siekia naujų aukštumų, kitos šalys, to­kios kaip Rusija, švaisto savo išteklius ir kraujuoja no­rė­da­mos išlaikyti periferijas. Be to, B.Oba­ma neigia teiginius apie JAV galios silpnėjimą ir siū­lo paklausti „Al Qaedos“ lyderio Osa­mos bin La­­deno (nukautas amerikiečių 2011 m.), kas bū­na tiems, kurie meta iššūkį Amerikai. Metinėje kalboje jis taip pat pabrėžė, kad Artimieji Rytai išgyvena transformaciją, kuri užtruks ilgai.

Kokie bus šie paskutiniai B.Obamos ka­den­cijos metai?

Tokie pat, paremti „vadovavimu iš už nugaros“. Sunku tikėtis, kad JAV imsis aktyvesnio vaid­­­mens pasaulyje, pasiųs pajėgas, tarkim, į Ira­ką ar Siriją kovoti su ISIS. Didžiąją energijos da­lį B.Obama skirs pradėtiems darbams už­baig­ti (Gvantanamo kalėjimo uždarymas) ir dar la­biau susikoncentruos į Amerikos vidaus reikalus.

Žinoma, visada išlieka „juodųjų gulbių“ – ne­­­­­numatytų įvykių tikimybė. Taip pat išliks grės­­­­­­­mė, kad vienas ar kitas tarptautinės sistemos chuliganas bandys mesti iššūkį pasaulio po­­­licininkui, kuris nenori būti policininku. Tie­sa, ekonomikos realijos turėtų apmalšinti tokių kaip V.Putinas bandymus tampyti liūtą už ūsų.

Kaip klostysis Lietuvos ir JAV santykiai?

B.Obamos pažintis su Lietuva tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes Prezidentė D.Gry­baus­­kaitė šlapiu skuduru tėškė per tuomet puo­se­lėtą santykių su Rusija „perkrovimo“ po­litiką. Bu­vo sakoma, kad D.Grybauskaitė į Bal­tuosius rū­mus pateks nebent kaip turistė. Bet viskas pa­sikeitė, ir dabar santykiai, galima sakyti, puikūs.

Lietuvoje vyksta amerikiečių karių, karinės technikos rotacija, o svarbiausia – B.Obamos administracijos įsitikinimas, kad Rusija, atgrasyta nuo kitų avantiūrų savo kaimynystėje, stu­­­­­mia Lietuvą iš Baltųjų rūmų dėmesio centro. Beje, dėmesio centre Lietuva, kaip ir visa Ry­tų ir Vidurio Europa, pagal B.Obamos darbotvarkę niekada ir neturėjo atsidurti.

P.S. Anksčiau minėjau, kad kiekvienas Lie­tu­­vos politikas, ir ne tik politikai, turėtų peržiūrėti B.Obamos kalbą. Galima nesutikti su B.Oba­mos politika ir pasaulėžiūra, bet nepaste­­­bėti jo ora­toriaus talento neįmanoma. Toks įt­rau­kian­tis, šmaikštus, emocingas, įtikinantis, ge­bantis už­­burti ir prikaustyti visą dėmesį kalbėjimas – la­bai retas atvejis Lietuvos politikoje. n

"Scanpix" nuotr.

JAV prezidentas Barackas Obama griežtina ginklų kontrolę šalyje. Neabejotinai, tokie veiksmai sulauks didžiulio pasipriešinimo, nes dalis amerikiečių teisę turėti ir nešiotis ginklą prilygina žodžio laisvei.

BBC rašo, kad pagal B.Obamos vienašališkų veiksmų planą visi ginklų pardavėjai privalės turėti licenciją ir tikrinti visų pirkėjų praeitį; valstijos privalės suteikti informaciją apie asmenis, kurie turi psichologinių problemų ar yra smurtavę; Federalinis tyrimų biuras imsis rimtesnės kontrolės ir padidins tikrintojų skaičių 230 asmenų. Taip pat Kongreso prašoma skirti 500 mln. dolerių, kad psichinių ligų gydymas būtų labiau prieinamas. Gynybos, Teisingumo ir Nacionalinio saugumo departamentai plėtos “išmanių ginklų technologijos”, kad padidintų ginklų saugumą.

Tokius prezidento veiksmus paskatino dažni išpuoliai, kurių metu panaudoti ginklai. Vienas paskutiniųjų – Islamo valstybei (ISIS arba “Daesh”) prijaučiančios poros surengtos skerdynės San Bernardine (Kalifornija). Tuomet žuvo daugiau nei dešimt žmonių ir dar kelios dešimtys buvo sužeisti.

Po šios tragedijos “The Washington Post” pateikė šiuos faktus apie ginklus ir žudynes JAV:

1. Susišaudymai JAV dažni. Jei skaičiuoti visus atvejus, kuriuose buvo panaudotas ginklas ir buvo sužeisti mažiausiai 4 žmonės, tai tokie įvykiai Jungtinės Valstijose vyksta kasdien. Pernai jų buvo daugiau nei pusketvirto šimto.

Dažniausiai ginkluoti yra vyresnio amžiaus baltieji, gyvenantys kaimo vietovėse ir pietinėse valstijose.

2. Ginklų savininkų Jungtinėse Valstijose mažėja. Pasak 2014 m. apklausos, 31 proc. amerikiečių prisipažino turintys ginklą namuose ir tai 17 proc. mažiau nei 1977-1980 m.

3. Įdomu tai, kad nors dažniausiai susišaudymuose nukenčia juodaodžiai, tačiau mažiau jų turi ginklus namuose. 41 proc. baltųjų, 19 proc. juodaodžių ir 20 proc. ispanakalbių tikėtinai turi ginklą namuose. Dažniausiai ginkluoti yra vyresnio amžiaus baltieji, gyvenantys kaimo vietovėse ir pietinėse valstijose.

4. Pusė iš 12-os pačių kruviniausių žudynių, panaudojant šaunamąjį ginklą, įvykdytos po 2007 m.

Didesnė žmonių populiacija, daugiau streso, daugiau imigrantų ir psichiškai nesveikų žmonių nesąlygoja daugiau mirčių panaudojus ginklą.

5. Nors Amerika laikoma labai smurtaujančia šalimi, tačiau anksčiau padėtis buvo dar blogesnė. Dabar įvykdoma dvigubai mažiau žmogžudysčių nei prieš 40 metų. Tačiau JAV vis dar išsiskiria iš kitų išsivysčiusių šalių pagal didelį smurto lygį.

6. JAV pietūs – labiausia nuo smurto kenčiantis regionas.

7. Daugiau ginklų – daugiau žmogžudysčių. Harvardo sužeidimų kontrolės centras atliko tyrimą ir nustatė, tiesioginį ryšį tarp ginklų paplitimo ir žmogžudysčių. Jei šalia yra ginklas, atsiranda didesnė tikimybė, kad ginčas taps mirtinas.

Net ir po beprasmių ir visą tautą sukrėtusių žudynių amerikiečiai tiki, kad ginklai apsaugo nuo nusikaltimų.

8. Valstijose, kuriose galioja griežtesni ginklų kontrolės įstatymai, užfiksuota mažiau žudynių. Tiesa, skirtumas nėra labai ryškus. Ekonomistas Richardas Florida 2011 m. atliko tyrimą ir nustatė neįtikėtiną faktą, kad didesnė žmonių populiacija, daugiau streso, daugiau imigrantų ir psichiškai nesveikų žmonių nesąlygoja daugiau mirčių panaudojus ginklą.

9. Ginklų kontrolės tema – nepopuliari Amerikoje ir sulaukia vis mažiau dėmesio. Pasak “Gallup” tyrimų, 2012 m. 58 proc. amerikeičių pasisakė už ginklų įstatymų sugriežtinimą, dabar už tai pasisako 47 proc., 38 proc. mano, kad viską reikia palikti, kaip yra, ir 14 proc. nori palengvinti ginklų kontrolę.

10. Tiesa, dauguma amerikiečių, nors ir palaiko teisę turėti ginklą, tačiau remia atskiras kontrolės iniciatyvas, kaip pirkėjo patikra, puolamųjų automatinių ginklų draudimas ir federalinės ginklų bazės sukūrimas, kad galima būtų sekti ginklų plitimą.

11. Žudynės smarkiai nepaveikia amerikiečių požiūrio į ginklų kontrolę. “Pew Research Center” tyrimas nustatė, kad net ir po beprasmių ir visą tautą sukrėtusių žudynių amerikiečiai tiki, kad ginklai apsaugo nuo nusikaltimų.

Visą originalų tekstą skaitykite čia

Labai džiaugiuosi, galėdama perduoti JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry sveikinimus Lietuvai elektros jungčių su Švedija ir Lenkija atidarymo proga. Šios jungtys gerokai padidino Lenkijos ir Baltijos šalių integraciją į Europos elektros tinklus.

Lietuvos, labai svarbios Jungtinių Valstijų partnerės, pasiekimai reikšmingi visam Baltijos regionui. Jūsų šalies iniciatyvos ir lyderystė prisideda prie kelių šalių energetinio saugumo ir atliepia Europos Komisijos bei visos Europos Sąjungos pastangas spręsti energetikos klausimus plačiu mastu. Europos institucijos intensyviai dirba, kad parengtų projektus, kurie atitinka visų dalyvių interesus ir stiprina ryšius tarp valstybių, skatina diversifikuotai naudoti energijos išteklius ir plačiai tenkina energetinio saugumo poreikius.

Estijos, Latvijos, Lietuvos rinkoms iki šiol stigo tarpusavio integracijos ir sąsajų su Europos tinklais. Lietuvos ir Lenkijos jungtis „LitPol Link“, taip pat „Nordbalt“ jungtis tarp Lietuvos ir Švedijos prisidės ne vien prie energetinio saugumo, bet ir prie vartotojams priimtinesnių elektros kainų.

Lietuvą ir Lenkiją sujungs dujotiekis, dėl kurio šį spalį Briuselyje buvo pasirašyta sutartis. Šį projektą planuojama užbaigti iki 2019 metų ir jis leis sujungti Baltijos regioną su Europa, kaip „Baltic Connector“ dujotiekis tarp Suomijos ir Estijos jungia regioną su Šiaurės Europos šalimis.

Visos regiono šalys dirba kartu tam, kad daromi žingsniai, priimami reguliaciniai sprendimai iš tiesų sustiprintų, diversifikuotų ir sukurtų tinkamas sąlygas didesniam energetiniam savarankiškumui.

Šiuo atžvilgiu JAV taip pat glaudžiai bendradarbiauja su Latvija. Siekiama plėtoti jos energijos rinką. Norima, kad priimti sprendimai sukurtų tinkamas sąlygas investuotojams patraukti, taip pat užtikrintų, jog dujų rinka plėtotųsi tinkamos konkurencijos sąlygomis.

Plačiau žvelgiant į Europą, mes dirbame su visomis ES valstybėmis, kad užtikrintume gerą ir stiprų tarpusavio supratimą dėl energijos saugumo ir jos išteklių diversifikavimo priemonių. Mes taip pat glaudžiai bendradarbiaujame su ES ir kitu atžvilgiu – dėl dujų Pietų koridoriaus. Juo dujos iš Kaspijos ir Vidurio Rytų regionų bus tiekiamos į ES, kurios partnerės šiame projekte yra Azerbai­džanas, Turkija, Gruzija, Turkmė­nistanas, Kazachstanas, Irakas, Egiptas ir kitos šalys.

Valstybės departamento Energetinių išteklių biuras taip pat labai aktyviai prisideda bendradarbiaujant su keletu šalių, kad būtų užbaigti svarbūs projektai, plėtojami jau kuris laikas. Vienas iš tokių yra dujotakis tarp Graikijos ir Bulgarijos. Stumiamės į priekį, dirbame su įvairiais partneriais, kad pereitume prie sprendimų, ir artėjame prie galutinių sprendimų dėl šio projekto investicijų.

Taigi mūsų veikla apima daugelį šalių ir mes labai vertiname Europos Ko­misijos pastangas stiprinti išteklių diversifikaciją, dujų, elektros jungčių projektavimą ir statybą – visa tai tarnauja energetinio saugumo tikslams.

Iki šiol rinkoje buvo prieinami JAV pagaminti perdirbtos naftos produktai. Tačiau galiojo įstatymai, draudžiantys išvežti iš JAV ten išgautą žalią naftą. Dėl šio draudimo daug diskutuota. Atsižvelgiant į įvairias aplinkybes svarstyta, ar reikia atšaukti naftos eksporto draudimą.

Nacionalinio energetinio saugumo poreikiai buvo reikšmingas veiksnys – tai svarbu ne vien JAV, bet ir visam pasauliui. Daugelis energijos išteklių vartotojų pripažino, kad esant rinkos trukdžių, tiekimo sutrikimų, pavyzdžiui, dėl embargo, svarbu turėti rezervų ir taip užtikrinti saugumą. Panašiems klausimams koordinuoti buvo įsteigta Tarptautinė energetikos agentūra (International Energy Agency).

Atsižvelgiant į tą saugumo komponentą JAV vyko diskusijos, ir Kongresas neseniai panaikino draudimą eksportuoti žalią naftą. JAV pradeda ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) eksportą.

Yra daugybė šalių, kuriose atrandama naujų naftos ir dujų telkinių. Pavyzdžiui, milžiniškų dujų atsargų atrasta Rytų Viduržemio jūroje, taip pat ir prie Egipto krantų. Telkinių atrasta Mozambike, Rytų Afrikos kraštuose.

Azijoje žinome apie telkinius Papua ir Naujojoje Gvinėjoje. Ši šalis ir Australija – besivystančios SGD eksportuotojos.

Dabartinės rinkos sąlygos SGD eksportuotojams, įskaitant JAV, yra truputį keblokos dėl mažų dujų kainų. Iššūkiai verčia gamintojus įvertinti savo galimybes – kada ir kokius pajėgumus plėtoti.

Šiuo požiūriu JAV valstybės departamentas bendradarbiauja su keliomis valstybėmis. Gajana – dar viena šalis, kurioje rasta naftos ir gamtinių dujų. Atsižvelgiant į tos šalies poreikius reikia užtikrinti būtiną reguliavimą, kad ištekliai būtų naudojami tinkamai ir nebūtų pažeisti tos šalies interesai. Meksika – kitas panašaus bendradarbiavimo pavyzdys.

Visa tai leidžia atrasti ir aptarti daug naujų galimybių, ir mes pasirengę padėti šalims, kurios siekia bendradarbiavimo.

Kalbant apie diversifikacijos svarbą negalima nepaminėti dujotiekio „Nord Stream 2“, nes tai liečia visos Europos energetinį saugumą. Mes netikime, kad esama stiprių ekonominių argumentų, dėl kurių turėtų būti tiesiamas šis dujotiekis. Mums kyla abejonių dėl poveikio, kurį šis dujotiekis padarys kitoms iniciatyvoms, pavyzdžiui, dujų Pietų koridoriui, taip pat Ukrainos energetiniam saugumui bei ekonomikai – atsižvelgiant į pajamas iš tranzito. Todėl mes vertiname ir palaikome kritišką Lietuvos poziciją „Nord Stream 2“ projekto atžvilgiu.

Mary Burce Warlick yra pirmojo JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo padėjėja