Nebevaldomas pasaulis. Būtent taip tarptautinių santykių būklę pasibaigus šaltajam karui savo knygoje apibūdino vienas žymiausių JAV politologų ir geopolitikų Zbigniewas Brzezinskis. Šis apibū­­dinimas puikiai tinka ir šiandien. Nepaisant vis daugėjančių ženklų, kad gyvename nebevaldomame pasaulyje, 2016 metais po NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų Lietuva gali tapti saugesne valstybe.

Tik prieš dvidešimt metų realistams atrodė, kad pasaulį į chaosą stumia sta­­­bilumą garantavu­sios dvipolės SSRS ir JAV sistemos ir abipu­sio susinaikinimo doktrinos žlugimas, o šian­dien pasaulį į chaosą stumia JAV lyderys­tės saulėlydis.

Visa tai – dabartinio prezidento Baracko Oba­mos politikos rezultatas. Į pasaulį žvelg­­damas taikos balandžio akimis šis prezi­dentas sukūrė galios vakuumą, kurį šiuo metu bando užpildyti įvairaus plauko tarptautiniai chuliganai – nuo Vladimiro Putino Rytų Europoje iki „Islamo valstybės“ Vi­du­rio Rytuose. O jei norime, kad kas nors keis­­tųsi, reikia sulaukti JAV prezidento rinkimų 2016 m. lapkritį.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad respublikonai yra pasiryžę atkurti JAV galią ir autoritetą, tačiau jei prezidentu taps lyg nuo grandinės nutrūkęs Donaldas Trumpas, Amerika kartu su visu pasauliu gali pakliūti į dar didesnę netvarką.

Vilties teikia tik tai, kad net jei D.Trum­pui ir pavyktų laimėti vidinius respublikonų rinkimus, jo šansai laimėti prieš buvusią vals­­­tybės sekretorę demokratę Hillary Clin­ton būtų minimalūs. Apklausos rodo, kad H.Clin­ton prieš verslo magnatą laimėtų apie 10 proc., o ypač jos pranašumas išryškė­ja valstijose, kurios dažniausiai ir lemia prezidento rinkimų rezultatus.

Vienintelis respublikonas, kuris galėtų įveikti demokratę, – kubiečių kilmės Marco Rubio, žadantis sugrąžinti JAV lyderystę.

Nepaisant M.Rubio, kaip galimo juodojo arkliuko, veiksnio, verta lažintis, kad laimės H.Clinton. O ji, kitaip nei B.Obama, adekvačiai vertina Rusijos elgesį, niekada netikėjo, kad B.Obamos dar pirmojoje ka­dencijoje pradėta santykių su Rusija „perkrovimo“ politika duos rezultatų, ragino Bal­­tuosius rūmus suteikti karinę paramą Uk­rainai kovoje su Kremliaus kariniais da­liniais šalies rytuose.

Tačiau H.Clinton atėjimo mums teks pa­laukti ir dar bent metus gyventi valdant „šlu­bai ančiai“ (taip Amerikoje vadinamas an­­trą kadenciją įpusėjęs prezidentas). Tad ko galima tikėtis tarptautinėje arenoje?

2016 m. birželį spręsis, ar bus pratęstos sank­cijos Rusijai. Minsko susitarimai visa apimtimi tikrai nebus įgyvendinti, nes vargu ar Rusija perduos sienos su Ukraina kontro­lę ties okupuotomis Donecko ir Lu­hans­ko sri­timis. Tačiau Prancūzija, o gal net ir Vo­kietija, gali imti ieškoti „gerų“ ženklų, pra­dėti kalbėti apie dalinį susitarimų įgyvendinimą, kurį reikėtų paskatinti švelninant sankcijas.

Labai tikėtina, kad Rusijos įsitvirtinimas Si­rijoje kaip derybinis svertas vers Vakarus da­ryti nuolaidų. Juk akivaizdu, kad Rusijos karinis įsitvirtinimas Vidurio Rytuose – tai ne tik JAV galios vakuumo padarinys, bet ir ap­galvotas siekis ištrūkti iš tarptautinės izolia­cijos, kurį vainikuotų sankcijų atšaukimas.

V.Putinas siekia sukurti tokią situaciją, kurioje Rusijos veiksnio būtų nebegalima ig­­noruoti, ir priversti Vakarus susėsti su Krem­liumi prie derybų stalo. Ir derėtis ne tik dėl Sirijos, Basharo al Assado likimo, bet ir dėl Rusijos vietos Europos saugumo ar­chi­tektūroje apskritai.

O jei vis dėlto Angelos Merkel lyderystės dėka dabartines sankcijas Rusijai pavyks pratęsti ir iki 2017-ųjų, kalbas apie elito grupių konfliktus už storų Kremliaus sienų girdėsime vis dažniau.

Galiojančios sektorinės ekonominės sankcijos yra orientuotos į vidutinį ir ilgąjį laikotarpį. Tarkime, Rusijos atribojimas nuo naujausių vakarietiškų naftos gavybos technologijų iš karto didelio poveikio turėti negali, bet po trejų ar penkerių metų, pasenus Rusijos turimoms technologijoms, priklausomybė nuo Vakarų išaugs.

O pastaraisiais metais išryškėjusi ilgalaikė mažų naftos kainų tendencija kartu su esa­momis sankcijomis didina spaudimą V.Pu­­­tino režimui, nes senka aruodas, iš ku­rio yra maitinamos įvairios V.Putinui lo­ja­lios elito grupės.

Turint galvoje, kad V.Putinas atlieka sa­vo­tiško arbitro vaidmenį ir palaiko pusiausvyrą tarp įvairių grupių, šį vaidmenį atlikti jam bus vis sunkiau, o konfliktai tarp įvairių politinių ir verslo grupių gali būti vis dažnesni. Jau ir dabar pastebimi ženklai, kai ar­timiausiam V.Putino ratui priklausantys vers­lininkai bando užimti senųjų (B.Jelcino lai­kais atsiradusių, bet V.Putinui lojalumą dek­laravusių) oligarchų pozicijas.

Į kylančias vidines įtampas Kremlius gali imti reaguoti aštrindamas tarptautinę situaciją ir pirmiausia eskaluodamas konfliktą Si­­rijoje. Tai neišvengiamai ir toliau skatins mig­racijos tendencijas.

Suomijos premjeras Juha Sipila prognozuoja, kad artimiausiais metais į Europos du­­ris pasibels iki 5 mln. migrantų. Tai neišvengiamai kels kultūrines ir politines takoskyras Vakarų Europoje, kraštutinių dešiniųjų populiarumo didėjimas jau taps taisykle.

Tikėtina, jog Europoje vis mažiau girdėsime kalbų apie tai, kad į migracijos procesus reikia atsakyti dar didesniu atvirumu, Europos šalys imsis riboti socialines paskatas ekonominiams migrantams, įgyvendinti kai kurias kraštutinės dešinės siūlomas priemones. Ir tai bus daroma tam, kad išsilaikytų valdžioje ir neleistų radikaliems dešiniesiems toliau kaupti savo politinio kapitalo.

Paradoksalu, bet nepaisant šio nebevaldomo chaoso Lietuva gali tapti saugesnė. Ir tai galima būtų sieti su 2016 m. liepos mėnesį vyksiančiu NATO viršūnių susitikimu ir būsimais jo sprendimais.

Net ir B.Obama supranta, kad didesnės saugumo garantijos Baltijos šalims kaip Rusijos atgrasymo priemonė kainuos pigiau nei šių šalių gynyba karinės Rusijos agresijos atveju. O jei amerikiečiai nesiryžtų ginti savo partnerių, tai reikštų ne tik didžiulį šios valstybės globalios galios sumažėjimą, bet ir prarastą tarptautinį patikimumą.

Todėl šiame Aljanso susitikime galima ti­kėtis strateginių sprendimų dėl Lenkijos ir Bal­tijos šalių. Galbūt NATO pagaliau pa­neigs kai kurių gynybos analitikų teiginius, kad, nepaisant šiuo metu Lenkijoje ir Bal­tijos šalyse laikinai dislokuotų nedidelių ka­r­iuomenės dalinių ar surengtų karinių praty­bų, Rytų Europa išlieka neproporcingai ma­­žai apsaugota teritorija, palyginti su ki­tais NATO regionais.

B.Obama / "Scanpix" nuotr.

1. San Bernardine įvykdytas teroro aktas, kurį netiesiogiai paskatino Islamo valstybė (ISIS arba “Daesh”).

2. JAV suintensyvins oro atakas prieš ISIS, bet didelių antžeminių pajėgų nesiųs, nes esą būtent to nori ISIS.

3. Negalima pasiduoti terorizmo baimei namuose ir nukreipti pyktį prieš musulmonus.

4. Reikia detaliau tikrinti be vizų į JAV atvykstančius užsieniečius.

5. Kongresas turėtų uždrausti parduoti ginklus tiems, kurie yra specialiuose JAV vyriausybės sąrašuose bei apriboti puolamųjų ginklų įsigijimą.

“Terorizmo grėsmė didelė, bet mes ją įveiksime”, – pareiškė B.Obama.

 

Visą originalų tekstą skaitykite čia.

Scanpix

„Atkakliausi gerbėjai naujausios knygos su mano autografu gatvėje laukė po 14 valandų“, – giriasi viską gerokai pagražindamas milijardierius ir vis dar Respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas, ką tik JAV publikai pristatęs tokių pat pagražinimų prigrūstą reklaminę-rinkiminę-nacistinę knygą, kurios pavadinimas, kaip ir pridera, irgi gerokai perdėtas.

Rima JANUŽYTĖ

„Suluošintosios Amerikos“ niekas nelūkuriavo ilgiau nei septynias valandas, nors gal ir vertėjo – bent jau tam, kad pamatytum Donaldo Trumpo surežisuotą knygos pristatymo monospektaklį.

Vilkėdamas prabangų smokingą, D.Trum­­pas susirinkusiai miniai rėžė 45 minučių kalbą, o paskui, sėdęs į krėslą, labiau primenantį ka­raliaus sostą, gerą valandą raitė parašus savo „sirgaliams“.

Ar jie visi perskaitys šią knygą nuo pradžios iki pabaigos – kitas klausimas. Palyginti su kitomis D.Trumpo knygomis, išleistomis ir lietuvių kalba, pastarasis rinkiminių jo kalbų kompiliatas jokios išliekamosios vertės neturi. Na, nebent D.Trumpas taptų Baltųjų rūmų šeimininku – tokiu atveju tai jau būtų ne šiaip rėksnio blevyzgos apie tai, kas yra tikrieji amerikiečiai ir kaip dera tvarkytis su imigrantais, bet prezidento ranka parašytas istorinis veikalas apie Amerikos suluošinimą ir praktinis vadovas, kaip šią šalį išgydyti.

Tuo ji šiek tiek primena Lietuvos knygynuose pasirodžiusią Turkmėnijos diktatoriaus Sa­parmurato Nijazovo, 1993 m. persivadinusio į Turk­mėnbaši, knyga „Ruhnama“. Tai kelių šim­tų puslapių filosofijos, mitologijos ir istorijos mišinys, pamažu tampantis Turkmėnijos švie­timo sistemos, meno ir literatūros pagrindu. Iš jos mokosi turkmėnai moksleiviai, ji guli ant kiekvieno valdininko stalo.

Kertinė šios knygos, taip pat ir visos Turk­­mėnijos, filosofijos mintis – svarbiausia neįsileisti svetimtaučių, kurie tik ir žiūri, kaip tave apiplėšti ir įverginti.

Kuo D.Trumpas ne Turkmėnbaši? Jam irgi atrodo, kad Ameriką suluošino atklydėliai. O kur dar Kinijos keliama grėsmė ir suglebusi JAV užsienio politika. Žodžiu, naujoji knyga – tai viena ilga, nuosekli, su daug būdvardžių – ne vi­sada cenzūrinių – grūmojimų ir perspėjimų ti­rada, niekuo nesiskirianti nuo to, ką D.Trum­pas yra ne kartą kalbėjęs per viešus pasisakymus.

Gali kilti klausimas: jeigu tai tas pats, apie ką D.Trumpas ištisai rėkauja televizijos debatuose ir susitikimuose su rinkėjais, kam tuomet jis iš viso šią knygą rašė?

„Vieno puslapio reklama laikraštyje „The New York Times“ gali kainuoti daugiau kaip 100 tūkst. dolerių. Bet kai tas pats laikraštis pa­rašo apie kokį nors mano sandorį, tai nekainuoja nė cento, bet aš gaunu daug didesnį viešumą“, – rašo D.Trumpas.

„Suluošintoji Amerika“ nėra nekilnojamojo tur­to sandoris, bet knygos poveikis panašus – tai san­tykinai nauja reklamos forma, o apie ją rašo ir kalba daugybė žiniasklaidos priemonių, neišski­­riant ir „Veido“. Savaime aišku, D.Trum­­­pui dėl reklamos ar antireklamos „Veide“ nei šilta, nei šalta, tačiau tai, kad ir mes rašome apie šią kny­­gą, rodo, kad ji – nepaprastai vykęs sumanymas.

Knyga suteikė D.Trumpui naujų progų lipti ant scenos ir plačiai šypsotis kameroms, paperkant naujų rinkėjų širdis.

„Tai nuostabus būdas gauti daugiau viešumo. Net jei knyga prasta, jos išleidimas vis tiek yra įvykis ir apie tai bus kalbama“, – D.Trum­po viešuosius ryšius giria Vašingtono universiteto politinės vadybos profesorius Mattas Dal­lekas.

Kaip pastebi NPR apžvalgininkė Danielle Kurtzleben, vykusi knyga nebūtinai turi būti verta Pulitzerio premijos. Rinkimų kampanijos knyga ir neturi būti skirta autoriaus li­te­ra­tū­ri­niams talentams atskleisti. Tai politikos įrankis, padedantis koncentruotai pa­teikti konkretiems rinkimams skirtų politinių pažiūrų rinkinį.

Tiesa, D.Trumpas ne vienintelis toks gudruolis. Hillary Clinton knyga „Sunkūs pasirinkimai“ padėjo jai tapti kone televizijos žvaigžde, nes interviu prašantys žurnalistai rikiavosi į eilę laukdami tik jiems skirtų autorės įžvalgų.

Knygą, nors ir mažiau populiarią, išleido ir kandidatas į JAV prezidentus Benas Car­so­nas, ir jo varžovas Jebas Bushas, pasirinkęs elektroninį knygos variantą.

D.Trumpas eina konservatyvesniu keliu, ta­čiau neleidžia suabejoti savo būsima perga­le, užduodamas pakilų pergalės toną visai li­ku­siai rinkimų kampanijai. Pirmasis D.Trumpo knygos skyrius vadinasi „Man be galo džiugu“, o pa­skutinis – „Šis darbas man teikia didžiulį malonumą“.

Scanpix

Baltutėlės staltiesės. Sudaužiamų taurių skimbtelėjimas. Kreivas šypsnys. Daugiau nei pusantros valandos užtrukęs susitikimas už uždarų durų. Nuo pat septintojo dešimtmečio pradžios, kai žaibais laidėsi Rusijos ir Amerikos vadovai Nikita Chruščiovas ir Johnas F.Kennedy, šių šalių lyderiai dar nebuvo tokios prastos nuomonės apie vienas kitą.

Rima JANUŽYTĖ

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir JAV vadovui Barackui Obamai šios sa­­vai­tės pradžia buvo sekinanti. Lyg priverstinis dalyvavimas realybės šou „Ak­va­riu­mas“, po kurio norisi pabūti vienumoje ir pailsėti nuo įgrisusių kompanionų. Po apsilankymo Jungtinėse Tautose V.Putinas pripažino, kad san­tykiai tarp Rusijos ir JAV – prasti, o tam api­­būdinti nereikią jokių komentarų.

Abu lyderiai neblogai apšilo jau prieš susitikimą: B.Obama priminė, kad Rusija, vykdydama agresiją Ukrainoje, pažeidė tarptautinę tei­sę, o jos parama diktatoriui Basharui al Assa­dui pratęsė Sirijos pilietinį karą. V.Putinas pa­kar­tojo, kad 2003-iųjų JAV invazija į Iraką iš­pro­vo­kavo „Islamo valstybę“, (angl. ISIS), ir pa­­ra­gino pasaulį padėti B.al Assadui kovoti su ISIS.

Vis dėlto abu lyderiai susižvilgčiojo, paspaudė vienas kitam ranką ir apšlifavo jei ne tarpusavio, tai bent savo vadovaujamų valstybių santykius.

Rusijos izoliacija baigiasi?

B.Obamos ir V.Putino santykiai išties kybojo ties bedugne, ir jau porą metų, nuo dvišalio su­sitikimo 2013-ųjų birželį. Tiesa, praėjusių me­­tų lapkritį jie buvo neoficialiai susitikę as­meniškai, o kartais šnektelėdavo telefonu – pa­starąjį kartą liepos viduryje.

B.Obamos sprendimas susitikti su V.Putinu sukėlė nemažai diskusijų JAV, o politologai ir politikai lyg vaistininkai svėrė šio susitikimo kai­ną. Galiausiai JAV pareigūnai nusprendė, kad kaina yra maža, palyginti su nauda daugiau su­žinoti apie neaiškius V.Putino ketinimus.

Tačiau vien tai, kad susitikimas įvyko, yra aiš­kus signalas, jog nuostata, kad Rusija izoliuojama, gerokai išvargino JAV. B.Obama pripažino, kad Rusija sėdasi prie to paties stalo, geria iš tos pačios taurės, o jos nuomonė apie pa­saulio reikalus nėra nei paskutinėje, nei prieš­paskutinėje vietoje. Ir kad nėra jokių „G-8 minus vienas“, o V.Putinas Jungtinėse Tau­to­se kalbą sako pirmą dieną, kai iš tribūnos pra­­byla visi svarbiausieji.

„Esame pasirengę mūsų santykius su JAV at­kurti“, – po susitikimo su juntama arogancija aiš­kino Rusijos prezidentas. Ir su jam būdinga ci­nizmo gaidele pabrėžė, kad „esama galimybių kartu dirbti dėl bendrų problemų“.

V.Putino viešieji ryšiai

Jungtinėse Tautose V.Putinui iš tiesų sekėsi. „Putinas turėjo nuostabias porą dienų savo viešiesiems ryšiams, – sako buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas. – Kiek­vie­nas norėjo sužinoti, ką Putinas nori pasakyti, ir visi kalbėjomės apie Siriją.“

Kaip pastebi Rusijos politologė Lilija Ševcova, Rusija diktavo JT temas, be to, dalijosi vi­zijomis ir ant stalo dėjo pasiūlymus, o kiti lyderiai tik arba pritardavo, arba ne.

„Putinas tik pakartojo tai, ką Kremlius pa­sta­rosiomis dienomis ne kartą aiškino. Putinas pa­siūlė Vakarams naują „Grand Bargain“ – di­džiulį sandorį ir būdą pamiršti konfrontaciją. Štai pagrindinė jo žinia: „Susivienykime prieš ben­drą priešą. Mums reikia kartu jį nustatyti ir pamiršti konfliktus. Aš padėsiu jums išspręsti jūsų problemas, panaikinsiu jūsų galvos skausmą. Išspręsiu Artimųjų Rytų problemą. Iš­gel­bėsiu Europą nuo pabėgėlių antplūdžio. Pa­dė­siu Obamai su jo palikimu. Žengsime į nedalomo pasaulio ir ramybės erą“, – rašo L.Ševcova.

Jos nuomone, tam, kad padėtų norintiems atrasti ramybę ir rastų sau argumentų palaikyti sandorį, V.Putinas pasiūlė savo pasaulio santvar­kos supratimo principus. „Kaip jums „integra­cijų integracija“ – ES susijungimas su Eu­ra­zi­jos Sąjunga?“ – ironiškai klausia politologė.

Pasak V.Putino, kaip ir Antrojo pasaulinio karo antihitlerinė koalicija, tokia sąjunga su­vie­nytų įvairias sistemas: demokratijas, diktatorių režimus ir net teokratijas. Rusijos vadas tei­gė, kad tik paremdami dabartines vyriausybes – net ir tokias kaip B.al Assado režimas Da­­maske – galėsime užgniaužti revoliucinius ju­­dėjimus, kurie grasina tarptautiniam stabilumui, ir priminė dienas, kai taiką užtikrino Jal­tos sistema.

Ką pamiršo V.Putinas?

„The Washington Post“ redaktorių kolegija spe­cialiame savo komentare

tokius V.Putino postringavimus vertina kritiš­kai. Nes V.Putinas pamiršo paminėti, kad JAV ir kiti sąjungininkai tais laikais kovėsi ne tik prieš fašizmą, bet ir už demokratiją, sąjunga su Sovietų Sąjunga ir jos diktatoriumi Sta­li­nu buvo „būtinasis blogis“, o minėta Jaltos tai­ka atėmė laisvę iš pusės Europos valstybių ir vis tiek vargiai garantavo taiką bei saugumą.

Rusijos vadas, „Wshington Post“ nuomone, suk­lydo ir vertindamas dabartį, kad dėl pilietinio karo Sirijoje kaltas Vakarų demokratijos sklei­­dimas. Taip pat dienraštis pritaria B.Oba­mai, kuris Jungtinėms Tautoms priminė, kad karas Sirijoje prasidėjo tada, kai B.al Assadas jėga išvaikė demokratinių permainų norinčius protestuotojus. O pasaulyje negali būti taikos, kuri paremta tironija.

„Katastrofos, kokią matome Sirijoje, nenutinka valstybėse, kuriose yra tikra demokratija ir saugomos universalios žmogaus teisės, o jas ga­rantuoja valstybės institucijos“, – iš JT Ge­ne­ralinės Asamblėjos tribūnos teigė B.Obama.

Kita vertus, dienraštis kritiškai vertina ir JAV vadovo pasirodymą JT scenoje. B.Obama py­­los gavo už tai, kad iš JAV lyderio niekas ne­iš­girdo jokios aiškios strategijos, kaip spręsti globalias problemas: „Negana to, kad jis nesuskubo laiku paremti Sirijos opozicijos pajėgų ir jų kontrolę perėmė ekstremistinių judėjimų ly­deriai, paskui jis nesugebėjo deramai atsakyti į B.al Assado „raudonosios linijos“ peržengimą, o cheminį ginklą prieš savo piliečius pa­nau­dojęs Sirijos diktatorius išsisuko Rusijai prastūmus abejotiną nusiginklavimo sutartį, dabar B.Obama nesiūlo jokio plano ir linksta sutikti su V.Putino sumanymais.“

Tiesa, ne visai jokio. B.Obama drauge su Pran­cūzijos lyderiu Francois Hollande’u paragi­no B.al Assadą atsistatydinti. Nenuostabu, kad V.Putinas tokį patarimą Sirijos diktatoriui at­virai išjuokė: jei būtų norėjęs tai padaryti ar­ba būtų linkęs paisyti JAV patarimų, B.al Assadas jau seniai būtų pasitraukęs.

„Aš su didele pagarba žiūriu į savo kolegas – Amerikos ir Prancūzijos prezidentus, bet jie, kaip man žinoma ir kaip man atrodo, nėra Sirijos piliečiai ir todėl vargu ar turėtų dalyvauti sprendžiant kitos šalies vadovybės likimą“, – tyčiojosi buvęs KGB papulkininkis po susitikimo su JAV prezidentu.

Prieštaringų reakcijų sulaukė ir atsargios B.Obamos užuominos apie galimą bendradarbiavimą su Rusija ir Iranu, ieškant kompromisinio Sirijos karo sprendimo. Jo iškeltas tikslas – lėtas perėjimas nuo B.al Assado valdžios – nepriimtinas nei Teheranui, nei Maskvai, be užuolankų remiantiems Sirijos diktatorių.

„Vis dėlto planas geriau už jokį planą“, – B.Obamos ir V.Putino pasirodymus apibendrina buvęs JAV iždo sekretorius Timothy F.Geit­­ne­ris. „Washington Post“ priduria: „Trum­pa­regiškas ir ciniškas V.Putino planas Sirijai to­kia­me kontekste vis tiek atrodo geriau, nei B.Oba­mos taip ir neišplėtota strategija.“

Ukraina nebereikalinga?

Vis dėlto Sirijos diktatorius bent jau išgirdo pa­svarstymų, ką su jo valstybe daryti. O štai Uk­rainos prezidentui tokia laimė nenusišypsojo. Ir ne todėl, kad, V.Putinui pradėjus kalbą Jung­tinėse Tautose, Ukrainos delegacija kartu su prezidentu Petro Porošenka išėjo iš salės. Net toks būdas atkreipti dėmesį nepadėjo Uk­rainai tapti svarbiausia JT susitikusių lyderių pokalbių tema – Ukraina tiesiog nublanko kitų įvykių kontekste, o jos problemos pasauliui paprasčiausiai nusibodo.

Tai liudija ir Ukrainos paminėjimo eiliškumas B.Obamos kalboje. Pirmiau kelis kartus įgė­­lęs V.Putinui dėl paramos B.al Assadui, pa­s­kui su­pei­kęs Kinijos veiksmus Pietų Kinijos jū­ro­je ir Ira­no ajatolas, galiausiai – paraginęs už­­baig­ti de­šimtmečius trukusį JAV embargą Ku­bai, B.Oba­ma suprato kažką pamiršęs. Uk­rai­ną?

Tuomet B.Obama didžiai susirūpinusiu vei­du pareiškė, kad pasaulis negali ramiai žiūrėti, kaip Rusija nebaudžiama pažeidžia Ukrainos su­verenumą. Ir perspėjo, kad jeigu Rusija ne­sulauks pasekmių dėl Krymo aneksijos, taip ga­li atsitikti su bet kuria kita JT šalimi. Ir tuoj pat pasitaisė: JAV nenorinčios izoliuoti Rusijos; jis pats norįs, kad Rusija prisidėtų diplomatinėmis priemonėmis „sprendžiant krizę Ukrainoje to­kiu būdu, kuris leistų Ukrainai pačiai pasirinkti savo ateitį ir kontroliuoti savo teritoriją“.

Ko gero, P.Porošenka suklydo pasirinkdamas, kieno kalbą praleisti, nes B.Obama net ke­lis kartus pasakė tai, nuo ko Ukrainos preziden­tui turėtų užimti kvapą. JAV vadovas pa­brė­žė, kad jokio šaltojo karo nėra, kad su Ru­­sija verta bendradarbiauti, o ukrainiečiams „kaip niekada rūpi jungtis su Vakarais“. Rūpi ukrainiečiams, bet ne Vakarams.

„Ukrainos žmonės kaip niekada suinteresuoti bendradarbiauti su Europa vietoj Ru­si­jos, todėl mes ir toliau spaudžiame rasti šios krizės sprendimą. Tokį, kad suvereni ir demokratinė Ukraina galėtų pati spręsti savo likimą ir kon­troliuoti savo teritoriją. Ir ne todėl, kad no­rime izoliuoti Rusiją, – visai ne, mes norime stip­rios Rusijos, kuri dirbtų su mumis, kad būtų sus­tiprinta visa tarptautinė sistema“, – teigė JAV prezidentas.

Štai ir viskas. Tiesa, Ukrainą pasaulio lyderiams antradienį vėl priminė pats P.Porošenka. Uk­­r­ainos prezidentas pareiškė, kad jo šalis ken­čia nuo išorinės agresorės, o ta agresorė yra Ru­si­­ja. Be to, jis netiesiogiai įgėlė ir Jung­ti­nė­ms Tau­­toms – pirmiausia dėl SSRS narystės JT Sau­gumo Taryboje perdavimo Rusijai, pavadindamas tai „abejotina procedūra“, bei lygiai taip pat abejotinos veto teisės, kuria Rusija sėk­mingai pa­­sinaudojo siekdama, kad būtų nu­trauktas ty­ri­mas dėl Rusijos kariškių numušto Malaizijos ke­­leivinio lėktuvo MH-17, kai žuvo 298 žmonės.

„Rusija naudojasi savo veto teise kaip licencija žudyti. Veto teisė negali būti naudojama tik ta­da, kai reikia, kai norima išvengti atsakomybės už nusikaltimus“ , – savo kalboje pabrėžė P.Po­ro­šen­ka. Ir, kad neprarastų auditorijos dėmesio, pe­­rėjo prie Sirijos reikalų, pavadindamas Rusiją te­roristine valstybe. P.Porošenka ironiškai klausė, ar V.Putinas turi kokią nors teisę siūlyti antiteroristinės koalicijos kūrimą prieš „Islamo valstybę“, kai pats yra agresorius ir terorizmą naudoja kaip priemonę savo agresijai įgyvendinti.

Scanpix

Donaldas Trumpas knygoje „Think Like a Champion“ nevynioja žodžių į vatą ir moko girtis, puikuotis, o tikslui pasiekti naudotis visomis įmanomomis priemonėmis – pažintimis, pinigais, spaudimu. Savo tikslu jis vadina siekį valdyti pasaulį, o kad tai įrodytų, nutarė tapti galingiausios pasaulio valstybės vadovu: D.Trumpas stojo į JAV prezidento rinkimų maratoną.

Rima JANUŽYTĖ

Varžytis JAV rinkimuose jau susiruošė ir geras tuzinas kitų respublikonų bei nedidelė saujelė demokratų. Visus kandidatus kaip niekada anksčiau šį kartą vienija pinigai. Neįtikėtina, bet jie patys ir kiti už juos šiose kas ketverius metus vykstančiose politinėse žaidynėse paklos kvapą gniaužiančius 10 mlrd. dolerių. Ir tai tik oficialiai. Ir tik už rinkimų kampaniją.

Kiek kainuoja pergalė?

Demokratė Hillary Rodham Clinton ir respublikonas Jebas Bushas nusiteikę susigrumti lemiamoje dvikovoje. Jei ringe kitąmet atsidurs būtent jie, suma padidės dar bent 30 proc. Manoma, kad ir vienas, ir kitas rinkimų kampanijai išleis po maždaug 2 mlrd. dolerių, arba dvigubai daugiau nei Mittas Romney ir Barackas Obama kartu sudėjus.

Tai bus jau treti „brangiausių istorijoje“ statusą pelnysią rinkimai iš eilės. 2008-ųjų rinkimų kampanijai, „Center for Responsive Politics“ vertinimu, buvo skirta rekordinė 5,3 mlrd. dolerių suma. 2012-aisiais rekordas buvo pagerintas, o kandidatų kova kainavo 7 mlrd. dolerių.

Šį kartą dėl visko „kaltas“ Aukščiausiasis teismas. Vadovaudamasis prielaidomis, kad pinigai nei rinkėjų, nei prezidentinės politikos nepaperka, o šou turi tęstis, jis išaiškino, kad galima drąsiai padidinti kandidatų išlaidų rinkimų kampanijai limitą.

Geroji naujiena nepaprastai džiugina ir dalyvius, ir žiūrovus: kandidatų rėmėjai, amerikiečių vadinami tiesiog donorais, varžosi, kuris sumokės daugiau ir pataikys pastatyti už laimėtoją. Perspektyvesni kandidatai nespėja skaičiuoti naujų nuliukų sąskaitose.

„New York Times“ apžvalgininkas Albertas R.Huntas įsibėgėjančią rinkimų kampaniją vadina skandalinga ir lygina su Votergeitu, atkreipdamas dėmesį, kad net pati H.Clinton rinkimų finansavimo sistemą vadina supuvusia.

Vis dėlto net ši demokratų favoritė, kurios turtą bendrovė „Center for Responsive Politics“ vertina maždaug 15,3 mln. dolerių, savų lėšų rinkimų kovai švaistyti neketina. Neseniai H.Clinton prasitarė, kad ją piktina socialinė nelygybė, kurios ašis – vadovai, per metus uždirbantys 300 kartų daugiau nei pavaldiniai.

Tačiau jos vyras Billas Clintonas, nesibodintis minties apie sutuoktinės įžengimą į Ovalųjį kabinetą, nežada mažinti įkainių už žmonos pasisakymus. „Už Hillary kalbą ir toliau teks mokėti šešiaženkliais skaičiais. Man juk reikia apmokėti mūsų sąskaitas“, – šmaikštauja buvęs prezidentas.

Finansinę pasiutpolkę šoka ir respublikonas Jebas Bushas. Jam ant kulnų lipantys partijos kolegos Scottas Walkeris, Marco Rubio, Tedas Cruzas ir Randas Paulas ant stalo padėjo vos po 50 mln. dolerių, o štai vienu rimtesnių pretendentų į prezidento postą laikomas J.Bushas jau mojuoja dviem milijardais.

Paslauga už paslaugą

Ar Aukščiausiasis teismas teisus, sakydamas, kad pinigai politikos neperka, o taisyklė „paslauga už paslaugą“ šiuo atveju negalioja?

Už visų svarbiausių kandidatų stovi milijardieriai, pasiryžę „savo“ būsimą prezidentą paremti svaiginančiomis sumomis. Dešiniojo sparno multimilijardieriai broliai Charlesas ir Davidas Kochai rinkimų kampanijai žada skirti 900 mln. dolerių. Jie cituoja Aukščiausiąjį teismą, kurio išvadose skelbiama, kad dideli pinigai neprisideda prie korupcijos quid pro quo ir nesuteikia rėmėjams privilegijų pasibaigus rinkimams.

Jie jau „pamiršo“ savo statytinį respublikoną Bobą Inglisą iš Pietų Karolinos, iki 2010 m. Kongrese atstovavusį išimtinai brolių Kochų interesams. Kai šis pinigais aptekęs kongresmenas netikėtai persigalvojo ir pareiškė Kochams nepatogią poziciją, kad klimato kaita yra rimta grėsmė, jo vietą iš karto užėmė Tray Gowdy, gavęs pinigų iš Kochų politinių veiksmų komiteto (vadinamojo PAC).

„Rėmėjai iš politikų dažniausiai tikisi tam tikrų paslaugų arba įtakos, ir dažnai jų rinkimų kampanijas finansuoja netgi „juodais“ pinigais“, – piktinasi A.R.Huntas.

Tiesmukai rinkimų finansavimo tvarką kritikuoja ir D.Trumpas. Ko jis pats eina į politiką ir ko ten sieks, galima tik numanyti, tačiau konkurentus jis pliekia be gailesčio.

Labiausiai kliuvo lyderiams – H.Clinton ir J.Bushui, kurį D.Trumpas tiesiai šviesiai pavadino marionete rėmėjų rankose: „Aš geriau nei kas kitas Amerikoje žinau, kaip veikia sistema. Beveik visi, davę pinigų Hillary ar Jebui, ar bet kam kitam, yra arba mano draugai, arba priešai. Bet tai žmonės, kuriuos aš pažįstu. Ir jie tai daro ne todėl, kad jiems patinka kandidato plaukų spalva. Jie itin sofistikuoti žudikai. Skirdami Jebui penkis, du ar vieną milijoną, jie jį nusiperka kaip lėlę ir žino, kad už šiuos pinigus jis padarys bet ką.“

Žodžių į vatą nevyniojantis vienas turtingiausių visų laikų kandidatų į JAV prezidento postą aiškina, kad pats tokiu būdu „pirkdavo“ politikus ir todėl jo niekas nepriversiąs savo rinkimų kampanijai naudoti aukojamus pinigus. „Už viską sumokėsiu pats, net jei rinkimų kampanijai reikėtų skirti milijardą iš savo kišenės. Man tai nieko nereiškia“, – teigia dėl skandalisto reputacijos su Silvio Berlusconi lyginamas amerikietis nekilnojamojo turto magnatas.

Žiniasklaidos analitikas Joelis Silbermanas atkreipia dėmesį, kad tai pirmas kandidatas, deklaruojantis, jog yra visiškai nepaperkamas ir neatstovaus jokiems kitiems, išskyrus savo asmeninius, interesams: „Tikėti D.Trumpu ar ne, nuspręs rinkėjai. Tačiau jis pasirinko savitą viešųjų ryšių strategiją, kuri gali priversti visuomenę atidžiau pagalvoti apie kitų kandidatų pinigų šaltinius.“

Bet kuris kandidatas, užlipęs ant scenos, siekia pritraukti kuo daugiau rėmėjų lėšų, o D.Trumpas elgiasi visiškai priešingai ir taip patraukia nemažą dalį rinkėjų. „Jis tiesiog atgrasus lobistams. Tačiau D.Trumpas eina kitu keliu“, – konstatuoja analitikas.

Paradoksas, bet iki šiol brangiausiai kainuosiančiuose JAV prezidento rinkimuose, kurie jau vadinami milijardų, o ne politikų žaidimu, laimėti siekia savų interesų neslepiantis milijardierius, kovojantis su lobizmu.

Ritasi į dugną

Atvirai agresyvus tonas ir įžūli retorika vienus sudomina, kitus atgraso. Bene įtakingiausias D.Trumpo kritikas – prezidentas B.Obama. Jam ausis rėžia ne tiek piniginiai klausimai, kiek užgaulūs D.Trumpo pasisakymai. B.Obama mėgina žnybti D.Trumpui, primindamas geras manieras ir aiškindamas, kad šalies rinkėjai nėra nusipelnę tokio šiurkštaus tono.

„Dėmesį šiurkščiai patraukiantys piktinantys išpuoliai tapo pernelyg įprastu dalyku JAV politikoje. Ne tokios vadovybės šiuo metu reikia Amerikai, ir aš nemanau, kad kas nors – demokratai, respublikonai ar nepriklausomieji – tokios ieškotų. Mes kuriame kultūrą, kuri nėra palanki gerai politikai, bet amerikiečiai jos nusipelno“, – sako JAV prezidentas.

Tačiau D.Trumpui prastas tonas kol kas tik į naudą. Nors dėl kai kurių seksistinių išpuolių, kritikos JAV politikams ir karo veteranams ar radikalių pareiškimų apie migrantus (taip pat ir legalius) jis prarado dalies respublikonų paramą, tačiau populiarumu jau lenkia daugelį respublikonų ir turi visai nemenkų šansų daugelyje valstijų.

Vis dėlto nesėkmės atveju, jei pagrindiniu respublikonų kandidatu taps kas nors kitas (greičiausiai J.Bushas), D.Trumpas rinkimuose žada dalyvauti kaip nepriklausomas kandidatas. Taip jis, be abejo, atims dalį respublikonų balsų, tačiau sumažins partijos šansus „susigrąžinti“ Baltuosius rūmus.

Lems ispanų kilmės amerikiečiai?

D.Trumpo koneveikiamų imigrantų balsas šiuo atveju gali būti lemiamas. Skaičiuojama, kad respublikonams pergalę gali lemti ispaniškai kalbantys rinkėjai. „Respublikonų kandidatas 2016 m. rinkimuose gali laimėti tik jei už jį balsuos daugiau nei 40 proc. ispaniškai kalbančių JAV piliečių“, – pabrėžia „Latino Decisions“ analitikai, pridurdami, kad ši sąlyga galiotų net tada, jei respublikonas gautų per 60 proc. baltųjų palaikymą, o to nėra buvę nuo pat 1988 m.

Tai labai aukšta kartelė, nes 2012 m. respublikonas M.Romney gavo vos 23 proc. ispanų kilmės amerikiečių ir 59 proc. baltųjų balsų.

Dar svarbiau, kaip respublikonams seksis svarbiausiose šiuo požiūriu valstijose – Naujojoje Meksikoje, Kolorade, Nevadoje, Floridoje. Tai valstijos, kuriose gyvena daugiausia imigrantų ir kuriose pergalę tradiciškai nusiskina demokratų kandidatas. Nors tarp ispaniškai kalbančiųjų balso teisę turės ne tiek jau daug – 13,1 mln. rinkėjų, tai beveik dviem milijonais daugiau nei per praėjusius rinkimus, tad jų reikšmė gali būti dar labiau išaugusi.

„America’s Voice“ vykdomasis direktorius Frankas Sharry atkreipia dėmesį, kad ispanų kilmės amerikiečių simpatijos yra pats aukščiausias kalnas, kurį respublikonams bus sunkiausia įveikti siekiant atsiimti Baltuosius rūmus iš demokratų.

Šiuo požiūriu „tinkamiausias“ respublikonams būtų buvęs Floridos gubernatorius J.Bushas. Viena vertus, jis turi tiesioginių ryšių su ispanakalbiais, nes jo žmona yra gimusi Meksikoje. Be to, jis labai populiarus Floridoje, tad ten palenkti rinkėjų į savo pusę jam nebūtų sunku. Antra vertus, nors konservatyvesniems respublikonams tai nelabai patinka, J.Bushas susitikimuose su rinkėjais sugeba pasakyti kaip tik tai, ką nori girdėti JAV imigrantai.

Visų pirma J.Bushas ragina sukurti galimybę legalizuoti dalį žmonių, neteisėtai gyvenančių Jungtinėse Valstijose. „Didžioji dalis čia atvykstančių žmonių neturi kitos išeities“, – yra sakęs J.Bushas, o kartą net pareiškė, kad imigrantai, kurie atvyko į Ameriką pažeisdami įstatymus, tai padarė iš meilės šiai šaliai.

Šis respublikonų kandidatas pasisako už plačią imigracijos reformą ir žada, jei taptų prezidentu, siekti, kad 11 mln. imigrantų, neturinčių galiojančių dokumentų, galėtų legaliai gyventi JAV. Panašius tikslus sau buvo išsikėlęs ir B.Obama, tačiau jo pastangos žlugo dėl didžiulio respublikonų spaudimo. Dabar ši partija žaidžia tokia pat korta, ir visai gali būti, kad ten, kur du pešasi, ispanakalbiai laimės nepriklausomai nuo savo politinių pažiūrų.

D.Trumpas pasakytų, kad tuos 13 mln. rinkėjų galima tiesiog nusipirkti. Tačiau daug smagiau juos į savo pusę palenkti nemokamai, o pinigus išleisti daugiau malonumo jam teikiantiems debatams su „bukagalviais konkurentais“ ir „kraujuojančiomis žurnalistėmis“.

Jeigu amerikiečiai už šį šou pasiryžę sumokėti net politikos sąskaita, kodėl gi ne?

JAV elektoratas

Rinkėjai        Proc.             Palaiko respublikonus*      Palaiko demokratus

Baltieji                                72                  59                  39

Ispanakalbiai 10,4               27                  71

Azijiečiai       3                    26                  73

Kiti                2                    38                  58

Afroamerikiečiai                 13                  6                    93

* Per 2012 m. rinkimus

Šaltinis: „Roper Center“

BOX 2:

Kiek kainuoja pergalė

Metai             Rinkimų kampanijos kaina (JAV dol.)     Išrinktas prezidentas

2016 m.         10 mlrd.        ?

2012 m.         7 mlrd.          B.Obama

2008 m.         5,3 mlrd.       B.Obama

2004 m.         693 mln.        G.W.Bushas

1989 m.         59 mln.          G.Bushas

1861 m. 100 tūkst.              A.Lincolnas

Populiariausi kandidatai

Demokratų favoritai           Palaikymas (proc.)

Hillary Clinton                   55

Bernie Sandersas                17

Respublikonų favoritai       Palaikymas (proc.)

Donaldas Trumpas             19

Jebas Bushas 12

Scottas Walkeris                 12

Benas Carsonas                  12

Už kurios partijos kandidatą balsuosite?

Respublikonų                     39 proc.

Demokratų    37

Dar neapsisprendžiau         20

Kita               3

Nebalsuosiu  1

Šaltinis: politico.com

Scanpix

Dilema. Dauguma amerikiečių pritaria mirties bausmei, tačiau vis nauji klaidingi nuosprendžiai ar net pasmerktiesiems skausmingas bausmės vykdymas, iškelia klausimą „būti ar nebūti“ šiai bausmei Jungtinėse Valstijose.

„Manau yra kelios priežastys, kodėl Amerikoje mirties bausmė vis dar labai populiari. Nepaisant fakto, kad Amerika buvo kuriama kaip laisva šalis (pvz., įtvirtinta religijos laisvė, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas), vis dar egzistuoja religinis įsitikinimas „akis už akį“, – „Veidui“ teigė advokatė Ingrid Miller, kurios specializacija – mirties bausmių panaikinimo atvejai Arizonos valstijoje.

„Akis už akį“ principas patrauklus ne tik amerikiečiams, bet ir tikriausiai lietuviams. O jei nuteistasis išties nekaltas? Taip nutinka net Amerikoje, toje „svajonių šalyje“.

Dešimtmečiai laukiant nepelnytos mirties

„Amerikoje yra daug žmonių, kurie dešimtmečius praleidžia laukdami mirties bausmės ir po to būna išteisinti. Vienas pavyzdžių – Debra Milke“, – pasakojo I.Miller.

Arizonos gyventojos D.Milke istorija neseniai sulaukė visos šalies dėmesio ir net nuskambėjo už jos ribų. Moteris praleido 23 metus už grotų laukdama mirties bausmės, kuri jai buvo skirta už tariamą sąmokslą 1989 m. nužudyti savo keturmetį sūnų ir gauti už tai draudimo išmoką. Nuosprendis jai buvo priimtas remiantis vieno detektyvo teigimu, jog D.Milke esą jam asmeniškai prisipažino dėl nusikaltimo, nors pati moteris visą laiką tai neigė, kaip ir tai, kad yra susijusi su savo sūnaus mirtimi. Išaiškėjo, kad detektyvas anksčiau ne kartą melavo teismui, tiesioginių įkalčių nebuvo, o ir nužudymo vykdytojai nesusiejo moters su sūnaus nužudymu.

Kai įvyko tragedija, D.Milke buvo 25-erių, dabar jai 51-i. Gražiausi metai praleisti kalėjime už tariamą savo sūnaus nužudymą… Pabandykime įsijausti į jos vaidmenį.

Kitas, taip pat šį pavasarį nuskambėjęs atvejis: Anthony Hintonas praleido beveik 30 metų laukdamas mirties bausmės Alabamos valstijoje, nes ginklų ekspertas klaidingai nustatė, kad du nužudymai buvo įvykdyti iš A.Hintono ginklo.

Nuo 1973 m. užregistruoti 152 atvejai, kai nustatyta, jog mirties bausmė buvo skirta klaidingai, ir po dešimtmečių kalėjime belaukiant mirties žmonės išėjo į laisvę.

Dalis išteisinimo nesulaukia ir miršta kalėjime. Dalis išteisinami po mirties bausmės įvykdymo. 2013–2014 m. atlikto kelių JAV universitetų mokslininkų tyrimo duomenimis, 4,1 proc. nuteistųjų mirties bausme yra nekalti dėl nusikaltimų, kuriais yra apkaltinti. Paskaičiuokime, kiek tai gyvybių.

„Vien Arizonoje dabar mirties bausmės laukia dvi moterys ir 116 vyrų“, – sakė I.Miller. Amerikoje mirties bausmė taikoma 32-iejose iš 50 valstijų, ir tokių pasmerktųjų šiuo metu yra 3019. Žvelgiant statistiškai, 124 iš jų turėtų būti nekalti.

Pagrindinės neteisingo nuosprendžio priežastys yra nekvalifikuota gynyba, nes dauguma kaltinamųjų neturi pinigų geriems advokatams. Taip pat tyrėjų klaidos ir per prievartą išgauti prisipažinimai.

Kitą priežastį įvardijo ilgametis prokuroras A.M.Stroud III iš Luizianos – tai noras laimėti bylą bet kokia kaina. 1984 m. A.M.Stroud III įtikino teismą, kad Glennas Fordas kaltas dėl nužudymo, ir nuteistasis 30 metų praleido kalėjime, 26-erius iš jų laukdamas mirties bausmės, bet praėjusiais metais vyras buvo išteisintas ir paleistas į laisvę.

„Būdamas 33 metų, aš buvau arogantiškas, šališkas ir kupinas pasipūtimo. Teisingumas manęs nedomino tiek, kiek mano pergalė“, – viešame atsiprašymo laiške prisipažino buvęs kaltintojas.

Kita neteisingų nuosprendžių priežastis, kurią dažnai nurodo žmogaus teisių gynėjai, – rasizmas. A.M.Stroud III pripažino, kad visi teismo prisiekusieji buvo baltieji, o G.Fordas – juodaodis.

Minėtas ir po 30 metų įkalinimo laisvę šį balandį atgavęs A.Hintonas BBC žurnalistams pareiškė tiesiai šviesiai: „Jie (pareigūnai – E.L.) suėmė jauną juodaodį vyrą – man tada buvo 29 metai ir aš neturėjau pinigų, o tai Jungtinėse Valstijose, ypač Pietuose, reiškia kaltumą. Visa mano byla buvo paremta rasizmu ir melu.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Rasizmas. Jaunų iš Etiopijos į Izraelį vaikystėje emigravusių tamsiaodžių žydų protestai Tel Avivo ir Jeruzalės gatvėse šiomis dienomis labai primena neramumus, besiritančius per JAV miestus nuo Fergusono iki Baltimorės.

Šimtų Etiopijos žydų bendruomenės narių, jau kelis dešimtmečius gyvenančių Izraelyje, kraujas verda. Holono mieste įvyko beveik tas pats, kas jau daugiau nei metus vis pasikartoja Amerikoje: du policininkai be rimtos priežasties panaudojo brutalią jėgą prieš jiems neįtikusį tamsiaodį.

Stebėjimo kameros užfiksavo, kaip policijos pareigūnas Holono mieste netikėtai užpuolė iš Etiopijos kilusį Izraelio kareivį Demasą Fekadeh. Įraše matyti, iš pradžių uniformuotas karys stovi šalia savo dviračio, kalbėdamasis mobiliuoju telefonu, tačiau prie jo priėjęs policininkas liepia pasitraukti ir pradeda stumti šalyn. Kareivis klausia, kas nutiko, o policininkas su priartėjusiu kolega, užuot paaiškinę, pradeda šiurkščiai stumdyti ir mušti D.Fekadeh. Trumpam išsilaisvinęs, kareivis pakelia didelį akmenį ir grasina jį mesti, tačiau tada pareigūnai pagrasina jam ginklu.

Šis vaizdo įrašas bemat sukėlė protestų bangą nuo Jeruzalės iki Tel Avivo, o galiausiai visa tai peraugo į susirėmimus su policija, per kuriuos sužeista dešimtys policininkų ir protestuotojų. Policija nurodė, kad demonstracijoje dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, o žiniasklaida citavo protestų organizatorius, kurie sakė, kad susirinko apie 10 tūkst. žmonių.

„Nei juodi, nei balti – mes visi esame žmogiškos būtybės!“ – skandavo protestuotojai, kaltindami Izraelio policiją rasizmu. Aistras šiek tiek apmalšino skubiai įvykęs Izraelio premjero Benjamino Netanyahu susitikimas su Izraelio etiopų bendruomenės atstovais, pačiu D.Fekadeh ir kelių ministerijų pareigūnais. Tačiau Izraelyje dabar kalbama, kad Etiopijos žydų bendruomenė – lyg parako statinė, kuri gali sprogti įvykus dar vienam bent panašiam atvejui. O jų, kaip rašo įtakingas leidinys „Haaretz“, pasitaiko nuolat.

Izraelyje šiandien gyvena apie 135 tūkst. iš Etiopijos kilusių tamsiaodžių žydų, pasinaudojusių 1977-aisiais priimtu sprendimu Etiopijos žydams suteikti teisę apsigyventi Izraelyje.

Etiopijos žydai, dar vadinami „Beta Izraeliu“, Etiopijoje gyveno kaip izoliuota žydų grupė ir iki XIX a. septintojo dešimtmečio su kitais žydais nekontaktavo.

Ši grupė turi kelias skirtingas savo istorijos versijas. Kai kurie sako, kad jie yra karaliaus Saliamono ir karalienės Šebos palikuoniai, kiti tvirtina esantys Dano genties, vengusios pilietinio karo ir dėl to išėjusios iš senovės Izraelio, ainiai. Kad ir kaip būtų, Izraelis šiuos žydus galiausiai pripažino ir leido jiems imigruoti į šalį.

XX amžiaus pabaigoje Izraelio ir JAV vyriausybės keletą kartų – 1984 ir 1991 m. rengė specialiąsias operacijas, skirtas Rytų Afrikos žydams gelbėti ir perkelti į Izraelį, o antrojoje jų – slaptoje operacijoje „Saliamonas“ dalyvavo ir šiuo metu Lietuvoje dirbantis Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas. Tuomet vos per vieną savaitgalį iš Etiopijos keturiasdešimčia lėktuvų iš Adis Abebos buvo išskraidinta 15 tūkst. Etiopijos žydų.

Ši operacija dabar įtraukta į vadovėlius, o Izraelis iki šiol, bent oficialiai, didžiuojasi 1977-ųjų sprendimu.

„Galiu pasakyti, kad tai yra vienas pagrindinių Izraelio valstybės pamatų – mes tęsime absorbavimo politiką. Kaip žinote, mes neturime konstitucijos, bet turime du pamatinius įstatymus. Vienas jų nusako teisė sugrįžti. Tai reiškia, kad kiekvienas žydas, nesvarbu, kur jis ar ji gyventų, turi prigimtinę teisę imigruoti į Izraelio valstybę. Vyriausybės užduotis jį priimti, suteikti tai, ką vadiname absorbavimo paketu, tai yra mokymus, išsilavinimą, paskolas, stipendijas bei panašius dalykus“, – „Veidui“ yra sakęs Izraelio ambasadorius A.Maimonas.

Tačiau Etiopijos žydų bendruomenė Izraeliui vis tiek kelia nemažai rūpesčių. Nepaneigiamas faktas, kad jai iki šiol nepavyko visiškai įsilieti ir asimiliuotis, nors baigia išnykti daugelis jų iš Etiopijos į Izraelį atsivežtų tradicijų. Baigia išnykti net ~amharic~ kalba, kuria šie žydai kalbėjosi Etiopijoje, – dabar daugelis jų kalba hebrajiškai, o gimtosios kalbos nė neprisimena. Be to, nors daugelis jų Etiopijoje buvo atsivertę į krikščionybę, dabar didžioji dalis šių žmonių yra priėmę judaizmą.

Vis dėlto Etiopijos žydų bendruomenė, kad ir kaip stengtųsi pritapti, vis tiek išsiskiria, ir ne vien odos spalva. Ji yra menkiau išsilavinusi, gauna mažesnes pajamas, su ja dažniau siejamas ir nusikalstamumas. Ar taip yra dėl jų pačių kaltės, ar dėl to, kad „Beta Izraelio“ vaikams šiandien sudaromos prastesnės sąlygos, vienareikšmio atsakymo, matyt, nėra, kaip ir kalbant apie tamsiaodžius Fergusone ar Baltimorėje.

„Rasizmas Tel Avive yra toks pat tikras ir skausmingas, kaip ir Baltimorėje. Emociniu požiūriu protestai čia ir už Atlanto yra identiški“, – teigiama „Haaretz“. Tiek vienur, tiek kitur protestuotojai jaučiasi įžeisti, pažeminti, neteisingai vertinami.

Nors Etiopijos žydai Izraelyje gyvena palyginti trumpą laiką, jie jau spėjo susidurti su mokyklų segregacija, diskriminacija gaunant būstą. Pernai rugsėjį kilo skandalas dėl to, kad kai kurie žydų rabinai atsisakė registruoti Etiopijos žydų santuokas suabejoję jų „žydiškumu“. Per visą gyvenimo Izraelyje istoriją net pasitaikė atvejų, kai Etiopijos žydams nebuvo leista tapti kraujo donorais, moterims, jų neinformuojant, buvo skiriamos ilgalaikės kontracepcijos priemonės, o sąmokslo teorijų mėgėjai puse lūpų kalba, kad prieš kelis dešimtmečius Etiopijos žydų vaikai net buvo skiepijami vakcinomis, turėjusiomis sukelti jiems nevaisingumą visam likusiam gyvenimui.

Vis dėlto liūdniausia statistika susijusi su savižudybių skaičiumi. Etiopijos žydų bendruomenėje savo noru iš gyvenimo žmonės pasitraukia penkis kartus dažniau nei visoje šalyje.

„Būdamas juodaodis šiandien turiu protestuoti. Asmeniškai nesu patyręs policijos smurto, bet jis nukreiptas prieš mano bendruomenę, kurią turiu palaikyti“, – teigia protestuose dalyvavęs 34 metų Eddie Maconenas.

Beje, Etiopijos žydus palaiko ir nemaža dalis Izraelio gyventojų. Tamsiaodžius žydus iš Etiopijos remiantis ir protestuose kartu su jais dalyvavęs izraelietis Zionas Cohenas įsitikinęs, kad protestuojantys etiopai yra šimtu procentų teisūs. „Ši šalis – rasistinė, ir mes jų nepriimame“, – teigia aktyvistas.

Vis dėlto, nors „Beta Izraelio“ atstovai iki šiol skundžiasi Izraelyje patiriantys diskriminaciją, tačiau vieni jų sugeba nustebinti nusikaltimais, kiti – pasiekimais.

Izraelyje dabar labai populiaru priminti, kad prieš kelerius metus gražiausios Izraelio merginos karūna atiteko žydei iš Etiopijos Titi Aynaw, o realybės šou „Big Brother“ laimėtoja tapo jos tautietė Hagit Yaso. Etiopijos muziką Izraelyje išpopuliarino labai išgarsėjęs dainininkas Idanas Raichelis. Tačiau tai būtų tas pats, kaip pasakyti, jog Amerikoje nėra rasizmo vien todėl, kad karjeros aukštumų sugebėjo pasiekti LeBronas Jamesas ar dainininkė Beyonce.

Protestus Izraelyje sukėlusio vaizdo įrašo herojumi tapęs D.Fekadeh irgi atstovauja pavyzdingiausiems ir daugiausiai pasiekusiems Etiopijos žydams. Už nepriekaištingą tarnybą jis net yra gavęs valstybinį apdovanojimą iš Izraelio prezidento Shimono Pereso rankų. Tačiau vien dėl to, kad yra tamsiaodis, jis užkliuvo pro šalį einantiems pareigūnams, ir jei ne įrašas, jam greičiausiai nebūtų pavykę išvengti bausmės už tariamą pasipriešinimą policijai.

Kaip ir Amerikoje, Izraelyje tamsiaodžius policija sustabdo ir nubaudžia daug dažniau nei kitus Izraelio gyventojus – tai patvirtina ir oficiali statistika.

Vis dėlto, jei ne įvykiai Fergusone ar Baltimorėje, vargu ar minėtas vaizdo įrašas būtų išprovokavęs tokius protestus ir susirėmimus su policija, kokie prieš savaitę sudrebino didžiuosius Izraelio miestus.

Kita vertus, tiesios paralelės linijos tarp Izraelio ir JAV brėžti negalima. Į JAV tamsiaodžiai daugeliu atvejų atvyko kaip vergai, kuriuos baltieji žiauriai išnaudojo ir suluošino ištisų kartų likimus. Izraelyje Etiopijos žydai apsigyveno savo noru, ieškodami geresnio gyvenimo.

Be to, šiuo metu Izraelis susiduria ir su pabėgėliais iš kitų Afrikos šalių, bet visuomenėje tiek Etiopijos žydai, kurie pagrįstai tikisi tokių pačių teisių kaip ir kiti žydai, tiek naujieji atvykėliai iš Afrikos „suplakami“ į vieną nemėgstamųjų grupę.

Beje, šie Izraelio gyventojai – dar viena tiksinti bomba. Afrikiečių pabėgėlių raidos centro (angl. ARDC) duomenimis, Izraelyje gali būti apie 20 tūkst. afrikiečių migrantų, atvykusių ieškoti prieglobsčio ar geresnio gyvenimo.

Daugiausiai jų yra iš Eritrėjos, kurią jie paliko bėgdami nuo brutalios diktatūros ir skurdo. Kita didelė pabėgėlių grupė – iš Pietų Sudano, nemažai atvyksta iš Kongo. Atvykėliai iš šių dviejų valstybių lengviau gauna oficialų statusą, nes oficialiai pripažinta, kad jose vyksta genocidas. Tačiau nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. tik mažiau kaip 200 pabėgėlių čia pavyko gauti prieglobstį. „Amnesty International“ duomenimis, 2008 m. Izraelis suteikė prieglobstį tik keturiems jo prašantiems žmonėms, o 2009 m. prieglobstis nesuteiktas niekam.

Izraelio radikalai baiminasi, jog prieglobsčio suteikimas taps precedentu, o pabėgėliams čia taip patiks, kad jie ims masiškai plūsti ieškodami čia darbo ir socialinių garantijų. Tačiau nemažai Izraelio kovotojų už žmogaus teises primena, kad ir nuo persekiojimo bėgusiems žydams XX a. buvo užvertos daugybės valstybių durys, tad nereikėtų kartoti istorijos.

Matyt, tarp šių dviejų požiūrių takoskyra niekada neišnyks, o ir ką tik Izraelį sukrėtę Etiopijos žydų protestai vieniems atrodys tarsi perspėjimas apie tai, kas laukia plačiai atvėrus duris migrantams. O kiti tai supras kaip neabejotiną signalą, kad  šioje šalyje stinga pagarbos ir tolerancijos vieni kitiems.

Rima Janužytė

Obamos doktrina. Nepaisant vis didėjančio spaudimo Baltiesiems rūmams, abejotina, ar JAV prezidentas Barackas Obama sutiks teikti paramą ginklais Ukrainai. Nebent pasikeistų sąjungininkų Vakarų Europoje pozicija.

„Aš tikiu sumanesne Amerikos lyderyste. Mes esame priekyje, kai sujungiame karinę galią ir stiprią diplomatiją; kai savo galią atsveriame kurdami koalicijas; kai neleidžiame mūsų baimėms užstoti galimybių, kurias suteikia šis naujasis amžius. Tai yra būtent tai, ką mes darome dabar visame pasaulyje. Tai yra skirtumas, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau“, – per savo metinį kreipimąsi į Kongresą sausio pabaigoje sakė B.Obama.

Žvalgybai pateikiant vis daugiau duomenų apie Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikte Rytų Ukrainoje ir baiminantis, kad pavasarį prasidės naujas puolimas Mariupolio kryptimi, Baltieji rūmai sulaukia vis naujų raginimų ne tik antklodėmis, bet ir ginklais paremti Ukrainos armiją.

Kovo pradžioje Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Boehneris, Atstovų rūmų daugumos lyderis, taip pat respublikonas Kevinas McCarthy kartu su demokratų atstovais nusiuntė laišką prezidentui B.Obamai, kuriame paragino nedelsiant suteikti mirtinas gynybines ginkluotės sistemas Ukrainos kariuomenei.

„Mes neturėtume laukti, kol rusų pajėgos ir jų separatistai užims Mariupolį ar Charkovą, kad imtumės veiksmų sustiprinti Ukrainos vyriausybės galimybes sulaikyti juos ir apsiginti nuo tolesnės agresijos“, – rašoma Kongreso narių laiške.

„Gerai suteikti tokią įrangą, kaip naktinio matymo prietaisai, tačiau ukrainiečiams turėti galimybę matyti ateinančius rusus, o ne ginklų jiems sustabdyti, nėra atsakymas“, – pareiškė praėjusią savaitę įtakingas demokratas Senato užsienio reikalų komiteto narys Robertas Menendezas.

Skilimas, o tiksliau – spaudimas B.Obamai ateina ir iš jo vyriausybės. Naujasis gynybos sekretorius Ashtonas Carteris bei Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Martinas Dempsey viešai parėmė ginkluotės tiekimą Ukrainai. Į šį būrį įsiliejo ir JAV žvalgybos vadovas Jamesas Clapperis.

„Kiek žinau, kiekvienas JAV vyriausybės departamentas, nuo Valstybės iki Gynybos departamento, pasisako už ginklų tiekimą Ukrainai, kad ši galėtų apsiginti. Tačiau prezidentas, Baltieji rūmai sako „ne“, – dar prieš kelias savaites viešoje paskaitoje Arizonos valstijos universitete teigė Serhijus Plochijus, elitinio Harvardo universiteto profesorius.

Nuošalyje nelieka ir autoritetingi ekspertai, tokie kaip buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, buvęs nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezinskis ir kiti. Dar vasario pradžioje net aštuoni buvę aukšti pareigūnai, diplomatai, o dabar įtakingų analitinių centrų atstovai pateikė ataskaitą „Išsaugant Ukrainos nepriklausomybę, pasipriešinant Rusijos agresijai: ką Jungtinės Valstijos ir NATO privalo padaryti“. Dokumente griežtai pasisakoma už ginklų tiekimą ir kitokią karinę paramą Ukrainai.

„Rusijos sėkmė – tai pražūtis Ukrainos stabilumui, paskatinsianti Kremlių toliau peržiūrėti Europos saugumo santvarką. Tai prezidentą Vladimirą Putiną gali paskatinti panaudoti savo doktriną ginti rusus ir rusakalbius siekiant teritorinių pokyčių kitose kaimyninėse valstybėse, tarp jų – ir Baltijos šalyse, metant tiesioginį iššūkį NATO, – sakoma ataskaitoje. – Išlaikyti Vakarų sankcijas svarbu, bet to nepakanka. Vakarai turi sustiprinti Ukrainos galimybę atgrasyti, padidinant rizikas ir kainą, bet kokį naują Rusijos puolimą.“

Būtent šių argumentų laikosi dauguma ginklų tiekimo Ukrainai šalininkų.

Kita vertus, akademiniuose sluoksniuose netrūksta ir Ukrainos apginklavimo priešininkų. Autoritetingas „Foreign Affairs“ žurnalas surengė ekspertų apklausą, pateikdamas klausimą, ar Jungtinės Valstijos turėtų suteikti karinę pagalbą, kurios Ukrainos vyriausybei reikia kovojant su Rusijos remiamais sukilėliais. Apklausoje dalyvavo 27 tarptautinių santykių ir Rusijos politikos ekspertai. Tik keturi iš jų „tvirtai sutinka“ su šia idėja, penki „sutinka“, o net dešimt „tvirtai nesutinka“, aštuoni „nesutinka“. Tai yra didžioji dalis yra prieš tokį Baltųjų rūmų sprendimą.

„Pirma, V.Putinas neatsitrauks, kad ir kas nutiktų. Ginklų siuntimas Ukrainai pateisintų jo teiginius Rusijos visuomenei, kad konfliktas išties vyksta su JAV ir NATO, kurios bando pažeisti Rusijos interesus ir suverenumą. Tai vėl pakels jo reitingus ir suteiks pretekstą atvirai Rusijos karinei intervencijai, kurią parems Rusijos visuomenė. Antra, nėra aiškaus plano, ką Vašingtonas darys toliau, jei ginklų siuntimas tik eskaluos konfliktą. Jungtinės Valstijos gali įsitraukti į konfliktą be aiškaus išėjimo iš jo tikslo. Trečia, nesiunčiant JAV kariškių į konflikto vietas Ukrainoje, Vašingtonas negalės kontroliuoti, kaip tie ginklai naudojami. Pavyzdžiui, JAV prieštankiniai ginklai gali būti naudojami tiek kovotojų, kuriuos kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, tiek Rusijos agentų Ukrainos kariuomenėje. Bet kokiu atveju tai neatitiks JAV interesų. (…) V.Putino noras laimėti Ukrainoje, be abejonės, yra didesnis nei Amerikos visuomenės noras ginti Ukrainą dalyvaujant JAV armijai ir tiesiogiai kovojant su Rusija. JAV ginklų siuntimas prailgins, padarys intensyvesnį ir eskaluos karą – visa tai kartu padidins V.Putino reputaciją namuose“, – priežastis, kodėl „tvirtai nepritaria“ Ukrainos apginklavimui, vardijo viena „Foreign Affairs“ apklausos dalyvių Kimberly Marten, politikos mokslų, Rusijos, Eurazijos ir Rytų Europos ekspertė iš Kolumbijos universiteto.

Kiti ginkluotės tiekimo priešininkai piešia dar labiau apokaliptinius scenarijus, neatmesdami branduolinio karo galimybės.

Patys Baltieji rūmai viską aiškina paprasčiau. „Rusija yra sukaupusi didžiulius ginkluotės ir karinius pajėgumus prie pat sienos su Ukraina. Jei mes pradėtume tiekti ginklus, Rusija imtųsi dvigubai, trigubai ar net keturgubai didesnio atsako“, – dėstė valstybės sekretoriaus pavaduotojas Antony Blinkenas.

Vis dėlto dar yra kelios papildomos aplinkybės, kurios dažnai praslysta pro akis. Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Santykius tarp B.Obamos ir respublikonų kontroliuojamo Kongreso taip pat galima įvardyti ne kuo kitu, o karu. Kiekviena prezidento iniciatyva sulaukia didžiulio pasipriešinimo. Net ir jo partiečiai demokratai negaili kritikos prezidentui (JAV prezidento rinkimai jau 2016-aisiais). B.Obama irgi nelieka skolingas, imdamasis vienašališkų veiksmų.

Ar kalbėsime apie imigracijos politiką, ar apie naftotiekio „Keystone“ projektą, ar apie derybas dėl Irano branduolinio nusiginklavimo, – visur Baltųjų rūmų ir Kongreso nuomonė išsiskiria ir kiekviena pusė bando kišti pagalius į ratus priešininkams. Ne išimtis ir ginklų paramos Ukrainai klausimas.

Beje, derybos dėl Irano branduolinio nusiginklavimo Baltiesiems rūmams daug svarbesnės nei Ukrainos reikalai. Priešingai nei Irano klausimas, Rytų Europa niekada nebuvo dabartinės Baltųjų rūmų administracijos prioritetas. Tik šiandieninės aktualijos per prievartą ją įtraukė į darbotvarkę. O štai Irano branduolinės programos nutraukimo klausimas buvo nuo pat pradžių kertinis B.Obamos administracijos palikimo akmuo (kaip ir vadinamasis „Obamacare“ sveikatos apsaugos projektas vidaus politikoje).

Praėjusią savaitę prasidėjusiose derybose Ženevoje dalyvauja ne tik JAV ir Iranas, bet dar keturios JT Saugumo Tarybos narės – Kinija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija bei ne Saugumo Tarybos narė Vokietija. Apie Rusijos įtaką Iranui, o kartu jos galimybes sužlugdyti derybas tikriausiai nereikia daug pasakoti. Ir taip aišku, kad Maskva yra viena svarbiausių žaidėjų šioje diplomatijos partijoje. Ginklų tiekimo Ukrainai klausimas – galbūt vienintelis JAV koziris šiame žaidime.

Be to, Prancūzija ir Vokietija taip pat yra griežtos ginklų tiekimo Ukrainai priešininkės. Dar prieš antrąjį Minsko susitikimą dėl konflikto Rytų Ukrainoje Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vašingtone ir nedviprasmiškai pareiškė, kad ginklai – „ne tai, ko Ukrainai reikia“. Vokietijos pozicija nepasikeitė.

„Manau, kad turėtume atidžiai įvertinti, ar šis sprendimas (ginklų tiekimo) nesuteiks Rusijai preteksto ir nesukels priešiškos Rusijos vadovybės reakcijos“, – praėjusią savaitę Berlyno poziciją pakartojo Vokietijos ambasadorius JAV Peteris Wittigas.

Ar Jungtinės Valstijos yra taip priklausomos nuo Vokietijos, kad negalėtų veikti vienašališkai? Ne, bet tik ne B.Obamos administracija. Dabartiniai Baltieji rūmai neturėtų palaiminti karinės paramos tiekimo Ukrainai, kol tam nepritars Vokietija ir kiti JAV sąjungininkai Vakarų Europoje, nes tai prieštarautų vadinamajai Obamos doktrinai arba, kaip minėta straipsnio pradžioje, – „sumanesnei Amerikos lyderystei“, kurios vienas iš pagrindų yra koalicijų kūrimas.

Paprastai tariant, dabartinės JAV užsienio politikos principas toks: Amerika imsis iniciatyvos suburiant regiono jėgas prieš tam tikrą iššūkį, bet neveiks vienašališkai.

„Klausimas – ne ar Amerika turėtų lyderiauti, bet kaip ji tai turėtų daryti. Užsienyje mes rodome, kad, veikdami ne vienašališkai, bet mobilizuodami kolektyvinius veiksmus prieš grėsmes ir gindami savo esminius interesus, mes esame stipresni. Būtent todėl mes vadovaujame tarptautinėms koalicijoms susidorojant su agresijos, terorizmo ir ligų iššūkiais“, – vasario mėnesį paskelbtoje JAV nacionalinės saugumo strategijos įžangoje rašo B.Obama.

Aktualusis interviu

Ambasadorius Ž.Pavilionis: „Taikos šaukliai provokuoja Rusijos konfliktą su NATO“

Į „Veido“ klausimus dėl Baltųjų rūmų pozicijos ginklų tiekimo Ukrainai klausimu atsako Lietuvos ambasadorius Vašingtone dr. Žygimantas Pavilionis.

VEIDAS: Kokios galėtų būti Baltųjų rūmų pasipriešinimo ginkluotės tiekimui Ukrainai priežastys? Prezidento Baracko Obamos nesantaika su respublikonų kontroliuojamu Kongresu? Daug aistrų keliančios derybos dėl Irano branduolinės programos nutraukimo, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija? Vakarų Europos su Vokietija priešaky pasipriešinimas sprendimui tiekti ginkluotę Ukrainai?

Ž.P.: Deja, atskirose ES šalyse bei atskirose JAV institucijose galioja klaidinga nuomonė, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti žodžiais, dialogu, civilizuotu įkalbinejimu, diplomatinėmis derybomis. Tačiau iš savo tūkstantmetės patirties žinome, kad Rusiją gali sustabdyti tik aiški ir nedviprasmiška jėga, nes šalis net ir XXI a. vadovaujasi iš esmės XX a. pirmosios pusės KGB mentalitetu ar net XIX a. carinėmis tradicijomis.

Kai Rusija pagaliau atsikratys ją užvaldžiusio ir sužlugdyti baigiančio KGB režimo, kai Rusijoje įvyks demokratiniai pokyčiai, tada su ja ir bus galima kalbėti civilizuotame pasaulyje įprasta kalba. Kuo daugiau Rusijai rodome naivios pagarbos ar „supratimo“, tuo daugiau patys ją (tikiuosi, nesąmoningai) kviečiame imtis šiurkščių karinių sprendimų kaimynystėje.

Apibendrinant keliais žodžiais – Rusija yra vis dar atsilikusi šalis, ir dabartinė jos politika ją vėl nubloškė bent pusę amžiaus atgal (jeigu ne toliau), todėl jos ne tik nereikia, bet negalima sodinti prie padoraus stalo. Tokioms šalims visada reikia visų pirma stiprios lazdos ir gal tik atskirais atvejais (jeigu pradeda gražiau elgtis) – mažo meduolio.

Dabar jau kokius 15 metų augantį blogį, diktatūrą Rusijoje, maitiname tortais ir dar rafinuotuose Vakarų restoranuose ginčijamės, kieno receptas geresnis – su padažu, su kremu, su guliašu ar su makaronais.

VEIDAS: Ar galima numanyti, kad Vašingtonas vis dėlto turi užsibrėžęs raudoną liniją? Tam tikros žiniasklaidos priemonės praneša, kad raudonoji riba yra Mariupolio puolimas.

Ž.P.: Raudonos linijos peržengtos jau prieš 15 metų, kada visi Vakarų lyderiai leido Vladimirui Putinui iš esmės įvesti savo diktatūrą šalyje ir sunaikinti demokratijos likučius. Vakarų lyderiai, sąmoningai ar ne, leido gimti monstrui, kaip kažkada civilizuoti Vakarai leido gimti Hitleriui. Dabar šis monstras, susitvarkęs šalies viduje, tiesia rankas į visas kaimynines valstybes.

Raudona linija dar kartą buvo peržengta 2008-aisiais Gruzijoje, bet jau šiurkščiu kariniu būdu. 2014 m. nauja riba peržengta dar pavojingesniu – hibridiniu būdu, kai jau seniai ir nepastebimai kariaujama su kaimyninėmis valstybėmis, tačiau karas iš karto arba iš viso neskelbiamas. Šiuo metu jau kiekvieną dieną ši riba peržengiama, kai iš esmės nuolat nuo V.Putino beprotybės žūva ukrainiečiai (ir patys rusai – tiek Ukrainoje, tiek Maskvoje), o Vakarų pasaulis reaguoja tik retoriškai, išdidžiai vaikšto savo gatvėmis su „Je suis Charlie“ užrašais, tačiau tik keli pagarbos verti Vakarų lyderiai prisideda prie mūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir ES prezidento Donaldo Tusko „Je suis Ukrainien“ demonstracijoje per Maidano metines. Pavyzdžiui, už Debalcevės užgrobimą Rusija juk taip ir neliko nubausta. Negana to, Rusijos išlaikytiniai Vakaruose dar nori sušvelninti sankcijas savo šeimininkui Kremliuje – neabejotinai už gerą elgesį kur nors jaukiose salose ar kitose šiltose Europos vietose.

Privalome V.Putiną sustabdyti šiandien, o ne rytoj, nes rytoj su tokia politika gali nebelikti tų, dėl kurių V.Putiną reikėtų stabdyti. Tačiau tada visa atsakomybė už sukeltą chaosą pasaulyje ir V.Putino KGB džino išleidimą iš butelio teks tiems paties taikiems Vakarų lyderiams.

Paradoksalu, bet šiandien šie taikos šaukliai, patys to, matyt, nuoširdžiai nenorėdami, provokuoja Rusijos priartėjimą prie NATO sienų ir gal net konfliktą su NATO. Šio konflikto tikimybė didėja sulig kiekvienu „legitimizuotu“ V.Putinu užkariavimu.

Griežtos tam tikrų sektorių ekonominės sankcijos Rusijai, reali karinė pagalba Ukrainai – tai būtų Vakarų nubrėžta raudona linija, o dabar vis dar užsiimame retorika, simboliniais sąrašėliais, dalyvaujame Kremliaus surežisuotuose cirkuose Minske, juokindami jeigu ne pasaulį, tai bent jau Kremlių – tikrai. Be to, jį dar ir paskatiname tokiu savo elgesiu tolesniems užkariavimams.

VEIDAS: Baltųjų rūmų politika, o ir JAV žiniasklaidos dėmesio stoka Ukrainos atžvilgiu galbūt implikuoja, kad Ukraina nėra JAV interesų zonoje, kaip kai kurie apžvalgininkai tvirtina?

Ž.P.: Nesutinku su šia nuomone. Iš esmės vienbalsis – tiek kairės, tiek dešinės – pritarimas Ukrainos laisvės aktui Kongrese ir visoms būtinoms paramos Ukrainai priemonėms rodo, kad amerikiečių tauta (beje, ne taip kaip – Europos gėdai – daugelis kaimyninių Ukrainai tautų) puikiai supranta, kokiomis katastrofiškomis pasekmėmis gali baigtis sėkmingas V.Putino agresijos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie pačią Europą, bet ir apie pasaulinę tvarką, kuri net ir mums atnešė 25 metus laisvės ir kurios taip nekenčia KGB režimas Maskvoje, svajojantis apie fašistinės prievartos pasaulį, galiojusį iš esmės iki Antrojo pasaulinio karo.

Tačiau ar atskiri politiniai lyderiai arba atskiros Vakarų šalys ir toliau darys esmines istorines klaidas, nė kiek nepasimokydami iš skaudžių kovos su fašistine Vokietija (ar komunistine Rusija) pavyzdžių, pamatysime, manau, netrukus. Bent jau istorija juos tikrai tinkamai įvertins, o mes turime daryti savas išvadas Lietuvoje.

Labai tikiuosi, kad Seimas, tik atšventęs atkurtos laisvės 25-metį, patvirtins išmintingą sprendimą dėl šauktinių gražinimo; kad ir vėl visos politinės jėgos susitelks, kaip Lietuvoje visada sugebėdavome svarbiausiais mūsų šaliai laikotarpiais.

VEIDAS: Po pranešimų apie penkių „Abrams“ tankų atsiradimą Lietuvoje kokios dar pagalbos Lietuva galėtų tikėtis iš JAV?

Ž.P.: JAV karinis buvimas Lietuvoje – štai čia pavyzdys raudonos linijos, kurį Maskva jau seniai suprato. Žinoma, kuo didesnis ir ilgesnis bus šis JAV bei kitų NATO sąjungininkų fizinis karinis buvimas, tuo aiškiau ši linija bus matoma Maskvoje.

Tačiau šiandien mes turime žiūrėti dar plačiau – Rusija prieš mus naudoja labai platų spektrą poveikio priemonių, todėl atitinkamai kuo daugiau JAV bus Lietuvoje, tuo lengviau bus šiuos Rytuose besikaupiančius debesis išsklaidyti. Tai yra šalia kuo didesnio JAV karinio buvimo Lietuvoje turime ir toliau siekti aktyvaus JAV kompanijų dalyvavimo mūsų ekonomikoje bei Lietuvos verslo – JAV.

Be abejones, todėl turime daryti viską, kad Rusijos propagandiniai šaukliai nesustabdytų derybų dėl ES ir JAV transatlantinės prekybos ir investicijų sutarties; siekti kuo aktyvesnio mūsų nevyriausybinių ir partinių ar politinių institutų bendradarbiavimo; paraginti visas Lietuvos ministerijas, žinybas, net savivaldybes ne tik sukurti, bet ir įgyvendinti savo tam tikrą „JAV planą“; pagaliau pastūmėti ne tik suskystintų gamtinių dujų terminalą, kuriuo taip didžiuojamės, bet ir kitus energetikos projektus, kuriuose dalyvauja ir JAV kompanijos.

Jungtinės Valstijos tampa mums svarbiausiomis strateginėmis sąjungininkėmis bei partnerėmis ne tik teoriškai, bet ir vis labiau – praktiškai. Tai neseniai Vašingtone mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui patvirtino ir JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Tačiau šiame procese turime dalyvauti visi – ne tik valdžia ar atskiri politiniai lyderiai, nes tik tada ryšys su JAV bus tikras ir stiprus.

Atmintis. Lietuva suvaidino didžiulį vaidmenį sužlugdant Sovietų Sąjungą, bet šis procesas nesibaigė 1991-aisiais.

„Dabartinis Rusijos elitas mato Sovietų Sąjungos žlugimą ne vien kaip didžiausią geopolitinę katastrofą, bet mano, kad tai nutiko nepaisant istorijos dėsnių. Esą tai atsitiktinumas, ir dabar jie bando sugrįžti į praeitį ir pataisyti, perrašyti Sovietų Sąjungos istoriją“, – „Veidui“ teigia Harvardo universiteto profesorius Serhijus Plochijus (Serhii Plokhii).

Jo knyga „The Last Empire: the Final Days of the Soviet Union“ („Paskutinė imperija: galutinės Sovietų Sąjungos dienos“), kurioje teigiama, kad Sovietų Sąjungą sugriovė ne JAV ar kas kitas, o tuometinių Rusijos ir Ukrainos sovietinių respublikų nesugebėjimas susitarti dėl ateities, sukėlė didžiulį Vakarų susidomėjimą.

„Jaudinanti ataskaita apie ekstremalią akimirką: „Paskutinė imperija“ yra privalomų perskaityti knygų sąraše dėl savo aktualumo dabartinės krizės kontekste“, – taip knygą apibūdino „The Wall Street Journal“.

„Kaip istorikas, esu šokiruotas, kiek nedaug pasaulis pasikeitė per tą laiką – neišmoko 1938–1939 m. pamokų“, – prisipažįsta pats S.Plochijus.

VEIDAS: Lietuva švenčia nepriklausomybės atkurimo 25-metį. Viena vertus, tai pasididžiavimo vertas laimėjimas, kita vertus, iki šiol istorikams, ir ne tik, kyla daug klausimų, į kuriuos dažnai atsakoma stereotipiškai ar net pasitelkiant įvairias sąmokslo teorijas. Jūs atlikote didžiulį tyrimą, kurio išdava – knyga „Paskutinė imperija“. Kas, jūsų požiūriu, buvo Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybės pradžia?

S.P.: Aš nestudijavau konkrečiai Sąjūdžio. Žvelgiau į įvykius Lietuvoje daugiausia per Sovietų Sąjungos žlugimo prizmę ir manau, kad mano kolegos istorikai Lietuvoje apie to meto įvykius žino kur kas daugiau.

Vienintelis dalykas, kurį galiu papildyti apie įvykius Lietuvoje: Sovietų Sąjunga žlugo dėl nesugebėjimo integruoti ir inkorporuoti teritorijų, kurias užgrobė po Molotovo-Ribbentropo pakto. Turiu omeny Baltijos valstybes, Vakarų Ukrainą bei Moldovą.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje buvo išties neramu: Vidurio Azija, Kaukazas (pavyzdžiui, Kalnų Karabachas, kuris tapo tautų nesantaikos židiniu). Bet nė vienas iš šių konfliktų nekėlė rimtos grėsmės Sovietų Sąjungos egzistavimui. Įvykiai Sovietų Sąjungos vakaruose ir buvo ta vienintelė grėsmė. Tad Baltijos šalys, ir būtent Lietuva, tapo pagrindine Sovietų Sąjungos dezintegracijos priežastimi.

1990–1991 m. Amerikos pozicija buvo tokia: Sovietų Sąjunga turėtų paleisti Baltijos šalis, o ir SSRS būtų geriau be jų, maištautojų. To šaknys – Jungtinių Valstijų nusistatymas niekada nepripažinti Baltijos šalių aneksijos.

Vis dėlto Sovietų Sąjungai tai buvo neįmanoma įgyvendinti. Tai tuometinis SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė paaiškino JAV ambasadoriui Jackui Matlockui, kuris 1990-ųjų kovą užsiminė, kad Maskva galbūt turėtų paleisti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. E.Ševardnadzė tiesiai pareiškė, esą bėda ta, kad jėga buvo užimtos ne tik Baltijos šalys. Sovietų Sąjunga buvo sukonstruota taip, kad jeigu suteiksi tam tikrų teisių mažytei Estijai ar mažai Lietuvai, automatiškai tokių pačių teisių paprašys Ukraina, Baltarusija ir Rusija. Beje, taip ir nutiko 1990 m., Rusijai deklaravus savo suverenitetą, ir Ukrainai taip pat.

Taigi tuometis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas negalėjo suteikti, tarkim, Lietuvai net plačios autonomijos, nesukeldamas tokių pačių Rusijos, Ukrainos ar Kazachstano reikalavimų.

Tiesa, iš pradžių jis sutiko su tokiais reikalavimais, bet netrukus visiškai sustabdė šį procesą ir nusprendė susidoroti su nepriklausomybės judėjimais Baltijos šalyse. Tai yra 1991 m. sausio įvykių priežastis. Žinoma, M.Gorbačiovas visada neigė, kad davė įsakymą panaudoti jėgą, bet iš tikrųjų taip buvo.

Viena priežasčių, kodėl šios priemonės buvo nesėkmingos, – Lietuvos, Estijos ir Latvijos žmonių mobilizacija.

Vis dėlto labai svarbų vaidmenį suvaidino ir Jungtinės Valstijos. 1991 m. vasario mėnesį tuometis JAV prezidentas George’as Bushas vyresnysis nusiuntė laišką, kurį radau tik prieš kelerius metus ir savo knygoje paskelbiau. Šiame laiške jis labai tiesmukai, kiek tai įmanoma, išaiškino, kas bus, jei karinės jėgos panaudojimui nebus užkirstas kelias. M.Gorbačiovas, tiksliau, jo legitimumas, tarptautinis pripažinimas, jo vykdomos reformos labai priklausė nuo Vakarų pinigų, todėl galiausiai jis buvo priverstas sustoti ir 1991 m. balandį pradėti derybas dėl naujos sąjunginės sutarties. Kartu jis suvokė, kad teises, kurių reikalavo Baltijos šalys, reikės suteikti Rusijai ir Ukrainai.

Tai buvo pagrindinis vaidmuo, kurį suvaidino Baltijos šalys, būtent Lietuva, sugriaunant SSRS. Galbūt tai labai gerai žinoma ar net per daug išpučiama Lietuvoje, aš to nežinau, bet žinau viena: pasaulis tikrai nelabai ką apie tai žino.

VEIDAS: Jūs daug laiko praleidote archyvuose, susipažinote su autentiškais dokumentais ir susitikote su to laikotarpio veikėjais. Kaip į Baltijos nepriklausomybės judėjimus žvelgė M.Gorbačiovas ir tuometis RSSR vadovas Borisas Jelcinas?

S.P.: Turiu prisipažinti, kad esu labiau susipažinęs su amerikiečių požiūriu. Mano knygos pagrindas – G.Busho Baltųjų rūmų dokumentai, kuriems panaikintas grifas „Slaptai“. Aš taip pat kalbėjausi su Nicholu Burnsu, kuris dabar yra Harvardo profesorius, o tuomet buvo jaunesnysis JAV saugumo tarybos narys, atsakingas už Baltijos šalis.

Baltijos šalių bendruomenė Jungtinėse Valstijose nuveikė didžiulį darbą mobilizuodamasi ir darydama spaudimą Baltiesiems rūmams. Vien paskaičius G.Busho, Roberto Gateso (tuo metu patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir vėliau Centrinės žvalgybos valdybos vadovas) memuarus susidaro įspūdis, kad jie tikrai buvo nepatenkinti baltijiečių bendruomenių mobilizacija bei Rytų europiečių, tarp jų lenkų, ukrainiečių, kuriuos rėmė konservatyvusis Respublikonų partijos flangas, veikla. Tas nepasitenkinimas labai aiškiai matomas G.Busho memuaruose. Baltijiečiai labai aktyviai reiškėsi spaudoje, Kongrese.

Tačiau Baltieji rūmai turėjo daryti tai, ką turėjo daryti, – užkabinti didesnę žuvį: tai ir tarptautiniai reikalai visame pasaulyje, tarkime, apartheidas Pietų Afrikos Respublikoje, Izraelio ir arabų santykiai, sovietų parama Afganistanui, Kubai.  M.Gorbačiovas buvo tas žmogus, su kuriuo jie rado bendrą kalbą ir su kuriuo galėjo kalbėtis, siekiant įgyvendinti JAV tikslus.

Tad baltijiečių mobilizacija Baltiesiems rūmams nebuvo paranki, nes tai kėlė grėsmę M.Gorbačiovo valdžiai ir komplikavo jo santykius su JAV. Tačiau dėl JAV politikos prigimties Baltieji rūmai turėjo su tuo susitaikyti. Tai rodo ir Kongreso priimtos rezoliucijos, kurios vis primena G.Bushui apie padėtį Lietuvoje.

Todėl nuo 1990-ųjų G.Busho administracija, jausdama spaudimą, bandė pasakyti M.Gorbačiovui, kad gal be Baltijos šalių Sovietų Sąjungai bus geriau. Tačiau, kaip ir minėjau, M.Gorbačiovo problema buvo ne tik Baltijos šalys. Jis negalėjo suteikti daugiau laisvių šioms respublikoms, nepaskatinęs tokių pat siekių Rusijoje ir Ukrainoje, kurios buvo „didieji vyrukai“, arba kitaip – SSRS egzistavimo pagrindas.

Mano supratimu, B.Jelcinas į Baltijos šalis, tiksliau, jų atstovus, išrinktus į 1989 m.  Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, žvelgė kaip į sąjungininkus. Nepaisant savo komunistinių pagrindų, jis buvo liberalių ir demokratinių jėgų lyderis. Po nepriklausomybės paskelbimo Baltijos šalių atstovai paliko Tarybą vadovaudamiesi savo nacionalinių interesų dienotvarke ir nenorėjo žaisti SSRS liberalizacijos žaidimo. Tai labai susilpnino B.Jelcino ir Rusijos liberalų pozicijas, nes jie susidūrė su didžiule Vidurio Azijos respublikų atstovų, kuriais manipuliavo ir kuriuos kontroliavo M.Gorbačiovas, opozicija. Tuomet B.Jelcinas savo jėgas nukreipė į Rusijos parlamentą, kur galėjo mobilizuoti liberalias ir demokratines jėgas.

B.Jelcino garbei reikia pasakyti, kad jis liko ištikimas liberalioms ir demokratinėms idėjoms, pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Tačiau su Ukraina jis elgėsi visiškai kitaip. Iki 1991 m. rugpjūčio pučo buvo sąjunga tarp B.Jelcino Rusijos, Baltijos šalių ir Ukrainos, bet po pučo B.Jelcinas perėmė modelį, kurį G.Bushas siūlė M.Gorbačiovui, – išlaikyti Sovietų Sąjungą, bet be Baltijos šalių. Tuo pačiu metu, kai pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę, Rusija pradėjo grasinti Ukrainos teritoriniam vientisumui. Tad elgesys buvo skirtingas.

Apibendrinant galima teigti, kad M.Gorbačiovui įvykiai Baltijos šalyse buvo pražūtingi. Iš pradžių jis bandė suteikti daugiau laisvių, vėliau ėmėsi jėgos, bet rezultatų vis tiek nepasiekė.

VEIDAS: Jūs esate minėjęs, kad dabartinį konfliktą Rytų Ukrainoje matote kaip Sovietų Sąjungos griūties tęsinį. Ką turite omenyje? Rusijos tolesnę dezintegraciją ar atvirkščiai – Rusijos ekspansiją? Jūsų teigimu, SSRS griūties laikotarpiu tarp B.Jelcino ir M.Gorbačiovo šalininkų kalbėta, kad dabar (1990–1991 m.) reikia gelbėti ekonomiškai nusilpusį SSRS branduolį – Rusiją ir laikinai paleisti kitas sovietines respublikas, bet po 20 metų, kai Rusija ekonomiškai atsigaus, visos SSRS respublikos neva vėl bus surinktos į Maskvos orbitą.

S.P.: Vienas mano knygos pagrindų yra tai, kad aš žvelgiu į Sovietų Sąjungos griūtį kaip į kitų pasaulio imperijų griūties atvejį. Imperijų dezintegracija dažniausiai trunka dešimtmečius ar net šimtmečius. Pavyzdžiui, Otomanų imperija, kurios žlugimas užsitęsė tikrai ilgai. Taip pat pažvelkime į Didžiosios Britanijos ilgai trukusią dezintegraciją.

Iki šiol mes manėme, kad SSRS atveju viskas nutiko labai vėlai ir kartu labai specifinėmis aplinkybėmis: Rusija, imperijos teisių paveldėtoja, ne neteko priėjimo prie išteklių, bet atvirkščiai – gavo visišką jų kontrolę. Tad ši dezintegracija esą buvo greita, švari, santykinai nekruvina.

Bet dabartiniai įvykiai, bent jau man, rodo, kad per anksti apsidžiaugėme. Rusijos ar SSRS imperijos dezintegracijos procesas yra daug kruvinesnis ir truks ilgiau, nei mes manėme.

Ukraina – tai pagrindas, norint reintegruoti posovietinę erdvę. Rusija nebando atkurti Sovietų Sąjungos ar praeities Rusijos imperijos – ji bando įtvirtinti savo politinę ir ekonominę kontrolę šiame regione.

VEIDAS: Tai jūs sutiktumėte su teiginiu, kad Rusija negali tapti imperija be Ukrainos?

S.P.: Taip, tai viena iš interpretacijų. Kita interpretacija būtų tokia: Ukraina pagal gyventojų skaičių, teritoriją, ekonominį potencialą buvo antra didžiausia SSRS respublika po Rusijos. Prisiminkime, kaip bent jau B.Jelcinas paaiškino G.Bushui, kodėl SSRS negali toliau gyvuoti be Ukrainos: Ukraina – tai slavų valstybė ir ji suteikia galimybę slavams dominuoti bet kokioje ekonominėje ar karinėje sąjungoje. Dėl to be Ukrainos joks reintegracijos projektas neįmanomas.

Būtent todėl Rusija dabar nusprendė eiti va bank ir susigadinti su Vakarais santykius, kurie yra labai svarbūs modernizuojant šalį ir užtikrinant normalų jos ekonomikos funkcionavimą. Rusija dabartinį konfliktą mato ne kaip konfliktą su Ukraina, bet kaip konfliktą su Vakarais.

Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti: SSRS sugriuvo labai greitai, psichologiškai didžioji dalis gyventojų buvo tam nepasirengę ir to neįsisąmonino, todėl dabar matome tendenciją atkurti Sovietų Sąjungą. Įsivaizduojama, kad B.Jelcinas buvo girtuoklis ir G.Bushas juo manipuliavo. Taip pat teigiama, kad konfliktas tarp B.Jelcino ir M.Gorbačiovo lėmė SSRS dezintegraciją.

Tai nutiko labai greitai ir labai netikėtai, todėl, kaip praėjusių metų kovą sakydamas kalbą pareiškė Vladimiras Putinas, tai galima ištaisyti. Jei B.Jelcinas nebūtų tiek daug gėręs, jei M.Gorbačiovas būtų šiek tiek gudresnis ar lankstesnis, esą viso to būtų buvę galima išvengti. Tai įsigalėjęs požiūris, kad galima sugrįžti ir viską „ištaisyti“. Tai ir yra didžioji grėsmė. Dabartinis Rusijos elitas mato Sovietų Sąjungos žlugimą ne vien kaip didžiausią geopolitinę katastrofą, bet mano, kad tai nutiko nepaisant istorijos dėsnių. Esą tai atsitiktinumas ir dabar jie bando sugrįžti į praeitį ir pataisyti, perrašyti Sovietų Sąjungos istoriją.

Tad nenuostabu, kad Ukraina, kuri suvaidino didžiausią vaidmenį žlungant Sovietų Sąjungai, atsidūrė dabartinių įvykių centre.

VEIDAS: Kur veda tokia Rusijos politika ar iliuzijos? Kokias pasekmes galėtume prognozuoti?

S.P.: Nemanau, kad Rusijos politika kaip nors pasikeis, kol V.Putinas bus valdžioje. Jis nustatė šį kursą, ir atrodo, kad tiki tuo, ką daro. Kartu jis visiškai kontroliuoja Rusiją bei jos žiniasklaidą, todėl gali įveikti ekonomikos sunkmečio ir kitus politinius iššūkius.

Tačiau jei kalbame apie Rusijos, kaip valstybės, interesus, tai pražūtingas kelias. Neturiu abejonių, kad tada, kai V.Putino neliks valdžioje (ir nesvarbu, kas jį pakeis – ar tai bus jo aplinkos žmogus, ar ne), naujas lyderis turės iš naujo įvertinti šį kursą. Jau dabar matome, kad Kazachstanas ir Baltarusija labai nerimauja ir bando atitolti nuo Rusijos.

O pati Rusija taip ir nesusitaikė su Baltijos šalių praradimu, nepaisant to, kad jos yra Europos Sąjungoje ir NATO. Ji su šiomis šalimis elgiasi kitaip nei su Lenkija ar Vengrija. Pavyzdžiui, pirma kibernetinė ataka surengta prieš Estiją. Tad po Baltarusijos ir Kazachstano Baltijos šalys yra pažeidžiamiausios ES bei NATO narės.

Manau, kad jūsų šalyje politikai tai puikiai supranta. Tai paaiškina labai svarbų Lietuvos vaidmenį stengiantis išspręsti krizę Ukrainoje. Mano nuomone, tai teisingas situacijos suvokimas ir adekvati reakcija į tai, kas vyksta.

VEIDAS: O kaip galima paaiškinti Baltijos šalių atsiradimą NATO? Kodėl Rusija 2004-aisiais leido, kad taip įvyktų, juk V.Putinas jau buvo valdžioje?

S.P.: Narystės procesą Baltijos šalys pradėjo dar dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir 2004 m. tapimas NATO bei ES narėmis buvo to laikotarpio, kai Rusija vykdė daug liberalesnę politiką, rezultatas, o ir integracijos traukinys judėjo nesustabdomai. Be to, V.Putinas buvo užsiėmęs kitais dalykais – bandė stabilizuoti šalies ekonomiką.

Rusijos politika NATO ir ES atžvilgiu radikaliai pasikeitė 2008-aisiais, kai atsirado rimta galimybė, kad Gruzija ir Ukraina gaus kvietimą įstoti į NATO. Iki tol Rusija bandė kristalizuoti savo naująją politiką.

Rusija savo viduje dabartinius įvykius aiškina maždaug taip, kad bando sustabdyti NATO priartėjimą prie Rusijos sienų. Tai visiška netiesa, nes po 2008 m. NATO viršūnių susitikimo Bukarešte ir karo Gruzijoje Ukrainos ir Gruzijos narystė NATO daugiau nėra svarstoma. Negana to, Ukraina nebuvo laikoma ir rimta kandidate į ES. Klausimas buvo tik dėl Asociacijos sutarties.

V.Putinas ne bandė stabdyti Vakarų plėtrą Rytų kryptimi, bet stengėsi sukurti ir konsoliduoti savo ekonominį, karinį bei politinį bloką, kuris padėtų jam bendrauti su ES bei Kinija. Taigi įvykiai Ukrainoje nėra gynyba, o atvirkščiai – puolimas, bandymas sukurti kažką, ką kontroliuotų Rusija.

VEIDAS: Kaip paaiškintumėte dabartinius skirtumus tarp Baltijos šalių ir Ukrainos, Baltarusijos ar Gruzijos? Juk visi lyg ir pradėjome nuo to paties – SSRS žlugimo?

S.P.: Pagrindinis skirtumas tarp šių šalių išsivystymo – nacionalinio identiteto lygis. Lietuviai labai gerai žino, kas jie yra ir kad jie tikrai ne rusai. Baltarusijoje taip nėra. Tokio supratimo nėra ir tam tikrose Ukrainos dalyse.

Stiprus ir visuomenėje įsitvirtinęs nacionalinis identitetas labai svarbus siekiant visuotinio sutarimo dėl bendrų tikslų. Tuomet visuomenė gali išlaikyti išbandymus, susijusius su ekonomikos reformomis, ar mobilizuotis siekdama užsienio politikos tikslų. Toks solidarumas lietuviams padėjo labai sunkiais laikais.

Žinoma, labai svarbu, kad Baltijos šalys turėjo, nors ir trumpą, nepriklausomybės laikotarpį tarpukariu. Taigi yra nacija, yra jos istorija.

Dabar ukrainiečiai išgyvena labai įdomaus projekto kūrimo procesą. Aš nežinau, ar jis bus sėkmingas, ar ne. Tai politinės nacijos, kuri tiesiogiai nesusijusi su kalba ar kultūra, kūrimas. Pavyzdžiui, abi kariaujančios pusės Donbase kalba rusiškai. Jei kalbėtume tik apie Vakarų Ukrainą, tuomet galbūt kelias būtų toks pat kaip Lietuvos.

VEIDAS: Kalbėjote apie Baltųjų rūmų politiką SSRS žlugimo laikotarpiu, o kaip apibūdintumėte dabartinę JAV užsienio politiką, jų interesus posovietinėje erdvėje?

S.P.: Pagrindinis dabartinės JAV prezidento administracijos tikslas – pasitraukti iš konfliktų, į kuriuos Jungtinės Valstijos įsivėlė per prieš tai buvusio prezidento kadenciją. Ji siekia susikoncentruoti į save, savo ekonomikos atgaivinimą po krizės, todėl įsitraukimas į pasaulio reikalus vertinamas labai atsargiai.

Kita vertus, realybė tokia, kad Jungtinės Valstijos faktiškai yra vienintelė supergalybė. Amerika ir ES dėl ekonominių priežasčių susiduria su rimtu iššūkiu veikti kartu. Be to, ES visiškai neturi karinių raumenų ir situacija Rytų Europoje, Ukrainoje suvedama tik į politinius bei ekonominius santykius. To neužtenka. Todėl atsiranda didžiulis poreikis įsitraukti JAV.

Šiandien mes matome skilimą Vašingtone tarp tų dviejų vizijų ir požiūrių į Amerikos vaidmenį pasaulyje. Viena vertus, nerimaujama dėl tolesnio JAV karinio ar panašaus įsitraukimo, užsienio politikos oportunizmo, kaip nutiko anksčiau. Kita vertus, situacija reikalauja, kad tokia ekonominė ir karinė galia įsitrauktų į tarptautinės tvarkos atkūrimą, nes tai, kas vyksta dabar, yra didžiausia grėsmė tarptautinei tvarkai. Kai kas net linkę sakyti, kad tokios tvarkos jau nebėra: invazija, teritorijos aneksija ir visų įmanomų sutarčių pažeidimai, tarp jų – ir dėl branduolinės ginkluotės bei jos neplatinimo.

Tai pati didžiausia grėsmė tarptautinei tvarkai, kokią iki šiol esame patyrę, todėl egzistuoja poreikis Jungtinėms Valstijoms įsitraukti. Tiesa, tam tikra prasme jos įsitraukusios, bet kartu išlieka abejingos. Rusija norėtų turėti reikalą tik su susiskaldžiusia Europa, o ne su vieningomis Jungtinėmis Valstijomis.

Žvilgtelėjus į derybas dėl taikos Rytų Ukrainoje tampa aišku, kokie yra ES vidaus, JAV ir ES santykiai, ko galima tikėtis iš Kinijos, kuri nuošalyje viską įdėmiai stebi.

VEIDAS: Kai kurie dabartinę situaciją linkę lyginti su padėtimi prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kokius istorinius metus jums, kaip istorikui, primena dabartis?

S.P.: Manau, kad dabar esame arčiausiai 1938–1939 m., ir kaip istorikas esu šokiruotas, kiek nedaug pasaulis pasikeitė per tą laiką, neišmoko 1938–1939 m.  pamokų.

Evaldas Labanauskas, JAV

Kuo skiriasi ir kuo panašūs mokslai bei dėstymas JAV ir Lietuvos universitetuose? Su kokiomis problemomis susiduria ir kokių sprendimų imasi abi sistemos? Pagaliau – kiek kainuoja studijos JAV?

Evaldas Labanauskas

Finiksas, JAV

Apie visa tai ir dar daugiau – pokalbis su architektūros istorijos profesoriumi Arizonos valstijos universiteto Dizaino mokykloje dr. Kęstučiu Pauliumi Žygu, kuris yra ir Lietuvos garbės konsulas Arizonos valstijoje. Jis turi ne tik didžiulę dėstymo JAV universitetuose patirtį: 1991–1992 m. K.P.Žygas padėjo kurti Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutą ir iki šiol yra šio leidžiamo žurnalo „Meno istorija ir kritika“ redakcinės kolegijos narys.

VEIDAS: Maždaug tris dešimtmečius dėstote JAV universitetuose, taip pat turite darbo su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis patirties. Kuo skiriasi lietuviški ir amerikietiški universitetai?

K.P.Ž.: Tai labai plati tema ir apie tai kalbėti galime labai ilgai.

Galima pradėti nuo to, kad Amerikos bakalauro sistema nėra profesinė specializacija. Tai yra bendri mokslai. Per ketverius metus studentas turi galimybę save atrasti, apgalvotai ir neskubėdamas pasirinkti specialybę. Bakalauro studijų metu studentai sužino apie anksčiau vidurinėje mokykloje jų nežinotas mokslo sritis ir profesijas. Bakalauras praplečia pasaulėžiūrą, duoda pagrindą nutarti, kuria kryptimi pasukti savo gyvenimą.

Bakalauras Amerikoje – tai apsišvietimo laipsnis: išmokstama kritiškai skaityti, rašyti, mąstyti. Tai naudinga visam gyvenimui, bet kurioje profesijoje ar karjeroje.

VEIDAS: Ar JAV universiteto diplomas – daugeliui amerikiečių vis dar prabanga? Kiek, pavyzdžiui, kainuoja studijuoti Arizonos valstijos universitete?

K.P.Ž.: Vien už mokslą reikia sumokėti 12 tūkst. dolerių per metus. Dar prisideda gyvenamosios vietos nuomos kaina, pragyvenimas, taip pat reikia pirkti knygas, o tai irgi nėra pigu. Tad susikaupia iki 30 tūkst. dolerių per metus.

Žinoma, jei studentas gyvena pas tėvus, tai išeina pigiau. Bet jei esi iš kitos valstijos, ne tik negali gyventi pas tėvus, bet ir moki didesnį mokestį už mokslą. Tuomet vien mokslas kainuos 22 tūkst. dolerių, vadinasi, metai studentui atsieis 40 tūkst. dolerių. Bet kuriuo atveju tėvai vaikui kasmet išleis 10 tūkst. dolerių maistui, drabužiams ir t.t. Tai ta suma, kurios nereikėtų įtraukti į mokslo kainą.

Tiesa, yra įvairių rūšių stipendijų. Jeigu studentas laimi valstybinę stipendiją, jam apmokama viskas – nuo mokslų iki pragyvenimo. Patys universitetai siūlo stipendijas pagal poreikį, kai padengiama dalis mokslų kainos. Taip pat yra stipendijos, skiriamos talentingiems, nepaprastai gabiems studentams, bet jomis apmokamas tik mokslas. Be to, dauguma studentų dirba vasaromis, mokslo metų eigoje.

Tradiciškai studentai skolinasi iš tėvų, giminių, bankų, vyriausybės. Prisiskolina įvairiai. Beje, dailės studentai moka mažiau negu būsimi inžinieriai, daktarai, teisininkai, bet baigę mokslus pastarieji daugiau uždirba ir greičiau grąžina paskolas.

VEIDAS: Jūsų Arizonos valstijos universiteto prezidentas Michaelas Crow iškėlė Naujojo Amerikos universiteto idėją. Kas tai yra, jūsų manymu?

K.P.Ž.: Kaip sako prezidentas M.Crow: „Mes norime būti apibūdinti ne tais studentais, kuriuos atmetame, bet tais, kuriuos priimame.“ Manyčiau, kad siekiama suteikti galimybę kuo didesniam skaičiui abiturientų tapti universiteto studentais. Prezidentas kalba apie tai, kad reikia priimi kuo daugiau studentų, tai yra suteikti jiems galimybę gauti aukštesnį išsilavinimą. Bet įstojęs studentas privalo įrodyti, kad yra vertas aukštojo mokslo diplomo.

Taip kiekvienam, nepaisant kilmės, suteikiama galimybė gauti universitetinį išsilavinimą, jei jis yra gabus ir sugeba išlaikyti egzaminus. Nėra kažkokių kvotų. Svarbiausia – durys nėra uždaromos.

Šiemet pas mus, Arizonos valstijos universitete, studijuoja apie 82 tūkst. studentų.  Stipriausi Anglijos ir JAV universitetai – Oksfordas, Kembridžas, Sorbona, Harvardas – apsiriboja maždaug 20 tūkst. studentų, Heidelbergo ir Niujorko Kolumbijos universitetuose yra apie 30 tūkst. studentų. Yra mažesnių, pavyzdžiui, Masačusetso technologijos instituto ir Kalifornijos technologijos instituto (atitinkamai 11 ir 2 tūkst. studentų) specializacija – griežti mokslai. Mokslo kokybė juose ypatinga. Apie 80 Nobelio laureatų vienu ar kitu būdu siejasi su Masačusetso technologijos institutu, per 30 laureatų – su Kalifornijos technologijos institutu.

VEIDAS: Lietuvoje kalbama apie tai, kad aukštojo mokslo diplomas nuvertėjo, ir bet kas be didelių pastangų gali tapti bakalauru, bet po to yra priverstas važiuoti į Norvegiją ar Angliją indų plauti. Šiuo metu Lietuvoje yra apie dvi dešimtis universitetų…

K.P.Ž.: Tai, žinoma, kad Lietuvoje universitetų per daug. Lietuvoje turėtų būti apie tris keturis universitetus. Maždaug vienas universitetas vienam milijonui žmonių. Pavyzdžiui, Arizonoje yra 6 mln. žmonių ir trys rimti universitetai. Dabar Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja, tai turėtų likti tik pustrečio universiteto.

Nesu pirmas manantis, kad universitetai ir akademijos tame pačiame Lietuvos mieste turėtų vienyti jėgas, jungtis į konsorciumą. Taip daryta Paryžiuje, ir rezultatai – labai geri.

JAV gyvena apie 320 mln. gyventojų ir yra apie 2,5 tūkst. universitetų. Jie siūlo bent ketverių metų bakalauro studijas, kiti – dar magistrantūrą ir doktorantūrą. Panašus skaičius siūlo tiktai dvejų metų programas, kurios teikia sertifikatus ar diplomus. Tie studentai gali įstoti į universitetus, kuriuose dar bent dvejus metus truks įgyti bakalaurą.

Kitaip nei Lietuvoje, Amerikoje universitetai, akademijos ir mokslo institucijos nedygsta kaip grybai po lietaus. Jų steigimą griežtai akredituoja valstybinės ir mokslo įstaigos. Universiteto vardas tinka tik institucijoms, kurios pajėgios rengti magistrus ir doktorantus. Turi būti kritinė profesūros masė, biblioteka, laboratorijos ir t.t. Pasaulinė patirtis rodo, kad maždaug 10 tūkst. studentų ir apie 500 dėstytojų jau gali sudaryti pakankamą kritinę masę stipriam universitetui. Žinoma, kitas reikalas yra koledžas, kuriame dėstomas ribotas skaičius studijų šakų ir kuris rengia vien bakalaurus.

Be to, Amerikoje universitetai nuolat tikrinami, kad išlaikytų savo veiklos licencijas. Tikrinamas personalas, dėstymo ir darbų kokybė. Pavyzdžiui, architektūros mokyklas kas penkerius metus aplanko komisija. Iš kitų vietovių atvyksta du architektai, du dėstytojai, du studentai. Jiems skiriamas kabinetas ir jie visą savaitę tikrina fakultetą, studijų programas, studentų projektus ir jų veiklos rezultatus. Jei komisijos įvertinimas neigiamas, tuomet mokslo įstaiga netenka akreditacijos ir studentų. Taip prieš keletą metų nutiko architektūros mokyklai San Diege.

Veikia ir tam tikri filtrai, atsijojantys negabius studentus, – tai valstybiniai egzaminai tiek po mokyklos, tiek norint įstoti į magistrantūrą. Kitas pavyzdys – baigus visus kursus ir seminarus duodama šešeri septyneri metai disertacijai parašyti. Apie pusę JAV doktorantų, pradėję rašyti disertacijas, jų neužbaigia…

Taip bandoma išvengti aukštojo mokslo devalvacijos.

Beje, Amerikoje taip pat kalbama, kad aukštojo mokslo kokybė dabar yra „atskiesta“, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų tarp JAV ir Lietuvos akademinės bendruomenės?

K.P.Ž.: Sunku pasakyti. Vytauto Didžiojo universitete, kaip ir šiame Arizonos valstijos universiteto Architektūros fakultete, mes labai gerai sugyvenome. Bet, tarkim, greta esančiame pastate Menų fakultetas pjaunasi tiesiogine žodžio prasme, vieni kitiems kiša koją. Anksčiau dėsčiau viename universitete Los Andžele, tai ten irgi buvo frakcijos, kurios priešinosi viena kitai, o pasekmė – visiška fakulteto stagnacija.

Kito universiteto Los Andžele Meno istorijos fakultete stojantiesiems buvo tiesiai pasakoma, kad dėstytojai yra marksistai ir meno istorija bus dėstoma pagal marksizmą. Nepatinka – nestok.

Dar kitus universitetus uzurpuoja tam tikra grupė, kuri samdo vien savo tautiečius. Vienoje žymioje architektūros mokykloje daugumą dėstytojų sudarė argentiniečiai, kurie palankūs Argentinos studentams. Floridoje viename universitete Architektūros  fakulteto susirinkimai vyksta ispanų kalba, nes dauguma dėstytojų yra ispanakalbiai.

VEIDAS: Lietuvoje madinga bėgioti per kelis universitetus, kai vienas dėstytojas dėsto keliose aukštosiose mokyklose…

K.P.Ž.: Taip, kaip žiurkės labirinte. Jie neturi jokio pastovumo.

VEIDAS: O ar Amerikoje egzistuoja tokia praktika, kad dėstytojai dirbtų per kelis universitetus?

K.P.Ž.: Kai kurie taip daro, ypač dvejų metų akademijų atveju. Priklauso nuo miesto dydžio ir kiek ten koledžų ar universitetų. Pas mus, pavyzdžiui, yra dėstytojas, kuris kiekvieną savaitę skraido iš Los Andželo, bet tai daro ne dėl finansinių motyvų, o iš malonumo.

Bėgiojimas tarp universitetų – tikrai prastas būdas dėstyti. Negali susikaupti. Pavyzdžiui, mano studentai visada žino, kur aš esu, ir gali ateiti pasikonsultuoti.

Be to, visu etatu dirbantis dėstytojas turi dėstyti nustatytą skaičių valandų. Aš dėstau du kursus, tai yra apie šešias valandas per savaitę. Tada dar prisideda pasirengimas paskaitoms, fakulteto, universiteto komitetų ir senato susirinkimai. Fakulteto nariai daro įstojančių studentų atranką, skirsto stipendijas, atrenka dėstytojus, sukuria akademines programas,  kasmet vertina kolegas profesorius. Šalia viso to dėstytojas taip pat turi atlikti tyrimus savo srityje, publikuoti rezultatus straipsniuose ir knygose, dalyvauti ir pristatyti tyrimus konferencijose.

Dėstytojas gali geriau atrinkti būsimą magistrantūros studentą negu klerkas ar administratorius. Taip pat ir su kandidatais į dėstytojus. Pavyzdžiui, per visą Ameriką paskelbę istorijos dėstytojo darbo vietos pasiūlymą dažniausiai sulaukiame 30–40 kandidatų. Atrenkame penkis, juos pakviečiame atvykti. Jie praleidžia kokią savaitę, su jais nuolat susitinkame, bendraujame, o tada pateikiame savo pasiūlymus universiteto prezidentui.

Kai Lietuvoje dėstytojai laksto kaip žiurkės labirinte, jie nedalyvauja universiteto veikloje, neaugina jo kokybės. Jie neturi kaip kelti institucijos lygio. Dėstymas tampa tik pajamų šaltiniu.

VEIDAS: Dėstytojai Lietuvoje bėgioja ne dėl to, kad jiems patinka toks „sportas“, bet dėl finansinio aspekto. Ar Amerikoje apsimoka daryti akademinę karjerą?

K.P.Ž.: Priklauso nuo srities. Jei esi šokio arba aktorystės dėstytojas, tau mokės mažai, nebent dar vakarais turėsi kokį studentų teatrą. Bet jei dėstai teisę, verslą, fiziką, inžineriją, mediciną, tai su keliolikos metų patirtimi tose srityse alga gali viršyti 100 tūkst. dolerių per metus. Tad apsimoka.

Pradedantysis instruktorius gauna 40–30 tūkst. dolerių per metus. Tai nėra labai daug, bet užtenka. Diplomuoti doktorantai gali pradėti nuo 60 tūkst. dolerių per metus.   Daug priklauso nuo mokslo srities, gyvenvietės ir universiteto resursų. Normaliai alga keliama keliais procentais kasmet, žinoma, išskyrus recesijas.

VEIDAS: Kaip iš už Atlanto atrodo Lietuvos universitetai? Ar leistumėte ten studijuoti savo sūnui?

K.P.Ž.: Aš ten leisčiau vasaroms pasimokyti lietuvių kalbos.

VEIDAS: Bet ne architektūros?

K.P.Ž.:  Architektūra atkrinta, nes jis nenori jos studijuoti. Pažįstu kelis, kurie dar sovietiniais laikais važiavo į Lietuvą studijuoti medicinos, tada grįžo čia, perlaikė egzaminus ir pradėjo karjerą. Amerikoje labai sunku ir brangu studijuoti mediciną. Leisčiau sūnui Lietuvoje mokytis medicinos, bet pirma turi baigti bakalaurą. Tada rinkdamasis magistrantūrą atsižvelgs į Lietuvos ir kitų universitetų reitingus.

Atsiminkime, kad be Europos Sąjungos paso Europoje mokytis brangu. Taip pat reikia įtraukti Atlanto perskridimo išlaidas, nes kasmet skristų kelis kartus.

Jeigu mano vaikas norėtų studijuoti verslą ar ekonomiką, aš siųsčiau jį į Londoną ar Niujorką. Jeigu žiūri į pasaulinius universitetų reitingus, viršutiniame šimtuke yra dauguma JAV universitetų. Ir gal tai nėra visai proporcinga.

VEIDAS: Kaip vertinate daug diskusijų tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Valstijose keliantį aukštųjų mokyklų reitingavimą?

K.P.Ž.: Aš už reitingus, tai labai naudingas dalykas. Sūnus dabar ruošiasi stoti į universitetą, tai žiūri į lengvai internete prieinamus duomenis, kurie nurodo įstojančių studentų pažymius vidurinėse mokyklose, valstybinių egzaminų balus, klasių dydžius, stipendijų fondus, mokomų sričių įvairumą, studentų atsiliepimus, viso etato profesorių skaičių, bendrą akademinį lygį. Taip pat žiūri į statistiką, kiek baigusiųjų tam tikrą mokslo įstaigą įsidarbina per metus po baigimo ir kiek absolventai uždirba.

VEIDAS: Ar pastebite skirtumų architektūros mokslų srityje Lietuvoje ir JAV? Kuo skiriasi dėstymas, akademinis požiūris?

K.P.Ž.: Priklauso nuo universiteto. Mano fakultete dėsto architektai iš Anglijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Argentinos, Turkijos, Kinijos, Indijos. Visi tebėra savo krašto piliečiai. Kai kurie JAV universitetų fakultetai turi ar turėjo vadovą, kuris yra labai garsus bei charizmatiškas ir diktuoja šios mokslo įstaigos kryptį. Tarkim, Ilinojaus technologijos institute visi projektuoja kaip Miesas van Der Rohe ir visi nori būti mažesnės jo versijos. ~Taliesin~ mokykloje visi daro taip, kaip Frankas Lloydas Wright’as darė, nors jis seniai miręs. Pensilvanijos universitete vis dar gyvastingas mirusio guru Louiso Kahno pavyzdys.

Kitos mokyklos, tarp jų ir mūsų, padeda studentui atrasti sprendimą. Pavyzdžiui, penkiolika studentų studijoje – tai ir bus penkiolika skirtingų rezultatų. Semestro pradžioje duodamas tas pats uždavinys, o semestro gale yra penkiolika sprendimų. Svarbu ne tai, kad sprendimai skirtingi, bet koks buvo procesas, kaip jie tą rezultatą pasiekė. Su dėstytoju susitinkama per savaitę po porą valandų asmeninėms konsultacijoms. Mes žinome, kad semestro gale bus kažkas dar nematyta.

Vidurinio sluoksnio gaivinimas neatsitiktinai tapo metinio JAV prezidento pranešimo Atstovų rūmuose ašimi.

Rima Janužytė

Paradoksas, bet didžioji dalis amerikiečių save iš inercijos vis dar priskiria prie vidurinės klasės, nors net JAV prezidentas Barackas Obama pripažįsta, kad šis gyventojų sluoksnis, garantuojantis kiekvienos valstybės stabilumą ir ekonomikos augimą, JAV stipriai sunyko.

„Vidurinė klasė vis dar plaukia vietoje, o tie, kurie svajoja į ją patekti, daro viską, kad tik nenuskęstų“, – dramatiškai pareiškė B.Obama, Atstovų rūmuose skaitydamas metinį pranešimą ir leisdamas suprasti, kad svarbiausia – jau nebe ekonomikos atsigavimas po krizės, o krizės nualinto vidurinio visuomenės sluoksnio gaivinimas ir pajamų nelygybės mažinimas.

Nors B.Obamos dėmesys viduriniam sluoksniui nėra naujas, anksčiau prezidentas apsiribodavo veikiau filosofiniais pasvarstymais apie tai, kad už viską, ką dabar turi amerikiečiai, pradedant 40 valandų darbo savaite, minimalia alga ar sveikatos apsauga, reikia dėkoti viduriniam sluoksniui – esą tai jo nuopelnai. Šį kartą savo kalboje prezidentas viduriniam sluoksniui, galima sakyti, patikėjo JAV ekonomikos ateitį.

B.Obama pasiūlė visą puokštę iniciatyvų vidurinio sluoksnio ekonomikai stiprinti: pakelti minimalią algą, įvesti ligos ir padidinti nedarbingumo išmokas, teikti paramą motinystės atostogų metu, užtikrinti prieinamą vaikų priežiūrą ir net iš dalies finansuoti studijas koledže.

Vis dėlto pats svarbiausias (ir daugiausiai prieštaringų vertinimų sulaukęs) jo siūlymas – vidurinį sluoksnį sustiprinti turtingųjų sąskaita. „Ar taikstysimės su ekonomika, kurioje tik keli iš mūsų gyvena fantastiškai gerai? Ar įsipareigosime ekonomikai, kuri didintų pajamas ir galimybes kiekvienam, kuris deda pastangas?“ – retoriškai klausia B.Obama, pasiryžęs nebepratęsti George’o W.Busho įvestų mokesčių lengvatų turtingiesiems, tai yra tiems amerikiečiams, kurie uždirba daugiau negu 200 tūkst. dolerių per metus, bei šeimoms, kurių bendros pajamos viršija 250 tūkst. dolerių per metus.

Pasak B.Obamos, G.W.Busho laikais sumažinti mokesčiai po Naujųjų metų turėtų likti galioti tik vidurinio sluoksnio atstovams. Jis pateikė tai pagrindžiančius ekonomistų skaičiavimus, esą toliau taikomos lengvatos daugiausiai uždirbantiems amerikiečiams per ateinančius 10 metų iš biudžeto atimtų net 700 mlrd. dolerių.

Kaip mažuma tapo dauguma

Žmonių, kuriems bus panaikintos minėtos lengvatos, JAV yra vos 3 proc. – mažesnius mokesčius Amerikoje ir toliau turėtų mokėti apie 97 proc. gyventojų. Daugumos nepalies ir kitos prieš turtinguosius nukreiptos naujovės: siūlymas tinkamai apmokestinti didelį palikimą, pakelti turtingiausiųjų kapitalo prieaugio mokestį nuo 23,8 iki 28 proc. ir nustatyti naujus mokesčius JAV finansų įmonėms, kurių turtas siekia 50 mlrd. dolerių.

Atrodytų, didžioji dalis žmonių, kurių šios permainos tiesiogiai nepalies, turėtų būti patenkinti. Tačiau reakcija yra visiškai priešinga – per Ameriką ritasi pasipiktinimo banga.

Taip yra todėl, kad dauguma dešiniųjų pažiūrų amerikiečių, nepaisant pajamų, įsitikinę, kad ekonomikos nuosmukio laikotarpiu negalima didinti mokesčių niekam – nei vargšams, nei turtuoliams. Amerikoje nuomonė, esą svarbiausia – skatinti vartojimą, taip įsigalėjusi, jog net mažiau (ar net visai mažai) uždirbantys amerikiečiai paniškai bijo, kad tik turtingieji nesugalvotų taupyti. Todėl B.Obamos žodžiai, kad ekonomikos variklis yra darbas ir pastangos, amerikiečiams pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, nes jiems į galvas įkalta, kad vidaus vartojimas – pagrindinis JAV ūkio variklis.

Kitaip sakant, amerikiečiai, kurie save laiko vidurinio sluoksnio atstovais, mąsto ne kaip vidurinis sluoksnis ar bent jau ne taip, kaip šio visuomenės sluoksnio atstovai mąsto, pavyzdžiui, Europoje. Tai rodo ir rudenį vykusių kadencijos vidurio rinkimų rezultatai – juos laimėjo už mokesčių ir reguliavimo mažinimą pasisakantys respublikonai, užsitikrinę tiek Senato, tiek Atstovų rūmų kontrolę.

„Šiandien prezidentas praleido realią galimybę imtis drąsios ekonominės vizijos, kuri atitiktų Amerikos žmonių poreikius ir kurios centre būtų darbo vietų kūrimas“, – po B.Obamos kalbos pareiškė respublikonas senatorius Orrinas Hatchas.

Tačiau tie „Amerikos žmonės“ kažkaip nepastebimai iškrinta iš vidurinio sluoksnio ir nejučia tampa darbininkija, arba vadinamuoju proletariatu.

Vidutinės šeimos pajamos iki mokesčių Amerikoje yra apie 50 tūkst. dolerių per metus. Atsižvelgiant į infliaciją tai yra mažesnės pajamos, palyginti ne tik, pavyzdžiui, su 2000-aisiais, bet ir su 1989-aisiais. O sumokėjus socialinės apsaugos, valstijos ir federalinius mokesčius vidutinei šeimai iš viso lieka apie 40 tūkst., taigi apie 3,3 tūkst. dolerių per mėnesį. Nemaža dalis negauna nė tiek.

Kaip pastebi vienas žinomiausių JAV analitikų George’as Friedmanas, tokių pajamų atitikmuo ne tik devintajame dešimtmetyje, bet net ir 1950-aisiais nebūtų leidęs pasijusti vidurinio sluoksnio atstovais. Pavyzdžiui, 1950-aisiais prie šio gyventojų sluoksnio priskiriamoje šeimoje galėjo dirbti tik vienas asmuo, paprastai vyras, o žmona – rūpintis namais. Turėdami tris vaikus, jie galėjo sau leisti įsigyti nedidelį namą, porą automobilių, iš kurių vienas – naujesnio modelio. Vidutines pajamas gaunanti šeima kartą per metus galėjo išvykti atostogų, o jei mokėjo elgtis su pinigais – dar ir susitaupyti. „Žinau tai todėl, kad mano šeima priklausė žemesniajam vidurinės klasės sluoksniui ir gyveno būtent taip. Tai nebuvo maudymasis prabangoje – daug ko negalėjome sau leisti. Bet tai nebuvo sunkus gyvenimas“, – G.Friedmanas dalijasi asmenine patirtimi, kurios galėtų pavydėti daugelis dabar save vidurinio sluoksnio atstovais laikančių amerikiečių.

G.Friedmanas skaičiuoja, kad už paskolas pirktus namą ir du automobilius norinti turėti šeima turėtų per metus uždirbti bent 70 tūkst. dolerių, priešingu atveju pinigų neliktų net Kalėdų dovanėlėms.

Taigi šeimų, gyvenančių pagal praėjusio šimtmečio vidurinio sluoksnio standartus, JAV dabar yra nepalyginti mažiau.

Žinoma, galima sakyti, kad sluoksnis išliko, smuko tik jo gyvenimo kokybė. JAV sociologiniai tyrimai šiandienos vidurinį sluoksnį leidžia apibrėžti kaip žmones, kuriems atviri keliai į geriausią išsilavinimą bei profesinį tobulėjimą ir kurių metinės pajamos siekia nuo 40 tūkst. iki 500 tūkst. dolerių.

Neatmestina tikimybė, kad žemesnioji metinių pajamų riba laikui bėgant dar labiau sumažės. Juk 2010–2012 m. sumažėjo maždaug 60 proc. vidurinio sluoksnio šeimų pajamos. Beje, šio sluoksnio atstovų pajamos smuko net smarkiau nei nepasiturinčių namų ūkių.

Žurnalas „Forbes“ atkreipia dėmesį, kad viduriniam sluoksniui – smulkiesiems verslininkams, namų priemiestyje savininkams, ūkininkams arba statybų sektoriaus darbuotojams gresia pavojus. „Kažkada tai buvo dominuojanti JAV klasė. Susižavėjimas ja išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai vidurinės klasės pajamos JAV augo dvigubai. Dabar ši klasė akivaizdžiai smunka“, – pastebi analitikai.

Per keturis dešimtmečius 10 procentinių punktų – nuo 61 iki 51 proc. sumažėjo žmonių, kurie uždirba nuo dviejų trečdalių vidutinių nacionalinių pajamų iki dvigubo jų dydžio. Be to, 60 proc. vidurinio sluoksnio atstovų uždarbis 1970 m. sudarė 53 proc. nacionalinio pyrago, o dabar – jau tik 45 proc.

Europos vidutiniokams – dar mažesni reikalavimai

Su nedidelio ir niekaip neišaugančio vidurinio sluoksnio problema susiduria ne vien JAV, bet ir nemaža dalis Europos valstybių. Prasidėjus 2008-ųjų krizei dalis valstybių prabilo apie masinį žmonių, anksčiau priklausiusių viduriniam sluoksniui, nedarbą ir skurdo riziką. Ypač skaudžiai tai pajuto labiausiai krizės paveiktos šalys – Portugalija, Ispanija, Graikija.

Tačiau ir turtingose Europos šalyse kalbama apie būtinybę stiprinti ir auginti vidurinį visuomenės sluoksnį. Tiesa, čia, kitaip nei Amerikoje, jį apibrėžia ne įsigytas nekilnojamasis turtas ar metinės pajamos. Eu­ro­pos Są­jun­gos sta­tis­ti­kos agen­tū­ra nustatė, kad na­mų ūkis pa­ti­ria ne­pri­tek­lių, jei ne­ga­li sau leis­ti ke­tu­rių iš de­vy­nių pre­kių ir pa­slau­gų ka­te­go­ri­jų, tarp ku­rių įvar­di­ja­mos ga­li­my­bės lai­ku mo­kė­ti nuo­mą ir ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius, pa­lai­ky­ti adek­va­čią ši­lu­mą na­muo­se, kas ant­rą die­ną val­gy­ti mė­sos ar­ba žu­vies, bent vie­ną sa­vai­tę per me­tus ato­sto­gau­ti ne na­muo­se, tu­rė­ti spal­vo­tą­jį te­le­vi­zo­rių, skal­bi­mo ma­ši­ną, au­to­mo­bi­lį ir te­le­fo­ną.

Didžiosios Britanijos darbo ir pensijų departamento tyrimas atskleidė, kad apie 6 proc. namų ūkių, priklausančių vidutinių pajamų kategorijai, neturi lėšų vaikus kartą per mėnesį leisti į baseiną, 9 proc. turi per mažai kambarių, kad vyresnius nei dešimties metų skirtingų lyčių vaikus galėtų apgyvendinti atskiruose kambariuose, o beveik ketvirtis neturi lėšų su šeima savaitei išvykti atostogauti. Profesinių sąjungų kongreso apklausos rodo, kad beveik 40 proc. žmonių iš tos pačios vidutinių pajamų kategorijos nerimauja dėl savo darbo perspektyvų – toks pat procentas kaip ir tarp gaunančiųjų pačias mažiausias pajamas.

Žinoma, kiekvienoje valstybėje egzistuoja individualus supratimas, kas yra vdurinio sluoksnio atstovai. Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­fesorė dr. Dai­va Ber­žins­kie­nė Lietuvos vidurinio sluoksnio atstovais laikytų tuos, kurie per mėnesį uždirba nuo 5 tūkst. Lt (1450 Eur) neatskaičius mokesčių.

Egzistuoja netgi pasaulinio vidurinio sluoksnio apibrėžimas. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija nurodo, kad viduriniam visuomenės sluoksniui pasauliniu mastu priklauso žmonės, per dieną išleidžiantys nuo 10 iki 100 JAV dolerių. Šiuo atveju žemutinė išlaidų riba apskaičiuota pagal skurdo ribą Portugalijoje ir Italijoje, o viršutinė riba – tai dvigubai daugiau, nei per dieną uždirba vidutines pajamas gaunantis Liuksemburgo gyventojas.

Pagal šį apibrėžimą visame pasaulyje gyvena daugiau nei 1,8 mlrd. vidurinio sluoksnio atstovų. Daugiausiai jų, 36 proc., arba 664 mln., yra europiečiai, 28 proc. gyvena Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, o Šiaurės Amerikoje tokių yra vos 18 proc.

Blogiausia tai, kad vidurinis visuomenės sluoksnis tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje ir toliau mažės, ir 2030-aisiais atitinkamai sudarys 14 ir 7 proc. O Azijoje po poros dešimtmečių vidurinis sluoksnis sudarys net 66 proc.

Svarbiausi rinkėjai

Nors visuotinai sutariama, kad būtent stiprus vidurinis sluoksnis garantuoja valstybės stabilumą ir ekonominį augimą, analitikai atkreipia dėmesį, jog politikų rūpinimasis viduriniu sluoksniu ypač sustiprėja artėjant rinkimams, nes tai bene svarbiausia rinkėjų grupė, paprastai lemianti rinkimų baigtį.

Vidurinio sluoksnio atstovai pasižymi polinkiu balsuoti tai už vienus, tai už kitus kandidatus – jie yra nepastoviausi iš visų socialinių grupių ir labiausiai linkę ieškoti sau tinkamų politikų.

Savaitraštis „The Economist“ atkreipia dėmesį, kad gali skirtis oficialus vidurinio sluoksnio apibrėžimas ir tarp rinkėjų bei politikų vyraujantis suvokimas. Mat jau minėtoje Didžiojoje Britanijoje „vidurine klase“ pastaruoju metu vis dažniau pradėta vadinti žmones, kurie gyvena gana pasiturimai – tokioje šeimoje pajamos gali siekti iki 115 tūkst., skaičiuojant eurais, per metus, nors oficialiai vidurinio sluoksnio atstovais laikomi žmonės, uždirbantys apie 25 tūkst. eurų.

Tokiu neatitikimu neretai naudojasi politikai. Tie, kurie palaiko paveldėjimo mokesčio mažinimą, teigia, kad nuo jo esą kenčia vidurinis sluoksnis. Bet jis taikomas tik 325 tūkst. svarų ir daugiau kainuojančiam paveldėtam turtui, o tai net 100 tūkst. svarų daugiau už vidutinio namo kainą. Be to, teigiama, kad 40 proc. pajamų mokesčio tarifas irgi juos veikia, nors iš tiesų šis tarifas Didžiojoje Britanijoje taikomas tik 3,8 mln. pajamų mokesčio mokėtojų iš 31,7 milijono.

Ištrauka iš B.Obamos kalbos:

„Šiuo metu, augant ekonomikai, mažėjant deficitui, atsigaunant pramonei ir didėjant energijos produkcijai, mes pakilome iš recesijos ir dabar turime galimybę pasirinkti savo ateitį laisviau nei bet kuri kita šalis Žemėje. Dabar mes spręsime, kuo norime tapti per ateinančius 15 metų ir per būsimus dešimtmečius. Ar mes tenkinsimės ekonomika, kai tik keliems iš mūsų fantastiškai sekasi? Ar mes pasirinksime ekonomiką, kuri didina pajamas ir suteikia galimybių tiems, kurie stengiasi?

Vidurinės klasės ekonomika veikia. (…) Tai idėja, kad ši šalis geriausiai laikosi tada, kai kiekvienas turi galimybių, kiekvienas atlieka savo dalį ir kiekvienas žaidžia pagal tas pačias taisykles.“

Vienas pagrindinių kriterijų, vertinant JAV universitetų kokybę, yra absolventų įsidarbinimo galimybės. Pagalba, suvedant studentą su potencialiu darbdaviu ar net rašant gyvenimo aprašymą bei motyvacinį laišką, tampa neatsiejama nuo JAV aukštojo mokslo įstaigų darbo.

Evaldas Labanauskas

Finiksas, Jungtinės Amerikos Valstijos

Studentų konkurencingumas darbo rinkoje – viena svarbiausių užduočių JAV aukštosioms mokykloms. Šis klausimas sulaukė net Baltųjų rūmų dėmesio. Šiemet planuojama pradėti JAV aukštųjų mokyklų reitingavimą federaliniu lygmeniu.

Priežastis? „Laikas nustoti finansuoti mokyklas, kurios nesukuria gerų rezultatų, ir apdovanoti mokyklas, kurios duoda naudos amerikiečių studentams ir mūsų ateičiai“, – dar 2013-ųjų vasarą pareiškė JAV prezidentas Barackas Obama.

Žinoma, šis planas sulaukė audringų diskusijų bei kritikos (beje, kritikų argumentai tokie patys kaip tų, kurie kritikuoja „Veidą“, šiam kasmet paskelbus aukštųjų mokyklų reitingą). Proceso tai nesustabdė ir Kalėdų išvakarėse JAV švietimo departamentas išplatino reitingavimo apmatus. Planuojama vertinti universitetų prieinamumą, įperkamumą ir baigusių studentų galimybes, tai yra jų įsidarbinimo bei pajamų lygį.

Pastarasis kriterijus laikomas vienu svarbiausių ir dalis perspektyvių universitetų jau seniai suprato, kad jų absolventų įsidarbinimo klausimas – tai ir aukštųjų mokyklų rūpestis. Pavyzdžiui, viena geriausių vadinamoje Jungtinių Valstijų žurnalistikos mokyklų – Arizonos valstijos universtito Walterio Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykoje jau beveik dešimtmetį veikia Karjeros paslaugų centras.

„Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje“, – sako šios įstaigos vadovas Michaelas Wongas, kurį kolegos pristato kaip geriausių ryšių JAV žiniasklaidoje turintį asmenį, nes praktiškai kiekvieną dieną jis tarpininkauja tarp studentų ir jų potencialių darbdavių. Rezultatas – 96 proc. absolventų turi darbą, kai kurie jų dirba tokiose visame pasaulyje žinomose žiniasklaidos kompanijose, kaip „The New York Times“ ar CNN.

Apie Karjeros paslaugų centro veiklą, studentų ir absolventų įdarbinimą bei karjerą – „Veido“ pokalbis su M.Wongu.

VEIDAS: Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos Karjeros paslaugų centrą? Kokie yra centro tikslai, atsakomybės?

M.W.: Karjeros paslaugų centras – tai įstaiga, kuri pataria studentams karjeros klausimais. Mūsų tikslas – išugdyti studentus profesionalais, kiek įmanoma geriau vertinamais rinkoje. Studentams ir absolventams mes surandame praktikos atlikimo vietas, laisvai samdomų specialistų darbo vietas, stipendijas ir darbą ne visu etatu bei pan. Tai profesinio tobulėjimo pradžia.

VEIDAS: W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje studijuoja apie 1,6 tūkst. studentų, o kiek žmonių dirba Karjeros paslaugų centre? Beje, kada šis centras pradėjo veikti?

M.W.: Šiuo metu mes turime tik du visu etatu dirbančius darbuotojus. Tai direktorius, tai yra aš, bei administracijos asistentas. Pats centras įkurtas 2006–2007 m.

VEIDAS: Kokia buvo Karjeros paslaugų centro įkūrimo priežastis? Kitaip sakant, kodėl tokio centro prireikė?

M.W.: Pagrindinė priežastis – padėti karjeros klausimais studentams, kurie pasirinko profesiją, susijusią su žiniasklaida.

VEIDAS: Ar centro veikla pasiteisino?

M.W.: Didžiąja dalimi – taip. Jis puikiai pasitarnauja studentams.

VEIDAS: Kiek jūsų teikiamos paslaugos sulaukia studentų dėmesio? Kiek jų kreipiasi į Karjeros paslaugų centrą?

M.W.: Manau, kad apie 80 proc. W.Cronkite’o mokyklos studentų pasinaudoja mūsų paslaugomis, o su 100 proc. turime vienokį ar kitokį kontaktą.

Kiekvienais metais mes surandame, tarpininkaujame ir nukreipiame studentus į maždaug penkis šešis šimtus praktikos atlikimo vietų. Daugelis studentų pasinaudoja galimybe atlikti daugiau nei vieną praktiką.

VEIDAS: Tiesa, kad jūs ne tik pasiūlote studentams galimas praktikos, darbo vietas, bet ir padedate parašyti jų gyvenimo aprašymus bei motyvacinius laiškus?

M.W.: Taip, mes peržiūrime jų gyvenimo aprašymus, motyvacinius laiškus, patariame, kaip geriau juos parašyti, ir nukreipiame studentus tiesiai pas potencialius darbdavius.

VEIDAS: Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria JAV studentai, ieškodami darbo? Dėl ko jie konkrečiai kreipiasi ir prašo Karjeros paslaugų centro pagalbos?

M.W.: Dažniausiai studentai net neįsivaizduoja, kur ir kaip ieškoti darbo. Be to, jų gyvenimo aprašymai dažnai būna parengti labai neprofesionaliai.

VEIDAS: O kokias dažniausiai klaidas daro studentai, ieškodami darbo?

M.W.: Dažnai studentai klaidingai bando pretenduoti į per aukštą pagal savo turimą patirtį lygmenį. Pavyzdžiui, turėdami tik studijų patirties, jie tikisi įsidarbinti didžiosiose žiniasklaidos priemonėse Los Andžele, Niujorke ar Finikse. Mes jiems patariame pradėti nuo mažesnių įmonių ir savo darbu nusitiesti kelią į dideles rinkas.

VEIDAS: Ar tokie karjeros paslaugų centrai, kaip W.Cronkite’o mokykloje, veikia ir yra populiarūs kituose Jungtinių Valstijų universitetuose?

M.W.: Taip, pavyzdžiui, kitos JAV žurnalistikos mokyklos turi karjeros paslaugų departamentus, ir galiu pabrėžti, kad su kur kas didesniais darbuotojų ištekliais.

VEIDAS: Jei kalbėtume apie Lietuvą, mūsų šalyje viena didžiausių problemų – universitetą baigusių studentų nesugebėjimas integruotis į darbo rinką, paprastai sakant, susirasti darbą pagal aukštojoje mokykloje įgytą specialybę. Ar tokia problema egzistuoja ir Jungtinėse Valstijose? Tai yra ar universitetą baigęs asmuo gali būti tikras, kad ras darbą?

M.W.: Nėra jokių garantijų, kad kiekvienas universiteto absolventas gaus darbą. Vis dėlto mūsų atliktos apklausos rodo, kad 2009–2013 m. net 96 proc. buvusių W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokyklos studentų susirado darbą. 76 proc. jų įsidarbino žiniasklaidoje.

VEIDAS: Tai JAV universitetai stebi ir skaičiuoja, kiek jų absolventų susiranda darbą? Kiek tai svarbu universitetams?

M.W.: Taip, universitetai tai daro ir jiems tai itin svarbu. Universitetai naudoja šiuos statistinius duomenis savo rinkodarai ir kitais jiems svarbiais aspektais.

VEIDAS: Grįžkime prie studentų. Viešoje erdvėje netyla kalbos apie dabartinę Y kartą ir tam tikras problemas, su kuriomis dėl jos susiduriama. Pavyzdžiui, Lietuvoje darbdaviai linkę skųstis, kad Y kartos atstovai nėra atsakingi, nori gauti viską iš karto, bet neįdėję didelių pastangų…

M.W.: Tokia diskusija vyksta ir Jungtinėse Valstijose. Tiksliau, kalbama, kaip efektyviai valdyti, vadovauti Y kartos darbuotojams. Daugelis Y kartos atstovų linkę bendradarbiauti įgyvendinant bendrus projektus. Jie yra puikiai įsisavinę technologijas, bet kartu dažnai būna išsiblaškę. Jiems reikia labai gero vadovo.

VEIDAS: Jūs jau maždaug tris dešimtmečius dirbate W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje ir nuolat bendraujate su studentais. Koks jūsų įspūdis apie dabartinę kartą? Kokia yra studentų motyvacija, gebėjimai, palyginti su ankstesnėmis kartomis?

M.W.: Mūsų studentai labai vertinami rinkoje. Jie gauna puikų išsilavinimą puikioje mokslo įstaigoje. Jie išmoksta naudotis multimedija ir įgauna labai naudingų bei įvairiapusių įgūdžių. Įvairialypės praktikos bei įtraukiančios mūsų profesinės programos padeda jiems pasirengti profesionaliai karjerai.

Dauguma mūsų studentų labai motyvuoti ir konkurencingi rinkoje. Žinoma, kaip ir kiekvienoje didelėje grupėje, ir mūsų mokykloje atsiranda vienetų, kurie, deja, nėra tokie motyvuoti.