Artėjant naujam tarptautiniam susitarimui dėl Irano, iki šiol tarp visai pakenčiamus santykius palaikiusių Izraelio ir JAV perbėgo juoda katė.

Rima Janužytė

Pastarosiomis savaitėmis JAV ir Izraelio santykiai pradeda kelti nuostabą. Baltųjų rūmų atstovai ir Izraelio politikai, anksčiau žadėję vieni kitiems amžiną meilę ir ištikimybę, dabar jau ne vien laido subtilią kritiką, bet ir drabstosi purvais. Vieniems tai primena prasivardžiavimą ikimokyklinėje įstaigoje, kiti sako, kad iš tikrųjų tai kvailais žodžiais užmaskuoti labai rimti reikalai.

Žodinė dviejų valstybių dvikova prasidėjo nuo Izraelio gynybos ministro Moshe Yaalono pareiškimo, kad Baracko Obamos administracija nenutuokia, kaip siekti taikos tarp Izraelio ir palestiniečių. Nors tai buvo pasakyta gana subtiliai, tačiau tokio aukšto politiko lūpomis, kad dviprasmybių niekam nekilo. Kiekvienam aišku, kad jei vienos valstybės gynybos ministras kritikuoja kitos valstybės prezidentą, tai jau diplomatinis konfliktas.

Atsakydamas JAV nacionalinio saugumo tarybos atstovas Alistairas Baskey pareiškė, kad nepaisant „itin artimų“ JAV ir Izraelio santykių abi pusės nebūtinai sutaria absoliučiai visais klausimais: „Pavyzdžiui, JAV ne kartą išdėstė poziciją, kad statybos palestiniečių teritorijoje yra neteisėtos ir apsunkina pastangas pasiekti dviejų valstybių sprendimą.“

Štai tada ir pasipylė purvai. Kažkas iš B.Obamos administracijos žurnalistams atskleidė, ką mano apie Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu. Niekam ta nuomonė per daug nebūtų rūpėjusi, jei nebūtų atitikusi trijų kriterijų: nebūtų labai jau bjauri, nebūtų pareikšta oficialaus asmens ir nebūtų išdėtyta viešai. Žodžio, kuriuo šis paslaptingas politikas pavadino B.Netanyahu, tiesiogiai į lietuvių kalbą net neversime – kam kurstyti aistras. Netiesioginis (ir gana vaikiškas) vertimas geriausiu atveju būtų „niekingas“, ir to visiškai pakanka.

Kitas JAV politikas dar pridūrė, kad B.Netanyahu yra bailys. Abu juos pacitavo „The Atlantic Magazine“ publicistas Jeffrey Goldbergas. Straipsnyje paslaptingieji aukšti Baltųjų rūmų pareigūnai cituojami sakantys, esą vienintelis B.Netanyahu rūpestis – jo paties politinis išgyvenimas. „Gerai bent tai, kad jis bijo pradėti karą. Bet blogai, kad jis nedarys nieko, jog rastų sutarimą su palestiniečiais ar sunitų valstybėmis. Jis susirūpinęs tik savimi. Jis ne Yitzhakas Rabinas, ne Arielis Sharonas ir tikrai ne Beginas Menachemas.“

Dar kandžiau skamba straipsnyje paminėtas tvirtinimas, esą B.Obamos administracija net rimtai nevertina B.Netanyahu kurstymo smogti prevencinį smūgį Iranui.

Po šios publikacijos Baltieji rūmai tokių žodžių tuoj pat išsižadėjo. „Be jokios abejonės, ši terminologija neatitinka B.Obamos administracijos nuomonės, o tokie komentarai apskritai yra netinkami ir neproduktyvūs“, – pareiškė Nacionalinio saugumo tarybos atstovas A.Baskey.

Jis net suabejojo, ar B.Netanyahu apskritai galėjo įžeidinėti žmogus iš Baltųjų rūmų, kurių tikslas – ieškoti bendrų JAV ir Izraelio sprendimų, ir leido suprasti manąs, kad čia bus pasisakęs kažkas iš Valstybės departamento.

Pastaroji institucija tokių įtarimų irgi kratosi, vadindama juos absurdiškais. Vis dėlto žodis – ne žvirblis, o į statinę jau pateko deguto. Ir, beje, ne vienas šaukštas.

Kodėl niekas nesijuokia?

Nors JAV šį apsižodžiavimą mėginta paversti juokais, Izraelio reakcija buvo šiek tiek kitokia. „The New York Times“ žurnalistė Jodi Rudoren su švelnia ironija konstatuoja, kad „Izraelio politikai visą trečiadienį širdo už „The Atlantic Magazine“ išspausdintą publikaciją“. Bet B.Netanyahu tai iš tiesų priėmė ne tik kaip asmeninį įžeidimą, bet ir kaip grėsmę Izraelio interesams.

Į medaus sugadinimą žodžiais, kuriuos Artimųjų Rytų specialistas Vašingtone Aaronas Davidas Milleris vadina „darželio lygio prasivardžiavimu“, Izraelis reagavo be jokio humoro. „B.Netanyahu ir toliau gins Izraelio saugumo interesus ir istorines žydų tautos teises Jeruzalėje, nepaisydamas išorinio spaudimo“, – pranešė oficialusis Izraelis, leisdamas suprasti, kad žinia iš JAV buvo priimta kuo rimčiausiai.

Galbūt ir ne be reikalo. Lapkričio 24 d. turi būti pasirašyta nauja tarptautinė sutartis, kuria Iranui greičiausiai bus leista tęsti bent dalį branduolinės programos, o sankcijų našta sumažės.

Izraeliui, kuris šiose derybose nedalyvauja, reikia, kad sprendimas būtų kitoks. Tiesa, derybose dalyvaujanti valstybių grupė P5+1 – Didžioji Britanija, Kinija, Prancūzija, Rusija, JAV ir Vokietija – dar nėra priėmusi galutinio sprendimo, bet JAV prezidento pozicija yra gana aiški ir nepalanki Izraeliui.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ukraina – tai sektinas pavyzdys Rusijai ir būtent to bijo Vladimiras Putinas, būtent todėl demokratinės Vakarų šalys turi padėti ukrainiečiams ir kartu neleisti jaustis vienišoms tokioms šalims, kaip Lietuva.

Evaldas Labanauskas

Vašingtonas, JAV

Taip mano vienas žymiausių kovotojų už demokatiją Carlas Gershmanas, jau du dešimtmečius vadovaujantis Nacionaliniam demokratijos fondui. Simpatizuojantieji Rusijai teigia, kad būtent jo praėjusių metų straipsnis „The Washington Post“ apie į Vakarus besižvalgančią Ukrainą išgąsdino Rusiją ir savaip paskatino agresiją prieš šią šalį. Pats C.Gershmanas prisipažįsta nesitikėjęs Maidano ir tokių radikalių permainų.

„Jei Ukraina sugebės tapti demokratine ir suverenia valstybe, kurios nebebus galima vadinti Rusijos imperijos sfera, tai bus milžiniškas postūmis Rusijai tapti normalia šalimi“, – duodamas interviu „Veidui“ teigė C.Gershmanas.

VEIDAS: Ką tik įvyko Kongreso rinkimai, po kurių Respublikonų partija užsitikrino daugumą Senate ir laimėjo dar daugiau, nei turėjo, vietų Atstovų rūmuose. Ar tai lems Jungtinių Valstijų užsienio politikos pokyčius?

C.G.: Užsienio politika yra vykdomosios valdžios, tai yra prezidento administracijos, prerogatyva. Bet per pastaruosius kelis mėnesius mes galime pastebėti užsienio politikos pokyčius dėl įvykių pasaulyje. Tai lemia didėjantis nestabilumas, Rusijos agresija, ISIS („Islamo valstybė“ Irake ir Sirijoje) iškilimas ir t.t. Vykdomoji valdžia bando atsakyti į šiuos iššūkius, bet lieka klausimas, kiek pokyčiai atitinka iššūkius.

Išties, po rinkimų spaudimas imtis pokyčių didės. Išgirsime iš Kongreso stipresnių reikalavimų, kad politika labiau atitiktų iššūkius, ypač kai bus kalbama apie Ukrainą.

VEIDAS: Amerikoje vyksta diskusija dėl ilgalaikės prezidento Baracko Obamos administracijos strategijos. Rugsėjo mėnesį B.Obama pateikė tam tikrus užsienio politikos principus, kuriuos kai kurie apžvalgininkai pavadino Obamos doktrina. Kokia jūsų nuomonė apie tariamą Obamos doktriną?

C.G.: Aš tokios nematau. Administracija sakosi kurianti ilgalaikę strategiją, ir mes jos laukiame. Didysis išbandymas bus Ukraina. Prieš kelias savaitės du senatoriai „The Washington Post“ puslapiuose paragino suteikti karinę pagalbą Ukrainai, ir jei mes tai padarytume, manau, išvystume pokyčių.

Tiesa, įgyvendinamos sankcijos, bet norint padėti Ukrainai reikia daugiau pastangų.

VEIDAS: Dėl ko ir kur strigo JAV karinės pagalbos Ukrainai klausimas?

C.G.: Manau, kad šį klausimą stabdo prezidento administracija. Aš nežinau kodėl – į šį klausimą turėtų atsakyti pati administracija. Bet manau, kad bijoma dar labiau pabloginti santykius su Vladimiro Putino Rusija.

VEIDAS: Jūs manote, kad vis dar gyva santykių su Rusija „perkrovimo“ idėja?

C.G.: Nežinau dėl „perkrovimo“, bet galima spėti, kad nenorima, jog santykiai būtų dar blogesni, nei dabar yra.

Kita vertus, galbūt manoma, kad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra visų pirma Europos problema.

VEIDAS: Ką jūs turite omeny sakydamas „Europos problema“?

C.G.: Na, Ukraina yra Europos šalis, ir Europos valstybės turėtų šią problemą išspręsti su JAV parama. Manoma, kad šaltasis karas baigėsi ir viskas, kas susiję su Rusija, jau nebėra tiesioginė grėsmė Jungtinėms Valstijoms. Galbūt taip mąsto prezidento B.Obamos administracija.

VEIDAS: Kalbėdamas apie Rusiją, maždaug prieš metus, dar prieš įvykstant Maidano revoliucijai Ukrainoje, jūs savo komentare „The Washington Post“ teigėte, kad tuometiniai įvykiai (pasirengimas pasirašyti asociacijos sutartį su ES) kelia didžiausią grėsmę V.Putino režimui Rusijoje. Ar ir dabar taip manote? Turiu omeny dėl Krymo aneksijos ir konflikto Rytų Ukrainoje išaugusius V.Putino reitingus, kurių pavydėtų ne tik B.Obama, bet ir kiekvienas demokratinės valstybės politikas.

C.G.: Visų pirma mes tikrai negalime pasakyti, kiek V.Putinas populiarus Rusijoje.

Taip, jam sekasi. Tik atėjęs į valdžią, V.Putinas pasinaudojo Čečėnijos problema, kad užsitikrintų paramą ir įtvirtintų stipraus lyderio įvaizdį. Tačiau situacija, susijusi su Ukraina, labai komplikuota, ir labai anksti ką nors sakyti.

Be to, mes nežinome, kiek stipri ir tvari gyventojų parama V.Putino režimui. Jei vis daugiau rusų žus, ekonomikos krizė gilės, rublis ir toliau silpnės, naftos kainos kris, kapitalas toliau trauksis iš šalies – visa tai labai smarkiai paveiks Rusijos ekonomiką ir pasekmes pajus paprasti Rusijos gyventojai. Jei taip nutiks, V.Putinui bus sunku susidoroti su krize. Tai galbūt neįvyks greitai, bet tai įvyks, ir tai tėra laiko klausimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Kandidatų reklamos ir priešininkų antireklamos prie kiekvienos sankryžos, per kiekvieną reklamos pertraukėlę televizijos ekrane – toks rinkimų „informacinis triukšmas“.

Evaldas Labanauskas

Jungtinės Amerikos Valstijos

Per susitikimą su buvusiais Kongreso nariais Arizonos valstijos universiteto studentai klausinėjo apie mokesčius, atlyginimus, „Islamo valstybę“ (ISIS), valdžios ir piliečių atskirtį ar net narkotikų bei prostitucijos legalizavimą JAV, bet per valandą su trupučiu nenuskambėjo nė vieno klausimo apie netrukus vyksiančius kadencijos vidurio rinkimus (midterm election). O susitikimo tikslo būta paskatinti jaunimą eiti prie balsadėžių.

„Ką mes galime papasakoti apie dabar vykstančius kadencijos vidurio rinkimus: ar tik tiek, kad niekas nenori net būti šalia Baracko Obamos?“ – kitame renginyje retoriškai klausė ilgametis naujienų redaktorius ir vienos ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje didžiausių žiniasklaidos korporacijų „Hearst“ buvęs viceprezidentas Fredas Youngas.

Mažiausias aktyvumas istorijoje?

Išties lapkričio 4 d. kadencijos vidurio rinkimai, per kuriuos bus renkami visi 435 Atstovų rūmų nariai bei 33 iš šimto senatorių, o ir didžiojoje dalyje valstijų vyks vietos valdžios rinkimai, kelia nuobodulį daugeliui amerikiečių.

„The New York Times“ atliko tyrimą – pervažiavo septynias pagrindines valstijas ir parengė interviu su daugiau nei penkiasdešimt jų gyventojų. „Rinkėjai nusivylę ir nuvargę“, – apibendrina dienraštis.

„Aš dirbu šešias dienas per savaitę, devynias su puse valandos per dieną, bet man vis tiek sunku apmokėti sąskaitas ir užtikrinti, kad mano sūnus būtų viskuo aprūpintas. Aš nemanau, kad jie supranta, nes jie turi pinigų, o kai jų turi, gyvenimas būna šiek tiek paprastesnis“, – teigė drabužių parduotuvei vadovaujanti 38-erių Janette Rideoutt iš Vakarų Virdžinijos. „Jie“ – tai politikai.

„Aš jiems galėčiau parašyti tik trigubą F. O gal dar yra kas nors mažiau nei F?“ – svarstė 55 metų Derrickas Terrellis iš Ohajo. F – JAV švietimo sistemoje mažiausias pažymys.

Tai supranta net kai kurie politikai. „Didžioji problema, kad vidurinė klasė, kurią aš pažinojau, kuri dirbo „General Motors“ ir kitose Amerikos vardą garsinusiose kompanijose, galėjo leisti vaikus į mokslus, nusipirkti atostogas, dabar lieka be darbo“, – minėtame susitikime su studentais sakė dešimtmetį Atstovų rūmuose praleidęs respublikonas Thomas Ewingas.

Spalio mėnesį „Gallup“ atlikta apklausa rodo, kad tik 33 proc. rinkėjų „šiek tiek“ mąsto apie artėjančius rinkimus. Pavyzdžiui, 2010 m. tokių buvo 46 proc., 2006 m. – 42 proc., o iš tikrųjų rinkimuose tuomet dalyvavo atitinkamai 42 ir 41 proc. rinkėjų.

Kadencijos vidurio rinkimai Jungtinėse Valstijose niekada nebuvo labai populiarūs ir nuo 1948 m. juose dalyvavo daugiausiai 44 proc. rinkėjų. Palyginimui, prezidento ir kartu vykstančiuose Kongreso rinkimuose, skaičiuojant tą patį laikotarpį, dalyvavo 52–65 proc. rinkėjų. Tačiau 2014 m. rinkimai tikrai gali įeiti į istoriją kaip pritraukę mažiausiai rinkėjų, ir tai pati blogiausia žinia B.Obamos Demokratų partijai.

Didžiausia intriga, kokią prieš rinkimus narstė JAV žiniasklaida, – ar demokratai praras Senato kontrolę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Seksualinis priekabiavimas ar net smurtas universitetuose – nutylima tema Lietuvoje ir didžiulė problema bei diskusijų objektas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Evaldas Labanauskas

Jungtinės Amerikos Valstijos

Po audringo vakarėlio aštuoniolikmetė Regina atsibudo pusnuogė, su nubrozdinimais ant šlaunų ir kaklo. Skaudėjo ne tik galvą, kas turėtų būti natūralu po vakarėlio, bet ir papilvę. Nors iš pradžių ji sunkiai galėjo prisiminti, kas įvyko vakare, netrukus atgamino išblukusius vaizdus: bendramokslis, su kuriuo trumpai draugavo, nusivedė ją į tamsią vonią, stipriai suėmė už kaklo ir privertė užsiimti oraliniu bei vaginaliniu seksu ant grindų, nors Regina daug kartų bandė sakyti “ne”.

Tokią, galima sakyti, beveik tradicinę JAV studentų linksmybių be laimingos pabaigos istoriją pateikė “Al Jazeera America”.

Kita istorija – apie Jane. Iš pradžių dėstytojas su ja ir kitais studentais pradėjo diskusiją apie jo kolegų pašalinimą iš universiteto dėl seksualinių santykių su studentais ar studentėmis, o neišgirdęs tokio elgesio pasmerkimo užmezgė su Jane romaną. Seksualinių fantazijų kupinos trumposios žinutės, seksas automobilyje ir dėstytojo kabinete, kartu puikūs pažymiai ir rekomendacijos. Galiausiai gal Jane pabodo, gal dėstytojas susirado kitą, o gal išties išsigando, kad sulauks kolegų likimo, todėl pasakė merginai, kad negali toliau taip rizikuoti palaikydamas santykius su ja. Jane puolė į neviltį ir net bandė nusižudyti.

Dar viena istorija: išvykos metu pirmakursė naktį pajuto, kad jos krūtinę glosto vienas iš grupės vadovų (grupė studentų dalijosi dviem viešbučio kambariais, kuriuose buvo apgyvendinti abiejų lyčių atstovai). Kitą naktį ji pasikeitė su drauge kambariais ir istorija pasikartojo, tik šį kartą priekabiavimą patyrė draugė. Pirmakursė kreipėsi dėl to į universitetą, bet išgirdo, kad tai ne pirmas toks nutikimas su kaltinamuoju, o aukštosios mokyklos vadovybė tyčia jį laiko kaip vieną visuomeninio studentų klubo vadovų, kad “jį būtų galima stebėti ir kontroliuoti”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-41-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje

„Kodėl privalome atleisti blogus mokytojus?“ – nevyniodamas žodžių į vatą paklausė įtakingas JAV leidinys „Newsweek“. Jo redakciją tąkart iš kantrybės išvedė JAV moksleivių pasiekimai, kurie, tik pamanykite, buvo panašūs į Lietuvos, – taip ir parašyta.

Gabija Sabaliauskaitė

Profesinę šventę – Mokytojo dieną pedagogai pasitinka apimti panašių nuotaikų kaip ir rugsėjo 1-ąją. Pedagogų profsąjungos kelia tuos pačius reikalavimus – atkurti mokinio krepšelio dydį (nuo 3348 iki 3774 Lt, buvusį iki 2009 m.), kad šis leistų užtikrinti deramą ugdymo kokybę, ir grąžinti bazinę mėnesio algą (nuo 122 iki 128 Lt.).

„Veido“ kalbinti pašnekovai neabejoja, kad pedagogai svarbūs valstybei ir jos ateičiai. Todėl būtina jais deramai pasirūpinti ir ne tik galvoti apie teigiamą atsakymą į profsąjungų reikalavimus, bet ir kurti motyvacijos priemones, tik jas galbūt taikyti ne visiems pedagogams. Mokinių skaičiui tirpstant, mąžtant ir pedagogų gretoms, reikia, kad mokyklose dirbti liktų patys geriausi. Vadinasi, būtina ir pedagogų kaita, kuri yra neišvengiama, kad ir dėl mokytojų amžiaus.

Ilgus atsisveikinimus mažai kas mėgsta, bet kai dešimtadalis (3,7 tūkst.) mokytojų yra vyresni kaip 60 metų, reikėtų priemonių, kad dalis jų galėtų lengviau palikti mokyklas. Žinoma, amžius – ne kliūtis dirbti mokykloje, pavyzdžiui, iš 830 Lietuvos mokytojų ekspertų (aukščiausia kvalifikacinė kategorija) 62 yra vyresni nei 65-erių metų.

Vis dėlto reikia priemonių, kad į švietimo įstaigas būtų pakviesta geresnių, jaunesnių, kurių akys dega, arba tų, už kurių pedagoginį išsilavinimą sumokėjusi valstybė dabar moka jiems dar ir bedarbio pašalpą.

Ori senatvė – nebūtinai mokykloje

Amerikiečiai, pamatę, kad jų mokinių pasiekimai primena Lietuvos mokinių pasiekimus, tame pačiame straipsnyje susizgribo, kad „blogieji“ mokytojai JAV nenubyra ir iš mokyklų nepasitraukia. Pasirodo, Čikagoje per trejus metus dėl prastų rezultatų buvo atleista 0,1 proc. pedagogų, Denveryje, kaip ir daugelyje kitų JAV miestų, ši dalis prilygsta nuliui.

O štai Lietuvoje tokios statistikos pateikti negalime. Žinome, kad per dešimtmetį pedagogų sumažėjo 16 tūkst., arba penktadaliu (ne tik bendrojo ugdymo mokyklose), tačiau kiek jų buvo atleista dėl kompetencijos stokos ar prastų rezultatų – neaišku. Aišku tiek, kad kai per 3 tūkst. mokytojų balansuoja ties pensinio amžiaus riba, bet iš mokyklų nesitraukia, atrodytų, kad mokytojo etatas ir Lietuvoje suteikiamas kone visam gyvenimui.

Buvęs švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius neabejoja, jog reikia Darbo kodekso pataisų, kurios įtvirtintų galimas pedagogų atleidimo priežastis. Jis svarsto, kad tokia priemonė užtikrintų personalo kaitą mokyklose.

Prieš dvejus metus ieškojęs būdų, kaip sukurti galimybes į pensiją išleisti pensinio amžiaus mokytojus, G.Steponavičius ir šiandien tvirtina, kad tai vis dar aktuali viešojo sektoriaus, taigi ir švietimo, problema, todėl nuo jos bėgti nereikėtų. Jis pabrėžia, kad pensinis amžius jokiu būdu negali reikšti automatinio atleidimo ir būti vienintelis motyvas paprašyti mokytoją išeiti iš darbo. Juk ir septyniasdešimtmetis gali būti puikus mokytojas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-38-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Skirtumai tarp Jungtinių Valstijų ir Lietuvos aukštojo mokslo – milžiniški, bet amerikiečiai supranta, kad universitetams būtina keistis, jei jie nori išlikti ir būti konkurencingi globaliame pasaulyje.

Šią savaitę Vilnių ir kitus didžiuosius miestus užplūdo nauja studentų banga. Rugsėjo 1-osios linksmybės baigėsi, dabar prieš akis – studijos. O kas po to? Sėkminga karjera ar blaškymasis po darbo biržą, o gal – emigracija? Šie klausimai tikriausiai kyla daugeliui, jei ne studentų, tai tikrai jų tėvų, kurių didžioji dalis apmoka savo vaikų išsilavinimą.

Kaip „Veidas“ ne kartą rašė, diplomuotų, ką tik studijas baigusių bedarbių statistika baisoka – net 20 proc. kai kurių universitetų absolventų, gavę diplomą, tuoj beldžiasi į darbo biržos duris. Kiti skuba pirkti bilietą į Londoną ar Norvegiją ir ten, pasikabinę diplomą ant sienos, plauna indus, rūšiuoja žuvis fabrikuose.

„Mano tikslas – kad visi jūs po šio paskaitų kurso gautumėte darbo pasiūlymą“, – ar tokį ambicingą pareiškimą išgirs dabar į pirmąsias paskaitas besirenkantys Lietuvos studentai? Taip, galėtų išgirsti, bet jei jie studijuotų JAV Arizonos valstijos universitete.

82 tūkst. studentų, kurių 10 proc. sudaro užsieniečiai iš 150 pasaulio šalių, turintis Arizonos valstijos universitetas – tai tarsi atskira valstybė ar miestas su savo infrastruktūra, transporto sistema, komunalinių paslaugų, saugumo, sporto ir laisvalaikio industrija. Žinoma, dar ir didžiulė mokslinė, akademinė, tyrimų bazė – nuo vaistų prieš dabar pasauliui grasinantį Ebolos virusą kūrimo iki naujienų rengimo ir pardavimo komerciniams kanalams. Tik 15 proc. universiteto pajamų, kurios iš viso siekia 2 mlrd. dolerių (apie 5 mlrd. Lt), sudaro Arizonos valstijos skirti pinigai. Visa kita universitetas užsidirba pats.

Į šimtuką geriausių pasaulio ir penkiasdešimtuką geriausių JAV universitetų patenkantis, bet toli gražu ne taip gerai kaip Jeilis ar Harvardas žinomas Arizonos universitetas sakosi esantis „naujasis Amerikos universitetas“, kuris transformuoja visą JAV aukštojo mokslo sistemą.

Kas tai yra, kodėl tai vyksta ir ko siekiama, puikiai parodo ištrauka iš „Newsweek“ straipsnio apie pokyčius pasaulio universitetuose: „Priversti globaliai lenktyniauti dėl studentų, profesorių ir išteklių, universitetai supranta, jog turi išsiskirti, kad išgyventų. Tai reiškia vis didesnį atsitraukimą nuo specializuoto akademinio mokymo link labiau integruoto požiūrio, realių iššūkių sprendimo.“

Arizonos valstijos universitetas vadovaujasi aštuoniais veiklos principais: 1) kurti pridėtinę vertę vietai, kurioje yra įsikūręs universitetas; 2) transformuoti, skatinti socialinius pokyčius visuomenėje; 3) skatinti verslumą; 4) vykdyti poreikį atitinkančius tyrimus; 5) įgalinti studentus siekti sėkmės; 6) derinti akademines disciplinas; 7) būti socialiai integruotam; dalyvauti globaliame pasaulyje.

Kitaip tariant, universitetas skatina tyrimus, kurie sukuria vertę visuomenei, ir suvokia, kad pagrindinė jo atsakomybė – ekonominis, socialinis ir kultūrinis jį supančių bendruomenių gyvybiškumas.

Taigi universiteto veikla labai smarkiai orientuota į praktinius aspektus, realų pasaulį ir verslumą, o ne tik akademinius pasivaikščiojimus. Tad nuostabos neturėtų kelti ir tai, kad didelę dalį šios mokslo įstaigos dėstytojų sudaro praktikai. Jie, nors ir neturėdami mokslinio laipsnio, yra daug pasiekę savo profesinėje veikloje, yra visose Jungtinėse Valstijose ar pasaulyje žinomi ekspertai.

Tai gan skiriasi nuo Lietuvos universitetų aukštinamų tariamų vertybių. Pradedant tuo, kad Lietuvoje yra normalu, kai dešimtmečiais studentus tą patį kalti verčia savo nuoskaudose dėl neįgyvendintų politinių ar karjeros ambicijų paskendę įvairiausi plepūs profesoriai. Taip pat normalu, kad mažai kam rūpi, kaip studentui sekasi ir ką jis darys po studijų.

Jungtinėse Valstijose tėvelių lydimų išbalusių pirmakursių atvykimas į universitetą – jau šventė, vyresni studentai padeda jiems persikraustyti, aprodo ir supažindina su vietos infrastruktūra ir galimybėmis. Organizuojamos specialios orientacinės paskaitos, per kurias paaiškinama tiek universiteto veikla, tiek buitiniai gyvenimo atskirai nuo tėvų aspektai. O kaipgi Lietuvoje? Ar tuo užsiima Lietuvos studentų organizacijos? Susigaudyti – paties „fukso“ problema…

JAV studentas nepaliekamas vienišas ir per studijas, ir jų pabaigoje. Dauguma dėstytojų domisi, kur jis atliks ar atliko praktiką, kokių sulaukė darbo pasiūlymų. To paties Arizonos valstijos universiteto W.Cronkite’o žurnalistikos ir masinės komunikacijos mokykloje (lietuviškai – fakulteto atitikmuo) yra atskiras etatas, kurį užima didelę patirtį žiniasklaidos srityje turintis asmuo, padedantis parašyti studentams CV ar motyvacinį laišką, nurodantis, kur ir kaip geriau ieškoti darbo. Studentų sėkmė, o ne jų krepšelis, yra pagrindinis universiteto tikslas.

Dar didesnis šokas turėtų ištikti lietuvišką akademinį elitą išgirdus Arizonos valstijos universiteto prezidento Michaelo Crow žodžius, pasakytus „The Wall Street Journal“. Pasak M.Crow, būtina reitinguoti, vertinti universitetų veiklą, nes juos iš dalies finansuoja valstybė, taigi investicijos turi atsipirkti. Aukštosios mokyklos turi keistis ir siekti kuo geresnių rezultatų, kaip ir jų dėstytojai, o tokių, „kurie nesugeba dirbti visu pajėgumu, darbo sutartys turi būti peržiūrėtos“.

Na, pasakoti apie tai, kokią piktą visų Lietuvos aukštųjų mokyklų reakciją sukėlė „Veido“ universitetų reitingai, tikrai neverta. Dar baisiau, jog Lietuvoje bandoma įteigti, kad reitingavimas, tai yra universitetų veiklos ir pasiekimų analizė bei vertinimas, yra grėsmė valstybės saugumui.

Gal laikas Lietuvos akademinei bendruomenei prabusti, o ne tik skelbti reitingų sudarinėtojų raganų medžioklę ir verkti dėl esą visada mažo valstybės finansavimo? Žinoma, JAV universitetai taip pat turi savo problemų. Šio teksto autoriaus paklaustas, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria JAV universitetai, kokia jų misija, Arizonos valstijos universiteto prezidentas M.Crow atsakė labai paprastai: universitetų tikslas – suteikti gebėjimų ir galimybių studentams, nepaisant jų rasės, tautybės, kilmės ar socialinio sluoksnio. Tai yra siekti, kad dar Prancūzijos revoliucijos metu paskelbtas laisvės, lygybės, brolybės principas išties būtų įgyvendintas.

Ar Lietuvoje universitetą baigę absolventai, pakuojantys Norvegijoje žuvis, gali jaustis, kad jų alma mater tai padarė?

„Kažkas blogai su Amerika“, – savo reportažą apie įvykius Fergusone, Sent Luiso priemiestyje (Misūrio valstija), pradėjo žinomas JAV žurnaistas Charlie leDuffas.

Ką jis turėjo omeny, iš pradžių užsieniečiui, ypač atvykusiam iš Lietuvos, sunku suprasti. Juk Jungtinės Amerikos Valstijos jau antras šimtmetis mums – svajonių šalis, į kurią veržiasi vis nauja karta lietuvių. O ir visa Fergusono istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta ir aiški.

Rugpjūčio 9 d. nelabai geru elgesiu iki tol pasižymėjęs aštuoniolikmetis Michaelas Brownas su draugu išėjo pasivaikščioti po savo gimtąjį Fergusoną. Užsuko į parduotuvę, pasiėmė, ką norėjo, ir nesumokėję išėjo. Parduotuvės savininkas dar bandė juos sustabdyti, bet kai 130 kg sveriantis ir daugiau nei 1,9 m ūgio Michaelas pagriebė jį už marškinių, beliko tik bėgti ir skambinti į policiją.

Patruliuojantis pareigūnas Darenas Wilsonas netrukus netoliese pastebėjo du jaunuolius. Kas įvyko tuomet, kiekvienas liudininkas pasakoja vis kitaip. Tačiau oficiali versija – įvyko konfliktas tarp policininko ir aštuoniolikmečio, kurio metu gerokai stipresnis vaikinas apstumdė pareigūną. Rezultatas – šešios kulkos M.Browno kūne, dvi iš jų galvoje – mirtinos.

Su policininkais ginčytis pavojinga gyvybei

Lyg ir viskas aišku: su amerikiečių policininkais nejuokaujama, o tuo labiau nesimušama. Jie – tai ne lietuviški „farai“, kurie žodžiais, o blogiausiu atveju kovos veiksmais bando susitarti net ir su nuo kelių savaičių gėrimo pakvaišusiu piliečiu, kuris grasina peiliu ar kirviu.

„Pagrindinė taisyklė – būtina paklusti pareigūnų reikalavimams, o vėliau galima skųstis, jei manote, kad pareigūnai su jumis elgėsi netinkamai. Yra atskiros institucijos, tiriančios tokius atvejus, ir niekas nėra neliečiamas“, – taip instruktavo užsienio studentus Stewardas Adamsas iš Arizonos valstijos universiteto Policijos nusikaltimų prevencijos skyriaus.

Tad, atrodytų, viskas aišku – M.Brownas pasipriešino, sukėlė gresmę pareigūnui ir buvo nukautas. Tai tikrai ne pirmas toks atvejis JAV ir tikriausiai ne paskutinis. Štai visai neseniai išplatintas įrašas, kaip praėjusią savaitę Sent Luise vyras su peiliu artėdamas prie policininkų nepakluso jų reikalavimui sustoti. Pabaiga – daug šūvių, ir vyras krito negyvas.

Kitas atvejis – rugpjūčio 14 d. Finikse 50-metė moteris buvo nušauta policininkų, nes grasino jiems plaktuku. Ir visai nesvarbu, kad vėliau išaiškėjo, jog moteris sirgo šizofrenija.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 332014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt/1,16 EUR. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2014-m

Pirmadienį (liepos 14 d.) Briuselyje prasidės šeštasis derybų dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo (TTIP) tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos, kuriai atstovauja Europos Komisija, etapas. Tikimasi, kad bus žengtas dar vienas žingsnis į priekį, palyginti su praėjusiu etapu, kuriame jau buvo pereita nuo plačių derybinių koncepcijų iki konkrečių ekonomikos sektorių aptarimo.
2013 m. prie derybų stalo pirmą kartą susėdusios suinteresuotos pusės tikisi, kad galbūt jau po dvejų metų ES ir JAV, kurių ekonomikos sudaro apie pusę pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP), prekiaus laisvosios prekybos režimu. Skaičiuojama, kad tai būtų didžiulis impulsas ekonomikos augimui: ES kasmet galėtų praturtėti 119 mlrd. eurų, arba 545 eurais kiekvienai keturių asmenų šeimai. JAV nauda galėtų siekti apie 95 mlrd. eurų, arba 655 eurus šeimai.
Svarbu pabrėžti, kad derybas apsunkina ne tarifinės kliūtis, tokios kaip muitai, kurie ir dabar vidutiniškai siekia tik apie 4 proc., bet netarifiniai barjerai – reguliacinių normų, standartų skirtumai.
Nors ir ES, ir JAV užtikrina aukštus standartus, jų principai skiriasi. Kartais tai lemia kuriozus. Pvz., JAV nepripažįstamas ant kosmetikos priemonių etikečių rašomas terminas “aqua”, kurį reikalaujama išversti į “vanduo”, taip sukuriant papildomų išlaidų europietiškai produkcijai. Tyrimai rodo, kad amerikiečių įmonei, gaminančiai nedidelius krovininius automobilius, norint patekti į Europos rinką reikia pagaminti 100 unikalių detalių bei atlikti 33 skirtingus bandymus, kuriems gali prireikti apie 133 darbuotojų, nors iš esmės tai gaminio kokybės nepagerina. Kliūčių kyla ir dėl skirtingo požiūrio: JAV maisto rinkoje nemažą dalį užima genetiškai modifikuoti produktai, kurių nepageidauja daugelis Europos šalių.
Nepaisant to, abi pusės sutaria, kad TTIP gali tapti proveržiu ne tik ekonomikos, bet ir politikos srityje, mat sudėtingu geopolitiniu laikotarpiu sukurtų naują impulsą JAV ir ES santykiams. Tai ir Lietuvos strateginis interesas: TTIP palengvintų amerikietiškų energijos žaliavų, tokių kaip skalūnų dujos, eksportą bei sudarytų sąlygas atpiginti dalį į Lietuvą eksportuojamų ir su šalies gamintojų produkcija nekonkuruojančių prekių, pvz., elektroninius prietaisus.

Nors iki JAV prezidento rinkimų dar liko dveji metai, Respublikonų ir Demokratų partijos jau aptarinėja pretendentus, galinčius pakeisti Baracką Obamą. Įdomu tai, kad gali įvykti dvikova tarp šalį jau valdžiusių Clintonų ir Bushų šeimų atstovų.

„Kelionėje į Prahą jis apkabino mane per pečius ir pasakęs, kad reikia pasikalbėti, pasivedė prie lango. Tas kelias akimirkas svarsčiau, kokį jautrų politinį klausimą aptarsime, tačiau tuomet išgirdau: „Tau kažkas įstrigę tarp dantų“. Šis ir panašūs dialogai su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu B.Obama gulė į buvusios valstybės sekretorės Hillary Clinton knygą „Sunkūs pasirinkimai“. Pirmojoje B.Obamos kadencijoje 2009–2013 m. užsienio politikos srityje dirbusi politikė atskleidė ne tik užkulisių detales, bet ir atvirai aptarė strateginės reikšmės klausimus, tokius kaip santykiai su Rusija.
Itin kruopščiai parengtas H.Clinton knygos pristatymo planas pastarosiomis savaitėmis sutelkė dėmesį į jos asmenybę: dar iki leidiniui pasirodant lentynose, buvo dalijami interviu didžiausiems JAV televizijos kanalams, pradedant CNN ir baigiant „Fox News“, taip pat žurnalams, tokiems kaip „Vogue“. Vėliau surengti pompastiški susitikimai stambiausiuose šalies knygynuose. Apžvalgininkai ir visuomenė kaip reta aktyviai iki šiol narsto beveik 700 knygos puslapių išdėstytas tezes ir įvykių interpretacijas.
Tačiau ši knyga ir kilęs ažiotažas atlieka ne tik istorinę funkciją – tai puiki įžanga artėjančiai rinkimų kampanijai. H.Clinton ne tik žada aktyviai padėti kolegoms Demokratų partijoje laimėti šiemet vyksiančius kadencijos vidurio Kongreso rinkimus, bet ir neatmeta galimybės varžytis dėl partijos nominacijos dalyvauti 2016-ųjų prezidento rinkimuose.
Juo labiau kad pagal dabartines apklausas, H.Clinton būtų jų favoritė.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m

Išvada, kad po vadinamojo Arabų pavasario Viduriniai Rytai pasikeitė neatpažįstamai, nieko nebenustebinsi. Visuotiniai protestai, po politinio islamo pakilimo įvykęs kietas nusileidimas, krikščionių pogromai, režimo pasikeitimai ar kruvini pilietiniai karai – tai yra raktiniai žodžiai, pasitelkiami apibūdinant dabartinę padėtį regione.

Vis dėlto ji nėra visur panaši. Štai Iranas ir karščiausiu Arabų pavasario metu, ir dabar išliko ramus, o Saudo Arabija bei Turkija savo visuomenių bruzdėjimo užuomazgas sugebėjo palyginti nesunkiai užgesinti. Tačiau regiono galios pusiausvyra pakito ir nenustoja keistis. Kaip vieną pavyzdžių galima paimti Egiptą, kuris po chaotiškų režimo pasikeitimų (bent kol kas) pasitraukė iš įtakingiausių regiono valstybių ketvertuko, sudaryto iš prieš tai minėtų valstybių.
Įdomiausiai šiuo metu klostosi JAV sąveika su pagrindiniais regiono sąjungininkais Saudo Arabija bei Turkija ir esminiu priešininku – Iranu. Paradoksalu, bet pastaruoju metu sąjungininko ir priešininko sąvokos šiuose santykiuose pradeda keistis. Kai kada netgi pradeda matytis ženklų, indikuojančių tai, kas anksčiau atrodė neįtikima: sąjungininkai ir priešininkai pamažu perima vieni kitų požymius.

Saudo Arabijos diplomatinis akibrokštas

Prieš keletą savaičių buvo išrinktos penkios nenuolatinės Jungtinių Tautų (JT) Saugumo tarybos narės, tarp kurių buvo ne tik Lietuva, bet ir Saudo Arabija. Nepaisant to, nepraėjus nė 24 valandoms po balsavimo ir neatslūgus, atrodytų, nuoširdžiam pergalės šventimui, Saudo Arabija atsisakė šios pozicijos. Beprecedentis veiksmas savo netikėtumu suglumino visą tarptautinę bendruomenę. Faktas atrodė juolab stulbinantis, nes Saudo Arabija ne tik per diplomatinius kanalus aktyviai siekė šios pozicijos, tačiau ir specialiai jai rengė diplomatus.
Tarptautinių santykių apžvalgininkai JAV iš karto pradėjo kalbėti apie vis labiau žiojinčią properšą santykiuose su viena svarbiausių regiono sąjungininkių. Tokia nuomonė iš tiesų turi pagrindo: kaip žinoma, apie sprendimą nebuvo informuoti netgi patys aukščiausi JAV diplomatai.
Dar aiškesnės aplinkybės tampa pažvelgus į tai, kaip šį veiksmą aiškino patys Saudo Arabijos diplomatai. Jų žodžiais, tokį pasirinkimą lėmė JT dvejopų standartų politika bei tarptautinės bendruomenės neįgalumas užtikrinti visuotinę taiką ir saugumą. Šią diplomatinę vingrybę verčiant į žmonių kalbą, akivaizdi žinutė yra tokia: JAV nepakankamai stengiasi nutraukti smurtą Sirijoje. Jei kalbėtume dar konkrečiau, Saudo Arabija piktinasi, kad JAV nesiima karinių priemonių nuversti Basharo al Assado režimą, o tiesiog ieško dingsčių išvengti realiai įpareigojančios atsakomybės už saugumą regione.
Tai nieko naujo. Vidurinių Rytų regiono musulmoniškos valstybės, nors ir yra vienos konfliktiškiausių bei nesibodinčių dėl menkiausios priežasties griebtis ginklo, tačiau tokiai situacijai tapus sunkiai suvaldomai pačios ne tik beveik niekada nesiima ryžtingų veiksmų, kad sustabdytų besiliejantį kraują, bet ir įžūliai reikalauja, jog tą padarytų Vakarų pasaulis, o dar trumpiau tariant – JAV. Suprantama, šis reikalavimas užmaskuojamas apeliavimu į tarptautinę bendruomenę (konkrečiai – JT), tačiau situacijai nekintant aštriausia kritika dėl neveiksnumo sminga ne į tikrąją ryžtingesnių veiksmų sabotuotoją Rusiją, bet į JAV.
Tiesa, užkliūva ne tik sprendimai dėl Sirijos. Kaip teigia Columas Lynchas iš „Foreign Policy“, ne paskutinės susierzinimo priežastys yra sumažėjusi parama Egipto kariuomenei bei (tai ypač svarbu) pasikeitusi JAV pozicija Irano atžvilgiu.

Dilemos dėl Irano ir Turkijos veiksnys

JAV santykiuose su Iranu pastaruoju metu iš tiesų įvyko beprecedenčių pokyčių. Iš pradžių akis į akį susitiko abiejų valstybių diplomatijos vadovai Johnas Kerry ir Javadas Zarifas, o galiausiai įvyko tai, ko nebuvo nuo 1979 m., – JAV prezidentas Barackas Obama paskambino neseniai išrinktam nuosaikesniam Irano prezidentui Hasanui Rouhani. Kaip žinome, po 1979 m., kai buvo nuverstas JAV palaikomas šacho režimas, JAV ir Irano santykiai niekada nebuvo geri.
Kas lėmė šį netikėtą priešiškų valstybių santykių lūžį (tai tikrai dar ne proveržis)? Priežastys kol kas miglotos, tačiau aplinkybės leidžia suponuoti patikimus spėjimus. Pirmiausia B.Obama per antrąją savo kadenciją, kaip ir dažnas dviejų kadencijų prezidentas, iš tiesų nori įspausti ryškų pėdsaką tarptautinėje politikoje, o santykių su Iranu sureguliavimas būtų jau šis tas. Taip pat svarbu paminėti, kad dabartinis valstybės sekretorius J.Kerry rodo norą ieškoti kompromiso su Iranu (be abejo, ne be B.Obamos palaiminimo), kuris buvo beveik neįmanomas per ankstesnės sekretorės Hilary Clinton kadenciją.
Savo ruožtu Iranas jaučiasi pažeidžiamas po ilgalaikės konfrontacijos su Vakarais. „New York Times“ pabrėžia, kad Irano antiamerikietiška retorika pastaruoju metu praranda savo ideologinį paveikumą regione ir pasaulyje, ypač turint omenyje katastrofiškus tarptautinių viešųjų ryšių pralaimėjimus remiant Assado režimą, po kurio sunitų ir šiitų tarpkonfesinė neapykanta tapo dar nuožmesnė.

??????

Su 65-erių metų mokslo istoriku, muziejininku dr. Ramūnu Kondratu susitinkame jo valdose – Šv. Jonų bažnyčioje įsikūrusiame Vilniaus universiteto muziejuje.
R.Kondratas į pokalbį atskuba šiltai šypsodamasis ir jau po akimirkos pradeda pasakoti savo gyvenimo ir dar visai naują seniausio Lietuvos universiteto muziejaus gimimo istoriją: kaip jis, tris dešimtmečius atidirbęs didžiausiame pasaulyje ~Smithsonian~ muziejų komplekse Vašingtone (1846 m. įkurtam kompleksui priklauso 19 muziejų ir galerijų, 9 tyrimo centrai, nacionalinis zoologijos sodas; 2012 m. jame apsilankė per 30 mln. lankytojų), vieną dieną nusprendė palikti Ameriką ir visam laikui įsikurti Lietuvoje, kurioje kaip tik buvo beprasidedanti pastaroji ekonominė krizė; kaip pamažu įsitraukė į vis aktyvesnę Lietuvos muziejų veiklą, perduodamas jiems savo turimą patirtį; ir galiausiai kaip senos lentynos Vilniaus universitete, prikrautos apdulkėjusių knygų, ir ant grindų sustatytos dėžės su daiktais transformavosi į nedidelį vertingas numizmatikos, medalių, grafikos kolekcijas, tapybos, skulptūros, žymiausių universiteto mokslininkų rankraščių rinkinius sukaupusį universiteto muziejų su moderniomis saugyklomis. Atrodo, kad jo klausytis galėtum valandų valandas.
Net neįtartum, kad puikiai lietuviškai kalbantis R.Kondratas, dabartinis Vilniaus universiteto muziejaus direktorius, gimė Vokietijoje, užaugo ir didžiąją gyvenimo dalį pragyveno JAV, o Lietuvoje nuolat gyvena tik pastaruosius penkerius metus. Net ir lietuvišką šeštadieninę mokyklą Amerikoje būdamas vaikas jis lankė tik labai trumpai, nes kai Lietuvos „dipukų“ Kondratų šeima, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusi į Vakarus nuo sovietų represijų ir tremties į Sibirą, iš Naujojo Džersio valstijos persikėlė į Konektikutą, Grotono miestą, lietuvių ten tuo metu tebuvo nedidelė saujelė, o lietuviškos mokyklos visai nebuvo.
„Tai tėvų nuopelnas, jie visada šeimoje skatino mus kalbėti tik lietuviškai. Kol nepradėjome lankyti mokyklos, nei aš, nei mano dvejais metais jaunesnė sesuo angliškai visai nemokėjome“, – prisimena R.Kondratas, kuriam lig šiol prieš akis iškyla vaizdas, kai pirmąkart atėjęs į klasę nesuprato nieko, kas buvo kalbama. Sutrikęs vaikas net norėjo bėgti iš klasės ieškoti mamos.

Lemtingi gyvenimo atsitiktinumai
Baigęs amerikiečių gimnaziją, R.Kondratas įstojo studijuoti mokslo istorijos į Harvardo universitetą. Iš pradžių ten nepažinojo jokių lietuvių ir kaip kokią litaniją visiems susidomėjusiems jo kilme aiškindavo: ne, jis esąs ne graikas, o lietuvis (graikų pavardės taip pat dažnai baigiasi galūne -as, todėl jį nuolat palaikydavo graiku)… Kas ta Lietuva? Šalis prie Baltijos jūros, kaip ir Švedija, o šiuo metu okupuota sovietų… Tokius atsakymus paprastai išgirsdavo smalsuoliai. „Baltijos šalys tuo metu neegzistavo, Lietuvos beveik niekas nežinojo“, – atmena pašnekovas.
R.Kondratas priduria, kad lietuvių kalbos jis niekad nepamiršo ir save laikė ne kuo kitu, o lietuviu. Vis dėlto pradėjus studijuoti ir ėmus galvoti apie akademinę karjerą jį buvo apnikusios abejonės, ar pavyks išlaikyti lietuvybę, nes juk visi mokslai ir intelektualinis gyvenimas vyko anglų kalba.
Bet kaip tik tuo metu vienas laimingas atsitiktinumas (kaip sako pats R.Kondratas, visas jo gyvenimas kupinas tokių laimingų atsitiktinumų) suvedė jį su keliais lietuviais, aktyviais lietuvybės Amerikoje puoselėtojais. Taip R.Kondratas įsitraukė į „Santaros“ ir kitų lietuvių organizacijų veiklą, susipažinęs su santariečiais sutiko ir būsimą žmoną – lietuvę Skirmą, kuri su tėvais į Ameriką gyventi atvyko 1949 m. Šis gyvenimo posūkis turėjo labai didelės įtakos jo likimui bei vėlesniam sprendimui grįžti į tikrąją tėvynę Lietuvą.
Tiesa, tai įvyko jau gerokai vėliau. Pirmą kartą į Lietuvą R.Kondratas atvyko 1972 m., rinkti medžiagos savo disertacijai apie Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko (1771–1842) ir jo tėvo Johano Peterio Franko (1745–1821), Getingeno, Pavijos ir Vienos universitetų profesoriaus, klinikinę veiklą. Kartu vyko ir žmona bei sūnus Vidmantas, kuriam tada tebuvo vieneri. Vilniaus universitete skaitydamas tūkstančius lapų rankraščių – J.Franko atsiminimus ir kitus dokumentus, R.Kondratas praleido apie pusmetį, o tada vėl grįžo į JAV baigti disertacijos, dar nenujausdamas, kad gyvenimas į Lietuvą jį atves dar ne kartą.

„Obamacare“ praminta JAV sveikatos apsaugos reforma įstūmė Ameriką į retą vyriausybės „išjungimo“ padėtį. Tiesiog nenusileisti nusprendė ir respublikonai, ir demokratai, o šis abipusis užsispyrimas privedė prie aklavietės. Kol tarp partijų vyksta ideologinė kova, piliečiai baiminasi katastrofiškų padarinių.

JAV prezidento Baracko Obamos į priekį, nors ir su trukdžiais, stumiamas Prieinamos slaugos įstatymas (~Affordable Care Act~), jau seniai pramintas „Obamacare“, tapo reto JAV politikos reiškinio – Vyriausybės „išjungimo“ priežastimi. Priminsime, kad šią milžiniško masto reformą 2010 m. kovą patvirtino Kongresas, o prezidentas palaimino savo parašu. Aptariamas įstatymas apima išties platų klausimų spektrą: nuo ligoninių finansavimo iki greitojo maisto restoranų patiekalų kalorijų skaičiavimo, tačiau esminis ir daugiausiai diskusijų keliantis klausimas yra būtent siekis visus šiuo metu sveikatos draudimo neturinčius JAV piliečius apdrausti per subsidijuojamus privačius fondus ar vyriausybines programas.
Naujoji reforma numato keturis sveikatos draudimo būdus: gauti draudimą per darbdavį, iš valstybės, įsigyti privačiai ar jo neturėti visai. Apie pusę visų JAV piliečių bus apdrausti pirmuoju, trečdalis – antruoju būdu, dešimtadalis draudimą pirks patys, tačiau apie 30 mln. piliečių gali likti visiškai be draudimo, nes neturi pakankamai lėšų jam įsigyti. Tad atrodo paradoksalu, kad būtent demokratų lyderis stumia šį projektą į priekį. Visiškai įsigaliojus „Obamacare“, kur kas daugiau piliečių gaus sveikatos apsaugos paslaugas, tačiau akivaizdu, kad tai smarkiai padidins ir išlaidas. Todėl didės ar atsiras nauji mokesčiai sveikatos ir grožio pramonės srityje, išaugs mokesčiai privatiems asmenims ir ypač turtingiesiems.

Mažai uždirbantiesiems bus smogta dukart

Šiuo metu 48 mln., arba 15,4 proc., visų legalių JAV piliečių neturi sveikatos draudimo. Pagal dabartinį „Obamacare“ projektą, visi šie asmenys nuo spalio 1-osios privalės vienaip ar kitaip jį įsigyti, o veikti jis prasidės nuo kitų metų pradžios. Metų pabaigoje neapsidraudę privalomuoju sveikatos draudimu asmenys bus baudžiami 95 dolerių arba 1 proc. metinių pajamų dydžio bauda. Planuojama, kad 2016 m. ši bauda sieks 695 dolerius ar net 2,5 proc. metinių pajamų. Pasak “CBS News” verslo analitikės Jill Schlesinger, taip bus siekiama, kad visi JAV piliečiai galiausiai įsigytų privalomąjį sveikatos draudimą.
Pagal „Obamacare“ įstatymą, daugiau nei 50 darbuotojų turinčios įmonės 30 ir daugiau valandų dirbantiems samdiniams turi užtikrinti sveikatos draudimo paslaugas. Todėl verslas pradėjo mažinti etatų, mažindamas darbo valandų skaičių ir perkvalifikuodamas darbuotojus į pusės etato samdinius. Taip mažai uždirbantiesiems bus smogta dukart – sumažės atlygis bei išaugs gydymo išlaidos.
24 metų studentė Avita Samuels, dirbanti Amerikos prekybos centre Mineapolyje, nuogąstauja, kad nebegalės įpirkti sveikatos draudimo paslaugų: „Bent 20 parduotuvių mano aplinkoje savo darbuotojams sumažino darbo valandų per savaitę skaičių. Aš gyvenu nuo atlyginimo iki atlyginimo, turiu minusinį kreditinės kortelės balansą, tad padėtis iš tiesų baugi.“
Šiuo metu Avitai sveikatos apsaugos paslaugas subsidijuoja universitetas, tačiau jos studijos dar tęsis tik metus. „Tikėjausi, kad baigus universitetą už sveikatos apsaugą bus atsakingas darbdavys“, – dėl savo ateities nerimauja studentė.
Tarptautinio darbuotojų privilegijų fondo atlikta apklausa parodė, kad dėl įsigaliojančio įstatymo 15 proc. didžiųjų (50 ir daugiau darbuotojų) ir 20 proc. mažesnių darbdavių planuoja mažinti viso etato darbuotojų. Štai valymo įmonės Floridoje savininkas Richardas Clarkas vietoj 200 darbuotojų, iš kurių apie pusę dirbo visu etatu, šiandien turi 150 darbuotojų, iš kurių net 80 proc. dirba puse etato. Taip jis išvengs drastiško išlaidų padidėjimo užtikrinant sveikatos apsaugos draudimą samdiniams. Tačiau ką tai reiškia visai JAV ekonomikai?

Neaiškios pasekmės ekonomikai

Antrojo pasaulinio karo metais JAV įmonės sveikatos draudimu pas save viliojo darbuotojus, kurių tada trūko. Taigi pamažu sveikatos draudimas ir įdarbinimas tapo susiję, ir šiandien apie 57 proc. JAV darbdavių užtikrina sveikatos apsaugą maždaug 150 mln. piliečių (priminsime, kad JAV net 18 proc. BVP išleidžiama sveikatos apsaugai). Tačiau šis veiksnys turi daugialypių pasekmių: atlikta studija parodė, kad nuo 1987-ųjų iki 2005-ųjų draudimą siūlančiose pramonės šakose darbo vietų daugėjo lėčiau, nei šios paslaugos neteikiančiose.
Įsigaliojus „Obamacare“ bus draudžiama sergančiuosius apmokestinti didesniais mokesčiais – visi privalės įsigyti draudimą arba mokėti baudas. Tai palies ir darbo rinką: Kongreso biudžeto tarnyba 2010 m. apskaičiavo, kad įstatymo įsigaliojimas darbo rinką sutrauks 0,5 proc. Šiaurės Vakarų (~Northwestern~) universiteto mokslininkų skaičiavimu, vyriausybinės subsidijos lems 940 tūkst. darbininkų pasitraukimą iš darbo rinkos – dauguma jų bus vyresnio amžiaus žmonės, siekiantys ankstesnės pensijos. Masačusetso universiteto tyrimas parodė, kad realiai kiekvienas įmonės draudimo sistemai sumokėtas doleris yra paimamas iš darbuotojo atlygio, tad prognozuojamas algų mažėjimas.
Kita vertus, ką tik įsigaliojusio įstatymo pasekmių prognozės yra skirtingos: štai Harvardo universiteto mokslininkai 2010-aisiais apskaičiavo, kad „Obamacare“ reforma paskatins sukurti per metus 400 tūkst. darbo vietų.
Skaičiuojama, kad ir toliau kylant sveikatos apsaugos kainoms 2022-aisiais išlaidos medicininei priežiūrai JAV sudarys net 20 proc. BVP. „Sveikatos apsaugos išlaidos tebėra didžiausia ilgojo laikotarpio grėsmė JAV finansams“, – teigia Kongreso biudžeto tarnyba.
Negana to, visuomenės nuomonė taip pat nevienareikšmė: remiantis dienraščio „New York Times“ ir CBS duomenimis, tik 39 proc. amerikiečių palaiko „Obamacare“, o 51 proc. pasisako prieš šią reformą.