JAV prezidento B.Obamos ambicijos „perkrauti“ santykius su Rusija patyrė fiasko Kremliui priėmus sprendimą suteikti prieglobstį „informatoriui“ E.Snowdenui.

Rusijos ir JAV santykiuose įskelta nauja žiežirba – pirmą kartą nuo šaltojo karo pabaigos dėl politinių priežasčių atšauktas ilgai planuotas dvišalis prezidentų Baracko Obamos ir Vladimiro Putino susitikimas. Pagrindine tokio sprendimo priežastimi tapo ne nesutarimai dėl Sirijos ar Irano, bet dar prieš keletą mėnesių niekam nežinomas JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojas Edwardas Snowdenas, paskelbęs skandalingą informaciją apie JAV vykdomo internetinio ir telefoninio šnipinėjimo mastą.
JAV teisėsaugos institucijų apkaltintas šnipinėjimu ir slaptos informacijos nutekinimu, E.Snowdenas pabėgo iš šalies ir galiausiai atsidūrė Rusijoje, kur, praleidęs daugiau nei mėnesį Maskvos Šeremetjevo oro uosto tranzito zonoje, gavo laikiną vienų metų prieglobstį šioje šalyje. Būtent šis sprendimas, priimtas nepaisant primygtinių amerikiečių raginimų leisti jam stoti prieš teismą, supykdė JAV valdžią.
Istorija iki šiol vertinama itin prieštaringai, ir tai matyti iš nuomonių apklausų: 23 proc. amerikiečių įvardija E.Snowdeno veiksmus kaip išdavikiškus, bet net 31 proc., priešingai, laiko jį patriotu bei kovotoju dėl konstitucinių laisvių. Daugiausiai respondentų, beveik pusė, į klausimą vienareikšmiškai atsakyti negali. „Nesu nei išdavikas, nei didvyris. Tik paprastas amerikietis“, – tvirtina pats E.Snowdenas.
Kokią įtaką turės atskleista informacija, spėlioti sudėtinga, bet jau akivaizdu, kad ši istorija sukėlė diskusijas apie asmeninės erdvės apsaugą ir galimo valstybės kišimosi į ją ribas.
Tačiau jau dabar galima konstatuoti, kad E.Snowdenas, pramintas „informatoriumi“, simboliškai palaidojo ambicingą B.Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką.

Bandymai susikalbėti

Nors JAV užsienio politikos prioritetai pastaraisiais metais iš Europos buvo perkelti į sparčiai augantį Azijos regioną, Rusija išliko svarbia šalimi sprendžiant strateginės reikšmės klausimus. Suprasdamas tai B.Obama inicijavo „perkrovimo“ politiką, kuria siekta pagerinti tarpvalstybinius santykius, pašlijusius po karo Irake ir kliudžiusius priimti pragmatiškus politinius sprendimus.
„Paprastas faktas – „perkrovimas“ davė naudos JAV nacionaliniam saugumui ir paprastiems žmonėms, – sakė Baltųjų rūmų atstovas Jay Carney. – Vienas svarbiausių laimėjimų – užtikrintas tranzitas per Rusijos teritoriją Afganistane kariaujantiems daliniams. Be to, su Rusija efektyviau bendradarbiaujama sprendžiant Irano klausimą, taip pat pasirašyta nauja strateginių ginklų mažinimo sutartis (START).“
Siekdamas santykių stabilumo Vašingtonas buvo pasirengęs nepersistengti su kritika dėl nesutarimų priešraketinės gynybos srityje, nuolatos besikartojančių žmogaus teisių pažeidimų, opozicijos suvaržymų ar karo Sirijoje, kuriame JAV ir Rusija remia priešingas stovyklas. Pasak „Carnegie“ instituto eksperto Matthew Rojansky, tokios politikos esmė – išvengti situacijos, kai, nevykstant dialogui ir nesant krizių sprendimo mechanizmo, vieną provokaciją keičia kita. Tad suartėjimas vyksta ne dėl vienos ar kitos pusės nuolaidų, o siekiant sukurti JAV nacionalinius interesus atitinkančią bendradarbiavimo strategiją. Tačiau tokia pozicija turėjo savo kainą.
„Jie kalbėjo apie pagarbą vienas kitam, šalių interesams ir lygybę – tai labai priminė sovietmetį. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kokią pagarbą turėtume jausti V.Putinui žinodami, kaip jis elgiasi su savo žmonėmis. Todėl stebiuosi tokia JAV prezidento laikysena“, – šių metų birželį vykusį pastarąjį prezidentų susitikimą komentavo žmogaus teises ginančios „Freedom House“ vadovas Davidas Krameris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

ES ir JAV pradėtos intensyvios derybos dėl laisvos prekybos leidžia tikėtis realaus postūmio sprendžiant ekonominės krizės sukeltas problemas.

Studentas Vilius Milašius, prieš vykdamas į stažuotę JAV manė, kad kainos ten nėra mažos. Tačiau nuvažiavęs gan greitai įsitikino, kad stipriai klydo. “Pavyzdžiui, to paties modelio nešiojamasis kompiuteris Lietuvoje kainuoja 2,1 tūkst. Lt, o Vašingtone tokį patį galima įsigyti už kone dukart mažesnę sumą. Ir tai galima pasakyti apie daugumą elektronikos ir buitinės technikos prekių. O jei dar įvertinsime vidutinio atlyginimo Lietuvoje ir JAV skirtumus, suprasime, kad  amerikiečiams ta pati prekė yra keliskart pigesnė nei lietuviams“, – konstatuoja jaunuolis.
Tiesa, jau netrukus šie skirtumai tarp prekių kainų JAV ir Europos Sąjungoje gali ženkliai sumažėti. Mat abiejų šalių aukščiausio rango derybininkai praėjusią savaitę sėkmingai užbaigė pirmąjį raundą derybose dėl prekybos liberalizavimo, oficialiai vadinamo Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (TPIP) susitarimu.
„Jei būtų panaikinami prekybiniai barjerai ir įvedamas laisvos prekybos modelis, kainos pas mus ir apskritai ES sumažėtų, nes neliktų netarifinių kliūčių, sumažėtų mokesčiai, išaugtų prekių pasiūla. JAV šiuo metu tikrai pigesnė buitinė technika, elektronika, rūbai, todėl atsivėrusi prekyba leistų tikėtis šių prekių kainų smukimo ir Europoje“, – „Veidui“ teigė SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Padėtų įveikti krizę

Žvelgiant iš vartotojo perspektyvos, toks susitarimas būtų naudingas ne tik dėl kainų supanašėjimo. Pasirodo, plataus masto susitarimas turėtų padėti spręsti ir tokias problemas kaip skirtingas įgytos kvalifikacijos vertinimas.
„Abipusis turimų kvalifikacijų pripažinimas tokiose srityse kaip finansų apskaita, inžinerija, architektūra, elektroninės komunikacijos, transportas ar teisinės paslaugos, panaikintų nuolatines kliūtis, – mano Didžiosios Britanijos generalinis konsulas Niujorke Danny Lopezas. – Pavyzdžiui, britų teisininkas negali pilnavertiškai dirbti JAV, nes kyla bėdų dėl jo kvalifikacijos pripažinimo. Jei Europa ir JAV išspręstų šį klausimą, galėtume turėti daugiau kvalifikuotų specialistų abipus Atlanto, dėl padidėjusios konkurencijos sumažėtų kainos, o žmonėms atsivertų naujos karjeros perspektyvos.“
Visgi svarbiausias derybų tikslas, kurio siekiama derantis dėl laisvos prekybos – spręsti ES ir JAV ekonomines problemas, tokias kaip sulėtėjęs augimas ir nedarbas. „Wall Street Journal“ skaičiuoja, kad ES ekonomika kasmet vien dėl šio susitarimo galėtų papildomai gauti maždaug 115 mlrd. eurų, o JAV – bent 95 mlrd. eurų. Trečiosioms šalims tenkanti nauda siektų dar apie 100 mlrd. eurų.
„Be abejo, laisva prekyba prisidėtų prie krizės pasekmių sprendimo, – neabejoja ekonomistas prof. Jonas Čičinskas. – Jei pavyktų susitarti dėl netarifinių kliūčių, tokių kaip prekių saugos ir kokybės standartai, suvienodinimo, eksportuotojams gerokai išaugtų potenciali rinka, o importuotojams atsirastų didesnė pasirinkimo galimybė. Tai lemtų paklausos didėjimą, pajamų augimą, paskatintų naujų darbo vietų kūrimąsi.“
Kadangi tarifiniai barjerai tarp ES ir JAV jau dabar yra santykinai maži ir vidutiniškai siekia apie 3 proc., svarbiausi klausimai yra susiję su netarifinėmis kliūtimis. Dėl jų kyla ir kurioziškų situacijų: pavyzdžiui, kosmetikos gamintojams tenka naudoti skirtingas etiketes, mat JAV rinkoje nėra pripažįstamas terminas „aqua“. Dėl to atsirandantys papildomi kaštai gula ant vartotojų pečių. Be to, kaip prognozuoja Maršalo fondo analitikas Bruce‘as Stoke‘as, nesėkmingų derybų atveju sumenktų ES ir JAV konkurencingumas. „Samsung“ jau paskelbė, kad naujausios kartos mobilieji telefonai bus kūriami arba pagal europietišką-amerikietišką, arba kinietišką standartą. Nėra abejonių, kad Briuseliui ir Vašingtonui nepavykus susitarti laimėtų Pekinas, siūlantis didesnę vieningą rinką.“

Lietuvos gamintojams atsivertų naujos perspektyvos

ES Tarybai šiuo metu pirmininkaujanti Lietuva yra tiesiogiai suinteresuota sėkminga derybų eiga. Pasak V.Tauraitės, naudą patirtų ne tik mūsų šalies vartotojai, bet ir eksportuotojai: „Lietuvai JAV pirmiausiai yra eksporto šalis, todėl prekybos liberalizavimas, atsižvelgiant ir į mūsų gamintojų polinkį orientuotis į naujas rinkas, turėtų teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, pieno pramonė jau rengiasi atsirasiančioms naujoms galimybėms. Nors importas taip pat išaugtų, įvežamos prekės tiesiogiai nekonkuruotų su tomis, kurios gaminamos Lietuvoje.“
O J.Čičinsko manymu, daug kas priklausys nuo to, kiek Europa padarys nuolaidų dėl maisto saugos reikalavimų. Omenyje turimi tie aspektai, kuriuos šiuo metu reguliuoja nacionalinės vyriausybės, pavyzdžiui, genetiškai modifikuotų produktų naudojimas. Gali kilti pavojus, kad Lietuvos interesai liks mažumoje, nes dauguma susitars su JAV dėl tam tikrų reguliacinių normų.
„Bet kuriuo atveju prekybos liberalizavimas skatintų lietuviškų maisto produktų, kurių kokybė aukštesnė nei Vakarų Europoje, eksportą. Tą jau įrodė JAV rinkoje dėl tarifų ir kainodaros sėkmingai įsitvirtinę sūrio gaminiai. Kitose sektoriuose didelių postūmių tikėtis sunku: trąšų atveju yra tiesiog per dideli transportavimo kaštai, o tekstilės gaminių rinkoje bus sunku konkuruoti su kiniška ar turkiška produkcija. Daugiau produkcijos, kuri galėtų būti paklausi JAV, mes negaminame, bet laisva rinka pati savaime skatins ieškoti naujų kelių ir diegti inovacijas“, – tvirtina J.Čičinskas.
Prognozuojama, jog ekonomikos augimo siekiantys politikai turės pakankamai valios užbaigti derybas jau 2014 m. Tiesa, yra ir nuosaikiau nusiteikusių ekspertų, kurie dėl susitarimo komplikuotumo ir būtinųjų teisinių procedūrų, tokių kaip ratifikavimas, realaus jo įgyvendinimo nesitiki anksčiau nei po trejų ar ketverių metų.

JAV baigiamas statyti didžiausias visų laikų šnipinėjimo centras, kurio tikslas – perimti, šifruoti, analizuoti ir saugoti informaciją apie bet kokius pasaulyje palaikomus ryšius, kurie bus gaudomi iš palydovų per požeminius ir povandeninius kabelius.

Po nekaltu “Jutos duomenų bazės” pavadinimu slypi didžiausias ir pažangiausias visų laikų šnipinėjimo centras, kuris Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) užsakymu šiuo metu intensyviai statomas Jutos valstijoje. “Tai nepaprastai slaptas projektas, kuris bus paskutinė detalė sudėtingoje pastarąjį dešimtmetį kuriamo šnipinėjimo tinklo dėlionėje”, – šnipinėjimo centrą, duris atversiantį jau rugsėjį, apibūdina analitikas Jamesas Bamfordas.
2 mlrd. JAV dolerių vertės centre bus saugoma visa įmanoma informacija. Teigiama, kad ši duomenų bazė neturės jokio duomenų kiekio limito, o joje bus kaupiama informacija pradedant privačiais elektroniniais laiškais, mobiliųjų telefonų skambučiais, „Google” paieškos duomenimis, baigiant automobilių nuomos ir net laikymo stovėjimo aikštelėse duomenimis, ataskaitomis apie pirktas elektronines knygas ir t.t.
Tam tikra prasme taip bus praktiškai realizuota “absoliutaus informacijos žinojimo” idėja, kurią pirmą kartą panaudojo George’o W.Busho administracija ir kurią, sulaukęs itin priešiškos visuomenės reakcijos dėl kišimosi į žmogaus privatumą, 2003 m. numarino Kongresas.
“Bet tai kur kas daugiau nei vien duomenų centras”, – prasitaria vienas aukšto rango žvalgybos pareigūnas. Jutoje statoma bazė vykdys ir daug slaptesnę bei svarbesnę užduotį, apie kurią garsiai nekalbama, – tai įvairių kodų dešifravimas, arba, kaip paprastai sakoma, nulaužimas. O tai labai svarbu, nes daugelis centre planuojamų kaupti duomenų, tokių kaip finansinė informacija, vertybinių popierių sandoriai, verslo pasiūlymai, užsienio karinės bei diplomatinės paslaptys, teisiniai dokumentai ir kiti konfidencialūs ryšiai, paprastai būna patikimai užšifruoti.
Pasak kito žvalgybos darbuotojo, NSA jau prieš keletą metų įvyko lūžis dešifruojant net “nesuvokiamo sudėtingumo” kodus, kuriuos naudoja ne vien užsienio šalių vyriausybės, bet ir privatūs kompiuterių naudotojai JAV. “Kiekvienas tapo taikiniu. Kiekvienas, kuris naudojasi komunikacijomis, yra sekimo tikslas”, – teigia šis pareigūnas.

Prisidengiama kova su terorizmu

Toks proveržis atkoduojant net slapčiausią informaciją Amerikoje įvyko neatsitiktinai. Po rugsėjo 11-osios išpuolių, JAV ambasadų atakų Rytų Afrikoje ir kitų teroristinių aktų buvo iškeltas NSA egzistavimo būtinybės klausimas. Juk kam reikalinga saugumo agentūra, nesugebanti pasirūpinti, kad galingiausioje pasaulio valstybėje neįvyktų kraupių iš anksto suplanuotų išpuolių, kurių organizatoriai tarpusavyje bendravo toli gražu ne vien gestų kalba. Tad NSA biudžetas pasipildė milijardais dolerių, skirtų tik dešifravimui tobulinti: nuspręsta, kad jei bus išmokta atkoduoti bet kokio sudėtingumo šifrus, bus galima užkirsti kelią iš esmės visiems teroristų išpuoliams. Ir nors kol kas nežinia, ar šie milijardai pasiteisins ten, kur laukiama pokyčių (juk net ir praturtėjusi NSA neužkirto kelio sprogdinimams Detroite 2009 m. ar išpuoliams “Times” aikštėje 2010 m.), užtat NSA jau dabar yra didžiausia, slapčiausia ir, tikėtina, labiausiai į žmogaus privatumą besikišanti žvalgybos agentūra visame pasaulyje.
Ne veltui jos pavadinimas neretai aiškinamas jau ne žodžiais “Nacionalinė saugumo agentūra”, o “Nekalbėk absoliučiai nieko” (angl. “Never Say Anything”). Juk NSA pristeigė daugybę pasiklausymo stočių ir padalinių, kurių darbas – tikrinti privatų susirašinėjimą elektroniniais laiškais. NSA buvo sukurtas ir pažangiausias šių laikų superkompiuteris, kurio darbas – ieškoti sąsajų ir dešifruoti slapčiausius pranešimus.
Na, o dabar NSA baigia pasistatyti bazę, kurioje visi šie trilijonai žodžių, minčių ir net susišnabždėjimų bus kaupiami ir laikomi. Žinoma, slaptai. Žinoma, be visuomenės pritarimo. Ir, be abejo, be oficialaus atsiklausimo.
Viskas, ką JAV gyventojai išgirdo, buvo saldi Glenno A.Gaffney, Nacionalinės žvalgybos duomenų rinkimo departamento direktoriaus pavaduotojo, beveik visą gyvenimą dirbusio CŽV, kalba. Joje jis tik pasidžiaugė, kad tai bus neprilygstamas duomenų centras, tačiau apie tai, kokie duomenys čia bus laikomi ar juolab kaip jie bus renkami, šis senas žvalgybos vilkas neprasitarė.

Primena tvirtovę

Jutos duomenų centrą gaubia ne vien paslaptys, bet ir nuostabą keliantys saugumo įtvirtinimai, verčiantys abejoti, kad tai iš tiesų bus paprasčiausia duomenų saugykla. Nors žiniasklaida mėgino iškvosti bene visus 10 tūkst. statybose dirbančių darbininkų, visi jie atsako, jog yra pasirašę tokias griežtas konfidencialumo sutartis, kad net menkiausia užuomina apie tai, ką jie stato ir kokiems tikslams, jiems gali baigtis toli gražu ne vien bedarbio pašalpa. “Mums nurodyta neteikti jokios informacijos apie objektą”, – sausai aiškina vienos iš trijų didžiausių Jutos centrą statančių bendrovių “Big-D Construction” vadovas Robas Moore’as.
Jam leista paminėti tik tai, kad vien apsauginė centro tvora, kuri turėtų sulaikyti septynias tonas sveriančią transporto priemonę, judančią 80 km per valandą greičiu, kainavo apie 10 mln. dolerių. O kur dar slaptos kameros, biometrinio identifikavimo sistemos, transporto priemonių patikrinimo mechanizmas, lankytojų kontrolės ir stebėjimo centras.
Na, o viduje viskas dar įspūdingiau. Pastate bus keturios beveik 8 tūkst. kv. m salės, prigrūstos serverių ir kabelių. Pastatas funkcionuos visiškai savarankiškai – čia bus bakai su degalais, o 65 megavatų per parą elektros energijos paklausą patenkins atskira pastotė. Be to, atsarginiai generatoriai elektros ekstremaliu atveju galės pagaminti trims dienoms į priekį. Pastate bus ir vandens saugykla, į kurią per dieną bus pripumpuojama apie 1,7 mln. litrų skysčio. Taip pat veiks ir buitinių nuotekų valymo, ir didžiulė oro kondicionavimo sistema, reikalinga serveriams ventiliuoti.
Skaičiuojama, kad vien tokio monstro išlaikymas per metus atsieis nei daug nei mažai – apie 40 mln. dolerių.

Paraitotos marškinių rankovės ir jokių kaklaraiščių – tokioje neformalioje atmosferoje praėjusį savaitgalį Kalifornijos dykumų fone vyko galingiausių pasaulio valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos – vadovų susitikimas.

Apžvalgininkams intriga kilo dar prieš jam įvykstant, mat ir diskusijų laikas, ir vieta – “Sunnylands” ranča – pasirinkti netradiciškai. Teigiama, kad priimdamas tokį kvietimą Xi Jinpingas žengė svarbų žingsnį keisdamas istoriškai griežtomis diplomatijos taisyklėmis grįstą dvišalių santykių trajektoriją. Juo labiau, kad pagal protokolą dabar buvo eilė Baracko Obamos vizitui – Xi Jinpingas viešėjo JAV 2012-aisiais.
Šios aplinkybės traktuotos kaip geranoriškas abipusis žestas, paliekantis nuošalyje formalumus ir sudarantis sąlygas produktyvumui. Tačiau šypsenos fotografams ar rankų paspaudimai neturėtų pernelyg atitraukti nuo realybės: nepamiršdama politikos užkulisių, konfidencialių vidinių pokalbių privatumą kinų delegacija užsitikrino atsisakydama gyventi rančoje ir įsikurdama šalimais esančiame viešbutyje.
Apibūdinant JAV ir Kinijos santykius spaudoje netrūksta karikatūrų, panašių į tą, kurioje amerikiečius simbolizuojantis erelis ir tradicinis kinų drakonas grumiasi rankų lenkimo varžybose. Tai nenuostabu žinant, kad pakankamai stabiliai auganti Kinija laikoma didžiausiu iššūkiu amerikiečių hegemonijai pasaulyje. Harvardo universiteto akademikas Niallas Fergusonas prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį Kinija, per rekordinį laiką iš šeštos pagal dydį pasaulio ekonomikos virtusi antrąja, pralenks ilgametę lyderę JAV. Tokią galimybę pagrindžia statistinės tendencijos: dar 2004 metais JAV bendrasis vidaus produktas siekė 11,9 trilijono dolerių ir lenkė Kinijos šešiskart, tačiau iki šių metų 374% šoktelėję Kinijos rezultatai leido sumažinti skirtumą iki mažiau nei dviejų kartų: JAV rodiklis pasiekė 16,2, o Kinijos – jau 9 trilijonus dolerių.
Kibernetinio šnipinėjimo grėsmės
Didžiųjų XXI amžiaus pasaulio galybių interesai persipina kone kiekviename žemės kampelyje, todėl dviejų dienų susitikime buvo aptartas platus klausimų spektras: pradedant Šiaurės Korėja ir baigiant klimato kaita. Tačiau bene daugiausiai dėmesio susilaukė aktualūs ir nemažai tarpvalstybinių nesutarimų keliantys kibernetinio saugumo klausimai.
B.Obamos administracija ne kartą tiesiogiai kaltino Kiniją tarptautinių normų nesilaikymu bei kibernetiniu šnipinėjimu, o JAV valdžios struktūroms skirtas konfidencialius tyrimas gegužės mėnesį atskleidė, kad bent dalis įsibrovimo ir informacijos vagysčių atvejų yra tiesiogiai susiję su Kinijos valstybinėmis institucijomis. Kaip teigė B.Obamos administracijoje nacionalinio saugumo klausimais patarinėjęs Thomasas E. Donilonas, susitikimo metu buvo išdėstyti konkretūs faktiniai argumentai apie intelektualinės nuosavybės ir kitų elektroninių duomenų vagystes, o tuo pačiu pridurta, kad tokių atvejų nepažabojimas galėtų lemti tarpvalstybinių santykių blogėjimą.
Tačiau Kinija kaltinimus atmeta bei teigia, kad pati nuolatos atsiduria hakerių, kuriuos kinų spauda kildina iš JAV, taikinyje. Atsakydamas į „Associated Press“ žurnalistės klausimą šia tema Xi Jinpingas atrodė kiek įsitempęs, tačiau pasidžiaugė, kad „abipusiai svarbus klausimas“ bus sprendžiamas tarpvalstybinėje darbo grupėje. Šis pasisakymas, kaip ir visi kiti, buvo gerai pasvertas – siekiant suteikti daugiau laiko atsakymų formuluotei kinų prašymu atsisakyta simultaniško vertimo, vietoje kurio naudotas gerokai daugiau laiko užimantis „garsiai pasakoma – garsiai išverčiama“ modelis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvos IT bendrovės „Penki kontinentai“ specialistai kartu su Lietuvos, Latvijos, Estijos verslo atstovais lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Silicio slėnyje, kuris laikomas JAV informacinių technologijų lopšiu. Čia yra įsikūrusios tokios bendrovės, kaip „Advanced Micro Devices“, „Apple Inc.“, „Cisco Systems“, „eBay“, „Google“, „Hewlett-Packard“ (HP), „Intel“, „GetJar“, „Facebook“ ir daugelis kitų.

Vizito Silicio slėnyje metu „Penkių kontinentų“ specialistai susitiko su „Cisco Systems“, „VMware“, EMC vadovais, aptarė naujausių technologijų rinkos tendencijas, diskutavo apie jos perspektyvas, susipažino su naujausiais produktais.

„Vienas įdomiausių susitikimų buvo su „Cisco Systems“ atstovais, kurie ateitį sieja tik su internetu ir jo galimybėmis paremtais produktais, o šie lengvai gali būti pritaikomi bet kuriame sektoriuje. Pavyzdžiui, nuotoliniai medicinos centrai leis suteikti kvalifikuotą patyrusių specialistų pagalbą net nutolusiose nuo centrų vietovėse, o gydytojas galės realiuoju metu matyti pacientą ir stebėti jo pulsą, temperatūrą, kraujo spaudimą, klausytis kvėpavimo naudodamasis elektroniniu stetoskopu, gauti tyrimų rezultatus. Ekspertų teigimu, internetas bus būtinas įrankis, užtikrinsiantis bet kokių paslaugų mobilumą, personalizaciją ir taip palengvinsiantis daugybės užduočių atlikimą“, – sako „Penkių kontinentų“ Tinklo operacijų skyriaus vadovas Tomas Okmanas.

Kaip prognozuoja pasaulinių kompanijų specialistai, nuotolinės internetu valdomos paslaugos pakeis ir šiandienius IT priežiūros padalinius.

„Įmonėms labiau apsimokės rinktis nuotolinę IT sistemų priežiūrą ir palaikymą, negu išlaikyti didžiulį atskirą padalinį ir jo darbuotojus, skirti lėšų jiems mokyti, nuolat atnaujinti techninę bazę. Pažangiausios kompanijos jau šiandien renkasi užsakomąsias specializuotų kompanijų IT paslaugas arba naudojasi „debesų“ technologijų sprendimais, kurie leidžia darbo vietą ir visą reikalingą informaciją pasiekti iš bet kurios pasaulio vietos ir bet kokio įrenginio“, – sako T. Okmanas.

Pasaulyje pirmaujančios informacinių technologijų infrastruktūros sprendimų kūrėjos EMC atstovai visą dėmesį sutelkė į sparčiai augantį duomenų kiekį ir su tuo susijusius iššūkius – informacijos saugojimą, rezervinį kopijavimą, archyvavimą. Ypač daug vilčių korporacija sieja su RSA saugumo sprendimais, kurių plėtrai skiriamos ženklios investicijos ir resursai.

Saugumą, kaip plėtotiną ir itin aktualią temą, minėjo ir „Cisco Systems“ atstovai, kurie labai aiškiai mato egzistuojančią problematiką ir stiprina savo produktus bei aktyviai dirba šioje srityje su partneriais, tokiais kaip „Lancope“.

„VMware“ atstovai pasidalijo savo įžvalgomis apie debesų kompiuterijos tendencijas ir pristatė karščiausias naujienas. Viena iš tokių – paties gamintojo teikiami debesų technologijų sprendimai. Tai žingsnis, palengvinantis dabartiniams ar būsimiems „VMware“ pagrindu sukurtų privačių „debesų“ turėtojams integraciją su viešais „debesimis“, t. y. kelią į vadinamąjį hibridinį „debesį“.

„Kiekvienas iš gamintojų su savo sprendimais yra kaip atskiras muzikos instrumentas. Jo miela klausytis ir atskirai. Tačiau suderintas orkestras skamba daug įspūdingiau. Kiekvienas klientas turi savų prioritetų ir iššūkių, kurie nuolatos kinta. Todėl siekiame būti naujienų ir aktualijų sūkuryje, kad siūlomi sprendimai leistų klientui mėgautis orkestru ateinančius 3–5 metus,“ – sako UAB IPRO LT vadovas Arūnas Stankevičius. Beje, IPRO LT visai neseniai pripažinta sėkmingiausia ir didžiausia apyvarta pasižyminti „VMware“ partnere Baltijos šalyse.

„Penki kontinentai“ – ilgametė „Cisco Systems“ partnerė, turinti „Premier Partner“ statusą. Nuolatinis dalyvavimas įvairiuose tarptautiniuose renginiuose ir susitikimai su ekspertais iš viso pasaulio, sukaupta daugiau nei 20 metų darbo IT sektoriuje patirtis leidžia pasiūlyti klientams itin kokybiškų ir patrauklių IT sprendimų. Daugybė įmonės paslaugų paremtos pažangiausiais šios pasaulinės kompanijos produktais.

Baracką Obamą perrinkus JAV prezidentu, netyla kalbos apie jo vykdomą užsienio politiką, tiksliau, apie esminius jos pasikeitimus.

Daugiausia dėl finansinės krizės drastiškai mažinami JAV asignavimai gynybos sričiai ir strateginės orientacijos kreipimas į Aziją neišvengiamai atsilieps JAV įtakai pasaulyje. Regionas, kuris, regis, labiausiai pajus šių veiksnių padarinius – Vidurio Rytai.

XXI amžiaus Balkanai

Prieš mėnesį vykęs pirmasis per abi jo kadencijas B.Obamos vizitas į Izraelį ir minimas Irako karo pradžios dešimtmetis pakurstė naujas diskusijas apie JAV užsienio politiką Vidurio Rytų regione. Viena aišku, kad kol kas (bent jau nuo 2003 m.) čia JAV persekioja nesėkmės. Žvelgiant į invazijos aplinkybes iš dabartinės perspektyvos, galima sutikti, kad žygis į Iraką nebuvo pats sėkmingiausias George‘o W.Busho užsienio politikos manevras. Kai kurie netgi mano, kad nuo to ir prasidėjo visos bėdos bei chaosas.
Štai buvęs ilgametis Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Fischeris „Project Syndicate“ teigia, kad būtent neapgalvotas karas Irake sudrebino ir taip visada neramų regioną bei grasina jį paversti XXI amžiaus Balkanais, kuriuose vienintelė įmanoma tvarka yra chaosas. Jo manymu, JAV, nuversdamos autokratinį Saddamo Husseino režimą, padarė meškos paslaugą, nes pašalino iš kelio kliūtį dabartiniam savo priešui – Iranui.
Išties karas Irake galiausiai tapo ne tik daugybės amerikiečių žūties, lydimos milijardinių nuostolių ir prastėjančio JAV įvaizdžio pasaulyje, priežastimi, bet ir sutapo su Irano regioninių ambicijų pakilimu. Neabejotina, kad dabartinė šiitiška Irako valdžia – daug palankesnis kaimynas Irano šiitų hierokratijai (dvasininkų valdžiai) nei nuverstasis sunito S.Husseino režimas.
Vis dėlto negalima tvirtinti, kad invazija į Iraką buvo tas veiksnys, kuris lėmė dabartinį chaosą regione. Ar jam neįvykus būtų kilęs Arabų pavasaris, atsakyti pernelyg sunku, bet aišku viena, kad neapykanta Vakarams, ir ypač amerikiečiams, Vidurio Rytų musulmoniškose šalyse neatsirado kaip naujas reiškinys išsyk po sprendimo pulti Iraką. Nors reikia pripažinti, kad tai padėjo Iranui strateginiu požiūriu, bet Arabų pavasaris kol kas yra daug palankesnis sunitams. O neapykantos JAV šaknys kur kas gilesnės, nei pasipiktinimas beveik vienašališku sprendimu pulti Iraką. Šios neapykantos priežastis – ne tik ilgametė Vakarų parama neseniai žlugusiems autokratiniams režimams, kurie represavo ir ekonomiškai nustekeno savo šalių visuomenes, bet ir fundamentali Rytų bei Vakarų politinės filosofijos priešprieša.
Daugelis apžvalgininkų kritikuoja ir JAV užsienio politiką Arabų pavasario laikotarpiu. Michaelo Hirsho iš „National Journal“ tvirtinimu, į revoliucijų bangą buvo atsakoma dviem elgesio šablonais. Egipte, kuris šioje vietoje buvo ir kol kas lieka centrinė figūra, iš pradžių buvo palaikomas autokratinis Hosnio Mubarako režimas, siekiant išsaugoti tuomet dar gyvavusį status quo. Pastebėjus, kad aplinkybės krypsta šio nenaudai, imta remti sekuliarius jaunimo judėjimus, kurie dažniausiai ir buvo pirminiai revoliucijų judintojai visose Arabų pavasario paveiktose valstybėse. Kai karti tikrovė parodė, jog šie judėjimai turi gana menką palaikymą ir silpną organizacinį potencialą, nesunkiai pereita prie santykių su Musulmonų brolijos atstovais, kurie, pasinaudodami rinkimais, teisėtai įsikraustė į valdžios krėslus.
Retrospektyviai žvelgiant iš JAV interesų pusės, toks aplinkybių klostymasis yra ryškus žingsnis atgal. Autokratinių režimų, tarkime, H.Mubarako Egipte, nesikišimas į JAV interesus regione būdavo perkamas už pinigus, bet meilės taip nenusipirksi. Kaip paaiškėjo, tuo pat metu šių režimų atstovai savo visuomenėse kurstė antivakarietiškas ir antisemitines nuotaikas. Be abejo, JAV per finansinę paramą vis dar išlaiko savo interesų apsaugą regione, bet dabar padėtis kur kas sunkiau valdoma žinant, kad valdžioje sėdi legitimūs islamistiniai režimai. Negeros tendencijos akivaizdžios ir stebint besitęsiantį kruviną chaosą, vykstantį Sirijoje ir grasinantį išsilieti už šios šalies sienų į vidinių religinių grupių priešpriešos išsekintas Libano ir Irako valstybes.
Apibendrinant galima teigti, kad padėtis per pastarąjį dešimtmetį slysta iš JAV kontrolės. Neramus, bet šiek tiek nuspėjamas ir stabilus status quo Vidurio Rytuose tapo chaotiškų skerdynių, besikeičiančių pseudodemokratinių režimų ir atvirai antivakarietiškų nuotaikų mozaika.
Tiesa, dėl to kaltos ne tik JAV klaidos. Didelę kaltės dalį dėl dabartinės padėties galima suversti kolonijinei praeičiai, kuri suardė natūralius arabų politinio sambūvio saitus. Akivaizdu, kad tuomet atmestinai suręstos nacionalinės valstybės jų visuomenėms vis dar tebėra svetimkūnis, kuris įvairių etninių ir religinių grupių musulmoniškame pasaulyje, sąmoningai ir nesąmoningai, yra suvokiamas kaip prievarta primestas iš tų pačių Vakarų.
Pasinaudojant špengleriška terminologija, nacionalinė valstybė arabų pasaulyje yra ne kas kita, kaip pseudomorfozė, kurios ilgainiui gali būti atsikratyta kaip neprigijusio organo ir dėl to atsivertų alternatyvi musulmoniškos valstybės politinė prigimtis. Tai, kad procesas vis labiau įsibėgėja, matome tokiose dirbtinai ir neatsižvelgiant į religinius bei etninius skirtumus sukurtose šalyse, kaip Sirija, Irakas ar Libanas, kurios kaip tik todėl ir yra problemiškiausios regione.
Kaip pabrėžia analitikas Faisalas Al Yafai, arabai, žlugus kalifatui, kaip politiniu ir religiniu požiūriu vienijančiai idėjai, vis dar skendi savo identiteto paieškose. Dar nuo VII a. kalifatas musulmonams vienaip ar kitaip teikė institucinį ir politinį stabilumą, po kurio žlugimo XX a. pradžioje musulmonų pasaulyje vienijančio politinio autoriteto vietoje vis dar išlieka vakuumas, dažnai pasireiškiantis chaosu ir kruvinomis besivaržančių skirtingų islamo idėjų vėliavnešių kovomis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

JAV Senatui ir Kongresui nesugebėjus susitarti dėl išlaidų mažinimo, didžiausioje pasaulio ekonomikoje nuo penktadienio įsijungė automatinis biudžeto mažinimo mechanizmas, kuris gali atsiliepti ne tik JAV, bet ir viso pasaulio ekonomikai.

85 mlrd. dolerių – tokia suma jau nuo kovo pirmosios JAV pradedamas mažinti šiųmetis įvairių sričių finansavimas, siekiant sureguliuoti šalies biudžeto deficitą. Dar daugiau pinigų bus nubraukta kitais ir dar vėlesniais metais, nes bendra suma, kurią teks sutaupyti, siekia 1,2 trln. dolerių per dešimtmetį.
Apie tokią galimą JAV biudžeto “nuskausminimo” operaciją buvo žinoma jau keletą metų – dar 2011 m. JAV Kongresas ir prezidentas Barackas Obama nenoromis apsisprendė, kad šis taupymo mechanizmas automatiškai įsigalios 2013 m. kovo 1 d., nebent iki to laiko būtų rastas gudresnis ir geresnis sprendimas.
Variantų buvo, ir net keletas, bet dėl jų iki pat vasario 28-osios vakaro tarpusavyje niekaip nesusitarė respublikonai ir demokratai, tad lemtingoji kovo pirmoji išaušo tokia, kokios labiausiai ir bijota.
Tiesa, dar nėra galutinio sprendimo, kurios finansavimo eilutės bus labiausiai sutrumpintos, o kurios visai išbrauktos, bet Baltųjų rūmų biudžeto tarnybos kontrolieriaus Danielio Werfelo teigimu, apie 10 proc. finansavimo bus nurėžta nuo gynybos programų ir dar apie 8,5 proc. – nuo visų kitų programų.
Kol kas nežinia ir tai, ar institucijoms bus leista pačioms spręsti, kieno sąskaita jos taupys, ar tai bus nuleista iš viršaus: pirmojo varianto norėtų respublikonai, antrojo – demokratai. Pirmieji aiškina, kad institucijų vadovai geriau nei Baltųjų rūmų biurokratai nutuokia, kur galima pataupyti, o kur – nevalia. Antrieji dievažijasi, kad institucijoms suteikta laisvė jų vadovams atriš rankas rinktis patį paprasčiausią, bet toli gražu ne protingiausią kelią – milijonus pavaldinių bent mėnesiui išsiųsti nemokamų atostogų.
Ekspertai savo ruožtu aiškina, kad rūpintis reikia ne institucijomis ir ne valstybės tarnautojais, o tuo, kaip sumažėjęs finansavimas atsilieps, pavyzdžiui, pramonei, kaip tai paveiks nedarbo rodiklius, galiausiai – ar turės įtakos JAV prekybos santykiams su kitais žemynais.
Šiaip ar taip, taupyti – ir ne juokais – teks visiems, tad baiminamasi, kad JAV prasideda finansiniu požiūriu juodžiausias dešimtmetis, kuris gali nemaloniai paliesti ir kitas valstybes.

Laukia nauja recesija?

“Žmonės, atsakingi už planavimą remiantis netolimos ateities ekonomikos prognozėmis, rengiasi juodžiausiam scenarijui. Daroma prielaida, kad ekonomika tikrai sušlubuos, ir tai netruks įvykti: pablogėjimo laukiama po pusmečio, vėliausiai – metų”, – niūriomis prognozėmis dalijasi vienas Masačusetso universiteto Politinių ir ekonominių tyrimų instituto vadovų Robertas Pollinas, kurio nuomone, JAV yra atsidūrusios prie recesijos krašto.
Sumažėjęs finansavimas, dėl kurio darbo gali netekti nemaža dalis valdininkų, mokytojų, pagaliau – paprastų darbininkų, svarstykles bet kurią minutę gali nesunkiai nusverti į recesijos pusę.
Netgi Federalinis rezervų bankas artimiausius metus JAV nežada jokio ekonomikos pagerėjimo. Prognozuojama, kad įsigaliojęs taupymo režimas šalies BVP gali sumažinti puse procentinio punkto, o nedarbas turėtų svyruoti tarp 7,3–7,7 proc.
Tai girdėti dar liūdniau dėl to, kad JAV ekonomika buvo bepradedanti įsibėgėti. Pavyzdžiui, paskutinę vasario dieną leidinio “Wall Street Journal” paskelbta statistika byloja, kad vasarį ekonomika JAV šiek tiek augo, vartotojų pasitikėjimas didėjo drauge su vartojimo išlaidomis, mažiau nei sausį užfiksuota ir mokėjimų atidėjinių.
“Poveikis ekonomikai – liūdniausia taupymo programos pasekmė. Žinoma, netrukus Baltieji rūmai gali priimti naujus potvarkius, pagal kuriuos daliai sektorių finansavimas išimties tvarka bus atkurtas, bet iki to laiko situacija visose srityse, kurios tiesiogiai priklauso nuo valstybės finansavimo – pradedant ginklų pramone, baigiant benamiais ar pensininkais, nebus džiuginanti”, – apgailestauja R.Pollinas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

B.Obama – ne tik pirmas juodaodis prezidentas, perrinktas dar ir antrajai kadencijai, bet ir pirmas JAV vadovas, nevengiantis kartais beprasmės kovos su vėjo malūnais.

“Jūs negalite auginti ekonomikos iš viršaus į apačią. Šį augimą reikia pradėti nuo vidurinio sluoksnio”, – šie Baracko Obamos žodžiai puikiai iliustruoja ne tik jo įsitikinimus, gerokai besiskiriančius nuo visų ligšiolinių JAV prezidentų, bet ir idealizmą, kurio Baltuosiuose Rūmuose paprastai būna daug mažiau nei pragmatiškumo.
Tačiau vidurinis sluoksnis gali būti ramus – dar ketverius metus jo interesai bus iškelti virš visų kitų, kaip ir turėtų būti vadovaujant kairuoliškų pažiūrų, ir dar idealistiškai nusiteikusiam šalies vadovui.
Kad B.Obamai tinka ir pirmasis, ir antrasis apibūdinimas, nesunku įsitikinti. Štai savo knygoje “Prezidentų temperamentai” visame pasaulyje žinomas psichologas ir knygų autorius Davidas Westas Keirsey išnagrinėjo 40 JAV prezidentų temperamento tipų ir padarė stebinantį atradimą: per 220 metų rinkimų istoriją į prezidento postą nebuvo patekęs nė vienas idealistu vadintinas prezidentas – nepaisant to, kad idealistai sudaro ne mažiau kaip 10 proc. Amerikos gyventojų.
Būtent tokį – idealisto asmenybės tipą dabartiniam JAV prezidentui priskiria ne tik šis, bet ir kiti psichologai, pabrėždami, kad tokio būdo ir pažiūrų žmonės ne veltui iki šiol aplenkdavo Baltuosius rūmus. Tačiau B.Obamai pavyko ne tik laimėti prezidento rinkimus prieš ketverius metus, bet ir pasilikti čia dar vienai kadencijai, ir dabar liko jau mažiau nei pora savaičių iki antrosios jo inauguracijos Vašingtone.

Prie fiskalinio skardžio krašto

Vis dėlto dar iki iškilmingo inauguracijos renginio Amerikoje jau verda aistros, mat idealistas B.Obama per pirmąją kadenciją sugebėjo “pramušti” tokių naujovių, kurios vadovaujant kiekvienam ankstesniam prezidentui būtų buvusios sunkiai suvokiamos ir kurios, nors išties džiugina milijonus paprastų amerikiečių, kelia nemažai galvos skausmo ekonomistams.
Šiuo metu kaip tik vyksta karštos derybos tarp B.Obamos vadovaujamos JAV administracijos ir respublikonų opozicijos: ginčijamasi dėl to, kaip išvengti vadinamojo fiskalinio skardžio, kuris gresia dėl to, kad šiemet automatiškai atšaukiamos mokesčių lengvatos, kurias įvedė buvęs JAV prezidentas George’as W.Bushas, ir vėl įsigalioja 2001 m. mokesčiai.
Pastaruoju metu ginčas vyksta daugiausia dėl dviejų skaičių: prezidentas siūlo atšaukti lengvatas amerikiečiams, uždirbantiems per 400 tūkst. dolerių per metus, jo oponentai – vien tik tiems, kurių metinės pajamos viršija milijoną dolerių.
Ekspertų vertinimu, „fiskalinis skardis“ JAV gali kainuoti iki 600 mlrd. dolerių ir sukelti naują ekonomikos recesiją. Šis klausimas Amerikoje dabar yra bene pats svarbiausias ir toks bus visus šiuos metus. Ir nors B.Obama puikiai supranta galimas savo ketinimų toliau remti vidurinį sluoksnį pasekmes visai šalies ekonomikai, kitaip elgtis jis tiesiog negali. Vėlgi – ne tik todėl, kad yra demokratas, bet ir dėl to, kad nuo mažumės kovojo už vargingiau gyvenančiųjų interesus. Kaip sako analitikai, dėl to, kad ir pats yra kilęs iš šeimos, kurios nepavadinsi visuomenės grietinėle.

Būtų idealus savanoris

Kad suprastume, kuo B.Obamą taip žavi vidurinis sluoksnis, kad dėl jo jis pasiryžęs iš esmės keisti Amerikos papročius, nuostatas ir net mokesčius, būtina pažvelgti į paties prezidento gyvenimo istoriją.
Priminsime, kad būsimasis prezidentas B.Obama gimė Havajų sostinėje Honolulu tėvo imigranto iš Kenijos ir motinos iš Kanzaso šeimoje. Jau tai galėtų būti pakankama priežastis suvokti, kodėl Amerikos vadovas labiausiai palaiko tuos, kurių gyvenimas nėra rožėmis klotas. Tačiau be to, kad jis augo dviejų rasių šeimoje, dar didesnę įtaką B.Obamos asmenybei padarė jo seneliai: senelis sugebėjo tapti gerbiamu karininku, o močiutė nuo baseino prižiūrėtojos pakilo iki vietinio banko viceprezidentės pareigų.
Tad ir B.Obama ne kartą yra sakęs, kad stebuklais jis tikrai tiki ir jų išsipildymo pavyzdžių ne kartą regėjo savo paties šeimoje. Matyt, jis turėjo omenyje ir patį save. Po mokyklos B.Obama, gavęs stipendiją ir studijų paskolą, persikėlė į Čikagą. Čia jis ne tik mokėsi, bet ir ėmėsi socialinės veiklos – dirbo organizacijoje, siekiančioje padėti bendruomenei, nukentėjusiai dėl vietos plieno įrenginių gamyklų uždarymo.
Vėliau jis sakys, kad visuomet siekė padėti labiausiai nukentėjusiems, ir, reikia pripažinti, nemeluos. Juk jam pavyko įstoti į Harvardo teisės mokyklą, ir baigęs tokias studijas jis be vargo galėjo rinktis bet kokią teisininko karjerą, vis dėlto pirmiausia nutarė dirbti pilietinių teisių advokatu. Vėliau, kad ir kuo buvo, visuomet siekė naudos vidurinio sluoksnio atstovams, tad kai kurie ekspertai juokaudami sako, kad B.Obama būtų idealus savanoris.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

B.Obama – tikras fenomenas: jis tapo pirmuoju juodaodžiu prezidentu, pirmuoju juodaodžiu, perrinktu antrajai kadencijai, ir pirmuoju prezidentu, per septynis dešimtmečius likusių antrai kadencijai tuomet, kai nedarbas Amerikoje viršija 7,4 proc.

Baracko Obamos perrinkimas, nors ir “per plauką”, daug kam yra nemenkas siurprizas. Nors jis buvo kritikuojamas dėl daugelio savo sumanymų, nors ėmėsi gana keistų ir su liberaliomis Amerikos idėjomis nesuderinamų reformų, pagaliau, nors nesugebėjo iki galo įveikti finansų krizės, jis pelnė rinkėjų simpatijas ir vadovaus galingiausiai pasaulio valstybei dar ketverius metus.
Ekspertai atmeta galimybę, kad amerikiečiai tiesiog rinkosi mažesnę blogybę iš dviejų: M.Romney pasirinkimas neatrodė toks jau grėsmingas netgi daugeliui demokratų. Nepasakysi ir to, kad B.Obama siejamas su kokia nors nauja viltimi – juk amerikiečiai jau puikiai žino, ko iš jo galima laukti, o ko tikėtis neverta.
Užtat daug kam atrodo, kad amerikiečiai už B.Obamą balsavo avansu – patikėjo, kad jis padarys daugiau, nei nuveikė pirmosios kadencijos metu, ir pasielgė panašiai kaip Nobelio komisija, 2009-aisiais avansu apdovanojusi B.Obamą premija už taiką.
Tačiau ne mažiau svarbi B.Obamos pergalės priežastis – ne vien jo nuveikti ar gražūs pažadai, bet ir jo asmenybės žavesys. Žavesys, kuriam, neatsispyrė 60,5 mln. JAV rinkėjų, atidavusių balsą ne už Mitą Romney, o būtent už Baracką Obamą.

“B.Obama – gryniausias ekstravertas, linkęs konsultuotis su patarėjais. Jis tikrai nėra iš tų, kurie laikosi įsikibę savo nuomonės vien tam, kad neapsikvailintų”, – antrai kadencijai perrinktą prezidentą apibūdina psichologas Michaelis Melcheris, pastebintis, kad būdamas JAV prezidentu, B.Obama leidžia sau nemažai lankstumo – jei tik pastebi, kad vienas ar kitas jo sprendimas nebuvo visiškai teisingas, jis nesunkiai jį koreguoja, o tai – viena pačių svarbiausių šalies lyderio, už kurį balsuojama antrą kartą, savybių.
Tokį B.Obamos bruožą pastebi ir jo biografas Davidas Marannis – knygoje apie prezidentą jis rašo, kad šis žmogus pasižymi tiesiog unikaliu talentu prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos ir tokio lankstumo jam galėtų pavydėti daugelis pasaulio vadovų.
Kita vertus, jis nėra “minkštas”. Priešingai nei ankstesnis prezidentas, B.Obama yra ir labai organizuotas, griežtai laikosi darbotvarkės. Pavyzdžiui, B.Obama niekada nevėluoja į jokius susitikimus, o jo diena yra itin preciziškai sustyguota – to nepasakysi apie daugelį pasaulio lyderių, kurie neretai teisinasi vėluojančiais skrydžiais, užsitęsusiais susitikimais ar neplanuotai iškilusiomis problemomis. Pasak M.Melcherio, būtent šia savybe pasižymėjo kone visi kada nors antrajai kadencijai perrinkti Amerikos vadovai. “Amerikiečiai mėgsta punktualumą. Bent jau kituose”, – tikina specialistas.
Galiausiai, B.Obamos psichologinį portretą, padėjusį jam dar kartą laimėti rinkimus, galima užbaigti jo iškalbos dovana. Jos dėka B.Obama sugeba sužavėti, įkvėpti, sugraudinti, pakylėti minias. Amerikoje, priešingai nei Europoje, prastas oratorius ko gero niekada nebūtų išrinktas, nes amerikiečiams dar nuo Martino Lutherio Kingo laikų patinka žodžio kišenėje neieškantys iškalbos meistrai.
Pridėjus tai, kad B.Obama yra tikras inteligencijos pavyzdys, idealus vyras ir tėvas, o savo intelektu žavi net už respublikonus balsavusius amerikiečius, jame sutelpa visos svarbiausios savybės, be kurių antrajai kadencijai išrinktam sunkiu Amerikai laikotarpiu gali nė nesitikėti.
Tačiau ko, atsižvelgiant ne vien į praėjusios kadencijos praktiką, bet ir į šias asmenines savybes , iš B.Obamos galima tikėtis jam tarsi avansu patikėtos antrosios kadencijos metu – juk amerikiečiai vis dėlto nebalsavo vien dėl to, kad B.Obamai pajuto daugiau asmeninių simpatijų nei jo konkurentui.

Užsienio politikoje priešų neieškos

Užsienio politika – ta sritis, kurioje labiausiai atsispindi B.Obamos lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti. Beveik neklystant galima spėti, kad B.Obama ir antrosios kadencijos metu Amerikai veikiausiai “neuždirbs” naujų priešų. Netgi priešingai – tarptautinėje erdvėje jis mėgins derinti skirtingas pozicijas ir gludins santykius. Netgi su Rusija ar Iranu.
Juk vos laimėjusį B.Obamą praėjusią savaitę vienas pirmųjų pasveikino Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir pakartojo, kad prezidentui tebegalioja kvietimas pasisvečiuoti Rusijoje. O JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas trečiadienį pareiškė, kad antrajai kadencijai išrinktas JAV prezidentas to netgi labai norėtų. “B.Obama ypač norėtų apsilankyti Sankt Peterburge, nes šiame mieste dar nėra buvęs”, – pareiškė ambasadorius.
Kad Rusija B.Obamai neatrodo priešas numeris vienas (taip yra sakęs jo konkurentas rinkiminėje kovoje Mitas Romney), byloja ir daugiau užuominų. Pavyzdžiui, dar prieš keletą metų žurnalistai nugirdo privatų B.Obamos pokalbį su Rusijos prezidento pareigas tuo metu ėjusiu D.Medvedevu, kuriame B.Obama prasitarė, kad po rinkimų jis galėsiąs laikytis lankstesnės pozicijos priešraketinės gynybos Europoje klausimu. Tiesa, tai greičiausiai buvo tik žodžiai, bet ir jie yra gana iškalbingi: galbūt santykiai su Rusija nėra taip jau akivaizdžiai “perkraunami” ir Maskvai tikrai nenuolaidžiaujama, tačiau B.Obama laikosi kur kas diplomatiškesnės pozicijos, nei galėtume tikėtis iš respublikonų kandidato.
Diplomatija, o ne jėga greičiausiai dominuos ir Artimuosiuose Rytuose.
B.Obama yra ne kartą pažymėjęs, jog yra laiko ne jėga, o diplomatinėmis priemonėmis ir sankcijomis paveikti Iraną. O štai su atakuoti šią valstybę nusiteikusiu Izraeliu B.Obamos santykiai jau seniai yra gana įtempti. Per paskutinį susitikimą kovą Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu netgi perspėjo, kad Izraelis privaląs likti “savo likimo šeimininku”, tvirtai gindamas savo tiesę vienašališkai smogti Iranui ir nepaisyti B.Obamos trypčiojimo vietoje.
Diplomatija, o ne agresyvi pozicija greičiausiai bus ir kertinis JAV bei Kinijos santykių akmuo. Paskutinių televizijoje vykusių debatų metu B.Obama pareiškė, kad nors Kinija tarptautinėje bendrijoje yra varžovas, tačiau kartu tai ir partneris, jei tik laikosi taisyklių.
B.Obama ne kartą yra pabrėžęs ir tai, kad Vašingtonas nebando stabdyti Kinijos augimo, o tik siekia, kad prekyba tarp šių dviejų milžinių turi būti “labiau subalansuota”.
“Nesiekiame primesti jokios valdžios sistemos jokiai kitai šaliai, taip pat netikime, kad pagrindai, kurių laikomės, yra unikalūs, būdingi tik mūsų šaliai”, – vizito Kinijoje metu yra sakęs B.Obama, ir šiuos jo žodžius galima taikyti kalbant apie santykius su, ko gero, bet kuria pasaulio valstybe.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

JAV prezidento rinkimų išvakarėse neapsisprendusių rinkėjų – kas dešimtas, o kandidatai neriasi iš kailio, kad kaip nors palenktų juos į savo pusę. Tad ploninami liežuviai, gryninamos pozicijos ir akylai stebimi apklausų rezultatai.

Nuo 1789-ųjų balandžio, kai pirmuoju JAV prezidentu tapo George’as Washingtonas, Amerikoje vyko 56-eri prezidento rinkimai. Po jų prezidento krėsle spėjo pasėdėti iš viso 43 amerikiečiai: 11 prezidentų buvo bent sykį perrinkti antrai kadencijai, keli – netgi trečiai, o štai Franklinas D.Rooseveltas prezidentavo rekordiškai ilgai, net keturias kadencijas iš eilės.
Ypač dažnai prezidentai perrenkami pastaruosius kelis dešimtmečius. Nuo Ronaldo Reagano, buvusio prezidentu dvi kadencijas, prezidentavimo pradžios 1981-aisiais iki rinkimų 2008-aisiais, kuriuos laimėjo Barackas Obama, vieninteliam George’ui H.W.Bushui prezidento postas buvo patikėtas vieną sykį. Vėliau perrinkimo triumfą išgyveno ir Bilas Clintonas, ir George’as W.Bushas. Dabar savo jėgas išmėgins ir dabartinis prezidentas demokratas B.Obama. Jo šansai būti perrinktam JAV lažybų bendrovių vertinami 55 proc. Naujausios rinkėjų apklausos jam irgi palankios: šiandien už B.Obamą balsuotų 49 proc. amerikiečių – keliais procentais daugiau nei už respublikoną Mittą Romney.
Tačiau apie 8–10 proc. JAV rinkėjų tebėra neapsisprendę ir, matyt, laukia paskutinės minutės. Jų balsai rinkimų rezultatus gali pakreipti tiek B.Obamos, tiek jo konkurento respublikono M.Romney naudai.
Na, o paskutinėmis savaitėmis iki rinkimų abu kandidatai neriasi iš kailio, kad nuomonės nepakeistų jau apsisprendusieji ir kad pagaliau apsispręstų besiblaškantieji.
B.Obama ir M.Romney sulaukė nemažai kritikos, kad kai kuriais klausimais sunku įžvelgti jų nuomonių skirtumus. Tad dabar jie kaip įmanydami ryškina skirtumus, kuriuos rinkėjai tiesiog gaudo kandidatams viešai kalbant, rašant ir ginčijantis.

Socialistas prieš konservatorių

Šiaip jau B.Obamos ir M.Romney pozicijos skiriasi daugeliu gyvenimo klausimų, ypač kai atsiranda proga pademonstruoti savo pažiūras: B.Obama yra neabejotinas socialistas, o M.Romney atstovauja dešiniosioms idėjoms. O jei pozicijos vienu ar kitu klausimu supanašėja, tai tiek B.Obama, tiek M.Romney ryžtasi netgi dirbtinai “pakeisti” nuomonę, kad tik kalbėtų priešingai nei konkurentas. Pavyzdžiui, M.Romney pakeitė nuomonę dėl teisės į abortą – anksčiau jis neprieštaravo, kad abortai Amerikoje būtų teisėti. Bet dabar griežtai kritikuoja tokią moterų teisę ginantį B.Obamą.
B.Obama savo ruožtu pareiškė anksčiau negirdėtą pasiūlymą netgi kontraceptikus moterims, dalyvaujančioms sveikatos apsaugos sistemoje, dalyti nemokamai. M.Romney stoja piestu: jį siutina ne tik B.Obamos liberalumas, bet ir sveikatos apsaugos sistema, kuri pastaruoju metu sveikatos priežiūrą garantuoja visiems apdraustiesiems. O kadangi draudimas privalomas, tai medikų paslaugos už valstybės lėšas teikiamos iš esmės visiems amerikiečiams.
“Tai socializmas, o ne liberali Amerika”, – rėžia M.Romney, kuris taip piktinasi viskuo, kas kvepia socializmu, kad ne tik žada nutraukti dabar galiojančią valstybės paramą dirbtinio apvaisinimo programoms, bet ir apskritai rengiasi užbaigti neilgai galiojusią visuotinio sveikatos draudimo erą. O kad neišsigąstų socialiai jautrios visuomenės grupės, M.Romney, jei taptų prezidentu, pasižada teikti nemokamas medicinos paslaugas iki tol draudimo įmokas mokėjusiems, bet darbo netekusiems ar darbingumą dėl ligos praradusiems asmenims. Be to, jis žada inicijuoti naujas lėšų sveikatos priežiūrai kaupimo programas, kuriomis gyventojai galėtų naudotis savanoriškai.
Kalbėdamas apie socialinę apsaugą, M.Romney neprieštarautų, kad į pensiją išėję amerikiečiai jam atėjus į valdžią pasiliktų namie. Tačiau dirbantiesiems pensinį amžių jis žada vėlinti metais ar dvejais, taip prisidėdamas prie šalies ekonomikos augimo.
Beje, kalbėdami apie mokesčius B.Obama ir M.Romney nesutaria dar labiau, nei gvildendami socialinės apsaugos klausimus. Štai dabartinis JAV prezidentas negailestingas turtingiesiems: jiems jis žada, kad mokesčiai sudarys ne mažiau kaip 30 proc. visų jų pajamų. Be to, turtingiesiems B.Obama žada didinti turto mokesčius. O štai uždirbantiems mažiau nei 200 tūkst. dolerių per metus amerikiečiams jis paliktų galioti dabar taikomas mokesčių lengvatas.
M.Romney, priešingai nei B.Obama, turtuolių skriausti nežada. Jis kaip tik palaiko nuo G.W.Busho laikų galiojančią vienodų mokesčių politiką, o kai kuriuos mokesčius turtingiesiems netgi žada gerokai sumažinti. Kad negąsdintų rinkėjų, jis žada atsižvelgti į mažiau uždirbančių amerikiečių interesus ir panaikinti jiems turto mokestį.
Itin maloniai M.Romney pažadai skamba verslininkams – jiems respublikonas žada nuo 35 iki 28 proc. mažinti pelno mokestį. Tiesa, jis taip ir neatskleidžia, kaip kompensuos dėl to prarandamus mokesčius ir kurių sričių finansavimas bus mažinamas. Jis tik yra paskelbęs, kad mažintų visų sričių, nesusijusių su gynyba, finansavimą. Užtat karinių išlaidų ir apskritai militariniais klausimais M.Romney laikosi absoliučiai priešingos nuomonės nei B.Obama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šį rudenį kadenciją baigia trejus metus Lietuvoje dirbusi JAV ambasadorė Anne E.Dersey.

Lietuvą ji pamatė pačios ekonominės krizės įkarštyje, stebėjo, kaip kinta Lietuvos vaidmuo tarptautinėje erdvėje, keičiantis šalies prezidentams, be to, būdama Lietuvoje tapo svarbių geopolitinių įvykių, kuriuose aktyviai dalyvavo JAV, liudininke.
Savo pastebėjimais, vertinimais ir pastarųjų trejų metų patirtimi A.E.Dersey dalijasi su “Veido” skaitytojais.

VEIDAS: Prieš trejus metus atvykote į Lietuvą, žinodama apie ją tik tai, kas rašoma vadovėliuose. Kaip pasikeitė jūsų požiūris į mūsų šalį?
A.E.D.: Atvykdama tikrai žinojau tik bendrus dalykus apie Lietuvos istoriją ir geopolitinę situaciją. Tačiau požiūris gerokai prasiplėtė gavus galimybę pasikalbėti su šalies gyventojais – žmonėmis, kurie gali papasakoti apie situaciją iš vidaus, kurie prisimena skausmingą sovietų okupacijos patirtį. Galiu pasakyti, kad ėmiau daug geriau suprasti Lietuvos interesus, santykius su kaimynėmis. O apie lietuvius galiu pasakyti, kad ne veltui jie vadinami pernelyg kukliais ir savikritiškais. Tikrai turite priežasčių didžiuotis tuo, ko esate pasiekę. Vien per pastaruosius 20 metų šalies pažanga yra stulbinama. (…)
VEIDAS: Diplomatinių JAV ir Lietuvos santykių evoliucija abejonių nekelia. Tačiau kodėl gana silpni išlieka pragmatiniai ryšiai – Lietuva ir JAV neplėtoja itin aktyvios prekybos, tarp investuotojų Lietuvoje retai pasitaiko JAV bendrovių.
A.E.D.: Sakyčiau, kaip tik priešingai. Tiesa, galbūt keičiasi tai, kad anksčiau Lietuva žiūrėjo į JAV kaip į šalį, iš kurios galima kažko tikėtis, o dabar mes esame lygiaverčiai partneriai. Visų pirma Lietuva ir JAV labai glaudžiai bendradarbiauja saugumo srityje. Užtenka prisiminti vien Lietuvos vaidmenį Afganistane. Be to, nenuvertinkite ir ekonominių ryšių. Viena vertus, Lietuva yra ES narė, o ES yra pati svarbiausia JAV partnerė.
Be to, plėtojami ir dvišaliai ekonominiai santykiai. Pavyzdžiui, pernai JAV komercijos departamentas Lietuvoje pirmą sykį istorijoje organizavo JAV prekybos misiją, o tai precedento neturintis įvykis, nes paprastai tokios misijos rengiamos didelėse rinkose. Vis dėlto Komercijos departamentas tiki, kad Lietuva yra strategiškai labai geroje vietoje, nes iš čia lengvai pasiekiamos ir Rytų rinkos, ir kitos ES šalys. Be to, amerikiečius vilioja tai, kad Lietuvoje sparčiai vystoma infrastruktūra, o Klaipėdos uostas jau naudojamas distribucijos projektams Šiaurės šalių kryptimi plėtoti, kroviniams į bei iš Afganistano gabenti.
Beje, prekybos misija buvo tik pirmas žingsnis. Dabar laukia atvirkštinis procesas – rugsėjį Lietuvos bendrovės vyks į JAV dalyvauti Lietuvos ekonomikos forume Čikagoje. Po to, tikiuosi, bus surengta antroji JAV prekybos misija Lietuvoje ir reikalai pajudės dar sparčiau. Žinoma, ekonominė padėtis sudėtinga visoje Europoje, bet manau, kad ekonominiai santykiai tik stiprės.
VEIDAS: Kaip vertinate ES ekonomikos perspektyvas, turint omenyje, kad čia pasirinkta priešinga strategija nei JAV – ne įjungti pinigų spausdinimo mašiną, o kaip tik taupyti?
A.E.D.: Kadangi atstovauju JAV, žinoma, pasakysiu, kad ekonomiką stimuliuoti būtina. Apie tai mes labai daug diskutavome su Europa. Ekonomikos krizė atskleidė silpnąsias globalios ekonomikos vietas, įskaitant priežiūros mechanizmus ir finansinių institucijų kapitalizaciją. Gera žinia, kad sprendžiant šias problemas JAV ėmėsi iniciatyvos ir ieškojo būdų, kaip šias pasaulinės ekonomikos silpnybes paversti galimybėmis. Atrodo, rastas tam tikras pasaulinis sutarimas, kaip toliau vystysis ekonomika. Pavyzdžiui, JAV įsteigtas Finansinio stabilumo forumas išanalizavo padėtį ir perdavė informaciją G-20 valstybėms, o šios suformulavo tam tikrus bendrus visoms valstybėms standartus. Dabar jais daugiau ar mažiau paremta visų valstybių strategija: JAV ėmėsi griežtesnio reguliavimo, ES kalba apie bendrą bankinę sistemą ir glaudesnę monetarinę sąjungą. O juk stipri Europos Sąjungos ekonomika yra naudinga ir JAV. (…)
VEIDAS: Jei kalbame apie vertybes, norisi paklausti, ar nuoširdžiai tikite, kad Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ar kituose regionuose įmanoma įskiepyti vadinamąsias vakarietiškas vertybes ir kad demokratija čia turi ateitį?
A.E.D.: Perėjimas į demokratiškesnį režimą niekuomet nebūna paprastas, bet JAV tikslas – kad tokie procesai vyktų, ir vyktų taikiai. Juk visos demokratinės šalys yra stabilesnės, taikesnės, o žmogaus teisių padėtis jose geresnė. Manau, kad demokratijos plėtra – geriausias užkardas kariniams konfliktams. Demokratiniai pokyčiai reikalingi ir būtini visuose pasaulio regionuose.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” Nr. 35, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-35-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

JAV teisės daktarė, advokatė, Ilinojaus valstijos prokurorė, o nuo 2006-ųjų – ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė Regina Narušienė į Lietuvą geba pažvelgti ir iš šalies, ir iš vidaus: pusę laiko ji praleidžia Lietuvoje, pusę – bendraudama su emigrantais iš Lietuvos, išsibarsčiusiais po visą pasaulį.

Tačiau R.Narušienė neabejoja, kad atstumai ir laikas nereiškia nieko, – vienybė yra lietuvio kraujyje. Tik šią akimirką esame tai primiršę, o kaip tik dėl to ir stringa tiek politinis, tiek visuomeninis šalies gyvenimas.

VEIDAS: Kokias spragas, žvelgiant iš šalies, Lietuvai reikėtų užkamšyti pirmiausia?
R.N.: Kaip advokatei, man atrodo, kad viena svarbiausių problemų Lietuvoje yra teisingumas. Konstitucija buvo priimta prieš 20 metų, bet ar spalio 25 dieną minėdami šį jubiliejų galėsime tvirtai pasakyti, kad mes ja visuomet vadovaujamės?
Manau, kad teisingumo sistemoje vis dar egzistuoja sovietinis palikimas, teisėjai dažnai priima politinius sprendimus. Pavyzdys – byla dėl mergaitės grąžinimo motinai. Mane, kaip teisininkę, labiausiai stebina keli dalykai: vienas – kad mergaitė neturėjo savo advokato, kad jai atstovavo tarnyba, kuri iš esmės atstovauja visiems Lietuvos vaikams. Juk akivaizdu, kad jei žmogus yra per silpnas, per senas ar per jaunas pats atstovauti savo interesams, jam skiriamas advokatas.
Kitas dalykas – ekspertų neprofesionalumas. Juk pateikdami informaciją teismui jie su mergaite net nesikalbėjo. Jie vadovavosi tik tuo, ką nugirdo ar sužinojo iš kitų. Demokratinėje, teisinėje visuomenėje tai būtų nesuprantama, o Lietuvoje priimama kaip normalus dalykas.
Tokių demokratinėms valstybėms nebūdingų požymių matau ne tik teisingumo sistemoje, bet ir politikoje.
VEIDAS: Palyginkite Lietuvos ir Amerikos politinių partijų elgesį.
R.N.: Lietuvoje labai neaiškūs ir migloti politinių partijų principai. Amerikoje viskas paprasta ir aišku: vienoje pusėje – demokratai, palaikantys socializmą, kai pačiam niekuo nereikia rūpintis, nes valdžia pasirūpins visais tautos poreikiais, kitoje – respublikonai, pabrėžiantys, kad kiekvienas yra atsakingas už save ir tik paties sprendimai gali pakeisti gyvenimą. O Lietuvoje vis dar gajus sovietinis palikimas: žmonės lūkuriuoja, kad valdžia ir nuspręstų už juos, ko jiems reikia, ir viską už juos padarytų. Bet visai pamirštama, kad svarbiausi sprendimai turi būti priimti tautos, pačių žmonių.
Čia kyla svarbiausias klausimas – ar toji tauta žino pakankamai, kad galėtų imtis sprendimų. Tai mano kritika Lietuvos žurnalistams, kurie turėtų dažniau užsiimti tyrimais, analizuoti, gilintis ir siekti ne perpasakoti, o išsiaiškinti tiesą.
Dėl nežinojimo žmonės ir per rinkimus balsuoja ne dėl to, kad supranta, kas vyksta ir ką bei kaip jie nori keisti, o iš paprasčiausio, neargumentuoto pasipiktinimo esama valdžia. Tad jie balsuoja už kitus, apie kuriuos ir vėlgi nieko nenusimano.
Pavyzdžiui, aš negalėjau patikėti, kad lietuviai balsuotų už Viktorą Uspaskichą. Kažkodėl Lietuvos piliečiai, kurie išvažiuoja iš šalies, yra nubaudžiami atimant iš jų Lietuvos pilietybę, jei jiems dėl darbo ar kitų priežasčių prireikia kitos šalies pilietybės. O šitas žmogus, kuris lyg ir nusikalsta, paskui bėga į Maskvą, kad jį ten apsaugotų, ir paskui ramiausiai grįžta, dabar yra Europos Parlamente. Man tai nesuvokiama.
VEIDAS: Ką rodo tokie nepaaiškinami balsavimo rezultatai?
R.N.: Nusivylimą ir susiskaldymą. Žmonės turi teisę balsuoti, bet nebalsuoja. Ir kai kažkas pradeda kalbėti apie kokį nors referendumą, galiu pasakyti: joks referendumas neįvyks, kol tauta nesukils. Tiesa, šiokį tokį sukilimą jau galima matyti, bet jis dar susiskaldęs.
Mes, lietuviai, labai dideli individualistai ir kartais pamirštame, kad tik vieningumas yra mūsų stiprybė ir tik jame slypi visos galimybės.
VEIDAS: O kaip sustiprinti tą vieningumo jausmą?
R.N.: Lietuva – keistas kraštas. Kai šaliai kyla pavojus, tada atsiranda ir vieningumo jausmas, kaip buvo 1989–1990 m. Bet kol nėra labai blogai, tvyro didžiulis susiskaldymas ir vien savo interesų paisymas. O juk kai kada būtina pasiaukoti, atiduoti tautai savo išsilavinimą, gabumus, laiką. Visuomeninis darbas, kuris Lietuvoje dar nėra pakankamai vertinamas, galėtų tapti tuo vienijančiu elementu, iškelti gerąsias žmogaus savybes.
Žinoma, aš žiūriu iš Amerikos pozicijų. Pas mus pasiaukojimo ir rūpinimosi kitu, šalia esančiu buvo visuomet. Jei vienas kaimynas tavo gatvėje ar name yra senas ir negali savimi pasirūpinti, tai kiti net nesitarę ir neprašomi nuneš jam maisto, padės. Visi jaučia atsakomybę vienas kitam, o tai yra tikroji laisvė ir tikroji demokratinė visuomenė.
VEIDAS: O kaip įvertintumėte demokratinės visuomenės pažangą Lietuvoje?
R.N.: Svarbu atsiminti, kad laisvės kaina – tai amžinas “dabojimas”. Negali pasakyti, kad esi demokratas, ir manyti, jog daugiau daryti nieko nereikia. Jei taip mąstysime, demokratija žlugs. Ją reikia saugoti, prižiūrėti, puoselėti. Tai niekada nesibaigiantis procesas. Lietuvoje tai dažnai pamirštama.
Svarbu, kad demokratinės vertybės būtų skiepijamos Lietuvos mokyklose, universitetuose. Bet kol kas kai kurie profesoriai dar yra sovietinio mąstymo, nors ir daugėja žmonių, galvojančių kitaip.
Taigi Lietuvoje be galo daug potencialo – daug žmonių yra labai gerai išsilavinę, gabūs, bet ne taip greitai viskas gali pasikeisti. Ir tai ne kritika, tai labiau nekantrumas, nusivylimas, kad viskas vyksta ne taip greitai, kaip man norėtųsi.
VEIDAS: Ar tokią pačią nuomonę apie per lėtai į priekį žingsniuojančią Lietuvą į kitas šalis atsiveža ir emigrantai?
R.N.: Labiausiai jaučiu naujųjų emigrantų nusivylimą. Jie jaučiasi taip, lyg Lietuvoje negalėjo savęs išreikšti, atskleisti savo gabumų, potencialo.
Beje, įdomu, kad emigrantai, kurie Lietuvoje nebuvo patriotai, išvažiavę tokiais tampa. Ir dėl to kai kurie jau pradeda grįžti, ir jų grįš dar daugiau.
Štai Amerikoje kai kurie lietuviai pasakoja, kad niekada anksčiau nešvęsdavo Vasario 16-osios ar kitų valstybinių švenčių kaip nors kitaip, nei iškeldami vėliavą, o Amerikoje švenčia iš visos širdies.
Kitaip tariant, ne viskas keičiasi taip greitai – net ir patriotu nebūtinai gali tapti per vieną dieną. Bet kad Lietuva gali labai daug, nė kiek neabejoju ir matau daug pavyzdžių, kai ji sugebėjo susitvarkyti net geriau nei kitos valstybės.
VEIDAS: Na, ir už ką pagirtumėte Lietuvą?
R.N.: Viena sričių – finansai. Mes nesame Graikija, nesame Italija. Girdžiu daug kritikos: Kubilius kažkam sumažino, kažką atėmė. Bet užtat mes nebankrutavome, ir dabar Lietuva labai gražiai vystosi ekonominiu požiūriu. Tikiu, jog žmonės, nors ir nebuvo patenkinti taupymu per sunkmetį, vis tiek suprato, kad tai neišvengiama. Nes lietuviai – ne graikai, kurie nori tik savo išmokų ir atostogų, ir tegul tai kažkas kitas finansuoja. O už tai, kad lietuviai tokie nėra, jiems juntama pagarba visame pasaulyje – ir Amerikoje, ir Europoje.
VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos vaidmenį, padėtį ir galimybes Europoje?
R.N.: Jaučiu nerimą dėl stiprėjančios Europos Sąjungos, nes nenorėčiau, kad Lietuva prarastų savo suverenitetą. Juk laikui bėgant Vokietija nustos visus finansuoti ir ims pateikti savo reikalavimų. O mums duoti būtų labai sunku. Tiesiog nenoriu, kad iš vienos sąjungos šoktume į kitą, lyg nemokėtume patys savęs valdyti. Gal mums ir trūksta lyderių, autoritetų, bet galimybių puikiai tvarkytis tikrai turime.
VEIDAS: Kokie lyderiai dabar reikalingiausi Lietuvai?
R.N.: Žmonės visuomet žemėje ieško Kristaus. Bet pagrindas turi būti tauta. Žinoma, gerų lyderių gal ir turi būti daugiau, ir svarbiausia, kad jie būtų optimistai ir mylėtų žmones. Lyderis turi jausti, ko nori tauta, suprasti jos poreikius. Na, o jei tauta kartais nežino, ko ir kodėl nori, lyderio darbas – jai paaiškinti, suteikti informacijos. Reikia šiltos meilės, pagarbos kiekvienam žmogui. O tautai – aklai netikėti tuo, kas sakoma, mėginti išsiaiškinti ir analizuoti kiekvieną reiškinį, atsakingai pasirinkti lyderius.
VEIDAS: Manote, kad lietuviams trūksta kritiškumo?
R.N.: Trūksta kritinio mąstymo, bet ne kritikavimo. Kritikuoti mes mokame, ir tai darome labai dažnai. Bet kritikavimas – mūsų tautos silpnybė, nes svarbu ne piktintis, o aiškintis, kelti klausimus, domėtis, siūlyti sprendimus. Kritiškumas turi būti konstruktyvus, nes tik tada dalykai gali pradėti keistis. O būdamas tik negatyvus, kritiškumas neturi jokios prasmės – tai tik nepasitenkinimas, skaldymas.
Žinoma, tauta tiek daug nukentėjo, kad dabar pozityviai mąstyti labai sunku. Bet man nemalonu klausytis, kai žmonės ima kalbėti tokiomis frazėmis, kaip “į kalėjimą juos visus” ar “uždarykime Landsbergį”. Toks kalbėjimas niekur neveda. Už ką uždaryti, už ką bausti? Už tai, kad žmogus padarė vieną ar kitą klaidą? Tai jei bijai daryti klaidų, nesikelk iš lovos.
Užuot taip postringavus, derėtų siūlyti sprendimus, rinkti naujus, gabius lyderius, o ne kažkam grūmoti. Kita vertus, gal tai ne tiek kritiškumas, kiek noras pasirodyti, gauti dėmesio. Bet tokiu atveju tai tuštybė. Jei esi vertingas – dirbk, o ne vaikykis kitų pripažinimo ar medalių bei ordinų.
VEIDAS: Laikote lietuvius tuščiagarbiais?
R.N.: Tokių yra visur, net tarp emigrantų. Beje, kai kurie jų po nepriklausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą ir ėmė siūlytis pamokyti vietos lietuvius, kaip tvarkytis. O šie neturėjo patirties atsirinkti, kurie vedliai tikrai vertingi, o kurie – tik apsišaukėliai. Noriu pabrėžti, kad tarp užsienio lietuvių yra be galo protingų, patyrusių ir galinčių savo patirtimi dalytis žmonių, bet tikras ekspertas nebėgs ir nesisiūlys – tikrasis ekspertas yra pakviečiamas. Tad reikia išmokti tokius žmones susirasti, užmegzti su jais kontaktą, juos pakviesti. Ne tam, kad jie kažko mokytų, o kad dalytųsi patirtimi, kurios patys yra sukaupę.