JAV armijai nebereikia naujų M1 Abrams tankų, o ir poreikio modernizacijai taip pat nėra. Apie tai JAV Kongrese kovo 7 dieną pranešimą skaitė sausumos karinių pajėgų vadas generolas Ray Odierno.
Tokiai generolo pozicijai pritarė ir JAV Armijos sekretorius John McHugh, kurį citavo leidinys Army Times. Pasak sekretoriaus, dabartinis JAV armijoje esančių Abrams tankų amžius siekia 2.5 metų, o iš anksčiau nupirktų tankų tiekimas pasibaigs tik 2014 metais. Tad artimiausia tankų modernizacija galėtų vykti ne anksčiau kaip 2017 metais.

Ši žinia Kongreso nariams nėra naujiena – jau pernai metais kariškiai bandė politikus įtikinti, jog tankų pirkimas JAV armijai – bereikalingas lėšų švaistymas. Tačiau nežiūrint kariškių pozicijos, pernai metais Kongresas iš biudžeto paskyrė 255 milijonus JAV dolerių 42 naujiems Abrams tankams įsigyti. Motyvas – būtina palaikyti kad ir minimalų užsakymų lygį tankų gamykloje General Dynamics Land Systems.

JAV kariškių skaičiavimu, norint, jog gamykla General Dynamics Land Systems nenutrauktų darbo, per metus minimaliai turi būti pagaminta bent 70 tankų. Laikinas gamyklos sustabdymas kainuotų apie 600-800 milijonų JAV dolerių. Tačiau jei gamykla per tą patį laikotarpį gamins tankus, kurių niekam realiai nereikia, įvertinant visus eksploatacijos kaštus išlaidos sieks iki trijų milijardų JAV dolerių.

JAV armija nenorą priimti naujų tankų motyvuoja dar ir tuo, jog artimiausiuose armijos planuose sunkiosios kovinės technikos junginių mažinimas. Tačiau ką tuomet daryti su General Dynamics Land Systems gamykla ir jos darbuotojais?

Kariškių pasiūlymas paprastas – didinti M1 Abrams tankų eksportą. Šiuo metu JAV tankai Abrams jau yra Egipto, Australijos, Saudo Arabijos, Irako ir Kuveito arsenaluose. Štai 2011 metais JAV su Egiptu pasirašė sandorį, pagal kurį bus parduota 1200 tankų už 1.3 milijardus JAV dolerių. Tiesa, pačiame Egipte veikia atskira M1A1 Abrams tankų surinkimo linija. Dalis detalių tiekiama iš JAV, dalis – vietinės gamybos.

Pernai pasigirdo kalbų, jog 400 Abrams tankų galėtų įsigyti ir Graikijos karinės sausumos pajėgos.

Abrams tankas JAV armijos dalimi tapo nuo 1980 metų ir pakeitė technologiškai pasenusius M60. Abrams tankai sveria apie 54.4 tonas, ginkluotas 120 mm pagrindiniu pabūklu, turi 12.7 mm sunkųjį kulkosvaidį ir du 7.62 mm lengvuosius kulkosvaidžius.

technologijos.lt

Pentagonas pranešė apie vykdomus naujos kartos „išmaniojo“ karinio sunkvežimio, kuriam nereikia vairuotojo, bandymus.

„iTruck“ pavadintą sunkvežimį galima valdyti nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, per išmanųjį telefoną, o šių universalios paskirties sunkvežimių kolona gali savarankiškai pasiekti nurodytą maršruto vietą, sakoma šią technologiją plėtojančios bendrovės „Lockheed Martin“ pranešime.

Pasak JAV gynybos departamento atstovų, šiuo metu JAV kariuomenė perka dešimtis tūkstančių naujų karinių sunkvežimių, atsparių šarvuočiams skirtų minų sprogimams. Šie sunkvežimiai per artimiausius 15 metų taps JAV kariuomenės automobilių parko pagrindu. Tačiau Amerikos kariškiai žvelgia dar toliau ir jau bando naujos kartos sunkvežimius, kurie nekels pavojaus vairuotojų sveikatai ir gyvybei, nes bus valdomi nuotoliniu būdu.

Manoma, kad „iTruck“ universalieji sunkvežimiai per artimiausius 10 – 20 metų taps pagrindine JAV kariuomenės logistikos sistemos dalimi. „iTruck“ automatinio vairavimo sistema naudoja įvairių daviklių bei kompiuterių techninės ir programinės įrangos rinkinį. Pranešama, kad šio automatizuoto sunkvežimo kūrimo projektas buvo pradėtas dar 2007 metais.

Lazeriniais davikliais ir specialia programine įranga „apginkluoti“ „iTruck“ sunkvežimiai greitai išsirikiuoja į koloną ir važiuoja vienas paskui kitą tarsi paskui antį sekantys ančiukai. Šis procesas pradedamas aktyvavus vos vieną „CAST“ (Convoy Active Safety Technology) technologijos valdymo mygtuką. CAST algoritmas nuolat tobulinamas: kariškių prašymu jis vis pildomas naujais atakos išvengimo, įvairių kliūčių apvažiavimo ir kitais praktikoje pasitaikančiais veiksmų scenarijais.

Pasak „Lockheed Martin“ atstovų, „iTruck“ valdymo sistemą galima įdiegti bet kuriame kariniame sunkvežimyje. Taigi, į koloną galima sujungti keletą automatizuotų sunkvežimių, kuriuos nuotoliniu būdu valdys vos vienas operatorius, pasislėpęs gerai apsaugotame šarvuotyje. Tais atvejais, kai sunkvežimių vilkstinę atakuoja priešininkas, galima išvengti žmonių aukų.

Kadangi šiuo metu JAV kariuomenė yra užsisakiusi didelį kiekį „Android“ operacinės sistemos valdomų išmaniųjų telefonų, manoma, kad juos bus galima pritaikyti ir „iTruck“ nuotoliniam valdymui.

Šiame vaizdo siužete demonstruojama, kaip pirmųjų „iTruck“ bandymų metu sunkvežimiai be vairuotojų važiuoja viena kolona.

balsas.lt

Iš NATO vadovų susitikimo Čikagoje Dalia Grybauskaitė siuntė pergalės ženklus, kad tai pats rezultatyviausias Baltijos šalims forumas, o Lietuva pasiekė visus užsibrėžtus tikslus. Ar tai nerodo, kad tiek triukšmo sukėlę Lietuvos prezidentės atsisakymai Varšuvoje paderinti baltų ir lenkų pozicijas, o prieš porą metų – susitikti su JAV prezidentu Baracku Obama Prahoje nė kiek nepakenkė Lietuvos interesams, gal net atvirkščiai? Gal Lietuvos užsienio politika ne tokia jau nekryptinga, kaip dažnai kritikuojama, jei duoda konkretų rezultatą?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškome su Lietuvos užsienio politiką ir tarptautinius santykius tyrinėjančiu Istorijos instituto vyr. mokslo darbuotoju dr. Algimantu Kasparavičiumi.

A.K.: Būtų daug įtikinamiau, jei reveransus Lietuvos užsienio politikai būtų išsakę mūsų esminiai strateginiai partneriai, pavyzdžiui, JAV ar Lenkija, o ne mes patys. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos užsienio politikos rezultatai – ne tiek mūsų pačių pastangų, kiek palankios tarptautinės konjunktūros rezultatas.
Taip, JAV prezidentas glėbesčiavosi su mūsų prezidente, lygiai kaip ir su kitais valstybių vadovais. Bet tai ne politika, o tik diplomatinis etiketas, kurį, kaip rodo istorija, pervertinti rizikinga.
VEIDAS: Kokie esminiai mūsų diplomatijos trūkumai suformavo tokį skeptišką jūsų požiūrį į šiandienos Lietuvos užsienio politiką?
A.K.: Po D.Grybauskaitės atėjimo į S.Daukanto aikštę Lietuvoje iš esmės tėra užsienio politikos prezentacija. Iki tol, nors neretai klaidinga, neadekvati, kai kada net apsišaukėliška, bet ji egzistavo, o prezidento diriguojama Užsienio reikalų ministerija labai aiškiai suvokė jos prioritetus ir tikslus.
Tai, kas dabar prezentuojama kaip užsienio politika, turi du esminius trūkumus. Pirma, joje per maža moralumo ir adekvatumo mus supančiai aplinkai. Naujausias pavyzdys – 1941-ųjų laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimas: Vyriausybė skyrė lėšų, bet nei jos, nei Prezidentūros, nei Užsienio reikalų ministerijos atstovai renginiuose nedalyvavo. Tai rodo ir chaosą valstybės užsienio politikos srityje, ir moralės, atsakingumo už savo veiksmus stygių.
Antras trūkumas – akivaizdus istorijos perteklius. Mūsų užsienio politika tiesiog turi tokį istorijos antsvorį, kokio jau nebepatempia. Vardan “teisingos” istorijos mūsų veikėjai pasiryžę istorinėms falsifikacijoms ir kovai su pasauliu nuo Maskvos iki Vienos ar Tel Avivo. Užsienio politiką formuojame nuolat žvilgčiodami atgal; didžioji dalis tariamų ar realių užsienio politikos problemų susijusios su istorija: santykiai ir su Rusija, Lenkija, nuo pernai vasaros – ir su Austrija, Izraeliu. Istorinių nesutarimų, ir gana rimtų, turi visos valstybės: britai ir prancūzai niekada nesutars dėl Napoleono pergalių, JAV valstybės susikūrimas vienaip vertinamas prancūzų, kitaip britų, bet istorija nediktuoja Vašingtono, Paryžiaus ir Londono šiandienos užsienio politikos.
VEIDAS: Lietuvos užsienio politiką esate prilyginęs vaikščiojimui į padėvėtų drabužių parduotuves matuojantis praeitį. Tačiau kitiems atrodo, kad taip paisoma valstybės moralinių nuostatų. Ar būtų moralu užmiršti sovietmečio praradimus, nekelti kompensavimo už juos klausimo, vėl priminto praėjusią savaitę?
A.K.: Užmiršti nereikia nieko. Mažos valstybės didžiausi užsienio politikos dividendai – garbinga istorija ir morali laikysena. Tačiau mums būtent to ir trūksta. Kai pernai Austrija, remdamasi savo teisine sistema, paleido Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą, koks kilo Lietuvos politinio elito pasipriešinimas? Tačiau dabar juk viešai nesipiktiname, kad britai tiria lietuvių įrodymus ir neskuba mums išduoti buvusių „Snoro“ savininkų. Kodėl? Austrija – mažytė, tad leidžiame sau ją vadinti visokiais vardais, užmiršę, kad ji 1991 m. mus pripažino keliomis dienomis anksčiau nei Didžioji Britanija, o jos humanitarinė parama 1990–1991 m. buvo keliskart didesnė nei britų. Elgiamės kaip paauglys chuliganas – spardome, ką pajėgiame, bet susigūžiame prieš stipresnį.
O dėl sovietų okupacijos žalos, mano galva, mums svarbiausia būtų moralinė kompensacija: kad šiandieninė Rusija oficialiai pripažintų Baltijos šalių okupacijos faktą. Jį priimtų kaip komuniją ir atsiprašytų. Dėl materialinės kompensacijos – beprasmis reikalas. Pavyzdžiui, Lenkija į ją turi ne mažiau teisių nei Lietuva, tačiau šio klausimo nekelia ir nekels. Savo poziciją lenkai aiškina taip: jie netapatina stalinizmo ir rusų tautos, suvokia, kad nuo stalinizmo fiziškai ir morališkai daugiausiai nukentėjo patys rusai, todėl dabartinei Rusijos valstybei neturi jokių ekonominių ar finansinių pretenzijų.
Palaikydami santykius su Rusija, kurie yra mūsų politikos Achilo kulnas, galėtume pasinaudoti kaimynės Lenkijos pavyzdžiu. Lenkai sugebėjo atitirpdyti tarpusavio įtampą ir rado sprendimą net sudėtingu Katynės klausimu.
O štai lietuviai, kaip prieš 20 metų, taip ir šiandien, jau po NATO skėčiu, tik pagoniškai burnoja prieš Rusiją, bet nieko neveikia, kad padėtis Rytuose pasikeistų į gera. Norint pakeisti rusų, Kremliaus požiūrį į Lietuvą, rasti konvencinius sutarimus XX a. politinės istorijos klausimais reikia ne nuo ryto iki vakaro rypuoti Vilniuje, bet ilgai, kantriai dirbti Maskvoje su konkrečiais žmonėmis prie realių projektų. Būtų kvaila antirusiškumą paversti naująja lietuvių religija, kada piktybės gėlės žydi pačioje Lietuvoje.
Prezidentės pareiškimas Čikagoje, kad Lenkija keičia gerus santykius su Rusija mainais už Lietuvą, labai švelniai tariant, neadekvatus. Tarptautinės bendrijos akyse visada prastai atrodys valstybė, kuri nepatenkinta, jei kiti jos kaimynai tarpusavyje gerai sutaria. Pavydui čia ne vieta. Taigi absoliučiai nepritariu apokaliptinei politologų nuomonei, kad visi gerų santykių koziriai – tik Kremliaus rankose ir nuo Lietuvos niekas nepriklauso.
VEIDAS: Tačiau reikėtų pripažinti, kad Lenkija ar Vokietija palaiko santykius su Rusija kaip labiau lygiavertės partnerės, o Lietuvai – mažai, energetiškai nuo jos priklausomai valstybei – Rusija norėtų diktuoti. Pavyzdžiui, statyti ar nestatyti naują atominę ar suskystintų dujų terminalą. Tad ar įmanomi orūs dvišaliai santykiai?
A.K.: Įmanomi. Nors tokia galimybė kasmet mažėja, nes patys sau vis susikuriame problemų. Ne Rusija iš mūsų atėmė Mažeikius ir jų pelną. Ne Rusija uždarė Ignalinos AE, prieš tai naujos net projekto neparengus. Negi mūsų derybininkai dėl narystės ES buvo neįgalūs suvokti elementarios tiesos, kad jei uždarome atominę prieš tai nepastatę naujos, Rusija (kaip ir bet kuri kita valstybė, turėdama tokią galimybę) nepraleis savo branduolinio šanso pasinaudoti situacija? Teko kalbėtis su pora derybininkų: klausimas, kaip pasikeis mūsų energetinė priklausomybė uždarius AE, Briuselyje net nekeltas.
VEIDAS: Norite pasakyti, kad Lietuvos ir Rusijos santykių štilis – tik dėl Lietuvos kaltės?
A.K.: Noriu pasakyti, kad Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos 22-aisiais nepriklausomybės metais pasibaisėtina, ir iš tos situacijos daug žmonių gauna milžinišką pelną, kuriuo per rinkimus paremia vieną ar kitą politinę jėgą, ši ateina į valdžią ir toliau išlaiko tą status quo. Iki šiandien iš esmės visi energetinės nepriklausomybės siekiai buvo tik retorika. Realių darbų ir rezultatų nėra, net europinės geležinkelio vėžės ir dujų terminalo. Socialdemokratų Vyriausybė turėjo „Leo LT“, konservatoriai – korėjietiško atomo idėją. Bet kas iš to, jei traukinys jau nuvažiavo ir Lietuva „užšachuota“ iš Karaliaučiaus ir Gudijos? Rudenį gal ateis kita koalicija ir pasiūlys lietuviams trečią energetinį brolį?
Bėda ta, kad Lietuvos užsienio politika pernelyg personalizuota. Kaip bibliniais laikais kiekvienas mūsų prezidentas užsienio politiką kuria pagal savo atvaizdą. Apie nacionalinius interesus daugelis net nemąsto, nes neišmano. Bet juk gyvename ne kokiais 33-iaisiais, o 2012 metais po Kristaus.
Manau, kad dalis mūsų elito puola Rusiją tik todėl, kad negali pasinaudoti jos ekonominėmis preferencijomis arba siekia jų neprarasti. Bet esmė ta, kad mūsų elito ir valdininkijos veiklos modeliai, mąstymo klišės kultūros, jurisdikcijos, ekonomikos srityse absoliučiai rusiškos. Tiesiog turime armiją turtingų, pasipūtusių lietuviakalbių rusų pačia negatyviausia prasme. Būtent ši “tautinė mažuma” Lietuvai ir yra grėsmingiausia.
VEIDAS: Kaip galėtume normalizuoti santykius su Lenkija?
A.K.: Tai tiesiog privaloma ir turėtų būti natūralu. Mes kaimynai, mus sieja katalikybė, kultūra, emocijos ir šimtmečių istorija, kurioje yra daug didybės, bet nėra neišsprendžiamų problemų. Tačiau dažnai savo užsienio politiką įkinkome į smulkmenų kinkinį: nei dvišalių santykių, nei valstybės tarptautinio autoriteto negerina tokie atvejai, kaip Lietuvos metų metais tampomas klausimas dėl lenkų pavardžių rašybos.
Politika yra menas. Didžioji politika – didysis menas. Ir jei vaikai kadaise šio meno neišmoko smėlio dėžėje, bergždžia laukti stebuklų, kai jie jau padeda ranką ant Konstitucijos.
Mano manymu, didžiausia pastarojo dešimtmečio Lietuvos užsienio politikos juodoji skylė yra santykių su Vokietija suvedimas praktiškai į nulį. Daug ir entuziastingai kritikuojame ją už gerus santykius su Rusija, nors reikėtų tuo džiaugtis. Nematau čia jokių grėsmių Lietuvai. Nesuvokiu, sąmoningai ar ne, šiandien esame visiškai atsukę nugarą pagrindinei ES šerdžiai, ignoruojame lemiančius ES politiką svertus – ne tik Vokietiją, bet ir Prancūziją, nors pastarosios politinė ir ekonominė parama Lietuvai 1990–1991 m. buvo ženkli. Paryžius pripažino Lietuvą anksčiau nei daugelis kitų.
VEIDAS: Buvome tai labai proamerikietiški, tai broliavomės su lenkais, tai skelbėmės Gruzijos ir Ukrainos advokatais, dabar norime tapatintis su Šiaurės Europa.
A.K.: Ar girdėjote, kad Austrija, Portugalija, Ispanija, netgi Latvija keltų klausimą: eiti į pietus, į šiaurę, į mėnulį ar pas marsiečius? Kas mus sieja su šiaure, išskyrus neprigijusius Vazas ir švedų invaziją XVII a. viduryje? Deja, į valdžios olimpą lipa visai nepasirengę atlikti šių funkcijų žmonės. Todėl nuolat blaškomasi, kažkur skubama, o visa veikla grindžiama tik improvizacijomis, bravūra ir konjunktūra.
VEIDAS: Tai kokios Lietuvos užsienio politikos perspektyvos?
A.K.: Europos valstybių užsienio politika paprastai pagrįsta gerais santykiais su kaimynais. Nežinau kitos ES valstybės, kuri turėtų tiek problemų dėl savo kaimynų, kaip Lietuva. Britai turi gerą patarlę: „Geros tvoros ir kaimynus daro gerus.“ Žodžiu, tauta ar valstybė tvirtai jaučiasi savo žemėje, elgiasi oriai ir garbingai, yra pasiturinti ir gyvybinga – problemų dėl kaimynų nėra. Problemų atsiranda, kai ištinka stagnacija, dekadansas ir kolapsas. Neblogas pavyzdys – Žečpospolita. Dar geresnis – Rusijos imperija ir SSRS.
Žinoma, daug problemų lemia tai, kad praradome aristokratiją, skonį estetikos, humoro ir politikos srityse. Išlindo blogąja prasme valstietiškas tiesmukas pragmatizmas, kuris išsiliejo ir 1940 m. atvažiavus sovietų tankams, ir 1941 m. per Kauną žygiuojant naciams. Reiškiasi jis ir po 1990-ųjų kovo 11-osios. Jo nestingo per privatizacijos vajų, nestinga ir šiandien įsisavinant ES lėšas. Ką bendra su morale turi tai, kad dalis politinio elito nuo ryto iki vakaro burnoja prieš ES, nesuvokdami, kad tik jos dėka mūsų ūkis dar šiaip taip funkcionuoja, o kaimynai mus toleruoja? Kritikuojame valstybes, kurios yra Europos kultūros ir tarptautinės teisės altorius ir be kurių ES būtų apskritai neįmanoma. Tačiau nekeliamas klausimas, ką Lietuva per aštuonerius narystės metus davė ES.
Turint galvoje ekonominius, finansinius ir demografinius Lietuvos parametrus, mūsų valstybės ateities garantijos yra griežtas prisirišimas prie tarptautinės teisės, solidarumas su NATO, ištikimybė ES ir kuo gilesnė jos integracija. Aš bijau, kad Lietuvoje žiauriai trūksta politinės klausos, todėl nedaug kas šį pavasarį išgirdo vokiečių kanclerės Angelos Merkel žodžius, kur galėtų nusiristi Europa, jei ES žlugtų. O tai nėra neįmanoma. ES žlugimas mums galėtų reikšti ir armagedoną.

JAV prasidėjo didžiausių pasaulio valstybių vadovų susitikimų maratonas, kurio svarbiausiu klausimu tapo finansai.

Praėjusį ketvirtadienį Kemp Deivide, apie 100 kilometrų nuo JAV sostinės Vašingtono, dviem dienoms susirinko G-8 lyderiai. Tiksliau, susitiko septyni prezidentai ir vienas premjeras, nes Rusijos vadovas Vladimiras Putinas vietoje savęs atsiuntė premjerą Dmitrijų Medvedevą.
Beje, Baracko Obamos administracija dėl to gerokai įsižeidė: juk vien dėl to, kad V.Putinas nepritaria NATO antiraketinės gynybos planams, G-8 susitikimas buvo organizuotas kaip tik čia, Kemp Deivide, o ne Čikagoje, kur sekmadienį prasidėjo kitas grandiozinis susitikimas – didžiausias NATO istorijoje lyderių suvažiavimas, skirtas gynybai. Čikagoje nuo vakar dalyvauja net 57 šalių vadovai, taip pat Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, Pasaulio banko ir ES vadovai.
Tiesa, žiniasklaidai ne ką mažiau už šiuose susitikimuose gvildenamas problemas įdomūs ir juos lydintys masiniai protestai, kurie dar praėjusią savaitę prasidėjo ir Kemp Deivide, ir Čikagoje. Būta ir susirėmimų su policija, ir suėmimų, o iš viso protestuose dalyvavo beveik 100 tūkst. amerikiečių, radusių puikią progą išreikšti savo nepasitenkinimą visais vienoje vietoje susirinkusiais pasaulio galingaisiais ir jų sprendimais.
Vis dėlto tie sprendimai bus vienaip ar kitaip reikšmingi visai planetai, nes tai, kas bus nutarta Čikagoje, formuos artimiausių kelerių metų didžiųjų pasaulio valstybių strategiją finansinių reikalų srityje, nepaisant to, kam pinigai bus skirstomi: nusigyvenusioms valstybėms, kariniams reikalams Afganistane ar taupymo bei ekonomikos skatinimo projektams.

A.Merkel pasijuto vieniša

Kemp Deivide vykusio Didžiojo aštuoneto susitikimo svarbiausias klausimas, be abejo, buvo finansai, o jei tiksliau – euro zonos krizė. Nors Didžiajam aštuonetui, be Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Didžiosios Britanijos, kurioms europiniai reikalai rūpi labiausiai, priklauso ir JAV, Kanada, Japonija bei Rusija, tačiau būtent Europos problemos tapo svarbiausia diskusijų tema, o globalios temos buvo paliestos tik probėgšmais (pavyzdžiui, Irano branduolinė programa, Sirijoje vykstantis pilietinis karas ar naftos rinkos reformos buvo aptariamos nebent euro krizės klausimo fone). „Tai akivaizdžiai euro krizei skirtas susitikimas. Finansinės šio regiono problemos tapo viso pasaulio problema“, – apibendrino Heather Conley, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Vašingtone analitikė.
Tačiau nuomonės šiuo „pasaulinės problemos“ klausimu, kaip jau įprasta, gerokai išsiskyrė. Vokietijos kanclerė Angela Merkel sulaukė tik B.Obamos pritarimo, kalbėdama apie didesnio taupymo ir mažesnio išlaidavimo strategiją Europoje.
JAV prezidentas B.Obama penktadienį pareiškė, kad palaiko A.Merkel nuomonę ir netgi gali pasiūlyti „specifinių“ sprendinių Europai, kurie galėtų padėti įveikti Senojo žemyno skolų krizę. JAV vadovas užsiminė turintis savų ekonomikos skatinimo receptų, kurie Amerikoje buvo panaudoti 2009 m. ir padėjo šalies ekonomikai grįžti prie nuosaikaus augimo bei išvengti finansinio nuosmukio, koks ištiko Europą.
Bet ir B.Obamos palaikymas buvo labai atsargus ir diplomatiškas, nes akivaizdu, kad JAV prezidento administracija nė kiek nenori aštrinti skirtumų tarp Vokietijos kanclerės A.Merkel, kuri yra biudžeto išlaidų taupymo priemonių šalininkė, ir naujojo Prancūzijos prezidento Francois Hollande’o, kuriam labiau nei taupymas rūpi ekonomikos skatinimas.
„Galutinius sprendimus, kaip būtų galima išgelbėti euro zoną, turės priimti patys Europos lyderiai“, – patariamąja pozicija apsiribojo B.Obamos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Thomas Donilonas.
Tokia atsargi nesikišimo pozicija visai suprantama, nes priešingoje nuomonių stovykloje sužibėjęs F.Hollande’as, siūlantis skatinti ekonomikos augimą, yra kur kas populiaresnis tarp kitų ES lyderių. Paradoksas, tačiau paramą jam išreiškė net Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, pabrėždamas, kad ne tik palaiko F.Hollande’o poziciją, bet ir tikisi pagerinti santykius su Prancūzija.
Abu lyderiai buvo itin entuziastingai nusiteikę ir dėl paskolų, suteikiamų iš 10 mlrd. eurų siekiančio Europos investicijų banko fondo, garantavimo ES biudžeto lėšomis. Mat tokiu atveju iš šio fondo galėtų skolintis ir nepatikimos rinkos, pavyzdžiui, Graikija.

Diplomatiniai interesai Čikagoje

Pinigų temos nebuvo išvengta ir Čikagoje. Pagrindinė šio dar tebesitęsiančio viršūnių susitikimo tema yra karo Afganistane finansavimas. Beje, susitikime dalyvauja ir Afganistano prezidentas Hamidas Karzai, ir net Pakistano lyderis Asifas Ali Zardari, o tai tik rodo, kad neabejotinai didžiausias istorijoje NATO susitikimas skirtas būtent šio karo klausimui. Tad kokie yra susitikimo dalyvių interesai?
Svarbiausias JAV tikslas – surinkti kuo daugiau lėšų Afganistano kariuomenei finansuoti ir susitarti, kaip padėtis Afganistane klostysis artimiausius dvejus metus.
Priminsime, kad NATO laipsniškai perduoda saugumo kontrolę afganų pajėgoms ir siekia kitais metais perduoti joms vadovavimą visoje šalies teritorijoje. Kovos veiksmuose Afganistane dalyvaujančias užsienio pajėgas tikimasi išvesti 2014 m. pabaigoje.
Tvarkingas 130 tūkst. karių pajėgų, kurioms vadovauja JAV, išvedimas yra gyvybiškai svarbus B.Obamai, mat jis prieš lapkritį vyksiančius įtemptus prezidento rinkimus nori rinkėjams parodyti, kad gali sėkmingai užbaigti karą Afganistane po pasitraukimo iš Irako praėjusiais metais.
Tad B.Obama viliasi, kad sąjungininkės neišves karių anksčiau numatyto termino. Tai labiausiai taikytina Prancūzijai, mat praėjusį antradienį prisaikdintas naujasis šios šalies prezidentas F.Hollande’as per pirmąjį savo vizitą JAV jau spėjo sukelti nemažai bangų pareikšdamas, kad prancūzų kariai iš Afganistano turėtų būti išvesti šių metų pabaigoje, o ne kitais metais.
Tiesa, F.Hollande’as nėra pirmas lyderis, spaudžiantis kuo anksčiau išvesti pajėgas iš Afganistano. Pavyzdžiui, Kanada ir Nyderlandai jau yra perėję nuo kovinių prie mokymo misijų, o Australijos premjerė Julia Gillard užsiminė, kad australų pajėgos gali būti išvestos kitais metais, nors vėliau jos vyriausybė tokius žodžius lyg ir paneigė pareikšdama, kad australai Afganistane bus ir 2014-aisiais.
Labai svarbus klausimas – ir kaip Afganistanas tvarkysis po 2014-ųjų, ir šiuo atveju svarbiausias bus piniginis aspektas. Tuo metu šioje šalyje vis dar turėtų likti užsienio karinių instruktorių, kurie padės užtikrinti, kad Afganistano saugumo pajėgos galėtų sutrukdyti Talibanui vėl iškilti į valdžią.
Tad Čikagoje valstybių vadovai aktyviai aptarinėja afganų armijos dydį ir finansavimą po 2014 m. Prognozuojama, kad tai kainuos 4,1 mlrd. dolerių per metus, o pusę šios sąskaitos turėtų apmokėti JAV (dabar joms tenka 75 proc. išlaidų).
Tad JAV prezidentas viliasi, kad sąjungininkės sutiks gausiai prisidėti prie Afganistano armijos finansavimo. Beje, daugiau nei 20 valstybių jau dabar patvirtino remsiančios Afganistano armiją, dar tiek pat paramos tikimasi užsitikrinti artimiausiomis dienomis.

Aktyvinamas PRG skydas

Lygia greta NATO šalių vadovai ketina priimti ir kitus svarbius sprendimus dėl Aljanso ateities, ypač daug reikšmės tenka sprendimui aktyvinti pirmąją priešraketinės gynybos (PRG) skydo Europoje dalį.
Čikagoje bus paskelbtas pirmas žingsnis šio skydo link: jau netrukus planuojama laikinai Viduržemio jūroje dislokuoti JAV karo laivus su raketų gaudytuvais, o Turkijoje – NATO valdomą radiolokatorių sistemą.
Beje, kai kalbama apie gynybą, paminėtini ir Lietuvos interesai Čikagoje, į kurią praėjusį ketvirtadienį išskrido ir šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tarp Lietuvai aktualiausių klausimų, be jau minėtos priešraketinės gynybos, yra ir Baltijos šalių gynybos planų įgyvendinimas, oro policijos misijos pratęsimas, intensyvėjanti militarizacija Lietuvos pasienyje. Lietuvos pastangomis į Aljanso darbotvarkę įtraukti ir kovos su naujomis grėsmėmis, energetinio ir kibernetinio saugumo klausimai. Čikagoje taip pat bus svarstoma galimybė Lietuvoje įsikūrusiam Energetinio saugumo centrui suteikti NATO kompetencijos centro statusą.

Per keletą pastarųjų metų į Vakarų šalių (daugiausia Jungtinės Karalystės) universitetus studijuoti kasmet išvažiuoja nuo 3 iki 5 tūkst. jaunuolių iš Lietuvos. Prognozuojama, kad po dešimtmečio mokslus kitų šalių universitetuose tęs kone pusė Lietuvos abiturientų, o iš geriausių gimnazijų išvažiuos net 70–80 proc. jaunuolių. Kokios tokio reiškinio priežastys?
Apie tai kalbamės su Škotijoje, Šv. Andriaus (St. Andrews) universitete (“The Guardian” reitinge šis universitetas užima trečią vietą Didžiojoje Britanijoje), informatiką studijuojančiu lietuviu Kerniumi Kuoliu. Jis, beje, vienus metus yra studijavęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, bet po metų, nusivylęs studijų Lietuvoje lygiu, jas nutraukė.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios pagrindinės lietuvių noro studijuoti Vakarų universitetuose priežastys?
Kernius Kuolys: Visada egzistavusios priežastys – aukštesnė studijų kokybė, noras pažinti pasaulį ir būti savarankiškiems, noras gerai išmokti užsienio kalbą. Greitai išnykstanti priežastis – baigus studijas įsitvirtinti ir padaryti karjerą užsienyje. Daug abiturientų iš Lietuvos išvyksta su savo mokytojų, tėvų ir aplinkos suformuotu požiūriu, kad „reikia kuo toliau dingti iš Lietuvos ir niekada negrįžti“. Visos tos šnekos dažniausiai baigiasi jau pirmaisiais studijų metais Didžiojoje Britanijoje, kai atsiranda tėvynės ilgesys. Žinau daugybę lietuvių, baigusių užsienio universitetus ir grįžusių į Lietuvą: turėdami gerą išsilavinimą jie nesunkiai rado darbų gimtinėje.
Naujausia priežastis – pinigai. Nors Anglijoje aukštasis mokslas pastaraisiais metais smarkiai pabrango, Škotija ES piliečiams kol kas vis dar padengia visas bakalauro studijų išlaidas. Tai reiškia, kad studijuojant Škotijoje vienintelės lietuvių išlaidos susijusios su pragyvenimu – o jos per metus neviršija kai kurių specialybių visos studijų kainos Lietuvoje. Dar reikia pridėti kelis kartus nei Lietuvoje didesnį minimalų atlyginimą: savo laisvalaikio atsisakęs studentas, dirbdamas puse etato, turi galimybę visiškai save išlaikyti be tėvų paramos, ir studijuoti Škotijoje tampa pigiau nei Lietuvoje.
VEIDAS: Daugelio Lietuvos universitetų rektoriai dažnokai pasišaipo, girdi, mūsų jaunimas išvažiuoja studijuoti į antrarūšius, trečiarūšius Vakarų universitetus, kurie gerokai silpnesni už mūsiškius. Ar iš tikrųjų yra taip?
K.K.: Lietuvos universitetų rektoriai iš dalies teisūs: tikrai labai daug lietuvių studijuoja antrarūšiuose užsienio universitetuose, kurie yra daugmaž Lietuvos universitetų lygio. Tiesa, reikėtų pridurti, kad tai nėra gabiausieji. Studentai nekvaili ir universitetus renkasi pagal savo galimybes.
Problema ta, kad visi, kurie lieka Lietuvoje, tampa antrarūšių ir trečiarūšių universitetų studentais, nes Lietuvoje, palyginti su geriausiais Vakarų universitetais, pirmarūšių universitetų tiesiog nėra. Tai reiškia, kad net didžiausi Lietuvos talentai, likę Lietuvoje, būtų priversti mokytis su vidutinių gabumų studentais ir tobulėtų kur kas lėčiau, o tai būtų jų talento švaistymas.
Stodami į užsienio universitetus lietuviai natūraliai suskirstomi pagal gabumus – šimtai talentingų tautiečių dabar studijuoja garsiausiuose Vakarų universitetuose. Lietuvos moksleiviai parengiami gerai, todėl net ir vidutinių gabumų abiturientui nesunku patekti ir geriau studijuoti 20–30-ą vietą užimančiame Didžiosios Britanijos universitete, nei gerokai silpnesniuose už jį Lietuvos universitetuose.
Vienas Lietuvos banko vadovų, Raimondas Kuodis, savo atviroje paskaitoje Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete 2009 m. yra pasakęs, kad po trejų ekonomikos bakalauro studijų metų Anglijoje Lietuvos banke įsidarbinę lietuviai  išmano daugiau, nei šešerius metus Vilniaus universitete praleidę ekonomikos magistrai.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek Lietuvos universitetai pasirengę konkurencijai dėl studentų su užsienio universitetais ar tarptautiniais universitetų tinklais?
K.K.: Lietuvos universitetams konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis šiuo metu labai sudėtinga, ir pagrindinė problema, mano nuomone, nėra pinigai, kaip daug kas teigia.
Didžiausias užsienio universitetų pranašumas yra aukštos kvalifikacijos dėstytojai, kurie kelia iššūkius savo studentams ir didina jų motyvaciją savarankiškai gilintis į pasirinktas mokslo sritis. Būtent dėstytojų veiksnys lemia, kad daugybė lietuvių, nutraukę studijas Lietuvoje ir pradėję studijuoti tas pačias specialybes užsienyje, staiga atranda mokymosi malonumą ir spartaus tobulėjimo jausmą. Dauguma Lietuvos dėstytojų niekada nėra dirbę Vakarų universitetuose, tad kaip jie tada gali parengti ateities dėstytojus ir mokslininkus, kurie tą lygį pasiektų?
Manau, Lietuva turėtų ne stengtis pritraukti užsienio universitetų, o stengtis susigrąžinti užsienyje doktorantūrą baigusius ir ten akademinį darbą pasirinkusius lietuvius. Su dabartine “mokslo emigrantų” banga, kuri prasidėjo Lietuvai įstojus į ES ir ypač suaktyvėjo pastaraisiais metais, į geriausius užsienio universitetus išvyko gabiausias Lietuvos jaunimas. Dabar pirmieji jų jau baigia doktorantūros studijas, sukaupę neįkainojamą Vakarų aukštojo mokslo patirtį, kurios labiausiai stinga absoliučiai daugumai Lietuvos dėstytojų. Esu kalbėjęs ne su vienu užsienyje doktorantūrą studijuojančiu lietuviu ir beveik visi tvirtino, kad po studijų norėtų grįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą, net jei joje uždirbtų kelis kartus mažiau, – jei tik atlyginimas būtų toks, kad leistų susikoncentruoti ties darbu, o ne ties išlikimu (galvojimu, kaip ir iš ko išgyventi).
Užsienyje lietuviai garsėja kaip ypač gabūs ir talentingi studentai, todėl neabejoju, kad tautiečių, praleidusių ne vienus metus Oksfordo, Kembridžo ir kituose geriausiuose pasaulio universitetuose, susigrąžinimas į Lietuvą ir jos universitetus būtų geriausias būdas konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis ir galėtų paskatinti tikrą (o ne tariamą, kaip dabar) Lietuvos aukštojo mokslo reformą. Šiandieninę Lietuvos aukštojo mokslo reformą studentai jaučia tik savo pinigine ir jos nepajus savo galva tol, kol nepradės keistis žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už studijų lygį universitetuose, – jų dėstytojai.
VEIDAS: O kaip vertinate kol kas dviejų Lietuvos valstybinių universitetų pasirašytas sutartis su Centrinio Lankašyro ir Midlsekso universitetais dėl bendrų padalinių (fakultetų) steigimo? Kiek tai lems studijų kokybę?
K.K.: Didžiosios Britanijos universitetus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmieji rūpinasi savo vardu ir studijų kokybe, kruopščiai atsirenka kiekvieną profesorių, kuriam siūlomas darbas universitete, ir taip pat kruopščiai atsirenka studentus, kurie savo darbais garsintų baigtą aukštąją mokyklą. Oksfordas ir Kembridžas yra garsiausi jų pavyzdžiai, bet tokių Didžiojoje Britanijoje iš viso galima suskaičiuoti 20–30. Šiuose universitetuose sėkmingai studijuoja dauguma vidutinių ir didesnių gabumų lietuvių.
Kiti universitetai, maždaug šimtas, nepajėgdami konkuruoti aukštojo mokslo lygiu, veikia labiau kaip verslo įstaigos: kadangi visos studijų vietos yra mokamos, universitetai suinteresuoti jas užpildyti neretai smarkiai nuleisdami stojimo kartelę ir priimdami beveik kiekvieną, kuris išreiškia norą įgyti Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo diplomą. Tokie universitetai, veikdami kaip aukštojo mokslo „fabrikai“, labiau suinteresuoti ne studijų kokybe, bet studentų skaičiumi.
Lankašyro ir Midlsekso universitetai, su kuriais Lietuva pasirašė sutartis, Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo ekspertų vertinami („The Guardian“ University League Table 2012) net ne kaip antrarūšiai, o kaip trečiarūšiai: nei vienas, nei kitas nepatenka net į geriausiųjų 70-uką. Mano nuomone, šiuo veiksmu Lietuva tiesiog atiduoda dalį mokesčių mokėtojų pinigų, tai yra savo pačių sukaupto studentų krepšelio, žemo lygio užsienio aukštosioms mokykloms, kurios vargu ar daug kuo lenkia pagrindinius Lietuvos universitetus.
Be to, naivu būtų tikėtis, kad Didžiosios Britanijos universitetai, įsteigę padalinius kitoje šalyje, į juos išsiųs geriausius savo profesorius, nuskurdindami savo centrinius rūmus.
Manau, studijos jungtiniame fakultete Lietuvoje būtų naudingos kaip akiračio praplėtimas (geriau nei nieko), bet neabejoju, kad tai niekaip neprilygs tikrai studijų ir gyvenimo užsienyje patirčiai. Tuo labiau to niekada nebus galima lyginti su studijų lygiu, kurį gauna tūkstančiai lietuvių, įstoję į gerus Didžiosios Britanijos universitetus.
VEIDAS: Kiek padidėja konkurenciniai šansai tų absolventų, kurie jau dabar įgyja bendrą Lietuvos universiteto ir kito kurios nors Vakarų šalies universiteto diplomą?
K.K.: Mano nuomone, užsienio diplomas gali padaryti nemažą įspūdį darbdaviams gimtojoje šalyje (Lietuvoje) ir tikrai suteikti konkurencinį pranašumą. O Didžiojoje Britanijoje labai svarbus ne pats diplomas, bet universitetas, kuris jį išdavė, – tad tikėtis padaryti didelę karjerą Didžiojoje Britanijoje turint diplomą tokio lygio universiteto, kuris jį suteikia užsienio (Lietuvos) studentams vos už kelis jame praleistus semestrus, neverta. Jei Oksfordas taip dalytų bendrus diplomus bendradarbiaudamas su bet kokiais užsienio (Lietuvos) universitetais, greitai jo diplomas nebereikštų nieko. Todėl geri universitetai saugo savo vardą ir darbdaviams yra kokybės garantas.
VEIDAS: Kaip derėtų planuoti savo studijas: ką verta studijuoti Lietuvoje, ko neverta?
K.K.: Rekomenduočiau kiekvienam studijuojančiam bakalaurą ir svarstančiam apie magistro studijas neskubėti jų rinktis Lietuvoje. Tiek žinių, tiek akiračio praplėtimo požiūriu studijos užsienyje yra neįkainojama patirtis. Be to, ne vienoje Vakarų valstybėje magistro studijos trunka tik vienus metus (vietoje dvejų Lietuvoje), tad net ir finansiniu atžvilgiu tai apsimoka: verta apsvarstyti galimybę baigus bakalauro studijas padaryti metų ar kelerių pertrauką, per kurią galima ne tik pailsėti nuo mokslų, įgyti praktinės darbo patirties, bet ir dirbant susitaupyti metams magistrantūros studijų užsienyje.

Rudenį vyksiančiuose JAV prezidento rinkimuose greičiausiai susirungs demokratas Barackas Obama ir respublikonas Mitas Romney. Kuris iš jų stipresnis, charizmatiškesnis ir, svarbiausia, labiau simpatiškas amerikiečiams?

Barackas Obama savo kaip JAV prezidento įvaizdį formuoja jau ketverius metus, bet nėra lengva pasakyti, ar jis stiprus, ar silpnas prezidentas, ar jis nusipelnė jam avansu suteiktos Nobelio taikos premijos, ar, priešingai, padarė viską, kad šią premiją skyrusi komisija pasijaustų kvailio vietoje.
Sausį sakydamas metinę kalbą JAV prezidentas B.Obama atkreipė dėmesį į didžiausius savo nuopelnus – tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ vadovo Osamos bin Ladeno ir nuversto Libijos lyderio Muamaro Ghaddafi žūtį. Taip jis siekė pabrėžti savo pasiekimus užsienio politikoje ir rinkimuose nuginkluoti varžovus respublikonus. Mat pagrindinis pastarųjų argumentas rinkimuose nuolat būna tai, kad demokratams prezidentams esą labai prastai sekasi gynybos politikoje, o štai B.Obama įrodė, jog jie neiteisūs.
„Pirmąkart nebėra amerikiečių, besikaunančių Irake. Pirmąkart per du dešimtmečius Osama bin Ladenas nebekelia grėsmės šiai šaliai“, – tuomet pareiškė prezidentas, pradėdamas kovą dėl savo perrinkimo.
Tačiau nemaža dalis analitikų ir oponentai respublikonai B.Obamai negailestingi: jų tikinimu, tai tik žodžiai, o B,Obama yra vienas silpniausių JAV prezidentų per visą istoriją. Štai buvęs Atstovų Rūmų pirmininkas Newtas Gingrichas (jis irgi siekia tapti respublikonų kandidatu į prezidento postą) netgi pareiškė, kad B.Obama yra toks silpnas prezidentas, jog dėl jo net pačiu silpniausiu prezidentu laikomas Jimmy Carteris atrodo stiprus.
Mittas Romney irgi ne kartą kaltino B.Obamą nesugebant duoti atkirčio neva didžiausiam Amerikai iškilusiam pavojui – Irano siekiui pasigaminti branduolinių ginklų.
Jam ir jį palaikantiems amerikiečiams nė motais B.Obamos siekis šią krizę spręsti taikiai, taikant vien tik sankcijas. Kas, kad prezidentas kartu su Europos Sąjunga sugriežtino sankcijas prieš Irano naftos eksportą ir bankų sektorių – respublikonai aiškina, kad Iraną reikėtų sutramdyti jėga ir B.Obama tiesiog įrodė, kad yra per silpnas tai padaryti.
Dešinieji rinkėjai laikosi tos pačios nuomonės ir pasiryžę balsą atiduoti už tą kandidatą, kuris vėl sugrąžintų JAV anksčiau turėtą, o per krizę prarastą supergalybės statusą. Jų supratimu, tai padaryti galima (ir reikia) demonstruojant raumenis, ir B,Obamos elegancija yra žavinga tik tol, kol kalba nepasisuka apie JAV pozicijas geopolitiniame žaidime.
Vien tai, kad B.Obama kalba apie būtinybę mažinti karinį biudžetą siutina dešiniuosius, sutinkančius kad ir su didesniais mokesčiais, bet kad tik nesumažėtų branduolinių galvučių JAV arsenale.
Beje, pagrindinis B.Obamos ir M.Romney skirtumas – priešų ir draugų balansas. B.Obama savo kadencijos metu pagerino JAV santykius su Europa, ne kartą kalbėjo apie santykių su Rusija atšilimą ir tapo garsaus išsireiškimo “Perkrovimo mygtukas“ autoriumi.
M.Romney net nežada su šia valstybe naudoti diplomatines vingrybes, o kovo pabaigoje sulaukė didžiulio Rusijos ir viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio pareikšdamas, kad Rusija yra „pagrindinis geopolitinis JAV priešas“ ir lygiuojasi į prasčiausius pasaulio veikėjus, įskaitant Siriją ir Iraną, o B.Obamos mėginimai su šia valstybe ieškoti sąlyčio taškų yra apgailėtini ir netgi pavojingi.
„Rusija yra geopolitinis priešas , ir mintis, kad mūsų prezidentas planuoja sudaryti kažkokius sandorius su ja, ir tai, jog jis nenori prieš rinkimus to pasakyti Amerikos žmonėms, kelia didelį nerimą“, – sakė M. Romney.
Tokius žodžius jis ištarė iš karto po B.Obamos ir Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo susitikimo Seule, kuriame B.Obama neatsargiai ištarė, jog po perrinkimo, kai jau nebereikės galvoti apie rinkimus, jis turės kur kas daugiau lankstumo ir galės su Rusija leistis į didesnius kompromisus.
Beje, B.Obamos minkštumą pajuto ir kitų šalių vadovai. Vokietijos kanclerė A.Merkel yra jį pavadinusi pernelyg švelniu geopolitine prasme, o štai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy B.Obamą apdovanojo „komplimentu”, kad jis per daug siekiąs visiems būti geras.

Laimės „vienas procentas“?

Dar vienas bruožas, kuriuo pasižymėjo ir iš esmės į JAV istoriją pateko B.Obama – jo kairiuoliška politika. Per pastaruosius keletą metų jis sugebėjo gana radikaliai pakeisti JAV kursą ir iš laukinio kapitalizmo, kuriam lenkiasi respublikonai, nusukti į gana europietišką socializmo pusę. Žinoma, iki Švedijos dar labai toli, tačiau B.Obamos inicijuotos reformos tikrai kvepia kairumu. Jis per ketverius metus sublizgėjo tokiose srityse kaip tos pačios lyties asmenų vedybų propagavimas, abortų įteisinimas, leidimas lengvesnėmis sąlygomis į JAV imigruoti lotynų amerikiečiams, galiausiai – nelegalių imigrantų teisinis legalizavimas.
Jo reformos, ypač sveikatos apsaugos, iš tiesų pavertė JAV kairiąja valstybe, nes amerikiečiai gavo tai, ko niekada neturėjo – privalomą sveikatos draudimą, kur kas didesnes socialines garantijas, pažadą, kad bus pasirūpinta bedarbiais, atkreiptas dėmesys į jaunimo nedarbą.
Respublikonams visos šios temos kelia tik pasipiktinimą, tad Mitas Romney nuolat aiškina, kad būdamas prezidentu pirmiausia turėtų nemažai pasistengti, kad būtų „ištaisytos B.Obamos klaidos“ ir Amerika vėl taptų dešiniąja valstybe, nes tik tokia ji yra konkurencinga ir galinga.
Kad daliai amerikiečių B.Obamos išsišokimai ne prie širdies, parodė ir vadinamieji kadencijos vidurio rinkimai, kuriuos laimėjo ne demokratai, o respublikonai. Tuomet suvilioti rinkėjus jiems tuomet padėjo naujas visuomeninis „Arbatos“ judėjimas. Tiesa, dabar ši arbata yra gerokai atvėsusi, jos įtaka – sumenkusi. Užtat jos vietą užėmė kita labai stambi iš visuomenės kilusi jėga – judėjimas „Okupuok“,
B.Obama yra neabejotinas favoritas tiems, kurie save tapatina su, tarkime, judėjimu „Okupuok“, paskelbusiu 99 proc. „eilinių“ gyventojų kovą su 1 proc. „turtingųjų“. Įdomu tai, kad M.Romney yra tiesiog klasikinis to „vieno procento“ pavyzdys.
Jis yra milijonieriaus sūnus ir niekada nesusidūrė su vadinamųjų „paprastų amerikiečių“ problemomis. Už M.Romney be jokios abejonės balsuos visas Volstrytas, visuomenės elitas ir nemaža dalis viduriniosios klasės amerikiečių, kurių požiūriu išgyvena stipriausi, o “Okupuok“ judėjimas – tai nevykėlių paradas, kuriame dalyvauja tingūs, nieko nepasiekę ir didesnių ambicijų gyvenime neturintys žmonės.
B.Obamai didele grėsme šiuo atveju tampa tai, kad labai daug amerikiečių, daugelį metų ugdytų taip, kad geriausiai išgyventų laukinio kapitalizmo sąlygomis, labiau simpatizuoja būtent tam vienam procentui, vadinasi, ir M.Romney, o ne rūpestingajam ir dosniajam B.Obamai.
Remiantis neseniai atliktos apklausos rezultatais, B. Obama laimėtų rinkimus prieš M. Romnį atitinkamai 51 ir 44 proc. rezultatu, tačiau rinkėjai palankiau vertina M. Romnio siūlomus ekonomikos problemų sprendimo būdus.
Užtat B,Obama savo kairiąsias vertybes artėjant rinkimams stengiasi dar labiau išryškinti ir tikisi, kad palenks bent jau neapsisprendusiųjų širdis.
Štai prieš porą savaičių B.Obama vėl paragino įvesti naują mokestį pasiturintiems amerikiečiams, populiariai vadinamą „Buffeto” mokesčiu, taip pavadintą milijardieriaus ir investuotojų guru Warreno Buffeto garbei. Sakydamas kalbą Floridos Atlanto universitete, B.Obama paragino turtinguosius mokėti „teisingą dalį“. Nors pajamų mokestis daug uždirbantiems amerikiečiams šiuo metu siekia 35 proc., daugybė turtingų investuotojų užsidirba iš investicijų, o tokios pajamos apmokestinamos vos 15 proc. pajamų mokesčiu.
Pagal Senatui pateiktą pasiūlymą, asmenys, kurių pajamos viršija 1 mln. JAV dolerių, turėtų mokėti mažiausiai 30 proc. pajamų mokestį.
„M.Romnis galvoja, kad milijonieriai ir milijardieriai turėtų ir toliau mokėti mažesnius mokesčius nei vidutines pajamas gaunančios šeimos. Tiesą pasakius, pats M. Romnis nemoka teisingos mokesčių dalies“, – teigiama naujausiame B.Obamos rinkimų kampanijos pareiškime.
Beje, M.Romnis sausį paskelbė savo mokesčių deklaraciją už 2011 m. Tada ir paaiškėjo, kad multimilijonierius temoka 14 proc. pajamų mokesčio.
Tačiau žurnalas „Stern“ ironiškai pažymi, jog pats W.Buffetas pernai sumokėjo tik 17,5 proc. pajamų mokestį ir nereikia B.Obamos tauškėjimo apie socialinį teisingumą priimti be jokios abejonės. „Jei B.Obama toks socialiai teisingas, tai kodėl jo prezidentavimo laikotarpiu dar labiau išaugo visuomenės nelygybė, kodėl padidėjo nedarbas, kodėl didžiausios šalies korporacijos ėmė skaičiuoti dar didesnį pelną, nors 60 proc. amerikiečių pasisako už klasinės atskirties mažinimą?“, – klausia M.Romney leisdamas suprasti, kad tariami B.Obamos pranašumai viduriniosios klasės akyse tėra mitas, nors ir malonus ausiai.

Už ką šiandien balsuotų amerikiečiai

B.Obama 51 proc.
M.Romney 44 proc.
Nebalsuotų 5 proc.

Ar JAV vis dar yra svajonių šalis ar tebegalioja posakis “amerikietiškoji svajonė”?

Apklausa Amerikoje
Taip    52 proc.
Ne    44 proc.
Nežinau    2 proc.

Apklausa Vokietijoje
Taip    50 proc.
Ne    43 proc.
Nežinau    7 proc.

Šaltinis: “Bloomberg”, “Reuters”, “Stern”

Balandžio 13 – 15 dienomis menų fabrike „Loftas“ pirmą kartą Lietuvoje vykusi pasaulinio ciklo konferencija „Startup Monthly Vilnius“ tris inovatyvių verslų komandas išsiunčia toliau vystyti savo verslus į Silicio slėnį (JAV).

Į renginį atvykę Silicio slėnio ekspertai, nustebinti lietuvių ryžto ir europietiškumo, prognozavo Vilniui sėkmingą tolimesnį „startapų“ ekosistemos kūrimą. Konferencijoje apsilankęs LR Premjeras Andrius Kubilius drąsino nebijoti pradėti naują verslą ir suintrigavo, pasidalindamas idėja sukurti Lietuvoje Gintaro slėnį (angl. Amber Valley), kaip atitikmenį Jungtinėse Amerikos Valstijose esančiam Silicio slėniui (angl. Silicon Valley).

„Kai kurie renginyje dalyvavę „startapai“ turi subūrę ganėtinai stiprias komandas, turi gerų idėjų, kurios atliepia dabartines verslo tendencijas Silicio slėnyje. Turėti idėją nepakanka, idėja yra bevertė be jos įgyvendinimo, todėl nereiktų bijoti, kad viešai pasidalinus jūsų idėja bus pavogta. Reikia dirbti ir pasistengti geriausiai įgyventi savo turimą idėją“, – teigia „Startup Monthly Vilnius“ dalyvavęs daugybės internetinių kompanijų įkūrėjas ir elitinio Silicio slėnio inkubatoriaus „500 startups“ mentorius David Weekly.

„Startup Monthly Vilnius“ konferencijoje, į kurią žiūrovų ir dalyvių bilietai buvo išpirkti dar likus savaitei iki renginio, savo verslo idėjas pristatė dvidešimt komandų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos. Trijų dienų trukmės konferencijoje taip pat dalyvavo verslo vystymo, rinkodaros, programavimo specialistai, kurie po dienos apmokymų jungėsi į naujas komandas ir lygiomis teisėmis varžėsi dėl kelialapio į „startapų“ meką – Silicio slėnį Kalifornijoje.

Su įkvepiančiu pranešimu iš kėdžių aidint plojimams pakėlęs visus konferencijos dalyvius socialinio tinklo „Twitter“ pirmojo finansavimo rato investuotojas, elektroninės mokėjimo sistemos „Square“ rizikos konsultantas, „Dispatch Management Services Corp“ įkūrėjas Greg Kidd patikino, kad kaip verslo angelas jis jau išsirinko kelias komandas, kurioms skirs investicijas.

„Konferencija, manau, pavyko geriau nei buvo tikėtasi. Neįkainojamą vertę gavo ne tik joje dalyvavę naujo verslo kūrėjai, bet ir visi, dar tik besiruošiantys steigti savo verslą Baltijos šalyse. Iš Silicio slėnio atvykę atstovai ir pasaulinio „Startup Monthly“ organizatoriai labai pozityviai įvertino Lietuvos potencialą įsitvirtinti „startapų“ ekosistemos žemėlapyje bei atverti vis daugiau kelių į Silicio slėnį, kur naujiems verslams būtų padedama įeiti į globalią rinką“, – komentuoja pagrindinės „Startup Monthly Vilnius“ partnerės VšĮ „Versli Lietuva“ generalinis direktorius Paulius Lukauskas.

Dalyvių verslo idėjos svyravo nuo edukacinių kompiuterinių žaidimų iki svečių sąrašo valdymo programos naktiniams klubams ar internetinės parduotuvės, galinčios tapti konkurente tokiam gigantui kaip „eBay“. Po trijų dienų įtempto darbo ir pristatymų į specialiai verslo vystymui parengtą dviejų mėnesių programą Silicio slėnyje buvo pakviesti baltarusiai „MapsWithMe“, lietuviai „Tropic Mind“ ir naujai konferencijos metu gimęs verslas „GigBasket“, siūlantis patogesnę ir organizuotesnę darbo paiešką. Laimėjusios komandos vasarą Jungtinėse Amerikos Valstijose toliau dirbs su profesionaliais mentoriais ir pristatys savo verslo idėjas tarptautiniams investuotojams.

„Startup Monthly Vilnius“ organizatoriai tikisi, kad ši konferencija paskatins visą Baltijos regioną bendradarbiaujant kurti palankias sąlygas naujų inovatyvių verslų atsiradimui ir vystymui. Kaip teigia pagrindinis „Startup Monthly Vilnius“ iniciatorius ir organizatorius Daumantas Dvilinskas, visiems, dirbantiems su „startapų“ vystymu dabar reikia įdėti nemažai darbo, kad išlaikytume sukurtą santykį su Silicio slėniu, suaktyvintume „startapų“ gyvenimą Baltijos šalyse ir paleistume į pasaulį kuo daugiau įgyvendintų verslo idėjų.

VIDEO:

„Startup Monthly Vilnius“ pranešėjas David Weekly: http://www.youtube.com/watch?v=48N5WO-LeAQ&feature=relmfu

„Startup Monthly Vilnius“ pranešėjas Greg Kidd:http://www.youtube.com/watch?v=C-SWTzD5jJk&feature=relmfu

Pirmos vietos laimėtojai „MapsWithMe“: http://www.youtube.com/watch?v=_BJtwlJpGZQ&feature=relmfu

Antros vietos laimėtojai „Tropic Mind“: http://www.youtube.com/watch?v=yn-826CcFg4&feature=relmfu

Trečios vietos laimėtojai „GetBasket“: http://www.youtube.com/watch?v=LYM5xqHqSbk&feature=relmfu

Vasario 23-26 dienomis vyksiančioje Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Alma littera“ autorės iš JAV: amerikietė Diana Gabaldon ir Amerikos lietuvė Rūta Šepetys. Abi rašytojos mugės metu susitiks su skaitytojais, pristatys savo knygas ir dalins autografus.

Amerikiečių rašytoja Diana Gabaldon gimė 1952 m. Arizonoje. Ji baigė du universitetus ir įgijo net tris mokslinius laipsnius – zoologijos bakalauro ir jūrų biologijos bei ekologijos magistro.  Kol tapo rašytoja, Diana Gabaldon daugybę metų universitete dirbo mokslinį darbą.

Rašytoją išgarsinęs romanų ciklas „Svetimšalė“ tapo bestseleriu ir laimėjo daugybę apdovanojimų. Pasaulyje šių knygų parduota 18 milijonų egzempliorių, jos išleistos 34-ose šalyse ir išverstos į 23 kalbas. Autorės kūrinius sunku priskirti vienam žanrui, juose gausu tiek meilės, tiek istorinio romano elementų, taip pat daug mistikos, nuotykių, mokslinės fantastikos.

„Lietuvoje yra išleistos jau 4 „Svetimšalės“ knygų ciklo dalys, penktoji dalis pasirodys prieš Vilniaus knygų mugę. Knygos išskirtinės ir savo apimtimi, vienos dalies knygą sudaro apie 500 puslapių. Prieš leidžiant ciklą lietuvių kalba buvo dvejonių ar pasiteisins tokios didelės apimties ir ilgo ciklo knygų serija, tačiau matom, kad jos buvo be pagrindo. Priešingai, knyga ne tik surado savo skaitytojų ratą, dabar nuolat sulaukiam laiškų, kada bus išleista kita knygos dalis“, – sako Danguolė Viliūnienė, leidyklos „Alma littera“ direktorė.

Aktorė Nijolė Narmontaitė, vesianti autorės susitikimo su skaitytojais renginį, sako turinti prisipažinti, kad iš pradžių į šį romaną žiūrėjusi skeptiškai. „Esu nelinkusi pasiduoti masinei psichozei, ir žinodama, su kokia euforija ši knyga buvo sutikta kitose šalyse, į skaitymo kelionę leidausi labai atsargiai. Deja, su romano heroje Klere prasmegau ir aš… Taip įsijaučiau ir įtikėjau ta istorija, kad pasidarė visai nesvarbu – fantazija tai ar realybė!“, – sako aktorė.

Rašytoja Diana Gabaldon su skaitytojais susitiks vasario 25 d., šeštadienį, 11 val. Konferencijų salėje 5.1. Autorę pristatys aktorė Nijolė Narmontaitė.

Kita rašytoja – lietuvio išeivio ir amerikietės dukra Rūta Šepetys praėjusį kartą Lietuvoje lankėsi pernai metų rudenį. Didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukęs jos romanas apie lietuvių tremtį „Tarp pilkų debesų“ išleistas jau 30 šalių. Praėjusiais metais romanas sulaukė gausių tarptautinių apdovanojimų. Knyga tapo „New York Times“ bestseleriu bei įsimintiniausia 2011 m. knyga. Žurnalas „Wall Street Journal“ pripažino ją geriausia 2011 metų knyga vaikams, taip pat ir „Publishers Weekly“.

„Tarp pilkų debesų“  paskelbtas ir „Apple“ programos „iTunes“ geriausiu paauglių romanu. Knyga apie tremtį apdovanota prancūzų literatūros premija: žurnalas „LIRE“ „Tarp pilkų debesų“  pripažino geriausiu 2011 m. romanu jauniems žmonėms. Knyga iš viso sulaukė net 14 garbingų apdovanojimų skirtingose kategorijose.

„Man buvo tokia garbė rašyti šį romaną. Aš parašiau šią knygą, tačiau tai ne mano sugalvota istorija. Ši istorija priklauso Lietuvai. Rašiau knygą kaip visuotinę istoriją ir tikiuosi, kad mokyklos ir bibliotekos visame pasaulyje įtrauks šią istorijos dalį į savo mokymo programas. Labai laukiu Vilniaus knygų mugės ir susitikimų su jumis, mano skaitytojai. Susitikimų metu galėsime pasikalbėti apie rašymą, apie istoriją ir apie knygas, todėl labai kviečiu jus atvykti į mugę. Aš nekantrauju susitikti su jumis“, – sako R. Šepetys.

Rašytoja Rūta Šepetys šiemet Vilniaus knygų mugėse lankysis kaip garbės viešnia. Kartu su ja į Vilnių atvyks ir jos knygą išleidusios „Penguin group“ leidyklos atstovė Tamra Tuller.

Su skaitytojais rašytoja susitiks vasario 24 d., penktadienį, 15 val. Leidyklos „Alma littera“ autografų stende, o 16 val. Konferencijų salėje 5.1. įvyks pokalbis „Rūtos Šepetys kelias iš Sibiro į sėkmę“, kuriame, be rašytojos, dalyvaus ir jos redaktorė Tamra Tuller bei knygos vertėja į lietuvių kalbą Lina Būgienė. Pokalbį ves vertėjas, režisierius dokumentininkas Jonas Ömanas.

Rūtos Šepetys minčių bus galima pasiklausyti ir Diskusijų klubo pokalbyje „Rašymas ant sienos: Lietuvos istorija pasauliui“, kurį moderuos istorikas Aurimas Švedas. Šis pokalbis įvyks vasario 25 d., šeštadienį, 13 val. Forume. Vizitą organizuoja BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“.

Sausio 13 – 15 dienomis New York mieste (JAV) vykstančioje 34-ojoje kasmetinėje Amerikos kamerinės muzikos konferencijoje pristatoma lietuvių kompozitoriaus Gedimino Gelgoto muzika.

Kasmetinėje konferencijoje susitinka tik didžiausios JAV muzikos vadybos bei leidybos kompanijos, kurių tarpe G.Gelgoto muziką atstovauja įtakinga Vokietijos – JAV muzikos leidybos kompanija „Peermusic“. Su šia kompanija kompozitorius Gediminas Gelgotas kontraktą pasirašė 2010-aisiais, nuo tada kompanija leidžia kompozitoriaus partitūras ir reprezentuoja jį pasaulinėje muzikos rinkoje.

Šios konferencijos metu kompozitorių atstovaujanti įmonė ieško susitarimų su didžiosiomis JAV vadybos kompanijomis, tikimasi greitu metu JAV muzikinį pasaulį plačiau supažindinti ne tik su lietuvių kompozitoriaus muzika, bet ir su jo muziką reprezentuojančiu Gedimino Gelgoto NI&Co ansambliu.

Iš New York‘o grįžusio kompozitoriaus muziką bus galima išgirsti jau sausio 25 dieną Nacionalinėje Filharmonijoje, Vilniuje, kur greta žymios A. Part, T. Riley minimalistinės muzikos, ansamblis NI&Co atliks ir Gedimino Gelgoto kūrinius “Aidai tūkstančiui metų”, “Never Ignore Cosmic Ocean”, bei “Nerobotizuojami 21, laisvė”.

Po trejų metų amerikiečiai pagaliau suprato, kad dar neseniai svajonių prezidentu vadintas B.Obama nesugebėjo išpildyti jų lūkesčių gyventi geriau, o kariauti mažiau.

Lygiai prieš trejus metus amerikiečiai džiūgavo: prezidento postą laimėjo tamsiaodis demokratas Barackas Obama, pažadėjęs Amerikai drastiškų pokyčių. Viskas, pradedant jo rinkimų šūkiais „Taip, mes galime“, „Mums reikia permainų“ ir baigiant įkvepiančiomis kalbomis, kuriose jis teigė apsuksiąs JAV ekonomiką aplink ašį ar suteiksiąs Amerikai „antrąjį kvėpavimą“ bei į naujas aukštumas pakelsiąs jos autoritetą, užliūliavo milijonus rinkėjų.
Tačiau praėjus trejiems metams euforijos – nė kvapo, B.Obamos aureolė išblukusi, o amerikiečiai nusiminę dėl to, kad į naująjį prezidentą dėjo per daug vilčių.
Robertas D.Hodge’as naujoje savo knygoje „Vilties melas“ (The Mendacity of Hope) pabrėžia, kad B.Obama buvo vertinamas net ne kaip žmogus, o kaip legenda. Kaip pasaka apie moralinį prisikėlimą, kuris „išpirks gėdingos Amerikos praeities nuodėmes“. Daugeliui amerikiečių jis buvo tiesiog antrasis Martinas Lutheris Kingas, ir šis idealizavimas ilgai neleido jo įvertinti už realius darbus, kurie, kaip dabar aiškėja, ne visuomet buvo išmintingi, kilnūs ir drąsūs.
Žinoma, galima rasti pateisinimų. Juk B.Obama prezidentu buvo išrinktas itin nedėkingu laikotarpiu – kai siautė pasaulinė krizė, vienas po kito griuvo bankai, o šimtai tūkstančių vaiduoklius primenančių namų visoje Amerikoje pasidabino lentelėmis „parduodama“. Tačiau B.Obama net ir tokiomis aplinkybėmis galėjo nuveikti daugiau.

Ekonomika šlubuoja dar labiau

Pirmiausia panagrinėkime skaičius. B.Obamai tapus prezidentu, nedarbas JAV siekė 7,6 proc. Tada atrodė labai didelis, nes amerikiečiai buvo įpratę prie 5 proc. neviršijančio nedarbo lygio. Bet dabar jis jau siekia 9,2 proc., o mažesnis nei 9 proc. buvo tik du mėnesius iš pastarųjų 26-ių.
Svarbu ir tai, kad B.Obamos kadencijos laikotarpiu buvo kilusi visai reali grėsmė JAV doleriui, kurio vertė rugpjūtį smuko iki istorinių žemumų. Be to, dar prieš keletą mėnesių pasaulis sulaikęs kvapą stebėjo, kuo baigsis JAV skolos krizė, kuri grėsė nemokumu. Tik paskutinę minutę JAV laikinai išplaukė, dirbtinai padidinusios vadinamąsias skolinimosi lubas, tad šiuo metu JAV skola siekia jau beveik 17 trln. dolerių.
Ne itin džiugina ir BVP augimas. Štai per pirmąjį šių metų pusmetį JAV ekonomika augo 0,9 proc., o tai tikrai nieko gero.
Galiausiai per tuos keletą metų, kol JAV vadovauja B.Obama, gerokai padidėjo infliacija (šiemet ji siekia 3,8 proc.).
Žinoma, galima sakyti, kad jokie skaičiai negali būti interpretuojami vienareikšmiškai. Juk ne vien B.Obamos kaltė, kad JAV skola didėja, o dolerio vertė šokinėja. Prie to nemažai prisidėjo ir pasaulinės ekonomikos tendencijos, ir cunamio nusiaubtos Japonijos susilpnėjimas, ir neramumai Europos padangėje. Pagaliau JAV prezidentas ėmėsi smarkiai veržti diržus, karpyti valstybės išlaidas ir kt.
Tačiau jo pažadai į nagą suimti turtuolius iš esmės nebuvo įgyvendinti, ir už tai B.Obama pelnytai kritikuojamas. Pavyzdžiui, vos prisiekęs, naujasis JAV vadovas susikomplektavo tokią ekonomikos patarėjų komandą, kad blaiviau mąstantys amerikiečiai aiktelėjo. Juk šiai komandai ėmėsi vadovauti krizę sukėlę žmonės. Kaip juos vadina „The Independent“ analitikai, tai Billo Clintono laikais reguliavimo varžtus atlaisvinusieji ir buvę „Goldman Sachs“ vadovai. „Jie pasistengė, kad bet kokios pastangos sustiprinti reguliavimą, apsaugant nuo naujos krizės, būtų bergždžios, o premijos bankininkams toliau plaukte plauktų“, – teigia JAV ekspertai.
Beje, šiemet JAV iždo departamento generalinis inspektorius Neilas Barofsky pripažino, kad fundamentalios problemos Jungtinėse Valstijose vis dar nėra sprendžiamos: du trečdaliai korporacijų už savo pajamas nemoka jokio federalinio mokesčio. Jų įtaka tokia didelė, kad B.Obama bejėgis tesėti ir pažadus neiškeldinti iš namų amerikiečių, kol nebus atsakyta į klausimą, ar nekilnojamojo turto burbulas nebuvo pučiamas dirbtinai, o paskolos išduodamos nepagrįstai.
Svarbus dar vienas aspektas: neseniai kompanijos CNN atlikta apklausa parodė, kad net 60 proc. amerikiečių mano, jog B.Obama turėtų skirti daugiau dėmesio problemoms, su kuriomis susiduria bankai ir kitos finansų institucijos. Kitaip tariant, labiausiai amerikiečiai iš B.Obamos tikėjosi turtingųjų, bankininkų ir spekuliantų pažabojimo.
Juk tą patį byloja ir masiniais virstantys protestai ne tik Niujorke prie Volstrito, bet ir daugumoje kitų JAV miestų. Žmonės skanduoja nusivylimo šūkius ir skelbia, kad B.Obama be reikalo giriasi smulkiais laimėjimais, nutylėdamas didžiuosius savo pralaimėjimus.
Beje, prie netesėtų tenka priskirti ir dar vieną B.Obamos pažadą – išsikeltą tikslą ryžtingai kovoti su klimato kaita: naftos ir anglies gavybos bei perdirbimo korporacijos privertė B.Obamą persigalvoti dėl taršos normų. Taigi JAV ir toliau išlieka vienos didžiausių teršėjų pasaulyje.

Sveikatos reforma – per brangi ir neteisinga?

Vienas laimėjimų, kuriais linkęs didžiuotis pats B.Obama, – tai jo inicijuota JAV sveikatos apsaugos sistemos reforma. Tačiau iš tiesų didžiuotis nėra kuo. Visų pirma ši kairuoliška reforma yra itin brangus malonumas, per 10 metų JAV biudžetui atsieisiantis 940 mlrd. dolerių. Na, o tai, kas brangu, reiškia naujus mokesčius. Tad jau pirmosiomis savaitėmis po šių naujovių įsigaliojimo 2010 m. kovą ekonomika slystelėjo žemyn.
Vis dėlto pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje – nemenki. Juk 32 mln. iki tol neapdraustų amerikiečių tapo naujosios sveikatos apsaugos sistemos dalimi. Be to, nepasiturintiems amerikiečiams nuo šiol kompensuojami visi receptiniai vaistai, nemokamas gydymas, galiausiai – griežtai kontroliuojamos sveikatos draudimo įstaigos, o jų paslaugos subsidijuojamos iš valstybės biudžeto.
Tačiau pamirštama pridurti, kad tiems, kurie nepriskiriami prie nepasiturinčių, draudimo paslaugos ne tik neatpigo, bet ir gerokai pabrango bei tapo privalomos. Naująja tvarka mėgaujasi gal tik didžiosios draudimo kompanijos, mat ji draudikams garantuoja dar daugiau klientų ir netgi valstybės paramą.
Ne veltui respublikonai iki pat šiol negali susitaikyti su šia sveikatos reforma ir ketina teismuose įrodinėti, kad ji buvo neteisėta ir neteisinga.

Karinės nesėkmės

Už ekonominių pažadų netesėjimą ar sveikatos reformos trūkumus B.Obamai iš dalies gal ir galima atleisti, tačiau už ketinimų mažinti karinį JAV biudžetą nevykdymą jokio atlaidumo B.Obama tikėtis negali.
Priminsime, kad jis žadėjo mažinti karines išlaidas, kurios jo kadencijos pradžioje siekė 44 proc. visų pasaulio valstybių karinėms reikmėms išleidžiamų pinigų. Tačiau šios išlaidos ne tik nesumažintos, bet netgi padidintos ir dabar sudaro kone pusę visų pasaulio valstybių karinėms reikmėms išleidžiamų pinigų. Tai yra 671 mlrd. dolerių.
Beje, JAV karinėms išlaidoms lėšų dabar atseikėjama daugiau, nei skiriama sveikatos apsaugai ir švietimui kartu sudėjus. Niekas nesirengia užmiršti ir to, kad B.Obama prieš trejus metus žadėjo Afganistane išrišti Gordijaus mazgą ir pasiekti lūžio tašką, bet šių ketinimų irgi neįvykdė. Tad ką jau kalbėti apie B.Obamos sveičiojimus siekti, kad pasaulyje neliktų branduolinių ginklų ar kad atsirastų didesnis sutarimas tarp tautų.
Nei taikos, nei sutarimo tarp tautų šiandien tikrai ne daugiau nei prieš trejus metus. Gal net mažiau, nes palestiniečių ir Izraelio derybos pateko į aklavietę, Iranas toliau išsidirbinėja, o Artimuosiuose Rytuose apskritai vyrauja karo nuotaikos.
Nenuostabu, kad visa ši žlugusių lūkesčių puokštė gerokai aptirpdė amerikiečių pasitikėjimą savo „svajonių“ prezidentu, kuris besiekia juokingus 26 proc., nors prieš trejus metus buvo 51 proc.
Daugeliui nė motais, kad B.Obamos kadencijos laikotarpiu baigėsi Osamos bin Ladeno medžioklė, kad šiek tiek pagerėjo santykiai su Europa, gal netgi pagerėjo JAV įvaizdis pasaulyje, pradėtas ir žodinis santykių „perkrovimas“ su Rusija. „Visa tai nublanksta, palyginti su administracijos patirtomis nesėkmėmis“, – pripažįsta net ir pats JAV prezidentas, nesitikintis būti perrinktas antrai kadencijai ir netgi neatmetantis galimybės, kad kitais metais rinkimus laimės ne Demokratų, o Respublikonų partijos atstovas.

B.Obamos populiarumas JAV (proc.)
2009 m.    51
2010 m.    36
2011 m.    26
Šaltinis: CNN

JAV ekonomikos rodikliai
2009 m.    2011 m.
Nedarbas    7,6 proc.    9,2 proc.
Valstybės skola    12 trln. dol.    17 trln. dol.
Karinis biudžetas    494 mlrd. dol.    671 mlrd. dol.

Šaltinis: JAV statistikos biuras, „Bloomberg“

JAV prezidento Barako Obamos (Barack Obama) administracija tęsia pastangas diplomatiškai išspręsti Irano branduolinės programos problemą ir nesiekia karinės konfrontacijos su Teheranu, praneša “RIA Novosti”, remdamasi JAV valstybės departamentu.

Vakarų žiniasklaida neseniai paskelbė pranešimus apie JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenės planus ir Izraelio intensyvų pasiruošimą pulti Iraną.

“Mes jau daug kartų sakėme per pastarąsias savaites ir mėnesius, kad nesiekiame karinės konfrontacijos su Iranu. Tokia yra mūsų pozicija, – žurnalistams sakė Valstybės departamento atstovė Viktorija Nuland (Victoria Nuland). – Mes siekiame savo tikslų dėl Irano, skatindami šalis kalbėti atvirai, darydami spaudimą Tarptautinėje atominės energijos agentūroje (TATENA), kad Iranas laikytųsi savo įsipareigojimų”.

TATENA kitą savaitę ruošiasi pristatyti pranešimą apie Irano tariamą branduolinių ginklų programą.

“Mes tikimės, kad TATENA pranešimas (…) pastūmės mus į priekį derybose su Iranu”, – teigė V. Nuland.

Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų šalys kaltina Iraną dėl branduolinių ginklų kūrimo. Iranas neigia visus kaltinimus, tvirtindamas, kad branduolinė programa yra skirta taikiems tikslams – elektros energijos poreikiams.

“Al Qaedos” surengtų atakų tikslas 2001-aisiais buvo kuo labiau pakenkti JAV ir visam Vakarų pasauliui. Tačiau, matyt, net patys teroristai nesitikėjo, kad jų išpuolių padaryta žala bus juntama visą dešimtmetį.

Kol žuvusiųjų artimieji po Niujorko bokštų dvynių atakų raudojo, teroro išpuolių organizatoriai džiūgavo skaičiuodami, kad Žemutiniame Manhatane buvo sugadinta arba sugriauta 1,3 mln. kvadratinių metrų biurų patalpų, o JAV smogtas didžiulis tiek ekonominis, tiek moralinis smūgis.
Vis dėlto tuomet niekas nemanė, kad skaičiuojama bus dar visą dešimtmetį. Tuomet niekas nesitikėjo, kad per ateinančius dešimt metų kovai su terorizmu bus išleista bene 5 trln. JAV dolerių, o vadinamasis pasaulinis karas su terorizmu taip ir nebus baigtas.
Tiesa, per tą dešimtmetį, oficialiais duomenimis, Vakaruose sukliudyta maždaug šimtui teroristinių išpuolių, o šių metų pavasarį po ilgų gaudynių buvo nukautas “Al Qaedos” lyderis Osama bin Ladenas. Tačiau net ir ši pergalė – tik sąlyginė: šimtams kitų teroro išpuolių sukliudyti nepavyko; O.bin Ladeno žūtis iškėlė daug teisinių ir moralinių klausimų dėl vakarietiško teisingumo. Galiausiai pripažįstama: trilijonus dolerių kainavę ir milijonus gyvybių atėmę karai Afganistane, Irake, Pakistane taip ir nedavė išsvajotų rezultatų, o, priešingai, įklampino Vakarų šalis į skolas ir sugriovė jų reputaciją.

Penki trilijonai
Nobelio premijos laureato ir Kolumbijos universiteto profesoriaus Josepho E.Stiglitzo vertinimu, per dešimtmetį karas su terorizmu Vakarų šalių vyriausybėms atsiėjo apie penkis trilijonus dolerių. Kiti ekonomistai nurodo sumą, siekiančią nuo keturių iki šešių trilijonų.
Kas šią sumą sudaro? Karas Irake, pasak specialistų, atsiėjo apie 3 trln. dolerių. Karas Afganistane, kurį, pasak profesoriaus J.E.Stiglitzo, JAV prezidentas George’as W.Bushas norėjo paversti kovos su terorizmu simboliu, bet neįvertino jo sąnaudų ir beviltiškumo, Jungtinėms Valstijoms per dešimtmetį kainavo apie trilijoną dolerių. Šiek tiek mažiau atsiėjo kariniai veiksmai Pakistane.
Dabar jau į atsargą išėjęs JAV kariuomenės generolas, Vest Pointo karo akademijos profesorius Barry McCaffrey teigia, kad viena diena karo Irake ir Afganistane 2008–2009 m. JAV biudžetui kainavo 377 mln. dolerių.
Išsami Brauno universiteto Vatsono instituto atlikta studija skelbia, kad vien Pentagono išlaidos kovai su terorizmu per dešimt metų sudarė 1,2 trln. dolerių. Dar 185 mlrd. dolerių JAV sumokėjo kaip palūkanas už paskolas, kurių reikėjo norint nuolat didinti karines išlaidas. Beje, nuo dabar iki 2020 m. paskolų, paimtų kariniams tikslams, palūkanoms mokėti bus išleista trilijonas dolerių.
“Bloomberg” ekonomistų vertinimu, kova su terorizmu privertė JAV patrigubinti ir slaptųjų tarnybų veiklos finansavimo išlaidas. O jeigu dar pridėsime sumą, kurią grįžę iš karo pensijos bei kitokių socialinių išmokų pavidalu gauna ir dar daugelį metų gaus buvę kariai, sumos padvigubės. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad vien esamų ir buvusių karių sveikatos apsauga per dešimtmetį jau kainavo 950 mlrd. dolerių.
Skaičiuoti tai, kiek per dešimtmetį Rugsėjo 11-oji kainavo visam pasauliui, imasi ne vienas ekonomistas. Ir tai – ne vien vyriausybių išlaidos.

Išlaidų patyrė ir verslas
Nemenką vaidmenį kovoje su terorizmu per pastarąjį dešimtmetį netiesiogiai suvaidino ir privačios bendrovės. Vienos jų iš to gerokai pasipelnė, kitos patyrė didžiulių nuostolių.
Pavyzdžiui, JAV kariškiai po Rugsėjo 11-osios išpuolių didesnį vaidmenį Irake ir Afganistane patikėjo privačioms bendrovėms, o kontraktų vykdytojų ten kai kada būdavo daugiau negu 260 tūkst. žmonių, ir tai apytikriai prilygo Irake bei Afganistane dislokuotų karių skaičiui. Tarkime, vien kompanija “Halliburton”, su kuria buvo pasirašytas kontraktas dėl darbų Irake, iš JAV vyriausybės gavo 19,3 mlrd. dolerių.
Tačiau daugeliui kitų kompanijų naujas požiūris į teroristinių išpuolių grėsmę kainavo milijardus. Štai knygos “Teroras, saugumas ir pinigai” autoriai Johnas Muelleris ir Markas Stewartas skaičiuoja, kad nemažai išlaidų patyrė ir privatus sektorius: juk po Rugsėjo 11-osios pasikeitė požiūris į saugumą. Nuo teroristų atakų daug brangesnėmis priemonėmis ėmė saugotis skrydžių kompanijos, naftos korporacijos, statybų bendrovės. Iš viso, ekonomistų vertinimu, vien JAV verslininkai per dešimt metų saugumui užtikrinti papildomai išleido 330 mlrd. dolerių.

Nebūtų buvę Rugsėjo 11-osios – nebūtų finansų krizės

J.E.Stiglitzo vertinimu, didžiulės kovos su terorizmu ir saugumo užtikrinimo išlaidos pakirto JAV, o kartu ir kitų šalių makroekonomiką: padidino biudžeto deficitą, įklampino į skolas.
Specialistų vertinimu, du didžiausi JAV galvos skausmai – nedarbas ir biudžeto deficitas – yra kaip tik kovos su terorizmu, karų Irake ir Afganistane pasekmė. “Neabejotinai būtent šie karai lėmė tai, kad vietoje 2 proc. BVP biudžeto perviršio G.W.Busho inauguracijos dieną dabartinis JAV prezidentas Barackas Obama nežino, kaip mažinti apie 10 proc. BVP siekiantį biudžeto deficitą.
Tačiau pakenkta ne tik JAV ekonomikai. Tarkime, neramumai Artimuosiuose Rytuose, kurių irgi negalima atsieti nuo kovos su terorizmu, pasaulyje sparčiai pakėlė naftos kainas, dėl to didėjo visų vartojimo prekių gamybos sąnaudos.
Didžiosios Britanijos savaitraščio “The Economist” vertinimu, visą pastarąjį dešimtmetį dėl karų Irake ir Afganistane kilusios naftos kainos kasmet “suėsdavo” 25 mlrd. dolerių. O tai dar labiau padidino skurdą, tarkime, Afrikoje. Specialistų vertinimu, 13 skurdžiausių Afrikos valstybių nuosmukis dėl kylančių naftos kainų sudarė 3 proc., o tai daugiau nei visa užsienio teikiama pagalba Afrikos valstybėms.
Esama vertinimų, kad jei nebūtų buvę Rugsėjo 11-osios, nebūtų kilusi ir pasaulinė ekonomikos krizė, o milijardai, sumokami už teroristų gaudynes, būtų netgi sustiprinę ir Vakarų šalių, ir kitų regionų valstybių rinką bei sumažinę skurdą.
Na, o jei patikėtume, kad būtent teroristų ataka 2001-aisiais nulėmė finansų krizę 2009-aisiais, ir suskaičiuotume, kiek dėl jos pasaulyje patirta nuostolių, Rugsėjo 11-osios “kaina” išaugtų dar daugiau kartų.

Pasaulis tapo nesaugesnis?
Vis dėlto ar ši jau dešimtmetį mokama duoklė bent jau atsipirko? Esama nemažai studijų, kuriose bandoma netgi apskaičiuoti, ar kovoti su terorizmu apsimoka. Aiškėja, kad toli gražu ne: išleisti pinigai nesugrįžta, jei skaičiuotume grynai matematiškai. Mat pasaulyje teroristiniai išpuoliai per metus pridaro 17 mlrd. dolerių nuostolių, o štai pastarąjį dešimtmetį bendros pasaulio valstybių išlaidos kovai su terorizmu kainuodavo 200 mlrd. dolerių per metus.
Tad belieka paklausti, gal ne viskas vertinama pinigais. Gal verta mokėti milijardus, kad tik žmonės jaustųsi saugesni? Regis, ir į šį klausimą atsakymas yra neigiamas. “Vien Vašingtonas kuo pavirto – plieniniu miestu aukštomis tvoromis, nusegiotomis stebėjimo kameromis”, – rašo Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Straipsnio autorių nuomone, JAV ir kitose Vakarų šalyse dingo saugumo jausmas, vyrauja nuolatinė išpuolių nuojauta.
Neseniai Vakarų šalyse atliktos nuomonių apklausos rezultatai pritrenkiantys: amerikiečiai ir britai terorizmą laiko net didesne grėsme nei klimato kaita, religinis fanatizmas, karas ar branduoliniai bandymai. Tarkime, kaip didžiausią grėsmę terorizmą įvardija 49 proc. amerkiečių ir 43 proc. britų. Prancūzijoje terorizmo labiausiai bijo 26 proc. gyventojų.
Juolab kad tą baimę kursto ir politikai. Štai prieš kelias dienas, minint Rugsėjo 11-osios išpuolių dešimtmetį, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad kova dar toli gražu nelaimėta, ir gynė savo šalies pajėgų dalyvavimą Afganistano kare. Beje, sausį Vokietijos parlamentas dar 12 mėnesių pratęsė tarp šalies gyventojų nepopuliarią misiją Afganistane, kurioje dalyvauja apie 5,4 tūkst. vokiečių karių.
Nenoriai apie pasitraukimą iš Afganistano kalba ir kitų šalių lyderiai – jiems kova su terorizmu yra savotiškas kovos dėl savo populiarumo laukas, kuriame galima demonstratyviai kovoti su tikromis ir tariamomis blogio jėgomis.
Tačiau Rugsėjo 11-osios pasekmė – ne vien didesnis žmonių nesaugumo jausmas. Teroristams pavyko tarsi nejučia priversti Vakarų pasaulio šalis paminti savo svarbiausius principus, numoti ranka į tūkstančius aukų, griebtis nehumaniškų tardymo būdų, žudyti be teismo ir pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo vėl išdrįsti garsiai pasakyti, kad tikslas pateisina bet kokias priemones.
Buvusi Pakistano ambasadorė JAV Maleeha Lodhi, savo akimis mačiusi dūmų kamuolius, besiveržiančius iš Bokštų dvynių, teigia, kad kraupus buvo ne tik teroristų išpuolis, bet ir JAV atsakas į jį. “JAV atsakas buvo keršto karas. O tai turėjo pragaištingų padarinių Irakui, Pakistanui, Afganistanui – visam regionui”, – neabejoja buvusi diplomatė.
Tarkime, skaičiuojama, kad per pastarąjį dešimtmetį dėl karo vien Irake žuvo apie milijoną gyventojų, 1,8 mln. tapo pabėgėliais, 1,7 mln. – benamiais.

Kiek kainavo kova su terorizmu
3 trln. dol.    Tiek kainavo Irako karas
1 trln. dol.    Tiek kainavo Afganistano karas
1 trln. dol.    Tai palūkanos, kurias už pasiskolintus pinigus, skirtus karams finansuoti, iki 2017 m. privalės sumokėti JAV
16 mlrd. dol.    Tiek pinigų JAV kas mėnesį skyrė karams Irake bei Afganistane
138 dol.    Tiek pinigų kiekvieną mėnesį karams finansuoti sumokėdavo kiekvienas JAV namų ūkis