Scanpix nuotr.

Per porą pastarųjų savaičių pasisakyti Europos Sąjungos ateities klausimu turėjo progą visi svarbiausi Bendrijos lyderiai. Savaitės viduryje metinę kalbą Strasbūre rėžė Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris, o artėjant savaitgaliui pasikalbėti apie Europos perspektyvas ES viršūnės rinkosi Bratislavoje.

Prancūzijoje ir Slovakijoje skambėjusios nuomonės – gana skirtingos ir prieštaringos. J.C.Junckeris metinę kalbą, regis, skyrė specialiai Donaldui Tuskui, su kuriuo jų nuomonės dėl ES ateities ėmė itin stipriai skirtis.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas palaiko idėją, kad EK turėtų įgyvendinti valstybių narių sprendimus, o ne, priešingai, joms nuleisti savo sprendimus iš viršaus. J.C.Junckeris mano kitaip: metinėje kalboje jis pabrėžė, kad EK turėtų atgauti iniciatyvos teisę, kuri menkti pradėjo sulig finansinės krizės pradžia. EK pirmininko nuomone, problemos kyla iš to, kad Europos reikalai pernelyg susiję su atskirų valstybių interesais, ir metas sutelkti daugiau galių EK rankose.

Bratislavoje ES lyderiai šio nuomonių skirtumo pernelyg neaptarinėjo – jie rado kitų priežasčių tarpusavio ginčams. Tas pats D.Tuskas daugiausiai energijos skyrė Lenkijos ir Vengrijos vyriausybių kritikai. Lenkija kartu su Vengrija, Čekija ir šeimininke Slovakija kritikuoja Briuselį, kad jis per daug kišasi į valstybių narių reikalus – prieš Lenkiją EK atlieka tyrimą dėl teisės viršenybės pažeidimų. Višegrado šalys taip pat pyksta dėl privalomų migrantų kvotų, Lenkai ir vengrai atsisakė juos priimti, o slovakai jų dalijimosi kvotas apskundė teismui.

Vienintelė vieningumą bent kiek simbolizuojanti akimirka – viršūnių susitikime priimta šešių puslapių deklaracija dėl Europos ateities. Bet ir ji – visiškai blanki ir be ryškesnių kontrastų. „The Economist“ ją pavadino „nuobodžiai nekandžia“, o „Der Spiegel“ atkreipė dėmesį, kad vienintelė sritis, kurioje ES yra vieninga, susijusi su migrantų krize.

Ir net šioje srityje vienybė – tik žongliravimas žodžiais. Būtent taip apibūdino Italijos premjeras Matteo Renzi. Galima sakyti, kad Bratislavos deklaracija – lyg rudeninis rūkas: neapčiuopiama, abstrakti ir nekonkreti. Deklaracijoje gražiai dėstoma, kad ES nebegali pasikartoti pernykštė situacija, kai į Europą nekontroliuojamai plūdo migrantai, kad reikia stiprinti Bulgarijos sieną su Turkija.

Valstybės narės ketina prisidėti užtikrinant minėtos sienos apsaugą. Ir Lietuva planuoja į Bulgariją siųsti apie 10 pasieniečių ir skirti 41 tūkst. eurų paramą.

ES vadovai sutarė, kad reikia užbaigti derybas dėl migrantų ir su pačia Turkija. Kada ir kaip – nedetalizavo.

Lygiai taip pat be didesnių aiškinimų ES vadovai prižadėjo daugiau investicijų ES šalyse, mažesnį jaunimo nedarbą, o dėl glaudesnio karinio bendradarbiavimo apskritai nutarta plačiau padiskutuoti gruodžio mėnesį Briuselyje.

Vis dėlto D.Tuskas šį dokumentą vadina vilties spinduliu. „Tikiuosi, kad Bratislavos viršūnių susitikimas grąžins tikėjimą ir pasitikėjimą Europos Sąjunga. Tai bus įmanoma tik tuomet, jei žmonės ims suprasti, kad mes ištesime savo pažadus, ištikimai bendradarbiaudami tarp valstybių narių ir institucijų. Šiandien galiu pasakyti, kad vilties yra“, – sako Europos Vadovų Tarybos pirmininkas.

Regis, tai geriausia, kas buvo pasakyta per praėjusią savaitę. Bet tik laikas parodys, kieno motina yra toji viltis.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

ES ambicijos. Atokiame miestelyje gyvenanti jauna mama, norėdama prisidurti vieną kitą eurą per vaiko priežiūros atostogas, nusprendė įkurti nedidelį verslą ir pardavinėti savo gaminamus papuošalus. Kadangi ji gali dirbti tik iš namų, kurti elektroninį verslą pasirodė natūrali išeitis. Merginai sekėsi puikiai ir jos virtuali parduotuvėlė išpopuliarėjo, vis dėlto panorusi pardavinėti savo papuošalus dar ir Lenkijoje bei Latvijoje, ji šios minties greitai atsisakė.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pasirodo, svetainių parengimas latvių ir lenkų kalbomis yra tik pradžia – verslą reikia pritaikyti ir prie latviškų, ir prie lenkiškų taisyklių, už tai tektų pakloti bent po 5 tūkst. eurų kiekvienoje šalyje, o tiek smulkusis verslas, žinoma, neišgali sumokėti.

Bendrajai rinkai – ta pati skaitmeninė sistema

Šis verslas, kaip ir daugelis kitų, susidūrė su kliūtimis, dėl kurių neišnaudoja savo potencialo. Būtent tokių situacijų siekiama išvengti sukuriant bendrąją skaitmeninę rinką (angl. ~Digital Single Market~, DSM). Šioje erdvėje galiotų daugmaž vienodos taisyklės. Tai sutaupytų daug laiko ir pinigų verslams, o kartu vartotojams suteiktų daugiau pasirinkimo galimybių, patrauklesnes kainas, būtų lengviau grąžinti brokuotas prekes, pirktas kitose ES valstybėse.

Prognozuojama, kad, panaikinus nacionalines kliūtis internetu vykdomiems sandoriams ir labiau suderinus skirtingų ES šalių taisykles, kasmet į ES šalių biudžetus papildomai būtų galima surinkti apie 400–500 mlrd. eurų. Tai svarbu, nes Europos ekonominė svarba ir patrauklumas yra sumenkę.

Kai Europa pagaliau susivokė, kad jos konkurencingumas vos per keletą finansų krizės metų dar labiau smuko ir apie 6 mln. europiečių neteko darbo, Europos Komisija prioritetu paskelbė technologinę pažangą ir inovatyvumą.

EK prezidentas Jeanas Claude‘as Junckeris bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą įvardijo kaip vieną iš dešimties svarbiausių savo kadencijos tikslų. Tikimasi, kad, vietoj 28 skirtingų skaitmeninių ES rinkų, atskirtų nacionaliniais barjerais, turint vieną bendrą, būtų galima palengvinti verslo sąlygas, paskatinti inovacijas, spartesnį ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą, o galiausiai padidinti Europos tarptautinį konkurencingumą.

Tokia aplinka suteiktų progą lengviau iškilti ir išplėsti veiklą smulkiajam verslui. Būtent tai dažnai sutrukdo mažoms įmonėms patekti į kitų ES šalių rinkas. Kaip žinoma, nemažai smulkiojo verslo įmonių yra technologiniai startuoliai.

EK tikisi, kad naujos galimybės gerokai padidintų europiečių verslumą. Žinoma, gražioms vizijoms įgyvendinti tektų atseikėti nemažai pinigų ir dar neaišku, kiek jų prireiktų. Vien iš Europos struktūrinių ir investicinių fondų į bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimą turėtų būtų investuota apie 21,4 mlrd. eurų.

Planui  įgyvendinti – 700 mln. eurų?

Neseniai paskelbta, jog vien dėl to, kad 5G internetas, kuris laikomas svarbia bendrosios skaitmeninės rinkos dalimi, taptų realybe, ES nepagailės 700 mln. eurų.

Už skaitmeninę ekonomiką ir visuomenę atsakingas eurokomisaras Güntheris H.Oettingeris „Veidui“ aiškino, esą, kad ir kokia būtų galutinė šio ambicingo projekto suma, išlaidos vis tiek būtų didesnės, jei Europoje nesukurtume bendrosios skaitmeninės rinkos, išlaikydami 28 atskiras su 28 skirtingais standartais.

„Tokiu atveju taip pat tektų investuoti į 28 atskirus panašius projektus vietoj vieno bendro. Investuoti visoje ES ekonomiškai daug efektyviau. Pačios svarbiausios investicijos – į infrastruktūrą. Kaip mūsų seneliai investavo į geležinkelių sistemą ir kelius bei greitkelius, taip mes turėtume investuoti į plačiajuostį ryšį ir įvairias komunikacijas. Šios investicijos – Europos augimo ir pažangos pagrindas. Tai nėra prarasti pinigai – tai investicija į inovatyvias ateities ekonomikas, didesnį konkurencingumą“, – sakė G.H.Oettingeris.

Skeptiški verslo balsai

Nors verslas sveikina bendrosios skaitmeninės rinkos strategijos pasirodymą, nuogąstavimų ir skeptiškumo netrūksta. Pagrįstai abejojama, kokiu lygiu galiausiai bus (jeigu apskritai bus) įgyvendinti Europos bendrosios skaitmeninės rinkos strategijoje iškelti ambicingi tikslai. Tam prireiks visų ES narių palaikymo. Bet pasiekti tokio sutarimo nėra paprasta. Kadangi ši strategija apima labai daug skirtingų dalykų – nuo autorių teisių iki infrastruktūros, interesų susikirtimai užprogramuoti.

„Problema – įgyvendinimas. Klausimas, ar bus sugebėta įtvirtinti politinę lyderystę, kad nustatytus tikslus pavyktų išlaikyti iki šio ilgo proceso pabaigos. Tai reikia įgyvendinti greitai, tačiau aišku, kad skirtingus interesus nebus lengva suderinti“, – įsitikinęs bendrovės „Ernst&Young“ vadovaujantis partneris darbui su ES institucijomis Alessandro Cenderello.

Vienas „TechHub Riga“ įkūrėjų Andris Bėrzinis jau daugiau nei dešimtmetį dirba su technologijų startuoliais, neretai padėdamas jiems išaugti. Pasak jo, būtų sveikintina, jei pavyktų įgyvendinti tai, kas planuojama, tačiau ir to nepakanka.

Ko trūksta? Neabejotinai kiltų klausimas dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) smulkiajam verslui skirtumų įvairiose šalyse. „Netrukus norėtume pamatyti ir bendrosios skaitmeninės rinkos strategiją Nr. 2“, – aiškina A.Bėrzinis.

Ar sunkumai neįveikiami? „Svarbu ne tai, ką reikia daryti, kad smulkiajam verslui padėtume, o tai, ką daryti, kad šių verslų nenuslopintume. Tokių įmonių „mirtingumo“ rodiklis labai didelis, todėl mūsų užduotis būtų sumažinti nesėkmės riziką ir padidinti sėkmės galimybę“, – brėžia problemų ratą A.Bėrzinis.

Pasak jo, ne paslaptis, kad nedideliems skaitmeniniams startuoliams, ypač besiorientuojantiems į globalią rinką, ištverti pirmuosius metus kur kas sunkiau nei stambioms įmonėms. „Parama naujiems startuoliams yra gyvybiškai svarbi. Pašalinti barjerus – esminis mūsų iššūkis“, – tvirtina startuolių specialistas.

„BestSecret“ įmonėje dirbanti ir Berlyno startuoliams laisvalaikiu padedanti Christiane Arnscheid taip pat pritaria, kad naujoms įmonėms plėtoti verslą ES nėra paprasta: „Nors netrūksta jaunų žmonių, norinčių kurti inovatyvius produktus bei paslaugas ir verstis e. prekyba visoje Europoje, tačiau sąlygų didesnei apyvartai  pasiekti nėra.“

Pasak jos, siekiant didesnio ES inovatyvumo ir konkurencingumo, būtina šalinti biurokratines kliūtis. Ch.Arnscheid ir pati susiduria su skirtingomis e. verslo taisyklėmis įvairiose šalyse, todėl tvirtina, kad šioje srityje – didelė painiava.

Europos knygų pardavėjų federacijos vadovė Fran?oise Dubruille sako, kad mažmenininkas, norėdamas prekiauti kitoje šalyje, privalo sumokėti apie 5 tūkst. eurų tik dėl PVM skirtumų. Todėl siektina, kad eksportuojant prekes į kitas ES šalis pakaktų vienintelio elektroninio mokėjimo ir registracijos, be to, būtina nustatyti didžiausią leistiną PVM tarifą, kuris galiotų visose ES šalyse.

Didesnis dėmesys vartotojų teisėms

Europos kompiuterių ir komunikacijos pramonės asociacijos viceprezidentas Jamesas Waterworthas neabejoja, kad pats internetas įneša nemažai skaidrumo į šią sritį: „Dabar turime kur kas daugiau informacijos. Anksčiau valdžia turėdavo daugiau informacijos už visus kitus, o dabar valdžia dažniausiai jos turi mažiau už kitus. Technologijos taip greitai keičiasi, kad valdžia nebespėja visko reguliuoti.“

„Kiekvienas verslininkas pritartų tam, kad būtų kuo daugiau teisinio stabilumo ir kuo mažiau raudonų linijų. Kol procedūros sudėtingos, tol verslui atimama galimybė veikti. Paprastumas ir garantijos – daugiau taisyklių nereikia“, – tvirtina F.Dubruille.

Nors reguliuoti viską būtų neracionalu (juolab kad būtų sudėtinga tai įgyvendinti), norėdami turėti bendrąją skaitmeninę rinką be bendrų taisyklių neapsieisime. Tačiau ar reikia visiškai vienodų vartotojų teisių visoje Europoje?

Europos vartotojų organizacijos BEUC atstovas Guillermo Beltr? mano, kad geri norai gali atsisukti kitu galu: jei, tarkim, portugalas pirkdamas internetu turi daugiau teisių už kitų ES šalių piliečius ir jam tektų jų atsisakyti dėl bendro tikslo, veikiausiai jis dėl to nebūtų patenkintas. „Kita vertus, nepamirškime, kad jau dabar Europoje yra taikoma bendrų įstatymų, reguliuojančių vartotojų ir pardavėjų santykius, pavyzdžiui, Vartotojų teisių apsaugos direktyva“, – primena G.Beltr?.

Nors diskusijų dėl vartotojų teisių netrūksta, iš esmės sutariama dėl principo, kad geografinės diskriminacijos neturi likti. Viena matomiausių yra geografinis blokavimas. Vartotojams – kai jie negali pamatyti skaitmeninio turinio ar internetu nusipirkti prekių iš kitų ES valstybių (arba kartais turi mokėti didesnę kainą negu kitų šalių pirkėjai), o verslui – kai yra apribojimų dėl prekių ir paslaugų teikimo kitų ES šalių gyventojams.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje tam tikru metu užsienio bendrovės negali pigiau parduoti drabužių dėl Prancūzijos mados palaikymo politikos, todėl pirkėjai gali būti nukreipiami į kitų šalių e. prekybos platformas arba jiems galios kitokios kainos negu kitų ES šalių gyventojams.

Įrankio „Mozello“, leidžiančio verslui per kelias minutes susikurti elektroninę parduotuvę, kūrėjas Karlis Blūmentalis mano, kad nesąžininga būtų vartotoją, nuėjusį į tarptautinės internetinės parduotuvės svetainę, nukreipti į vietinę jos versiją. Vartotojui turėtų būti bent jau suteikta galimybė pasirinkti pirkti ten, kur jis nori, jei jis sutinka sumokėti už prekės atgabenimą. Europoje vis dar pasitaiko radikalių tokio pobūdžio diskriminacijos atvejų. Antai neseniai „Disneyland Paris“ nustatė skirtingas bilietų kainas pagal perkančiojo gyvenamąją vietą.

Kodėl norima kurti bendrąją skaitmeninę Europos rinką?

Potencialiai tai būtų naudinga 21 mln. įmonių.

ES šalių biudžetai kasmet papilnėtų 415–520 mlrd. eurų.

Būtų sukurta apie 3,8 mln. naujų darbo vietų.

Vien į 5G internetą ES investuos apie 700 mln. eurų (per „Horizon 2020“).

ES vartotojai, pirkdami internetu, kasmet sutaupytų 11,7 mlrd. eurų, jei galėtų rinktis iš visų ES šalių pasiūlos.

Apie 61 proc. ES pirkėjų pasitiki internetine prekyba, jei tiekėjas yra jo šalyje, ir tik 38 proc. – jei kitoje ES valstybėje.

Tik 7 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių prekes ir paslaugas parduoda kitose ES šalyse.

Net 62 proc. ES bendrovių, neprekiaujančių internetu, bet norinčių tai daryti, tvirtina, kad yra per didelės prekių pristatymo sąnaudos.

Apie 74 proc. Europos vartotojų centrų tinklo gaunamų nusiskundimų susiję su kainų skirtumais ir kitokia geografine diskriminacija perkant internetu iš kitų ES šalių.

Mažiau nei 4 proc. visų vaizdo įrašų pagal pageidavimą turinio yra prieinama kitose šalyse.

Verslui, norinčiam parduoti produktus ir paslaugas ne tik savo šalyje, kasmet tenka pakloti mažiausiai 5 tūkst. eurų dėl pridėtinės vertės mokesčio kiekvienoje atskiroje ES šalyje.

Šaltinis: Europos Komisija

Naudojimasis e. prekyba

Lietuvių, perkančių internetu   36 proc.

Lietuvių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse      15 proc.

Europiečių, perkančių internetu 63 proc.

Europiečių, perkančių iš tiekėjų kitose valstybėse    18 proc.

Šaltinis: Europos Komisija

Scanpix

Perspektyvos. Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje nubrėžtos gairės šešioms individualioms partnerystės programoms, tačiau nė viena jų narystės Bendrijoje ateityje nežada.

Rytų partnerystės viršūnių susitikimas ES pirmininkaujančios Latvijos sostinėje gali atrodyti nuviliantis. Pesimistai teigia: Rygoje priimta gana deklaratyvių trisdešimties teiginių deklaracija iš esmės nieko naujo nesako ir aiškių ateities perspektyvų nenubrėžia. O iniciatyvos šalininkai atsako: Vilniuje 2013-aisiais suformuluotų principų pakartojimas ir įtvirtinimas jau savaime yra pasiekimas. Juk padėtis nuo Vilniaus viršūnių susitikimo iš esmės pasikeitė – Krymo aneksija, Rusijos agresija Rytų Ukrainoje pakeitė Senojo žemyno geopolitinę sanklodą, o ir Rytų partnerystės pirmūnės Moldova bei Gruzija per šiuos dvejus metus patyrė ne vieną politinio, ekonominio ar socialinio stabilumo išbandymą. Rytų partnerystės iniciatyvos ateitis apskritai kurį laiką buvo neaiški, prieš susitikimą net atvirai kalbėta apie Rusijos mėginimus jį sužlugdyti, bandymus daryti tiesioginę įtaką būsimiems sprendimams.

Po Rygos susitikimo tapo aišku, kad Rytų partnerystė netvirtais žingsniais žengs į priekį, o šešių valstybių artėjimo prie Europos greičiai išsiskirs dar labiau. Kaip po susitikimo sakė Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius, dabar akivaizdu, kad šis bendradarbiavimas nebus toks pat kaip anksčiau, kai vieną sistemą stengtasi taikyti visiems. „Manau, kad Rygos viršūnių susitikimas žymi mūsų mąstymo ir mūsų partnerių mąstymo posūkį“, – susitikimo rezultatus apibendrino ministras.

Latvijoje sutarta ir dėl realių sprendimų. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris patvirtino, kad Ukraina ir Gruzija jau kitąmet gali tikėtis bevizio režimo. Jam antrino ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas. Pasak jo, nuotaikos šiuo klausimu yra labai optimistinės, o tikėtina vizų režimo įsigaliojimo pradžia – 2016 m. vidurys. Rygoje patvirtina ir 1,8 mlrd. eurų paskola Ukrainai būtiniausioms valstybės reformoms vykdyti.

Svarbu ir tai, kad ES dar kartą tvirtai išreiškė esanti pasirengusi bendradarbiauti su Rytų partnerystės šalimis ateityje, nepaisant geopolitinių permainų, nors ir ketina tai daryti laikydamasi individualesnio požiūrio negu dabar. Taigi pagaliau suvokta, kad Rytų Europos šešetas yra per daug skirtingas ir jam iš esmės negalima taikyti vienos koncepcijos.

Pavyzdžiui, Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas po susitikimo pabrėžė, kad šalis yra pasirengusi kurti santykius su ES tiek, kiek jie neprieštaraus valstybės narystei Eurazijos ekonominėje sąjungoje. Akivaizdu, kad tokių neprieštaravimų amplitudė nėra didelė.

Skiriasi net ir politinis požiūris: susitikime dalyvavo Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, Armėnijos vadovai, o autoritarinės Baltarusija ir Azerbaidžanas atsiuntė savo užsienio reikalų ministrus.

Vis dėlto prieš Rygos forumą labai aiškiai nuskambėjo žinia, kad Rytų partnerystės šalys, bent jau kol kas, neturėtų tikėtis greitos narystės Europos Sąjungoje. „Rytų partnerystė nėra ES plėtros įrankis, dėl to neturėtume skatinti klaidingų lūkesčių, kurių vėliau negalėsime išpildyti“, – dar prieš susitikimą Vokietijos parlamentarams pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, taip sužlugdydama kai kurių Rytų partnerystės valstybių viltis išgirsti konkretesnių ateities narystės perspektyvų Bendrijoje gairių.

Tačiau Rytų partnerystės politika niekada ir nebuvo tapati narystės ES perspektyvai. Ji buvo pradėta Lenkijos ir Švedijos iniciatyva po karo Gruzijoje 2009-aisiais, ją aktyviai rėmė kai kurios kitos regiono šalys, tarp jų ir Lietuva. Bet ši politika taip ir netapo visos ES bendru reikalu, o skirtingos šalys narės turi itin skirtingus jos vaizdinius. Pavyzdžiui, Pietų valstybėms tai iš esmės yra tik Europos kaimynystės politikos dalis, į kurią patenka ir Šiaurės Afrikos valstybės. O bet kokios jų narystės perspektyvos nubrauktos jau beveik prieš tris dešimtmečius – 1987-aisiais, kai Maroko prašymas priimti į Europos Bendriją buvo vienareikšmiškai atmestas, argumentuojant, kad ši šalis nėra europietiška valstybė.

ES Rytų partnerystės politika remiasi konkrečiu ekonominių paskatų modeliu, kuris dar vadinamas „trimis M“ – pinigai, rinkos ir judėjimas (ang. ~money, markets, mobility~). Mainais už demokratinių reformų įgyvendinimą, stabilumą Bendrija skiria ženklią paramą įgyvendinant Rytų partnerystės valstybių reformas, pavyzdžiui, 2011–2013 m. ši suma siekė 6,5 mlrd. eurų, pasirašius Asociacijos susitarimus naikina prekybos barjerus bei muitus ir laipsniškai įgyvendina vizų liberalizavimą.

Kaip „Veidui“ yra sakiusi ES užsienio politikos specialistė, Mastrichto universiteto dėstytoja Giselle Boss, Rytų partnerystė niekada nebuvo ES prioritetų sąraše – šį projektą į priekį stūmė vos kelios valstybės, o daugelis ES narių juo nebuvo suinteresuotos. Pastebimai išsiskyrė ir nuomonės, kokia yra šios programos reikšmė ir svarbiausi tikslai, nes pietinėms valstybėms labiausiai rūpi Pietų kaimynystė, šiaurinėms – Šiaurės dimensija, tad suderinti itin skirtingus geopolitinius tikslus tampa sudėtinga.

Be to, visuomet akivaizdžiai nesutapo ir Rytų partnerių bei skirtingų ES valstybių lūkesčiai. ES institucijose bei Vakarų šalyse Rytų partnerystė suvokiama visų pirma kaip ekonominis procesas – techninis rinkų pritraukimas ir integravimas. O daliai ES narių Rytų partnerystės įgyvendinimas pirmiausia yra geopolitinis uždavinys – į Europos šeimą atvesti dar bent keletą Rytų Europos valstybių.

Kartu Rytų partnerystės iniciatyva ES visuomet bandė suderinti du labai sunkiai derančius tikslus: demokratizuoti, modernizuoti ir pritraukti Rytų partnerystės valstybes, kurias Rusija paprastai traktuoja kaip esančias savo įtakos zonoje, ir tuo pat metu išlaikyti gerus santykius su ja. Tačiau, santykiams su didžiąja Rytų kaimyne po karo Ukrainoje nuosekliai blogėjant, antrasis siekis akivaizdžiai tampa vis sudėtingiau įgyvendinimas, o pasiryžusiųjų konfliktuoti Europoje nėra itin daug.

Kaip pabrėžia G.Boss, Briuselyje dažnai stebimasi, kodėl Rusija nesutinka su Rytų partnerių ir ES laisvosios prekybos sutartimi – iš esmės ekonominiu susitarimu. Nesuprantama, kad tai, ką ES mato kaip ekonominį projektą, Rusija vertina kaip geopolitinį įtakos zonos plėtimą, kartu ir grėsmę. Taigi dažnai trūksta geopolitinio supratimo apie santykius su Rusija ir posovietine erdve.

Taip pat pamirštama, kad sėkminga ES plėtra į Rytus 2004-aisiais buvo nemažai nulemta ir NATO plėtros, taigi buvo suvokiama ir kaip saugumo stiprinimas bei neapsiribojo vien ekonominės bendrijos kūrimu. Ir šiandien valstybės, kurios aktyviai remia didesnį NATO vaidmenį Europoje, labiausiai stumia ES Rytų partnerystės projektą į priekį.

O štai Rusija nuo pat šios politikos pradžios siekia iš esmės dvišalį ES ir Rytų partnerystės valstybių dialogą paversti trišaliu, įtraukiant ir savų interesų dimensiją. Į tai reaguoja ir Vakarų Europos valstybės: dažnai teigiama, kad Rytų partnerystės politika pažeidžia galios balansą ir taip erzina Rusija, o to tikrai neverta daryti. Rusija  ir iš savo pusės nevengia imtis specialių priemonių prieš per daug aktyviai į Vakarų pusę gravituojančias valstybes – prekybos sankcijų, dujų eksporto ribojimo, kišimosi į vidaus politikos reikalus ir t.t.

Be to, 2010-ųjų pradžioje Rusija pradėjo kurti savotišką alternatyvą ES Rytų kaimynystės politikai – Eurazijos muitų sąjungą. Šiai viršnacionalinei organizacijai, kurios narės kartu formuoja ir įgyvendina prekybos politiką, derina išorės muitus bei naikina tarpusavio prekybos kliūtis, šiuo metu priklauso dvi iš šešių Rytų partnerystės valstybių – Armėnija ir Baltarusija.

Galiausiai Vilniuje 2013-aisiais nepasirašyta Asociacijos su ES sutartis Ukrainoje lėmė provakarietiško judėjimo pradžią ir revoliuciją, į kurią Rusija atsakė tiesiogine karine intervencija, Krymo aneksija ir faktiniu dalies Rytų Ukrainos atskyrimu, sukuriant ten marionetinius režimus. Taip minkštoji ES ekonominė galia buvo atsverta nebe dujų kainomis ar galbūt prarastomis oligarchų privilegijomis, o atviru karu.

Tačiau net ir tokiame kontekste per pastaruosius metus Rytų partnerystės politikos procesai nesustojo. Pernai birželį istoriniai Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimai buvo pasirašyti su Moldova, Gruzija ir Ukraina, pastarosios įgyvendinimo pradžios datą atidedant iki 2016-ųjų. 2014 m. Moldovai buvo patvirtintas ir bevizis režimas, Ukrainai ir Gruzijai jis taip pat netrukus turėtų būtį įvestas. Todėl Rygos susitikimas yra dar vienas mažas žingsnis į priekį.

„Rygoje buvo pasiekta viskas, ko buvo tikimasi. Tie, kurie teigia, jog visa tai, ką čia veikiame, neturi nieko bendro su naryste ES, formaliai yra teisūs, nes Rytų partnerystės programa nėra narystės proceso dalis, bet jie tikrai neteisūs, visiškai nuo to atsiribodami. Tai, kas čia vyksta (…), yra ne kas kita, kaip europinis kelias“, – po susitikimo sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Kokios Rytų partnerystės politikos ateities ir perspektyvų galime laukti? Akivaizdu, kad nuo šiol kiekviena šešeto valstybė su Europa dirbs individualiai – pagal savo poreikius ir galimybes. Taip „gerasis trejetas“ – Ukraina, Gruzija ir Moldova turėtų sulaukti kur kas didesnio dėmesio ir paramos, o likusi trijulė greičiausiai atsidurs antrame plane. Jų europinis kelias drieksis tol, kol nesusikirs su Rusijos interesais.

Dažnai diskutuojama, ar konkreti narystės perspektyva paskatintų spartesnę Rytų partnerystės valstybių pažangą, – būtent taip dažnai aiškinama greita Vidurio Europos ir Baltijos valstybių pokomunistinių transformacijų sėkmė. Kita vertus, šiuo atveju visuomet egzistavo ir tam tikra konkurencinė aplinka: valstybės varžėsi, kuri sparčiau įgyvendins reikiamas reformas ir užsidirbs papildomų balų Briuselio ataskaitose. Atrodo, kad panaši konkurencinė aplinka dabar kuriama ir Rytų partnerystės šalyse, net jeigu apie konkrečią narystės perspektyvą ir nėra kalbama.

Be to, šiame procese dažnai kritikuojama tik ES, kaip kažko nepadariusi ar visuomet padariusi per mažai. Tačiau natūralu, kad paskatos artėti prie Europos visų pirma turi ateiti iš pačių valstybių. Lietuvai, Latvijai ar Lenkijai nereikėjo nuolat įrodinėti apie narystės ES naudą ir pranašumus, per jėgą stumti būtinų reformų, o, pavyzdžiui, Moldovoje proeuropietiška koalicija dažnai balansuoja ties daugumos riba, o pasikeitęs Gruzijos valdantysis elitas taip pat demonstruoja ne tokį didelį ryžtą kaip prezidento Michailo Saakašvilio laikais. „Neseniai atlikta paklausa parodė, kad jau net 31 procentas gruzinų pritaria šalies dalyvavimui Eurazijos sąjungoje, o tai nėra geras ženklas“, – prieš Rygos susitikimą sakė Gruzijos parlamento Užsienio reikalų komiteto vadovas Tedo Džaparidzė.

Penkios iš šešių Rytų partnerystės programos valstybių turi neišspręstų teritorinių konfliktų arba kontroliuoja ne visas savo sienas. Tokiomis aplinkybėmis bevizio režimo įgyvendinimas iš Europos pusės jau atrodo didelis pasiekimas. „Rytų partnerystė nėra grožio konkursas tarp Rusijos ir ES, bet grožis nėra nesvarbus dalykas“, – pabrėžė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas D.Tuskas.

Tad dėl savo ateities ir politinės trajektorijos Rytų partnerystės valstybės visų pirma turi nuspręsti pačios.

Dovaidas Pabiržis