VEIDO diskusija, BFL nuotr.

„Veidui“ ne tas pats, kas vyks valstybėje po rinkimų, tad naujo politinio ciklo išvakarėse prie apskrito stalo subūrėme grupę įvairių sričių autoritetų, kad jie būsimai valdžiai sugeneruotų pasiūlymų paketą, kaip tapti konkurencinga, pažangia valstybe, neįstrigti ties perspektyvios, bet taip ir nerealizuojančios savo potencialo šalies statusu.

Aušra LĖKA

„Tvari valstybės ateitis remiasi trimis labai aiškiais poliais – finansais, žmogiškaisiais ištekliais ir aplinka, kuri turi sukurti paskatas veikti“, – „Veido“ diskusijoje sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Kaip būsimoji Vyriausybė galėtų šiuos tris polius sustiprinti, taip pat diskutavo lazerių gamybos ir mokslinių tyrimų įmonės „Šviesos konversija“ mokslo direktorius dr. Romualdas Danielius, Vilniaus universiteto studijų prorektorius doc. dr. Valdas Jaskūnas, „Visionary Ana­ly­tics“ tyrimų centro direktorė dr. Agnė Paliokaitė ir DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka.

Kaip siekti Lietuvos ekonomikos spurto

R.Dargis, BFL nuotr.

R.Dargis: Valstybės finansai nėra blogos būklės: mažėja deficitas, įsipareigota, kad kitąmet biudžeto pajamos viršys išlaidas, valstybės skola palyginti nedidelė. Vadinasi, jei apsispręstume daryti kokią svarbią reformą, galėtume skolintis, o reformos visuomet reikalauja pinigų. Po 2020 m. nežinia kiek turėsime ES lėšų, tad tam dabar ir reikalingos labai rimtos struktūrinės reformos.

Kitas svarbus dalykas – žmogiškieji resursai. Čia situacijos dar niekaip nestabilizuojame: šiemet turbūt vėl apie 40 tūkst. išvažiuos ir kur kas mažiau grįš, mirusiųjų bus apie 9–10 tūkst. daugiau nei gimusiųjų. Vaistų tokiai situacijai nė nepradėjome taikyti, išskyrus tai, kad partijos pernai „sutarė“, jog 2025-aisiais mūsų bus 3,5 milijono. Tačiau nėra programų, nei kaip stabilizuoti išvažiavimą iš regionų, nei kaip skatinti aukštos kvalifikacijos žmonių atvažiavimą čia iš trečiųjų šalių, apie ką paniškai nenorime nė diskutuoti. O Estija jau sugebėjo pasiekti, kad pas juos atvažiuojančiųjų daugiau nei išvažiuojančiųjų.

Regionų problema – tai ir emigracijos problema. Vaistas – pasiūlyti darbo vietų: arba vietinis verslas turi plėstis, arba ateiti užsienio investicijos. Šios sukuria penkis svarbius dėmenis: kapitalo atėjimą, naujas technologijas, naują vadybą, naujas rinkas, be to, didina valstybės saugumą, nes tampame korta ant didesnio stalo. Bet ar gali šiandien būti efektyvi investicijų pritraukimo sistema savivaldybėse, kai jos neturi galių? Deja, dabartinis mūsų valstybės valdymo modelis, mano manymu, neatitinka demokratinės valstybės vystymosi kelio: nori nenori turėsime pertvarkyti savivaldą, nes ji turi turėti daug daugiau galių ir priimti daugiau sprendimų. Dabar savivaldybės savo regiono augimui gali skirti labai nedaug pinigų, nes jie ateina atskiroms sritims iš šakinių ministerijų, o jų kokiam stambiam projektui, galinčiam pritraukti ir užsienio investicijų, akumuliuoti savivaldybės galių neturi.

Trečias, esminis dėmuo – aplinka, sąlygos veik­­­ti Lietuvoje: mokesčiai, energijos kaina, darbo rinkos reguliavimas ir kita.

Mokesčių sistemą reikia pertvarkyti, bet principas, pagal kurį lig šiol tai darėme, neteisingas. Į mokesčius žiūrime tik kaip į biudžeto pajamų šaltinį, bet jie daro ir poveikį žmonių elgsenai. Jei norime, kad žmogus investuotų į savo išsilavinimą, į sveikatos draudimą, būsimą pensiją ar dar ką kita, valstybė turi atitinkamai sutvarkyti paskatų sistemą. Reikia nuo buhalterinio požiūrio į mokesčius pereiti prie valstybinio, parodant, ko norime iš visuomenės po dešimties ar dvidešimties metų.

A.Paliokaitė: Viskas priklauso nuo paskatų, o bū­tent valstybė deda kablelį sakinyje „Leisti ne­galima drausti“.

J.Rojaka: Lietuvos ekonomika potencialo tikrai turi, o kryptingi darbai galėtų dar pakelti kartelę. Turime gerą startinę poziciją naujam spurtui, bet reikia tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, po „Brexit“ pritraukti į Lietuvą finansinių centrų. Būtent dabar svarstomi įvairūs jų ateities scenarijai, tad negalime tik sėdėti ir laukti.

J.Rojaka, BFL nuotr.

ES kontekste turime puikias platformas: ir IT išsivystymą, ir kvalifikuotų darbuotojų, net jaunimo vis dar turime pakankamai. Lyginant jaunimo dalį tarp gyventojų, ES mūsų rodiklis kol kas ge­riausias, nors esant dabartiniams emigracijos srautams jis ilgai toks neišsilaikys. Bet štai ir būsimas susijungiančių DNB ir „Nordea“ bankas priėmė sprendimą įsikurti Estijoje, vadinasi, dar turime ge­rinti verslo aplinką, nes kitur ji patrauklesnė.

Manau, ir verslo visuomenė, ir politinė bendruomenė subrendo, kad pagaliau būtų iš esmės pakeista mokesčių sistema. Visų pirma būtina keisti dirbančiųjų apmokestinimą, kuris iš dalies yra ir emigracijos, ir bendro žmonių nepasitenkinimo priežastis. Apklausos rodo, kad apie du trečdalius gyventojų nepatenkinti dabartine pa­dėtimi ir tai sieja ne tik su savo materialine būk­le, bet ir su bendra slegiančia situacija be matomų prošvaisčių. Mokesčių sistemos pertvarkymas, supaprastinimas, nekūrimas atskirų kategorijų, kad vieniems mokesčiai ma­žesni, kitiems didesni, paliekant mažiausiai galimybių išvengti mokesčių, leistų įpūsti ekonomikoje naujų vėjų.

Dabar mūsų mokesčių sistema tarptautinių institucijų vertinama kaip viena prasčiausių, nes visiškai neskatina dirbti ir daugiau uždirbti. Skai­čiuojant procentiškai nuo uždarbio Lie­tu­voje gaunantieji vidutinį atlyginimą sumoka maždaug tiek pat mokesčių, kiek daugiausiai uždirbantieji Danijoje. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad mums reikia progresinių mokesčių. Mo­kesčių suvienodinimas prisidėtų ir prie biudžeto formavi­mo, ir prie teisingo išlaidų perskirstymo. Tuo­met galėtume daugiau skirti dabar apleistoms sri­tims – švietimui, sveikatos apsaugai, gal ir valstybės socialinėms funkcijoms.

Antra, šalia mokesčių reformos prie ekonomikos rezultatų gerėjimo labai prisidėtų valstybės se­k­toriaus efektyvinimas, iš dalies mažinimas, bet mokant didesnius atlyginimus. Visiškai ne­nor­malu, kad mūsų mokytojai, dėstytojai gauna du tris kartus mažiau nei panašiose šalyse. Bū­tent iš to gimsta bendras nepasitenkinimas ir ma­žesnis noras dalyvauti politiniame gyvenime.

R.Danielius: Tokios bendrovės kaip „Šviesos konversija“ gali gyventi su esamais mokesčiais, bet naujoms firmoms išgyventi gana sudėtinga. Reikėtų peržiūrėti pradedančiųjų verslą apmokestinimą.

Arba įmokų „Sodrai“ „lubos“: būtų sukurta daugiau darbo vietų, kur žmonės gautų padorų atlyginimą, mokėtų didelius mokesčius. Bet mū­sų valdžia nori padaryti visus vienodai neturtingus. Politikai kalba apie socialinę atskirtį, bet skirtumai yra ne tik Lietuvos viduje, reikia ir apie juos kalbėti. Išvažiuoja kvalifikuotas žmogus į užsienį, mato, kad jo kolega uždirba keliskart dau­giau, ir jam atsiranda motyvacija važiuoti.

Antra vertus, gyventojų Lietuvoje vis mažėja, bet BVP auga. Vadinasi, yra daug puikių pasiekimų versle, yra ir inovatyvių, didelę pridėtinę ver­tę kuriančių bendrovių, kurios iš dalies dirba garsiems vardams, bet negali apie tai skelbtis. Bet paskaičius žiniasklaidoje, internete atrodytų, kad visi verslininkai – vagys ir sukčiai, tad reikia iš čia važiuoti į kokį Londoną. Visuomenės tarpusavio nepasitikėjimas – problema. Lietuvai trūksta to, kas vadinama protestantiška darbo etika. Ge­riau gyvena būtent tos valstybės, kur tokia galioja. Bet tam įsitvirtinti reikia laiko.

Be to, jei norime būti geresni nei vidutiniokai, reikia pasižvalgyti plačiau po pasaulį, ne tik po Eu­­ropą. Sakome, pas mus vidutinis nedarbas kaip Europoje. Bet Pietų Korėjoje jaudinamasi, nes jis išaugo iki 3 proc. Arba jei darbo savaitę Azi­joje apribotų iki 40 valandų, visi sukiltų. Kar­tais atrodo, jog pas mus nori įvesti darbo apribojimus, kad kaimynas geriau negyventų. Pažįs­ta­mų sūnus, įstojęs į Harvardą, įsidarbino dirbti valandą per dieną. Pas mus gal jau šauktų apie vergovę. Verslo reglamentavimo srityje pas mus trūksta laisvės, lankstumo.

R.Dargis: Pas mus verslas tarsi blogis, kurį reikia suvaldyti, – tokia frazeologija. Kai valstybės vadovė pareiškia, kad reikia liberalizuoti darbo įstatymus, bet vergovės čia nebus, – ką pasakome tokia žinia? Ar kad šiai valstybei reikia modernėti, ar praėjusio amžiaus retorika nuteikinėjame vienus prieš kitus, mat vieni yra vergai, kiti – vergvaldžiai?

Svarstant Darbo kodeksą mažiausiai diskutuota, kad XXI amžiaus technologijos apima visą mūsų darbą ir žmogaus ateitis priklauso nuo jo išmanumo, gebėjimo keistis, talento, nekalbėta apie profesionalumą, darbuotojo ugdymą, sistemos pajungimą ugdyti darbuotojams, gebantiems veikti pasaulyje, kuris gyvens ne iš žaliavų. Juk kiek valstybių, turinčių žaliavų, skursta. Pa­vyz­džiui, Venesueloje, kuri pasaulyje yra aštunta pa­gal naftos eksportą, žmonės neturi ko valgyti, nes sistema neįgalina kurti konkurencingų produktų ir paslaugų.

A.Paliokaitė: Bandant išsiveržti iš vidutinių pajamų ekonomikos spąstų išskirčiau dvi di­džiausias problema: pirma, darbo jėgos mažėjimas, tragiška aukštojo mokslo situacija, antra, valdymo neefektyvumas, negebėjimas išskirti prioritetų, begalinė stagnacija įgyvendinant reformas.

Ekonomikos transformacija gali vykti dviem kryptimis: didinant aukštųjų technologijų sektorių arba vystant įvairius sektorius didesnės pridėtinės vertės kryptimi. Šiuo keliu ėjo skandinavai, mano nuomone, jis labiausiai tinka ir Lietuvai.

Žinoma, problema, kad dar mažai turime inovatyvių čempionų, tokių kaip „Termofisher“, „Švie­sos konversija“. Kad jų būtų daugiau, reikia stiprinti startuolius, sparčiai augančias ir į globalią rinką orientuotas įmones, pritraukiant užsienio investicijų, nes tai puikus šaltinis stengiantis atsivežti inovacijų, naujų inovatyvių produktų, ypač į regionus, kurti darbo vietas.

O tam visų pirma reikia gerinti bendrąsias vers­lo sąlygas. Pritariu: visų pirma reikia keisti mo­kesčių sistemą – mažinti darbo jėgos apmokestinimą, pavyzdžiui, didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį. Kartu tai viena efektyviausių priemonių šešėlinei ekonomikai mažinti. Lietuva jau pribrendusi save pozicionuoti kaip palankią verslui ir užsienio investuotojams bei startuoliams, atvirą šalį su gera verslo aplinka. Antra, reikia sutelkti išteklius, visų pirma ES investicijų, į pažangiausias sritis, dėl kurių prioriteto valstybė turi apsispręsti.

Dar vienas galimybė – rizikos kapitalas. Ai­ri­joje, kuri tarptautiniuose reitinguose vadinama Eu­ropos inovacijų varikliu, rizikos kapitalo apimtys vienam gyventojui yra didžiausios pasaulyje. Labai svarbu užtikrinti didelį rizikos kapitalo prieinamumą, laipsniškai pereinant nuo valstybinių rizikos kapitalo fondų, kurie dažnai veikia kaip bankai, prie privačių, taigi kuriant paskatas jiems atsirasti per mokesčių lengvatas ir kitomis priemonėmis.

R.Dargis: Sąlygas verslui veikti lemia daug komponentų. Kad ir užsienio politika: valstybėje, kur 80 proc. gaminamų produktų eksportuojama, ji turi būti įrankis rinkoms užsitikrinti. Gal Užsienio reikalų ministerija neblogai veikia, bet sąveikos su verslu pavyzdžiai, kai drauge parodome Lietuvą kaip patrauklią investicijoms valstybę, labiau atsitiktiniai nei sisteminiai.

Esminis uždavinys būsimai Vyriausybei – kad energijos sąnaudos būtų bent regiono vidurkio ir bent čia galėtume būti konkurencingi, nes dabar ne vienu atveju mokame daugiausiai. Ener­getikos svarba tik didės dėl paprastos priežasties – gyvename ketvirtosios pramonės revoliucijos metais, kai gamyklose mažėja žmonių ir daugėja automatizacijos, robotizacijos.

Neišspręstų problemų daugybė. Kad ir valstybės turto valdymas: apie jį kalbame gal dešimt metų, pirštu į tai bado ir Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Teko skaityti šimtapuslapines studijas, kaip turime pertvarkyti valstybės turto valdymą, kad jis būtų efektyvus ir teiktų maksimalią naudą akcininkams, t.y. visiems Lietuvos žmonėms.

Arba vis skundžiamės, kad trūksta pinigų, bet kai kur jų turime per daug: ES struktūrinė parama leido milžiniškas lėšas investuoti į infrastruktūrą ir pametėme vieną matmenį – jos efektyvumą. Milijardai investuoti į vandenvalą, miestelių aikščių tvarkymą ir panašiai. Atrodo gražiai, bet visi projektai subsidijuojami ir iš centrinės ar vietos valdžios biudžetų, o tai sukuria problemų ateičiai: kaip mažėjant gyventojų  reikės visa tai išlaikyti? Bet reikia dar investuoti į transporto infrastruktūrą – geležinkelius, oro uostus, kelius, jūros uostą, nes esame transporto koridorių kryžkelė ir tai generuoja pajamas valstybei, didina jos galimybes. Reikia susidėlioti investicijas taip, kad būtų aiškiai atsakyta, kas bus po penkerių, dešimties, penkiolikos metų.

Vis dėlto pastarojo laiko tendencijos man ke­lia klausimų: ar Lietuva iš tiesų eina rinkos ekonomikos keliu, ar tvirtas balansas tarp privataus ir valstybės verslo? Man atrodo, kad imta slinktis į valstybės pusę, ji vis perima daugiau funkcijų net ten, kur užtektų nustatyti žaidimo taisykles ir prižiūrėti konkurenciją.

Ar geriausiai išnaudojame savo potencialą? Vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija, o kaip mes jai pasirengę? Kad ir sveikatos apsaugos sritis: į infrastruktūrą investuojami milijardai, ta­čiau sveikatos rodikliai negerėja. Tame pačiame mieste šalia viena kitos trys vienodo lygio ligoninės su vienoda aparatūra – ar tai efektyvu? Slau­gytoja netrukus turės mokėti kompiuteryje sekti ir analizuoti pacientų sveikatos parametrus, perduodamus per jutiklius, – ar šiandien jas to mo­kome? Technologijos pakeis visa ko supratimą. Tad ar mums šiandien reikia daugiau pastatų pristatyti, ar investuoti į technologijas, į ateities specialistą?

R.Danielius: Problema ta, kad mus valdo trum­­­pos perspektyvos egoizmas. Yra proga ką pa­statyti ar nupirkti kokios įrangos – ir perkama, nepaisant to, kad dėl mūsų švaistymo šiandien rytoj blogiau gyvens mūsų vaikai.

R.Danielius, A.Paliokaitė, V.Jaskūnas, BFL nuotr.

Kaip išauginti, pritraukti ir išlaikyti protus

V.Jaskūnas: Lietuva – ribotų gamtinių išteklių šalis, jos didžiausi ištekliai – žmonės, tad vienin­telė galinti atsipirkti investicija yra į žmones. Tam reikia politinės valios: kaip buvo susitarimas dėl suskystintų dujų terminalo, taip šiandien reikia susitarimo dėl proto terminalo, kad apsispręstume, kur norime būti savo protais ir aukštuoju mokslu.

Tačiau politikų požiūrį į švietimą rodo ir tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija visą laiką yra podukros ministerija, ir jau kiek metų, kai rinkimus laimėjusi partija nesiima jos, atiduodama koalicijos partneriams. Šiemet priešrinkiminėse diskusijose su pagrindinių partijų atstovais išryškėjo, kad ir dabar nė viena jų aukštojo mokslo nelaiko prioritetu ir nė viena neturi idėjų dėl aukštojo mokslo plėtros bei strategijos,  tesiūlydamos kosmetinių pakeitimų, išplaukiančių iš įelektrintos viešosios opinijos.

A.Paliokaitė: Kertinis žodis, apie ką šiandien reikia kalbėti ir ką daryti, – talentai. Prioritetas turi būti bendrojo ugdymo mokyklų modernizavimas, studijų kokybė, suaugusiųjų mokymasis, talentai valstybės tarnyboje (ūkio ministras turėtų būti  autoritetingas ekonomistas, švietimo – su Harvardo diplomu). Tačiau Lietuvoje talentus dažniausiai suprantame kaip 0,005 proc. visuomenės, nors tyrimai rodo, kad daugelis vaikų turi talentų, bet neugdomi jie nunyksta. Tad pirmučiausias tikslas – bendrojo ugdymo modernizacija.

Pirma, reikia kelti mokytojo specialybės prestižą, gerinti parengimą, didinti atlyginimą. Dabar situacija paradoksali: Lietuvos edukologijos universiteto kokybė baisi, jis – kitur neįstojusiųjų priebėga, o jį baigusiųjų vos keliolika procentų eina dirbti mokytojais.

Antra, reikia užtikrinti, kad visi vaikai pasiektų nustatytą standartinį gebėjimų lygį (dabar per Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliekamą PISA moksleivių gebėjimų tyrimą net 26 proc. moksleivių nepasiekia antro iš šešių matematinio raštingumo lygmens).

Trečia, įgyvendinti pernai priimtą Geros mokyklos koncepciją, kurioje yra atspindėtos svarbiausios praktikos. Bet ji neveikia, nes nėra valdymo gebėjimų.

Ketvirta, pertvarkant mokyklų tinklą reikia atsižvelgti, kokie kiekvienos mokyklos vaikų pasiekimai. Tai svarbesnis kriterijus nei tiesiog efektyvumas ar noras išlaikyti švietimo židinius kaimuose.

Aukštojo mokslo srityje didžiausia grėsmė yra devalvuota kokybė, kuri jau stabdo ir ateityje vis labiau stabdys būtent žinioms imlaus verslo plėtrą ir taip sukurs barjerą viso ūkio konkurencingumui. Jei Lietuva turi tarptautinių ambicijų, privalome koncentruoti labai ribotus intelektinius išteklius. Tai ne vien „techninis mokslo įstaigų sujungimas“, kai tepakeičiamos iškabos, bet ir studijų programų jungimas ir stiprinimas, aukšta studijų kokybė ir tarptautiškumas, užtikrinant geras sąlygas kokybiškiems specialistams, taip pat ir talentams iš užsienio (svarstytina priemonė – talentų viza), visiškas negyvybingų darinių atsisakymas, minimalus stojamojo balo kriterijus, kuris turėtų būti ne 2, kaip dabar universitetai savanoriškai yra sutarę, nors ne visi to laikosi. Kai kurių partijų programose siūlytas balas 3 – labai „ambicinga“.

Universitetai yra autonomiški, bet tai galima pasiekti per sutartis su aukštosiomis mokyklomis, kurias Seimas patvirtino nauju įstatymu, priimtu birželį, ir finansavimo (taip pat ir ES) kriterijus. Dabar matome daugybę nepagrįstų sprendimų, kai lėšos  švaistomos „lavonams gelbėti“.

Kalbėdami apie mokslą šiandien nė vieno Lietuvos universiteto negalime pavadinti research university. Tyrėjai orientuoti į dėstymą, ir būtent dėstymas finansuojamas valstybės, o mokslo finansavimo iš valstybės lėšų praktiškai nelikę, jis finansuojamas ES pinigais, ir tai skandalas.

Būtina didinti nacionalinį tyrimų finansavimą, taip pat didinant tyrėjų atlyginimus, doktorantų stipendijas. Mokslininko karjera negali būti vien pamišusių idealistų pasirinkimas, nes dabar disertaciją apgynusio daktaro mėnesio alga tik šiek tiek didesnė už minimalią. Reikia gerinti tyrimų karjeros patrauklumą jauniesiems tyrėjams, taip pat užtikrinant atskiras programas pradedantiesiems (pavyzdžiui, Lenkijoje veikia programa „Mano pirmoji komanda“, kai jaunieji mokslo daktarai gauna rimtus grantus ir nekonkuruoja su profesūra). Dabar tyrėjų karjeros kriterijai orientuoti į straipsnių rašymą ir dėstymą, o reikia, kad atsirastų galimybė atlikti tik tyrimus, dirbti su išradimais, jų komercinimu, paslaugomis verslui. Galėtų atsirasti dviejų tipų sutartys norintiems rinktis dėstymo ar tyrimų karjerą.

V.Jaskūnas: Bendrasis švietimas negali telktis tik didmiesčiuose, bet ten, kur konkuruojame ar norime konkuruoti tarptautiniu mastu, reikia didelių investicijų ir išteklių sutelktumo.

Suprantame, kad yra valstybės galimybės, bet net su dabartinėmis aukštojo mokslo politikoje žiauriai daug švaistymo, o  prioritetai nesudėlioti. Vaduojamės iš pigios darbo jėgos šalies statuso, bet tebesame pigaus aukštojo mokslo šalis, ir ne todėl, kad jam skiriame mažai pinigų, – todėl kad orientuojamės į žemiausią aukštojo mokslo etapą. Daugiausiai veiksmų ir pinigų pradiniame etape – daug reglamentavimo, kaip stoti į aukštąsias mokyklas, kokios turi būti procedūros, koks balas ir pan., bet nežiūrime, koks pasiekiamas rezultatas. Akcentas dedamas ties bakalauro ir koleginėmis studijomis, tačiau beveik visai nekalbama apie antrąją pakopą –  magistro studijas ir trečiąją – doktorantūrą ir mokslą, o būtent tai jau pradeda kurti inovacijas. Nesidomima, kokių įgyjama kompetencijų, kiek įgyjama inovatyvumo ir kaip tai toliau taikoma. Tai didžiulis švaistymas, ką jau kalbėti apie neefektyvų aukštojo mokslo institucijų tinklą, kuris yra dirbtinai palaikomas.

Mes – ne mokslo, o studijų šalis. Biudžeto sandara irgi tokia: trečdalis mokslui, du trečdaliai – studijoms. Neefektyvumas, švaistymas, negebėjimas sudėlioti prioritetų, negebėjimas įžvelgti mokslo vertės, suvokti, kad investicija į mokslą gali generuoti socialines ir technologines inovacijas, – tokia šiandien aukštojo mokslo būklė.

R.Dargis: Formaliai švietimo kokybė Lietu­voje atrodo gera, mes – lyderiai pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių. Tačiau detaliau paanalizavus, kokius specialistus rengiame, kiek jų įsidarbina, paaiškėja, kad prasilenkiama su tuo, ko reikia rinkai, vadinasi, prarandame pi­nigus. Vilniaus  universiteto rektorius yra siūlęs: jei programos absolventų įsidarbinamumas nesiekia 70 proc., jas reikia uždaryti. Reikia pradėti leisti pinigus ten, kur yra to prasmė.

Didžioji problema čia prasideda nuo mokyklos. Daug važinėju po jas ir matau, jog iš esmės jose tebeprodukuojame proletariatą: vaikams sakome, kad jei jie išmoks pamokėles, gaus gerą atlyginimą. Reikia užmiršti tas XIX amžiaus pa­sakas: mums šiandien trūksta kūrybingų, idėjų turinčių, plačiau pasaulį matančių žmonių. Rei­kia investuoti į mokytoją, jis turi būti pirmasis ir tikrasis ugdytojas, kuris pasako, kad jei tu turėsi idėjų, galėsi jas paversti paslaugomis, produktais, taip susikurti savo asmeninę gerovę ir įsteigti darbo vietų kitiems.

O profesinio ugdymo centrus ir kolegijas reikia aktyvinti ir artinti prie įmonių. Darbo jėgos problema didėja kiekvieną mėnesį, įmonės plėtros planus sieja su galimybėmis ką nors priimti į darbą. Jei mokymo įstaigos bendradarbiaus su įmonėmis, žinos, ko joms reikia. Aukštojo mokslo ir verslo sąsajos taip pat kol kas fragmentinės, pabiros.

V.Jaskonis: Suvokiame, kad nėra nacionalinės politikos be tarptautinės, nacionalinės ekonomikos be tarptautinės, bet nesuprantame, kad nėra nacionalinio aukštojo mokslo be tarptautinio. Šios srities tarptautinimas – didžiulis iššūkis ir neišvengiamas poreikis. Kad jį pasiektume, valstybė turi formuluoti tikslus, o ne tik padalyti pinigus, kad sistema veiktų nestebint, koks to efektyvumas.

Turėjome daug investicijų į infrastruktūrą, dabar reikia investicijų į kompetenciją. Pritraukti užsienio mokslininkų – ne pagal kišenę, reikia siekti didžiausio efekto su esamais ištekliais. Grįžtamąją grąžą duotų investicija į jaunus mokslininkus, bet trejus metus ji nevyksta.

R.Dargis: Labai svarbu turėti politinės valios priimti sprendimus, kad taptume patrauklia šalimi talentams čia atvykti ir įsikurti. Du lengvai padaromi dalykai: visiems užsienio studentams, kurie čia baigia mokslus, reikia suteikti galimybę čia gyventi, ir jau galėtume turėti savotiškų am­basadorių ryšiams su šalimis, iš kurių jie atvyko. Antra, esame prikūrę daug atviros prieigos centrų, kurie tapo labai uždari – tik universitetų, nors tai valstybės investicija. Jei pritrauktume užsienio mokslininkų juose veikti, jie galėtų tapti potencialu, leidžiančiu kurti didesnės pridėtinės vertės produktus.

R.Danielius: Net jei pinigai mokslui skiriami, juos gauti sunku. Reikia surašyti, ką pirksi per kokius trejus metus. Tai nebe mokslas, jei žinai, ko tau reikės po metų. Net jei kas nugvelbtų ke­let­ą tūkstančių eurų, yra galimybė juos susigrąžinti. Bet jei mokslininkas, kuris gali sukurti milijonų vertės pridėtinę vertę, išvažiuos, galimybė, kad jis sugrįš, – maža. Žmogiškasis potencialas nevertinamas, nors naftos ar kitų gamtinių resursų neturime – tik žmones.

O kad ir kiek kontroliuojama, pinigai tyrimams privačioje firmoje panaudojami daug efektyviau nei valdiškoje mokslo institucijoje. Turime Saulėtekio slėnį: pastatyta daug pastatų, pripirkta daug brangios įrangos. Bet ar bus pinigų pritraukti čia dirbti aukščiausio lygio mokslininkams, ir ne tik iš Lietuvos?

Kaip užtikrinti veiksmingą ir efektyvų viešąjį valdymą

A.Paliokaitė: Kertinė Lietuvos problema yra net ne valstybės investicijų mastas ar bazinės Lietuvos sąlygos, o mažas valdymo efektyvumas (20 vieta ES), ypač neefektyvios investicijos, valdymo reformų stoka ir nesėkminga kova su šešėline ekonomika. Be profesionalių žmonių valstybės tarnyboje to nepasieksi.

Daugybė valdžių bandė daryti valstybės tarnybos reformą, bet nesėkmingai. Reikia mažesnės, bet lankstesnės ir kvalifikuotesnės valstybės tarnybos. Ją modernizuojant daugiausiai dėmesio reikia skirti vadovų profesionalų atrankai, specialistų pritraukimui, jų didesniems atlyginimams ir jų susiejimui su rezultatais.

Valdymo kokybę pagerintų „dekioskelizacija“. Dabar kiekviena valdymo sritis apaugusi visokiomis institucijomis – agentūromis, centrais ir kitais dariniais. Pavyzdžiui, bendrojo ugdymo srityje – vieni rengia egzaminus, kiti vertina mokytojų kvalifikaciją, treti vertina mokyklas ir rengia „geros mokyklos koncepciją“, ir taip toliau. Tas pats visose politikos srityse. Tai lemia daug nekokybiškų ir fragmentuotų sprendimų, persidengiančių programų ir visokių strategijų, užprogramuojamos koordinavimo problemos.

Reikia stiprinti sprendimų priėmimo procesą. Esminiai sprendimai, strategijos, teisės aktai turi būti rengiami remiantis poveikio vertinimais, duo­menimis, sąnaudų ir naudos analize bei konsultacijomis su visuomene ir ekspertais. Pa­vyz­džiui, mūsų Seimas be galo „produktyvus“, svarsto tūkstančius teisės aktų, tačiau daugumą jų su­da­ro begalinis jau priimtų nekokybiškų teisės ak­tų taisymas. Tarnautojai turėtų būti lyg tyrėjai, kurie kelia hipotezes ir jas tikrina remdamiesi duo­menimis apie tai, kas veikia ir ne.

R.Dargis: Valstybės valdymą reikia optimizuoti: nesame tokie turtingi, kad galėtume dabar turėti tokį viešąjį valdymą, kokio sau neleidžia išlaikyti turtingos valstybės. Jis neefektyvus, biurokratizuotas, orientuotas į procesus, o ne rezultatus. Esu įsitikinęs, kad 30 proc. jo galime lengvai „kirpti“, bet nustatyti, ką jis turi atlikti. Efek­tyvumas būtų neabejotinai didesnis.

Tačiau galima susitarti, ką reikia daryti, daug kas jau yra ir surašyta įvairiose strategijose. Bet ar yra politinė jėga, kuri pasakys: gerai, darom? Kol kas sunkiai įsivaizduoju, ar naujasis Seimas bus įgalus spręsti šias problemas. Matome norą ateiti į valdžią tų jėgų, kurios neturi jokių idėjų, jokių programų, kurios tik nori valdžioje būti. Debatai, programos su kiekvienais rinkimais degraduoja. Bijau, kad Vyriausybė vėl bus paralyžiuota koalicijos idėjų ir prioritetų išsiskyrimo.

Matau blogas tendencijas visuomenėje: fragmentacija didėja, partijos stiprina savo įtaką, uzurpuoja erdves. Kas darosi kai kuriose savivaldybėse – nepartinių žmonių savivaldos nebėra: jei nori dirbti savivaldybėje, turi būti valdančiosios koalicijos partijos narys. Ar galėjome prieš 26 metus pagalvoti, kad taip bus? O juk žmogus valstybę priima per artimiausią jai atstovaujantį žmogų – per seniūną, savivaldybės darbuotoją, merą. Emigraciją lemia ne tik maži atlyginimai, bet ir laisvės veikti nebuvimas, biurokratija. Tikėtasi, kad ateis nauja karta ir viskas savaime pasikeis. Bet ar tikrai esame patenkinti proceso, koks dabar vyksta, kryptimi? Tarp jaunimo yra dar labiau nustebinančių dalykų, nei tarp vyresnės kartos.

Noriu pabrėžti dar vieną aspektą: cituojant filosofą Arvydą Šliogerį, valstybė – ne valstiečių ar proletariato, bet elito, aristokratijos projektas, o pas mus sunkiai sekasi jį sutelkti valstybės kūrimui. Niekas negali privatizuoti teisės kurti valstybę: politikai sako, kad tai jie kuria valstybę, bet jei norime turėti ateitį, reikia telktis ne tik politiniam, bet ir akademiniam, verslo elitui. Kur akademinės bendruomenės pozicija, ką daryti valstybės valdymo, ekonomikos klausimais? Šiais klausimais diskutuoja bankų analitikai, o kur universitetų ekonomikos fakultetų profesoriai? Tas pats ir tarp verslo elito – didžioji dalis žiūri, kaip uždirbti, kaip išsilaikyti rinkoje. Bet jei valstybė neturi to spiečiaus žmonių, kurie gali pasiryžti daryti proveržį, ji neturi ateities, yra pasmerkta išsilakstymui. Šiandien trūksta visuomenės supratimo, kad tik kartu veikdami galime kažko pasiekti. Be to, kad žinosime, ką reikia daryti, bet nesutarsime dėl vieningo veikimo, kažko tikėtis sunku.

A.Paliokaitė: Reikia tartis su visuomene, tada atsiras valios įgyvendinti reformas, uždaryti partines „lesyklėles“ ir „kišenėles“. Bet tokį spaudimą galime sukurti tik per pilietišką visuomenę, pilietišką verslą.

„Veido“ think tank siūlo:

Kaip siekti Lietuvos ekonomikos spurto

• Iš esmės pakeisti mokesčių sistemą ją supaprastinant, nekuriant atskirų kategorijų, kad vieniems mokesčiai mažesni, kitiems didesni.
• Gerinti bendrąsias verslo sąlygas: mažinti darbo apmokestinimą, mažinti energijos kainas, investuoti į transporto infrastruktūrą, tačiau atsisakyti tų investicijų, kurios neduoda grąžos, bet reikalauja tolesnio išlaikymo.
• Sutelkti išteklius, visų pirma ES investicijų, į pažangiausias sritis, dėl kurių prioriteto valstybė turi apsispręsti.
• Ekonomiką reorganizuoti ne tik didinant aukštųjų technologijų sektorių, bet ir plėtojant įvairius sektorius didesnės pridėtinės vertės kryptimi.
• Užtikrinti rizikos kapitalo prieinamumą, laipsniškai pereinant nuo valstybinių rizikos kapitalo fondų prie privačių.
• Stabilizuoti išvažiavimą iš regionų: sudaryti sąlygas čia kurti darbo vietas, o tam reikia pertvarkyti savivaldą, jai suteikiant daugiau galių priimti sprendimus, akumuliuoti lėšas stambesniems projektams.
• Efektyvinti valstybės sektorių, iš dalies jį mažinant, bet mokant didesnius atlyginimus.

Kaip išauginti, pritraukti ir išlaikyti protus

• Modernizuoti bendrąjį ugdymą. Gerinti mokytojų parengimą, kelti atlyginimus jiems. Užtikrinti, kad visi vaikai pasiektų nustatytą standartinį gebėjimų lygį. Įgyvendinti pernai priimtą Geros mokyklos koncepciją. Pertvarkant mokyklų tinklą atsižvelgti, kokie kiekvienos mokyklos vaikų pasiekimai.
• Aukštajame moksle koncentruoti intelektinius išteklius: jungti ir stiprinti studijų programas, atsisakyti negyvybingų, kelti studijų kokybę, didinti tarptautiškumą, užtikrinant geras sąlygas kokybiškiems specialistams, taip pat ir talentams iš užsienio (svarstytina priemonė – talentų viza).
• Dabar tyrėjų karjeros kriterijai orientuoti į straipsnių rašymą ir dėstymą, o reikia, kad atsirastų galimybė atlikti tik tyrimus, dirbti su išradimais, jų komercinimu, paslaugomis verslui. Įvesti dviejų tipų sutartis norintiems rinktis dėstymo ar tyrimų karjerą.
• Didinti profesinio ugdymo centrų, kolegijų, universitetų sąsajas su verslu, didinti praktikos galimybes.
• Priimti sprendimus, kad taptume patrauklia šalimi talentams čia atvykti ir įsikurti. Visiems užsienio studentams, kurie čia baigia mokslus, reikia suteikti galimybę čia gyventi. Didinti atviros prieigos centrų prieinamumą, taip pat užsienio mokslininkams.

Kaip užtikrinti veiksmingą ir efektyvų viešąjį valdymą

• Modernizuoti valstybės tarnybą, daugiausiai dėmesio skiriant vadovų profesionalų atrankai, specialistų pritraukimui, jų didesniems atlyginimams ir šių susiejimui su rezultatais.
• Optimizuoti valstybės tarnybą, darbuotojų skaičių mažinant apie 30 proc.
• „Dekioskelizuoti“ valstybės valdymą, mažinant įvairių agentūrų, centrų ir kitų darinių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Jekaterina Rojaka / BFL/A.Ufarto nuotr.

Po “Brexit” referendumo rinką apėmė panikos priepuolis ir investuotojai, karštligiškai stengdamiesi atsikratyti rizikos, pradėjo rinktis saugias investavimo priemones. Jų neatbaido itin žemos arba net neigiamos palūkanos. Lietuvos rinkoje gyventojai vis dar turi galimybių taupyti ir šiek tiek užsidirbti, renkantis taupymo lakštus. Bet ar ilgam?

Jekaterina Rojaka, DNB vyr. ekonomistė Baltijos šalims

Teoriškai, žemos palūkanų normos asocijuojasi su paskata vartojimui, investicijoms, ūkio augimui ir yra  interpretuojamos, kaip bauda indėlininkams. Praktikoje, priešingai, nei buvo manoma, žemos palūkanų normos euro zonoje suveikė kaip bumerangas – žmonės pradėjo dar labiau taupyti, o vartojimas ir investicijos vos pajudėjo iš vietos.

Kodėl taip atsitiko? Sumažėjus infliacijai ir palūkanų normoms, „sustreikavo“ grąža, generuojama daugumos pensijų fondų, ir taip paskatino atsargius euro zonos gyventojus susimąstyti apie ateitį. Atitinkamai aptirpo privataus sektoriaus paskolų ir indėlių santykis, pavyzdžiui, euro zonoje rodiklis, palyginti su prieškriziniu piku, susitraukė trečdaliu, o Lietuvoje smuko beveik perpus. Taigi šiuo metu paskolų ir indėlių likučiai Lietuvoje susilygino, ir juda koją kojon.

ECB gali žengti dar vieną neortodoksinį žingsnį, toliau mažinant palūkanų normas.

Tačiau perskaičiavus vienam gyventojui, santaupos nuo įstojimo į ES išaugo 4 kartus ir šiuo metu siekia apie 3672 eurus. Atrodytų, kad ir Lietuvos žmonės pradėjo kur kas rimčiau žiūrėti į taupymo procesą, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau nei pusė namų ūkių finansiškai nepajėgtų dengti nenumatytas išlaidas ilgiau nei vieną mėnesį.

Šaltinis: LB, Statistikos departamentas, DNB

Žemų palūkanų normų vykdoma centrinių bankų politika gerokai pakeitė investavimo žemėlapį ir net įpročius. Saugiausias užuovėjos, tokios kaip Japonijos, Šveicarijos, Vokietijos vyriausybiniai skolos popieriai, siūlo neigiamas palūkanų normas 10-čiai metų ir net ilgesnio termino investicijoms. Pinigų „įdarbinimas“ kitose išsivysčiusiose šalyse yra tiesiog nepelningas, o besivystančiuose – pernelyg rizikingas, todėl daugeliui nepriimtinas.

Rinkoms įsisiūbavus po “Brexit” atomazgos, domėjimasis saugesniais skolos popieriais smarkiai pakilo. Nors panika pamažu aprims ir rinkos palaipsniui grįš prie įprastinio darbo, tikėtina, kad bendras netikrumas tarp investuotojų išliks dar ilgesnį laiką ir saugumą siūlantys produktai dar labiau atpigs – t.y. jų teikiama grąža bus mažesnė. Juolab, pats Europos centrinis bankas (ECB) prieš referendumą užsiminė, kad yra pasirengęs dar labiau išplėsti pagalbą finansiniam sektoriui.

Taigi jei bus matyti, kad “Brexit” ir prasti lūkesčiai daro neigiamą poveikį trapiam euro zonos ūkio augimui, ECB gali žengti dar vieną neortodoksinį žingsnį, toliau mažinant palūkanų normas. Tokiu būdu, bankų ir taip apgailėtinai mažos indėlių palūkanų normos vargu ar galės konkuruoti su Lietuvos taupymo lakštais, kurie šiuo metu garantuoja bent 0,3 proc. metinių palūkanų ir nemokomą išgryninimą. Bet ir tai gali greitai pasikeisti…

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija šią savaitę mini savo 25-erių metų sukaktį. Ją vienintelis Lietuvos jūrų uostas pasitinka puikiais veiklos rezultatais: po keleto metų pertraukos Klaipėda vėl tapo Baltijos šalių uostų krovos lydere, o statybininkai vos spėja suktis įgyvendindami Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos užsakytus uosto infrastruktūros plėtros projektus.

Birželio 3-iosios vakarą uostininkai ir ša­­lies vadovai visa tai aptars ir pasidžiaugs susirinkę iškilmingame sukakties minėjimo renginyje Klaipėdos dramos teatre. O „Vei­do“ redakcija jau iš anksto pakvietė būrelį garbin­gų pašnekovų aptarti uosto reikšmės Lie­tu­vos ekonomikai, prisiminti jo praeities įdomybes, įvertinti nūdienos laivybos verslo ir pramonės situaciją bei pamėginti įsivaizduoti svarbiau­sio šalies logistinio mazgo ateitį.

„Veido“ diskusijon pakvietėme Lietuvos Res­publikos susisiekimo ministrą Rimantą Sin­ke­vičių, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinį direktorių Arvydą Vaitkų, Lietuvos lai­v­ų statytojų ir remontininkų asociacijos prezidentą ir Vakarų laivų gamyklos generalinį direktorių Arnoldą Šileiką, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentą ir Klaipėdos konteinerių terminalo generalinį direktorių Vaidotą Šileiką ir „DnB“ banko vyriausiąją ekonomistę Baltijos ša­lims Jekateriną Rojaką.

– Pabandykime nusakyti, kuo aplinkinių jūrų uos­tų kontekste unikalus vienintelis mūsų uostas.

R.Sinkevičius: Lietuva turi ribotą jūrinio verslo resursą, kurį nusako mūsų pakrantės il­gis ir sukurta sausumos (kelių, geležinkelių) in­frastruktūra. Todėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas nenumatė uosto teritorijų privatizacijos, bet numatė privataus kapitalo atėjimą per krovos kompanijas. Valstybė į krantinių re­konstrukciją, akvatorijos gilinimą, saugios lai­vybos užtikrinimą investuoja vieną eurą, o pri­vatus verslas tuo pat metu į savo terminalus – daugiau nei du eurus: toks nusistovėjo valstybės ir privačių investicijų santykis.

Palyginę ES šalių ekonomines struk­­tūras pamatytume, kad būtent mūsų valsty­bėje transporto sektorius turi didžiausią lygina­mąjį svorį.

Šiandien Klaipėdos uoste neturime nė vienos privačios kompanijos, kuri būtų tam tikros krovinių grupės monopolininkė: tiek grūdus, tiek metalus, tiek trąšas, tiek naftos produktus ap­tarnauja daugiau nei vienas terminalas. Kaip rodo ilgalaikės tendencijos, tokia uosto politika – geras ženklas krovinių siuntėjams ir gavėjams. Šių metų pirmojo ketvirčio prieaugis, siekian­tis 10 proc., apskritai įspūdingas. To  pa­siek­ti padėjo ne tik teisinga valstybės investavimo politika, racionalus projektų pasirinkimas, bet ir aktyvi uosto kompanijų veikla. Tai jos su­teikė darbo ir geležinkelininkams, ir ekspedi­toriams, ir laivų frachtuotojams, ir kitiems, savo verslą siejantiems su Klaipėdos uostu.

J.Rojaka: Palyginę ES šalių ekonomines struk­­tūras pamatytume, kad būtent mūsų valsty­bėje transporto sektorius turi didžiausią lygina­mąjį svorį. Lietuvoje transporto sektoriaus su­kuriamas BVP santykinai yra pats didžiausias, ES šalių vidurkį pranokstantis daugiau kaip 2,5 karto. Stebėdami suvestines matome, kad pastaruosius dvejus metus Klaipėdos uosto krovos rezultatų ir šalies BVP augimo kreivės praktiškai sutampa.

Klaipėdos uostui būdinga diversifikuota krovinių struktūra, ir tai padeda jo rezultatų stabilumui.

Jeigu pažvelgtume, kaip nuo 2005 m. kito Lietuvos jūrų uosto rodikliai, išvystume didžiulį progresą. 2005 m. Klaipėdos uosto krova sudarė 0,7 proc. bendros ES uostų krovos, o 2013 m. šis rodiklis jau siekė 1,1 proc. Prieš dešimtmetį pagal uostų krovos rezultatus buvome viename lygyje su Bulgarija, bet ši liko kur buvusi, o mes smarkiai šovėme į priekį. Estijos rodikliai susitraukė, Latvijos, kaip ir Lietuvos, kilo, tačiau prastoki pastarųjų metų rezultatai turės įtakos kaimynų statistikai.

V.Šileika: Klaipėdos uostui būdinga diversifikuota krovinių struktūra, ir tai padeda jo rezultatų stabilumui. Tarkim, konteinerių krova pastaraisiais metais buvo sumenkusi, tačiau auganti trąšų, grūdų ir naftos produktų apyvarta leido tai atsverti. Sąstingis konteinerių krovos srityje kol kas išlieka, tačiau reikėtų vertinti ir šio krovos segmento perspektyvą: Klaipėdos uoste kol kas 15–20 proc. visų krovinių talpinama į konteinerius, o Hamburgo uosto konteinerizacijos lygis – net 85 proc. Tad augimo rezervų turime.

– Kaip šiandieninę jūrinio verslo situaciją pasaulyje vertina ekonomikos ir finansų ekspertai? Kokias tendencijas pastebite?

J.Rojaka: Vienas pagrindinių iššūkių – tai, kad tarptautinės prekybos intensyvumas mažėja. Tai susiję su besivystančių ir ypač išsivysčiusių šalių ekonomikos lėtėjimu. Didžiulės investicijos į naujus laivus transportavimo sąnaudas su­ma­žino iki kritinės ribos, kartu paskatindamos „Baltic Dry“ indekso kritimą. Tai privertė laivų savininkus laikinai įšaldyti investicijas, ir sektoriui prireiks laiko atsigauti.

Tarptautinio valiutos fondo prognozės laivybos sektoriaus plėtrai ir toliau nėra palankios: per pastaruosius metus jos jau keturis kartus bu­vo tikslinamos rezultatų prastėjimo linkme. Pa­našiai būdavo tik krizės metais.

Keičiasi žemynų ir valstybių ekonominis vaid­muo bei svoris: pasaulio lydere pagal tarptau­tinės prekybos apimtis tapo Kinija. Il­ga­lai­kėje perspektyvoje Azijos ir Afrikos šalių reikšmė turėtų tiktai didėti. Tai, žinoma, atsilieps eks­portinių krovinių maršrutams.

Vartojimas Europoje nedidėjo tokiais pat tempais, kokiais krito gabenimo jūra tarifai.

V.Šileika: Žvelgdami į Kinijoje vykstančius procesus pastebime, kad tam tikri verslai dėl aukš­tesnės kokybės ir greitesnio pristatymo jau grįž­ta atgal į Europą. Tai rodo didėjantys trumpų­jų ir vidutinių nuotolių laivybos kompanijų per­vežamų krovinių srautai, kai transokeaninė laivyba niekaip neišbrenda iš krizės. Taip pat ir tai, kad pilną konteinerį iš Kinijos šiuo metu ga­lima parsigabenti vos už 600 JAV dolerių, nors išsiųsti konteinerį į Kiniją kainuos brangiau. Vis dėlto vartojimas Europoje nedidėjo tokiais pat tempais, kokiais krito gabenimo jūra tarifai.

– Kokias įžvelgtumėte Klaipėdos uosto istorijos pamokas nūdienai? Kokių klaidų geriau būtų nekartoti?

A.Vaitkus: Tiems žmonėms, kurie prieš 25-e­rius metus stojo prie Uosto direkcijos vairo, šian­dien turėtume būti dėkingi: jie neskaičiavo sa­vo darbo valandų, kad šiandien turėtume tokį uos­tą, kokį turime. Nors pradžia buvo sunki: di­rek­cija pradėta kurti nuo vienos skolintos kėdutės.

Anuo metu, po nepriklausomybės atkūrimo, Klaipėdos uostas kraudavo 15–16 mln. tonų krovinių per metus. Tačiau į jį gerą dešimtmetį beveik nebuvo investuojama. Nedrįsčiau vertinti, ar, suvokiant ano laikotarpio sumaištį, tai ga­lima vadinti klaida, tačiau uosto konkurencingumui tai vėliau atsiliepė. Amžių sandūroje Klai­pė­dos uosto veiklą smarkiai supurtė Rusijos ge­le­žinkelių tarifai. Tik tuomet Vyriausybė kartu su pramonininkais sukūrė uosto plėtros strategiją.

Pasaulinė praktika rodo, kad būtent per krizes labiausiai apsimoka investuoti į uostų infrastruktūrą, nes tokios investicijos užtikrina lėšų apyvartumą, mokos fondo išlaikymą ir vietinių medžiagų panaudojimą. Deja, Lietuvoje prasidėjus 2008–2009 m. krizei uosto ir kitos transporto infrastruktūros plėtrai skiriamos lėšos vėl­gi buvo gerokai apkarpytos. Tačiau ši klaida ne­buvo pakartota 2013-aisiais: tais metais mes in­ves­tavome dvigubai daugiau nei bet kada anksčiau uosto istorijoje. Tai leido kardinaliai pakeisti nemažai uosto infrastruktūros parametrų, visų pirma – gylio laivybos kanale ir prie krantinių.

Sakyčiau, kad valstybė, besirūpindama savo vieninteliu jūrų uostu, didesnių klaidų nepadarė.

R.Sinkevičius: Savo ministravimo kadenciją pradėjau nuo susitikimų Klaipėdoje, nes uostas mū­sų transporto grandinėje – itin svarbi grandis: jis generuoja trečdalį bendro Lietuvos krovi­nių srauto. Kaip visuomet, pasirodžius naujam valdžios atstovui, susirinko kompanijų vadovai ir pradėjo savo „pageidavimų koncertą“: vienam reikia krantinės, kitam – gylio, trečiam – bė­gių… Iškart paprašiau apskaičiuoti ekonomiškai, kas bus, jeigu tobulinsime vienos ar kitos kom­panijos naudojamą infrastruktūrą, kokie bus pačių krovos kompanijų įsipareigojimai, kiek krovinių jos pritrauks. Taip, atsižvelgiant į nu­matomą ekonominę grąžą, ir buvo atrinkti prioritetiniai projektai. Tuomet, be tęsiamų strateginės reikšmės SGD terminalo statybų, efektyviausias pasirodė besąs uosto akvatorijos gilinimas. Nes sektoriaus tendencijos jau buvo aiškios: laivai didėjo, frachtai mažėjo, „Baltic Dry Index“ smigo žemyn, kartu „nuskandindamas“ ir mūsų „Lietuvos jūrų laivininkystę“.

Atmetus ją, sakyčiau, kad valstybė, besirūpindama savo vieninteliu jūrų uostu, didesnių klaidų nepadarė. Politinių valdžių pasikeitimai ne­sujaukdavo strateginių uosto plėtros planų ir in­vesticinių procesų – išlikdavo darbų tęstinumas, ir tai leido uostui augti.

– Ar visuomet naujos uosto infrastruktūros plėtra duodavo laukiamų rezultatų? Ar projektuodami ir statydami dažniau esame linkę vėluoti, ar skubėti?

A.Vaitkus: Galima diskutuoti, ar laiku buvo pa­statyta 144 krantinė, ar pakanka gylio prie jos. Prieš dvejus metus pagaliau perkirpome simbolinę atidarymo juostelę ant seniai įrengtos krantinės. Šiandien joje, nors ir vangokai, vyksta krovos darbai.

Kiti klaida vadina investicijas į 23 krantinę ties tuometine „Laivite“, kuri netrukus bankrutavo. Tačiau perstatyti šią krantinę buvo būtina, nes įgriuvusi ji kėlė grėsmę žmonių gyvybei. Da­bar visi suvokia, kad anksčiau ar vėliau ši teritorija privalės būti sutvarkyta ir pritaikyta ne tik pramoginių, bet ir uosto aptarnavimo laivų švartavimui. O mūsų laivai taip pat didėja.

Tai vis abejotinų investicijų pavyzdžiai. Ta­čiau jų – vos keletas, nors uoste turime daugiau kaip pusantro šimto krantinių. Iš tokių pavyzdžių mokomės, kad įvertinti, kada ir kiek galėsi krantinę eksploatuoti, prieš investuojant būtina.

Dar viena klaida laikyčiau netolygią uosto plė­trą ir nepagrįstą Malkų įlankos gilinimo atidė­­­liojimą. Prie jos veikiantys terminalai daug me­tų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos buvo tarsi užmiršti. O juk tai – ir Klaipėdos konteinerių terminalas, pavertęs mūsų uostą Bal­tijos šalių konteinerių krovos lyderiu, ir Va­ka­rų laivų gamykla, kuri konkrečiai uostui didelių pelnų negeneruoja, tačiau šalies ūkiui reikšminga kaip jūrinės pramonės atstovė ir kaip stambi darbo vietų kūrėja Klaipėdoje.

A.Šileika: Mūsų atžvilgiu buvo padaryta dar viena klaida. Kai Klaipėdos valstybinio jūrų uos­to direkcija dar tik kūrėsi, laivų remonto ir statybos įmonės buvo Susisiekimo ministerijos re­guliavimo sferoje, bet vėliau buvo perduotos Ūkio ministerijos žinion. Todėl dabar tarp kitų uos­to kompanijų jaučiamės kaip pamestinukai, nes mūsų veiklai būtinos infrastruktūros tobulinimo klausimai tebepriklauso nuo direkcijos ir Susisiekimo ministerijos požiūrio. Džiaugiamės, kad pagaliau mūsų eilė uosto investicijų dalybose atėjo ir beveik pusšimčio metų senumo Va­ka­rų laivų gamyklos krantinės bus pradėtos re­kon­struoti. Ir patys jau įsigijome naują doką, tinkamą „Panamax“ dydžio laivams dokuoti.

– Dar vienu sunkiai įsibėgėjančiu projektu vadinamas Centrinis Klaipėdos terminalas. Jis pradėjo veikti prieš dvejus metus, tačiau iki šiol stovi apytuštis.

A.Vaitkus: Centrinis Klaipėdos terminalas kol kas neveikia visu pajėgumu, tačiau manome, kad jį pastatėme pačiu laiku. Prieš porą savaičių buvau susitikęs su  bendrovės DFDS prezidentu ir valdybos pirmininku Nielsu Smedegaardu ir iš jo išgirdau, kad šio terminalo pirsas jau per trum­­pas šiuolaikiniams keltams. Tokie keltai kaip „Lisco Gloria“ ir „Lisco Maxima“ dar ne­se­niai į savo denius priimdavo iki 2,5 km ilgio iš­rikiuotų vilkikų eilę, o dabar kalbama apie keltus, gabenančius 4 km linijinio krovinio. Tokiais tempais auga ro-ro laivyba.

Todėl planuojame Centrinio Klaipėdos termi­nalo pirsą pailginti. Lengvai to padaryti nepavyks – teks išplatinti ir šalia esantį laivybos kanalą, priešingu atveju pailgintas pirsas jį užtvertų.

Lietuvoje iki šiol sulaukiame priekaištų dėl bran­gių, beveik 3 mln. eurų kainavusių Cen­tri­nio Klaipėdos terminalo mobiliųjų rampų, ku­rios realiai naudojamos valandą prieš išplaukiant laivui ir valandą jam atplaukus. Tačiau be tų rampų, išlyginančių aukščio skirtumus tarp kran­tinės ir laivo denio, galėtume prarasti ro-ro verslą.

Logiška, kad po poros metų visi „DFDS Sea­ways“ keltai bus švartuojami Centriniame Klai­pėdos terminale, o dvigubai didesnę teritoriją turintį Jūrų perkėlos terminalą bus galima efektyviau panaudoti kitokiai krovai, tikintis dvigubai didesnės grąžos tiek terminalo operatoriui „Klasco“, tiek valstybei.

– O kaip, palyginti su kitais regiono uostais, atrodome priimamų konteinerinių linijų skaičiumi?

V.Šileika: Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje Klaipėda yra vienas labiausiai išvystytų uostų laivybos linijų aptarnavimo požiūriu. Priimame dešimties konteinerinių linijų laivus – tokio linijų skaičiaus neturi nei Latvijos, nei Estijos uostai. Nors konkurencija su vežėjais autotransportu išlieka stipri, linijinė laivyba sugeba išlaikyti pritraukiamų krovinių srautus. Iš linijų operatorių girdime, kad jie vertina Klaipėdą kaip uostą, jau daug metų išlaikantį stabilias, nedidėjančias rinkliavas. O uosto krovos kompanijų paslaugų tarifai pastaruoju metu netgi mažėja.

Aišku, laivybos linijų operatorių norai irgi nemaži: kai kurie pageidautų, kad uostas juos priimtų dykai ar netgi primokėtų, kaip reikalauja kai kurios pigių skrydžių bendrovės. Tačiau mes turime kitų privalumų: siūlome konteinerinius šaudyklinius traukinius, kurie leidžia greitai pristatyti krovinius į Baltarusiją, be to, turime daug autotransporto vežėjų, nebrangiai gabenančių krovinius iš uosto Rusijos kryptimi.

– Ar tiesa, kad „Lietuvos geležinkeliai“ už kon­teinerio pristatymą nuo Kenos stoties Bal­tarusijos pasienyje iki Klaipėdos uosto uždirba tiek pat, kiek gauna terminalas, tą konteinerį savo teritorijoje nukėlęs nuo platformos ir pa­dėjęs į laivą?

R.Sinkevičius: Čia amžinas logistikos klausimas, kas pasiima didesnę pelno dalį – vežėjas ar perkrovėjas. Norint rasti atsakymą geriausia paimti praeities tarifus ir įvertinti, ar degalų de­da­moji nuo to laiko kilo, ar mažėjo. Jeigu degalai pigo – ekonominio motyvo kelti pervežimo tarifus nėra, nors darbo užmokestis ir kitos įmonės sąnaudos galbūt didėjo.

Kitas dalykas, kad geležinkelininkai turi stebėti, kaip dalijasi pervežimo tarifą tarpusavyje. Nes jei krovinys į Klaipėdos uostą keliauja, tarkim, iš Kazachstano, tai jis pakeliui kerta Ru­sijos bei Baltarusijos teritorijas. Ir neaišku, ku­rios šalies geležinkelininkams atitenka didesnė pelno maržos dalis. Yra buvę, kad „Lietuvos ge­le­žinkeliai“ savo įkainių nekeldavo, bet tuomet jų kolegos iš Baltarusijos visą tarifo prieaugį susižerdavo sau. Tai mes labiau būtume linkę pel­­ną dalytis kaimyniškai.

A.Vaitkus: Geležinkelininkai pagrindines sąnaudas patiria formuodami vagonų sąstatus, o toliau vyksta traukos procesas, kuriam pervežimo atstumai šalies viduje neturi esminės reikšmės. Uosto terminaluose įdiegta gerokai daugiau pažangių technologijų, tad darbo vietos čia bran­gesnės: atlyginimai Klaipėdos uoste 2,5 kar­to pranoksta šalies vidurkį. Investicijos į kiek­vieną STS tipo kraną vertinamos dešimtimis mi­li­jonų eurų, o jame dirbančio kranininko mė­ne­sio alga siekia maždaug 3 tūkst. eurų. O dar ne­pastovios oro sąlygos, į kurias dirbant bū­tina at­sižvelgti, – visa tai nesulyginama su pa­pras­tu sąsta­to pertraukimu per Lietuvos teritoriją.

V.Šileika: Sutinku, kad neverta lyginti nesulyginamų dalykų. Mes irgi negalime tikėtis tokių įkainių, kokius turi konteinerių terminalai, pa­vyz­džiui, Hamburge ar Brėmerhafene: Vakarų Eu­­ropos uostų tarifai triskart didesni negu mū­sų, nors jų uostuose daugiau automatizacijos ir atitinkamai mažiau darbuotojų.

Bet tarifus diktuoja rinkos sąlygos. Krovinio siuntėjas laisvas pasirinkti jam patogiausią uosto terminalą, uostą ar netgi transporto rūšį, kuria krovinys bus gabenamas. Vis dėlto jei norime siek­ti vakarietiškų automatizuotų terminalų ly­gio – mūsų įkainiai turės artėti prie vakarietiškų.

– Ar šiuo metu jau galime prilygti jiems darbo sparta?

V.Šileika: Jau sugebame krauti daugiau kaip 30 konteinerių per valandą ir darbo sparta tikrai neatsiliekame nuo technologiškai panašių į mū­siškius terminalų, netgi esame regiono lyderiai pagal krovos greičius. Patys terminalai in­ves­tuo­ja į pažangesnę krovos techniką, nes kran­tinių tu­rime nedaug ir mums apsimoka greičiau iš­leisti vieną laivą, kad galėtume priimti kitą. Jei ver­sime laivus ilgai lūkuriuoti jūroje prie priėmimo plūduro, jie gali apsispręsti pasirinkti kitą uostą. Nes laivų frachtai, nors ir nukritę, tebeturi žymią įtaką pervežimo savikainai ir kiekviena stovėjimo valanda jiems kainuoja.

J.Rojaka: Ir nebėra jokio lojalumo?

V.Šileika: Sakyčiau, kad lojalumo mūsų verslo aplinkoje kuo toliau, tuo mažiau. Daugiau jo buvo prieš 25-erius metus, kai naujas Klaipėdos uosto veidas tik formavosi ir visi klientai skubėjo užsiimti čia savo nišą. Tačiau dabar konkuruojame lygiomis sąlygomis, o sprendimai priimami labai greitai. Klientai suteikia mums valandą apsispręsti, ir jei per tą laiką nesugalvojame problemos sprendimo arba jis jų netenkina – viso gero.

A.Vaitkus: 2006–2008 m. maistiniams grūdams, kurie buvo eksportuojami į Afriką, nebuvo keliama ypatingų reikalavimų. Bet kadangi iš kaimyninių uostų tokie pat grūdai Afriką pa­siek­­davo pažeisti ar suspausti, netrukus klientai pradėjo kelti reikalavimus ir pasirinko Klai­pė­dą, nes uostų paslaugų kainos skirtumas buvo la­bai nežymus. Per pastarąjį dešimtmetį grūdų sandėliavimo galimybės ir jų apdorojimo kokybė Klaipėdos uoste ryškiai išaugo, ir dabar sugebame užtikrinti ne tik grūdų sveikumą, bet ir pageidaujamus drėgmės parametrus.

Panašiai ir su trąšomis: jeigu, sakykim, klientui vietoj granuliuotų trąšų būdavo pristatomi milteliai, tai jam natūraliai kildavo klausimas, ar perkraunant nebuvo pažeista technologija. Šiuo­laikiniai uosto terminalai leidžia išvengti tokių nesusipratimų.

– Didieji uosto rekonstrukcijos projektai – išorinis uostas, pietinių uosto vartų formavimas, mo­lų perstatymas. Kokia eilės tvarka jie bus įgy­ven­dinami ir kokios ekonominės grąžos gali duo­ti?

A.Vaitkus: 2000 m. Klaipėdos uostas krovė 19 mln. tonų krovinių ir priėmė 7 tūkst. konvencinių laivų. Pernai krovėme 38,5 mln. tonų, tam irgi užteko 7 tūkst. laivų. Akivaizdu, kad turėjo išaugti laivų parametrai. Dabar į uostą įplaukiantis laivas eina tiesiu taikymu į nulinę krantinę, o tada atlieka 26 laipsnių posūkį. Tai nėra pa­prastas viražas dideliems laivams, kurie įeidami pro uosto vartus privalo išlaikyti saugų greitį. Lai­vas – ne automobilis, stabdžio rankenos ja­me neužtrauksi, todėl laivui farvateryje išlaikyti reikia atitinkamų gebėjimų.

Todėl priėmėme sprendimą perstatyti molų konstruktyvus. To prireiks ir planuojamam uos­to gilinimui iki 17 metrų, nes dabartinio pietinio molo šaknies, statytos prieš 150 metų, fundamentinis pagrindas glūdi 14,5 m gylyje. O tvar­kant šiaurinį molą jau būtina apsispręsti dėl išorinio uosto perspektyvos, kad galėtume pa­rinkti tinkamą jo konstrukciją.

Tačiau naujai formuodami šiaurinius uosto vartus ir planuodami čia 17 m gylį negalime pa­miršti pietinės uosto dalies, nes joje pagal ­ap­linkosaugininkų reikalavimus turėsime suformuoti slenkstį, siaurinantį sūraus vandens protaką į Kuršių marias. Mums tai patinka, nes drau­ge formuojame ir naujas uosto teritorijas, kurių mums labai trūksta.

R.Sinkevičius: Klausimas, ar pastačius išorinį uostą dabar pietinėje uosto dalyje veikiančios krovos kompanijos nepereis ten, kur bus garantuotas 17 m gylis ir galės lengvai švartuotis ilgesni nei 300 m ilgio laivai? Kaip padaryti taip, kad iš­laikytume, ką turime dabar, o į išorinį uostą ke­liautų nauji kroviniai? Antraip naudos menkai tegautume, tik perkeltume tuos pačius pinigus į kitą švarko kišenę. Todėl laivybos kanalo iš­tiesinimą, tolesnį uosto gilinimą ir išorinio uosto perspektyvą turime numatyti dabar rengiamame bendrajame uosto plane. Toks planas kitų me­tų pabaigoje turi būti parengtas ir suderintas su visuomene bei atsakingomis institucijomis. O kol jo nėra – investuoti Klaipėdos uoste besisiūlantiems kinams rekomenduojame naudotis jau esama uosto ir kitų transporto šakų infrastruktūra. Kai pradėsime bendradarbiauti praktiškai, kai pradės judėti krovinių srautai – tada ir šnekėsime apie rimtesnes investicijas.

Kaimyninėje Baltarusijoje kinai jau investuoja į „Great Stone“ projektą, galėsime pasiremti ir jų patirtimi. Kol kas iš tenykščių atstovų girdžiu, kad investuotojai ten jau reikalauja ir lengvatų, ir leidimų be eilės, ir spartesnio dokumentų derinimo… Baltarusijos valdžia jiems gal ir gali suteikti privilegijų, bet ką reikėtų daryti mums, ES valstybei, kurioje visi procesai privalo vykti bendra tvarka? Gal pirmiausia pradėkime nuo oro uostų koncesijos ir pažiūrėkime, kokios naudos valstybei tai duos.

A.Vaitkus: Mūsų daromos investicijos valstybei duoda grąžą per dvejus trejus metus. Todėl nenuostabu, kad užsienio bankai ir verslo kompanijos, netgi nekreipdami dėmesio į likvidumo rodiklius, mums perša milijardinių paskolų pa­ke­tus. Bet šiandien dėl anksčiau padarytų investi­cijų mes patys jau esame finansiškai stabilūs. Iki 2020 m. planuojame investuoti 342 mln. eurų, taigi pinigų mes turime.

– Bet nesutinkate su 2 proc. didesne nuosavybės grąža?

R.Sinkevičius: Valdymo koordinavimo centro Klaipėdos uostui rekomenduojama nustatyti 7,5 proc. nuosavo kapitalo grąžos norma nėra tei­singa, nes kiekviena valstybinė įmonė ne tik sie­kia finansinių rezultatų ir turto grąžos, bet ir atlieka socialinę funkciją. Uosto atveju tai pasakytina apie keleivių aptarnavimo struktūras bei ketinamas statyti pramoginių laivų prieplaukas Klaipėdoje ir Šventojoje.

A.Vaitkus: Jauni žmonės, ką tik baigę aukštuo­sius mokslus, lygino du iš pirmo žvilgsnio pa­našius dalykus – Klaipėdos ir Talino uostus. Bet įsigilinus pasirodys, kad jie visiškai skirtingi savo infrastruktūra. Talino uoste nėra netgi laivybos kanalo, todėl tokį uostą prižiūrėti atsieina daug pigiau nei Klaipėdos, kurios uosto infrastruktūra sukurta gerokai sudėtingesnėmis sąlygomis.

Iš esmės turime du pasirinkimus: arba pasakyti valstybei, kad pasiimtų sau Šventosios uostą ir kitas mažiau pelno generuojančias veiklas, arba drastiškai pakelti rinkliavas, bet tuomet iš­si­šoktume iš konkurencinio aplinkinių uostų kon­­­teksto ir taptume nepatrauklūs laivybos kom­­­­panijoms.

– Kokia ateitis prognozuojama jūrų uostams? Kada tarptautinei laivybai pavyks ištrūkti iš sąstingio gniaužtų?

J.Rojaka: Kalbėdami apie ateitį išskiriame ke­letą faktorių, galinčių turėti įtakos jūrų uostų veik­lai. Pirmasis susijęs su į pabaigą slenkančiu ža­liavų superciklu, kai sumenksta globaliai prekiau­jamų prekių kainos, o jų atsigavimo progno­zės išlieka santūrios iki 2020–2025 m. Prisideda ir energijos žaliavų struktūros pokyčiai: dėl ky­lančios atsinaujinančių išteklių energetikos bangos mažės anglių ir naftos poreikis.

Stipri konkurencija laivybą dar spaus ateinan­čius 5–10 metų, vėliau kilę iššūkiai turėtų virs­ti naujomis galimybėmis. Tos galimybės itin su­sijusios su Kinijos ir kitų Azijos šalių plėtra. Šiuo metu ji gerokai sulėtėjusi, nes Kinija, ieškodama vidinių augimo rezervų, pereina prie vi­daus vartojimu, o ne investicijomis grįsto pa­slau­gų ekonominio modelio. Tai didins gyventojų pajamas ir augins paklausą, o tai savo ruožtu lems kylantį brangesnių konteineriais keliaujančių prekių poreikį. Tačiau akivaizdu, kad naftos kainų nuosmukiui užsitęsus vis mažiau perkamosios galios turės nuo pajamų iš naftos stipriai priklausomos valstybės.

Trečiasis faktorius susijęs su demografiniais pokyčiais: Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos vaidmuo ilgainiui stiprės, jų uostai reikalaus dau­­giau investicijų. O ketvirtasis, būdingas vi­siems sektoriams, – inovaciniai procesai, kurie leis greičiau reaguoti į rinkos pokyčius ir didinti jū­rinio verslo efektyvumą, kilstelėdami jį iki „High-tech“ lygmens. Nes iki šiol, priešingai nei aviacija, laivyba buvo pozicionuojama kaip sektorius, kuriame vyrauja žemesnio lygio technologijos.

A.Šileika: Norėčiau prieštarauti: visame pa­saulyje laivų statyba sudėtingumu, naudojamų komponentų kiekiu ir procesų valdymu prilygsta kosminei pramonei. Lietuva neturi kosminės pramonės, negamina automobilių, užtat stato laivus ir gali tuo didžiuotis, nes nė vienoje kitoje Baltijos valstybėje tokių apimčių laivų statybos įmonių nėra.

Laivų statybos ir remonto pramonė Klai­pėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos jubiliejų pa­sitinka šiek tiek sumažėjusi, nes anksčiau uos­te veikė keturios šio profilio įmonės: Vakarų lai­vų gamykla, „Baltijos“ laivų statykla, „Lai­vi­tė“ ir „Klaipėdos laivų remontas“. Šiandien iš es­­mės beliko dvi, nes trečioji – „Klaipėdos laivų re­mon­tas“ – jau svarsto tolesnės egzistencijos klau­simus. Taigi mūsų sumažėjo, bet vertinant pagal pardavimo apimtis ir atliekamų darbų su­dė­tin­gumą tapome stipresni, nei buvome anks­čiau. Kaip ir krovos kompanijos, stengiamės pra­­nokti savo konkurentus meistriškumu, ter­mi­nais ir kainomis. Tačiau mūsų ir uosto veikla sinergiška, nes dalį mūsų klientų sudaro laivai, su kroviniais ateinantys į Klaipėdos uostą arba atliekantys ja­me kitus darbus, pavyzdžiui, akvatorijos gi­li­ni­mo. Labai dažnai tokie laivai iš pradžių bū­na pas mus remontuojami ir tik po to imasi čia numatytų užduočių. Taigi pasaulyje sunkiai pa­vyktų rasti stambesnių uostų, kuriuose nebūtų jokių laivų statybos ir remonto įmonių.

– Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projektas, numatantis Europos Komisijos reikalaujamus Klaipėdos uosto žemės nuomos tvarkos pokyčius, jau pasiekė Seimą. Ar rengiant įstatymo pataisas pavyko rasti kompromisą su privačiomis uosto įmonėmis?

R.Sinkevičius: Aišku viena – prieš Lietuvą pra­­dėtą ES teisės pažeidimo procedūrą mums rei­kia sustabdyti. Turėsime vykdyti tai, ko reikalauja Europos Komisija. Principinį uosto kompanijų pritarimą pakeitimo projektui esame ga­vę. Pirmumo teisės būsimuose uosto žemės nuomos konkursuose teks atsisakyti jau turinčioms savo nekilnojamojo turto uoste bendrovėms, bet joms rinkos verte turės būti atlyginta už padarytas investicijas, jei bendrovei nepavyktų konkurso laimėti ir žemės nuomos sutarties pratęsti. Kartu kitos kompanijos įgaus teorines galimybes pradėti savo veiklą Klaipėdos uoste, o naujų uosto žemės plotų, jeigu tokių atsirastų, nuomos konkursai jau būtų skelbiami pagal naujus reikalavimus.

V.Šileika: Keletą metų dirbome su savo teisininkais, kad rastume priimtiną kompromisą su direkcija ir ministerija dėl naujos uosto žemės nuomos tvarkos reglamentavimo. Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijoje netrūko aštrių gin­čų, kaip esant tokiai situacijai mums derėtų elg­tis: kreiptis į teismą, bandyti įrodinėti savo tei­sybę ar nieko nedaryti. Vis dėlto padiskutavę nu­tarėme, kad turime rasti kompromisą tiek su sa­vo akcininkais, tiek su valstybe. Aišku, akcinin­kams, investavusiems daug lėšų į savo terminalus ir siejusiems su jais ateities viltis, tai buvo skausmingi sprendimai.

– Ar yra grėsmė, kad po 50 metų vietinio kapitalo įmonių uoste gali sumažėti?

V.Šileika: Turime vilties, kad viešojo konkurso procedūros atsižvelgs ne tik į siūlomą kainą už kvadratinį metrą uosto žemės, bet įvertins ir įmonių patirtį, perspektyvą, apyvartą bei pritraukiamus krovinių srautus. Jeigu jau tvirtiname, kad uostas yra svarbus Lietuvos ekonomikos augimo variklis, tai negalime nekreipti dė­mesio, kokias paslaugas ir už kokius įkainius jis tei­kia. Šiandien turime konkurencingą verslo ap­linką, tačiau ateityje gali susiformuoti situacija, kad į uostą ateis stambios užsienio monopoli­jos. Ir nebūtinai toks užsieniečių atėjimas į uos­tą suteiks jam pridėtinės vertės. Jau matome prastų pavyzdžių tiek Ventspilio, tiek Rygos uostuose. Pagaliau dar nepamiršome, kaip vokiečių kompanija „Eurogate“ valdė vieną iš konteinerių terminalų Klaipėdoje. Todėl derėtų žiūrėti plačiau ir nenuvertinti lietuviško verslo, kuris Klai­pėdos uoste yra nuveikęs didelių darbų.

A.Šileika: Manyčiau, nėra taip svarbu, kieno kapitalas įmonėje, jeigu tas kapitalas turi ilgalaikį tikslą išlaikyti ir kurti naujas darbo vietas, siūlyti rinkai naujus produktus. Tai ir kuria uostams pridėtinę vertę. O pasaulyje įmonių susijungimai, jų įsigijimai virtę normalia verslo praktika. Tarkim, neseniai Malaizijos koncernas „Genting Group“, užsiimantis kruizinių linijų verslu, įsigijo Vokietijos laivų statyklas „Lloyd Werft“ ir „Nor­dic Yards“, iš karto pateikdamas joms de­šim­ties kruizinių laivų statybos užsakymą. In­ves­tuotojas su tokiais ketinimais būtų laukiamas vi­sur. Šiuo požiūriu ir dabar naujiems investuotojams į Klaipėdos uostą ateiti nėra uždrausta, nes jie gali pasiūlyti čia veikiančioms bendrovėms parduoti savo verslą.

Jekaterina Rojaka / BFL/A.Ufarto nuotr.

Darbo rinka Lietuvoje plečiasi nepaisant prastos demografinės situacijos ir emigracijos. Tačiau struktūriniai pokyčiai, o tiksliau jų nebuvimas, gali greitai pakeisti situaciją. Tuomet darbo rinka ūkio augimo bures pavers ekonominiu inkaru.

Jekaterina Rojaka, DNB banko vyr. ekonomistė

Nedarbo lygis Lietuvoje pirmąjį ketvirtį buvo susitraukė iki 8,3 proc. – mažiausio lygio nuo 2008 m. Užimtumas irgi stiebiasi į viršų: dirbančiųjų skaičius pirmąjį ketvirtį viršijo 1,35 mln., t.y. pasiekė 2009 m. lygį. Užimtumo lygis šiemet fiksavo rekordą – 68,3 proc. Galima būtų tik pasidžiaugti, nes didesnio užimtumo ir augančių atlyginimų rinkinys leidžia tikėtis stiprios ūkio plėtros atramos – augančios vidaus paklausos.

Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad situacija Lietuvoje yra palankesnė nei kitose Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, Estijoje nedarbo lygis, iki šiol sparčiai tirpęs, pakrypo priešinga linkme. Tačiau tai siejama ne tiek su prastesne situacija eksporto rinkose, kiek su didesniu gyventojų aktyvumu. Atlyginimai šiauriausioje iš Baltijos šalių augo itin sparčiai kelis metus iš eilės – daug agresyviau, nei buvo didinamos socialinės išmokos ir pašalpos. Tikimasi, kad nauja neįgaliųjų žmonių įtraukimo į darbo rinką programa dar labiau išplės gyventojų aktyvumą ir laikinai padidins nedarbą. Tai leis bent iš dalies subalansuoti darbo pasiūlą ir paklausą.

Darbo rinkos „kokybės“ rodikliai taip pat neblizga kitų konkurentų fone. Užimtųjų ir darbingo amžiaus gyventojų santykis Lietuvoje vis dar yra žemiausias Pabaltijyje. Lietuvoje struktūrinių pokyčių darbo rinkoje kol kas nematyti. Akivaizdu, kad įmonių plėtrai reikalingus darbuotojus teks vilioti dar didesniais atlyginimais, o laikui bėgant mažiau efektyvius darbuotojus keisti geriau apmokamais. Jeigu šis procesas vyks itin spėriai – daugiau įmonių susidurs su aukštesnių sąnaudų problemomis ir tuomet prarasto konkurencingumo kardas sunaikins atsigaunančios darbo rinkos daigus.

Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia.

Vien socialinio modelio patvirtinimas, kuris sunkiai skverbiasi Seimo koridoriais, situacijos darbo rinkoje ilguoju laikotarpiu nepakeis. Naujasis darbo kodeksas tik priartina įstatymus prie realybės, bet struktūrinių problemų neišsprendžia. O jų su laiku bus dar daugiau. Šiuo metu turime galimybę pritraukti daugiau geros kokybės darbo jėgos iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Ukrainos. Todėl reikėtų iš esmės peržiūrėti imigracijos ir įmonių steigimo reglamentus, kurie trukdo verslui kurti naujas darbo vietas ir atgraso nuo Lietuvos kaip potencialios šalies gyvenimui ir darbui pasirinkimo.

"Veido" archyvas

2011 m. antroje pusėje dirbančiųjų vis daugės, pamažu kils ir darbo užmokestis.

Užimtųjų skaičius, užpernai kritęs beveik 7 proc., pernai susitraukė dar 5,1 proc. ir pasiekė žemiausią lygį per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją – 1,34 mln. Perskaičiavus darbuotojų skaičių į dirbančių visą mėnesį visą darbo dieną, šis rodiklis sumažėja dar beveik 300 tūkst. ir, palyginti su 2009 m., yra 5,5 proc. mažesnis. Tai dar kartą liudija, kad dauguma įmonių vis dar lūkuriavo ir dirbo ne visu pajėgumu.

Visą laiką dirbančių gyventojų skaičius pernai ūgtelėjo tik trijose srityse – kompiuterinės, elektrinės ir optinės įrangos gamybos (7 proc.), mašinų ir įrangos gamybos (3,9 proc.) bei nekilnojamojo turto operacijų (1,2 proc.). Daugiau nei ketvirtadaliu sąlyginių darbuotojų skaičius krito transporto priemonių gamybos srityje, dviženklius pokyčius fiksavo rafinuotų naftos produktų gamyba (–18,3 proc.), viešbučiai ir restoranai (–15,8 proc.).

Statistikos departamento apklausos duomenimis, vidutinis metinis bedarbių skaičius pernai išaugo beveik 30 proc., o palyginti su 2008 m., pašoko daugiau nei tris kartus, iki 291 tūkst. Dėl tokio staigaus bedarbių gausėjimo Lietuva jau kurį laiką negali atsikratyti bronzos “apdovanojimo” tarp Europos Sąjungo šalių aukščiausio nedarbo lygio nominacijoje. O pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuvą aplenkė tik Ispanija, kurios sostinę šių metų gegužę paralyžiavo visuotinis streikas. Demonstrantai išreiškė nepasitenkinimą vyriausybės vykdoma taupymo politika ir reikalavo imtis socialinių bei politinių reformų.

Nors šiuo metu ES dirbančiųjų skaičiaus kreivė jau pakeitusi kryptį, vis dėlto dar anksti teigi, kad darbo rinkos problemos išspręstos. Situacija gerėja pernelyg lėtai – tam įtakos turi tiek natūralus atsigavimo ciklas, tiek plačiai paplitęs paslėptasis nedarbas, kai įmonės faktiškai išlaikydavo darbuotojus net neturėdamos pakankamai užsakymų. Be to, atskiros ES šalys susiduria su rimtu didėjančios skolos pavojumi ir yra priverstos griežtinti fiskalinę politiką, o tai dar labiau atitolins naujų darbo vietų kūrimo procesą.

Tiesa, Lietuvoje pirmieji 2011 m. mėnesiai suteikė šiokį tokį palengvėjimą: nors nedarbo lygis susitraukė itin mažai (tik 0,1 procentinio punkto), darbo biržos rodikliai rodo akivaizdžiai didėjan siūlomų darbo vietų. Per keturis mėnesius buvo įdarbinta 75 tūkst. gyventojų, arba dvigubai daugiau nei pernai.

Dabar įdomu bus sužinoti naujausius duomenius, kokia buvo pirmoji darbo emigracijos į Vokietiją ir Austriją bangelė. Šios valstybės pasižymi aukštu darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio rodikliu, jų nedarbo lygis išlieka vienas žemiausių ES, o Vokietijoje bedarbių ir darbo jėgos santykis yra mažiausias per pastaruosius dvidešimt metų. Tačiau vargu ar minėtų rinkų atvėrimas iš karto praretins bedarbių gretas Lietuvoje – į šias šalis buvo kviečiami aukštos kvalifikacijos darbuotojai, todėl darbo biržoje registruotų bedarbių skaičių gyventojų judėjimas paveiks nestipriai. Daug galingesnį spaudimą veikiausiai pajus darbdaviai, artimiausiu metu ieškosiantys informacinių technologijų specialistų, inžinierių ar slaugos specialistų – būtent šių specialybių darbuotojų pasiūla gali gerokai sumažėti.

Vienas didžiausių laimėjimų pernai buvo tai, kad po ketverių metų pertraukos darbo našumo didėjimo tempai pagaliau aplenkė darbo užmokestį – pastarasis rodiklis dar krito apie 4 proc., o vieno dirbančiojo sukurtos pridėtinės vertės (to meto kainomis) prieaugis siekė beveik 9 proc. Skaičiuojant palyginamosiomis kainomis, Lietuvos darbo našumo prieaugio rodiklis buvo antras geriausias (po Estijos) Europos Sąjungoje. Tai leido šiek tiek sumažinti disproporciją, itin padidėjusią krizės laikotarpiu.

Apibendrinant galima teigti, kad šių metų pabaigoje nedarbo lygis gerokai sumažės – net iki 13 proc., o 2012 m., tikėtina, bedarbių ir darbo jėgos santykis priartės prie 10 proc. psichologinės ribos ir beveik susilygins su atitinkamu ES rodikliu.

"Veido" archyvas

Kaimynai latviai ir estai daug kartų kreipėsi į Lietuvos analitikus prašydami išduoti sėkmės receptą, kaip mums pavyksta privilioti tokius garsius pasaulio vardus, kaip “Barclays” ar “Western Union”. Tačiau, pasak “DnB NORD” grupės vyriausiosios ekonomistės Jekaterinos Rojakos, kai kalbama apie pažangą pritraukiant užsienio investuotojų, yra ir vienas didelis “bet”. Koks?

J.R.: Tiesioginių užsienio investicijų rodiklius šiandien galima vertinti įvairiai, priklauso nuo to, su kuo lygini. Jei su situacija prieš kokius penkerius metus, tai pastangų ši Vyriausybė tikrai įdėjo daug ir pajudėjome į priekį labai smarkiai. Tačiau praktiškai visos ateinančios investicijos, pirma, dažniausiai pasiektos mainais už tam tikras lengvatas, antra, tai daugiausia paslaugų centrai.

VEIDAS: Kuo garsių vardų paslaugų centrai blogiau už investicijas į gamybą?

J.R.: Investicijos į paslaugų centrus vis tiek nesukuria labai daug pridėtinės vertės, kurią būtų galima parduoti, tai ne tas pat, kas gamyba. Be to, jei investuotojai persigalvotų, investijas į gamybines patalpas, įrenginius sunkiau būtų vėl perkelti kitur, priešingai nei paslaugų centrus, kurie tėra keliasdešimt ar keli šimtai kompiuterių, keli šimtai darbo vietų.

Žinoma, atėjusios investicijos į paslaugų centrus – labai teigiamas dalykas ir Lietuvos darbo rinkai, ir visai ekonomikai. Bet vis tiek tai dar nedidelės investicijos, o jų srautų, palyginti su BVP, didelio proveržio kaip ikikriziniais 2008-aisiais pakol kas nematyti. Tačiau valstybės įvaizdžio formavimo požiūriu pritraukę garsių vardų galime džiaugtis.

VEIDAS: Tai į kurias kitas sritis turime kuo vilioti užsienio investuotojus?

J.R.: Jei žvelgsime į vidutinės ir ilgesnės trukmės laikotarpius, tikrai nebūtina ir neverta orientuotis vien tik į garsius vardus ir paslaugų centrų sritį. Tiek užsienio, tiek vietos verslo investicijų labai reikia jau egzistuojančioms įmonėms, kad jos modernėtų, tikėtų ateitimi. Kol kas investicijų į jas esama labai mažai. Tai rodo, kad net gerėjant makroekonominiams rodikliams ir lūkesčiams verslas vis tiek dvejoja, ar kai yra tokia mokestinių pokyčių sumaištis, čia galima gauti teigiamų rezultatų, ar apskritai verta Lietuvoje dirbti, o gal geriau pasirinkti kitą šalį.

VEIDAS: Kokias užsienio investicijų kryptis prognozuojate per artimiausius trejus metus ir per ilgesnį laikotarpį?

J.R.: Kol kas viskas eina ta linkme, kad jau per artimiausius kelerius metus paslaugų srityje tikrai turėsime daugiau investicijų, – jų turėtų padidėti iki trijų kartų. Tačiau reikėtų pripažinti, kad didėjame nuo labai žemo taško, – šioje srityje nuo aplinkinių šalių atsiliekame ir pagal paslaugų eksportą, ir pagal tiesiogines užsienio investicijas.
O vidutinės ir ilgesnės trukmės laikotarpiu galimi labai įvairūs scenarijai, kurių neįmanoma prognozuoti nežinant, kokios politikos bus laikomasi. Įmanomas proveržis – pasiekti 6–8 proc BVP. Tačiau tam reikia kryptingos politikos, būtina sudaryti geras verslo sąlygas.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad nereikia orientuotis į išimtines sąlygas išimtiniams investuotojams?

J.R.: Investicijos priklauso nuo bendros verslo aplinkos, o verslo aplinkos atskiromis lengvatomis nesukursi.

VEIDAS: Ką kitaip nei mes daro estai, kad sulaukia kur kas daugiau investicijų?

J.R.: Estijoje 2010 m. pabaigoje tiesioginės užsienio investicijos vienam asmeniui buvo apie 9,2 tūkst. eurų, Lietuvoje – kone trigubai mažiau. Pagal tiesioginių užsienio investicijų srautus estai mus lenkia beveik keturiskart. O estai labai glaudžiai bendradarbiauja su Šiaurės šalimis, kurdami verslą orientuojasi į užsienio šalis, plėtoja paslaugų sritį.

Pastarąja kryptimi juda ir Lietuva. Tačiau norint pasiekti Estijos rodiklių mums reikės dvigubai daugiau pastangų, nes anksčiau tam neskiriant pakankamai dėmesio prarasta laiko.

VEIDAS: Kokie Lietuvos pranašumai viliojant užsienioinvestuotojus?

J.R.: Mūsų pranašumai – lankstumas, tai, kad puikiai sugebame išlaikyti kokybę ir pristatyti prekes per trumpą laiką. Lietuva iš kitų Baltijos šalių išsiskiria tuo, kad visos sritys orientuotos į eksportą. O šios sritys ir patraukliausios užsienio partneriams. Tai ir tekstilė, ir chemijos pramonė, ir vaistų, kompiuterių, optinių prietaisų bei kitų sričių gamyba. Pastaraisiais metais šuolį padarė popieriaus, metalo gamintojai.
Įmonės, eksportuojančios didžiąją dalį savo produkcijos, žino, kaip dirbti su eksporto rinkomis. Tad vienintelė problema – užmegzti ilgalaikę partnerystę. Tik, žinoma, Lietuvai reikia orientuotis ne į masinę gamybą, o į kokybę, konkuruoti ne su Azijos šalimis, bet su kitų ES šalių gamintojais.

Įspūdinga pastarųjų metų Baltarusijos ekonomikos plėtra primena Lietuvos geriausių laikų spurtą: nuo 2004 m. vidutinis realaus bendrojo vidaus produkto augimas kaimyninėje šalyje viršijo 8 proc., materialinės investicijos ir eksportas didėjo po 20 proc. kasmet, vidaus prekyba – 15 proc. 2010 m. Baltarusijos ūkio augimas buvo spartesnis nei daugumos kaimyninių šalių ir siekė 7,6 proc. (panašų metinio augimo tempą šalis išlaikė ir pirmaisiais šių metų mėnesiais – 7,8 proc.), pramonė ūgtelėjo daugiau nei 11 proc., infliacijos tempai, priešingai nei Europoje, pradėjo slopti.

Per pastaruosius metus Baltarusija užsirekomendavo kaip patraukli eksporto rinka, smarkiai padidėjo iš Lietuvos į ją išvežamų prekių ir paslaugų srautas. Vien per 2010 m. Lietuvos prekių eksportas į Baltarusiją padidėjo beveik 48 proc. Tačiau šias optimistines tendencijas temdo keletas debesėlių: sparčiai didėjantis Baltarusijos einamosios sąskaitos deficitas, didelė skola ir išorinio finansavimo trūkumas.

Apie katastrofišką užsienio valiutos nepriteklių kaimyninėje valstybėje byloja nuo metų pradžios daugiau nei penktadaliu smukusios užsienio valiutos atsargos. Kovo 1 d. jos sudarė 4 mlrd. JAV dolerių, o apskaičiuotas išorės finansavimo poreikis 2011 m. gali siekti 8–10 mlrd. dolerių. Gyventojai ir verslas pradėjo masiškai supirkinėti dolerius ir eurus, kurių pasiūla rinkoje greitai išseko. Baltarusijos nacionalinis bankas buvo priverstas nuo 1 iki 30 dienų prailginti lėšų rezervavimo laikotarpį, perkant užsienio valiutą biržoje, ir rekomendavo komerciniams bankams smarkiai apriboti paskolų išdavimą užsienio valiuta. Keletas bankų visiškai sustabdė paraiškų priėmimą būsto ir vartojimo paskoloms gauti.

Įvertinusios šiuos deguto šaukštus, pagrindinės tarptautinės reitingų agentūros sumažino Baltarusijos kredito reitingą viena pakopa, iki itin spekuliacinio lygio: iš pradžių “Standard & Poor’s” pablogino Lietuvos kaimynės reitingą vienu laipteliu iki B ir suteikė šaliai neigiamą perspektyvą, po kelių savaičių tas pačias abejones patvirtino “Moody’s”, taip pat pabloginęs Baltarusijos skolinimosi reitingą viena pakopa. “Fitch”, reaguodama į gerokai suprastėjusią šalies finansų būklę, kovo mėnesį sumažino septynių Baltarusijos bankų reitingus.

Siekdamas palengvinti baltarusiškų prekių eksportą, šalies nacionalinis bankas praplėtė rublio kurso prekybos ribas nuo 8 iki 10 proc. nuo nustatyto oficialaus kurso. Ekspertai šį žingsnį vienareikšmiškai įvertino kaip paslėptą Baltarusijos rublio devalvaciją. Be to, mažai kas abejoja, kad ši priemonė yra tik laikinas sprendimas, vargu ar padėsiantis išspręsti susidariusias problemas.

Tad kas gi laukia Baltarusijos? Žinoma, scenarijų gali būti įvairių, tačiau dar viena 20–30 proc. devalvacijos banga yra labai tikėtina. Tuo labiau kad verslininkai ir gyventojai jau turi karčios patirties šioje srityje ir de facto pradėjo ruoštis galimiems pokyčiams – dar neatslūgo nepasitikėjimas valdžia nuo 2008 m., neužrūdijo prisiminimai apie naujametinę devalvaciją 2010 m. sausio 1 d. Be to, Tarptautinis valiutos fondas taip pat palankiai įvertino priverstinį valiutos kurso nuvertinimą bent 20 proc. Kita vertus, didėjančios žaliavų kainos ir gamybos sąnaudos kelia abejonių, ar dar viena vienkartinė devalvacija gali ilgam išspręsti konkurencingumo stokos problemą ir pritraukti daugiau užsienio valiutos. Dalį išorinio finansavimo trūkumo galima būtų padengti spartinant privatizaciją.

Baltarusijos valdžia jau kreipėsi į Rusiją ir Eurazijos ekonominę bendriją skubios pagalbos, tačiau antikrizinis fondas ir Rusijos vyriausybė nusiteikę suteikti prašomą 3 mlrd. JAV dolerių paskolą tik mainais už struktūrines reformas.

Pagrindinių bendrovių, tokių kaip naftos perdirbimo ir kalio kasyklos, privatizavimas gerokai palengvintų derybas, bet perleisti palankiomis sąlygomis brangiausias bendroves Baltarusijai būtų itin skaudus smūgis.

Dar viena išeitis – ryžtingas fiskalinės, pinigų ir kredito politikos griežtinimas. Tai reiškia, kad Baltarusijos valdžiai teks smarkiai apriboti darbo užmokesčio didinimą biudžetiniame sektoriuje, socialines išlaidas, kurių padidinimas siejamas su prezidento rinkimais, bei peržiūrėti paskolų suteikimo sąlygas valstybinėms bendrovėms.

Deja, bet kuris iš šių scenarijų ir jų kombinacija mažins šalies gyventojų perkamąją galią bei importą, taip pat ir iš Lietuvos.

Galbūt drąsu šnekėti apie vidaus vartojimo atsigavimą šiandien, kai dauguma gyventojų gauna nepakeliamas sąskaitas už komunalines paslaugas, o nedarbas pasiekė iki šiol neregėtą lygį. Nors 2010 metus prekybininkai baigė taip pat be didelių fejerverkų, tačiau paskutinių mėnesių rodikliai teikia vilčių, kad prekybos apimtys 2011 m. didės. Tą lems keli veiksniai: didesnė infliacija, pamažu atsitiesiantys lūkesčiai ir itin žema palyginamoji bazė.

Mažmeninės prekybos apyvarta to meto kainomis 2010 m. gruodį buvo didžiausia per dvejus pastaruosius metus. Metinė prekybos, neįskaitant variklinių transporto priemonių, apyvarta pernai siekė 25,8 mlrd. Lt ir įsitvirtino 2006 m. lygyje. Prekyba automobiliais įdarbino dar 4,7 mlrd. Lt. Būtent transporto priemonių rinka davė didžiausią postūmį prekybos apyvartai didėti per pastaruosius kelis mėnesius. Metinė automobilių verslo apyvarta, 2009 m. susitraukusi beveik perpus, pernai šoktelėjo 9,6 proc. Palyginamosiomis kainomis transporto priemonių pardavimo augimas buvo dar stipresnis (14,4 proc.), tačiau šiame straipsnyje daugiau operuojama einamosiomis kainomis – juk būtent jas sumoka gyventojai ir verslas, nuo jų skaičiuojami mokesčiai ir priklauso biudžetas.

Bendrovės “AutoTyrimai” duomenimis, trijų Baltijos šalių naujų automobilių rinka 2010 m. išaugo 9 proc. Estijoje augimas buvo santūrus (5 proc.), tačiau šiai šaliai atiteko net 42 proc. visos naujų automobilių rinkos Baltijos šalyse.

Lietuvoje naujų lengvųjų automobilių pernai buvo įregistruota 7 proc. daugiau nei 2009 m., o Latvijoje šis rodiklis pašoko iki 18 proc. Tiesa, ne visą staigesnį prieaugį galima paaiškinti atsigaunančia paklausa: nemenką poveikį turėjo ir reeksportas – maždaug penktadalis Baltijos šalyse registruotų naujų automobilių netrukus iškeliaudavo į kitas šalis. Tai patvirtina ir VĮ “Regitra” duomenys: per praėjusius metus Lietuvoje įregistruotų transporto priemonių skaičius beveik nedidėjo, o krovininių automobilių vis dar traukėsi. Galima nebent pasidžiaugti, kad automobilių parkas buvo šiek tiek atnaujintas.

Kitų prekių metinis apyvartos didėjimas nebuvo įspūdingas, o palyginamosiomis kainomis per 12 mėn. pardavimas smarkiau ūgtelėjo tik naudotų prekių parduotuvėse (9,6 proc.), teigiamą pokytį pajuto ir prekiaujantieji informacijos bei ryšių technologijomis. Visos kitos prekybos rūšių apyvartos vis dar buvo įklimpusios raudonoje zonoje.

Nors, prekybininkų vertinimu, Lietuvos gyventojai Kalėdas šventė vis dar labai santūriai, pastarųjų kelių mėnesių rodikliai ir tendencijos jau rodė tvirtesnį atsigavimą: dviženkliais tempais didėjo darbužių, garso ir vaizdo įrangos pardavimas. Šių metų apyvartas išpūsti padės ir prognozuojama spartesnė infliacija. Brangstantys ištekliai stumia į viršų maisto produktų kainas ir skatina kitų prekių brangimą.

Beje, mažmeninės prekybos rezultatus gali paveikti ir Vyriausybės ryžtas užgniaužti šešėlinę ekonomiką. Sveikintini užmojai gali šiek tiek atkurti status quo rinkoje (ypač tabako pramonėje, degalų ir spirituotų gėrimų prekybos srityje). Tačiau reikėtų pasiruošti ir kitokiam scenarijui: išsekus pigesnės nelegalios produkcijos šaltinėliams, gyventojų perkamoji galia dar labiau smuks ir pamažu įsibėgėjantis vartojimas vėl pradės buksuoti.

Kita vertus, namų ūkių lūkesčiai, metų gale stabtelėję ties 2008 m. rudens lygiu, turėtų vėl atsigauti pasibaigus šildymo sezonui, pavasarį laukiame ir aktyvesnio bedarbių skaičiaus mažėjimo – šie pokyčiai turėtų pakelti vartotojams nuotaiką. Per dvejus metus mažmeninei prekybai smigus iki itin žemo lygio, 2011 m. galime laukti spartesnio – iki 5 proc. – šio sektoriaus augimo. Taigi tikėtina, kad šiemet vidaus vartojimas po ilgos pertraukos vėl prisidės prie bendro ūkio atsigavimo.

Eksporto lokomotyvas nestoja, tarptautinių vežimų keliais apyvarta tonomis ir tonkilometriais antrąjį šių metų ketvirtį padidėjo atitinkamai 30 ir 35 proc. Deja, silpnoka vidaus paklausa neleidžia atsitiesti vidaus vežimo rodikliui, kurio metinis pokytis pirmus du 2010-ųjų ketvirčius vis dar buvo neigiamas.

Strateginė Lietuvos geografinė padėtis sukuria palankias sąlygas plėtoti transportavimo veiklą. O puikus teikiamų paslaugų kokybės ir kainos santykis, lankstumas bei pasaulio prekybos atsigavimas leido 2009 m. padidinti transporto ir saugojimo sektoriaus svorį BVP iki aukščiausio rodiklio ES – 11 proc. Šiemet šis rodiklis dar išaugo.

Nepaisant didėjančio kelių transportavimo vaidmens, didžioji dalis krovinių (be oro transporto) Lietuvoje vis dar pervežama geležinkeliais (58 proc.). Tačiau Lietuvos vežikai – svarbūs žaidėjai ir tarptautinėje kelių transporto paslaugų rinkoje. Pagal krovinių vežimą už atlyginimą Lietuvoje vyrauja tarptautiniai užsakymai, jų dalis 2009 m. viršijo 90 proc. ir tai buvo antras didžiausias rezultatas (po Liuksemburgo) Europos Sąjungoje.

Ne paslaptis, kad vienas naujųjų ES narių sėkmės tarptautinėje krovinių vežimo rinkoje veiksnių yra santykinai nebrangi darbo jėga. Pagal krovinių kompanijų vidutines darbo sąnaudas su Baltijos regiono šalimis gali konkuruoti tik Bulgarija, Rumunija bei Slovakija, o palyginti su ES vidurkiu, jos yra 3–6 kartus mažesnės. Pernai staigiai sumažėjus krovinių srautams smarkiai didėjo spaudimas vežėjų paslaugų tarifams. Ši tendencija buvo ypač ryški Baltijos šalyse: per 2009 m. euro zonoje paslaugų kainos krito vidutiniškai apie 2,3 proc., tuo tarpu Latvijoje ir Lietuvoje jos smuko atitinkamai 18 ir 10 proc. Tačiau jau pirmąjį 2010 m. pusmetį įkainiai abiejose šalyse didėjo vidutiniškai 4–5 proc. ir grižo į 2008 m. pabaigos lygį. Intensyvus įmonių atsargų atkūrimas ir didėjantis vežėjų paslaugų poreikis leidžia manyti, kad tarifai kils ir kitąmet. Akivaizdu, kad siekiant išlaikyti konkurencingumą įmonėms teks daugiau dėmesio skirti paslaugų kokybės gerinimui ir investicijoms.

Verslui susidūrus su ekonominio nuosmukio iššūkiais, daugelis įmonių pradėjo didinti efektyvumą atsisakydamos su veikla tiesiogiai nesusijusių paslaugų. Gaminių transportavimas yra viena iš jų, tačiau bendrovių vadovai pripažįsta, kad taip norėtų sumažinti išlaidas, o tarifų didinti neįstengia. Be to, tik nedidelė dalis Lietuvos vežėjų gali pasiūlyti kompiuterizuotų užsakymo sprendimų ar galimybę stebėti pristatymą internetu, kas gerokai padidintų įmonių užsakovų planavimo efektyvumą. Taip pat nedaug vežėjų gali pasididžiuoti įdiegtais efektyvaus valdymo sprendimais.

Nors Lietuvos vežikai 2004–2009 m. daug investavo į krovininių kelių transporto priemonių parko atnaujinimą ir per šį laikotarpį beveik padvigubino naujesnių (penkerių ir mažiau metų senumo) automobilių dalį tarp visų transporto priemonių, pagal investicijas, tenkančias vienam darbuotojui, Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio.

Ar galėsime ir artimiausiais metais džiaugtis puikiais transporto rezultatais? Viena vertus, pasaulio prekybos plėtra tebesitęsia, 2007 m. lygis vis dar nepasiektas, todėl tikėtina, kad ir 2011 m. atsigavimas tęsis.

Tačiau neapibrėžtumas rinkoje nemažėja – pasaulio ekonomikos atsigavimo tvarumas yra trapus, vidaus paklausa ES vis dar stagnuoja, euro zonos šalis kamuoja biudžeto deficito ir didėjančių skolų problemos, todėl yra laukiamas griežtas fiskalinis konsolidavimas, galintis dar labiau sumažinti vidaus paklausos potencialą. Be to, šios paslaugos plėtrą NVS regione ribos administraciniai sprendimai (trigubai sumažėjęs leidimų skaičius, aktyvėjantis protekcionizmas). Nuolat griežtėjantys ES saugumo reikalavimai, keliami transporto sektoriui, taip pat pareikalaus naujų investicijų. Taigi, nepaisant palankesnių ekonomikos plėtros tendencijų trumpuoju laikotarpiu, iššūkių ir grėsmių ateityje laukia daug.

Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras oficialiai paskelbė ekonominio sunkmečio pabaigą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi sunkmetis, gavęs Didžiosios recesijos vardą, tęsėsi aštuoniolika mėnesių ir buvo ilgiausias po finansinės sistemos kracho 1929-aisiais. Tiesa, tiek JAV, tiek pasaulio statistiniai rodikliai nerodo vienareikšmiško atsigavimo. Kartu su recesijos pabaiga JAV buvo užfiksuotas didžiausias per pastaruosius 50 metų skurdo lygis tarp darbo rinkoje aktyvių gyventojų (12,9 proc.). Naujausio gyventojų surašymo duomenimis, 43,6 mln. amerikiečių pernai gyveno žemiau skurdo ribos. Šis rezultatas sudavė skaudų smūgį Baltiesiems rūmams, nes pagrindinis Baracko Obamos kampanijos akcentas buvo pažadas numalšinti didėjantį skurdą šalyje.

Rugsėjo pabaigoje Latvijoje vykusio Baltijos ekonomikos forumo metu taip pat buvo pabrėžiama, kad kova su socialiniais ekonominės krizės padariniais bus vienas didžiausių iššūkių atkūrus ekonominės plėtros tempus. Deja, pasaulio patirtis rodo, kad besitęsiantis nedarbo lygio šleifas vidutiniškai trunka apie 2–2,5 karto ilgiau nei buksuojantis bendrasis vidaus produktas. Kartu su stagnuojančia darbo rinka būtų sunku tikėtis ir ryškaus vidaus paklausos atsigavimo. Žinoma, techniniai sprendimai šiandien leidžia daugeliui lėktuvų tęsti skrydį su vienu veikiančiu varikliu, bet tai nesuteikia saugumo jausmo nei keleiviams, nei lėktuvo pilotams. Taigi bet kokios naujienos, turinčios bent menkiausią užuominą apie vidaus paklausos atsigavimą, sutinkamos itin entuziastingai.

Pasibaigus vasaros sezonui, rinkoje tradiciškai daugėja darbo pasiūlymų, kurie padės absorbuoti bent dalį naujai prisiregistravusių bedarbių. Darbo biržos duomenimis, per pirmas dvi rugsėjo savaites pavyko įdarbinti beveik 10 tūkst. gyventojų – tai vienas geriausių šių metų rodiklių. Deja, tuo pat laikotarpiu naujai prisiregistravusių bedarbių skaičius buvo didesnis ir viršijo 11 tūkst., taigi apskritai bedarbių gretos retėja itin lėtai.

Kol kas nedžiugina ir įmonių vadovų nusiteikimas. Nors Statistikos departamento atliekamos apklausos rezultatai rodo gerėjančius lūkesčius, dauguma darbdavių vis dar neplanuoja artimiausius du tris mėnesius intensyviai ieškoti naujų darbuotojų. Statybos sektoriuje apie tokią galimybę svarsto ketvirtadalis apklaustųjų, bet apie 15 proc. vis dar planuoja atleidimus. Mažmeninės prekybos ir paslaugų srityje bendras balansas išlieka neigiamas, o tai reiškia, kad šiuose sektoriuose ateinantį ketvirtį darbuotojų gali toliau mažėti.

Apdirbamosios pramonės bendrovėse prošvaisčių taip pat nematyti. Susumavus plėtrą planuojančių ir darbuotojų gretas retinančių įmonių vadovų apklausos rezultatus paaiškėjo, kad tik trys pramonės šakos – maisto, medienos ir baldų bei plastiko gamybos – ketina šiek tiek  prisidėti prie dirbančių žmonių gretų gausinimo. Bet dauguma pramonės atstovų atideda naujų vietų steigimo planus kitiems metams.

Panašius rezultatus rodo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos narių apklausa. Vienintelis teigiamas pokytis šioje srityje yra tas, kad, asociacijos narių nuomone, priimtos naujos Darbo kodekso pataisos didina darbo santykių lankstumą, gali paskatinti įmones drąsiau kurti naujas darbo vietas ir didinti veiklos efektyvumą ateityje.

Papildomo entuziazmo šaltinis – neregėtai per pastaruosius metus pagausėjusios gyventojų santaupos. Daugelio analitikų nuomone, Lietuvos ekonomikai užtektų nedidelio gero postūmio šiam rezervui pradėti “maitinti” vidaus paklausą. Iš tiesų, remiantis centrinio banko duomenimis, 2009 m. Lietuvoje indėliai ūgtelėjo 3,4 proc., o šių metų gyventojų indėlių vidutinis augimo tempas viršijo 5 proc., vien liepos mėn. indėliai buvo beveik 7 proc. didesni nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Keitėsi ir indėlių struktūra – vis daugiau pinigų “nusėda” sąskaitose iki pareikalavimo ir tai kartais traktuojama kaip pasirengimas tuos pinigus išleisti prekėms ar paslaugoms. Žinoma, tam tikra dalis šių sutaupytų lėšų bus išleista į apyvartą, bet vargu ar galima džiaugtis tuo, kad santaupos yra pravalgomos.

Pernai smarkiai pakilusios palūkanų normos skatino gyventojus dėti indėlius į komercinius bankus, bet šiemet padidėjus likvidumui rinkoje palūkanų normos smuko ir svyruoja arti žemiausio lygio. Taigi ir paskatų laikyti indėlius gyventojai turi mažiau.

Pastaruoju metu vis dažiau skelbiama, kad euro zonos dienos suskaičiuotos. Šis nerimas ir skepticizmas yra grindžiami silpnu ir nevienodu tempu vykstančiu atsigavimu po ekonominės krizės. ES senbuviai išgyvena sunkmetį, o silpnas optimizmo užuomazgas naikina vis didėjančios struktūrinės problemos ir įtampa finansų rinkoje, kurią sukėlė nerimas dėl greitai augančių valstybių skolų.

Nemažai prie europesimizmo prisidėjo vadinamosios PIIGS šalys – Portugalija, Italija, Airija, Graikija ir Ispanija, kurioms pasaulio ekonomistai prognozuoja dešimtmečius truksiančios defliacijos ir ekonominės stagnacijos kokteilį. Stipresnių ES šalių narių, orientuotų į eksportą ir produktyvią gamybą, pastangos vargu ar galėtų kompensuoti susidariusį balastą. Todėl artimiausiais metais euro zonos padangėje prošvaisčių gali būti nedaug, o atotrūkis nuo kitų agresyviai augančių regionų dar labiau išryškėtų.

Per pastarąjį dešimtmetį vidutinis euro zonos augimo tempas tesiekė 1 proc., o nedarbo lygis nenusileisdavo žemiau nei 8 proc. Atskirų valstybių rezultatai apžvelgiamu laikotarpiu yra dar prastesni. Pavyzdžiui, vidutinis Vokietijos ekonomikos augimo tempas sudarė apie 0,5 proc. (prieš įstojimą į bendrą ekonominę ir valiutos sąjungą šalis vidutiniškai augdavo po 2,5 proc. per metus), Italijos sukurtas bendrasis vidaus produktas pernai beveik nesiskyrė nuo 1999 m. rodiklio. Prancūzijos konkurencingumas, palyginti su Vokietija, įvairiais vertinimais, smuko apie 15–20 proc., kaip atskaitos tašką imant euro cirkuliacijos pradžią. Agresyvi Azijos rinkų plėtra gali dar labiau pabloginti euro zonos konkurencingumo pozicijas.

Prasiskolinusios ES šalys bus priverstos vykdyti griežtą į išlaidų mažinimą orientuotą politiką. Todėl tikėtis spartesnio vartojimo arba investicijų į pagrindinį kapitalą plėtros tempų artimiausiais metais nevertėtų. Perspektyva tapti atsilikėliais mažiausiai džiugina Vokietiją, kuri ir taip priversta apmokėti didžiąja dalį silpnesnių narių sąskaitų. Tačiau kantrybės dar vienam dešimtmečiui gali ir neužtekti.

Nenuostabu, kad šalia bendrų euro zonos augimo ir konkurencingumo didinimo strategijų verda aktyvios diskusijos apie atsiskyrimo nuo euro zonos pliusus ir minusus. Iš tiesų, Vokietijos pinigų nepriklausomybės atgavimas yra reali galimybė didžiausiai Europos ekonomikai skatinti ne kitų ES narių, o savo gyventojų gerovę. Nepriklausoma ekonominė ir monetarinė politika taip pat leistų gerokai padidinti vidaus vartojimą ir sumažinti nedarbo lygį, kuris per pastarąjį dešimtmetį ūgtelėjo apie 50 proc.

Kitas radikalūs pasiūlymas dėl euro zonos pertvarkos – atimti euro klubo narystės korteles iš prasižengusių šalių. Nors padaryti tai būtų nelengva, techniškai vis dėlto įmanoma. Šis žingsnis ne tik sustiprintų euro zonos pozicijas, bet ir pagerintų daugelio išėjusių šalių ekonominę padėtį.

Dar viena vizija – kurti kelių valiutų zoną. Šis pasiūlymas paremtas didžiuliais dabartinių euro zonos narių struktūriniais skirtumais. Užsienio prekybos struktūra, darbo rinkos lankstumo indikatoriai, realių efektyvių valiutų kursų kaita bei kiti statistiniai rodikliai rodo aiškų euro zonos skilimą į du pagrindinius blokus. Pirmąjį sudaro Vokietiją ir Austrija, o kitą – Belgija, Prancūzija, Nyderlandai. Toks pinigų sąjungos suskaidymas palengvintų ekonominę kooperaciją, leistų efektyviau siekti bendrų ekonominių tikslų ir didintų viso regiono potencialą.

Ir kraštutinis variantas – visų euro zonos narių nacionalinių valiutų atkūrimas. Šis scenarijus dažnai klaidingai sutapatinamas su Europos Sąjungos irimu. Bet ir dabar Ekonominė bendrija apima gerokai daugiau valstybių nei euro zona, ir nacionalinės valiutos egzistavimas joms netrukdo. Taigi Europos regiono gali laukti didžiuliai pokyčiai ekonominiame ir politiniame žemėlapyje.

Šiandien Baltijos šalys iš Europos Sąjungos erdvės išsiskiria pagal du pagrindinius rodiklius – tai išskirtiniai bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimo mastai ir didžiulis nedarbo lygis.

Pasaulyje stiprėja choras ekonomistų, manančių, kad trys Baltijos šalys galėtų tapti pavyzdžiu seniausiai civilizacijos kūrėjai Graikijai ir kitoms didelės rizikos ES šalims, kurių pavadinimai šmaikščiai trumpinami kaip PIIGS (Portugalija, Ispanija, Airija, Graikija, Ispanija). Tačiau vargu ar šios šalys norėtų matyti kartu su fiskaliniu pagerėjimu tokią darbo rinkos eroziją, kokią dabar išgyvena Baltijos šalys.

Remiantis “Eurostato” duomenimis, Lietuvoje nedarbas grįžo į 2001–2002 m. lygį, o Estijoje ir Latvijoje buvo užfiksuoti rekordiniai nedarbo rodikliai. Visose trijose valstybėse smarkai pablogėjo ir nedarbo struktūra: ilgalaikių bedarbių (ilgiau nei metus nerandančių darbo) dalis padidėjo du tris kartus, jaunimo nedarbas šoktelėjo iki neregėto lygio: Estijoje ir Lietuvoje 2009 m. pabaigoje jaunimo nedarbas siekė 32 ir 30 proc., o Latvijoje šių metų kovą pašoko iki beveik 45 proc.

Tačiau pastaruoju metu darbo rinkos padėtis kaimyninėse šalyse šiek tiek gerėjo. Estijoje registruotų bedarbių pradėjo mažėti, daugiau optimizmo įkvėpė ir palankus Europos Komisijos bei Europos centrinio banko sprendimas dėl Estijos atitikties įstojimo į euro zoną kriterijams. Sprendimas dar negalutinis, bet šalis jau sulaukė palaikymo iš ES ir tarptautinių organizacijų. Estija, be abejonės, pasinaudos šia galimybe toliau reklamuodama ir sėkmingai “parduodama” šalį užsienio investuotojams. Ir nors jos ūkis pirmąjį 2010 m. ketvirtį dar susitraukė 2,3 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, naujų darbo vietų kūrimo ir ekonomikos atsigavimo procesas pajudėjo nesustabdomai.

Nors Latvija jau septintą mėnesį pirmauja ES pagal nedarbo lygį (22,3 proc. kovą), be to, pirmąjį ketvirtį vėl užregistruotas vienas didžiausių ES bendrojo vidaus produkto kritimo tempų (–5,1 proc.), statistikos tarnybos duomenimis, kovą ir balandį registruotų bedarbių šalyje jau nustojo gausėti, didėjo gyventojų aktyvumas, buvo užregistruotas rekordiškai didelis nuo 2008 m. pabaigos laisvų darbo vietų skaičius.

O Lietuvos darbo rinkoje padėtis vis dar blogėja: gegužės pradžioje mūsų darbo biržos duomenų bazėje jau buvo užregistruota 325 tūkst. bedarbių. Tačiau registruotų bedarbių skaičių didino pernai įjungtas privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų “skaitiklis”. Kadangi nuo 2009 m. mėnesinį mokestį už PSD privalo mokėti nuolatiniai šalies gyventojai, kurie pernai nedirbo ir nebuvo užsiregistravę darbo biržoje, tai paskatino bedarbio statusą įgyti daugelį gyventojų (tarp jų – ir dirbančius neoficialiai, nedirbusias ir dirbti neketinančias namų šeimininkes ir pan.). Nenuostabu, kad balandį į darbo biržas kreipėsi net 45,4 tūkst. asmenų, t.y. 52 proc. daugiau nei kovą.

Kadangi skolininkais tapo ir iš šalies išvažiavę svetur dirbantys gyventojai, jie taip pat šturmavo ambasadas, siekdami įteisinti išvykimą ir atsikratyti naujos mokestinės prievolės. Balandį išvykimą iš Lietuvos deklaravo 11,3 tūkst. šalies gyventojų, t.y. 5,4 karto daugiau nei kovą.

Kita vertus, milžiniškas nedarbas pagaliau atkreipė ir valdžios dėmesį bei paskatino imtis iniciatyvos: kova su nedarbu oficialiai paskelbta Vyriausybės prioritetu, šalies vadovė pabrėžė užsienio investicijų svarbą mažinant bedarbių skaičių ir paragino mažinti biurokratinius suvaržymus, kovoti su korupcija ir šešėline ekonomika skaidrinant viešųjų pirkimų procedūras, siekiant pritraukti užsienio kapitalo.

Aktyviai užsienio kapitalą medžioja ir Ūkio ministerija bei VšĮ “Investuok Lietuvoje”. Svarbiausia, kad iš esmės pasikeitė valdžios požiūris į užsienio investicijas, po truputį iš vietos pajudėjo ketinimo protokolų pasirašymas su potencialiais darbdaviais. Paradoksas, bet didelis nedarbas, sukėlęs tiek daug problemų šalies gyventojams, gali tapti kertine tvaraus ilgalaikio ūkio augimo prielaida.