Kanadietė Sandra Bagaria su Amina Arraf susipažino internetu. Sandra, neseniai išsiskyrusi su ilgamete drauge, ir Amina, Damaske gyvenanti ir už demokratinį režimą Sirijoje pasisakanti mergina, netruko pradėti romano.
Indrė VĖLYVYTĖ
Nenuostabu, kad drąsi, už žmogaus teises Sirijoje kovojanti ir rašytoja svajojanti tapti Amina greitai sužavėjo Sandrą. Jos kasdien susirašinėdavo po kelias valandas, kartais viena kitai atsiųsdamos intymesnių nuotraukų, nes skaipas Sirijoje draudžiamas, o šalyje prasidėjus neramumams Amina buvo tikra, kad jos telefoninių pokalbių klausomasi.
Sulaukė viso pasaulio dėmesio
Netrukus po pažinties su Sandra, 2011 m. vasarį, Amina pradėjo rašyti tinklaraštį „A Gay Girl in Damascus“. Sandra kartu su Aminos pussesere buvo pirmosios šio tinklaraščio sekėjos. Tų pačių metų kovą, Sirijoje prasidėjus Arabų pavasariui, kai sukilta prieš daugiau nei 40 metų trunkantį Basharo al Assado šeimos valdymą, Amina aktyviai dalyvavo protestuose ir aprašydavo kasdienius neramumus, kurių metu pati ne kartą tapo žmonių aukų liudininke.
Amina netruko būti pastebėta valdžios, ir jai ėmė grėsti rimtas pavojus. Tinklaraštininkų, pasakojančių apie situaciją Sirijoje, netrūko, tačiau Amina buvo kitokia – ji atvirai kalbėjo apie savo seksualinę orientaciją, o homoseksualumas Sirijoje laikomas nelegalia veikla ir baudžiamas kalėjimu iki trejų metų.
Amina ir jos tinklaraštis išgarsėjo visame pasaulyje, kai 2011-ųjų gegužės mėnesį jos įrašu „Mano tėvas, didvyris“ pasidalijo „The Guardian“. Šiame įraše pasakojama, kaip naktį į namus įsiveržus policijai Aminą apgynė ir nuo suėmimo išgelbėjo tėvas. Būtent su juo Aminai galų gale teko bėgti iš Damasko, o visa tai, laukdama žinučių ir negalėdama būti tikra, ar jos mylimajai viskas gerai, būdama už šimtų kilometrų stebėjo Sandra.
Birželio 6-ąją įvyko tai, ko Aminą palaikantys ir ją bei jos tinklaraštį pamėgę žmonės bijojo labiausiai, – Amina buvo pagrobta. Pasaulis reagavo žaibiškai – apie jos pagrobimą pranešė didžiausios naujienų tarnybos, įvairių šalių aktyvistai, tviteris buvo užtvindytas žinutėmis su žyme #FreeAmina, rašomos peticijos, rengiami protestai, kuriami feisbuko puslapiai, reikalaujantys Aminą paleisti (kitos dienos vakarą „Free Amina Arraf“ feisbuko puslapis jau turėjo daugiau nei 15 tūkst. sekėjų). Net JAV valstybės departamentas paskelbė atkreipęs dėmesį į Aminos išlaisvinimo problemą.
Amina buvo Tomas iš Kanados
Amina buvo Sirijos revoliucijos herojė. Amina buvo Sandros mylimoji. Amina buvo jauna ir drąsi mergina. Bet Aminos iš tikrųjų nebuvo.
Po Aminos dingimo internete pasirodžius jos nuotraukoms su pagalbos prašymu į žiniasklaidą kreipėsi Londone gyvenanti kroatė Jelena Lečic – nuotraukose buvo būtent ji. Vis daugiau žmonių ėmė abejoti Aminos egzistavimu ir net kaltinti Sandrą ją sukūrus. Po kelių dienų intensyvių bandymų išaiškinti tikrąją Aminos istoriją tiesa buvo atskleista – Amina iš tiesų yra Tomas MacMasteris, vedęs keturiasdešimtmetis iš JAV. Sirijos valdžios galvos triumfavo – kažkas, prisidengęs „iškrypusia“ moterimi, bando tvirkinti dorus Sirijos piliečius ir skelbia pasauliui apie revoliuciją, kuri neva neegzistuoja ir niekada nevyko.
Tik rašytojo eksperimentas?
Iš pradžių viską neigęs, birželio 12-ąją T.MacMasteris prisipažino ir Aminos tinklaraštyje paskelbė atsiprašymą, kuriame teigia, kad nemano kam nors pakenkęs asmeniškai, ir sako iškėlęs į aikštę svarbias Sirijos problemas. T.MacMasteris teisinosi taip: jei vakarietis imtų rašyti apie Vidurio Azijos šalių sunkumus, tai nebūtų itin įdomu. Lesbietė, gyvenanti Damaske ir atvirai kalbanti apie savo orientaciją bei dalyvavimą revoliucijoje, – tokia antraštė patrauks daug daugiau žmonių.
Tačiau Sirija greitai liko antrame plane, nes pagrindine problema tapo liūdna informacinių technologijų amžiaus realybė, kai negali pasitikėti tuo, ką perskaitai ar išgirsti per įvairius informacinius kanalus. Jeigu apie Aminą pasakoja „The Guardian“, kaip gali netikėti?
T.MacMasteris tapo žvaigžde ir dėmesys buvo nukreiptas į jį, pamirštant tuos, kurie nuo jo nukentėjo. Sirijos aktyvistai patyrė didelę žalą – dabar jų istorijos buvo skaitomos mąstant „baisu, bet ar iš tikrųjų tai vyksta?“, o T.MacMasteris nesustojo dalyti interviu. Jis šypsojosi ir juokėsi, mėgaudamasis dėmesiu, nes pagaliau jo sukurtas personažas kažkam buvo įdomus ir rūpėjo.
Rašyti jaunos lesbietės vardu jį paskatino noras mesti sau, kaip rašytojui, iššūkį. T.MacMasteris taip pat apsimetė ir Rania Ismail, Aminos pussesere, kuri pasauliui pranešė apie pagrobimą, o Sandra nebuvo vienintelė moteris, su kuria jis bendravo. Jis palaikė intymius pokalbius su Pola Bruks – vieniša kurčia dvynukų mama ir tinklaraštininke, kuri viena augino vaikus po to, kai jos mergina mirė nuo vėžio. Ši moteris, turinti ne vieną daktaro laipsnį, taip pat buvo… vyras.
Nepaisant to, jog ne vieną mėnesį žiniasklaida ir pasaulis buvo mulkinami ir verčiami išgyventi dėl neegzistuojančios moters persekiojimo Sirijoje, paaiškėjus tiesai interviu su T.MacMasteriu buvo priimami kaip neginčijama tiesa, nors dar prieš kelias akimirkas tikinta, kad niekuo pasitikėti negalima.
Nuo ISIS iki Rusijos
Reikia pripažinti, kad mūsų pačių intriguojančių naujienų troškimas šiai istorijai turėjo nemažos įtakos. Išgalvotoji Amina nebuvo vienintelė tuo metu sulaikyta tinklaraštininkė. Niekam nebuvo įdomi areštuota septyniolikmetė, niekas nekalbėjo apie Tal al Mallouhi, kuri buvo sulaikyta pateikus įtarimus dėl šnipinėjimo ir daugiau nei ketverius metus praleido kalėjime, Khaledas El Ekhetyaras, dingęs savaitei kovo mėnesį… Žmogaus teisių atstovų grupės teigia, kad 2011 m. kovo viduryje prasidėjus neramumams Sirijoje sulaikyta daugiau nei 10 tūkst. žmonių, tarp jų – moterų ir vaikų, kurie buvo laikomi nežmoniškomis sąlygomis ir kankinami. Bet mes, kaip informacijos vartotojai, pasirinkome Aminą.
Ir taip mes kasdien tampame informacinio karo aukomis. Užtenka žmonių galvose pasėti abejonę, ir žmones lengvai nusisuka nuo skaudžiausių pasaulio problemų kvestionavimo. Deja, Amina nėra vienintelis to pavyzdys. Teroristinė organizacija „Islamo valstybė“ (ISIS arba „Daesh“) nuolat platina propagandinę informaciją, kurią Vakarų žurnalistai dažnai pertransliuoja pridėdami, kad ISIS ir vėl rengiasi atakai, ir neįvertindami fakto, kad tokiu elgesiu tiesiog prisideda prie šios informacijos platinimo.
Tokių šalių kaip Prancūzija ar Italija žiniasklaidoje retai pasitaiko informacijos, kuri plačiau atskleistų šios organizacijos narių prigimtį, galimus finansinius išteklius ar netgi jų tikėjimą. Sirijos žurnalistas Khaledas Alesmaelis pasakoja, kad „Daesh“ savo platinamus vaizdo įrašus rengia pagal seniai patikrintas propagandos tradicijas: juose vaizduojamos organizuotos galingos pajėgos, tvarkingai žygiuojantys uniformuoti kareiviai, nors realybėje jie yra apskurę nusikaltėliai, kurių dalis net nekalba arabiškai, nėra nė karto skaitę Korano ar kilę iš Sirijos.
O štai kaimyninėje Rusijoje per pastaruosius dešimt metų sparčiai didėja biudžetas, skiriamas valstybės įvaizdžiui pasaulyje formuoti. Viena iš eilučių šiame biudžete skiriama „nepriklausomoms“ spaudos agentūroms Europoje kurti. Šios agentūros dalijasi Rusijai naudingais ir Europos Sąjungą diskredituojančiais tekstais, kuriuos Vakarai dažnai spausdina nepatikrinę šaltinių ar faktų.
Informacija neabejotinai yra stipriausias XXI a. ginklas, o jo poveikis pražūtingas – mes tampame apatiški informacijai, nebesigiliname į pateiktų faktų logiką, pasirenkame patogesnę tiesą ir netikriname informacijos remdamiesi bent keliais šaltiniais.
Informacija neabejotinai yra stipriausias XXI a. ginklas, o jo poveikis pražūtingas – mes tampame apatiški informacijai, nebesigiliname į pateiktų faktų logiką, pasirenkame patogesnę tiesą ir netikriname informacijos remdamiesi bent keliais šaltiniais.
Pasak T.MacMasterio, žmonės turi polinkį tikėti. Ir kad ir kokie skeptiški patys sau atrodytume, tai yra tiesa. Tačiau mes, kaip informacijos vartotojai, visada turėjome ir turėsime galimybę mąstyti kritiškai, pasverti ir analizuoti gaunamą informaciją, o svarbiausia – nedaryti skubotų išvadų, paremtų vienu „neginčijamu“ šaltiniu. Ir to nereikėtų pamiršti.
Loading ...