"Scanpix" nuotr.

Pirmadienį Egiptą sukrėtė teroristinis išpuolis – sprogmenų prikimšta šiukšliavežė rėžėsi į Arišo miesto Sinajaus pusiasalyje esantį saugumo postą. Žuvusiųjų kūnai traukiami iš po griuvėsių, policija praneša apie galimus įkaitus. Įtariama, kad išpuolį surengė vadinamosios „Islamo valstybės“ kovotojai, pastaruoju metu panašius išpuolius vykdantys vieną po kito įvairiose pasaulio vietose.

Vos diena anksčiau, sekmadienį, Jeruzalėje, Armono Hanacivo rajone, į grupę karių rėžėsi sunkvežimis, kurį vairavo 28 metų amžiaus palestinietis Fadis Qunbaras, kilęs iš Džabelio Mukabero rajono Rytų Jeruzalėje. Per išpuolį žuvo trys moterys ir vyras, dar 17 žmonių buvo sužeisti.

Vairuotojas, kuris karių buvo nušautas vietoje, išpuolio vietą, manoma, pasirinko neatsitiktinai: čia lankosi daug turistų, o iš jos atsiveria vaizdas į Jeruzalės šventąsias vietas, tarp jų Uolos kupolo šventovę.

Šis išpuolis įvykdytas santykiams tarp Izraelio ir palestiniečių esant labai įtemptiems, mat naujas aistras įplieskė JAV išrinktojo prezidento Donaldo Trumpo pareiškimas, esą Jeruzalėje bus atidaryta JAV ambasada. O kai kurie radikalūs Izraelio vyriausybės nariai neseniai pareiškė sieksią, kad būtų aneksuota dalis okupuotų palestiniečių teritorijų.

Tiesa, atsakomybės už šį išpuolį kol kas niekas neprisiėmė, tačiau aiškėja, kad ataką surengęs vyras buvo „Islamo valstybės“ sekėjas. Per reidą iš karto po nelaimės F.Qunbaro kaimynystėje sulaikyti devyni žmonės, tarp jų penki užpuoliko šeimos nariai.

Nacionalinės policijos vado nuomone, gali būti, kad išpuolio Jeruzalėje vykdytoją įkvėpė praėjusio mėnesio teroristinė ataka Berlyne. Priminsime, kad Vokietijos sostinės Šarlotenburgo rajone sunkvežimis įvažiavo į žmonių minią, besilinksminančią tradiciniame kalėdiniame turgelyje, kurių šventiniu laikotarpiu gausu visame mieste.

Šis kalėdinis turgelis yra vakarinėje miesto dalyje, kurią ypač pamėgę ir turistai. Breitscheidplatz aikštė yra netoli parduotuvių gatvės Kurfürstendamm, garsiojo zoologijos sodo, visai prie pat vienu iš miesto simbolių tapusios, per karą stip-riai apgriautos ir kaip muziejus bei galerija naudojamos Atminties bažnyčios.

Incidentai Jeruzalėje ir Berlyne primena ir kitą siaubingą teroro išpuolį Nicoje 2015 m. vasarą, kai sunkvežimis įvažiavo į Bastilijos dieną švenčiančią minią ir mirtinai sutraiškė 84 žmones, o sužeidė daugiau nei 300.

Su „Islamo valstybe“ siejamu teroristiniu išpuoliu metai prasidėjo ir Turkijos sostinėje Stambule. Turkijai švenčiant Naujųjų metų pradžią, užpuolikas naktiniame klube „Reina“ šaudydamas į klubo lankytojus pražudė 39 žmones, sužeista dar 70, trys iš jų tebėra sunkios būklės.

Šis naktinis klubas, įsikūręs ant Bosforo sąsiaurio kranto, yra viena prabangiausių žmonių susibūrimo vietų Stambule. Klubas populiarus tarp užsieniečių, jame dažnai apsilanko dainininkai ir sporto žvaigždės.

Išpuolio motyvas nėra žinomas, tačiau įtarimai krinta ant „Islamo valstybės“, siejamos su mažiausiai dviem praėjusių metų teroristiniais išpuoliais Turkijoje.

Gruodžio viduryje ši grupuotė prisiėmė atsakomybę už du galingus sprogimus prie neseniai pastatyto „Bešiktaš“ futbolo stadiono. Šių atakų metu žuvo 29 žmonės, bent 166 sužeisti. 27 iš žuvusiųjų buvo policijos pareigūnai.

Shutterstock

Kelionės. Neramiame šių dienų pasaulyje vis labiau populiarėja piligriminės kelionės. Vieni piligrimai šventųjų keliais leidžiasi ieškodami vidinės ramybės, kiti – tikėjimo, treti – savęs.

Šiandieninis piligrimas menkai tesiskiria nuo pirmųjų, maždaug IV a. ryžtingai žengusių pro miesto vartus ir su viltimi išžygiavusių per tuo metu nelabai svetingą Europą Šventosios žemės link, kad bent akies krašteliu pamatytų švenčiausią relikviją – kryžių, ant kurio mirė Jėzus Kristus.

Kryžių atrado imperatorienė Elena, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, vėliau paskelbta šventąja. IV a. pradžioje ji pasikrikštijo, į krikščionybę atvedė ir savo sūnų Konstantiną, kuris įteisino krikščionių tikėjimą Romos imperijoje. Imperatorienė jau būdama garbingo amžiaus nuvyko į Jeruzalę, surado Jėzaus Kristaus nukankinimo vietą ir atkasė kryžių, ant kurio jis buvo nukryžiuotas. O kad tai tas tikrasis kryžius, ji esą atpažino iš kitų kartu rastų kryžių.

Kryžių padalijo į tris dalis: vieną dalį paliko Jeruzalėje, Kristaus Kapo bažnyčioje, kurios statyba rūpinosi asmeniškai. Antra dalis buvo nugabenta į Konstantinopolį. Šią relikviją riteriai XIII a. parsivežė į Paryžių. Trečioji buvo nusiųsta imperatoriui į Romą. Netrukus visame krikščioniškajame pasaulyje pasklido žinia, kad rastas kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir prisiliesti prie to kryžiaus patraukė būriai piligrimų. Maždaug tada pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir paminėti piligrimų žygiai.

333–334 m. buvo išleistas anoniminio autoriaus, žinomo tik kaip Piligrimas iš Bordo, savotiškas viduramžių kelionių vadovas į Šventąją žemę „Itinerarium Burdigalense“. Šiame veikale paminimi kai kurie miestai, pro kuriuos tenka keliauti, taip pat nakvynės vietos.

Įdomu, kad vėlesniais amžiais tikrojo kryžiaus dalelės pasklido po visą krikščioniškąjį pasaulį. Didžiausia Rytų Europoje Šventojo kryžiaus relikvija saugoma Žemaičių Kalvarijos bazilikoje. Taigi jei nėra galimybės nukeliauti į Jeruzalę, prie šventosios relikvijos galima pasimelsti ir Lietuvoje.

Vis dėlto piligriminė kelionė į Šventąją žemę daugeliui maldininkų dovanoja ne tik neišdildomų įspūdžių bei atradimų, bet ir galimybę sustiprinti tikėjimą bei pasimelsti kiekvienam krikščioniui brangiose vietose, kur prieš porą tūkstančių metų gyveno ir skleidė tikėjimą Jėzus Kristus.

„Mūsų šeima įgyvendino savo seną svajonę – nuskristi į Šventąją žemę. Keliavome kartu su piligrimų grupe. Mūsų kelionės maršrutas buvo sudėliotas pagal Šventąjį Raštą. Keliavome Jėzaus keliais, skaitėme Evangelijų ištraukas, šlovinome Dievą giesmėmis. Kunigai kasdien aukojo mišias, ir tai dar labiau sustiprino mūsų išgyvenimus bei gilino tikėjimą. Kelionė į Šventąją žemę mums buvo ypatingos dvasinės rekolekcijos“, – pradeda pasakojimą Jovita Jarutienė, jau iki šios kelionės su šeima sukorusi ne vieną tūkstantį kilometrų piligrimų keliais – aplankiusi Lurdą Prancūzijoje, važiavusi Šv. Jokūbo keliu iki pat Santjago de Kompostelos, pabuvusi Fatimoje Portugalijoje, kalne įsikūrusiame benediktinų Montserato vienuolyne (Ispanija), užsukusi ir į Čenstakavą Lenkijoje.

Pasak Jovitos, visos šventos vietos, kuriose gyveno Jėzus Kristus, švč. Mergelė Marija, kiti šventieji ar įvyko svarbūs apsireiškimai, yra ypatingos ir jaudinančios. Kiekvienas kampelis dvelkia istorija: Nazaretas, kuriame gyveno švč. Mergelė Marija ir jos sužadėtinis Juozapas, Betliejus, kuriame gimė Jėzus, Jordano upė, kurioje Jonas pakrikštijo Jėzų, Taboro kalnas, Dievo Sūnaus atsimainymo vieta, Jeruzalė, kur Jėzus buvo žiauriai nukryžiuotas, palaidotas ir, pagal krikščionių tikėjimą, prisikėlė.

„Kiekvienas krikščionis turėtų bent kartą aplankyti Šventąją žemę ir pakeliauti tomis vietomis, kur prieš du tūkstančius metų gyveno Jėzus Kristus. Jei esi tikintis žmogus, piligriminės vietos padeda stiprinti ir gilinti tikėjimą. Jei esi netikintis ar ieškantis – tos vietos tuo labiau svarbios: ten galima rasti tikėjimą. Kaip iš Šventojo Rašto: kas ieško – tas randa“, – neabejoja piligrimė.

Piligriminę kelionę geriausia pradėti Galilėjoje, Nazareto mieste, kuriame Mergelei Marijai pasirodė angelas Gabrielius ir apreiškė, kad ji pagimdysianti sūnų, kurį pavadinsianti Jėzumi. Apreiškimo Švč. Marijai bazilikoje vos užmetę akį į IV a. bizantiškos šventyklos liekanas dauguma maldininkų skuba link Marijos grotos, kurioje Marijai esą ir apsireiškęs angelas. Nazarete prabėgusi ir Jėzaus vaikystė, čia jis sakęs pirmuosius pamokslus.

Kita vertus, įdomu, kad mokslininkai ginčijasi, ar prieš porą tūkstantmečių šioje vietoje gyvenvietės apskritai būta, esą Nazaretas pirmą kartą paminėtas tik IV a. išpopuliarėjus piligrimystei. Tačiau šios vietos per porą tūkstantmečių taip stipriai nuniokotos, kad daiktinių artefaktų, liudijančių apie čia buvusią gyvenvietę, sunku ir rasti.

Šiandien Nazaretas – nedidelis miestas, kuriame daugiausia gyvena Izraelio arabai. Anksčiau čia būdavo daugiau arabų krikščionių, tačiau jų nuolat mažėja, o musulmonų daugėja. Iš pirmo žvilgsnio Nazaretas primeta kitus arabiškus miestus: siaurų, kreivų ir klaidžių gatvelių voratinklis ir triukšmingas turgus. Klaidžiodamas jomis gali pasijusti it arabų pasakoje, tačiau būriai piligrimų, traukiančių prie šventųjų vietų, greitai grąžina į realybę.

Sekant Jėzaus pėdomis maršrutas toliau vingiuoja prie Galilėjos ežero, link Kafarnaumo, kuriame Jėzus gydė ligonius, pamokslavo ir darė stebuklus. Yra išlikę įspūdingų miesto liekanų, tačiau daugiausiai dėmesio sulaukia netoliese bananų sodais ir alyvmedžių giraitėmis apaugęs Palaiminimų kalnas, kylantis apie 175 metrų virš Galilėjos ežero. Nuo kalno atsiveria įspūdinga Genezareto lyguma. Čia įdomiausia stabtelėti ir pabandyti įsivaizduoti, kaip Jėzus sakė garsųjį Kalno pamokslą apie palaiminimą. Sunku nebus, nes aplink išsidėsčiusios kalvos sudaro natūralų gamtinį amfiteatrą, pasižymintį itin puikia akustika.

„Lankėmės ir Duonos Padauginimo bazilikoje Tabgoje. Po altoriumi esanti uola yra būtent ta vieta, kuri primena Jėzaus stebuklą, kai jis penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis pamaitintino penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų“, – primena Jovita.

Vos porą šimtų metrų nuo Duonos Padauginimo bazilikos, ant Tiberiados ežero kranto, pastatyta Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia. Joje išlikusi uola, vadinama Kristaus stalu, kur Jėzus paruošė apaštalams pusryčius.

Pasak Jovitos, Tiberiados ežeras primena daugiau Jėzaus stebuklų: jis sutramdė didžiulę audrą, kai bangos jau sėmė mokinių valtį, ir atėjo pas mokinius, žengdamas ežero paviršiumi. Pas Jėzų ežero paviršiumi ėjo ir Petras, tačiau pamatęs vėjo smarkumą suabejojo ir ėmė skęsti.

„Simboliškas ir jaudinantis buvo santuokos įžadų atnaujinimas Kanoje, per kurį Jėzus vestuvininkams pritrūkus vyno padarė pirmąjį stebuklą – vandenį pavertė vynu. Netoli Jericho, prie Jordano upės, Jonas Krikštytojas kvietė žmones atsiversti ir krikštytis. Čia jis pakrikštijo ir patį Jėzų. Mūsų piligrimų grupelė Jordano upėje taip pat atnaujino krikšto įžadus. Visi pasipuošę vienodais baltais, specialiai piligrimams siuvamais marškiniais įbridome į ne itin švariai atrodančią, bet istorinę upę. Atgaivinome ir kūnus, ir sielas“, – pasakoja Jovita ir priduria, kad tai dar ne visos patirtys, leidusios sustiprinti  tikėjimą, – visa piligrimų grupė įkopė į Taboro kalną.

Taboro kalnas, stūksantis 588 metrų aukštyje, daug kartų minimas Šventajame Rašte. Tai dar viena ypatinga krikščionims – Jėzaus Kristaus atsimainymo vieta. Nuostabaus grožio kalnas, apaugęs pušimis, pagal alpinistų standartus yra visai žemas, tačiau daugumai piligrimų, ypač vyresnio amžiaus, kamuojamų negalios ar ligų, ar šeimoms, keliaujančioms su mažais vaikais, jis tampa nemažu iššūkiu. Todėl dauguma sėda į nuolat kursuojančius taksi autobusiukus ir patogiai užvažiuoja į kalną.

„Tačiau mūsų, Lietuvos piligrimų grupė – išskirtinė. Visi, pradedant mažiausia keturmete keliautoja, mūsų dukryte Faustina Marija, baigiant vyriausia, į aštuntą dešimtį įkopusia senole, užsispyrė kalną įveikti pėsčiomis. Ir štai dar vienas Dievo stebuklas – ir mažoji keliautoja, ir vyriausioji piligrimė pasiekė kalno viršūnę be ypatingų vargų“, – pasidžiaugia pasakodama Jovita.

Dar viena piligrimystės vieta, kurios šiukštu negalima praleisti, yra Betliejus. Nors daliai žmonių šiek tiek neramu, kad šis miestas yra ginčytinoje teritorijoje Vakarų Krante, tačiau keliautojų čia gausu. „Net valandą laiko stovėjome eilėje, kol patekome į istorinę Jėzaus gimimo vietą“, – sako Jovita.

Pasak Biblijos, prasidėjus gimdymui Marija ir Juozapas neturėjo kur prisiglausti, tad įlindo į olą, į kurią buvo suvaromi gyvuliai. Ten ir gimė kūdikėlis Jėzus. Šiandien Jėzaus Gimimo baziliką ir Gimimo altorių vis dar tradiciškai prižiūri graikai ortodoksai ir armėnai. Panorus pasimelsti, reikia pralįsti pro žemą durų angą, mat įėjimas buvo užmūrytas ir palikta tokia anga, kad kiekvienas ir fiziškai nusilenktų Dievui.

Prie Betliejaus dar įdomu aplankyti Piemenėlių lauką, mat būtent čia šiame lauke piemenėliams apsireiškęs angelas ir pranešęs naujieną apie gimusį Dievo sūnų. Sakoma, kad į grotą, kurioje gimė Jėzus, atkeliauja moterys ir vyrai, turintys nevaisingumo problemų. Karštos ir nuoširdžios maldos šioje vietoje esą padeda išsipildyti troškimui susilaukti kūdikio.

Na, o piligriminę kelionę vainikuoja Jeruzalė. Ieškant žodžių šiam trijų religijų atstovams svarbiam miestui apibūdinti bene labiausiai tiktų metaforiškai sakyti „pasaulio centras“. Būtent taip XIV a. graviūrose buvo vaizduojama Jeruzalė, apie kurią žiedu išsidėstę trys žemynai – Europa, Afrika ir Azija. Dar vienas pasaulio centro simbolis galėtų būti ir tai, kad senamiestis tradiciškai dalijamas į keturis kvartalus: krikščionių, musulmonų, žydų (didžiausias) ir armėnų.

Ir nieko keista, juk šis miestas šventas trims religijoms: krikščionys čia traukia melstis į Viešpaties Kapo bažnyčią, žydams brangi Raudų siena, musulmonams – Uolos mečetė. Atrodytų, mieste turėtų viešpatauti taika ir ramybė, juk čia visi turėtų melstis savo šventyklose ir lankyti jiems šventas vietas. Nieko panašaus.

Senutėlę Jeruzalę valdė čia vieni, čia kiti užkariautojai. Sunku visus net išvardyti: čia viešpatavo Egipto faraonai, vėliau ją nusiaubė ir vėl atstatė karalius Dovydas (jis, beje, paskelbė kad čia bus jo sostinė ir visiems žydams šventas miestas), karalius Saliamonas puoselėjo Jeruzalė ir statė fantastiško grožio rūmus bei šventyklas. Jeruzalę valdė babiloniečiai, graikai, sirai, romėnai, turkai. I a. po Kr. čia jau apsigyveno pirmieji krikščionys, IV a. Jeruzalę paskelbė šventu krikščioniams miestu ir pastatė vieną pirmųjų bažnyčių.

Turkai, VII a. užgrobę Jeruzalę, paskelbė, kas tai svarbus musulmonams miestas, mat pranašas Mahometas nuo kalno žengęs dangun. XI a. Jeruzalės atsiimti iš musulmonų patraukė riterių kariaunos iš Europos. Kryžiaus žygiai taikos neatnešė, nei Šventosios žemės atkovoti nepavyko. Kita vertus, ekonomistai ir istorikai, nagrinėjantys kryžiaus žygių epochą, įžvelgia naudą Europos šalims: suklestėjo pirkliai, kurie iš Rytų šalių į Europą atgabeno naujausius išradimus, vaistus, parfumeriją, galų gale nevalyvieji europiečiai išmoko praustis.

Neramu Jeruzalėje ir dabartiniais laikais. 1948–1949 m. ji buvo padalyta į dvi dalis: rytinė atiteko Jordanijai, vakarinė – Izraeliui. 1980 m. visa Jeruzalė buvo paskelbta Izraelio sostine.

Didžiausia žydų šventenybe laikoma Raudų sieną – tiek teliko iš Erodo laikų šventyklos. Žydų mokymas teigia, kad sieną kartu su Pirmąja šventykla pastatė karalius Saliamonas, prie jos statybos nemažai prisidėjo ir jo tėvas Dovydas. Šventykla visiškai sugriauta 70 metais ir neatstatyta iki šiol. Liko tik vakarinė siena, kuriai buvo duotas Raudų sienos pavadinimas. Tiesa, verta žinoti, kad Raudų sienos pavadinimo angliškuose giduose nebus, ji ir vadinama Vakarine siena. Taip vadinama ir nuorodose Jeruzalėje.

Žydų šventyklų vietoje šiandien stūkso didingos Uolos kupolo ir Al Aksos mečetės. VII a. grakšti aštuonsienė mečetė, išdabinta marmuru bei plytelių mozaikomis ir karūnuota auksiniu kupolu, apgaubia uolą, nuo kurios pranašas Mahometas buvo paimtas į dangų. Verta žinoti, kad Uolos kupolo mečetė yra trečia pagal svarbą islamo pasaulio mečetė – po Mekos ir Medinos. Šalia pastatyta Al Aksos mečetė pritraukia tūkstančius maldininkų. Ją gali apžiūrėti ir nemusulmonai. Jiems galima įeiti pro vienintelius iš 15 vartų – Mugrabio.

Krikščionims čia svarbiausia šv. Elenos pastatyta Šv. Kapo ir Prisikėlimo bazilika. Nors šventykla ne kartą buvo sugriauta ir vėl atstatyta, jos įspūdis neišdildomas.

„Žinoma, svarbiausia krikščioniams vieta – Kristaus kapas. Tai vieta, kur norėtųsi būti kuo ilgiau, praleisti naktį, budėti, melstis, laukti. O ten tiek piligrimų, kad lauki didžiulėje eilėje kokią valandą, kartais ir ilgiau, o kai patenki į švenčiausią vietą – tau pasako: „Kiss and go.“ Tačiau tikiuosi, kad dar sugrįšiu prie tos vietos ir tikrai pasiliksiu joje per naktį, kai niekas netrukdys ilgesnės maldos. Juk ten viskas tikra, kiekvienas kampelis primena Dievą, dar kvepia istorija…“ – pasakoja Jovita.

Ji su visu piligrimų būriu ėjo ir Kristaus Kančios keliu – ~Via Dolorosa~, vedančiu į Golgotą – Viešpaties Kapo ir Prisikėlimo baziliką. Pasak mūsų pašnekovės, grupės piligrimai pasikeisdami nešė kryžių, sustodavo kiekvienoje Kristaus kančios vietoje ir skaitė Evangelijų ištraukas.

Aistė N., kita mūsų pašnekovė, taip pat tikina, kad Jeruzalė yra tas miestas, į kurį būtina užsukti kiekvienam, – nesvarbu tikintis jis ar ne. Tikintieji pasimels jiems svarbiose vietose, o netikintieji bent akimirką susimastys apie gyvenimo prasmę ir tikėjimo svarbą. Jei tikintis, verta įkopti į Alyvų kalną, ant kurio tėra senutėlės kapinės, bet būtent čia galima pabėgti nuo piligrimų ir turistų šurmulio ir trumpam stabtelėjus įsigilinti į savo pojūčius. Juolab nuo kalvos atsiveria fantastiška senamiesčio panorama.

Moteriai įspūdį padarė ir Siono kalnas, ant kurio stūkso Marijos mirties bažnyčia, manoma, yra palaidotas karalius Dovydas. Pasak legendų, būtent čia buvo paslėpti Pirmosios šventyklos lobiai ir relikvijos, į kurias buvo nusitaikiusios visos kada nors Jeruzalę užgrobusios kariaunos.

Aistei patiko ne tik religines vietas lankyti, bet ir apžiūrėti istorinius pastatus. „Rekomenduočiau ekskursiją miesto sienomis, taip pat aplankyti visus keturis miesto kvartalus ir atkreipti dėmesį, kuo kiekvienas skiriasi, visada smagu užsukti į arabų turgų“, – pataria keliautoja ir priduria, kad ją sudomino Dovydo bokštas, arba Jeruzalės citadelė, o Holokausto aukų ir didvyrių muziejus tiesiog sukrėtė.

Dovydo bokštas – viduramžių tvirtovė su styrančiu galingu bokštu, jam geriausia skirti bent porą valandų, kad greitu žingsniu perbėgtum miesto istoriją – nuo įkūrimo iki šių dienų. O Holokausto aukų ir didvyrių muziejus kelia šiurpą dėl žmonių žiaurumo, kai užsimota išžudyti ir nuo žemės paviršiaus nušluoti visą tautą. „Šiek tiek optimizmo suteikia tik Pasaulio tautų teisuolių alėja, skirta pagerbti tiems, kurie holokausto metais rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydus ir slėpė nuo žudikų“, – pasakoja Aistė.

Pasak jos, Jeruzalėje kas žingsnis esi apstulbinamas istorijos tikrumo ir religijos didybės, todėl nenuostabu, kad kai kurie žmonės, nebepakeldami užplūdusių emocijų, tarsi apsvaigta ir vaikšto paklaikusiomis akimis. Ir niekas iš jų nesišaipo – iš tiesų yra  vadinamasis Jeruzalės sindromas, kai sveikut sveikutėlius žmones staiga tarsi apsėda įkyrios idėjos, paprastai religinio pobūdžio, imama kliedėti arba blaškytis po miestą nesiorientuojant, nei kur esi, nei kur nori nueiti. Toks sindromas ištinka ne tik krikščionis, bet ir musulmonus ar žydus. Tokių kasmet būna nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonių. Visa laimė, kad tai laikinas sutrikimas. Tiesa, šiam sindromui nereikėtų priskirti šventose vietose verkiančių ar per daug į save įsigilinusių ir nieko negirdinčių žmonių. Jie greičiausiai tik išgyvena stiprius religinius jausmus.

Keliaujant po Izraelį verta atrasti laiko ir Negyvajai jūrai, kuri vilioja ir istorinėmis vietovėmis. Manoma, kad šios sūrios jūros dugne amžiams yra palaidoti Sodomos ir Gomoros miestai, kurių gyventojai užsiiminėjo labai jau nepadoriais dalykais, kol Dievas neapsikentęs pasiuntė sieros ir ugnies lietų ir sunaikino tiek miestus, tiek ištvirkėlius gyventojus, tiek gyvūnus, tiek augalus.

Prie Negyvosios jūros yra svarbūs žydams Masados tvirtovės fortifikacijos bei pastatų likučiai. Tvirtovėje apsupti romėnų trejus metus priešinosi žydų sukilėliai, galop nebelikus vilties ir galimybių priešintis visi nusižudė.

Negyvoji jūra (hebrajų kalba – Druskos jūra) vilioja ir kitais dalykais. Ši jūra, o tiksliau – ežeras, tyvuliuoja žemiausiame pasaulyje taške, maždaug 400 m žemiau jūros lygio. Dėl didžiulio druskingumo joje nėra nė mažiausios gyvybės, sakoma, kad net paukščiai virš jos neskraido.

Įdomu, kad anksčiau tikėta, jog šis vanduo yra mirtinai pavojingas žmogui ir tik šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų ištirta, kad vanduo ne tik nenuodingas, bet ir labai naudingas, maudynės jame gydo įvairias odos ligas. Vandenyje esama tiek mineralinių druskų, kad žmogus neskęsta, o tik plūduriuoja paviršiuje. Juokinga stebėti, kaip maudynių mėgėjai bando įsibristi į šį paviršiun bet kokį kūną keliantį vandenį. Na, o kosmetika su šios jūros vandeniu ir dumblu – bene geidžiamiausios lauktuvės iš Izraelio.

Verta paminėti ir tokį faktą, kad kasmet jūra nugaruoja apie vieną metrą vandens, mat į ją įtekančio Jordano vandenis Jordanija ir Izraelis naudoja savo ūkio reikmėms. Tad ar po kelių šimtų metų bus galima mėgautis šiomis keistomis maudynėmis – nebeaišku.

Porą žodžių reikia tarti ir apie Tel Avivą. 1946 m. įkurtas miestas tapo svarbiu ekonominiu ir finansiniu centru. Jame vertėtų pasivaikščioti po muziejus, Baltąjį miestą – rajoną, kuriame yra gausybė bauhauzo pastatų, kad ir nelabai gražių, palyginti su viduramžiais ar senesniais laikais, tačiau savotiškai žavių, įdomu užsukti ir į vieną kitą seną bažnyčią ar mečetę. Tačiau svarbu prisiminti, kad Tel Avive geriau lankytis kelionės pradžioje, nes pabaigoje po klajonių Šventojoje žemėje įspūdžio jis jau nepadarys. Viską užgoš piligriminiai įspūdžiai, kurie lydės visą gyvenimą.

„Įspūdingiausia tai, kad dabar faktiškai kasdien dalyvaudama šventose mišiose visada, kai tik Evangelijos žodžiai būna susiję su Šventąja žeme, prisimenu tas aplankytas vietas, ir viską įsivaizduoti, kas kaip vyko anuomet, yra kur kas lengviau. Kiekvienas žodis gerokai labiau suvirpina širdį: nebereikia fantazuoti, kaip atrodo Golgota, Kryžiaus kelias, Nazaretas, Betliejus, Jeruzalė, Kana, Jerichas, Jordano upė, dykuma ir kitos šventos vietos, prie kurių lietėsi Jėzus. Tie prisiminimai ir ta patirtis iš piligriminės kelionės padeda giliau išgyventi Dievo žodį ir labiau suprasti Evangeliją. Tai neįkainojama piligriminės kelionės patirtis. Kai pats savo akimis pamatai ir palieti Šventąją žemę, tikėjimas tik stiprėja, tampa brandesnis“, – pasakojimą baigia J.Jarutienė.

Daiva Urbienė

Scanpix

Rasizmas. Jaunų iš Etiopijos į Izraelį vaikystėje emigravusių tamsiaodžių žydų protestai Tel Avivo ir Jeruzalės gatvėse šiomis dienomis labai primena neramumus, besiritančius per JAV miestus nuo Fergusono iki Baltimorės.

Šimtų Etiopijos žydų bendruomenės narių, jau kelis dešimtmečius gyvenančių Izraelyje, kraujas verda. Holono mieste įvyko beveik tas pats, kas jau daugiau nei metus vis pasikartoja Amerikoje: du policininkai be rimtos priežasties panaudojo brutalią jėgą prieš jiems neįtikusį tamsiaodį.

Stebėjimo kameros užfiksavo, kaip policijos pareigūnas Holono mieste netikėtai užpuolė iš Etiopijos kilusį Izraelio kareivį Demasą Fekadeh. Įraše matyti, iš pradžių uniformuotas karys stovi šalia savo dviračio, kalbėdamasis mobiliuoju telefonu, tačiau prie jo priėjęs policininkas liepia pasitraukti ir pradeda stumti šalyn. Kareivis klausia, kas nutiko, o policininkas su priartėjusiu kolega, užuot paaiškinę, pradeda šiurkščiai stumdyti ir mušti D.Fekadeh. Trumpam išsilaisvinęs, kareivis pakelia didelį akmenį ir grasina jį mesti, tačiau tada pareigūnai pagrasina jam ginklu.

Šis vaizdo įrašas bemat sukėlė protestų bangą nuo Jeruzalės iki Tel Avivo, o galiausiai visa tai peraugo į susirėmimus su policija, per kuriuos sužeista dešimtys policininkų ir protestuotojų. Policija nurodė, kad demonstracijoje dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, o žiniasklaida citavo protestų organizatorius, kurie sakė, kad susirinko apie 10 tūkst. žmonių.

„Nei juodi, nei balti – mes visi esame žmogiškos būtybės!“ – skandavo protestuotojai, kaltindami Izraelio policiją rasizmu. Aistras šiek tiek apmalšino skubiai įvykęs Izraelio premjero Benjamino Netanyahu susitikimas su Izraelio etiopų bendruomenės atstovais, pačiu D.Fekadeh ir kelių ministerijų pareigūnais. Tačiau Izraelyje dabar kalbama, kad Etiopijos žydų bendruomenė – lyg parako statinė, kuri gali sprogti įvykus dar vienam bent panašiam atvejui. O jų, kaip rašo įtakingas leidinys „Haaretz“, pasitaiko nuolat.

Izraelyje šiandien gyvena apie 135 tūkst. iš Etiopijos kilusių tamsiaodžių žydų, pasinaudojusių 1977-aisiais priimtu sprendimu Etiopijos žydams suteikti teisę apsigyventi Izraelyje.

Etiopijos žydai, dar vadinami „Beta Izraeliu“, Etiopijoje gyveno kaip izoliuota žydų grupė ir iki XIX a. septintojo dešimtmečio su kitais žydais nekontaktavo.

Ši grupė turi kelias skirtingas savo istorijos versijas. Kai kurie sako, kad jie yra karaliaus Saliamono ir karalienės Šebos palikuoniai, kiti tvirtina esantys Dano genties, vengusios pilietinio karo ir dėl to išėjusios iš senovės Izraelio, ainiai. Kad ir kaip būtų, Izraelis šiuos žydus galiausiai pripažino ir leido jiems imigruoti į šalį.

XX amžiaus pabaigoje Izraelio ir JAV vyriausybės keletą kartų – 1984 ir 1991 m. rengė specialiąsias operacijas, skirtas Rytų Afrikos žydams gelbėti ir perkelti į Izraelį, o antrojoje jų – slaptoje operacijoje „Saliamonas“ dalyvavo ir šiuo metu Lietuvoje dirbantis Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas. Tuomet vos per vieną savaitgalį iš Etiopijos keturiasdešimčia lėktuvų iš Adis Abebos buvo išskraidinta 15 tūkst. Etiopijos žydų.

Ši operacija dabar įtraukta į vadovėlius, o Izraelis iki šiol, bent oficialiai, didžiuojasi 1977-ųjų sprendimu.

„Galiu pasakyti, kad tai yra vienas pagrindinių Izraelio valstybės pamatų – mes tęsime absorbavimo politiką. Kaip žinote, mes neturime konstitucijos, bet turime du pamatinius įstatymus. Vienas jų nusako teisė sugrįžti. Tai reiškia, kad kiekvienas žydas, nesvarbu, kur jis ar ji gyventų, turi prigimtinę teisę imigruoti į Izraelio valstybę. Vyriausybės užduotis jį priimti, suteikti tai, ką vadiname absorbavimo paketu, tai yra mokymus, išsilavinimą, paskolas, stipendijas bei panašius dalykus“, – „Veidui“ yra sakęs Izraelio ambasadorius A.Maimonas.

Tačiau Etiopijos žydų bendruomenė Izraeliui vis tiek kelia nemažai rūpesčių. Nepaneigiamas faktas, kad jai iki šiol nepavyko visiškai įsilieti ir asimiliuotis, nors baigia išnykti daugelis jų iš Etiopijos į Izraelį atsivežtų tradicijų. Baigia išnykti net ~amharic~ kalba, kuria šie žydai kalbėjosi Etiopijoje, – dabar daugelis jų kalba hebrajiškai, o gimtosios kalbos nė neprisimena. Be to, nors daugelis jų Etiopijoje buvo atsivertę į krikščionybę, dabar didžioji dalis šių žmonių yra priėmę judaizmą.

Vis dėlto Etiopijos žydų bendruomenė, kad ir kaip stengtųsi pritapti, vis tiek išsiskiria, ir ne vien odos spalva. Ji yra menkiau išsilavinusi, gauna mažesnes pajamas, su ja dažniau siejamas ir nusikalstamumas. Ar taip yra dėl jų pačių kaltės, ar dėl to, kad „Beta Izraelio“ vaikams šiandien sudaromos prastesnės sąlygos, vienareikšmio atsakymo, matyt, nėra, kaip ir kalbant apie tamsiaodžius Fergusone ar Baltimorėje.

„Rasizmas Tel Avive yra toks pat tikras ir skausmingas, kaip ir Baltimorėje. Emociniu požiūriu protestai čia ir už Atlanto yra identiški“, – teigiama „Haaretz“. Tiek vienur, tiek kitur protestuotojai jaučiasi įžeisti, pažeminti, neteisingai vertinami.

Nors Etiopijos žydai Izraelyje gyvena palyginti trumpą laiką, jie jau spėjo susidurti su mokyklų segregacija, diskriminacija gaunant būstą. Pernai rugsėjį kilo skandalas dėl to, kad kai kurie žydų rabinai atsisakė registruoti Etiopijos žydų santuokas suabejoję jų „žydiškumu“. Per visą gyvenimo Izraelyje istoriją net pasitaikė atvejų, kai Etiopijos žydams nebuvo leista tapti kraujo donorais, moterims, jų neinformuojant, buvo skiriamos ilgalaikės kontracepcijos priemonės, o sąmokslo teorijų mėgėjai puse lūpų kalba, kad prieš kelis dešimtmečius Etiopijos žydų vaikai net buvo skiepijami vakcinomis, turėjusiomis sukelti jiems nevaisingumą visam likusiam gyvenimui.

Vis dėlto liūdniausia statistika susijusi su savižudybių skaičiumi. Etiopijos žydų bendruomenėje savo noru iš gyvenimo žmonės pasitraukia penkis kartus dažniau nei visoje šalyje.

„Būdamas juodaodis šiandien turiu protestuoti. Asmeniškai nesu patyręs policijos smurto, bet jis nukreiptas prieš mano bendruomenę, kurią turiu palaikyti“, – teigia protestuose dalyvavęs 34 metų Eddie Maconenas.

Beje, Etiopijos žydus palaiko ir nemaža dalis Izraelio gyventojų. Tamsiaodžius žydus iš Etiopijos remiantis ir protestuose kartu su jais dalyvavęs izraelietis Zionas Cohenas įsitikinęs, kad protestuojantys etiopai yra šimtu procentų teisūs. „Ši šalis – rasistinė, ir mes jų nepriimame“, – teigia aktyvistas.

Vis dėlto, nors „Beta Izraelio“ atstovai iki šiol skundžiasi Izraelyje patiriantys diskriminaciją, tačiau vieni jų sugeba nustebinti nusikaltimais, kiti – pasiekimais.

Izraelyje dabar labai populiaru priminti, kad prieš kelerius metus gražiausios Izraelio merginos karūna atiteko žydei iš Etiopijos Titi Aynaw, o realybės šou „Big Brother“ laimėtoja tapo jos tautietė Hagit Yaso. Etiopijos muziką Izraelyje išpopuliarino labai išgarsėjęs dainininkas Idanas Raichelis. Tačiau tai būtų tas pats, kaip pasakyti, jog Amerikoje nėra rasizmo vien todėl, kad karjeros aukštumų sugebėjo pasiekti LeBronas Jamesas ar dainininkė Beyonce.

Protestus Izraelyje sukėlusio vaizdo įrašo herojumi tapęs D.Fekadeh irgi atstovauja pavyzdingiausiems ir daugiausiai pasiekusiems Etiopijos žydams. Už nepriekaištingą tarnybą jis net yra gavęs valstybinį apdovanojimą iš Izraelio prezidento Shimono Pereso rankų. Tačiau vien dėl to, kad yra tamsiaodis, jis užkliuvo pro šalį einantiems pareigūnams, ir jei ne įrašas, jam greičiausiai nebūtų pavykę išvengti bausmės už tariamą pasipriešinimą policijai.

Kaip ir Amerikoje, Izraelyje tamsiaodžius policija sustabdo ir nubaudžia daug dažniau nei kitus Izraelio gyventojus – tai patvirtina ir oficiali statistika.

Vis dėlto, jei ne įvykiai Fergusone ar Baltimorėje, vargu ar minėtas vaizdo įrašas būtų išprovokavęs tokius protestus ir susirėmimus su policija, kokie prieš savaitę sudrebino didžiuosius Izraelio miestus.

Kita vertus, tiesios paralelės linijos tarp Izraelio ir JAV brėžti negalima. Į JAV tamsiaodžiai daugeliu atvejų atvyko kaip vergai, kuriuos baltieji žiauriai išnaudojo ir suluošino ištisų kartų likimus. Izraelyje Etiopijos žydai apsigyveno savo noru, ieškodami geresnio gyvenimo.

Be to, šiuo metu Izraelis susiduria ir su pabėgėliais iš kitų Afrikos šalių, bet visuomenėje tiek Etiopijos žydai, kurie pagrįstai tikisi tokių pačių teisių kaip ir kiti žydai, tiek naujieji atvykėliai iš Afrikos „suplakami“ į vieną nemėgstamųjų grupę.

Beje, šie Izraelio gyventojai – dar viena tiksinti bomba. Afrikiečių pabėgėlių raidos centro (angl. ARDC) duomenimis, Izraelyje gali būti apie 20 tūkst. afrikiečių migrantų, atvykusių ieškoti prieglobsčio ar geresnio gyvenimo.

Daugiausiai jų yra iš Eritrėjos, kurią jie paliko bėgdami nuo brutalios diktatūros ir skurdo. Kita didelė pabėgėlių grupė – iš Pietų Sudano, nemažai atvyksta iš Kongo. Atvykėliai iš šių dviejų valstybių lengviau gauna oficialų statusą, nes oficialiai pripažinta, kad jose vyksta genocidas. Tačiau nuo pat Izraelio valstybės įkūrimo 1948 m. tik mažiau kaip 200 pabėgėlių čia pavyko gauti prieglobstį. „Amnesty International“ duomenimis, 2008 m. Izraelis suteikė prieglobstį tik keturiems jo prašantiems žmonėms, o 2009 m. prieglobstis nesuteiktas niekam.

Izraelio radikalai baiminasi, jog prieglobsčio suteikimas taps precedentu, o pabėgėliams čia taip patiks, kad jie ims masiškai plūsti ieškodami čia darbo ir socialinių garantijų. Tačiau nemažai Izraelio kovotojų už žmogaus teises primena, kad ir nuo persekiojimo bėgusiems žydams XX a. buvo užvertos daugybės valstybių durys, tad nereikėtų kartoti istorijos.

Matyt, tarp šių dviejų požiūrių takoskyra niekada neišnyks, o ir ką tik Izraelį sukrėtę Etiopijos žydų protestai vieniems atrodys tarsi perspėjimas apie tai, kas laukia plačiai atvėrus duris migrantams. O kiti tai supras kaip neabejotiną signalą, kad  šioje šalyje stinga pagarbos ir tolerancijos vieni kitiems.

Rima Janužytė

MOKSLO IR ŠVIETIMO ĮTAKA ŽMOGUI, VALSTYBEI.

Mokslas, švietimas ir religija labiausiai įtakoja žmogaus gyvenimo kelią, netgi jo pasirinkimą. Šie du veiksniai nulemia valstybės vystymosi raidą, visų keturių pagrindinių valdžių (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teismų ir žiniasklaidos) kokybę.

Šie du veiksniai gali sutaikyti šeimas, gimines, gentis, kartas, socialinius sluoksnius tautą, žmoniją arba atvirkščiai – supriešinti. Pastebėkime, kaip elgiasi darželinukas, moksleivis arba studentas šeimoje. Diskutuojant, kai tėvų ir vaiko nuomonės nesutampa, dažnai vaikas kaip kirviu nukerta: – „o auklėtoja (mokytoja arba dėstytojas) sakė. Mokyti vaikus katalikiška dvasia dabar madinga. Todėl vaikų mokymą, švietimą ir ugdymą labiausiai įtakoja mokslo ir kiek mažiau religinės institucijos. Trumpai tariant mes visi esame mokslo ir religijos teikiamos produkcijos bei paslaugų vartotojai. Mes, o ne valstybė,  apmokame šias paslaugas. O kas užtikrina, šios produkcijos ir paslaugų kokybę?  Valdžios institucijos ir politinės partijos? Taip, jos bando tai daryti, ypač moksle. Deja, nesėkmingai.  Vienas  žmogus, kalbėdamas apie jau 20 metų trunkančią mokslo reformą, pasakė: – „Vargas, tau, o Jeruzale (Vilnius vadinamas antrąja Jeruzale) ir tavo vaikams“. Kitas pokalbio dalyvis,  paantrino: – „Garbingieji Šiaurės Atėnai, ar nelaukia tavęs Sodomos likimas? Kadangi aš ne Nojus, tai nelaukdamas aukščiausiojo perspėjimo, palikau tave ir dabar sūriu prakaitu užsidirbu sau duoną kaime“. Pamąstykime apie šių žmonių išsakytas mintis. Gal tai tik literatūrinės hiperbolės. O gal žiauri tiesa? Beje ir patys mokslininkai labai dažnai „išmeta“ į viešąją erdvę savo mintis, kurios skamba panašiai kaip „SOS, SOS, SOS“ jūrų ar oro laivo  katastrofos metu, tai reiškia „išgelbėkite mūsų sielas, skubiai reikalinga pagalba“. Visi dori žmonės, išgirdę šį signalą skuba į pagalbą. O jūrų ar oro laivų kapitonai, teisės aktų nustatyta tvarka, tiesiog įpareigoti suteikti tokią pagalbą.
Tad pabandykime patvirtinti ar paneigti liūdnų šmaikštuolių  ir  kai  kurių mokslininkų, gal per neapsižiūrėjimą pasiųstą „SOS“ signalą. Pažvelkime į tuos dalykus žmonijos patirties kontekste. Gal tai padės geriau suvokti „savo kiemo“ sėkmes ir nesėkmes

KUR EINA ŽMONIJA? AUKSO AMŽIUS PRAEITYJE AR ATEITYJE?
Majų civilizacija Dievui aukojo žmones, Abraomo žydai pirmagimį sūnų. Mozė šią žiaurią auką pakeitė gyvulio auka arba pinigais. Jėzus Kristus Mozės laikų auką pasiūlė pakeisti malda Tėvui ir broliška meile vienas kitam. Tai gal Dievas keitėsi ir Jėzaus laikais jau nereikalavo nei gyvulių, juolab žmonių aukų, kaip sakoma, pasisotino? Aišku, kad ne. Dievas yra tobulas ir amžinas. Tai kodėl taip buvo? O buvo todėl, kad keitėsi pats žmogus, augo jo pažinimas, plėtėsi sąmonė. Žmonijos aušroje mąstymas, mokslas kaip ir giminės, tautos bei valstybės valdymas tilpo vienuose religijos rėmuose. Stipriausiasis pagal žmogaus ir jį supančios aplinkos pažinimą, sutelkęs aplink save kitus stipresniuosius bendruomenės narius, iškildavo virš bendruomenės ir ją valdydavo. Siekdamas užsitikrinti sau ir savo palikuonims vado pozicijas ilgam laikui, jis pasitelkdavo pagalbon galingas gamtos jėgas jas sudievindamas. Tuomet jau Dievo vardu buvo galima skelbti tuometinio mokslo tiesas, atitinkančias bendruomenės ar tautos daugumos sąmonę ir užtikrinti savo bei savo palikuonių valdžią. Stipresnieji puikiai suvokė mąstymo ir mokslo reikšmę, todėl monopolizavo uos. Silpnesniesiems jie paliko teisę į sunkų fizinį monotonišką darbą, kuriuo dėka sukuriamos materialios gėrybės ir paslaugos. Žinoma, kad sukurtų gėrybių paskirstymą jie pasiliko sau. Tuo tikslu buvo sukurtas valstybės prievartos aparatas, kuriame bene svarbiausią rolę vaidino religijos ir mokslo hierarchai. Vadovaujantis principu „skaldyk ir valdyk“ visuomenė buvo suskirstyta į atskiras klases ir sluoksnius. Taip prasidėjo, augo ir bujojo autoritarinis valdymas. Jis remiasi autoritetų išsakytomis“ mokslinėmis tiesomis“, kurios suabsoliutinamos ir tampa dogmomis. Vėliau, augant žmonijos pažinimui ir plečiantis jos sąmonei,  įrodoma, kad šios „absoliučios tiesos“ yra klaidingos. Taip vergovę pakeitė feodalizmas, kurį pakeitė laukinis kapitalizmas. Pastarasis Rytuose, transformavosi į „išsivysčiusį socializmą“, vėliau tapusį  „subtilesne laukinio kapitalizmo stadija“ . Vakaruose kapitalizmas vienur tapo „Skandinaviškuoju socializmu“, kitur „Visuotinės gerovės valstybe“, dar kitur „Demokratijos citadele, eksportuojančia demokratiją visam pasauliui“ ir t.t.  Deja, mirus drakonui, vėl atgimsta naujas drakonas, kartais švelnesnis ir subtilesnis, o kartais daug žiauresnis ir grubesnis  už mirusį.
Tai kur eina žmonija? Aukso amžius ateityje ar praeityje? Vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus nėra. Aišku tik viena, kad visa žmonija, visos tautos, žmonių grupės ir atskiri individai nuolat ieško atsakymo į šį klausimą.
Iš esmės kiekvienas žmogus yra mokslininkas (tik be formalių mokslinių laipsnių ir kitų regalijų), studijuojantis save ir jį supančią aplinką. Šią mintį patvirtina kiekvieno psichiškai sveiko žmogaus veikla nuo gimimo iki mirties. Beje, žmogaus vystymosi nuo kūdikio iki mirties kelias daugiau ar mažiau atspindi visą žmonijos vystymosi kelią.

AUTORITARIZMAS, DOGMATIZMAS IR JŲ PASEKMĖS.
Formalus  autoritarizmo paaiškinimas būtų toks: 1. Aukščiausios valdžios sutelkimas vieno asmens rankose, remiantis visišku pavaldinių paklusnumu. 2. Viena moralinio dogmatizmo  formų , kai reikalaujama remtis autoritetu.
Paprastai sakant tai kuomet svarbiausia kas pasakė, o ne ką pasakė. Tarkime, jeigu kapitonas sako, kad vanduo verda prie 90 laipsnių temperatūros, tai kariai, šito nežinantys, netikės eiliniu, kuris tvirtins, kad vanduo verda prie šimto laipsnių. Jiems net į galvą neateis patikrinti kapitono teiginį praktikoje.
Arba, jei du kartus meras ir premjeras – kandidatas į  prezidentus  susitikime su rinkėjais sako, kad privatizacija yra panacėja nuo visų ekonomikos ligų, tai išdrįsęs paprieštarauti minėtai abejotinai tiesai paprastas žmogus bus nušvilptas. Niekas juo nepatikės. Visi patikės kandidatu. Gal tik po kelerių metų, kai gyvenimo praktika patvirtins kandidato, tapusio prezidentu, teiginio klaidingumą, buvę jo gerbėjai nušvilps jį. Ir rinkimų į savivaldybes metu, eilinį kartą nemąstydami, vėl patikės autoritetu, tarkime, kandidatu į merus. Ir taip toliau…vėl ta pati daina be galo, be krašto.
Gajus Julijus Cezaris (Kaligula) 37. m.e. metais nužudė sifiliu sergantį Romos imperatorių Tiberijų ir pasiskelbė imperatoriumi. Jis sakė, kad beprasmiai yra visi įstatymai, visi dievų garbinimai, visos įsisenėjusios tiesos. Rūmuose įvedė tokį lėbavimą, ištvirkavimą, prievartavimą, žiaurų kankinimą, kokio niekas nebuvo regėjęs.
Pavaldiniai klusniai viską kentė, neprieštaravo net tuomet, kai jis savo žirgą paskyrė senatoriumi. Jie pasipriešino tik tuomet, kai Kaligula pasiskelbė esąs Dievas ir  41 m.e. metais nužudė jį.  Vargu bau ar istorijoje rasime vaizdingesnį pavyzdį, parodantį autoritarizmo ir dogmatizmo sąjungos žalą.
Dogma: [gr. mokymas, teiginys, nuomonė]: 1.sen. Graikijoje – iš pradžių polių valdžios nutarimas, vėliau filosofinės  mokyklos tezė, privaloma tos mokyklos šalininkams.  2. Teologijoje tikėjimo teiginys, paverstas privaloma taisykle, skelbiama tikintiesiems kaip nediskutuotina ir nekritikuotina tiesa. 3. Teiginys, nuomonė, teorija be įrodymo ar praktinio patikrinimo, laikoma neginčijama tiesa.
Gal dogmos reikšmę geriausiai paaiškins šis vaikiškas anekdotas. Du garbūs mokslininkai  bando išspręsti mokslinį ginčą ar kurmis turi akis ar ne, kad visiems šiuo klausimu paskelbtų neginčijamą, nediskutuotiną tiesą. Vienas sako, kad neturi, nes po žeme jas išsibadytų, kitas sako, kad turi, nes kaip būdamas ant žemės perbėgtų kelią ar neįkristų į upę. Berniukas, išgirdęs  mokslininkų ginčą, patarė, kad reikia pagauti kurmį ir pažiūrėti, ar jis turi akis ar ne. Abu mokslininkai supyko ant beniuko, kam jis kišasi ne į savo reikalus ir  choru atsakė, kad tai ne metodas spręsti mokslinį ginčą.
Atidžiau pažvelkime į gyvenimą ir rasime begalę panašių pavyzdžių.
Dogmatizmas yra nekritiška, dogmomis paremta galvosena; dogmų laikymasis; arba -  mąstymas, nekritiškai priimantis teiginius ir doktrinas.
Mokslo autoritetai būtini, be jų nesivysto mokslas. Valdžios panaudojimas  diegiant tikrąsias mokslo tiesas į gyvenimą yra labai geras dalykas. Juk  tėvas sudrausmina vaiką, kuris dėl neišmanymo užsimano padegti pastatą, iššokti iš 5 aukšto per langą arba bando važiuoti automobiliu. Sudrausmina,  panaudodamas švelnią prievartą, už kurią užaugęs vaikas tik padėkoja.
Didžiausia žmonijos rykštė yra glaudi autoritarų ir dogmatikų sąjunga ir jos žiaurūs prievartos veiksmai, skirti ne nusikaltėliams tramdyti, o mokslo šviesai gesinti.

HIMNAS MOKSLUI, MĄSTYMUI, MĄSTYTOJAMS – MOKSLININKAMS.
Dievas, trumpam palikdamas nuogus Adomą ir Ievą vienus, leido valgyti visų sode augančių medžių vaisius. Tik uždraudė liesti pažinimo medžio vaisius. Neatsispyrė Adomas ir Jeva pagundai, paragavo pažinimo medžio vaisių ir buvo išvaryti iš rojaus. Tarkime, kad nuo to prasidėjo žmogaus savęs ir jį supančios aplinkos pažinimas. Pirmykštį žmogų kaustė žvėriška baimė, nes jis gyveno tamsoje, kylančioje iš nežinojimo. Todėl jis tapo..mokslininku, studijavo save ir jį supančią aplinką, sūriu prakaitu užsidirbdamas sau duoną kasdieninę. Sunku net įsivaizduoti kokia būtų žmonija, jei jai nešviestų mokslo šviesa, kurią per negandas, kančias ir mirtį, nešė mokslininkai – mąstytojai. Jie aukojo save, kad žmonija nebijotų, jaustųsi saugi ir laiminga, kad jos protą ir sąmonę apšviestų mokslo šviesa. Joks žmogus  nesugebės įvardint visų tų nepakartojamų, nuostabių, bebaimių titanų, šviesaus proto žmonių, nešusių, nešančių ir ateityje nešiančių didžiąją mokslo šviesą žmonijai, be kurios žmogui neįmanoma gyventi. „Per  aspera ad astra“ (per kančias į žvaigždes). Šis labai senas, trumpas, paprastas, tačiau ne prastas posakis, tiksliai atspindi mokslininko – mąstytojo kelią. Jį galima ir reikia suprasti kaip tiesiogine, taip ir perkeltine prasme.
Šiame straipsnyje mes galime tik trumpam prisiliesti prie didžiųjų mokslo žmonių -  mąstytojų veiklos rezultatų ir jų gyvenimo. Galime išvardinti tik nedidelę šios didžiosios žmonijos  kohortos dalelę.  Galime tik pabandyti įsivaizduoti jų patirtų kančių okeaną. Todėl žmonės savo dėkingumu mokslo šviesuoliams niekuomet „nepersūdys“  jiems skirto dėkingumo  vandenyno. Niekuomet nebus per daug  meno šedevrų skirtų  šiems žmonėms atminti. Neįmanoma pervertinti mokslo ir mąstymo. Gal prancūzų skulptorius Rodenas, dar gyvas būdamas, išgarsėjo tik todėl, kad jo sukurta Mąstytojo skulptūra rodė priešingą kitam jo kūriniui, pavadintam Pragaro vartais, kryptį…? Taigi, himną mokslui, mąstymui, mokslininkams ir mąstytojams galime giedoti kasdien. Gal pats geriausias himnas jiems būtų kasdienis mūsų pačių mąstymas ir mokslo šviesos siekimas.

DIEVAS, RELIGIJOS, DOGMŲ BEI  AUTORITARIZMO ĮTAKA MĄSTYMUI IR MOKSLUI.
Sunku konkrečiai kalbėti apie Dievą. Jis ir amžina Jo veikla, deja, netelpa mirtingo žmogaus sąmonėje. Tikiuosi, kad nieko neįžeisiu išsakydamas savo nuomonę, jog visų religijų Dievas iš esmės yra tas  pats. Visų religijų tikintieji patiria ir suvokia matomą Dievo veiklos rezultatą -  Žemę, jos gamtą, stichijas, kosmosą per žmogaus pojūčius. Religijos skiriasi viena nuo kitos tik pačių tikinčiųjų Dievo suvokimu, Jo garbinimo būdu, tradicijomis, religiniais postulatais ir t.t. Iš esmės visi tikrai tikintys žmonės yra įsitikinę, kad jų išpažįstamas Dievas yra pats geriausias. Todėl, kiekvienas mąstantis žmogus, ypač aukštas bet kurios religijos hierarchas 21 amžiuje turėtų pritarti religijų pliuralizmo įdėjai. Tą aiškiau negu aiškiai pademonstravo didis lenkų tautos sūnus, turintis ir lietuviško kraujo, Karolis Voityla -  popiežius Jonas Paulius II.
Mąstantys tikintieji nemato religijos ir mokslo priešpriešų, nes jų nėra ir negali būti. Tiek religija, tiek mokslas vystosi, bendradarbiauja ir paaiškina vienas kitą.
Tik  šio straipsnio tikslu, išdrįsiu pasakyti, kad Žemė, jos gamta ir žmonės, kaip ir visas kosmosas yra apgaubti Dievo sąmonės, jeigu norite Kosminio proto, kuriame telpa viskas, pradedant meilės energija ir baigiant absoliučiu žinojimu.  Kūrėjas per savo sąmonę  nuolat veda, moko žmoniją, leisdamas prie jos“ prisijungti“ iškiliausiems žmonijos protams. Žmogaus protą galime sulyginti su nuostabiausiu kompiuteriu, kuris, veikdamas žmonijos labui be šešėlio egoizmo ir savanaudiškumo, gali „prisijungti“ prie Kosminio proto – Dieviškojo kompiuterio ir gauti žmonijai reikiamą, savalaikę informaciją. Šį reiškinį  patvirtina menininkai, kurie mūzos įkvėpti, padovanoja žmonijai nepakartojamus meno šedevrus.   Galimai tuo ir yra pagrįsta žmonijos evoliucinio vystymosi grandinė. Žodį „galimai“ rašau tik todėl, kad neturiu galimybių to įrodyti plačiajai visuomenei. Kas nori, tas gali padaryti tai savarankiškai. Tad nusileskime ant žemės ir, daugiau neliesdami Dievo,  prisiminkime daugumai žinomus, gal kiek ir primirštus, istorijos faktus.
Įžymusis graikų mokslininkas ir filosofas Sokratas 399 metais pr.m.e.  buvo nužudytas  dėl savo mokslinių pažiūrų. Jo pažiūros nesutapo su tuometinių  religinių hierarchų ir pasaulietinės valdžios pažiūromis. Filosofas galėjo atsisakyti savo pažiūrų, bet liko ištikimas savo įsitikinimams. Po mirties Sokratą palaidojo su derama jam pagarba.
Jėzų Kristų Jeruzalėje,  judėjų vyriausiųjų rabinų sprendimu, nužudė 33
m. e. metais. Jį nužudė dėl skleidžiamo mokymo apie Dievą ir žmones, kuriuo dabar tiki daugiau nei milijardas žmonių. Oficialiai jį pripažino ir paskelbė Dievo Sūnumi tik krikščionybei tapus Romos imperijos valstybine religija trečiame amžiuje.
Septyniolikmetė  Žana d Ark, žinoma kaip Orleano mergelė, 1429 metais papasakojo apie savo regėtas mistines vizijas ir įtikino karalių, kad jos misija yra išvaduoti Prancūziją iš anglų. Ji vadovavo nedideliems kariniams daliniams ir tapo Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos heroje. Nežiūrint to 1431 m. Orleano mergelė buvo sudeginta ant laužo, apkaltinus ją raganavimu ir paleistuvyste. 1456 metais popiežius Kalikstas II ją reabilitavo, o 1920 m. ji buvo paskelbta šventąja.
Italas Džordanas Bruno 1600 m. buvo  sudegintas ant laužo, nes jo kosmologinė teorija  sekė M. Koperniko  heliocentrinės sistemos modeliu. Jis paskelbė, kad Visata yra begalinė, o matomos žvaigždės yra tokios pat kilmės kaip Saulė, o Saulė nėra Visatos centras. Jis taip pat galėjo atsisakyti savo įsitikinimų, tačiau, kaip ir Jėzus Kristus, to nepadarė. D.Bruno buvo reabilituotas  ir jo vardui grąžinta derama šlovė tik 1889 m.
G.Galilėjus 1632 m.  kankintas ir teistas inkvizicijos už minėtų dviejų mokslininkų teiginių palaikymą bei vystymą. Tik atsisakęs savo pažiūrų teismo metu jis išsaugojo  gyvybę.
Jei  kas suskaičiuotų tą gausybę bebaimių šviesuolių, pasiaukojusių mokslo šviesos labui, tai šis sąrašas būtų labai ilgas. Jis patvirtina kokią didžiulę žalą žmonijos evoliucijai padarė religinis autoritarizmas ir dogmatizmas.
Religinė ir pasaulietinė valdžios praeityje buvo susiliejusios taip, kad kartais būdavo sunku atskirti kuri valdžia aukštesnė ir kas ką valdo. Tarkime kardinolas Rišelje ar karalius Liudvikas XIV Prancūzijoje. Arba Romos popiežius ar valstybių karaliai kryžiaus žygių laikotarpiu (XI – XIV amžiuje) ir t.t.
Gal labiausiai akivaizdi religinė dogma yra Celibatas,  įvestas tik XII amžiuje. Kas paskaičiuos kiek dvasininkų ir pasauliečių likimų jis sudaužė į šipulius?  Kas įvertins jo padarytą  žalą šeimos institucijai ir  žmonių dvasingumui? Dievo Sūnus nereikalavo Celibato. Jis žinojo  šeimos, kaip svarbiausios žmonių visuomenės ląstelės reikšmę ir dvasinių ganytojų rolę auklėjant ją savo pavyzdžiu.
Reikia pastebėti, kad beveik visi to meto aukščiausieji  „iškiliausieji“  akademinės bendruomenės atstovai, minėtų įvykių liudininkai ir dalyviai  pritarė, bent jau nesipriešino tokiam, sunkiai įsivaizduojam smurtui prieš mąstančius, teisiuosius ir iškiliuosius žmones.

BOLŠEVIZMO IR FAŠIZMO ĮTAKA MOKSLUI, MĄSTYMUI, INTELIGENTIJAI.
Fašizmas Vokietijoje ir Jtalijoje, bolševizmas Sovietų Sąjungoje, o po karo ir visame „socialistiniame lageryje“ per trumpą istorinį laikotarpį tikriausiai padarė daugiau žalos mokslui, mąstymui ir ypač inteligentijai negu inkvizicijos siautėjimas viduramžiais. Kaip jau įprasta, gabus mokinys visuomet pralenkia mokytoją. Juk tiek Hitleris, tiek Musolinis, netgi Stalinas, niekam to nesakydamas,  laikė save krikščionimis. Stalinas jaunystėje net mokėsi stačiatikių dvasinėje seminarijoje. Žinoma, kad jie, kaip ir daugelis panašių į juos, buvo apsimetėliai, tikrąja to žodžio prasme, antikristai.
Nejučia kyla tokie klausimai: – Ar minėtieji „tautų vadai“ per tokį istoriškai trumpą laikotarpį būtų sugebėję patys sugalvoti tokią baisią, kitaip mąstančių, teisingiau už juos suvokiančių tikrovę, drąsių žmonių naikinimo sistemą? Gal jie koncentruotai atkartojo visos žmonijos  sukauptą negatyvią patirtį, kad žmonija, pagaliau, pradėtų mąstyti?
O kodėl su jais iš pat pradžių nekovojo jų valdomos tautos? Tikriausiai todėl, kad  buvo neišmokusios arba užmiršusios istorijos pamokas. Naujų tautos vadų pažadai greitai įveikti ekonomikos nuosmukį, kilusį dėl buvusių vadų kaltės,  paveikė žmones taip, tad daugumos  sąmonėje vėl pradėjo dominuoti autoritarizmas ir dogmatizmas. Kaip kitaip žmonės galėjo patikėti Hitlerio ar Stalino dogmatiškomis doktrinomis. Beje, net JAV žurnalas „Times“ 1933 metais išrinko Hitlerį metų žmogumi?! Gal karas tarp fašistinės Vokietijos ir kitų jos satelitų bei buvusių Antantės valstybių (Prancūzija, Anglija, Rusija) buvo naudingas JAV ir ji to siekė (trečiosios pusės dėsnis). Be abejo Hitleris ir jo naciai trumpam tikrai palengvino liaudies padėtį. Ką reiškė vien automobilio Volkswagen (liaudies automobilis) sukūrimas ir jo propaganda.  Sunku viską suvokti, todėl pakalbėkime apie  garsius mokslininkus.  Gal jų likimas duos peno apmąstymui ir, mokantiems skaityti taro eilučių, tarp eilučių parodys kas yra kas?
Net labiausiai Hitlerio ir Stalino karo mašinai reikalingi mokslininkai, tik atsitiktinumo dėka, išliko gyvi. Legendinis V. Braunas ir du jo pagalbininkai – pirmosios raketos Fau -2 kūrėjai Himlerio įsakymu 1944 m. kovo mėn. buvo įmesti į Šcecino kalėjimo rūsį. Himleris nusprendė juos  sušaudyti. Toks pat likimas laukė ir kitų 115 mokslininkų, dirbusių V. Brauno komandoje Panemiundėje. Kaip ginkluotės reichsministrui A.Špėjeriui pavyko  įtikinti Hitlerį panaikinti Himlerio sprendimą, niekas nežino. Himleris kaltino  minėtus mokslininkus sabotažu. Jo manymu  Fau -2  kūrimo ir naudojimo sąnaudos,  atėmė iš reicho 900 tankų „Tigras“ arba 800 lėktuvų „Meseršmitas“ . Nuo visų Fau -2 paleistų į Angliją ten žuvo 1000 kartų mažiau žmonių, negu Vokietijoje žuvo nuo sąjungininkų lėktuvų antskrydžių.  Himlerio manymu tai buvo viena iš svarbiausių karo pralaimėjimo priežasčių. Gal tai ir tiesa, kurią dalinai patvirtino tolimesnis šių mokslininkų likimas. Pačioje karo pabaigoje  jie pasidavė amerikiečiams ir sutiko bendradarbiauti su JAV kariuomenės vadovybe.  V. Braunas buvo skrydžio į mėnulį idėjos autorius ir sėkmingai vadovavo amerikiečių pirmojo skrydžio programai į Mėnulį. Teigiama, kad nuo 1944 pavasario, kai Fau -2 pirmą kartą pakilo į 191 km. aukštį, V. Brauną užvaldė skrydžio į mėnulį idėja.
Italas E. Fermi 1938 m. Stokholme atsiėmęs Nobelio premiją į Italiją, negrįžo. Jis emigravo į JAV. E.Fermi vadovaujant pradėjo veikti pirmasis pasaulyje branduolinis reaktorius. 1945 m. liepą, dykumoje išbandyta pirmoji atominė bomba. Po mėnesio įvyko Hirosimos ir Nagasaki tragedijos, ko pasėkoje Japonija kapituliavo…Ir tai padaryta taikos ir demokratijos labui… o gal naujojo pasaulio hegemono atėjimui?
SSSR raketinės technikos konstruktorius S.Koroliovas 1938 m., jau būdamas žinomu, buvo ištremtas į Gulagą ir, praktiškai, tik 1945 m. tapo laisvas. Po Stalino mirties N.Cruščiovas  pavedė jam vadovauti visai kosminei programai, kuri 1961 m. pasibaigė skrydžiu į kosmosą.. Garsiausi rusų konstruktoriai N.Tupolevas,  S.Jakovlevas,E. Petliakovas kaip ir A.Sacharovas taip pat neišvengė  kalėjimo.
Tai kada mokslininkai tarnavo mokslo šviesai, o kada…???
Bolševikai sunaikino arba ištrėmė vos ne visus mūsų inteligentus – mokslininkus. Paliko tik jiems nusilenkusius. Nuolankiųjų pagalba ugdė naujus  mokslininkus – dviveidžius“, kurių vienoje galvos smegenų dalyje buvo tikrasis mokslas, kitoje smegenų dalyje – bolševikiniai postulatai, prieštaraujantys mokslui. Pažiūrėkite kokios buvo kai kurių humanitarų, istorikų, teisininkų, ekonomistų – mokslo daktarų disertacijų temos. Be abejonės buvo daug ir tikrai gerų disertacijų. Sunku pasakyti tik kokia jų dalis. Tą seniai reikėjo įvertinti ir atskirti pelus nuo grūdų. Ir vėl tas pats klausimas, kas yra kas, kur šviesa, o kur tamsa?

INTELIGENTIJOS ĮTAKA MOKSLUI IR MĄSTYMUI.
Pagal tarptautinių žodžių žodyną inteligentas – tai mokytas, apsišvietęs žmogus, priklausantis inteligentijai. O inteligentija tai visuomenės sluoksnis, iš profesijos dirbantis protinį, daugiausia sudėtingąjį, kūrybinį darbą. Tai labai paviršutiniškas paaiškinimas. Gal geriausiai inteligento ir inteligentijos esmę nušvietė paskutinysis tarpukario VDU rektorius  S.Šalkauskis. Jis 1939 m. žurnale „Židinys“ paskelbė straipsnį  „Inteligentijos koncepcija“. Būtų geriausia, jeigu skaitytojai susipažintų su šiuo straipsniu arba perskaitytų J.Šalkausko straipsnį „Inteligentija :jos samprata, raida ir ugdymas Stasio Šalkauskio koncepcijoje“. Mes tik trumpai apžvelgsime  šios koncepcijos esmę pagal kurią:
Inteligentas turi rūpintis ne tik asmeniniu tobulinimusi, bet ir visos tautos,  valstybės reikalais. Jis negali siekti vien kokios nors partijos ar visuomeninės grupės bei savo asmeninių interesų patenkinimo. Jei inteligentas priklauso kokiai nors solidžiai partijai, tai visuomenės interesus jis turi kelti aukščiau siaurų partinių ir pastoviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Inteligentija privalo turėti aukštą intelekto kultūrą, tvirtus dorovės idealus, įsitikinimų pastovumą, stiprų ideologinį nusistatymą ir universalų dvasinį išsilavinimą.
Inteligentija – visuomeninė grupė, organiškai nesusijusi su jokiu luomu, klase, profesija, partija, turinti tvirtus dorovės idealus. Universalus dvasinis išsilavinimas įpareigoja inteligentiją būti visuomenės tarpusavio supratimo reiškėja, pusiausvyros saugotoja, kultūros pažangos skatintoja, asmeninės laisvės gynėja ir visuomeninio vadovavimo įkvėpėja.

Prisiminkime A.Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus  šarikovą ir švonderį. Profesoriui Preobraženskiui vos-ne-vos pavyko išsigelbėti nuo savo kūrinio, sugrąžinant jį į šuns būtį. O kaip tauta, visuomenė, ar gali pasielgti taip kaip profesorius? Istorijos pamokos tvirtina, kad ne. Labiausiai išsilavinusi,  aktyviausioji tautos dalis (ne inteligentija) eksperimentuoja. Tauta jai pritaria arba pasyviai stebi eksperimentą. Inteligentija  skambina pavojaus varpais. Šių varpų skambesio niekas negirdi. Jį užgožia kariški žygio maršai, kareivių batų kaukšėjimas,  patriotinės charizmatiškų vadų  kalbos  ir daugelio labai trokštamo turto skambesys. Šarikovai ir švonderiai sodina į kalėjimus ir žudo inteligentus – mokslininkus.  Jie naikina inteligentų idėjas, jų intelektualinį – dvasinį produktą.Taip gimsta bolševizmas, fašizmas, kurių pasekmes jaučia kelios kartos. Dar šiandien bolševizmo ir fašizmo pagimdytos „šarikovo  kopijos“ , pasinaudojusios judėjimo laisve, laksto po pasaulį.  Tik jos gudresnės, moka geriau apsimesti inteligentais, mokslininkais ar patriotiškais valdininkais.  Savaime suprantama, kad jos, dėl šuniškos prigimties, turi geresnę uoslę,  momentaliai užuodžia inteligentus ir,  nieko nelaukdamos, kanda jiems. Šviesuoliai taip pat intuityviai atpažįsta savo antipodus. Bet jie vadovaujasi nekaltumo prezumpcija, laukia akivaizdžių įrodymų ir t.t., be kurių visuomenė jokiu būdu nepatiki jų intuicija ir netgi žinojimu. Štai pagrindinė priežastis dėl kurios gėris pralaimi vieną karo kampaniją po kitos. Bet karas nesibaigia. Jis vyksta nuo neatmenamų laikų ir vyks dar ilgai. Riekia tikėti, kad jis baigsis gėrio pergale prieš blogį, šviesa nugalės tamsą. Be tokio tikėjimo nėra prasmės gyventi. Tokio tikėjimo pagrįstumą patvirtina gausybė argumentų ir faktų. Tik reikia juos pastebėti, mokėti analizuoti, matyti žmonijos evoliucijos tėkmę, nors tikslaus jos plano niekas, išskyrus Kūrėją, nežino.

LIETUVOS MOKSLO,  MOKSLININKŲ IR INTELIGENTIJOS PASAULIS.
Nuo 1991 vyksta mokslo ir švietimo sektoriaus reforma. Ji prasidėjo  buvusių mokslo tyrimo institucijų pavaldumo  Mokslų akademijai (toliau MA) ir kitom valdymo struktūroms panaikinimo. Švietimo ir mokslo ministerija, tradiciškai vykdžiusi tik švietimo įstaigų priežiūrą, nesugebėjo aprėpti mokslo tiriamųjų struktūrų, praktiškai palikdama jas savireguliacijai.
Neskaitant darželių ir bendrojo lavinimo mokyklų, Lietuvoje  2008 m. buvo:
22 universitetai, 28 kolegijos, 53 profesinės technikos mokyklos,
46 mokslinio tyrimo institutai ir centrai,
37 institutai, studijos, parkai, dirbę išradybos ir mokslo naujovių diegimo srityje,
52 institutai, centrai , rengę  metodikas ir taisykles bei vykdę  jų priežiūrą,
43 institutai ir centrai, dirbę socialinio poveikio plėtros srityje,
42 institucijos (draugijos, centrai, studijos, konkursai, tinklai) dirbusios kitą  mokslinį darbą.
Švietimo ir mokslo ministerija (toliau ŠMM) vykdė išvardintų 320 institucijų, plius bendrojo lavinimo mokyklų ir darželių valstybinį reguliavimą. Pagal sisteminį (angl. holistinį) valdymo  principą aiškiai matyti, kad, esant tokiam dideliam skaičiui mokslo įstaigų neįmanoma kokybiškai jas reguliuoti ir koordinuoti. Savaime peršasi išvada, kad toks savarankiškų mokslo tiriamųjų   institucijų skaičius Lietuvai per didelis ir ankščiau ar vėliau prasidės jų  skaičiaus mažinimas. Ir prasidėjo, žinoma, kaip visada pavėluotai ir drąstiškai. Socdemų Vyriausybė pačioje savo veiklos pabaigoje, vieną po kito priėmė nutarimus dėl“ integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių):  “ Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“ Vilniuje,“ Nemuno“ Kaune ir „Lietuvos jūrinio sektoriaus“ Klaipėdoje kūrimo ir plėtros programų“. Šių slėnių steigimui ir plėtrai numatytas apie 1,5 milijardo litų finansavimas 2009 – 2013 metams.
Slėnių kūrimo entuziastai teigia, kad įgyvendinus šią  mokslo ir verslo susiliejimo programą, Lietuva tapsianti klestinčia valstybe, daug pajamų gaunančia iš galingo mokslo  ir intelektualaus verslo potencialo sukurto produkto.  Šio projekto priešininkai piešia niūrų paveikslą, įspėdami apie galimas mokslo laidotuves ir neskaidrų finansinių lėšų panaudojimą. Jie pateikia ganėtinai daug argumentų ir faktų, konstruktyvių pasiūlymų, kaip koreguoti šią programą.
Blogiausia yra tai, kad entuziastai visiškai nereaguoja į oponentus, nepateikia jokių konkrečių argumentų, kaip slėnių programa bus naudinga mokslui ir Lietuvai. Jie tik pateikia savo teiginius, kad viskas bus gerai ir „įvelka juos į  poįstatyminių aktų rūbą, privalomą vykdymui“, tai yra į Vyriausybės nutarimus. Bet juk tai akivaizdus autoritarų ir dogmatikų sąjungos pavyzdys, ko ypač moksle ir akademinėje bendruomenėje neturėtų būti.
Ar nesibaigianti mokslo ir švietimo sektoriaus reforma neprimena elektros tinklų išskaidymo į „RST“ ir „VST“ bei vėlesnio jų sujungimo?  Ar tai nepanašu į pirmalaikį  Ignalinos atominės uždarymą,  „Leo LT“  ir  viso Lietuvos ūkio privatizciją, virtusią „prichvatizacija“? Atsakymą žino visi. Šiandien visiškai aišku, kad tuomet viskas buvo daroma vadovaujantis mokslu nepagrįstais teiginiais ir seniai pasenusiais principais, kurių panaudojimą užtikrino aukščiausioji valdžia. Ir ką po tokios autoritarų ir dogmatikų sąjungos veiklos šiandien turime? Klestinčią Lietuvą, aukštos kvalifikacijos mokslininkų ir verslininkų potencialą?   Kaip rodo praktika, be užsieniečių pagalbos nesugebame nei uždaryti nei projektuoti ar statyti naujos atominės elektrinės.  Jau vien tai, kad slėnių projekto įgyvendinimą 42 mėnesius prižiūrės  tarptautinė slėnių stebėsenos grupė kelia abejonę projekto sėkme. Kyla dar daugybė klausimų, bet gal geriau  apie mokslininkų potencialą.
Mokslo daktarų skaičius jau perkopė 9600, doktorantūroje mokosi per 2 tūkst. būsimų mokslininkų. Į doktorantūrą kasmet priimama 400 – 500 naujų studentų. Deja, konkursas į doktorantūrą yra labai žemas, vidutiniškai yra tik du norintys  į vieną vietą.
Lietuvos mokslo tarybos(toliau LMT) pirmininkas  profesorius E.Butkus teigė, kad  LMT gauna visų šalyje apgintų disertacijų santrumpas iš kurių matyti, kad daugelyje sričių lygis toks žemas, kad negalima kalbėti apie daktaro gebėjimus  atlikti mokslinius tyrimus arba dėstyti. Kas turės galimybę ir pasižiūrės į disertacijas arba bent į jų temas, tas tikrai sutiks su gerb. profesoriaus nuomone.
A. A. šviesios atminties akademiko J.Kubilius žodžiai apie „agresyviuosius pilkuosius docentus, vos sukrapščiusius kandidatinei disertacijai“ ir išsakyta mintis, kad akademinei bendruomenei reikalingas atsinaujinimas, verčia susimąstyti. Kas jau kas, o 33 metus išbuvęs VU rektoriumi žmogus tikrai žino ką sako. Žinoma, kad yra puikių, naudingų disertacijų, kaip ir tikrų inteligentų – mokslininkų, turinčių docento ar profesoriaus mokslinius vardus, tačiau…Tačiau ar „agresyvieji pilkieji“ ir nebūtinai docentai (gal jie jau profesoriai ar akademikai)  nenustums į šoną tikruosius mokslininkus, ypač ten kur kvepia dideliais pinigais? Gal į šį klausimą atsako dr. Č.Šimkevičiaus straipsnis  „Mokslo likimas posovietinėje erdvėje“, cituoju: – „Labai greitai sumanesnius mokslininkus (K.Antanavičių, A.Buračą -  Lietuvoje, J.Gaidarą, G.Popovą – Rusijoje) išstūmė buvę komjaunimo ar saugumo atstovai, kurie puikiai suprato „prichvatizacijos“ ir visuomeninio turto perskirstymo galimybes savo ar savo grupės interesų tenkinimui.
Sudėtingą akademinės bendruomenės situaciją patvirtina tai, kad LMT narius skiria Vyriausybė, kuri šiai institucijai suteikia aukščiausius įgaliojimus. Bet kodėl? Kur mokslo laisvė? Gal Vyriausybės nariai yra pripažinti mokslininkai?  Ką tuomet veikia MA, turinti 38 akademikus tikruosius narius,  57 akademikus narius – korespondentus ir 50 narių ekspertų? Beje, o kodėl ŠMM ministras ir viceministrai ne habilituoti daktarai ar akademikai? Garsiausio Lietuvos mokslininko akademiko J.Kubiliaus nuomone, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą. Kodėl Vyriausybė nereaguoja į tokių mokslui ypatingai nusipelniusių žmonių nuomonę? Ar toks  elgesys nepatvirtina Vyriausybės  ir „ agresyviųjų pilkųjų“ sąjungos?
Bet juk tai jau būtų autoritarizmo ir dogmatizmo sąjunga, tik neaišku kokios spalvos. Gal rudos gal raudonos? Tikriausiai, kad abiejų spalvų. Juk mokslo slėnių kūrimą pradėjo G.Kirkilas, o tęsia A.Kubilius. Gal tai reiškia, kad projektas 2K nebuvo nutrauktas, jis tęsiamas.
Tam, kad tauta ir jos valstybė eitų pažangos keliu būtina mokslui ir švietimui bei akademinei bendruomenei skirti ypatingą vietą. Juk , būtent, mokslo ir švietimo bendruomenei  tauta patiki didžiausią turtą – savo vaikų ir anūkų ateitį, tuo pačiu savo bei valstybės ateitį. Taigi mums visiems turėtų būti labai svarbu tai, kas vyksta toje bendruomenėje, tai neturėtų būti vien šios bendruomenės reikalas

„Varom“ kurti Lietuvos į Graikiją, o gal į Madagaskarą?
Visi aiškiai matome, kad mūsų tauta ir jos valstybė sunkiai serga. Visi ieškome tos ligos priežasčių. Gal pagrindinė ligos priežastis ir glūdi, būtent, mokslo ir švietimo sektoriaus bėdose. Tikriausiai nereikia įrodinėti, kad mokslas ir švietimas yra visos valstybės gerovės pagrindas ir šiame sektoriuje negali būti nei šešėlio autoritarų ir dogmatikų sąjungos. Tarkime, kad mano kartą prarasta. Bet kodėl jau nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios jaunosios kartos dauguma  labiausiai pageidauja autoritarinio valdymo? Ar tai nereiškia, kad raudonojo ir rudojo mąstymo bacilos dar labai gajos? Kodėl apie 60 procentų akademinio jaunimo nori palikti savo tėvynę, kur patriotinio ugdymo rezultatai? Nesimato. Kodėl MA, kurios Statutą priima jos visuotinis susirinkimas, o tvirtina Seimas yra tik patariamoji struktūra , o LMT, kurios narius skiria Vyriausybė, praktiškai turi daug didesnius įgaliojimus? O kokia yra Mokslininkų sąjungos rolė? Vėl grįžtu prie A.A gerb. J.Kubiliaus žodžių, kad tikrasis  tautos elitas yra aukščiausio lygio mokslininkai ir ne tik mokslininkai, o ir visų sričių aukščiausio lygio profesionalai. Kodėl žiniasklaidoje dominuoja „etatiniais ruporais tapę“ partijų, Seimo, Vyriausybės, ministerijų ir kitų valstybinio reguliavimo institucijų atstovai , Laisvosios rinkos instituto ekspertai, bankų specialistai ir oligarchų sluoksnio veikėjai? Kur dingo  gerb. akademiko įvardintas elitas?
O ką reiškia Europos Sąjungos pagalba Lietuvai? Sakoma, kad nemokami pietūs būna tik pelėkautuose.  Kodėl ES taip dosniai dalina mums milijardus, kurie panaudojami neefektyviai, dalis jų galimai nusėda „ agresyvių pilkųjų“ kišenėse. Būtų gerai, jeigu garbūs mokslininkai, įvertindami visus veiksnius, parengtų studiją, skaičiais parodytų kas kam ir kiek skolingas, Lietuva ES ar atvirkščiai. Grubiai, be ypatingų paskaičiavimų, įvertinkime tik mūsų praradimus dėl darbo jėgos nuotėkio į ES šalis.
2003 m. bendros valstybės ir savivaldybių išlaidos švietimui sudarė 3,15 milijardo litų, o viso besimokančiųjų ir darželinukų buvo 793,4tūkst., vienam žmogui buvo skiriama 3,97 tūkst. Lt. per metus. Mokslas Lietuvoje trunka 17metų, taigi vienam žmogui per tą laiką valstybė vidutiniškai skiria apie 67,49 tūks. Lt. per metus. Tarkime, kad ES valstybėse dirba 0,5 mln. lietuvių (jie į Lietuvą tikriausiai nebegrįš). Taigi, tik jų švietimui iš valstybės biudžeto viso skirta 33,7 milijardo litų. O kur dar pridėtinė vertė, kurią sukuria mūsų emigrantai tose EU valstybėse. Plius Lietuvos mokesčiai ES tarptautinėms organizacijoms, nuostoliai dėl atominės elektrinės uždarymo,  uždarymo kaštų Lietuvos dalis ir t.t. Tai kas kam skolingas? Išeidami iš SSSR mes mokėjome skaičiuoti ir derėtis. Tai kodėl stodami į ES  ir būdami joje užmiršome ir negalime kaip lygūs su lygiais derėtis su ES biurokratais? Aš jau nekalbu apie moralinę žalą tautai, nes mūsų jau liko tik 2 milijonai. Jei išliks tokie emigracijos tempai tai po 10 metų mūsų liks tik 1.2 milijono. Lietuvius išvarome, beliko tik žemę parduoti užsieniečiams, tuomet…
Tuomet, tapę labai turtingais, pasinaudosime  šnobelio premijos laureato pasiūlymu, nusipirksime žemės  Graikijoje arba Madagaskare. Ir „varom“ kurti Lietuvos į Graikiją arba Madaskarą?

Jonas Mažintas