Vienai geriausių mokyklų Lietuvoje vadinamai Vilniaus jėzuitų gimnazijai prieš metus paskirtas vadovauti po studijų JAV grįžęs kunigas jėzuitas Artūras Sederevičius SJ. Lojolos universitete (Čikagoje) jis įgijo mokyklų vadybos magistro diplomą.

A.S.: Daugelio mūsų ir JAV švietimo sistemos dalykų negalėtum atskirti: amerikiečiai irgi kalba apie mažėjantį vaikų gimstamumą, nepakankamą švietimo sistemos finansavimą, biurokratizmą, netinkamą mokytojų parengimą. Vis dėlto sugrįžus po studijų JAV akivaizdu, kad mūsų mokyklose labai daug teorijos ir labai mažai praktinių dalykų.

O esminis akcentas, į kurį koncentruojamasi JAV mokyklose, – mokymasis profesionaliai mokyti ir mokytis bendruomenėse. Čia mokomasi būti mokytoju ne tiek lankant teorines paskaitas, kiek bendruomenėse: dėstytojai atvažiuoja į mokyklas ir moko, kaip mokytojams tapti bendruomeniškesniems, kaip mokytis iš visos bendruomenės, jos patirties, resursų, ir kaip visą gerąją patirtį perduoti mokiniams. Juk pagrindinis mokytojo vaidmuo – uždegti mokinį, kad šis pats domėtųsi, pats pradėtų ieškoti, pats atrastų. Juk tai, ko mokai, greitai užmirštama, o ko mokinys pats mokosi – išlieka ilgam.

Didžiąją dalį mano mokyklų vadybos magistro studijų JAV irgi užėmė praktika, o ne teorija. Knygas skaitai namie ir ateini į auditoriją tik diskutuoti, kiek teorija yra veiksni ar neveiksni, ką rodo praktika. Taigi žmogus, norintis būti bet kurios disciplinos mokytoju, didžiąją studijų laiko dalį praleidžia mokykloje šalia jau patyrusio mokytojo, profesionalo. Būsimas mokytojas mato visą vyksmą, tai, kuo gyva šiandienos mokykla. Tad labai dažnai JAV mokyklose gali pamatyti du mokytojus: patyrusį profesionalą ir būsimą mokytoją, studentą.

JAV universitetai, rengiantys būsimus pedagogus, labai dažnai keičia studijų programas. Taigi, jei norime parengti gerus mokytojus, ir mums reikia mažiau filosofinių tolių, o daugiau kalbėtis su žmogeliukais.

VEIDAS: Kiek JAV mokyklų mokytojams ir vadovams svarbi mokinių bei jų tėvų nuomonė apie mokytojo ir mokyklos darbo kokybę?

A.S. JAV bendruomenės mokykloms turi labai didelę įtaką.

Tiesa, JAV privačios ir valstybinės mokyklos labai skirtingos. Aš daugiau gilinausi į privačių mokyklų vadybą. Privačiose mokyklose stengiamasi, kad bendruomenės būtų gyvos: visi – mokytojai, mokiniai tėvai turėtų įtaką ir spręstų, ką daryti, kad būtų kitaip.

JAV tėvai labai aktyviai dalyvauja mokyklos veikloje – tiek mokomojoje, tiek ūkinėje. Tėvai pagal savo profesines kompetencijas buriasi į įvairius komitetus, grupes ir svarsto, kaip ir kokiais klausimais pagelbėti mokyklai, kokių žinių ar gebėjimų stinga mokiniams. Ir į šitų tėvų grupių nuomonę mokyklos labai įsiklauso. Direktorius išklauso visas idėjas, pageidavimus, išgrynina viziją ir priima sprendimą, kaip patenkinti bendruomenės lūkesčius. Iš mokyklų administracijos tokia vadyba reikalauja daug pastangų. Direktorius turi būti profesionalas: ryžtingas, valingas, nepasiduodantis tuščioms ambicijoms ir kartu nuolankus, nieko neįžeisti. Kitaip sakant, mokyklos direktorius turi pats „sukramtyti“ tuos išorės kirčius ir paaiškinti kolektyvui, kuo aplinka nepatenkinta arba ko trokšta.

JAV tėvų pageidavimai labai svarbūs, todėl į juos atsižvelgiant, būna, net pakoreguojami ugdymo planai.

Vilniaus jėzuitų gimnazijoje mes taip pat norėtume, kad leistų laisviau koreguoti ugdymo planus pagal visos bendruomenės poreikius, nes dabar tik labai nežymiai tai galime daryti. Bet juk jeigu aš noriu išlikti konkurencingas tarp geriausių Vilniaus mokyklų – Žirmūnų ar M.Biržiškos gimnazijų, kurios nemokamai teikia labai gerą išsilavinimą, turiu galvoti, kuo dar patraukti ir kaip išlaikyti mokinius. Tad mes nuolat ieškome naujų idėjų.

JAV privačias mokyklas lankančių vaikų tėvai ne tik rūpinasi vaikų mokslu, bet ir patys organizuoja įvairius renginius, šou, kad mokykla dar laimėtų įvairių projektų ir gautų papildomą finansavimą. Ten mokytojai šalia nustatyto pagrindinio atlyginimo dar gauna papildomų pajamų iš įvairių projektų. Tad jei mokytojas nori gauti didesnę algą, turi dirbti. O jei nedirbsi – niekas nemokės.

Beje, valstybinės JAV mokyklos pastaruoju metu buvo gerokai apsnūdusios: valstybė moka pinigus, tai kam čia stengtis. O rezultatas toks, kad kad kai kurių mokyklų mokiniai negeba rašyti ir skaičiuoti. Dėl šios priežasties valdžia susigriebė: iki 2014 m. valstybinėms mokykloms nurodyta pasiekti atitinkamus standartus, antraip jos bus uždarytos, o mokiniai paskirstyti po kitas mokyklas. Logika paprasta: jei gamykla nepagamina produkto, tai ji bankrutuoja. Taip ir mokykla: jei mokiniai nepasiekia valstybinių standartų – uždaroma.

Viename mokyklų vadybos vadovėlių „Nuo gerų mokyklų – prie geriausių“ taip ir keliamas klausimas: kodėl mokyklos, esančios tame pačiame mieste, tame pačiame rajone, turinčios tokių pačių galimybių, yra tokios skirtingos? Ir štai atsakymas: esmė – tarpusavio santykiai. Administracijos su mokytojais, tėvais, mokiniais; mokytojų su mokiniais bei tėvais.

Lietuvoje bendruomenių nuomonės mažai paisoma – kiekviena mokykla sprendžia kaip jai atrodo geriau. Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistemoje dominuojančios valstybinės mokyklos mažai kuo skiriasi viena nuo kitos.

VEIDAS: Kokių iš JAV parsivežtų švietimo idėjų Lietuvoje negalite įgyvendinti dėl biurokratinių suvaržymų?

A.S.: JAV populiarus posakis: „Jei nori, kad tavo mokykla būtų gera, turi turėti tinkamus žmones autobuse.“ Deja, mūsų profsąjungos to nenori girdėti, o ir mūsų įstatymai neleidžia mokymo įstaigų vadovams, galvojantiems apie mokinių kompetencijas, susirinkti į „autobusą“ kompetentingiausius mokytojus. Tokius, kurie ne tik perteikia žinias, bet ir moko mokytis, padeda pažinti save.

JAV tiek privačiose, tiek valstybinėse mokyklose mokytojams yra numatytas trejų metų bandomasis laikotarpis. Mokytojas dirba, bet nėra tikras, ar su juo bus pasirašyta nuolatinė darbo sutartis, nes direktorius, pamatęs kažką netinkama mokytojo elgsenoje ar tiesiog radęs geresnį kandidatą, gali bet kada per tuos trejus metus atsisakyti jo paslaugų.

Aišku, vadovų yra visokių: tiek manipuliuojančių, tiek ieškančių tinkamiausio mokytojo, kuriam teikia visokeriopą paramą, pagalbą. Kartu direktorius per tuos trejus metus išsiaiškina, ar tas mokytojas kūrybingas, ar geba įsijausti į bendruomenės poreikius, ar moka keistis. Pats mokytojas per tą laiką irgi stengiasi parodyti, ką geba geriausio.

Po trejų metų, kai pasirašoma nuolatinė darbo sutartis, mokytoją atleisti jau sudėtingiau, nes nuolatinį darbuotoją gina profsąjungos. JAV dažnai pajuokaujama: viena profsąjungų užduočių yra ginti nenorinčius dirbti ir nenorinčius išeiti iš darbo. Ir iš tikrųjų – gerai dirbančio darbuotojo profsąjungoms nereikia ginti.

Štai situacija, kai mokytojui iki pensijos liko aštuoneri ar penkeri metai, o jis sako: „Aš jau nesikeisiu – visą gyvenimą taip dirbau ir tiko, tad ir dabar tiks.“ Ir jam nesvarbu, kad mokomo dalyko sandara, mokymo priemonės, metodai pasikeitė. O profsąjungos tokį nieko nenorintį darbuotoją gina. Bet juk taip daroma žala tiek mokiniams, tiek visai mokyklai. Tad susirinkti į „autobusą“ tinkamų žmones – didelis Lietuvos švietimo sistemos iššūkis. Mano vertinimu, konfrontacija su tokiais keistis nenorinčiais mokytojais, kad ir kokios kvalifikacijos jie būtų, neišvengiama. Mes privalome pasakyti: ačiū, užtenka.

Žinoma, man, kaip direktoriui, lengviau priimti žmogų, negu atleisti. Juk atleidi ne dėl to, kad tas mokytojas tau nepatinka asmeniškai; atleidi tik dėl to, kad jis nepadeda tiems, dėl kurių dirba, tai yra mokiniams. Mokykla skirta ne direktoriui, ne mokytojui, o mokiniui. Ir jei kažko neduoti mokiniui, tai jį skriaudi. Jei mokykla tampa įstaiga norintiems lengvai užsidirbti – tai jau katastrofa.

Ir visuomenė, ir valstybė turėtų skirti geriausius žmones darbui su nauja karta, su mokiniais. Juk tinkamą kokybę gali išgauti tik iš gero žmogaus. Mes galime investuoti visus valstybės finansus į energetiką, pastatus, kitus ūkio reikalus, bet jei neinvestuosime į rytdienos kartą, tai kam tie tušti pastatai?

Lietuvoje šiandien didžiausia prabanga turėti mokykloje mokytoją, kuris ateina dirbti neskaičiuodamas valandų dėl vaiko gerovės. Aišku, tokie mokytojai gyvena sunkiai, bet jiems didžiausia vertybė, kad tik tas vaikas pats ieškotų, augtų, atrastų. Ir tokių mokytojų yra.

Taigi mokytojo profesionalumą rodo ne jo turima kategorija, o jo ryšys ir savęs išdalijimas.

Tiek religiniu, tiek pasaulietiniu požiūriu mes atėjome į pasaulį ir jau nebepriklausome sau. Tikintis žmogus pripažįsta savo priklausomybę nuo Dievo ir jo plano, o pasaulietis – nuo visuomenės, bendruomenės. Kad ir kas tokie mes būtume, čia esame dėl kitų.

VEIDAS: Švietimo ir mokslo ministerija neseniai inicijavo naują mokytojų kvalifikacijos įvertinimo tvarką. Mokytojų profsąjungos, tiesa, ją smarkiai sukritikavo: esą kam reikia kas penkerius metus įrodinėti gebėjimus, jei jau kartą gavai pedagoginį eksperto ar metodininko vardą.

A.S.: Mokytojų kvalifikaciją reikėtų tikrinti kasmet. JAV mokiniai ir studentai kasmet vertina savo dėstytojus, mokytojus, ir jei būna keletas neigiamų atsiliepimų apie konkretų pedagogą, keliamas klausimas, kas atsitiko. Galbūt mokytojas nesidomi pokyčiais savo dėstomo dalyko srityje, netaiko naujų mokymo metodų ar nebando tobulinti senųjų. Kitaip sakant, metodininko ar eksperto vardo turėjimas nerodo, kad pedagogas išlaikė savo, kaip eksperto, lygį.

Taip, vieni iš tiesų, nors ir pasiekė tą lygį, ir toliau tobulinasi, bet yra daugybė tokių, kurie gavo vardą, tačiau šiandien tos kartelės jau neperšoktų, nes nieko nebesiekia, nebesistengia, mano jau viską pasiekę. O iššūkis turi būti nuolatinis: ką aš duodu naujo, geriausio savo mokiniams šiandien?

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokiniai, mokytojai, vadovai mokslo metų gale apmąstome administracijos ir konkretaus mokytojo tų metų darbo kokybę. Mums mokinių įvertinimas ir pačių mokytojų savo darbo įsivertinimas yra būtina sąlyga augti ir tobulėti.

Šiais mokslo metais aš dažnai pasivaikščiodavau gimnazijos koridoriais, užeidavau dviem trims minutėms į pamokas. Suklusdavau išgirdęs klasėje triukšmą, bet juk triukšmas ne visados reiškia ką nors negero, dažnai jis kyla, kai pamokoje aktyviai diskutuojama. Bet jei ateini ir pamatai, kad mokytojas plūsta mokinį, kvietiesi mokytoją pasiaiškinti, kas nutiko, kokios priežastys, ar tikrai reikėjo tokio atsako. Pagaliau, jei naujas mokytojas negeba panaudoti naujų metodų, nevaldo klasės, pasiūlai nueiti pas vieną ar kitą kolegą, kad pasimokytų kūrybingo darbo. Tai vadinama mokymusi iš bendruomenės.

Administracijos vertinimas ir pastabos padeda mokytojui bręsti, o ne jį žlugdo.

VEIDAS: Kokių pedagogų motyvavimo priemonių turi JAV mokyklų direktoriai ir kokių priemonių reikėtų Lietuvos mokyklų vadovams?

A.S.: Lietuvoje manoma, kad geriausias paskatinimas – piniginis. Man ši nuostata nėra priimtiniausia, nes pinigai dažniausiai neskatina dirbti geriau. Žmogui svarbiausia ne tai, kad jam kažkas kažką duotų, o kad jį pamatytų, įvertintų. Todėl kitąmet noriu įvesti tradiciją susėdus su visais olimpiadininkais ir jų mokytojais pasidalyti savaitės įspūdžiais.

Beje, čia ir didžiausia daugelio mūsų šeimų tragedija: tėvai, užuot skyrę vaikams dėmesio, duoda pinigų ir sako: „Imk, nusipirk, ką nori.“ O vaikui reikia visai ne to, jam reikia dėmesio ir pasakymo: „Eime kartu, pažiūrėsime, ko tau reikia. ir nusipirksime.“ Vaikui svarbiausia bus ne tai, ko jam reikia, o tai, kad su juo eina tėvas ar motina. Ir to niekas nepakeis.

VEIDAS: Kokių žinių, gebėjimų, įgūdžių labiausiai stinga Lietuvos moksleiviams?

A.S.: Gebėjimo būti disciplinuotiems. Visi žinome teises, bet klausimas, kiek atliekame savo pareigas ir esame atsakingi už savo sprendimus, poelgius.

Be to, mūsų vaikų nelaimė yra negebėjimas kūrybingai taikyti turimų žinių. Juk kas iš to, jei mokinys žino, kaip surūgsta pienas ir kokia jo cheminė sudėtis, bet nežino, ką jis gali padaryti su tuo rūgusiu pienu. Žinios ir metodai nuolat keičiasi, ir jei neišmoksi žinių panaudoti kūrybingai, žinios bus nieko vertos.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, labiausiai stabdo mūsų mokyklų pažangą?

A.S.: Mokyklų pažangą stabdo pačių mokyklų bendruomenių nenoras siekti daugiau ir nuolatinis bambėjimas, kad viskas blogai. Mes turėtume į viską žvelgti pozityviau ir labiau save bei kitus vertinti. Turime daug gražių dalykų, tad didžiuokimės tuo, kas vertinga. Juk, kai tu žiūri į žvaigždes, tai ir kyli į žvaigždes, kai lenkiesi į pažemius, tai ir matai tik juodą žemę. Mums reikia kuo labiau stengtis gerinti mokyklų bendruomenių santykius, kad mokykla būtų ta vieta, kur gera, kur kiekvienas jaučia savo vertę.

Mes turime suvokti, kad ir tas žmogus, kuris valo koridorius, mums patarnauja, yra labai garbingas. Jis galėjo užimti ir kitas pozicijas, bet atėjo mums patarnauti. Juk daugybė žmonių dirba paprastą darbą ne todėl, kad kažko nemoka, o kad galėtų pasitarnauti kitiems. Iš šitų žmonių taip pat spinduliuoja šviesa.