Lietuvos skaitytojai jau gali įsigyti naują knygą “Vadovauti Jėzaus pavyzdžiu: tarnas, prievaizdas, ganytojas”. Joje nagrinėjami Viešpaties apreikšti vadovavimo principai. Autorius siūlo praktiškus, šiuolaikiškus bei veiksmingus būdus ir kaip juos pritaikyti savo kasdieniame gyvenime, kad visi galėtume geriau gyventi, stipriau mylėti ir savo pavyzdžiu įkvėpti daugiau žmonių.
“Veidas” siūlo ištrauką iš šio kūrinio.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius mokslininkai organizaciją pradėjo suvokti kaip atvirą, gyvą sistemą – organizmą, kūną, o tai didelis pokytis, palyginti su ankstesniu organizacijos kaip mechaninės visumos įvaizdžiu. Anksčiau vadovai sakydavo norį savo organizaciją matyti „gaudžiant“ kaip gerai suteptą mašiną arba „tiksint“ kaip kokybišką laikrodį. Už šių įvaizdžių slepiasi klasikinis požiūris į organizaciją kaip į darniai dirbančių velenų ir pavarų sistemą, nenutrūkstamai gaminančią tai, kam gaminti ji ir buvo sukurta.
Tačiau šis įvaizdis yra klaidingas: jis toks supaprastintas, kad neleidžia mums įžvelgti daugelio organizacijos funkcionavimo ypatumų. Pagrindinė mechanistinio požiūrio į organizaciją problema yra ta, kad paprastos mašinos gali turėti tik vieną įvesties šaltinį. Jei laikrodžio mechanizmui energiją judėti teiktų ne viena spyruoklė, o dvi, veikiančios tas pačias pavaras, pavaros labai greitai susidėvėtų. Tas pat atsitinka ir žmonėms, dirbantiems organizacijose, kurių vadovai organizacijos veikimą suvokia mechanistiškai. Žmonės paprasčiausiai susidėvi.
Kitaip nei paprasta mašina, tipiška organizacija vienu metu turi dorotis su šimtais, o galbūt ir su tūkstančiais įvesties šaltinių. Kiekvienas specialistas turi be paliovos reaguoti į informaciją, sklindančią iš kelių šaltinių – fiksuoto ryšio ir mobiliojo telefonų, jų balso pašto, delninuko, kalendoriaus, kompiuterio su keliomis veikiančiomis programomis ir elektroniniu paštu, tokias pat funkcijas atliekančio nešiojamojo kompiuterio, tradicinio pašto, vidaus pranešimų sistemos, laikraščių, profesinių žurnalų ir koridoriaus ar prieškambario, kuriame pasirodo žmonės, pranešantys žodinę, vaizdinę ar rašytinę informaciją. Pridėkime dar keletą ranka prirašytų lapelių švarko kišenėje bei korespondencijos prikimštą portfelį ir taps akivaizdu, kad daugelis organizacijų darbuotojų dirba tikros informacinės apgulos sąlygomis.
Kodėl organizacijos išleidžia didžiules sumas, kad kiekvienam savo darbuotojui užtikrintų prieigą prie daugelio informacijos šaltinių? Tikrai ne dėl to, kad darbuotojai būtų be paliovos sekinami informacijos perkrovų arba kad savo informacijos šaltinių gausa padarytų įspūdį draugams, dirbantiems kitose kompanijose. Organizacija investuoja į daugelį informacijos šaltinių tam, kad jos nariai galėtų laiku gauti informaciją ir veiksmingai dalytis žiniomis, kad greitai ir adekvačiai reaguotų į nuolatinius tiek organizacijos vidaus, tiek išorės pokyčius.
Neturėdama informacijos, negalėdama dalytis žiniomis ir greitai reaguoti į aplinkybes – tai padaryti įgalina daugybė informacijos šaltinių – organizacija prarastų gebėjimą gaminti produkciją, atitinkamai reaguoti į kintančias aplinkybes ir netrukus žlugtų. Visi įvesties šaltiniai, kuriais šiuolaikinė organizacija aprūpina savo atskiras dalis (Billas Gatesas tai vadina „nerviniu tinklu”), yra investicijos, skirtos organizacijos gyvybingumui palaikyti. Tačiau dauguma vadovų organizaciją suvokia labai supaprastintai, todėl jų vadovaujamos organizacijos, užuot gaminusios, šlifavusios ir tobulinusios savo produkciją, „šlifuoja“ savo dalis, taigi – savo žmones.
Organizacijų veikimo principas kitoks nei gerai suteptų mašinų. Organizacija labiau primena organizmą, kuris sėkmingai dorojasi su dešimtimis tūkstančių įvesties šaltinių. Beje, ši puiki paralelė nėra nauja. Dar šv. Paulius maždaug prieš 2000 metų apie Bažnyčią kalbėjo kaip apie kūną – Kristaus Kūną. Kadangi visos organizacijos yra kūnai (kaip Bažnyčia yra Kristaus Kūnas), peršasi dvi pagrindinės išvados. Kad kūnas palaikytų savo gyvybę, jam reikalingi du dalykai: organinė įvairovė ir grįžtamasis ryšys.

Organinės įvairovės būtinybė
Kai kurie šv. Pauliaus teiginiai tinka tik kalbant apie Kristaus Kūną, bet dalis jo pasakymų galioja visoms organizacijoms. Iš pradžių pateiksime tai, kas tinka tik kalbant apie Kristaus Kūną:
Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia (1 Kor 12, 12–13).
Viso pasaulio krikščionys žino, kad visi esame broliai ir seserys Kristuje. Bet šv. Pauliaus pateiktas krikščionių bendruomenės kaip vieno kūno, kuriam gyvybę teikia Dievo Dvasia, apibūdinimas dar labiau mus priartina prie vieningos organiškos visumos. Kiekvienas esame kūno dalis, atliekanti unikalią šio kūno funkciją. Tačiau šis principas galioja tik esant santykiui su didžiuoju Kristaus Kūnu, kurio dalis esame. Taigi, kaip mums byloja Vatikano II Susirinkimo dokumentai, „Bažnyčioje egzistuoja tarnavimo įvairovė, bet misijos vienovė“ .
Nors kiekvienoje organizacijoje mums pridera siekti vienybės, šv. Paulius sako, kad ši misija įmanoma tik tada, kai pripažįstame, jog kiekviename kūne būtina įvairovė. Savo teiginį jis pagrindžia paprastais ir įkvepiančiais žodžiais:
Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“ (1 Kor 12, 14–21).

Turkijoje surasta „Šv. Barnabo evangelija“, kurią žiniasklaida jau spėjo praminti paslaptingąja Biblija. Šiame senoviniame rankraštyje skelbiama, kad Jėzus Kristus turėjo pranešti apie islamo pranašo Mahometo atėjimą į pasaulį. Šiuo rankraščiu jau susidomėjo ir Vatikanas.

„Aukso raidėmis ant gyvulių odos surašyta „Šv. Barnabo evangelija“ Turkijoje rasta dar 2000 metais. Tačiau daugiau kaip dešimtmetį šis radinys buvo slepiamas nuo visuomenės, o dabar jis atiduotas Ankaroje esančiam Etnografijos muziejui. Šis senovės rankraštis įvertintas 14 mln. svarų, o vienos jo pusės fotokopija įkainota net 1,5 mln. svarų“, – rašo britų dienraštis „The Daily Mail“.

Duodamas interviu šiam dienraščiui, Turkijos kultūros ministras Ertugrulas Gunay teigė, kad šis radinys gali būti autentiška Kristaus laikų relikvija, kurią Bažnyčia labai ilgai slėpė, nes jis patvirtina Korane skelbiamas tiesas, kurios prieštarauja krikščionių išpažįstamam Naujajam Testamentui. Ministras sakė, kad šį Turkijos muitininkų sulaikytą bandant išvežti iš šalies rankraštį jau oficialiai pareiškė norą pamatyti Vatikano ekspertai. To paprašė ir pats popiežius Benediktas XVI.

Anot E. Gunay, rankraštyje rašoma, kad Jėzus buvo tik vienas iš daugybės pranašų, pasireiškusių įvairiais amžiais, o paskutinis iš jų buvo pranašas Mahometas. Rastas rankraštis teigia, kad Jėzaus uždavinys buvo pranešti apie Mahometo atėjimą. „Kaip turėjo vadintis Mesijas? Jo palaimintas vardas buvo Muhammadas.“ Dar kitoje rankraščio vietoje rašoma, jog ir pats Jėzus teigė, kad jis nėra Mesijas, o tik Izmaelitas, t. y. Arabas“, – aiškino ministras E. Gunay.

„Šv. Barnabo evangelija“ ir Koranas skelbia, kad Jėzus buvo pranašas, vardu Isa, nors kartais jis dar vadinamas Al-Masih (Kristumi) arba Ibn Maryam, t. y. Marijos sūnumi. Tačiau skirtingai nei skelbia krikščionybė, jis nebuvo „įsikūnijęs Dievas“.

Labiausiai religijos žinovus stebina šio senovinio rankraščio ir Islamo doktrinos sutapimas, būtent todėl daugybė ekspertų abejoja šio rankraščio originalumu ir aiškina, kad jis negalėjo atsirasti anksčiau nei XVI amžiuje. Šis Turkijos radinys greičiausiai yra dar vienas apokrifas, t. y. abejotinos autorystės ir abejotino autentiškumo veikalas, todėl neįtrauktas į kanonines Biblijos knygas.

Šv. Barnabas yra laikomas Kipro bažnyčios įkūrėju ir vienu iš ankstyvosios krikščionybės apaštalų. Iki šiol buvo žinomi du „Šv. Barnabo evangelijos“ egzemplioriai. Jie parašyti italų ir ispanų kalbomis, tačiau ispaniškas rankraštis buvo prarastas, o dalis jo teksto išliko XVIII amžiaus rankraštyje.

Šioje evangelijoje neigiama Šventoji Trejybė, vadinant ją erezija, ir teigiama, kad Kristus buvo ne nukryžiuotas, o paimtas gyvas į Dangų, vietoj jo ant kryžiaus prikaltas kažkas kitas. Taip pat teigiama, jog Kristus dar grįš į Žemę, kad atkurtų taiką ir tvarką bei įveiktų Antikristą, taip sugrąžindamas tiesą ir teisingumą. Šv. Barnabo evangelijoje taip pat rašoma, kad Dievas liepė Marijai ir Juozapui neduoti Jėzui vyno, stipriųjų gėrimų ir netinkamos mėsos, t. y. kiaulienos, kas būdinga islamo tikėjimui.

Religijos žinovai teigia, kad Jėzaus iš Nazareto veikla paliko daug rašytinėje literatūroje, todėl ir yra daug apokrifų, kurie virto tikra lobių skrynia įvairiems rašytojams. Kai kuriuose jų net aiškinama, kad, pavyzdžiui, Jėzus visiškai nedarė stebuklų, o tik numesdavo vaikus nuo stogo, kad paskui galėtų juos atgaivinti. Bet ar tai ne stebuklas?

technologijos.lt

Krikščionys ilgą laiką galvojo, kad Jėzaus Kristaus ir jo mokinių paskutinė vakarienė vyko Didįjį ketvirtadienį, tačiau pirmadienį paskelbtoje naujoje studijoje teigiama, kad ji vyko trečiadienį prieš nukryžiavimą.

Kembridžo universiteto profesorius Colinas Humphreysas (Kolinas Hamfrisas) įsitikinęs, kad ši klaida įsivėlė kaitaliojant kalendorius. Mokslininkas taip pat tvirtina, jog ši jo išvada dar labiau pagrindžia pasiūlymą nustatyti pastovią Velykų datą.

Remdamasis Evangelijomis, taip pat istoriniais ir astronominiais duomenimis, C.Humphreys mėgino tiksliai nustatyti, kodėl ir kada Jėzus paskutinį kartą prieš savo mirtį susirinko vakarieniauti su savo mokiniais.

Tyrinėtojus ilgą laiką glumino Šventajame Rašte pastebėtas neatitikimas.

Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką sakoma, kad Paskutinė vakarienė vyko žydams pradedant švęsti Paschą (Neraugintos duonos švetę). Tuo tarpu Evangelijoje pagal Joną teigiama, jog tai vyko Paschos išvakarėse.

C.Humphreysas savo naujoje knygosje “Paskutinės vakarienės paslaptis” (The Mystery Of The Last Supper) daro išvadą, kad Jėzus ir jo apaštalai Matas, Morkus ir Lukas veikiausiai naudojo kitokį kalendorių negu apaštalas Jonas.

“Kad ir ką galvotumėte apie Bibiliją, faktas, jog žydai niekada nesupaniotų Paschos vakarienės su kokia nors kita, todėl šiuo atveju prieštaravimą tarp Evangelijų iš tikrųjų sunku suprasti”, – nurodė C.Humphreysas.

“Daug Biblijos tyrėjų sako, jos šiuo atžvilgiu Evangelijomis visiškai negalima pasitikėti. Tačiau jeigu vienu metu naudojame mokslą ir Evangelijas, iš tikrųjų galime, įrodyti, kad nėra jokio prieštaravimo”, – pridūrė jis.

Pagal C.Humphreyso teoriją, Jėzus laikėsi senojo žydų kalendoriaus, o ne oficialaus naujo mėnulio kalendoriaus, kuris labiau paplito maždaug tuo metu, kai buvo nukryžiuotas Jėzus ir tebenaudojamas iki mūsų dienų.

Jeigu ši teorija teisinga, Paschos vakarienė ir Jėzaus paskutinė vakarienė vyko trečiadienį. Be to, tai paaiškintų, kodėl labai daug įvykių suspėjo įvykti nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo.

Po Paskutinės vakarienės Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai iš tikrųjų vyko ne vieną naktį, o per ilgesnį laikotarpį.

C.Humphreysas mano, kad pagal šiuolaikinį saulės kalendorių Velykų data galėtų būti pastovi, o ne kilnojama. Remiantis prielaida, kad nukryžiavimas vyko balandžio 3 dieną, Velykos galėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną.