"Scanpix" nuotr.

Lietuvos politikams ir politologams „Teisės ir teisingumo“ („Prawo i Sprawiedliwość“; PiS) pergalė Lenkijos Seimo rinkimuose įžiebė viltį. Tiesą sakant, skirtingiems politikams – skirtingas viltis. Kai kurie iš jų net viešai pareiškė, kad J.Kaczyńskio pergalė reiškia Sikorskio ir Tusko paradigmos pabaigą ir Lenkijos sugrįžimą ne tik prie Kaczyńskių geopolitinės filosofijos ir Rusijos sulaikymo strategijos, bet ir galbūt prie Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės.

„Taip pat tikiuosi, kad ir Varšuvoje bus daugiau supratimo, kas ir kodėl Vilniuje vaikšto su Geor­gijaus juostelėmis“, – savo feisbuko paskyroje iškart po rinkimų rašė A.Kubilius.

Tačiau tas, kuris Vilniuje vaikšto su Georgijaus juostele, irgi tikisi gerų permainų – tikisi, kad Varšuva paspaus Vilnių, padidins finansavimą jį remiančioms organizacijoms ir prisuks čiaupą tai Lietuvos lenkų žiniasklaidai, kuri drįsta jį kritikuoti.

Atrodo, kad ir vieni, ir kiti PiS vertina pernelyg optimistiškai.

Be jokių abejonių, „Teisė ir teisingumas“ – antikremlinė partija, o naujoji Lenkijos vyriausybė bandys grįžti prie Lenkijos, kaip Vidurio ir Rytų Europos lyderės, koncepcijos, bandys kurti visų Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką, paremtą Rusijos grėsmės suvokimu. Tik sunku pasakyti, kiek sėkmingi bus tie bandymai.

J.Kaczynskio partijai artimas Vengrijos ir Čekijos euroskepticizmas bei nusistatymas prieš pabėgėlių priėmimą, bet nepriimtinas jų lyderių flirtas su Rusija.

Rusijos klausimu Lenkijai būtų lengva susitarti su Baltijos valstybėmis, bet tai nereiškia, kad B.Szydło vyriausybė, pvz., pamirš lenkų tautinės mažumos problemas Lietuvoje, kurios n metų temdo dvišalius santykius.

Naujasis Lenkijos užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis, kuris a propos pagal savo charakterį labai panašus į R.Sikorskį, irgi jau ne kartą pareiškė, kad Lenkija nusiteikusi suteikti Lietuvai laiko šioms problemoms išspręsti, tačiau be jų sprendimo santykiai bus tokie pat kaip iki šiol – konstruktyvūs, bet šalti.

Kita vertus, W.Tomaszewskis irgi neturėtų apsigauti, kad naujoji Varšuva nepastebėjo Georgijaus juostelių, prokremlinių veikėjų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sąrašuose, naktinių susitikimų su Kremliaus televizijų vadovais. Šie veiksmai ir anksčiau Lenkijos politikams nekėlė entuziazmo, o valdant PiS bus kritikuojami dar aršiau.

Taigi atrodo, kad 2016 m. Lenkijos ir Lietuvos santykiuose nedaug kas keisis. Ten, kur sutaps Lenkijos interesai, bendradarbiavimas su Lietuva ir toliau bus puikiai plėtojamas (pvz., energetikos ar saugumo srityse), o ten, kur tokių strateginių interesų nėra, Lenkijos politikai kartos, kad „kamuolys Lietuvos pusėje“.

Vis dėlto Lenkijos ir Lietuvos santykiai – toli gražu ne svarbiausias naujos geopolitinės realybės elementas. „Lenkija – naujas Europos galvos skausmas?“ – klausia įtakingas britų savaitraštis „The Economist“.

Tikriausiai niekas, net didžiausi pesimistai ir J.Kaczyńskio oponentai, nesitikėjo, kad PiS sukels grėsmę ne tik Lenkijos teisinei sistemai, bet ir galbūt demokratijai, ir dar taip greitai bei arogantiškai. PiS valdo tik šiek tiek ilgiau nei mėnesį, o jau spėjo pasiekti konstitucinį patą, iš kurio išeiti bando forsuodama sau palankaus Konsti­tucinio teismo įstatymo priėmimą.

Ginčas dėl Konstitucinio teismo, kai prezidentas A.Duda atsisakė prisaikdinti penkis šio teismo teisėjus, išrinktus ankstesnės kadencijos Seimo, nors Konstitucinis teis­mas nusprendė, kad trys iš jų buvo išrinkti teisėtai ir turi pradėti eiti savo pareigas, ir žaibiškas (naktiniame Seimo posėdyje) išrinkimas penkių savų teisėjų į jų vietas šokiravo didžiąją Lenkijos visuomenės dalį.

Net nuosaikieji „Teisės ir teisingumo“ šalininkai nesupranta, kodėl J.Kaczyńskis, A.Duda ir B.Szydło, rinkimų kampanijos metu žadėję Lenkijai teisės ir teisingumo erą, dabar laužo teisės normas ir didina chaosą: prezidentas A.Duda suteikė malonę M.Kamińskiui ir dar keliems įtakingiems įtariamiems nusikaltimais PiS veikėjams dar net nepasibaigus teismo procesui. Be to, visi specialiųjų tarnybų vadovai bus pakeisti vos per vieną naktį.

Siekiant apginti Konstituciją ir demokratiją vos per keliolika dienų susikūrė pilietinis Demokratijos gynimo komitetas, kuris gruodžio 12-ąją Varšuvoje suorganizavo didžiulę demonstraciją, kurioje dalyvavo nuo 25 iki 50 tūkst. žmonių. Kitą dieną J.Kaczyńskio šalininkai suorganizavo dar didesnį mitingą, kuriame PiS lyderis pareiškė, jog tie, kurie demonstravo diena anksčiau, yra „komunistai“, „vagys“ ir „blogiausia lenkų rūšis“.

Kai žurnalistai, kurie bando nušviesti įvykius ne taip, kaip norisi PiS, yra vadinami propagandistais, o žmogaus teisių gynėjų nerimas – tautos išdavyste, vargu ar kas nors dar turi iliuzijų, kad naujajai Lenkijos valdžiai demokratija rūpi.

Tuo metu, kai vyriausybė nusprendė pašalinti ES vėliavas iš valstybės institucijų pastatų bei premjerės B.Szydło spaudos konferencijų, tapo aišku, kad Lenkijai nelabai pakeliui ir su Europos Sąjunga. Todėl galima drąsiai prognozuoti, kad 2016 m. konfliktų tarp Varšuvos ir Briuselio bus dar daugiau.

Jeigu neigiamų permainų, valstybės institucijų valymų ir visuomeninės žiniasklaidos užvaldymo, ideologinio karo tempai išliks tokie pat kaip iki šiol, Lenkijos orbanizacija, apie kurią svajoja PiS lyderiai, tikrai… neįvyks. Tiesiog po ketverių metų lenkai už „Teisę ir teisingumą“ nebalsuos.

Šiemet dauguma lenkų, kurie jau šiek tiek primiršo pirmąjį J.Kaczyńskio partijos valdymo laikotarpį (2005–2007), balsavo už „Teisę ir teisingumą“ dėl nuosaikios rinkimų kampanijos ir pažadų skirti kiekvienai šeimai po 500 zlotų kiekvienam vaikui bei sumažinti senatvės pensijos amžių.

Dabar lenkai ir vėl pamatė tikrąjį J.Kaczyńskio veidą, todėl PiS reitingai pradeda kristi. V.Orbanas jam naudingus valdžios sistemos pokyčius Vengrijoje vykdė laipsniškai ir būtent todėl laimėjo. Len­kijoje tas pats stumiama buldozeriu, ir tai daugelį lenkų šokiravo. Per 25 metus lenkai patikėjo, kad demokratijai ir laisvei jau niekas negresia, o dabar jie pamatė, kaip lengva sugriauti tai, ką tauta kūrė visus tuos metus, įskaitant tarptautinę poziciją ir reputaciją užsienyje.

Taigi 2016 metai Lenkijoje bus be galo įdomūs. Galima tikėtis dar daugiau aki­brokštų vidaus ir tarptautinėje politikoje, audringų protestų, permainų opozicijoje. Netikėtai jos lyderiu tapo ekonomistas R.Petru, liberalios „Nowoczesna“ partijos, pirmą kartą patekusios į Seimą, lyderis. Taip pat visai tikėtinas ir kairiųjų bei pilietinių judėjimų atgimimas.

Istoriko V.Rakučio paraginta Molėtų rajono savivaldybė su Širvintų ir Ukmergės rajonų savivaldybėmis ėmėsi kurti karinį istorinį parką, įamžinsiantį 1920-ųjų lapkritį vykusius mūšius tarp Lietuvos kariuomenės ir generolo L.Żeligowskio. V.Rakutis teigia, kad Lietuvos triumfui paminėti skirtas istorinis parkas turėtų tapti ir dialogo tarp lietuvių ir lenkų platforma. Tik ar pergalės prieš „lenkų okupantą“ atminimo vieta tikrai tokį dialogą paskatins?

V.Rakutis sako, kad mintis kurti karinį is­­torinį parką kilo lankantis JAV, kur to­kiuose parkuose atspindima pilietinio karo istorija. Todėl verta pažiūrėti, kaip tai da­roma Vakarų valstybėse, iš ko galėtų mokytis ir lietuviai, ir lenkai, jei nori kažką pakeisti tar­pusavio santykiuose.

Geriausias pavyzdys būtų prancūzų ir vo­kiečių požiūris į bendrą istoriją, beje, daug su­dėtingesnę nei lietuvių ir lenkų. Elzasas ir Lo­taringija per amžius nuolat pereidavo iš vienų rankų į kitas, o ypač tragiški šių žemių gyventojams buvo 1871–1945 metai, kai jiems teko net keturis kartus keisti pilietybę. Čia vyko kruviniausi Pirmojo pasaulinio karo mūšiai.

Prancūzai kelerius metus kovėsi su vokiečiais prie Verdeno – miesto, kuris tapo šio ka­ro beprasmybės simboliu, nes, nepaisant milijo­nų žuvusiųjų, mūšiui pasibaigus pasaulis iš­girdo tik tai, kad Vakarų fronte nieko naujo. Tuo metu atrodė, kad  šios tautos niekada ne­susitaikys.

Juolab vėliau buvo tik blogiau. Tarpukariu elzasiečiai džiaugėsi sugrįžę į Prancūziją, nes, nors ir kalba vokiečių kalbos dialektu, o jų kul­­tūra turi stiprius ryšius su vokiečių kultūra, vis dėlto nuo seno jautėsi labiau prancūzais ne­gu vokiečiais. Bet Antrojo pasaulinio karo pra­džioje Elzasas ir Lotaringijos dalis vėl bu­vo prijungta prie Trečiojo Reicho.

Naciai nenorėjo nieko girdėti apie savitą el­zasiečių ir lotaringiečių tautinį tapatumą. El­­­zasiečiai, kaip ir kašubai ar sileziečiai, turėjo būti suvokietinti. Tuo metu įvyko ir didžiausia elzasiečių tragedija – jie buvo prievarta ima­­mi į Vermachtą. Apie 130 tūkst. vyrų iš El­za­so bei Lotaringijos buvo priversti kariauti prie­­šo pusėje. Vėliau buvo Stalingradas, Rei­cho žlugimas, Sibiro lageriai, iš kurių dauguma Elzaso vyrų nesugrįžo.

Nepaisant šių traumų ir ilgus amžius trukusio antagonizmo, jau keleri metai po karo prasi­dėjo Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimas. Pra­­­­­­dėta kurti dabartinės ES pagrindus, o El­za­­so sostinė Strasbūras pasirinktas Europos Ta­­rybos, vienijančios 47 valstybes, būstine.

1963 m. Ch.de Gaule‘io ir K.Adenauerio pa­­­sirašyta Eliziejaus sutartis laikoma prancūzų ir vokiečių kelio į susitaikymą pradžia. Su­si­­taikiusios ir Prancūzija, ir Vokietija iš to tik laimėjo, nes veikdamos atskirai šios valstybės var­gu ar pasiektų tiek savo tikslų ES, kiek pa­siekia dabar, veikdamos drauge.

Elzase ir Lotaringijoje įkurta daugybė istorinių parkų ir muziejų, skirtų Pirmojo ir An­tro­jo pasaulinio karo įvykiams įamžinti. Bet šios atminimo vietos nekuriamos siekiant įrodyti savo pranašumo prieš „okupantą“. Pran­cū­z­ai seniausiai suprato, kad tai – kelias į niekur.

Hartmansvijerkofo kalnelyje netoli Miu­lū­zo miestelio įkurtas lygiai sustatytų kryžių miškas, o užrašas prie įėjimo į šį objektą skelbia: „Pra­­­eivi, nepamiršk, kad šioje vietoje 1914–1918 metais žuvo 30 tūkst. kareivių.“ Pran­­cūzų ir vokiečių. Jie ilsisi vienas šalia kito, visi paminėti tokiu pat būdu. Ir nė viena konflik­to pusių įamžindama jų mirtį nebando įrody­ti, kas iš jų buvo geras, o kas blogas, kas laimė­jo, o kas pralaimėjo, kas buvo išlaisvintojas, o kas – okupantas.

Jau kelerius metus iš eilės Verdene organizuo­jamos istorinės rekonstrukcijos. Bet jos ne­­­­­­turi nieko bendro su panašiais renginiais, or­­­ganizuojamais pas mus, Lietuvoje ar Len­ki­joje, iš kurių žiūrovas išeina manydamas, kad karas yra puikus žaidimas, ir dar savimi patenkintas: „Vėl davėme tiems vokiečiams (lietuviams / lenkams) į kaulus.“

Ir Verdeno istoriniuose spektakliuose ro­do­mos atskirų mūšio fragmentų rekonstrukcijos ar vienas kitas efektingas sprogimas, bet ka­ras čia parodomas visų pirma kareivio – prancūzo ir vokiečio akimis, o pasauliui siunčiama žinia skelbia: niekada daugiau neturi būti karo, kurkime ateitį tardamiesi.

Būtent susitarimo trūksta lietuvių ir lenkų santykiuose.

Įspūdį palieka ir pasivaikščiojimas iš Stras­bū­ro į vokiečių Kėlį tiltu per Reiną. Šis tiltas, pa­statytas prieš kelerius metus, tapo istorinio par­ko dalimi.

Abiejuose upės krantuose stovi skulp­tūros, simbolizuojančios prancūzų ir vo­kie­čių susitaikymą, o Vokietijos pusėje stovi pa­­­­­­­minklas, įamžinantis gestapo sušaudytus pran­­­­cūzų pasipriešinimo dalyvius.

Tai nereiškia, kad elzasiečiai pamiršo jaunimo patriotinį auklėjimą. Bet jų patriotizmas yra šiuolaikiškas, jo esmė – ne tautiniai antago­­­­nizmai.

Prieš 95 metus generolas L.Želigowskis, slap­­­­­tu Lenkijos valstybės viršininko J.Pilsuds­kio įsa­­kymu pasiskelbęs maištininku, užėmė Vil­­nių ir Vilniaus kraštą. Buvo įkurta ir netrukus prie Len­­­­kijos prijungta „Vidurio Lietuvos vals­­tybė“. Dau­guma lenkų iki šiol tai vadina „iš­­lais­vi­ni­mu“, o dauguma lietuvių – „okupacija“.

Lietuvoje apie šiuos įvykius dažnai kalbama kaip apie etninių lenkų kovą su etniniais lie­tuviais. Vargu ar toks požiūris galėtų tapti san­tarvės pagrindu. Juolab kad dėl jo tikrumo vis labiau abejojama. Naujos kartos istorikai yra linkę manyti, kad tai buvo lietuvių pilietinis karas. Karas tarp lenkiškai kalbančių lietuvių, svajojančių apie Abiejų Tautų Respub­li­kos at­kūrimą, ir lietuviškai kalbančių lietuvių, ku­­­riančių nepriklausomą Lietuvos Re­s­pub­liką.

Planuojama, kad pirmasis Lietuvoje karinis istorinis parkas apims teritoriją nuo Širvintų iki Molėtų rajone esančių Giedraičių, kuriuose 1920-ųjų lapkritį lietuviai susikovė su L.Że­­li­gowskio kariuomene.

Būtų gerai, kad šio par­­ko kūrėjai eitų Pran­cūzijos ir Vokietijos ke­­­­liu ir tai taptų visų šio karo aukų – nepai­sant to, ar jos kalbėjo lenkiš­kai, ar lietuviškai, – atminimo vieta, skatintų lie­­­­tuvių ir lenkų su­sitaikymą, o ne taptų dar vie­­­nu tautininkų pi­ligriminių kelionių tikslu.

Lietuviai turi teisę didžiuotis savo istorija ir kariuomenės pergalėmis, bet svarbu tai kurti ne susipriešinimo su kitomis tautomis pagrindu. Lenkija irgi turėtų nemažai nuveikti siekdama tikro susitaikymo su Lietuva.

Kaip ne kartą minėjo „Gazeta Wyborcza“ vyr. redaktorius A.Michnikas, turėtų pirmoji ištiesti ranką. Kalbėkimės, ieškokime sutarimo ir bendro po­žiūrio į istoriją, bandykime suprasti kitą pu­sę. Jei to nedarysime, pasaulis ir toliau manys, kad Rytuose nieko naujo.