Kai 2010 m. Viktoras Orbanas kaip nugalėtojas sugrįžo į Vengrijos parlamentą ir antrąkart tapo premjeru, Vakarų šalyse į šią Vidurio Europos valstybę beveik nebuvo kreipiama dėmesio. Požiūris pasikeitė gana greitai, nes surinkęs daugiau nei pusę rinkėjų balsų šis dešiniųjų pažiūrų vengrų politikas, kurį politologai dažnai vadina radikalu bei populistu, suprato, kad valstybė yra jo atrištose rankose.

Jokimas TAMULIONIS

Artėjant 2018 m. rinkimams senas Viktoro Orbano bičiulis Lajosas Simicska meta baltą pirštinę ir sako: „Make a democratic country again“ („Vėl sukurkime demokratinę valstybę“), tuo primindamas visame pasaulyje išgarsėjusią Donaldo Trumpo rinkimų frazę apie Amerikos galybės atkūrimą.

Svajonė tapti Vengrijos vadovu

Norint suprasti, kas šiuo metu vyksta Vengrijoje, reikia nusikelti bent 30 metų į praeitį. Jaunas, ambicingas sovietinio režimo kritikas iš vidurinės klasės šeimos rašo magistro darbą apie lenkų judėjimą „Solidarumas“. Po dvejų metų gauna stipendiją ir išvyksta mokytis į Oksfordą, Pembroko koledžą. Kaip rašo savo atsiminimuose, „siekis pakeisti Vengriją buvo mano kasdieninis moto“. Taip atrodė dabartinio Vengrijos premjero karjeros pradžia.

Būtent tuo metu jauni ir prieš sovietų režimą nusiteikę vengrai būrėsi į grupes, steigė savo judėjimus. Vienoje draugų grupėje atsiduria ir šiame straipsnyje aprašomi žmonės – V.Orbanas ir L.Simicska. 1988-ųjų kovą aktyvistai pasivadina „Fidesz“ – Jaunųjų demokratų aljansu ir pradeda savo veiklą.

Judėjimas plečiasi, bičiuliai tampa įtakingais Vengrijos politikais. Per 1990 m. rinkimus surenka beveik 9 proc. balsų ir tampa penkta didžiausia partija parlamente. Didžiausias V.Orbano komandos pasiekimas – 1998 m., kai laimėjo rinkimus, „Fidesz“ komanda gavo teisę formuoti vyriausybę. Dviejų vengrų politikų duetas nusitvėrė valdžios.

Vengrijos kardinolas Richelieu

Neatsitiktinai apie L.Simicską mažiau besidomintieji politika žino nedaug. Tai – Vengrijos „pilkasis kardinolas“. Po sovietinio režimo griūties susikrovęs milijonus, L.Simicska tapo pagrindiniu „Fidesz“ sėkmės garantu. Dosniai finansuodamas partijos veiklą, multimilijonierius nesirodydavo viešumoje, žiniasklaidos priemonėms būdavo sunku gauti jo interviu ir nuotraukų.

Viskas pasikeitė po pergalingų rinkimų 1998 m., kai atsidėkodamas už pagalbą V.Orbanas skyrė savo bičiuliui aukštą postą, kuriame šis buvo atsakingas už mokesčius bei vidaus ekonomiką. Vengrijos žiniasklaida šio fakto nepraleido pro akis ir iškėlė į paviršių.

Vėliau paaiškėjo, kad šis žmogus ne tik prisidėjo finansiškai, tačiau iš esmės kūrė partijos idėjinę liniją bei ateities strategiją. Be abejo, V.Orbanas juo pasitikėjo, teigė, kad bendradarbiaudamas gauna daug gyvenimiškų pamokų. Tačiau L.Simicskos strategavimas partijos neišgelbėjo, nes gana radikalūs bei tam tikroms interesų grupėms palankūs sprendimai, kurie buvo priimti Nacionalinėje Asamblėjoje, sužlugdė „Fidesz“ rinkimus 2002 m., kai vėl dviem kadencijoms teko pasitraukti į opoziciją.

Per aštuonerius metus opozicijoje V.Orbanas subrendo kaip politikas. Jis suprato, kad buvęs pagrindinis partijos ramstis L.Simicska tampa vis didesniu iššūkiu siekiant ne tik visiškos įtakos partijoje, bet ir potencialios valdžios valstybėje. Tai pasirodė jau antrosios kadencijos metu, kai L.Simicska pateikė darbų, kuriuos tikisi išvysti padarytus per V.Orbano premjero kadenciją, sąrašą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2017-m

Prancūzijos judėjimas „La République En Marche!“ („Pirmyn, Respublika!“), esantis šiek tiek į kairę nuo centro, su Emmanueliu Macronu priešaky pasiekė dar vieną pergalę. Neseniai įveikęs visus oponentus prezidento rinkimuose, šį kartą jaunasis politikas kartu su bendraminčiais nepaliko jiems vilčių renkant Prancūzijos žemuosius parlamento rūmus (Nacionalinę Asamblėją).

Jokimas TAMULIONIS

Birželio 11 ir 18 dienomis vykę rinkimai įeis į istoriją – prieš pusmetį mažai kam žinomas judėjimas šiandien vadovauja vienai svarbiausių Europos Sąjungos valstybių. Ką tai gali reikšti ir ko galime tikėtis?

Prancūzija yra viena iš kelių Europos pusiau prezidentinių respublikų, kuriose daugiau teorinės valdžios turi prezidentas. Konstitucijos suteiktos galios ypač atsiskleidžia tada, kai prezidento institucija randa kompromisą su parlamentu. Būtent tokią būklę turėtume matyti artimiausius penkerius metus, nes „En Marche!“ ves prancūzus į priekį ne tik prezidentūroje, bet ir pasitelkusi įstatymų leidžiamąją valdžią.

Rinkimuose, kuriuose parlamentinei daugumai užtenka surinkti 289 mandatus, E.Macrono judėjimas gavo net 350 vietų, arba šiek tiek daugiau nei tris penktadalius skaičiuojant procentais. Dominavimas fenomenalus atrodo tada, kai šis rezultatas palyginamas su kitų partijų gautais mandatais. Pavyzdžiui, antrą vietą rinkimuose užėmusi centro dešinės Respublikonų partija vietoj buvusių 229 vietų žemuosiuose parlamento rūmuose šį kartą gavo 136 vietas. Visišką fiasko patyrė Socialistų partija, kuri pastaruosius penkerius metus laikė parlamentą savo rankose. Vietoj turėtos 331 vietos ateinančius penkerius metus socialistai turės viso labo 45 vietas. Tai pats blogiausias Socialistų partijos pasirodymas per visą jos istoriją.

Kitos partijos ir judėjimai surinko dar menkesnius procentus. Tiesa, radikalių pažiūrų Marine Le Pen gali pasidžiaugti ir po šių rinkimų – vietoj buvusių dviejų vietų dabar turės aštuonias. Vienintelis dalykas, galintis sugadinti M.Le Pen nuotaiką, yra tas, jog Prancūzijoje reikalingas 15 narių barjeras, kad būtų suburta parlamentinė frakcija. Akivaizdu, kad aštuonių iškovotų mandatų tam neužteks.

Dėl specifinės prezidento ir parlamento sąveikos Prancūzijoje parlamento rinkimai vyksta beveik po mėnesio, kai jau būna išrinktas naujasis šalies prezidentas. Beveik nėra abejonės, jog parlamentinę daugumą E.Macronui pavyko surinkti todėl, kad gegužės pradžioje dviem trečdaliais balsų antrajame ture jis buvo išrinktas šalies prezidentu.

Tiesa, verta pastebėti, jog sociologai po triuškinamos jaunojo politiko pergalės numatė, kad lengvu rankos mostu bus įveikta ir parlamento kartelė. Prieš pat pirmąjį rinkimų turą prognozuota, kad „En Marche!“ judėjimas surinks kiek daugiau nei 75 proc., arba 400–450 vietų.

Tikėtina, kad dalis rinkėjų, kurie suprato, kokia galia gali būti sutelkta vieno judėjimo rankose, ateidami į antrąjį rinkimų turą rinkosi kitą sąrašą arba iš viso boikotavo rinkimus. Tai pasireiškė skaičiais. Antrajame rinkimų ture prie balsadėžių pasirodė vos 42 proc. rinkėjų – tai labai mažas rinkėjų aktyvumas. Būtent čia matoma priežastis, kodėl naujajam Prancūzijos prezidentui nepavyko surinkti rekordinio mandatų skaičiaus. Tačiau pripažinkime – 350 vietų atrodo solidžiai.

Drauge su tokiu pasitikėjimu mažai patirties turintį E.Macroną užgriūva ir didžiulis pasitikėjimas bei su juo siejamos viltys. Ateinantys 18 mėnesių parodys, ar šis pasitikėjimas turėjo pagrindo.

Įdomu tai, kad šį kartą E.Macronas turėjo vieną rimtą sąjungininką. Tai centristinis judėjimas „Democratic Movement“, kartais vadinamas tiesiog „MoDem“. Jo lyderis – Francois Bayrou. Dar vasarį, kai „MoDem“ vadovas parėmė E.Macrono kandidatūrą prezidento rinkimuose, jam buvo pažadėta, kad po jų, ruošiantis parlamentiniam iššūkiui, partijai atiteks 90 apygardų, iš kurių penkiasdešimt – beveik nepralaimimų. Po pergalingų prezidento rinkimų spaudoje pasirodė pranešimų, kad tarp šių dviejų lyderių vyksta aršūs disputai, kaip turėtų atrodyti tolesnė jų sąjunga, tačiau galiausiai jie buvo užgesinti, sutarus, jog „MoDem“ atiteks 66 apygardos. Šiuo metu E.Macrono šalininkai iš 350 laimėtų vietų turi 311 mandatų, F.Bayrou – 39. Akivaizdu, kad E.Macronas švenčia ir šiuo atveju: net ir be F.Bayrou pagalbos jis turi parlamentinę daugumą.

Iš tiesų fenomenalus yra ne tik „En Marche!“ pasirodymas nuo pat 2017 m. pradžios, bet ir tai, kaip šis judėjimas (būtent pabrėžiama, kad tai nėra politinės partijos darinys) sugebėjo pritraukti mases į savo gretas. Galima teigti, kad viskas prasidėjo sausio 19 d., kai E.Macronas paskelbė tris bruožus, privalomus kiekvienam būsimam judėjimo nariui, ir ypač tiems, kurie sieks kartu su „En Marche!“ patekti į parlamentą. Tai nepriekaištinga reputacija (jokios kriminalinės, ypač politinės kriminalinės praeities), politinis pliuralizmas bei gebėjimas ir noras veikti Prancūzijos labui.

Per du mėnesius atsirado per 15 tūkst. žmonių, kurie internetu užpildė narystės anketą. Gegužės pradžioje buvo pareikšta, kad visi norintieji tapti oficialiais judėjimo kandidatais privalo atsisakyti saitų su buvusiomis politinėmis partijomis. Galiausiai buvo atrinkti 428 žmonės. Įdomu tai, kad 94 proc. jų – niekada nebuvę parlamento nariais. Taip pat buvo užtikrinta visiška lyčių lygybė. Tiek vyrų, tiek moterų buvo po 214.

Per artimiausius dvejus metus turėtų pasirodyti tikrasis prezidento veidas ir tai, ko jaunasis politikas yra vertas, todėl svarbu stebėti pirmuosius darbus, kuriais E.Macronas ir visas „En Marche!“ sieks įrodyti savo vertę. Nėra abejonių, kad siekdami sumažinti jau daugelį metų Prancūzijoje tvyrančią įtampą tarp socialinių, konfesinių grupių, šalies senbuvių ir imigrantų, naujieji valdantieji visų pirma privalės bandyti keisti socialinį bei politinį valstybės modelį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m