Visuomenė ir valstybė dažnai pamiršta, kad sukurti naują vaistą kainuoja didžiulius pinigus. Kadaise sukurti naują vaistą buvo santykinai nesunku, nes vaistų buvo mažai, tačiau laikui bėgant mokslininkams tenka vis detaliau gilintis į ligas, ieškoti jas įveikiančių cheminių junginių arba kitokių sprendimų, kuriuos gali pasiūlyti biotechnologijos arba genų inžinerija.

Žinoma, tas procesas kainuoja. 2008 m. duomenimis, farmacijos ir biotechnologijų rinka buvo daugiausia į tyrimus investuojanti visame pasaulyje. Iš kiekvieno lito ši rinka tyrimams išleidžia 16,5 ct, o visų rinkų vidurkis yra tik 3,3 ct, arba penkiskart mažesnis. Vien tik 2008 m. visame pasaulyje farmacijos ir biotechnologijų rinkos tyrimams išleido apie 260 mlrd. Lt!

Tačiau tai dar ne viskas – patentai farmacijos rinkoje, priešingai nei kitokio verslo, galioja tik tam tikrą laiką, ne ilgiau kaip du dešimtmečius, tačiau realiai, kol vaistas pasiekia rinką įvairiose šalyse, jis būna apsaugotas kartais net perpus trumpiau. Po to vaistą gali gaminti bet kuri kita farmacijos kompanija. Taigi milijardines lėšas į vaisto kūrimą investavusi kompanija turi spėti jas atsiimti per ribotą laiką. Todėl vertinant naujo vaisto kainą gamybos dalis yra nedidelė, palyginti su ta dalimi, kuri skirta kompensuoti į vaisto išradimą investuotas lėšas.

Po 10–20 metų nuo vaisto išradimo pradedamos gaminti jo kopijos (generiniai vaistai) ir visi lengviau atsikvepia – bus lengviau jų įsigyti. Tačiau yra keli “bet”, apie kuriuos pamirštama informuoti.

Pirmiausia – to paties tarptautinio pavadinimo vaistai, tačiau siūlomi skirtingų gamintojų, nėra identiški ir jų poveikis pacientui gali būti visai kitoks. Ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniai, ES teisės aktai leidžia gana didelį – iki 20–25 proc. – generinių vaistų aktyvumo nuokrypį nuo originalaus vaisto. Ką tai reiškia paprastamam pacientui?

Kartais rizikuojama eiti ypač plonu ledu, kai keičiami vaistai itin sudėtingoms patologijoms gydyti, kaip antai nuo epilepsijos, kraujospūdį mažinantys, kraujo krešumą veikiantys, širdies ritmą kontroliuojantys, antibakteriniai ar kiti vaistiniai preparatai.

Pavyzdžiui, Norvegijoje atliktas 174 pacientų, sergančių arterine hipertenzija (liga, pasireiškiančia padidėjusiu kraujospūdžiu), tyrimas parodė, kad pakeitus originalius vaistus generiniais jų įtaka gydymo rezultatams, deja, buvo neigiama. Anksčiau pasiekti normalaus kraujospūdžio rodmenys daugeliui pacientų išsibalansavo – jis šoko į viršų arba krito žemiau normalios ribos. Ir vienas, ir kitas nukrypimas neigiamai veikia pacientų būklę, o kai kuriais atvejais gali turėti net gyvybei pavojingų padarinių.

Be to, nereikia pamiršti, kad kiekvieną dieną technologijos žengia pirmyn, o vaistai vis tobulėja. Naujesni vaistai ne tik padidina tikimybę pasveikti, bet ir turi mažesnį arba visiškai nebeturi šalutinio poveikio, užtikrina ilgesnį gyvenimą, jeigu liga vis dar nepagydoma.
Šią situaciją galima palyginti su automobiliais. Visi puikiai žinome, kad, pavyzdžiui, tiek naujas “Volkswagen Golf”, tiek techniškai tvarkingas, tarkim, 1985 m. pagamintas jo vyresnis brolis mus nuveš iš taško A į tašką B. Tačiau stengiamės pirkti naujesnį automobilį dėl saugumo, mažesnių remonto išlaidų. Bet juk ir vaistus renkamės galvodami apie šalutinį jų poveikį, apie tai, ar gulėsime prikaustyti prie lovos, ar liga neįsisenės.

Taigi visuomenei laikas suvokti, kad šiuo metu sveikatos apsaugos valdininkai mus skatina važinėti senukais golfais, net jeigu jie ir gražiai perdažyti.

Jau tapo įprasta, kad valstybės vykdomos reformos sunkiausia našta gula ant labiausiai pažeidžiamų Lietuvos piliečių pečių. Ne išimtis ir sveikatos priežiūros reforma, sulaukusi bene didžiausio ažiotažo. Ligoniai netruks pajusti vaistų prieinamumo gerinimo plano rezultatus. Keli jau atsisveikinusio sveikatos apsaugos ministro potvarkiai, turėję sunkmečiu sumažinti tiek valstybės, tiek pacientų išlaidas kompensuojamiems vaistams, pranoko lūkesčius. Ir ne gerąja prasme: Lietuvos gyventojų galimybės gauti tinkamus vaistus mažės, o norėdami įsigyti kompensuojamųjų turės daugiau primokėti.

Viena priežasčių, dėl kurios pacientai bus priversti plačiau atverti pinigines, – panašaus terapinio poveikio ir saugumo kompensuojamųjų vaistų grupavimas. Kalbant paprastai, tai reiškia, kad panašaus poveikio kompensuojamieji vaistai bus surašomi į vieną grupę – nesvarbu, kokia to vaisto kaina ir kaip jis gaminamas. Tuomet bus išrenkamas pigiausias šios grupės vaistas ir pagal jį nustatoma valstybės kompensuojama suma – vadinamoji bazinė kaina. Tarkime, pacientui paskirtas vaistas kainuoja 40 Lt. Valstybė pagal dabartinę tvarką kompensuoja 80 proc. vaisto kainos, o likusią dalį pacientas turi susimokėti pats. Vadinasi, valstybė už šį vaistą sumoka 32 Lt, o pacientas – 8 Lt.

Kas atsitiks po vaistų sugrupavimo? Tarkime, pigiausias tos pačios vaistų grupės kompensuojamasis vaistas kainuos 15 Lt, vadinasi, 12 Lt šios sumos kompensuos valstybė. Tačiau tiek pat kompensuos ne tik perkant šį vaistą, bet ir tą, kuris kainuoja 40 Lt. Tad aritmetika paprasta – jeigu vaistas jums tinka, bet kainuoja daugiau, likusią dalį reikės mokėti iš savo kišenės, šiuo atveju net 28 Lt. Specialistai mano, kad kartais gali tekti išleisti net dešimt kartų daugiau nei iki šiol.

Toks vaistų grupavimas numato, kad bazinė kaina, pagal kurią numatoma kompensuojamoji vaisto kainos dalis, bus nustatoma pagal pigiausią prieš dvidešimt ar trisdešimt metų pradėtą vartoti vaistą. Tai reiškia, kad ligoniai ne tik turės susimokėti didesnę kompensuojamųjų vaistų priemoką, bet ir nebus gydomi pažangiausiais vaistais. Pasak farmacijos specialistų, kompensuojamųjų vaistų grupavimas nublokš Lietuvą į tokią padėtį, kokia buvo 1995–1996 m.Grupavimas pagal pigiausią vaistą užkerta kelią gydymui naudoti naujausius ir pažangiausius preparatus, nes jie bus sunkiai įperkami. Mes manome, kad grupavimo iš viso reikia atsisakyti, nes, atsižvelgiant į pirmųjų dviejų mėnesių Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas kompensuojamiesiems vaistams, galima prognozuoti, jog 2010 m. biudžetas nebus viršytas, todėl nėra būtinybės siekti beatodairiško ir nuolatinio taupymo. Juolab esant tokiai nepalankiai ekonominei daugelio pacientų padėčiai.

Dar vienas abejonių keliantis valdininkų nurodymas – receptus rašyti tik bendriniu vaisto pavadinimu. Įprastai gydytojas skiria pacientui vaistų, įvertinęs bendrą žmogaus sveikatos būklę, kokiomis ligomis jis dar serga bei kokius vaistinius preparatus vartoja vienu metu. Įsigaliojus naujajai tvarkai, gydytojai galės išrašyti tik bendrinį vaisto pavadinimą. Tačiau vaistą parduodantis vaistininkas nežinos ir neturės galimybių kiekvienu atveju įsigilinti į paciento būklę, kaip tai daro nuolat prižiūrintis gydytojas. Parenkant vaistą būtina įvertinti ir tai, kaip jis derės su kitais, jau vartojamais preparatais.

Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymais, vaistininkas privalo pasiūlyti pigiausią kompensuojamąjį vaistą. Iš pirmo žvilgsnio pacientui jis kainuos mažiau, bet ar padės tinkamai gydyti jo ligą – klausimas visai kitas. Kiekvieno paciento atvejis labai individualus, todėl kai kada vieni vaistai tiesiog negali būti keičiami kitais. Faktiškai ligonių gydymas atiduodamas į vaistininkų rankas, gydytojai tampa tik buhalteriais, išrašančiais cheminę medžiagą, o pacientų gydymas – jų pačių pasirinkimo reikalas.

Jolanta Dičkutė yra etinių farmacijos kompanijų asociacijos (EFA) direktorė