Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus vadovės Jolantos Droždz įžvalgos turi tvirtą pagrindą – ką tik baigtą tyrimą apie Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto galimybes.

– Žinodami, kad jūsų vadovaujamas skyrius naudojasi įvairaus lygmens duomenimis, analizuoja juos įvairiais pjūviais, panagrinėkime savaip populiarią temą – pieno ūkio ir pieno produktų gamybos sektoriaus perspektyvas.

– Šis sektorius labai jautrus ekonominės aplinkos pokyčiams. Lietuvos pieno sektorius pasauliniu mastu iš tiesų užima gerą poziciją, turi potencialo ją stiprinti ir plėtoti, tačiau neapsieisime be tam tikrų veiksmų, žingsnių, kurie turėtų būti vykdomi atsižvelgiant į pasaulines tendencijas.

Lietuva – maža šalis ir, palyginti su kitų šalių gamybos apimtimis, mes atrodome tikrai smulkūs. Reikėtų ieškoti partnerių kitose šalyse, sujungti savo pajėgumus bendriems veiksmams, kad įgautume svaresnę poziciją. Pavyzdžiui, jungtis su kitomis Baltijos šalimis arba ieškoti bendradarbiavimo galimybių su Lenkijos pieno produktų gamintojais. Reikėtų atskirų tyrimų siekiant išsiaiškinti, su kuriomis šalimis tokį bendradarbiavimą būtų tikslinga plėtoti.

Pasaulinė rinka yra tokia, kad iškovotas pozicijas prarasti labai paprasta. Kartais ieškant produkcijos realizavimo rinkų susiduriama su pertekliniais tarptautinės prekybos reikalavimais, kurie dirbtinai sukuriami, kad būtų apsaugotos tam tikros rinkos.

Savas pozicijas reikėtų stiprinti plėtojant bendradarbiavimą tarptautiniu mastu. Reikalingas ir tų veiksmų koordinavimas šalies viduje. Reikėtų daug dėmesio skirti mūsų šalies, mūsų produktų tarptautinio įvaizdžio kūrimui ir populiarinimui.

Vyksta daug diskusijų dėl naujų dvišalių prekybos susitarimų tarp ES ir kitų pasaulio šalių ar šalių blokų. Pagrindinės jų – tai Transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės (TTIP) sutartis, taip pat ES sutartis su Lotynų Amerikos prekybos bloku „Mercosur“, kuris apima Argentiną, Braziliją, Paragvajų, Urugvajų ir Venesuelą. Pastarosios sutartys gali turėti didelės įtakos ES žemės ūkio ir maisto produktų sektoriui. Tai gali paveikti ir mėsos, ir pieno sektorių.

– Tarptautinio įvaizdžio kūrimu Lietuvoje daugiausia užsiima valstybė.

– Yra ir ES teikiamų galimybių, kurių Lietuva iki galo neišnaudoja. Tai lietuviškų produktų populiarinimas pasauliniu mastu, ypač trečiosiose šalyse. ES skiria pinigų įėjimui į naują rinką ir produktų populiarinimui. LAEI atliko tyrimą dėl šios programos įgyvendinimo Lietuvoje ir nustatė, kodėl ji nepopuliari tarp Lietuvos eksportuotojų.

Kiekvienas mūsų gamintojas nori populiarinti savo prekės ženklą, o ES programa to neleidžia. Ji skirta tam tikrų produktų, pavyzdžiui, pieno produktų, vartojimui skatinti. Reklamuojamas tam tikras bendrinis pavadinimas, praktiškai idėja „gerti pieną sveiką“ be įmonių skiriamųjų ženklų. Ir tai mūsų gamintojams nelabai tinka. Dėl to šia programa naudojamasi vangiai.

LAEI taip pat atliko tyrimą dėl Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto perspektyvų pasirašius TTIP. Pieno ir mėsos produktų eksportuotojai nurodė galimybes plėsti eksporto apimtis JAV rinkoje ir pasiūlyti ten didesnės pridėtinės vertės produktų. JAV numatomas ir perdirbtų augalininkystės produktų eksporto proveržis. Toks turėtų būti tikslas šalies lygmeniu – pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produktų eksporto, kai kalbama apie visą žemės ūkio ir maisto produktų eksportą.

Po stojimo į ES Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sparčiai didėjo. Šiuo metu ryškiai matomi Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto struktūros pokyčiai žaliavinių produktų eksporto naudai, o tai nėra gerai nei žemės ūkio sektoriui, nei visos šalies ekonomikai.

– Ar iš Lietuvos bus eksportuojama daugiau žaliavų?

– Tai šiuo metu vyksta ir, kaip sakiau, tai nėra teigiamas procesas. ES parama netiesiogiai veikia ir eksporto struktūrą. Mokėdami ūkininkams tiesiogines išmokas už plotus mes skatiname juos specializuotis augalininkystės srityje, gaminti atitinkamą produkciją. Taip didinamos grūdų eksporto apimtys.

Reikėtų žengti dar vieną žingsnį tausojant savo žemės išteklius. Eksporto apimtys didėja, visi džiaugiasi, tačiau yra eikvojami šalies ištekliai. Laiko klausimas, kada jie išseks. Kalbama apie žemės potencialą. Kol kas Lietuva neturi rimtų gamtosaugos problemų, galime džiaugtis palankiu klimatu ir turėtume augalininkystės srityje žengti kitą žingsnį – pereiti prie perdirbtų produktų eksporto. Gyvulininkystės produktų eksporto srityje be kooperacijos ir bendradarbiavimo tarp eksportuotojų mažai šaliai sunku verstis pasaulinėje rinkoje.

Nuo 2015 m. įsigalioję ES žalinimo reikalavimai gali pristabdyti gamtinių išteklių eikvojimo procesą. Privalu užtikrinti sėjomainą, turi būti auginami azotą kaupiantys augalai, išsaugotas daugiamečių pievų ir ganyklų plotas ir kt. Taigi tam tikri saugikliai jau sudėti.

Galiu priminti Kazachstano atvejį. Ši šalis – pasaulinio lygio grūdų eksportuotoja, garsėjanti aukšta grūdų kokybe. Daugybę metų šalyje buvo auginama monokultūra, ir tam tikri regionai jau yra visiškai nualinti. Kazachstano vadovybė imasi tam tikrų veiksmų, kad būtų atkurtas turėtas potencialas, bet tai nėra taip paprasta.

– TTIP sutartis turi gana daug oponentų. Tarp jų ir išrinktasis Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas. Kokia tos sutarties nauda, o kokia žala?

– Tai sunkus klausimas. Derybos vyksta už uždarų durų. Nėra pateikta visų oficialių dokumentų ir tai palieka vietos spekuliacijoms. Kur tie sutarties pavojai glūdi, kol kas niekas tiksliai nepasakys, o gali tik numanyti arba prognozuoti.

Tarp JAV ir ES yra tam tikrų kokybės reikalavimų skirtumų žemės ūkio ir maisto produktų srityje, dėl to daugiausia ir nuogąstaujama. Nors ES viešai deklaruoja, kad bendroje rinkoje galiojančių produktų kokybės reikalavimų nekeis, visuomenės atstovai kelia šią problemą.

JAV turi stiprų mėsos sektorių, bendradarbiauja su Lotynų Amerika, todėl yra erdvės didėti mėsos produktų eksporto mastams iš JAV į ES, o tai didins vidaus konkurenciją ES rinkoje. Atlikome analizę, paremtą gravitacijos modeliu, kur įvertinama šalių perkamoji galia, gyventojų skaičius, atstumas tarp šalių ir kt. Šiuo pagrindu bandyta prognozuoti žemės ūkio ir maisto produktų eksporto srautus iš JAV į ES. Buvo bandoma nustatyti, į kurias ES šalis keliautų didžiausi produkcijos kiekiai iš JAV.

Modelis parodė, kad patraukliausios JAV maisto produktams yra didžiosios ES šalys narės. Jų perkamoji galia didesnė, tačiau jos pačios savaime turi didelį potencialą. Taip atsirastų tarsi šalutinis efektas, kai ES senosiose šalyse narėse susidaręs perteklius turėtų kažkur pasiskirstyti – išstumtų vietinę produkciją. Pagal šį modelį Lietuva nėra ta šalis, kuri būtų labai patraukli, pajėgi įpirkti brangią amerikietišką produkciją. Dėl to didelių srautų pokyčių nenumatoma. Bet, kaip minėjau, gali būti šalutinis efektas, kai perteklinė ES produkcija keliautų į mūsų šalį ir taip didėtų konkurencija vidaus rinkoje.

Tačiau TTIP sutarties sąlygos nežinomos, todėl konkretus poveikis gali išryškėti tik tada, kai jau bus sutarta dėl galutinių prekybos taisyklių. Čia nekalbama apie muitus, nes muitai išsprendžia tik labai mažą dalį visų problemų. Čia kalbama apie kokybinius reikalavimus, ginčų sprendimo mechanizmus, patekimo į rinką tvarką ir kt.

– Jūs užsiminėte apie muitus. Lietuvos galimybės nustatyti muitus dabar smarkiai apmažėjusios.

– Nuo 2004 m. Lietuva perėmė visą ES prekybos politiką – nuostatus, muitus, taisykles, kokybinius reikalavimus ir kt. Kiekviena ES valstybė derybose gali pareikšti savo nuomonę ir savo poziciją dėl tam tikrų sektorių: kurie yra jautrūs tiems pokyčiams, kuriuos reikėtų saugoti ir pan. Tą patį darėme vykstant deryboms dėl TTIP. Buvo pateiktas Lietuvai svarbių produktų sąrašas. Tą nuomonę Žemės ūkio ministerijos atstovai pateikė Europos Komisijai. Kiek bus atsižvelgta į minėtus pasiūlymus – Komisijos prerogatyva. EK analizuoja, ar sektorius, ar atskiri produktai tikrai yra reikšmingi ES mastu.

Lietuva savo prekybos politikoje atskirų priemonių priimti negali. Ką mes iš tikrųjų galime padaryti? Galime populiarinti savo valstybę. Galime populiarinti savo išskirtinumą. Pavyzdžiui, mūsų aplinka nėra tiek užteršta, kiek kitose pasaulio šalyse. Mes gausiai nenaudojame cheminių trąšų ir kitokių priemonių.

Visa tai reikėtų išnaudoti populiarinant produktus, atėjusius iš švaraus ES regiono. Tarkime, vien Šveicarijos sūrių paminėjimas sukelia konkrečių asociacijų. Tai kažką pasako: karvės ganosi kalnų pievose – ten gaivu, gražu ir t.t.

Pozityvaus Lietuvos įvaizdžio pasauliniu mastu šiek tiek stokojama. Tokio įvaizdžio kūrimas ir plėtra pareikalautų pastangų. Iš pradžių nebūtų lengva paaiškinti, kur ta Lietuva yra. Reikėtų plėtoti santykius su lietuvių bendruomenėmis tose šalyse, kur jų esama. Tai yra pirmas ir, galima sakyti pagrindinis žingsnis.

Kitas pavyzdys. Jeigu mes norime plėtoti eksportą į Kiniją, turime žinoti, kad visa Lietuva plušėdama vien Kinijai nepatenkins visos Kinijos paklausos. Tas pats pasakytina apie visas dideles rinkas, į kurias orientuojamės. Tarkime, JAV mes turėtume pasirinkti regioną – kokią nors valstiją, kur Lietuvos bendruomenė didžiausia, už to kabintis ir sukurti pagrindą tolesnei plėtrai. Tada pamažu plėstis toliau. O mes norime visko iškart ir daug.

Veiklos laisvės nebuvimas prekybos politikoje nereiškia, kad mes turime priimti iš aukščiau nuleistas sąlygas. Mes išties turime aktyviai reikšti savo nuomonę, aktyviai atstovauti šaliai svarbiems sektoriams. Tai būtų Žemės ūkio ministerijos prerogatyva. Vykti į tarptautinius renginius, dalyvauti juose reiškia visą laiką priminti apie save. Kiekvieno žemės ūkio subsektoriaus situacija skirtinga ir kiekvienu atveju būtinos skirtingos priemonės. Gyvulininkystės sektoriaus situacija skiriasi Vakarų ir Rytų Europoje, nes pastaroji buvo orientuota į Rusijos rinką, kuri nuo 2014 m. vidurio užsidarė.

– Kaip sankcijos Rusijai ir atsakomosios Rusijos sankcijos veikia Lietuvos rinką ir kokios numatomos perspektyvos?

– Tai opus politinis klausimas. Mano nuomone, embargą ES žemės ūkio ir maisto produktams Rusija stengsis pratęsti kuo ilgiau. Mūsų institutas dalyvauja tarptautiniame projekte su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalimis. Aktyviai stebime procesus NVS šalių žemės ūkyje, atliekame ekspertines apklausas. Rusija siekia pakeisti importą savo nacionaline produkcija ir šiuo metu tam yra daromos didžiulės investicijos. Jeigu draudimas įvežti ES produktus būtų atšauktas, atsirastų labai didelis klaustukas dėl Rusijos planų įgyvendinimo.

Lietuvos orientacija į Rusiją buvo labai stipri. Embargo įvedimas mūsų eksportuotojams buvo kaip šaltas dušas, nes nuo pat įstojimo į ES turime tris tradicines eksporto rinkas – Latviją, Vokietiją ir Rusiją. Keitėsi kitų prekybos partnerių svarba, bet Rusija visuomet buvo pirmoje vietoje.

Pagal turimus duomenis, gavę šalto dušo eksportuotojai sėkmingai persiorientavo. Ir iš tikrųjų šitas procesas turėtų išeiti į naudą Lietuvos eksportuotojams. Pagaliau pajudėjo eksporto diversifikavimo procesai. Tai nebuvo lengvas uždavinys. Eksportuotojai buvo pastatyti prieš faktą, kito pasirinkimo neturėjo. Tie rodikliai, kuriuos per pastaruosius dvejus metus pasiekė eksportuotojai, tai, kiek naujų rinkų jie atvėrė, rodo jų potencialą ir ryžtą.

Diversifikacijos procesas, t.y. eksporto įvairinimas geografiniu požiūriu, vertinamas teigiamai, nes taip paskirstoma rizika, įveikiama priklausomybė nuo vienos rinkos.

– Kokia yra pigių lenkiškų maisto produktų paslaptis?

– Mastas, gamybos proceso organizavimas, logistiniai aspektai ir ne paskutinėje vietoje lankstus valiutos kursas. Kitas dalykas – lenkų investicijos buvo labai tikslingos. Jie labai stengėsi, kad tam tikra specializacija būtų vykdoma konkrečiame regione. Važiuojate per Lenkiją ir matote, kad ten vienoje teritorijoje vien sodai ir uogynai, kitoje teritorijoje – vien šiltnamiai, trečioje – vien gyvulių fermos. Jiems tai leidžia užtikrinti kooperaciją dėl logistikos – transportavimo, produktų surinkimo vienoje vietoje. Taip mažinamos gamybos sąnaudos. Tai yra Lenkijos privalumas.

– Ar, palyginti su Lenkija, mūsų investicijos nėra padrikos, chaotiškos?

– Kiekvienam ūkininkui jos yra tikslingos pagal jo poreikius. Valstybės mastu ta parama, kuri nueina žemės ūkio sektoriui, yra išskaidyta. Kiekvienais metais turime labai daug diskusijų dėl susietosios paramos – tokia yra skirta pažeidžiamiems, nykstantiems sektoriams.

Visą laiką bandoma pagrįsti, kad visi sektoriai pas mus nyksta. Užuot parėmę vieną sektorių didesniu mastu, mes remiame visus, bet po truputį. Tokiu atveju nereikia tikėtis teigiamo efekto. Parama tampa tarsi socialine išmoka. Konkretus prioritetas pasimeta tarp interesų gausos.

Žemės ūkio produkcijos apimtyje didėja lyginamasis augalininkystės svoris, kai tuo pat metu gyvulininkystės produkcijos apimčių svoris bendroje gamybos struktūroje mažėja.

Visų sektorių atstovai išsako savo argumentų, kad gautų paramos. Manau, būtent paramos išsibarstymas yra didžiausia kliūtis efektyviai kokio nors sektoriaus plėtrai.

Pagrindinis paramos gavėjų tikslas – įsisavinti pinigus, o ne juos investuoti į technologijas, inovacijas. Mūsų skyriui teko dirbti su investiciniais projektais, jų vertinimu. Tai, ką mūsų ūkininkai vadina inovacija – naujo traktoriaus ar kombaino pirkimas, Vakarų Europoje toli gražu nėra inovacija. Ten inovacija laikomi tam tikras gamybos procesas arba naujo produkto įvedimas į rinką.

Taigi inovacijos Lietuvoje ir Vakarų Europoje – visiškai skirtingi dalykai. Tačiau tokios buvo taisyklės – leidžiama tai, kas nedraudžiama. Buvo idėja ir dėl kolektyvinio mašinų naudojimo. Tai savotiški kooperatyvai. Techniką galima išsinuomoti pagal poreikį ir panaudojus grąžinti į vietą. Technika tokiu atveju išnaudojama daug efektyviau.

Dabar mes matome tik ūkininkų konkurenciją – kuris galingesnį traktorių ar kombainą nusipirks. Šalutinis efektas – tiesioginės išmokos nukeliauja į kitus sektorius. Parama ne visa panaudojama žemės ūkyje. Kaip minėjau, parama yra pajamų palaikymo priemonė. Daugelis stambių ūkininkų jau pajėgūs išsilaikyti patys. Tai jiems yra papildoma parama, kuri nukeliauja į kitus sektorius – transporto, turizmo ir kt.

Tiesioginių išmokų, kaip pajamų palaikymo priemonės, reikšmė labai svarbi. Išmokų tikslas socialinis – išlaikyti žmogų kaimo vietovėje. Jeigu žmogus kaime neišsilaiko, negali užsidirbti maistui sau ir savo šeimai, mes turime duoti jam kitą užsiėmimą, kitą pajamų šaltinį. Turime kalbėti apie horizontalią, sektorinę diversifikaciją. Ar yra sektorių, kurie galėtų priimti tą atsilaisvinusią darbo jėgą, kad ekonomika būtų efektyvi? Deja, šito mes negalime pasiūlyti.

Žemės ūkio darbas sunkus. Tai sunki veikla, nėra taip paprasta išgyventi iš mažo ar vidutinio ūkio. Patiems mažiausiems ūkiams tiesioginės išmokos turėjo lemiamos reikšmės. Be tų išmokų emigracija būtų dar didesnė, negu yra dabar. Nebūtų paskatų pasilikti Lietuvoje – ir šiaip jų nėra daug. Tačiau parama didiesiems ūkiams iškreipia tam tikrus procesus.

– Ar mūsų valstybė galėtų ką nors keisti?

– Valstybė buvo įsikišusi, ji nustatė tą prioritetinį ūkį, koks jis turėtų būti. Reikėtų dirbti ir su konkrečiais ūkininkais, išmokyti juos gyventi tomis atšiauriomis sąlygomis. Tikrai ne visiems pakanka žinių ir įgūdžių, kad būtų pasiektas vartotojas. Susikooperavus su kitais galėtų būti vykdoma ir eksporto funkcija. Mūsų institutas vykdo projektą „Kaimas į namus“. Tai platforma, vienijanti bendruomenę, kuri perka iš ūkininkų. Būtent mažesniems ūkiams tai yra produkcijos paskirstymo kanalas.

Tačiau panašūs projektai nėra lemiami veiksniai. Reikalingas priemonių kompleksas, kuris visokeriopai padėtų. Žengiant žingsnis po žingsnio paaiškintų, pamokytų. Žinoma, žvelgdami į investicinę politiką galėtume vaizdžiai pasakyti, kad dabar jau šaukštai po pietų. Aiškių prioritetų nesilaikymas padarė visam sektoriui meškos paslaugą.

Jolanta Droždz

Išsilavinimas:

Mykolo Romerio universiteto magistro diplomas; 2016 m. apsiginta socialinių mokslų daktaro disertacija „Tarptautinės prekybos sąlygų kaita ir jos poveikis Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportui“.

Karjera:

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Žemės ūkio politikos ir užsienio prekybos skyriaus vadovė. Greta kitų temų skyrius tiria ES tiesioginių išmokų, specialiosios paramos, susietosios paramos poveikį ekonominiams procesams. Analizuojama ES, EBPO šalių žemės ūkio būklė, tarptautinės sutartys ir jų poveikis mūsų šaliai. Skyrius disponuoja tarptautinė žemės ūkio produktų gamybos ir prekybos duomenų baze.