Vytauto Abramausko nuotr.

Ramunė Hazir

Tūkstantmečius menantys radiniai visame pasaulyje byloja apie religinius, ritualinius ir net erotinius įvairių tautų šokius, o tai – faktas, kad šokiai yra viena seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Nepaisant to, daugelis lietuvių apie istorinį šokį pasakoti pradeda nuo… klumpakojo.

„Reikia priminti, kad klumpakojis pirmą kartą viešai atliktas XX a. pradžioje, o jo sceninė, mums pažįstama versija yra vos pusšimtį metų skaičiuojantis naujadaras, – teigia Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Karpavičienė. – Tačiau kartą išgirdusi mūsų renginių lankytojo stebėjimąsi tuo, esą Lietuvoje buvo šokamas ne tik klumpakojis, pagalvojau, kad tai dažnai atitinka daugelio žmonių sampratą apie šokį, jo reikšmę ir funkcijas istoriniais laikais.“

Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi.

Ir tai – visiška istorinė neteisybė. O teisybė tokia, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, egzistavo išpuoselėtas šokio menas, kurį lėmė ne tik šokio manieros, bet ir apranga, aksesuarai, etiketas, ir net diplomatinis protokolas.

Šokis – diplomatinio bendravimo dalis

Apie istorinius šokius Lietuvoje tiesioginių žinių nedaug. Tenka pasikliauti istoriniais kontekstais. Vis dėlto aišku, kad visoje Europoje išryškėjus skirtumams tarp liaudies ir aristokratų šokių lietuviai nei vienoje, nei kitoje srityje neatsiliko. Tačiau apie liaudies šokius žinoma beveik viskas, o aristokratiškieji – tarsi terra incognita.

Pasak istorikės J.Karpavičienės, šokiai, manytina, jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais buvo tapę svarbia diplomatinės kultūros ir protokolo dalimi. „Dvare nuolat lankydavosi užsienio diplomatai, o kaip žinome, jų priėmimas ir lydintys atributai turėjo semantines prasmes ir skleidė svarbią informaciją“, – pasakoja J.Karpavičienė, pabrėždama, kad buvo svarbu tinkamai sutikti svečią, parinkti jo rangą ir diplomatinės misijos reikšmę atitinkančią sėdėjimo vietą, vaišes bei vynus, dovanas ir, žinoma, kultūrinę programą, kurios neabejotina dalis buvo ir šokiai.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius.

Taip valdovo svečiai galėjo ne tik įvertinti jiems skiriamą dėmesį bei pagarbą, bet ir sužinoti, kokias vertybines civilizacines nuostatas propaguoja ir kokią kultūrinę žinią siunčia valstybė. O Lietuva, XIV a. pabaigoje tapusi katalikišku kraštu, be jokios abejonės, liudijo tai, kas artimiau vakarietiškai kultūrai.

Pramogai ir sportui

„Manytina, kad šokis jau tuo metu buvo ne tik diplomatinio protokolo dalis, bet atliko ir kitas funkcijas“, – teigia istorikė.

Yra žinoma, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona Ona Vytautienė kartu su vyru turėjo aukštosios kultūros poreikių ir buvo ne tik tos kultūros užsakovai, bet ir vartotojai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent Ona Vytautienė iš Vokiečių ordino magistro yra gavusi klavikordą ir portatyvinius vargonėlius. Paklausite, kuo čia dėtas šokis?

Valdovų rūmų muziejaus archeologiniai radiniai byloja, kad tai buvo neatsiejama muzikinio gyvenimo dalis. Vienas įdomiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos ir vėlesnių laikų šokių amžininkų ir įamžintojų – gotikinis XV a. koklis, vaizduojantis gotikiniais drabužiais apsirengusią porą. „Ir nors išsamių rašytinių šaltinių stokojama, tai, kad šokio epizodas vaizduojamas interjere, tiesiogiai liudija šį faktą ir leidžia tik įsivaizduoti mastelį“, – teigia J.Karpavičienė.

Fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Šokis to meto Europos, taigi ir Lietuvos, valdovų dvaruose buvo ne tik maloni pramoga, bet ir fizinio lavinimo priemonė, glaudžiai susijusi su riterių kultūra. Yra žinoma, kad fechtavimo ir šokių mokytojai dažnai priklausė tai pačiai dinastijai, o kiekvienos svarbesnės šventės metu rengiamus riterių turnyrus užbaigdavo puotos bei šokiai.

Įprasta vestuvių programa

Tuo metu, kai visuose Europos valdovų dvaruose buvo šokami lėti ir iškilmingi basdansai, jais gėrėtasi ir 1475 m. Landshute vykusiose prašmatniose dinastinėse Bavarijos kunigaikščio Jurgio ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dukters Jadvygos vestuvėse. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad tris dienas tęsėsi įprasta tokių vedybų programa – riterių turnyrai ir šokiai.

Intensyvi kultūrinė programa lydėjo ir Kazimiero Jogailaičio sūnaus Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos santuoką bei gyvenimo būdą. „Ir nors tai buvo politinė santuoka, nes Elenos tėvas tikėjosi, kad ji čia veiks kaip šnipė, per kurią pavyks daryti poveikį Lietuvos aplinkai, ši moteris buvo lojali savo vyrui. Istorikai mano, kad ji, nors ir išlikusi stačiatike, propagavo vakarietišką gyvenimo stilių ir būdą, kuriame – neabejoju – daug dėmesio buvo skiriama ir muzikai, ir šokiams“, – teigia istorikė.

Šokių renesansas? Ieškokite moters…

Prie Vakarų Europos šokių plitimo Lietuvoje reikšmingai prisidėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo žmona Milano, Neapolio, Bario bei Rosano princesė Bona Sforca, atvežusi į Lietuvą daugelį Italijos kultūros reiškinių, taip pat ir šokius.

„Yra žinoma, kad Bonos Sforcos dėdės dvare tarnavo Leonardo da Vinci, iškėlęs Renesanso epochoje propaguotą žmogaus kultą, jo kūno grožį ir jaunystę, o ir Bonos Sforcos, kuri ir pati mėgo šokti, dvare trumpam ar ilgiau jos valdymo laikotarpiu rezidavo per tūkstantį italų. Tad, neminint administracinių, teisinių ir kitokių naujovių, keitėsi kultūrinė aplinka, rafinuotėjo gyvenimo stilius“, – pasakoja J.Karpavičienė.

Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Renesanso šokių kultūra pasižymėjo energingais kojų judesiais. Šalia jau buvusių viduramžių šokių, tokių kaip branlis ir basdansas, ypač išpopuliarėjo lėtu vaikščiojimu ir nusilenkimais pasižyminti pavana. Tiesa, dvariškiai mėgo ir greitesnius šokius, tad, pavyzdžiui, po pavanos visuomet buvo šokama galjarda – greitas, linksmas, energingas šokis.

Kad šokis buvo neatsiejamas kultūrinio gyvenimo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje elementas, iškalbingai byloja Bonos Sforcos dukters Kotrynos Jogailaitės kraičio aprašas. Ištekinant ją už būsimo Švedijos karaliaus Jono III Vazos, kraityje, be brangenybių, paauksuotų ir sidabrinių indų, prabangaus garderobo, šilko patalynės, minimas ir „raudonas audeklas, kuriuo dengiamos menės, kuomet šokama“.

Lietuvos šokio istorijai – impulsai iš svarbiausio traktato

Mokėti šokti neabejotinai buvo viena iš gerų manierų, kurių buvo mokomi visi kilmingųjų ir dvariškių vaikai. Tad kiekvieno Europos valdovo ar didiko dvare dirbo šokių mokytojai, buvo buriamos ir šokių grupės.

„Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Bonos Sforcos senelio dvare tarnavo vienas garsiausių to meto šokių mokytojų Guglielmo Ebreo, užsirekomendavęs daugelio to meto Europos valdovų dvaruose ir parašęs šokių traktatą „De pratica seu arte tripudii“. Šis rankraštis 1463 m. Milane dovanotas būsimos Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos seneliui Galeazzo Maria Sforcai sužadėtuvių proga, tad neabejotina, kad juo naudojosi ir pati Bona Sforca“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduoja.

Tų laikų Europoje tai buvo vertingiausias ir išsamiausias XV a. itališkų dvaro šokių rinkinys su nepaprastai vertinga teorine traktato dalimi apie šokį kaip meną ir mokslą, su šokį aukštinančiais dviem puikiais sonetais ir dviem ilgesniais eiliuotais tekstais. Prieš keletą metų šis pasaulinio garso šokių traktatas pristatytas ir Lietuvoje, o jo dalis išversta į lietuvių kalbą.

Užgavėnių šokių siautulys

Istorikai tvirtina, kad Renesanso epochoje patys siautulingiausi šokiai buvo šokami aukštuomenės karnavaluose. Juos tyrinėjęs Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro istorikas Eimantas Gudas sako, kad šokiai Venecijos karnavalų, Užgavėnių metu buvo itin svarbi elito pasilinksminimų dalis.

1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.

„1549 m. Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su tik ką jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasarį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Tuo metu būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių. O vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepė dvariškiams eiti miegoti, bet pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gulti, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros Radvilaitės apartamentuose surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas, dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats Žygimantas Augustas su Barbora keletą kartų pašoko“, – pasakoja istorikas.

Įdomių faktų apie Lietuvos ir Lenkijos valdovų aistrą šokiams atskleidžia Lietuvos didžiojo kanclerio Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščiai. Jei ne jie, apie Užgavėnes mūsų valdovų rezidencijoje Vilniuje XVII a. žinotume visai nedaug.

„Štai tuose dienoraščiuose minima, kad 1639 m. kovo 6 d. Vilniaus Žemutinės pilies rezidenciniuose rūmuose buvo surengti šokiai, kuriuose Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė, valdovo Vladislovo Vazos žmona, ir jos rūmų damos pasirodė pasipuošusios puikiomis kaukėmis. Tąkart Užgavėnių švenčių linksmybės, vadinamos Bakcho šventėmis, truko tris dienas iki Pelenų trečiadienio aušros, – pasakoja E.Gudas, pabrėždamas, kad kitų metų Užgavėnės buvusios dar linksmesnės. – Rašoma, kad 1640 m. Užgavėnes Lietuvos valdovas Vladislovas Vaza su dvaru praleido Varšuvoje, kur kelias dienas šokta tiek, kad vienas dvariškis susilaužė koją, o viena dama anksčiau laiko pagimdė.“

Šuolis į profesionalumą

Baroko epocha garsėjo formų įmantrumu,  todėl ir šokiai valdovų dvaruose tapo sudėtingesni, atsirado daugiau judesių, šuoliukų, apsisukimų, reveransų. Šokių karaliaus vietą užėmė menuetas, iš kurio vėliau išsirutuliojo barokinis baletas. Tačiau ne tik: šokio kultūra persikėlė ir į operos dramma per musica žanrą.

Pasak J.Karpavičienės, Vladislovo Vazos iniciatyva Vilniuje 1636 m. rugsėjo 4 d. pastatyta ankstyvoji opera „Elenos pagrobimas“ turėjo ne tik nepriekaištingai paruoštą scenografiją, bet ir kitų elementų, tarp kurių, spėtina, buvo numatytos ir surežisuotos šokių scenos.

„Baroko epochoje yra žinoma autorių, kurie operoms parašė ne tik muziką ir libretą, bet ir visą scenos mašinerijos eigą tam, kad žiūrovams būtų sukurtas didžiulis įspūdis: atsivertų pragaro vartai, grotų tikri fontanai, atskristų angelai ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad tai nebuvo tik dekoracijos, mašinerijos ir kiti dalykai, tai buvo natūralus judėjimo poreikis, ėjimas profesionalumo link“, – teigia J.Karpavičienė.

gatve

Gatvės veidas. Palyginti su senosiomis Europos sostinėmis, Vilniaus gatvės gyvenimas nebuvo toks spalvingas ir triukšmingas, kaip daugelis įsivaizduoja. Tačiau tiek viduramžiais, tiek Renesanso laikotarpiu didikų dvaruose smagaus šurmulio netrūko.

„Rėžti į akis nepatogias tiesas, pašiepti visuomenės ydas ir nevykusią politiką, sugebėti pasijuokti iš savęs, o tada jau ir iš kito – tam tikras stiprybės ženklas, kuriuo anksčiau pasižymėdavo po kauke veidą slepiantis juokdarys“, – pasakoja gatvės teatro festivalių užsienyje dalyvis, bene vienintelis šio žanro puoselėtojas Lietuvoje aktorius Viačeslavas Mickevičius.

„Le Artist“ pseudonimu prisistatantis 31 metų artistas ir šiandien geba įsijausti į viduramžių ar Renesanso laikotarpio juokdario vaidmenį: žongliruoti, važiuoti vienračiu, užburti gatvės žiūrovus taip, kad šie pamiršę viską akimirksniui sustotų.

Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą.

Kratytis gana dažnai lipdomos juokdario etiketės V.Mickevičius neskuba: jo teigimu, šią profesiją daug kas interpretuoja neteisingai. „Pasakyti tiesą į akis šiandien reikia ne mažesnės drąsos nei anuomet“, – savo argumentą pateikia Jono Vaitkaus auklėtinis.

„Tai, kad Lietuvos dvaruose buvo juokdarių, – Vytauto Didžiojo nuopelnas. Jis pats turėjo jų net keletą“, – patvirtina Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja istorikė Jolanta Karpavičienė.

Tačiau išties juokdario fenomenas Lietuvoje suklestėjo Žygimanto Senojo, jo žmonos Bonos Sforcos bei jų sūnaus Žygimanto Augusto valdymo laikais. Jam iki gyvos galvos tarnavo dešimtimis skaičiuojami juokdariai lenkai, vokietis, graikas ir pan. Vieni jų miegojo prie valdovo miegamojo, kiti lydėdavo jį kelionėse ir nuolat patarinėjo, linksmino. Jie turėjo skaityti ar groti jam valgant. Mirus juokdariui, valdovas skubiai jį pakeisdavo kitu. Juokdariai buvo raštingi, grojo kokiu nors instrumentu, išmanė istoriją, gerai orientavosi užsienio realijose ir kaip penkis pirštus išmanė dvaro gyvenimą.

Renesanso epochoje, kai žmogus išmoko pasijuokti iš savęs, valdančiųjų dvarai buvo sunkiai įsivaizduojami be juokdario vaidmens. Šiuo metu bene žinomiausias ir į istoriją įėjęs Žygimanto Senojo mylimas juokdarys – Stanislovas Stančikas, garsėjęs savo gebėjimu itin taikliai pasijuokti iš dvarui nepalankių asmenų. Rašytiniuose šaltiniuose išlikę duomenų, kad amžininkai jo labai nemėgo, nes bijojo jo įžvalgų.

Jei tikėsime istoriniais duomenimis, XVIII a. juokdario reikšmė valdovo rūmuose menko, ir, tikėtina,  persikėlė į gatvės gyvenimą.

Taigi, kaip tuo metu atrodė Lietuvos gatvės?

Siauresnės, tamsesnės ir pavojingesnės

XVII a. tyrinėjantis kultūros istorikas humanitarinių mokslų daktaras Mindaugas Paknys sako, kad šurmulio, tarkime, Vilniaus gatvėse nebūdavo daug: saulei nusileidus žmonių jose praktiškai nelikdavo. Tai lėmė mūsų miesto specifika. Žiburiai atsirado tik XIX a., o XVII–XVIII a. ieškoti nuotykių tamsoje ryždavosi retas.

Keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas.

To meto visuomenės gyvenimo neapibūdinsi kaip itin liberalaus: net ir iš kitų šalių atvykę amatininkai turėdavo įsirašyti į miesto bendruomenę ir mokėti mokesčius. Viešesni visuomenės renginiai buvo bažnytinės šventės ir didikų atvykimas į Vilnių, tuomet būdavo rengiamos medžioklės, repetuojami šokiai, vykdavo iškilmingos didikų puotos.

Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės teigimu, keliaujantys gatvės artistai ir jų trupės į mūsų kraštą dažniau užsukti ima po 1862 m., pradėjus eksploatuoti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas. Taigi gatvėse vis dažnesni galima pamatyti vaidinimą, ypač populiarus tampa įvairių mokslo pasiekimų demonstravimas.

Tiesa, bet kokiam viešam susibūrimui būtinas valdžios leidimas. „Netgi norint surengti teatro trupės pasirodymą ar koncertą visuomet reikia leidimo. Repertuaras turi būti iš anksto suderintas. Net jei dainininkė atlieka biso nenumatytą kūrinį, ir dar, neduok Dieve, lenkų kalba, gali tikėtis labai didelių nemalonų“, – istorija virtusius įvykius primena J.Mulevičiūtė.

Panašūs pasirodymai būdavo rengiami geležinkelio stotyje, nuomojamose salėse, o gatvėse praeivių nuotaiką skaidrindavo tik barzdotų rusų rylininkų melodijos bei gazuoto vandens ir ledų prekeiviai.

Apie ankstesnį Vilniaus gatvės gyvenimą paklaustas etnologas Libertas Klimka skaičiuoja jį nuo savo vaikystės metų. „1947 m. Vilnius skendėjo griuvėsių krūvose. Jos buvo virtusios to meto vaikų žaidimo aikštelėmis. Jose rasdavome visko, ko reikia žaisti karui“, – pokario metus prisimena pašnekovas.

Bet gyvenimas palengva tvarkėsi: J.Stalinas liepė griuvėsius sutvarkyti, tada radosi aikščių ir skverų, Vilniaus senamiesčio gatvės praplatėjo. Tiesa, šurmulio ir linksmybių gatvėse dėl to daugiau neatsirado. Kaip bene didžiausią to laikotarpio pramogą etnologas prisimena vaikų pamėgtą reginį – kartą per savaitę pasirodančius šungaudžius, kurie gaudydavo benamius šuniukus. Vaikai kaip įmanydami mėgindavo nelaimėlius išlaisvinti, bet šungaudžiai būdavo akyli.

Iš kultūrinių to laikotarpio pramogų „Veido“ pašnekovai mini visų lauktą cirką, kurio palapinė nusidriekdavo ties Baltuoju tiltu, vasaros teatrus, tačiau akivaizdu, kad šurmulio nebūdavo daug: žmonės nesijautė saugūs, bijojo dėl savo likimo (saugumiečiai iš pamokų išsivesdavo vaikus, bet kam galėdavo būti užvesta asmens byla).

Iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų.

Bėgant metams gatvės gyvenimo daugėjo, radosi neformalių judėjimų: vadinamuoju brodu su kompanija vaikštinėjo Vytautas Kernagis, Lukiškių aikštėje šurmuliavo mūsų kultūros elitas – Tomas Venclova su bendraminčiais ir kt.

L.Klimka linkęs apgailestauti, kad iki šiol Lietuvoje nesama tikros miestelėnų kartos (nors nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetis leidžia to tikėtis): tebežalojama architektūra, apstu neskoningų iškabų. Kartais išties susidaro įspūdis, kad kaimiečiai, atsikėlę į miestą, tvarkosi pagal savo supratimą, tačiau vis dar nejaučia Vilniaus specifikos, grožio, unikalios jo istorijos.

Nepaisant paminėtų tamsiųjų pusių, vis dėlto akivaizdu, kad situacija šiandienos miestų gatvėse nepalyginti šviesesnė nei ankstesniais dešimtmečiais.

V.Mickevičius – aktorius su gatvės juokdario kauke

Viduramžių dvasia alsuojančius pasirodymus šiandien Vilniaus skveruose didžiųjų švenčių metu miestelėnams rengiantis Rusų dramos teatro aktorius V.Mickevičius svajoja, kad ir Lietuva ateityje galėtų pasigirti savu Monmartru. Nors daugelis teatralų nėra susižavėję dainas rašančio ir jas atliekančio bardo artistine veikla gatvėje, jis pats sako, jog tai artima jo širdžiai, todėl nesiliauja svajoti, kad gatvės artistų veikla ilgainiui galėtų pakeisti miesto veidą.

Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį.

Žinoma, prie to turėtų prisidėti ir miesto valdžia. „Tarkime, šiandien dažną artistą atbaido vien popierizmas: nesu girdėjęs, kad kitoje kurioje šalyje gatvės artistams reikėtų vietos valdžios pritarimo norint rodyti savo trukius. O Vilniuje net policija nežino, kaip reaguoti į ugnimi spjaudantį gatvės juokdarį. Kitas momentas – dalis išdailintų miesto erdvių vilniečiams tapo neprieinamos. Tarkime, atnaujintame Bernardinų sode lankytojus pasitinka lentelė su užrašu, kad draudžiama važiuoti dviratininkams ir vaikščioti su šunimis. Įsivaizduokite, kokia dalis žmonių jau atkrinta. Nors vieta sutvarkyta, be žmonių ji – lyg automobilis be degalų. Reikia gyvybės suteikti, įsileisti gatvės artistus, o ne leidimais riboti šurmulį“, – įsitikinęs V.Mickevičius.

Išties pakanka įsivaizduoti, kaip tai trauktų vietinių ir miesto svečių dėmesį. Kodėl Vilniaus ar Pilies gatvė negalėtų panėšėti į Vakarų Europos gatves? Anglija garsėja Koven Gardenu, Prancūzija – Monmartru, Barselona, Olandija taip pat turi senas, savo istorija ir gyvybe pulsuojančias gatves, kuriose rengiami įspūdingi artistų pasirodymai. Vienas labiausiai turistų ir pasaulio artistų dėmesį prikaustančių renginių kasmet vyksta Škotijoje. Kodėl nepasekus šios šalies pavyzdžiu?

„Būtent joje pirmą kartą ir išvydau profesionalų gatvės teatrą. Galima sakyti, kad jis tapo savotiška mano mokykla bei galimybe tobulėti“, – pasakoja gatvės praeiviams savas žaidimo taisykles primetantis artistas.

Stebint jo pasirodymus sunku atsakyti, kas būtent praeivius priverčia stabtelėti ir išstovėti nekrustelėjus kone valandą. Žongliruojantis, balansuojantis, vienračiu važinėjantis, spjaudantis ugnimi ir pavydėtinai puikų ryšį su publika išlaikantis V.Mickevičius daugelį savo gerbėjų pirmųjų pasirodymų metu pribloškia tuo, kad neprašo pinigų.

Kiekvienam reikėtų pamatyti, kas nutinka su publika po šio žmogaus triukų: tiek seni, tiek maži nekantraudami laukia, kada galės įmesti po banknotą ar monetą. Taigi šio gatvės artisto kepurė netrukus sužvanga ir suspindi naujomis eurų monetomis ir kupiūromis.

Paklaustas, ar bent įtaria, kodėl gatvės praeiviai jam tokie dosnūs (per vieną gatvės pasirodymą Viačeslavas susižeria apie šimtą eurų), pašnekovas neslepia, kad beprotišku tempu alsuojančiame gyvenime sustabdyti savais reikalais užsiėmusį ir skubantį žmogų nėra paprasta. Tačiau jis turi savų gudrybių, kaip išlaikyti dėmesį, todėl žmogus dažnai ir pamiršta kur ėjęs, o po pasirodymo negaili pinigėlio.

Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti.

Iš keturių vaikų šeimos kilęs V.Mickevičius sako, kad didžiosiose Europos sostinėse gatvės pasirodymai išsigimsta: „Daugėja pliurpalų, mažėja triukų, o liūdniausia – artistas ima nurodinėti, kiek žiūrovas jam turėtų mokėti. Tarkime, iš tų, kurie atėjo po vieną, prašoma svaro, o iš visos šeimos – jau penkių. Žinote, tuomet visa magija ir prigęsta. Gatvės artisto honoraras – lyg Kalėdų stebuklo laukimas. O čia staiga viso to nebelieka, pasirodymas išvirsta į eilinį apsipirkimą prekybos centre… Žmones atbaido kas kelias minutes su kepure praeinantys ir už vieną ar kitą pokštą susimokėti prašantys juokdariai.“

Iš aktorinio bado (po uostamiestyje baigtų studijų, dramos teatrą uždarius dėl itin prastos būklės, Viačeslavui, kaip ir daugeliui jo bendrakursių, teko galvoti, kuo verstis) bene seniausio amato ėmęsis aktorius pripažįsta: šis užsiėmimas viliojo jį nuo mažumės. Įsiklausęs į savo tėvų (istorikų) patarimą gyvenime užsiimti tuo, kas iš tiesų patinka, sako šiandien suprantantis, kad jis ne dirba, o mėgaujasi mėgstama veikla.

Kandumą, aštrų protą ir liežuvį iš savo amžiną atilsį temperamentingos močiutės paveldėjęs V.Mickevičius gimė ir augo Vilniuje, tačiau kone septynetą metų su visa šeima praleido Trakų rajone, kur vertėsi tuo, ką užsiaugindavo savame ūkyje. „Prieš eidamas į mokyklą pamelždavau karves, o į parduotuvę su tėvais vykdavome kartą per pusmetį degtukų ir kavos“, – prisimena ypatingą meilę žirgams ir knygoms iki šiol puoselėjantis pašnekovas.

Ne kartą kritęs nuo žirgo, susilaužęs stuburą ir pėdos kaulus, jis medikų buvo raginamas pereiti per kabinetus ir „susiveikti“ invalidumą, tačiau į tokius pasiūlymus numojo ranka. Nepaprastai įdomų gyvenimą susikūręs V.Mickevičius sako šiandien gyvenantis iš teatro, renginių vedimo ir gatvės cirko.

Savo pasirodymus miesto gatvėse vadindamas Dievo dovana, jis linki kiekvienam aktoriui išmėginti šį kelią „Jei tikėsime, kad yra karjeros laiptai, tai gatvė – kiekvieno aktoriaus karjeros liftas“, – juokauja rusiško kraujo turintis Viačeslavas.

Pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Savo dainų tekstais ir pasirodymais jis pasakoja aplinkiniams unikalias istorijas ir svarsto, kad dainuoti apie vidinius savo išgyvenimus bei patiriamas būsenas neverta: jos įdomios tik jam pačiam. O štai socialinė tematika ir vadinamosios nepatogios dainos randa atgarsį daugelio žmonių širdyje. Taigi pasirodymų temas jam dažniausiai diktuoja gyvenimas, draugai, kurie dosniai dalijasi įvairiomis nuorodomis socialiniuose tinklalapiuose, taip pat šeimos nariai.

Priešingai nei daugelis jaunų žmonių, Viačeslavas šiandien nesiblaško: jis žino, kad gerasis vyrų amžius teatre prasideda tik nuo penkiasdešimties (būtent tada galima tikėtis daugiausiai vaidmenų). O gatvėje vaidinti, jo nuomone, galima dar ilgiau. Kaip pavyzdį jis mini kone 70 metų sulaukusį italą Dino Lampa ir žada sekti jo pėdomis.

Įsipareigoti ir susituokti lietuvis neskuba: žavėdamasis savo tėvų santuoka prasitaria, kad ir pats norėtų moters visam gyvenimui. Bet atsitrenkti į tokią, kuri daug skaitytų ir suprastų jį vos iš poros žodžių esą nėra lengva.

Silpnybę XIX a. ir viskam, kas su juo susiję, jaučiantis menininkas daug ką tinkamo savo namams randa sendaikčių turguose, o tuomet telieka daiktus atgaivinti ir prikelti naujam gyvenimui.

Buvusiame tėvų sodo namelyje (12 km už Vilniaus) šiandien įsikūręs aktorius tikina kartais nė nežinantis, kur dėti savo algą, – jo poreikiai gana kuklūs. Pamatęs, kad drabužiai išeina iš mados, o mašinos sugenda, V.Mickevičius vis dažniau investuoja į gyvenamąją erdvę ir jo gatvės pasirodymams būtiną atributiką.

„Reiklus sau, nuolat atnaujinantis ir peržiūrintis savo repertuarą ir pastebintis, ką daro jo kolegos kituose kraštuose“, – paklaustas, ko reikia norint būti geru gatvės artistu, vardija Viačeslavas.

Amerikiečių rašytojas Markas Twainas yra labai gerai pasakęs apie lobių ieškotojus: negalima nustoti kasti, net jei ir labai pavargote, – gal kaip tik šią akimirką iki aukso skrynios tetrūksta vienintelio kastuvo grybšnio. „Kartais visiems mums atrodo, kad labai pavargome, nebeturime jėgų, bet tokiomis akimirkomis iki tikslo, iki didžiojo lūžio būna likusios penkios minutės“, – neabejoja V.Mickevičius.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. kovo mėnesį.

Istorija. Turtingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją atranda ne tik rašytojai, kino kūrėjai ar muzikai, bet ir paprasti lietuviai.

2014-ųjų pabaigoje pagrindinėse šalies arenose parodytas didingas lietuviškas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“. Daugiau nei milijoną litų kainavusio projekto, kuriame dalyvauja dešimtys šokėjų, dainininkų ir aktorių, kūrėjai pasirinko itin gerai žinomą XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meilės ir valdžios siužetą. „Prie šios meilės istorijos jau ne kartą buvo prisiliesta ir daugelis ją puikiai žino, tačiau ji dar nėra iki galo išsemta ir vis dar yra turininga bei įdomi. XVI amžius yra vienas kertinių, lūžinių istorijos momentų, kuriame galima kalbėti apie labai daug ką“, – prieš miuziklo premjerą sakė jo libreto autorius Romas Lileikis.

Pastaruoju metu šalies kūrėjai renkasi ir kur kas mažiau žinomus LDK istorijos epizodus. Pernai kino ekranuose pasirodė režisierės Ramunės Rakauskaitės dokumentinis filmas „Radviliada“, pasakojantis bene iškiliausios šalies didikų šeimos istoriją. Dokumentinėje juostoje su vaidybiniais intarpais atkurta 1563-iųjų Ūlos mūšio scena, Radvilos Našlaitėlio kelionė į Jeruzalę bei reformacijos pradžia Lietuvoje. O siekiant atrasti gyvą santykį su istorija bei sujungti didingą Radvilų šeimos istoriją su dabartimi, filme pristatomi ir šiandieniniai Radvilų giminės palikuoniai, šiuo metu gyvenantys Lenkijoje. Pasak režisierės, „Radviliada“ visų pirma yra apie vertybes, nes be jų istorija – tik archyvų dulkės.

Netrukus dienos šviesą išvys ir režisieriaus Ramūno Abukevičiaus kino juosta „Pagalvės mokesčio rinkėjas“, pastatyta pagal LDK bajoro Teodoro Jevlašauskio (1546–1619) atsiminimus. Filmas atkurs XVI–XVII amžių sandūros Vilnių. T.Jevlašauskio, kuris tarnavo Žygimanto Augusto ir Stepono Batoro Vilniaus dvaruose ir artimai bendravo su Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, memuarai laikomi pirmąją LDK parašyta autobiografine knyga. Joje atskleidžiama to meto žmonių kasdienybė, emocijos, taip pat pasakojama apie Vilniuje siaučiantį marą.

R.Abukevičiaus teigimu, dėmesys LDK kultūrai ir istorijai žadina tęstinumo suvokimą, kai suprantama, kad niekas iš niekur savaime negali atsirasti. „Visa LDK istorija anksčiau buvo išimta iš konteksto, tačiau pastaruoju metu ji grįžta į žmonių sąmonę ir suvokimą. Tikrai nepakankamai žinome apie šį laikotarpį, o tai yra šaltinis įvairiausiems kūrybiniams ir moksliniams pamąstymams. Tokie reiškiniai, kaip romanas „Silva rerum“, rodo, kad nors istoriniai dalykai vis dar labiau lieka specialistų ir mokslininkų rate, tačiau kultūrinis prisilietimas prie jų gali padėti išplėsti suvokimą ir pažinimą, sukelti žmonių norą domėtis“, – tvirtina filmo „Pagalvės mokesčio rinkėjas“ režisierius.

Pasak jo, platesnio požiūrio kol kas trūksta kultūros politikos įgyvendintojams, kurie dažnai yra atėję iš laikotarpio, kai LDK kultūra ir istorija asocijavosi tik su Žalgirio mūšiu, nes išliko tokio pavadinimo krepšinio komanda, bei Vytauto Klovos parašyta opera „Pilėnai“. Tačiau iš tiesų tematiniu požiūriu tiek karalių, tiek aukštuomenės, tiek valstiečių gyvenimas yra neišsemiami klodai, kuriuose galima atrasti labai įdomių istorijų.

Daugiausiai dėmesio ir populiarumo sulaukęs LDK istorinių naratyvų įkvėptas pastarųjų metų kūrinys yra rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės romanų „Silva rerum“ trilogija. Pirmoji romanų ciklo dalis, kuri pasirodė 2008-aisiais ir pasakoja apie XVII amžiaus Lietuvą, pakartotinai buvo perleista net 12 kartų ir pripažinta Metų knyga. Panašios sėkmės sulaukė ir pirmosios dalies tęsinys „Silva rerum II“, nukeliantis į 1707–1710 m. Didžiojo maro kamuojamą Vilnių. Septynių laidų sulaukęs romanas tapo perkamiausia metų knyga. 2013-aisiais išleista ir trečioji „Silva rerum“ dalis, kurioje K.Sabaliauskaitė aprašo garsius LDK didikus. Už šiuos romanus rašytoja pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją bei „Šv. Kristoforą“, o šiuo metu pagal romane aprašytus įvykius ir jų herojus Vilniuje organizuojamos didelio populiarumo sulaukiančios teminės ekskursijos.

Įvairius su LDK kultūra susijusius renginius nuolat aktyviai organizuoja ir Valdovų rūmai. Pernai po rūmų skliautais susibūrė kolektyvas Baroko operos teatras, pristatantis nedaug Lietuvoje pažįstamas ankstyvosios operos tradicijas, čia taip pat rengiami baroko muzikos vakarai, kasmet rugsėjį minimas ir lietuviškos operos gimtadienis (1636 m. rugsėjo 4 d. Valdovų rūmuose Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji opera Lietuvoje – „Elenos pagrobimas“), pristatomos dvaro ir bajorų Užgavėnių tradicijos bei siūloma daug kitų renginių.

Valdovų rūmų direktoriaus pavaduotojos istorikės Jolantos Karpavičienės teigimu, šiais laikais muziejui būtina komunikuoti ne tik archeologinį bei medžiaginį, bet ir dvasinį paveldą, o tai galima padaryti tik įvairiais renginiais, paskaitomis bei diskusijomis. „Platesnei visuomenei, įpratusiai vartoti ne tik įdomią, bet ir patrauklią medžiagą, reikia koncertų ir panašių renginių, kurie emociškai yra lengvai priimami“, – sako J.Karpavičienė.

Pernai minint Oršos mūšio pergalės 500-ąsias metines ir Seimui 2014-uosius paskelbus Oršos mūšio metais, įvairiais kultūriniais renginiais paminėta ir ši sukaktis. Valdovų rūmų iniciatyva šia proga buvo pirmą kartą atkurtos mūšio triumfo įžygiuotuvės Vilniaus senamiestyje nuo Aušros vartų iki Katedros aikštės. Eisenoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės garbės sargybos kuopa, Lietuvos kariuomenės orkestras, raiteliai, vėliavnešiai, būgnininkai ir kiti, skambėjo varpai, griaudėjo patrankos, o Valdovų rūmų kieme aidėjo mušamaisiais atliekama batalinės muzikos dedikacija – karo ir triumfo maršų kompozicija.

Kokios priežastys lemia LDK istorijos populiarumą įvairiose kultūros srityse? J.Karpavičienė išskiria bent dvi priežasčių grupes – tai akivaizdus lietuvių savojo istorinio identiteto paieškų poreikis bei istorinių žinių troškulys ir kitokioje aplinkoje užaugusi jaunoji istorikų karta, gebanti sudėtingas akademines žinias išversti į patrauklią, įdomią ir visuomenei suprantamą kalbą. Jie geba pristatyti savo tyrinėjimų rezultatus žiniasklaidoje, internete, taip istorija užkrėsdami kur kas platesnį ratą žmonių. Mokslininkės teigimu, parašyti akademinį straipsnį kur kas lengviau nei populiarųjį, o supaprastinta istorija tikrai nereiškia suprastintos istorijos, nes gebėjimas išversti sudėtingas žinias į visuomenei suprantamą kalbą yra didelis menas.

Vienas pastebimiausių tokio pobūdžio projektų yra Vilniaus universiteto istorikų kuriamas interneto tinklalapis ~ldkistorija.lt~, kuriame galima atrasti per 700 istorijų apie LDK kasdienybę, ūkį, miestus, teisę, karybą, dvasinį gyvenimą, asmenybes ir kt.

„Žmonės atranda žmogų istorijoje, o pažįstant žmogų jiems tampa įdomu pažinti pačius save, ir tada atitinkamai nuo individualaus identiteto, jei norima gilesnio pažinimo, einama kolektyvinio identiteto paieškų link“, – pastebi J.Karpavičienė.

Tačiau iki šiol atsakant į klausimą, kokias žinote Lietuvos istorijos asmenybes, dažniausiai minimi yra Mindaugas, Gediminas ar Vytautas, o vėliau pereinama prie Jono Basanavičiaus ar Antano Smetonos, tarsi ištisa LDK epocha būtų juodoji skylė, kurioje neskambėjo lietuvių kalba, todėl nebūta ir lietuvių. Toks tarpukariu susiformavęs lietuviškos tapatybės modelis geriausiai atsiskleidžia 1936 m. išleistoje Adolfo Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“. 1990-aisiais ši knyga buvo perleista kelių šimtų tūkstančių egzempliorių tiražu, todėl šiandien ją galima rasti dažno lietuvio lentynoje. O štai šiuolaikinės istorikų studijos, paprastai taip lengvai neatsižadančios ištisų Lietuvos istorijos laikotarpių, sulaukia kur kas mažesnio populiarumo ir dėmesio.

Vytauto Didžiojo universiteto istoriko Rūsčio Kamuntavičiaus teigimu, pastaruosius 25 metus daug daroma siekiant paaiškinti, kad LDK palikimas yra įvairiatautis, todėl neverta lietuvybės suvokimo apriboti tik lietuvių kalbos vartojimu, tačiau akivaizdu, jog žmonės vis dar sunkiai tai priima ir nedaug domisi žydišku, lenkišku ar gudišku LDK paveldu.

„Nelietuviakalbio LDK paveldo pripažinimas yra didelis paradigminis virsmas, kuris turi įvykti, kad mes atsiplėštume nuo Daukanto ir Basanavičiaus suformuoto tapatybės modelio, nes tai labai susiaurina LDK paveldą. Kai žmonės išgirsta, kad Mikalojus Radvila Rudasis prieš Liublino Seimą lenkiškai rašė „padarysiu viską, kad lietuvišką arkliuką apsaugočiau nuo lenkiško ereliuko“, žmonėms tai iki šiol daro įspūdį“, – pabrėžia J.Karpavičienė.

Kitas iškalbingas istorikės pateikiamas pavyzdys apie LDK paveldo universalumą ir įvairiapusiškumą yra kompozitoriaus bei kapelmeisterio Marko Skakio istorija. Kompozitorius 17 metų tarnavo Vladislovui Vazai, daugelį metų rezidavo Vilniuje ir parašė čia keliolika kūrinių. Mirus valdovui bei pablogėjus paties sveikatai, kapelmeisteris grįžo į gimtąją Italiją. Apsistojęs Galėzės mieste, dar vertėsi kūryba, mokė muzikos ir paliko savo mokinių. Šiuo metu Italijoje veikia jam skirtas muziejus bei institutas, tiriantis kompozitoriaus muzikinį paveldą. Prieš keletą metų Vilniuje viešėjo iš Galėzės miesto atvykusi viena kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja, subūrusi ir ansamblį M.Skakio muzikai atlikti. Vilniuje du baritonai atliko kūrinį, kuris muzikiniu požiūriu itin panašus į lietuvių liaudies sutartinę. Manoma, kad M.Skakis yra vienintelis XVII a. kompozitorius, kurio kūryboje galima atrasti lietuviškų sutartinių pėdsakų, nukeliavusių iki tolimosios Italijos.

Pasak R.Kamuntavičiaus, domėjimosi LDK istorija suintensyvėjimas yra dalis bendro istorijos populiarumo, o panašūs procesai stebimi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. „Tokia yra bendra tendencija. Eilės prie istorinių objektų ir muziejų visoje Europoje per pastaruosius dešimtmečius pastebimai pailgėjo. Šią tendenciją pastebėjo ir filosofai, kurie susiejo tai su istorijos įėjimu į popkultūrą“, – sako istorikas.

Tačiau aktyvus visuomenės domėjimasis istorija kartu didina atotrūkį tarp profesionalios ir populiariosios istorijos. Pasak R.Kamuntavičiaus, šis procesas Lietuvos istorikų kongrese pastebėtas jau prieš keliolika metų, o per pastarąjį kongresą tai buvo tik dar labiau akcentuota. „Istorikai bando labiau integruoti mokytojus, rengiami įvairūs seminarai, organizuojamos paskaitos, bet tai padeda nedaug. Problema matoma, tačiau kaip ją realiai spręsti, atsakymų kol kas nerandama“, – pasakoja istorikas.

Be to, populiarieji praeities pasakojimai dažniausiai koncentruojasi ties pozityviomis, geras emocijas keliančiomis istorijomis apie meilę, kasdieninę buitį, įvairias aukštuomenės intrigas ar detektyvus, o sudėtingesni visuomenės ir politikos klausimai dažnai lieka antrame plane ar iš viso nepapasakoti. Tačiau „Veido“ kalbinti istorikai pabrėžia, kad bet koks istorinis pažinimas jau savaime yra naudingas ir praplečia žmonių akiratį, todėl nebūtina visuomet stengtis pateikti išsamų istorinį vaizdą, kuris paprastai būna labai komplikuotas ir sudėtingas.

„Patys istorikai tyrinėja įvairiausius dalykus ir rašo tikrai ne tik apie karus, valstybes ar valdovus. Dažnai pasakojama apie materialinę žmonių kasdienybę, jų mentalitetą ar maistą. Rinka dabar užpildyta tokiais produktais tiek iš mokslinės, tiek iš populiariosios pusės, tad kiekvienas gali pasirinkti iš tikrai didelio asortimento“, – tikina R.Kamuntavičius.

Tokiam požiūriui pritaria ir J.Karpavičienė, kurios manymu, LDK istoriją būtina nukelti nuo pjedestalo ir paversti būtent žmogaus istorija, nes tai atveria kelius išsamesniam daugiasluoksniam istorijos pažinimui.

„Kodėl kalbėdami apie LDK mes visada ieškome valstybės nuo jūrų iki jūrų, ieškome didybės ir kažko išskirtinio? Yra ir paprastas pažinimo laukas – pasirodo, kad ir čia žmonės gyveno, patirdavo sveikatos problemų, sprendė higienos klausimus ar turėjo užsakyti muzikus ir mokėti jiems pinigus. Kad ir kokią sritį paimsi, visada atrasi žmogaus istoriją. Tiesiog reikia pamėginti ją nukelti nuo pjedestalo ir nustoti garbinti, nes tai tampa panašu į paminklą. O kaip sakė filosofas Vytautas Kavolis, tauta, kuri žiūri į istoriją tik per paminklus, yra mirusi“, – primena istorikė.

Dovaidas Pabiržis