Buvęs žymus lenktynininkas, o dabar daugiau nei 20 metų įvairius automobilių sporto renginius, tarp jų ir „Rally Classic Druskininkai‘2012“, organizuojantis Jonas Balčiūnas dalinasi asmenine patirtimi ir mintimis apie Lietuvos ir pasaulio ralio tendencijas.

Sveiki, Jonai, pradėkime viską iš pradžių. Kaip atsidūrėte automobiliu sporte?

13 metų buvau Lietuvos jaunučių šaudymo rinktinės narys, tačiau atsirado klasiokas, kuris papasakojo, kad jis važinėja su kartingais ir sportiniais automobiliais ir jais mane labai sudomino. Žinoma, negalima pamiršti, kad tais laikais automobilis buvo didelis deficitas.

Klasiokas nuvedė mane į „DOSAAF“ vairavimo mokyklą Vilniuje ir kaip tik tuo metu iš Rusijos į Lietuvą grįžo Stasys Brundza ir čia atidarė padalinį. Nuo to meto aš, tikrąja to žodžio prasme, pradėjau miegoti prie S. Brundzos garažo durų. Parašiau jam laišką, kad jis man – didžiausia žvaigždė ir kad mano svajonė būtų dirbti su automobiliais.

Man pasisekė ir S. Brunzda mane priėmė į mechanikų komandą. Pradėjau nuo juodžiausio darbo: varžtus sukiojau, duobėje sėdėjau ir visus kitus panašius darbus dirbau.

Deja, mano rekomendacijos, kaip 13 – mečio vaikino, buvo labai nekokios, nes dirbdamas pridariau nemažai klaidų. Pavyzdžiui, kartą S. Brundza grįžo iš pasaulio čempionato su „LADA“ ir mums, mechanikams, buvo suteikta galimybė „pravažiuoti“ šiuo automobiliu. Man išvažiavus į kartodromą sprogo automobilio variklis. Aišku, pasirodė, kad jis buvo įtrūkęs ir jam tereikėjo padėti paskutinį tašką. Aš jį ir padėjau. Tokių istorijų buvo begalė.

Vėliau sekė figūrinio vairavimo būrelis, slalomas. Studijų metais pavyko atidaryti mokslo akademijos automobilių sporto klubą, su kuriuo lenktyniaudavome ir pasiekėme nemažai pergalių.

Po to buvo pertrauka, po kurios grįžau kaip organizatorius, žiedo ir ralio lenktynininkas, kas buvo mano svajonė. Ralyje pavyko pakilti net iki Lietuvos vicečempiono titulo.

Vėliau vėl atėjo krizė, kurios metu 3 metams persikėlėme į Latviją ir organizavome Latgalės ralį, daugelį kitų ralių Lietuvoje. Na, ir galiausiai pasiekėme dabartinį etapą, kuriame esu „Rally Classic Druskininkai‘2012“ organizatorius.

Buvote ir lenktynininkas ir organizatorius, todėl puikiai galite įvertinti, kas lengviau – būti ralio organizatoriumi ar dalyviu?

Vienareikšmiškai dalyviu. Tu vairuoji sportinį automobilį ekstremaliomis sąlygomis, turi galimybes važiuoti greičio ruožais ir patirtį lenktynių jaudulį ir adrenaliną.

Čia kaip lyginti, ar groti grupėje, ar organizuoti koncertą. Kai groji grupėje, tu išgyveni visai kitas emocijas. Organizuodamas renginius turi tik daug rūpesčių, o emocijos ateina vėliau, jeigu viskas gerai pasiseka.

Organizatoriaus dalia yra labai sunki. Žinoma, sunku ir lenktynininkui, bet ten išgyvenamos visai kitos emocijos, įtampa, kova su savimi, kova su jauduliu.

Taip pat lenktyniauja tik tie, kam patinka, kas jaučia tam aistrą. Man labai patiko lenktyniauti. Žinojau, kad kai važiuodavome, žmonės laukdavo Jono Balčiūno ekipažo, nes mes važiuodavom seksualiai ir net rodydavome driftą žiūrovams.

Turbūt tik buvęs lenktynininkas gali surengti nuostabų ralį, nes jis žino ir ko reikia dalyviams ir žiūrovams?

Kiekvienas turi braižą ir metodus. Mes dirbame visuomeniniais pagrindais, mylime šį sportą. Mūsų komandoje dirba žmonės, kurių akys dega. Taip susikuria išskirtinė ralio aura. Kiti daro pragmatiškai, viską tiksliai skaičiuoja. Žinoma, tvarka irgi yra gerai. Tačiau, manau, kad ralis visada turi turėti aistros.

Ar galėtumėte išskirti kelis užsienio ralius, kurie galėtų būti geru pavyzdžiu Lietuvai?

Kiekviena šalis turi savo veidą. Man labiausiai patinka skandinaviška mokykla. Buvau Švedijos ralyje, „Neste“ ralyje, Lenkijos, Vokietijos raliuose, kaip mėgstamiausią galėčiau išskirti „Neste“ ralį.

Kalbant bendrai, suomiai yra lenktynininkų šalis. Ten labai palankiai žiūrima į lenktynininką – ne kaip į turtuolį, bet kaip į sportininką. Kiekvienas mažas kaimelis su penkiais namais turi savo sportinį automobilį ir tuo didžiuojasi. Žinoma, jie turi ir stadioną, kitų sporto šakų, bet jie didžiuojasi būtent tuo sportiniu automobiliu ir važiuoja jo visur palaikyti.

Suomijoje lenktynininkas yra labai arti tų žmonių, kuriuos atstovauja. Lietuvoje nėra tokio artimo bendravimo. Dažnai mūsų sportininkai yra pasislėpę po savo šalmais ar tampa susireikšminę, o Suomijoje visi bendrauja artimai.

Galbūt galite palyginti lietuvį žiūrovą ir skandinavą?

Lietuviai yra labiau emocionalūs. Mus labiau galėčiau priskirti prie pietiečių nei šiauriečių. Tos emocijos yra labai sveikintinas dalykas.

Labiausiai lietuviams trūksta tvarkos. Susiparkuoti automobilius vienoje pusėje, neiti į trasą, galbūt net ir alkoholio mažiau vartoti.

Taip pat svarbus momentas būna po varžybų. Žiūrovai, ypač jaunimas, gauna daug emocijų, adrenalino ir galvoja, kad gali važiuoti taip pat kaip ir lenktynininkai ir kartais tai veda prie nelaimių. Šioje vietoje reikėtų sukontroliuoti save. Kaip apie mus sako latviai – „karšti lietuvių vaikinai“. Tai reikėtų pasistengti nebūti tokiems karštiems gatvėse, o eiti į specialias mokyklas, į kartodromus, paprašyti, kad pamokytų lenktynininkai, o ne mokytis savarankiškai gatvėse.

Ką Jūsų ralyje visada pamatys žiūrovas?

Mūsų ralyje visada bus muzika ir moterys. Tai yra neatsiejama ralio dalis. Turiu pripažinti, kad žavios moterys ir puiki muzika yra mano silpnybė.

Nors lengviausia lyginti jau pasibaigusius renginius, bet galbūt galėtumėte pasakyti kuo šiųmetis „Rally Classic Druskininkai‘2012“ skirsis nuo praėjusių metų ralio?

Šis ralis bus daug tvarkingesnis ir dinamiškesnis visomis prasmėmis ir ralio prasme – sportinės dalies ir pramoginės dalies – skirtos žiūrovams.

Pirmiausia, žiūrovas galės, neviršydamas greičio ir nepažeidinėdamas kelių eismo taisyklių, ramiai nuvažiuoti ir pasižiūrėti tris greičio ruožus, o tai jau yra labai geras rodiklis. Po jų, grįžęs į apdovanojimus, žiūrovas gaus puikų koncertą, puikų pasibuvimą „Ralio palapinėje“, kur lenktynininkai bus šalia žmonių, šalia Jūsų. Su jais bus galima susipažinti, pabendrauti. Toks yra mūsų siekis.

Taip pat be sporto ir kultūros, žmonės gaus ir Druskininkų infrastruktūros malonumus: SPA centrus, gamtą. Todėl, pavyzdžiui, vyrai gali važiuoti su šeimomis žiūrėti ralio ir, jei žmonos nenori stebėti varžybų, jos gali mėgautis Druskininkų teikiamais malonumais. Taip turiningą laisvalaikį turės visa šeima.

Ar dažnai būna tokie vakarai, kai gerbėjai gali pabūti su savo žvaigždėmis?

Vienu metu buvo puoselėjamas šis dalykas. Tačiau tai buvo atskiri ralio vakarai. Mes siūlome, ir pabendrauti su lenktynininkais, ir pasižiūrėti ralį bei pasiklausyti nuostabios muzikos. Mes siekiame, kad sportininkai, lenktynininkai būtų kuo arčiau visuomenės, kad su jais būtų galima paprastai pabendrauti, išgerti kavos, paprašyti autografo.

Ko palinkėtume ralio dalyviams ir žiūrovams?

Žiūrovams norėčiau palinkėti būti dėmesingiems, saugoti save, bendrauti ir augti kartu su lenktynininkais. O ralio dalyviams pirmiausia palinkėsiu finišo ir, žinoma, kad nelūžtų mašinos ir būtų daug rėmėjų!

Praėjusį antradienį “Veidui” buvo šventė. Ir ne tik mums, bet ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriui dr. Jonui Miliui, kuris šiemet išrinktas Metų valstybės tarnautoju.
Liepos 3 d. į Taikomosios dailės muziejų sugužėjo per šimtą svečių. Visi jie atėjo norėdami pasveikinti ir pagerbti geriausio valstybės tarnautojo konkurso laimėtojo.
Victoras Hugo yra pasakęs, kad visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi įmina vienodas pėdas. J.Miliaus pėdos, regis, gilesnės. Tai tikrai išskirtinė asmenybė. Mūsų valstybės tarnyboje nėra itin daug žmonių, kurie būtų savo institucijos patriotai, kurie darbe neskaičiuotų laiko, kartais padirbėdami ir iki vidurnakčio, kurie rūpintųsi, kad jų institucijos darbuotojai dirbtų su pačia moderniausia įranga. J.Milius – kaip tik toks vadovas. Todėl nė kiek nestebina, kad jis taip sparčiai kyla karjeros laiptais, o ir “Veido” konkurse taip greitai pranoko kitus kolegas, užimdamas pirmą vietą. Tai ne tik puikus vadovas, ne tik šiltas žmogus, bet ir charizmatiška asmenybė, savo srities profesionalas, galintis būti pavyzdžiu kitiems.
Į renginį atvykęs premjeras Andrius Kubilius ir nustebo, ir pasidžiaugė, kad Metų valstybės tarnautoju išrinktas verslą kontroliuojančios institucijos vadovas. O žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius papildė, kad J.Milius kone pusę savo laiko dabar praleidžia komandiruotėse ir iš tiesų yra mūsų “eksporto veidas”.
Tradicinę dovaną laureatui, išskirtinį specialiai įrištą Konstitucijos egzempliorių, įteikęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė manąs, kad jau aštuonerius metus rengiamas Valstybės tarnautojo konkursas atlieka ir edukacinę funkciją.

Tokių asmenybių, kaip ilgametis Vilniaus universiteto rektorius J.Kubilius, Lietuvoje būta nedaug. Koks jo testamentas mums?

Profesorius Jonas Kubilius pasitraukė anapilin neseniai perkopęs devyniasdešimties metų slenkstį. Nuveikęs tiek, kad keliems žmonėms per akis užtektų.
Pasaulinio garso mokslininkas. Trisdešimt trejus metus vadovavo Vilniaus universitetui. Sulaukęs septyniasdešimties, 1991 m. pasitraukė iš rektoriaus pareigų – prieš tai pasistengė, kad būtų priimtas naujas statutas, užkirtęs kelią madingiems tuo metu populizmo vėjams. Toliau dirbo universitete, iki pat aštuoniasdešimt aštuonerių skaitė paskaitas studentams. Rašė mokslinius darbus, taip pat atsiminimus – asmeninius, su konkrečiomis pavardėmis ir vertinimais, bet jie liksią istorijai, nes tų žmonių vaikams, artimiesiems būtų skaudu. Toks klasikinio inteligento požiūris, dažnam šiandien sunkiai suprantamas…
Darbas nuo ankstaus ryto iki nakties, neišskiriant savaitgalių ir švenčių. Rodos, išvardyk profesoriaus nuopelnus, nulenk galvą ir palinkėk ilsėtis ramybėje.
Bet yra kai kurie jo darbai – galima net pavadinti priesakais, – kurie šiandien vėl tampa itin aktualūs.

Mokslas

Tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi, J.Kubilius sakėsi išsikėlęs tris tikslus. Pirmiausia – išlaikyti universitetą lietuvišką. Antra – atkovoti universiteto istoriją. Trečia – universitetą paversti mokslo universitetu.
Pradėkime nuo trečio tikslo – mokslo. Didžioji J.Kubiliaus veikla ir prasidėjo tada, kai jis labai jaunas tapo žymiu mokslininku. 1958 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją (trečias Lietuvoje, tada jam buvo 36 metai) ir tais pačiais metais tapo Vilniaus universiteto rektoriumi. Po metų rusų kalba išėjo jo monografija „Tikimybinė skaičių teorija“, vėliau papildytas antras leidimas; 1964 m. išverstas į anglų kalbą veikalas pasirodo JAV ir vis kartojamas, penkta laida išėjo 1997 m. Vien to užtektų, kad žmogus visam laikui įeitų į pasaulio mokslo istoriją.
Rektorius ne kartą yra sakęs, jog naujųjų pareigų visai netroško, nes puikiai suprato, kad jos stipriai trukdys atsidėti mėgstamai mokslininko veiklai, kur jautėsi daug galįs nuveikti. Bet suprato: reikia, tad visą savo mokslininko autoritetą panaudojo didžiam tikslui – Lietuvos mokslo plėtrai.
Mokslo padėtis šalyje tada buvo apverktina. Ir taip negausi profesūra išblaškyta – dalis emigravo, dalis ištremta, dalis nustumta į šalį, nepatvirtinus senųjų laipsnių. Tik vienas kitas užsiliko. Reikėjo auginti naują mokslininkų kartą, o tai be galo ilgas, sunkus ir didelio nuoseklumo reikalaujantis darbas.
Šito buvo siekiama visose srityse, visiems fakultetams tai buvo pagrindinis reikalavimas. Dirbdamas universitete mačiau, su kokia atida ir pasididžiavimu rektorius stebi, vertina, kiekviena proga iškelia reikšmingesnius universiteto mokslininkų darbus. Netgi universiteto telefonų knygoje fakultetai buvo rikiuojami ne pagal abėcėlę, o pagal jų mokslinį svorį. Ta tvarka laikui bėgant šiek tiek kisdavo, nes, žiūrėk, kokioje katedroje įsižiebia naujas mokslo branduolys, ir rektorius džiaugiasi. Žmonių darbštumas, sąžiningumas, pareigingumas jam buvo nelygstamos vertybės. Jį nuvilti buvo galima tiktai kartą.
Mokslininko darbai J.Kubiliui buvo svarbiausia. Tikruoju elitu jis laikė aukščiausio lygio mokslininkus; ir ne tik mokslininkus, o visų sričių aukščiausio lygio profesionalus. Visą laiką buvo justi jo akademinis išdidumas, kuris nemažai ką nervindavo, ypač prasidėjus atgimimui, kai žmogų staiga į viršūnes galėjo iškelti ne ilgas atkaklus darbas, o laiku pasakytas aštrus žodis. Iš čia jo garsioji frazė „agresyvieji pilkieji docentai“ – žmonės, vos sukrapštę mokslų kandidato disertaciją ir daugiau nieko reikšmingo nenuveikę. Sovietiniais metais tokius užkulisinių intrigų mėgėjus universitete jis stipriai buvo suėmęs į kumštį, bet laisvės sąlygomis neretai į paviršių pirmiausia išplaukdavo putos.
Iš čia ir jo nemenkas nusivylimas begalinėmis aukštojo mokslo reformomis. Jo įsivaizdavimu, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą.
Ir šiandien, nors aukštojo mokslo reforma nebaigta, aišku viena: akademinis atsinaujinimas reikalingas, konkurencija būtina, bet aukštosios mokyklos ateitį pirmiausia lems ne įvairūs vadybiniai gudravimai, o tai, koks joje bus sutelktas mokslinis potencialas. Besiformuojančiai asmenybei ypač svarbu jos dėstytojo mokslinis svoris – nors maištinga jaunystė gal ir nenorės to pripažinti.
Atrodo, po tam tikro blaškymosi vėl imama tai suprasti.

Istorija

Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 m., buvo aukšto lygio mokslo centras, Rusijos caro uždarytas 1832 m. Tad naujoji jo istorija turėjo prasidėti nuo 1919 m. Vinco Kapsuko dekreto, kuriuo atseit įkurtas Vilniaus universitetas. Tai ne šiaip formalumas, o didžiulė ideologija, toli gražu nesibaigianti faktu, kad 1964 m. dar nebuvo leista minėti universiteto 385 metų jubiliejaus.
Ideologija buvo paprasta, bet veiksminga: daryti viską, kad vienintelis Lietuvos universitetas būtų eilinė provincijos mokyklėlė, rengianti vien specialistus liaudies ūkiui. Mokslo centrai yra Maskvoje, Leningrade. Juose anais laikais studijavę žmonės gali papasakoti, kaip skyrėsi studijų sąlygos, mokslinė bazė, profesūra, galiausiai mokslinės minties laisvė tenai ir Vilniuje. Kai jaunas italų kalbininkas Guido Michelini panoro išmokti jo indoeuropeistikos studijoms būtinos lietuvių kalbos, jam atkakliai buvo peršama važiuoti į Maskvą, Leningradą – ten esą stiprūs lituanistikos centrai, Vilnius tik užkampis.
Artėjant universiteto 400 metų jubiliejui, reikėjo be galo daug dirbti, kad jis būtų ne tik pripažintas, bet ir deramai paminėtas. Ir rektorius pasiekė savo, sukakties minėjimas toli prašoko universiteto sienas. Tai buvo visos Lietuvos savigarbos pareiškimas, pasididžiavimo akimirka, kokių apskritai ne taip dažna, o šiandien itin trūksta. Jubiliejaus švente rektorius labai didžiavosi, laikė vienu svarbiausių savo darbų.
Jubiliejus ne tik grąžino Vilniaus universitetą į garbingiausių Europos universitetų gretas – mūsų mokslininkams jis suteikė dvasinį užnugarį. Jie nebebuvo amžina „pirmoji karta nuo žagrės“, už jų rikiavosi universiteto sienose įamžinti visoje Europoje garsių profesorių vardai.
Kaip tai vėl svarbu! Uždaroje sistemoje sugebėję išlikti pakelta galva, atvirame pasaulyje dažnai jaučiamės sutrikę, menki, dažnai patys įtvirtiname carų taip kruopščiai puoselėtą mentalitetą, kad esame gūdi provincija. Trūksta tokių telkiančių asmenybių kaip J.Kubilius.

Lietuvybė

„Aš esu Lietuvos partijos žmogus. O kas eina po Lietuvos – antraeiliai dalykai“, – yra sakęs J.Kubilius. Panašiai kalbėdavo poetas Justinas Marcinkevičius ir daugiau tos kartos didžiųjų. J.Kubilius anksti, dar 1947 m., įstojo į komunistų partiją – jo įsitikinimu, įsitvirtinus okupacijai pasipriešinti rusinimui galima tik legaliomis formomis. Po karo visi postai buvo užimti rusų, išskyrus pačią viršūnę. Posėdžiai universitete vykdavo rusų kalba, J.Kubiliui teko gerokai pakovoti, kad partijos sekretorius vaikščiotų pas rektorių, o ne atvirkščiai. „Buvo kiti laikai, kitos žaidimo taisyklės, – yra sakęs J.Kubilius. – Žmonėms, negyvenusiems tais laikais, nesuprantama.“
Iki šiol tas komunistų partijos „lietuvinimo“ klausimas kelia daug aistrų – jau vien dėl to, kad buvo nemažai tokių, kurie nesiryžo peržengti šio barjero, nors puikiai suvokė, jog šitaip apriboja savo galimybes.
Priešinimasis nutautinimui visada gresia kitu kraštutinumu – uždarumu, o tai jau tikrasis provincializmas, tas didysis okupantų siekis. Reikia pripažinti, kad šioje srityje okupantai daug pasiekė: į nepriklausomybę Lietuva atėjo uždara, ksenofobiška, tarsi tiesiai iš XX amžiaus pirmos pusės.
J.Kubilius visomis išgalėmis kovojo ne tik su nutautinimu, bet ir su provincialumu. Daugelis jo svarbiausių mokslo darbų pirmiausia paskelbti rusiškai. Ir kitus skatino tai daryti – jei yra tik toks langas į pasaulį, reikia juo naudotis. Bet neapsiriboti. Pats puikiai mokėdamas svarbiausias Europos kalbas, savo mokinius vertė, o kitus skatino jų mokytis – kartu kurti ir lietuvišką mokslo terminiją, kad lietuvių kalba būtų visavertė, ne vien buitinė.
O ką reiškė jo nuostata, kad Vilniaus universitetas remiasi ne į brukamą rusišką, kaip atseit tarptautinę, ne į ankstesnę lenkišką, bet į senąją lotynišką tradiciją! Mirusios lotynų kalbos neapkaltinsi nacionalizmu. Dar nuo gimnazijos laikų ją neblogai mokėdamas (didžiuodamasis yra pasakojęs, kad jos užteko Lenkijoje su kunigu pasišnekučiuoti), iškilmingomis progomis būtinai kreipdavosi į svečius lotyniškai.
Šiandien mes laisvi, darom ką norim, važiuojam kur norim ir galvojam: kai būsim turtingi kaip švedai, laimingi kaip danai, tai ir dėl lietuvybės viskas bus aišku. Nebus. Lietuvybę reikia kurti. Naujomis sąlygomis. Globaliame pasaulyje.
Toks, manau, ir būtų svarbiausias J.Kubiliaus priesakas Lietuvai.

Liudvikas Gadeikis