BFL

Sijojant įtakingiausius kultūros lietuvius, svarbu nepasiklysti vėtrungių miške. Blogiausia, kad visos tos vėtrungės klauso skirtingų vėjų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Pirmoji vėtrungė liepia rinktis tarp Lietuvos ir užsienio, nes menininkas, įtakingas Lietuvoje, ne visuomet būna adekvačiai vertinamas už šalies sienų. Geriausias pavyzdys – dabar jau amžinatilsį Nepriklausomybės pradžios laikotarpio lietuvių literatūros atraminiai stulpai: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas.

Ir atvirkščiai: ne vienas tarptautinę solinę karjerą sėkmingai pradėjęs scenos menų atstovas gimtinėje pasirodo kartą kitą per metus, tad apie jų realią įtaką šalies kultūriniam gyvenimui kol kas sunku kalbėti. Čia galėtume prisiminti visą būrį užsienyje įsikūrusių ar tiesiog po pasaulio teatrus ir koncertų sales nuolat migruojančių talentingų atlikėjų: Luką Geniušą, Dalią Kuznecovaitę, Gabrielių Alekną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Merūną Vitulskį ir daugelį kitų.

Šių žmonių įtaka Lietuvoje stiprės vėliau, kai, pakankamai užsidirbę ir leidę sau atsipūsti nuo vienas kitą vejančių angažementų, dažniau grįš Lietuvon muzikuoti, vertinti tarptautinių konkursų dalyvių, statyti spektaklių ar kurti naujų festivalių. Puikus pavyzdys – pianistė Mūza Ru­backytė, organizavusi jau keturis Vilniaus fortepijono muzikos festivalius.

Postai kaip įtakos ženklas

Iš čia rodyklėmis moja antroji vėtrungė: Lietuvoje įtaka kultūrai pagal seną įprotį matuojama valdiškais postais, nors logiška, kad tokių postų dažniau dairosi ne patys talentingiausi arba savo profesionalios karjeros pakilimo viršūnę jau išgyvenę kūrėjai. Pavardžių nevardinsime: jų netrūksta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus dailės akademijos bei kitų menininkus rengiančių šalies aukštųjų mokyklų darbuotojų sąrašuose. Neketiname iš to šaipytis: jei vadovauti fakultetams ir katedroms būtų kviečiami vien geidžiamiausi nūdienos meno rinkoje žmonės, jie patys graužtųsi nerasdami pakankamai laiko studentams, o studentai pernelyg retai matytų savo garsiuosius dėstytojus. Tokių pavyzdžių irgi būta ne vieno.

Anksčiau kaip šiltą valdišką prieglobstį būtume įvardiję ir Kultūros ministeriją, bet pastaraisiais metais ji virto menkai įtakinga partine įstaiga, kurioje menininko su žiburiu neberasi. Netgi prašomi užimti vietas ministerijoje daugelis turbūt atsisakytų: kuriam gerą vardą tarp kolegų pelniusiam patiktų viešai teisintis už partijų būstinėse skiriamų vadovų neišmanymą? Verčiau jau porąkart per metus padirbėti Kultūros tarybos samdomu anoniminiu (kiek ši sąvoka apskritai tinka Lietuvos masteliui) ekspertu: atsakomybės mažiau, įtakos daugiau, o ir laiko prasmingesnėms veikloms susitaupo.

Valstybiniams teatrams vadovauti taip pat ryžtasi vis mažiau aktyvių kūrėjų: tai aiškiai rodė šįmet ministerijos skelbti konkursai. Vienintelis iš tokių, kuriam pavyko įveikti konkurso kartelę, – Nacionaliniame operos ir baleto teatre puokštę vaidmenų spėjęs parengti 33 metų baritonas Jonas Sakalauskas, tampantis rekonstrukcijos (taigi ir neišvengiamo sąmyšio) lūkuriuojančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu.

Dar daugiau vidinių konfliktų išgyvenusiam Panevėžio J.Miltinio dramos teatrui vadovauti paskirtas Linas Marijus Zaikauskas kaip režisierius tėvynėje jau pamirštas, nors po vieną du sezonus yra dirbęs vyriausiuoju režisieriumi keliuose atokiuose Lenkijos ir Rusijos teatruose.

Lietuvoje kiekvieno bent kiek prakutusio režisieriaus savigarba reikalauja kurti naują nepriklausomą teatrą. Nebūtina dairytis į ryškiausių meistrų teatrus – „Meno fortą“, OKT ar VCO. Vos prieš metus apie savo įsikūrimą paskelbė AAT, arba J.Sakalausko vienmečio Artūro Areimos teatras.

Laikas ir pripažinimas

Tačiau postas postui nelygu. Ir čia priartėjame prie trečiosios vėtrungės, svyruojančios laiko atskaitos sistemoje. Kaip manote, kada daugiau įtakos Lietuvos teatriniam gyvenimui turėjo režisierius Jonas Vaitkus: 1974–1975 m., dirbdamas Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1980–1988 m., dirbdamas Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1990–1994 m., dirbdamas Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, ar šiuo metu, vadovaudamas Lietuvos rusų dramos teatrui?

Kitaip sakant: ar produktyvaus menininko įtaka savaime svarėja, metams bėgant ir nuveiktų darbų bei už juos gautų apdovanojimų sąrašui ilgėjant, ar nebūtinai? Ar S.Gedos įtaka gyvenimo pabaigoje, nepaisant teismų, išliko pati didžiausia?

Kūrybinis jaunimas visais laikais greitas manifestais „paspardyti užpakalius“ tituluotiems senjorams, klaidingai įsivaizduodamas, kad taip greičiau prasimuš į jų gretas. Klysta: čia ne šauktinių kariuomenė, todėl vietų rikiuotėje skaičius nėra baigtinis.

Šiuo atveju sveika prisiminti jaunų literatų išpuolius prieš J.Marcinkevičių Nepriklau­somybės metų pradžioje ir įvertinti, ar po dviejų dešimtmečių kuris nors iš jų sugebėjo užimti adekvačią savo įtaka poziciją. Kur ten… Nors situacija lietuvių literatūroje šiuo metu primena sengirę, kurios nepagailėjo uraganas: išverstų medžių daugiau nei likusių stovėti. Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, S.Geda, J.Aputis, J.Striel­kūnas, J.Marcinkevičius, M.Martinaitis, Bitė Vilimaitė, R.Granauskas, Petras Dirgėla – per gerą dešimtmetį amžinybėn pasitraukė stipriausiais laikyti dvidešimto amžiaus pabaigos autoriai. O juk dar neįterpėme to paties laikotarpio išeivijos literatūros praradimų: Bernardo Braz­džionio, Kazio Bradūno, Alės Rūtos, Liūnės Sutemos, Birutės Pūkelevičiūtės, Icchoko Mero, Alfonso Nykos-Niliūno. Taip realius ir net potencialius rašytojų kartų ginčus Lietuvoje išsprendė neapskundžiamas mirties arbitražas.

Menininko įtakos trukmė

Tačiau ką kultūroje keičia ši, ketvirtoji, gyvenimo ir mirties vėtrungė? Ar kūrėjo įtaka mums nutrūksta sulig nutilusia muzika (dūdų maršai menininkų laidotuvėse jau seniai atgyveno), ar atvirkščiai – mirtis jų kūrybinio palikimo svarbą bent trumpam pakylėja?

Kad žymių dailininkų darbai po jų mirties įgyja papildomos vertės – jokia naujiena. O prieš du dešimtmečius, kai poetai dar nebuvo apsipratę su kelis šimtus egzempliorių tesiekiančiais savo knygų tiražais, bet nebežinojo jokių būdų didesniems parduoti, buvo pastebėta, kad ir knygų pardavimas smarkiai šokteli po autorių mirties. Žinoma, tik tų rašytojų, kurie būdami gyvi skaitytojų auditorijai bent šį tą reiškė. Dar geriau, jei mirtis būdavo susijusi su kokia nors bohemiška ar kriminaline istorija, o ne šiaip banalia senatve.

Tarkim, gyvo Ričardo Mikutavičiaus poezija retam rūpėjo, užtat jam prapuolus gausios kunigo eilių atsargos knygynuose iškart pradėjo sekti. Taip įsilingavo šiandien jau nieko nebestebinanti pomirtinių rinktinių banga, kurią pastaruoju metu baigia nukonkuruoti kūrėjų gyvenimams aptarti skirtų tiesioginių TV pokalbių laidų manija.

Pagaliau, vertinant įtakas tokioje ganėtinai nevienalytėje veiklos srityje kaip kultūra, tenka atsižvelgti ir į iš prigimties dominuoti joje linkusias popkultūros vėtrunges. Kas šiandien visuomenėje įtakingesnis: Juozas Statkevičius ar šalies Dailininkų sąjungai trejus metus vadovaujanti vitražistė Edita Utarienė? Atsakymas akivaizdus, nors pirmaisiais Nepriklausomybės metais tokia ryški persvara būtų suprasta kaip nonsensas.

Nuo Jono Meko iki Juozo Statkevičiaus

Galiausiai, stovint po vėtrungėmis, belieka atversti dešimties atrinktųjų 1990–2015 m. laikotarpio įtakingiausių menininkų sąrašą.

Jame atsidūrė teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – už ryškiausius perversmus Lietuvos teatro kultūroje. Poetams atstovauja pasaulietiško mąstymo skersvėjais uždarą nacionalinę literatūrą prapūtęs  Tomas Venclova ir nuoseklus poezijos vandenų drumstėjas S.Geda, literatūrai ir kinui – Jonas Mekas. Šiandien, kai nemažai šalies jaunimo meno istoriją studijuoja prestižinėse vakarų akademijose, ten jie paprastai teišgirsta dvi lietuviško skambesio pavardes – Jurgio Mačiūno ir J.Meko.

Muzikams atstovauja Nepriklausomybės metais iš perspektyvaus dirigento autoritetingu orkestro vadovu tapęs Gintaras Rinkevičius bei dainininkė Violeta Urmana, tapusi aukščiausio rango pasaulinės operos scenų primadona. Taip pat kompozitorius Bronius Kutavičius, lietuviškas sutartines išvedęs į šiuolaikinės muzikos areną.

Iš vizualiųjų menų pasirinkome Lenkijoje gyvenantį grafiką Stasį Eidrigevičių, kurio paveiksluose ir kaukėse boluojantys veidai jau seniai tapo lengvai atpažįstamais pasaulio piliečiais. Taip pat – drabužių dizainerį J.Statkevičių, sugebėjusį tautiečiams įrodyti, kad lietuviui gali atverti duris ir stambiųjų pasaulio megapolių okupuota mados industrija.

Juokai juokais, tačiau jei ne itin lietuviškas, bet senamadiškas ilgaamžio Jono Meko įprotis kaupti namuose įvairias praeitį liudijančias smulkmenas, kurias dauguma permainoms neatsparių amerikiečių tvarkydami namus seniai būtų iššlavę šiukšlynan, – nebūtų ir jokio „Fluxus“ rinkinio. Nebūtų ir ginčų dėl jo vertės, ne vienus metus drebinusių Vilniaus savivaldybę ir buvusį sostinės merą Artūrą Zuoką.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Nacionalinės dailės galerijos, eksponuojančios „Fluxus“ kolekciją, direktorė Lolita Jablonskienė pabrėžia, kad, nepaisant revoliucingos patetikos manifestų, į prieš pusšimtį metų įvairiatautės Niujorko menininkų grupelės sukurtą judėjimą vertėtų žvelgti pirmiausia kaip į linksmą kūrybinį žaidimą.

Kolekciją išgelbėjo dūmai

Už 2007-aisiais į Lietuvą parvežtą rinkinį meras Artūras Zuokas iš miesto kišenės nepagailėjo 5 mln. JAV dolerių. Šie pinigai dalimis buvo pervedami Jono Meko vizualiųjų menų centrui, tačiau patys eksponatai ilgokai tūnojo uždaryti viename iš Signatarų namų kambarėlių, tik retkarčiais mažomis porcijomis ištraukiami į dienos šviesą.

Dalį jų išvydome dar 2007-ųjų pabaigoje, kai Jono Meko vizualiųjų menų centras (JMVMC) įsikėlė į anuomet naujus ir prabangiai atrodžiusius „Vilniaus Vartus“. Pernelyg prabangiai, kad atitiktų maištingą, miesčioniškas vertybes klibinti nusiteikusią „Fluxus“ dvasią. Čia nedidelė dalis kolekcijos buvo eksponuojama ir 2010-aisiais, tačiau laikas parodė, kad „Vilniaus Vartuose“, nepaisant patogios vietos miesto centre, neprigyja niekas: nei buržujiški barai ir parduotuvės, nei jų lankytojų snobizmą savais metodais išjuokiantis menas.

Tiesa, Vilniaus savivaldybės įsigyta kolekcija, pagal pirmines vizijas galėjusi tapti būsimo Guggenheimo muziejaus Vilniuje ekspozicijos dalimi, šiek tiek pakeliavo ir buvo plačiau pristatyta savo „gimtajame“ Niujorke bei Sankt Peterburgo Ermitaže. Mat, patinka tai konservatyviai nusiteikusiems lietuviams ar nepatinka, dažnas pasaulio meno akademijų diplomantas paliudys, kad studijuodamas iš savo profesorių girdėjo vos dvi lietuviškas pavardes – J.Meko ir Jurgio Mačiūno.

„J.Mačiūnas dabar yra lygus su visais kitais dideliais XX amžiaus menininkais. Jo darbų už centus jau nenupirksite. Jeigu siūlote tik centus, tai rodo, kad jūs jo nepripažįstate, kad nesuvokiate, jog jis yra lygus su kitais didžiais menininkais, tokiais kaip Marcelis Duchampas, Manas Ray, Josephas Beuys, kuris garbino Mačiūną, ir kiti. Aš jums sakau: Mačiūnas yra lygus su jais“, – rašė tautiečiams J.Mekas, kai jį pasiekė priekaištai dėl menkavertei kolekcijai iššvaistytų sostinės milijonų.

Tuomet garsusis dokumentininkas paliudijo, kad už „Fluxus“ kolekcijos išsaugojimą turėtume būti dėkingi ne tik jam, bet ir jo kaimynams, kurie užprotestavo prieš aitrius J.Mačiūno sukurto laužo skleidžiamus dūmus. Mat šis rengėsi dalį savo turtų sudeginti, kai iš Niujorko susiruošė persikelti į Vermonto sodybą.

„Jis pasisamdė sunkvežimį, į kurį mėgino sukrauti viską, ką laikė mano rūsy. Bet sunkvežimis buvo per mažas. Tuomet Jurgis, būdamas Jurgiu, sukūrė ugnį ir, sako, deginsiu viską, nes nebėra vietos sunkvežimyje. Bet gatvėje pasklido tiek daug dūmų, kad  Wooster Street Nr. 80 gyventojai jam liepė užgesinti ugnį. Tuomet Jurgis man pasakė, kad jis važiuoja, o su tuo, kas liko, aš galiu daryti, ką noriu. Taigi didelė mano kolekcijos dalis susideda iš to, ką Jurgis man paliko išsikraustydamas iš mano buto. Kita, didesnė dalis, yra „Fluxus“ menininkų iš viso pasaulio, kuriuos aš pažįstu ir kurie visi buvo mano draugai, dovanos. Nenoriu girtis, bet maniškė „Fluxus“ ir J.Mačiūno kolekcija yra viena iš labiausiai visapusiškų, ypač kai kalbame apie Soho įkūrimą ir ankstyviausius jo darbus“, – teigė J.Mekas.

Kai kurie dabar Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojami objektai buvo tapę J.Meko namų interjero dalimi. Tarkim, didžiulis domino kauliukas, į kurį pakėlus vieną plokštumą įmanoma įsiropšti, ilgai tarnavo žaidžiančių vaikų ir kačių slėptuve. Šiandien tai gali pamėginti ir smulkesni galerijos lankytojai. Specialiai tokiems žaidimams pagaminta originaliojo kauliuko, taip pat eksponuojamo parodoje „Pasaulis pagal Fluxus“, kopija.

Dokumentiniai kadrai

Apie namuose laikomą kauliuką pats J.Mekas pasakoja viename galerijoje pristatomų savo filmų. Tiesa, šie dokumentiniai filmai nėra minėtosios „Fluxus“ kolekcijos dalis – jie J.Meko rūpesčiu į Vilnių atkeliavo laikinai.

Dar viename filme rodoma liūdna istorija apie koldūnų vakarėlius rengti mėgusį Niujorko menininką, kurio verdamų iš fasuotos tešlos ir pigiausios mėsos pagamintų koldūnų skonio svečiai negalėdavo pakęsti, tačiau vis tiek rinkdavosi žinodami, kad bus linksma. Istorija liūdna todėl, kad ilgametis nesirūpinimas tuo, ką kemši į skrandį, J.Mačiūnui baigėsi prastai: susirgęs vėžiu, gyvenimo pabaigoje jis kentė didelius skausmus ir apskritai nebegalėjo nieko valgyti. Nebepadėjo ir vėlokai Jurgio gyvenime atsiradusios žmonos Billie kulinarinės pastangos: J.Meko filmuotuose kadruose vis dažniau šmėkščioja ligoninės, o galų gale ir gedinčių J.Mačiūno artimųjų apsikabinimai šalia krematoriumo.

Parodos lankytojai stende gali išvysti ir jokiam „Fluxus“ performansui nebepanaudotą dokumentą: po J.Mačiūno mirties jo žmonai Billie patologo anatomo atsiųstą laišką su išvadomis apie jos vyro mirties priežastis.

Pirmas platesnis pristatymas Lietuvoje

Paroda, kuriai kuratorius Liutauras Pšibilskis atrinko per 600 kūrinių, yra pirmasis platesnis Vilniaus „Fluxus“ kolekcijos pristatymas Lietuvoje. Tai išskirtinė galimybė susipažinti su „Fluxus“ judėjimo lobynu, kuris nuo 2007 m. yra Vilniaus nuosavybė, įkurdinta Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Vilniaus „Fluxus“ kolekcija verta dėmesio dėl savo dydžio (apie 2600 objektų), kilmės ? J. Mekas didelę dalį eksponatų gavo tiesiai iš J.Mačiūno ? ir sudėties. Joje yra daug garsių „Fluxus“ kūrinių originalų bei jų eskizų, maketų, kuriuos sukūrė J.Mačiūnas, Yoko Ono, Namas June Paikas, George’as Brechtas, Benas Vautier.

Kolekcijoje – J. Mačiūno darbai, skirti „Film-Makers Cinematheque“, „Film Cuture“ žurnalui, J.Meko projektams, išskirtiniai darbai ir dokumentacija, susiję su Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J.Mačiūno gyvenimo.

Neseniai įspūdingą „Fluxus“ kūrinių kolekciją įsigijo Harvardo universiteto Menų muziejus. Todėl Vilnius, susigrąžindamas į tėvynę dviejų įtakingiausių pasaulyje avangardistų lietuvių išeivių J.Meko ir J.Mačiūno darbus, pretenduoja tapti nauju XXI amžiaus pasauliniu avangardo centru.

Viena pagrindinių įkurto centro misijų – įkurti filmų archyvą, kuriame būtų sukaupti ir saugomi visi avangardinio kino duomenys. Ateityje centras planuoja įsteigti „Fluxus“ mokslinių tyrimų institutą, kuris pagrindinį dėmesį skirtų „Fluxus“ menų tyrinėjimui. Jono Meko vizualiųjų menų centras sulaukė didelio pasaulinių meno centrų ir muziejų kuratorių, tokių kaip Larry Kardishas iš Niujorko šiuolaikinio meno muziejaus, Harry Stendhalis iš Maya Stendhal galerijos Niujorke, Dominique‘as Paini iš Paryžiaus Georges‘o Pompidou centro, palaikymo.