BFL

Prieš  savaitę spėliojome, ar su Seimo nariu Petru Gražuliu siejama bendrovė „Judex“ po įmonės produkcijoje aptiktų  bakterijų spės “išsiplauti puodus”. Tuojau sužinosime, ar tikrai spėjo, nes jos laukia naujas patikrinimas.

Apie bakterijas, kurias koldūnuose aptiko nepriklausoma laboratorija, pirmosios sužinojo teisėsaugos institucijos. Šios raportavo VMVT, kuri pareikalavo iš rinkos atšaukti birželio 10 d. pagamintų koldūnų siuntą, tinkamą parduoti iki 2017 m. birželio 10 d.

Išbrokuoti koldūnai – dar vienas juodas įrašas „Judex“ dosjė, kuriame rugpjūčio 5 d. buvo įrašyta „stop“: VMVT laikinai sustabdė „Judex“ veiklą dėl iš teisėsaugos gautos informacijos apie bendrovės gaminiuose besiveisiančius užkratus.

Stabdant „Judex“ veiklą nekilo abejonių, jog  VMVT – Lietuvos institucija, mat kiek anksčiau buvo įtarta kitaip. Liepos pabaigoje Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pareiškė įtarimus VMVT vadovui Jonui Miliui dėl prekybos poveikiu. Tada įtarta, kad VMVT ar jai pavaldžios įstaigos galėjo gauti informacijos iš Rusijos apie „Judex“ produkcijoje rastą listerijos bakteriją. Šį faktą VMVT neva nuslėpė ir nesiėmė veiksmų.

Pirmadienis buvo savaip sėkmingas VMVT vadovui J.Miliui. Rugpjūčio 8-ąją žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė išgyrė J.Milių bei jo vadovaujamą įstaigą ir apgailestavo, kad Seimo rinkimų metais politinės spekuliacijos bei nepamatuoti kaltinimai ima viršų ir pradeda kenkti tos įstaigos darbui. Taip sudėliojusi akcentus ir pareiškusi, kad neturi jokio teisinio pagrindo teikti premjerui siūlymą atleisti J.Milių iš pareigų, ministrė paragino VMVT vadovą „sprendimą priimti pačiam“. Tokia formuluotė tikrai nereiškia „atsistatydink pats“ – juk vadovas gali nuspręsti pasilikti.

Tokia formuluotė tikrai nereiškia „atsistatydink pats“ – juk vadovas gali nuspręsti pasilikti.

Pasitelkę palyginimą su maisto produktais, V.Baltraitienės pareiškimą galėtume interpretuoti taip: J.Milius – ne koldūnai, turi laisvą valią, todėl pats tegul ir sprendžia, juolab, kad ministrė, kitaip nei J.Milius koldūnų atžvilgiu, negali vadovo išimti iš apyvartos.

Premjeras Algirdas Butkevičius rugpjūčio 10 d. parodė įstatymų išmanymą ir pareikalavo iš prokuratūros greta žinių apie salmoneles bei listerijas pateikti daugiau informacijos apie patį J.Milių, nes kol kas premjeras neturi juridinio pagrindo atleisti VMVT vadovą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi pasisakė: „Situaciją vertinu labai blogai, manau, kad jis turėjo trauktis seniai“. Galiausiai A.Butkevičius paskambino atostogaujančiam J.Miliui ir paragino atsistatydinti, tačiau aiškaus atsakymo neišgirdo.

Tas pirmadienis, kai V.Baltraitienė nusiplovė rankas dėl J.Miliaus, buvo palankus ir „Užkalnio“ koldūnams su mėsa bei rozmarinu. Juose, kaip ir „Mamos“ cepelinuose, rasta daug žarninių lazdelių, tačiau nei koldūnai, nei cepelinai nepašalinti iš prekybos.

Nežinia, kuo baigsis dar vienas patikrinimas – įmonė „Judex“ bus tikrinama jos gamybos patalpose aptikus žmogaus sveikatai nepavojingų entero bakterijų. Šios bakterijos –rodiklis, kad gamybos procesas ir patalpos yra nešvarios ir netinkamai dezinfekuojamos.

BFL nuotr.

Aušra LĖKA

Listerija – taip melodingai skambančio pavadinimo bakterijos užkratas – Seime. Ačiūdie, nei gydytojų, nei, dar blogiau, laidotuvininkų neprireikė – listerijas dezinfekuoti ėmėsi teisėsauga.

Naujausio politinio skandalo pagrindiniai herojai – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vadovas Jonas Milius ir Seimo „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys Petras Gražulis dievažijasi esantys ne­kalti. Parlamentaras įtaria politinį užsakymą iš viršaus ir tikina nieko bendra neturįs su šia istorija ir su šaldytus maisto pusfabrikačius gaminančia Kauno įmone „Judex“, kurios vadovai dėl tos nelemtos listerijos bakterijos galbūt bandė paveikti VMVT pareigūnus.

P.Gražulis sako norėjęs pa­dėti, o listerija jokių problemų sukelti negalėjusi, mat termiškai apdorotuose produktuose ji žū­va

P.Gražulis pripažįsta viena: su „Judex“ direktoriumi jis lankėsi pas VMVT vadovą, mat įmonei reikėjo patarimo. Tikina, kad ėjęs pas J.Milių ir su kitų įmonių atstovais. Bet nepamini nė vieno pa­vadinimo. Kam Seimo nariui vaikščioti už pa­ran­kės pas valstybės institucijos vadovus ir dar to­kio­mis aplinkybėmis, kai maisto produktus ga­mi­nanti įmonė turi problemų su žmogaus sveikatai pavojinga bakterija? P.Gražulis sako norėjęs pa­dėti, o listerija jokių problemų sukelti negalėjusi, mat termiškai apdorotuose produktuose ji žū­va.

P.Gražulis daug žino apie listerijas. Ar tik kaip šaldytų koldūnų, kurių, beje, neva pasigedo po kratų jo namuose, mėgėjas?

„Juteks“ biografijoje buvo, bet pražuvo

1996 m. disidentas, vienas iš Krikščionių de­mok­ratų partijos atkūrėjų, Kauno miesto savivaldybės tarybos narys P.Gražulis kandidatuoja į Seimą. Kandidato autobiografijoje jis apie save rašo: „Atkūrus nepriklausomybę įsteigė spaustuvę „Juteks“, kurioje ir dirba.“ Anuomet žurnalistams jis dar minėjęs, kad yra ir šios įmonės generalinis direktorius, bet po to tai neigė.

Šiandieninėje P.Gražulio biografijoje oficialiame parlamento tinklalapyje apie „Juteks“  – nė žodžio, nors iš dainos žodžių neišmesi – čia pat galima rasti ir 1996 m. anketas, kur tokia politiko darbovietė nurodyta. Tačiau P.Gražulis „Veidui“ dar kartą pakartojo: „Ne kartą sakiau, kad tai buvo klaida, nes telefonu diktavau biografiją.“ Paskui vietoj „Juteks“ jis nurodydavo buvęs vienas iš bendrovės „Ordo” steigėjų, jai vadovavęs.

Tiesa, dabar į skandalą patekusi įmonė – 1995 m. įregistruota „Judex“, o ne „Juteks“. Gal tai tik pa­našūs žodžiai? Bet tokiu atveju būtų koks ne­įtikėtinas atsitiktinumas, kaip būtent panašiai skam­bančio pavadinimo įmonėje staiga įsidarbino ir tuometė P.Gražulio žmona, ir brolis, vėliau ir sūnus.

„Nors P.Gražulis viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje niekada nenurodė galimo konflikto dėl sąsajų su „Judex”, jo sąsajos su šia įmone buvo vieša paslaptis“

Nuo 1996 m., kai P.Gražulis renkamas Seimo nariu, reguliariai vis išlįsdavo koks skandalas, su­sijęs su „Judex“ (šaldytų maisto produktų įmo­ne ir spaustuve). „Nors P.Gražulis viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje niekada nenurodė galimo konflikto dėl sąsajų su „Judex”, jo sąsajos su šia įmone buvo vieša paslaptis“, – „Vei­dui“ sako buvęs ilgametis Seimo etikos ir procedūrų ko­misijos pirmininkas Algimantas Salama­kinas. P.Gra­žulis nurodydavo kitus „galimus“ konfliktus. Citata iš jo 2013 m.deklaracijos: „Kurą perku degalinėje „Neste“ (kadangi giminė labai plati, kas nors iš artimų giminaičių gali dirbti šiuose prekybos tinkluose). Maistą perku prekybos tinkle „Iki“ (kadangi giminė labai plati, kas nors iš artimų giminaičių gali dirbti šiame prekybos tinkle). Drabužius perku prekybos tinkle „Apranga“ (kadangi giminė labai plati, kas nors iš artimų giminaičių gali dirbti šiame prekybos tinkle).“

Tačiau P.Gražulis nuo pat karjeros Seime pradžios turėjo problemų dėl viešų ir privačių interesų derinimo, susijusių ne su šiais tinklais. „Ju­dex“ spaustuvei be konkurso (jis nebuvo būtinas, nes sandorio suma neviršijo 25 tūkst. litų) atiteko teisė spausdinti Seimo stenogramas. Iš­aiš­kė­jus šiam faktui P.Gražulis pradėjo neigti turįs ry­šių su „Judex“, nors, kaip rašė „Lietuvos ži­nios“, į žurnalistų rankas buvo pa­tekusios jo se­nosios vizitinės kortelės, kurios liudijo, kad dabartinis Sei­mo narys vadovavo šiai bendrovei. O, pasak „Lietuvos ži­nių“, P.Gra­žuliui, dar esant Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu nuo Krikš­čionių demokratų partijos iš „Judex“ fakso apa­rato bu­vo siunčiami šios partijos Kauno sky­riaus pareiškimai, „Judex“ spausdindavo šios partijos reklaminius plakatus.

2006 m. išlindo, kad P.Gražulis, leisdamas sa­vo informacinį laikraštį, naudojosi „Judex“ spaustuvės paslaugomis. Seimo etikos ir procedūrų komisija pradėjo tyrimą, ar naudodamasis spaustuvės, kur dirba jo žmona, paslaugomis, jis nepažeidė etikos. Bet etikos sargai nutarė, kad ribos neperžengtos.

Seimo etikos ir procedūrų komisija pradėjo tyrimą, ar naudodamasis spaustuvės, kur dirba jo žmona, paslaugomis, jis nepažeidė etikos

Prieš 2008 m. Seimo rinkimus – naujas skandalas, šįsyk Gargžduose, kur P.Gražulis, jau kaip „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas, kandidatavo vienmandatėje apygardoje. „Respub­lika“ at­sklei­­­dė, kad naujas laikraštis „Klaipė­dos rajono sa­­vaitė“ įvairiais saitais susijęs su P.Gražuliu. Nau­jąjį laikraštį leido vėl toji pati „Judex“, o re­daktoriavo visuomeninė P.Gra­žulio padėjėja Eu­genija Selskienė. Maža to, P.Gražulis, nors iš pradžių bandė apsimesti mažai ką žinąs apie naują Gargžduose atsiradusį laikraštį, prispaustas „Respublikos“  pas­kui prisiminė, kad „šiek tiek“ pa­dėjo: politikui priklausančiose patalpose įsikurs laikraščio redakcija, o mainais jam bus su­teik­ta teisė pademonstruoti rašymo gebėjimus.

A.Salamakinas prisimena, kad tų istorijų būta daugybės, pavyzdžiui, P.Gražulis skyrė didelių investicijų patalpoms, įtarta, „Judex“ veiklai. Bet ir vėl išsigynė, sakė, kad pirko sau asmeniškai.

2001 m. buvo kilę įtarimų, ar jis nepažeidė Vie­šųjų ir privačių interesų valstybės tarnyboje įs­tatymo, kai inicijavo Žemės ūkio ekonominių san­tykių valstybinio reguliavimo įstatymo pataisas, siūlydamas nustatyti maksimalius maisto pro­duktų prekinius antkainius. Darant prielaidą, kad politikas susijęs su šios srities įmone, naudos gautų ir jis, ir joje dirbantys jo šeimos nariai. P.Gra­žulis neneigė, kad „Judex“ kasininke dirba jo tuometė žmo­na Raminta, bet neįžvelgė čia ko­kio intereso sau. O „Judex“ akcininką Sigitą Ma­čiulį jis „Lietuvos žinioms“ pavadino „visiškai svetimu žmogumi“, nors dabar pripažįsta, kad jie geri draugai nuo sovietmečio laikų.

Verslininkai taip pat neslėpė, kad „Judex“ praktiškai kontroliuoja P.Gražulis, nors oficialiai įmonės akcijų nevaldo

Verslininkai taip pat neslėpė, kad „Judex“ praktiškai kontroliuoja P.Gražulis, nors oficialiai įmonės akcijų nevaldo. 2007 m. „Kauno die­na“ rašė, kaip buvusiame Kauno mėsos kom­­binate įsi­kūrusios įmonės kovoja dėl įvažos.

„Seimo na­rys P.Gražulis mums jau seniai yra pareiškęs, kad kelias į teritoriją, kurioje dirba 14 įmonių, bus uždarytas ir mes juo naudotis negalėsime“, – piktinosi konsultacinės ir inovacinės įmonės savininkas Karolis Galinis. Verslininkai anuomet ti­ki­n­o, kad derybose dėl kelio bendrovei „Judex“ atstovaudavo P.Gra­žulis, o kiti bendrovės darbuotojai teigdavo svarbių klausimų negalintys spręsti nesuderinę su politiku.

Tiesa, etikos sargai P.Gražulį kur kas dažniau svarstė dėl greičio viršijimo ar egocentriško elgesio, bet, prisimena A.Salamakinas, kasmet kas iš kolegų Seimo narių jį skųsdavo, kad nedeklaruoja, jų manymu, akivaizdžių ryšių su „Judex“. Bet P.Gražulis vis išsigindavo.

Seimo narys – ant koldūnų?

Šiandien stilizuotas P.Gražulio atvaizdas – net ant „Judex“ koldūnų. Užrašas „Už Lietuvą, vy­rai!“ atkartoja parlamentaro šūksnius, kai jį, ne­pa­klususį gėjų parade tvarką prižiūrėjusiems po­licininkams, šie net penkiese bandė nutempti nuo marširuojančių seksualinių mažumų.

Tačiau „Judex“ direktorius Rimantas Kičas, paklaustas delfi.lt, samprotavo, kad herojus ant koldūnų pakelio gal nelabai primena P.Gražu­lio, o toks šūkis parinktas, kad „kiekvienas žmo­gus šiek tiek pamąstytų apie tai, kad Lietuva yra mūsų valstybė.“

Vis kartojantis nieko bendra neturįs su „Ju­dex“  P.Gražulis, jo teigimu, jau kokius de­šimt me­tų iš šios bendrovės nuomojasi automobilį ir de­galus, apmokėdamas iš Seimo nariui skirtų kanceliarinių lėšų.

P.Gražulis, jo teigimu, jau kokius de­šimt me­tų iš šios bendrovės nuomojasi automobilį ir de­galus, apmokėdamas iš Seimo nariui skirtų kanceliarinių lėšų

P.Gražulio ir „Judex“ sąsajų grandinę papildo tai, kad į savo sekretores-padėjėjas Seime P.Gra­žulis pasirinkęs „Judex“ komercijos direktorę ir su šia bendrove susijusio VšĮ Kauno leidybos ir po­­ligrafijos centro direktorę Patriciją Pachomo­vai­­tę.

Kaip ji, pagal išsilavinimą – trenerė, sugeba tuo pačiu metu atlikti trejas pareigas, iš kurių dvejas Kaune, trečias – Vilniuje? „Yra darbščių žmonių, blogai dirbtų – atleisčiau. Ji dažnai atvažiuoja ir į Vilnių, bet dabar internetas, kompiuteriai – toks amžius, kad gali dirbti iš namų“, – „Veidui“ aiškino P.Gražulis.

Be to, kiekvienas Seimo narys gauna lėšų trims padėjėjų etatams, o P.Gražulis turi dvi. Tad kiekvienai ten­ka po pusantro etato.

„Mano trys etatinės sekretorės-padėjėjos dirba visą darbo dieną ir daugiau niekur kitur. Nesuprantu, kaip gali spėti dirbti per tris darbus, nebent kokia vunderkindė“,  – samprotauja parlamentaras A.Salamakinas.

Šiandien „Judex“ vienintelis akcininkas S.Ma­čiu­lis taip pat pripažįsta ne tik tai, kad su P.Gra­žu­lio šeima draugauja nuo senų laikų, bet ir tai, kad prireikus politikas įmonei padėdavo. „Jeigu aš turiu kažkokių draugų ir man reikia konsultacijų, reikia padėti, tai jis nekvailas žmo­gus, ir anais laikais turėjęs ryšių ir Bal­ta­ru­sijoje, ir Uk­rai­noje, ir visur kitur“, – BNS sakė S.Mačiulis. Ar dabar irgi kreipiasi į jį, jei­gu reikia kokios pagalbos? „Jeigu butelio at­kimš­ti nesugebu, tai ir kreipiuosi“, – pareiškė „Judex“ savininkas.

Misterija apie listeriją

P.Gražulis pripažįsta: nors su „Judex“ neturi nieko bendra, su jos direktoriumi Rimu Kiču pas VMVT vadovą J.Milių važiavęs. Prieš porą metų, kai ES paskelbė sankcijas Rusijai, o Rusija už­drau­dė pieno, mėsos produktus, šaldyti pro­duk­tai nepateko į tą sąrašą.

Tačiau Rusija pradėjo rei­­kalauti įvairiausių tyrimų ir vis rasdavo kaž­ko­kį pažeidimą. „Judex“ koldūnuose rado liste­riją

Tačiau Rusija pradėjo rei­­kalauti įvairiausių tyrimų ir vis rasdavo kaž­ko­kį pažeidimą. „Judex“ koldūnuose rado liste­riją. Ką tokiu atveju daryti, nulėkė konsultuotis su J.Mi­­liumi. Bet šis nepaguodė – nelabai ką pa­da­rysi, nes tokia politika. Eksportas į Rusiją nu­trū­kęs.

VMVT specialistai aiškina, kad dėl į nusilpusio žmogaus organizmą patekusių listerijos bakterijų gali atsirasti apsinuodijimo požymių, tačiau tinkamai išvirtame ar iškeptame maiste jos žūva per keletą sekundžių. Pagal ES standartus šaldytuose pusgaminiuose listerijų koncentracija net neturi būti tiriama, o JAV ir Rusija taiko griežtesnius reikalavimus. Lietuvoje kasmet registruojama po 5–8 listeriozės atvejus, šiemet registruoti trys, du iš jų baigėsi mirtimi.

P.Gražulis tikina esąs tikras, kad listerijos bak­terijos negalėjo pakenkti koldūnų mėgėjams, nes juk jų šaldytų niekas nevalgo

P.Gražulis tikina esąs tikras, kad listerijos bak­terijos negalėjo pakenkti koldūnų mėgėjams, nes juk jų šaldytų niekas nevalgo.  O „Judex“ rūpinosi iš draugiškumo, „Judex spauda“ dirba jo žmo­na (dabar – jau buvusi, Gražuliai išsiskyrė 2013 m.), sūnus, politikas seniai pažįsta ir „Ju­dex“ savinin­ką.

Seimo narys tikina esąs toks jautrus ne tik šios įmonės problemoms, rūpinasi ir kitomis, ir pas J.Milių su jomis einantis. Tik negalįs paminėti nors kokio pavyzdžio. O visa isterija dėl listerijos – tai politinė akcija, bandymas su juo susidoroti. Artėjant Seimo rinkimams Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) vykdo užsakymą iš aukščiau, mano P.Gražulis ir duoda nuorodą į Prezidentę, kuriai negaili kritikos.

„P.Gražulis nei medikas, nei veterinaras – konsultuotis pas VMVT ekspertus turėjo eiti tie, kurie gamina problemų sulaukusią produkciją“, – mano buvęs Seimo etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A.Salamakinas ir priduria, kad Seimo narys turi nusišalinti nuo su juo susijusios įmonės problemų sprendimo.

Kodėl kiti Seimo nariai deklaruoja ryšius su viena ar kita įmone, o P.Gražulis – ne, nors tokie ryšiai – vieša paslaptis

A.Salamakinas sako lig šiol negalintis suprasti, kodėl kiti Seimo nariai deklaruoja ryšius su viena ar kita įmone, o P.Gražulis – ne, nors tokie ryšiai – vieša paslaptis. „Gal norėjo, kad atrodytų, jog jis – neturtingas žmogus, iš liaudies“, – spėlioja A.Salamakinas.

Bet juk, kaip tikina P.Gražulis, jis neturi nieko bendra su „Judex“. Ir jokios oficialios institucijos neįrodė kitaip. Vadinasi, P.Gražulis ir „Judex“ jau ilgiau nei du dešimtmečius vis susieina kaip jūroje laivai – kažkokie  atsitiktinumai, o ne reguliarūs viešų ir privačių interesų susikirtimai. Visiškai nieko bendra, ar ne?

Listerija susiejo P.Gražulį, „Judex“ ir VMVT vadovą J.Milių

Liepos 28 d. atliktos kratos Seimo nario P.Gražulio darbo ir gyvenamojoje vietoje, taip pat VMVT vadovo J.Miliaus darbo vietoje,  Kauno bendrovėje „Judex“.

Įtariama, kad VMVT galėjo gauti informacijos iš užsienio apie „Judex“ produkcijoje rastą žmonių sveikatai pavojingos listerijos bakterijos užkratą, tačiau šį faktą nuslėpė ir, įtariama, nesiėmė veiksmų. Kad įmonė išvengtų nuobaudų, jos vadovai, įtariama, galėjo siekti papirkti atsakingus specialistus arba asmenis, galinčius jiems daryti poveikį. STT tyrime įtarimai piktnaudžiavus tarnyba pateikti J.Miliui. Įtarimai pareikšti dar penkiems asmenims.  P.Gražulio statusas – specialusis liudytojas.

Kratų dieną P.Gražulis buvo išvykęs į Ukrainą. Seimo valdybos leidimo kelionei jis neprašęs. Grįžęs į Vilnių rugpjūčio 1 d., jis pareiškė po kratos savo darbo kabinete pasigedęs kompiuterio, 9 tūkst. eurų, priklijuotų prie rašomojo stalo stalčiaus dugno, ir „Judex“ koldūnų.

Iškviestas į Generalinę prokuratūrą P.Gražulis duoti parodymus atsisakė, motyvuodamas, kad tyrimas – su politiniu pamušalu.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

D.Bradauskas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Trys klausimai Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkui Dainorui Bradauskui

– Šiuo metu VMI atlieka tyrimą dėl Lietuvos piliečių nekilnojamojo turto (NT) ir pajamų užsienyje. Kokius asmenis tai liečia, kiek jų yra?

– Pirmiausia mes įvertinome apie 100 asmenų, dėl kurių vienoje ar kitoje šalyje įsigyto NT esame gavę informacijos iš ES šalių. Tiriami keturi atvejai dėl NT įsigijimo Bulgarijoje. Bet noriu atkreipti dėmesį, kad VMI nelaiko nusikaltėliu ar pažeidėju nė vieno mokesčių mokėtojo, kuris turi NT už­sienyje. Informacija apie mūsų piliečių užsienyje įsigytą turtą yra viena iš sudedamųjų dalių vertinant jų riziką. Taigi sunerimti turėtų tik tie, kurie turtą įsigijo iš nelegaliai gautų ar neapmokestintų pajamų.

– O kaip galima kontroliuoti lietuvių turtą ir pajamas vadinamuosiuose „mokesčių rojuose“?

– Pagal Bendrąjį informavimo standartą dėl keitimosi informacija apie finansines užsienio rezidentų sąskaitas mokesčių tikslais nuo 2017 m. iš įvairių šalių gausime informaciją apie mūsų piliečių turimas sąskaitas užsienio bankuose bei jų apyvartas nuo pirmo cento.

Dar viena naujovė, kad šiuo metu deramės su kai kuriomis ne ES šalimis dėl informacijos apie mūsų piliečių nekilnojamąjį turtą. Norėčiau išskirti Turkiją. Mano žiniomis, būtent šioje šalyje Lietuvos piliečiai yra įsigiję labai nemažai, galbūt net kelis šimtus, NT objektų. Šiuo metu deramės su Turkijos mokesčių administratoriumi dėl šios informacijos.

Prie Bendrojo informavimo standarto keliais etapais prisijungia įvairios šalys. Pavyzdžiui, nuo 2018-ųjų apie gyventojų nekilnojamąjį turtą ir bankuose laikomas lėšas informaciją teiks net Šveicarija. O 2018–2019 m. informaciją pradės teikti ir neapmokestinamos, vadinamosios ofšorinių zonų, šalys, pavyzdžiui, Mergelių salos, Bahamai ir kitos. Prie Bendrojo informavimo standarto yra prisijungęs ir Liuksemburgas, Lichtenšteinas, taigi tik laiko klausimas, kada informaciją gausime ir iš jų. Galima sakyti, kad pasaulis labai griežtai atsisuko į šią problemą, kai įvairiais būdais slepiamos pajamos ir nesumokami mokesčiai.

– Kaip įvertinti, ar turto ir pajamų užsienyje gyventojai nedeklaruoja sąmoningai, siekdami išvengti mokesčių, ar dėl aplaidumo, pavyzdžiui, kaip Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius, kuris deklaracijas esą pildydavo ne pats?

– Labai sunku vertinti, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti visas aplinkybes, kad galėtume pasakyti, ar tai netyčinė klaida, ar sąmoningas turto ir pajamų slėpimas. Tam mes atliekame mokestinius tyrimus. Kaip minėjau, šiuo metu renkama informacija apie kai kuriuos gyventojus.  Kai kurie jų – gerai žinomi visuomenei ir turintys prievolę deklaruoti turtą. Matome, kad yra neatitikimų tarp deklaruotų duomenų, tačiau tik po tyrimo galėsime pasakyti, ar tai buvo tik neapsižiūrėjimo klaida, ar sąmoningas mėginimas nuslėpti pajamas.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

BFL

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nuo tada, kai gyvuliai buvo pjaunami patvoryje ir vežami į parduotuves, Lietuva padarė milžinišką pažangą. Pagal maisto saugą Europos Sąjungos vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.“, – šaknis įleidusiomis maisto saugos tradicijomis šalyje džiaugiasi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas dr. Jonas Milius.

– Tokios ligos kaip paukščių gripas ar kiaulių maras, jūsų vertinimu, Europą skaldo ar vienija? Ar Lietuva pajėgi kovoti su kylančiais iššūkiais? Ar visuomet sprendimus lemia objektyvūs ES interesai, o gal – atskirų valstybių požiūris?

– Šios ligos nepripažįsta sienų, todėl plinta ne­paisydamos jokių ribų. Štai paukščių gripas la­biausiai išplitęs Prancūzijoje, Olandijoje, Vo­kie­tijoje, o Lietuva jau trečius metus pažįsta af­rikinį kiaulių marą. Nustatę jį sulaukėme ES va­dovų skambučių, buvome konsultuojami, mo­komi, taigi esame labai vieningi ir tikrai ne­si­skaldome. Europoje daug problemų, bet diskutuodami su Pasaulio gyvūnų sveikatos or­ga­nizacija, gaudami Europos Komisijos patarimų, esame daug stipresni.

– Kiaulininkystės sektorius pastaraisiais metais patyrė nemažai sunkumų. Kaip vertinate jo perspektyvas? Ar pavyks atsitiesti?

– Kiaulių šiandien auginame beveik tiek pat, kiek ir prieš marą (praėjusiais metais kiaulininkystės sektoriaus pelnas sparčiai didėjo). Gy­ventojams leidžiama jas auginti, tik jie turi imtis atitinkamų saugos priemonių – įvertinti riziką ir prisiimti atsakomybę. Iš tiesų sunku prognozuoti, kiek afrikinis kiaulių maras dar plis Europoje. Tai yra stichija, kurią prognozuoti sunku. Visi matė mūsų tarnybos darbą bandant kontroliuoti situaciją. Lietuvoje jo eiga lėta, bet kai kuriose šalyse šios ligos plitimas tęsėsi 50 metų.

Ūkininkams vertėtų galvoti apie ūkių specializaciją, juolab kad yra galimybė pa­sinaudoti europinėmis programomis.

Bet tenka pastebėti, kad Lietuvoje vis dar la­bai trūksta mėsinių galvijų augintojų. Šveicarai už šiuos galvijus šiandien siūlo labai geras supirkimo kainas, vien jie galėtų supirkti iš mū­sų augintojų keturis kartus tiek, kiek užauginama šiandien. Ūkininkams vertėtų galvoti apie ūkių specializaciją, juolab kad yra galimybė pa­sinaudoti europinėmis programomis. Lie­tu­vo­je labai sėkmingai plečiasi paukštininkystė (kol kas ji labai pelninga), taip pat vertėtų valstybiniu mastu kalbėti apie vaikų darželių rėmimo politiką. Galbūt juose turėtų būti ne pusę metų galiojančio pieno pakuotės?

– Ar, jūsų manymu, Lietuva pakankamai ambicinga eksporto srityje? Ar maisto gamintojai tinkamai išnaudoja atsiradusias galimybes?

– Atidarius didžiules rinkas (Kinija, Azijos ša­lys ir pan.) mūsų maisto gamintojams atsivėrė ne­ribotos produkcijos siūlymo galimybės. Nu­veikta labai daug, tačiau lietuvių mentalitetas per lėtas. Kalbu ne vien apie žemdirbius, bet ir apie mūsų pramonininkus. Žinodami, kad atveriame didžiules rinkas, jie galėjo rimčiau pa­siruošti. Kaip pavyzdį paminėsiu Olandiją ir JAV, kurios jau veža mėsą masiškai, tuo metu mūsų verslui dar trūksta žinių, o gal nesame to­kie verslūs kaip senųjų ES šalių gyventojai? Sunku būtų rasti kitą valstybę, investavusią tiek daug lėšų atidarant naujas rinkas, tačiau šalies verslininkai kol kas nerodo didelių pastangų.

– Į kiek šalių Lietuva gali eksportuoti savo produkciją?

– Šiandien maisto produktais prekiaujame su be­veik 170 valstybių. Galime tik pasidžiaugti, kad nuošalyje nepalikome nė vieno segmento, ku­ria­me būtų pražiūrėta maisto sauga, pradedant nuo dirvos, vandens, vaistų vartojimo ir pan. Visi at­skiri fragmentai sujungti į bendrą. Ne­liko jokių klausimų, nes gyventojų sveikata ir ge­rovė užtikrinama pagal Europos direktyvas. Vi­sais klausimais Lietuva turi savo poziciją, de­rasi, tariasi.

Pa­staruosius penkerius metus mokėme 15 ES valstybių, kaip įdiegti sistemą nuo lau­­ko iki stalo.

Įstoję į ES nepaprastai pasitempėme: neįsivaizduoju, kokios būtų maisto pakuotės, kontrolės sistema be jos. Maisto ir veterinarijos tarnybos veiklą reglamentuoja daugiau nei 500 ES direktyvų. Esame nepaprastai laimingi ga­lėdami būti ES. Maisto kokybės ir sanitarijos reikalavimų atžvilgiu Lietuva padarė stiprią pažangą: pa­staruosius penkerius metus mokėme 15 ES valstybių, kaip įdiegti sistemą nuo lau­­ko iki stalo.

– Kiek svarbi valstybei pusiausvyra tarp ūkininkų ir perdirbėjų? Jie šiuo metu atsidūrę lyg ir skirtingose barikadų pusėse.

– Ekonomikos diktatą mes jau turėjome, o esant laisvajai rinkai reikia didesnės žemdirbių vienybės. Aš matau tai kaip didžiausią trūkumą: savivalda turėtų būti kur kas vieningesnė. Ar normalu pieno įmonę statyti šešerius me­tus? Leiskite bet kuriam verslininkui, ir jis pa­da­rys tai per pusmetį. Čia jau mūsų pačių problemos ir pavyzdys, kas nutinka, kai Vyriausybė pradeda kištis į ekonomiką ir kainų reguliavimą. Iš kai­myninių valstybių pavyzdžių matome, kad di­dėja krizė tarp perdirbėjų ir žemdirbių. Esant laisvajai rinkai ir ekonomikai su žemdirbiu reikia dirbti, jį mokyti. Mūsų žemdirbiai savivaldos galėtų pasimokyti iš danų, ten ji labai stipri.

– Pasaulinė pieno krizė iškėlė iki tol nespręstą klausimą, ar Lietuvoje išliks pieno ūkiai. Kas ga­lėt­ų padėti sušvelninti tokių krizių padarinius ir ko­kia linkme turėtų būti plėtojama pienininkystė?

– Pagal pieno eksportą iki krizės Lietuva buvo 20 vietoje pasaulyje, po jos eksportuojame apie 50 proc. savo pieno produkcijos. Kitos valstybės (Lenkija, Vokietija, Prancūzija) eksportuoja vos 10 proc., o visą likusią suvartoja šalies vi­duje. Mūsų bėda, kad žemdirbiams trūksta vie­­nybės, nėra kooperacijos. Rinka iškraipoma, ga­mybos įmonės piktnaudžiauja, galiausiai pa­tys žemdirbiai apgaudinėja vieni kitus.

– Globali prekyba ir prekių judėjimas ES neatsiejamas nuo maisto klastojimo skandalų, kartais atskleidžiamos ir nusikalstamos schemos. Ar Lietuvai ši problema aktuali? Galbūt vietos produkcija galėtų tapti išsigelbėjimu?

– Aptikę nesaugų maistą ar klastotę iš karto pranešame skubiuoju pranešimu (jį gauna visos ES šalys), taip pat ir patys gauname informaciją apie ligas, maisto krizes. Daug skandalų yra buvę, bet mes itin operatyviai vieni kitus informuojame. Skubiųjų pranešimų sistema veiksminga, nes padeda iš karto įvertinti riziką, sutelkti dėmesį į kontrolę.

Pagal maisto sau­gą ES vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.

Jei kalbėsime apie Maisto ir veterinarijos tar­nybą, galima tik pasidžiauti, kad mūsų Na­cionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas šiandien jau dirba molekuliniu lyg­meniu. 80 proc. instituto laboratorijų įkurtos pa­gal europinius projektus. Šiame sektoriuje Lie­­­tuva padarė ženklią pažangą: nuo tada, kai gyvuliai buvo pjaunami patvoryje ir vežami į par­­duotuves, padaryta daug. Pagal maisto sau­gą ES vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.

– Netyla diskusijos, kad veterinarijos gydytojus (kaip, beje, ir daugelio kitų sričių specialistus) Lietuva rengia Europai, nors netrukus jų trūks beveik kiekviename šalies rajone. Ar yra kažkoks sprendimas?

– Tai visos Europos problema: jauni specialistai nenori likti rajonuose, visus vilioja perspektyvos užsienyje arba Kaune, Vilniuje. Geros ini­ciatyvos kyla veterinarus vienijančioje asociacijoje, kur veterinarai gali dalyvauti europiniuose projektuose. Jau šiandien kaimuose pa­sigendama šios srities specialistų, todėl reikia galvoti apie jų vienijimąsi. Kaip pavyzdį ga­lė­tume paminėti Kėdainiuose esantį veterinarijos konsultacijų centrą, kurio specialistai gali paimti gyvūno kraujo, nustatyti, kokių medžiagų trūksta, taip pat ištirti jautrumą antibiotikams. Neabejoju, kad tokių centrų ateityje dau­­gės, šiandien – pereinamasis laikotarpis.

– Ar smarkiai per Lietuvos buvimą ES keitėsi šalies vartotojai?

– Lietuvos vartotojai kiekvieną dieną vis išrankesni, tačiau senųjų Europos šalių lygio savo reiklumu dar nepasiekė. Jei kokioje Danijoje gamintojas skelbtų, kad jo produkcija be E, o maisto ir veterinarijos tarnyba tokių priedų ap­tik­tų, prekiautojas nuo šalies žemėlapio iškart išnyktų. Mūsų žmonės šiuos pažeidimus vis dar gana greitai pamiršta, tačiau gamintojai turėtų žinoti, kad apgauti vartotoją galima tik kartą. Taip pat vis dar neišmokome tausoti maisto iš­teklių: išmetame apie 30 proc. jų, o tai kelia ne­rimą. Turėtume kur kas labiau tausoti savo ap­linką ir būti atsakingesni.

– Kaip manote, ar ateityje maisto saugos reikalavimai vis dar smarkiai keis žmogaus kasdienybę?

– Tikėtina, kad sukurtos elektroninės nosys pa­sienyje dirbantiems specialistams padės nustatyti kvapus, patobulės ir sutrumpės maisto ko­ky­bės nustatymas, kiekvienas gyventojas turės prie­taisus, leidžiančius įvertinti leistiną taršos nor­mą. Technologijos tobulėja ir keičiasi nepapras­tai sparčiai, tačiau veterinarijoje išlieka ir kai kurie klasikiniai dalykai – užkrečiamosios li­gos. Su jomis teks ir toliau dirbti klasikiniais bū­dais. Vis dėlto turėtume labiau tausoti gam­tą, kad neatsirastų naujų sunkiai įveikiamų ligų.

– Pasaulio mokslininkai ieško išeičių, kaip išspręsti antimikrobinio rezistentiškumo problemą: bakterijų ir mikroorganizmų nebeveikia vaistai, kurie dar prieš dešimtmetį buvo efektyvūs. Žmonijai tai graso fatališkomis pasekmėmis, užmiršų ligų protrūkiais. Kokių sprendimų žadama imtis ES?

– Jei susirgus gripu ar plaučių uždegimu nebeveiks antibiotikai, žmonijai tai gali tapti didžiule rykšte. Jau šiandien kalbame apie 25 tūkst. mir­­čių Europoje. Prognozuojama, kad iki 2050-ųjų pasaulyje apie 10 mln. žmonių mirčių priežastis bus atsparumas antibiotikams. Ne­se­niai su galvijų, paukščų ir kiaulių augintojų aso­­ciacijomis diskutavome, kaip mažinti anti­biotikų naudojimą (profilaktika, vakcinacijos, probiotikai ir pan.). Lietuvoje, palyginti su ki­tomis ES šalimis, antibiotikų naudojama ma­žiau, tačiau siekiama į rinką įvesti gamintojų ženklą, vartotojams parodantį saikingą antibiotikų naudojimą auginant galvijus, kiaules ar paukščius. Tokie gamintojai turėtų pirmumo tei­sę tiekti maistą vaikų udgymo įstaigoms ir pan. Turime visas sąlygas gaminti ekologišką, švarų ir išskirtinį produktą.

Shutterstock

Mityba. Tai, ką ir kiek valgome, stipriai veikia mūsų sveikatą. Deja, dažnas lietuvis, rinkdamasis maistą, jį labiau renkasi pagal piniginės svorį, o ne naudą organizmui.

Savaitraščio „Veidas“ diskusijos tema – maisto sauga. Aktualia tema šį kartą diskutavo žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. Rimantas Stukas, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Juozas Pundzius, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prof. Rimantas Petras Venskutonis ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius dr. Jonas Milius. Šių ekspertų pokalbį moderavo savaitraščio „Veidas“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.

A.ŠINDEIKIS: Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmės vidurkis atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių. Kaip tai susiję su maistu, kurį vartojame? Ar jis kokybiškas ir ar patys dėl tinkamos mitybos padarome viską, ko reikia?

J.PUNDZIUS: Tai tikrai lemia ne vien maistas. Daugiausiai prie prastesnės lietuvių gyvenimo trukmės prisideda lėtinės neinfekcinės ligos. Svarbiausi gyvenimo trukmės veiksniai yra judėjimas ir racionali mityba, o tik po to eina tai, ar saugus, ar užterštas maistas vartojamas. Sveikatos priežiūros sistema šiems rodikliams daro tik apie 10 proc. įtakos. Taigi Lietuvos rodikliai nėra geri, nors mūsų sveikatos priežiūra palyginti nebloga.

A.ŠINDEIKIS: Ar tai reiškia, kad judame mažiau ir valgome prasčiau nei vakariečiai?

J.PUNDZIUS: Jie valgo ir juda panašiai kaip lietuviai. Ten irgi yra ir nutukimo epidemijų, ir kitko.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbu tai, ką apskritai laikysime Vakarais.

J.PUNDZIUS: Sunku taip išskirti. Apskritai didžiausias nutukimo didėjimas yra tose arabų šalyse, kuriose civilizacijos lygis nebuvo aukštas, tačiau kurios, atradusios naftą, ėmė gauti daug pinigų. Tada jų visuomenėse paplito neracionalus valgymas.

Mūsų mitybos įpročiai nuo didžiosios dalies europiečių daug nesiskiria, bet kyla du svarbūs klausimai: ką dedame ant stalo ir kiek nuo jo paimame. Kitaip tariant, ar suprantame, ką reikia valgyti, kad mūsų mityba būtų racionali, kad padėtų likti sveikiems. Žinoma, svarbu, kad tai, ką imame nuo stalo maistui, būtų neužteršta.

V.BALTRAITIENĖ: Daug ką susiečiau su valgymo kultūra: ne vien ką valgome, bet ir kiek bei kaip, kiek judame. O judame, manau, palyginti mažai. Pasižiūrėję į Vakarų Europos valstybes pamatysime, kad net senyvo amžiaus žmonės masiškai sportuoja, be jokios gėdos daro visokias mankšteles, pratimus. O mes to neturime. Kita vertus, sakyčiau, kad nuo vakariečių skiriamės ir tuo, kad valgome daug natūralaus maisto, esame pripratę prie šalia mūsų pagaminto maisto.

Pridurčiau, kad Lietuvoje suvalgome labai daug saldumynų, kurių sudėtyje netrūksta įvairių saldiklių. Prie to pripratę ir vaikai, todėl nuo šio įpročio prasideda vaikų nutukimas, o vėliau – ir ligos. Reikia suvokti, kad valgymas nėra skirtas tik išgyvenimui. Maisto vartojimas nėra vien fiziologinis poreikis. Blogai, kai ateini į kavinę, dienos pietus nusiperki už du tris eurus ir jautiesi sotus. Juk dauguma mūsų taip ir valgome, nors nežinome, kas į tą porą eurų kainuojantį patiekalą yra įdėta. Laimei, dabar grįžta mada maitintis natūraliais, sveikais produktais, maistą gaminti patiems. Ne veltui išleidžiama šitiek receptų knygų ir kuriama kulinarinių televizijos laidų.

R.STUKAS: Mūsų Visuomenės sveikatos instituto 2013 m. tyrimų duomenimis, šiandien tik penktadaliui Lietuvos gyventojų renkantis maistą svarbiausias kriterijus yra sveikata. Kitaip tariant, 21,3 proc. pirkėjų rinkdamiesi maistą pagalvoja apie sveikatą, bet didžioji vartotojų žiūri, kad tik būtų pigiau ir skanu.

Pagrindinės mitybos problemos išlieka. Vartojama per daug gyvulinės kilmės riebalų, per mažai daržovių, gana mažokai suvalgoma ir vaisių. Kartais man sako, kad tarpukario laikotarpiu lietuviai valgė tą patį: lašinius, skilandžius, dešras… Taip, iš tikrųjų. Vis dėlto tada lietuviai valgė labai daug daržovių ir taip gaudavo daug antioksidantų. Kraujagyslių sienelėse kaupiasi oksiduoti riebalai. O anksčiau, kai žmonės gaudavo daug antioksidantų ir gerokai daugiau judėjo, tokie riebalai nesikaupė.

Dabartinė Lietuvos gyventojų mityba paveldėta iš ankstesnių laikų, tačiau tada žmonės dirbo sunkesnį fizinį darbą, o dabar mūsų fizinis aktyvumas ir suvalgomų daržovių kiekis sumažėjo. Kadangi negauname daug antioksidantų, riebalai oksiduojasi ir kaupiasi kraujagyslių sienelėse. Dėl šios priežasties širdies kraujagyslių sistemos ligos sergamumo ir mirštamumo struktūroje užima pirmą vietą, sudarydamos per 50 proc. visų priežasčių.

Kaip žinome, riebalai oksiduojasi veikiant temperatūrai, todėl perkant apdorotą, paruoštą vartoti maistą kartu gauname oksiduotų riebalų. Toks maistas praktiškai nėra šviežias. Jei pasiliekame dar kokiai dienai, jo biologinė vertė sumažėja, tačiau kalorijos išlieka. Vadinasi, žmogus privalgo ir gauna kalorijų, bet nedaug biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl to gali silpnėti imuninė sistema, o svoris didės dėl per didelio neišeikvotų kalorijų kiekio. Taigi sergamumo situacija ir mitybos įpročiai tarpusavyje susiję. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, apie 80 proc. širdies kraujagyslių sistemos ligų būtų galima išvengti sutvarkius mitybą, padidinus fizinį aktyvumą, sumažinus alkoholio vartojimą ir atsisakius tabako.

Deja, kaip rodo mūsų tyrimai, lietuvių mitybos ir sveikatos raštingumas yra žemas, daug kas neteisingai suprantama, o blogiausia, kad atsirado daug visokių mitybos mokytojų, mitybos tyrinėtojų. Neaišku, kas tokie moko visuomenę sveikos mitybos. Atrodo, kad mokyti gali bet kas. Neretai komentuojama, aiškinama neteisingai. Galiausiai atsiranda sumaištis dėl to, kas sveika, o kas ne.

V.BALTRAITIENĖ: Prieš daugelį metų kūrėsi visuomenės sveikatos biurai. Manau, jie turėtų plėstis ir tuo užsiimti. Gydymas jau yra pasekmė. Mitybos kultūra turi būti pradedama formuoti dar vaikystėje, šeimoje.

A.ŠINDEIKIS: Kokią žalą gali padaryti mitybos principų mokantys ne specialistai?

R.STUKAS: Pavyzdžiui, žaliavalgiai aiškina savo mitybos teoriją. Vis dėlto tokiu atveju žmogus gali negauti geležies, vitamino B12, aminorūgščių (ypač nepakeičiamų), be to, mūsų virškinamasis traktas, žarnynas pritaikyti mišriam maistui. Vaikui tokia mityba gali padaryti ypač didelę žalą, nes jis dar tik auga, vystosi. Kartais sako: geležį patikrinome, ir viskas gerai, bet juk organizme yra tam tikras geležies rezervas – ateis laikas ir jis išseks. Čia kaip su sąskaita banke: turime pinigų, juos vis leidžiame, ir ateina diena, kai jų nebelieka.

J.PUNDZIUS: Pagal savo individualią patirtį nebūtinai galima rekomenduoti, kuo maitintis kitiems, nes įtaką daro ir genetika. Yra atrasti genai, skatinantys maisto atsargų kaupimą kūne. Su pelytėmis jau daromi eksperimentai: kai šiuos genus sunaikina, jos sulieknėja, kai juos stimuliuoja, pelės pradeda daug ėsti ir storėja. Žmonės tokius genus yra atsinešę iš evoliucijos. Kitaip tariant, kai trūkdavo maisto, tai gelbėjo – išlikdavo tie, kurie galėjo sukaupti maisto atsargų. Dabar, kai taip lengva gauti maisto, šis genas atsisuka kitu galu ir skatina nutukimą.

J.MILIUS: Kalbėti apie saugų maistą Lietuvoje nėra populiaru, nors kaip tik turime du protrūkius. Per vieną jų Panevėžyje dėl prekybos tinkle „Maxima“ nusipirktų ryžių su krabų lazdelėmis salotų susirgo devyni žmonės. Kita vertus, yra ir kuo džiaugtis: žmonės daugiau domisi sveika mityba, nors dar ir nedidelis procentas. Tiek verslo, tiek vartotojo mentalitetas turi augti. Viskas priklauso nuo vartotojo – jis diktuoja madas. Jei jis perka tokią mišrainę – ją ir gamins. Raskite tokios mišrainės Prancūzijoje.

Praėjusiais metais sulaikėme 2419 tonų nesaugaus maisto, įvežamo iš kitų šalių. Apskritai saugaus maisto Lietuvoje yra 99 proc., o ES vidurkis – 97 proc. Kaip atsimename, Europoje dėl jo nuskambėjo nemažai skandalų: dėl dioksinų (organinių junginių, pasižyminčių dideliu nuodingumu ir kancerogeniškumu – aut. past.), paukščių gripo, ~escherichija koli~ žarnyno bakterijos, gyvybių nusinešusio noroviruso Vokietijos braškėse ir, žinoma, maisto klastočių, dėl kurių irgi buvo mirčių (ypač dėl čekiško alkoholio).

Maisto, kurį valgome, kokybė yra labai svarbi. Dabar atrodome taip, kaip valgėme prieš dvidešimt metų, o po dvidešimties metų atrodysime taip, kaip maitinamės šiandien. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba daug apie tai kalba. Dalijamės šia informacija ir mokyklose, esame parengę atmintinių. Taip pat yra gera iniciatyva dėl nemokamo maitinimo mokyklose, nes čia prieita prie kracho.

R.STUKAS: Įdomus pavyzdys iš mokyklos: daržovė ropė anksčiau būdavo ant kiekvieno stalo, o dabar vaikų paklausiu, ar jie žino pasaką, kaip ropę rovė, tai pasaką žino, bet paklausus, ar kas nors jos ragavo, paaiškėja, kad nė vienas klasėje nebūna to daręs. Tokių elementarių maisto produktų grąžinimas ant stalo būtų naudingas. Mums reikėtų valgyti tai, kas mums tradiciška, kas čia auga, nors dažnai norisi būtent kažko egzotiško.

J.MILIUS: Turime didelę problemą ir dėl maisto papildų. Lietuvoje dėl to yra kilusi psichozė. Turime apie 10 tūkst. pavadinimų registruotų maisto papildų, 200 tonų jų įvežame iš trečiųjų valstybių, tačiau kad būtų moksliškai patvirtinti tam tikri sveikatingumo dalykai (kad padeda nuo to ar dėl to), tokių pavadinimų yra tik apie tris šimtus. Tai masinis žmonių apgaudinėjimas.

Jei kalbėsime apie maisto papildų sudėtį, tai Europoje praktiškai nėra laboratorijų, kurios galėtų ištirti, ar sudėtis yra tikrai tokia, kokia nurodoma papildų etiketėje. Aišku, draudžiame rašyti sveikatingumo teiginius, tačiau kiekvieną dieną padedu apie penkis šimtus parašų dėl baudų už tokius dalykus. Kompanijoms labiau apsimoka klaidinti vartotoją ir tiesiog susimokėti baudą. Tarkime, rašomi sveikatingumo teiginiai, kad maisto papildas padeda nuo širdies ligų, nors nėra jokių įrodymų. Aišku, dabar kompanijos vengia taip rašyti, pasisamdžiusios advokatus parašo protingiau, pavyzdžiui, kad nepadeda kuo nors sergant, o „prisotinta to ir to“ ar panašiai. Dar gerai, kai maisto papildai nekenkia, bet yra ir tokių, ypač tarp skirtų sportininkams, kurie daro žalą sveikatai. Tarybiniais laikais turėjome vieną maisto papildą – žuvų taukus. To visiems užteko.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, patys medikai rekomenduoja vartoti maisto papildų.

R.STUKAS: Kaip rodo naujausi tyrimai, Lietuvoje maisto papildų nevartoja 35,7 proc. žmonių, vadinasi, apie 64 proc. juos vartoja. Iš jų kiekvieną dieną papildus vartoja 6 proc., pusę metų ištisai – 7 proc., 4–6 mėnesius per metus – 5,7 proc., 2–4 mėnesius – 13 proc., 1–2 mėnesius – 12 proc., o atsitiktinai – apie 20 proc. Tai rodo, kad vartojantieji maisto papildus dažnai tai daro neracionaliai. Be to, žmonės dažnai neatkreipia dėmesio, kad etiketėje būna parašyta, jog maisto papildas nėra maisto pakaitalas.

R.P.VENSKUTONIS: Iš tikrųjų gauname vis daugiau informacijos, kad nuo mitybos stipriai priklauso įvairių ligų vystymasis. Skaičiuojama, kad tai gali sudaryti nuo 30 iki 70 proc. vėžio, širdies kraujagyslių, virškinimo ligų ir kt. Sutikčiau, kad pagrindinė problema yra nepakankamas išsilavinimas. Išsilavinusių žmonių gyvenimo trukmės vidurkis – gerokai didesnis.

Beje, tokios daržovių ir vaisių įvairovės visus metus niekada anksčiau neturėjome ir dabar reikalingomis medžiagomis, taip pat ir antioksidantais, apsirūpinti lengviau. Netgi laikantis visame pasaulyje pripažintų paprastų taisyklių, pavyzdžiui, kad penkis kartus per dieną reikėtų valgyti vaisių ar daržovių, ar kad reikia judėti ir nepersivalgyti, to jau užtektų.

Grįžkime prie maisto papildų: gal nereikėtų būti tokiems griežtiems. Tačiau svarbu pasakyti, kad papildų veikliosios medžiagos dažniausiai būna tiekiamos vos kelių firmų. Gali būti skirtingų kompanijų vitamino C ar folio rūgšties papildai, bet skirsis tik pavadinimai.

Šiaip 2012 m. ES reglamente yra aiškiai įvardyta, kokiems komponentams galima taikyti sveikatos teiginius, parašyta, kas, kokie įspėjimai turi būti nurodomi etiketėje. Juk Paracelso taisyklė, kad viskas priklauso tik nuo dozės, galioja visais laikais. Ypač tai aktualu dabar, kai žmonės, prisižiūrėję visokių reklaminių filmukų, patiki ir puola į parduotuves pirkti papildų. Žinoma, šiais laikais papildų vartojimas turi logikos: žmogui sunku organizuoti gyvenimą taip, kad visada normaliai pavalgytų, sužiūrėti, kad gautų visokių reikalingų medžiagų. Maisto papildai, jei trūksta kažkokių mitybos komponentų, turėtų jų suteikti. Sakyčiau, ypač sveiko senėjimo atžvilgiu. Dabar yra daug įrodymų, kad vyresnio amžiaus žmonėms maisto papildai gali padėti sušvelninti tam tikras ligas ar jas atitolinti, tapti tam tikra prevencija.

Dar vienas svarbus dalykas – neatsitiktinai sukurta funkcionaliojo maisto koncepcija (Japonijoje 1991 m. priimtas vadinamasis Fošu – funkcionaliojo maisto įstatymas). Maisto tikslas yra suteikti energijos ir reikiamų statybinių medžiagų, tačiau jei pridėsime trečią funkciją, kad jis padėtų apsisaugoti nuo tam tikrų ligų, sumažinti susirgimų riziką arba pagerinti savijautą, jis įgis funkcionaliojo maisto statusą.

Deja, dažnai Lietuvoje tai suvokiama labai primityviai – kad kažko pridėjus maistas iš karto tampa funkcionalusis. Žvelgiant formaliai (tiesa, ES reglamente tokio termino nėra, tai vadinama sveikatos žymenimis, sveikatos teiginiais), jei pažiūrėtume, kiek yra paraiškų tokiems sveikatos teiginiams ir kiek jų suteikiama, tai pamatytume, kad tikrai mažesnei daliai.

J.MILIUS: Pavyzdžiui, „Danone“ jogurtas jau septynerius metus dėl to gaišta.

R.P.VENSKUTONIS: Taip, pavyzdžiui, probiotiniams dalykams sveikatos teiginių suteikimas sustabdytas, dėl to vyksta diskusijos. Užtat yra daug prebiotinių medžiagų, kurioms sveikatos teiginiai yra patvirtinti.

Dabar kiekvieną dieną pasirodo daug informacijos apie maisto saugą, įvairių komponentų poveikį. Pavyzdžiui, visi žinome, kad gerti žaliąją arbatą sveika, yra daug mokslinių tyrimų, rodančių, kad ji gali padėti apsisaugoti nuo įvairiausių ligų. Antra vertus, neseniai rimtuose moksliniuose žurnaluose pasirodė tyrimai, kad piktnaudžiavimas žaliosios arbatos ekstraktais gali pakenkti kepenims. Vėlgi aktuali Paracelso taisyklė: negalima niekuo piktnaudžiauti.

V.BALTRAITIENĖ: Norėčiau sureaguoti į pasakymą, kad anksčiau valgant riebų maistą vartota daug antioksidantų, nors dabar visus metus yra didesnis daržovių ir vaisių pasirinkimas. Man niekas neįrodys, kad naudingiau valgyti atvežtinę vynuogę (neaišku, kiek ir kur laikytą), negu Lietuvoje užaugintą vyšnią ar tą pačią vynuogę. Vežant šias vynuoges ant jų purškiama įvairių medžiagų, kad tik jos ilgiau išsilaikytų.

Beje, su J.Miliumi buvome Izraelyje ir matėme, kaip bandoma rasti naujų technologijų, kurios būtų nekenksmingos. Labai patiko vienas pavyzdys, kai iš mėtų išspaudžiamas ekstraktas ir juo purškiamos bulvės. Pasirodo, kad tada gali bulvę ilgai laikyti rūsyje, bet ji nevys ir nesudygs. Manau, kad pasaulis, taip pat ir Lietuva, turėtų eiti prie natūralių priemonių, padedančių ilgiau išlaikyti vaisius ir daržoves šviežius.

A.ŠINDEIKIS: Iš viso to, ką kalbame, atrodo, kad gyvename didžiuliame sveikatingumo dezinformacijos lauke ir viešojoje erdvėje yra daug vertės neturinčios informacijos?

J.PUNDZIUS: Taip, šitaip galima sakyti.

R.P.VENSKUTONIS: Dar galima paminėti, kur link einame: einame link personalizuotos mitybos. Randama vis daugiau ryšių tarp genetikos ir mitybos. Dabar apie tai atliekama tikrai įdomių tyrimų, pavyzdžiui, pasirodė studija apie kavą. Švedų mokslininkai nustatė, kad žmonėms, turintiems vienos rūšies geną, kava gali padėti apsisaugoti nuo Parkinsono ligos. O štai kitokio genotipo asmenims galima gerti ar negerti tos kavos, nes tai nieko nekeis – jau pats genas apsaugo nuo susirgimo Parkinsono liga. Galbūt ateityje visi turėsime savo genotipą kortelėje ir bus daugiau informacijos, kokie mitybos komponentai mums darys įtaką. Taip galėsime geriau pasirinkti sau tinkamus maisto produktus. Dabar genotipo nustatymas kainuoja kokius 300 JAV dolerių, o ateityje gal kainuos tik keletą.

J.PUNDZIUS: Ateityje turėtų būti personalizuota ir mityba, ir gydymas. Vis dėlto šiandien racionalios mitybos piramidę žmonės visai pamiršta ir ieško kažkokių naujų stabų.

A.ŠINDEIKIS: Būtų įdomu išgirsti apie minėtą vaikų maitinimo iniciatyvą mokyklose.

V.BALTRAITIENĖ: Kuo toliau, tuo labiau susiduriame su maisto kokybės problema mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose. Labiau išsiplečiant galima pasakyti, kad buvo padaryta komercinė paslauga ir valstybė moka pinigus už nemokamą vaikų maitinimą. Baisiausia, kad tuo naudojantis sukamas biznis: tuo pasinaudoja ne tik maitinimo paslaugų teikėjai, bet ir pačios savivaldybės (tarkime, gaudamos rėmėjus). Pažiūrėjus, kokį maistą mokyklose valgo vaikai, gaunantys nemokamą maitinimą, vien dėl šito negalima leisti, kad būtų padarytas nemokamas maitinimas visiems vaikams. Tai kažkas baisaus.

J.MILIUS: Lietuvoje praktiškai yra dvi įmonės, kurios tai daro.

V.BALTRAITIENĖ: Svarbiau ne kiek jų yra, o paslaugų kokybė. Žinoma, tam skirti pinigai nėra dideli. Kai susiduriame, matome, kad produktus perka pagal mažiausią kainą. Ateina pasiūlymų, kad produktas teikiamas už nulį eurų, tereikia susimokėti už pačią paslaugą.

J.MILIUS: Tokiais nulį eurų kainuojančiais produktais kaip tik ir maitinti vaikus…

V.BALTRAITIENĖ: Kas vyksta Lietuvoje – kažkas nesuvokiama. Dabar esame pateikę įstatymo projektą, kad didesnės rizikos įmonės konkurse negalėtų dalyvauti. Mūsų ūkininkai ir kelia klausimą, kodėl, augindami daržoves ar mėsą (ypač kad daug kur galima gauti jautienos) savo rajone, negali produkcijos parduoti tiesiogiai, o turi eiti per kažkokias dvi maitinimo įmones (aišku, apskritai nežinia, ar jos produktus perka Lietuvoje).

J.MILIUS: Taigi yra pagrindinės dvi įmonės įmonės – „Pontem“ ir „Kretingos maistas“, aišku, jos dar turi antrinių įmonių.

V.BALTRAITIENĖ: Be to, beveik nebeliko valgyklų, kuriose maitintų pačios mokyklos. Sako, tai ne mūsų funkcija, savo virtuvės turėti neišgalime. Savivaldybės nuėjo lengviausiu keliu (beje, pažiūrėkime, kas būna rėmėjai per kokias nors rajonų ar mokyklų šventes). Vis dėlto vaikų sveikata žaisti negalima.

A.ŠINDEIKIS: Ko randama tokiame maiste?

J.MILIUS: Pirmas dalykas tas, kad apie 50 proc. per metus patikrintų atvejų randame higieninių pažeidimų. Tarkime, pasibaigęs produktų galiojimo laikas arba, įsivaizduokite, randame pigiausią pieną, daugiausia atvežtą iš Lenkijos, kuris galioja šešis mėnesius.

V.BALTRAITIENĖ: Mes patys turime tiek daug ekologiško pieno, o pieno perdirbėjai jo nepaima.

J.MILIUS: Arba, pavyzdžiui, perkami kiaušiniai, kurių galiojimas baigiasi po dviejų dienų. Juk tada kaina jau visai kita. Perkami patys pigiausi, nekokybiškiausi produktai. Taip pat yra priimtas sprendimas, kokios medžiagos draudžiamos, bet nustatome draudžiamų maisto priedų. Pernai jų nustatyta net 6 proc. visų patikrinimų.

Šitai labai priklauso nuo merų. Pavyzdžiui, Jurbarke su viena įmone buvo sudaryta dvidešimt penkerių metų sutartis, tačiau gerai, kad viešųjų pirkimų komisija su tuo nesutiko.

V.BALTRAITIENĖ: Kitas dalykas yra reikalavimai patiems produktams, bet į maistą pila aliejaus, deda batono ir įdeda šiek tiek mėsos.

J.MILIUS: Kaip tik teko kalbėtis su pažįstama, kuri dirba vienoje tokioje įmonėje. Ten yra kortelės, inspektoriai ateina patikrinti, ir pagal jas viskas yra gerai: tiek mėsos, tiek to, tiek to. Bet ateina tiesioginis viršininkas ir pasako, kad dėtų mažiau mėsos, o kalorijų kiekį išlygintų atitinkamu batono ir aliejaus kiekiu. Sugaudyti tokius dalykus yra sunku.

V.BALTRAITIENĖ: Nemanau, kad namie kepdami aliejuje dar pridedame aliejaus.

J.MILIUS: Juolab kad žinome, kokie iš to susidaro produktai – transizomerai, kalamidas, kurie labai kenkia sveikatai, yra kancerogeninės medžiagos. Apskritai viskas priklauso nuo to, kokios pirkimo sąlygos parengiamos. Aišku, Lietuvoje turime ir gerų pavyzdžių.

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija turi dvi programas: pienas ir vaisiai bei daržovės pradinukams ir ikimokyklinukams. Dalį pinigų tam skiria Europos Komisija ir valstybė iš biudžeto. Nors nurodome išskirtinės kokybės reikalavimą, vis tiek tai veža ne iš Lietuvos, kur būtų šviežiausia. Na, pieną šiek tiek labiau pradeda vartoti lietuvišką. Galiausiai išeina taip, kad kalinius maitiname geriau nei mokinius ar ligonius.

A.ŠINDEIKIS: Ką galima padaryti, kad lietuvis maitintųsi sveikiau?

V.BALTRAITIENĖ: Žemės ūkio ministerija pasisako už natūralų, vietoje gaminamą maistą. Taip pat mėginame pradėti dirbti su kavinėmis, prekybos centrais, kad būtų skelbiamos nuorodos, iš kur atkeliavo maiste panaudotas produktas (ar atvežtinis, iš kokio regiono). Pirmiausia žiūrime per tą prizmę, kad mūsų ūkininkai galėtų vietoje lengviau realizuoti savo produkciją, o ne vežtų tik į užsienį.

J.PUNDZIUS: Blogiausia yra saldumynų, angliavandenių perteklius, apskritai per didelis maisto kiekis. Dar nekalbėjome apie skonio stipriklius, kurie yra be galo žalingi, nes skatina vartoti daugiau rizikingo maisto, o kartu – ir nutukimą, metabolinius sindromus, širdies kraujagyslių ligas, didina infarkto riziką ir panašiai.

Beje, įdomi detalė: buvau Pasaulio sveikatos priežiūros kongrese, į kurį buvo pakviestas įmonės „Coca-Cola“ viceprezidentas. Jis aiškino, kad kokakolos kiekiai pasaulyje bus mažinami, planavo vietoj to rinkai pristatyti sultis, nes kokakola visuotinai pripažinta blogiu.

R.STUKAS: Svarbu, kad apie mitybą kuo daugiau kalbėtų tai suprantantys specialistai. Svarbu formuoti ir tinkamus mitybos įpročius.

J.MILIUS: Maždaug į 150 valstybių eksportuojame lietuviškus maisto – gyvūninės ir negyvūninės kilmės produktus. Nė vienas negrįžo dėl kokių nors kokybės problemų, o, kaip minėjau, beveik 2,5 tūkst. tonų nesaugaus maisto, kurį norėta įvežti į Lietuvą, sustabdyta.

Dar paminėčiau su maistu besiliečiančių medžiagų problemą. Tai vienas rizikingiausių dalykų: galime pagaminti patį geriausią produktą, tačiau, tarkime, iš Kinijos pigiai vežamas plastikas ar stiklas gali maistą padaryti nesaugų. Netgi Vokietijoje kūdikiams skirtame pienelyje rasta ES draudžiamo bisfenolio A. Kasmet gauname apie 200 pranešimų dėl besiliečiančių medžiagų, ypač dažna įvairių sunkiųjų metalų migracija (kadmio, švino ir kitų).

J.PUNDZIUS: Kai kalbama apie mitybą, labai svarbus vandens vartojimas. Vis dėlto jis turėtų būti pačioje mitybos piramidės apačioje. Į mūsų kultūrą jau įėjo vanduo, supilstytas į buteliukus, nors vanduo, tekantis iš čiaupų, yra geras.

J.MILIUS: Yra vos trys Europos sostinės, kurios vartoja ir geria giluminį vandenį. Tarp jų yra ir Vilnius.

R.STUKAS: Apskritai geriame per mažai vandens.

J.MILIUS: Aštrėja dar viena pasaulinė problema – didėjantis mikroorganizmų atsparumas dėl antibiotikų naudojimo veterinarijoje (apie 60 proc.) ir žmonėms gydyti. 25 tūkst. žmonių per metus Europoje miršta, nes neveikia antibiotikai. Viską gauname per pieną, mėsą. Aišku, Lietuva, palyginti su kokiais Nyderlandais ar Airija, suvartoja gal tik apie 10 proc. Šita problema jau keliama nuolat.

Vėlgi reikia būti atsargiems dėl maisto klastočių: tai aliejus, vynas, medus (kuriame, pasirodo, yra tik cukraus sirupas), žuvų ikrai. Klaidinama, kokių žuvų išpjovos parduodamos… Klastojimas – masinis.

Dar viena aktuali bėda – klonuoti gyvūnai. Kaip žinome, jų jau esama nemažai. Mūsų valstybė pasisakė prieš klonuotų gyvūnų mėsos valgymą, tačiau dabar kilo diskusija, ar leisti naudoti tokių gyvūnų spermą geresnei produkcijai sukurti. Tai opu dėl būtinybės išmaitinti nuolat didėjantį skaičių gyventojų.

R.P.VENSKUTONIS: Yra tyrimų, kad kai kurios nanodalelės pažeidžia virškinimo trakto mikroflorą, o tai gali turėti neigiamos įtakos. Šie dalykai įdėmiai sekami. Iš pradžių buvo manoma, kad nėra skirtumo, ar mažesnė, ar didesnė nanodalelė, bet pasirodo, kad tai svarbu.

Beje, natūralus ir sveikas maistas nėra sinonimai. Juk maisto priedų esama labai įvairių – E300 yra vitaminas C. Naudojama ir daug gamtinės kilmės priedų (pavyzdžiui, burokėlių ekstraktas yra dažiklis).

R.STUKAS: Nepamirškime, kad viena sritis, kurioje naudojamos nanotechnologijos, yra maistas, o kita – pakavimo medžiagos. Apskritai šiandien dar moksliškai nėra įrodyta, kaip mūsų organizmą veikia tos nanodalelės.

Algimants Šindeikis, Vaiva Sapetkaitė

700 įvairių Europos teisės aktų, reglamentuojančių maisto grandinę nuo lauko iki stalo – tiek per dešimtmetį jų turėjo perprasti ir praktiškai pritaikyti maisto bei veterinarijos tarnybos specialistai. Apie tai, kaip jiems tai pavyko ir apie dabartines aktualijas kalbamės su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi Jonu Miliumi.

VEIDAS: Lietuvai įstojus į Europos sąjungą ir jūsų vadovaujama tarnyba turėjo darniai perimti ES teisės reikalavimus, sklandžiai įsikomponuoti į kitų analogiškų europinių institucijų gretas. Kaip tai pavyko pasiekti?

J.M.: Kiekvienos institucijos patirtis šiuo atveju unikali. Mūsų srityje integracinis procesas buvo labai sudėtingas, nes ES taikomi vieni griežčiausių maisto saugos ir kokybės, gyvūnų sveikatos ir gyvūnų gerovės standartų pasaulyje. Todėl turėjome išnagrinėti, įvertinti ir prie Lietuvos nacionalinės specifikos pritaikyti per 700 įvairių Europos teisės aktų, reglamentuojančių visą maisto grandinę – nuo lauko iki stalo. Beje, jie ir dabar nuolat peržiūrimi, keičiami, tobulinami, pritaikomi prie besikeičiančio verslo ir mokslo pasaulio.

Sudėtingiausia, ko gero, buvo pati pradžia, kai persiorientuoti reikėjo visiems – tiek kontroliuojančioms institucijoms, tiek ir ūkininkams, verslui. Bet sugebėjome, ir visai neprastai. Bent jau maisto saugos ir veterinarinės kontrolės srityje Lietuvoje sukurta sistema dažnai rodoma pavyzdžiu norinčioms įstoti į ES ar tiesiog savo kontrolės sistemą patobulinti valstybėms.

Perteikia patirtį svetur

VEIDAS: Kiek dėmesio skiriama darbuotojų kvalifikacijai kelti ir gebėjimams ugdyti? Ar panaudojama tam ES parama?

J.M.: Darbuotojų kvalifikacija ir gebėjimai labai svarbūs, ar kalbėtume apie verslo, ar apie valstybines įmones. Visi esame vieni su kitais susiję, vieni nuo kitų tam tikra prasme priklausomi. Tarkime, verslo įmones prižiūrintis, kontroliuojantis inspektorius turi ne tik gerai išmanyti teisės aktus, bet ir žinoti technologines naujoves, sugebėti patarti, pakonsultuoti.

Apie ateitį galvojantys verslininkai nuolat investuoja į naujausias technologijas, į kvalifikuotų darbuotojų ugdymą. O inspektorius savo žiniomis ir kompetencija nuolat privalo būti visa galva aukščiau, mat jis turi konsultuoti, patarti, išmanyti visas subtilybes, įžvelgti riziką. Kita vertus, inspektorius kasdien patenka į stresines, net konfliktines situacijas, todėl privalo būti pasiruošęs ir mokėti tinkamai jas suvaldyti, sugebėti profesionaliai reaguoti.

Tad personalo parengimui, darbuotojų ugdymui skiriame daug dėmesio ir stengiamės išnaudoti visas galimybes. Viena jų, žinoma, – ES fondų finansuojami projektai:  pastarąjį dešimtmetį tokių mūsų institucija įgyvendina bent keletą. Be to, aukšto lygio mokymus inspektoriams organizuoja Europos Komisija (EK).

VEIDAS: Per visą buvimo ES dešimtmetį Lietuvos maisto ir veterinarijos tarnyba padarė didžiulę pažangą ir savo patirtį jau gali perteikti kitoms šalims. Kuriose valstybėse vykdomi mokymai?

J.M.: Per pastarąjį dešimtmetį iš mokinių išaugome į mokytojus, o tai, kad visą eurointegracijos procesą perėjome nuo pat pradžios, mus daro dar stipresnius. Pavyzdžiui, vokiečiai dalyvavo kuriant daugelį ES taisyklių, bet kūrė jas pagal savo modelį, jiems neteko aukštyn kojomis apversti, iš naujo sukurti visos sistemos. O mes tai perėjome, todėl galime patarti, pamokyti, žinome ir suprantame, kokių problemų gali kilti ir kaip jas reikėtų spręsti.

Savarankiškai ar drauge su kitų Europos Sąjungos valstybių partneriais įgyvendinome jau septynis tarptautinius projektus. Mūsų specialistai dalijosi savo žiniomis, patirtimi bei kompetencija su Serbijos ir Moldovos kolegomis – šiose valstybėse įgyvendinome net keturis didelius projektus. Be to, dirbome Kosove, Baltarusijoje ir netgi Afganistane. Dar trys dideli mokymų ir techninės pagalbos projektai sėkmingai įgyvendinti Turkijoje, Rumunijoje ir Kosove.

Vartotojas vis dažniau dairosi kokybiškos prekės

VEIDAS: Lietuva jau panaudojo per 7 mln. Lt naujojo finansinio laikotarpio ES paramos. Vien 2013 m. buvo panaudota 3 mlrd. 686 tūkst. Lt ES struktūrinių fondų investicijų. Jūsų nuomone, ar atsakingai mūsų verslininkai naudoja europines lėšas: ar stengiamasi investuoti į naujesnes, aplinkos neteršiančias technologijas, ekologiškesnius, sveikatai palankesnius maisto produktus?

J.M.: Galiu pasidžiaugti, kad Lietuvoje jau yra gamybos įmonių, kuriose, pavyzdžiui, įrenginiai dezinfekuojami ne cheminėmis medžiagomis, bet karštais vandens garais. Tokias pažangias, aplinką tausojančias technologijas Europoje naudoja tik kelios geriausios įmonės.

Mūsų maisto pramonės šakų atstovai neatsilieka nuo italų, ispanų ar vokiečių. Dažnai net lenkia vakariečius, nes pasinaudoję ES paramos fondais ir kovodami dėl naujų eksporto rinkų lietuviai palyginti neseniai pradėjo modernizuoti gamybą, todėl įsigijo naujausių įrenginių. O ES šalyse senbuvėse dažnai naudojama senesnė įranga.

Kardinaliai į gerąją pusę pasikeitė visa maisto sauga ir sanitarija. Mėsos, pieno, konditerijos gaminių cechai pasikeitę neatpažįstamai. Pavyzdžiui, pienas prieš dešimt ir daugiau metų buvo pilstomas į stiklinius butelius, kurių kakliukus netobuli įrenginiai neretai nudauždavo, tad šukių patekdavo ir į pieną. Panaudotus ir surinktus iš gyventojų butelius moterys plaudavo rankomis, o to steriliai tikrai nepavykdavo padaryti. Dabar pienas pilstomas įrenginiais ir neturi jokio sąlyčio nei su oru, nei su žmogaus rankomis. Popierines pakuotes dezinfekuoja taip pat speciali įranga. Be to, pats pienas yra filtruojamas, todėl jeigu iš ūkių jis atkeliauja ne visada švarus, gamykloje idealiai išvalomas. Daugelyje įmonių sumontuoti net tokie įrenginiai, kurie sunaikina įvairias bakterijas, taigi vartotojai gauna ypač saugų produktą, o jo realizacijos terminas yra pailgėjęs.

Šiuolaikinės technologijos leidžia išlaikyti visuomet vienodą pagal tam tikrą receptūrą gaminamų produktų skonį. Kompiuteriai reguliuoja, kiek, pavyzdžiui, į mėsos produktą reikia įdėti lašinių ar prieskonių. Jeigu pakliūva ne tos rūšies mėsos, kuri numatyta receptūroje, gamyba automatiškai sustoja.

VEIDAS: Kaip apskritai vertinate, ar maisto kokybės ir sveikatingumo požiūriu Lietuvoje pastaraisiais metais pasiektas proveržis?

J.M.: Manau, kad padėtis po truputį keičiasi. Vartotojai ne tik vis dažniau reikalauja geros kainos, bet ir ieško išskirtinės kokybės, sveikatai palankių produktų. Po truputį persiorientuoti verčiama visa rinka. Šios tendencijos džiugina, nors proveržiu to nepavadinčiau – greičiau pirmais nedrąsiais žingsniais. Labai daug kalbu apie vartotojų švietimo būtinybę, apie tai, kad mokyti sveikos gyvensenos, sveikos mitybos pagrindų būtina nuo mažumės. Tai privalo tapti visos visuomenės rūpesčiu. Kol statistinis Lietuvos pirkėjas, rinkdamasis pirkinių krepšį, pirmenybę teiks pigiausiai prekei ir rūpinsis įpirkti kaip galima daugiau, bet ne kokybiškų, sveikatai palankių maisto produktų, tol matysime nuolat blogėjančią gyventojų sveikatos statistiką, antsvorio problemas, didėjantį sergamumą kraujagyslių ligomis.

Afrikinis kiaulių maras – ne vien Lietuvos problema

VEIDAS: ES užsiima įvairių prevencinių programų ir priemonių diegimu. Pavyzdžiui, kilus kiaulių maro pavojui prabilta apie įvairias ES lėšomis finansuojamas programas, apsisaugant nuo ligos sukėlėjų, vykdant mokslinius tyrimus, arba apie nuostolių ūkininkams kompensavimą. Jūsų nuomone, ar bendri valstybių veiksmai adekvatūs problemų mastui ir kokie galėtų būti geresni užkratų plitimo prevencijos mechanizmai.

J.M.: Situacija dėl afrikinio kiaulių maro visame regione labai sudėtinga. Tai suvokia visos su šia liga susidūrusios valstybės. Todėl tikimės ir didesnės ES paramos. Šiuo metu kiekviena šalis su problemomis daugiau ar mažiau bando susidoroti savo jėgomis, išleisdama labai daug lėšų. ES kai kurias išlaidas kompensuoja 50 proc., o kai kurias – tik 30 proc. arba visiškai nekompensuoja.

Manau, kad afrikinis kiaulių maras neturėtų būti vien Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ar Estijos problema. Pavyzdžiui, kritusių gyvūnų utilizavimas šiuo metu yra vien tos šalies, kurioje įvyko ligos protrūkis, rūpestis. Kodėl? Juk esame buferinės valstybės ir nuo afrikinio kiaulių maro saugome visą Europą. Nesame ekonomiškai stipriausios ES, ir mūsų šalims tai sudėtingas uždavinys. Žinoma, labai glaudžiai bendradarbiaujame su EK ekspertais, deriname pozicijas, tariamės dėl taikomų priemonių, tačiau kartu norėtume ir konkretesnių garantijų. Manau, kad esant dabartinei situacijai Komisija jau negali vien konstatuoti faktų apie ligos protrūkius ir stebėti padėtį, – būtini konkretūs ir neatidėliotini ilgalaikiai veiksmai.

Apie artėjantį afrikinį kiaulių marą žinojome jau prieš septynerius metus. Žinojome, kad ši liga pasieks Baltijos šalis, ir net galėjome numatyti kada, nes virusas link mūsų artėjo vidutiniškai po 300–350 km kasmet. Taigi laiko pasirengti turėjome. Nuo 2013 m. mes visą ES saugome nuo viruso tolesnio plitimo. Kol kas liga lokalizuojasi Latvijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje ir į centrinės Europos valstybes neplinta.

Gyvūnų gerovė – Achilo kulnas

VEIDAS: Ar ES parama besinaudojantys ūkininkai stengiasi įgyvendinti europinius gyvūnų gerovės reikalavimus? Ar Lietuvoje galime sakyti, kad gyvūnų gerovė atitinka ES standartus?

J.M.: Apie probleminius dalykus kalbėti sunku, bet būtina. Gyvūnų gerovės klausimas Lietuvoje labai opus. Dažnai girdime piktinantis, kad reikalavimai užtikrinti gyvūnams elementarias gerovės sąlygas yra Europos biurokratų „išsigalvojimai“, kad gyvūnų gerovė iškeliama aukščiau nei žmonių ir pan. Bet pamirštamos mūsų senojo kaimo tradicijos, nuo seno gyvavęs paprotys gerbti šeimą maitinantį gyvūną, juo rūpintis. Juk mūsų seneliams nereikėdavo priminti, kad vidudienį, per didžiausius karščius, reikia parginti gyvulius iš ganyklų į tvartus ar į pavėsį, pagirdyti, pašerti, gyvūnui susirgus – jį gydyti. Dabar kartais atrodo, kad susitelkus į modernizacijas, gamybos tobulinimus pamirštama, jog viso to neįmanoma pasiekti nepasirūpinus produkciją duodančiu gyvūnu.

Pasiūlymuose suteikti gyvūnams būtiniausią jų fiziologinius poreikius atitinkančią priežiūrą tuojau pat imama ieškoti verslo suvaržymų ir skaičiuoti ekonominius nuostolius. Bet juk ne viskas matuojama vien nauda sau. Prisijaukinę gyvūnus, pavertę juos savo ūkio dalimi, privalome prisiimti ir visą atsakomybę už jų gerovę.

BFL

VEIDAS: Kas vyksta žemės ūkyje, kad per maistą plinta E.coli bakterija?

J.M.: Tai tragedija, užduodanti daugiau klausimų, nei turime atsakymų. Visą praėjusią savaitę ES vyko labai karštos diskusijos ir ginčai. Sunku net pradėti ieškoti atsakymų, kai net nėra žinomas infekcijos židinys, – telieka spėlioti ir kurti įvairias versijas. Viena jų – kad tai diversija ir buvo paleistas specialiai laboratorijoje sukurtas užkratas, bakterija.

Bet baisiausia tai, kad keičiasi bakterijų patogeniškumas, jis vis didėja, jų nebeveikia antibiotikai. Gerai bent tiek, jog bakterija nepasiekė Lietuvos, juk dabar žmonės tiek keliauja, kad tai buvo visai įmanoma.

VEIDAS: Kokia yra įprastinė produktų saugos tikrinimo tvarka? Juk Lietuvoje nėra tikrinami visi iš eilės į rinką patenkantys produktai?

J.M.: Tikriname tik labai mažai iš ES į Lietuvą įvežamų produktų – juk prekių judėjimas yra laisvas, kitose ES šalyse išrašyti sertifikatai galioja ir pas mus.

Turime bendrą visai ES skubių reagavimų sistemą, kasdien gauname pranešimų apie užkrėstus pašarus, maistą, gyvūnų ligas, ir jei tik kyla kokių įtarimų – imamės savarankiškų priemonių ir patys. Šimtu procentų tiriami tik iš trečiųjų šalių pas mus patenkantys produktai.

VEIDAS: Dabar kilo panika dėl importinių daržovių. Bet ar užaugintos Lietuvoje yra saugesnės, mažiau chemizuotos?

J.M.: Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje užaugintos daržovės daug geresnės kokybės. Transportavimas ir laikymas sunaikina labai daug natūralių medžiagų, be to, kad išsilaikytų prekinė daržovių išvaizda, jas reikia kažkuo papildomai purkšti.
Tačiau pats auginimo procesas labai panašus. Pavyzdžiui, daugelyje mūsų pramoninių šiltnamių naudojamos olandiškos technologijos.

VEIDAS: Jūsų tarnyba atsako už tai, kad maistas būtų saugus. O kas atsako už tai, kad jis būtų dar ir sveikas – kad pomidoras būtų vitamininga daržovė, o ne cheminių liekanų saugykla?

J.M.: Pastaruoju metu produktų maistingumui mes irgi skiriame labai daug dėmesio. Tačiau čia pagrindinės priemonės yra ne kontrolė ir draudimai, o vartotojų švietimas. Reikia suformuoti Lietuvos žmonėms poreikį gauti sveiką maistą, bet visų pirma reikia išaiškinti, koks maistas yra išlaikęs vitaminus, mineralus.

Pokalbį su keturis mėnesius Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai vadovaujančiu Jonu Miliumi pradedame nuo to, kur lietuviams būtų geriausia ieškoti sveikų maisto produktų – prekybos centruose, turguje ar pirkti iš ūkininkų. Juk Lietuvoje sukelta psichozė, kad dauguma maisto produktų, daržovių, vaisių ar net vanduo iš čiaupo kenkia sveikatai.

Priešingai, nei galima būtų tikėtis, už maisto kokybės kontrolę atsakingos tarnybos vadovas nepuola tvirtinti, esą mūsų pramonėje viskas puiku, ir prisipažįsta, kad jo šeima didžiąją dalį maisto produktų atsiveža iš kaimo – perka juos iš pažįstamų ūkininkų Dzūkijoje. “Juk beveik visi mes, lietuviai, tebeturime tiesioginių ryšių su kaimu – jei ne močiutė, tai teta ten gyvena. Tai negi sunku per jas susirasti patikimų, sąžiningų ūkininkų. Tačiau esame tinginiai, ir dar naivūs – norime gatavo, pramonės pagaminto produkto, bet kokybiško ir būtinai pigaus”, – stebisi J.Milius.

VEIDAS: Bet ar ne jūsų tarnyba turėtų užtikrinti, kad pramonė tiektų mums sveiką ir kokybišką maistą?

J.M.: Mūsų tarnyba kontroliuoja, kad maistas būtų saugus. Kitaip tariant, užtikriname, kad valgydami Lietuvoje sertfikuotus maisto produktus jūs nenusinuodysite. Dauguma taisyklių, kas yra saugu, bendros visoje Europos Sąjungoje – visur leidžiami arba draudžiami tie patys ingredientai, priedai, nustatomos galiojimo sąlygos.

Žinote, kas yra didžiausias mūsų priešas? Ne pramonė, o mūsų pačių abejingumas ir noras, kad mūsų sveikata, tai yra ir tuo, ką valgome, pasirūpintų kažkas kitas. Prancūzijoje, Italijoje maisto kultūra visai kitokia, žmonėms ten svarbu, ką jie valgo, todėl ir menkaverčių maisto produktų ten suvartojama mažiau. Kaip galima perkant dešrą, kurios kilogramas kainuoja septynis litus, tikėtis, kad joje bus kokybiškos mėsos? Juk jos savikaina tris kartus mažesnė – atmetus prekybinį antkainį, gamintojui lieka užduotis pagaminti produktą, kurio kilogramas kainuotų pustrečio lito. Ką į jį galima sudėti, kai normalios mėsos kilogramas kainuoja 17 Lt? Bet juk einame ir perkame tokią dešrą, o paskui pykstame ant valstybės, esą mus nuodija.

VEIDAS: Pigius produktus žmonės dažnai perka tik dėl to, kad neturi pinigų brangesniems.

J.M.: Sveika ir kokybiška mityba nebūtinai brangesnė už menkavertę. Šimtas gramų grynos mėsos sveikiau už gabalą pigios dešros. O kruopų košė pusryčiams – net tik daug pigiau, bet ir kur kas sveikiau už perdirbtus dribsnius su priedais.

Supraskite, pramoninė maisto gamyba negalėtų egzistuoti, jei nebūtų naudojama cheminių priedų. Kas prekybos centre pirktų natūralios pilkos spalvos faršą? Tačiau niekas nedraudžia jums pačiam susimalti mėsą.

Todėl labai svarbu šviesti žmones, gaivinti lietuvių sveikos, natūralios mitybos įpročius. Jau pradedame tokią informacinę kampaniją – rengsime televizijos laidas, paskaitas, platinsime pranešimus apie paprastos ir sveikos mitybos, neperdirbtų maisto produktų privalumus. Ypač svarbu šią žinią įdiegti vaikams. Reikia jiems įtaigiai pasakoti, rodyti, kokios yra menkavertės mitybos pasekmės.

VEIDAS: Žiniasklaidoje pastaruoju metu tikrai nestinga pramoninį maistą demaskuojančios ir net gąsdinančios informacijos.

J.M.: Esu dėkingas visoms tokioms laidoms ir leidiniams – net ir patiems neobjektyviausiems, žiauriai kritikuojantiems mūsų tarnybą. Pažadinti žmonių sąmoningumą – svarbiausias dalykas. O jei kažkam darosi neramu, esą pramonė tesiekia mus visus nunuodyti ir jos Lietuvoje niekas nekontroliuoja, kviečiu užeiti į mūsų tarnybos tinklalapį – jame paneigiame visą tikrovės neatitinkančią informaciją.

VEIDAS: Tada jums bus nesunku patvirtinti arba paneigti žmones bauginančias versijas apie tragišką lietuviškų maisto produktų saugą ir kokybę. Pirmoji: valgome glifosatu užnuodytą duoną.

J.M.: Kategoriškai neigiu. Nė karto nė viename grūdų, miltų ar duonos mėginyje Lietuvoje nebuvo rasta glifosato pėdsakų. Taip, šį chemikalą, kitaip dar vadinamą raundapu, leidžia naudoti ES taisyklės, neabejoju, kad juo piktžoles naikina kai kurie turtingesni Lietuvos ūkininkai. Mano asmenine nuomone, tai bloga praktika, bet, kartoju, ES tai nedraudžiama, o mokslinai tyrimai nurodo, kad glifosatas suyra per 10 dienų. Žinote, ką atšauna herbicidus naudojantys ūkininkai? Kad nenaudojant jokių chemikalų javus puola grybelis, gaminantis žmogui itin pavojingus mikotoksinus, kurie, priešingai nei neorganinis glifostas, nė nesuyra.

VEIDAS: Antroji versija: Baltijos jūroje randama nuodingo dioksino, kuriuo užkrėstos čia sugaunamos žuvys, laisvai patenkančios ir ant mūsų prekystalių.

J.M.: Taip, tai tiesa. Kai kuriuose riebiųjų žuvų – Baltijos šprotų, silkių, menkių  mėginiuose randama dioksino pėdsakų, bet jo kiekiai neviršija ES nustatytos leistinos normos. Labiausiai užteršta jūra ties Kaliningrado sritimi, tad visai logiška, kad pas mus patenka žuvų iš ten. Ką daryti? Spręsti patiems, nes pagal taisykles tokios žuvies žymėjimas nesiskiria nuo dioksino pėdsakų neturinčių žuvų. Žinodamas šią informaciją – ji vieša, skelbiama mūsų tinklalapyje – aš pats mieliau renkuosi Lietuvos ežerų ešerius ar upėtakius.

VEIDAS: Su tuo susijusi ir trečioji versija: Lietuvos tvenkiniuose žuvys šeriamos antibiotikais ir hormonais.

J.M.: Tai jau priskirčiau nesąmonių kampeliui. Antibiotikai leistini tik žuvims susirgus, bet po to turi praeiti pakankamai laiko, kol jas galima parduoti maistui. Žinoma, žuvys tvenkiniuose dirbtinai šeriamos pašarais ir jų skonis bei maistinės savybės niekada neprilygs laisvai plaukiojančių žuvų kokybei. Jūsų teisė rinktis, ar pirkti karpį iš akvariumo prekybos centre (jis tikrai bus saugus), ar ieškoti ką tik sužvejoto.

VEIDAS: Paskutinė žuvų versija: pas mus atvežami pangasijai, sužvejoti srutomis užterštoje Mekongo upėje, o šiose žuvyse knibždantys kirminai užmušami milžiniškomis amerikietiškų antibiotikų dozėmis.

J.M.: Čia jau aukščiausio lygionesąmonė. Pengasijai iš Azijos atplukdomi į didžiuosius Europos jūrų uostus ir iš čia paskirstomi po visą ES – tiek mums, tiek vokiečiams ar prancūzams. Visose šalyse šios žuvys tiriamos – nė vienoje jų nerasta normas viršijančių chemikalų. Tiesa, mane patį glumina europietiška tvarka, leidžianti tas žuvis atitirpinti ir tada rinkai tiekti jau kaip šviežias ir atvėsintas. Todėl pats nesu didelis pangasijų mėgėjas, bet jei kažkur jų siūlo – nesikratau.

VEIDAS: Kita su importu susijusi versija: į mūsų rinką iš Vokietijos praėjusių metų pabaigoje ir šių pradžioje pateko nuodinguoju dioksinu užterštų grūdų, mėsos, kiaušinių.

J.M.: Kliedesiai. Kilus panikai, patys atlikome aštuonis neplaninius vokiškos mėsos tyrimus – dioksinų neradome. Tai jau buvo papildomos priemonės, nors Vokietijos vyriausybė buvo patikinusi, kad į Lietuvą nepateko jokios produkcijos iš dioksinu užnuodytų jos ūkių, – tokių siuntų nukeliavo tik į Lenkiją ir Čekiją. Bet nereikia suprimityvinti viso vaizdelio, esą ta užkrėsta mėsa sau laisvai toliau migravo po Europą. Ji buvo iš karto izoliuota ir utilizuota.

VEIDAS: Patariate patiems atidžiau vertinti perkamo maisto kokybę ir verčiau ieškoti ūkininkų. Tačiau juk net ir ekologiškose lietuviškose daržovėse randama normas viršijančių nitratų.

J.M.: Labai liūdna, bet tai tiesa, kai kurie ekologijos sertifikatus turintys ūkininkai piktnaudžiauja žmonių pasitikėjimu. Netobula ir lietuviška ekologiškų produktų sertifikavimo sistema “EkoAgros”. Ypač skaudu ir pavojinga, kad ekologišką produkciją, tikėdami jos kokybe, renkasi kūdikių tėvai, o vaikų virškinimo sistema iki šešių mėnesių net neturi fermento, suskaidančio nitratus.

VEIDAS: Būtent su kūdikių maistu susijęs ir kitas importo skandalas: “Nestle” firmos gaminamose “Gerber” tyrelėse, skirtose kūdikiams, kuriomis prekiauta Lietuvoje, dalis vištienos ir kalakutienos mėsos buvo pakeista vadinamąja mechaniškai atskirta mėsa, o kalbant žmonių kalba – supresuotų kaulų nuograndų piurė, kuri nėra pavojinga sveikatai, bet pasižymi prastomis maistinėmis savybėmis ir kūdikio skrandžiui yra sunkiai virškinama. Etiketėse anglų kalba tikroji sudėtis buvo nurodyta, o lietuvių rinkai skirtų tyrelių etiketės informavo tik apie gryną mėsą. Ar tiesa, kad prastesnės kokybės tyrelėmis net nebuvo leista prekiauti Vokietijoje, jos buvo pardavinėjamos tik Lietuvoje ir Lenkijoje?

J.M.: Nei Vokietijos, nei Lietuvos įstatymai nedraudžia prekiauti vyresniems nei šešių mėnesių kūdikiams skirtu maistu su mechaniškai atskirtos mėsos priedais. Galbūt Vokietijoje tai nebuvo daroma dėl kokybei reiklesnės rinkos. Pripažįstu mūsų klaidą – nepastebėjome, kad tyrelės tinkamai nepažymėtos, jų prekyba sustabdyta tik po žiniasklaidos pranešimų.

Tačiau vėlgi norėčiau paraginti mamytes nepatingėti ir pačioms gaminti maistelį savo kūdikiams – juk bet kuri, net ir brangiausia pramonės pagaminta tyrelė nebus tokia šviežia ir maistinga, kaip naminis maistas.

VEIDAS: Kur Lietuvos pilietis gali pasitikrinti jam įtarimų keliančių maisto produktų cheminę sudėtį?

J.M.: Kilus įtarimų dėl maisto saugos ar kokybės, reikia skambinti visą parą veikiančiu mūsų tarnybos telefonu 8 800 40 403. Deja, nemokamų cheminės sudėties tyrimų neturime galimybės atlikti – vienas toks tyrimas kainuoja 2,5 tūkst. Lt. Per metus patys tiriame tik apie 30 maisto mėginių, dar po kelis paimame, kai kyla koks nors konkretus įtarimas – kaip nutiko pasklidus įtarimų apie dioksinu užkrėstą vokišką mėsą.