Prieš 110 metų pasirodė „Vilniaus žinios“, lietuviškas laikraštis, išleistas legaliai – po 40 spaudos draudimo metų.

Jonas Rudokas

Pirmieji laikraščiai pas mus atsirado dar LDK laikais, jie buvo lenkiški, leidžiami Vilniuje, tai „Kurjer Litewski“ (1760 m.) ir „Gazety Wilenskie“ (1764 m.). Vėliau atsirado ir rusiškų laikraščių, bet ir vieni, ir kiti tarnavo vietos gyventojų nutautinimui, svetimos kultūros sklaidai.

XIX a. viduryje būta nesėkmingų bandymų leisti ir lietuviškus laikraščius. 1856 m. Laurynas Ivinskis buvo parengęs laikraščio „Aitvaras“ projektą, o vyskupas Motiejus Valančius 1859 m. prašė rusų valdžios leidimo laikraščiui „Pakeleivingas“, skirtam liaudžiai, leisti. Bet jo negavo, nes neatsirado mokančių lietuvių kalbą ir galinčių būti cenzoriais – mūsų tautiečiai tam, pasirodo, netiko…

Netrukus, po 1863 m. sukilimo, lietuviška spauda buvo apskritai uždrausta. O spaudos, ypač periodinės, tada ypač prireikė, nes Rytų ir Vidurio Europoje įsibėgėjo tautiniai judėjimai, moderniųjų tautų formavimasis. Tada išryškėjo dar viena, greta informacijos teikimo, labai svarbi periodikos ypatybė: burti apie leidinius bendraminčius, organizuoti juos į visuomenines bei politines struktūras. Mat, kitaip nei knygos, laikraščiai ir žurnalai visuomenę veikė sistemingai ir tikslingai, todėl aktyvino tautinius judėjimus.

Tą patvirtino kaimynų latvių, estų patirtis: turėdami tautinės krypties laikraščių jau nuo 1857–1862 m. jie sparčiai žengė tautinės sąmonės, tautinės kultūros ugdymo keliu, gerokai pralenkdami mus. Žinoma, Prūsuose leidžiami mūsų „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“ ir kiti leidiniai taip pat daug nuveikė. Bet jų, leidžiamų kukliais tiražais, nelegaliai platinamų, rizikuojant laisve ar net gyvybe, įtaka buvo, deja, menkesnė. O štai estai XX a. pradžioje jau turėjo laikraščių, leidžiamų 200 tūkst. egzempliorių tiražu, suprantama, legaliai.

Petro Vileišio iniciatyva

Tik 1904 m. pavasarį mūsų tautos kova dėl teisės naudoti lotynišką abėcėlę buvo pagaliau laimėta, jau galėjome leisti savo laikraščius Vilniuje be konspiracijos, bet vis viena tą daryti, tiksliau, pradėti iš naujo, tuščioje vietoje, buvo labai nelengva. Reikėjo suburti nemažas bendradarbių pajėgas, kurių čia nebuvo, organizuoti leidinio spausdinimą ir platinimą, o svarbiausia – reikėjo nemažai pinigų. Tuo tarpu turtingų verslininkų – mecenatų, nusiteikusių patriotiškai, neturėjome, išskyrus Petrą Vileišį, iki tol Vilniuje jau spėjusį nemažai nuveikti lietuvybės labui.

Visa laimė, kad išleisti lietuvišką laikraštį buvo jo sena svajonė: jau anksčiau jis ne kartą dėl to beldėsi į valdžios duris, bet nieko nelaimėjo. Net ir dabar Peterburgas neskubėjo duoti leidimo tokiam leidiniui – vilkino nuo 1904 m. gegužės iki spalio.

Ir ne vien šią kliūtį teko įveikti P. Vileišiui: reikėjo lietuviškos spaustuvės, o jai įkurti – vėl valdžios leidimo ir didelių pastangų, išlaidų. Labai sunkiai sekėsi rasti spaustuvės darbininkų, raidžių rinkėjų, nors kiek mokančių lietuviškai, – juk 40 metų jų nereikėjo. Ir dar reikėjo įveikti mūsų inteligentų baimes: ar pavyks leisti ir išplatinti Lietuvoje savą dienraštį, kai iki šiol tokios spaudos buvo tiek nedaug? Gal pakaks savaitraščio?

Bet P. Vileišis, kaip ir dera geram verslininkui, buvo optimistas ir atkaklus žmogus: jis įkūrė gerai techniškai įrengtą spaustuvę, daugiausia Jono Jablonskio patariamas sukvietė į Vilnių nemažą būrį aktyvių, darbščių mūsų inteligentų, buvusių nelegalios spaudos bendradarbių iš visos Lietuvos. Tai buvo Povilas Višinskis, Jonas Kriaučiūnas, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, vėliau Juozas Tumas-Vaižgantas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Stasys Matulaitis, Kazys Puida, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir kiti. P. Vileišio kviečiamas ir raginamas 1905 m. į Lietuvą sugrįžo ir ilgam įsikūrė Vilniuje Jonas Basanavičius, tapdamas laikraščio ideologu.

Pirmasis „Vilniaus žinių“ numeris pasirodė 1904 m. gruodžio 23 dieną. Tai buvo didelė šventė visiems mūsų tautiečiams Vilniuje, vienas jų savo įspūdžius aprašė taip: „Kai kurie… net ašaras šluostėsi. Tai buvo politinės ekstazės momentas. Po šio įvykio visi išsiskirstėme su pakilia nuotaika.“

Iš tiesų tai buvo istorinis įvykis, suteikęs mūsų tautiniam judėjimui, kovai dėl tautos teisių naują galingą impulsą. Juk laikraštis buvo leidžiamas 5–6 tūkst. egzempliorių tiražu ir platinamas visoje Lietuvoje, daugiausia, suprantama, Kauno gubernijoje: 1905 m. – apie 3 tūkst. egz., Suvalkų – 900 egz., o Vilniaus – vos 310 egz. Maža to, jis keliavo tautiečiams Rusijoje (500 egz.), Latvijoje, Lenkijoje, JAV. O štai „Aušros“ iš viso pavykdavo išplatinti maždaug dešimtį kartų mažiau.

„Vilniaus žinios“ aktyviai skelbė tautos vienybės idėjas – žinoma, kiek tai buvo įmanoma valdžios cenzūros sąlygomis. Laikraštis, kurio politinį kursą nustatė P.Vileišis ir J.Basanavičius, tapo visuomenės nuomonės formuotoju, kultūrinės veiklos centru ir tautinės sąmonės ugdytoju. Pagaliau „Vilniaus žinios“ daug prisidėjo prie mūsų literatūrinės kalbos formavimo, ypač kol jame darbavosi J.Jablonskis, prie grožinės literatūros plėtotės.

Itin svarbu pabrėžti, kad, istorikų nuomone, be šio laikraščio 1905 m. gruodį nebūtų galėjęs įvykti Didysis Vilniaus Seimas. Juk jo redakcijoje kilo šio renginio idėja, laikraščio sukviesti žmonės iš visos Lietuvos gausiai susirinko į Vilnių, laikraštis paskelbė visus jame priimtus istorinius dokumentus – jokios kitos priemonės tam tada pas mus nebuvo.

O šis Seimas, kaip rašė tuo metu Prūsuose vis dar leidžiamas „Varpas“, „tapo ateičiai ta akmenine uola, ant kurios turės būti statomi visi vėlesni Lietuvių tautos reikalavimai ir tautos programos“. Nė vienai kitai caro engiamai tautai nepavyko surengti tokio reikšmingo visos tautos atstovų suvažiavimo, koks tada įvyko Vilniuje, – nei latviams, nei estams, nei ukrainiečiams ar net lenkams… Juo labiau to negalėjo padaryti kaimynai baltarusiai: pirmieji jų tautinės pakraipos laikraščiai „Naša niva“ ir „Naša dolia“ pasirodė tik 1906 m. Vilniuje, jau revoliucijos bangai atslūgus.

Pradžia visada sunki

Taigi „Vilniaus žinių“ nuopelnai dideli, bet jie buvo pasiekti sunkiai, nes kliūčių dienraščiui gyvuoti atsirado daugybė.

Visų pirma greitai paaiškėjo, kad nei P. Vileišis, nei jo kolegos nenumatė, kokia didžiulė dienraščio leidybos darbų apimtis, kiek daug tam prireiks visuomenės paramos, – o jos aiškiai nepakako, visų pirma prenumeratorių. Daugiausiai jų buvo 1905 m. pirmąjį pusmetį – net 5600, vėliau jų skaičius svyravo, 1907 m. buvo nukritęs iki dviejų tūkstančių. Tą daugiausia lėmė laikraščio politinio kurso pokyčiai, keičiantis redaktoriams. Jam radikalėjant, krypstant į kairę sumažėdavo dešiniųjų pažiūrų skaitytojų, ypač kunigų, ir atvirkščiai: redaguojant nuosaikiesiems, dešiniesiems atkrisdavo vadinamieji pirmeiviai – kairieji.

Joks dienraštis negali išgyventi be reklamos, o jos „Vilniaus žiniose“ buvo labai mažai: miesto ir visos Lietuvos verslininkai beveik visi buvo kitataučiai, jiems lietuviško laikraščio skaitytojai nerūpėjo. Reikalingų leidybai lėšų trūkumą teko padengti P. Vileišiui, o jo ištekliai, aišku, buvo riboti.

Laikraščiui labai trūko ir medžiagos. Tiesa, jam į talką atėjo, be jau paminėtų, nemažai žymių mūsų rašytojų ir publicistų: Jonas Biliūnas, Šatrijos Ragana, Antanas Vienuolis, Vincas Mickevičius-Kapsukas. Tačiau ir jų pajėgų nepakako, o ypač stigo korespondentų iš miestelių ir kaimų. Maža to, šie bendradarbiai nemokėjo taisyklingai rašyti – nes niekas jų to nemokė.

Dėl kalbos buvo ir kitų bėdų: skaitytojai skundėsi, kad nesupranta, kas laikraštyje rašoma, reikalavo „rašyti taip, kaip kalba Ukmergėje ar Panevėžyje“ – bet Telšiuose ar Alytuje juk kalbėjo kitaip… Išeitis tebuvo viena: propaguoti dar tebeformuojamą zanavykų tarmės pagrindu bendrinę kalbą, valyti iš korespondentų rašinių svetimybes. J.Jablonskis tą ir stengėsi daryti, ir gana kategoriškai, bet čia susidūrė su paties P. Vileišio pasipriešinimu. Kai kartą laikraštis išėjo su žodžiu „penktadienis“ vietoj buvusios „pėtnyčios“, viršininkas pakėlė triukšmą: reikia rašyti „kaip žmonės kalba“!

Todėl greitai didysis mūsų kalbininkas iš redakcijos pasitraukė, kalbos tvarkytoju joje dirbo kuklesnis, atsargesnis Adolfas Vėgėlė. Iš viso redakcijos bendradarbiai, ypač žymieji, pavyzdžiui, P.Višinskis, tikėjosi, kad galės dirbti savarankiškai, P.Vileišis tik finansuos laikraštį. Tačiau šis, kad ir turėdamas daugybę kitų reikalų, manė kitaip ir neretai elgėsi kaip diktatorius. Ypač jam rūpėjo, kad laikraštyje būtų kuo daugiau kultūros ir kuo mažiau politikos, kad nebūtų užkabinėjami kunigai ir t.t. O tas daugeliui laikraščio bendradarbių nepatiko, todėl jie pasitraukdavo iš redakcijos.

Be to, jie nebuvo įpratę dirbti kartu, bendrą darbą, todėl neretai kivirčijosi tarpusavyje. Visa tai labai apsunkino laikraščio leidybą, jos nuostoliai didėjo. P.Vileišis bandė gelbėti padėtį keisdamas redaktorius, bet tas finansinių reikalų iš esmės nepagerino. Todėl 1909 m. kovo 17 dieną išėjo 1175-asis, paskutinis pirmojo mūsų dienraščio numeris. Jį pakeitė demokratų krypties laikraštis „Lietuvos žinios“, tautininkų „Viltis“ ir kiti – kelias mūsų periodinei spaudai jau buvo pramintas.

Nešviesūs prisiminimai. Praeityje gausu ne tik herojų, pasiaukojusių žmonių, bet ir antiherojų – tironų, galvažudžių, aferistų ir kitokių niekšų. Viačeslavas Molotovas paliko ryškų pėdsaką XX a. pasaulio istorijoje, nors ir tamsų.

Ar verta, ar etiška tokį prisiminti? Gal geriau užmiršti, lyg jo nebūtų buvę? Nuo seno įprasta įamžinti, rašyti knygas ir straipsnius apie istorines asmenybes, nuveikusias daug gero savai tautai ar visai žmonijai. Tai iš tiesų būtina – taip sužinome apie gražius pavyzdžius, iš kurių galime pasimokyti, ir pati istoriografija dėl to darosi įdomesnė. Tačiau be tamsių asmenybių portretų istorijos knygos būtų nepilnos ir net blankios, primityvios. V.Molotovas tarp Josifo Stalino sėbrų ilgą laiką užėmė pirmą, ypatingą vietą, nors jo sosto įpėdiniu ir netapo.

V.Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas) gimė krautuvės pardavėjo šeimoje prieš 125 metus – 1890 m. vasario 25 d. nedideliame Kukarkos miestelyje Viatkos gubernijoje, Urale. 1908 m. baigęs Kazanės realinę mokyklą studijavo Peterburgo politechnikos institute, bet mokslų nebaigė. Matyt, sutrukdė revoliucinė veikla – nuo 1906 m. jis jau aktyvus Vladimiro Lenino vadovaujamos Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos narys – bolševikas. Pirmą kartą areštuotas 1909 m., o po to kalėjimai ir tremtys jo gyvenime užėmė svarbią vietą: senatvėje didžiavosi, kad teko pasėdėti visuose svarbiausiuose Rusijos kalėjimuose. Ar ne dėl to vėliau gavęs valdžią su tokiu entuziazmu grūdo į kalėjimus, pasmerkdavo mirčiai dešimtis tūkstančių žmonių?

Laisvės laikotarpiais tęsė revoliucinę veiklą, 1912 m. buvo vienas „Pravdos“ laikraščio įkūrėjų. Aktyvus Spalio revoliucijos dalyvis. Po V.Lenino mirties 1924 m. sausį tapo vienu įtakingiausių J.Stalino bendrininkų jo kovoje dėl valdžios partijoje ir valstybėje prieš Levą Trockį, Grigorijų Zinovjevą ir Levą Kamenevą. Žinoma, šefas tą ištikimybę tinkamai įvertino. Maža to, tarp bolševikų, J.Stalino aplinkos žmonių jis buvo palyginti neblogai išsilavinęs ir dar garsėjo savo ypatingu darbingumu, ištverme, už ką pelnė Akmeninio Pasturgalio („Kamennaja zadnica“) pravardę. Visa tai padėjo jam įkopti į pačią imperijos valdžios olimpo viršūnę: 1928–1929 m. vadovavo Maskvos partinei organizacijai, 1930 m. tapo premjeru – TSRS liaudies komisarų tarybos pirmininku.

Tiesa, didžiojo teroro metais (1937–1938) daugelis panašių į jį, nepaisant gabumų ir nuopelnų, buvo sušaudyti arba geriausiu atveju atsidūrė Tolimojoje Šiaurėje. Bet V.Molotovui ir tada pasisekė – gal todėl, kad savo atsidavimą vadui jis visą laiką demonstravo ypatingu žiaurumu – apie tai nemažai rašė rusų generolai savo karo metų atsiminimuose. Jį net vadino Stalino vėzdu.

Bet iš tiesų ta savybė jam buvo būdinga ir anksčiau: masinės 1930–1931 m. kolektyvizacijos laikotarpiu ir 1932 m. Ukrainoje – ten jis buvo bene svarbiausias masinio bado organizatorius, jo kaltininkas. Jo parašą rusų istorikai rado ir po visais svarbiausiais J.Stalino valdžios dokumentais, kuriais buvo organizuojamas ir vykdomas masinis teroras TSRS. Tai V.Molotovas pasiūlė teisti myriop ne kiekvieną „klasinį priešą“, „trockistą“, „kenkėją“, „šnipą“ atskirai, o ištisais sąrašais – taip sutaupant laiko. Tokių „teismų“ žmonija iki tol, regis, nežinojo…

Charakteringa, kad jis niekada dėl to nejautė kaltės ir žiloje senatvėje 1982 m. tvirtino, esą „mes be teroro negalėjome“, o humanizmas prieštaraująs pažangai ir revoliucinei moralei… Aiškino, kad Michailas Tuchačevskis rengė karinį sąmokslą, o 1937 m. represijos padėjo TSRS išvengti „penktosios kolonos“ karo metais. Gyrė ištisų tautų trėmimus – teisingai padaryta!

1939 m. J.Stalinui ruošiantis sandėriui su A.Hitleriu V.Molotovui teko dar vienos svarbios pareigos – užsienio reikalų liaudies komisaro poste jis pakeitė Maksimą Litvinovą – žydą ir germanofobą, sąjungos su Paryžiumi ir Londonu šalininką. Taip istorijoje atsirado Molotovo-Ribbentropo paktas, faktiškai du dokumentai, 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Vokietijos ir Tarybų Sąjungos sutartys. Iš tiesų juos teisingiau būtų vadinti  Stalino-Hitlerio paktais, tai jų iniciatyva ir valia jie gimė. Tik daug aukštesnis J.Stalino rangas neleido jam pasirašyti greta Joachimo von Ribbentropo.

TSRS ir Vokietijos užsienio reikalų žinybų vadovų parašai atsirado ne tik minėtose sutartyse, bet ir prie jų pridėtuose slaptuosiuose protokoluose. Tačiau V.Molotovas visada kategoriškai neigė, kad tokie protokolai iš viso buvo, jo pėdomis pasekė ir Michailas Gorbačiovas, bet tai buvo tuščios pastangos. Protokolai buvo, ir jais A.Hitleris suteikė teisę savo sąjungininkui J.Stalinui daryti ką norint su Baltijos šalimis, atimti jų nepriklausomybę.

Senatvėje V.Molotovas papasakojo, kaip tas buvę padaryta. Atvykusiam derybų į Maskvą Latvijos užsienio reikalų ministrui jis pareiškęs: „Atgal jūs negrįšite, kol nepasirašysite prisijungimo prie mūsų.“ Ir davęs komandą čekistams latvio neišleisti iš Maskvos. Beje, pas mus taip pat buvo kalbų, kad ir Juozui Urbšiui tada teko išgirsti tokių V.Molotovo grasinimų, tačiau jis pats savo atsiminimuose apie tai neparašė.

Kitas Lietuvos atstovas, kuriam teko turėti reikalų su šiuo J.Stalino patikėtiniu, buvo Vincas Krėvė – 1940 m. vasarą vadinamosios Liaudies vyriausybės premjeras ir užsienio reikalų ministras. Jį Maskvoje V.Molotovas ištisas keturias valandas auklėjo, aiškindamas, kad Lietuvai nėra geresnės išeities, kaip būti TSRS sudėtyje. Bet neįtikino…

Apie tas dvi Maskvos ir Berlyno sutartis dabar jau visi žino. Turbūt mažiau kas girdėjo, kad galėjo būti ir trečia tokia sutartis su V.Molotovo parašu 1940 m. lapkritį, kai jis lankėsi Berlyne pas patį A.Hitlerį. Ir gavo iš jo viliojantį pasiūlymą – TSRS užimti Indiją. Žinoma, ši vieno tirono dovanėlė kitam buvo klastinga: tegu Maskva netrukdo vokiečiams šeimininkauti Europoje, tegul raudonoji armija žygiuoja gilyn į Aziją, o tada vermachtui kelionė į Maskvą bus visai lengva – juk Rusijos užkariavimo planas „Barbarosa“ jau baigiamas rengti.

Tačiau J.Stalinas, nors tada, regis, dar visiškai pasitikėdamas savo „kolega“, šiuo pasiūlymu vis dėlto nesusigundė – jam labiau rūpėjo Suomija, Bulgarija, Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai. Todėl Maskvos ir Berlyno draugystė baigėsi, tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo žiaurus karas. V.Molotovui teko apie tai per radiją pranešti liaudžiai – jo viršininkas nuo tos netikėtos žinios atsipeikėjo ir žadą atgavo tik po savaitės, 1941 m. liepos 3 d. Nors dar visai neseniai, gegužės 5-ąją, kalbėdamas Kremliuje per priėmimą baigusiems karo akademijas karininkams buvo labai narsus ir karingas: „Geriausia gynyba – puolimas. Taikios politikos era baigėsi, prasidėjo nauja – socialistinio fronto plėtimo, ginklo jėgos era“, žadėjo lengvai sutriuškinti vermachtą…

Tada artimiausio J.Stalino bendražygio pavardė buvo įamžinta dar kartą: jis pasirašė nutarimą dėl degiųjų skysčių tankams naikinti gamybos, todėl šie gavo neoficialų Molotovo kokteilių pavadinimą. Mat daugiau gintis nuo vokiečių tankų nebuvo kuo – savo tankus (kurių turėjo kelis kartus daugiau nei vermachtas) rusai išmėtė, prarado traukdamiesi Maskvos link. Kaip žinome, šie skysčiai nepamiršti iki šiol – jie plačiai panaudoti verčiant Viktoro Janukovyčiaus valdžią Kijeve 2014-aisiais.

Ir karui prasidėjus V.Molotovas liko antru pagal svarbą žmogumi imperijoje, ir toliau jo pagrindinė veiklos sritis buvo diplomatija. J.Stalinui paliepus keliavo į Angliją, JAV prašyti pagalbos – per fronto liniją, gana sunkiomis sąlygomis, gerokai rizikuodamas. Lydėjo savo viršininką į Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijas 1943, 1944, 1945 m. Įkūrus Jungtinių Tautų Organizaciją jos Saugumo Tarybos pasėdžiuose pasireiškė kaip didelis veto teisės mėgėjas ir ten gavo dar vieną pravardę – Misteris Ne („Mister No“). Ir šiukšlių dėžės ten buvo vadinamos Molotovo krepšiais („Molotov basket“) – dėl tos pačios priežasties.

Tačiau karui pasibaigus baigėsi ir J.Stalino pasitikėjimas savo artimiausiu pavaldiniu, nors šis ir teisinosi, atgailavo, sako, net verkė dėl to. Mat V.Molotovas nemažai laiko praleido Vakaruose, bendravo su užsienio valstybių vadovais, su pačiais Winstonu Churchilliu ir Franklinu Rooseveltu. O tokie žmonės J.Stalinui visada buvo įtartini, pavojingi: gal jie parsidavė priešams?

Todėl TSRS užsienio reikalai atiteko Andrejui Višinskiui, maža to, V.Molotovo žmona Polina Žemčiužina (tikroji pavardė Karpovskaja), labai aktyvi ir nusipelniusi tarybų valdžiai moteris – pilietinio karo dalyvė, partinė darbuotoja, žuvies pramonės liaudies komisarė, 1949 m. sausį buvo suimta, apkaltinta „ilgamečiais nusikalstamais ryšiais su žydų nacionalistais“ ir nuteista penkeriems metams lagerių Kazachstane. Mat tada, paskutiniais J.Stalino viešpatavimo metais, TSRS vyko didžiulė kovos prieš kosmopolitizmą, tai yra antisemitinė, kampanija, visur ieškota sionistų, kurie iš pasalų kenkia valdžiai ir liaudžiai. P.Žemčiužina buvo geras sionistės pavyzdys: ji ne tik buvo žydė, bet ir nuo 1942 m. aktyviai dalyvavo Žydų antifašistinio komiteto veikloje. O ši organizacija 1948 m. buvo išvaikyta.

Ir lageryje P.Žemčiužina nebuvo palikta ramybėje: 1953 m. pradžioje ją atgabeno į Maskvą, tardė, kankino. Kai jos byla buvo svarstoma VKP(b) politbiure, balsuojant pats V.Molotovas susilaikė, tuo dar labiau pakenkdamas savo reputacijai: tikram bolševikui partijos valia turėjo būti svarbesnė už žmoną…

O J.Stalinas šiuo sprendimu siekė dviejų tikslų: uždrožti keikiamiems sionistams ir turėti įkaitę, kad V.Molotovas gyventų nuolat jausdamas baimę. Taip gyveno ir kitas aukštas valdžios pareigūnas Michailas Kalininas: jo žmona estė taip pat buvo lageryje.

Tuo metu V.Molotovo reikalai toliau blogėjo: XIX partijos suvažiavime 1952 m. spalį į aukščiausią partijos vadovybę jis jau nebepateko, maža to, CK plenume J.Stalino buvo viešai apkaltintas nusikalstamais ryšiais su JAV. Tada sklido gandas, kad didysis vadas rengė dar vieną grandiozinį kadrų valymą, bet to padaryti jau nebespėjo – 1953 m. kovo 5 d. netikėtai mirė. Istorikai abejoja, ar ta mirtis buvo natūrali, ar jai įvykti nepadėjo vienas artimiausių tuo metu J.Stalinui žmonių – Lavrentijus Berija: juk jam taip pat grėsė pavojus būti „išvalytam“.

Diktatoriui mirus tarp jo artimųjų paprastai vyksta aršios kovos dėl sosto, taip 1953 m. kovo pradžioje buvo ir Maskvoje. Jose dalyvavo ir V.Molotovas, bet pirmojo prizo nelaimėjo – matyt, todėl, kad jo pozicijos Kremliuje pastaraisiais metais buvo labai susilpnėjusios. Į priekį išsiveržė naujas J.Stalino laikų „antrasis žmogus“ – Georgijus Malenkovas, gana pilka asmenybė, vado pasitikėjimą pelnęs paklusnumu ir žiaurumu. Jis tapo TSRS ministrų tarybos pirmininku. Vis dėlto V.Molotovas neliko be nieko – gavo pirmojo premjero pavaduotojo (kartu su L.Berija, Lazariu Kaganovičiumi ir Nikolajumi Bulganinu) ir užsienio reikalų ministro postus.

Tačiau G.Malenkovas pergale džiaugėsi neilgai, nes padarė lemtingą klaidą – kompartijos lyderio pareigas atidavė Nikitai Chruščiovui. O šis, būdamas už kitus gudresnis, šiuo postu pasinaudodamas greitai sugebėjo tapti pirmu žmogumi ir valstybėje, visagaliu jos šeimininku. V.Molotovas jam neįtiko, nes vėl bandė būti Misteriu Ne – tęsti J.Stalino užsienio politiką: priešinosi santykių su Jugoslavija normalizavimui, taikaus sambūvio su kapitalizmu ir kitoms N.Chruščiovo iniciatyvoms, kuriomis šis siekė didelių permainų, ypač santykių su Vakarais srityje. Maža to, N.Chruščiovas 1956 m. XX kompartijos suvažiavime pasmerkė J.Staliną, jo kultą ir terorą. To senoji gvardija pakęsti negalėjo: juk taip buvo pakirstas partijos ir valstybės autoritetas pasaulyje, be to, visi buvę J.Stalino sėbrai buvo ir jo nusikaltimų bendrininkai – o gal už tai teks atsakyti?

1957 m. birželį jie pakėlė maištą, V.Molotovas buvo vienas jo lyderių. Nors maištininkų jėgos buvo galingos, N.Chruščiovui su Georgijaus Žukovo pagalba pavyko juos įveikti, paskelbti „antipartine grupe“. Nugalėtojas pademonstravo, kad jis – ne J.Stalinas: nieko nesušaudė, bet iš valdžios ir Maskvos visus nepatenkintuosius išgrūdo. V.Molotovas gavo TSRS ambasadoriaus pareigas toli – Mongolijoje. Nuo 1960 m. – nuolatinis TSRS atstovas Tarptautinės atominės energijos agentūros (MAGATE) būstinėje Vienoje. Vis dar bandė nepasiduoti, prieštarauti V.Chruščiovo politikai, pasmerkė naujosios TSKP programos projektą kaip smulkiaburžuazinį. Todėl 1962 m. buvo pašalintas iš kompartijos ir išvarytas į pensiją.

Vis dėlto galima sakyti, kad V.Molotovui pasisekė. Jo žmona P.Žemčiužina, ir lageryje šlovinusi J.Staliną (nors buvo kaltinama rengusi sąmokslą jį nužudyti!), jau 1953 m. kovą L.Berijos įsakymu išėjo į laisvę, buvo reabilituota. Dar svarbesnis faktas: V.Molotovo bendrininkas, kitas žinomo pakto, padėjusio kilti Antrajam pasauliniam karui, signataras J.Ribbentropas baigė savo gyvenimą kartuvėse – Tarptautinio tribunolo kariniams nusikaltimams teisti sprendimu. O V.Molotovas išgyveno iki 1986 m. lapkričio, ištisus 96 metus, ir dar suspėjo atgauti partijos bilietą. Konstantinas Černenka, neilgai buvęs Kremliaus šeimininku – TSKP generaliniu sekretoriumi, šiam tikslui 1984 m. išleido specialų partijos CK nutarimą, suteikdamas daug džiaugsmo V.Molotovui. Ta proga vienas prancūzų laikraštis pasišaipė, esą K.Černenka rengia sau įpėdinį: pats senutėlis būdamas – dar senesnį…

O šis liko kietakaktis bolševikas iki paskutinių savo gyvenimo dienų: ir toliau garbino J.Staliną, nepripažino jokių jo nusikaltimų ar klaidų. Ir toliau atkakliai tvirtino, kad jo pasirašytas paktas ne tik nepažeidė tarptautinės teisės normų ir nepakenkė TSRS, bet buvo didžiulis jos užsienio politikos laimėjimas, nes leido geriau pasirengti karui su Vokietija. Tačiau dabar jau daugelis rusų istorikų pripažįsta, kad šis dokumentas pablogino TSRS strateginę padėtį, nes kartu su Lenkijos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės likvidavimu dingo ir buferinė zona tarp TSRS ir Vokietijos. O tai suteikė galimybę A.Hitleriui netikėtai užpulti TSRS.

Jonas Rudokas

Pirmeiviai. Taip pavadino vieną mūsų tautinio judėjimo pradininkų – žemaičių bajorą Dionizą Pošką Simanas Daukantas.

Svarbių istorinių procesų pradžia dažniausiai būna sunki ir reikšminga, bet toli gražu ne visada lengvai išaiškinama ir neginčijama. Mūsų tautinio judėjimo pradininkais galėjo tapti tik inteligentai – bajorai, nes baudžiavos laikais nekilmingiems kelias į mokslus buvo labai suvaržytas, nedaugelis juos tepasiekdavo: Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, dar vienas kitas. Žinoma, daugiausiai išsilavinusių Lietuvos bajorų ir caro laikais buvo susitelkę Vilniuje, istorinėje LDK sostinėje ir stambiausiame krašto mieste. Tačiau jau senokai tie inteligentai buvo sulenkėję, lietuvių tautos, jos kalbos reikalai jiems visai nerūpėjo.

Nedomino jie ir Vilniaus universiteto (VU), vieno geriausių to meto Rytų Europoje, profesorių. Maža to, jie susibūrę į 1817–1822 m. veikusią Šubravcų draugiją savo laikraštyje „Wiadomosci Brukowe“ pasityčiojo iš žymaus mūsų šviesuolio – žemaičio Dionizo Poškos darbų tyrinėjant ir puoselėjant Lietuvos istoriją, tuo jį skaudžiai įžeisdami. Žymiausiems, istorijoje įamžintiems VU studentams, veikusiems filomatų, filaretų organizacijose, lietuvybė taip pat buvo svetima. Jų tikslas buvo grįžti į senąją Lenkiją, išsaugoti lenkų tautiškumą ir charakterį, o lietuvių jie net nelaikė atskira tautybe.

Todėl universitetas, nemažai nuveikęs bendrai krašto kultūrai, švietimui kelti, nedaug tepadarė lietuvių tautos kultūrai plėtoti, mūsų tautiniam judėjimui žadinti. Jis, tiesa, parengė ne vieną būsimą jo aktyvistą, bet, antra vertus, vykdydamas jam valdžios paskirtas cenzūros, mokyklų priežiūros įstaigos pareigas, tą kultūrą net slopino. Antai universiteto profesoriai cenzoriai neleido spausdinti lietuviškų vadovėlių mokykloms, nes „mokslo veikalą rašyti žemos kultūros provincijos kalba esą nereikalinga ir net žalinga“. Jie sukliudė Antanui Strazdui išleisti antrąjį savo poezijos rinkinį, pražudė jo rankraštį. Poetas, socialinio teisingumo gynėjas, tautiškai susipratęs žmogus, nuo 1824 m. beveik penkerius metus atkakliai kovojo su cenzūra, bet, žinoma, jos įveikti nepajėgė.

Taip universitetas vykdė polonizaciją, daug nuveikė, kad Vilnius taptų ne lietuviškos, o lenkiškos kultūros židiniu.

Labai charakteringa, kad susirūpinimas lietuvių tautos ateitimi kilo tarp išsilavinusių bajorų Žemaitijoje, tolimoje periferijoje, dėl to šis mūsų tautinio judėjimo laikotarpis dar vadinamas bajoriškuoju. O kai kam net kilo abejonių, ar jį iš viso galima laikyti tautinio judėjimo dalimi. Augustino Voldemaro nuomone, „tai dar paskutiniai spinduliai senosios Lietuvos, iš kurių dargi net negalima matyti, ar bus apskritai naujoji Lietuva“. Buvo ir daugiau istorikų, tautinio judėjimo pradžią skaičiuojančių tik nuo 1883 m. – „Aušros“ pasirodymo. Tačiau dauguma jų ne tik pripažįsta žemaičių bajorus mūsų tautinio judėjimo pradininkais, bet ir pabrėžia, kad jų veikla turėjo būdingus sąjūdžio bruožus: joje dalyvavo nemažas skaičius aktyvistų, juos siejo bendri kultūriniai interesai, jie dažnai bendravo.

Maža to, yra nemažai argumentų įrodymui, kad ta pradžia Žemaitijoje nebuvo atsitiktinė. Visų pirma pabrėžtina, kad tie bajorai buvo smulkūs, neretai neturėję baudžiauninkų ar net bežemiai, dirbę valdžios tarnautojais, ir dar visai nesulenkėję, nepamiršę lietuvių kalbos, nedaug teatitrūkę nuo savo tautos, valstiečių – baudžiauninkų. O šie taip pat čia gyveno geriau nei kitur Lietuvoje, ypač Vilniaus krašte: didelė jų dalis nėjo lažo, mokėdami činšo mokestį, Telšių apskrityje – net 97 proc. Todėl Žemaitijos kaime anksčiau galėjo atsirasti kapitalizmo elementų – baudžiauninkai ėmėsi prekinio ūkio ar net prekybos. O tai savo ruožtu mažino tautinį (socialinį) slenkstį tarp kilmingųjų ir nekilmingųjų.

Antroji rimta priežastis – šio krašto gyventojai buvo raštingesni nei aukštaičiai: ir bajorai, ir net valstiečiai bažnyčiose meldėsi iš maldaknygių. Mat pastarieji, pasiturimai gyvendami, suprasdami mokslo naudą, stengėsi leisti savo vaikus į mokslus, įveikdami daugybę kliūčių: draudimą nekilmingiesiems mokytis apskričių (vidurinėse) mokyklose, bajorų pasipriešinimą, kad jų ir valstiečių vaikai mokytųsi kartu, ir t.t. Nepaisant viso to, Žemaitijoje beveik pusė besimokančiųjų mokyklose buvo valstiečių vaikai (2427 iš 4680), o kitose Lietuvos apskrityse – vos 284 iš 2484.

Žinoma, tapti raštingiems žemaičiams padėjo ir čia veikiantis tankesnis nei kitur mokyklų tinklas. Ne tik pradinių, parapinių, bet ir vidurinių – jų čia buvo net aštuonios, įkurtos prie vienuolynų: Raseiniuose, Kėdainiuose, Dotnuvoje, Padubysyje, Kalainiuose, Telšiuose, Kalvarijoje, o Kražiuose būta net gimnazijos. Visa tai lėmė, kad Žemaitijoje buvo ir nemažai valstiečių kilmės kunigų, kad gana daug žemaičių studijavo VU. Ir dar labai svarbu, kad daugelis Žemaičių vyskupų nuo seno buvo palankūs lietuvybei – o jų balsas, pozicija tada labai daug reiškė.

Taip kuriam laikui žemaičiai tada išsiveržė į priekį, tapo savotiškais tautos lyderiais. Mykolas Biržiška rašė: „Savo žemaitišku nusistatymu ir išsimokslinimu pralenkdami dar aukštaičius, jie kaip ir monopolizuoja sau visos tautos reikalus, sužemaitina Lietuvos praeitį, kuria kaip ir bendrą visiems lietuviams žemaičių raštiją, žodžiu, eina tautos vadovais, lenkia ją savo valiai.“ Antai poetas Antanas Klementas tvirtino, kad visiems lietuviams rašyti reikia „mūsiškai, tikrai žemaitiškai“, o D.Poška planavo sukurti lietuvių bendrinę (rašto) kalbą žemaičių raseiniškių šnektos pagrindu.

Istorikai suskaičiavo 25 aktyvius žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvius: tai Leonas Uvainis, filologas, poliglotas, Silvestras Valiūnas, poetas, labiausiai žinomas eilėraščiu „Birutė“, tapusiu liaudies daina, žadinusia tautinę sąmonę, Simonas Stanevičius, Vilniaus universiteto auklėtinis, pirmasis diplomuotas mūsų filologas, poetas, jau minėtas A.Klementas, teisininkas, vengrų kilmės mūsų poetas, lenkų ir lietuvių kalbomis parašęs elegijų, satyrų, epigramų, ir kiti. Bet žymiausias tarp jų buvo D.Poška.

Liudvikas Jucevičius (1813–1846), dar vienas žinomas žemaičių šviesuolis, pirmasis mūsų etnografas, taip pat tautosakos rinkėjas, literatūros istorikas, tiesa, daugiau rašęs lenkiškai, bet save laikęs lietuviu, D.Pošką (Paškevičių) apibūdino taip: „Tasai vyras buvo vienas iš pirmųjų lietuvių literatūros mylėtojų, uoliausių savo tautos garbės kėlėjų. Jis visur rinko rūpestingai savo tėvų žemės senienas ir kaupė jas didžiuliame savo ąžuole Baublyje, žiliausios senovės amžininke.“

Iš tiesų šis senos, Vytauto laikus siekiančios ir plačios bajorų giminės atstovas garsėjo ne savo turtais, o erudicija, iniciatyvumu, lituanistikos žiniomis, nuveiktais darbais, kuklumu, geru būdu. Todėl iš visų sąjūdžio dalyvių turėjo didžiausią autoritetą tarp bendraminčių, bajorijos, „derėjo į jos idėjinius lyderius“. Nors Vilniaus universitete nestudijavo, jo profesoriams buvo žinomas, jų gerbiamas, nes buvo visapusiškai išsilavinęs – savarankiškai, apsiskaitęs. Tačiau žinių apie jo gyvenimą išliko nedaug, neturime net jo portreto.

Ilgą laiką buvo neaiški net D.Poškos gimimo vieta. Dabar ji nustatyta – Telšių apskrities Žemalės parapijos Lėlaičių dvaras (dabar Mažeikių rajonas), bet gimimo data lieka apytikrė – apie 1765 m. Jeigu tai tiesa, tai poetas gimė lygiai prieš 250 metų. Jis mokėsi garsioje Kražių gimnazijoje, kurią baigęs ir gavęs ten pakankamai gyvenime reikalingų žinių pasirinko teisininko profesiją. Trejetą metų pasimokęs Raseiniuose pas patyrusį advokatą 1786 m. pats tapo advokatu ir apie 30 metų dirbo teismuose Raseiniuose.

Neblogai uždirbo, iš tų pajamų 1789–1793 m. dalimis pirko Barzdžių-Bijotų dvarą: apie 90 ha žemės, 40 baudžiauninkų – vyrų „sielų“. Išgyveno jame apie 40 metų, čia nuveikė savo svarbiausius darbus. Sėkmingai tvarkė ūkį, sukaupė nemažą biblioteką – apie 300–400 knygų humanitarine, lituanistine tematika. Joje buvo antikos autorių, lenkų poetų kūrinių, istorijos veikalų – J.Lelevelio, A.Vijūko-Kojalavičiaus, M.Strijkovskio knygos, K.Sirvydo žodynas. Dvare lankėsi ne tik šviesuoliai bendraminčiai Simonas Stanevičius, S.Valiūnas, Kajetonas Nezabitauskis ir kiti, bet ir universiteto profesoriai, ir pats vyskupas Juozapas A.Giedraitis, su kuriuo dvaro šeimininką siejo bendri interesai bei abipusė pagarba.

Kaip ir kiti Žemaičių sąjūdžio dalyviai, D.Poška buvo suaugęs su lenkų kultūra, buvo ATR patriotas, be visapusiškų ryšių su Lenkija Lietuvos ateities neįsivaizdavo. Tačiau sentimentai Lenkijai jam nė kiek netrukdė laikyti savęs, būti žemaičiu, rūpintis lietuvybės gaivinimu bei puoselėjimu.

Mirė D.Poška 1830 m., palaidotas šeimos kape Kaltinėnų kapinėse, antkapyje iškalta gana prasminga nežinomo autoriaus eiliuota epitafija:

Žinok, ateivi, jog tie kapai yra

Žemaičio mokyto ir garbingo vyro,

Kurs kalbą tėvų savo ištaisyti troško,

O patsai vadinos Dionizu Poška.

Metuose 1830 smertis ištiko,

Bet uždirbta pasaulėj šlovė jo paliko.

D.Poška, kaip ir dauguma jo draugų, darbavosi bent keliose kultūros srityse, ne tik kalbotyros. Vis dėlto dažniausiai jis prisimenamas todėl, kad apie 1815–1825 m. parašė poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Vėliau ji buvo išversta į rusų, vokiečių kalbas, o jos autorius tapo vienu pirmųjų mūsų literatūros klasikų. Tai baudžiavą smerkiantis ir sunkų valstiečio darbą išaukštinantis kūrinys, pabrėžiantis ypač svarbų kaimo žmogaus vaidmenį visuomenės gyvenime. Juk viskas, kas pasaulyje gero padaryta – nusausintos pelkės, nutiesti keliai, pastatyti rūmai, bažnyčios, – „visa tai kruvins prakaitas ir mužiko delna“.

Todėl labai neteisinga, autoriaus nuomone, kad valstietis yra beteisis, beturtis, nuolat skriaudžiamas žmogus, vergas. Maža to, jo gyvenimas darosi vis sunkesnis, o padėti jam, palengvinti jo vargų negali nei Dievas, nei ciesorius, nenori net jį užjaučiantis bajoras, nes „bajorui ant ponų pikts žodis nedoru“. Visa tai teisinga, bet ne veltui D.Poškos užuojautą vargšui baudžiauninkui Vincas Maciūnas pavadino platoniška, netikra, nes turėdamas nuosavų baudžiauninkų jis, atrodo, nebandė palengvinti jų dalios, kad ir duodamas jiems laisvę, kaip tai padarė kai kurie dvarininkai, pavyzdžiui, Ignacas Karpis. Ji tokia buvo dar ir todėl, kad poemos idėjos liko nedaug kam žinomos, nes jos rankraštis gulėjo iki 1886 m., kada ją paskelbė „Aušra“, kai dėl baudžiavos panaikinimo tos idėjos tapo visuomeniškai nebeaktualios.

Tarp savo amžininkų D.Poška labiausiai garsėjo kaip Lietuvos istorijos žinovas, senienų rinkėjas. Istoriją jis mėgo turbūt labiau už poeziją. Tačiau domėjosi ja, kaupė medžiagą iš literatūrinių šaltinių, ieškojo ir tyrinėjo istorinius dokumentus, rankraščius archyvuose, kasinėjo piliakalnius ir kitaip rinko muziejines vertybes ne vien todėl. D.Poška buvo vienas pirmųjų mūsų šviesuolių, supratusių istorijos naudą tautiečių sąmoningumui žadinti, stiprinti ir jautusių pareigą ją panaudoti tam tikslui. Faktiškai jo pėdomis ėjo ir S.Daukantas, ir Jonas Basanavičius, ir daugelis kitų vėlesnio laikotarpio mūsų tautinio judėjimo veikėjų: juk tik žinodami savo krašto istoriją lietuviai ir žemaičiai, anot pirmojo mūsų istoriko, suvoks esą ne blogesni už kitas tautas.

Maža to, D.Poška turėjo tvirtą nuomonę, kas gali ir turi parašyti teisingą Lietuvos istoriją, tinkamą šiam tikslui: tik patys lietuviai, ir būtinai pasauliečiai, nes katalikų dvasininkai buvo linkę vaizduoti pagoniškąją Lietuvą kaip barbarų šalį, skelbti netiesą, kaip ir svetimi mokslininkai. Tačiau būdamas kuklus žmogus pats šio darbo imtis nesiryžo, o savo uždaviniu laikė pagalbą, aprūpinimą savo surinkta medžiaga Vilniaus, Peterburgo profesorių: J.Lelevelio, I.Laboikos, N.Rumiancevo, P.Kiopeno ir kitų. Tiesa, lenkų pavyzdžiu bandė parašyti populiarią eiliuotą mūsų istorijos versiją, bet šio darbo nebaigė.

Kad buvo tikras romantikas, keistuolis, D.Poška neabejotinai įrodė įkūręs muziejų, pirmąjį Lietuvoje, – dviejuose nameliuose, padarytuose iš tūkstantmečio tuščiavidurio ąžuolo kamieno dalių. Juos pavadino Baubliais, juose saugojo ir demonstravo draugams sukauptas muziejines vertybes, knygas, mėgo dirbti kūrybinį darbą. Baubliai plačiai išgarsėjo: juos poemoje „Ponas Tadas“ paminėjo Adomas Mickevičius, Baublius ir jų šeimininką pašlovino S.Daukantas: „Ąžuolo tebėr dar stuobrys, po kuriuo kitą kartą žemaičiai meldės, Baubliu šiandien vadinamas, kuriame gyvena garbingas dainius ir pirmasis rašytojas žemaičių kalba jo mylista Poška.“ Apie D.Poškos surinktas eksponatus 1823 m. laikotarpiu „Dziennik Wilenski“ papasakojo K.Nezabitauskis.

Deja, šeimininkui mirus jo dvaras sunyko, o sukauptos kultūros vertybės buvo išblaškytos, pražuvo – per karus ir kitas nelaimes. Tačiau patys Baubliai – gamtos ir istorijos paminklas – išliko iki mūsų dienų ir tapo populiariu turistiniu objektu, kaip ir visas Barzdžių-Bijotų dvaras, neseniai gražiai restauruotas, sutvarkytas. Taigi jie ir šiandien, kaip anais laikais, tebeatlieka savo šviečiamąją misiją, o kiti D.Poškos – istoriko darbai, žinoma, jau seniai mažai kam įdomūs.

Vertingesnis jo palikimas kalbotyros srityje, nes šių darbų ėmėsi jau sendamas. Kaip ir daugelis jo draugų, bendraminčių, jautriai išgyveno bajorijos panieką gimtajai kalbai, suprato, kad pasipriešinti tam, sugrąžinti ją į viešąjį gyvenimą bus galima tik sunorminus, išpuoselėjus žmonių šnekamąją kalbą, sukūrus jos pagrindu raštų kalbą, bendrą visai Lietuvai. O tam visų pirma reikėjo mūsų kalbos žodynų ir gramatikų. Tą daryti, kaip jau minėta, bandė daugelis, istorikai suskaičiavo apie 20 tokių entuziastų savamokslių, D.Poškos pirmtakų.

1825 m. jis, atidėjęs į šalį kitus darbus, ryžosi rašyti lenkų–lietuvių–lotynų kalbų „žodininką“ ar „žodinį“ – terminas „žodynas“ tada dar nebuvo vartojamas. Tokiam darbui buvo neblogai pasirengęs – studijavęs atitinkamą literatūrą, padėjęs savo patarimais kalbos klausimais ne vienam kolegai, tarp jų ir pačiam vyskupui J.A.Giedraičiui. Žodžius rinko iš senųjų lietuviškų raštų, tautosakos, savosios, žemaitiškos aplinkos gyvosios kalbos. Žodžių prasmę ir vartojimą iliustravo poetiniais pavyzdžiais, pateikė ir gramatikos žinių. Dirbo labai rūpestingai, tačiau žodynui užbaigti jam pritrūko dvejų ar trejų gyvenimo metų: spėjo surinkti, paaiškinti apie 25 tūkst. žodžių, iki žodžio „sėjimas“.

Vis dėlto šis didžiulis darbas nenuėjo veltui: jis buvo žinomas, naudingas to meto literatams, jo rankraštis nepražuvo, pasiekė mūsų laikus ir tapo vienu iš daugelio „Didžiojo lietuvių kalbos žodyno“ šaltinių.

Jonas Rudokas

Š

Istorija

Švietimui Sūduvoje rusų valdymo laikais neatsitiktinai „Veide“ skirta nemaža vietos: juk sakoma, kad mokyklose vyksta kova dėl vaikų sielų, o čia laimėti tą kovą mūsų naudai buvo, kaip matėme, kur kas geresnės sąlygos nei kitur (Veidas, 2015 Nr. 23). Galime sakyti, kad ji iš tiesų buvo laimėta.

Sūduvos mokyklose šimtai, o gal ir tūkstančiai jaunų žmonių užsikrėtė pasipriešinimo carizmui, nutautinimui dvasia, tapo Lietuvos patriotais ir dauguma jų liko tokie visą gyvenimą, kovojo dėl jos laisvės, dirbo jos labui. Tą patvirtina ir čekų profesoriaus Miroslavo Hrocho apskaičiavimai, atlikti pasinaudojus Bostone (JAV) išleista „Lietuvių enciklopedija“: kaip jau buvo minėta, vien Marijampolės gimnaziją baigė didesnė dalis – 68 (56 proc.) labiausiai žinomų, nusipelniusių mūsų tautinio judėjimo veikėjų ir dar po penkis išėjo mokslus Suvalkuose ir Veiveriuose.

Susumavus išeina, kad iš Sūduvos, Suvalkų gubernijos kilo net 114 (48,5 proc.) žymiausių tautinio judėjimo veikėjų, nors jos gyventojai lietuviai sudarė nepilnus 19 proc. visų mūsų tautiečių, gyvenusių Lietuvoje 1897 m. (Rusijos visuotinio gyventojų surašymo duomenimis). Gausios, visuomeniškai aktyvios, kūrybingos inteligentijos išugdymas – didžiulis, ypatingas šio krašto mokyklų, mokytojų, mokinių tėvų nuopelnas. Pagaliau ir tų pačių inteligentų – būsimų kovotojų dėl mūsų tautos teisių, o vėliau – nepriklausomos Lietuvos ministrų, mokslininkų, vyskupų, rašytojų nuopelnas, juk daugumai jų kelias į mokslo aukštumas nebuvo lengvas dėl materialinių sunkumų, dėl patirtų valdžios persekiojimų.

Žinoma, ir tokių tautiškai susipratusių inteligentų pajėgų iš tiesų buvo mažoka – jei palyginsime su kitomis laisvės siekiančiomis Rytų ir Vidurio Europos tautomis, turėjusiomis geresnes veikimo sąlygas. Tačiau kaip tik tie šio krašto mokyklas baigę Sūduvos ūkininkų vaikai, pasitelkę bendraminčius iš visos Lietuvos, XIX a. antroje pusėje sugebėjo išplėtoti mūsų tautinį sąjūdį, nors nedaug ką buvo paveldėję iš ankstesnio, bajoriškojo laikotarpio. Ypač reikia pabrėžti, kad daugiausia jų iniciatyva atsirado lietuviška periodinė spauda – sunkiomis carizmo priespaudos, lietuviško raidyno draudimo sąlygomis leidžiama greta esančioje Prūsijoje, slapta gabenama ir platinama visoje Lietuvoje.

Trumpai tariant, periodinė spauda leido pratęsti pirmąjį tautinio judėjimo etapą, išplėtoti jį – mokslinius tyrimus, skirtus mūsų tautos savitumui, jos teisėms pagrįsti, ir imtis antrojo etapo darbų – tautinės agitacijos. Natūralu, kad labiau išsilavinusiems sūduviams čia teko pagrindinis vaidmuo: jie sudarė „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbių, rėmėjų, vėliau pavadintų aušrininkais ir varpininkais, branduolį.

Ir šių leidinių skaitytojų dauguma tikriausiai gyveno Sūduvoje: čia būdavo išplatinama daugiausiai „Aušros“ egzempliorių. Mykolas Romeris, būsimasis profesorius ir VDU rektorius, kurį čia ne kartą teks cituoti, 1908 m. išleistos studijos apie mūsų tautinį atgimimą, iki šiol nepraradusios savo mokslinės vertės, autorius, pabrėžė: „Intensyviausia „Aušros“ įtaka buvo Užnemunėje (Suvalkų žemėse).“ Nesunku atsakyti, kodėl taip buvo: abu šie leidiniai skirti inteligentams, vien iš daraktorių žinių gavusieji jais pasinaudoti negalėjo.

Pirmiausia – apie aušrininkus, kurie save vadino Lietuvos mylėtojais. Pasak M.Romerio, „išraiškingiausias jų judėjimo bruožas buvo karštas praeities ir tautinės tradicijos garbinimas ir troškimas rasti saitus tarp jų ir tolesnio tautos vystymosi“. Istorikai aušrininkų suskaičiavo nedaug – 71: tai daugiausia palyginti jauni, 20–40 metų amžiaus žmonės. Tarp jų keturi gydytojai, devyni mokytojai, 24 tarnautojai, du teisininkai, nemažai studentų, moksleivių. Didžioji dalis, 47, – valstiečių kilmės, tik keturi bajorai, bet iš jų trys bežemiai. Daugiausiai jų gyveno Sūduvoje – dešimt, po penkis – Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje, Aukštaitijoje – trys, beveik pusė – už Lietuvos ribų: Mažojoje Lietuvoje, Maskvoje, Peterburge, Varšuvoje, Rygoje.

Kaip matome, pirmąjį ir tuo metu vienintelį mūsų laikraštį pavyko išleisti tik mobilizavus vos ne visą tautiškai sąmoningą ano meto inteligentiją – kiek jos tebuvo, kur tik jos buvo galima surasti.

Kadangi „Aušra“ gyvavo neilgai, vos trejus metus, o jos misiją pratęsė „Varpas“, tai daugelis aušrininkų tapo ir varpininkais. Tačiau šis sambūris jau buvo visai kitoks, jame, pasak M.Romerio, „nebėra tiek entuziazmo bei aistros tyrinėjant bei garbinant Lietuvos praeitį, tačiau žymiai tvirtesnė politinė pozicija ir gilesnė visuomeninė ir tautinė mintis“. O tai aiškiai rodo, kad mūsų tautinis judėjimas XIX a. pabaigoje plėtojosi gana intensyviai, sparčiai žengė pirmyn.

Labai charakteringa, kad varpininkų – aktyvių bendraminčių, laikraščio bendradarbių – buvo gerokai daugiau, Kazys Grinius suskaičiavo apie 450–500, todėl ir „Varpas“ galėjo gyvuoti kur kas ilgiau, apie 16 metų (1889–1905). Varpininkai turėjo neginčijamą ideologą ir lyderį – Vincą Kudirką, kuris, nors ir poetas, idealistas, buvo ne tuščiai svajojantis, o praktiškas žmogus ir kovotojas.

Nepakriko varpininkai ir V.Kudirkai mirus – buvo gerai organizuoti, nuo 1888 m. reguliariai rengė savo metinius suvažiavimus, kuriuose dalyvaudavo nuo penkių šešių iki 40–50 žmonių ir rinkdavo centro komitetą. Tokių suvažiavimų buvo 18 – tai rodo, kad varpininkų sambūris jau turėjo formalios (nors ir nelegalios) organizacijos bruožų.

O skaitytojų („Varpo“ ir „Ūkininko“) galėjo būti apie septynis tūkstančius, nors nepamirškime, kad 1887–1890 m. jau ėjo „Šviesa“, 1889–1896 m. – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1894–1904 m. – „Tėvynės sargas“, katalikiški leidiniai, gana populiarūs religingoje ano meto mūsų visuomenėje, nevengę piktai kritikuoti varpininkų spaudos. Jie taip pat subūrė nemažai bendraminčių, talkininkų, tačiau, lyginant varpininkų ir „klerikalinių judėjimų įtakas, pirmenybę tiek kokybės, tiek gilumos bei geranoriškumo kriterijų atžvilgiu derėtų atiduoti „varpininkams“. Jie buvo tikrieji pirmųjų atgimimo darbuotojų pasekėjai, kurie jų koncepciją glaudžiai susiejo su konkrečiais krašto poreikiais: jie paruošė dirvą liaudies prabudimui“.

O kokie tai buvo žmonės – tie aušrininkai ir varpininkai, svarbiausi kovotojai dėl mūsų tautos teisių? Žinoma, labai įvairūs, skirtingi: nuosaikieji ir revoliucingai nusiteikę, sūduviai, rytų aukštaičiai, žemaičiai, poetai ir būsimi profesoriai, bet vienijami vieno didelio ir bendro tikslo. Jį labai aiškiai apibūdino vienas iš varpininkų Stasys Matulaitis, pokaryje išgirdęs to meto istorikų spekuliacijas ekonomikos tema, kaltinimus V.Kudirkos ir jo bendražygių adresu: esą tautiniai sąjūdžiai kylantys buržuazijai kovojant dėl savos rinkos. Senasis varpininkas, kadaise pabuvęs ir marksistu, tada pareiškė, kad jiems nė į galvą neatėję kažkokios „savosios“ rinkos reikalai. Siekę vien tautos išvadavimo iš Rusijos imperijos gniaužtų.

Antra vertus, jie visi labai panašūs: darbštuoliai ir drąsuoliai, nebijantys imtis jokių reikalingų darbų, net ir tokių, kuriuos nedaug išmanė, nes tų išmanančiųjų dažnai nebuvo; romantikai, entuziastai, optimistai, neabejojantys šviesia mūsų tautos ateitimi, jos žygio į laisvę sėkme. Todėl jų nebaugino nei kalėjimai, nei tremtys Rusijos šiaurėje.

Taip buvo jų jaunystės metais, „Aušros“ ir „Varpo“ laikais. Vėliau kai kurie iš jų aktyvios patriotinės, visuomeninės bei politinės veiklos atsisakė, bet dėl to negalime jų smerkti – lėmė gyvenimo aplinkybės.

Daugelis aušrininkų ir varpininkų, be abejo, visiems gerai žinomi: Jonas Jablonskis, K.Grinius, Antanas Smetona, Jonas Biliūnas, Petras ir Jonas Vileišiai, Maironis, Vaižgantas. Prisiminkime dar keletą rečiau minimų, bet taip pat daug nuveikusių, – nors ir tokių yra tiek, kad tenka atsirinkti, kurių gyvenimo kelias galėtų būti įdomesnis šių dienų skaitytojui.

Pradėkime nuo „Aušros“ redaktorių, kurie dažnai keitėsi: iš pradžių šį darbą atliko J.Basanavičius, pats svarbiausias aušrininkas. Bet jam gyvenant toli, Bulgarijoje, Čekijoje, tą daryti buvo per sunku. Laimei, čia į pagalbą atėjo tautiečiai, gyvenantys Mažojoje Lietuvoje, – lietuvininkai, jau turintys leidybinio darbo patirties. Tai Jurgis Mikšas (1862–1903), gimęs dabartiniame Šilutės rajone, mokydamasis Tilžės gimnazijoje šiek tiek nutautėjęs. Bet vėliau aušrininko poeto Andriaus Vištelio (1837–1912) paveiktas išmoko spaustuvininko amato, „kad būtų naudingas lietuviams“. Redagavo, o 1885–1886 m. ir leido „Aušrą“ – Tilžėje buvo įsigijęs leidybos įmonę, išleido joje ir 22 lietuviškas knygas.

Kitas nusipelnęs lietuvininkas – Martynas Jankus (1858–1946), gyvenęs Bitėnuose (taip pat Šilutės rajonas), aktyvus visuomenininkas, kovotojas prieš Mažosios Lietuvos germanizaciją, už jos susijungimą su Didžiąja. Atsakingas lietuviškos periodikos redaktorius, leidėjas, be kitų laikraščių, – ir „Varpo“, „Ūkininko“, draudžiamos spaudos leidimo ir platinimo organizatorius. Už tai daug kartų kaizerio valdžios baustas, praradęs net savo ūkį. Jo biustą matome Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune – greta pačių žymiausių mūsų tautiečių paminklų.

O Juozas Adomaitis (1859–1922), pasirašinėjęs Šerno slapyvardžiu, ne tik kartu su V.Kudirka ir Jonu Gaidamavičiumi įkūrė „Varpą“, bet ir buvo pirmasis jo redaktorius, nes jau buvo dirbęs lenkų spaudoje. Kilęs nuo Šakių, baigęs šešias Marijampolės gimnazijos klases, vėliau tarnavęs valdininku Varšuvoje, ten ir įsitraukė į draugijos „Lietuva“ veiklą. 1890 m. varpininkams pradėjus leisti dar ir „Ūkininką“, jam teko kraustytis į Ragainę ir tvarkyti abu laikraščius, daug jiems rašyti: „J.Adomaičio straipsniai, paskelbti „Varpe“, yra vieni geriausių to meto lietuvių publicistikoje, jie padėjo laikraščio skaitytojams ir visai mūsų tautai teisingai orientuotis labai sudėtingu ir pavojingu jos istorijos laikotarpiu.“

Bet tas truko neilgai: redaktorių, nelegaliai gyvenantį, ėmė gainiotis ir rusų, ir vokiečių policija – kaip Rusijos šnipą. 1895 m. jam teko sprukti į JAV, Čikagą. Ten jis redagavo laikraštį „Lietuva“, parengė 17 mokslo populiarinimo knygų, kurios tada buvo svarbus žinių šaltinis, ypač iš gamtos mokslų srities, ir JAV, ir gimtinėje gyvenantiems mūsų tautiečiams. Jų autorius tapo populiarus, žinomas tarp mūsų išeivijos, deja, ekonominei depresijai kilus liko be pragyvenimo šaltinio, žuvo po miesto transporto ratais. Ant jo antkapio parašyta, kad „atgimstančiai lietuvių tautai jis atidarė pasaulio mokslo knygas“.

J.Adomaičio įpėdinis „Varpe“ ir „Ūkininke“ buvo Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), taip pat iš Šakių krašto, Suvalkų gimnazijos auklėtinis. Dėl ligos nutraukus studijas Maskvos universitete jo laukė karo tarnyba, kurios pavyko išvengti perėjus Prūsijos sieną ir Tilžėje gavus darbo – ten leidžiamų lietuviškų knygų korektoriumi. Todėl ir redaktoriaus darbas jam nebuvo sunkus, jį dirbo net penkerius metus – kol dėl gyvenimo svetima pavarde ėmė persekioti vokiečių policija. Teko grįžti namo, atlikti karo prievolę, bet ir po to valdžia jo nepaliko ramybėje: laikė kalėjime Kaune, Peterburge, o po to ištrėmė į Taliną.

1904 m. grąžinus spaudą prireikė redaktorių jau legaliam „Vilniaus žinių“ dienraščiui, ir J.Kriaučiūnas čia darbavosi kartu su Povilu Višinskiu bei J.Jablonskiu, nors ir nelabai su jais sutarė. Kivirčijosi dėl politikos: P.Višinskis priklausė kairiesiems varpininkams, o J.Kriaučiūnas – dešiniesiems. Galimas daiktas, jam pirmam kilo mintis 1905 m. sušaukti tautiečius į Seimą Vilniuje: parodyti, kad jie yra sąmoninga tauta. Prisidėjo prie lietuvių vilniečių kovos dėl teisės bažnyčiose melstis gimtąja kalba. Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės, bet aukštu pareigūnu netapo. Mūsų valdžia jam paskyrė pensiją – kaip nusipelniusiam tautos kovoje dėl laisvės, joje nekentėjusiam.

Dar vieno redaktoriaus – varpininko S.Matulaičio (1866–1956), skaitytojui jau girdėto, gyvenimo kelias buvo ypač vingiuotas. Jis gimė dabartiniame Marijampolės rajone, pasiturinčių ūkininkų – 45 ha savininkų šeimoje. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir 1891 m. medicinos mokslus Maskvos universitete, grįžo į Lietuvą pasiryžęs ne tik gydyti tautiečius, bet ir juos šviesti, kelti jų tautinę sąmonę – juk dar gimnazijoje skaitė „Aušrą“. Pabandė verstis gydytojo praktika keliuose Sūduvos miesteliuose, ilgiau apsistojo Pilviškiuose, kur rado bendraminčių, įsitraukė į visuomeninę veiklą. Bendravo su P.Višinskiu, Žemaite, redagavo „Ūkininką“, rašė jam ir „Varpui“ eilėraščius, apysakas, straipsnius literatūros, politikos, medicinos klausimais. 1896 m. buvo vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų, 1898 m. turėjo keliauti į tremtį Komijoje. Grįžęs Vilniuje redagavo socialdemokratų leidinius, tapo komunistu. Nepriklausomojoje Lietuvoje mokytojavo Marijampolėje, pakliuvo į kalėjimą. 1925 m. pasitraukė į TSRS, gyveno Minske, dirbo mokslinį darbą istorijos srityje. Parengė studijas „1863 m. Lietuvoje“ (1933 m.) ir „Lietuvių tautinio pasiliuosavimo judėjimas ir jo klasinė esmė“ (1935 m.), už tai buvo išrinktas Baltarusijos mokslų akademijos akademiku. 1937–1945 m. praleido lageriuose Kazachstane, liko gyvas turbūt tik todėl, kad ir ten dirbo gydytoju. Po to grįžo į Vilnių, dirbo Istorijos institute.

Juozas Bagdonas (1866–1956) – dar vienas žymus varpininkas gydytojas, Marijampolės gimnazijos auklėtinis, ten iš Petro Kriaučiūno ir „Aušros“ visam gyvenimui gavęs patriotizmo pamokų. Studijuodamas mediciną Varšuvoje dalyvavo V.Kudirkos įkurtos draugijos „Lietuva“, persikėlęs į Maskvos universitetą – lietuvių studentų draugijos veikloje. Nuo 1892 m. dirbo gydytoju Naumiestyje, prie pat Rusijos ir Vokietijos sienos, rašė „Varpui“ ir „Ūkininkui“, platino draudžiamą spaudą. Už tai buvo persekiojamas, grėsė tremtis Rusijos šiaurėje. Išvengė jos persikeldamas į Prūsiją, kur V.Kudirkai mirus perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą. Tačiau netrukus vėl turėjo kraustytis, gyveno Anglijoje, Prancūzijoje, labai daug nuveikė organizuodamas lietuvių skyrių 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Nepriklausomojoje Lietuvoje dirbo Sveikatos apsaugos departamento direktoriumi, o įsikūrus universitetui Kaune – jo profesoriumi, studentų labai gerbiamu ir mylimu. Organizavo kovą su girtavimu, 1935 m. įkūrė Lietuvos blaivinimo sąjungą ir jai vadovavo, redagavo jos žurnalą „Blaivybė ir sveikata“. Kad ir labai nebejaunas būdamas, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vakarus, gyveno JAV, bet paprašė mirus palaidoti jį tėviškėje, Naumiestyje, greta tėvų ir bendražygio V.Kudirkos. Šis jo noras buvo įvykdytas 1979 m.

Tarp aušrininkų bei varpininkų buvo nemažai ir teisininkų, nes tik jie ir medikai tada galėjo gauti darbo Lietuvoje, ir tai ne visada. Prisiminkime vieną iš jų, Petrą Leoną (1864–1938), taip pat Marijampolės gimnazijos ir P.Kriaučiūno auklėtinį. Jis buvo kilęs iš gausios Veiverių valsčiaus ūkininkų šeimos, mokslus Maskvos universitete ėjo kartu su J.Kriaučiūnu, J.Jablonskiu, S.Matulaičiu. Liūto slapyvardžiu „Varpui“, „Ūkininkui“ rašė straipsnius teisės, ekonomikos klausimais. Tačiau 1899 m. gavęs diplomą Lietuvoje galėjo dirbti neilgai, 1893–1905 m. gyveno ir dirbo Taškente. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Kaune, įsitraukė į tautiečių visuomeninę veiklą, 1907 m. buvo išrinktas į Rusijos Valstybės Dūmą. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo vidaus reikalų, teisingumo ministras, teismų santvarkos kūrėjas, daugelio svarbių įstatymų autorius. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas.

Dar reikėtų prisiminti varpininką Andrių Bulotą (1872–1941), taip pat žymų visuomenės veikėją, teisininką, Dūmos deputatą, aktyvų Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvį, sušaudytą saviškių karo pradžioje; taip pat žymų varpininką Joną Jurgį Bulotą (1855–1942) – veterinarijos gydytoją, Lietuvos kariuomenės generolą. Pagaliau Vincą Mickevičių-Kapsuką (1880–1935), Marijampolės gimnazijoje mokytojo Vinco Staniškio nukreiptą į lietuvišką veiklą, 1902–1903 m. dirbusį „Varpo“ redakcijoje, rašiusį jam patriotinius straipsnius, labai aktyvų 1905 m. revoliucinių įvykių dalyvį, vėliau tapusį marksistu, Lietuvos komunistų lyderiu, mūsų nepriklausomybės priešu, bet, anot Vaižganto, iki galo taip ir nepraradusį nei patriotizmo, nei žmoniškumo.

Kaip matome, sūduvių nuopelnai mūsų periodikos leidyboje, o kartu – ir laisvės kovoje yra didžiuliai. Bet tai nereiškia, kad spaudą leido jie vieni. Anaiptol, jiems į pagalbą atėjo visų Lietuvos regionų inteligentija – dėl to ta spauda taip padėjo mūsų tautiečiams vienytis, pasijusti vienos tėvynės Lietuvos sūnumis ir dukromis.

Labai aktyvus „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis buvo Žemaičių bajoras Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849–1919), kilęs iš Raseinių apskrities. Jis nuo pat jaunystės rinko tautosaką – liaudies dainas, pasakas, vėliau ėmė skelbti jas lietuvių ir išvertęs – lenkų spaudoje. Pats rašė eilėraščius, straipsnius, 1905 m. įsikūrė Vilniuje ir tapo aktyviu kovotoju dėl tautiečių teisių šiame mieste, ypač bažnyčiose. Rūpinosi, kad sulenkėję mūsų bajorai grįžtų prie savo tautos, buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos steigėjų. Jo vardu pavadinta gatvė Vilniuje.

O kitam žemaičiui net teko kurį laiką redaguoti „Varpą“, kai J.Bagdonas turėjo gelbėtis nuo Prūsijos žandarų iškeliaudamas į JAV. Tai Jurgis Šaulys (1879–1948) iš Švėkšnos valsčiaus, parašęs daug straipsnių ir „Varpui“, ir „Ūkininkui“. Už lietuviškos spaudos platinimą pašalintas iš Kauno kunigų seminarijos. 1912 m. filosofijos daktaro laipsniu baigė Berno universitetą. Vėliau aktyviai dalyvavo kuriant mūsų nepriklausomą valstybę, pasirašė istorinį Vasario 16-osios aktą. Dirbo diplomatinį darbą – atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje.

Nemažai talkininkų mūsų spauda sulaukė iš Rytų Lietuvos. Tai visų pirma jau minėtas J.Gaidamavičius (1860–1911), alantiškis, kilęs iš dabartinio Molėtų rajono, V.Kudirkos studijų draugas, padėjęs jam tapti Lietuvos, o ne Lenkijos patriotu ir atsirasti Varšuvos studentų draugijai „Lietuva“, išrinktas jos pirmininku, parašęs įžanginį programinį straipsnį „Varpo“ pirmajam numeriui, ne vieno straipsnio, taip pat stambios, tiesa, likusios nebaigtos apysakos „Antanas Valys“ autorius. Baigęs Varšuvos universitetą jis gydė žmones tėviškėje, vėliau toli nuo jos – Taškente, kur kaip karo gydytojas net iškopė į generolus. O gyvenimą baigė vėl savame krašte – Alantoje.

„Aušrai“ rašė, ją platino ir rėmė du žymūs kunigai – lietuvybės gynėjai Vilniaus krašte. Tai Silvestras Gimžauskas (1845–1897), anot Vaižganto, „labiau už kitus apsišvietęs, didelės išminties vyras“, ir Aleksandras Burba (1845–1898). Abu jie labai nukentėjo dėl savo lietuviškos veiklos ir nuo caro valdžios, ir nuo savosios dvasinės vyresnybės, pastarasis net turėjo emigruoti į JAV, kur tęsė patriotinę veiklą.

Bet tai dar ne visas pasakojimas apie aušrininkus ir varpininkus, keletą jų, ypač nusipelniusių, priminsime kituose „Veido“ numeriuose.

Jonas Rudokas

V. Peckaus nuotr.

Po apmirimo – vėl atgimimas. Žemaičių kultūrinis sąjūdis XIX a., apie kurį rašyta („Veidas“, 2015 m. nr. 19), pradėjęs lietuvybės gaivinimo ir stiprinimo veiklą, toli šioje srityje nenužengė – galima sakyti tai buvo mūsų laisvės kovų priešistorė. Po to kurį laiką, apie du dešimtmečius, kuriuos istorikai vadina juodaisiais, mūsų tautinis judėjimas labai menkai tesireiškė.

Tai lėmė caro valdžios represijų, tautinės priespaudos sustiprėjimas po sukilimo – spaudos draudimas, Katalikų bažnyčios persekiojimas, trėmimai, gyventojų judėjimo suvaržymas ir t.t. Antroji priežastis – reikėjo nemaža laiko išugdyti naujajai inteligentijai, valstiečių, 1861 m. išlaisvintų iš baudžiavos, kilmės, kuri kartu su likusiais ištikimais savo tautai kilmingaisiais jau galėjo pratęsti žemaičių pradėtus darbus ir imtis tolimesnių, visų pirma tautinės agitacijos – kviesti į laisvės kovą valstiečių mases. Pasak Mykolo Romerio, „praėjo beveik dvidešimt metų gūdžioje tyloje, kol kultūriniai lietuvių poreikiai sugebėjo pralaužti beatodairišką draudimą ir savo geriausiųjų sūnų rankomis padėti pagrindus „nelegaliai kūrybai“.

Tam, kad tautinis judėjimas vėl atgytų ir dar gerokai sustiprėtų, išsiplėstų, reikėjo naujo jo židinio, naujo centro, kur kas galingesnio už buvusį Žemaitijoje. O jis lengviausiai galėjo atsirasti ten, kur sąlygos lietuviškai veiklai buvo daug palankesnės nei kur nors kitur. Toks regionas, vienintelis ir unikalus, buvo Užnemunė, Sūduva – dėl savo ypatingos istorinės praeities ir geografinės padėties. Čia XIX a. kelis kartus keitėsi valdžia. 1807 m. prancūzų imperatorius Napoleonas šį kraštą, po Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo trumpam atsidūrusį Prūsijos sudėtyje, priskyrė Varšuvos kunigaikštystei, įvedė čia Napoleono kodeksą, veikusį net iki 1940 m. 1815 m. Sūduva atiteko Rusijai, bet, priešingai nei likusi Lietuvos dalis, priklausė Varšuvos generalgubernatoriui. Tai buvo dalis Suvalkų gubernijos, kurią sudarė Naumiesčio, Marijampolės, Kalvarijos, Suvalkų ir Augustavo apskritys. Jos 12 550 kv. km teritorijoje 1909 m. gyveno 738 tūkst. gyventojų, iš jų lietuviais užsirašė 52,2 proc., lenkais – 23 proc., žydais – 16 proc.

Dėl istorinių sąlygų, krašto pavaldumo Varšuvai, o ne Vilniaus generalgubernatoriui gyvenimo sąlygos čia gerokai skyrėsi nuo likusios Lietuvos dalies. Dėl pažangesnių įstatymų buvo geresnė tvarka, be to, vis to paties Napoleono dekretu Sūduvoje 1807 m., gerokai anksčiau nei kitur, panaikinta baudžiava, tiesa, ne iki galo, anksčiau pradėta kaimus skirstyti į vienkiemius. O tai padėjo energingesniems, darbštesniems, apsukresniems ūkininkams prasigyventi, juolab kad žemės čia derlingos. Ir dar padėjo Prūsijos kaimynystė, jos pavyzdys taikant žemdirbystės naujoves. Todėl ir išsilavinusių, šviesių žmonių – ūkininkų vaikų čia atsirado nemažai, ypač, žinoma, kunigų. Leisti sūnus į kunigus šiame krašte buvo ne tik gero tono požymis, prestižo reikalas, bet tai laikyta ir naudinga investicija.

Tai dar ne visi Sūduvos pranašumai. Tautinė priespauda lietuvių atžvilgiu čia buvo švelnesnė, maža to – rusų valdžia net šiek tiek pataikavo jiems, siekdama atskirti juos nuo lenkų ir taip palengvinti rusinimą. Todėl tik čia valsčių įstaigose buvo viešai vartojama lietuvių kalba. O svarbiausia – švietimas: čia veikė lietuviškos pradžios mokyklos. Kitur mūsų krašte vidurinės mokyklos buvo uždaromos, ypač po sukilimų, o Sūduvoje jau po 1863 m. sukilimo įsteigtos net trys naujos – gimnazijos Marijampolėje ir Suvalkuose, mokytojų seminarija Veiveriuose. Baigusieji tas gimnazijas galėjo gauti valdžios stipendijas studijoms Maskvos ir Peterburgo universitetuose – kad lietuvių „kultūros centras būtų ne Varšuva, o Maskva“.

Šiuo atveju mūsų bočiams tikrai pasisekė: jeigu ne Sūduva su savo ypatybėmis, atkurti tautinio sąjūdžio po sukilimų ir jo taip sparčiai, sėkmingai išplėtoti greičiausiai nebūtų pavykę.

Svarbiausia švietimo įstaiga Sūduvoje, žinoma, buvo Marijampolės gimnazija. Ji išaugo iš buvusios keturklasės apskrities mokyklos, kuri 1840 m. čia buvo atkelta iš Seinų. Sąlygos mokytis lietuviams joje, galima sakyti, buvo nepakenčiamos: naudotos fizinės bausmės, karceris, administracija, mokytojai lenkai niekino lietuvių kalbą, vadindami ją čigonų kalba, žargonu. Maža to, pasak Gedimino Ilgūno, „lietuviškai kalbėti buvo uždrausta mokiniams ne tik pačioje progimnazijoje, bet ir namie, net su tėvais, už kalbėjimą lietuviškai buvo baudžiama, kalbėjusiam užkabindavę ant kaklo lentelę, vadinamą „metelingą“ – pažeminimo ir paniekos ženklą, turintis tą lentelę pačioje progimnazijoje būdavęs baudžiamas šeštadieniais dar aštresnėmis ypatingomis bausmėmis, gaudavęs rykščių…“ Nepaisant to, apylinkės lietuviškas jaunimas, ūkininkų vaikai veržėsi čia mokytis.

Atsižvelgdama į tai, o dar svarbiau – norėdama šį kraštą surusinti, rusų valdžia 1867 m. ir įkūrė Marijampolėje gimnaziją, bet ne tokią kaip visos kitos. Čia nuo pat įsikūrimo buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos – kartą per savaitę kaip antraeilis, neprivalomas dalykas, žinoma, jokiu būdu nenaudojant lietuviška (lotyniška) abėcėle išspausdintų knygų. Kazio Griniaus, 1887 m. baigusio Marijampolės gimnaziją, nuomone, tokią idėją valdžiai galėjo pasiūlyti Aleksandras Hilferdingas, surusėjęs vokietis, kalbininkas, istorikas, Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo patarėjas, žinomas kaip švelnių, atsargių rusinimo metodų taikymo lietuvių atžvilgiu šalininkas.

Dar vieną „pyragaitį“ mūsų tautiečiams vilioti – paskatinti juos tapti rusais ir stačiatikiais – valdžiai panaudoti turbūt įsiūlė kitas žinomas Lietuvos rusintojas, Varšuvos universiteto docentas lenkas Stanislovas Mikuckis, taip pat kalbininkas, labai stengęsis įpiršti mūsų bočiams ir rusišką „graždankos“ raidyną. Tai buvo stipendijos baigusiems Marijampolės ir Suvalkų gimnazijas – po 360 rublių per  metus. Už tokius pinigus ir sostinėse buvo galima neblogai gyventi. Kandidatams, norintiems gauti šias stipendijas, iškeltos tokios papildomos sąlygos: jie turėjo būti gimę Suvalkų gubernijoje, valstietiškos kilmės, lietuviai, tose gimnazijose mokęsi lietuvių kalbos ir turintys atestatuose gerus šio dalyko pažymius.

Prisiminkime, palyginkime: kitur net į gimnazijas valstiečių vaikų priėmimą valdžia visaip varžė, o čia jiems lengvatos – studijuoti geriausiuose imperijos universitetuose! Valdžiai tik rūpėjo, kad tų stipendijų negautų lenkai: K.Griniui jos nedavė, nes dokumentuose jo pavardė buvo Grinevič.

Šio plano nauda rusų valdžiai, jo klastingumas pastebimas turbūt ne iš karto. Jis tampa aiškus, jei prisiminsime, kad tada valdišką darbą Lietuvoje galėjo gauti tik stačiatikiai, kartu ir surusėję. Todėl baigusiems mokslus dėl šių lengvatų mūsų tautiečiams pasirinkimas buvo menkas, dažniau toks: arba iš karto tapti rusais ir dirbti Lietuvoje, arba čia nebegrįžti, likti Rusijoje ir ten taip pat anksčiau ar vėliau nutautėti. Pastarasis variantas valdžiai būtų buvęs gal net geresnis: Lietuva visiems laikams būtų praradusi gabius, išsilavinusius žmones ir dar – potencialius valdžios priešus, o Rusija būtų gavusi aukštos kvalifikacijos specialistų, kokių ten niekada nebuvo per daug.

Tačiau šis, regis, gana gudrus planas iš esmės žlugo. Norinčiųjų dirbti Lietuvoje atsižadėjus katalikybės atsirado vos vienas kitas, šiek tiek daugiau diplomuotų tautiečių įsikūrė Rusijoje, bet ir ta dalis po revoliucijos sugrįžo į Lietuvą, čia dirbo. O nemažai stipendininkų sugebėjo ne tik nesurusėti, neišduoti tėvynės, bet ir tapti aktyviais nusipelniusiais tautinio judėjimo dalyviais. Pakaks paminėti Joną Basanavičių, Joną Jablonskį, Stasį Matulaitį, Petrą Matulaitį, Petrą Leoną, Motiejų Lozoraitį. Kodėl taip atsitiko? Matyt, padėjo lietuviškas auklėjimas šeimose ir lietuviškos pamokos Marijampolės gimnazijoje, ten išugdytas patriotizmas.

Todėl grįžkime prie tų pamokų: iš pradžių jos, žinoma, buvo prastos, mokiniams nuobodžios: juk nebuvo nei mokymo programų, nei vadovėlių (jokių), nei gerų mokytojų. Padėtis ėmė taisytis, kai 1877 m. dėstyti lietuvių kalbos ėmėsi Petras Arminas (1853–1885) – susipratęs lietuvis, geras pedagogas, Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinis ir dar žinomas poetas, pasirašinėjęs Trupinėliu, lenkų, rusų poezijos vertėjas į lietuvių kalbą. Savo išverstiems eilėraščiams jis pats pritaikydavo melodijas ir dainuodavo juos kartu su mokiniais, smuiku grieždamas. Taip pelnė jų simpatijas, skiepijo meilę tėvynei, susidomėjimą lietuviu kalba. O vėliau gimnazijoje atsirado ir Petras Kriaučiūnas, dar smarkesnis tautinio sąmoningumo ugdytojas.

Žinoma, valdžia griežtai reikalavo per pamokas aiškinti tik kalbos dalykus, bet P.Kriaučiūnas to nepaisė: kaip vėliau prisiminė vienas jo mokinys, jo „pamokos buvo senovės galybės giesmė, vienkart tautinio susipratimo etapai, patriotizmo kalvė. Jose mokinys jautėsi kas esąs, jautėsi atgimęs protėvių dvasia, siekiąs laisvės, nepriklausomybės, jos vykino didelį darbą, dėjo pamatą jaunajai Lietuvai, naujai valstybei“. O kitas jo garsus mokinys J.Jablonskis rašė: „Didesnio „lietuvio“, kito įžymesnio žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje. Mes, jaunuomenė, noromis spiesdavomės apie Kriaučiūną.“

Vis dėlto ir čia lietuvių bei lietuvių kalbos padėtis nebuvo labai gera. „Metelingų“, tiesa, nuo 1867 m. jau nebekabino, bet savo gimtąja kalba mokiniams kalbėti buvo leidžiama tik lietuvių kalbos pamokose. Be to, ta padėtis nebuvo stabili, „bangavo“, tą lėmė ir direktorių kaita.

Vienas jų, P.Serno-Solovjovičius, atkreipė dėmesį, kad gimnazija nepadeda savo mokiniams rusėti, bet, priešingai, stiprina jų lietuvybę, išleidžia valdžios priešus. Todėl ėmė varžyti naujų mokinių priėmimą, persekiojo mokytojus. 1883 m. P.Arminą ištrėmė į Augustavą ir taip net pagreitino jo mirtį. Po to teko išeiti ir P.Kriaučiūnui. Mokinių sumažėjo nuo 800 iki 300, direktorius net pasiūlė gimnaziją paversti žemės ūkio mokykla. Bet Varšuvos generalgubernatorius idėjai nepritarė ir net išvarė iš pareigų jos autorių, pakeisdamas jį mažiau aršiu rusintoju, kūrybingu inteligentu Antonu Gajevskiu.

Jis nedaug ką laimėjo: lietuvių kalbos pamokos, o kartu ir sąmoningas mūsų tautiečių ugdymas gimnazijoje tęsėsi. Tiesa, P.Kriaučiūną pakeitusiems mokytojams teko būti atsargesniems, ir entuziazmo, pedagoginių gabumų jie turėjo mažiau, mažesnis buvo jų autoritetas – Juozo Jasiulaičio, Vinco Staniškio, Motiejaus Endziulaičio. Bet nė vienas jų nebuvo rusintojas, nevertė mokinių rašyti rusiškomis raidėmis. J.Jasiulaitis buvo P.Kriaučiūno mokinys ir stengėsi eiti jo pėdomis, už tai ir nukentėjo – vos po dvejų darbo metų buvo išvarytas.

Valdžios persekiojimai tikslo nepasiekė dar ir todėl, kad gimnazistams į pagalbą atėjo draudžiama lietuviška spauda. Jie kūrė slaptus ratelius, kuriuose nagrinėjo, platino „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“. Gimnazistai aktyviai reiškėsi revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose.

Praleidusi karo metus Jaroslavlyje, 1918 m. gegužę Marijampolės gimnazija sugrįžo, jos mokiniai narsiai kovojo savanoriais nepriklausomybės kovų frontuose, ne vienas ten žuvo. O po to gimnazijos auklėtiniai daug prisidėjo prie mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo. Ši gimnazija išugdė didelę dalį pačių žymiausių mūsų tautinio judėjimo veikėjų – 68, arba net 56 procentus. Jų visų čia išvardyti, be abejo, neįmanoma. Be jau minėtų, priminsime dar keletą pavardžių: tai Vincas Kudirka, jo bendražygiai Juozas Bagdonas, Stasys Matulaitis, Jonas Kriaučiūnas, Nepriklausomybės Akto signatarai Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Saliamonas Banaitis, Justinas Staugaitis ir daug kitų.

Regis, ir Suvalkų gimnazija, įkurta anksčiau, 1839 m., turėjo tokių pačių galimybių ugdyti Lietuvos patriotus: lietuvių kalbos pamokų, stipendijų. Tačiau atmosfera čia buvo visai kita, nes daugumą mokinių sudarė lenkų ar sulenkėjusių kilmingųjų, valdininkų vaikai: 1860 m. iš 238 gimnazistų tik šeši buvo valstiečių vaikai. Ponaičiukai su panieka žvelgė į „chlopus“ – valstiečių kilmės lietuvius, skriaudė juos. Apie tai savo atsiminimuose papasakojo 1870 m. šią gimnaziją baigęs rašytojas Vincas Pietaris: lietuvių ir lenkų santykiai čia buvę įtempti, visai ne tokie kaip Marijampolės gimnazijoje, kur mūsų tautiečių buvo dauguma.

Todėl kur kas didesni nuopelnai mūsų tautiniam judėjimui yra Seinų kunigų seminarijos, įsikūrusios 1826 m. buvusio dominikonų vienuolyno patalpose. Dauguma jos klierikų ir net dėstytojai, vadovybė būdavo lietuviai, tačiau dėstė lenkų kalba, lietuviškai kalbėti buvo draudžiama. Vis dėlto tautinio judėjimo idėjos dar „Aušrai“ nepasirodžius seminariją pasiekė per Marijampolės gimnazistus: nemažai jų baigę keturias klases stodavo į seminariją rengtis kunigystei. 1871 m. čia pradėjęs mokslus P.Kriaučiūnas tarp klierikų platino draudžiamą spaudą. Nuo 1882 m. jau visi iš Marijampolės atvažiuojantys gimnazistai, savo mokytojų P.Armino, P.Kriaučiūno paveikti, buvo nusiteikę lietuviškai veiklai.

Bet pirmoji slapta patriotinė organizacija, Tomo Ferdinando Žilinsko ir Antano Staniukyno vadovaujama, atsirado tik 1888 m. Ji turėjo lietuviškų knygų bibliotekėlę, susirinkimuose buvo skaitomi referatai, nagrinėjama Simono Daukanto, Kristijono Donelaičio kūryba, organizacijos nariai platino draudžiamą spaudą, rašė jai, rėmė ją lėšomis. Ten pat slapta turėjo gilinti savo lietuvių kalbos žinias – tokios pamokos seminarijoje įvestos tik 1904 m.

Iš pradžių seminarijos vadovybė tokiai veiklai labai netrukdė, bet vėliau, bijodama caro valdžios represijų, bandė ją užgniaužti: darė kratas, keletą klierikų pašalino iš seminarijos. Dar labiau lietuvybės reikalai pablogėjo, kai 1902 m. vyskupas Antanas Baranauskas pakvietė į seminariją inspektoriumi lenkų šovinistą Romualdą Jalbžykovskį, vėliau liūdnai pagarsėjusį Vilnijos lenkintoją. Jis pasirūpino, kad į seminariją patektų kuo mažiau lietuvių, kuo daugiau lenkų, draudė klierikams skaityti lietuvišką literatūrą.

Vis dėlto mūsų tautiečiai nepasidavė, prisitaikė: naujas, 1898 m. įkurtas slaptas jų būrelis „Šaltinis“ buvo labiau konspiruotas, veikė penketukų principu, kaip kadaise Vilniaus universiteto filomatų ir filaretų draugija. Lietuviška veikla neužgeso, nes Seinų klierikai palaikė dalykinius ryšius su bendraminčiais, besimokančiais Marijampolės gimnazijoje, Vilniaus, Kauno seminarijose, Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Ypač svarbu, kad tokią veiklą jie tęsdavo ir baigę seminariją, įsikūrę parapijose. O kunigai tada liaudyje turėjo neginčijamą autoritetą, todėl seminarija išugdė tiek daug žinomų, nusipelniusių Lietuvai žmonių. Tai visų pirma knygnešių veiklos organizatoriai Sūduvoje Martynas Sideravičius, Adomas Grinius-Grinevičius, Juozas Kačergis, Simas Norkus-Norkevičius, taip pat žymūs nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai Mykolas Krupavičius, Juozas Vailokaitis, vyskupai Pranas Būčys, J.Staugaitis, istorikas Jonas Totoraitis, poetas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Verta pridurti, kad seminarijoje mokėsi, tik jos nebaigė V.Kudirka ir Vincas Mickevičius-Kapsukas – kurį laiką aktyvus jo sekėjas.

Dar vienas didžiulis Seinų seminarijos nuopelnas: kartu su R.Jalbžykovskio atėjimu labai suaktyvėjo vietos lenkų visuomeninė veikla, o kartu Seinų miesto ir krašto polonizacija. Mūsų tautiečiai stengėsi nepasiduoti, bet tam palankesnės sąlygos atsirado tik grąžinus spaudą. Tada seminarijos kunigų, klierikų, vyskupijos kurijos dvasininkų lietuvių pastangomis čia pradėtas leisti savaitraštis „Šaltinis“, ypač tapęs populiarus visoje Lietuvoje, kai jį redaguoti ėmėsi J.Vailokaitis, – tada jo tiražas pasiekė 15 tūkst. egzempliorių, jame bendradarbiavo žymūs mūsų rašytojai.

Vėliau Seinuose buvo leidžiama ir daugiau periodinių leidinių, išleista nemažai knygų, rengiami vieši lietuviški vakarai – miestas tapo žymiu mūsų kultūros centru.

Karo metais seminarija buvo įsikūrusi Mogiliove, po to – Peterburge. 1915 m. vokiečiams leidus atkurta Seinuose su lietuvių dėstomąja kalba, bet 1919 m. lenkams miestą užėmus ir klierikai, ir dėstytojai išvaryti į Lietuvą, 1930 m. seminarija galutinai įsikūrė Vilkaviškyje, vyskupijos centre.

Ir dar viena mokymo įstaiga, įkurta Sūduvos rusinimo tikslams, bet prastai vykdžiusi šią užduotį, 1866 m. atsirado Veiveriuose, 18 km nuo Kauno, prie istorinio Peterburgo–Varšuvos trakto. Iš pradžių tai buvo mokytojų kursai, o nuo 1872 m. – trimetė seminarija, įkurta paties caro Aleksandro II įsakymu. Į ją turėjo būti priimami tik lietuvių valstiečių vaikai ir iš jų rengiami rusiškos orientacijos pradinių mokyklų mokytojai ne tik Sūduvai, bet ir Lenkijai. Kasmet mokslus baigdavo apie 20 specialistų. Tiesa, į seminariją patekdavo ir kitokios kilmės, iš Rusijos atvykusių jaunuolių – už kyšius. Mokymo sąlygos čia buvo panašios kaip Marijampolės gimnazijoje: buvo lietuvių kalbos pamokos, iš pradžių net 10, vėliau – trys kas savaitę, bet kalbėti lietuviškai ne jų metu griežtai drausta.

Valdžiai tai buvo didelė naujovė: iki tol mokytojais Lietuvoje galėjo dirbti tik rusai, baigę Panevėžio mokytojų seminariją, įkurtą 1872 m., į kurią lietuvių nepriimdavo. Arba atvykėliai – jiems čia buvo mokamas 50 proc. priedas prie algos, pusmetinės pašalpos, apmokamos persikėlimo išlaidos: argi ne todėl, kad jie turėjo rusinti ne tik savo mokinius, bet ir apylinkės gyventojus, ir dar juos šnipinėti?

Nepaisant šių lengvatų, norinčiųjų dirbti svetimame krašte nepakako, važiavo pas mus daugiausia mažaraščiai, žemos moralės ir kultūros žmonės – buvę valsčių raštininkai, puskarininkiai ir pan. Tačiau iš vietinių rengti mokytojus buvo rizikinga: kas žino, kas jų galvose? Valdžia numatė, kad ne visi mokiniai bus jai palankūs, ištikimi, todėl stengėsi tokius išaiškinti ir pašalinti arba areštuoti, dažnai į seminariją siųsdavo šnipus ar žandarus, darydavo kratas.

Iš tiesų maištingos dvasios seminarijoje buvo gal ir todėl, kad Marijampolės, Suvalkų gimnazijose besimokantys jaunuoliai labiau patyrė polonizaciją, o čia – gana primityvų rusinimą. Bet nepasidavė: kūrė slaptus savišvietos būrelius, skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą – tuo labiausiai rūpinosi Juozas Andziulaitis ir Ksaveras Sakalauskas. Lietuvybei palaikyti, tautinei sąmonei bręsti padėjo ir seminarijos kapelionai, maldos, ir lietuvių liaudies dainos, labai mokinių mėgtos, nors choro įkurti vyresnybė ir neleido.

XX a. pradžioje pasipriešinimas tautinei priespaudai dar labiau suaktyvėjo, Suvalkų gubernatorius savo ataskaitoje carui seminariją pavadino revoliucionierių lizdu. Jos vadovybė griežtino režimą, bet tai nepadėjo. 1905 m. įvykių Rusijoje ir Lietuvoje paveikti seminaristai pareikalavo įvesti dėstymą lietuvių kalba, panaikinti griežtą režimą, leisti kurti organizacijas ir paskelbė streiką, kol to nebus įvykdyta. Streikuojantieji nukentėjo dėl to, bet kai ką laimėjo: lietuvių kalbos mokymas ir vartojimas pagerėjo.

Nepaisant valdžios persekiojimų, neramumų, seminarijai pavyko parengti didelį būrį Lietuvai atsidavusių liaudies švietėjų, aktyvių tautinio judėjimo dalyvių. Taip galėjo atsitikti visų pirma todėl, kad joje nuo pat 1866 m. ištisus 37 metus darbavosi dar vienas garsus pedagogas, Lietuvos mokytojų mokytoju vadinamas Tomas Ferdinandas Žilinskas (1840–1925).

Nelengva paaiškinti, kaip ir kodėl jis tapo mūsų krašto patriotų ugdytoju: užaugo lenkiškos kultūros tarnautojo šeimoje, mokėsi lenkiškose mokyklose – Marijampolės apskrities keturklasėje, Suvalkų gimnazijoje, Varšuvoje ir žmoną turėjo lenkę. Tačiau galutinai nesulenkėjo, priešingai – pasirinko lietuvišką orientaciją, kuri ypač sustiprėjo dirbant seminarijoje: skaitant draudžiamą mūsų spaudą, bendraujant su mokiniais, dalyvaujant jų nelegalioje veikloje.

T.F.Žilinskas dėstė ne tik lietuvių kalbą, pabrėždamas jos grožį, turtingumą, bet ir matematiką, gamtos mokslus, net sodininkystę ir bitininkystę. Ugdė savo mokinių, kurių išleido apie 700, tautinę sąmonę ir nė karto neįkliuvo, nes buvo labai atsargus ir mokinius prie to pratino. Nuo 1903 m. gyveno Kaune, čia dirbo pedagoginį darbą, susikūrus Lietuvos Respublikai buvo patarėjas Švietimo ministerijoje.

Prie sėkmingo seminarijos darbo nemažai prisidėjo mokytojas Juozas Kairiūkštis (1855–1937), taip pat kilęs ir aplenkėjusios šeimos, bet nepasidavęs nutautėjimui. Jis buvo baigęs dar pedagoginius kursus Veiveriuose 1871 m. ir liko dėstyti jų bazinėje pradžios mokykloje, nuo 1872 m. – seminarijoje lietuvių kalbą, čia ugdė jos mokinių tautinę sąmonę, rūpinosi mūsų kalbos gyvybingumo palaikymu. Vėliau mokytojavo Seinuose, Vilniuje, Voroneže – karo metais, 1915–1927 m. buvo Vilniaus lietuvių mokytojų seminarijos direktorius.

Veiverių mokytojų seminarija karo metais buvo iškraustyta į Rusiją ir ten 1918 m. likviduota. Per maždaug 50 savo gyvavimo metų ji parengė per tūkstantį pedagogų, iš jų apie 800 buvo lietuviai. Jos nuopelnai mūsų kultūrai, tautai ir valstybei yra didžiuliai. Visų pirma turime pabrėžti, kad, kaip ir kitos Sūduvos mokyklos, ji parengė, išugdė nemažai „Aušros“, „Varpo“ bendradarbių, platintojų, skaitytojų: tai jau žinomi P.Arminas, J.Andziulaitis, K.Sakalauskas, taip pat Vincas Palukaitis, Antanas Poderys ir kiti. Veiveriuose mokslus baigė patys žymiausi nepriklausomos Lietuvos pedagogai, jos švietimo sistemos kūrėjai ir vadovai, vadovėlių autoriai Juozas Damijonaitis, Juozas Geniušas, Juozas Lazauskas, Stasys Matijošaitis, Mečislovas Vasiliauskas, Juozas Vokietaitis ir kiti, mažiau garsūs, bet taip pat sėkmingai, negailėdami jėgų ugdę sąmoningus mūsų jaunos valstybės piliečius. O kadangi seminarija turėjo vidurinės mokyklos teises, ji suteikė galimybę ją baigusiems mokytis toliau, tapti mokslininkais (Pranas Dovydaitis), muzikais (Vincas Bacevičius, Antanas Kučingis), kariškiais (Kazys Skučas, Leonas Gustaitis, Kazys Spragauskas), žymiais valstybės veikėjais (Mykolas Krupavičius, Vaclovas Sidzikauskas), žurnalistais, redaktoriais ir t.t. Nemažai seminarijos auklėtinių kovėsi savanoriais su mūsų nepriklausomybės priešais (V.Gvildys, K.Ramanauskas, A.Beras, J.Kuklierius) ir tose kovose žuvo.

Taigi turime pripažinti, kad caras Aleksandras II kartu su A.Hilferdingu padarė mūsų tautai tikrai gerą darbą, nors to gal ir nenorėjo…

Jonas Rudokas

Paveldas. Prieš 180 metų Aukštaitijoje, Anykščių miestelyje, gimė poetas, mokslininkas, aukštas Bažnyčios pareigūnas Antanas Baranauskas.

Per visą XIX amžių virš mūsų tautos kybojo Damoklo kardas. Dėl intensyvios polonizacijos ir rusinimo, dėl tautos elito – bajorų sulenkėjimo neišvengiamą pražūtį mums pranašavo ir draugai, ir priešai. Toks pavojus tikrai buvo. Reikėjo gintis, ir visų pirma kultūros, raštijos srityje – tik taip buvo galima pasauliui įrodyti, kad mūsų tauta gyva, kad ji niekuo ne blogesnė už kitas.

Tačiau mūsų pozicijos tada buvo gana silpnos, nors Europa, daugiausia vokiečių mokslininkų (Johanno Gottfriedo Herderio ir kitų) dėka, žinojo mūsų liaudies dainas, žavėjosi jomis. Ir dar Kristijono Donelaičio kūryba. Bet po jo gana ilgą laikotarpį nieko ryškaus nebeturėjome. O reikėjo, ypač poetų – tautos žadintojų, nes jie geriausiai reprezentuoja tautas ir labiausiai veikia žmonių, net beraščių, jausmus, kai jų eilės tampa liaudies dainomis! Ir pagaliau XIX a. antroje pusėje tokių poetų pas mus atsirado, pirmasis tarp jų buvo Antanas Baranauskas.

Būsimasis poetas ir vyskupas pasaulį išvydo 1835 m. sausio 17 d. Kaip ir jo bendraamžiai, ne vieną vasarą ganė bandą, bet jau valsčiaus mokykloje, žinoma, rusiškoje, kurią lankė 1845–1848 m., išsiskyrė savo gabumais. Mokytojas taip ir pasakė tėvui: „Tavo sūnus bus arba didelis žmogus, arba eis į Sibirą.“ Pagyrimas, aišku, buvo savotiškas, ir visiškai atitiko to meto padėtį Rusijoje. Bet jam pritarė ir vietos klebonas, paraginęs tėvus leisti Antaną į mokslus.

Šie nebuvo tamsuoliai, bet neturtingi, todėl jų sūnaus, kad ir gabaus, kelias į mokslus gerokai užsitęsė. Iš pradžių keturiolikmetį jaunuolį pasiuntė pas Gelvonų kleboną – padirbėti metus liokajumi ir patikrinti gabumų. Rezultatai buvo prasti: klebonas pareiškė, kad Antanas mokslui netinka… Tačiau jis, pasirodo, netiko ir ūkio darbams, todėl 1851 m. tėvai vis dėlto ryžosi leisti jį Rumšiškes, į valsčiaus raštininkų  mokyklą, kurioje nereikėjo mokėti nei už mokslą, nei už išlaikymą.

1853 m. ją baigęs A.Baranauskas trejus metus dirbo Vainute, Raseiniuose, Sedoje, Skuode – vis toli nuo gimtinės. Tie metai nebuvo praleisti visai veltui – jie suteikė žinių apie žmones, apie gyvenimą. Bet tik 1856 m., jau subrendęs, jaunuolis pagaliau rado savo tikrąjį gyvenimo kelią – nusprendė būti dvasininku, įstojo į Varnių kunigų seminariją.

Mokslai jam sekėsi labai gerai, todėl nuo 1858 m. A. Baranauskas – jau Peterburgo dvasinės akademijos klausytojas. O 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio leistame kalendoriuje pasirodė jo poema „Anykščių šilelis“, tiesa, valdžios cenzūros apgadinta: visur išbrauktas pavojingas žodis „tėvynė“.

Tai nebuvo pirmasis ir vienintelis poeto kūrinys. Pasirodo, eiliuoti jis bandė jau būdamas pas Gelvonų kleboną, 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, o po „Šilelio“ dar buvo 14 eilėraščių ciklas „Kelionė Peterburkan“, „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“. Tai ryškūs, lyriniai ir itin patriotiniai kūriniai, pasakojantys apie sunkią mūsų tautos padėtį Rusijoje, tame tautų kalėjime, kviečiantys nepasiduoti:

Anei rašto, anei druko

Mums turėt neduoda.

Tegul, sako, bus Lietuva

Ir tamsi, ir juoda!

Kaip rašė Vaižgantas, šie posmai „tapo tautos himnu ir per 40 metų žadino protestuojančią dvasią“.

Tačiau mes A.Baranauską visų pirma žinome kaip „Anykščių šilelio“, kurio pirmoji dalis parašyta 1858 m. vasarą, o antroji – 1859 m. vasarą Anykščiuose, autorių. Labai charakteringos ir aplinkybės, kurios paskatino imtis poemos tokia tema.

Poetas iki tol jau buvo neblogai susipažinęs su lenkų romantikų, ypač Adomo Mickevičiaus, kūryba, su istoriniais Simono Daukanto darbais, kurio Lietuvos girių aprašymą „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ literatūros istorikai vertina kaip nuostabų, neprilygstamą grožinės prozos kūrinį. Vis dėlto svarbiausias, lemiamas impulsas imtis šio darbo, kaip pats autorius yra pasakojęs, jam buvo „žodžiai, lyg peiliu smigę“ vieno dėstytojo mokantis Varnių seminarijoje. Šis įrodinėjo, kad lietuvių kalba tetinkanti piemenims ir prastuoliams, o gerą poeziją galima rašyti tik lenkų kalba.

Taip gimė tikras šedevras, kuris parodė ir mūsų kalbos, ir Lietuvos gamtos grožį. Maža to, tai ir nesunkiai įspėjama alegorija, iš tiesų pasakojanti apie tragišką mūsų tautos likimą XIX amžiuje, rusams valdant:

… toj pati galybė, kuri miškus sugriaužė,

Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė!

Poema ne tik buvo skaitoma, bet ir dainuojama (tebedainuojama iki šiol!) – o ar bereikia geresnio įrodymo, kad poeto kūryba pasiekė žmonių širdis ir protus? Kad ji padėjo laisvės kovoje?

Dar reikia pridurti, kad A.Baranausko kūryba, pasak literatūrologės Vandos Zaborskaitės, „pažadino ir uždegė būsimąjį Maironį savo poetiškumo liepsna, didelio poeto pavyzdžiu, sukeldama norą ir pasiryžimą tęsti jo darbą, užbaigti jo misiją“.

Pats Maironis, kurio indėlis mūsų išsilaisvinimo kovoje ne mažesnis nei Jono Basanavičiaus ir Vinco Kurdirkos, taip rašė apie A.Baranauską: „Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę.“

Iš tiesų „Anykščių šilelio“ autoriaus įtaką patyrė dauguma XIX a. antrosios pusės mūsų poetų, nes tai buvo toli matoma poetinės kūrybos viršūnė. 1909 m. poema išversta į lenkų kalbą, vėliau, 1947 m., – į rusų.

Gana dažnai pačios gražiausios eilės poetams gimsta jaunystėje. Ir A.Baranauskui kūrybingiausi metai buvo 1858–1859-ieji, kai jam tebuvo 23–25-eri. Tada jis patyrė ir gerąją savo talentingo draugo, taip pat poeto, kunigo, taip pat anykštėno, anksti džiovos nuvaryto į kapus Sibiro tremtyje, įtaką, tada jam nebuvo abejonių dėl savosios tautos ateities…

Tiesa, patriotinių eilėraščių poetas buvo parašęs ir vėliau, bet visus juos 1863 m. sukilimui prasidėjus sudegino.

O gyvenimo ratas sukosi toliau. 1862 m. dvasinės akademijos vadovybė pasiuntė A.Baranauską, vos baigusį studijas magistro laipsniu, į Vakarus, į Miuncheno, Insbruko, Romos, Liuveno universitetus, – žinių gilinti, ruoštis profesūrai. Labai galimas daiktas, kad ši komandiruotė išgelbėjo būsimąjį vyskupą nuo Klemenso Kairio likimo – kelionės į Sibirą. Iš Vakarų sugrįžęs dėstė akademijoje, bet neilgai: nesutarė su jos rektoriumi – rusofilu ir pasiprašė tarnybos Kaune.

Čia jo, kaip dvasininko, karjera susiklostė puikiai: dėstė kunigų seminarijoje, 1884 m. buvo pakeltas vyskupu – užėmė Žemaičių pavyskupio pareigas. Tada, pasipuošęs vyskupo regalijomis, gražia karieta aplankė savo gimines Anykščiuose, suteikdamas daug pasididžiavimo, džiaugsmo ir jiems, ir kaimynams. Šią viešnagę žmonės po to minėjo dešimtmečius. 1887 m. paskirtas Seinų vyskupu.

Tačiau jo pažiūros, atrodo, pamažu pasikeitė, nors apie tai istorikai, amžininkai rašo skirtingai. Daugelis jų tvirtina A.Baranauską tapus polonofilu, bandžiusiu paneigti, kad Bažnyčia padėjo polonizuoti lietuvius: esą jie patys dėl to kalti… Ir net viešai lietuviškai kalbėti vengusiu. J.Basanavičius kaltino vyskupą iš dalies prisidėjus prie „Aušros“ sužlugdymo: mat ji be autoriaus žinios išspausdino „Dainu dainelę“ ir dar ją gerokai sudarkė.

Vėliau garsus uteniškis mokytojas Rapolas Šaltenis yra parašęs, kad jo gana artimas giminaitis „visą gyvenimą atkakliai dirbo patį fantastiškiausią ir tragiškiausią jam pačiam darbą – bandė įgyvendinti subankrutavusios Lietuvos-Lenkijos unijos idėją lyg šventą moterystės sakramentą“…

O štai rašytojas kunigas Stasys Yla, Štuthofo kalinys, teigė: kaltinimai vyskupui, kad jis išsižadėjo lietuvybės, kad Seinuose dirbdamas, dideles galimybes turėdamas nepadėjo stiprinti jos šiame krašte, yra visai nepagrįsti.

Tai kas teisus? Kai vertinimai tokie prieštaringi, tiesos turbūt tenka ieškoti kažkur apie vidurį…

Kylant karjeros laiptais pasikeitė ir A.Baranausko interesai: jam rūpėjo jau nebe poezija, o mokslinis darbas, visų pirma gimtosios kalbos tyrimai. Sąlygas tam turėjo neblogas: dėstė seminarijoje lietuvių kalbą, tyrinėjo mūsų tarmes, kirčiavimą, net bandė sukurti literatūrinę (raštų) kalbą – bendrą visai Lietuvai. Tada mūsų kalbos reikalus geriausiai, deja, išmanė vokiečių mokslininkai, todėl jau 1860 m. A.Baranauskui pavyko užmegzti ryšius su prof. Augustu Schleicheriu. Vėliau jis dažnai susirašinėjo su Hugo Veberiu, kuris paskelbė kai kuriuos jo tyrimų rezultatus Vokietijoje, – juk pas mus spauda tebebuvo draudžiama.

Kalbotyrai A.Baranauskas paskyrė net 25-erius savo gyvenimo metus, 1875 m. parengė vadovėlį „Mokslas lietuviškos kalbos“, išspausdintą Tilžėje 1898 m. Palaikė ryšius su Fridrichu Kuršaičiu, Baudouinu de Courtenay, Jonu Jablonskiu, Petru Kriaučiūnu ir kitais.

Po to ėmėsi matematikos, kuriai jautė silpnybę nuo pat vaikystės, bet šioje srityje jam sekėsi mažiau.

Paskutinė vyskupo aistra, apėmusi jį 1901 m. rugsėjį, – išversti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą. Vertė labai skubėdamas, dirbdamas po 12–15 valandų kasdien, bet suspėjo atlikti tik kiek daugiau nei pusę darbo – taip ir mirė prie rašomojo stalo 1902 m. lapkričio 26 dieną. Palaidotas, kaip ir dera, Seinų katedroje, toli nuo gimtinės. Prireikė kelių dešimtmečių atkaklių seiniškių lietuvių pastangų, kad greta lenkiškos memorialinės lentos atsirastų ir lietuviška…

Jonas Rudokas

Minint Mikalojaus Akelaičio 185-metį didelių iškilmių nebuvo. Vienas pačių pirmųjų mūsų naujųjų laikų šviesuolių, tautinio judėjimo pradininkų gimė 1829 m. gruodžio 5 d.

Jonas Rudokas

Kai kurie istorikai „Aušros“ pasirodymą, XIX a. pabaigą laiko mūsų tautinio judėjimo, atgimimo pradžia. Tačiau didesnioji jų dalis, manau, visai pagrįstai tvirtina, kad ir iki Jono Basanavičiaus jau būta pastangų gaivinti, stiprinti lietuvybę tyrinėjant ir puoselėjant mūsų kalbą, istoriją, tautosaką. Tik jos buvo kuklesnės, mažiau intensyvios ir sėkmingos.

Iš tiesų jų atsirado jau XIX a. pirmoje pusėje, ir gana charakteringa, kad ne vienas mūsų inteligentas ėmėsi rašyti Lietuvos istorijos darbus bei lietuvių kalbos žodynus, gramatikas – nors ir nebūdami šių sričių specialistai. Tą lėmė dvi rimtos priežastys: tada, vos pradėjus formuotis moderniai mūsų tautai tokios literatūros labiausiai reikėjo, kalba ir istorija buvo svarbiausios kovų dėl tautos teisių kryptys. Antra, šių sričių specialistų – profesionalų faktiškai net neturėjome.

Vienas pirmųjų, pasiryžusių tą daryti, nepaisydamas didelių kliūčių, ir buvo Mikalojus Akelaitis – Marijampolės krašto valstiečių, jau 1807 m. Napoleono valdžios išlaisvintų iš baudžiavos, sūnus, palaikęs ryšius su Motiejumi Valančiumi, Simonu Daukantu, Ignotu Kraševskiu, Mykolu Balinskiu ir daugeliu kitų žymių ano meto asmenybių. Visas jo gyvenimas buvo sunkus, pilnas didelių vargų ir nelaimių, nesėkmių. Todėl reikia stebėtis, kaip jos nesutrukdė jam dirbti gana intensyvų literatūrinį, švietėjišką darbą, rūpintis mūsų tautos ateitimi, ir dar tokiu metu, kai ta ateitis labai daug kam kėlė rimtų abejonių.

Lietuviškų reikalų žinovas

M.Akelaitis gimė Čiuoderiškių kaime netoli Marijampolės, raštingoje šeimoje. Tėvas Adomas dalyvavo 1831 m. sukilime, pateko į katorgą Sibire, ten ir mirė. Našle likusi motina sugebėjo nukreipti sūnų Mikalojų geru keliu – į mokslus. Jis, pasimokęs pas daraktorių, vietos vargonininką, įstojo į Marijampolės pradžios mokyklą ir čia buvo pirmuoju mokiniu. Ją baigęs, jau 17 metų turėdamas, perėjo į apskrities (vidurinę) mokyklą, ten jo pavardę su tipiška tam kraštui gražia galūne -aitis „pataisė“ – pavadino Akelewiczium. Jis tam nepasipriešino, nors, galimas dalykas, net mėgo didžiuotis savo valstietiška kilme, bent niekada gyvenime jos neslėpė, kaip tą daryti buvo priversti daugelis baudžiauninkų vaikų – norėdami mokytis, išeiti į žmones.

Dar besimokydamas uždarbiavo pamokomis, o 1850 m. baigęs mokyklą dirbo mokytoju Marijampolėje, dvaruose Kauno apylinkėse. Skaitė Varšuvos spaudą, ėmė jai rašyti. Kaip tik tada Vakarų Europoje, Rusijoje kilo susidomėjimas lietuvių kalba – iš dalies todėl, kad daug kas ją laikė jau mirštančia. Apie tai ėmė rašyti ir lenkų laikraščiai, ir M.Akelaitis pabandė ta proga pasinaudoti, nes jau buvo spėjęs bent kiek pasikaustyti lituanistikos srityje. Iš tiesų, apsigyvenęs Varšuvoje jis tapo populiarus kaip lietuvių kalbos, istorijos žinovas, planavo rašyti lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodyną.

Tačiau viltys čia gyventi geriau, dirbti kalbos mokslo darbą nepasiteisino, be to, kilo minčių imtis liaudies švietimo, steigti mokyklas Lietuvoje. Jomis pasidalijęs su M.Valančiumi gavo jo pritarimą, bet to nepakako, reikėjo lėšų, dvarininkų paramos, o šie baiminosi, ar apsišvietę mužikėliai neims maištauti prieš ponus. Vyskupui patiko ir M.Akelaičio siūlymas leisti liaudžiai skirtą laikraštį, jis pakvietė iniciatorių būti to laikraščio redaktoriumi.

Todėl 1857 m. M.Akelaitis grįžo į Lietuvą, o netrukus gavęs mecenato Pranciškaus Smuglevičiaus kvietimą apsigyveno jo dvare Svirlaukyje, Kurše. Ten rengė lietuvių–lenkų ir lenkų–lietuvių kalbų žodynus, tačiau manoma, kad užbaigė tik pirmąjį, likusį rankraštyje. O antrojo ir dar vieno, planuoto lyginamojo lietuvių kalbos su slavų, graikų, lotynų, sanskrito kalbomis, parašyti iki galo nepasisekė.

Svirlaukyje gyveno kartu su S.Daukantu, kurį labai vertino ir gerbė. Tačiau jų požiūris tuo metu tampančiu labai aktualiu lietuvių ir lenkų santykių klausimu išsiskyrė. Pirmasis mūsų istorikas, nors būdamas vyresnio amžiaus, geriau suprato, kur tie santykiai krypsta, pasmerkė uniją, atsisakydavo rašyti lenkiškai. O M.Akelaitis atsiliko: jis vis dar tikėjosi, kad lenkai padės lietuviams plėtoti savo tautinę kultūrą, net bandė to iš jų reikalauti. Žinoma, tai buvo nerealu, beviltiška. Maža to, nors ir girdamas Lietuvos ir Lenkijos uniją, visiško lenkų pasitikėjimo nenusipelnė, buvo jiems įtartinas, nes rūpinosi lietuvių kalba ir istorija.

M.Valančiaus valdžios leidimo leisti lietuvišką laikraštį taip ir negavo – neatsirado rusų, mokančių lietuviškai jo cenzūruoti, o lietuviai esą nepatikimi. Geriau M.Akelaičiui pasisekė dėl dar Varšuvoje sumanytų lietuviškų liaudžiai skirtų knygelių leidybos: tam jis gavo ir leidimą, ir finansinę paramą iš kelių dvarininkų, daugiausia iš rietaviškio kunigaikščio Irinėjaus Oginskio. Bet norint jas išleisti teko kraustytis į Vilnių – kur buvo spaustuvės. Čia 1860 m. išėjo net penkios M.Akelaičio knygelės milžinišku tais laikais 26 tūkst. egzempliorių tiražu.

Vilniuje jis išvertė į lenkų kalbą proza Kristijono Donelaičio „Metus“, žadėjo kartu išleisti lietuvišką ir lenkišką jų tekstus. Parengė ir 1860 m. išleido „Lamentorių, arba Pradžią mokslo sudėtą mažiems wajkeliems“, kurį ilgą laiką naudojo daraktoriai – nelegaliai veikę kaimo mokytojai.

Ir Vilniuje greitai išgarsėjo kaip gerai nusimanantis apie lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos reikalus. 1859 m. laiške I.Kraševskiui rašė: „Tautos istorija turi būti kiekvieno piliečio lūpose ir tuomet tauta bus nemirtinga.“ Tačiau neturint nuolatinio pragyvenimo šaltinio Vilniuje verstis buvo sunku, pasisiūlė dirbti parapijos mokytoju – patyręs, išsilavinęs pedagogas, ir dar su I.Oginskio rekomendacija, bet nieko nelaimėjo.

Emigracija, sukilimas, vėl emigracija

Tuo metu Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, jau brendo dideli įvykiai – 1863 m. sukilimas prieš caro valdžią. Ši, matyt, tą jausdama, naudojo ne tik botagą, bet ir pyragą, tiksliau, jį žadėjo: steigti mokyklas, tik ne lietuviškas, o žemaitiškas, net leisti laikraštį „Liaudies draugas“, kad suartintų Lietuvos gyventojus su rusais, atskirtų juos nuo lenkų. Bet sutrukdė sena bėda – vėl neatsirado lietuviškai ar žemaitiškai mokančių rusų cenzorių.

O žmonės bruzdėjo – rengė demonstracijas, kūrė slaptas organizacijas. Istorikai mano, kad vienoje jų, propagandinėje, kartu su poetu Liudviku Kondratovičiumi-Sirokomle, dailininku Jonu Zenkevičiumi, sukūrusiu mums tokius vertingus S.Daukanto, M.Valančiaus, Antano Baranausko portretus, išsaugojusiu nemažą dalį M.Akelaičio archyvo, aktyviai veikė ir pats M.Akelaitis. Apie tai raportuose savo vyresnybei ne kartą rašė J.Balaševičius, garsus caro valdžios agentas Vakaruose, ten prižiūrėjęs politinius emigrantus iš Rusijos imperijos.

Iš tiesų M.Akelaičiui, unijos su lenkais šalininkui, sukilimo idėja buvo artima. Dar 1861 m. kovo mėnesį jis parašė lietuvišką atsišaukimą „Gromata Wylniaus senelio“ ir eiliuotą „Senelio pasakojimą“, kuriuose rašė apie rusų valdžios nedorybes, apie tai, kaip žmonės kyla į kovą prieš ją, kvietė vienytis su lenkais, nes

~… su lenkais kai sutiksim

šlėktomis – bajorais liksim~,

tai yra būsime laisvi žmonės.

Šiuos rašinius bandyta išspausdinti užsienyje, Klaipėdoje, bet ten jų rankraščiai pateko į rusų šnipo rankas, pasiuntiniai įkliuvo, atsidūrė kalėjime, nustatytas ir autorius. Žandarai gaudė jį po visą Lietuvą, bet jiems nesisekė, ir M.Akelaitis 1862 m. gegužę atsidūrė Paryžiuje.

Čia tarp lenkų emigrantų jo pavardė jau buvo gerai žinoma, jį šiltai priėmė, davė neblogai atlyginamą darbą bibliotekoje. Tada 1862 m. jis parašė stambų (beveik 400 p.) darbą lenkų kalba apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – kraštą, gyventojus, švietimą, Bažnyčią, valstiečius. Šis buvo gerai įvertintas, apdovanotas nemaža 1600 frankų premija, bet taip pat neišleistas.

Vos prasidėjus sukilimui M.Akelaitis nuskubėjo į savo gimtinę – Užnemunę. Čia kaip sukilėlių komisaro Augustavo gubernijoje padėjėjas keliavo po kraštą pėsčias ir važiuotas, šaukė žmones į kovą, organizavo juos, rūpinosi ginklais, rašė atsišaukimus, išleido lietuvių ir lenkų kalbomis du laikraščio „Žinia apej Lenku wajna su Maskolejs“ numerius. Svarstant, kas laukia Lietuvos laimėjus pasisakė už Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos konfederaciją Abiejų Tautų Respublikos ribose. Ar dalyvavo kovos veiksmuose, žinių nėra. Sukilimui pralaimėjus pabėgo į Prūsiją, kur keturis mėnesius praleidęs kalėjime vėl pasiekė Paryžių.

Dabar čia jo niekas nebelaukė, gero darbo nebesiūlė, todėl teko skursti, ypač todėl, kad vedė prancūzę, vienas po kito gimė trys vaikai, žmona dirbo skalbėja. Vis dėlto savo idealų M.Akelaitis neatsižadėjo, ir energijos, entuziazmo jam netrūko. Vėl rašė, bandė išleisti „Metus“ – bet vėl nesėkmingai, rūpinosi unijos 300 metų sukakties minėjimo organizavimu, rašė į lenkų laikraščius Varšuvoje, kurie šiek tiek už tai mokėjo, bet neilgai.

Sulaukė „Aušros“, parašė jai du straipsnius. Pirmajame pareiškė daug kritikos dėl laikraštyje vartojamų žodžių, net dėl S.Daukanto pavardės, tvirtino, kad „neužmirštamas Lietuvos raštininkas nesivadino Daukantu, ale Daugkenčiu“. Tačiau linkėjo: „Dieve, padėk „Aušros“ darbininkams.“ Ten pat bene pirmasis paskelbė šūkį, dabar kai kam pasipiktinimą keliantį: „Lietuva – lietuviams.“ Subūrė vietos lietuvius – emigrantus į „Želmens“ draugiją ir vadovavo jai iki mirties 1887 m.