BFL

Sijojant įtakingiausius kultūros lietuvius, svarbu nepasiklysti vėtrungių miške. Blogiausia, kad visos tos vėtrungės klauso skirtingų vėjų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Pirmoji vėtrungė liepia rinktis tarp Lietuvos ir užsienio, nes menininkas, įtakingas Lietuvoje, ne visuomet būna adekvačiai vertinamas už šalies sienų. Geriausias pavyzdys – dabar jau amžinatilsį Nepriklausomybės pradžios laikotarpio lietuvių literatūros atraminiai stulpai: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas.

Ir atvirkščiai: ne vienas tarptautinę solinę karjerą sėkmingai pradėjęs scenos menų atstovas gimtinėje pasirodo kartą kitą per metus, tad apie jų realią įtaką šalies kultūriniam gyvenimui kol kas sunku kalbėti. Čia galėtume prisiminti visą būrį užsienyje įsikūrusių ar tiesiog po pasaulio teatrus ir koncertų sales nuolat migruojančių talentingų atlikėjų: Luką Geniušą, Dalią Kuznecovaitę, Gabrielių Alekną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Merūną Vitulskį ir daugelį kitų.

Šių žmonių įtaka Lietuvoje stiprės vėliau, kai, pakankamai užsidirbę ir leidę sau atsipūsti nuo vienas kitą vejančių angažementų, dažniau grįš Lietuvon muzikuoti, vertinti tarptautinių konkursų dalyvių, statyti spektaklių ar kurti naujų festivalių. Puikus pavyzdys – pianistė Mūza Ru­backytė, organizavusi jau keturis Vilniaus fortepijono muzikos festivalius.

Postai kaip įtakos ženklas

Iš čia rodyklėmis moja antroji vėtrungė: Lietuvoje įtaka kultūrai pagal seną įprotį matuojama valdiškais postais, nors logiška, kad tokių postų dažniau dairosi ne patys talentingiausi arba savo profesionalios karjeros pakilimo viršūnę jau išgyvenę kūrėjai. Pavardžių nevardinsime: jų netrūksta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus dailės akademijos bei kitų menininkus rengiančių šalies aukštųjų mokyklų darbuotojų sąrašuose. Neketiname iš to šaipytis: jei vadovauti fakultetams ir katedroms būtų kviečiami vien geidžiamiausi nūdienos meno rinkoje žmonės, jie patys graužtųsi nerasdami pakankamai laiko studentams, o studentai pernelyg retai matytų savo garsiuosius dėstytojus. Tokių pavyzdžių irgi būta ne vieno.

Anksčiau kaip šiltą valdišką prieglobstį būtume įvardiję ir Kultūros ministeriją, bet pastaraisiais metais ji virto menkai įtakinga partine įstaiga, kurioje menininko su žiburiu neberasi. Netgi prašomi užimti vietas ministerijoje daugelis turbūt atsisakytų: kuriam gerą vardą tarp kolegų pelniusiam patiktų viešai teisintis už partijų būstinėse skiriamų vadovų neišmanymą? Verčiau jau porąkart per metus padirbėti Kultūros tarybos samdomu anoniminiu (kiek ši sąvoka apskritai tinka Lietuvos masteliui) ekspertu: atsakomybės mažiau, įtakos daugiau, o ir laiko prasmingesnėms veikloms susitaupo.

Valstybiniams teatrams vadovauti taip pat ryžtasi vis mažiau aktyvių kūrėjų: tai aiškiai rodė šįmet ministerijos skelbti konkursai. Vienintelis iš tokių, kuriam pavyko įveikti konkurso kartelę, – Nacionaliniame operos ir baleto teatre puokštę vaidmenų spėjęs parengti 33 metų baritonas Jonas Sakalauskas, tampantis rekonstrukcijos (taigi ir neišvengiamo sąmyšio) lūkuriuojančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu.

Dar daugiau vidinių konfliktų išgyvenusiam Panevėžio J.Miltinio dramos teatrui vadovauti paskirtas Linas Marijus Zaikauskas kaip režisierius tėvynėje jau pamirštas, nors po vieną du sezonus yra dirbęs vyriausiuoju režisieriumi keliuose atokiuose Lenkijos ir Rusijos teatruose.

Lietuvoje kiekvieno bent kiek prakutusio režisieriaus savigarba reikalauja kurti naują nepriklausomą teatrą. Nebūtina dairytis į ryškiausių meistrų teatrus – „Meno fortą“, OKT ar VCO. Vos prieš metus apie savo įsikūrimą paskelbė AAT, arba J.Sakalausko vienmečio Artūro Areimos teatras.

Laikas ir pripažinimas

Tačiau postas postui nelygu. Ir čia priartėjame prie trečiosios vėtrungės, svyruojančios laiko atskaitos sistemoje. Kaip manote, kada daugiau įtakos Lietuvos teatriniam gyvenimui turėjo režisierius Jonas Vaitkus: 1974–1975 m., dirbdamas Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1980–1988 m., dirbdamas Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1990–1994 m., dirbdamas Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, ar šiuo metu, vadovaudamas Lietuvos rusų dramos teatrui?

Kitaip sakant: ar produktyvaus menininko įtaka savaime svarėja, metams bėgant ir nuveiktų darbų bei už juos gautų apdovanojimų sąrašui ilgėjant, ar nebūtinai? Ar S.Gedos įtaka gyvenimo pabaigoje, nepaisant teismų, išliko pati didžiausia?

Kūrybinis jaunimas visais laikais greitas manifestais „paspardyti užpakalius“ tituluotiems senjorams, klaidingai įsivaizduodamas, kad taip greičiau prasimuš į jų gretas. Klysta: čia ne šauktinių kariuomenė, todėl vietų rikiuotėje skaičius nėra baigtinis.

Šiuo atveju sveika prisiminti jaunų literatų išpuolius prieš J.Marcinkevičių Nepriklau­somybės metų pradžioje ir įvertinti, ar po dviejų dešimtmečių kuris nors iš jų sugebėjo užimti adekvačią savo įtaka poziciją. Kur ten… Nors situacija lietuvių literatūroje šiuo metu primena sengirę, kurios nepagailėjo uraganas: išverstų medžių daugiau nei likusių stovėti. Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, S.Geda, J.Aputis, J.Striel­kūnas, J.Marcinkevičius, M.Martinaitis, Bitė Vilimaitė, R.Granauskas, Petras Dirgėla – per gerą dešimtmetį amžinybėn pasitraukė stipriausiais laikyti dvidešimto amžiaus pabaigos autoriai. O juk dar neįterpėme to paties laikotarpio išeivijos literatūros praradimų: Bernardo Braz­džionio, Kazio Bradūno, Alės Rūtos, Liūnės Sutemos, Birutės Pūkelevičiūtės, Icchoko Mero, Alfonso Nykos-Niliūno. Taip realius ir net potencialius rašytojų kartų ginčus Lietuvoje išsprendė neapskundžiamas mirties arbitražas.

Menininko įtakos trukmė

Tačiau ką kultūroje keičia ši, ketvirtoji, gyvenimo ir mirties vėtrungė? Ar kūrėjo įtaka mums nutrūksta sulig nutilusia muzika (dūdų maršai menininkų laidotuvėse jau seniai atgyveno), ar atvirkščiai – mirtis jų kūrybinio palikimo svarbą bent trumpam pakylėja?

Kad žymių dailininkų darbai po jų mirties įgyja papildomos vertės – jokia naujiena. O prieš du dešimtmečius, kai poetai dar nebuvo apsipratę su kelis šimtus egzempliorių tesiekiančiais savo knygų tiražais, bet nebežinojo jokių būdų didesniems parduoti, buvo pastebėta, kad ir knygų pardavimas smarkiai šokteli po autorių mirties. Žinoma, tik tų rašytojų, kurie būdami gyvi skaitytojų auditorijai bent šį tą reiškė. Dar geriau, jei mirtis būdavo susijusi su kokia nors bohemiška ar kriminaline istorija, o ne šiaip banalia senatve.

Tarkim, gyvo Ričardo Mikutavičiaus poezija retam rūpėjo, užtat jam prapuolus gausios kunigo eilių atsargos knygynuose iškart pradėjo sekti. Taip įsilingavo šiandien jau nieko nebestebinanti pomirtinių rinktinių banga, kurią pastaruoju metu baigia nukonkuruoti kūrėjų gyvenimams aptarti skirtų tiesioginių TV pokalbių laidų manija.

Pagaliau, vertinant įtakas tokioje ganėtinai nevienalytėje veiklos srityje kaip kultūra, tenka atsižvelgti ir į iš prigimties dominuoti joje linkusias popkultūros vėtrunges. Kas šiandien visuomenėje įtakingesnis: Juozas Statkevičius ar šalies Dailininkų sąjungai trejus metus vadovaujanti vitražistė Edita Utarienė? Atsakymas akivaizdus, nors pirmaisiais Nepriklausomybės metais tokia ryški persvara būtų suprasta kaip nonsensas.

Nuo Jono Meko iki Juozo Statkevičiaus

Galiausiai, stovint po vėtrungėmis, belieka atversti dešimties atrinktųjų 1990–2015 m. laikotarpio įtakingiausių menininkų sąrašą.

Jame atsidūrė teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – už ryškiausius perversmus Lietuvos teatro kultūroje. Poetams atstovauja pasaulietiško mąstymo skersvėjais uždarą nacionalinę literatūrą prapūtęs  Tomas Venclova ir nuoseklus poezijos vandenų drumstėjas S.Geda, literatūrai ir kinui – Jonas Mekas. Šiandien, kai nemažai šalies jaunimo meno istoriją studijuoja prestižinėse vakarų akademijose, ten jie paprastai teišgirsta dvi lietuviško skambesio pavardes – Jurgio Mačiūno ir J.Meko.

Muzikams atstovauja Nepriklausomybės metais iš perspektyvaus dirigento autoritetingu orkestro vadovu tapęs Gintaras Rinkevičius bei dainininkė Violeta Urmana, tapusi aukščiausio rango pasaulinės operos scenų primadona. Taip pat kompozitorius Bronius Kutavičius, lietuviškas sutartines išvedęs į šiuolaikinės muzikos areną.

Iš vizualiųjų menų pasirinkome Lenkijoje gyvenantį grafiką Stasį Eidrigevičių, kurio paveiksluose ir kaukėse boluojantys veidai jau seniai tapo lengvai atpažįstamais pasaulio piliečiais. Taip pat – drabužių dizainerį J.Statkevičių, sugebėjusį tautiečiams įrodyti, kad lietuviui gali atverti duris ir stambiųjų pasaulio megapolių okupuota mados industrija.

Ar paklusime poeto prašymui, įsirėžusiam į daugelio lietuvių atmintį?

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės, L i e t u v a.

Praėjusią savaitę atsisveikinant su Jonu Strielkūnu tarp naujienų gausmo įsiterpė skaudi lyrikos nata, meistriškai taikanti į giliausiai užslėptą nervą. Liūdna proga atsiversti paskutinį jo rinkinį – “Lyrikos” dvitomį. Savo eiles poetas užrašydavo ant pasitaikiusio po ranka popieriaus lapo. Kai jaunystėje dirbo benzino kolonėlėje, eilėraščiams tikdavo ir seni kvitai.

Pernai, minint J.Strielkūno 70-metį, “Veido” kalbintas poetas sakė, kad geriausi eilėraščiai gimsta spontaniškai. Vidinėje švarko kišenėje nešiojosi paprastą užrašų knygelę, į kurią perrašydavo baigtus eilėraščius. Savo eilių neprisimindavo, tad stalčiuje atradęs seną lapą svarstydavo – čia paties rašyta, ar tai kito poeto vertimas. Mat jis vertė A.Achmatovos, N.Nekrasovo, F.Tiutčevo, J.Rainio poeziją.

Keliauti poetas nemėgo, nors buvo nukakęs ir į Vidurinę Aziją, ir po Europą pavažinėjęs. Bet vis tiek sakydavo, kad žino tik tris miestus – Vabalninką, Panevėžį ir Vilnių, o skaniausias vanduo iš dviejų šulinių – Putauskuose ir Vabalninke. Putauskai – tai gimtasis kaimelis tarp miškų netoli Vabalninko, į kurį jau iš sostinės J.Strielkūnas atvykdavo kartu su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Poezija poetą ir atvedė į Vilnių iš Šiaurės Lietuvos.

Vabalninkas jam paskyrė aukščiausią savo apdovanojimą – “Lino žiedą”, o valstybė – Nacionalinę premiją iš karto po nepriklausomybės atkūrimo 1991-aisiais.

Jau seniai ligos įkalintas J.Strielkūnas įdėmiai stebėjo Lietuvą – “Ekrane šėlsta, juokias / Liokajai ir vadai” – ir karčiai pasidžiaugdavo, kad jis ne su jais. Vienu metu politikai mėgino prisijaukinti J.Strielkūną – prieš rinkimus kviesdavo į renginius, prašydavo palaikyti, bet jis nė karto nesutiko. Jie tikriausiai nebuvo skaitę tokių jo žodžių: “Pradingo sąžinė, teisybė ir garbė”…

Tikroji jo stichija buvo literatūra. Netraukė nei jūros platybės, nei aukšti kalnai. “Kiek čia tos jūros matai nuo kranto – kelis šimtus metrų, ir viskas. Tai literatūroje plyti jūros neaprėpiamos”, – taip paaiškindavo. O paprašytas pasirinkti artimiausią iš keturių gamtos stichijų, “Veidui” yra sakęs, kad jam artimiausia – “paprasta želianti žolė”.

Eidamas 71 metus sekmadienį mirė Nacionalinės premijos laureatas, poetas Jonas Strielkūnas, skelbia Lietuvos rašytojų sąjunga.