Ar gali būti, kad vienas žmogus nulėmė visus svarbiausius XX a. įvykius? Ir kad tas žmogus – senukas, kuris savo šimto metų jubiliejaus proga tiesiog dingo, nusprendęs leistis į paskutinį gyvenimo nuotykį? Tai sužinosite perskaitę knygą “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”, o pirmiausia – bent ištrauką iš šios knygos.

1939–1945 m.

1939-ųjų rugsėjo pirmąją Alano laivas, plaukiojantis su Ispanijos vėliava, prisišvartavo dokuose už Niujorko. Alanas galbūt ketino greitai apsižvalgyti didelėje šalyje vakaruose, po to išplaukti, bet tą pačią dieną generalisimo draugai įžygiavo į Lenkiją ir Europoje vėl ėmė siausti karas. Ispanijoje registruotas laivas buvo sulaikytas, vėliau konfiskuotas ir perduotas JAV kariniam jūrų laivynui, kur liko iki 1945-ųjų taikos.
Visus vyrus iš to laivo išsiuntė į imigracijos punktą Eliso saloje. Ten pareigūnas uždavė visiems tuos pačius keturis klausimus: 1) Vardas? 2) Tautybė? 3) Profesija? 4) Apsilankymo JAV tikslas?
Visi Alano draugai iš laivo atsakė, kad jie ispanai, paprasti jūreiviai, dabar neturintys kur eiti, nes jų laivą sulaikė. Po to ispanus greitai įleido į šalį, kur jie turėjo suktis kaip išmanė.
Bet Alanas nuo jų visų skyrėsi. Pirma, jo vardo ispanas vertėjas negalėjo ištarti. Taip pat jis sakė kilęs iš Švedijos. O svarbiausia – atvirai prisipažino esąs sprogmenų ekspertas, turintis patirties iš nuosavo sprogstamųjų medžiagų verslo, iš darbo patrankų gamykloje bei visai neseniai iš karo, kuriame ispanai kariavo su ispanais.
Po to Karlsonas ištraukė generolo Franko laišką. Pasibaisėjęs ispanas vertėjas išvertė jį imigracijos tarnybos pareigūnui, o tas tuoj pat iškvietė savo viršininką, kuris iškvietė savo viršininką.
Pirmiausia jie nusprendė, kad fašistą švedą reikia nedelsiant išsiųsti ten, iš kur jis atvyko.
– Jeigu tik galėsit parūpinti man laivą, būsiu laimingas išvykdamas, – sutiko Alanas.
Lengviau pasakyti, negu padaryti. Jie tęsė apklausą. Kuo daugiau imigracijos tarnybos pareigūnas sužinojo apie Alaną, tuo mažiau jam tas švedas atrodė fašistas. Ir komunistas jis nebuvo. Ar nacionalsocialistas. Matyt, Alanas paprasčiausiai niekas daugiau, tik sprogstamųjų medžiagų ekspertas. (…)
Paties svarbiausio imigracijos tarnybos pareigūno brolis tarnavo Los Alamoso karinėje bazėje Naujojoje Meksikoje. Kiek pareigūnas žinojo, kariuomenėje jis dirbo su bombomis ir panašiais dalykais. Neturėdami geresnių minčių, jie kuriam laikui suėmė Karlsoną, o paskui imigracijos tarnybos viršininkas aptarė šį atvejį su broliu, kai juodu susitiko šeimos ūkyje Konektikute per Padėkos dieną. Brolis atsakė nesąs labai sužavėtas minties būti atsakingam už potencialų Franko šalininką, bet jiems labai stinga profesinės patirties, kurios tas galėtų suteikti, galbūt jie rastų kokį gana nekvalifikuotą bei ne per daug slaptą darbą tam švedui, jei tai reikštų, jog jis daro paslaugą broliui.
Imigracijos tarnybos viršininkas atsakė, kad tai tikrai būtų paslauga, paskui juodu ėmė šveisti kalakutą.
Po kurio laiko Alanas pirmą kartą gyvenime skrido lėktuvu ir vėlyvą 1939-ųjų metų rudenį atvyko į amerikiečių armijos bazę Los Alamose, kur greitai visi suprato, kad jis nemoka nė žodžio angliškai. Ispaniškai kalbantis leitenantas gavo užduotį išsiaiškinti švedo profesinių įgūdžių ribas. Karlsonas turėjo jam užrašyti savo formules. Šis jas peržvelgęs pastebėjo rimtų novatoriaus gabumų įrodymų, tik atsiduso, kad vargu ar Alano sprogstamųjų užtaisų galios pakaktų automobiliui susprogdinti.
– O taip, pakaktų, – atsakė tas. – Automobilį ir žmogų jame. Išbandžiau.
Alanui leido pasilikti. Iš pradžių apgyvendino tolimiausiose kareivinėse, bet laikui bėgant jis ėmė kalbėti angliškai ir gavo vis daugiau judėjimo laisvės bazėje. Būdamas nepaprastai pastabus padėjėjas Karlsonas per dieną išmoko gaminti visai kitokius sprogstamuosius užtaisus nei tie, kuriuos jis pats sekmadieniais sprogdindavo žvyro karjere už savo namelio. O vakarais, kai dauguma jaunų vyrų traukdavo į miestą ieškoti moterų, Alanas sėdėdavo tik siauram skaitytojų ratui prieinamoje bazės bibliotekoje ir skaitydavo apie pažangiausią pirotechniką.
***
Alanas sužinodavo vis daugiau, tuo tarpu karas Europoje (galiausiai ir pasaulyje) vis labiau plėtėsi. Jis niekaip negalėjo pritaikyti savo naujų žinių praktiškai, nes vis dar tebuvo padėjėjas, tačiau bent jau laikė visas šias žinias atmintyje. Karlsono nebedomino nitroglicerinas ir natrio nitratas – jie tik diletantams, – dabar jam rūpėjo vandenilis, uranas ir kiti fantastiški, bet itin sudėtingi dalykai.
Nuo 1942-ųjų Los Alamoso karinėje bazėje įsigaliojo ypač griežti apribojimai. Prezidentas Ruzveltas skyrė grupei slaptą misiją – sukurti bombą, kuri, reikalui esant, vieninteliu sprogimu iškart sunaikintų dešimt ar dvidešimt ispaniškų tiltų, mąstė Alanas. Padėjėjų vis tiek reikėjo, netgi ypač įslaptintose patalpose, o itin mėgstamas švedas dabar gavo leidimą patekti į labiausiai saugomas patalpas.
Jam teko pripažinti, kad tie amerikiečiai išmano savo darbą. Vietoj Alanui įprastų medžiagų jie dabar eksperimentavo, stengdamiesi mažyčius atomus suskaldyti taip, kad kiltų milžiniškas sprogimas, kokio dar nematė pasaulis.
1945-ųjų balandžio mėnesį jiems beveik pavyko. Tyrinėtojai – tiesą sakant, ir Alanas – žinojo, kaip sukelti branduolinę reakciją, bet nežinojo, kaip ją valdyti. Ta problema žavėjo sprogmenų specialistą, vakarais, vienas sėdėdamas bibliotekoje, bandė ją išspręsti, nors niekas jo neprašė. Švedas padėjėjas nepasidavė, ir vieną vakarą… Dieve mano! Vieną vakarą… Alanas rado sprendimą!
Tą pavasarį kiekvieną savaitę įtakingiausi kariškiai ištisas valandas posėdžiavo su žymiausiais fizikos specialistais bei jų vadovu Openheimeriu, o Alanas nešiojo jiems kavą.
Mokslininkai pešiojo plaukus ir prašė dar kavos. Kariškiai kasėsi pakaušius ir prašė dar kavos. Kariškiai su mokslininkais, netekę vilties rasti sprendimą, prašė Alaną dar daugiau kavos. Taip tęsėsi savaitė po savaitės. Sprogstamųjų medžiagų specialistas jau kuris laikas žinojo atsakymą į jų klausimą, bet nemanė, kad padavėjas turėtų aiškinti virėjui, kaip gaminti valgį, todėl laikė liežuvį už dantų.
Kol progai pasitaikius, pats nustebęs, jis išgirdo save sakant:
– Atsiprašau, bet kodėl jūs nepadalijate urano į dvi lygias dalis?
Šie žodžiai jam tarsi netyčia išsprūdo, pilant kavą į Openheimerio puodelį.
– Ką sakėt? – atsiliepė Openheimeris, atkreipęs dėmesį į Alano žodžius ir apstulbęs, kad padavėjas prabilo.
Karlsonui nieko kito neliko, tik kalbėti toliau:
– Na, jei padalytumėt uraną į dvi lygias dalis ir užtikrintumėt, kad jos susijungs atėjus laikui, tada bomba sprogs, kada norėsit, o ne čia, bazėje.
– Į lygias dalis? – pasitikslino Openheimeris. – Tuo metu jo galvoje sukosi kur kas daugiau minčių, bet jis sugebėjo tik pakartoti „į lygias dalis“.
– Na, gal jums geriau žinoti, profesoriau. Dalys neturi būti vienodos, svarbu, kad jos būtų pakankamo dydžio, kai susijungs. (…) Padaliję kritinę masę į dvi dalis, turėtumėt dvi nekritines mases, tiesa? O tos tinka, nes iš dviejų kritinių masių galite gauti vieną kritinę.
– Ir kaip mums jas sujungti misteri… atsiprašau, bet kas jūs? – paklausė Openheimeris.
– Aš Alanas.
– Ir kaip, jūsų nuomone, misteri Alanai, mes galėtume jas sujungti? – tęsė Openheimeris.
– Įprastu, standartiniu sprogstamuoju užtaisu. Apie užtaisus aš išmanau, bet esu įsitikinęs, kad patys mokate juos naudoti.
Fizikai apskritai, o ypač žymiausi kariniai mokslininkai, nekvaili. Per kelias sekundes Openheimeris patikrino metrus lygčių ir priėjo išvadą, jog labai panašu, kad padavėjas teisus. Tik įsivaizduokit, tokios sudėtingos užduoties sprendimas yra toks paprastas! Įprastą standartinį sprogstamąjį užtaisą bombos gale galima aktyvuoti per atstumą ir jis numes nekritinę urano-235 masę link kitos nekritinės masės. Ji tuoj pat taps kritinė. Neutronai pradės judėti, urano atomai ims skilti. Prasidės grandininė reakcija ir…
– Bum! – tarė sau Openheimeris.
– Būtent, – atsiliepė Alanas. – Matau, kad jau supratote, profesoriau. Beje, gal kas nors dar norėtų kavos?
Tą akimirką durys į slaptą patalpą atsidarė, įėjo viceprezidentas Trumenas. Jis lankydavosi retai ir niekada neįspėdavo. (…)
Paskui Trumenas paprašė Openheimerio pranešti apie padėtį, tas greitai vėl pašoko ir skubėdamas nesugalvojo nieko geresnio, tik pasakyti, jog misteris Alanas – štai ten, kampe, – ką tik išsprendė problemą, kaip kontroliuoti sprogimą. Dar neįrodyta, kad jo sprendimas teisingas, bet Openheimeris teigia visiems čia esantiems, jog jis įsitikinęs: problema ką tik tapo istorija ir po trijų mėnesių jie galės sukelti bandomąjį sprogimą.
Viceprezidentas apžvelgė sėdinčius prie stalo, tie pritariamai palinkčiojo galvomis. Leitenantas Luisas pamažu vėl pradėjo kvėpuoti. Galų gale Trumenas nukreipė žvilgsnį į Alaną.
– Aš tikrai manau, misteri Alanai, kad jūs esate mūsų laikų didvyris. O man reikia ko nors užkąsti, kol grįšiu į Vašingtoną. Gal norėtumėt su manim papietauti?..

Jonas Jonasson

Apie knygą ir autorių

Jono Jonassono romanas „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – tai ne tik šimtamečio senuko galbūt paskutinis nuotykis, bet ir subtilaus humoro kupina jo gyvenimo istorija. Alanas Karlsonas buvo visų reikšmingiausių XX a. įvykių liudininkas ir netgi padarė jiems nemažą įtaką.
Būdamas sprogmenų specialistas, jis prisidėjo prie atominės bombos kūrimo ir turėjo progą susitikti su įtakingiausiomis XX a. asmenybėmis: Stalinu, Čerčiliu, Mao, Trumenu, Franku ir De Goliu.
Švedo J.Jonassono (g. 1961 m.) knyga apie šimtametį 2010 m. Švedijoje tapo perkamiausia knyga, tiražas perkopė milijoną! Po metų dėl teisių aukcionuose varžėsi didžiausios Europos leidyklos, o šiandien knyga išleista 30 šalių. Kino studijos „Walt Disney“ padalinys įsigijo teises ekranizuoti knygą Skandinavijoje.