„Not suitable for Denmark“, arba kodėl danai grąžino autoriui baltą medžio skulptūrą.

Marius Jonutis – iš tų, kurie sugeba priblokšti netikėtomis frazėmis. „Menai manęs iš tiesų nedomina. Labiau mėgstu tai, ko pats sukurti nemoku: žiūriu filmus, klausausi muzikos. O kaip daromi paveikslai ar skulptūros – išmanau, todėl tai nebeįdomu“, – pareiškia klausiamas, ar jau rengiasi birželio pabaigoje vyksiančiai meno mugei „Art Vilnius 2013“.
Tačiau ar visada apie tai, kaip buvo gaminamas M.Jonučio kūrinys, susimąsto parodų lankytojai? Štai, pavyzdžiui, praėjusią savaitę „Meno nišoje“ atidarytoje parodoje eksponuojamas paveikslų ciklas, kuriame tapybą pridengia plonos ažūriniais ornamentais raižytos medžio drožlių plokštės. Iš tolo žvelgiant į tuos dailius augalinius raštus sunku įsivaizduoti menininką su elektriniu grąžtu rankose, bet Marius klausinėjamas vyriškai stebisi: „O tai kaip, jūsų manymu, aš skyles pragremžiau?“
Galerijos „Meno niša“ salės viduryje – ryškiaspalvė skulptūra, išpjaustyta iš senos, jau nugriuvusios pirties gulto lentos: aiškiai neapsieita be elektrinio pjūklo. „Galima tik įsivaizduoti, kiek nuogų užpakalių lietė šitą lentą, – šypteli menininkas, kuriam juodas darbas pjaustant, gręžiant ar skaptuojant atrodo ir mielas, ir pagarbos vertas. – Tai juk rimčiau ir daugiau laiko reikalauja, negu mosavimas teptuku.“

Pusė darbų lieka Danijoje

Didžiausia naujiena parodoje „Kažkas nauja“ – juodos ir baltos spalvos grafikos ciklas, ištisa linoleumo lakštuose raižyta dailininko knyga, kurioje piešinius papildo trumpi tekstai. Jie paprasti, bet liūdni ir skaudūs. O liūdnumas, kaip ir juodi-balti kontrastai, rodosi toks tolimas Mariaus kūrybai… Kai jo darbus pardavinėjantiems danams M.Jonutis nusiuntė baltą medžio skulptūrą, šie grąžino ją atgal, primygtinai prašydami nuspalvinti. Menininkas taip ir padarė.
Danijoje, įvairiuose Jutlandijos miesteliuose, Marius surengia pusę parodų ir parduoda apytikriai pusę visų savo darbų. Iš to ypatingai nepasipelno, nes iš tenykščių meno vadybininkų už darbus prašo tiek pat, kiek iš pirkėjų Lietuvoje. Tiesa, namie gauna nemažai individualių užsakymų: štai ir po šios parodos skubės raižyti meniško rėmo veidrodžiui ir piešti paveikslo jaunavedžiams. Dar yra padaręs nemažai spintų su slankiomis raštais išpjaustinėtomis durimis ir kitokių namus puošiančių daiktų.
Menininkas įtaria, kad svarbiausia tiek jo, tiek Vilmanto Marcinkevičiaus arba Audriaus Gražio sėkmės Danijoje priežastis – ta, kad jų darbai kainuoja mažiau nei vietos menininkų. O antroji – kad baltiems skandinaviško stiliaus interjerams, kokie populiarūs jūrų skalaujamoje lygumų šalyje, spalvingi lietuvių menininkų kūriniai iš tiesų suteikia šelmiškos nuotaikos ir gaivumo. „Pernai aplankiau nemažai privačių namų ir visuose radau bent po vieną lietuvio autoriaus darbą“, – tvirtina Marius.
Miesteliuose veikia meno mėgėjų klubai, jų nariai lanko parodas ir įsipareigoja kasmet įsigyti po keletą paveikslų. O ką jau kalbėti apie daniškus fabrikus, kurie labiau primena modernaus meno muziejus, mat gamyba seniai iškelta į pigesnės darbo rinkos šalis: anksčiau – į Lietuvą, dabar – į Vietnamą. Buvusiuose cechuose prie kompiuterių sėdi keli darbuotojai, kontroliuojantys už jūrų marių ūžiančius siuvimo fabrikus, o aplink stovi skulptūros, kabo paveikslai… Netgi investavę Lietuvoje danų verslininkai kviečiasi dailininkus ir įmonės patalpoms puošti įsigyja jų paveikslų.
Vis dėlto Marius nepamiršo, kad Vilniaus dailės akademijoje baigė būtent grafikos studijas. Pernai su darbais vykdamas į Daniją, sustojo Berlyne ir dailininkams skirtoje parduotuvėje nusipirko nedidelį presą. Anksčiau nuosavo neturėjo, o vaikščioti į „valdiškus namus“, tai yra prašytis priimamam į viešas dirbtuves, – ne jo būdui.
„Grafika vis tiek užrakina tave į tam tikrą rėmelį, nes pirma reikia išraižyti, po to – atspausti. Antra vertus, ir juodame-baltame darbe pasistengus galima išgauti spalvinių niuansų. Grafika po spalvų šėlsmo – atgaiva, kone meditacija“, – tvirtina M.Jonutis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Radvilų rūmuose įspūdingą ekspoziciją surengęs tekstilininkas A.Jonutis pats savo profesijos nesirinko: tvirtina, kad gobelenai pasirinko jį.

„Ar galiu apžiūrėti jūsų rankas?“ – klausiu tarsi turguje iš delno burianti čigonė. Tik burti nėra jokios prasmės: Aniceto kilimai, aplink mus iškabinti Radvilų rūmų salėse, patys byloja, kodėl šio menininko delnai – pūslėti, šerpetoti, su giliais kloniais ir iškiliom kalvom, tarsi jo gimtinės peizažas tarp Luokės ir Varnių.
Tiesa, pats A.Jonutis sako, kad gobelenai čia menkai dėti. Esą siūlai pirštų negraužia – tik jų dažai. „Nors žmona Danutė – chemikė, restauratorė, siūlų dažyti jai nepatikėdavau. Žinote – tie dažų garai ganėtinai kenksmingi… Todėl stengdavausi iškart dažyti daugiau, negu konkrečiam kilimui reikėtų. Užtat dabar mano dirbtuvėje pilna įvairiausių likučių. Gal kartais jums siūlų reikia?“ – staiga teiraujasi, pakėlęs akis nuo rupaus gobeleno „kailiuko“.
Tas kailiukas, iš arti pačiupinėjus, itin margas: tarp vilnos plaušų styro plastiko šuorai, spindi metalizuotas liureksas, kybo išvytos džiuto virvės palaidi plaukai. O jei iš toliau pažvelgsi, regėsi tarp žolėmis apaugusių akmenų tekančio vandens spindėjimą, labiau panorėjęs – paslaptingų planetų elipses nežinomoj visatoj.

Bėgte nuo tekstilės

A.Jonutis prisipažįsta jau senokai kilimų nebeaudžiantis: geriau tepantis guašą ir liejantis akvareles. Ir jaunystėje į audėjus niekada nesiveržęs, nors mamytė, ant kurios pečių laikėsi namų ūkis, „apausdavusi ir apmegzdavusi visus Telšius“. Ir vis tiek šešis vaikus užauginusioje šeimoje atliekamas duonos kąsnis niekad nesimėtydavo. Ūgtelėję vaikai vienas po kito stengėsi traukti į miestus, kad kolūkiui nuo ryto iki vakaro vergauti už kelias kapeikas nereikėtų. O mieste besimokant, iš namų atsivežtiems miltams ir bulvėms pasibaigus, tekdavo ir pabadauti.
„O Telšiuose įsikūrusi Dailiųjų amatų mokykla moksleivius nemokamai maitindavo. Įsivaizduojate, ką man tai reiškė? Kadangi nesu galingo stoto, į kalvius nesiveržiau – norėjau būti keramiku ir visokius puodus bei paukštukus lipdyti. Pavėlavau – klasėje nebebuvo vietų. Tada pasiūlė užrašyti į siuvėjus, nors to visai netroškau. Bet valgyti norėjosi… Po metų amatų mokykla pertvarkyta į Telšių taikomosios dailės vidurinę mokyklą, ir siuvėjų joje nebeliko: toliau teko mokytis meninės tekstilės“, – porina Anicetas.
Tuo metu pro šalį rūmų salėmis prabėgantis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, anuomet su savo broliu mokęsis toje pačioje Telšių mokykloje, gudriai mirkteli žurnalistei: „Tik nepriimkit Anco kalbų už gryną pinigą…“
„Ir tai dar ne istorijos pabaiga. Baigęs mokslus Telšiuose, atvažiavau į Vilniaus dailės institutą. Grafiku norėjau būti. O grafikų kurso tais metais lyg tyčia nerinko. Bet mano piešiniai patiko profesoriui Juozui Balčikoniui, ieškojusiam trijų studentų savo vadovaujamai Tekstilės katedrai. Kai paklausė, ar sutikčiau toliau studijuoti tekstilę, iškart atsakiau „taip“, nes priešingu atveju būtų tekę žygiuoti tarybinėn armijon. Taip tie kilimai mane ir pavijo“, – atsidūsta pasakotojas.
J.Balčikonio studentų institute kitaip ir nevadindavo – tik balčikoniukais. „Profesorius man buvo vienintelis specialybės dėstytojas. Daug iš jo gavom, bet kai dabar pagalvoji – gal naudingiau būtų buvę mokytis iš kelių asmenybių, o ne vienintelės?“ – svarsto patyliukais.

Kilimų raštų vingiais

Diplomas jaunam menininkui atvėrė kelią į anuomet visame Pabaltijyje garsų Lentvario kilimų fabriką. Paišydavo eskizus, vėliau kiekvieną taškelį pervesdavo į gamybai skirtą projektą milimetriniame popieriuje. Tiek projektus, tiek bandomuosius kilimų pavyzdžius reikėdavo vežti į Maskvą ir ten gauti komisijos palaiminimą. „Prie lietuvių projektų ten retai kabinėdavosi, atvirkščiai – mūsų darbus kaip pavyzdį kitiems rodydavo“, – prisimena A.Jonutis.
Kai projektas patvirtintas – jis keliauja į gamybos cechą. Tais laikais modernios žakardinių kilimų mašinos ausdavo po du kilimus iškart, o baigusios darbą gaminį padalydavo pusiau.
Kokio dydžio būdavo vieno modelio kilimų partijos? „Įvairiai – kartais keli šimtai kilimų, o kartais – keli tūkstančiai. Priklausė nuo to, kaip perka, kokia to kilimo paklausa. Nors tuo metu visi Lentvario kilimai laikyti deficitu, užsakoma jų būdavo nevienodai. Kuo paklausesnis kilimas – tuo didesnio kyšio už jį galėdavo prašyti dirbantys prekybos bazėse ir parduotuvėse“, – aiškina sovietinės ekonomikos subtilybes tekstilininkas.
Tarnyba Lentvario kilimų fabrike dailininkams suteikdavo sočiai galimybių keliauti ir bendrauti. Šalia įprastų kasmetinių mėnesio atostogų dar mėnesį galėdavai „kelti kvalifikaciją“ paties pasirinktame „broliškame“ plačiosios tėvynės kilimų fabrike. Kad ir Kaukaze arba Vidurinėje Azijoje. Be to, dukart per metus visų fabrikų atstovai susirinkdavo aptarti nuveiktų darbų.
O šalia viso to likdavo laiko ir saviems gobelenams, kuriuos tais laikais užsakydavo įvairios įstaigos, pirkdavo muziejai. Tai būdavęs neblogas priedas prie algos – už rimtesnį darbą galėdavai gauti ir metinės algos dydžio sumą. Jei pavykdavo parduoti Maskvon – dar daugiau.

Gobelenai maitintojai

„Saulėtas miškas“, Lietuvos rekordų knygoje registruotas kaip didžiausias gobelenas, kone idealiai tinka Radvilų rūmų salės scenai. O iš tikrųjų beveik 100 kv. m ploto ir 150 kg sveriantis darbas, nepastebimai sulipdytas iš aštuonių gabalų, buvo skirtas Šiaulių „Nuklono“ karinės gamyklos kultūros namams. Bet vos dailininkui baigus darbą gamykla buvo likviduota, ir A.Jonučiui pasiūlyta savo kūrinį įsigyti pačiam. Niekas, anot pašnekovo, tame sandoryje nuskriaustas neliko – „Nuklonas“ jam „Saulėtą mišką“ atgal perleido maždaug už trečdalį ką tik sumokėto honoraro.
Ir štai rekordinis kūrinys, šviesų žaisme primenantis Kazio Šimonio tapybą, džiugina Radvilų rūmų lankytojų akis. „Prieš ketverius metus paprašiau leisti jį trumpam pakabinti, kad galima būtų nufotografuoti. Bet R.Budrys prašė palikti – gobelenas šioje salėje uždengė ne itin dailią sieną“, – pasakoja gobeleno autorius.
A.Jonutis sukūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro uždangą. „Iš pradžių su architektu planavom ją šviesesnę, tačiau įrenginėjant šiek tiek keitėsi salės interjeras, tamsėjo ir uždanga. Jai nuausti naudoti maždaug pusšimčio atspalvių siūlai, nors iš tolo žiūrovai temato storą rudą audinį“, – pasakoja dailininkas.
O štai Prezidentūrai A.Jonučio sukurtas herbinis gobelenas, šiuo metu puošiantis Kolonų salę, nuaustas net iš 500 atspalvių siūlų. Jo eskizus kūrė visa šeima: kartu su Anicetu dirbo taip pat dailininkais tapę sūnus Žilvinas, duktė Jūratė, austi padėjo žmona Danutė.

Žemaitiški šokiai

Anicetui kalbant, vis prasimuša viena kita žemaitiška gaidelė. „O kaipgi, juk tik penkiasdešimt metų Vilniuje tegyvenu“, – šypsosi pašnekovas.
Užtat mielai rodo nuotraukų albumą, parengtą Vilniaus žemaičių kultūros draugijos. Fotografijose puošniais senoviniais drabužiais apsirengęs A.Jonutis dažniausiai pozuoja šalia paties nuaustos žemaičių vėliavos. „Kadangi nuaudžiau, tai dabar ir nešti ją dažniausiai tenka pačiam“, – komentuoja nuotraukose įamžintiems savo kraštiečiams gerų žodžių nešykštintis menininkas.
O štai puošnūs apdarai pasirodo besąs sceninis „Puelli Vilnensis“ ansamblio kostiumas. Šiame senovinės muzikos ansamblyje aštuntą dešimtmetį įpusėjęs A.Jonutis tebešoka iki šiol. „Po Vilnių važinėju tiktai dviračiu, namie prisilaikome ekologiškos mitybos, geriame tik žaliąją arbatą. Tiesa, kartą per dieną leidžiu sau puodelį kavos, o kai yra proga – ir ko nors stipresnio“, – neslepia sveikata nesiskundžiantis pašnekovas.
Ir vis dėlto – kodėl tuomet tokios rankos? „Kadgi nemoku namie Žvėryne ramiai sėdėti ir nieko neveikti. Tai cementuoju ką nors, tai ką… O tas cementas, būna, ir odą nuo pirštų nuplėšia. Nieko, nauja atauga“, – dėl tokių menkų smulkmenų nepraranda optimizmo Anicetas.