Kodėl ir kaip JT taikdarių misija galėtų išspręsti Donbaso problemą.

Aleksejus Melnikas ir Andreas Umlandas, geopolitika.lt

Kaip sureguliuoti Rusijos ir Ukrainos konfliktą Donbase? Tarptautinė bendruomenė, atstovaujama ESBO, taip pat Vokietijos ir Prancūzijos, bando tapti tarpininkėmis dvišalėse Maskvos ir Kijevo derybose vadinamuoju Normandijos formatu. Kontaktinės grupės veiklos rezultatas, esant aiškiam Berlyno palaikymui, – visiems žinomi Minsko susitarimai. 2015 m. vasarą, nors ir pavėluotai, tie susitarimai kartu su kitais veiksniais – tokiais kaip pasaulinių energijos šaltinių kainų kritimas ir stiprėjančios Vakarų sankcijų Rusijai pasekmės – atvedė prie karinio aktyvumo sumažėjimo. Tačiau nepavyko nei pasiekti visiško ugnies nutraukimo, nei imtis kokių nors rimtesnių žingsnių grąžinant Kijevui okupuotas teritorijas ir Rusijos–Ukrainos sienos Donecko ir Luhansko srityse kontrolę.

Mėnuo po mėnesio vadinamųjų Luhansko ir Donecko liaudies respublikų teritorijos vis labiau klimpsta į skurdą ir chaosą.

Šiuo metu nematyti, kad konfliktas būtų įšaldytas taip kaip Padniestrėje, Abchazijoje ar Pietų Osetijoje. Priešingai, tęsiasi palyginti mažai intensyvūs kovos veiksmai. Išilgai iki šiol nestabilios demarkacinės linijos tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų pajėgų Ukrainos kariai vis dar tebežūsta arba yra sužeidžiami. Separatistų pajėgos sudarytos daugiausia iš Kremliaus apmokamų samdinių, vietinių kriminalinių elementų, promaskvietiškų ekstremistų savanorių, priverstinai mobilizuotų vietinių gyventojų ir Rusijos kariškių.

Mėnuo po mėnesio vadinamųjų Luhansko ir Donecko liaudies respublikų teritorijos vis labiau klimpsta į skurdą ir chaosą. Šie pokyčiai ir kartu gilėjanti ekonominė krizė Rusijoje, taip pat Kremliaus noras susilpninti sankcijas paskatino Maskvą sušvelninti pozicijas.

Kijeve manoma, kad didelio masto taikdarių operacija Donbase gali tapti realia priemone bent jau šiam teritoriniam konfliktui su Rusija (žemyninėje Ukrainos dalyje) spręsti.

Tokiame fone per kelias paskutines savaites Kijevas vėl ėmėsi ieškoti anksčiau aptarto taikos okupuotose Rytų Ukrainos teritorijose atkūrimo galimybių. Kijeve manoma, kad didelio masto taikdarių operacija Donbase gali tapti realia priemone bent jau šiam teritoriniam konfliktui su Rusija (žemyninėje Ukrainos dalyje) spręsti. 2016 metų sausio 4 d. naujai paskirtas nuolatinis Ukrainos atstovas prie JT Vladimiras Jelčenka, įteikdamas skiriamuosius raštus JT Generaliniam sekretoriui, pakartojo Ukrainos prašymą, kad ši organizacija aktyviau dalyvautų sprendžiant jo šalies likimą. Situacijai įvertinti 2016 m. sausio 23 d. JT pasiuntė į Ukrainą misiją.

Kokia vis dėlto yra tikimybė, kad taikdariška JT misija Rytų Ukrainoje bus sėkminga, jeigu – ir to „jeigu“ tikimybė nedidelė, turint omenyje Maskvos teisę pritarimą vetuoti, – JT Saugumo taryba pritars misijos vykdymui?

Svarbiausias iššūkis Vakarų ir Ukrainos lyderiams yra sukurti ir palaikyti tokią situaciją, kuriai esant Maskvai bus naudingiau priimti taikų ir tvarų sprendimą nei tęsti užslėptą okupaciją ir hibridinį karą.

O dėl to „jeigu“, tai iškils klausimas dėl galimo susitarimo sąlygų, kurias kels Rusija. Beveik nėra abejonių, kad Putino ketinimai pasiekti „nustatytų tikslų Ukrainoje“ nepasikeitė. Tokiame fone Kremlius tarptautinės taikdarių misijos Donbase idėją palaikytų tik tuo atveju ir tol, kol tai atitiks jo interesus, kitais žodžiais tariant, – kol jam nieko kito neliks daryti. Taigi svarbiausias iššūkis Vakarų ir Ukrainos lyderiams yra sukurti ir palaikyti tokią situaciją, kuriai esant Maskvai bus naudingiau priimti taikų ir tvarų sprendimą nei tęsti užslėptą okupaciją ir hibridinį karą.

JT kaip tarptautinės organizacijos pranašumas tas, kad ji turi didelę patirtį vykdyti taikdarių operacijas visame pasaulyje, įskaitant ir tas, kuriose dalyvavo Rusija. Pradedant nuo 1948 m, JT pasaulyje vykdė 71 taikdarių operaciją taikai įvesti ir palaikyti. 2015 m. gruodžio 31 dieną įvairiuose Žemės rutulio kampeliuose vyko 16 taikdarių operacijų. Bendras per dešimtmečius jose dalyvavusio personalo skaičius sudaro 125 000 žmonių, iš jų 81 140 žmonių karinio personalo, 13 854 policininkai ir 1 386 kariniai stebėtojai. Tik kai kurios iš šių misijų buvo visiškai sėkmingos, kitos pavyko tik iš dalies. Kai kurios misijos baigėsi visiška nesėkme ir tai rimtai pakenkė JT ir pačių taikdarių autoritetui bei civiliams gyventojams, kurių jie negalėjo apginti.

UNTAES veiklos istorija ir parametrai veda prie minčių apie galimybę panašią operaciją vykdyti Rytų Ukrainoje.

Kaip viena sėkmingiausių taikdariškų JT misijų dažnai minima laikinoji JT administracija Rytų Slavonijoje, Baranioje ir Vakarų Sreme (United Nations Transitional Administration in Eastern Slavonia, Baranja and Western Sirmium, UNTAES). Vienas iš mudviejų, būtent Aleksejus Melnikas, nuo 1996 m. balandžio iki rugpjūčio tarnavo UNTAES štabe ir vadovavo dviem Ukrainos sraigtasparnių eskadrilėms. Misijos sudėtyje taip pat buvo Rusijos karių. UNTAES veiklos istorija ir parametrai veda prie minčių apie galimybę panašią operaciją vykdyti Rytų Ukrainoje.

UNTAES buvo sukurta 1996 m. vykdant vadinamąjį Pagrindinį Rytų Slavonijos rajono, terorizuojamo ginkluotų serbų grupių, reintegracijos į Kroatijos Respublikos sudėtį susitarimą. Pradiniame etape svarbiausias UNTAES uždavinys buvo užtikrinti paliaubas išilgai fronto linijos bei saugumą regione, kad būtų sukurtos pirminės bazinės sąlygos Pagrindiniam susitarimui įgyvendinti. Palyginti nedideliame 30 x 70 km plote buvo dislokuotas galingas tarptautinis jėgos komponentas, susidedantis iš maždaug 5 000 karių, 500 policininkų ir apie 100 karinių stebėtojų. Keturi pilnos sudėties batalionai, dvi sraigtasparnių eskadrilės (tarp jų – 10 ukrainiečių kovinių sraigtasparnių „Mi-24“), taip pat viena tankų kuopa – tai buvo įspūdinga jėga, sauganti nuo galimų kroatų grupuočių išpuolių prieš vietinius gyventojus serbus, ji taip pat užkirto kelią agresyviems serbų savanorių veiksmams.

Neutralizavus vietines kriminalines grupuotes buvo užtikrintos sąlygos saugiam pabėgėlių grįžimui, sukurta laikinoji policija ir sąlygos funkcionuoti laikinai civilinei administracijai.

Per mėnesį po galutinio pajėgų dislokavimo pirmasis regiono nuginklavimo etapas buvo baigtas. Visa sunkioji ginkluotė buvo arba išvežta į Serbiją, arba perduota utilizuoti. UNTAES vykdoma demilitarizacija buvo tokia sėkminga, kad praėjus vos keliems mėnesiams JT pajėgų vadas generolas Skupsas pranešė, jog „UNTAES karinis kontingentas – vienintelė regione likusi karinė organizacija“. Neutralizavus vietines kriminalines grupuotes buvo užtikrintos sąlygos saugiam pabėgėlių grįžimui, sukurta laikinoji policija ir sąlygos funkcionuoti laikinai civilinei administracijai bei valstybės tarnyboms.

Kaip jiems pavyko to pasiekti? Be kitos sunkiosios karinės technikos, ukrainiečių sraigtasparniai, ginkluoti 23 milimetrų patrankomis, reguliariai patruliavo palei skiriamąją liniją. Daugeliu atvejų Belgijos, Rusijos, Jordanijos, Pakistano ir Ukrainos karinis UNTAES kontingentas ėmėsi veiksmų, kad užkirstų kelią Susitarimo pažeidimams, pavyzdžiui, tokiems kaip susirėmimai su liūdnai pagarsėjusiu ginkluotu serbų padaliniu „Skorpionai“. Papildomos sustiprinto karinio dalyvavimo priemonės buvo demonstruojamos visoms pusėms.

Šie faktai rodo, kad teoriškai įmanomos JT taikdarių operacijos Donbase sąlygos gali būti daug sudėtingesnės negu UNTAES misija Kroatijoje.

Pavyzdžiui, NATO lėktuvai kiekvieną savaitę rengė tiesioginės aviacinės paramos mokymus. Reaktyviniai lėktuvai imitavo šturmo atakas regionuose, besiribojančiuose su Serbija ir Kroatija, specialiai tam, kad juos matytų ir girdėtų ten likę ginkluoti grupuočių nariai. Serbiją, kuri buvo potenciali taikos proceso priešininkė, tarptautinės bendruomenės spaudimas privertė bendradarbiauti su UNTAES ir nutraukti paramą vietiniams separatistams. Šios užduoties vykdymą lengvino ir tai, kad UNTAES kontroliuojamas regionas nuo Serbijos buvo atskirtas Dunojaus upės. Todėl buvo neįmanoma nepastebimai pervežti per sieną sunkiosios ginkluotės arba permesti iš Serbijos į Rytų Slavoniją didesnį kariuomenės kiekį. Šie faktai rodo, kad teoriškai įmanomos JT taikdarių operacijos Donbase sąlygos gali būti daug sudėtingesnės negu UNTAES misija Kroatijoje.

Turint omeny atitinkamus Minsko susitarimų teiginius ir tikslus, būtina pažymėti kruopščiai sustyguoto politinio proceso svarbą. Pavyzdžiui, vietinių rinkimų surengimas Rytų Slavonijoje buvo paskutinis taikdarių misijos veiklos plano punktas. Tai reiškia, kad rinkimai buvo vykdomi tik rajoną visiškai demilitarizavus ir politiškai stabilizavus bei suformavus vietinę policiją ir sukūrus sąlygas saugiam pabėgėlių sugrįžimui. 1997 m. balandį UNTAES užtikrino saugų daugiau nei 150 tarptautinių stebėtojų buvimą rinkimų apylinkėse, kuriose balsavo 72 000 žmonių.

Elementarūs skaičiavimai pagal teritorijos dydį rodo, kad yra būtinas daugianacionalinis apie 50 000 karių kontingentas.

Remiantis UNTAES ir kitų JT taikdariškų operacijų patirtimi galima daryti prielaidą, kad taikdarių misijai vadinamosiose Donecko ir Lugansko liaudies respublikose reikės didelių tarptautinių pajėgų. Pavyzdžiui, kad galimo JT karinio kontingento ir policijos įvedimo rezultatai būtų sėkmingi, jis turi būti daug didesnio masto nei Rytų Slavonijoje 1996–1997 metais. Elementarūs skaičiavimai pagal teritorijos dydį rodo, kad yra būtinas daugianacionalinis apie 50 000 karių kontingentas. Tai milžiniškas kiekis, jo ne tik kad šiuo momentu nėra JT žinioje, bet ir jam suformuoti reikėtų daug laiko, pastangų ir, kas ne mažiau svarbu, potencialių šalių donorių pasiryžimo dalyvauti misijoje.

Dar daugiau, tokios misijos sėkmei užtikrinti būtina, kad visų pajėgų įvedimas prasidėtų per keletą mėnesių po pasiekto susitarimo dėl operacijos, o misijos mandatas būtų pakankamai platus. Galimas sprendimas galėtų būti JT misijos sujungimas su lygiagrečiai įvedamais ir prijungiamais ES kariškiais ir civiliais, jų operaciją vykdant kaip Bendrosios Europos saugumo ir gynybos politikos dalį.

Užuot paprasčiausiai siuntus neginkluotus stebėtojus, Jungtinėms Tautoms, vykdančioms taikdarių operacijas visame pasaulyje, reikėtų „įvesti didesnes karines pajėgas“.

Galbūt nėra būtina mobilizuoti 50 000 JT ir (arba) ES karių, tačiau kad misija turėtų prasmę, ginkluotas kontingentas turi būti pakankamai didelis. Lisa Hultman (Upsalos universitetas), Džeikobas Katmanas (Niujorko valstijos universitetas) ir Megan Shannon (Floridos valstijos universitetas) savo darbe „Taikdariškos JT misijos dinamika ir taikos trukmė pokonfliktiniu laikotarpiu“ priėjo prie išvados, kad „didėjant dislokuojamų JT pajėgų, pilietinio karo atsinaujinimo tikimybė mažėja“. Taigi jie pataria, kad, užuot paprasčiausiai siuntus neginkluotus stebėtojus, Jungtinėms Tautoms, vykdančioms taikdarių operacijas visame pasaulyje, reikėtų „įvesti didesnes karines pajėgas“. Jie mano, kad kuo didesni reikiami padaliniai dislokuojami, „tuo mažėja tarp nelegalių kovotojų informacinių ir įsipareigojimų vykdymo problemų, kurios veda prie pilietinio karo atnaujinimo“.

Kita vertus, tolimesni lyginamieji tyrimai parodė, kad tarptautinės derybos, vedamos iki faktinės misijos pradžios, civilinių komponentų galia (taikos užtikrinimas) taip pat yra susijusios su sėkminga tokių operacijų baigtimi. Kitais žodžiais tariant, kai visos su misija susijusios pusės veikia vieningai, kai yra mobilizuotas didelis JT karinis kontingentas, kai nekarinio konflikto sprendimo ieškoma pasitelkiant tarpininkus, civilinės policijos pajėgos pradeda dirbti, o demokratiniai rinkimai atveda prie teisėto valdymo ir konflikto regione prasideda valstybės institutų kūrimas, tada galima pasiekti tvaraus stabilumo. Be grynai karinių, įvairūs politiniai panašių misijų aspektai taip pat sąlygoja misijos sėkmę ar nesėkmę, laikotarpiu po konflikto užtikrinant taiką ir užkertant kelią prievartai.

Nesėkmingo Minsko proceso ir palyginti gerų kai kurių ankstesnių JT misijų rodiklių fone gerai suderinta, apginkluota ir turinti plačių galimybių mandatą taikdarių operacija, į kurios vykdymą būtų įtrauktas ir svarbus civilinis komponentas, Europai gali tapti puikia galimybe greitu laiku pasiekti taiką savo rytiniame pasienyje.

Jungtinė JT/ES misija gali tapti realiu šansu nutraukti teroristų okupacijos negandą Donbase, o Ukrainai – vieninteliu būdu artimiausioje ateityje susigrąžinti prarastas teritorijas.

Tokiai operacijai nepakanka vien JT Saugumo Tarybos sprendimo. Kad operacija būtų sėkminga, reikalingas ir politinis bei materialinis Europos Sąjungos palaikymas, taip pat parama kadrais. Jungtinė JT/ES misija gali tapti realiu šansu nutraukti teroristų okupacijos negandą Donbase, o Ukrainai – vieninteliu būdu artimiausioje ateityje susigrąžinti prarastas teritorijas. Ukrainos valstybė ir kiti veikiantys tarptautiniai subjektai, tokie kaip Vokietija arba ESBO, pademonstravo, kad jie yra per silpni savarankiškai spręsti tokius uždavinius.

Taigi JT taikdarių misijos ir ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos veiklos suvienijimas, kartu į veiksmus Donbase plačiai įtraukiant galingas plėtros organizacijas (Pasaulio banką, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką, JAV tarptautinio vystymosi agentūrą, Vokietijos bendradarbiavimo agentūrą ir t.t.), turi tapti prioritetu Vakarams bandant sustabdyti Donbase besitęsiančią ginkluotą Ukrainos ir Rusijos priešpriešą.

Aleksejus Melnikas – vienas iš Razumkovo centro užsienio ir saugumo politikos programų direktorių, Kijevas.

Andreas Umland – filosofijos mokslų daktaras, Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis mokslinis bendradarbis, Štutgarto leidyklos „Ibdem“ knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“, už Europos ribų platinamos Kolumbijos universiteto leidyklos, vyriausiasis redaktorius.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 29 d.

Lietuva baigia savo atstovavimą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje. Ką mūsų šalis sugebėjo nuveikti per dvejus metus ten?

Jungtinių Tautų Saugumo Taryba – vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų organų, užimantis labai svarbią vietą pasaulio saugumo architektūroje. JT Saugumo Tarybą sudaro penkios nuolatinės narės: JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir dešimt nenuolatinių – penkios Azijos ir Afrikos šalys, viena Rytų Europos grupės šalis, dvi Lotynų Amerikos ir Karibų grupės šalys bei dvi Vakarų Europos ir kitų šalių grupės šalys. Kartu su Lietuva 2015 m., nenuolatinėmis narėmis yra Čadas, Čilė, Jordanija, Nigerija, Angola, Malaizija, Naujoji Zelandija, Ispanija ir Venesuela.

1. JT Saugumo Taryba neturi nuolatinio pirmininko – pagal abėcėlės tvarką kiekvieną mėnesį į pirmininko kėdę sėda vis kitos šalies atstovas. Per dvejus narystės metus Lietuva Saugumo Tarybai pirmininkavo dukart – 2014 m. vasarį ir 2015 m. gegužę.

2. Pirmininkavimo Tarybai metu, Lietuva į formalią Saugumo Tarybos darbotvarkę įtraukė padėties Kryme ir Ukrainoje klausimus. 2014 m. Ukrainos klausimas Saugumo Taryboje buvo aptartas 26 kartus, Lietuvos iniciatyva surengti 8 posėdžiai – tai daugiausia Saugumo Tarybos dėmesio sulaukęs klausimas 2014 metais.

Lietuvos parengtas dokumentas įpareigoja valstybes atlikti nepriklausomus ir efektyvius nusikaltimų prieš žurnalistus tyrimus.

3. Lietuva buvo viena iš JT Generalinės Asamblėjos priimtos rezoliucijos dėl Ukrainos teritorinio vientisumo bendraautorių. Šimtui šalių balsavus už šią rezoliuciją ir tik 11 prieš, buvo pasiųsta aiški žinia, kad tarptautinė bendruomenė gerbia Ukrainos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Lietuva nuolat siekė atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Rusijos okupuotame Kryme.

4. Lietuvos nuolatinė atstovė Jungtinėse Tautose ambasadorė Raimonda Murmokaitė 2014-2015 m. pirmininkavo sankcijų Centrinei Afrikos Respublikai (2127), Jemenui (2140) bei Kovos su terorizmu (1267/1989) komitetams.

5. Lietuva, siekdama užtikrinti sankcijų komitetų veiklos skaidrumą, 2014 m. rengė viešus komitetų veiklos pristatymus, kuriuose dalyvauti buvo kviečiamos sankcionuojamų valstybių kaimyninės šalys.

6. Lietuvos iniciatyva Saugumo Taryba pirmą kartą priėmė dokumentą, įtvirtinantį Europos Sąjungos, kaip strateginės Jungtinių Tautų partnerės, statusą. Tai dar labiau sustiprino ES ir JT bendradarbiavimą tarpininkavimo, krizių valdymo, humanitarinėje ir teisės viršenybės srityse.

7. Saugumo Taryba priėmė Lietuvos suderėtą rezoliuciją dėl ES misijos „ALTHEA” Bosnijoje ir Hercegovinoje mandato pratęsimo. Lietuva deryboms dėl rezoliucijos vadovavo kaip Kontaktinės grupės dėl Bosnijos ir Hercegovinos pirmininkė.

8. Tesėdama įsipareigojimą atlikti aktyvų ir atsakingą vaidmenį Saugumo Tarybos veikloje, Lietuva 2014 m. kėlė smurto prieš moteris ir vaikų konfliktuose, atsakomybės už nusikaltimus žmonijai ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, klausimus. Ypatingas dėmesys skirtas konfliktams Sirijoje, Sudane, Pietų Sudane ir Libijoje.

9. Lietuva drauge su kitomis 9  JTST narėmis pasirašė laišką – kreipimąsi dėl žmogaus teisių padėties Šiaurės Korėjoje įtraukimo į Saugumo Tarybos darbotvarkę.

Rezoliucijoje akcentuojama būtinybė apsaugoti nukentėjusiuosius, ypač moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes.

10. 2015 m. gegužės 22 d. Saugumo Taryba priėmė Lietuvos pateiktą rezoliuciją dėl šaulių ginklų ir lengvosios ginkluotės, kurios pagrindinis akcentas – neteisėtos prekybos šiais ginklais poveikis žmonėms. Rezoliucijoje akcentuojama būtinybė apsaugoti nukentėjusiuosius, ypač moteris, vaikus ir kitas pažeidžiamas visuomenės grupes bei ypatingas dėmesys skiriamas kovai su ginklų patekimu į teroristų, ginkluotų grupių ir nusikalstamų struktūrų rankas.

11. 2015 m. gegužės 27 d. Saugumo Taryba vienbalsiai priėmė Lietuvos pateiktą rezoliuciją dėl žurnalistų apsaugos konfliktų zonose, kurios vienas pagrindinių tikslų – sutelkti pasaulio bendruomenės pastangas užtikrinant žurnalistų ir kitų žiniasklaidos atstovų saugumą. Lietuvos parengtas dokumentas įpareigoja valstybes atlikti nepriklausomus ir efektyvius nusikaltimų prieš žurnalistus tyrimus, kovoti su nebaudžiamumu, o valstybės raginamos dėti visas pastangas, kad būtų užkirstas kelias tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimams.

Pirmą kartą Saugumo Tarybos istorijoje šiuo klausimu diskutavo Vidaus reikalų ministrai.

12. Lietuva taip pat surengė Ministrų lygio susitikimą, skirtą JT Saugumo Tarybos rezoliucijos dėl užsienio teroristų kovotojų (Foreign Terrorist Fighters) praktinio įgyvendinimo iššūkiams aptarti. Pirmą kartą Saugumo Tarybos istorijoje šiuo klausimu diskutavo Vidaus reikalų ministrai. Susitikimo metu priimtas Saugumo Tarybos pirmininko pareiškimas dėl užsienio teroristų kovotojų, kuriame šalys raginamos imtis visų būtiniausių priemonių, įskaitant nacionalinių teisės aktų pritaikymą, sienų apsaugos didinimą, geresnį tarptautinį koordinavimąsi bei informacijos kaitą, siekiant stabdyti užsienio teroristų kovotojų srautus į konfliktų zonas.

13. 2015 m. Lietuva JT Saugumo Taryboje toliau kėlė smurto prieš moteris ir vaikų konfliktuose, atsakomybės už nusikaltimus žmonijai ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimų, klausimus, ypatingą dėmesį skirdama Ukrainai, konfliktams Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Jemene, Libijoje.

Daugiau informacijos čia

 

JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton (Hillari Klinton) penktadienį kalbėjosi su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, siekiant išeiti iš aklavietės dėl Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybos rezoliucijos, smerkiančios Sirijos susidorojimą su demokratijos reikalaujančiais protestuotojais.

Rusija ir Kinija nepritarė pasiūlymui, jog JT Saugumo Taryba turėtų vertinti Sirijos veiksmus, taip pat praktiškai nedalyvavo diskusijose dėl rezoliucijos projekto, kuriame smerkiamos kruvinos Damasko režimo represijos prieš protestuotojus.

Sirijos pajėgos penktadienį nušovė 19 žmonių, vaikydamos demonstrantus, kurie reikalavo šalies prezidento Basharo al Assado (Bašaro Asado) atsistatydinimo, sakė aktyvistai.

Jau tris mėnesius vykstantį sukilimą Sirijoje įkvėpė kitas arabų šalis apėmę bruzdėjimai.

H.Clinton taip pat mėgino padidinti spaudimą B.Assadui, paskelbusi savo straipsnį Londone leidžiamam tarptautiniam dienraščiui “Asharq al Awsat”.

Kalbėdama apie Damasko vyriausybės smurtinius veiksmus, H.Clinton rašo: “Vis labiau aiškėja, kad prezidentas al Assadas apsisprendė. Tačiau tęsdamas žiaurumus jis gali tik sulėtinti Sirijoje vykstančius pokyčius, o ne panaikinti juos.”

JAV diplomatijos vadovė taip pat kaltina Sirijos prezidentą “ėmusis represijų taktikos, kurią naudoja jo sąjungininkas Iranas” ir rašo, kad “Sirija žengia naujos politinės santvarkos link”, kurią, pasak jos, turėtų formuoti Sirijos žmonės.

Jungtinės Valstijos neprisidėjo ruošiant JT rezoliucijos projektą, tačiau aiškiai pareiškė palaikantis Europos šalių pateiktą svarstymui dokumentą, kuriame smerkiamos represijos Sirijoje. Tačiau šioje rezoliucijoje jokios sankcijos neminimos.

H.Clinton diskutuojant dėl Sirijos su S.Lavrovu, daugiausiai buvo kalbama apie JT Saugumo Tarybos veiklą ir “kaip JAV bei Risija galėtų dirbti kartu, siekiant užtikrinti, kad mes priimtume JT Saugumo Tarybos rezoliuciją”, sakė JAV Valstybės departamento atstovė Victoria Nuland (Viktorija Naland).

“Ji išreiškė viltį, jog JAV ir Rusija gali dirbti kartu”, – pridūrė pareigūnė.

V.Nuland negalėjo tiksliai pasakyti, ar šis pokalbis kaip nors padėjo spręsti iškilusias problemas. “Tai buvo geras pokalbis”, – nurodė ji.

Be to, H.Clinton kalbėjosi telefonu su Kinijos diplomatijos vadovu, pridūrė atstovė.

Pasak vieno aukšto JAV administracijos pareigūno, šiomis pastangomis siekiama, kad visos penkios nuolatinės Saugumo Tarybos narės susitartų dėl bendros pozicijos ir kad būtų surinktas didžiausias įmanomas naujajai rezoliucijai pritariančių balsų skaičius. Taigi, konsultacijos tęsis, siekiant užtikrinti, kad “įgysime didžiausią įmanoma Saugumo Tarybos palaikymą tokiai rezoliucijai, kuri pasiųstų stiprų signalą prezidentui al Assadui”, nurodė jis.

 

 

Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Pan Gi Munas (Ban Ki-Moon), diplomatų duomenimis, šią savaitę paskelbs sieksiąs dar vienos kadencijos šiame poste.

Kadangi Pan Gi Muno kandidatūrą remia svarbios Saugumo Tarybos šalys, antrajai jo kadencijai kliūčių praktiškai nėra. Pirmoji Pan Gi Muno kadencija baigiasi šių metų pabaigoje. Kol kas jokio kito kandidato į JT vadovo postą nėra.

JT generalinį sekretorių Saugumo Tarybos rekomendavimu renka Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Tačiau kam atiteks pareigos, faktiškai nusprendžia penkios veto teisę turinčios Saugumo Tarybos narės – Didžioji Britanija, Kinija, Prancūzija, Rusija ir JAV.

Specialus lėktuvas, skraidinantis Jungtinių Tautų (JT) generalinį sekretorių Ban Ki-mooną (Ban Kimuną), pirmadienį turėjo aplenkti Libiją, kurioje tarptautinės pajėgos trečią naktį iš eilės bombardavo Tripolį, vykdydamos JT sankcionuotą kampaniją prieš šios šalies lyderį Muamarą Kadhafi (Muamarą Kadafį).

Lėktuvas, skraidinantis Ban Ki-moona ir aukšto rango JT pareigūnų delegaciją iš Kairo į Tunisą, turėjo aplenkti Libiją iš šiaurės, toliau nuo aviacijos reidų zonos, nurodė pareigūnai.

“Skrydžio maršrutas buvo sutartas su institucijomis, vadovaujančioms tarptautiniams veiksmams”, – sakė vienas JT pareigūnas, pageidavęs likti anonimu.

Ban Ki-moonas Kaire dalyvavo derybose su Egipto vyriausybės vadovais ir susitiko su pilietinių organizacijų atstovais, atvykęs įvertinti padėties šioje šalyje po sukilimo, per kurį buvo nuverstas prezidentas Hosni Mubarakas (Hosnis Mubarakas).

JT vadovo lėktuvas į Tunisą atskrido pirmadienio vakarą, o antradienį Ban Ki-moonas susitiks su laikinuoju šalies vadovu Fouedu Mebazaa (Fuedu Mebazatu), pakeitusiu nuverstą prezidentą Zine’ą El Abidine’ą Ben Ali (Ziną Abidiną Ben Alį), ir kitais lyderiais.

Tuo tarpu Italijai priklausančioje Lampedūzos saloje susitelkė keli tūkstančiai Tuniso piliečių, pabėgusių iš savo šalies nuo protestų, per kuriuos buvo nuverstas Zine’as El Abidine’as Ben Ali, pradžios.

Jungtinės Tautos pradeda humanitarinę kampaniją, per kurią tikisi iš šalių donorių surinkti 71 mln. JAV dolerių, kurie bus skirti padėti daugiau nei milijonui žmonių, nukentėjusių dėl etninių susirėmimų Kirgizijoje, penktadienį pranešė JT vadovas Ban Ki-moonas (Ban Kimunas).

Jis žurnalistams sakė, kad JT humanitarinių operacijų vadovas Johnas Holmesas (Džonas Holmsas) šiuo metu susitinka su šalimis donorėmis ir tariasi dėl pagalbos Kirgizijai bei atskiros pagalbos kampanijos kaimyniniam Uzbekistanui, kuri bus pradėta kitą savaitę.

Ban Ki-moonas nurodė, kad Kirgizijoje, kurioje kilo įnirtingi susirėmimai tarp etninių kirgizų ir uzbekų bendruomenių, neramumų “paveiktuose regionuose dėl plėšikavimo, nepakankamo tiekimo ir judėjimo suvaržymų labai stinga maisto, vandens ir elektros”.

JT generalinis sekretorius pridūrė, kad ligoninėse ir kitose gydymo įstaigose baigiasi medicininės atsargos.

“Manoma, kad Kirgizijoje 300 tūkst. žmonių buvo priversti palikti savo namus, o iki 100 tūkst. pabėgo į Uzbekistaną, kuriame apie 80 tūkst. apsistojo stovyklose, – sakė jis. – Pranešama, jog dar dešimtys tūkstančių laukia, kada galės pereiti sieną.”

Kirgizijos laikinosios vyriausybės vadovė Roza Otunbajeva, penktadienį apsilankiusi neramumų apimtuose šalies pietuose, pripažino, kad per etninius susirėmimus tikriausiai žuvo daugiau nei 2 000 žmonių – apie dešimt kartų daugiau negu dabar oficialiai skelbiama.