Į “Veido” klausimus atsako žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna.

VEIDAS: Lietuvos žemės ūkyje, kaip ir kituose sektoriuose, prioritetai keičiasi sulig valdančiųjų kaita. Tad įdomu, kokius ilgalaikius tikslus keliate jūs?
V.J.: Nuo šios Vyriausybės darbo pradžios mes kalbame apie didesnį dėmesį gyvulininkystei, kad čia įvyktų proveržis ir ateityje ji sparčiau plėtotųsi. Žinoma, kad sulauktume pirmųjų pokyčių, reikia bent trejų metų. Svarbu, kad ūkininkai jaustų rūpinimąsi ir matytų aiškią Vyriausybės kryptį, nes nieko nėra blogiau už dažnus pokyčius. O žemės ūkyje pastovumo ypač reikia.
Nereikia pamiršti ir kitų žemės ūkio šakų, bet tradicijos rodo, kad gyvulininkystė kuria didesnės vertės produktus, formuoja ilgesnę gamybos grandinę, taigi ir daugiau darbo vietų. O jei daugiau dėmesio skirsime gyvulininkystei, pieno gamybai, ilgainiui mums galbūt atsivers ir JAV, ir Kinijos rinkos.
Todėl mes skatiname ir ateityje skatinsime mėsos perdirbimą, smulkiųjų ir vidutinių ūkių kooperaciją. Kadangi rezultatų galima pasiekti tik turint lėšų, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu pirmumo teisę ir intensyvesnę paramą numatome teikti kooperatyvams, kad lėšos būtų naudojamos efektyviau.
VEIDAS: O kaip manote, kada lietuviškų maisto produktų pamatysime JAV ar Kinijos parduotuvėse?
V.J.: Pasakyti konkrečią datą sunku. Žemės ūkio ministerijos kanclerės vadovaujama delegacija Kinijoje jau aptarė galimybes tiekti lietuvišką produkciją. Kaip palengvinti jos kelią į JAV, taip pat nuolat ieškoma būdų. Kiek reikės laiko, kad mūsų produktai ten įsitvirtintų, priklausys ir nuo verslininkų aktyvumo, o mes, kaip valdžia, stengiamės atverti užsienio rinkas lietuviškiems produktams.
VEIDAS: Ar pastarieji įvykiai Rusijos muitinėse yra signalas, kad mums teks ieškoti kitų rinkų žemės ūkio produktams eksportuoti?
V. J.: Manau, kad reikia dirbti su visomis rinkomis, nepamirštant nei Rytų, nei Vakarų. O kuria kryptimi pasuks mūsų perdirbėjai ir gamintojai, lems ekonominės sąlygos.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, Lietuvai naudingiau eksportuoti galutinį produktą ar tiekti žaliavas?
V.J. Skatiname produkcijos eksportą. Kuo daugiau jo bus, tuo daugiau darbo vietų turėsime ir tuo lengviau bus spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Neseniai neformaliame susitikime bendravote su ES žemės ūkio ministrais. Kokias problemas aptarėte, kokia bendra ES žemės ūkio perspektyva regima?
V.J. Plačiai nediskutavome, pagrindinė tema buvo šeimos ūkių (prekinių, gaminančių, perdirbančių ir realizuojančių produkciją) vaidmuo. Šis ūkininkavimo modelis populiarus Europoje, todėl gerai, kad visos valstybės narės sutinka remti ir skatinti prekinius šeimos ūkius. Lietuvoje jų gerokai sumažėjo, nors būtent šeimos ūkiai yra vidurinis sluoksnis kaime.
Vis dėlto negalime apskaičiuoti, kokia ūkių struktūra būtų tinkamiausia Lietuvai. Mat yra puikiai veikiančių stambių ūkių, kurie diegia moderniąsias technologijas, yra gerai besiverčiančių vidutinių, taip pat ir smulkiųjų ūkių, kurie sukuria trumpesnę gamybos grandinę, bet greičiau reaguoja į vartotojo poreikius. Tad noriu pabrėžti, kad Lietuvoje galimybių dirbti turi įvairaus dydžio ūkiai, nematau tarp jų konkurencijos.
VEIDAS: Vadinasi, santykis, kad 2 proc. ūkininkų valdo 40 proc. žemės ūkio paskirties plotų, yra normalus?
V.J.: Tokių ūkių susiformavimas yra ir tam tikros ydingos agrarinės politikos pasekmė. ES paramos įsisavinimo praktika rodo, kad didieji ūkiai daugiausia verčiasi augalininkyste. Juk būtent augalininkystės sektorius 2007–2013 m. įsisavino dvigubai daugiau paramos lėšų, todėl sumažėjo gyvulių. Tie ūkiai plėtėsi didindami žemės plotus, o šiandien visi galvoja, kaip uždirbti daugiau, žemės ploto neplečiant. Tad tikėtina, kad struktūra po truputį keisis ir tie 2 proc. persiskirstys arba plėtos kitas žemės ūkio šakas.
VEIDAS: O ar perspektyvu skatinti smulkiųjų ūkių gyvavimą?
V.J.: Deja, jie nyksta, bet galimybių veikti atsiranda kooperuojantis ir diversifikuojant veiklą. Esti pavyzdžių, kai smulkieji ūkiai dirba tiesiogiai su vartotojais ir pasiekia gerų rezultatų. Aš įsitikinęs, kad net ir labai smulkiems ūkininkams reikia sudaryti sąlygas įsitvirtinti gamybos grandinėje, juk negalime dalies žmonių nustumti į užribį. Žinoma, modernią įrangą, robotus, šėrimo ir mėšlo šalinimo technologijas lengviau pritaikyti stambiuosiuose ūkiuose, bet vidutiniams ūkiams stiprėjant ir juose galima taikyti naujoves. ES ministrai įsitikinę, kad šeimos ūkiams taip pat reikia sudaryti sąlygas diegti inovacijas.
VEIDAS: Mūsų ūkininkai vis dažniau prasitaria, kad geriau jau niekas negautų ES išmokų, nei jos būtų nevienodos. Kaip jūs vertinate tokius pareiškimus?
V.J.: Tai nėra fantastikos sritis, bet reikėtų įvertinti, kiek kainuotų maisto produktai, šią paramą praradus. Mes turime suprasti, kad nors parama skiriama žemės ūkiui, realiai visi gyventojai gauna galimybę pigiau įsigyti maisto produktų.
VEIDAS: Bet kad jie nėra pigūs ir kasmet vis brangsta. Juk didėja ir pieno produktų, ir jautienos, ir duonos gaminių, ir uogų kainos.
V.J.: Tačiau be paramos maisto produktai būtų dar brangesni. Sąnaudas reikėtų padengti, todėl daliai žemės ūkių grėstų bankrotas arba reikėtų didinti kainas.
O jautienos kainos Lietuvoje didelės dėl to, kad gyvulininkystė pas mus nebuvo skatinama, sumažėjo galvijų, tad ir jautiena pabrango. Manau, kad ilgainiui, didėjant mėsinių galvijų pasiūlai, jos kaina turėtų mažėti. Bet tai ne viščiukus užauginti, todėl reikia ne vienų metų.
VEIDAS: Ūkininkai su nerimu laukia gegužės, kai baigsis draudimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Jūsų nuomone, kokių permainų tada reikėtų tikėtis?
V.J.: Saugikliai pirmumo teisę įsigyti žemės suteiks mūsų ūkininkams, dirbantiems žemę, nes pardavėjai pirmiausia ją pirkti pasiūlyti turės bendraturčiui, žemės sklypo naudotojui ir kaimynui. Deja, jau dabar nemažai žemės per statytinius Lietuvoje pateko į užsienio koncernų rankas.
VEIDAS: Lietuva vis blaškosi: anksčiau aiškinta, kad Lietuvai neverta būti agrariniu kraštu, dabar jau įrodinėjama, kad verta. Ką jūs manote?
V.J.: Be abejonės, verta. Lietuva buvo, yra ir turi būti agrarinis kraštas. Mes turime geras tradicijas ir galimybes, kad žemės ūkis būtų gyvybingas ir konkurencingas. Tada daug žemės ūkio produkcijos galėsime eksportuoti, tada ir žemės ūkio sektoriuje daugės darbo vietų.

Praėjusią savaitę Kaune po beveik ketverių metų pertraukos vyko visuotinis žemdirbių suvažiavimas. Naujajai valdžiai ūkininkų organizacijos pateikė ištisus paketus siūlymų. Kaip į tai žiūri pati valdžia, pasiteiravome naujojo žemės ūkio ministro prof. Vigilijaus Juknos.

VEIDAS: Dirvonuojančios žemės plotų Lietuvoje nemažėja. Maža to, nuo 2014 m. planuojama įvesti naujas taisykles tiesioginėms išmokoms gauti – ūkininkai turės palikti dalį dirbamos žemės ekologiniams tikslams: nearti pievų, kitaip sakant, “žalinti”. Ką jūs, ministre, apie tai manote?
V.J.: Dirvonuojančios žemės plotų turi kuo sparčiau mažėti, juose reikia plėtoti gamybą. Tarkime, nenašiose Rytų Lietuvos žemėse, kur dirvonuoja didžiuliai plotai arba natūralios ganyklos jau apaugusios krūmokšniais, sudarius tinkamas ekonomines sąlygas, gali būti auginami laikymo sąlygoms ir pašarams nereiklūs mėsiniai galvijai, mėsinės avys. Kaip tik šiuo metu mes sudarome darbo grupę gyvulininkystės strategijai iki 2020 m. parengti. Joje sieksime (atsižvelgdami į atskirų regionų žemių našumą, kokią ir kur būtų tikslinga plėtoti gamybą) pateikti argumentuotus ekonominius svertus, numatysime konkrečius ES paramos mechanizmus. O minėtas “žalinimas” Lietuvoje neturėtų kelti problemų, nes yra nemažai menkaverčių plotų prie griovių, kuriuos galima palikti “žalinti”. Šis siūlymas aktualesnis Vokietijai, kurioje kiekvienas žemės lopinėlis išnaudotas, dirbamas.
VEIDAS: Kaip žemės ūkio srityje bus skirstomi 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos pinigai?
V.J. : Šiandien dar nėra labai aiškių gairių iš ES, turbūt daugiau aiškumo bus antroje metų pusėje. Bet mes jau dabar išsiuntėme kvietimus žemdirbių savivaldos institucijomis, kad jie darbo grupėse apsvarstytų, kokia kryptimi naujuoju periodu derėtų eiti.
Mano prioritetas – galvininkystė. Ir kai kalbamės su socialiniais partneriais, ūkininkų organizacijomis, visi vieningai sutaria, kad prioritetą reikėtų suteikti būtent gyvulininkystei, kuri sukuria daugiau darbo vietų ir didesnę pridėtinę vertę, bet nepamiršti ir kitų šakų. Optimalus variantas, kad dalis išaugintų grūdų “pereitų” per gyvulį ir būtų eksportuojami ne grūdai, kaip žaliava, o galvijų skerdena, dar geriau dešros, kita pagaminta produkcija. Mes sieksime ilginti tiek mėsos, tiek pieno gamybos grandinę, kad daugiau būtų eksportuojama ne žaliavos, o jau pagaminto produkto.
VEIDAS: Kalbama, esą politika, kai pusė visų ES biudžeto pinigų skiriama žemės ūkiui, yra ydinga, ir šią praktiką siūloma keisti. Ką tokie pokyčiai duotų Lietuvos žemės ūkiui?
V.J.: Tai nėra ydinga politika. Tiesa, miestiečiai dažnai klaidingai suvokia ūkininkams skiriamą ES paramą. Juk ji skiriama ne tik ūkininkams, bet visiems. Esant šiai paramai vartotojas gali pigiau įsigyti jau pagamintų produktų.
Jei nebūtų šitos nacionalinės ir europinės paramos, tiek mūsų, tiek ES ūkininkai negalėtų išsilaikyti arba maisto produktai gerokai brangtų, o tai lemtų, kad daugelis žmonių kai kurių produktų neįpirktų. Beje, jau šiandien statistinis lietuvis per metus nuperka nepilnus 4 kg jautienos, kuri žmogaus racione laikoma viena vertingiausių. O ES vidurkis – 16 kg. Bet lietuviai nevartoja šios mėsos ne todėl, kad ji jiems nepatinka, o kad yra per brangi.
VEIDAS: Iš tikrųjų vartotojas, perkantis galutinį produktą, nejunta tos paramos – žemės ūkio produktų kainos prekybos centruose vis kyla. Ar turite sprendimą, kaip šitai keisti?
V.J.: Taip, produktai nepinga, bet ir nebrangsta taip smarkiai, kaip galbūt brangtų dėl to, kad pabrango energijos sąnaudos, dyzelinas, trąšos. Iš tikrųjų iš ūkininko superkama žaliava, ir produktas mažai brangsta. Reikalas glūdi tolesnėje grandinėje – perdirbimo ir pardavimo.
VEIDAS: Pastaruoju metu vėl kalbama apie PVM lengvatas žemės ūkio produkcijai, pirmiausia mėsai ir žuviai. Ką manote apie tokių lengvatų reikalingumą ir naudą?
V.J.: Mes pateikėme tokį siūlymą, jis bus svarstomas Vyriausybėje. Mūsų nuomone, reikalingos lengvatos visiems būtiniausiems maisto produktams: šviežiai atvėsintai mėsai ir jos gaminiams, daržovėms, nes, kaip rodo patirtis, dalis lietuvių nuolat važiuoja į Lenkiją, kad ten įsigytų pigesnės mėsos, daržovių. Juk PVM lengvata turi įtakos galutinei produkto kainai, tad PVM sumažinimas mums leistų būti konkurencingesniems su kaimyninėmis šalimis. Ir galbūt mūsų paribio rajonai liautųsi važiavę pirkti į kitas šalis. Pagaliau tai paskatintų didesnį vartojimą, pilnėtų ir biudžeto įplaukos.
VEIDAS: Kodėl mūsų prekybos centruose vyrauja lenkiška kiauliena, o mes savo išaugintą mėsą eksportuojame į Rusiją, kitas šalis ir, tarkime, pagal kiaulienos eksporto apimtį į Rusiją, esame, regis, treti pagal dydį eksportuotojai?
V.J.: Lietuva sava kiauliena teapsirūpina vos 54 proc., likusią dalį importuojame, nors tarpukariu Lietuva garsėjo kaip bekonų eksportuotoja. Ir tokiai padėčiai įtakos turi PVM lengvatos bei kiti mokesčiai, susiję su pridėtinėmis sąnaudomis kiaulienai pagaminti, pavyzdžiui, pašarams. Taigi kol ekonomiškai apsimokės išvežti čia išaugintą kiaulieną, tol ji ir bus vežama.
Kita vertus, kai kuriose vietovėse įvairūs kiaulių augintojų konkurentai, prisidengdami viešuoju interesu, kliudo kompleksų veiklai. Tad kiaulių skaičius katastrofiškai sumažėjo ne vien dėl ekonominės padėties, bet ir dėl ne visai augintojams palankių aplinkosaugos reikalavimų. Neretai šie reikalavimai būna nepagrįsti. Tad pozityvaus mąstymo stoka kliudo investicijoms į kiaulininkystę.
Iš tiesų turėtų būti išlaikomas balansas: žmonės turi gyventi saugioje, neužterštoje aplinkoje, aplinkosaugos reikalavimų turi būti laikomasi, bet neturi būti trukdoma ir gyvulininkystės plėtrai.
VEIDAS: Daugelis Lietuvos švietimo įstaigų dalyvauja ES remiamoje vaisių ir pieno produktų, skirtų vaikams, programoje, bet absoliučioje daugumoje darželių ir mokyklų vaikams tiekiami pigiausi užsieniniai vaisiai, o ne lietuviški. Kodėl taip elgiamasi, juk pigieji užsieniniai vaisiai neturi nieko bendra su sveikata?
V.J.: Aš, iki ateidamas čia dirbti, irgi stebėdavausi, kodėl šitai vyksta, juk vaikų sveikata turi būti prioritetas. Be to, tokiu būdu mes remiame ne savo ūkininkus. Todėl tik pradėjęs dirbti ministru iškėliau šią problemą ir ją jau sprendžiame. Tiesa, nors specialistai irgi labai geranoriškai to ėmėsi, bet jau girdime priekaištų, esą nesuprantame rinkos ekonomikos principų. Vis dėlto mūsų nuostata tokia, kad vaikams turime tiekti sveiką, ekologišką, lietuvišką produkciją. Šiuo metu su Lietuvos vaisių ir daržovių augintojų asociacija rengiame apklausą, kiek ūkininkai, apytikriais skaičiavimais, galėtų pateikti ekologiškos produkcijos vaikų darželiams ir mokykloms. Tad ateityje užsieninių vaisių bei daržovių pirksime tik tiek, kiek nebeužteks savo.
VEIDAS: Ministre, o kur jūs pats perkate maisto produktus?
V.J.: Visur. Tai lemia laikas. Jei jo turiu, einu į ūkininkų turgelius nusipirkti natūralesnio produkto, jei ne – į prekybos centrą. Mūsų šeima neturi didelių įgeidžių.
VEIDAS: Jūsų pirmtakas Kazys Starkevičius buvo užsibrėžęs statyti kooperatyvą “Pienas LT”, kaip atsvarą stambiesiems perdirbėjams. Deja, statyba įšaldyta. Ką jūs apie tai manote?
V.J.: Tai nei buvusio ministro, nei mano – tai bendras Lietuvos interesas. Mano nuomone, ne tik šis projektas, bet visi geri projektai turi būti tęsiami, o ne griaunami, nepaisant valdžių kaitos.
Didžiausia statytojų problema buvo kofinansavimas. Dabar kooperatyvas “Pienas LT” jau rado dalį reikiamų lėšų, balandžio 8 d. važiuosime į analogišką kooperatyvą Lenkijoje, Lomžoje, kad išsiaiškintume, kaip jis veikia.
VEIDAS: Mūsų valstybė daugiau nei dvidešimtmetį nuolat blaškėsi keldama ir keisdama žemės ūkio prioritetus. Kokia šio Ministrų kabineto ir jūsų nuomonė dėl prioritetinės žemės ūkio krypties ar krypčių, o gal tai turi nuspręsti patys ūkininkai eksperimentuodami?
V.J.: Iš tikrųjų, valdžios keičiasi, atskiri pareigūnai sako, kad verta auginti serbentus, po to – kad sliekus, vėliau – sraiges, o juk žmogus investuoja savo pinigus. Todėl, kaip minėjau, mes stengiamės parengti ilgalaikio prioriteto viziją – tai gyvulininkystė, sąveikaujanti su kitomis šakomis. Kaimo žmogus turi žinoti, kad plėtodamas gyvulininkystę jis bus remiamas. Strategijoje bus numatytos konkrečios paramos lėšos ir rezultatas, ką pasieksime panaudoję tuos pinigus. Žinoma, nereikia tikėtis, jog tas finansavimas visą laiką toks ir bus, kokį mes numatysime, galbūt valstybė negalės visą laiką tiek finansuoti, bet tai bus atspirties taškas, kad nuo numatyto finansavimo bus skiriama 70–60 proc. Ir kai žmonės pamatys, kad valstybė turi ilgalaikę žemės ūkio strategiją, jie ir judės ta kryptimi.
VEIDAS: Kokios šiais metais numatytos prioritetinės programos?
V.J.: Gyvulininkystė. Deja, per šimtą dienų tikrai dar negalėjome pakeisti situacijos, nes dar reikia baigti vykdyti ankstesnes programas – juk negali atėjęs visko nubraukti. Tad nebaigtos ankstesnės programos kol kas “skriaudžia” gyvulininkystę.
Beje, vien per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje karvių sumažėjo beveik 18 proc. Šiandien Lietuvoje tėra tik 670 tūkst. karvių. 1941 m. Lietuvoje galvijų buvo per milijoną, o nepriklausomybės pradžioje, 1991 m., – 2,5 mln. Todėl mes norime stabilizuoti padėtį, pirmiausia norime išmokas vėl susieti su gamyba, nes 2007 m. tai buvo atsieta.
VEIDAS: Per kiek laiko bus baigta grąžinti žemės ir miško nuosavybė buvusiems savininkams?
V.J.: Esame užsibrėžę baigti tai kuo greičiau. Mano vizija: iki kadencijos galo turi būti baigta visa žemės reforma.
VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, žmonių turėtų dirbti žemės ūkyje?
V.J.: Dabar dirba apie 8 proc., nors sakoma, kad turėtų būti mažiau – 3–4 proc. Bet aš esu už tai, kad turėtų dirbti daugiau nei 8 proc.
Deja, norai gali skirtis nuo realybės, nes jaunimas išvažiuoja iš kaimo, tad gali nutikti taip, kad po kurio laiko liks tik 5 proc., kaip yra kai kuriose kitose ES šalyse. Bet mes skatinsime žmones nesitraukti iš kaimo. Ši Vyriausybė ir Seimas palaikys kaimą ir žemės ūkį ne tik deklaracijomis, bet realiais sprendimais: gerinant infrastruktūrą, pritraukiant ir padedant įsikurti jauniems specialistams.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kuo mūsų žemdirbiai atsilieka nuo kaimynų lenkų ar nuo Vakarų europiečių?
V.J.: Nepasakyčiau, kad labai atsilieka. Jei paanalizuotume gyvulininkystės sektoriaus produktyvumą, matytume, kad jis dargi didesnis, o ir augalininkystės derliai ne ką prastesni. Be to, pažiūrėkite, kokia kompiuterizuota technika – traktoriais, kombainais naudojasi mūsų ūkininkai, kiek robotų fermose. Taigi mūsų ūkiai niekuo nebeatsilieka nuo Vakarų fermų, kartais, nuvažiavęs pas juos, supranti, kad pas mus dažnai pažangos net daugiau. Žinoma, nuvykęs į kas dvejus metus vykstančią pasaulinę gyvulininkystės ir jos vadybos parodą “EuroTier” vieną kitą naujovę pamatai, bet ji tuoj pat atsiranda mūsų ūkiuose, o kartais pirma pamatai Lietuvoje, o tik po to parodoje. Iš tikrųjų ES parama leido sumaniai dirbantiems ūkininkams labai pasitempti. Manau, kartais mes per daug kalbame apie problemas ir nebematome pasiekimų.
VEIDAS: Turizmo sektorius džiaugiasi, kad pagal sukuriamą BVP jau aplenkė žemės ūkį. Kokią, jūsų nuomone, BVP dalį turėtų sukurti žemės ūkio sektorius?
V.J.: Žemės ūkio sukuriama BVP dalis turėtų didėti. Iki krizės šis sektorius kartu su apdirbamąja pramone sukurdavo 15–16 proc. BVP. Per krizę rodikliai sumažėjo. Mano nuomone, žemės ūkio įnašas bendroje BVP dalyje turi didėti plėtojant ilgesnę gamybos grandinę, kooperaciją, perdirbimą smulkesniuose ūkiuose.
VEIDAS: O kokia jūsų pozicija dėl žemės pardavimo užsieniečiams?
V.J.: Aš esu už tai, kad būtų pratęstas pereinamasis laikotarpis, jei, žinoma, tai teisiškai įmanoma. Jei ne, tuomet turi būti sudėta daugiau saugiklių, nes mūsų ūkininkai silpnesni, mažiau konkurencingi, ūkiai mažesni. Juk žemė – tai valstybė, be žemės valstybė yra niekas.
Seimas netrukus diskutuos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo.

Kodėl naujasis žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna, garbingas Kauno mokslininkas, savo politinei karjerai pasirinko nešvarią Darbo partiją ir ar Viktoras Uspaskichas neįtrauks jo į savo aferas?

Gabus mokslininkas – bet koks bus ministras?
44 metų kauniečio Vigilijaus Juknos biografijos, priešingai nei jį į didžiąją politinę areną išvedusios Darbo partijos, neteršia nė menkiausia dėmelė.
Jis – talentingas mokslininkas, profesorius, nuo pat zooinžinieriaus studijų baigimo 1991 m. dirbantis Kauno veterinarijos akademijoje, vienas stipriausių gyvulininkystės srities mokslininkų šalyje. Vienturtis Veterinarijos akademijos profesoriaus Česlovo Juknos, gyvulininkystės mokslo pradininko Lietuvoje, didelio autoriteto mokslo pasaulyje, sūnus, nuo mažų dienų žinojęs, kad užaugęs seks tėvo pėdomis.
„Iš savo tėvo, kuris yra žinomiausias gyvulininkystės mokslininkas šalyje ir kuriam mes visi žemai lenkiamės, jis gavo labai daug“, – sako buvęs V.Juknos bendrakursis, o vėliau – kolega Veterinarijos akademijoje prof. Paulius Matusevičius, dabartinis Gyvulininkystės technologijos fakulteto dekanas.
Jo įsitikinimu, V.Jukna puikiai susidoros su žemės ūkio ministro pareigomis. „Nes yra ryžtingas, užsispyręs, veržlus ir siekiantis tikslo, mokantis greitai formuluoti užduotis ir pareikalauti iš darbuotojų, kad jos būtų įvykdytos. Be to, jis gerai žino tiek stipriąsias, tiek silpnąsias ministerijos puses, visas pagrindines žemės ūkio problemas“, – priduria P.Matusevičius.
V.Juknos kolega Veterinarijos akademijoje neabejoja, kad naujasis ministras nepadarys gėdos ir Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, nes yra stažavęs užsienyje, dalyvavęs ir vadovavęs užsienyje rengiamoms mokslinėms konferencijoms, yra Didžiosios Britanijos ir Bulgarijos mokslo draugijų narys.
Iš tiesų V.Jukna tikrai ne iš tų Darbo partijos narių, kurie į ministrus veržėsi temokėdami rusų kalbą. Žinodama, kad V.Jukna – tarptautiniuose projektuose dalyvaujantis mokslininkas, universitete turintis paskaitų ir užsienio studentams, reiklioji prezidentė jo anglų kalbos žinių nė netikrino.
„Rimtas, mąstantis, atsakingas žmogus“, – antrina V.Jukną, kaip mokslininką, pažįstanti kolegė prof. Albina Aniulienė, Veterinarijos fakulteto dekanė. Pasak jos, V.Jukna ypač stiprus gyvulininkystės moksle, bet išmano ir augalininkystės sritį. „O tai, kad jis zootechnikas, manau, einant šias pareigas labai pasitarnaus – žemės ūkio ministras zootechnikas yra daug geriau nei koks nors ekonomistas ar statybininkas, – neabejoja A.Aniulienė. – Jam gali pritrūkti nebent administracinio darbo patirties, kita vertus, juk dirbs ne vienas, o su specialistų komanda.“
V.Jukną giria ir Lietuvos zootechnikų sąjungos pirmininkas Vytautas Drūlia – naujasis ministras yra šios sąjungos tarybos narys. „Principingas, protingas vyras. Smarkiai išgyvena dėl gyvulininkystės, zootechnikų, kaip specialistų, išlikimo. Yra susidūręs ir su gamyba, gerai susipažinęs su žemės ūkio padėtimi. Ir kaip profesorius jis aukštos erudicijos. Manau, jam seksis būti ministru. O svarbiausia, kad žmogus turi stuburą, turi tvirtą nuomonę“, – V.Jukną apibūdino V.Drūlia.
Politikai, kitų partijų nariai, V.Jukną menkai pažįsta: nors jau maždaug penkerius metus jis yra Darbo partijos narys, o pastaruosius ketverius – dar ir partijos Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, politiniame gyvenime lig šiol yra reiškęsis nedaug. Bet Žemės ūkio ministerijos klerkai, dabar daug kam netikėtai tapę jo pavaldiniais, ir nemažai ūkininkų, ypač galvijų augintojų, gana neblogai pažįsta V.Jukną, kaip mokslininką. Visi sutartinai tvirtina: mokslininkas jis puikus, ir žmogus, atrodo, doras, o koks bus ministras – parodys laikas. „Viltis su V.Jukna siejame dideles, nes tikime, kad jis atkreips dėmesį į jautriausią žemės ūkio sritį – gyvulininkystę, kurios padėtis šiandien yra tragiška”, – viliasi Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacijos pirmininkas Vilius Žiogas.
„Naujasis ministras, tikėtina, kiek įmanoma bandys daryti įtaką šiai sričiai, – priduria LR žemės ūkio rūmų vicepirmininkas Bronius Markauskas. – Bet daug kas priklausys nuo to, kokia aplinka formuosis aplink ministrą. Jis dirbęs mokslinį, ne administracinį ir ne vadybinį, darbą, kai kurių žinių jam trūks. Kas prieis arčiau ministro – taip gali ir politika klostytis.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.